TARPTAUTINĖ KONVENCIJA1
DĖL KOVOS SU PINIGŲ PADIRBINĖJIMU
PASIRAŠYTA 1929 M. BALANDŽIO 20 D. ŽENEVOJE
Oficialūs tekstai sudaryti anglų ir prancūzų kalbomis.
Ši Konvencija ir Protokolas įregistruoti Sekretoriate vadovaujantis Konvencijos 28 straipsniu 1931 m. vasario 22 d., jų įsigaliojimo dieną.
JO DIDENYBĖ ALBANIJOS KARALIUS; VOKIETIJOS REICHO PREZIDENTAS; JUNGTINIŲ AMERIKOS VALSTIJŲ PREZIDENTAS; AUSTRIJOS RESPUBLIKOS FEDERALINIS PREZIDENTAS; JO DIDENYBĖ BELGŲ KARALIUS; JO DIDENYBĖ DIDŽIOSIOS BRITANIJOS, AIRIJOS IR BRITANIJOS UŽJŪRIO DOMINIJŲ KARALIUS, INDIJOS IMPERATORIUS; JO DIDENYBĖ BULGARŲ KARALIUS; KINIJOS RESPUBLIKOS NACIONALINĖS VYRIAUSYBĖS PREZIDENTAS; KOLUMBIJOS RESPUBLIKOS PREZIDENTAS; KUBOS RESPUBLIKOS PREZIDENTAS; JO DIDENYBĖ DANIJOS KARALIUS; LENKIJOS RESPUBLIKOS PREZIDENTAS UŽ LAISVĄJĮ MIESTĄ DANCIGĄ; JO DIDENYBĖ ISPANIJOS KARALIUS; PRANCŪZIJOS RESPUBLIKOS PREZIDENTAS; GRAIKIJOS RESPUBLIKOS PREZIDENTAS; JO ŠVIESYBĖ VENGRIJOS KARALYSTĖS REGENTAS; JO DIDENYBĖ ITALIJOS KARALIUS; JO DIDENYBĖ JAPONIJOS IMPERATORIUS; JOS PRAKILNYBĖ LIUKSEMBURGO DIDŽIOJI HERCOGIENĖ; JO ŠVIESYBĖ MONAKO PRINCAS; JO DIDENYBĖ NORVEGIJOS KARALIUS; PANAMOS RESPUBLIKOS PREZIDENTAS; JOS DIDENYBĖ NYDERLANDŲ KARALIENĖ; LENKIJOS RESPUBLIKOS PREZIDENTAS; PORTUGALIJOS RESPUBLIKOS PREZIDENTAS; JO DIDENYBĖ RUMUNIJOS KARALIUS; JO DIDENYBĖ SERBŲ, KROATŲ IR SLOVĖNŲ KARALIUS; TARYBŲ SOCIALISTINIŲ RESPUBLIKŲ SĄJUNGOS CENTRINIS VYKDOMASIS KOMITETAS; ŠVEICARIJOS FEDERALINĖ TARYBA; ČEKOSLOVAKIJOS RESPUBLIKOS PREZIDENTAS,
siekdami, kad pinigų padirbinėjimo prevencija ir bausmės už tai būtų kuo veiksmingesnės, savo įgaliotaisiais atstovais paskyrė:
JO DIDENYBĖ ALBANIJOS KARALIUS:
Dr. Stavro STAVRI, reikalų patikėtinį Paryžiuje;
VOKIETIJOS REICHO PREZIDENTAS:
Dr. Erichą KRASKE, Užsienio reikalų ministerijos Vortragender Legationsrat;
Dr. Wolfgangą METTENBERGĄ, Reicho teisingumo ministerijos Ministerialrat;
Dr. VOCKE, Geheimer Finanzrat, Reichsbanko direktorių valdybos narį;
JUNGTINIŲ AMERIKOS VALSTIJŲ PREZIDENTAS:
p. Hughą R. WILSONĄ, nepaprastąjį pasiuntinį ir įgaliotąjį ministrą Šveicarijos federalinėje taryboje;
AUSTRIJOS RESPUBLIKOS FEDERALINIS PREZIDENTAS:
Dr. Bruno SCHULTZĄ, Policijos direktorių, Vienos policijos prefektūros Kriminalinės policijos skyriaus viršininką;
JO DIDENYBĖ BELGŲ KARALIUS:
p. SERVAIS, Valstybės ministrą, Briuselio apeliacinio teismo garbės prokurorą;
JO DIDENYBĖ DIDŽIOSIOS BRITANIJOS, AIRIJOS IR BRITANIJOS UŽJŪRIO DOMINIJŲ KARALIUS, INDIJOS IMPERATORIUS:
UŽ DIDŽIĄJĄ BRITANIJĄ IR ŠIAURĖS AIRIJĄ IR VISAS BRITŲ IMPERIJOS DALIS, KURIOS NĖRA ATSKIROS TAUTŲ LYGOS NARĖS:
Serą Johną FISCHERĮ WILLIAMSĄ, Britanijos atstovą teisės klausimais Reparacijų komisijoje;
p. Leslį S. BRASSĄ, vidaus reikalų ministro pavaduotoją;
