LIETUVOS RESPUBLIKOS FINANSŲ MINISTRAS
Į S A K Y M A S
DĖL SKOLŲ BEVILTIŠKUMO IR PASTANGŲ ŠIOMS SKOLOMS SUSIGRĄŽINTI ĮRODYMO BEI BEVILTIŠKŲ SKOLŲ SUMŲ APSKAIČIAVIMO IR PRANEŠIMO APIE BEVILTIŠKAS SKOLAS TVARKOS PATVIRTINIMO
2000 m. gruodžio 29 d. Nr. 351
Vilnius
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymo (Žin., 1990, Nr. 24-601; 2000, Nr. 64-1912) 5 straipsnio 1 dalies 15 punktu, Lietuvos Respublikos fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinojo įstatymo (Žin., 1990, Nr. 31-742; 1995, Nr. 34-814; 2000, Nr. 64-1911) 26 straipsnio 1 dalimi bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 7 d. nutarimu Nr. 1062 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymą ir Lietuvos Respublikos fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinąjį įstatymą“ (Žin., 2000, Nr. 77-2336),
Tvirtinu Skolų beviltiškumo ir pastangų šioms skoloms susigrąžinti įrodymo bei beviltiškų skolų sumų apskaičiavimo ir pranešimo apie beviltiškas skolas tvarką (pridedama).
PATVIRTINTA
Lietuvos Respublikos finansų ministro
2000 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 351
SKOLŲ BEVILTIŠKUMO IR PASTANGŲ ŠIOMS SKOLOMS SUSIGRĄŽINTI ĮRODYMO BEI BEVILTIŠKŲ SKOLŲ SUMŲ APSKAIČIAVIMO IR PRANEŠIMO APIE BEVILTIŠKAS SKOLAS TVARKA
1. Ši Tvarka reglamentuoja, kokiu būdu juridinio asmens pelno mokesčio mokėtojai ir ūkio subjektai, mokantys mokestį Lietuvos Respublikos fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinojo įstatymo IV dalyje nustatyta tvarka (toliau – mokesčio mokėtojai), mokesčių tikslais įrodo skolų arba jų dalies (toliau – skolos) beviltiškumą ir pastangas susigrąžinti tas skolas. Ši Tvarka taip pat reglamentuoja, kaip mokesčio mokėtojai apskaičiuoja beviltiškų skolų sumas ir praneša apie beviltiškas skolas.
Šios Tvarkos nuostatos yra netaikomos bankams, taip pat susijusių ūkio subjektų grupių dalyvių (kaip ši sąvoka yra apibrėžta Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatyme) beviltiškoms tarpusavio skoloms.
2. Mokesčio mokėtojas turi teisę skolas laikyti beviltiškomis, jeigu:
2.1. mokesčio mokėtojas negali jų susigrąžinti praėjus ne mažiau kaip vieneriems metams nuo skolų sumos įtraukimo į mokesčio mokėtojo realizavimo pajamas (įplaukas), o jeigu mokesčio mokėtojas bendrąsias įplaukas pripažįsta faktišku įplaukų gavimo momentu – praėjus ne mažiau kaip vieneriems metams nuo skolų atsiradimo momento (kai ūkinė operacija užfiksuojama apskaitos dokumente), arba
3. Visais šios Tvarkos 2 punkte nurodytais atvejais mokesčio mokėtojas privalo įrodyti ne tik skolų beviltiškumą, bet ir savo pastangas susigrąžinti skolas.
4. Ar mokesčio mokėtojas negali susigrąžinti skolų ir stengiasi jas susigrąžinti, galima spręsti tik tada, kai skolininkui arba jo teisių perėmėjui pagal sutartį (sandorį) su mokesčio mokėtoju atsiranda pareiga sugrąžinti skolas.
Pripažinti skolas beviltiškomis nepakanka vien tik fakto, kad praėjo vienerių metų terminas nuo tos dienos, kada skolos buvo įtrauktos į realizavimo pajamas (įplaukas), arba skolos atsiradimo dienos (ūkinė operacija užfiksuojama apskaitos dokumente), kaip yra nurodyta šios Tvarkos 2.1 punkte.
