LIETUVOS RESPUBLIKOS SVEIKATOS APSAUGOS MINISTERIJOS
Į S A K Y M A S
DĖL LIETUVOS MEDICINOS NORMOS MN 14:1996 „BENDROSIOS PRAKTIKOS GYDYTOJAS. FUNKCIJOS, PAREIGOS, TEISĖS, KOMPETENCIJA IR ATSAKOMYBĖ“
1996 m. kovo 26 d. Nr. 174
Vilnius
1. Patvirtinti Lietuvos medicinos normą MN 14:1996 „Bendrosios praktikos gydytojas. Funkcijos, pareigos, teisės, kompetencija ir atsakomybė“ (pridedama) ir nustatyti jos įsigaliojimo datą nuo 1996 04 01.
3. Sveikatos priežiūros įstaigų vadovams organizuoti šios normos įdiegimą nuo 1996 04 01 ir garantuoti bendrosios praktikos gydytojo darbą vadovaujantis šios normos nurodymais.
PATVIRTINTA
Lietuvos Respublikos
sveikatos apsaugos ministerijos
1996 03 26 įsakymu Nr. 174
MEDICINOS NORMOS MN 14:1996 „BENDROSIOS PRAKTIKOS GYDYTOJAS.
FUNKCIJOS, PAREIGOS, TEISĖS, KOMPETENCIJA IR ATSAKOMYBĖ“ ĮDIEGIMO PRIEMONIŲ PLANAS
| Priemonė |
Vykdytojas |
Įvykdymo terminas |
| 1. Informuoti Lietuvos standartizacijos departamentą dėl patvirtintos ir įregistruotos medicinos normos MN 14 išspausdinimo informaciniame biuletenyje |
Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba prie SAM |
Iki 1996 03 26 |
| 2. Padauginti 300 egz. MN 14 ir pateikti privalomuosius egzempliorius |
SAM Leidybos ir spaudos biuras |
Iki 1996 04 01 |
| 3. Kontroliuoti, kaip laikomasi MN 14 reikalavimų |
SAM Personalo padalinys |
Nuolat nuo 1996 04 01 |
______________
PATVIRTINTA
Lietuvos Respublikos
sveikatos apsaugos ministerijos
1996 03 26 įsakymu Nr. 174
SUDERINTA
su Vilniaus universitetu, Kauno medicinos
akademija, Lietuvos gydytojų sąjunga,
Sveikatos apsaugos reformos biuru
ĮSIGALIOJA
Nuo 1996 04 01
LIETUVOS MEDICINOS NORMA
MN 14:1996
BPAЧ OБЩEЙ ПРАКТИКИ
Функции, обязанности, права, компетенция и ответственность
Pirmasis šios medicinos normos patikrinimas – 1999 m.
Reikšminiai žodžiai: bendrosios praktikos gydytojas, teisės, pareigos, kompetencija, atsakomybė.
1. TAIKYMO SRITIS
1.1. Ši medicinos norma nustato bendrosios praktikos gydytojo funkcijas, pareigas, teises, kompetenciją ir atsakomybę.
2. NUORODOS
2.1. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 10 06 nutarimas Nr. 945 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nuostatų patvirtinimo“.
2.2. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 10 30 nutarimas Nr. I-1939 „Dėl Lietuvos nacionalinės sveikatos koncepcijos ir jos įgyvendinimo“.
2.3. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1990 12 29 nutarimas Nr. 389 „Dėl gydytojų rengimo rezidentūroje“.
2.4. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 1991 04 29 įsakymas Nr. 85-k „Dėl medicinos ir farmacijos specialistų atestavimo kvalifikacinei kategorijai ir profesiniam tinkamumui įvertinti“.
2.5. Bendrosios praktikos gydytojo pirminės rezidentūros sisteminė programa/Vilniaus universitetas, Kauno medicinos akademija, 1992.
2.6. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 1992 08 27 įsakymas Nr. 304 „Dėl naujo gydytojo antspaudo pavyzdžio“.
2.7. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir Sveikatos apsaugos ministerijų 1991 07 29 įsakymas Nr. 104/246 „Dėl nedarbingumo pažymėjimų davimo taisyklių“.
2.9. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 1995 09 26 įsakymas Nr. 516 „Dėl bendrosios praktikos gydytojo kvalifikacijos įgijimo tvarkos“.
2.10. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 1995 12 15 įsakymas Nr. 692 „Dėl bendrosios praktikos gydytojų etatų“.
3. TERMINAI IR APIBRĖŽIMAI
Šioje medicinos normoje pavartoti pagrindiniai terminai ir apibrėžimai:
3.1. Bendrosios praktikos gydytojas
Gydytojas, baigęs bendrosios praktikos gydytojo specialybės rezidentūrą * [2.3, 2.5, 2.9] ir turintis bendrosios praktikos gydytojo licenciją (bendrosios praktikos gydytojo licencija bus privaloma, kai įsigalios LR gydytojo medicinos praktikos įstatymas), galintis savarankiškai vykdyti visos šeimos bei atskirų individų nuo pat gimimo iki mirties pirminę sveikatos priežiūrą neatsižvelgiant į prižiūrimo kontingento amžių, lytį, politinius bei religinius įsitikinimus.
3.2. Ligos atpažinimas
Ligos priežasčių ir požymių išmanymas bei gebėjimas atpažinti konkrečią ligą ir formuluoti diagnozę.
3.3. Gydymo principai ir taktika
Pagrindiniai gydytojo veiksmai ir jų seka, kuriais siekiama pašalinti (arba susilpninti) ligos priežastį, poveikį, sugrąžinti pažeistas organizmo funkcijas, sumažinti ligos poveikį žmogaus organizmui.
3.4. Būtinoji medicinos pagalba
Gydytojo teikiama kvalifikuota medicinos pagalba, be kurios padidėtų paciento mirties arba sunkių komplikacijų rizika.
4. BENDROSIOS NUOSTATOS
4.1. Bendrosios praktikos gydytojas turi:
4.1.2. Priimti visus besikreipiančius pacientus, diagnozuoti ir gydyti šios normos 7 skyriuje nurodytas ligas arba pagal indikacijas nusiųsti pacientus kitų specialistų konsultacijai.
4.1.3. Specialistams diagnozavus bendrosios praktikos gydytojo kompetencijai nepriskirtas ligas, vykdyti jų nurodytą gydymo planą, išmanyti naudojamų gydymo metodų indikacijas, kontraindikacijas bei galimas komplikacijas ir toliau konsultuotis su šiais specialistais pablogėjus ligonio sveikatai bei kitais neaiškiais atvejais.
4.1.4. Išmanyti sveiko ir sergančio žmogaus psichologiją ir mokėti bendrauti su ligoniais, jų šeimos nariais bei savo kolegomis.
4.2. Šioje normoje nustatytų teisių ribose bendrosios praktikos gydytojas veikia savarankiškai ir atsako už savo veiksmus.
5. TEISĖS
Bendrosios praktikos gydytojas turi teisę:
5.1. Dirbti bendrosios praktikos gydytoju poliklinikoje, bendrosios praktikos gydytojo kabinetuose, greitosios medicinos pagalbos stotyje, ligoninės priėmimo skyriuje, slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninėje, globos internate, ambulatorijoje, vizituoti pacientus namuose.
5.2. Nustatyta tvarka išrašyti receptus, nedarbingumo pažymėjimus, mirties liudijimus bei kitus medicininius dokumentus. Turėti asmeninį spaudą su įrašu „Bendrosios praktikos gydytojas, vardas, pavardė, miestas ar rajonas, spaudo numeris“ [2.6, 2.7].
5.3. Naudotis gydytojams nustatytomis socialinėmis, kvalifikacijos kėlimo ir podiplominių studijų garantijomis.
5.5. Dalyvauti sueigose, pasitarimuose, konferencijose, kur nagrinėjami pacientų sveikatos priežiūros klausimai.
5.6. Teikti siūlymus sveikatos priežiūros įstaigų administracijai, darbdaviams dėl pacientų tyrimo, gydymo ir profilaktikos bei darbo sąlygų gerinimo.
5.7. Teikti jo kompetencijai priskirtose ribose medicinos paslaugas ir vykdyti sveikatos priežiūrą visų amžiaus grupių bei abiejų lyčių pacientams.