UŽ INDIJĄ:
p. Vernoną DAWSONĄ, Indijos imperijos ordino kompanjoną, Indijos ministerijos ministrą;
JO DIDENYBE BULGARŲ KARALIUS:
p. D. MIKOFFĄ, reikalų patikėtinį Berne;
KINIJOS RESPUBLIKOS NACIONALINĖS VYRIAUSYBĖS PREZIDENTAS:
p. Lone LIANGĄ, Kinijos diplomatinės atstovybės prie Vokietijos reicho prezidento patarėją;
KOLUMBIJOS RESPUBLIKOS PREZIDENTAS:
Dr. Antonio José RESTREPO, nepaprastąjį pasiuntinį ir įgaliotąjį ministrą, nuolatinį atstovą, akredituotą Tautų Lygoje;
KUBOS RESPUBLIKOS PREZIDENTAS:
p. G. DE BLANCKĄ Y MENOCALĮ, nepaprastąjį pasiuntinį ir įgaliotąjį ministrą, nuolatinį atstovą, akredituotą Tautų Lygoje;
p. Manuelį R. ALVAREZĄ, Nuolatinės atstovybės prie Tautų Lygos, prekybos atašė;
JO DIDENYBĖ DANIJOS KARALIUS:
p. Williamą BORBERGĄ, nuolatinį atstovą, akredituotą Tautų Lygoje;
LENKIJOS RESPUBLIKOS PREZIDENTAS, UŽ LAISVĄJĮ MIESTĄ DANCIGĄ:
p. Franeois SOKALĄ, įgaliotąjį ministrą, Lenkijos Respublikos atstovą, akredituotą Tautų Lygoje;
p. Johną MUHLĄ, Laisvojo miesto vyriausiąjį prokurorą ir Kriminalinės policijos vadovą;
JO DIDENYBĖ ISPANIJOS KARALIUS:
p. Mauricio LOPEZĄ ROBERTSĄ, TORREHERMOSOS markizą, nepaprastąjį pasiuntinį ir įgaliotąjį ministrą Šveicarijos federalinėje taryboje;
PRANCŪZIJOS RESPUBLIKOS PREZIDENTAS:
Grafą DE CHALENDARĄ, Ambasados, akredituotos prie Jo Britaniškosios Didenybės, finansų atašė;
GRAIKIJOS RESPUBLIKOS PREZIDENTAS:
p. Mégalos CALOYANNI, Kairo aukščiausiojo apeliacinio teismo Conseiller honoraire;
JO ŠVIESYBĖ VENGRIJOS KARALYSTĖS REGENTAS:
p. P. DE HEVESY DE HEVES, reziduojantį ministrą, nuolatinį atstovą, akredituotą Tautų Lygoje;
JO DIDENYBĖ ITALIJOS KARALIUS:
Commendatore Dr. Ugo ALOISI, Cour de Cassation advokatą, Teisingumo ministerijos atašė;
JO DIDENYBĖ JAPONIJOS IMPERATORIUS:
p. Raizaburo HAYASHI, Aukščiausiojo teismo prokurorą;
p. Shigeru NAGAI, Imperatoriškosios monetų kalyklos direktorių;
JOS PRAKILNYBĖ LIUKSEMBURGO DIDŽIOJI HERCOGIENĖ:
p. Charles G. VERMAIRE, konsulą Ženevoje;
JO ŠVIESYBĖ MONAKO PRINCAS:
p. Rodolphe ELLČSĄ, vicekonsulą Ženevoje;
JO DIDENYBĖ NORVEGIJOS KARALIUS:
p. Chr. L. LANGE, Tarpparlamentinės sąjungos generalinį sekretorių;
PANAMOS RESPUBLIKOS PREZIDENTAS:
Dr. AROSEMENĄ, užsienio reikalų valstybės sekretorių;
JOS DIDENYBĖ NYDERLANDŲ KARALIENĖ:
Baroną A. A. VAN DER FELTZĄ, buvusį Olandijos centrinės kovos su klastojimu tarnybos vadovą ir buvusį Amsterdamo apeliacinio teismo generalinį prokurorą;
p. P. J. GERKE, Olandijos Indijos finansų departamento generalinį iždininką;
p. K. H. BROEKHOFFĄ, valstybės policijos komisarą, vyriausiąjį policijos inspektorių;
LENKIJOS RESPUBLIKOS PREZIDENTAS:
p. Franēois SOKALĄ, įgaliotąjį ministrą, atstovą, akredituotą Tautų Lygoje;
