LIETUVOS RESPUBLIKOS IR ARMĖNIJOS RESPUBLIKOS

 

SUTARTIS

DĖL PAJAMŲ BEI KAPITALO DVIGUBO APMOKESTINIMO IŠVENGIMO IR MOKESČIŲ SLĖPIMO PREVENCIJOS

 

Lietuvos Respublika ir Armėnijos Respublika, siekdamos skatinti ir stiprinti abiejų Susitariančiųjų Valstybių ekonominius, mokslinius, techninius bei kultūrinius ryšius ir norėdamos išvengti pajamų bei kapitalo dvigubo apmokestinimo, taip pat užkirsti kelią mokesčių slėpimui bei panaikinti mokesčių diskriminaciją, nusprendė sudaryti šią Sutartį ir

susitarė:

 

I SKYRIUS

SUTARTIES TAIKYMO SRITIS

 

1 straipsnis

ASMENYS, KURIEMS TAIKOMA SUTARTIS

 

Ši Sutartis taikoma asmenims, kurie yra vienos arba abiejų Susitariančiųjų Valstybių rezidentai.

 

2 straipsnis

MOKESČIAI, KURIEMS TAIKOMA SUTARTIS

 

1. Ši Sutartis taikoma pajamų ir kapitalo mokesčiams, kuriuos ima Susitariančioji Valstybė arba jos vietos valdžia, neatsižvelgiant į tai, kokiu būdu jie imami.

2. Pajamų ir kapitalo mokesčiais laikomi visi mokesčiai, kurie imami nuo visų pajamų, viso kapitalo arba nuo pajamų ar kapitalo dalies, įskaitant mokesčius nuo pajamų, gaunamų iš kilnojamojo ar nekilnojamojo turto perleidimo, taip pat mokesčius nuo kapitalo vertės padidėjimo.

3. Šiuo metu galiojantys mokesčiai, kuriems taikoma ši Sutartis, yra:

a) Lietuvoje:

i) juridinių asmenų pelno mokestis;

ii) fizinių asmenų pajamų mokestis;

iii) palūkanos už valstybinio kapitalo naudojimą;

iv) nekilnojamojo turto mokestis;

(toliau vadinami Lietuvos mokesčiu);

b) Armėnijoje:

i) pelno mokestis;

ii) pajamų mokestis;

iii) turto mokestis;

iv) žemės mokestis;

(toliau vadinami Armėnijos mokesčiu).

4. Ši Sutartis taip pat taikoma bet kokiems identiškiems arba iš esmės panašiems pajamų ir kapitalo mokesčiams, pradėtiems imti papildomai ar vietoj šiuo metu galiojančių mokesčių po šios Sutarties pasirašymo dienos. Susitariančiųjų Valstybių kompetentingi asmenys praneša vieni kitiems apie visus svarbesnius jų atitinkamų mokesčių įstatymų pakeitimus.

 

II SKYRIUS

APIBRĖŽIMAI

 

3 straipsnis

BENDRI APIBRĖŽIMAI

 

1. Šioje Sutartyje, jeigu kontekstas nereikalauja kitaip, vartojamos sąvokos:

a) „Susitariančioji Valstybė“ ir „kita Susitariančioji Valstybė“ – tai Lietuva arba Armėnija, kaip reikalauja kontekstas;

b) „Lietuva“ – Lietuvos Respublika, o šią sąvoką vartojant geografine prasme – Lietuvos Respublikos teritorija ir bet kuri kita su Lietuvos Respublikos teritoriniais vandenimis besiribojanti teritorija, kurioje pagal Lietuvos Respublikos įstatymus ir tarptautinę teisę Lietuva gali naudotis savo teisėmis į jūros dugną ir gruntą bei jų gamtos išteklius;

c) „Armėnija“ – Armėnijos Respublika, o šią sąvoką vartojant geografine prasme – teritorija, įskaitant vidaus vandenis, kurioje Armėnijos Respublika pagal tarptautinę teisę ir vidaus įstatymus naudojasi savo suvereniomis teisėmis ir jurisdikcija;

d) „asmuo“ apima fizinį asmenį, kompaniją ir visas kitas asmenų organizacijas;

e) „kompanija“ – bet kuri įmonės tipo organizacija arba subjektas, kuris mokesčių tikslais laikomas įmonės tipo organizacija;

f) „Susitariančiosios Valstybės įmonė“ ir „kitos Susitariančiosios Valstybės įmonė“ – atitinkamai įmonės veikla, kurią vykdo Susitariančiosios Valstybės rezidentas, ir įmonės veikla, kurią vykdo kitos Susitariančiosios Valstybės rezidentas;

g) „tarptautinis gabenimas“ – tai gabenimas orlaiviu, kai gabena Susitariančiosios Valstybės įmonė, išskyrus atvejus, kai orlaivis kursuoja tiktai tarp vietovių, esančių kitoje Susitariančiojoje Valstybėje;

h) „kompetentingas asmuo“:

i) Lietuvoje – finansų ministras arba jo įgaliotasis atstovas;

ii) Armėnijoje – finansų ir ekonomikos ministras arba jo įgaliotasis atstovas;

i) „nacionalinis subjektas“:

i) bet kuris fizinis asmuo, turintis Susitariančiosios Valstybės pilietybę;

ii) bet kuris juridinis asmuo, bendrija, asociacija ar privati (individuali) įmonė (neturinti juridinio asmens teisių), tokį statusą įgijusi pagal Susitariančiojoje Valstybėje galiojančius įstatymus.

2. Kai Susitariančioji Valstybė bet kuriuo metu taiko šią Sutartį, jei kontekstas nereikalauja kitaip, bet kuri joje neapibrėžta sąvoka turi tokią reikšmę, kokią ji turi Sutarties taikymo metu tos Valstybės įstatymuose dėl mokesčių, kuriems taikoma ši Sutartis; reikšmė, kurią sąvoka turi taikomuose tos Valstybės mokesčių įstatymuose, turi viršenybę prieš reikšmę, kuri šiai sąvokai suteikiama kituose tos Valstybės įstatymuose.

 

4 straipsnis

REZIDENTAS

 

1. Šioje Sutartyje sąvoka „Susitariančiosios Valstybės rezidentas“ – bet kuris asmuo, kuris pagal tos Valstybės įstatymus nuolatinės gyvenamosios vietos, įsteigimo vietos, buvimo vietos, vadovybės buvimo vietos arba kuriuo nors kitu panašiu pagrindu joje turi mokestinių įpareigojimų. Ši sąvoka taip pat apima Susitariančiosios Valstybės Vyriausybę ir jos vietos valdžios institucijas. Bet ši sąvoka netaikoma asmenims, kurie toje Valstybėje turi mokestinių įpareigojimų tik dėl pajamų, gautų iš toje Valstybėje esančių pajamų šaltinio ar kapitalo.