6. PAREIGOS
Bendrosios praktikos gydytojas privalo:
6.1. Suteikti būtinąją nespecializuotą medicinos pagalbą 7 skyriuje nurodytų traumų, apsinuodijimų bei ūminių ligų atvejais.
6.2. Diagnozuoti ligas, gydyti pacientus bei rekomenduoti jiems profilaktikos priemones, esančias jo kompetencijoje. Paciento tyrimo, gydymo, profilaktinio darbo rezultatus žymėti medicininiuose dokumentuose.
6.3. Nepriskirtais jo kompetencijai atvejais (neišvardytais 7 skyr.), taip pat visais neaiškiais atvejais bei negerėjant ar blogėjant paciento būklei, nedelsiant konsultuotis su atitinkamu specialistu arba siųsti pacientą specialistų konsultacijai ir gydymui.
6.4. Nustatyta tvarka pranešti teritoriniam visuomenės sveikatos centrui apie išaiškintą arba įtariamą ūminę apskaitomą užkrečiamąją ligą, apsinuodijimą maistu bei profesinį apsinuodijimą arba namuose esantį sergantįjį infekcine liga bei infekcinių ligų užkratų nešiotoją, sanitarijos-epidemiologijos režimo pažeidimą.
6.5. Nustatyta tvarka pranešti policijai apie sužeidimus šaltuoju, šaunamuoju ginklu arba kitus smurtinius sužeidimus bei sužalojimus, įtariamą smurtą vaikų ir globojamų asmenų atžvilgiu.
6.6. Pateikti reikiamus medicinos praktikos duomenis prašant Sveikatos apsaugos ministerijai, miesto sveikatos apsaugos skyriui, apskrities vyriausiajam gydytojui, rajono centrinei ligoninei, visuomenės sveikatos centrui ir kitoms sveikatos arba teisėtvarkos įstaigoms.
6.7. Atlikti laikinojo nedarbingumo ekspertizę, vadovaujantis laikinojo nedarbingumo ekspertizės taisyklėmis.
6.12. Bendradarbiauti su kitais darbuotojais (slaugos ir socialinės rūpybos), užsiimančiais pirmine sveikatos priežiūra.
6.13. Teikti pasiūlymus visuomenės sveikatos centrams ir pacientams gyventojų ir aplinkos higienos klausimais.
7. BENDROSIOS PRAKTIKOS GYDYTOJO KOMPETENCIJA
Bendrosios praktikos gydytojas turi išmanyti ir mokėti:
7.1. Socialinės medicinos ir sveikatos apsaugos organizavimo srityje:
7.1.7. Atlikti medicininę darbingumo ekspertizę, nustatyti laikinąjį bei pastoviojo nedarbingumo požymius bei siųsti pacientą invalidumui įvertinti pagal Lietuvoje priimtą nedarbingumo nustatymo tvarką.
7.1.8. Šeimos sveikatos ir socialinės apsaugos pagrindus, moters ir vaiko sveikatos apsaugos teisines ir socialines garantijas.
7.1.9. Individo fizinės ir psichinės raidos etapus bei ypatybes, šeimos gyvenimo ciklo etapus bei ypatybes.
7.2. Iš širdies ir kraujagyslių sistemos ligų:
7.2.1. Išmanyti:
dažniausiai pasitaikančių širdies ir kraujagyslių sistemos ligų pagrindinius simptomus bei sindromus, komplikacijas, šių ligų profilaktikos priemones bei reabilitacijos galimybes, indikacijas operaciniam gydymui, dažniausiai kardiologijoje vartojamų vaistų (širdį veikiančių glikozidų, diuretikų, priešhipertenzinių, vazodilatatorių, angiotenzino inhibitorių, antikoaguliantų, antiaritminių, priešlipidinių, kalcio antagonistų) skyrimo indikacijas, kontraindikacijas ir pašalinį veikimą; indikacijas ir kontraindikacijas chirurginiam širdies ydų, išeminės širdies ligos, perikardo ligų, aortos aneurizmos, širdies ritmo sutrikimų gydymui; indikacijas skubiai hospitalizacijai sergant širdies ir kraujagyslių ligomis.
7.2.2. Įtarti:
ūminį miokardo infarktą, nestabilią krūtinės anginą, plautinio kamieno ir smulkiųjų šakų tromboembolijas, gresiančią perikardo tamponadą, miokarditą, protezinį ir neprotezinį infekcinį valvulitą, kairiojo prieširdžio miksomą, simptomines inkstinės kilmės ir endokrinines hipertenzijas, sinusinio mazgo silpnumą, WPW sindromą, lėtinę širdies aneurizmą, aortos sluoksniuojančiąją aneurizmą, įgimtas širdies ydas.
7.2.3. Diagnozuoti (konsultuojantis su specialistu): miokarditą, endokarditą, perikarditą, kombinuotas įgytas širdies ydas, išeminę širdies ligą, aterosklerozę ir hiperlipidemijas, hipertoninę ligą ir simptomines hipertenzijas, kardiomiopatijas, arterines tromboembolijas, flebitus bei tromboflebitus, paroksizmines supraventrikulines tachikardijas, prieširdžių plazdėjimą, prieširdžių virpėjimą, skilvelines tachikardijas, atrioventrikulinę blokadą, Hiso pluošto kojyčių blokadas, ūminį ir lėtinį širdies nepakankamumą.
7.2.4. Gydyti:
po specialistų konsultacijos – lėtinį širdies nepakankamumą, funkcinę ekstrasistoliją, išeminę širdies ligą, aterosklerozę, hipertoninę ligą, įgytas širdies ydas, atsižvelgiant į specialistų rekomendacijas, tęsti pradėtą gydymą stacionare po įvairių miokardo, endokardo ir perikardo uždegiminių ligų, poūmio MI, po vožtuvų protezavimo operacijų, koronarinių operacijų, širdies ritmo sutrikimų chirurginio gydymo.
Mokėti suteikti pirmąją pagalbą:
– ištikus kardialinei astmai;
– esant plaučių edemai;
– įtarus ūminį miokardo infarktą;
– esant paroksizminiam širdies ritmo sutrikimui;
– esant ryškiai bradikardijai, įvykus Morganji-Adamso-Stokso priepuoliui;
– ištikus hipertenzinei krizei;
– ištikus šokui (anafilaksiniam, kardiogeniniam, hipovoleminiam, neurogeniniam, endokrininiam, obstrukciniam, bakteriniam);
– apalpus;
– ištikus arterinėms tromboembolijoms.
7.2.5. Mokėti atlikti:
– elektrokardiogramas (ir jas interpretuoti);
– širdies defibriliaciją;
– venų punkciją, išmanyti infuzinės terapijos techniką.
7.3. Iš pulmonologijos:
7.3.1. Išmanyti:
– dažniausiai pasitaikančių plaučių bei bronchų ligų simptomus bei sindromus, šių ligų profilaktikos ir reabilitacijos priemones;
– antibakterinių preparatų, steroidinių hormonų, b- adrenomimetinių preparatų, kitų broncholitikų ir mukolitikų vartojimo indikacijas, kontraindikacijas, pašalinį poveikį;
– indikacijas pulmonologo konsultacijai.
7.3.2. Diagnozuoti:
– kvėpavimo nepakankamumą;
– destrukcinį sindromą;
– plaučių uždegimą;
– plaučių emfizemą;
– lėtinį bronchitą;
– pleuritą.
7.3.3. Įtarti:
– bronchų ir plaučių navikus;
– pneumokoniozes;
– kvėpavimo organų tuberkuliozę;
– bronchektazinę ligą;
– bronchinę astmą;
– plaučių abscesą ir gangreną;
– alveolitą.
7.3.4. Gydyti:
– ūminį ir lėtinį tracheitą;
– ūminį ir lėtinį bronchitą;
– bronchinę astmą – po pulmonologo konsultacijos;
– bronchinės astmos priepuolį.
atlikti:
– pleuros punkciją (kai yra gyvybinių indikacijų);
– kvėpavimo funkcijos tyrimą (pneumotachometriją) bei įvertinti jo duomenis;
– tuberkulino mėginį;
– oksigenoterapiją;
– paimti skreplius mikroskopiniam tyrimui ir pasėliui;
– įvertinti krūtinės ląstos rentgeninį tyrimą.