5. Visais atvejais beviltiškomis laikomų skolų suma, kuri yra atimama iš mokesčio mokėtojo bendrųjų pajamų (įplaukų), iki to mokestinio laikotarpio pradžios privalo būti įtraukta į realizavimo pajamas (įplaukas). Jeigu mokesčio mokėtojas bendrąsias įplaukas pripažįsta faktišku įplaukų gavimo momentu, skolos, kurioms tenkančią sąnaudų dalį galima atimti iš bendrųjų įplaukų, visais atvejais turi būti užfiksuotos apskaitos dokumente.
6. Beviltiškų skolų sumą taip pat sudaro ir šioms beviltiškoms skoloms tenkanti pardavimo pridėtinės vertės mokesčio suma. Jeigu mokesčio mokėtojas bendrąsias įplaukas pripažįsta faktišku įplaukų gavimo momentu, iš bendrųjų įplaukų atskaitoma beviltiškoms skoloms tenkanti sąnaudų dalis kartu su šioms skoloms tenkančia pardavimo pridėtinės vertės mokesčio suma (toliau – skoloms tenkanti sąnaudų dalis).
7. Jeigu beviltiškomis laikomų skolų suma buvo įtraukta į realizavimo pajamas (įplaukas) nuo 2000 m. sausio 1 d., tai visa beviltiškomis laikomų skolų suma įtraukiama į mokesčio mokėtojo sąnaudas, mažinančias apmokestinamąjį pelną (pajamas), tą mokestinį laikotarpį, kada skolos buvo pripažintos beviltiškomis pagal šios Tvarkos nuostatas.
8. Jeigu mokesčio mokėtojas bendrąsias įplaukas pripažįsta faktišku įplaukų gavimo momentu ir beviltiškomis pripažintos skolos buvo užfiksuotos apskaitos dokumente nuo 2000 m. sausio 1 d., tai šioms skoloms tenkanti sąnaudų dalis atskaitoma iš bendrųjų įplaukų tą mokestinį laikotarpį, kada skolos buvo pripažintos beviltiškomis pagal šios Tvarkos nuostatas.
9. Jeigu skolų suma buvo įtraukta į mokesčio mokėtojo realizavimo pajamas (įplaukas) nuo mokestinio laikotarpio, prasidėjusio 1996 metais, pradžios iki 1999 m. gruodžio 31 d. ir tos skolos laikomos beviltiškomis, tai beviltiškų skolų suma perkeliama į sąnaudas, mažinančias mokesčio mokėtojo apmokestinamąjį pelną (pajamas), lygiomis dalimis per penkerius metus, pradedant tuo mokestiniu laikotarpiu, kurį skolos buvo pripažintos beviltiškomis, bet ne anksčiau nei mokestiniu laikotarpiu, kuris prasidėjo 2000 metais.
10. Jeigu mokesčio mokėtojas bendrąsias įplaukas pripažįsta faktišku įplaukų gavimo momentu, tai skoloms, kurios atsirado nuo mokestinio laikotarpio, prasidėjusio 1996 metais, pradžios iki 1999 m. gruodžio 31 d., tenkanti sąnaudų dalis atskaitoma iš bendrųjų įplaukų lygiomis dalimis per penkerius metus, pradedant tuo mokestiniu laikotarpiu, kurį skolos pradedamos laikyti beviltiškomis, bet ne anksčiau nei mokestiniu laikotarpiu, kuris prasidėjo 2000 metais.
11. Jeigu buvo grąžinta arba atgauta dalis skolos, tai iš bendrųjų pajamų (įplaukų) galima atimti tik negrąžintą beviltiška laikomos skolos dalį. Jei mokesčio mokėtojas bendrąsias įplaukas pripažįsta faktišku įplaukų gavimo momentu, tai tokiu atveju sąnaudoms galima priskirti tas sąnaudas, kurios tenka tik beviltiška laikomai skolos daliai. Likusi skolos dalis turi atitikti šioje Tvarkoje išdėstytas nuostatas, kaip skola gali būti pripažinta beviltiška.