2. Kai pagal 1 dalies nuostatas fizinis asmuo yra abiejų Susitariančiųjų Valstybių rezidentas, jo statusas nustatomas pagal šias taisykles:

a) jis laikomas rezidentu tik tos Valstybės, kurioje jis turi nuolatinę gyvenamąją vietą; jeigu jis turi nuolatinę gyvenamąją vietą abiejose Valstybėse, laikomas rezidentu tik tos Valstybės, su kuria jo asmeniniai ir ekonominiai ryšiai yra glaudesni (jo gyvybinių interesų centras);

b) jeigu negalima nustatyti, kurioje Valstybėje yra jo gyvybinių interesų centras, arba jeigu jis nei vienoje iš Susitariančiųjų Valstybių neturi nuolatinės gyvenamosios vietos, jis laikomas rezidentu tik tos Valstybės, kurioje jis paprastai gyvena;

c) jeigu jis paprastai gyvena abiejose Valstybėse arba negyvena nė vienoje iš jų, jis laikomas rezidentu tik tos Valstybės, kurios nacionalinis subjektas jis yra;

d) jeigu jis yra abiejų Valstybių arba nėra nei vienos jų nacionalinis subjektas, Susitariančiųjų Valstybių kompetentingi asmenys šį klausimą sprendžia abipusiu susitarimu.

3. Kai pagal 1 dalies nuostatas asmuo, išskyrus fizinį asmenį, yra abiejų Susitariančiųjų Valstybių rezidentas, Susitariančiųjų Valstybių kompetentingi asmenys stengiasi klausimą išspręsti abipusiu susitarimu ir nustatyti šios Sutarties taikymo tokiam asmeniui taisykles.

 

5 straipsnis

NUOLATINĖ BUVEINĖ

 

1. Šioje Sutartyje sąvoka „nuolatinė buveinė“ – tai nuolatinė komercinės-ūkinės veiklos vieta, per kurią vykdoma visa įmonės komercinė-ūkinė veikla arba tik jos dalis.

2. Sąvoka „nuolatinė buveinė“ pirmiausia apima:

a) vadovybės buvimo vietą;

b) filialą;

c) įstaigą;

d) gamyklą;

e) cechą;

f) kasyklą, naftos ar dujų gręžinį, karjerą arba kitą gamtos išteklių tyrimo ar gavybos vietą.

3. a) statybos aikštelė, statybos ar instaliavimo projektas laikomas nuolatine buveine tik tuo atveju, kai visa tai trunka ilgiau kaip dvylika mėnesių;

b) laikoma, kad veikla, vykdoma Susitariančiosios Valstybės kontinentiniame šelfe ir susijusi su jūros dugno ir grunto bei jų gamtos išteklių, esančių toje Valstybėje, tyrimu ar eksploatavimu, yra vykdoma per toje Valstybėje esančią nuolatinę buveinę, jeigu tokia veikla bet kuriuo dvylikos mėnesių laikotarpiu ištisai arba su pertraukomis yra vykdoma ilgiau kaip 30 dienų.

4. Nepaisant šio straipsnio ankstesnių nuostatų, laikoma, kad sąvoka „nuolatinė buveinė“ neapima:

a) patalpų, kurios naudojamos tik įmonei priklausantiems gaminiams ar prekėms sandėliuoti, eksponuoti ar pristatyti;

b) įmonei priklausančių gaminių ar prekių atsargų, laikomų tik sandėliuoti, eksponuoti ar pristatyti;

c) įmonei priklausančių gaminių ar prekių atsargų, skirtų tik perdirbti kitoje įmonėje, laikymo;

d) nuolatinės komercinės-ūkinės veiklos vietos, naudojamos tik įmonei reikalingiems gaminiams ar prekėms įsigyti arba jai reikalingai informacijai rinkti;

e) nuolatinės komercinės-ūkinės veiklos vietos, naudojamos tik parengiamajai ar pagalbinei įmonės veiklai vykdyti;

f) nuolatinės komercinės-ūkinės veiklos vietos, naudojamos tik bet kuriam šios dalies a – e punktuose išvardytos veiklos deriniui vykdyti, jei visa taip derinama tokios nuolatinės komercinės-ūkinės veiklos vietos veikla yra parengiamoji ar pagalbinė.

5. Nepaisant 1 ir 2 dalių nuostatų, kai asmuo, išskyrus nepriklausomo tarpininko statusą turintį asmenį, kuriam taikoma 6 dalis, veikia įmonės vardu bei turi Susitariančiojoje Valstybėje įgaliojimus įmonės vardu sudaryti sutartis ir paprastai tais įgaliojimais naudojasi, tariama, kad ta įmonė toje Valstybėje turi nuolatinę buveinę bet kuriai veiklai, kurią asmuo atlieka įmonės labui, jei tokio asmens veikla nėra apribota 4 dalyje minima veikla, dėl kurios, kai ji vykdoma per nuolatinę komercinės-ūkinės veiklos vietą, pagal tos dalies nuostatas ta vieta nebūtų laikoma nuolatine buveine.

6. Vien tik dėl to, kad įmonė Susitariančiojoje Valstybėje vykdo komercinę-ūkinę veiklą per tarpininką, bendrais komisiniais pagrindais dirbantį atstovą ar kitą nepriklausomą įgaliotinį, nelaikoma, kad ji toje Valstybėje turi nuolatinę buveinę, jei šių asmenų veikla sudaro jų įprastinės komercinės-ūkinės veiklos dalį.

7. Tai, kad kompanija, Susitariančiosios Valstybės rezidentė, kontroliuoja kitą kompaniją, kuri yra kitos Susitariančiosios Valstybės rezidentė, arba (per nuolatinę buveinę ar kokiu kitu būdu) vykdo komercinę-ūkinę veiklą toje kitoje Valstybėje, arba yra jos kontroliuojama, savaime dar nereiškia, kad viena šių kompanijų yra kitos nuolatinė buveinė.

 

III SKYRIUS

PAJAMŲ APMOKESTINIMAS

 

6 straipsnis

PAJAMOS IŠ NEKILNOJAMOJO TURTO

 

1. Pajamos, kurias vienos Susitariančiosios Valstybės rezidentas gauna iš kitoje Susitariančiojoje Valstybėje esančio nekilnojamojo turto (įskaitant pajamas iš žemės ūkio ar miškų ūkio), gali būti apmokestinamos toje kitoje Valstybėje.

2. Sąvoka „nekilnojamasis turtas“ turi tokią reikšmę, kokią ji turi pagal tos Susitariančiosios Valstybės, kurioje minimas turtas yra, teisę. Šios Sutarties nuostatos, susijusios su nekilnojamuoju turtu, taip pat taikomos turtui, kuris papildo nekilnojamąjį turtą, taip pat gyvuliams ir žemės bei miškų ūkyje naudojamai įrangai, teisėms, kurioms taikomos bendrosios teisės nuostatos dėl žemės nuosavybės, bet kuriam opcionui ar panašiai teisei įsigyti nekilnojamąjį turtą, nekilnojamojo turto uzufruktui bei teisėms į kintamas ar pastovias išmokas už mineralinių telkinių, šaltinių ir kitų gamtos išteklių naudojimą ar teisę jais naudotis, teisėms į turtą, kuris bus sukurtas tiriant ar eksploatuojant jūros dugną, gruntą ir jų gamtos išteklius, įskaitant teises į tokio turto dalį arba į naudą iš jų. Laivai ir orlaiviai nekilnojamuoju turtu nelaikomi.

3. 1 dalies nuostatos taikomos pajamoms, kurios gaunamos iš tiesiogiai naudojamo, nuomojamo arba bet kuriuo kitu būdu naudojamo nekilnojamojo turto, taip pat pajamoms iš nekilnojamojo turto perleidimo.