7.4. Iš virškinimo sistemos ligų:
7.4.1. Išmanyti ir įtarti:
– operuoto skrandžio ligas: privedamosios kilpos sindromą, anastomozitą;
– stemplės achalaziją;
– stemplės vėžį;
– skrandžio vėžį;
– opinį nespecifinį kolitą;
– laktazinį nepakankamumą;
– gliuteninę enteropatiją;
– žarnų divertikuliozę;
– storosios žarnos ir tiesiosios žarnos vėžį;
– operuoto skrandžio ligas: dempingo sindromą, pepsinę opą, povagotominį viduriavimą;
– malabsorbcijos sindromą;
– gliuteninę enteropatiją;
– kasos vėžį;
– tulžies pūslės ir latakų navikus;
– vaistų sukeltus kepenų pažeidimus;
– kepenų navikus;
– nėščiųjų kepenų pakitimus;
– Krono ligą;
– sergančiųjų AIDS virškinimo sistemos pakitimus.
Išmanyti indikacijas skubiam ir planiniam chirurginiam gydymui sergant diafragmos stemplinės angos išvarža, opalige, tulžies pūslės akmenlige, portine hipertenzija.
Išmanyti, kaip ligonį parengti: skrandžio sulčių rūgštingumo tyrimui, rentgeniniams tyrimams (peroralinei ir intraveninei cholecistogramai, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos, žarnyno rentgenoskopijai), pilvo organų echoskopijai, kompiuterinei tomografijai.
7.4.2. Diagnozuoti:
– diafragmos stemplinės angos išvaržą;
– tulžies pūslės akmenligę;
– tulžies pūslės uždegimą;
– lėtinį aktyvųjį hepatitą;
– skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opaligę.
7.4.3. Gydyti:
– refliuksinį ezofagitą;
– ūminį gastritą;
– lėtinį gastritą;
– opaligę;
– sudirgintos žarnos sindromą;
– paprastąjį vidurių užkietėjimą;
– lėtinį pankreatitą;
– bilijinės sistemos funkcines ligas;
– lėtinį cholecistitą;
– funkcines hiperbilirubinemijas;
– riebalinę hepatozę;
– kepenų cirozę;
– išangės ligas;
– lėtinį persistuojantį hepatitą.
7.4.4. Mokėti:
– išplauti skrandį;
– paimti skrandžio ir dvylikapirštės žarnos turinį tyrimui;
– paimti išmatas tyrimams (koproskopijai, pasėliui);
– ištirti tiesiąją žarną ir su ja susijusius organus pirštu;
– ištirti slaptą kraują išmatose;
– įvertinti skrandžio, žarnyno, tulžies pūslės ir latakų rentgenogramas bei echoskopinio tyrimo duomenis;
– atlikti rektoromanoskopiją (jei yra sąlygos ir gydytojas turi licenciją šiai procedūrai atlikti), pilvo ertmės punkciją (ascitui pašalinti).
7.5. Iš inkstų ir šlapimo takų sistemos ligų:
7.5.1. Išmanyti gydymo taktiką:
– ūmiai susilaikius šlapimui;
– įvertinti inkstų funkcijos būklę;
– moterų šlapimo nelaikymą: priežastis, ginekologo konsultaciją;
– indikacijas litotripsijai, urologo konsultacijai bei konkrementų tirpinimui;
– dažniausias inkstų navikų metastazių lokalizacijas;
– indikacijas perkutaninei inkstų cistų punkcijai.
7.5.2. Įtarti:
– inkstų ir šlapimo pūslės tuberkuliozę;
– amiloidozę;
– inkstų pažeidimą sergant sisteminėmis ligomis (raudonąja vilklige, hemoraginiu vaskulitu, sisteminiu vaskulitu, podagra);
– šlaplės uždegimą.
7.5.3. Diagnozuoti:
– fimozę ir parafimozę;
– varikocelę;
– kriptorchizmą, hipospadiją, epispadiją;
– hidronefrozę;
– inkstų akmenligę, inkstų navikus;
– inkstų policistozę, ūminį ir lėtinį bei paūmėjusį pielonefritą;
– ūminį glomerulonefritą, jo komplikacijas;
– nefroptozę, jos komplikacijas, lėtinį glomerulonefritą, nefrozinį sindromą;
– medikamentinį, ūminį ir lėtinį inkstų pažeidimą, analgetinę nefropatiją;
– lėtinį inkstų nepakankamumą;
– prostatos adenomą.
7.5.4. Gydyti:
– prostatos adenomą medikamentais;
– cistitą;
– nekomplikuotą inkstų akmenligę medikamentais;
– ūminį ir lėtinį pielonefritą, lėtinį glomerulonefritą;
– po specialistų konsultacijos lėtinį inkstų nepakankamumą konservatyviai.
7.6. Iš reumatologijos:
7.6.1. Išmanyti:
– dažniausiai pasitaikančias sąnarių, stuburo, periartikulinių audinių ligų, sisteminių vaskulitų, jungiamojo audinio ligų simptomus bei sindromus, šių ligų profilaktikos ir reabilitacijos priemones;
– nesteroidinių priešuždegiminių vaistų, steroidinių hormonų, citostatinių imunosupresorių, bazinės terapijos bei metabolizmą koreguojančių vaistų indikacijas, kontraindikacijas ir pašalinį poveikį;
– indikacijas ortopedo konsultacijai, chirurginei ar kitai judėjimo-atramos aparato korekcijai.
7.6.2. Diagnozuoti:
– dažniausiai pasitaikančias periartikulinių minkštųjų audinių ligas (plaštakos tendovaginitą, alkūnės epikondilitą, peties periartropatiją, šlaunies trochanteritą, kelio bursitą bei ligamentitą, pėdų ligamentitą ir kt.);
– dažniausiai pasitaikančias degeneracines, metabolines ir kitas sąnarių ligas (įvairios lokalizacijos artrozes, reumatoidinį artritą, infekcinį artritą, podagrą);
– sąnarių pažeidimo sindromą sergant kitomis ligomis;
– įgimtas galūnių deformacijas (coxa vara-valga, šleivapėdystę, plokščiapėdystę ir t. t.);
– dažniausiai pasitaikančią stuburo patologiją (osteochondrozę, osteoporozę, skoliozę, spondiloartritą).
7.6.3. Įtarti:
– osteochondropatiją (asepsinę kaulų nekrozę);
– miopatiją (miasteniją);
– Raynaud'o, Sjogren'o sindromus;
– jungiamojo audinio ligas ir sisteminius vaskulitus.
7.6.4. Gydyti:
– periartropatiją;
– artrozę, osteochondrozę;
– po specialistų konsultacijos tęsti ir kontroliuoti sergančiųjų reumatoidiniu ir kitais artritais, jungiamojo audinio ligomis, vaskulitais ilgalaikį gydymą.
7.7. Iš hematologijos:
7.7.1. Išmanyti:
– hemoblastozių ambulatorinės palaikomosios terapijos principus (kraujo rodiklius, kuriuos būtina stebėti skiriant citostatikus, šių rodiklių žemutines ribas);
– policitemijos ambulatorinio gydymo flebotomijomis taktiką ir indikacijas, nukreipti šiuos ligonius specializuotam hematologo gydymui.
7.7.2. Mokėti įvertinti:
– periferinio kraujo rodiklių poslinkius;
– pagrindinius krešumo rodiklius;
– įvertinti kaulų čiulpų tyrimo duomenis.
7.7.3. Įtarti:
– ūmines leukozes ir leukemoidines reakcijas;
– lėtines limfoleukozę ir mieloleukozę;
– limfogranulomatozę;
– mielominę ligą;
– aplazinę ir hipoplazinę mažakraujystę, agranulocitozę;
– spindulinę ligą;
– hemofiliją;
– idiopatinę trombocitopeninę purpurą;
– hemoraginį vaskulitą;
– protrombininio komplekso patologiją.
7.8. Iš endokrinologijos:
7.8.1. Įtarti:
– toksinį ir netoksinį gūžį, tireoiditą;
– hipertireozę;
– hipotireozę;
– Adisono ligą;
– feochromocitomą;
– Simondso ligą, Šijeno sindromą;
– Kušingo sindromą ir ligą;
– Kono sindromą;
– akromegaliją;
– hipoparatireozę;
– hiperparatireozę;
– moterų ir vyrų pirminį bei antrinį hipogonadizmą;
– kriptorchizmą;
– pseudohermafroditizmą;
– priešlaikinį lytinį subrendimą.
