LIETUVOS RESPUBLIKOS VALSTYBINĖ PAMINKLOSAUGOS KOMISIJA
S P R E N D I M A S
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS DVARŲ PAVELDO IŠSAUGOJIMO IR JO INTEGRAVIMO Į VISUOMENĖS GYVENIMĄ KONCEPCIJOS
2002 m. rugsėjo 13 d. Nr. 87
Vilnius
Valstybinė paminklosaugos komisija savo 2001 07 20 sprendime Nr. 83 „Dėl dvarų paveldo išsaugojimo politikos“ pirmuoju punktu nusprendė inicijuoti dvarų paveldo išsaugojimo koncepcijos parengimą. Tokią koncepciją parengė Komisijos darbo grupė. Ji diskutuota keliuose Komisijos plenariniuose posėdžiuose. Galutinė jos redakcija apsvarstyta ir patvirtinta 2002 09 13 Komisijos posėdyje.
Valstybinė paminklosaugos komisija, remdamasi savo nuostatų 6 ir 7 str., nusprendžia paskelbti Lietuvos Respublikos dvarų paveldo išsaugojimo ir jo integravimo į visuomenės gyvenimą koncepciją (pridedama).
VALSTYBINĖS PAMINKLOSAUGOS
KOMISIJOS PIRMININKĖ GRAŽINA DRĖMAITĖ
______________
I. BENDROJI DALIS
Koncepcijos misija, reikšmė ir taikymas.
Lietuvos Respublikos Konstitucijoje pabrėžiama, kad atkurta Lietuvos valstybė, kurios teisiniai pamatai grįsti Lietuvos Statutais ir Lietuvos Respublikos Konstitucijomis. Lietuvos valstybingumo tęstinumo nuostata įprasmina ir įteisina šios Koncepcijos misiją – sukurti Lietuvos dvarų paveldo išsaugojimo ir perdavimo ateinančioms kartoms strateginį ir edukacinį pagrindą. Konstitucijos 42 straipsnio nuostata, įpareigojanti Valstybę rūpintis istorijos ir kultūros paminklų bei vertybių apsauga, pagrindžia šios Koncepcijos būtinybę.
Koncepcijoje suformuota valstybinė dvarų paveldo apsaugos samprata ir jos įtvirtinimo visuomenėje strategija. Kilnojamasis bei dvasinis dvarų kultūros paveldas yra sudėtinė ir neatsiejama bendrojo dvarų paveldo dalis, tačiau jo išsaugojimo, panaudojimo bei puoselėjimo problemos šioje koncepcijoje nuodugniau neaptartos.
Koncepcija – strateginis dokumentas, į kurio nuostatas privalo atsižvelgti valstybės institucijos (Vyriausybė, ministerijos, Vyriausybės įstaigos, apskričių viršininkų administracijos, kitos institucijos) formuodamos, rengdamos, koordinuodamos, tvirtindamos ir koreguodamos mokslinę ir teisinę bazę; Valstybės strateginio planavimo sistemos dokumentus (strategijas, planus, programas): Valstybės (bei jos regionų) ilgalaikės raidos strategiją, Ilgalaikę ūkio plėtros strategiją, Lietuvos Respublikos teritorijos bendrąjį planą, Nacionalinės plėtros planą (bendrąjį programavimo dokumentą) (NPP/BPD), Nacionalinę kultūros plėtros programą, Nacionalinę turizmo plėtros programą, tarpinstitucinę Valstybės dvarų paveldo išsaugojimo ir integravimo į visuomenės gyvenimą programą, Žemės ūkio ir kaimo plėtros strategiją bei esminę jos dalį – Žemės reformos antrojo etapo ir gyvenviečių sistemos pertvarkos principus (strategiją); kasmetinį Valstybės biudžetą ir fiskalinius Valstybės planus; kitas valstybines strategijas, institucijų ir tarpinstitucinius plėtros planus bei programas; vesdamos derybas ir pasirašydamos tarptautines sutartis, atspindinčias pasaulinius globalizacijos procesus (reikšmingai finansinei paramai gauti), dėl istorinių Lietuvos dvarų ir kito Lietuvos istoriją ir kultūrą atspindinčio paveldo užsienyje apsaugos ir integravimo; formuodamos valstybinį Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastrą ir registrą; organizuodamos, koordinuodamos ir kontroliuodamos specialiojo, bendrojo ir detaliojo teritorijų planavimo dokumentų rengimą; koordinuodamos, įgyvendindamos ir prižiūrėdamos žemės reformos ir nuosavybės teisių atstatymo procesą, formuodamos ir įgyvendindamos bendrąją nuosavybės santykių ir socialinę, kultūros, mokslo ir švietimo, ūkinę-ekonominę, fiskalinę-monetarinę valstybės politiką ir kitoje savo veikloje, galinčioje turėti įtakos dvarų paveldo apsaugai ir jo integravimui į visuomenės gyvenimą.
