Byla Nr. 44/03
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
N U T A R I M A S
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS PETICIJŲ ĮSTATYMO 10 STRAIPSNIO 1 DALIES 2 PUNKTO, 10 STRAIPSNIO 4 DALIES IR 16 STRAIPSNIO ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI
2006 m. sausio 26 d.
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Armano Abramavičiaus, Tomos Birmontienės, Egidijaus Kūrio, Kęstučio Lapinsko, Zenono Namavičiaus, Ramutės Ruškytės, Vytauto Sinkevičiaus, Stasio Stačioko, Romualdo Kęstučio Urbaičio,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovei Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyresniajai patarėjai Jadvygai Andriuškevičiūtei,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 bei 105 straipsniais ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2006 m. sausio 24 d. išnagrinėjo bylą Nr. 44/03 pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos peticijų įstatymo 10 straipsnio 4 dalis ir 16 straipsnis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 2 ir 3 dalims.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą. Teismas nutartimi sustabdė bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Peticijų įstatymo (Žin., 1999, Nr. 66-2128; atitaisymas – Žin., 1999, Nr. 104) 10 straipsnio 4 dalis ir 16 straipsnis neprieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 2 ir 3 dalims.
II
Pareiškėjas prašymą grindžia šiais argumentais.
Pagal Peticijų įstatymo 10 straipsnį peticijų komisijų sprendimus dėl kreipimosi nepripažinti peticija, taip pat sprendimus dėl atsisakymo priimti peticiją nagrinėti galima apskųsti atitinkamai Seimui, Vyriausybės kancleriui ar savivaldybės tarybai. Šių institucijų bei Vyriausybės kanclerio sprendimai atsisakyti tenkinti skundą yra galutiniai ir neskundžiami (Peticijų įstatymo 10 straipsnio 4 dalis). Galutiniai ir neskundžiami yra ir Seimo, Vyriausybės ir savivaldybės tarybos sprendimai dėl peticijose išdėstytų reikalavimų ir siūlymų tenkinimo (Peticijų įstatymo 16 straipsnis).
Pareiškėjo manymu, šios Peticijų įstatymo 16 straipsnio ir 10 straipsnio 4 dalies nuostatos paneigia asmens konstitucinę teisę kreiptis į teismą (Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis), piliečių konstitucinę teisę apskųsti valdžios institucijų ar pareigūnų sprendimus (Konstitucijos 33 straipsnio 2 dalis), suvaržo konstitucinės piliečių peticijos teisės įgyvendinimą (Konstitucijos 33 straipsnio 3 dalis).
III
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Seimo atstovių D. Petrylaitės ir J. Andriuškevičiūtės rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad Peticijų įstatymo 10 straipsnio 4 dalis ir 16 straipsnis neprieštarauja Konstitucijai. Seimo atstovės savo poziciją grindžia šiais argumentais.
1. D. Petrylaitės teigimu, peticijos teisę reikia skirti nuo Konstitucijos 33 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos piliečių teisės kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus. Peticija yra ne bet koks asmens kreipimasis į Seimą, Vyriausybę ar savivaldybės institucijas, o tik toks, kuris susijęs su reikalavimais ar siūlymais spręsti Peticijų įstatyme nurodytus klausimus, kai reikia pakeisti, papildyti ar pripažinti netekusiu galios galiojantį ar priimti naują teisės aktą. Valdžių padalijimo principas neleidžia teismui įpareigoti Seimo ar Vyriausybės įgyvendinti jiems priskirtus įgaliojimus, todėl, pasak D. Petrylaitės, Seimo, Vyriausybės ar savivaldybės tarybos sprendimų dėl peticijose išdėstytų reikalavimų ar siūlymų tenkinimo negalima skųsti teismui.
2. J. Andriuškevičiūtės nuomone, pagal Peticijų įstatymo 9, 10 ir kitus straipsnius asmens peticijos teisė įgyvendinama keliais etapais. Pirma, peticijų komisija svarsto, ar asmens kreipimasis pripažintinas peticija. Pripažinusi kreipimąsi peticija, peticijų komisija kartu nusprendžia, ar priimti peticiją nagrinėti. Kitas etapas sietinas su teise skųsti peticijų komisijos sprendimus. Sprendžiant, ar kreipimasis pripažintinas peticija, taip pat svarstant skundą dėl peticijų komisijos sprendimo nepripažinti kreipimosi peticija, reikalavimai ar siūlymai nagrinėjami ir iš esmės, nes kreipimasis gali būti pripažintas peticija tik jeigu jame pateikti reikalavimai gali būti keliami peticijoje.