7.8.3. Gydyti:
– antrojo tipo cukrinį diabetą, pirmojo tipo diabetą bei jo komplikacijas po endokrinologo konsultacijų;
– nutukimą dieta;
– sugebėti tęsti palaikomąjį kitų endokrininių ligų gydymą po endokrinologo konsultacijos, žinoti skiriamų vaistų pašalinį veikimą.
Mokėti suteikti pirmąją pagalbą ištikus:
– diabetinei ketoacidozei;
– hiperglikemijai;
– hipoglikemijai;
– tireotoksinei krizei;
– Adisono krizei;
– feochromocitomos priepuoliui;
– hipoparatireozinei tetanijai.
7.9. Iš imuninės sistemos:
7.9.1. Išmanyti:
– imunoterapijos principus;
– imunostimuliaciją;
– antihistamininių vaistų veikimą ir jų vartojimą.
7.9.2. Įtarti:
– medikamentinių alerginių reakcijų sukeltus sindromus;
– imunodeficitinę būklę;
– seruminę ligą;
– maisto alergiją;
– atopinę bronchinę astmą;
– AIDS.
7.9.3. Diagnozuoti:
– šienligę;
– anafilaksinį šoką;
– Kvinkės edemą;
– bronchospazminį sindromą;
– alergines odos reakcijas.
7.9.4. Mokėti:
– suteikti pirmąją pagalbą pasireiškus ūminėms alerginėms reakcijoms (anafilaksiniam šokui, Kvinkės edemai, ūminei urtikarijai);
– paimti kraują serologiniams tyrimams;
7.10. Iš infekcinių ligų ir epidemiologijos:
7.10.1. Išmanyti:
– žarnyno infekcinių ir parazitinių ligų epidemiologines ypatybes ir profilaktiką;
– kvėpavimo takų (lašinių) infekcinių ligų epidemiologines ypatybes ir profilaktiką;
– kraujo (transmisinių) infekcinių ir invazinių ligų epidemiologines ypatybes ir profilaktiką;
– kūno dangų (žaizdų) infekcinių ligų epidemiologines ypatybes ir profilaktiką;
– zooantroponozių epidemiologines ypatybes ir profilaktiką.
Priešepideminį darbą:
– privalomą dokumentaciją;
– privalomą sergančiųjų infekcinėmis ligomis hospitalizaciją infekcinėje ligoninėje, epidemiologines ir klinikines indikacijas hospitalizavimui;
– infekcinėmis ligomis sergančiųjų gydymo namuose principus, priešepidemines priemones;
– persirgusiųjų infekcinėmis ligomis apskaitą ir stebėjimą;
– privalomus planinius ir neplaninius profilaktinius skiepijimus;
– ankstyvąją infekcinių ligų diagnostiką namuose;
– infekcinį toksinį šoką ir skubiąją pagalbą namuose;
– hipovoleminį šoką ir skubiąją pagalbą namuose;
– sergančiųjų infekcine liga ir gydomų namuose nedarbingumo ekspertizę;
– infekcinių ligų sunkios eigos ir perėjimo į lėtines formas faktorius;
– persirgusiųjų infekcinėmis ligomis darbo ekspertizę ir reabilitaciją.
7.10.2. Diagnozuoti:
dažniausius infekcinių ligų klinikinius sindromus ir žinoti jų diferencinę diagnostiką:
– karščiavimo (tifinį) sindromą;
– padidėjusių limfmazgių (poliadenitinį) sindromą;
– bėrimų ir odos pokyčių sindromą;
– meningoencefalinį sindromą;
– gastroenterokolitinį sindromą;
– geltinį sindromą;
– kokliušą;
– vaikų helmintozes;
– postvakcinines reakcijas ir komplikacijas.
Mokėti suteikti ikihospitalinę pagalbą susirgus:
– meningitu, meningokokemija, encefalitu;
– ūmine diarėja su toksikoze ir eksikoze;
– stenozuojančiu laringitu, epiglotitu.
7.11. Iš reanimacijos ir intensyviosios terapijos:
7.11.1. Išmanyti:
– termoreguliacijos sutrikimus;
– suaugusiųjų, kūdikių ir vaikų hipertermijos korekciją;
– perkaitimą, nudegimą saulėje;
– reanimaciją įvairiomis situacijomis (užspringus, sužalojus elektra, trenkus žaibui, pasikorus, paskendus), dažniausius homeostazės sutrikimus ir jų korekcijos principus;
– nesąmoningo ligonio transportavimo ir slaugos ypatybes;
– vaistų dozavimo ypatybes esant inkstų funkcijos nepakankamumui.
7.11.2. Diagnozuoti:
– ūminį kvėpavimo funkcijos nepakankamumą;
– lėtinį kvėpavimo funkcijos nepakankamumą;
– hiperglikemines ir hipoglikemines būkles;
– miksedemines, tireotoksines krizes;
– lėtinį ir ūminį antinksčių funkcijos nepakankamumą;
– arterines tromboembolijas;
– ūminę hepatinę encefalopatiją;
– priežastis, galinčias sukelti ūminį inkstų funkcijos nepakankamumą.
7.11.3. Mokėti:
– suteikti pirmąją reanimacinę pagalbą;
– suteikti pagalbą kraujuojant iš plaučių;
– suteikti reanimacinę pagalbą išnykus kvėpavimui;
– suteikti reanimacinę pagalbą išnykus kraujotakai;
– suteikti reanimacinę pagalbą išnykus ir kvėpavimui, ir kraujotakai;
– reanimuoti kūdikius ir vaikus;
– reanimuoti nėščiąsias;
– suteikti pirmąją pagalbą pasireiškus hiperglikeminėms ir hipoglikeminėms būklėms; – suteikti pirmąją pagalbą pasireiškus miksedeminei, tireotoksinei krizei, ūminiam antinksčių funkcijos nepakankamumui;
– suteikti pirmąją pagalbą ištikus plaučių edemai, atsižvelgiant į jos kilimo mechanizmą;
– suteikti pirmąją pagalbą įtarus ūminį miokardo infarktą;
– suteikti pirmąją pagalbą ir žinoti taktiką prasidėjus tachiaritmijoms;
– suteikti pirmąją pagalbą ir žinoti taktiką ištikus MAS priepuoliui;
– suteikti pirmąją pagalbą pasireiškus hipertenzinei krizei;
– suteikti pirmąją pagalbą ištikus šokui: anafilaksiniam, baktereminiam, hipovoleminiam, kardiogeniniam, obstrukciniam, neurogeniniam, endokrininiam;
– suteikti pirmąją pagalbą apalpus;
– suteikti pirmąją pagalbą ištikus astminei būklei;
– suteikti pirmąją pagalbą ištikus arterinei plaučių arterijos tromboembolijai, riebalinei emolijai ir žinoti tolesnę taktiką;
– suteikti pagalbą ištikus įvairios etiologijos ūminiam kvėpavimo funkcijos nepakankamumui (dėl pneumonijos, pneumotorakso, pleurito);
– suteikti pirmąją pagalbą pasireiškus eklampsijai, preeklampsijai;
– suteikti pirmąją pagalbą kraujuojant iš skrandžio, stemplės varikozinių mazgų, iš žarnyno;
– suteikti pirmąją pagalbą ištikus epilepsijos priepuoliui;
– suteikti pirmąją pagalbą ištikus išeminiam ar hemoraginiam insultui;
– suteikti pirmąją pagalbą delirium tremens atveju;
– suteikti pirmąją pagalbą apsinuodijus rūgštimis, šarmais;
– suteikti pirmąją pagalbą apsinuodijus migdomaisiais, trankviliantais, tricikliniais antidepresantais;
– suteikti pirmąją pagalbą apsinuodijus alkoholiu ir jo surogatais;
– suteikti pirmąją pagalbą įvairių kitų apsinuodijimų (grybais, smalkėmis, fosforo organiniais junginiais, chlorintais angliavandeniais, narkotikais) atveju;
– suteikti pirmąją pagalbą nudegus, nušalus;
– suteikti pirmąją pagalbą įgėlus gyvatei, bitei, vabzdžiams;
– registruoti ir įvertinti EKG;
– punktuoti periferines bei centrines venas, kateterizuoti, žinoti infuzinės terapijos techniką;
– įkišti orofaringinį vamzdelį;
– atlikti koniotomiją;
– atlikti dirbtinį kvėpavimą rankomis valdomu aparatu.
