LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖ

N U T A R I M A S

DĖL KULTŪROS PAVELDOSAUGOS SISTEMOS PERTVARKYMO KONCEPCIJOS

2001 m. kovo 13 d. Nr. 288

Vilnius

Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:

1. Pritarti Kultūros paveldosaugos sistemos pertvarkymo koncepcijai (pridedama).

2. Kultūros ministerija kartu su Aplinkos ministerija turi užtikrinti, kad laiku būtų įgyvendinamos nurodytoje koncepcijoje numatytos priemonės.

MINISTRAS PIRMININKAS                                                                       ROLANDAS PAKSAS

KULTŪROS MINISTRAS                                                                          GINTAUTAS KĖVIŠAS

______________

PRITARTA

Lietuvos Respublikos Vyriausybės

2001 m. kovo 13 d. nutarimu Nr. 288

Kultūros paveldosaugos sistemos pertvarkymo koncepcija

I. ĮVADAS

1. Tinkamai prižiūrimas, naudojamas, pažinimui prieinamas kultūros paveldas – autentiškas ir tiesioginis istorijos, meno, kitų kultūros sričių ištakų ir raidos liudytojas – ugdo visuomenės savigarbą, pilietiškumą, suteikia gyvybingumo ir prasmingumo (turiningumo) gyvenamajai ir rekreacinei aplinkai, gerina tarptautinį Lietuvos įvaizdį, skatina turizmą. Rūpinimasis kultūros paveldu užtikrina Lietuvos visuomenės kultūros tęstinumą, nacionalinį saugumą, yra naudingas ekonomiškai. Kultūros paveldu remiamės įgyvendindami pagrindinę kultūros politikos nuostatą: išsaugoti ir puoselėti nacionalinės kultūros tapatumą.

Lietuvos ratifikuotos tarptautinės konvencijos – Architektūros paveldo apsaugos konvencija (Grenada, 1985), Archeologijos paveldo apsaugos konvencija (Valeta, 1992), pasirašyta UNESCO Pasaulinio kultūros ir gamtos paveldo globos konvencija, taip pat Valstybinės paminklosaugos komisijos nustatyti Lietuvos kultūros paveldo politikos principai apibrėžia nuoseklią valstybinę kultūros paveldosaugos ir kraštotvarkos politiką.

2. Dabartinė šalies būklė nesudaro sąlygų įgyvendinti tarptautinį lygmenį atitinkančią kultūros paveldosaugos politiką. Kultūros paveldosaugos sistemos darbo trūkumai trukdo gauti investicijų, supriešina paminklosaugą ir verslą. Svarbiausios atsilikimo priežastys yra šios:

2.1. kultūros paveldosaugos sistema kol kas yra uždara, žinybinė, jos valstybinis valdymas nėra integruotas į aplinkos apsaugą, teritorijų planavimą, statybas, nekilnojamojo turto naudojimo procesą;

2.2. pernelyg paini įstatymų bazė. Įstatymų lydimųjų teisės aktų stoka suteikia galimybę valdininkams įvairiai interpretuoti tuos pačius teisės aktus;

2.3. vangiai vykdomos valdymo ir kontrolės funkcijos, neracionaliai paskirstytos kultūros vertybių apsaugos ir tvarkymo funkcijos tarp ministerijų, apskričių ir vietos savivaldos institucijų, nėra bendros kultūros paveldosaugos valdymo ir reguliavimo sistemos;

2.4. menkai tvarkoma kultūros vertybių apskaita, tinkamai neįteisinti jų apsaugos reikalavimai, todėl savininkai dažniausiai nežino, ką konkrečiai reikia saugoti, kenčia nuo baudų ir draudimų, kurie gali būti ir subjektyvūs;

2.5. sunku išreikalauti, kad įstatymų pažeidėjai atnaujintų suniokotas kultūros vertybes.

