Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministerijos ir
Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos
į s a k y m a s
Dėl Statybos techninio reglamento STR 2.09.01:1998 patvirtinimo
1998 m. kovo 24 d. Nr. 57/1998 m. kovo 26 d. Nr. 110
Vilnius
Įgyvendindami Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (Žin., 1996, Nr. 32-788) ir Energetikos įstatymo (Žin., 1995, Nr. 32-743) nuostatas,
1. Patvirtinti organizacinį tvarkomąjį statybos techninį reglamentą STR 2.09.01:1998 „Šilumos tinklai ir šilumos punktai“ (pridedamas).
3. Pripažinti netekusiu galios nuo 1998 05 01 SNip 2.04.07-86 „Šilumos tinklai“.
L. E. STATYBOS IR URBANISTIKOS
MINISTRO PAREIGAS ALGIS ČAPLIKAS
ŪKIO MINISTRAS VINCAS BABILIUS
______________
ŠILUMOS TIEKIMO TINKLAI IR ŠILUMOS PUNKTAI
1. TAIKYMO SRITIS IR BENDRIEJI NUOSTATAI
1.1. Šis statybos techninis reglamentas taikomas projektuojant ir statant naujus ir rekonstruojamus šilumos tiekimo tinklus ir šilumos punktus.
1.2. Pagal šį statybos reglamentą suprojektuotuose ir įrengtuose šilumos tiekimo tinkluose gali cirkuliuoti tokių rūšių ir parametrų šilumnešiai:
a) termofikacinis vanduo, kurio temperatūra neturi viršyti 150°C (bekanaliu būdu paklotuose vamzdynuose temperatūra ne didesnė kaip 120 °C) ir slėgis neturi viršyti 2,5 MPa;
1.3. Šis statybos techninis reglamentas taikomas visiems šilumos tiekimo magistraliniams ir skirstomiesiems tinklams bei įvadams, paklotiems po žeme ir virš jos, visiems šilumos tinklų elementams ir šilumos punktams, kai šilumnešio rūšis ir parametrai atitinka nusakytuosius 1.2 punkte.
1.4. Šilumos tiekimo tinklai skirstomi į:
a) magistralinius, einančius nuo šilumos šaltinio iki kiekvieno mikrorajono arba kvartalo, taip pat iki vartotojų centrinių šilumos punktų;
1.5. Projektuojant ir tiesiant šilumos tiekimo tinklus, turi būti garantuojama, kad sistema būtų:
a) pakankamai tvirta ir ilgalaikė, patikima normaliomis eksploatacijos sąlygomis ir atspari įvairiems galimiems neigiamiems poveikiams;
b) pakankamai saugi ekstremaliomis eksploatacinėmis sąlygomis ir avariniais atvejais, kad nesukeltų pavojaus žmonėms ir aplinkai;
1.6. Šilumos tiekimo tinklai, kaip statinys, turi atitikti visus jam nustatytus esminius reikalavimus – SUM 1995 10 30 įsakymu Nr. 203 patvirtintą „Statinių techninį reglamentą (esminiai reikalavimai)“, statybos specialiuosius reikalavimus STR 1.09.01:1996 „Statybos specialiųjų reikalavimų valstybinės priežiūros tvarka“ ir Statybos įstatymo nuostatas.
2. NUORODOS
2.1. LST EN 253 Pramoniniu būdu neardomai izoliuotos vamzdžių sistemos požeminiams karšto vandens tinklams. Gaminys iš plieninių vamzdžių su poliuretanine šilumos izoliacija ir išoriniu polietileniniu apvalkalu.
2.2. LST EN 448 Pramoniniu būdu neardomai izoliuotos vamzdžių sistemos požeminiams karšto vandens tinklams. Plieninių vamzdžių su poliuretanine šilumos izoliacija ir išoriniu polietileniniu apvalkalu fasoninės dalys.
2.3. LST EN 488 Pramoniniu būdu neardomai izoliuotos vamzdžių sistemos požeminiams karšto vandens tinklams. Plieninė armatūra plieniniams vamzdžiams, poliuretaninė šilumos izoliacija ir išorinis polietileninis apvalkalas.
2.4. LST EN 489 Pramoniniu būdu neardomai izoliuotos vamzdžių sistemos požeminiams karšto vandens tinklams. Plieninių vamzdžių su poliuretanine šilumos izoliacija ir išoriniu polietileniniu apvalkalu jungtys.
2.5. HN 33-1993 Akustinis triukšmas. Leidžiami lygiai gyvenamojoje ir darbo aplinkoje. Matavimo metodikos bendrieji reikalavimai.
2.7. SNiP 2.04.14-88 Įrengimų ir vamzdynų šilumos izoliacija. (СНиП 2.04.14-88. Тепловая изоляция оборудования и трубопроводов), 1989.
2.8. Elektrinių ir tinklų techninio eksploatavimo taisyklės. TSRS energetikos ir elektrifikacijos ministerija. Lietuvos valstybinė energetikos sistema, Vilnius, 1991.
2.9. HN 48-1994 Kenksmingos medžiagos. Didžiausia leidžiama koncentracija ir laikinai leidžiamas lygis žmogaus vartojamame vandenyje.
2.10. SNiP 2.03.11-85 Statybinių konstrukcijų apsauga nuo korozijos (СНиП 2.03.11-85. Защита строительных конструкций от коррозии), 1986.
2.11. Garo ir karšto vandens vamzdynų įrengimo ir saugaus eksploatavimo taisyklės.// Valstybinis pramonės ir kalnakasybos darbų saugumo priežiūros komitetas prie TSRS MT// Vilnius, „Mintis“, 1972 (su pakeitimais ir papildymais pagal DSD nutarimus 9-1 ir 13-3).
2.12. Slėgiminių indų įrengimo ir saugaus eksploatavimo taisyklės.// Valstybinis pramonės ir kalnakasybos darbų saugumo priežiūros komitetas prie TSRS MT// Vilnius, „Mintis“, 1987 (su pakeitimais ir papildymais pagal DSD nutarimus 9-1 ir 13-3).
2.15. GOST 23120-78 Plieniniai laiptai, aikštelės ir turėklai. Techninės sąlygos (ГОСТ 23120-78. Лестницы маршевые, площадки и ограждения стальные. Технические условия).
2.17. LR Vyriausybės 1992 05 12 nutarimas Nr. 343 „Dėl specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“ (Žin., 1992, Nr. 22-652). Papildymas: LRV 1992 07 14 nutarimas Nr. 541 (Žin., 1992, Nr. 26-774), pakeitimai: LRV 1993 12 16 nutarimas Nr. 940 (Žin., 1993, Nr. 71-1334), LRV 1995 12 29 nutarimas Nr. 1640 (Žin., 1996, Nr. 2-43), LRV 1996 05 06 nutarimas Nr. 531 (Žin., 1996 Nr. 43-1057), LRV 1996 05 06 nutarimas Nr. 1135 (Žin., 1996, Nr. 93-2193), LRV 1997 04 28 nutarimas Nr. 414 (Žin., 1997, Nr. 38-940).
2.19. Lietuvos Respublikos statybos įstatymas 1996 03 19 Nr. I-1240 (Žin.,1996, Nr. 32-778). Pakeitimai: 1997 06 26 Nr. VIII-326 (Žin., 1997, Nr. 65-1551).
3. TERMINAI IR APIBRĖŽIMAI
3.1. Termofikacinis vanduo – specialiai paruoštas ir atitinkantis specialiuosius reikalavimus [2.8] vanduo.
3.2. Šilumos šaltinis – įrenginys arba įrenginių kompleksas, kuriame kuras (arba kita energijos rūšis, pvz., saulės) transformuojamas į šiluminę energiją.
3.3. Šilumos tiekimo tinklas – kompleksas įrenginių, susidedančių iš vamzdynų, uždaromosios ir reguliuojamosios armatūros, siurblių, kontrolės ir matavimo prietaisų bei kitų elementų, kuriais šilumnešis (termofikacinis vanduo, garas ir pan.) iš šilumos šaltinio tiekiamas ir skirstomas vartotojams.
3.4. Šilumos įrenginys – įrenginių kompleksas, skirtas šilumos energijai gaminti, keisti, perduoti, kaupti arba vartoti.
3.5. Šilumos punktas – šilumos įrenginys, prijungtas prie šilumos tinklo, kuris su šilumnešiu gaunamą šilumą transformuoja ir skirsto vartotojo šildymo, vėdinimo ir kitoms šilumą vartojančioms sistemoms.
3.7. Individualus šilumos punktas – iš jo šiluma tiekiama į tame pastate esančias šildymo, vėdinimo ir kitas šilumą vartojančias sistemas.
3.8. Uždaroji šilumos tiekimo sistema – kurioje visas termofikacinis vanduo, išskyrus nuotėkį šilumos tiekimo tinkluose, atidavęs šilumą vartotojų sistemose, grąžinamas į šilumos šaltinį.
3.9. Atviroji šilumos tiekimo sistema – kurioje dalis termofikacinio vandens iš šilumos tiekimo tinklų tiesiogiai naudojama kaip karštas vanduo buitiniams reikalams ir į šilumos šaltinį negrąžinama.
3.10. Priklausomoji sistema – termofikacinis vanduo iš šilumos tiekimo tinklų per šilumos punktą patenka tiesiog į vartotojų šildymo ir vėdinimo sistemas.
3.11. Nepriklausomoji sistema – termofikacinio vandens šiluma perduodama vartotojų šildymo, vėdinimo ir kitose sistemose cirkuliuojančiam šilumnešiui specialiai įrengtuose šilumokaičiuose.
3.12. Šilumnešio projektinė temperatūra – pagal ją priimami projektiniai sprendiniai, apskaičiuojami šilumnešio debitai, parenkami įrenginiai ir t. t.
4. ŽYMENYS IR Sutrumpinimai
5. NAUJŲ IR REKONSTRUOJAMŲ ŠILUMOS TIEKIMO TINKLŲ IR PUNKTŲ PROJEKTAVIMO IR STATYBOS REIKALAVIMAI
5.1. Reikalavimai šilumos srautams:
5.1.1. Šilumos tiekimo tinklai turi būti suprojektuoti ir įrengti laikantis vamzdynų įrengimo ir saugaus eksploatavimo taisyklių [2.11] reikalavimų. Jie turi būti tokie, kad esamiems, taip pat ir potencialiems vartotojams (įvertinus perspektyvas), būtų tiekiamas šilumos kiekis, atitinkantis jų poreikius esančiomis projektinėmis sąlygomis.
5.1.2. Didžiausi šilumos srautai, kurie reikalingi vartotojų šildymo, vėdinimo bei technologinėms sistemoms ir karštam vandeniui ruošti, parenkami pagal tų sistemų projektinius rodiklius.
5.1.3. Projektuojant planuojamų rajonų ar kvartalų šilumos tinklus, šilumos kiekiai apskaičiuojami naudojantis specialiaisiais ir detaliaisiais planais [2.20]. Kai detaliųjų planų nėra ar jų sprendiniai nepakankami tiems skaičiavimams atlikti, šilumos kiekiai nustatomi pagal sustambintus rodiklius.
Pastabos: 1. Šilumos poreikių skaičiavimo metodika pateikta B priede.
2. Skaičiuojant šilumos poreikius, kol bus parengti LR atitinkami sustambinti rodikliai, laikinai leidžiama naudotis B priede pateiktais rodikliais.
5.1.4. Vietovės projektinė išorės temperatūra, kuri reikalinga skaičiuojant šilumos srautus, pasirenkama naudojantis RSN 156-94 [2.14].