7.12. Iš vaikų ligų:
7.12.1. Išmanyti:
– naujagimių, kūdikių ir įvairaus amžiaus vaikų visų organų bei jų sistemų anatomines, fiziologines ypatybes, vaikų ištyrimo metodiką ir duomenų įvertinimą;
– darbo su vaikais ir jų tėvais etiką ir deontologiją;
– sveikų ir sergančių įvairaus amžiaus vaikų sveikatinimo (dispanserizavimo) principus ir jų taikymą;
– nedarbingumo pažymėjimų sergančio vaiko slaugai ir sergančiam vaikui išdavimo ir išrašymo taisykles;
– invalidumo nuo vaikystės suteikimo indikacijas;
– vaiko sveikatos apsaugos profilaktinių priemonių – vakcinacijos, priešepideminių priemonių, atsiradus infekcijos židiniui, – organizavimą;
– ambulatorinės pagalbos ir nemokamo gydymo apimtį, būtinųjų medikamentų sąrašą neatidėliotinai pagalbai teikti;
– racionalų kūdikių ir įvairaus amžiaus vaikų maitinimą;
– vaikų parengimą į ikimokyklines ir mokyklines įstaigas;
– indikacijas specialisto konsultacijai ir hospitalizacijai.
7.12.2. Įtarti:
– prievarčio spazmą ir susiaurėjimą, malabsorbcijos sindromą (disacharidų netoleranciją, gliuteninę enteropatiją);
– spazmofiliją;
– įgimtas širdies ydas, nereumatinį miokarditą, reumatą;
– sistemines jungiamojo audinio ligas;
– reaktyvųjį artritą ir reumatoidinį poliartritą;
– opaligę, disbakteriozę, ūmines pilvo organų ligas (apendicitą, invaginaciją);
– ūminį ir lėtinį inkstų funkcijos nepakankamumą;
– hemolizinį-ureminį (Gasero) sindromą;
– trombocitopenijas;
– hipotireozę, adrenogenitalinį sindromą, diabetinę hipoglikeminę komą, kriptorchizmą, ankstyvąjį ir vėlyvąjį lytinį brendimą;
– astminę būklę, pirminį užsikrėtimą tuberkulioze, tuberkuliozinį meningitą.
7.12.3. Diagnozuoti:
Kūdikių ir įvairaus amžiaus vaikų:
– rachitą;
– mažakraujystes;
– anginą;
– adenoiditą;
– sinusitą;
– kvėpavimo organų sistemos ligas (ūminę virusinę respiracinę infekciją, epiglotitą, ūminį stenozuojantį laringotracheo-bronchitą, ūminį ir obstrukcinį bronchitą, bronchiolitą, kvėpavimo takų svetimkūnius, ūminę pneumoniją, bronchinę astmą);
– alergiją maistui, atopinį dermatitą, medikamentinę alergiją, bronchinę astmą;
– gastritą, opaligę, kūdikių mitybos sutrikimus;
– helmintozes;
– šlapimo takų infekciją, glomerulonefritą;
– pirmojo tipo cukrinį diabetą, juvenilinį ir toksinį gūžį, augimo patologiją;
– hemofiliją, hemoraginį vaskulitą;
– infekcines ligas (gripą, vėjaraupius, skarlatiną, difteriją, tymus, kokliušą, raudonukę, parotitinę infekciją, infekcinę mononukleozę, diarėjas, hepatitus);
– šoką, kolapsą;
– paroksizminį tachikardijos priepuolį;
– hipertermiją;
– traukulių sindromą;
– naujagimių infekcines (odos, poodžio, bambutės) ligas, sepsį, hemoraginę ir hemolizinę ligas.
7.12.4. Gydyti:
Savarankiškai:
– rachitą;
– slogą, sinusitą;
– anginą;
– kvėpavimo organų ligas (ūminę virusinę respiracinę infekciją, ūminį ir obstrukcinį bronchitą, ūminį nekomplikuotą plaučių uždegimą, lengvos eigos bronchinę astmą);
– alergiją maistui, atopinį dermatitą, dilgėlinę, medikamentinę alergiją;
– alimentinę mažakraujystę;
– gastritą;
– helmintozes;
– vidurių užkietėjimą (obstipaciją);
– šlapimo takų infekciją;
– infekcines ligas (gripą, vėjaraupius, skarlatiną, parotitinę infekciją, infekcinę mononukleozę, kokliušą, raudonukę, nekomplikuotas diarėjas);
– reumatą (skirti profilaktinį gydymą).
Konsultantui patarus:
– malabsorbcijos sindromą, mitybos sutrikimus (I–II laipsnio hipotrofiją, paratrofiją);
– reumatoidinį poliartritą remisijos stadijoje;
– arterinę hipertoniją;
– lėtinį pielonefritą;
– vaikų cukrinį diabetą;
– hipotireozę, tireotoksikozę;
– vaikų pirminę tuberkuliozę.
Mokėti suteikti pirmąją pagalbą:
– sustojus širdies veiklai;
– sustojus kvėpavimui;
– ištikus diabetinei komai;
– ištikus hipoglikeminei komai;
– kai viršutinių kvėpavimo takų obstrukcija gresia vaiko gyvybei;
– pasireiškus ūminiam antinksčių nepakankamumui (neatidėliotinas meningokokcemijos ir adrenogenitalinio sindromo druskų netenkamosios formos gydymas);
– pasireiškus hipertermijai;
– pasireiškus ūminiam širdies nepakankamumui;
– pasireiškus inkstų nepakankamumui (hemoliziniam-ureminiam arba Gasero sindromui);
– ištikus paroksizminės tachikardijos priepuoliui;
– ištikus traukulių priepuoliui;
– ištikus anafilaksiniam šokui;
– ištikus dusulio priepuoliui ir ūminei hipoksemijai;
– apalpus;
– apsinuodijus medikamentais;
– apsinuodijus koncentruotomis rūgštimis, šarmais, kalio permanganatu.
7.12.5. Mokėti:
– įvertinti subrendusio ir nesubrendusio naujagimio būklę, sutvarkyti bambutės žaizdelę;
– nustatyti sveikų bei sergančių kūdikių ir įvairaus amžiaus vaikų būklę;
– įvertinti kūdikių ir įvairaus amžiaus vaikų fizinę ir protinę bei mokyklinę brandą;
– nustatyti sveikatingumo grupę pagal fizinę brandą;
– išrašyti receptus vaistams gauti, pažymas apie sveikatos būklę, nedarbingumo pažymėjimus motinai ir vaikui;
– apiforminti dokumentus invalidumui nuo vaikystės gauti;
– sudaryti kūdikių ir įvairaus amžiaus vaikų dietą, kvalifikuotai patarti tėvams;
– skiepyti ir įvertinti atliktų skiepų kokybę, povakcinines reakcijas, BCŽ povakcininius randelius, tuberkulino mėginį;
– įvertinti įvairaus amžiaus vaikų rentgenogramas (krūtinės ląstos, kaulų-sąnarių, pilvo, uropoezinės sistemos);
– užregistruoti ir įvertinti EKG;
– paimti medžiagą (kraują, šlapimą, likvorą, išmatas) tyrimams ir, esant galimybei, ištirti;
– išmatuoti įvairaus amžiaus vaikų kojų ir rankų arterinį kraujospūdį;
– įvertinti pagrindinius kraujo cheminius rodiklius;
– zonduoti skrandį;
– išplauti skrandį įvairaus amžiaus vaikams;
– išsiurbti sekretą iš viršutinių kvėpavimo takų;
– sugirdyti vaistus, sulašinti juos į akis, ausis;
– patepti akių gleivinę;
– pašalinti neįstrigusius svetimkūnius iš akių, ausų, nosies;
– išmatuoti sąnarių apimtį;
– įšvirkšti vaistus į veną;
– paruošti lašelinės infuzijos sistemą ir ją atlikti;
– parengti ligonį endoskopiniam instrumentiniam ir rentgeniniam virškinimo trakto tyrimui;
– atlikti valomąją ir sifoninę klizmą;
– atlikti garų inhaliaciją;
– atlikti pleuros punkciją (kai yra gyvybinių indikacijų);
– paimti šlapimą kiekybiniam ir mikroskopiniam, bakteriologiniams tyrimams, interpretuoti jų rezultatus;
– atlikti dirbtinį kvėpavimą ir netiesioginį širdies masažą įvairaus amžiaus vaikams ir kūdikiams;
– nustatyti cukraus kiekį kraujyje, cukraus ir acetono kiekį šlapime indikatoriumi (juostelėmis) ir interpretuoti tyrimo duomenis.