Dr. Vlodzimierzą SOKALSKĮ, Aukščiausiojo teismo teisėją;
PORTUGALIJOS RESPUBLIKOS PREZIDENTAS:
Dr. José CAEIRO DA MATTĄ, Portugalijos banko direktorių, Lisabonos universiteto teisės profesorių;
JO DIDENYBĖ RUMUNIJOS KARALIUS:
p. Constantiną ANTONIADE, nepaprastąjį pasiuntinį ir įgaliotąjį ministrą, akredituotą Tautų Lygoje;
p. Vespasieną V. PELLĄ, Jassy universiteto baudžiamosios teisės profesorių;
p. Pascalį TONCESO, Apeliacinio teismo advokatą;
JO DIDENYBĖ SERBŲ, KROATŲ IR SLOVĖNŲ KARALIUS:
Dr. Thomasą GIVANOVITCHIŲ, Belgrado universiteto baudžiamosios teisės profesorių;
TARYBŲ SOCIALISTINIŲ RESPUBLIKŲ SĄJUNGOS CENTRINIS VYKDOMASIS KOMITETAS:
p. Georges LANCHKEVITCHIŲ, Sąjungos ambasados, akredituotos prie Prancūzijos Respublikos prezidento, patarėją teisės klausimais;
p. Nicolas LIUBIMOVĄ, Sąjungos ambasados, akredituotos prie Prancūzijos Respublikos prezidento, atašė;
ŠVEICARIJOS FEDERALINĖ TARYBA:
p. E. DELAQUISĄ, Federalinio teisės ir policijos departamento Policijos skyriaus vadovą, Berno universiteto teisės profesorių;
ČEKOSLOVAKIJOS RESPUBLIKOS PREZIDENTAS:
Dr. Jaroslavą KALLABĄ, Brno universiteto baudžiamosios ir tarptautinės teisės profesorių,
kurie, apsikeitę tinkamai įformintais ir patvirtintais įgaliojamaisiais raštais, susitarė dėl šių nuostatų:
I DALIS
1 straipsnis
2 straipsnis
3 straipsnis
Už šiuos nusikaltimus baudžiama kaip už kriminalinius nusikaltimus:
3) už padirbtų pinigų įvežimą į šalį, jų gavimą ar įsigijimą, siekiant juos išleisti į apyvartą ir žinant, kad jie yra padirbti;
4 straipsnis
5 straipsnis
6 straipsnis
7 straipsnis
8 straipsnis
Šalyse, kuriose nepripažįstamas piliečių ekstradicijos principas, piliečiai, sugrįžę į savo šalies teritoriją po to, kai padarė vieną iš 3 straipsnyje išvardytų nusikaltimų užsienyje, turi būti baudžiami taip pat kaip ir už nusikaltimą, įvykdytą savo šalies teritorijoje, net tuo atveju, kai nusikaltimą padariusiam asmeniui pilietybė suteikiama jau po nusikaltimo padarymo.
9 straipsnis
Užsieniečiai, kurie užsienio valstybėje padarė bet kurį iš 3 straipsnyje nurodytų nusikaltimų ir yra valstybės, kurios teisės aktai kaip bendrą taisyklę pripažįsta persekiojimo už užsienyje padarytus nusikaltimus principą, teritorijoje, turi būti baudžiami taip pat kaip ir tuo atveju, jeigu nusikaltimas būtų įvykdytas tos šalies teritorijoje.
10 straipsnis
3 straipsnyje nurodyti nusikaltimai turi būti traktuojami kaip nusikaltimai, už kuriuos išduodama pagal bet kokią ekstradicijos sutartį, kuri yra arba gali būti vėliau sudaryta tarp Aukštųjų Susitariančių Šalių.
Aukštosios Susitariančiosios Šalys, kurios nesieja ekstradicijos su egzistuojančia sutartimi ar abipusiškumu, nuo šiol tarpusavyje pripažįsta 3 straipsnyje išvardytus nusikaltimus, už kuriuos išduodama.