4. Kai kompanijos akcijų nuosavybė ar kitos su kompanija susijusios teisės suteikia jų savininkui teisę naudotis kompanijos nekilnojamuoju turtu, pajamos iš tiesioginio naudojimosi, nuomojimo ar kitokio naudojimosi tokiu turtu teisių gali būti apmokestinamos toje Susitariančiojoje Valstybėje, kurioje nekilnojamasis turtas yra.

5. 1, 3 ir 4 dalys taip pat taikomos pajamoms, gautoms iš įmonės nekilnojamojo turto, ir pajamoms, gautoms iš nekilnojamojo turto, naudojamo individualiai savarankiškai veiklai vykdyti.

 

7 straipsnis

KOMERCINĖS-ŪKINĖS VEIKLOS PELNAS

 

1. Susitariančiosios Valstybės įmonės pelnas apmokestinamas tik toje Valstybėje, jei įmonė nevykdo jokios komercinės-ūkinės veiklos kitoje Susitariančiojoje Valstybėje per ten esančią nuolatinę buveinę. Jeigu įmonė tokią veiklą minėtu būdu vykdo, įmonės pelnas gali būti apmokestinamas kitoje Valstybėje, bet tik tokia to pelno dalis, kuri priskiriama tai nuolatinei buveinei.

2. Pagal 3 dalies nuostatas, kai Susitariančiosios Valstybės įmonė kitoje Susitariančiojoje Valstybėje vykdo komercinę-ūkinę veiklą per ten esančią nuolatinę buveinę, kiekvienoje Susitariančiojoje Valstybėje tai nuolatinei buveinei priskiriamas toks pelnas, kurį ji galėtų gauti, jeigu būtų atskira ir savarankiška įmonė, besiverčianti tokia pačia ar panašia veikla tokiomis pačiomis ar panašiomis sąlygomis, visiškai savarankiškai turinti reikalų su įmone, kurios nuolatinė buveinė ji yra.

3. Nustatant nuolatinės buveinės pelną, leidžiama iš jo atimti su nuolatine buveine susijusias išlaidas, įskaitant valdymo ir bendras administravimo išlaidas, nesvarbu, ar jos būtų patirtos Valstybėje, kurioje yra nuolatinė buveinė, ar kitur.

4. Jeigu Susitariančiojoje Valstybėje yra įprasta nuolatinei buveinei priskirtiną pelną nustatyti proporcingai dalijant visą įmonės pelną tarp įvairių jos padalinių, niekas 2 dalyje netrukdo tai Susitariančiajai Valstybei nustatyti apmokestinamąjį pelną remiantis tokiu įprastu proporcingu paskirstymu; tačiau rezultatai, gauti taikant tokį paskirstymo metodą, turi atitikti šio straipsnio principus.

5. Nuolatinei buveinei nepriskiriamas joks pelnas remiantis tik tuo, kad ta nuolatinė buveinė įmonei perka gaminius ar prekes.

6. Taikant ankstesnes dalis, nuolatinei buveinei priskirtinas pelnas kasmet nustatomas tuo pačiu metodu, nebent atsirastų svari ir pakankama priežastis daryti kitaip.

7. Kai pelnas apima pajamas, kurios atskirai aptariamos kituose šios Sutarties straipsniuose, šio straipsnio nuostatos tų kitų straipsnių nuostatoms įtakos neturi.

 

8 straipsnis

ORO TRANSPORTAS

 

1. Susitariančiosios Valstybės įmonės pelnas iš tarptautiniam gabenimui naudojamų orlaivių apmokestinamas tik toje Valstybėje.

2. 1 dalies nuostatos taip pat taikomos pelnui, gautam dalyvaujant bendrame fonde, bendroje komercinėje-ūkinėje veikloje ar tarptautinėje vežėjų agentūroje, bet tik tai tokio pelno daliai, kuri yra priskiriama dalyvaujančiam asmeniui atsižvelgiant į jo dalį bendroje veikloje.

 

9 straipsnis

ASOCIJUOTOS ĮMONĖS

 

1. Tuo atveju, kai:

a) Susitariančiosios Valstybės įmonė tiesiogiai ar netiesiogiai dalyvauja valdant, kontroliuojant kitos Susitariančiosios Valstybės įmonę ar turint joje dalį kapitalo, arba

b) tie patys asmenys tiesiogiai ar netiesiogiai dalyvauja valdant, kontroliuojant vienos Susitariančiosios Valstybės įmonę ir kitos Susitariančiosios Valstybės įmonę ar turint jose dalį kapitalo,

ir kai kiekvienu atveju tarp tų dviejų įmonių jų komerciniuose ar finansiniuose santykiuose yra nustatomos arba nusistovi kitokios sąlygos, negu būtų tarp nepriklausomų įmonių, tuomet visas pelnas, kuris, jeigu nebūtų tokių sąlygų, būtų susikaupęs vienoje iš tų įmonių, bet dėl tokių sąlygų joje nesusikaupė, gali būti įskaičiuojamas į tos įmonės pelną ir atitinkamai apmokestinamas.

2. Kai Susitariančioji Valstybė įskaičiuoja į tos Valstybės įmonės pelną ir atitinkamai apmokestina pelną, kuris buvo apmokestintas kitoje Valstybėje kaip tos kitos Susitariančiosios Valstybės įmonės pelnas, bet taip įskaičiuotas pelnas yra pelnas, kuris būtų susidaręs pirmiau minėtos Valstybės įmonėje, jei sąlygos tarp tų dviejų įmonių būtų buvusios tokios, kokios yra tarp nepriklausomų įmonių, tuomet ta kita Valstybė atitinkamai koreguoja joje mokamą tokio pelno mokesčio sumą. Nustatant tokią pataisą, atsižvelgiama į kitas šios Sutarties nuostatas, o prireikus Susitariančiųjų Valstybių kompetentingi asmenys šiuo klausimu tariasi tarpusavyje.

 

10 straipsnis

DIVIDENDAI

 

1. Dividendai, kuriuos kompanija, vienos Susitariančiosios Valstybės rezidentė, moka kitos Susitariančiosios Valstybės rezidentui, gali būti apmokestinami toje kitoje Valstybėje.

2. Tačiau tokie dividendai taip pat gali būti apmokestinami toje Susitariančiojoje Valstybėje ir pagal įstatymus tos Valstybės, kurios rezidentė yra dividendus mokanti kompanija, bet jei tikrasis dividendų savininkas yra kitos Susitariančiosios Valstybės rezidentas, mokestis, kuriuo apmokestinami dividendai, negali būti didesnis kaip:

a) 5 procentai nuo bendros dividendų sumos, jeigu tikrasis dividendų savininkas yra kompanija (bet ne bendrija), kuri dividendus mokančioje kompanijoje tiesiogiai valdo ne mažiau kaip 25 procentus kapitalo;

b) 15 procentų nuo bendros dividendų sumos visais kitais atvejais.

Ši dalis nedaro įtakos kompanijos pelno, iš kurio mokami dividendai, apmokestinimui.

3. Šiame straipsnyje sąvoka „dividendai“ – tai pajamos iš akcijų arba kitų pelno dalies teisių, kurios nėra skolinės pretenzijos, taip pat pajamos iš kitų teisių, kurios pagal Valstybės, kurios rezidentė yra pelną skirstanti kompanija, įstatymus yra apmokestinamos taip pat kaip pajamos iš akcijų.