7.13. Iš chirurgijos:
7.13.1. Išmanyti:
– bendrąją chirurginę infekciją;
– pooperacinį ligonių gydymą ir slaugymą;
– pooperacinių ligonių nedarbingumo problemas.
7.13.2. Diagnozuoti:
– ūmines chirurgines pilvo organų ligas;
– pilvo organų traumas;
– vaikų ūmines pilvo ligas, hematogeninį osteomielitą;
– kraujagyslių (arterijų ir venų) chirurgines ligas (obliteruojančiąją aterosklerozę, diabetinę angiopatiją, trombozes, embolijas ir kt.);
– inkstų ligas;
– virškinimo organų ligas bei pooperacines komplikacijas:
stemplės;
skrandžio ir dvylikapirštės žarnos;
plonosios žarnos;
storosios žarnos;
tulžies pūslės latakų;
kasos;
kepenų, blužnies;
– pilvo išvaržas ir jų komplikacijas;
– galūnių minkštųjų audinių ligas;
– išorinį ir vidinį kraujavimą;
– vaikų ortopediją.
7.13.3. Gydyti:
– poodžio pūlinius;
– I-II laipsnio odos nudegimus;
– nekomplikuotą tromboflebitą;
– trofines opas, pragulas;
– ligonius, konsultuotus chirurgo;
– ligonius po chirurginių operacijų.
7.13.4. Mokėti:
– slaugyti pooperacinius ligonius;
– atlikti pirminį žaizdų sutvarkymą;
– laikinai sustabdyti išorinį kraujavimą;
– siūti žaizdas;
– tvarstyti (marlės ir gipso tvarsčiais);
– imobilizuoti lūžusius kaulus;
– suteikti pagalbą įvykus traumai;
– atverti odos ir poodžių pūlinius;
– parengti pacientus planinėms operacijoms;
– prižiūrėti žarnų fistules;
– punktuoti (kai yra gyvybinių indikacijų) pleuros ertmę;
– atlikti tracheostomiją.
7.14. Iš ausų, nosies, gerklės ligų:
7.14.1. Įtarti:
– klausos nervo uždegimą (iš jų ir profesinį);
– labirintitą;
– Menjero ligą;
– prasidedančias intrakranijines komplikacijas esant pūlin gamotitui;
– prasidedančias slogos komplikacijas (sinusines, akiduobines, intrakranijines).
7.14.2. Diagnozuoti:
– ausies užsikimšimą siera;
– išorinės ausies landos furunkulą;
– vidurinės ausies uždegimą, klausos nervo uždegimą (profesinį);
– ūminį rinitą;
– nosies prieangio furunkulą;
– ūminį sinusitą;
– ūminį tonzilitą (ir jo komplikacijas);
– ūminį faringitą;
– gerklų stenozę;
– retrofaringinį abscesą;
– nosies furunkulą ir svetimkūnį.
7.14.3. Gydyti:
– pradėti gydyti išorinės ausies ir nosies prieangio landos furunkulus;
– ūminę slogą;
– pirminį tonzilitą, faringitą;
– pradėti gydyti vidurinės ausies ūminį uždegimą.
7.14.4. Mokėti:
– įvertinti audiogramą;
– atskirti išorinės ausies landos ir būgnelio pakitimus nuo normalaus jų vaizdo;
– patikrinti klausos vamzdžio praeinamumą;
– įvertinti prasidedantį paratonzilitą;
– įvertinti gerklų stenozės stadijas;
– patikrinti klausą;
– išplauti sieros kamštį;
– atlikti sinoskopiją;
– atlikti priekinę rinoskopiją, patepti nosies gleivinę anestezuojančiais tirpalais;
– atlikti faringoskopiją;
– sulašinti vaistus į ausis (vaikui);
– uždėti šildomąjį kompresą;
– suteikti pirmąją pagalbą kraujuojant iš nosies, prasidėjus paratonziliniam abscesui, esant ryklės svetimkūniui bei gerklų stenozei.
7.15. Iš akušerijos ir ginekologijos:
7.15.1. Išmanyti:
– normalų menstruacinį ciklą;
– lytinio gyvenimo higieną;
– šeimos planavimo metodus, kontracepcijos metodų skyrimo indikacijas ir kontraindikacijas;
– normalaus nėštumo eigą;
– nėščiųjų dietą ir režimą;
– normalaus gimdymo ir pogimdyminio laikotarpio eigą;
– svarbiausius rizikos faktorius vaisiui;
– gresiančio persileidimo bei priešlaikinio gimdymo simptomus, gydymą bei profilaktiką;
– vaistų poveikį vaisiui;
– natūralaus kūdikių maitinimo principus;
– hipertenzinių nėščiųjų būklių simptomus, gydymo principus;
– širdies ligų, hipertoninės ligos, cukrinio diabeto, pielonefrito poveikį nėštumo eigai ir vaisiui.
7.15.2. Įtarti:
– ikivėžines moters lytinių organų ligas;
– serologinį nesutapimą;
– gestacinį diabetą;
– vaisiaus augimo atsilikimą;
– mėnesinių ciklo sutrikimą;
– kolpitą;
– gimdos priklausinių uždegimą;
– moters lytinių organų iškritimą;
– nepiktybinius ir piktybinius moters lytinių organų navikus;
– nenormalią nėštumo eigą.
7.15.3. Diagnozuoti:
– pogimdyminį endometritą;
– makšties prieangio liaukos uždegimą;
– laktacinį mastitą;
– gresiantį persileidimą ir priešlaikinį gimdymą;
– nėščiųjų vėmimą, hipertenziją, preeklampsiją ir eklampsiją;
– patologinius klimakterinio laikotarpio simptomus.
7.15.4. Gydyti:
– laktostazę;
– laktacinį mastitą;
– nėščiųjų vėmimą;
– lėtinę hipertenziją, nekomplikuotą nėštumo sąlygotas hipertenzijos formas.
7.15.5. Mokėti:
– įvertinti gimdos dugno aukštį;
– auskultuoti vaisiaus širdies tonus;
– išmokyti nėščiąją skaičiuoti vaisiaus judesius;
– palpuoti krūtis;
– palpuojant gimdą, įvertinti gimdos tonusą ir vaisiaus padėtį gimdoje;
– priimti normalų gimdymą;
– stebėti normalaus nėštumo eigą;
– atlikti pirmąjį naujagimio tualetą;
– atlikti gimdos reviziją bei placentos pašalinimą ranka pagal gyvybines indikacijas;
– suteikti pirmąją pagalbą pasireiškus preeklampsijai ir eklampsijai;
– suteikti pirmąją pagalbą prasidėjus priešlaikiniam gimdymui.
7.16. Iš nervų sistemos ligų:
7.16.1. Išmanyti:
– įvairaus amžiaus vaikų ir suaugusiųjų nervų sistemos anatomines ir fiziologines ypatybes.
7.16.2. Įtarti:
– miopatiją;
– miasteniją;
– cerebrinį vaikų paralyžių;
– potrauminius, použdegiminius, perinatalinius ir postnatalinius CNS pažeidimus;
– nervų sistemos traumas (subduralinę hematomą, subarachnoidinę hemoragiją);
– nervų sistemos navikus (galvos ir nugaros smegenų);
– epilepsiją (ligą, sindromą, epilepsinę būklę);
– rankų ir kojų tunelinius sindromus;
– vegetacinės nervų sistemos ligas (migreną, Reino ligą, Kvinkės edemą, truncitą, vertebralinį sindromą);
– periferinius neurokraujagyslinius sindromus;
– slankstelinės arterijos sindromą;
– miego arterijos stenozę, nuvogimo sindromą.