11 straipsnis
Padirbti pinigai, taip pat gamybos įrankiai ar kitos 3 straipsnio 5 punkte nurodytos priemonės turi būti areštuojami ir konfiskuojami. Tokie pinigai, įrankiai ir kitos priemonės po konfiskavimo paprašius turi būti perduoti arba Vyriausybei, arba pinigus, dėl kurių iškilo klausimas, išleidusiam bankui, išskyrus daiktinius įrodymus, kuriuos kaip bylos medžiagą išsaugoti reikalauja šalies, kurioje vykdytas baudžiamasis persekiojimas, teisė, ir pavyzdžius, kurių perdavimas 12 straipsnyje nurodytai centrinei institucijai gali būti tikslingas. Bet kuriuo atveju visos tos priemonės turi būti paverčiamos netinkamomis naudoti.
12 straipsnis
Kiekvienoje šalyje, laikantis šalies vidaus teisės, tyrimus dėl pinigų padirbinėjimo turi organizuoti centrinė institucija.
Tokia centrinė institucija turi palaikyti glaudžius ryšius su:
14 straipsnis
Kiekviena centrinė institucija turi perduoti, kiek ji mano esant tikslinga, kitų šalių centrinėms institucijoms savo šalies tikrų pinigų, pažymėtų „pavyzdys“, rinkinį.
Centrinė institucija, prisilaikydama tų pačių nuostatų, turi reguliariai informuoti užsienio šalių centrines institucijas, pateikdama visas būtinas detales apie:
Išskyrus tik vietinės reikšmės atvejus, kiekviena centrinė institucija turi informuoti, kiek ji mano esant tikslinga, užsienio šalių centrines institucijas apie:
1) bet kokį nustatytą pinigų padirbinėjimo atvejį. Prie pranešimo apie banko arba valstybės leidžiamų banknotų klastotę turi būti pridėtas techninis suklastotų pinigų aprašymas, pateikiamas tik tos institucijos, kurios banknotai buvo suklastoti. Turi būti perduota fotokopija arba, jeigu įmanoma, suklastoto banknoto pavyzdys. Neatidėliotinais atvejais suinteresuotoms centrinėms institucijoms diskretiškai gali būti perduoti policijos pareigūnų parengtas pranešimas ir trumpas aprašymas, nepažeidžiant nuostatų dėl pirmiau minėto pranešimo ir techninio aprašymo;
2) padirbinėjimo atvejų tyrimą ir persekiojimą, padirbinėtojų suėmimą, nuteisimą ir išsiuntimą, taip pat, jeigu įmanoma, apie jų persikėlimą kitur, pateikiant bet kokią informaciją, kuri gali būti naudinga, ir ypač padirbinėtojų aprašymus, pirštų atspaudus ir fotonuotraukas;
15 straipsnis
Siekiant užtikrinti, pagerinti ir plėtoti tiesioginį tarptautinį bendradarbiavimą pinigų padirbinėjimo prevencijos ir baudimo už jų klastojimą srityje, Aukštųjų Susitariančiųjų Šalių centrinių institucijų atstovai kartkartėmis turi rengti konferencijas, kuriose dalyvautų emisijos banko ir suinteresuotos centrinės institucijos atstovai. Viena iš tokių konferencijų galėtų būti skirta tarptautinio centrinio informacijos biuro steigimui ir priežiūrai.
16 straipsnis
Teisinės pagalbos prašymų dėl nusikaltimų, nurodytų 3 straipsnyje, perdavimas turi būti vykdomas:
b) tiesiogiai tarp dviejų šalių teisingumo ministerijų arba tiesiogiai prašančiosios šalies institucijos prašomosios šalies Teisingumo ministerijai, arba
c) per prašančiosios šalies diplomatinį ar konsulinį atstovą prašomojoje šalyje; toks atstovas teisinės pagalbos prašymus siunčia tiesiogiai kompetentingai teismo institucijai arba prašomosios šalies Vyriausybės paskirtai institucijai ir tiesiogiai iš tos institucijos gauna dokumentus, įrodančius teisinės pagalbos prašymų vykdymą;
a ir c punktuose nurodytais atvejais teisinės pagalbos prašymų kopijos visada turi būti tuo pačiu metu siunčiamos ir prašomosios šalies aukštesniajai institucijai.
Jeigu nėra susitarta kitaip, teisinės pagalbos prašymai surašomi prašymą pateikiančios šalies institucijos kalba su sąlyga, kad prašomoji šalis gali pareikalauti vertimo, tinkamai patvirtinto prašymą pateikiančios institucijos, į tos šalies kalbą.
Kiekviena Aukštoji Susitariančioji Šalis praneša kiekvienai kitai Aukštajai Susitariančiajai Šaliai aukščiau minėto perdavimo būdą ar būdus, kuriuos ji pripažins pastarosios šalies teisinės pagalbos prašymui perduoti.