Koncepcija yra strateginis ir edukacinis pagrindas juridiniams ir fiziniams asmenims, siekiantiems išsaugoti, palaikyti ir puoselėti Lietuvos saviraiškos nacionalinį charakterį bei regioninius ypatumus, išsaugoti ir pritaikyti dvarų paveldą nūdienos reikmėms, išsaugoti, palaikyti ir/ar atgaivinti būdingas Lietuvos kaimui kraštovaizdžio tvarkymo tradicijas, tradicinius kaimo bei dvarų miestų ir miestelių teritorijų planavimo būdus, teritorinius kultūrinės sklaidos principus, tradicinę kaimo architektūrą, gyvenseną, tradicinius socialinius elementus bei ypatumus, ūkininkavimo būdus, tradicinių statybos būdų ir medžiagų panaudojimą.
1. Koncepcijos rengimo teisinis pagrindas.
Dvarų paveldo išsaugojimo ir jo integravimo į visuomenės gyvenimą koncepcija rengiama vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucija, 1972 metų Pasaulinio kultūros ir gamtos paveldo globos konvencija, 1985 metų Europos architektūros paveldo apsaugos konvencija, 1992 metų pataisyta Europos archeologijos paveldo apsaugos konvencija, 2000 metų Europos kraštovaizdžio konvencija ir jos aktualiausiais įsipareigojimais, LR valstybinės paminklosaugos komisijos 1997-09-01 sprendimu Nr. 39 „Dėl kultūros paveldo politikos principų“, LR valstybinės paminklosaugos komisijos 1999-09-24 sprendimu Nr. 64 „Dėl bendraeuropinės kultūros paveldo išsaugojimo politikos integravimo į Lietuvos paveldosaugos sistemą“ bei LR valstybinės paminklosaugos komisijos 2001-07-20 sprendimu Nr. 83 „Dėl dvarų paveldo išsaugojimo politikos“, LR Vyriausybės 2001-12-05 nutarimu Nr. 1463 „Valstybės ilgalaikės raidos strategijos koncepcija“, LR Vyriausybės 2002-06-06 nutarimu Nr. 827 „Dėl strateginio planavimo metodikos patvirtinimo“.
2. Koncepcijos tikslai:
2.1. Suformuluoti ir pateikti kokybiškai brandesnę, konstitucinius principus ir istorinę tiesą bei tarptautinius paveldosauginius įsipareigojimus atitinkančią valstybinę dvarų paveldo sampratą ir šia samprata pagrįstus jo apsaugos bei integravimo į visuomenės gyvenimą principus (strategiją, pagrindines kryptis ir priemones).
2.2. Suformuluoti strateginį ir edukacinį pagrindą dvarų paveldo apsaugos ir integravimo į visuomenės gyvenimą teisinei bazei, LR strateginio planavimo sistemos dokumentams, taip pat Valstybinei dvarų paveldo išsaugojimo ir integravimo į visuomenės gyvenimą tarpinstitucinei programai, kitoms valstybinėms strategijoms, planams, programoms bei specialiojo, bendrojo ir detaliojo teritorijų planavimo dokumentams formuoti, rengti ir koreguoti.
2.2.1. Apibrėžti visuomenės ir valstybės institucijų dalyvavimo ir kompetencijos dvarų paveldo apsaugos ir integravimo į visuomenės gyvenimą srityje principus (teises, funkcijas ir įgaliojimus), kurie būtų pagrįsti valstybine dvarų paveldo samprata ir jos įtvirtinimo strategija bei Valstybės strateginio planavimo sistemos nuostatomis.
2.3. Nustatyti tokią dvarų paveldo išsaugojimo ir integravimo į visuomenės gyvenimą strategiją, kuri sudarytų efektyvios dvarų paveldo apsaugos politikos formavimo ir kompleksinio jo išsaugojimo, tvarkymo bei naudojimo prielaidas.