5.2. Šilumos tiekimo sistemų ir jų schemų reikalavimai:
5.2.1. Šilumos tiekimas turi būti garantuojamas numatant bendrą rezervinį kartu veikiančių šilumos šaltinių panaudojimą arba įrengiant jungtis tarp greta esančių šilumos tinklų magistralių. Rezervinį šilumos tiekimą reikia numatyti pagal 1 lentelėje nurodytas sąlygas, jeigu šiluma tiekiama vamzdynais, kurie pakloti nepereinamuose kanaluose arba bekanaliu būdu. Kai šilumos tiekimo sistemos vamzdynai yra virš žemės arba pereinamuose kanaluose, rezervinis šilumos tiekimas nenumatomas.
1 lentelė. Šilumos tiekimo sąlygos nestandartiniais atvejais
| Mažiausias vamzdyno skersmuo, mm |
Projektinė lauko oro temperatūra šildymo sistemoms skaičiuoti (°C) |
|
| Iki – 20 |
Iki – 30 |
|
| Leidžiama sumažinti šilumos tiekimą % iki
|
||
| 500 |
Rezervinio tiekimo nereikia |
50 |
|
|
|
|
| 600 |
50 |
60 |
|
|
|
|
| 700 ir daugiau |
60 |
70 |
|
|
|
|
5.2.2. Pastatuose, į kuriuos šiluma turi būti tiekiama visą laiką nenutrūkstamai, reikia numatyti atsarginį šilumos tiekimo variantą, garantuojantį 100 % šilumos tiekimą iš šilumos tinklų arba vietinio šilumos šaltinio.
Pastaba: statytojas (užsakovas) nurodo jam priklausančius pastatus, į kuriuos turi būti tiekiamas visas reikiamas šilumos kiekis ir be pertrūkių, ir tai turi būti įrašyta šilumos tiekimo projektavimo užduotyje.
5.2.3. Šilumos tiekimo sistema ir jos schema parenkamos remiantis techniniais ekonominiais skaičiavimais, atsižvelgus į vartotojų poreikius, šilumos gamybos ir tiekimo specifines sąlygas.
5.2.4. Šilumnešiui (termofikaciniam vandeniui) tiekti reikia naudoti uždarąsias dvivamzdes sistemas.
5.2.5. Atvirosios, taip pat ir uždarosios trivamzdės sistemos gali būti panaudotos tik esant techniniam ekonominiam pagrindimui.
5.2.6. Termofikacinio vandens kokybė šilumos tiekimo sistemose turi atitikti reikalavimus, kurie nurodyti „Elektrinių ir tinklų techninio eksploatavimo taisyklėse“.
5.2.7. Atvirosiose ir uždarosiose sistemose, esant vakuuminei deaeracijai, turi būti naudojamas vanduo, kurio kokybė atitiktų geriamojo vandens reikalavimus [2.16].
5.2.8. Jokiose šilumos tiekimo sistemose neleidžiama naudoti nors ir valyto, tačiau prieš tai buitiniams reikalams vartoto vandens.
5.2.9. Vartotojų sistemos gali būti jungiamos prie šilumos tiekimo tinklų pagal priklausomą ir nepriklausomą schemas.
5.2.10. Vartotojų sistemos turi būti jungiamos prie šilumos tiekimo tinklų pagal nepriklausomą schemą, jų veikimo zonoje susidarius tokioms sąlygoms:
a) jeigu to reikia dėl šilumos tiekimo tinklų hidraulinio režimo (per didelis arba per mažas statinis slėgis, nepakankamas slėgių skirtumas tarp tiekimo ir grąžinimo vamzdynuose cirkuliuojančio vandens ir kt.);
5.2.11. Jei vartotojų technologiniai aparatai, įvykus avarijai, gali užteršti šilumos tiekimo sistemą, jie jungiami prie jos per šilumokaičius, sudarant tarpinį kontūrą, arba naudojant dvigubas sienutes turinčius šilumokaičius. Slėgis tarpiniame kontūre turi būti mažesnis nei šilumos tiekimo sistemoje. Šilumnešio kokybė tarpiniame kontūre turi būti tikrinama.
5.2.12. Pramonės ir visuomeninės komunalinės paskirties objektuose reikia įrengti karšto vandens bakus-akumuliatorius, jeigu karštam vandeniui ruošti reikalingo vidutinio valandinio šilumos srauto santykis su didžiausiu šilumos srautu pastatams šildyti viršija 0,2.
5.2.13. Kondensatas turi būti grąžinamas į šilumos šaltinį. Leidžiama kondensato negrąžinti tik išimtiniais atvejais, atitinkamai pagrindus [2.8].
5.2.14. Kondensato surinkimo ir grąžinimo sistemos turi būti uždaros. Slėgį surinkimo induose reikia palaikyti ne mažesnį kaip 0,005 MPa (0,5 m. v. st.). Atviras surinkimo sistemas leidžiama įrengti, jeigu grąžinama mažiau kaip 10 t/h kondensato, o atstumas iki šilumos šaltinio neviršija 0,5 km.
5.2.15. Kondensato vamzdynus reikia projektuoti taip, kad jie eksploatavimo metu visą laiką būtų pilni kondensato, o slėgis juose būtų didesnis už atmosferos slėgį. Kondensato vamzdynų skersmenys apskaičiuojami pagal didžiausią valandinį kondensato debitą.
5.2.16. Projektuojant kondensato vamzdynus: a) nuo kondensato atskirtuvų iki surinkimo indų įvertinti galimą garo ir kondensato mišinio susidarymą; b) vamzdynų ekvivalentųjį šiurkštumą laikyti 0,001 m; c) rekomenduojama neviršyti 100 Pa/m slėgio nuostolių.
5.2.17. Kondensato surinkimo indų talpa turi būti tokia, kad juose tilptų visas kondensatas, kuris surenkamas per 10 minučių, esant didžiausiam debitui. Kondensato surinkimo indų turi būti:
a) ne mažiau kaip du, kai dirbama ištisus metus, o kiekvieno jų talpa turi sudaryti ne mažiau kaip 50% bendros reikiamos talpos;
5.2.18. Kondensato perpumpavimo siurblių našumas parenkamas pagal didžiausią valandinį kondensato debitą. Siurblių, perpumpuojančių kondensatą į bendrą vamzdyną, skaičius neribojamas.
5.2.19. Kiekvienoje siurblinėje turi būti ne mažiau kaip du siurbliai; vienas jų turi būti atsarginis.
5.2.21. Kondensatą, jeigu jis netinka grąžinti, išleisti į kanalizaciją arba avariniu atveju galima numatyti: a) į lietaus arba fekalinę kanalizaciją – ataušinus iki 40 °C; b) į pastovaus debito gamybinę kanalizaciją – neataušinus.
5.2.22. Kondensato, grąžinamo iš vartotojų sistemų į šilumos šaltinį, kokybė turi atitikti reikalavimus, kurie nurodyti techninio eksploatavimo taisyklėse [2.8]. Uždarosiomis sistemomis grąžinamo kondensato temperatūra nenormuojama, atvirosiose turi būti ne aukštesnė kaip 95 °C.
5.2.23. Projektuojant rekomenduojama numatyti grąžinamo kondensato šilumos panaudojimą vartotojo reikmėms tenkinti.
5.2.24. Šilumos energija vartotojams, atsižvelgiant į jų poreikius, gali būti tiekiama garu ir karštu vandeniu.
5.2.25. Garas tiekiamas technologiniams reikalams, jeigu jo negalima pakeisti karštu vandeniu iš šilumos tiekimo tinklų. Tokiu atveju garas gali būti naudojamas ir kitose vartotojo sistemose, jeigu tai neprieštarauja sanitarijos reikalavimams ir ekonomiškai yra naudinga.
5.2.26. Termofikacinis vanduo tiekiamas visų šilumą vartojančių sistemų poreikiams tenkinti, išskyrus 5.2.25 punkte paminėtą atvejį.
5.2.27. Termofikacinio vandens projektinę temperatūrą šilumos tiekimo tinkluose nustato šilumos tiekėjas, tačiau ji negali būti aukštesnė kaip 120 °C bekanaliuose vamzdynuose (išskyrus trumpalaikius maksimumus, kurių metu gali pakilti iki 140 °C) ir 150 °C kitais būdais paklotuose vamzdynuose.
Pastaba: bekanaliuose vamzdynuose aukštesnė už 120 °C projektinė temperatūra gali būti tik tuo atveju, jeigu tai numatyta tuos vamzdynus ir jų detales pagaminusių firmų atitinkamuose dokumentuose.
5.3. Reikalavimai šilumnešio debitams ir parametrams reguliuoti:
5.3.1. Šilumos, tiekiamos garo tinklais, reguliavimas turi būti numatytas vartotojo šilumos punktuose.
5.3.2. Šilumos, tiekiamos vandens tinklais, reguliavimas būna:
5.3.3. Šilumos, tiekiamos vandens tinklais, reguliavimas gali būti kokybinis, kiekybinis ir mišrusis.
5.3.4. Centrinio kokybinio reguliavimo atveju, kai vidutinis šilumos kiekis karštam vandeniui ruošti sudaro mažiau kaip 15 % projektinio šilumos kiekio pastatams šildyti, reguliavimas turi būti atliekamas pagal šilumos poreikį pastatams šildyti, o kai daugiau kaip 15 % – pagal bendrą šilumos poreikį pastatams šildyti ir karštam vandeniui ruošti.
5.3.5. Mažiausia tiekiamo termofikacinio vandens temperatūra turi būti:
a) esant uždarajai šilumos tiekimo sistemai – ne mažesnė kaip 70 °C, kai ruošiamas karštas vanduo; kitais atvejais, kai šildymo sistema prijungta tiesiogiai (be grąžinamo vandens pamaišymo elevatoriumi arba siurbliu) – pagal šildymo poreikį;
5.3.6. Jeigu skirtingos vartotojų grupės gauna šilumą iš to paties šaltinio, tačiau iš atskirų šilumos tinklų, tai šiluma toms grupėms gali būti tiekiama laikantis skirtingų temperatūros reguliavimo grafikų.
5.3.7. Atliekant skaičiavimus, reikalingus kokybinio temperatūrų reguliavimo grafikams sudaryti, pasirenkama šildymo sezono pradžios ir pabaigos temperatūra +8 °C, o vidutinė projektinė patalpos vidaus temperatūra – naudojantis RSN 159-95 [2.18].
Pastaba: iš šilumos šaltinio tiekiamo šilumnešio temperatūra apskaičiuojama pagal projektinę patalpos vidaus temperatūrą + 18 °C.
5.3.8. Jeigu visuomeninės ir gamybinės paskirties patalpose numatoma sumažinti vidaus temperatūrą nakties ir ne darbo dienų metu, tokią reguliavimo sistemą reikia įrengti vietiniame šilumos punkte.
5.4. Reikalavimai šilumos tiekimo tinklų hidrauliniams skaičiavimams ir režimams:
5.4.1. Projektinis termofikacinio vandens debitas šilumos tiekimo tinkluose, esant kokybiniam reguliavimui, apskaičiuojamas kaip reikalingų projektinių debitų suma šildymo, vėdinimo, technologijos ir karšto vandentiekio reikmėms tenkinti.
Pastaba: projektinių debitų skaičiavimo metodika pateikta B priede.
5.4.2. Projektinis šilumnešio debitas ne šildymo sezono metu atvirosios šilumos tiekimo sistemos grąžinimo vamzdyne prilyginamas tiekiamo projektinio termofikacinio vandens debito 1/10 daliai.
5.4.3. Projektinis termofikacinio vandens debitas šilumos tiekimo tinkluose, esant kiekybiniam reguliavimui, apskaičiuojamas kaip reikalingų projektinių debitų suma šildymo, vėdinimo, technologijos ir karšto vandentiekio reikmėms tenkinti, esant tiekiamo ir grąžinamo šilumnešio projektiniam temperatūrų skirtumui.