Kol Aukštoji Susitariančioji Šalis apie tai praneša, galioja toje šalyje egzistuojanti procedūra dėl teisinės pagalbos prašymų.
Teisinės pagalbos prašymų vykdymas nėra apmokestinamas ir nėra skaičiuojamos bet kokios kitos rūšies išlaidos, išskyrus išlaidas ekspertams apmokėti.
17 straipsnis
II DALIS
19 straipsnis
Aukštosios Susitariančiosios Šalys susitaria, kad bet kokie tarp jų galintys kilti ginčai dėl šios Konvencijos aiškinimo ar taikymo, jei jie negali būti išspręsti tiesioginėmis derybomis, bus perduodami spręsti Nuolatiniam tarptautiniam teisingumo teismui. Jei bet kuri ar visos tokio ginčo Aukštosios Susitariančiosios Šalys nėra 1920 m. gruodžio 16 d. Protokolo1 dėl Nuolatinio tarptautinio teisingumo teismo Šalys, šalių pasirinkimu ir pagal kiekvienos šalies konstitucines procedūras ginčas perduodamas arba Nuolatiniam tarptautiniam teisingumo teismui, arba arbitražo teismui, sudarytam pagal 1907 m. spalio 18 d. Konvenciją2 dėl taikaus tarptautinių ginčų sprendimo, arba kokiam kitam arbitražo teismui.
20 straipsnis
Šios Konvencijos tekstai anglų ir prancūzų kalbomis yra autentiški. Jos data bus šios dienos data. Iki 1929 m. gruodžio 31 d. Konvencija pateikiama pasirašyti bet kurios Tautų Lygos narės vardu ar bet kurios šalies, kuri nėra narė, vardu ir kuriai buvo atstovaujama konferencijoje, kurioje buvo parengta ši Konvencija, ar kuriai kopiją perduoda Tautų Lygos Taryba.
21 straipsnis
Po 1930 m. sausio 1 d. prie šios Konvencijos galės prisijungti bet kuri Tautų Lygos narė ir bet kuri 20 straipsnyje nurodyta šalis, kuri nėra narė ir kurios vardu ši Konvencija nebuvo pasirašyta.
22 straipsnis
Šalys, pasirengusios ratifikuoti Konvenciją pagal 20 straipsnio antrąją pastraipą arba prisijungti prie Konvencijos pagal 21 straipsnį, bet norinčios gauti leidimą padaryti tam tikras išlygas dėl Konvencijos taikymo, gali apie tai pranešti Tautų Lygos Generaliniam Sekretoriui, šis tokias išlygas nedelsdamas perduoda Aukštosioms Susitariančiosioms Šalims, kurių vardu buvo deponuoti ratifikavimo ir prisijungimo dokumentai, ir pasiteirauja, ar jos dėl to neturi jokių prieštaravimų. Jei per šešis mėnesius po Generalinio Sekretoriaus pranešimo negaunama jokių prieštaravimų, bus laikoma, kad kitos Aukštosios Susitariančiosios Šalys sutinka, kad išlygų siekianti šalis Konvencijoje dalyvautų su minėtomis išlygomis.
23 straipsnis
24 straipsnis
Jei pasirašymo, ratifikavimo ar prisijungimo metu Aukštoji Susitariančioji Šalis nepareiškia kitaip, šios Konvencijos nuostatos netaikomos jos kolonijoms, užjūrio teritorijoms, protektoratams, siuzereno ar įgaliotinio valdomoms teritorijoms.
Tačiau Aukštosios Susitariančiosios Šalys pasilieka teisę prisijungti prie Konvencijos pagal 21 ir 23 straipsnius savo kolonijų, užjūrio teritorijų, protektoratų, siuzereno arba įgaliotinio valdomų teritorijų vardu. Jos taip pat pasilieka teisę atskirai denonsuoti šią Konvenciją pagal 27 straipsnio nuostatas.
25 straipsnis
Ši Konvencija neįsigalioja tol, kol penkios Tautų Lygos narės ar jos narėmis nesančios šalys nedeponuoja ratifikavimo ar prisijungimo dokumentų. Konvencijos įsigaliojimo data yra devyniasdešimta diena po to, kai Tautų Lygos Generalinis Sekretorius gauna penktuosius ratifikavimo ar prisijungimo dokumentus.