12. Jeigu tarp mokesčio mokėtojo ir jo skolininko egzistuoja beviltiškos skolos ir tas mokesčio mokėtojas kokiu nors būdu iš to skolininko įsigyja kokio nors turto ir jo skolos taip pat pripažįstamos beviltiškomis, tai tokiais atvejais ir vienos, ir kitos skolos negali būti laikomos beviltiškomis. Šiais atvejais beviltiška gali būti laikoma tik tokia suma, kuri sudaro skirtumą tarp vienų ir kitų beviltiškomis laikytų skolų. Ši taisyklė yra taikoma neatsižvelgiant į tai, koks laiko tarpas skiria kiekvienų iš nurodytų skolų atsiradimą. Šiais tikslais tokie skolos įskaitymai turi būti patvirtinti mokesčio mokėtojo ir skolininko surašytais dokumentais.
13. Jei mokesčio mokėtojas įtraukė skolų sumą į realizavimo pajamas (įplaukas), tačiau skolų reikalavimo teisę atlygintinai arba neatlygintinai perleido kitam asmeniui, tai mokesčio mokėtojas neturi teisės atimti tokios beviltiškų skolų sumos iš bendrųjų įmonės pajamų (įplaukų). Jei mokesčio mokėtojas bendrąsias įplaukas pripažįsta faktišku įplaukų gavimo momentu, tai šiame punkte nurodytu atveju sąnaudos, kurios tenka tokioms skoloms, neatskaitomos iš bendrųjų įplaukų.
14. Skola negali būti laikoma beviltiška, jeigu bet kokiu metu nuo to mokestinio laikotarpio, kurį skolų suma buvo įtraukta į realizavimo pajamas (įplaukas), pradžios iki to mokestinio laikotarpio, kurį skolos buvo pripažintos beviltiškomis, pabaigos skolininkas ir mokesčio mokėtojas buvo susiję asmenys, kaip ši sąvoka apibrėžta Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatyme.
15. Tais atvejais, kai skolos jau yra laikomos beviltiškomis, tačiau dėl pasikeitusių aplinkybių mokesčio mokėtojas netenka teisės iš skolininko (jo teisių perėmėjo arba įpėdinio) reikalauti skolų, tai tokiu atveju skolos neturi būti laikomos beviltiškomis. Ši taisyklė taikoma ir tais atvejais, kai tarp mokesčio mokėtojo ir skolininko yra atnaujinamas procesas bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, ir priimamas bei įsiteisėja sprendimas, pagal kurį sumažėja arba paneigiamos skolininko skolos.
16. Skolos nelaikomos beviltiškomis tais atvejais, kai mokesčio mokėtojas praleidžia teisės norminių aktų nustatytus senaties terminus, terminai neatnaujinami, ir to pagrindu jo reikalavimas atgauti skolas yra atmetamas, nepripažįstamas arba nevykdomas. Jeigu senaties terminas reikalavimui dėl skolų pareikšti suėjo iki šios Tvarkos paskelbimo, terminas neatnaujinamas ir to pagrindu reikalavimas atgauti skolas yra atmetamas, nepripažįstamas arba nevykdomas, tai mokesčio mokėtojas skolų beviltiškumą ir pastangas susigrąžinti skolas gali įrodyti remdamasis šios tvarkos 34 ir 35 punktais, neatsižvelgdamas į skolų sumos dydį.
17. Skolos nelaikomos beviltiškomis tais atvejais, kai mokesčio mokėtojas praleidžia sutarčių su skolininkais ar kitais ūkio subjektais, arba sutarčių tarp kitų asmenų nustatytus terminus, terminai neatnaujinami ir to pagrindu mokesčio mokėtojo reikalavimas atgauti skolas yra teismo (ar bylą nagrinėjusios institucijos) atmetamas arba nepripažįstamas. Skolos nelaikomos beviltiškomis tais atvejais, jeigu jas mokesčio mokėtojui grąžina ne skolininkas, bet kitas asmuo.