J. Andriuškevičiūtės teigimu, teisę apskųsti valstybės įstaigų ar pareigūnų sprendimus galima įgyvendinti kreipiantis ne tik į teismą, bet ir į kitas kompetentingas institucijas; Peticijų įstatymo 10 straipsnyje reglamentuota piliečių teisė apskųsti valstybės įstaigų ar pareigūnų sprendimus įgyvendinant peticijos teisę yra įgyvendinama neteismine tvarka. Pagal šio straipsnio 4 dalį skundas gali būti patenkintas, o kreipimasis pripažintas peticija; ginčijama šios dalies nuostata „sprendimas atsisakyti tenkinti skundą yra galutinis ir neskundžiamas“ įtvirtina vieną iš skundo nagrinėjimo pasibaigimo atvejų. Pagal Peticijų įstatymo 12, 13 ir 14 straipsnius peticijų komisijos, išnagrinėjusios peticiją, teikia atitinkamai institucijai siūlymus dėl peticijoje išdėstytų reikalavimų ir siūlymų tenkinimo, o pagal 15 straipsnį šie siūlymai svarstomi atitinkamai Seime, Vyriausybėje ar savivaldybės taryboje, dėl to priimamas sprendimas. Jis pagal Peticijų įstatymo 16 straipsnį yra galutinis ir neskundžiamas. Peticijoje iškeltų reikalavimų ar siūlymų nagrinėjimas – ne teisminio ginčo dalykas.
IV
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti Seimo Peticijų komisijos pirmininkės M. Petrauskienės, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos valstybės sekretoriaus P. Koverovo rašytiniai paaiškinimai.
konstatuoja:
I
1. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas prašo ištirti, ar Peticijų įstatymo 10 straipsnio 4 dalis ir 16 straipsnis neprieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 2 ir 3 dalims.
2. Seimas 1999 m. liepos 7 d. priėmė Peticijų įstatymą, kuris įsigaliojo 1999 m. spalio 1 d. Šis įstatymas buvo ne kartą keičiamas ir papildomas, tačiau jo 10 straipsnio 4 dalis ir 16 straipsnis keičiami ar papildomi nebuvo.
3. Pagal Peticijų įstatymo 10 straipsnio 1 dalį asmuo turi teisę peticijų komisijos sprendimą nepripažinti kreipimosi peticija ar atsisakyti priimti peticiją nagrinėti apskųsti: Seimui – dėl Seimo Peticijų komisijos sprendimo, Vyriausybės kancleriui – dėl Vyriausybės Peticijų komisijos sprendimo, savivaldybės tarybai – dėl savivaldybės peticijų komisijos sprendimo. Pagal Peticijų įstatymo 10 straipsnio 4 dalį Seimo, Vyriausybės kanclerio, savivaldybės tarybos sprendimas atsisakyti tenkinti skundą yra galutinis ir neskundžiamas.
4. Nors pareiškėjas prašo ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja Peticijų įstatymo 10 straipsnio visa 4 dalis, iš pareiškėjo prašymo argumentų matyti, kad jam abejonių kilo tik dėl to, ar Konstitucijai ši dalis neprieštarauja tik ta apimtimi, kuria nustatyta, kad sprendimas atsisakyti tenkinti skundą dėl peticijų komisijos sprendimo nepripažinti kreipimosi peticija ar peticijos nepriimti nagrinėti yra galutinis ir neskundžiamas.
II
1. Konstitucijoje yra įtvirtinta piliečių teisė dalyvauti valdant savo šalį (Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalis). Konstitucinė peticijos teisė – viena iš teisių, kurias įgyvendindami piliečiai gali dalyvauti valdant savo šalį. Lietuvos, kaip ir daugelio Europos valstybių, teisės sistemose peticija paprastai suprantama kaip individualus ar kolektyvinis kreipimasis į viešosios valdžios institucijas, kuriame yra išdėstytas reikalavimas (siūlymas) spręsti tam tikrą ne tik pareiškėjui, bet ir visai visuomenei ar jos daliai svarbų klausimą, kai reikia pakeisti, papildyti ar pripažinti netekusiu galios galiojantį arba priimti naują teisės aktą.
2. Pagal Konstitucijos 33 straipsnio 3 dalį peticijos teisės įgyvendinimo tvarką nustato įstatymas. Taigi įstatymų leidėjas turi pareigą peticijų santykius reglamentuoti ne bet kokiu teisės aktu, o būtent įstatymu, kuriame būtų nustatyti visi svarbiausi peticijos teisės įgyvendinimo tvarkos elementai, būtent: dėl ko galima kreiptis su peticija; kurioms viešosios valdžios institucijoms gali būti paduodama peticija; formalūs reikalavimai, kuriuos turi atitikti peticija; peticijos padavimo tvarka; sprendimų dėl atsisakymo priimti peticiją priėmimo ir jų apskundimo tvarka ir kt.
Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, įstatymu nustatydamas peticijos teisės įgyvendinimo tvarką, turi tam tikrą diskreciją, tačiau negali paneigti pačios peticijos teisės esmės, dirbtinai suvaržyti ar nepagrįstai pasunkinti šios piliečių konstitucinės teisės įgyvendinimo.
3. Seimo bei Vyriausybės, kaip valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų, įgaliojimai yra nustatyti Konstitucijoje, jie, paisant Konstitucijos, taip pat gali būti nustatyti įstatymais.
Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai.
Pagal Konstituciją Seimas, Vyriausybė, savivaldybių tarybos turi teisę savarankiškai spręsti, kokie piliečių peticijoje iškelti reikalavimai (siūlymai) yra tenkintini, o kokie – netenkintini.
4. Konstitucinė peticijos teisės samprata suponuoja tai, kad piliečio konstitucinė peticijos teisė yra laikoma įgyvendinta tada, kai atitinkamus įgaliojimus turinti viešosios valdžios institucija apsvarsto pateiktą peticiją ir priima sprendimą dėl peticijoje išdėstytų reikalavimų (siūlymų) tenkinimo ar netenkinimo.
5. Pagal Konstitucijos 33 straipsnio 2 dalį piliečiams laiduojama teisė kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus. Ši konstitucinė piliečių teisė – tai ir viena iš teisių, kurias įgyvendindami piliečiai taip pat gali dalyvauti valdant savo šalį. Minėta Konstitucijos 33 straipsnio 2 dalies nuostata negali būti aiškinama vien pažodžiui, ji aiškintina iš Konstitucijos 124 straipsnio, pagal kurį savivaldybių tarybų, jų vykdomųjų organų bei jų pareigūnų aktai ar veiksmai, pažeidžiantys piliečių ir organizacijų teises, gali būti skundžiami teisme. Taigi pagal Konstitucijos 33 straipsnio 2 dalį piliečiams laiduojama teisė kritikuoti ne tik valstybės, bet ir savivaldybių įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti ne tik valstybės, bet ir savivaldybių įstaigų ar pareigūnų sprendimus.
Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pabrėžtina, kad Konstitucijos 33 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos piliečių teisės kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus negalima tapatinti su Konstitucijos 33 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta piliečių peticijos teise: kiekviena iš šių teisių turi savo, tik jai būdingą turinį; tai suponuoja inter alia skirtingą šių teisių įgyvendinimo tvarką, taip pat kai kuriuos jų gynimo ypatumus.
III
Dėl Peticijų įstatymo 16 straipsnio atitikties Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 2 ir 3 dalims.
1. Minėta, jog Peticijų įstatymo 16 straipsnyje nustatyta, kad Seimo, Vyriausybės ir savivaldybės tarybos sprendimai dėl peticijose išdėstytų reikalavimų ir siūlymų tenkinimo yra galutiniai ir neskundžiami.
2. Pagal Peticijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalį piliečiai, įgyvendindami peticijos teisę, Peticijų įstatymo nustatyta tvarka gali kreiptis į Seimą, Vyriausybę ar vietos savivaldos valdžios ir valdymo institucijas, taigi ir į savivaldybių tarybas. Peticija – tai raštiškas pareiškėjo kreipimasis į Seimą, Vyriausybę ar vietos savivaldos valdžios ir valdymo institucijas su reikalavimais ar siūlymais spręsti šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodytus klausimus, kai tam reikia priimti naują teisės aktą, pakeisti, papildyti ar pripažinti netekusiu galios galiojantį teisės aktą ir kai peticijų komisijos tokį kreipimąsi pripažįsta peticija (2 straipsnio 4 dalis).
3. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad pagal Konstituciją Seimas, Vyriausybė, savivaldybių tarybos turi teisę savarankiškai spręsti, kokie piliečių peticijoje iškelti reikalavimai (siūlymai) yra tenkintini, o kokie – netenkintini. Taip pat konstatuota, jog konstitucinė peticijos teisės samprata suponuoja tai, kad piliečio konstitucinė peticijos teisė yra laikoma įgyvendinta tada, kai atitinkamus įgaliojimus turinti viešosios valdžios institucija apsvarsto pateiktą peticiją ir priima sprendimą dėl peticijoje išdėstytų reikalavimų (siūlymų) tenkinimo ar netenkinimo.