26 straipsnis
27 straipsnis
Ši Konvencija gali būti denonsuota bet kurios Tautų Lygos narės ar šalies, kuri nėra narė, vardu, apie tai raštu pranešus Tautų Lygos Generaliniam Sekretoriui, šis apie tai informuoja visas Tautų Lygos nares ir 20 straipsnyje nurodytas šalis, kurios nėra narės. Toks denonsavimas įsigalioja po vienerių metų po to, kai pranešimą apie jį gauna Tautų Lygos Generalinis Sekretorius, ir galioja tik tai Aukštajai Susitariančiajai Šaliai, kurios vardu jis buvo pareikštas.
28 straipsnis
Ši Konvencija registruojama Tautų Lygos Sekretoriate jos įsigaliojimo dieną.
Tai liudydami, pirmiau nurodyti įgaliotieji atstovai pasirašo šią Konvenciją.
Priimta Ženevoje tūkstantis devyni šimtai dvidešimt devintų metų balandžio dvidešimtą dieną vienu egzemplioriumi, kuris bus deponuotas Tautų Lygos Sekretoriato archyve ir kurio patvirtintos kopijos bus perduotos visoms Tautų Lygos narėms ir 20 straipsnyje
nurodytoms šalims, kurios nėra narės.
DIDŽIOJI BRITANIJA IR ŠIAURĖS AIRIJA
ir visos Britų imperijos dalys, kurios nėra atskiros Tautų Lygos narės
John FISHER WILLIAMS
Leslie S. BRASS
INDIJA
Kaip numatyta Konvencijos 24 straipsnyje, mano parašas neapima bet kurio princo ar vado teritorijų, esančių Jo Didenybės siuzereno valdžioje.
Vernon DAWSON
M. R. ALVAREZ
NORVEGIJA
Šios Konvencijos pasirašymo metu savo Vyriausybės vardu pasirašantysis pareiškia, kad:
Pagal Norvegijos paprastojo baudžiamojo kodekso 176 straipsnio 2 pastraipą ir Norvegijos įstatymo dėl nusikaltėlių išdavimo 2 straipsnį šios Konvencijos 10 straipsnyje numatytas išdavimas negali būti vykdomas už 3 straipsnyje nurodytą nusikaltimą Nr. 2, kai padirbtus pinigus į apyvartą išleidžiantis asmuo pats juos priėmė bona fide kaip tikrus.
Chr. L. LANGE
I. AIŠKINIMAS
Konvencijos pasirašymo dieną, kuri yra šios dienos data, ją pasirašę įgaliotieji atstovai paskelbia, kad priima toliau pateiktus įvairių Konvencijos nuostatų aiškinimus.
Suprantama, kad:
1) spaudo ant banknoto suklastojimas, kai toks spaudas padaro banknotą teisėtu nurodytoje šalyje, laikomas banknoto klastojimu;
2) Konvencija nevaržo Aukštųjų Susitariančiųjų Šalių pagal savo vidaus teisę laisvai nustatyti principus, pagal kuriuos gali būti skiriama švelnesnė bausmė arba atleidžiama nuo bausmės, malonės ar pasigailėjimo prerogatyvas ir teisę į amnestiją;
3) Konvencijos 4 straipsnio nuostata jokiu būdu nekeičia šalies vidaus nuostatų, pagal kurias skiriamos bausmės esant keliems nusikaltimams. Konvencija neužkerta kelio, kad tas pats asmuo, kuris yra ir padirbinėtojas, ir platintojas, būtų teisiamas tik kaip padirbinėtojas;
II. IŠLYGOS
Aukštosios Susitariančiosios Šalys, pateikiančios toliau nurodytas išlygas, priima Konvenciją su šiomis išlygomis; kitos Aukštosios Susitariančiosios Šalys priima, kad minėtosios šalys Konvencijoje dalyvauja su šiomis išlygomis.
1. Indijos Vyriausybė daro išlygą, kad 9 straipsnis netaikomas Indijai, nes jos įstatymų leidžiamoji valdžia nėra pakankama, kad priimtų šiame straipsnyje nurodytus įstatymus.
2. Laukdama derybų dėl konsulinės jurisdikcijos, kuria dar naudojasi kai kurių valstybių piliečiai, rezultatų, Kinijos Vyriausybė negali priimti 10 straipsnio, kuris bendrai įpareigoja Vyriausybę išduoti užsienietį, trečiosios valstybės kaltinamą pinigų padirbinėjimu.
3. Dėl 20 straipsnio nuostatų Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos delegacija palieka savo Vyriausybei teisę, jai to norint, perduoti ratifikavimo dokumentus kitai pasirašiusiai šaliai, kad ši galėtų perduoti ratifikavimo dokumentus Tautų Lygos Generaliniam Sekretoriui, kad apie tai būtų pranešta visoms pasirašiusioms ar prisijungusioms valstybėms.