18. Tais atvejais, kai mokesčio mokėtojas buvo pripažinęs skolas beviltiškomis, tačiau ne dėl mokesčio mokėtojo valios pasikeitė aplinkybės, kurių pagrindu skolos pagrįstai buvo laikomos beviltiškomis, tai beviltiškomis laikytų skolų suma yra įtraukiama į mokesčio mokėtojo realizavimo pajamas (įplaukas) tą mokestinį laikotarpį, kurį pasikeitė tos aplinkybės. Delspinigiai tokiais atvejais neskaičiuojami.
19. Tais atvejais, kai mokesčio administratorius nustato, kad skolos buvo laikomos beviltiškomis, tačiau mokesčio mokėtojas arba kitas asmuo veikė apgaule, kaip nors kitaip piktnaudžiavo arba atliko kokius nors veiksmus arba nuo jų susilaikė, o nesant tokio mokesčio mokėtojo arba kito asmens veikimo ar neveikimo skolos nebūtų buvusios laikomos beviltiškomis, tai tokia skolų suma turi būti pripažįstama mokesčio mokėtojo realizavimo pajamomis (įplaukomis) ir nuo šios sumos mokesčio mokėtojui teisės norminių aktų nustatyta tvarka turi būti apskaičiuoti baudos ir delspinigiai už mokesčius, kurių mokesčio mokėtojas nesumokėjo arba sumokėjo ne laiku dėl to, kad tos skolos buvo laikomos beviltiškomis.
20. Šios Tvarkos 2.1 punkte nurodytais atvejais skolų beviltiškumą ir pastangas susigrąžinti tokias skolas įrodo tokie dokumentai (juos mokesčio mokėtojas privalo turėti):
20.1. įsiteisėjęs Lietuvos Respublikos teismo (arba ginčą nagrinėjusios institucijos) sprendimas, nuosprendis arba nutartis (toliau – sprendimas), kuriais patvirtinama mokesčio mokėtojo teisė susigrąžinti skolas. Tais atvejais, kai byla tarp mokesčio mokėtojo ir jo skolininko buvo baigta nagrinėti ne Lietuvoje, užsienio valstybės teismo (arba ginčą nagrinėjusios institucijos) įsiteisėjęs sprendimas (arba kitoks dokumentas, kuriuo patvirtinama mokesčio mokėtojo teisė susigrąžinti skolas);
20.2. jeigu sprendimas yra vykdomas Lietuvoje, teismo antstolio surašytas aktas ir vykdomasis dokumentas, pagal kurį išieškojimas nebuvo vykdomas arba buvo nevisiškai įvykdytas. Tais atvejais, kai teismo sprendimas yra vykdomas užsienyje, – oficialiai (teismo antstolių ar kitų valstybinių institucijų) išduoti dokumentai, kurie patvirtina sprendimo neįvykdymą arba įvykdymą iš dalies ir priežastis, kodėl taip atsitiko.
21. Tais atvejais, kai skolininkas yra miręs arba paskelbtas mirusiu, skolų beviltiškumą ir pastangas jas susigrąžinti įrodo dokumentai, kurie patvirtina skolininko mirties faktą, taip pat faktą, kad skolininko palikto turto nepakanka šioms skoloms susigrąžinti, o tais atvejais, kai už palikėjo skolas įpėdinis atsako visu savo turtu, – dokumentai, kurie patvirtina faktą, jog įpėdinio turto nepakanka palikėjo skoloms sugrąžinti.
21.1. Šios Tvarkos tikslais, jeigu skolininko mirties faktas yra įregistruotas Lietuvoje, skolininko mirties faktą patvirtina skolininko mirties liudijimas. Jeigu skolininko mirties faktas yra įregistruotas užsienyje ir neturi būti įregistruotas Lietuvoje, – iš užsienio valstybės institucijos gautas dokumentas, patvirtinantis skolininko mirties faktą.