4. 1 ir 2 dalių nuostatos netaikomos, jei tikrasis dividendų savininkas, būdamas Susitariančiosios Valstybės rezidentas, vykdo komercinę-ūkinę veiklą kitoje Susitariančiojoje Valstybėje, kurios rezidentė yra dividendus mokanti kompanija, per joje esančią nuolatinę buveinę arba toje kitoje Valstybėje vykdo individualią savarankišką veiklą per joje esančią nuolatinę veiklos vietą, o akcijų paketas, už kurį mokami dividendai, yra efektyviai susijęs su tokia nuolatine buveine ar nuolatine veiklos vieta. Tokiu atveju atitinkamai taikomos 7 straipsnio (Komercinės-ūkinės veiklos pelnas) arba 14 straipsnio (Individuali savarankiška veikla) nuostatos.

5. Kai kompanija, kuri yra vienos Susitariančiosios Valstybės rezidentė, gauna pelną ar pajamas iš kitos Susitariančiosios Valstybės, ta kita Valstybė negali apmokestinti kompanijos mokamų dividendų jokiu mokesčiu, išskyrus atvejus, kai tokie dividendai mokami tos kitos Valstybės rezidentui arba kai akcijų paketas, už kurį mokami dividendai, yra efektyviai susijęs su toje kitoje Valstybėje esančia nuolatine buveine ar nuolatine veiklos vieta, taip pat negali apmokestinti kompanijos nepaskirstyto pelno kompanijų nepaskirstyto pelno mokesčio net tuo atveju, kai mokamus dividendus ar nepaskirstytą pelną, visą arba tik jo dalį, sudaro pelnas ar pajamos, susidarę toje kitoje Valstybėje.

 

11 straipsnis

PALŪKANOS

 

1. Palūkanos, susidariusios vienoje Susitariančiojoje Valstybėje ir mokamos kitos Susitariančiosios Valstybės rezidentui, gali būti apmokestinamos toje kitoje Valstybėje.

2. Tačiau tokios palūkanos taip pat gali būti apmokestinamos toje Susitariančiojoje Valstybėje ir pagal tos Valstybės, kurioje jos susidaro, įstatymus, bet jei tikrasis palūkanų savininkas yra kitos Susitariančiosios Valstybės rezidentas, tokio mokesčio suma negali būti didesnė kaip 10 procentų nuo bendros palūkanų sumos.

3. Nepaisant 2 dalies nuostatų, palūkanos, susidariusios vienoje Susitariančiojoje Valstybėje, kurių tikrasis savininkas yra kitos Susitariančiosios Valstybės Vyriausybė, įskaitant jos vietos valdžią, centrinį banką ar bet kokią finansinę instituciją, kuri nuosavybės teise visiškai priklauso tai Vyriausybei, arba palūkanos, gaunamos už tos Vyriausybės garantuotą paskolą, yra atleidžiamos nuo mokesčio pirmiau minėtoje Valstybėje.

4. Šiame straipsnyje sąvoka „palūkanos“ – tai pajamos iš bet kokios rūšies skolinių pretenzijų, nesvarbu, ar jos būtų apsaugotos įkeitimu, ar ne, ar jos suteikia teisę dalyvauti skolininko pelne, ar ne, o svarbiausia – tai pajamos iš Vyriausybės vertybinių popierių ir pajamos iš obligacijų bei įmonių obligacijų, įskaitant su tokiais vertybiniais popieriais, obligacijomis ir įmonių obligacijomis susijusias priemokas bei premijas. Delspinigiai už pavėluotus mokėjimus pagal šio straipsnio nuostatas palūkanomis nelaikomi.

5. 1, 2 ir 3 dalių nuostatos netaikomos, jei tikrasis palūkanų savininkas, būdamas vienos Susitariančiosios Valstybės rezidentas, vykdo komercinę-ūkinę veiklą kitoje Susitariančiojoje Valstybėje, kurioje susidaro palūkanos, per joje esančią nuolatinę buveinę arba toje kitoje Valstybėje vykdo individualią savarankišką veiklą per joje esančią nuolatinę veiklos vietą, o skolinė pretenzija, užkurią mokamos palūkanos, yra efektyviai susijusi su tokia nuolatine buveine ar nuolatine veiklos vieta. Tokiu atveju atitinkamai taikomos 7 straipsnio (Komercinės-ūkinės veiklos pelnas) arba 14 straipsnio (Individuali savarankiška veikla) nuostatos.

6. Laikoma, kad palūkanos susidaro Susitariančiojoje Valstybėje, kai jų mokėtojas yra tos Valstybės rezidentas. Tačiau kai palūkanas mokantis asmuo, nesvarbu, ar jis yra Susitariančiosios Valstybės rezidentas, ar ne, Susitariančiojoje Valstybėje turi nuolatinę buveinę arba nuolatinę veiklos vietą, su kuria yra susijusi skola, už kurią palūkanas moka tokia nuolatinė buveinė ar nuolatinė veiklos vieta, tuomet laikoma, kad tokios palūkanos susidaro toje Valstybėje, kurioje yra nuolatinė buveinė ar nuolatinė veiklos vieta.

7. Kai dėl ypatingų mokėtojo ir tikrojo savininko arba jų abiejų ir kurio nors kito asmens santykių mokamų palūkanų suma, atsižvelgiant į skolinę pretenziją, už kurią jos mokamos, yra didesnė už sumą, dėl kurios mokėtojas ir tikrasis savininkas būtų susitarę, jei tokių santykių nebūtų, šio straipsnio nuostatos taikomos tik paskutinei minėtai palūkanų sumai. Tokiu atveju išmokų perviršis apmokestinamas pagal kiekvienos Susitariančiosios Valstybės įstatymus atitinkamai atsižvelgiant ir į kitas šios Sutarties nuostatas.

 

12 straipsnis

HONORARAS

 

1. Honoraras, susidarantis vienoje Susitariančiojoje Valstybėje ir mokamas kitos Susitariančiosios Valstybės rezidentui, gali būti apmokestinamas toje kitoje Valstybėje.

2. Tačiau toks honoraras taip pat gali būti apmokestinamas toje Susitariančiojoje Valstybėje ir pagal tos Valstybės, kurioje jis susidaro, įstatymus, bet jei tikrasis honoraro savininkas yra kitos Susitariančiosios Valstybės rezidentas, tokio mokesčio suma negali būti didesnė kaip 10 procentų nuo bendros honoraro sumos.

3. Šiame straipsnyje sąvoka „honoraras“ – bet koks užmokestis, gaunamas už naudojimąsi ar už teisę naudotis literatūros, meno ar mokslo kūrinio (įskaitant kino filmus ir filmus bei vaizdo ir garso juostas, transliuojamas per radiją ar televiziją), patento, prekių ženklo, dizaino ar modelio, plano, slaptos formulės ar proceso autoriaus teisėmis arba už naudojimąsi ar už teisę naudotis pramonine, komercine ar moksline įranga, arba už informaciją, susijusia su patirtimi pramonės, komercijos ar mokslo srityje.

4. 1 ir 2 dalies nuostatos netaikomos, jei tikrasis honoraro savininkas, būdamas vienos Susitariančiosios Valstybės rezidentas, vykdo komercinę-ūkinę veiklą kitoje Susitariančiojoje Valstybėje, kurioje susidaro honoraras, per joje esančią nuolatinę buveinę arba toje kitoje Valstybėje vykdo individualią savarankišką veiklą per joje esančią nuolatinę veiklos vietą, o teisė arba turtas, už kurį mokamas honoraras, yra efektyviai susijęs su tokia nuolatine buveine ar nuolatine veiklos vieta. Tokiu atveju atitinkamai taikomos 7 straipsnio (Komercinės-ūkinės veiklos pelnas) arba 14 straipsnio (Individuali savarankiška veikla) nuostatos.