4. Pagal Peticijų įstatymo 16 straipsnį Seimo, Vyriausybės, savivaldybės tarybos sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas būtent tais atvejais, kai Seimas, Vyriausybė, savivaldybės taryba apsvarsto peticiją ir priima sprendimą dėl peticijoje išdėstytų reikalavimų ir siūlymų tenkinimo. Priėmus minėtą Seimo, Vyriausybės, savivaldybės tarybos sprendimą piliečio konstitucinė peticijos teisė yra įgyvendinta. Taigi Peticijų įstatymo 16 straipsnyje nustatytu teisiniu reguliavimu nėra paneigiama piliečių peticijos teisė, nėra suvaržomas jos įgyvendinimas. Vadinasi, nėra teisinių argumentų, kuriais remiantis būtų galima teigti, kad Peticijų įstatymo 16 straipsnyje nustatytu teisiniu reguliavimu yra pažeidžiama Konstitucijos 33 straipsnio 3 dalis.
5. Sprendžiant, ar Peticijų įstatymo 16 straipsnis neprieštarauja Konstitucijos 33 straipsnio 2 daliai, pagal kurią piliečiai turi teisę kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus, pažymėtina, kad, kaip konstatuota šiame Konstitucinio Teismo nutarime, Konstitucijos 33 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos piliečių teisės kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus negalima tapatinti su Konstitucijos 33 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta piliečių peticijos teise. Taigi Peticijų įstatymo 16 straipsnyje nustatytas teisinis reguliavimas nepaneigia piliečių konstitucinės teisės kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus, nesuvaržo jos įgyvendinimo.
6. Konstatavus, kad Peticijų įstatymo 16 straipsnyje nustatytu teisiniu reguliavimu nėra paneigiamos nei Konstitucijoje įtvirtinta piliečių peticijos teisė, nei jų konstitucinė teisė kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus, nėra suvaržomas šių teisių įgyvendinimas, kartu konstatuotina, kad nėra pažeidžiama ir Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisė kreiptis į teismą.
IV
Dėl Peticijų įstatymo 10 straipsnio 4 dalies atitikties Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 2 ir 3 dalims.
1. Minėta, kad pareiškėjui kilo abejonių, ar Konstitucijai neprieštarauja Peticijų įstatymo 10 straipsnio 4 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad sprendimas atsisakyti tenkinti skundą dėl peticijų komisijos sprendimo nepripažinti kreipimosi peticija ar peticijos nepriimti nagrinėti yra galutinis ir neskundžiamas.
2. Peticijų įstatyme yra įtvirtintas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį sprendimą, ar piliečių kreipimąsi pripažinti peticija, taip pat ar peticiją priimti nagrinėti, priima atitinkamai Seimo sudaryta Seimo Peticijų komisija, Vyriausybės sudaryta Vyriausybės Peticijų komisija, savivaldybių tarybų sudarytos savivaldybių peticijų komisijos (6 straipsnio 3, 4 ir 5 dalys). Peticijų įstatyme yra nustatyti pagrindai, kuriems esant peticijų komisijos kreipimosi nepripažįsta peticija (9 straipsnio 3 dalis), taip pat pagrindai, kuriems esant peticijų komisijos atsisako peticiją priimti nagrinėti (9 straipsnio 7 ir 8 dalys).
Minėta, kad pagal Peticijų įstatymo 10 straipsnio 1 dalį peticijų komisijų sprendimai nepripažinti kreipimosi peticija, taip pat sprendimai atsisakyti peticiją priimti nagrinėti gali būti skundžiami atitinkamai: Seimui – dėl Seimo Peticijų komisijos sprendimo, Vyriausybės kancleriui – dėl Vyriausybės Peticijų komisijos sprendimo, savivaldybės tarybai – dėl savivaldybės peticijų komisijos sprendimo. Minėta ir tai, kad pagal Peticijų įstatymo 10 straipsnio 4 dalį Seimo, Vyriausybės kanclerio ar savivaldybės tarybos sprendimas atsisakyti tenkinti skundą yra galutinis ir neskundžiamas.
3. Pagal Peticijų įstatymo 10 straipsnio 4 dalį Seimo, savivaldybės tarybos sprendimas atsisakyti tenkinti skundą dėl peticijų komisijos sprendimo nepripažinti kreipimosi peticija ar peticijos nepriimti nagrinėti yra galutinis ir neskundžiamas. Toks teisinis reguliavimas reiškia ir tai, kad tokių Seimo, savivaldybės tarybos sprendimų negalima apskųsti teismui net ir tais atvejais, kai šie sprendimai, pareiškėjo manymu, nėra grindžiami Peticijų įstatyme ar kituose įstatymuose nustatytais pagrindais arba yra grindžiami tokiais pagrindais, kurie Peticijų įstatyme ar kituose įstatymuose nėra nustatyti.