3. Būtina sukurti bendrą kultūros paveldosaugos valdymo ir reguliavimo sistemą, pagerinti verslo sąlygas, suderinti paveldosaugos ir verslo interesus, suformuoti nuoseklią, integruotą kultūros paveldo politiką ir strategiją, nustatyti pagrindines jos kryptis ir prioritetus, paveldosaugos sistemos pertvarkymo etapus.

II. Kultūros Paveldosaugos sistemos pertvarkymo nuostatos

4. Svarbiausiosios kultūros paveldosaugos sistemos pertvarkymo kryptys yra šios:

4.1. formuoti nuoseklią integruotos kultūros paveldosaugos politikos strategiją sureguliavus teisinę bazę ir laikantis Lietuvos ratifikuotų tarptautinių konvencijų – Architektūros paveldo apsaugos konvencijos (Grenada, 1985), Archeologijos paveldo apsaugos konvencijos (Valeta, 1992), Kraštovaizdžio konvencijos (Florencija, 2000), Europos Tarybos ministrų, atsakingų už kultūros paveldą, IV Europos konvencijos deklaracijos bei rezoliucijos (Helsinkis, 1996) reikalavimų;

4.2. sukurti bendrą kultūros paveldosaugos valdymo ir reguliavimo sistemą;

4.3. formuoti nuoseklią valstybinę kultūros paveldosaugos ir kraštotvarkos politiką;

4.4. derinti kultūros ir gamtos paveldo apsaugą, užtikrinti kultūrinio kraštovaizdžio kompleksinį išsaugojimą;

4.5. nustatyti kultūros ministro atsakomybę už kultūros paveldosaugos politikos vykdymą;

4.6. užtikrinti valdymo institucijų, darančių įtaką kultūros vertybių apsaugai, sąveiką, nustatyti tikslius ir subalansuotus jų veiklos prioritetus, funkcijas bei atsakomybę;

4.7. padaryti galiojančių įstatymų pataisas, kad būtų paprasčiau derinami projektai ir išduodami statybos leidimai ir būtų išvengta nereikalingo valstybės tarnautojų kišimosi. Teritorijose, kuriose gyvena, dirba ir aktyviai ilsisi žmonės, atsisakyti kultūrinio rezervato statuso;

4.8. užbaigti saugotinų architektūros paminklų, kitų valstybės saugomų vertybių inventorizavimą bei apskaitą pagal Lietuvos ratifikuotų tarptautinių konvencijų nuostatas. Be šį darbą jau dirbančių tarnybų, šiai veiklai pasitelkti ir saugomų teritorijų administracijas, savivaldybių vyriausiųjų architektų tarnybas;

4.9. suderinti architektūros paveldosaugos ir šiuolaikinės ekonominės, socialinės ir kultūrinės veiklos poreikius;

4.10. įteisinti paveldosaugos reikalavimus nustatančius dokumentus – juos įregistruoti nustatytuose valstybiniuose registruose bei kadastruose, suderinti Kultūros paveldo registrą su kitais analogiškais registrais;

4.11. užtikrinti, kad visuomenei būtų teikiama informacija apie kultūros paveldosaugos reikalavimus ir prasmę. Visi apribojimai turi būti aiškūs ir iš anksto žinomi.

5. Įgyvendinant kultūros paveldosaugos sistemos tobulinimo kryptis, būtina:

5.1. nekilnojamųjų kultūros vertybių ir saugomų teritorijų apsaugos ir priežiūros funkcijas racionaliai paskirstyti tarp Kultūros ministerijos, Aplinkos ministerijos, apskričių ir vietos savivaldos institucijų;

5.2. iš naujo apsvarstyti Valstybinės paminklosaugos komisijos funkcijas, pabrėžti jos, kaip eksperto, svarbą;

5.3. atsižvelgiant į esamą šalies būklę, įstatymus, Lietuvos ratifikuotas tarptautines konvencijas ir su tuo susijusius įsipareigojimus, pavesti Kultūros ministerijai kartu su Valstybine paminklosaugos komisija ir Aplinkos ministerija parengti bendrąją kultūros paveldo ir saugomų teritorijų apsaugos politiką ir strategiją įgyvendinančią programą;