7.16.3. Diagnozuoti:
– skausminį sindromą: galvos, juosmens;
– stuburo osteochondrozės sukeliamus neurologinius sindromus;
– galvos svaigimo sindromą, apalpimą;
– traukulinį sindromą (vaikų ir suaugusiųjų);
– cerebrogeninį (smegenų) komos sindromą;
– vegetacinės distonijos sindromą (krizę);
– parkinsoninį sindromą;
– galvos ir nugaros smegenų kraujotakos sutrikimus (pradinį, ūminį ir lėtinį);
– periferinės nervų sistemos ligas (mononeuropatijas, polineuropatijas, neuritus, pleksitus, paprastąją pūslelinę);
– hipertenzinį-hidrocefalinį sindromą;
– į neurozes panašias būkles (mikčiojimą, naktinį šlapimo nelaikymą, tiką);
– neurozes (vaikų);
– Dauno sindromą;
– encefalitą.
7.16.4. Gydyti:
– nekomplikuotas periferinės nervų sistemos ligas;
– vegetacinės distonijos sindromą;
– insulto ištiktus ligonius namuose;
– po neurologo konsultacijos sergančius lėtinėmis nervų ligomis.
7.16.5. Mokėti:
– neurologiškai ištirti įvairaus amžiaus vaikus ir suaugusiuosius;
– objektyviai įvertinti vaiko ir suaugusiojo neurologinę būklę;
– interpretuoti kraniogramą;
– atlikti klinikinį neurologinį sąmoningo ir nesąmoningo ligonio tyrimą;
– įvertinti lumbalinės punkcijos rezultatus;
– suteikti pirmąją pagalbą ištikus epilepsijos priepuoliui;
– transportuoti nesąmoningą ligonį;
– slaugyti nesąmoningą ligonį namuose;
– prižiūrėti nugaros smegenų ligomis sergančius ligonius;
– suteikti pirmąją pagalbą ištikus išeminiam ir hemoraginiam insultui;
– suteikti pagalbą prasidėjus traukuliams ir ištikus cerebralinei komai.
7.17. Iš psichologijos ir psichiatrijos:
7.17.1. Išmanyti:
– sveiko žmogaus, tarpasmeninių santykių, medicininės psichologijos pagrindus, sergančio žmogaus psichologijos pagrindus;
– psichosomatinių ligų diagnostikos pagrindus;
– psichoterapijos metodų pagrindus;
– bendravimo su pacientais pagrindus.
7.17.2. Įtarti arba diagnozuoti:
– neurozes;
– psichozes;
– toksikomanijas;
– alkoholizmą;
– senatvinius psichikos sutrikimus;
– neurozinę anoreksiją;
– bulimiją;
– lėtines psichines ligas su asmenybės pakitimais.
7.18. Iš odos ir lytiniu būdu plintančių ligų:
7.18.1. Išmanyti:
– odos sandarą ir fiziologiją, vaikų ir senyvo amžiaus žmonių odos ypatybes, odos ir jos priedų higieną bei priežiūrą;
– dažniausių odos ir lytiniu būdu plintančių ligų etiologiją, patogenezę ir epidemiologiją;
– odos ligų imuninių reakcijų išraiškas, dažniausius alergenus;
– odos ligų gydymo bendruosius principus, dažniausiai vartojamų medikamentų indikacijas, kontraindikacijas ir pašalinius reiškinius;
– odos ir lytiniu būdu plintančių ligų stacionarinio gydymo indikacijas;
– odos ligų fizioterapinio gydymo metodus, sanatorinio- kurortinio gydymo indikacijas ir kontraindikacijas;
– odos ir lytiniu būdu plintančių ligų profilaktiką.
7.18.2. Diagnozuoti:
– egzemą;
– niežus, pedikuliozę;
– ūmią dilgėlinę, ūminę Kvinkės edemą;
– išsiplėtusių blauzdų venų simptomų kompleksą (stazinį dermatitą, opas);
– ūmines paviršines ir giliąsias piodermijas;
– rožę;
– paprastąjį kontaktinį dermatitą;
– seborėją, jaunatvinius spuogus, raudonuosius spuogus, plikimą;
– pūslelinę.
7.18.3. Įtarti:
– neurodermitą, atopinį dermatitą;
– pūslines dermatozes;
– genodermatozes;
– žvynelinę, raudonąją kerpligę, vaskulitus (paviršinius);
– sistemines jungiamojo audinio ligas;
– dažniausias ikinavikines odos ligas;
– piktybinius odos navikus;
– paraneoplazinius odos pažeidimus;
– grybelinę odos ir odos priedų infekciją;
– lytiškai plintančias ligas:
– sifilį, gonorėją;
– AIDS pagrindinius požymius;
– Laimo ligą.
7.18.4. Gydyti:
– piodermijas (paviršines ir giliąsias) – impetigą, folikulitą, furunkulą, hidradenitą ir kt.;
– ūmines pūlingas odos ligas;
– parazitines odos ligas: niežus, utėlėtumą;
– grybelines odos ligas: įvairiaspalvę dedervinę, kandidomikozę;
– virusines dermatozes: paprastąją pūslelinę, juostinę pūslelinę, karpas, kondilomas, užkrečiamąjį moliuską;
– mikozes (trichofitiją, mikrosporiją, rubrofitiją), kai diagnozė patikslinta laboratoriškai.
Neužkrečiamąsias odos ligas:
– dermatitus (paprastuosius ir kontaktinius alerginius, fitogeninius, medikamentinius odos ir gleivinės pažeidimus).
7.18.5 Mokėti:
– atlikti odos ir matomos gleivinės apžiūrą, palpaciją, diaskopiją, sukelti dermografizmą, skausmą, nustatyti temperatūros ir taktilinį jutimą, zondo simptomą, Nikolskio simptomą, atlikti Vithelmo tinklelio tyrimą, Aušpico triadą;
– nustatyti įvairiaspalvę dedervinę (atlikti Balcerio mėginį su jodu);
– atlikti luminescencinę diagnostiką (naudojant Vudo lempą), jei tam yra sąlygos;
– pašalinti įsisiurbusią erkę;
– atlikti odos mėginius (lašelinį, lopelinį, skarifikacinį, intrakutaninį), jei tam yra sąlygos;
– atlikti eliminacinį ir provokacinį mėginius (dieta);
– nustatyti odos biopsijos indikacijas ir kontraindikacijas;
– nustatyti ir įvertinti biodozę, atlikti UAD, jei tam yra sąlygos;
– paimti tepinėlius gonokokų, trichomonų, Candida ir kt. nustatymui;
– pašalinti užkrečiamąjį moliuską;
– pašalinti kondilomas;
– atlikti karpų diatermokoaguliaciją (jei yra galimybė);
– atlikti krioterapiją skystu azotu, angliarūgštės sniegu ir kt. (jei yra galimybė).
7.19. Iš oftalmologijos:
7.19.1. Išmanyti:
dažniausiai pasitaikančias vokų, junginės, ašarų aparato, ragenos, akies obuolio, kraujagyslinio dangalo ligas, vaikų žvairumą, akomodacijos sutrikimus.
7.19.2. Diagnozuoti ir gydyti:
Vokų ligas:
– blefaritą – vokų krašto uždegimą (squamosa, ulcerosa, angularis);
– chalazioną – lėtinį vokų kremzlės liaukų uždegimą (miežį);
– miežį (hordeolum) – ūminį, pūlinį vokų krašto riebalų liaukos uždegimą.
– konjunktyvitą – junginės uždegimą: ūminį, lėtinį.
7.19.3. Įtarti:
Vokų navikus:
– nepiktybinius: naevus, cystis dermoides, xanthelasma, haemangioma, verruca, neurofibroma;
– piktybinius – carcinoma, sarcoma;
– vokų padėties anomalijas- entropion, ectropion, ptosis. Ašarų aparato ligas:
– ašarų liaukos ligas: uždegimus – dacryoadenitis acuta, chronica;
– ašarų liaukos navikus: nepiktybinius, piktybinius.
Odenos ligas:
– skleritą – odenos uždegimą.
Ragenos ligas:
– keratitą (mikrobinį, virusinį, grybelinį, alerginį);
– keratokonusą.
Akies obuolio kraujagyslinio dangalo ligas:
– iridociklitą – rainelės ir krumplyno uždegimą: iridocyclitis acuta, chronica.
– Lęšiuko ligas:
– kataraktą.
Tinklainės ligas:
– ūminį centrinės tinklainės arterijos nepraeinamumą (spazmą, trombozę, emboliją):
– centrinės tinklainės venos trombozę;
– tinklainės pakitimus sergant diabetu, ateroskleroze, hipertonine liga;
– tinklainės atšokimą: ligonio nusiskundimus, matymo, akipločio pakitimus;
– glaukomą (išmatavus akispūdį).