Taip suvaržomas asmens konstitucinės teisės kreiptis į teismą dėl jo pažeistų konstitucinių teisių ar laisvių gynimo ir piliečių konstitucinės teisės apskųsti valstybės įstaigų sprendimus įgyvendinimas. Kartu suvaržomas ir konstitucinės piliečių peticijos teisės įgyvendinimas.
4. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Peticijų įstatymo 10 straipsnio 4 dalies nuostata „sprendimas atsisakyti tenkinti skundą yra galutinis ir neskundžiamas“ ta apimtimi, kuria įtvirtinta, jog asmuo, manantis, kad Seimo, savivaldybės tarybos sprendimas atsisakyti tenkinti skundą dėl peticijų komisijos sprendimo nepripažinti kreipimosi peticija ar peticijos nepriimti nagrinėti nėra grindžiamas Peticijų įstatyme ar kituose įstatymuose nustatytais pagrindais arba yra grindžiamas tokiais pagrindais, kurie nėra nustatyti Peticijų įstatyme ar kituose įstatymuose, negali tokio sprendimo apskųsti teismui, prieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 2 ir 3 dalims.
5. Pagal Peticijų įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 2 punktą Vyriausybės Peticijų komisijos sprendimas nepripažinti kreipimosi peticija, taip pat sprendimas atsisakyti priimti peticiją nagrinėti gali būti apskųstas Vyriausybės kancleriui, o pagal šio straipsnio 4 dalį Vyriausybės kanclerio sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.
Pagal Peticijų įstatymo 6 straipsnio 4 dalį Vyriausybės Peticijų komisiją sudaro Vyriausybė, o pagal šio straipsnio 1 dalį minėta komisija yra atsakinga ir atskaitinga Vyriausybei. Pažymėtina, kad kreipimosi pateikimo Vyriausybei tikslas yra tas, kad sprendimą dėl kreipimesi iškeltų reikalavimų (siūlymų) tenkinimo ar netenkinimo galėtų priimti būtent Vyriausybė, sužinojusi apie piliečių keliamus reikalavimus (siūlymus).
Pagal Konstitucijos 95 straipsnio 1 dalį valstybės valdymo reikalai sprendžiami Vyriausybės posėdžiuose priimant nutarimus. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pabrėžtina, kad iš Konstitucijos 95 straipsnio 1 dalies, aiškinamos įvairių Vyriausybės konstitucinį statusą įtvirtinančių Konstitucijos nuostatų, taip pat konstitucinio teisinės valstybės principo kontekste, kyla tai, kad Vyriausybės sudarytos ir jai atsakingos ir atskaitingos institucijos – Vyriausybės peticijų komisijos priimtų sprendimų negali pakeisti ar panaikinti joks Vyriausybės kanceliarijos pareigūnas; juos pakeisti ar panaikinti gali pati Vyriausybė (taip pat teismai, kitos jurisdikcinės institucijos pagal savo kompetenciją).
Peticijų įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustačius, kad įgaliojimus priimti sprendimus nagrinėjant skundus dėl Vyriausybės Peticijų komisijos sprendimų nepripažinti kreipimosi peticija, taip pat dėl jos sprendimų atsisakyti priimti peticiją nagrinėti turi Vyriausybės kancleris, yra įsiterpiama į iš Konstitucijos kylančius pačios Vyriausybės įgaliojimus. Taip yra pažeidžiama Konstitucijos 95 straipsnio 1 dalis, konstitucinis teisinės valstybės principas.
6. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Peticijų įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 2 punktas prieštarauja Konstitucijos 95 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 ir 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56 straipsniais,
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
nutaria:
1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos peticijų įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 2 punktas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 95 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos peticijų įstatymo 10 straipsnio 4 dalies nuostata „sprendimas atsisakyti tenkinti skundą yra galutinis ir neskundžiamas“ ta apimtimi, kuria įtvirtinta, jog asmuo, manantis, kad Seimo, savivaldybės tarybos sprendimas atsisakyti tenkinti skundą dėl peticijų komisijos sprendimo nepripažinti kreipimosi peticija ar peticijos nepriimti nagrinėti nėra grindžiamas Lietuvos Respublikos peticijų įstatyme ar kituose įstatymuose nustatytais pagrindais arba yra grindžiamas tokiais pagrindais, kurie nėra nustatyti Lietuvos Respublikos peticijų įstatyme ar kituose įstatymuose, negali tokio sprendimo apskųsti teismui, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 2 ir 3 dalims.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.
Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.