5.4.4. Projektinis garo kiekis šilumos tiekimo tinkluose, jeigu nėra paros projektinių garo suvartojimo grafikų, apskaičiuojamas kaip projektinių kiekių įvairioms reikmėms suma, padauginta iš koeficiento 0,9. Šis koeficientas įvertina didžiausių valandinių poreikių skirtumą.
5.4.5. Sočiojo garo vamzdynuose garo kiekis turi būti padidintas tiek, kad būtų kompensuoti dėl kondensacijos susidarę nuostoliai.
5.4.6. Vamzdynų ekvivalentusis šiurkštumas, jeigu nėra kitų duomenų, pasirenkamas toks: projektuojant vandens tinklus – ke = 0,0005 m; garo tinklus – ke = 0,0002 m; kondensato tinklus – ke=0,001 m.
5.4.7. Projektuojant naujus vandens tinklus, vidutinius slėgio nuostolius dėl trinties reikia nustatyti vadovaujantis techniniais ekonominiais skaičiavimais. Veikiančiuose tinkluose šiuos nuostolius reikia apskaičiuoti atsižvelgus į esamą slėgių skirtumą. Abiem atvejais rekomenduojama: magistraliniuose tinkluose neviršyti 80 Pa/m, o kvartaliniuose – 300 Pa/m slėgio nuostolių.
5.4.8. Skaičiuojant garotiekius, panaudoti garo slėgio skirtumą, esantį tarp šilumos šaltinio ir vartotojo, neviršijant leistinųjų greičių, kurie nurodyti 2 lentelėje.
2 lentelė. Leistinieji garo greičiai
| Sutartinis vamzdžio skersmuo ds (mm) |
Garo greitis (m/s) |
|
| perkaitintojo |
sočiojo |
|
|
|
|
|
| ≤200 |
50 |
35 |
|
|
|
|
| >200 |
80 |
60 |
5.4.9. Tiekiamo ir grąžinamo šilumnešio vamzdynų skersmenys parenkami vienodi, kai šiluma tiekiama kartu šildymo, vėdinimo ir karšto vandens ruošimo reikmėms tenkinti.
5.4.10. Statinis slėgis turi neviršyti sistemos elementų leistinųjų atsparumo ribų ir, esant priklausomai vartotojų sistemų jungimo schemai, turi būti pakankamas (atsarga 0,05 MPa) joms pripildyti bei neviršyti jų atsparumo ribų. Nustatant statinį slėgį, pasirenkama 100 °C šilumnešio temperatūra.
5.4.11. Termofikacinio vandens papildymo siurbliai turi sukurti nustatytą statinį slėgį, o jų valandinis debitas turi būti lygus: a) uždarosiose sistemose – vandens nuostoliams šilumos tinkluose; b) atvirosiose sistemose – didžiausiam karšto vandens poreikiui ir vandens nuostoliams tinkluose kartu.
5.4.12. Slėgis tiekimo vamzdynuose veikiant tinklo siurbliams turi neviršyti sistemos elementų leistinųjų atsparumo ribų ir būti ne mažiau kaip 0,05 MPa didesnis už šilumnešio virimo temperatūrą (esant projektinėms sąlygoms) atitinkantį slėgį.
5.4.13. Slėgis grąžinimo vamzdynuose turi būti ne mažesnis kaip 0,05 MPa ir pakankamas (atsarga 0,05 MPa), kad vartotojo sistemos būtų pripildytos esant priklausomai jungimo schemai.
5.4.14. Slėgis atvirųjų šildymo sistemų grąžinimo vamzdynuose ne šildymo sezono metu (vasarą) turi būti didesnis už projektinį statinį slėgį karšto vandens sistemose ne mažiau kaip 0,05 MPa.
5.4.15. Termofikacinio vandens tinklų hidrauliniam režimui nustatyti turi būti sudaryti pjezometriniai grafikai:
5.4.16. Šilumnešio, esančio vartotojo įvado tiekimo ir grąžinimo vamzdynuose, slėgių skirtumas turi būti ne mažesnis kaip 1,5 karto padidinta slėgio nuostolių suma vartotojo šilumos punkte ir sistemoje. Jeigu vartotojo šildymo sistema prijungiama naudojant srovinį siurblį, šis skirtumas turi būti ne mažesnis kaip 0,15 MPa.
5.5. Šilumos tiekimo tinklų trasų ir jų klojimo būdų reikalavimai:
5.5.1. Šilumos tiekimo tinklai gali būti pakloti po žeme ir virš žemės. Vamzdynų klojimo būdas parenkamas remiantis techniniu ir ekonominiu pagrindimu, jeigu nėra kitų specifinių reikalavimų. Virš žemės vamzdynai klojami ant žemų ar aukštų atramų [2.19]. Po žeme vamzdynai įrengiami:
5.5.2. Leistinieji atstumai tarp šilumos tinklų ir kitų statinių bei inžinerinių tinklų parenkami pagal užstatymo normas [2.13].
5.5.3. Gyvenamuosiuose kvartaluose šilumos tiekimo tinklai klojami po žeme inžineriniams tinklams skirtose juostose šalia gatvių bei kelių ir želdinių juostų. Šilumos tiekimo tinklus leidžiama įrengti po šaligatviais ir išimtiniais atvejais – po gatvės važiuojamąja dalimi.
5.5.4. Skirstomųjų tinklų termofikacinio vandens vamzdynus, jeigu ds ≤ 300 mm, galima kloti gyvenamųjų ir visuomeninių pastatų techniniuose rūsiuose, techniniuose koridoriuose ir tuneliuose, kurių aukštis ne mažesnis kaip 1,8 m, numatant atskirus įėjimus jų galuose.
5.5.5. Draudžiama kloti šilumos tiekimo tinklus, kurie kirstų vaikų ikimokyklinių, mokyklinių ir gydymo bei profilaktikos įstaigų pastatus.
5.5.6. Draudžiama kloti šilumos tiekimo tinklus galimo biologinio ir cheminio teršimo vietose (kapinės, sąvartynai ir t. t.), jeigu jie neturi sandaraus hidroizoliacinio apvalkalo.
5.5.7. Pramonės įmonių aikštelėse šilumos tiekimo tinklai nutiesiami po žeme arba virš žemės inžineriniams tinklams skirtose juostose.
5.5.8. Teritorijose, kurių nenumatoma apgyvendinti, tačiau yra naudojamos kitai ūkinei veiklai (pvz., žemės ūkiui), šilumos tiekimo tinklai klojami po žeme arba virš žemės.
5.5.9. Kai šilumos tiekimo tinklai kertasi su gatvėmis ar automagistralėmis, susikirtimo vietose jie turi būti klojami pereinamuose, pusiau pereinamuose kanaluose arba įmautėse.
5.5.10. Garotiekių neleidžiama kloti bendruose miesto ir kvartaliniuose pereinamuose kanaluose, jeigu garo slėgis viršija 2,2 MPa.
5.5.11. Šilumos tiekimo tinklai, išskyrus 5.5.12 p. nurodytus atvejus, turi būti klojami su nuolydžiu, ne mažesniu kaip 0,002. Esant riedančioms atramoms, nuolydis neturi viršyti 0,05/ r; čia r – atramos volelio spindulys (cm).
5.5.12. Šilumos tiekimo vamzdynus leidžiama kloti nesilaikant nuolydžio tuose ruožuose, kur jie kertasi su kitomis komunikacijomis, yra pakloti po tiltais, viadukais ar kitais panašiais atvejais, kai panaudotas bekanalis klojimo būdas.
5.5.13. Įvadas nuo apžiūros kameros turi kilti aukštyn pastato link, išskyrus bekanalį klojimo būdą, kuriam šis reikalavimas netaikomas.
5.5.14. Požeminius šilumos tiekimo tinklus leidžiama kloti kartu su kitais inžineriniais tinklais:
a) miesto ir kvartaliniuose pereinamuose kanaluose su vandentiekiu, kurio skersmuo ds ≤ 300 mm, ryšio kabeliais, elektros (jėgos) kabeliais iki 10 kV;
b) kvartaliniuose pereinamuose kanaluose (papildant 6.13 a punktą), kai vandens tinklų ds ≤ 250 mm, su gamtinių dujų dujotiekiu, kurio ds ≤ 150 mm, o dujų slėgis jame iki 0,005 MPa;
c) miesto pereinamuose kanaluose (papildant 5.5.14 a punktą) su oro, suslėgto iki 1,6 MPa, vamzdynais;
5.5.15. Šilumos tiekimo tinklus draudžiama kloti bendruose kanaluose su skystųjų dujų, buitinės, gamybinės ir lietaus kanalizacijos tinklais.
5.5.16. Vandentiekio vamzdynas, esantis bendrame kanale su šilumos tiekimo vamzdynu, turi būti padengtas šilumos izoliacija. Šalto ir karšto vandens vamzdynai klojami žemiau šilumos tiekimo vamzdyno arba tame pačiame aukštyje.
5.5.17. Esant keturvamzdei sistemai, šilumos tiekimo ir karšto vandens vamzdynai, kai jie įrengiami nepereinamuose kanaluose, turi būti klojami vienas nuo kito izoliuotuose kanaluose.
5.5.18. Kai šilumos tiekimo tinklai kertasi su upėmis, keliais, geležinkeliais, kitais statiniais, reikia, kad susikirtimo kampas būtų 90°. Suderinus su šilumą tiekiančia organizacija, susikirtimo su statiniais kampą leidžiama sumažinti iki 45°, išskyrus geležinkelį.
5.5.19. Požeminių šilumos tiekimo tinklų susikirtimo vietose su geležinkeliu turi būti išlaikyti tokie horizontalūs atstumai:
5.5.20. Šilumos tinklus klojant per geležinkelius, upes, daubas, reikia sumontuoti antžeminę trasą, kurią galima nutiesti po kelių ar geležinkelių tiltais. Atskirais atvejais, prasilenkiant su geležinkeliu ir automobilių keliais, šilumos tiekimo tinklus galima pakloti po žeme:
b) įmautėse, jeigu jų ilgis iki 40 m ir negalima atlikti darbų atviruoju būdu, iš abiejų įmautės pusių turi būti 10-15 m ilgio tiesūs šilumos tiekimo trasos ruožai;
5.5.21. Kanalų ir įmaučių ilgis iš kiekvienos pusės turi būti 3 m didesnis už statinį ar įrenginį, su kuriuo prasilenkiama. Tarpas tarp šilumos izoliacijos ir įmautės turi būti ne mažesnis kaip 100 mm.
5.5.22. Klojant šilumos tiekimo tinklus įmautėse, jų vamzdynai ir įmautės turi būti padengti sustiprinta antikorozine izoliacija, o kertant elektrifikuotus geležinkelius dar turi būti įrengta ir elektrocheminė apsauga, elektrą izoliuojančios atramos bei kontrolės ir matavimo punktai.
5.5.23. Numatyti požeminių šilumos tiekimo vamzdynų (paklotų grunte arba nepereinamuose kanaluose) apsaugos priemones nuo klaidžiojančių srovių sukeliamos korozijos pagal „Šilumos tinklų apsaugos nuo elektrocheminės korozijos instrukciją“.
5.5.24. Vidinei korozijai stebėti termofikacinio vandens tiekimo ir grąžinimo vamzdynų galuose ir trijuose būdinguose projekte nurodytuose tarpiniuose taškuose įstatyti po du indikatorius. Vienas – deguonies sukeliamai korozijai, o kitas – bendrajai vamzdynų korozijai stebėti.