III. PAREIŠKIMAI
ŠVEICARIJA
Konvencijos pasirašymo metu Šveicarijos atstovas pateikė šį pareiškimą:
„Šveicarijos Federalinė Taryba, negalėdama prisiimti jokių įsipareigojimų dėl Konvencijos baudžiamųjų straipsnių tol, kol nebus teigiamai išspręstas klausimas dėl suvienodinto Baudžiamojo kodekso priėmimo Šveicarijoje, atkreipia dėmesį į tai, kad Konvencija negali būti ratifikuota nustatytu laiku.
Tačiau Federalinė Taryba linkusi vykdyti, kiek tai leidžia jai suteikti įgaliojimai, administracines Konvencijos nuostatas, kai tik jos įsigalios pagal 25 straipsnį.“
TARYBŲ SOCIALISTINIŲ RESPUBLIKŲ SĄJUNGA
Konvencijos pasirašymo metu Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos atstovas pateikė šį pareiškimą:
„Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos delegacija, priimdama 19 straipsnio nuostatas, skelbia, kad Sąjungos Vyriausybė neketina, kiek tai nuo jos priklauso, kreiptis pagalbos į Nuolatinį tarptautinį teisingumo teismą.
Dėl to paties straipsnio nuostatų, pagal kurias ginčai, kurių nepavyko išspręsti tiesioginėmis derybomis, bus perduodami ne Nuolatiniam tarptautiniam teisingumo teismui, o bet kokiai kitai arbitražo procedūrai, Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos delegacija aiškiai pareiškia, kad šių nuostatų priėmimas neturi būti aiškinamas kaip keičiantis Sąjungos Vyriausybės požiūrį į arbitražą, kaip ginčų tarp Valstybių sprendimo priemonę.“
Šis Protokolas, kadangi jis sukuria įsipareigojimus tarp Aukštųjų Susitariančiųjų Šalių, turės tokią pačią galią, veikimą ir trukmę kaip ir šios dienos data pasirašyta Konvencija ir bus laikomas sudedamąja jos dalimi.
Tai liudydami, toliau pasirašiusieji savo parašais patvirtino šį Protokolą.
Priimtas Ženevoje tūkstantis devyni šimtai dvidešimt devintų metų balandžio dvidešimtą dieną vienu egzemplioriumi, kuris bus deponuotas Tautų Lygos Sekretoriato archyve ir kurio patvirtintos kopijos bus perduotos visoms Tautų Lygos narėms ir jos narėmis nesančioms šalims, kurioms buvo atstovaujama Konferencijoje.
DIDŽIOJI BRITANIJA IR ŠIAURĖS AIRIJA
ir visos Britų Imperijos dalys, kurios nėra atskiros Tautų Lygos narės,
John FISHER WILLIAMS
Leslie S. BRASS
M. R. ALVAREZ
PASIRAŠYTAS 1929 M. BALANDŽIO 20 D. ŽENEVOJE5
Oficialūs tekstai sudaryti anglų ir prancūzų kalbomis.
Šis Protokolas įregistruotas Sekretoriate 1931 m. vasario 22 d.
Pripažindamos svarbią kovos su pinigu padirbinėjimu pažangą, pasiektą Konvencija dėl kovos su pinigų padirbinėjimu, pasirašyta šios dienos data, Aukštosios Susitariančiosios Šalys, pasirašiusios šį Protokolą, kuris turi būti ratifikuojamas, tarpusavyje dėl nusikaltėlių išdavimo susitaria laikyti, kad veikos, nurodytos Konvencijos 3 straipsnyje, yra kriminaliniai nusikaltimai.
Nusikaltėliai išduodami pagal prašomosios šalies teisę.
Konvencijos II dalies nuostatos vienodai taikomos ir šiam Protokolui, išskyrus:
1) pagal Konvencijos 20 straipsnį šį Protokolą gali pasirašyti visos Tautų Lygos narės arba bet kurios narėmis nesančios šalys, kurioms buvo atstovaujama Konferencijoje ir kurios pasirašė ar pasirašys Konvenciją, arba kurioms Tautų Lygos Taryba nusiųs minėtos Konvencijos egzempliorių;
2) šis Protokolas įsigalios tik tuomet, kai jis bus ratifikuotas arba prie jo bus prisijungusios trys Tautų Lygos narės arba šalys, kurios nėra jos narės;
3) šio Protokolo ratifikavimas ir prisijungimas prie jo nepriklauso nuo Konvencijos ratifikavimo ar prisijungimo prie jos.