5. Laikoma, kad honoraras susidaro Susitariančiojoje Valstybėje, kai mokėtojas yra tos Valstybės rezidentas. Tačiau kai mokantis honorarą asmuo, nesvarbu, ar jis yra Susitariančiosios Valstybės rezidentas, ar ne, turi Susitariančiojoje Valstybėje nuolatinę buveinę arba nuolatinę veiklos vieta, dėl kurios atsiranda įsipareigojimas reguliariai mokėti autoriaus honorarą, kurį moka tokia nuolatinė buveinė ar nuolatinė veiklos vieta, tuomet laikoma, kad toks reguliariai mokamas autoriaus honoraras susidaro Valstybėje, kurioje toji nuolatinė buveinė ar nuolatinė veiklos vieta yra.

6. Kai dėl ypatingų mokėtojo ir tikrojo savininko arba jų abiejų ir kurio nors kito asmens santykių mokamo honoraro suma, atsižvelgiant į naudojimą, teisę ar informaciją, už kuriuos ji mokama, yra didesnė už sumą, dėl kurios mokėtojas ir tikrasis savininkas būtų susitarę, jei tokių santykių nebūtų, šio straipsnio nuostatos taikomos tik paskutinei minėtai honoraro sumai. Tokiu atveju mokamas perviršis apmokestinamas pagal kiekvienos Susitariančiosios Valstybės įstatymus atsižvelgiant ir į kitas šios Sutarties nuostatas.

 

13 straipsnis

KAPITALO PRIEAUGIO PAJAMOS

 

1. Prieaugio pajamos, kurias gauna vienos Susitariančiosios Valstybės rezidentas iš nekilnojamojo turto, minimo 6 straipsnyje (Pajamos iš nekilnojamojo turto) ir esančio kitoje Susitariančiojoje Valstybėje, perleidimo, gali būti apmokestinamos toje kitoje Valstybėje.

2. Prieaugio pajamos, kurias vienos Susitariančiosios Valstybės rezidentas gauna perleidęs kompanijos, kurios turto didžiąją dalį sudaro 6 straipsnyje (Pajamos iš nekilnojamojo turto) apibrėžtas ir kitoje Susitariančiojoje Valstybėje esantis nekilnojamasis turtas, akcijas, gali būti apmokestinamos toje kitoje Valstybėje.

3. Prieaugio pajamos, gautos perleidus kilnojamąjį turtą, kuris sudaro nuolatinės buveinės, kurią vienos Susitariančiosios Valstybės įmonė turi kitoje Susitariančiojoje Valstybėje, komercinei-ūkinei veiklai naudojamo turto dalį, arba vienos Susitariančiosios Valstybės rezidento individualiai savarankiškai veiklai vykdyti naudojamos nuolatinės veiklos vietos, esančios kitoje Susitariančiojoje Valstybėje, kilnojamojo turto dalį, įskaitant prieaugio pajamas, gautas perleidus tokią nuolatinę buveinę (vieną ar kartu su visa įmone) arba tokią nuolatinę veiklos vietą, gali būti apmokestinamos toje kitoje Valstybėje.

4. Prieaugio pajamos, kurias Susitariančiosios Valstybės įmonė gauna perleidusi orlaivius, kuriuos ta įmonė naudoja tarptautiniams gabenimams, ar su tokių orlaivių naudojimu susijusį kilnojamąjį turtą, apmokestinamos tik toje Valstybėje.

5. Prieaugio pajamos, gaunamos perleidus bet kurį kitą turtą, išskyrus 1, 2, 3 ir 4 dalyse minimą turtą, apmokestinamos tik toje Susitariančiojoje Valstybėje, kurios rezidentas yra turtą perleidęs asmuo.

 

14 straipsnis

INDIVIDUALI SAVARANKIŠKA VEIKLA

 

1. Pajamos, kurias fizinis asmuo, vienos Susitariančiosios Valstybės rezidentas, gauna teikdamas profesines paslaugas ar vykdydamas kitokią savarankišką veiklą, apmokestinamos tik toje Valstybėje, jeigu kitoje Susitariančiojoje Valstybėje jis neturi nuolatinės veiklos vietos (nuolatinės vietos, kuria gali reguliariai naudotis vykdydamas savo veiklą). Jeigu jis tokią nuolatinę veiklos vietą turi, pajamos gali būti apmokestinamos kitoje Susitariančiojoje Valstybėje, bet tik ta jų dalis, kuri priskirtina tai nuolatinei veiklos vietai. Šiuo tikslu, kai vienos Susitariančiosios Valstybės rezidentas kitoje Susitariančiojoje Valstybėje bet kuriuo dvylikos mėnesių laikotarpiu, prasidedančiu arba pasibaigiančiu tam tikrais finansiniais metais, ištisai arba su pertraukomis išbūna iš viso ilgiau kaip 183 dienas, laikoma, kad toje kitoje Valstybėje jis turi nuolatinę veiklos vietą, kuria gali reguliariai naudotis, o pajamos, gautos iš pirmiau minėtos veiklos toje kitoje Valstybėje, priskiriamos tai nuolatinei veiklos vietai.

2. Sąvoka „profesinės paslaugos“ pirmiausia apima savarankišką mokslinę, literatūrinę, meninę, auklėjamąją arba mokomąją veiklą, taip pat savarankišką gydytojų, advokatų, inžinierių, architektų, stomatologų ir buhalterių veiklą.

 

15 straipsnis

VEIKLA, SUSIJUSI SU DARBO SANTYKIAIS

 

1. Pagal šios Sutarties 16 (Direktorių honorarai), 18 (Pensijos) ir 19 (Tarnyba valstybės institucijose) straipsnių nuostatas algos, darbo užmokestis ir kiti panašūs atlyginimai, kuriuos vienos Susitariančiosios Valstybės rezidentas gauna už samdomąjį darbą, apmokestinami tik toje Valstybėje, jeigu samdomasis darbas nėra atliekamas kitoje Susitariančiojoje Valstybėje. Jeigu samdomas darbas atliekamas tokiu būdu, už jį gaunamas atlyginimas gali būti apmokestinamas toje kitoje Valstybėje.

2. Nepaisant 1 dalies nuostatų, atlyginimas, kurį vienos Susitariančiosios Valstybės rezidentas gauna už kitoje Susitariančiojoje Valstybėje atliekamą samdomąjį darbą, apmokestinamas tik pirmiau minėtoje Valstybėje, jei:

a) gavėjas toje kitoje Valstybėje bet kuriuo dvylikos mėnesių laikotarpiu, prasidedančiu arba pasibaigiančiu tam tikrais finansiniais metais, ištisai ar su pertraukomis išbūna iš viso ne ilgiau kaip 183 dienas;

b) atlyginimą moka darbdavys, kuris nėra kitos Valstybės rezidentas, arba atlyginimas mokamas jo vardu;

c) atlyginimo sąnaudas padengia ne nuolatinė buveinė ar nuolatinė veiklos vieta, kurią darbdavys turi kitoje Valstybėje.