21.2. Jeigu mokesčio mokėtojas neturi galimybės gauti šios Tvarkos 21.1 punkte nurodytų dokumentų, tai jis turi turėti kokį nors kitą dokumentą, kuriame turi būti oficialiai (teismo, notaro, civilinę metrikaciją tvarkančios arba kitokios valstybinės institucijos) nurodytas faktas, kad skolininkas yra miręs arba paskelbtas mirusiu.
21.3. Faktą, kad skolininko palikto turto nepakanka skoloms susigrąžinti, turi patvirtinti dokumentai, nurodyti šios Tvarkos 20.1 ir 20.2 punktuose.
21.4. Tais atvejais, kai už palikėjo skolas įpėdinis atsako visu savo turtu, faktą, kad įpėdinio turto nepakanka palikėjo skoloms sugrąžinti, turi patvirtinti dokumentai, nurodyti šios Tvarkos 20.1 ir 20.2 punktuose.
21.5. Šios Tvarkos 21 punkte nurodytais atvejais mokesčio mokėtojas taip pat turi turėti dokumentus, kuriuose turi būti oficialiai (teismo, notaro, civilinę metrikaciją tvarkančios arba kitokios valstybinės institucijos) nurodomas faktas, kas yra skolininko įpėdinis (arba įpėdiniai) ir teisių bei pareigų perėmėjas (arba perėmėjai).
22. Šios Tvarkos 2.3 punkte nurodytu atveju skolos gali būti laikomos beviltiškomis tik tada, jeigu skolininkas yra likviduotas ir nėra visiškai atsiskaitęs su mokesčio mokėtoju.
Jeigu skolininkas yra likviduotas, tačiau egzistuoja jo skolų (teisių ir pareigų) perėmėjas, tai tokiais atvejais skolos negali būti laikomos beviltiškomis remiantis tik tuo faktu, kad skolininkas buvo likviduotas. Tokiu atveju ir skolininko teisių perėmėjas turi neturėti pakankamai turto skoloms sugrąžinti.
23. Šios Tvarkos 22 punkte nurodytais atvejais mokesčio mokėtojas turi turėti tokius dokumentus:
23.1. rejestro tvarkytojo pažymą apie likviduoto asmens išregistravimą iš įmonių rejestro, o jeigu ūkio subjektas yra iš užsienio valstybės, – išregistravimo faktą patvirtinantį oficialiai (teismo, notaro arba kitokios valstybinės institucijos) išduotą dokumentą;
23.2. dokumentus, kurie patvirtina faktus, kad likviduotas skolininkas neturėjo pakankamai turto skoloms sugrąžinti, – šį faktą patvirtinančiais dokumentais laikomi šios Tvarkos 20.1 ir 20.2 punktuose nurodyti dokumentai;
24. Mokesčio mokėtojas gali skolas laikyti beviltiškomis, kai skolininkas yra bankrutavusi įmonė, kaip ši sąvoka yra apibrėžta Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme (Žin., 1997, Nr. 64-1500), ir dėl šios priežasties mokesčio mokėtojas negali atgauti skolų. Skolos gali būti laikomos beviltiškomis ir tais atvejais, kai skolininkas yra užsienio valstybės asmuo ir yra bankrutavęs pagal užsienio valstybės įstatymus. Tokiais atvejais yra nesvarbu, ar skolininkas yra fizinis asmuo, juridinis asmuo ar kitokios organizacinės formos ūkio subjektas, tačiau būtina sąlyga, kad skolininkui būtų taikomi tos užsienio valstybės bankroto įstatymai.