7.19.4. Mokėti:
– ištirti regą naudojant optines lenteles, taip pat kontroliniu būdu;
– ištirti akiplotį kontroliniu būdu, perimetru;
– apžiūrėti vokus, juos išversti ir apžiūrėti junginę;
– neinvaziniu būdu patikrinti ašarų latakų praeinamumą;
– apžiūrėti rageną fokinėje šviesoje;
– nustatyti ragenos paviršiaus vientisumo defektus (dažant fluoresceinu);
– peršviesti akies terpes;
– apžiūrėti akių dugną tiesioginės oftalmoskopijos būdu, mokėti atskirti normalų dugno vaizdą nuo patologinio, nustatyti arterinei hipertenzijai būdingus pakitimus;
– išmatuoti akispūdį palpaciniu būdu arba tonometru, įvertinti esamus pakitimus;
– įlašinti lašus į junginės maišą, patepti tepalu, išplauti akį;
– nuskausminti ir pašalinti iš junginės ir paviršinius ragenos svetimkūnius;
– suteikti pirmąją pagalbą ištikus centrinės tinklainės arterijos ūminiam nepraeinamumui, centrinės tinklainės venos trombozei, glaukomos priepuoliui;
– suteikti pirmąją pagalbą sužeidus (kiaurinis sužeidimas) bei nudegus akis.
7.20. Iš traumatologijos ir ortopedijos:
7.20.1. Žinoti:
– dažniausiai pasitaikančių judėjimo-atramos aparato traumų ir ortopedinių ligų simptomus, gydymo principus ir reabilitacijos priemones;
– vaikų ir senų žmonių lūžimų diagnostikos ir gydymo ypatybes;
– galūnių imobilizacijos principus ir priemones;
– osteomielito ir artrito diagnostikos ir gydymo principus;
– potrauminių ligonių nuolatinį ir laikiną nedarbingumą patvirtinančių dokumentų išdavimo ir išrašymo taisykles;
– indikacijas ortopedo konsultacijai;
– indikacijas chirurginei ar kitai judėjimo-atramos aparato korekcijai.
7.20.2. Diagnozuoti:
– ilgųjų ir trumpųjų kaulų lūžimus;
– trauminį osteomielitą ir artritą;
– dubens kaulų ir stuburo lūžimus;
– kaukolės pamato lūžimą;
– peties, klubo ir kitų sąnarių išnirimus;
– sausgyslių, raiščių sužalojimus, įtarti meniskų sužalojimus;
– įgimtą klubo sąnario displaziją, išnirimą;
– skoliozę;
– osteochondropatijas;
– deformuojančiąją artrozę;
– šleivapadystę, plokščiapėdystę, į šoną iškrypusį kojos nykštį (hallux valgus);
– liekamuosius poliomielito reiškinius;
– deformacijas sergant spazminiu paralyžiumi;
– kreivakaklystę;
– trauminį šoką.
Savarankiškai:
– lengvo laipsnio sumušimą ir raiščių ištempimą;
– pūlinius (paūmėjus lėtiniam osteomielitui).
Konsultantui patarus:
– vėlyvąsias traumų pasėkmes;
– deformuojančiąją artrozę;
– osteochondropatiją;
– IŲ skoliozę;
– plokščiapėdystę.
7.20.4. Mokėti:
– suteikti pagalbą sužalojus kaulus ir sąnarius;
– atlikti kelio ir kitų sąnarių punkcijas (tvarstomajame);
– atlikti pirminį chirurginį žaizdos sutvarkymą;
– gydyti žaizdas;
– suteikti pirmąją pagalbą ištikus trauminiam šokui;
– prižiūrėti ligonį po osteosintozės ir endoprotezavimo operacijų;
– prižiūrėti ligonį su cirkuliariniu gipso tvarsčiu;
– prižiūrėti ligonį su išorinės fiksacijos aparatu;
– prižiūrėti išorines fistules;
– prižiūrėti ir gydyti pragulas;
– tvarstyti įvairias kūno vietas.
8. MANIPULIACIJOS
Bendrosios praktikos gydytojas privalo mokėti:
– atlikti bendrą fizinį ligonio ištyrimą;
– atlikti antropometrinį tyrimą ir įvertinti duomenis;
– atlikti reanimacijos veiksmus: dirbtinį kvėpavimą, išorinį širdies masažą;
– stabdyti vidinį ir išorinį kraujavimą;
– atlikti pirminį žaizdų sutvarkymą ir mokėti tvarstyti;
– imobilizuoti lūžusius kaulus;
– plauti skrandį ir žarnas, daryti klizmas;
– daryti vaistų injekcijas: į raumenis, į poodį, į veną (ir poraktikaulinę);
– atlikti mėginius alergijai antibiotikams ir kitiems vaistams nustatyti;
– atlikti tuberkulino įodinius mėginius;
– atlikti vaistų infuzijas;
– nustatyti kraujo grupes, perpilti kraują ir kraujo pakaitalus;
– užrašyti ir įvertinti EKG (elektrokardiogramą);
– matuoti (netiesioginiu būdu) AKS (arterinį kraujo spaudimą);
– įvertinti išorinio kvėpavimo funkcinio tyrimo rodiklius;
– atlikti pneumotachometriją;
– atlikti pleuros ertmės punkciją (kai yra gyvybinių indikacijų), pagal galimybes tirti gautą turinį ir įvertinti rezultatus;
– atlikti trachėjos punkciją, tracheostomiją (kai yra gyvybinių indikacijų);
– atlikti intubaciją vamzdeliu susirgus krupu;
– parengti ligonį bronchoskopijai ir bronchografijai;
– kateterizuoti šlapimo pūslę minkštuoju kateteriu;
– tirti tiesiąją žarną pirštu;
– palpuoti prostatą;
– punktuoti šlapimo pūslę (kai yra gyvybinių indikacijų);
– punktuoti pilvo ertmę (jei yra sąlygos ir licencija šiai procedūrai atlikti);
– atlikti rektoromanoskopiją (jei yra sąlygos ir licencija šiai procedūrai atlikti);
– zonduoti dvylikapirštę žarną ir įvertinti jos turinio tyrimo rezultatus;
– parengti ligonį fibrogastroskopijai, kolonoskopijai;
– parengti ligonį virškinimo trakto rentgeniniam tyrimui;
– parengti ligonį inkstų rentgeniniam ir radiologiniam tyrimams, įvertinti tyrimo rezultatus;
– paimti šlapimą Zimnickio mėginiui;
– paimti įvairias išskyras ir kraują bakteriologiniam, virusologiniam ir serologiniam tyrimui;
– atlikti sifilio serologinę diagnostiką naudojant ekspres testus, įvertinti rezultatus;
– paimti klinikinius mėginius sergant sifiliu, gonorėja ir kitomis lytiniu būdu plintančiomis infekcijomis;
– atlikti laboratorinius tyrimus naudojant ekspres testus (kraujo, šlapimo, biocheminius) ir įvertinti rezultatus;
– gydyti chirurgiškai furunkulus, karbunkulas, paviršinius abscesus, hidradenitą, odos ir poodžio pūlinius, panaricijus;
– tirti regos organus: apžiūrėti, nustatyti regos aštrumą, regos lauką, išmatuoti akispūdį;
– tirti akies dugną;
– pašalinti svetimkūnius nuo akies gleivinės;
– ištirti klausos organus: apžiūrėti, išplauti ausies landas, nustatyti kraujavimą iš nosies, atlikti faringoskopiją, otoskopiją, patikrinti klausą (kalba ir kamertonais);
– pašalinti svetimkūnius iš ausies, ryklės;
– tamponuoti priekines nosies landas (kraujavimui stabdyti);
– punktuoti ligamentum conicum;
– tirti nervų sistemą (sąmoningo ir nesąmoningo paciento);
– ištirti moters lytinius organus: bimanuališkai, su veidrodžiais;
– paimti tepinėlį iš makšties ir gimdos kaklelio, įvertinti tyrimo rezultatus;
– įdėti intrauterinines spirales;
– palpuoti krūtis;
– priimti fiziologinį gimdymą;
– atskirti placentą ranka;
– atlikti pirmąjį naujagimio tualetą;
– imunizuoti vaikus;
– skirti prievartinį maitinimą atsižvelgiant į gyvybines indikacijas.