5.5.25. Prasilenkimo vietose (po žeme) su vandentiekio ir kanalizacijos tinklais, jeigu jie pakloti virš šilumos tiekimo tinklų, taip pat su dujotiekiu – vandentiekio, kanalizacijos ir dujotiekio vamzdžiai turi būti įmautėse, kurių ilgis į abi puses nuo šilumos tiekimo tinklų konstrukcijos turi būti ne mažesnis kaip 3 m. Įmautės turi būti padengtos antikorozine danga. Neleidžiama kitų inžinerinių tinklų kloti per šilumos tiekimo tinklų statybines konstrukcijas: apžiūros kameras, nepereinamus kanalus.
5.5.26. Požeminių šilumos tiekimo tinklų, paklotų pereinamuose kanaluose, prasilenkimo su dujotiekiu vietose, ne toliau kaip po 15 m iš abiejų dujotiekio pusių, turi būti įrengtos vietos bandiniams paimti dujų nuotėkiui kontroliuoti.
5.5.27. Jeigu šilumos tiekimo tinklų trasa turi drenažą, tai prasilenkimo vietose su dujotiekiu, po 2 m į abi puses nuo dujotiekio, drenažo vamzdeliai ir jų sandūros turi būti sandarios.
5.5.29. Kai šilumos tiekimo tinklai, pakloti virš žemės, prasilenkia su orinėmis elektros linijomis, visus šilumos tiekimo tinklų elementus, esančius iki 5 m į abi puses nuo elektros linijų (horizontalia kryptimi), reikia įžeminti. Įžeminimo varža turi būti ne didesnė kaip 10 Ω.
5.6. Šilumos tiekimo tinklų sandara ir bendrieji reikalavimai jų komponentams:
5.6.1. Šilumos tiekimo tinklų sandaros būtini komponentai:
5.6.2. Projektuojant šilumos tiekimo tinklus, reikia pasirinkti tokias medžiagas, nuo kurių priklauso normali šilumos tiekimo tinklų eksploatacija, kurios turėtų nekintamas savybes per visą numatytą šilumos tiekimo tinklų eksploatavimo laiką, nors būtų veikiamos temperatūros ir kitų veiksnių.
5.6.3. Šilumos tiekimo tinklų ilgaamžiškumui neturinčios įtakos medžiagų savybės (pavyzdžiui, šilumos laidumo koeficientas) skaičiuojant pasirenkamos pagal jų reikšmių vidurkį.
5.6.4. Turi būti numatyta galimybė įrengti atšakas ir atlikti remontą nepažeidžiant šilumos tiekimo tinklams nustatytų funkcinių reikalavimų.
5.6.5. Vamzdynas turi būti apsaugotas nuo drėgmės taip, kad, prakiurus vamzdžiui arba pažeidus apsauginį sluoksnį (apsauginę konstrukciją), drėgmė negalėtų toli pasklisti. Tam turi būti įrengta įspėjamoji sistema arba vamzdynas padalytas į atskiras sekcijas. Pasirenkant apsaugos sistemą, turi būti atsižvelgta į aplinkos sąlygas (gruntinio vandens lygį, eismo intensyvumą ir t. t.).
5.6.6. Šilumos tiekimo sistemos apsauginė konstrukcija turi būti suprojektuota ir įrengta taip, kad būtų atspari tokiems veiksniams:
a) vandeniui, kuris prasiskverbęs galėtų sukelti vamzdynų koroziją arba pabloginti šilumos izoliacijos savybes;
b) išoriniam poveikiui – pavyzdžiui, grunto ir vandens slėgiui, transporto sudaromoms apkrovoms, kitoms mechaninėms apkrovoms;
5.6.7. Jeigu šilumos tiekimo tinklai įrengiami požeminiuose kanaluose, esančiuose aukščiau gruntinio vandens lygio, kanalų ir visų kitų statybinių elementų (apžiūros kamerų ir kt.) išorinis paviršius padengiamas bitumine izoliacija (dviem sluoksniais) arba kita danga, turinčia ne prastesnes hidroizoliacines savybes.
5.6.8. Tais atvejais, kai šilumos tiekimo tinklų kanalai įrengiami žemiau gruntinio vandens lygio, kanalų išorinis paviršius padengiamas bitumine izoliacija (dviem sluoksniais) arba kita danga, turinčia ne prastesnes hidroizoliacines savybes, taip pat turi būti įrengtas nuolat veikiantis drenažas.
5.6.9. Drenažo sistemoje turi būti numatyti valymo šulinėliai, kurie įrengiami per tokį atstumą vienas nuo kito, kad tarp jų būtų galima išvalyti drenažo ruožą, tačiau ne rečiau kaip per 50 m. Drenažo sistemos gale šulinėlių mažiausias skersmuo – 300 mm, tarpinių šulinėlių, kurių gylis iki 2,0 m – d ≤ 800 mm, jei daugiau kaip 2,0 m – d = 1000 mm.
5.6.11. Drenažas nereikalingas smėlinguose gruntuose, kai gruntinio vandens lygis yra žemiau šilumos tiekimo tinklų kanalų.
5.6.12. Požeminio vamzdyno su skirtingomis apsauginėmis konstrukcijomis įrengimo schemos pateiktos K priede.
5.6.13. Vamzdynų, paklotų virš žemės, apsauginė konstrukcija turi būti parinkta atsižvelgus į klimatines sąlygas.
5.6.14. Vanduo iš nuolat veikiančio drenažo išleidžiamas savitaka arba perpumpuojamas į lietaus kanalizaciją, vandens telkinius ir daubas. Išleisti į fekalinės kanalizacijos tinklus nuolat veikiančio drenažo vandenį draudžiama.
5.6.15. Drenuojamam vandeniui perpumpuoti turi būti įrengta siurblinė, kurioje būtų ne mažiau kaip du siurbliai, vienas iš jų atsarginis. Siurblio našumas turi būti lygus didžiausiam valandiniam pritekančio vandens debitui, padaugintam iš koeficiento k = 1,2. Drenuojamam vandeniui surinkti siurblinėje turi būti rezervuaras, kurio talpa ne mažesnė kaip 30% didžiausio valandinio pritekančio vandens debito.
5.7. Vamzdynų konstrukcijų reikalavimai:
5.7.1. Vamzdžiai, armatūra ir kitos medžiagos, kurios naudojamos šilumos tiekimo tinklams statyti, turi atitikti vamzdynų įrengimo ir saugaus eksploatavimo taisyklių [2.11] reikalavimus.
5.7.2. Šilumos tiekimo tinklams, kuriuose garo slėgis neviršija 0,07 MPa arba vandens temperatūra ne didesnė kaip 120 °C, o slėgis neviršija 1,6 MPa, galima naudoti nemetalinius vamzdžius, jeigu jų kokybė atitinka sanitarinius reikalavimus ir šilumnešio parametrus.
5.7.3. Didžiausi atstumai tarp judančių atramų apskaičiuojami pagal vamzdynų atsparumą, laikant leistinu didžiausią įlinkį, lygų 0,02 ds.
5.7.4. Vamzdžiai, armatūra ir kiti šilumos tiekimo tinklų elementai parenkami pagal projektinius šilumnešio parametrus (slėgį ir temperatūrą) šilumnešio ėmimo vietoje:
a) garotiekiams:
– kai garas imamas tiesiog iš katilų – pagal nominalųjį pirminio garo slėgį ir temperatūrą;
– kai garas imamas už redukcinių įrenginių – pagal nustatytuosius parametrus už jų;
– kai garas imamas iš šiluminių elektrinių (esant reguliuojamam garo paėmimui arba priešslėgiui) – pagal šiluminių elektrinių išvaduose nustatytus garo parametrus;
b) vandens tinklams:
– slėgis – pagal didžiausią slėgį už paskutiniųjų sklendžių šilumos šaltinyje, veikiant tinklo siurbliams, tačiau ne mažesnis kaip 1,0 MPa;
– temperatūra – pagal temperatūrą tiekimo vamzdyne, esant projektinei išorės oro temperatūrai, šildymo sistemoms skaičiuoti pagal RSN 156-94 [2.14];
5.7.5. Šilumos tiekimo tinkluose ir šilumos punktuose (taip pat drenavimo atvamzdžiuose) draudžiama naudoti armatūrą iš pilkojo ketaus. Naudoti armatūrą iš kalaus ketaus galima tik esant ant jos užrašui 1,6 MPa, jeigu tai neprieštarauja vamzdynų įrengimo ir saugaus eksploatavimo taisyklių [2.11] reikalavimams. Draudžiama įrengti ketinę armatūrą ten, kur ją gali veikti lenkimo jėgos.
5.7.6. Uždaromoji armatūra išvaduose iš šilumos šaltinių ir įvaduose į šilumos punktus turi būti plieninė, jeigu to reikalauja vamzdynų įrengimo ir saugaus eksploatavimo taisyklės [2.11], išskyrus individualius šilumos punktus, kai prieš juos yra centriniai šilumos punktai.
5.7.7. Šilumnešio slėgis ir temperatūra visame vamzdyne nuo šilumos šaltinio iki kiekvieno vartotojo šilumos punkto arba iki įrenginių, keičiančių šilumnešio parametrus (šilumokaičiai, temperatūros ir slėgio reguliatoriai, redukciniai-aušinamieji įrenginiai ir t. t.), turi būti parenkami pastovūs. Už jų pasirenkami tokie šilumnešio parametrai, kokie numatomi palaikyti šiais įrenginiais.
5.7.8. Iš dalies rekonstruojamuose šilumos tiekimo tinkluose pasirenkami tokie šilumnešio parametrai kaip ir esamuose.
5.7.9. Šilumos tiekimo tinkluose ir šilumos punktuose leidžiama naudoti armatūrą iš žalvario arba bronzos, kurios ds ≤ 50 mm, kai šilumnešio slėgis neviršija 1,0 MPa; kai ds ≤ 20 mm; ir kai šilumnešio slėgis neviršija 1,6 MPa – orui ir vandeniui išleisti, kontrolės bei matavimo prietaisams atjungti.
5.7.11. Šilumos tiekimo tinkluose turi būti naudojama tik flanšinė arba įvirinamoji armatūra. Movinę armatūrą, kurios ds ≤ 100 mm, leidžiama naudoti tik montuojant ją kartu su dujotiekiui ir vandentiekiui skirtais vamzdžiais, kai šilumnešio slėgis iki 1,6 MPa ir temperatūra ne aukštesnė kaip 115 °C.
5.7.13. Šilumos tiekimo tinkluose sklendes reikia įrengti su apylankos linijomis:
5.7.15. Sklendės su elektrinėmis pavaromis, sumontuotos bekanaliuose, nepereinamuose ir pusiau pereinamuose kanaluose paklotuose vamzdynuose, turi būti įrengtos apžiūros kamerose su antžemine dalimi (paviljonais) arba požeminėse apžiūros kamerose, kuriose natūraliuoju vėdinimu būtų palaikomi oro parametrai, atitinkantys elektrinių pavarų technines sąlygas.
5.7.16. Uždaromąją armatūrą reikia įrengti:
a) visuose šilumos šaltinio išvaduose (nepriklausomai nuo šilumnešio temperatūros ir vamzdžio skersmens) ir kondensato surinkimo bako įvade, tačiau draudžiama dubliuoti uždaromąją armatūrą, įrengiant ją pastato viduje ir išorėje;
c) vandens tinkluose – sekcines sklendes, kaip nurodyta 4 lentelėje.
4 lentelė. Atstumai tarp sekcinių sklendžių ir ruožų, esančių tarp jų, pripildymo bei ištuštinimo trukmė
| Vamzdyno skersmuo ds (mm) |
100-350 |
400-500 |
≤600 |
virš žemės ≤900 |
|
|
|
|
|
|
| Atstumas tarp sekcinių sklendžių (m) |
≥ 1000 |
≥ 1500 |
≥ 3000 |
≥ 5000 |
|
|
|
|
|
|
| Pripildymo ir ištuštinimo trukmė (h) |
2 |
4 |
5 |
5 |
|
|
|
|
|
|
5.7.18. Ties sekcinėmis sklendėmis turi būti įrengtos jungtys tarp tiekimo ir grąžinimo vamzdynų. Jungčių skersmuo lygus 0,3 ds jungiamų vamzdynų, tačiau ne mažesnis kaip 50 mm. Kiekvienoje jungtyje reikia įrengti po dvi sklendes ir kontrolinį ventilį (ds=25 mm) tarp jų.