2.4. Parengti darnios ir vientisos dvarų paveldo apsaugos sistemos, pagrįstos valstybine dvarų paveldo samprata, ir integruotos į LR strateginio planavimo sistemą, apimančios visą istorinį dvarų paveldą ir esmines jo apsaugos problemas, taip pat tausojamąjį naudojimą, strateginį ir edukacinį pagrindą.
II. ISTORINĖ LIETUVOS DVARO SAMPRATA
3. Bendrieji istorinių Lietuvos dvarų bruožai ir ypatumai.
3.1. Istorinio Lietuvos dvaro sampratos pagrindas.
Istorinės Lietuvos dvarų sistemos ir pagrindinio jos elemento – istorinio dvaro – samprata grindžiama 2001-06-22–23 LR Vyriausybės ir Valstybinės paminklosaugos komisijos organizuotos konferencijos „Lietuvos dvarai – praeitis, dabartis ir ateitis“ medžiagos apibendrintomis išvadomis, LR valstybinės paminklosaugos komisijos 2001-07-20 sprendimo Nr. 83 „Dėl dvarų išsaugojimo politikos“ nuostatomis, istorinių šaltinių, patirties dvarų paveldo srityje apibendrinta analize. Ją formuojant taip pat remtasi pirmame skirsnyje išvardytais teisės aktais.
3.2. Istorinio Lietuvos dvaro apibūdinimas.
Dvaras (kiemas) – materializuota žemės valdymo ir disponavimo ja santykių išraiška, atsiradusi dar iki Lietuvos valstybės sukūrimo ir suklestėjimo. Istorinis dvaras buvo pagrindinė ir stabiliausia mums žinoma Lietuvos kaimui būdinga teritorinė-erdvinė struktūra, turėjusi aiškių polifunkcinių bruožų. Pagal nuosavybės formą dvarai buvo valstybiniai (karaliaus, Lietuvos didžiojo kunigaikščio, Valstybės, okupacinės valdžios institucijų), bažnyčios, bajorų (ponų) ir įvairios kilmės savininkų nuosavybė. Dvaro raidoje keitėsi jo dydis, bendra planinė erdvinė sandara, žemėnaudos ir žemėvaldos struktūros. Įvairiais raidos tarpsniais dvarą sudarė dvaro sodyba (-os), dvaro žemė, palivarkai, kaimo gyvenvietės, miesteliai, net miestai ar jų dalys, upės, ežerai ir miškai, pievos, pramonės kompleksai, pakelės namai, kelių ir keliukų tinklas, hidrologiniai įrenginiai ir kiti jo struktūros funkciniai dėmenys. Dvarų valdomos žemės, žemėnaudos plotai, jų konfigūracija, palivarkų, kaimo gyvenviečių, o kai kada ir miestelių skaičius bei kiti pagrindiniai struktūros parametrai dažniausiai buvo skirtingi. Skyrėsi ne tik jų infrastruktūra ir kultūrinė aplinka, ekonominis pajėgumas, bet ir socialinė struktūra.
3.3. Lietuvos dvarų sistema.
Kelis amžius Lietuvoje paskirų dvarų ir jų grupių darni visuma sudarė savitą Lietuvos valstybės struktūrą, vadinamą istorine dvarų sistema. Istorinė dvarų sistema pasižymėjo ilgaamžiškumu, ilgalaikiu stabilumu, lankstumu, gebėjimu prisitaikyti prie pasikeitusių politinių, taip pat valstybingumo raidos, ūkinių-ekonominių, socialinių aplinkybių bei kultūrinių ir teisinių realijų.
3.3.1. Istorinis Lietuvos dvarų tinklas.
Lietuvos dvarų sistemos teritorinė erdvinė išraiška, susieta bendra administravimo ir teisine sistema, teritorinės sklaidos ir polifunkcinių ryšių visuma, vadinama istoriniu Lietuvos dvarų tinklu.