5.4. vykdant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000–2004 metų programos priemonių planą, parengti ilgalaikę kultūros vertybių išsaugojimo programą, teikti joje prioritetą Vilniaus senamiesčiui ir pilims, Kuršių nerijai, dvarams ir etnografiniams kaimams;

5.5. sudaryti tarpžinybinę darbo grupę ir pavesti jai išanalizuoti, kaip Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo (Žin., 1995, Nr. 3-37) nuostatos susijusios su Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymu (Žin., 1993, Nr. 63-1188), Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymu (Žin., 1995, Nr. 107-2391), Lietuvos Respublikos statybos įstatymu (Žin., 1996, Nr. 32-788; 2000, Nr. 84-2533), Lietuvos Respublikos žemės įstatymu (Žin., 1994, Nr. 34-620), Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu (Žin., 1997, Nr. 65-1558) ir kitais įstatymais, tiesiogiai reglamentuojančiais nekilnojamųjų vertybių apsaugos procesus. Šios analizės pagrindu siūlyti priimti reikiamas įstatymų pataisas ar paveldosaugą reglamentuojančius norminius teisės aktus;

5.6. vengiant paveldosaugos sistemos uždarumo, teisinėmis priemonėmis integruoti kultūros paveldosaugą, teritorijų planavimą, statybų ir nekilnojamojo turto priežiūrą į bendrą visumą, urbanistinės plėtros interesus suderinti su paveldosaugos reikalavimais, plėtoti kultūrinį turizmą. Architektūros ir urbanistikos paveldosaugą vertinti kaip svarbią šalies ūkio plėtros dalį, siekti suderinti atitinkamus archeologų reikalavimus su plėtros planais ir užtikrinti jų dalyvavimą įvairiuose plėtros projektų etapuose;

5.7. pavesti Aplinkos ministerijai ir Kultūros ministerijai parengti kultūrinio kraštovaizdžio kompleksinio išsaugojimo ir tvarkymo politikos principus. Kraštovaizdį, kaip vieną iš svarbiausių sudedamųjų kultūros ir gamtos paveldo dalių, integruoti į regionų ir miestų planavimo politiką, kultūros, aplinkos, žemės ūkio, socialinę, ekonominę ir kitokią politiką, galinčią turėti jam poveikį;

5.8. siūlyti kultūros ministrui įgalioti kultūros viceministrą koordinuoti kultūros paveldosaugos įgyvendinimą;

5.9. prisiderinant prie Europoje vartojamos terminologijos, pertvarkyti Kultūros vertybių apsaugos departamentą prie Kultūros ministerijos į Kultūros paveldosaugos departamentą prie Kultūros ministerijos, jame suformuoti atskiras apskaitos, paveldotvarkos ir ekspertizės bei kontrolės tarnybas, taip pat teritorinius padalinius;

5.10. užtikrinti įsipareigojimų pagal Lietuvos ratifikuotas tarptautines konvencijas ir šalies įstatymų nuostatų, reglamentuojančių kultūros paveldo inventorizavimą bei apskaitą, vykdymą:

5.10.1. atrenkant objektus, vertus valstybės paramos pagal jų reikšmingumą ir valstybės galimybes;

5.10.2. nustatant saugomų objektų vertingąsias savybes;

5.10.3. parengiant valstybės ir savivaldybių paveldosaugos programas;

5.11. padaryti galiojančių įstatymų pataisas – įvesti paprastesnę projektų derinimo ir statybos leidimų išdavimo tvarką, parengti bendrąją integruotą sistemą;

5.12. parengti diferencijuotą specialistų ir įmonių atestavimo tvarką;

5.13. parengti įstatymuose numatytus tipinius atskirų vertybių rūšių reglamentus, patvirtinti individualių apsaugos reglamentų sudarymo tvarką, kultūros vertybių apsaugai nustatomų zonų taikymo ir veiklos jose ribojimo taisykles. Visus šiuos dokumentus registruoti atitinkamuose valstybiniuose registruose bei kadastruose. Užtikrinti, kad visuomenei būtų teikiama informacija apie kultūros paveldosaugos reikalavimus ir jų prasmę. Visi apribojimai turi būti aiškūs ir iš anksto žinomi;