5.7.19. Apžiūros kamerose, pagrindiniuose tiekimo bei grąžinimo vamzdynuose ir atšakose iš jų (už sklendžių) turi būti įrengti temperatūros ir slėgio matavimo prietaisai.
5.7.20. Žemiausiose termofikacinio vandens ir kondensato vamzdynų vietose įrengiami ištuštinimo atvamzdžiai, o aukščiausiose – oro pašalinimo atvamzdžiai.
5.7.21. Sekcijų pripildymo ir ištuštinimo trukmė nurodyta 4 lentelėje, o atvamzdžių skersmuo – C priede.
5.7.22. Šilumos tiekimo tinkluose prieš siurblius ir slėgio reguliatorius turi būti purvo rinktuvai. Įrengti purvo rinktuvų ir slėgio reguliatorių apylankos liniją draudžiama.
5.7.23. Būtina numatyti planinio vandens išleidimo (iš kanaluose paklotų vamzdynų) priemones apžiūros kamerose, atskirai iš tiekimo ir grąžinimo vamzdžių (atvira srove) į vandens nukreipimo šulinius, kurie turi būti šalia apžiūros kamerų. Iš jų vanduo nuteka savitaka arba siurbliais perpumpuojamas į kanalizaciją. Jo temperatūra turi būti ne aukštesnė kaip 40 °C. Išleisti vandenį tiesiog į apžiūros kameras arba ant žemės draudžiama.
5.7.24. Vandeniui išleisti iš tinklų, kurie pakloti virš žemės, ties ištuštinimo vietomis turi būti specialiai suprojektuoti ir įrengti baseinai, iš kurių vanduo latakais, grioviais nuteka į numatytas vietas. Suderinus su atitinkamomis gamtosaugos tarnybomis, galima numatyti vandenį išleisti į natūralius vandens telkinius ir ant žemės paviršiaus.
5.7.25. Jeigu vanduo išleidžiamas į fekalinę kanalizaciją, turi būti hidraulinis uždoris, o jeigu yra atbulinio tekėjimo tikimybė – ir atbulinis vožtuvas.
5.7.26. Garotiekių žemiausiose vietose ir prieš vertikalius ruožus reikia įrengti nuolat veikiantį drenažą. Tose pačiose vietose ir vamzdynų nuolydžiui sutampant su garo tekėjimo kryptimi – kas 400-500 m; kai nuolydis yra priešingos krypties – kas 200-300 m turi būti įrengtas drenažas, kuris naudojamas garotiekių paleidimo metu.
5.7.27. Garotiekiams paleisti skirto drenažo atvamzdžiuose turi būti sumontuota po vieną sklendę arba ventilį, jeigu garo slėgis iki 2,2 MPa, ir po dvi nuoseklias sklendes arba ventilius, jeigu garo slėgis didesnis už 2,2 MPa. Atvamzdžių skersmenys nurodyti C priede.
5.7.28. Kondensatą iš nuolat veikiančio drenažo galima nukreipti į slėginį kondensato vamzdyną, jeigu drenuojamo kondensato slėgis viršija slėgį kondensato vamzdyne 0,1 MPa ir daugiau.
5.7.29. Siekiant kompensuoti vamzdynų pailgėjimus (dėl temperatūros pokyčio), įrengiami:
- lenktieji kompensatoriai iš vamzdžių („U“ formos) ir kompensavimo elementai („L“ ir „Z“ formos) su lenktomis ir suvirintomis alkūnėmis;
- riebokšliniai, lęšiniai ir silfoniniai kompensatoriai.
5.7.30. Riebokšlinius kompensatorius leidžiama naudoti požeminiuose ir virš žemės ant žemų atramų paklotuose vamzdynuose, kurių skersmuo ds ≥ 100 mm, o šilumnešio parametrai atitinka šias sąlygas: p ≤ 2,5 MPa ir t ≤ 300 °C. Kompensatorių projektinį kompensuojamąjį ilgį reikia pasirinkti 50 mm mažesnį už konstrukcinį.
Neleidžiama riebokšlinių kompensatorių naudoti vamzdynuose, paklotuose ant aukštų atramų arba estakadų.
5.7.31. Vamzdynų ruožai su riebokšliniais kompensatoriais tarp nejudančių atramų turi būti tik tiesūs, kitokie draudžiami.
5.7.32. Lenktųjų kompensatorių dydžiui nustatyti apskaičiuojamas projektinis vamzdyno pailgėjimas pagal formulę:
∆x = ε ∆l;
čia ε – koeficientas, kuriuo įvertinama kompensacinių įtempimų relaksacija ir kompensatorių išankstinis įtempimas, lygus 50% viso pailgėjimo ∆l, kai šilumnešio temperatūra t ≤ 400 °C. Skaičiuojamas kompensatoriaus atsparumas dviem atvejais: eksploatacinio režimo sąlygomis ir jam esant šaltam.
5.7.33. Kompensavimo elementų atsparumas skaičiuojamas eksploatacinio režimo sąlygomis, be išankstinio įtempimo. Pailgėjimus reikia skaičiuoti abiejų koordinačių ašių kryptimi.
5.7.34. Šilumos tiekimo tinklų statyboje naudojamos vamzdžių detalės turi būti pagamintos pramoniniu būdu.
5.7.35. Vamzdynų posūkiuose ir lenkimo vietose turi būti naudojamos pramoninės gamybos mažo lenkimo spindulio (R ≥ ds) alkūnės. Taip pat leidžiama naudoti normalaus lenkimo (R ≥ 3,5ds) alkūnes.
5.7.36. Šilumos tiekimo tinkluose, kai termofikacinio vandens slėgis ≤ 2,5 MPa ir temperatūra ≤ 200 °C, ir garotiekiuose, kai garo slėgis ≤ 2,2 MPa ir temperatūra ≤ 350 °C, leidžiama naudoti iš segmentų suvirintas (segmentines) alkūnes.
5.7.37. Tiesiuose vamzdynų ruožuose atstumas tarp gretimų skersinių siūlių turi būti ne mažesnis kaip 50 mm, kai šilumnešio slėgis ≤ 1,6 MPa ir temperatūra ≤ 250 °C, kitais atvejais -100 mm. Atstumas nuo skersinės siūlės iki lenkimo pradžios turi būti ne mažesnis kaip 100 mm.
5.7.39. Mažo lenkimo spindulio ir segmentines alkūnes įvirinti į vamzdį tiesiogiai be atvamzdžio draudžiama.
5.7.40. Judančios atramos naudojamos visais vamzdžių klojimo atvejais, išskyrus bekanalį grunte:
a) slystamosios – gali būti naudojamos, esant ašiniam poslinkiui, su visų skersmenų vamzdžiais ir visais judančių atramų naudojimo atvejais;
b) riedamosios (ritininės) – gali būti naudojamos, esant horizontaliam ašiniam poslinkiui, kai vamzdžiai, kurių ds ≥ 200 mm, pakloti pereinamuose kanaluose, ant kronšteinų (gembių), ant atskirų atramų ir estakadų;
c) riedamosios (rutulinės) – gali būti naudojamos, esant horizontaliam poslinkiui, kuris gali nesutapti su trasos ašimi, kai vamzdžiai, kurių ds ≥ 200 mm, pakloti pereinamuose kanaluose, ant kronšteinų (gembių), ant atskirų atramų ir estakadų;
d) spyruoklinės atramos ir pakabos – gali būti naudojamos, kai vamzdžiai, kurių skersmuo ds ≥ 150 mm, juda vertikalia kryptimi;
5.7.41. Standžiųjų pakabų ilgis šilumos tinkluose, kai šilumnešis yra vanduo arba kondensatas, turi būti 10 kartų didesnis už judančios kabamosios atramos poslinkį dėl vamzdynų temperatūrinės deformacijos; kai šilumnešis yra garas – 20 kartų didesnis.
5.7.42. Nejudančios atramos naudojamos:
b) skydinės – požeminio bekanalio paklojimo atveju ir nepereinamuose kanaluose, kai atramos įrengiamos ne apžiūros kamerose;
5.7.43. Skydinių atramų apačioje turi būti įrengtos kiaurymės kanale susirinkusiam vandeniui nutekėti, o prieš jas įrengtos apžiūros angos.
5.7.44. Didžiausi leistinieji atstumai tarp nejudančiųjų atramų nurodyti 5 lentelėje.
5 lentelė. Didžiausi leistinieji atstumai tarp nejudančių atramų
|
|
„U“ formos kompensatoriai
|
Riebokšliniai kompensatoriai
|
||||
|
|
|
|
|
|
|
|
| dS (mm) |
Atstumas tarp nejudančių atramų (m), kai šilumnešio temperatūra (°C)
|
|||||
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
120-150 |
300 |
350 |
120-150 |
250 |
300 |
|
|
|
|
|
|
|
|
| 32 |
50 |
50 |
50 |
— |
— |
— |
| 50 |
60 |
60 |
60 |
— |
— |
— |
| 70 |
70 |
70 |
70 |
— |
— |
— |
| 100 |
80 |
80 |
80 |
70 |
60 |
50 |
| 125 |
90 |
90 |
80 |
70 |
60 |
50 |
| 150 |
100 |
90 |
80 |
80 |
70 |
60 |
| 175 |
100 |
100 |
90 |
80 |
70 |
60 |
| 200 |
120 |
100 |
100 |
80 |
70 |
60 |
| 250 |
120 |
100 |
100 |
100 |
70 |
60 |
| 300 |
120 |
120 |
120 |
100 |
70 |
60 |
| 350 |
140 |
120 |
120 |
120 |
70 |
60 |
| 400 |
160 |
140 |
120 |
140 |
100 |
80 |
| 450 |
160 |
140 |
— |
140 |
100 |
80 |
| 500 |
180 |
160 |
— |
140 |
100 |
80 |
| 1000 |
200 |
160 |
— |
160 |
100 |
80 |
Pastaba: pagrindiniai vamzdynų paklojimo trasose ir šilumos punktuose reikalavimai pateikti E priede.
5.8. Reikalavimai bekanaliniams šilumos tiekimo tinklams:
5.8.1. Bekanaliams šilumos tiekimo tinklams įrengti naudojami iš anksto izoliuoti vamzdynai, kurių savybės tenkina bendruosius šilumos tiekimo vamzdynams keliamus reikalavimus.
5.8.2. Vamzdynai paklojami iš anksto paruoštose tranšėjose, atitinkančiose tokius reikalavimus:
5.8.3. Tranšėjų matmenys priklauso nuo vamzdynų paklojimo gylio ir vamzdynams, atšakoms bei kitiems elementams įrengti reikalingos vietos.
5.8.4. Vamzdynų paklojimo gylis priklauso nuo apkrovų žemės paviršiuje ir auginamų kultūrų dirbamose žemėse. Vietose su specialia paviršiaus danga (gatvės, šaligatviai ir t. t.) normaliu vamzdynų klojimo gyliu laikoma 0,6 m. Rekomenduojami tranšėjų matmenys nurodyti H priede.
5.8.5. Tranšėjų dugnas turi būti be akmenų, lygus, o ant jo turi būti 0,1 m storio papilto sutankinto smėlio sluoksnis.
5.8.6. Mažiausias atstumas tarp vamzdynų apvalkalų:
5.8.7. Galimi mažiausi atstumai tarp bekanaliu būdu paklotų vamzdynų (nuo jų izoliacijos apvalkalo krašto) ir kitų inžinerinių tinklų pateikti „Miestų, miestelių ir kaimų užstatymo normose“ [2.13].