3.3.2. Dvarų sistemos reikšmė Lietuvos raidai.
Dvarų sistema tiesiogiai sietina su Lietuvos valstybingumo ir žemės ūkio raida bei tradicijomis, atitinkančiomis bendrą Europos kontekstą. Ji ilgus amžius užtikrino Europos, o iš dalies ir pasaulinės elitinės ir buitinės kultūros sklaidą didžiojoje Lietuvos teritorijos dalyje. Dvaruose tiesiogiai atsispindėjo europinės įvairių amatų, mokslo ir naujausių technologijų, pramonės ir žemės ūkio raidos tendencijos. Svarbiausias mums žinomas veiksnys, daręs įtaką Lietuvos dvarų sistemos raidai pagal Europos kriterijus, buvo 1557 metų Valakų reforma. Ją įgyvendinus buvo iš esmės pakoreguota senoji dvarų sistema – daug kur padidintos ir perplanuotos bei sujungtos dvarų žemėnaudos ir žemėvaldos su visa jų struktūra, perplanuotos dvarų sodybos, suplanuota ir įsteigta daugybė palivarkų ir kaimo gyvenviečių, suplanuota ir įsteigta daug naujų lažinio palivarkinio tipo dvarų. Buvo keičiama ir socialinė sankloda. Lietuvoje, išskyrus Žemaitiją, įsivyravo baudžiaviniai socialiniai santykiai.
Valakų reforma yra pirmi mums žinomi iš anksto suplanuoti ir didele dalimi planingai įgyvendinti Valstybės masto kraštotvarkos darbai. Per dvidešimt reformos metų, o ir vėliau, labai pasikeitė Lietuvos kaimo kraštovaizdis. Jis įgavo daug Europos kraštovaizdžiui būdingų bruožų ir Lietuvoje palaipsniui tapo tradiciniu.
Išlikęs dvarų paveldas iki šiol daro įtaką Lietuvos kraštotvarkos procesams. Išlikę valakinio kaimo struktūros ir elementai gerina-palaiko kultūrinio Lietuvos kraštovaizdžio kokybę ir suteikia jam savitumo. Išlikę šimtai dvarų parkų, kitų jų apželdinimo elementų. Sodybos ar jų pastatai pritaikyti ar pritaikomi naujoms kultūros sklaidos reikmėms, kai kur atkuriama pirminė jų paskirtis. Kai kuriuose buvusiuose dvaruose jau ūkininkaujama, auginami žirgai, atgaivinami malūnai, lentpjūvės, pieninės, oranžerijos.
Sovietmečiu dvarai buvo konfiskuoti, nacionalizuoti, o dvaro kaimo gyvenviečių planinė-erdvinė struktūra, žemėvaldos ir žemėnaudos struktūros bei suformuota kaimo apgyvendinimo sistema buvo ignoruota ir planingai naikinama. Daugiausia buvo sunaikinta, sužalota ir pakeista tarpukario Lietuvos vienkiemių ir viensėdžių. Dvarų rūmai ir kiti pastatai irgi buvo naikinami, žalojami naudojant juos ne pagal paskirtį, nyko neprižiūrimi, tačiau didelė dalis nugyventų dvarų ir palivarkų sodybų, valakinio laikotarpio kaimo gyvenviečių bei miestelių išliko. Daug kur dvarų sodybose buvo įkurtos tarybinių ūkių ir kolūkių kontoros, ūkiniai, mokymo, kultūros centrai bei ambulatorijos, kumetynuose bei kituose dvarų pastatuose apgyvendinti kolūkiečiai bei tarybinių ūkių darbininkai. Kolūkinių brigadų gamybinių centrų su gyvenvietėmis steigimo principas buvo pasiskolintas iš palivarkinio tipo dvaro.
Istorinio Lietuvos dvarų tinklo raida lėmė Valstybės kultūrinio kraštovaizdžio tradiciją ir apgyvendinimo struktūrą – Lietuvos kaimo gyvenviečių ir miestelių, miestų tinklą. Šių dviejų skirtingų kultūrinės, ūkinės veiklos ir politinės prigimties struktūrų formavimas betarpiškai siejosi ir vėlesniais jų raidos etapais. Be to, dvarų sistema dvarų tinklo dėka ilgus amžius užtikrino materialiosios ir dvasinės kultūros tolygią sklaidą didžiojoje Lietuvos teritorijos dalyje. Dvarų sistemos ir jų sklaidos ypatumai sąlygojo regionų kultūrinio kraštovaizdžio, tradicijos bei gyvensenos skirtingų bruožų formavimąsi, skatino socialinės sanklodos ypatumus ir palaikė paprotinės teisės elementus. Minėtų apraiškų elementų išliko iki šių dienų.