Tai patvirtindami, toliau išvardyti įgaliotieji atstovai pasirašė šį Protokolą.
Priimtas Ženevoje vienu egzemplioriumi, kuris yra Konvencijos dėl kovos su pinigų padirbinėjimu priedas, tūkstantis devyni šimtai dvidešimt devintų metų balandžio dvidešimtą dieną.
M. R. ALVAREZ
1 RATIFIKAVIMO DOKUMENTUS DEPONAVO:
ISPANIJA (1930 m. balandžio 28 d.);
BULGARIJA (1930 m. gegužės 22 d.);
PORTUGALIJA (1930 m. rugsėjo 18 d.);
JUGOSLAVIJA (1930 m. lapkričio 24 d.);
DANIJA (1931 m. vasario 19 d.).
„Deponuodamas dokumentus, kuriais Jo Didenybė Danijos ir Islandijos Karalius ratifikuoja Tarptautinę konvenciją prieš pinigų padirbinėjimą ir Protokolą, pasirašytus 1929 m. balandžio 20 d. Ženevoje, savo Vyriausybės nurodymu turiu garbės pareikšti, kad mano Vyriausybė ratifikuoja su išlyga, kad nurodyta Konvencija ir Protokolas Danijai įsigalios tik po to, kai įsigalios Danijos baudžiamasis kodeksas, patvirtintas 1930 m. balandžio 15 d.
Dėl to turiu garbės nurodyti, kad pagal tą pačią dieną priimtą specialų įstatymą šis Baudžiamasis kodeksas pagal teisingumo ministro įsakymą turi įsigalioti ne vėliau kaip 1933 m. sausio 1 d.“
NORVEGIJA (1931 m. kovo 16 d.);
GRAIKIJA (1931 m. gegužes 19 d.);
AUSTRIJA (1931 m. birželio 25 d.);
TARYBŲ SOCIALISTINIŲ RESPUBLIKŲ SĄJUNGA (1931 m. liepos 13 d.);
ČEKOSLOVAKIJA (1931 m. rugsėjo 12 d.);
MONAKAS (1931 m. spalio 21 d.).
PRISIJUNGĖ:
ESTIJA (1930 m. rugpjūčio 30 d.).
1 Šios serijos: t. VI, p. 379; t. XI, p. 404; t. XV, p. 304; t. XXIV, p. 152; t. XXVII, p. 416; t. XXXIX, p. 165; t. XLV, p. 96; t. L, p. 159; t. LIV, p. 387; t. LXIX, p. 70; t. LXXII, p. 452; t. LXXVIII, p. 435; t. LXXXVIII, p. 272; t. XCII, p. 362; t. XCVI, p. 180; t. C, p. 153; t. CIV, p. 492; t. CVII, p. 461 ir t. CXI, p. 402.
2 British and Foreign State Papers, t. 100, p. 298.
3 RATIFIKAVO:
ISPANIJA (1930 m. balandžio 28 d.);
BULGARIJA (1930 m. gegužės 22 d.);
PORTUGALIJA (1930 m. rugsėjo 18 d.);
JUGOSLAVIJA (1930 m. lapkričio 24 d.);
DANIJA (1931 m. vasario 19 d.);
(Su ta pačia išlyga kaip ir Konvenciją);
NORVEGIJA (1931 m. kovo 16 d.);
GRAIKIJA (1931 m. gegužės 19 d.);
AUSTRIJA (1931 m. birželio 25 d.);
TARYBŲ SOCIALISTINIŲ RESPUBLIKŲ SĄJUNGA (1931 m. liepos 13 d.);
ČEKOSLOVAKIJA (1931 m. rugsėjo 12 d.);
MONAKAS (1931 m. spalio 21 d.).
PRISIJUNGĖ:
ESTIJA (1931 m. rugpjūčio 30 d.).
4 ĮSIGALIOJO 1930 m. rugpjūčio 30 d.
5 RATIFIKAVIMO DOKUMENTUS DEPONAVO:
ISPANIJA (1930 m. balandžio 28 d.);
BULGARIJA (1930 m. gegužės 22 d.);
PORTUGALIJA (1930 m. rugsėjo 18 d.);
RUMUNIJA (1930 m. lapkričio 10 d.);
JUGOSLAVIJA (1930 m. lapkričio 24 d.);
GRAIKIJA (1931 m. gegužės 19 d.);
AUSTRIJA (1931 m. birželio 25 d.);
ČEKOSLOVAKIJA (1931 m. rugsėjo 12 d.).
PRISIJUNGĖ:
ESTIJA (1930 m. rugpjūčio 30 d.).