5.8.8. Suvirinant vamzdžius turi būti palikti po 220 mm neizoliuoti jų galai, kad suvirinimo metu neperkaistų izoliacinės medžiagos.
5.8.9. Vamzdynai tranšėjose užpilami smėliu, o po to iškastuoju gruntu. Tarpai tarp tranšėjos sienučių ir vamzdžių pripilami smėlio, o patys vamzdžiai užpilami 0,1 m storio smėlio sluoksniu, kuris sutankinamas rankiniu būdu. Ant šio sluoksnio turi būti uždedama įspėjamoji juosta su užrašu „ŠILUMOS TIEKIMO TINKLAI“ arba tinklelis.
Pastaba: užpilti gruntu vamzdynai būna: nejudantieji, iš dalies judantieji, judantieji.
5.8.10. Smėlis, kuriuo užpilami vamzdynai, turi atitikti šiuos reikalavimus:
g) sudėtis turi būti tokia, kad trinties koeficientas, rūpestingai sutankinus smėlį, atitiktų projektinį;
5.8.11. Po keliais, gatvėmis, stovėjimo aikštelėmis ir kitose panašiose vietose užpiltas gruntas turi būti sutankintas tiek, kad į apkrovas reaguotų taip pat, kaip ir nejudintas gruntas.
5.8.12. Bekanaliai šilumos tiekimo tinklai nužymimi piketais ties atšakomis, posūkiais ir tiesiose atkarpose kas 100 m.
5.8.13. Atliekant bekanalių šilumos tiekimo tinklų geodezinį priderinimą, turi būti pažymimas vamzdynų paklojimo gylis (nuo žemės paviršiaus iki izoliacijos apvalkalo).
5.8.14. Pažeidimų kontrolės signalizacija įrengiama, jeigu to reikalauja šilumą tiekianti organizacija.
5.8.15. Bekanaliu būdu klojamus vamzdynus leidžiama montuoti:
5.9. Šilumos izoliacijos reikalavimai:
5.9.1. Šilumos tiekimo vamzdynai ir jų visi elementai (armatūra, flanšai, kompensatoriai) turi būti izoliuoti nepriklausomai nuo jų temperatūros ir paklojimo būdo.
Pastaba: šilumos tiekimo vamzdynai ir jų elementai pirmiausia turi būti padengti antikorozine danga, o tik po to izoliuojami. Izoliacinė medžiaga turi būti padengta apsaugine danga.
5.9.2. Izoliuotų paviršių temperatūra neturi viršyti:
5.9.3. Izoliacijos sluoksnio storis nustatomas vadovaujantis techniniais ekonominiais skaičiavimais, prieš tai pasirinkus:
5.9.4. Apskaičiuojant šilumos nuostolius per metus (jeigu nėra tikslių, matavimais nustatytų duomenų) vamzdynų aplinkos temperatūrą pasirinkti:
b) paklotuose virš žemės:
- eksploatuojamų ištisus metus – vietovės vidutinę metinę temperatūrą;
- eksploatuojamų šildymo sezono metu – vidutinę vietovės šildymo sezono temperatūrą;
5.9.5. Apskaičiuojant šilumos perdavimo koeficientą, reikia pasirinkti izoliacinės medžiagos šilumos laidumo koeficiento reikšmę, atitinkančią numatomą izoliacinės medžiagos temperatūrą ir drėgmę eksploatacijos metu.
5.9.6. Apskaičiuojant šilumos nuostolius, reikia pagal D priedą pasirinkti šilumos atidavimo koeficientą, kai šilumą atiduoda vamzdis jį supančiam orui ir kai šilumą atiduoda oras kanalo sienutei.
5.9.7. Šilumos nuostoliai per izoliuotas atramas, flanšus ir armatūrą įvertinami koeficientu, atitinkamai padidinus tiesaus vamzdyno ruožo nuostolius (žr. 6 lentelę).
6 lentelė. Koeficientai šilumos nuostoliams per vamzdynų elementus įvertinti
| Šilumos tinklų paklojimo būdas |
Koeficientas |
|
|
|
| Virš žemės, nepereinamuose ir pereinamuose kanaluose, ds < 150 mm |
1,2 |
| Tas pat, kai skersmuo 150 mm ir daugiau |
1,15 |
| Bekanalis |
1,15 |
5.9.8. Izoliacinės medžiagos ir izoliacinės konstrukcijos parenkamos vadovaujantis techniniais ekonominiais skaičiavimais.
5.9.10. Šilumos izoliacija turi išlaikyti pastovias izoliacines savybes per visą šilumos tinklų naudojimo laiką.
5.9.11. Šilumos izoliacija turi būti chemiškai ir fiziškai stabili esant aukštesnei nei 10°C temperatūrai už didžiausią projektinę temperatūrą ir 10°C žemesnei už mažiausią projektinę temperatūrą.
5.9.14. Sujungimų, armatūros ir kitų elementų izoliacija turi būti išardomoji. Šis reikalavimas netaikomas bekanaliu būdu paklotų vamzdynų elementams.
5.10. Šilumos punktų reikalavimai:
5.10.1. Šilumos punktas būtinas kiekviename pastate, kurio šilumos paskirstymo sistemos jungiamos prie šilumos tinklų.
5.10.2. Pramonės įmonių ir įstaigų, užimančių kelis pastatus, šilumą vartojančios sistemos jungiamos prie šilumos tiekimo tinklų per centrinį šilumos punktą (CŠP).
5.10.3. Šilumos punktuose montuojami įrenginiai, armatūra, valdymo, kontrolės ir automatikos priemonės, kuriomis:
c) atliekama šilumnešio parametrų kontrolė ir apsauga avarinių situacijų metu, kad šie parametrai nebūtų viršyti;
5.10.4. Šilumos punktuose privalu numatyti priemones, kuriomis būtų galima automatiškai (pagal nustatytą programą) keisti šilumnešio, tiekiamo į vartotojų sistemas, parametrus paros ir savaitės laikotarpiu.
5.10.6. Karštas vanduo ruošiamas pagal:
5.10.7. Kai šildymo sistemos jungiamos pagal priklausomą schemą, rekomenduojama iš CŠP į kitus pastatus tiekti tokios pačios temperatūros šilumnešį, kokios jis gaunamas iš šilumos tiekimo tinklų.
5.10.8. Kai vartotojo sistemos prijungtos pagal priklausomą schemą, reikia šilumnešio grąžinimo linijoje įrengti vožtuvą, palaikantį nustatytą slėgį iki jo („prieš save“), jei to reikalauja šilumos tinklų hidraulinis režimas.
5.10.9. Kai vartotojo sistemos prijungtos pagal priklausomą schemą, o slėgių skirtumas tarp tiekiamo ir grąžinamo šilumnešių šilumos punkte viršija 0,4 MPa, tiekimo linijoje reikia įrengti vožtuvą, palaikantį nustatytą slėgį „po savęs“.
5.10.10. Šilumos punktuose turi būti įrengti purvo gaudytuvai tiekimo linijoje už pirmųjų sklendžių, o grąžinimo linijoje – prieš reguliavimo įrenginius ir apskaitos prietaisus.
5.10.11. Oro temperatūra šilumos punktuose turi būti ne mažesnė kaip 10 °C ir ne didesnė, kaip nurodyta RSN 159-95 [2.18].
5.10.12. Šilumos punktuose turi būti suprojektuota ir įrengta tokia vėdinimo sistema, kad oro apykaita būtų ne mažesnė kaip 0,5 h-1, o santykinė drėgmė neviršytų 75%.
5.10.14. Grindyse esančios įduobos turi būti uždengiamos laikantis atitinkamo standarto [2.15] reikalavimų.
5.10.15. Šilumos punkte turi būti sumontuoti ne mažiau kaip du šviestuvai. Apšvietimas šilumos punkte turi būti toks, kad matuojant ties apskaitos prietaisais būtų ne silpnesnis kaip 150 liuksų.
5.10.16. Šilumos punkte turi būti įrengti 36 V ir 380 V įžeminti kištukiniai lizdai, pastarasis su paketiniu jungikliu.
5.10.19. Šilumos punktuose, kuriuose yra šiluminės energijos komercinė apskaita, turi būti įrengti išvadai į išorę matavimo duomenims įrašyti į kompiuterines laikmenas. Išvadai turi būti įrengiami saugiose, rakinamose dėžutėse, kurios turi būti įrengiamos išorinėje sienoje, patogioje prieiti vietoje.
5.10.20. Šilumos punkte esančių įrenginių sukeliamas triukšmas gyvenamosiose patalpose neturi viršyti higienos normoje [2.5] nurodytų dydžių.
5.10.21. Pramonės objektuose šilumos punktai gali būti įrengti atskiruose pastatuose arba tuose pačiuose, į kuriuos tiekiama šiluma.
5.10.22. Šilumos punktuose turi būti įrengti išėjimai:
a) kai patalpa ne ilgesnė kaip 12 m ir joje nėra šilumnešio-garo, o pats punktas yra ne toliau kaip per 12 m nuo bendro išėjimo iš pastato į lauką – vienas išėjimas į gretimą patalpą, laiptinę, koridorių, o kai iki išėjimo į lauką daugiau nei 12 m – vienas atskiras išėjimas į lauką;
5.10.24. Šilumos punkte reikia įrengti stacionarias kėlimo priemones, jei negalima pasinaudoti inventoriniais įrenginiais, o keliamų daiktų svoris ≥ 100 kg.
5.10.25. Įrenginiams, esantiems 2,5 m aukštyje arba aukščiau, prižiūrėti turi būti įrengtos aptvertos aikštelės su stacionariais laiptukais, laikantis atitinkamo standarto [2.15] reikalavimų.
5.10.26. Pramonės įmonėse, šalia šilumos punktų, leidžiama lauke esančiose aikštelėse įrengti kondensato talpyklas (> 3 m3), kurios turi būti izoliuotos, aptvertos 1,6 m tvorele, esančia ne toliau kaip per 1,5 m nuo jų ir turėti hidraulinius uždorius.
5.10.27. Centriniame šilumos punkte, jeigu numatytas nuolatinis personalo budėjimas, turi būti sanitarinis mazgas su praustuvu ir spintelė rūbams.
Pastaba: 5.10.21 – 5.10.27 punktai taikomi visiems pramonės objektams ir tiems objektams, kurių projektinis šilumos poreikis yra ≥ 2.5 MW.
5.10.28. Rekomenduojamos šilumnešio temperatūros šilumos punkte:
c) grąžinamo iš šildymo sistemos šildytuvo – ne daugiau kaip 5°C aukštesnė už šilumnešio, grįžtančio iš šildymo sistemos;
5.10.29. Leidžiami slėgio nuostoliai šilumokaičiuose:
5.10.30. Gamykloje surinkta šilumos punkto įranga privalo:
5.10.31. Valdymo sistema turi būti suprojektuota ir įrengta taip, kad reikiami rezultatai būtų gaunami bet kuriuo atveju. Ji turi atitikti tokius reikalavimus:
b) didžiausias momentinis galimas nuokrypis nuo nurodytų reikšmių:
- karšto vandens sistemoje ≤ 10 °C,
- šildymo sistemoje ≤ 5 °C,
- vėdinimo sistemoje ≤ 10 °C;
5.10.32. Reguliavimo armatūros nesandarumas neturi būti didesnis kaip 0,05 % kv.
Pastaba: kv – debito koeficientas, kuris parodo debito priklausomybę nuo slėgio skirtumo prieš ir už vožtuvo.