25. Šios Tvarkos 24 punkte nurodytais atvejais mokesčio mokėtojas, norėdamas skolas laikyti beviltiškomis, turi turėti tokius dokumentus:
25.1. įsiteisėjusį teismo sprendimą, kad įmonė yra pripažinta bankrutavusia ir paskelbta likviduojama dėl bankroto, arba kreditorių susirinkimo nutarimą pripažinti įmonę bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto;
25.2. tais atvejais, kai įmonių bankroto procedūras reglamentuoja 1992 m. spalio 15 d. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas (Žin., 1992, Nr. 29-843), mokesčio mokėtojas turi turėti minėto įstatymo nustatytus dokumentus, patvirtinančius faktus, kuriuos patvirtina dokumentai, nurodyti šios Tvarkos 25.1 punkte.
26. Mokesčio mokėtojas turi turėti šioje Tvarkoje nurodytų dokumentų originalus arba jų nuorašus. Šios Tvarkos tikslais dokumentų nuorašai turi būti patvirtinti tuos dokumentus išdavusių institucijų arba originalių dokumentų nuorašai turi būti patvirtinti notariniams veiksmams atlikti nustatyta tvarka. Šiame punkte nurodyti reikalavimai taip pat taikomi ir dokumentams, kurie yra išduoti užsienio valstybėse.
27. Dokumentai, kuriais remdamasis mokesčio mokėtojas skolas laiko beviltiškomis, turi būti saugomi tokį pat laikotarpį ir tokia pat tvarka, kaip saugomi buhalterinės apskaitos dokumentai pagal galiojančius teisės norminius aktus. Jeigu mokesčio mokėtojas neturi reikiamų dokumentų, skolos negali būti laikomos beviltiškomis.
28. Oficialūs (teismo, notaro, civilinę metrikaciją tvarkančios arba kitokios valstybinės institucijos) dokumentai, išduoti užsienio valstybėse, prisijungusiose prie 1961 m. spalio 5 d. Hagos konvencijos „Dėl užsienio valstybėse išduotų dokumentų legalizavimo panaikinimo“ (Žin., 1997, Nr. 68-1699), turi būti patvirtinti žyma APOSTILLE. Valstybių, neprisijungusių prie šios konvencijos, oficialūs (teismo, notaro, civilinę metrikaciją tvarkančios arba kitokios valstybinės institucijos) dokumentai turi būti legalizuoti remiantis Užsienio reikalų ministerijos patvirtinta Konsulinio dokumentų legalizavimo instrukcija (Žin., 1997, Nr. 78-2001). Nereikia legalizuoti dokumentų, pateikiamų iš tų užsienio valstybių, su kuriomis yra įsigaliojusios dvišalės sutartys dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose, tačiau tokių dokumentų nuorašai turi būti patvirtinti notariniams veiksmams atlikti nustatyta tvarka. Šiame punkte išdėstytas reikalavimas netaikomas dokumentams, kurie tiesiogiai neįrodo, kad skolos gali būti laikomos beviltiškomis, o tik papildo mokesčio mokėtojo turimus dokumentus, kurių pagrindu skolos yra laikomos beviltiškomis.
29. Tais atvejais, kai dokumentas, kurio pagrindu skolos yra laikomos beviltiškomis, yra surašytas užsienio kalba, tai mokesčio mokėtojas turi turėti ir notariniams veiksmams atlikti nustatyta tvarka patvirtintą tokio dokumento vertimą į lietuvių kalbą.
30. Jeigu vieno skolininko skolų, įtrauktų į realizavimo pajamas (įplaukas) per vieną mokestinį laikotarpį, suma neviršija 4 minimalių gyvenimo lygių (pagal dydžius, galiojančius šių skolų pripažinimo beviltiškomis dieną), tai, norint skolas laikyti beviltiškomis, yra netaikomi reikalavimai privalomai turėti dokumentus, nurodytus šios Tvarkos 20.1 ir 20.2 punktuose. Šiais atvejais mokesčio mokėtojas turi turėti dokumentus, įrodančius skolų beviltiškumą ir mokesčio mokėtojo pastangas atgauti tokias skolas (kaip nurodyta šios Tvarkos 31 punkte).