3. Nepaisant ankstesnių šio straipsnio nuostatų, atlyginimas už orlaivyje, kurį tarptautiniams gabenimams naudoja Susitariančiosios Valstybės įmonė, atliekamą samdomąjį darbą gali būti apmokestinamas toje Valstybėje.

 

16 straipsnis

DIREKTORIŲ HONORARAI

 

Direktorių atlyginimai ir kiti panašūs atlyginimai, kuriuos vienos Susitariančiosios Valstybės rezidentas gauna kaip kompanijos, kitos Susitariančiosios Valstybės rezidentės, direktorių valdybos ar kitos panašios institucijos narys, gali būti apmokestinami toje kitoje Valstybėje.

 

17 straipsnis

ARTISTAI IR SPORTININKAI

 

1. Nepaisant 14 straipsnio (Individuali savarankiška veikla) ir 15 straipsnio (Veikla, susijusi su darbo santykiais) nuostatų, pajamos, kurias vienos Susitariančiosios Valstybės rezidentas gauna kaip atlikėjas, pavyzdžiui, teatro, kino, radijo ar televizijos artistas arba muzikantas, arba kaip sportininkas už tokią savo individualią veiklą kitoje Susitariančiojoje Valstybėje, gali būti apmokestinamos toje kitoje Valstybėje.

2. Jei pajamos iš individualios atlikėjo ar sportininko veiklos atitenka ne pačiam atlikėjui ar sportininkui, bet kitam asmeniui, tos pajamos, nepaisant 7 (Komercinės-ūkinės veiklos pelnas), 14 (Individuali savarankiška veikla) ir 15 (Veikla, susijusi su darbo santykiais) straipsnių nuostatų, gali būti apmokestinamos toje Susitariančiojoje Valstybėje, kurioje atlikėjas ar sportininkas šią veiklą vykdo.

3. 1 ir 2 dalių nuostatos netaikomos pajamoms, gaunamoms iš atlikėjo ar sportininko veiklos Susitariančiojoje Valstybėje, jei jo vizitas į tą Valstybę visiškai arba didžiąja dalimi yra finansuojamas iš vienos ar abiejų Susitariančiųjų Valstybių ar jų vietos valdžios visuomeninių fondų. Tokiu atveju pajamos apmokestinamos tik toje Susitariančiojoje Valstybėje, kurios rezidentas atlikėjas ar sportininkas yra.

 

18 straipsnis

PENSIJOS

 

Pagal 19 straipsnio (Tarnyba valstybės institucijose) 2 dalies nuostatas pensijos ir kiti panašūs atlyginimai (įskaitant pensijas ir kitas panašias išmokas pagal socialinio aprūpinimo įstatymus), mokami Susitariančiosios Valstybės rezidentui už praeityje dirbtą samdomąjį darbą, apmokestinami tik toje Valstybėje.

 

19 straipsnis

TARNYBA VALSTYBĖS INSTITUCIJOSE

 

1. a) algos, darbo užmokestis ir kiti panašūs atlyginimai, išskyrus pensiją, kuriuos Susitariančioji Valstybė ar jos vietos valdžia moka fiziniam asmeniui už tarnybą tos Valstybės ar valdžios institucijose, apmokestinami tik toje Valstybėje;

b) tačiau tokios algos, darbo užmokestis ir kiti panašūs atlyginimai apmokestinami tik kitoje Susitariančiojoje Valstybėje, jeigu tarnyba atliekama toje Valstybėje ir fizinis asmuo yra tos Valstybės rezidentas, kuris:

i) yra tos Valstybės pilietis arba

ii) netapo tos Valstybės rezidentu tik dėl atliekamos tarnybos.

2. a) bet kuri pensija, kurią fiziniam asmeniui moka Susitariančioji Valstybė ar jos vietos valdžia arba kuri mokama iš jų sudarytų fondų už tarnybą tos Valstybės ar valdžios institucijose, apmokestinama tik toje Valstybėje;

b) tačiau tokia pensija apmokestinama tik kitoje Susitariančiojoje Valstybėje, jeigu fizinis asmuo yra tos Valstybės rezidentas ir pilietis.

3. Algoms, darbo užmokesčiui ir kitiems panašiems atlyginimams bei pensijoms už tarnybą, susijusią su Susitariančiosios Valstybės ar jos vietos valdžios vykdoma komercine-ūkine veikla, taikomos 15 (Veikla, susijusi su darbo santykiais), 16 (Direktorių honorarai) ir 18 (Pensijos) straipsnių nuostatos.

 

20 straipsnis

STUDENTAI

 

Išmokos, kurias savo pragyvenimui, mokslui ar stažuotei gauna studentas, mokinys ar praktikantas, kurie yra arba prieš pat atvykdami į vieną Susitariančiąją Valstybę buvo kitos Susitariančiosios Valstybės rezidentai ir kurie pirmiau minėtoje Valstybėje yra tik mokymosi ar lavinimosi tikslais, nėra apmokestinamos toje Valstybėje, jei tokios išmokos mokamos iš šaltinių, esančių už tos Valstybės ribų.

 

21 straipsnis

KITOS PAJAMOS

 

1. Šios Sutarties ankstesniuose straipsniuose neaptariamos pajamų rūšys, kurias gauna Susitariančiosios Valstybės rezidentas, nesvarbu, kur jos susidarytų, apmokestinamos tik toje Valstybėje.

2. 1 dalies nuostatos netaikomos pajamoms, išskyrus pajamas, kurios gaunamos iš 6 straipsnio (Pajamos iš nekilnojamojo turto) 2 dalyje apibrėžto nekilnojamojo turto, jei tokių pajamų gavėjas, būdamas vienos Susitariančiosios Valstybės rezidentas, vykdo komercinę-ūkinę veiklą kitoje Susitariančiojoje Valstybėje per joje esančią nuolatinę buveinę arba toje kitoje Valstybėje vykdo individualią savarankišką veiklą per joje esančią nuolatinę veiklos vietą, o teisė arba turtas, už kuriuos tokios pajamos gaunamos, yra efektyviai susiję su tokia nuolatine buveine ar nuolatine veiklos vieta. Tokiu atveju atitinkamai taikomos 7 straipsnio (Komercinės-ūkinės veiklos pelnas) arba 14 straipsnio (Individuali savarankiška veikla) nuostatos.

 

IV DALIS

KAPITALO APMOKESTINIMAS

 

22 straipsnis

KAPITALAS

 

1. Kapitalas, kurį sudaro 6 straipsnyje (Pajamos iš nekilnojamojo turto) minimas nekilnojamasis turtas, nuosavybės teise priklausantis vienos Susitariančiosios Valstybės rezidentui ir esantis kitoje Susitariančiojoje Valstybėje, gali būti apmokestinamas toje kitoje Valstybėje.

2. Kapitalas, kurį sudaro vienos Susitariančiosios Valstybės įmonės kitoje Susitariančiojoje Valstybėje turimos nuolatinės buveinės komercinei-ūkinei veiklai vykdyti naudojamo kilnojamojo turto dalis, arba vienos Susitariančiosios Valstybės rezidento kilnojamasis turtas, susijęs su rezidento nuolatine veiklos vieta kitoje Susitariančiojoje Valstybėje ir reikalingas jo individualiai savarankiškai veiklai vykdyti, gali būti apmokestinamas toje kitoje Valstybėje.

3. Kapitalas, kurį sudaro Susitariančiosios Valstybės įmonės tarptautiniams gabenimams naudojami orlaiviai ir su tokių orlaivių naudojimu susijęs kilnojamasis turtas, apmokestinamas tik toje Valstybėje.