5.10.33. Reguliavimo armatūra turi būti atspari dalelių, mažesnių kaip 1 mm, kurių nebesulaiko filtras, poveikiui.
5.10.34. Temperatūros jutikliai turi būti įrengti kaip galima arčiau prie šilumokaičių. Įmovos jiems įstatyti turi būti iš nerūdijančio arba rūgštims atsparaus plieno.
5.10.35. Šilumos punktuose sklendės, kai dS ≤ 200 mm, turi būti rutulinės. Didesnio skersmens sklendės gali būti kitokios, tačiau rekomenduojamos rutulinės.
5.10.36. Filtrai turi sulaikyti nešmenis, didesnius kaip 1 mm dydžio. Prieš filtrą ir už jo įrengiami manometrai, jeigu vartotojų sistemos prijungtos pagal priklausomą schemą. Leidžiami slėgio nuostoliai filtre 0,05 MPa.
5.10.37. Žemiausiose vamzdynų vietose turi būti įrengti ventiliai vandeniui išleisti, o aukščiausiose – orui pašalinti.
5.11. Reikalavimai siurblinėms:
5.11.1. Siurblinės įrengiamos tose šilumos tinklų vietose, kuriose reikia pakeisti jų hidraulinį režimą (sudaryti skirtingo statinio ir/ar dinaminio režimo zonas).
5.11.2. Skirtingo statinio slėgio zonoms sudaryti įrengiami papildymo siurbliai, kurie perpumpuoja papildyti reikalingą vandenį iš gretimos šilumos tiekimo tinklų zonos, esančios arčiau šilumos šaltinio.
5.11.3. Skirtingam dinaminiam slėgiui sudaryti tiekimo, grąžinimo arba abiejuose vamzdynuose kartu (priklauso nuo reikiamo režimo) įrengiami cirkuliaciniai siurbliai.
5.11.4. Papildymo siurblių sukuriamas slėgis nustatomas iš pjezometrinio grafiko pagal statinių slėgių skirtumą tarp atskirų zonų, o debitas:
5.11.5. Cirkuliacinių siurblių sukuriamas slėgis nustatomas iš pjezometrinio grafiko pagal reikiamą slėgių skirtumą vamzdyne, o debitas – pagal vamzdyne turintį cirkuliuoti vandens kiekį.
5.11.6. Siurblių skaičius turi būti:
5.11.7. Reikiamam hidrauliniam režimui palaikyti reikia įrengti automatinius reguliavimo ir blokavimo įrenginius, kurie:
5.11.8. Siurblinėse reikia įrengti kontrolės ir matavimo prietaisus, kurie rodytų ir registruotų:
5.12. Apžiūros kamerų ir kanalų reikalavimai:
5.12.1. Apžiūros kameros turi būti įrengtos tose vietose, kur reikia prieiti prie sklendžių ir kitų šilumos tiekimo tinklų elementų eksploatuojant, tikrinant ir remontuojant. Kai armatūra ar kompensatoriai yra aukščiau kaip 1 m virš kameros dugno, jiems prižiūrėti turi būti įrengtos aikštelės, laikantis atitinkamo standarto [2.15] reikalavimų.
5.12.2. Apžiūros kamerų ir pereinamų kanalų rekomenduojamas aukštis 2,0 m, tačiau jis negali būti mažesnis kaip 1,8 m.
5.12.3. Apžiūros kamerų landų skaičius turi būti:
a) kai kameros plotas iki 6 m2 – ne mažiau kaip dvi, įrengtos priešinguose kampuose (pagal įstrižainę);
5.12.6. Pereinamuose kanaluose eksploatacinės įlipimo ir išlipimo angos su laiptais turi būti įrengtos ne rečiau kaip kas 300 m, o avarinės išlipimo angos su kopėčiomis – kanaluose su garotiekiais – ne rečiau kaip kas 100 m ir kanaluose su vandens tinklais – ne rečiau kaip kas 200 m. Taip pat įlipimo angos turi būti numatytos visuose atšakų galuose, posūkiuose ir tose vietose, kur vamzdynai ir armatūra trukdo laisvai eiti kanalu.
5.12.7. Tiesiuose kanalų ruožuose ne rečiau kaip kas 300 m turi būti numatytos montažinės angos, kurių ilgis – ne mažesnis kaip 4 m, o plotis – 0,1 m didesnis už vamzdžio skersmenį, tačiau ne mažesnis kaip 0,7 m.
5.12.8. Iš apžiūros kamerų ir kanalų duobių, esančių žemiausiose šilumos tiekimo trasos vietose, turi būti numatytas vandens ištekėjimas savitaka į tam tikslui skirtus šulinius, įrengiant į šulinį įleistame vamzdyne atbulinį vožtuvą.
5.12.9. Iš apžiūros kamerų ir kanalų duobių, esančių kitose šilumos tiekimo trasos vietose, turi būti numatytas vandens išsiurbimas kilnojamuoju siurbliu arba ištekėjimas savitaka į kanalizaciją, įrengiant išleidimo vamzdyne hidraulinį uždorį, o jei galimas užpylimas – atbulinį vožtuvą.
5.12.10. Pereinamuose kanaluose vėdinimas turi būti įrengtas taip, kad oro temperatūra juose nebūtų didesnė už 45 °C. Vykdant remonto darbus, oro temperatūra negali būti didesnė, kaip nurodyta RSN 159-95 [2.18]. Reikiamai temperatūrai palaikyti leidžiama naudoti kilnojamuosius vėdinimo įrenginius, jeigu nesuprojektuota reikiamo našumo stacionari vėdinimo sistema.
______________
Pagrindiniai dydžiai ir jų žymenys
Q – šilumos srautas (W)
G – šilumnešio debitas (kg/ h)
c – vandens specifinė šiluma (kJ/ (kg×°C))
t – temperatūra (°C)
λ – šilumos laidumo koeficientas (W/(m×K))
kv – reguliavimo armatūros charakteristika
q0 – didžiausias šilumos srautas, reikalingas apšildyti 1 m2 gyvenamųjų namų bendrojo ploto (W/ m2)
A – bendras gyvenamųjų namų plotas (m2)
m – gyventojų skaičius
a – karšto vandens norma 1 gyventojui per parą gyvenamuosiuose namuose (l/p)
b – karšto vandens norma 1 gyventojui per parą visuomeniniuose pastatuose (l/p)
Raidiniai žymenys ir sutrumpinimai
H – šildymas
V – vėdinimas
Kv – karštas vanduo
Max – didžiausias
Vid – vidutinis
k – karštas
c – šaltas
CŠP – centrinis šilumos punktas
KMP – kontrolės matavimo prietaisas
Skaitmeniniai žymenys
1 – tiekimo linijoje
2 – grąžinimo linijoje
3 – už karšto vandens šildytuvo
______________
Projektinių šilumos srautų ir šilumnešio (termofikacinio vandens) debitų skaičiavimo metodika
Projektiniai didžiausi šilumos srautai apskaičiuojami pagal tokias formules:
c) karštam vandeniui ruošti
; (3)
arba. 
(4)
Čia, (1) ir (2) formulėse, koeficientu k1 įvertinta šilumos srauto dalis visuomeninės paskirties pastatams šildyti, o koeficientu k2 įvertinta šilumos srauto dalis visuomeninės paskirties pastatams vėdinti. Jeigu nėra duomenų, tai rekomenduojama k1=0,25, o k2=0,6 (pastatams, pastatytiems 1985 m. ir vėliau).
Vidutinis šilumnešio debitas karštam vandeniui ruošti apskaičiuojamas taip:
(5)
Didžiausias šilumos srautas q0 (W/m2), reikalingas apšildyti gyvenamųjų namų 1m2 bendrojo ploto (pagal sustambintus rodiklius), nurodytas 1 lentelėje.
1 lentelė. Didžiausi šilumos srautai gyvenamiesiems namams apšildyti (W/m2)
| Duomenys apie pastatą |
Pastato aukštų skaičius |
Projektinė išorės oro temperatūra šildymo sistemai skaičiuoti ( °C)
|
||
|
|
|
|
|
|
|
|
|
iki – 20 |
iki – 25 |
iki – 30 |
|
|
|
|
|
|
| Pastatytas iki 1985 m., |
1-2 |
205 |
213 |
230 |
| nerenovuotas |
3-4 |
117 |
126 |
134 |
|
|
5 |
79 |
86 |
88 |
|
|
ir daugiau |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| Pastatytas iki 1985 m., atlikta |
1-2 |
194 |
201 |
218 |
| renovacija energijos sąnaudoms mažinti |
3-4 |
111 |
119 |
128 |
| 5 |
75 |
82 |
88 |
|
|
|
ir daugiau |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| Pastatytas 1985 m. ir vėliau |
1-2 |
166 |
173 |
177 |
|
|
3-4 |
91 |
97 |
101 |
|
|
5 |
73 |
81 |
87 |
|
|
ir daugiau |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
Projektiniai didžiausi šilumnešio debitai apskaičiuojami pagal tokias formules:
c) karštam vandeniui ruošti uždarosiose šilumos tiekimo sistemose su dviem šildytuvų pakopomis
; (8)
d) karštam vandeniui ruošti uždarosiose šilumos tiekimo sistemose, kai šildytuvai jungiami lygiagrečiai
; (9)
e) karštam vandeniui ruošti atvirosiose šilumos tiekimo sistemose
. (10)
Vidutiniai šilumnešio debitai apskaičiuojami pagal tokias formules:
b) karštam vandeniui uždarosiose šilumos tiekimo sistemose, kai šildytuvai jungiami lygiagrečiai
; (12)
c) karštam vandeniui uždarosiose šilumos tiekimo sistemose su dviem šildytuvų pakopomis
. (13)
Bendras šilumnešio debitas skaičiuojamas kaip šių debitų suma:
. (14)
Čia, (14) formulėje, koeficientu b1 (2 lentelė) įvertinama šilumnešio dalis karštam vandeniui ruošti, kai reguliavimas vyksta pagal šildymo poreikius. Kai reguliuojama pagal šildymo ir karšto vandens poreikius kartu, b1=0.
2 lentelė. Koeficiento b1 reikšmės
| Šilumos tiekimo sistema |
Koeficientas b1 |
|
|
|
| Uždaroji, kai šilumos srautas ≥100 MW |
1,0 |
| Uždaroji, kai šilumos srautas <100 MW |
1,2 |
| Atviroji, kai šilumos srautas ≥100 MW |
0,6 |
| Atviroji, kai šilumos srautas <100 MW |
0,8 |
Atvirųjų sistemų hidrauliniams režimams sudaryti, kai visas karštas vanduo imamas tik iš tiekimo arba grąžinimo vamzdyno, reikalingas šilumnešio debitas apskaičiuojamas taip:
; (15)
čia b2 koeficientas, įvertinantis vidutinį karšto vandens debito pokytį dėl temperatūrinio reguliavimo ir vandens vartojimo režimo. Jo reikšmė parenkama iš 3 lentelės.