5.14. nustatyti privalomąjį kompensavimą, jeigu kultūros vertybių apsaugos nustatymas ir paveldosaugos reikalavimai susiję su turtiniais savininko ar naudotojo nuostoliais, ir parengti kompensavimo tvarką;

5.15. užkirsti kelią kultūros paveldo įstatymų pažeidimams, neteisėtam archeologinių vietų kasinėjimui, griežčiau kontroliuoti bendradarbiavimą su apskričių ir savivaldybių tarnybomis;

5.16. vykdyti kultūros vertybių apsaugos monitoringą, šiam procesui pasitelkti vietos savivaldos institucijas, nevyriausybines organizacijas, visuomenę.

III. Rezultatai

6. Tikimasi, kad įgyvendinus paveldosaugos sistemos tobulinimo kryptis bus gauti šie rezultatai:

6.1. sukurta darni paveldosaugos valdymo ir reguliavimo sistema. Tai leistų artimiausią dešimtmetį išvengti papildomų pertvarkymų, būtų garantuotas stabilus sistemos darbas;

6.2. prioritetiniais sistemos bruožais taptų integralumas ir skaidrumas. Tai sudarytų išankstines sąlygas išvengti žinybinio biurokratizmo, veikla būtų grindžiama partnerystės principais, būtų suderinti urbanistinės plėtros ir paveldosaugos, visuomenės ir paveldo savininkų interesai;

6.3. racionalus paveldosaugos funkcijų paskirstymas tarp Kultūros ministerijos, Aplinkos ministerijos, apskričių ir savivaldybių, kurioms prioritetiškai būtų teikiama daugiau teisių ir atsakomybės, sudarytų sąlygas subalansuotai administruoti paveldosaugos sritį;

6.4. sutvarkyta teisinė bazė, su tarptautinėmis konvencijomis suderinti įstatymai leistų Lietuvai sparčiau integruotis į Europos Sąjungą;

6.5. parengus įstatymuose numatytus apsaugos reglamentus, apribojimus registruojant Nekilnojamojo turto registre, visuomenė gautų išsamią informaciją apie kultūros paveldą, o tai pagyvintų rinką, pritrauktų daugiau investicijų;

6.6. įvedus paprastesnę projektų derinimo ir statybos leidimų išdavimo tvarką, susiformuotų verslui palanki aplinka, nes paveldas gali išlikti tik tada, kai jis yra naudojamas;

6.7. parengus diferencijuotą specialistų ir įmonių atestavimo tvarką, paveldo tvarkymo darbai būtų atliekami profesionaliau; saugomos teritorijos būtų patrauklesnės, pagyvėtų turizmas.

IV. Kultūros paveldosaugos sistemos pertvarkymo etapai

Etapai	Darbų apibūdinimas	Įgyvendinimo data
I etapas	Sudaryti tarpžinybinę darbo grupę ir pavesti jai parengti kultūros vertybių ir saugomų teritorijų apsaugos funkcijų paskirstymą tarp Aplinkos ministerijos, Kultūros ministerijos, apskričių ir vietos savivaldos institucijų, taip pat atitinkamas įstatymų pataisas	2001 metų II ketvirtis
II etapas	Parengti bendrąją kultūros paveldo ir saugomų teritorijų apsaugos politiką ir strategiją įgyvendinančią programą	2001 metų IV ketvirtis
III etapas	Parengti naują Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo ir Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo redakciją, suderinti įstatymus	2002 metų II ketvirtis
IV etapas	Parengti ekonomines priemones, skatinančias savininkus tvarkyti jiems priklausančias kultūros vertybes (apdovanojimo už kultūros vertybių savininkų atliktą darbą ar naudotojų patirtų nuostolių kompensavimo tvarką ir kt.)	2002 metų II ketvirtis

______________