31. Skolų beviltiškumą ar pastangas susigrąžinti skolas liudijančiais dokumentais yra laikomi dokumentai, kurie leidžia padaryti išvadą, kad atgauti skolų negalima ir kad mokesčio mokėtojas stengėsi skolas susigrąžinti: skolų suderinimo aktai (jei jie yra sudaryti), susitikimų su skolininku protokolai, įvairi vidinė mokesčio mokėtojo dokumentacija (finansinių tarnybų ataskaitos, informaciniai pranešimai ir kt.), taip pat išorinė dokumentacija (susirašinėjimo su skolininku įrodymai – registruoti laiškai, telegramos, fakso pranešimai, bankų, audito firmų ir kitų organizacijų rašytinė informacija, susijusi su skolininko finansinės būklės įvertinimu, skolų išieškojimo (tarpininkavimo susigrąžinant skolas) paslaugas teikiančių įmonių dokumentai, kur nurodoma apie pastangas atgauti skolas, ir kitokie dokumentai). Bet kuriuo atveju tokie dokumentai turi leisti padaryti išvadą, kad atgauti skolų negalima ir kad mokesčio mokėtojas stengėsi skolas susigrąžinti.
32. Tvarkos 31 punkte nurodytiems dokumentams yra netaikomi šioje Tvarkoje esantys dokumentų legalizavimo, vertimo ir (arba) jų nuorašų tvirtinimo reikalavimai. Tačiau tais atvejais, kai vietos mokesčio administratorius nusprendžia, kad turimi papildomi dokumentai arba jų nuorašai turi būti šioje Tvarkoje nustatyta tvarka išversti, patvirtinti ir (arba) legalizuoti, tai toks reikalavimas neturi tapti nepateisinamai sudėtinga kliūtimi mokesčio mokėtojui įrodyti skolų beviltiškumą ir savo pastangas atgauti skolas.
33. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos turi teisę priimti sprendimus, kurie nustatytų bendras taisykles, kokie dokumentai, be šios Tvarkos 31 punkte nurodytųjų, gali būti laikomi skolų beviltiškumą patvirtinančiais dokumentais.
34. Jeigu vieno skolininko skolų, įtrauktų į realizavimo pajamas (įplaukas) per vieną mokestinį laikotarpį, suma sudaro ne daugiau kaip 100 000 litų, tai nebūtina turėti šios Tvarkos 20.1 ir 20.2 punktuose nurodytų dokumentų. Šiais atvejais mokesčio mokėtojas, norėdamas skolas laikyti beviltiškomis, turi turėti dokumentus, kurie patvirtintų faktą, kad skolininkas neturi jokio nekilnojamojo turto ir privalomų registruoti transporto priemonių. Šiame punkte nurodytais atvejais mokesčio mokėtojas taip pat turi turėti dokumentus, kurie įrodytų bent vieną iš šių faktų:
34.1. kad iš skolininko nepavyko išieškoti pakankamai turto kreditorių reikalavimams patenkinti bylose su tais kreditoriais;
35. Mokesčio mokėtojas gali surinkti šios Tvarkos 34 punkte nurodytus dokumentus pats arba per įgaliotą asmenį.
36. Ūkio subjektai, mokantys mokestį Lietuvos Respublikos fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinojo įstatymo IV dalyje nustatyta tvarka, neatsižvelgdami į jų pasirinktą įplaukų pripažinimo būdą, iki ataskaitinio mokestinio laikotarpio pabaigos praneša vietos mokesčio administratoriui apie tuo mokestiniu laikotarpiu beviltiškomis pradėtų laikyti skolų sumas.
37. Pranešime turi būti nurodomas skolininko pavadinimas (jei skolininkas įmonė, įstaiga arba organizacija) arba vardas ir pavardė (jei skolininkas fizinis asmuo), kodas (jei skolininkas įmonė) arba asmens kodas (jei skolininkas fizinis asmuo), adresas, skolas patvirtinančio apskaitos dokumento (-ų) rekvizitai (data, numeris), skolų suma, priežastis arba priežastys, dėl kurios (kurių) skolos laikomos beviltiškomis.