4. Visos kitos Susitariančiosios Valstybės rezidentui priklausančio kapitalo rūšys apmokestinamos tik toje Valstybėje.

 

V SKYRIUS

DVIGUBO APMOKESTINIMO PANAIKINIMO METODAI

 

23 straipsnis

DVIGUBO APMOKESTINIMO PANAIKINIMAS

 

1. Lietuvoje dvigubas apmokestinimas panaikinamas taip:

kai Lietuvos rezidentas gauna pajamas arba turi kapitalo, kurie pagal šią Sutartį gali būti apmokestinami Armėnijoje, jeigu Lietuvos vidaus įstatymai nenumato palankesnio apmokestinimo, Lietuva leidžia:

a) iš tokio rezidento pajamų mokesčio atimti sumą, lygią Armėnijoje sumokėtam šių pajamų mokesčiui;

b) iš tokio rezidento kapitalo mokesčio atimti sumą, lygią Armėnijoje sumokėtam šio kapitalo mokesčiui.

Tačiau abiem atvejais tokia atimama suma negali būti didesnė už prieš atėmimą apskaičiuotą Lietuvos pajamų ar kapitalo mokesčio dalį, kuri yra priskiriama atitinkamai pajamoms ar kapitalui, kurie gali būti apmokestinami Armėnijoje.

2. Armėnijoje dvigubas apmokestinimas panaikinamas taip:

a) kai Armėnijos rezidentas gauna pajamas arba turi kapitalo, kurie pagal šią Sutartį gali būti apmokestinami Lietuvoje, Armėnija leidžia:

i) iš tokio rezidento pajamų mokesčio atimti sumą, lygią Lietuvoje sumokėtam šių pajamų mokesčiui;

ii) iš tokio rezidento kapitalo mokesčio atimti sumą, lygią Lietuvoje sumokėtam šio                     kapitalo mokesčiui.

Tačiau abiem atvejais tokia atimama suma negali būti didesnė už prieš atėmimą apskaičiuotą tą pajamų mokesčio arba kapitalo mokesčio dalį, kuri priskiriama atitinkamai pajamoms ar kapitalui, kurie gali būti apmokestinami Lietuvoje;

b) kai pagal kurią nors šios Sutarties nuostatą Armėnijos rezidento gaunamos pajamos arba turimas kapitalas atleidžiami nuo mokesčio Armėnijoje, Armėnija, skaičiuodama mokestį nuo likusių tokio rezidento pajamų ar kapitalo, vis dėlto gali atsižvelgti į pajamas ar kapitalą, kurie yra atleidžiami nuo mokesčio.

 

VI SKYRIUS

SPECIALIOSIOS NUOSTATOS

 

24 straipsnis

NEDISKRIMINACIJA

 

1. Vienos Susitariančiosios Valstybės nacionalinių subjektų bet koks apmokestinimas arba su juo susiję reikalavimai kitoje Susitariančiojoje Valstybėje neturi būti kitokie ar didesni negu tos kitos Valstybės nacionalinių subjektų apmokestinimas arba su juo susiję reikalavimai, esant tokioms pat aplinkybėms, ypač su rezidento statusu susijusioms aplinkybėms. Nepaisant 1 straipsnio (Asmenys, kuriems taikoma Sutartis) nuostatų, ši nuostata taip pat taikoma asmenims, kurie nėra nei vienos, nei abiejų Susitariančiųjų Valstybių rezidentai.

2. Nė vienoje iš Susitariančiųjų Valstybių asmenims be pilietybės, kurie yra vienos Susitariančiosios Valstybės rezidentai, netaikomi jokie mokesčiai ar su jais susiję reikalavimai, kurie yra kitokie ar didesni už mokesčius bei su jais susijusius reikalavimus, kurie tokiomis pat aplinkybėmis, ypač susijusiomis su rezidento statusu, yra ar gali būti taikomi atitinkamos Valstybės nacionaliniams subjektams.

3. Nuolatinės buveinės, kurią vienos Susitariančiosios Valstybės įmonė turi kitoje Susitariančiojoje Valstybėje, apmokestinimas toje kitoje Valstybėje neturi būti mažiau palankus nei tos kitos Valstybės įmonių, vykdančių tokią pačią veiklą, apmokestinimas. Ši nuostata neturi būti aiškinama taip, lyg ji įpareigotų Susitariančiąją Valstybę suteikti kitos Susitariančiosios Valstybės rezidentams dėl jų pilietinio statuso ar šeimyninės padėties kokią nors asmeninę mokesčių nuolaidą, lengvatą ar mažinimą, kuris yra suteiktas jos pačios rezidentams.

4. Išskyrus atvejus, kai taikomos 9 straipsnio (Asocijuotos įmonės) 1 dalies, 11 straipsnio (Palūkanos) 7 dalies arba 12 straipsnio (Honorarai) 6 dalies nuostatos, palūkanos, honoraras ir kitos išmokos, kuriuos vienos Susitariančiosios Valstybės įmonė moka kitos Susitariančiosios Valstybės rezidentui, atimami nustatant tokios įmonės apmokestinamąjį pelną tokiomis pat sąlygomis, lyg jos būtų mokamos pirmosios Valstybės rezidentui. Panašiai ir vienos Susitariančiosios Valstybės įmonės skolos kitos Susitariančiosios Valstybės rezidentui turi būti atimamos nustatant tokios įmonės apmokestinamąjį kapitalą tokiomis pat sąlygomis, lyg įmonė būtų skolinga pirmosios Valstybės rezidentui.

5. Vienos Susitariančiosios Valstybės įmonių, kurių visas kapitalas ar jo dalis priklauso vienam ar keliems kitos Susitariančiosios Valstybės rezidentams arba yra jų tiesiogiai ar netiesiogiai kontroliuojamas, bet koks apmokestinimas ar su juo susiję reikalavimai pirmoje Valstybėje neturi būti kitokie ar didesni negu apmokestinimas bei su jais susiję reikalavimai, kurie yra ar gali būti taikomi panašioms pirmosios Valstybės įmonėms.

6. Nepaisant 2 straipsnio (Mokesčiai, kuriems taikoma Sutartis) nuostatų, šio straipsnio nuostatos taikomos visų rūšių ir tipų mokesčiams.

 

25 straipsnis

ABIPUSIO SUSITARIMO PROCEDŪRA

 

1. Kai asmuo mano, kad dėl vienos ar abiejų Susitariančiųjų Valstybių veiksmų jis yra ar bus apmokestinamas nesilaikant šios Sutarties nuostatų, jis gali, neatsižvelgdamas į tų Valstybių vidaus teisės numatytas gynimo priemones, kreiptis į tos Susitariančiosios Valstybės, kurios rezidentas jis yra, arba, jei jo atvejui taikoma 24 straipsnio (Nediskriminacija) 1 dalis, į tos Susitariančiosios Valstybės, kurios nacionalinis subjektas jis yra, kompetentingą asmenį. Pareiškimas dėl tokio atvejo turi būti pateiktas per trejus metus nuo pirmo pranešimo apie veiksmus, dėl kurių asmuo gali būti apmokestintas ne pagal šios Sutarties nuostatas.