3 lentelė. Koeficiento b2 reikšmės
| Vartojimo režimas |
Vamzdyno paskirtis |
Koeficientas b2, kai reguliuojama pagal poreikį
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
pastatams šildyti |
pastatams šildyti ir k. |
|
|
|
|
vandeniui ruošti |
|
|
|
|
|
| Didžiausias iš tiekimo |
Tiekimo |
1,0 |
1,4 |
| vamzdyno |
Grąžinimo |
-1,4 |
-1,0 |
|
|
|
|
|
| Didžiausias iš grąžinimo |
Tiekimo |
0,6 |
1,2 |
| vamzdyno |
Grąžinimo |
-1,8 |
-1,2 |
______________
Drenažo, oro išleidimo ir tiekimo atvamzdžių skersmenys
1 lentelė. Oro išleidimo atvamzdžių skersmuo
| ds vamzdžio (mm) |
25-80 |
100-150 |
200-300 |
350-400 |
500-700 |
800-1200 |
1400 |
| ds atvamzdžio (mm) |
15 |
20 |
25 |
32 |
40 |
50 |
65 |
2 lentelė. Suslėgto oro tiekimo ir vandens išleidimo atvamzdžių skersmenys
| ds vamzdžio (mm) |
50-80 |
100-150 |
200-250 |
300-400 |
500-600 |
700-900 |
1000-1400 |
| ds atvamzdžio |
40 |
80 |
100 |
200 |
250 |
300 |
400 |
| vandeniui išleisti (mm) |
|
|
|
|
|
|
|
| ds atvamzdžio |
25 |
40 |
40 |
50 |
80 |
80 |
100 |
| orui tiekti (mm) |
|
|
|
|
|
|
|
| ds jungties |
50 |
80 |
150 |
200 |
300 |
400 |
500 |
| orui tiekti (mm) |
|
|
|
|
|
|
|
3 lentelė. Vandens ir kondensato išleidimo atvamzdžių skersmuo
| dS vamzdžio (mm) |
Iki 80 |
80-125 |
150 |
200-250 |
300-400 |
500-600 |
700-800 |
800-900 |
1000-1400 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| dS oro išleidimo (mm) |
15 |
20 |
20 |
25 |
32 |
40 |
40 |
50 |
50 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| dS kondensato (mm) |
25 |
40 |
50 |
80 |
100 |
150 |
200 |
250 |
300 |
4 lentelė. Drenažo atvamzdžių skersmuo garotiekiuose
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| dS vamzdžio (mm) |
Iki 80 |
80-125 |
150 |
200-250 |
300-400 |
500-600 |
700-800 |
900-1000 |
1200 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| dS atvamzdžio (mm) |
25 |
32 |
40 |
50 |
80 |
100 |
150 |
150 |
200 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
______________
D priedas (informacinis)
Šilumos atidavimo koeficiento reikšmės (W/ (m2.°C))
|
|
Izoliuotas vamzdis jį supančiam orui
|
Oras kanalo sienutei |
|||
|
|
|
|
|
|
|
| Nepereinamuose kanaluose |
Pereinamuose kanaluose |
Antžeminėse trasose, kai vidutinis metinis vėjo greitis (m/s) |
|
||
|
|
|
|
|
||
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
5 |
10 |
15 |
|
|
|
|
|
|
|
|
| 8 |
11 |
20 |
30 |
35 |
8 |
Pagrindiniai vamzdynų klojimo reikalavimai
1 lentelė. Nepereinami kanalai
| dS |
Mažiausias leidžiamas atstumas nuo izoliacijos paviršiaus iki konstrukcijos (mm)
|
|||
| vamzdžio |
|
|
|
|
| (mm) |
Iki kanalo sienutės |
Iki gretimo vamzdžio izoliacijos |
Iki kanalo viršaus |
Iki kanalo apačios |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 25-80 |
70 |
100 |
50 |
100 |
| 100-250 |
80 |
140 |
50 |
150 |
| 300-350 |
100 |
160 |
70 |
150 |
| 400 |
100 |
200 |
70 |
180 |
| 500-700 |
110 |
200 |
100 |
180 |
| 800 |
120 |
250 |
100 |
200 |
| 900-1400 |
120 |
250 |
100 |
300 |
|
|
|
|
|
|
2 lentelė. Antžeminiai vamzdynai, pereinami kanalai ir šilumos punktai
|
|
|
|
|
|
|
| dS vamzdžio(mm) |
Mažiausias leidžiamas atstumas nuo izoliacijos paviršiaus iki konstrukcijos (mm)
|
||||
|
|
|
|
|
|
|
|
|
Iki kanalo sienutės |
Iki gretimo vamzdžio izoliacijos |
Iki kanalo viršaus |
Iki kanalo apačios |
|
|
|
|
vertikaliai |
horizontaliai |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 25-80 |
150 |
100 |
100 |
100 |
150 |
| 100-250 |
170 |
140 |
140 |
100 |
200 |
| 300-350 |
200 |
160 |
160 |
120 |
200 |
| 400 |
200 |
160 |
200 |
120 |
200 |
| 500-700 |
200 |
200 |
200 |
120 |
200 |
| 800 |
250 |
200 |
250 |
150 |
250 |
| 900 |
250 |
200 |
250 |
150 |
300 |
| 1000-1400 |
350 |
300 |
300 |
250 |
350 |
3 lentelė. Armatūra ir kiti elementai pereinamuose kanaluose, apžiūros kamerose ir šilumos punktuose
| Pavadinimas |
Mažiausias atstumas |
|
|
tarp paviršių (mm) |
|
|
|
| Nuo grindų arba perdangos iki izoliuotų paviršių |
700 |
| Armatūrai ir riebokšliniams kompensatoriams prižiūrėti, kai vamzdžių dS (mm): |
|
| iki 500 |
600 |
| nuo 600 iki 900 |
700 |
| nuo 1000 ir daugiau |
1000 |
| Nuo grindų arba perdangos iki armatūros flanšo arba riebokšlinio kompensatoriaus |
400 |
| sandarinimo varžtų ašies |
|
| Nuo grindų arba perdangos iki atšakų izoliacijos paviršiaus |
300 |
| Nuo sklendės ratuko arba išsikišusio velenėlio iki sienutės arba perdangos |
200 |
| Tarp gretimų vamzdžių sienučių nuo kompensatoriaus pusės, kai dS ≥600 mm |
500 |
| Nuo sienutės arba sklendės flanšo iki drenažo arba oro pašalinimo atvamzdžio |
100 |
| Nuo atšakoje esančios sklendės flanšo iki pagrindinių magistralių šilumos |
100 |
| izoliacijos paviršiaus |
|
| Tarp gretimų silfoninių kompensatorių izoliacijos konstrukcijų, kai dS<500 mm |
100 |
| Tas pat, kai dS≥600 mm |
150 |
1. Mažiausias galimas atstumas tarp nejudančių atramų krašto ir atraminių konstrukcijų krašto turi būti toks, kad, pasislinkus vamzdžiui į šoną, dar liktų 50 mm atsarga. Be to, tarp atramos krašto ir vamzdžio ašies turi būti ne mažiau kaip 0,5 dS.
2. Mažiausias galimas atstumas tarp silfoninių kompensatorių izoliacijos iki pereinamų kanalų sienučių, perdangos arba apačios, kai dS≥500 mm, yra 100 mm, o kai dS ≥ 600 mm – 150 mm. Jeigu negalima išlaikyti tokių atstumų, kompensatorius reikia pastumti vienas kito atžvilgiu ne mažiau kaip per 100 mm.
3. Vamzdynams pasislinkus dėl temperatūrinių deformacijų, tarp vamzdynų izoliuotų paviršių ir statybinių konstrukcijų arba kitų vamzdynų turi išlikti tarpas ne mažesnis kaip 30 mm.
4. Perėjimų plotis turi būti 100 mm didesnis už didžiausio vamzdžio skersmenį, tačiau ne mažesnis kaip 700 mm.
5. Tiekimo vamzdynas grąžinimo vamzdyno atžvilgiu (jeigu jie yra tame pačiame aukštyje) visada klojamas dešinėje pusėje, žiūrint šilumnešio tekėjimo kryptimi nuo šilumos šaltinio.
6. Perėjimų plotis šilumos punktuose turi būti ne mažesnis kaip:
c) tarp siurblių ir sienos – 1,0 m; tarp siurblių ir elektros paskirstymo arba valdymo ir automatikos skydų – 2,0 m;
7. Siurblius, kai įtampa varikliuose < 1000 V ir tiekimo atvamzdis ne ilgesnis kaip 100 mm, leidžiama įrengti:
G priedas (privalomas)
Leistinieji šilumos nuostoliai vamzdynuose, paklotuose visų rūšių kanaluose, žemėje (be kanalų) ir virš žemės
| Vamzdžio skersmuo (mm)
|
Šilumos nuostoliai (W/ m), kai šilumnešio temperatūra
|
|||||
|
|
|
|
|
|
|
|
| Neizoliuotas dS |
Su izoliacija d |
40 °C |
60 °C |
80 °C |
100 °C |
120 °C |
|
|
|
|
|
|
|
|
| 20 |
90 |
4,5 |
7,4 |
10,3 |
13,4 |
16,4 |
| 25 |
90 |
5,5 |
9,0 |
12,6 |
16,2 |
19,9 |
| 32 |
110 |
5,7 |
9,4 |
13,1 |
17,0 |
20,9 |
| 40 |
110 |
6,6 |
10,8 |
15,1 |
19,5 |
23,9 |
| 50 |
125 |
7,3 |
12,0 |
16,8 |
21,7 |
26,7 |
| 65 |
140 |
8,6 |
14,1 |
19,7 |
25,5 |
31,3 |
| 80 |
160 |
8,9 |
14,7 |
20,5 |
26,5 |
32,5 |
| 100 |
200 |
9,6 |
15,8 |
22,0 |
28,4 |
34,9 |
| 125 |
225 |
11,1 |
18,3 |
25,6 |
33,0 |
40,5 |
| 150 |
250 |
13,0 |
21,3 |
29,7 |
38,3 |
47,1 |
| 200 |
315 |
14,1 |
23,1 |
32,3 |
41,6 |
51,2 |
| 250 |
400 |
13,8 |
22,7 |
31,7 |
40,9 |
50,2 |
| 300 |
450 |
16,1 |
26,3 |
36,8 |
47,5 |
58,3 |
| 350 |
500 |
15,6 |
25,5 |
35,7 |
46,0 |
56,5 |
| 400 |
520 |
21,1 |
34,6 |
48,3 |
62,3 |
76,5 |
| 450 |
560 |
25,1 |
41,1 |
57,4 |
73,9 |
90,7 |
| 500 |
630 |
24,2 |
39,6 |
55,4 |
71,3 |
87,6 |
| 550 |
710 |
22,2 |
36,3 |
50,7 |
65,4 |
80,3 |
| 600 |
780 |
21,9 |
35,8 |
50,1 |
64,5 |
79,2 |
|
|
|
|
|
|
|
|
Pastaba: šilumos nuostoliai apskaičiuoti iš anksto izoliuotų vamzdynų, pagamintų pagal ABB koncerno technologiją, kai izoliacinė medžiaga – poliuretanas (λ=0,027 W/ (m×K), apsauginis sluoksnis – polietileno (HDPE) vamzdis, esant vidutinei grunto temperatūrai +8°C.
H priedas (informacinis)
Bekanaliu būdu paklotų vamzdynų tranšėjų matmenys
| Izoliuoto vamzdžio |
Tranšėjos matmenys (m) |
Izoliuoto vamzdžio |
Tranšėjos matmenys (m) |
||
| skersmuo d (mm) |
|
|
skersmuo d (mm) |
|
|
|
|
Dugno plotis |
Gylis |
|
Dugno plotis |
Gylis |
|
|
|
|
|
|
|
| 90 |
0,7 |
0,65 |
355 |
1,3 |
1,0 |
| 110 |
0,7 |
0,65 |
400 |
1,4 |
1,0 |
| 125 |
0,7 |
0,65 |
450 |
1,5 |
1,0 |
|
|
|
|
|
|
|
| 140 |
0,8 |
0,65 |
500 |
1,6 |
1,1 |
| 160 |
0,8 |
0,70 |
520 |
1,7 |
1,1 |
| 200 |
0,9 |
0,75 |
560 |
1,8 |
1,2 |
|
|
|
|
|
|
|
| 225 |
1,0 |
0,8 |
630 |
2,0 |
1,3 |
| 250 |
1,1 |
0,9 |
710 |
2,2 |
1,4 |
| 315 |
1,2 |
1,0 |
780 |
2,4 |
1,5 |
|
|
|
|
|
|
|