2. Jei kompetentingas asmuo mano, kad protestas pagrįstas, ir jei pats negali rasti patenkinamo sprendimo, jis stengiasi klausimą išspręsti abipusiu susitarimu su kitos Susitariančiosios Valstybės kompetentingu asmeniu taip, kad būtų išvengta šios Sutarties neatitinkančio apmokestinimo. Bet koks pasiektas susitarimas įgyvendinamas neatsižvelgiant į Susitariančiųjų Valstybių vidaus įstatymų nustatytus laiko terminus.

3. Susitariančiųjų Valstybių kompetentingi asmenys abipusiu susitarimu stengiasi išspręsti visus sunkumus ar abejones, kurie kyla aiškinant ar taikant šią Sutartį. Jie taip pat gali kartu tartis, kaip panaikinti dvigubą apmokestinimą Sutartyje nenumatytais atvejais.

4. Susitariančiųjų Valstybių kompetentingi asmenys, siekdami susitarimo pagal ankstesnes dalis, gali palaikyti tiesioginį ryšį.

 

26 straipsnis

KEITIMASIS INFORMACIJA

 

1. Susitariančiųjų Valstybių kompetentingi asmenys keičiasi informacija, būtina šios Sutarties nuostatoms ar Susitariančiųjų Valstybių mokesčių, kuriems taikoma ši Sutartis, įstatymų nuostatoms, pagal kurias apmokestinimas neprieštarauja šiai Sutarčiai, įgyvendinti. Keitimasis informacija neapsiriboja 1 straipsniu (Asmenys, kuriems taikoma Sutartis). Bet kokia Susitariančiosios Valstybės gauta informacija laikoma slapta lygiai taip pat, kaip ir pagal tos Valstybės vidaus įstatymus gauta informacija, ir atskleidžiama tik asmenims ar valdžios institucijoms (įskaitant teismus ir administravimo institucijas), kurios dalyvauja apskaičiuojant, renkant, išieškant mokesčius, teismo keliu persekiojant ar nagrinėjant skundus dėl mokesčių, kuriems taikoma Sutartis. Tokie asmenys ar institucijos tokia informacija naudojasi tik tokiems tikslams. Informaciją jie gali atskleisti viešuose teismo procesuose ar teismo sprendimuose.

2. 1 dalies nuostatos jokiu būdu negali būti aiškinamos taip, kad jos įpareigotų Susitariančiąją Valstybę:

a) vykdyti administracines priemones, kurios neatitinka tos ar kitos Susitariančiosios Valstybės įstatymų ir administracinės praktikos;

b) teikti informaciją, kurios negalima teikti pagal tos ar kitos Susitariančiosios Valstybės įstatymus arba įprastą administracinę tvarką;

c) teikti informaciją, kuri atskleistų kokią nors veiklos, verslo, pramoninę, komercinę ar profesinę paslaptį ar veiklos procesą, arba informaciją, kurios atskleidimas prieštarautų valstybės politikai (ordre public).

3. Susitariančiųjų Valstybių kompetentingi asmenys gali sudaryti papildomą susitarimą šio straipsnio nuostatų įgyvendinimui būtinai tvarkai nustatyti.

 

27 straipsnis

DIPLOMATINIŲ ATSTOVYBIŲ IR KONSULINIŲ ĮSTAIGŲ NARIAI

 

Ši Sutartis neturi įtakos mokestinėms privilegijoms, suteikiamoms diplomatinių atstovybių ar konsulinių įstaigų nariams pagal bendras tarptautinės teisės taisykles arba pagal specialių susitarimų nuostatas.

 

VII SKYRIUS

BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS

 

28 straipsnis

ĮSIGALIOJIMAS

 

1. Susitariančiosios Valstybės praneša viena kitai, kad šiai Sutarčiai įsigalioti būtini konstituciniai reikalavimai įvykdyti.

2. Sutartis įsigalioja nuo paskutiniojo 1 dalyje minėtų pranešimų gavimo dienos, ir jos nuostatos pradedamos taikyti abiejose Susitariančiosiose Valstybėse:

a) mokesčiams, išskaitomiems jų susidarymo vietoje, – nuo pajamų, gaunamų nuo kalendorinių metų, einančių iškart po šios Sutarties įsigaliojimo metų, sausio pirmos dienos ar po jos;

b) kitiems pajamų mokesčiams ir kapitalo mokesčiams – mokesčiams, imamiems už bet kuriuos finansinius metus, prasidedančius kalendorinių metų, einančių iškart po šios Sutarties įsigaliojimo metų, sausio pirmą dieną ar po jos.

 

29 straipsnis

NUTRAUKIMAS

 

Ši Sutartis galioja tol, kol jos nenutraukia viena iš Susitariančiųjų Valstybių. Šią Sutartį gali nutraukti bet kuri Susitariančioji Valstybė, diplomatiniais kanalais raštu perdavusi pranešimą apie jos nutraukimą mažiausiai prieš šešis mėnesius iki bet kurių kalendorinių metų pabaigos, praėjus trejiems metams nuo šios Sutarties įsigaliojimo dienos. Tokiu atveju ši Sutartis nebetaikoma abiejose Susitariančiosiose Valstybėse:

a) mokesčiams, išskaitomiems jų susidarymo vietoje, – nuo pajamų, gaunamų nuo kalendorinių metų, einančių iškart po pranešimo pateikimo, sausio pirmos dienos arba po jos;

b) kitiems pajamų mokesčiams ir kapitalo mokesčiams – mokesčiams, imamiems už bet kuriuos finansinius metus, prasidedančius kalendorinių metų, einančių iškart po pranešimo pateikimo metų, sausio pirmą dieną arba po jos.

 

Visa tai liudydami šią Sutartį žemiau pasirašo atitinkamai tam įgalioti asmenys.

 

Sudaryta dviem egzemplioriais Vilniuje 2000 m. kovo 13 d. lietuvių, armėnų ir anglų kalbomis. Visi trys tekstai turi vienodą galią. Esant skirtingų aiškinimų, viršenybę turi tekstas anglų kalba.

 

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

ARMĖNIJOS RESPUBLIKOS VARDU

______________


PROTOKOLAS

 

Pasirašydami Lietuvos Respublikos ir Armėnijos Respublikos Sutartį dėl pajamų bei kapitalo dvigubo apmokestinimo išvengimo ir mokesčių slėpimo prevencijos, žemiau pasirašę asmenys susitarė dėl šių nuostatų, kurios yra neatskiriama Sutarties dalis:

1. Dėl 4 straipsnio (Rezidentas) 3 dalies

Susitarta, kad nesant Susitariančiųjų Valstybių kompetentingų asmenų susitarimo, asmuo kiekvienoje Susitariančiojoje Valstybėje nelaikomas kitos Susitariančiosios Valstybės rezidentu.

2. Dėl 7 straipsnio (Komercinės-ūkinės veiklos pelnas) 3 dalies

Susitarta, kad išlaidos, kurias Susitariančioji Valstybė leidžia atimti, apima tik išlaidas, kurios atimamos pagal tos Valstybės vidaus įstatymus.

 

Visa tai liudydami šį Protokolą žemiau pasirašo atitinkamai tam įgalioti asmenys.

 

Sudaryta dviem egzemplioriais Vilniuje 2000 m. kovo 13 d. lietuvių, armėnų ir anglų kalbomis. Visi trys tekstai turi vienodą galią. Esant skirtingų aiškinimų, viršenybę turi tekstas anglų kalba.

 

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

ARMĖNIJOS RESPUBLIKOS VARDU

______________