III. VALSTYBINĖ LIETUVOS DVARŲ PAVELDO SAMPRATA
4. Valstybinė Lietuvos dvarų paveldo samprata.
4.1. Dvarų paveldo sampratos pagrįstumas.
Dvarų paveldo samprata ir integravimo į visuomenės gyvenimą strategija pagrįsta istorinės Lietuvos dvarų sistemos ir pagrindinio jos elemento – dvaro – raidos analizės apibendrintomis išvadomis, LR Vyriausybės ir Valstybinės paminklosaugos komisijos organizuotos konferencijos „Lietuvos dvarai – praeitis, dabartis ir ateitis“ medžiaga, Valstybės ir savivaldybių kultūros paveldo apsaugos institucijų, visuomeninių organizacijų bei privačių fizinių ir juridinių asmenų daugiametės veiklos ir praktinės patirties apibendrintomis išvadomis.
4.2. Valstybės ir visuomenės apsaugos objektas – dvarų paveldas.
Dvarų kultūros paveldas yra istorinės analizės pagrindu apibrėžtas apsaugos ir integravimo į visuomenės gyvenimą objektas, mus pasiekusi kultūrinės vertės ir visuomeninės reikšmės Lietuvos istorinės dvarų sistemos dalis – istorinių dvarų fizinės, funkcinės teritorinės struktūros, dėmenys ir/ar jų sankaupos, fragmentai, elementai bei kilnojamosios, dvasinės, socialinės ir kt. vertybės – paveldosaugos bei kraštotvarkos kompleksiškumo reikalavimus atitinkanti visuma.
4.3. Dvarų paveldo sąvokos.
Lietuvos dvarų paveldas yra esminė, itin reikšminga didžiausios apimties ir sudėties Lietuvos kaimui būdingo kultūros paveldo dalis:
4.3.1. Dvaro nekilnojamasis kultūros paveldas – dvarų paveldo dalis – kultūrinės vertės ir visuomeninės reikšmės mus pasiekęs dvaro fizinis, funkcinės teritorinės struktūros dalių vientisas junginys ir/ar atskiros jo dalys, fragmentai ir/ar elementai. Jis yra pagrindinis bendro Lietuvos dvarų paveldo dėmuo.
4.3.1.1. Dvaro nekilnojamasis kultūros paveldas – vienas iš kelių reikšmingiausių, didžiausios apimties ir sudėties funkcinis teritorinis-erdvinis Lietuvos kaimo nekilnojamojo kultūros paveldo dėmuo.
4.3.2. Dvarvietė – vietovė, kurioje būta dvaro ir yra vizualiai išlikusių jo buvimo požymių – fizinės, funkciniu teritoriniu-erdviniu požiūriu vientisos struktūros liekanos ir/ar kultūrinis (archeologinis) sluoksnis.
4.3.3. Dvaro sodybvietė – dvaro ar palivarko sodybos vieta, kurioje yra vizualiai išlikusių jos buvimo požymių ir/ar kultūrinis (archeologinis) sluoksnis.
4.3.4. Dvaro sodyba – esminis mus pasiekęs dvaro paveldo fizinis, teritorinis funkcinis struktūros dėmuo – dvaro šeimininko (bajoro, dvarininko, pono ar jo vietininko) gyvenvietė, atlikusi ir kitas dvaro centro funkcijas.
4.3.5. Dvaro kaimo gyvenvietė ir/ar jo fragmentas – dvaro paveldo teritorinės funkcinės struktūros dėmuo ir/ar jo fragmentas – mus pasiekusi kaimo gyvenvietė ir/ar jos fragmentas, buvusi sudėtinė teritorinė funkcinė dvaro struktūros ir/ar jo valdos dalis, turėjusi alodo principu pagrįstą žemėnaudą. Ji nustatoma remiantis archyviniais nuosavybės ir inventoriniais dokumentais bei moksliniais tyrimais.
4.3.6. Dvaro paveldo dėmuo ar jo fragmentas – mus pasiekusi kultūrinės vertės dvaro fizinė, funkcinė teritorinė struktūros dalis. Pvz., dvaro kaimo gyvenvietė, dvaro miestelis, dvaro ar palivarko sodyba, dvaro sėjomaina ir t. t.
4.3.7. Dvaro paveldo (fizinės, funkcinės teritorinės struktūros) dėmens elementas – dėmens (pvz., dvaro ar palivarko sodybos, dvaro kaimo gyvenvietės ir t. t.) sudėtinė dalis, jo struktūroje sąlygiškai savarankiška funkciniu ir/ar planiniu erdviniu požiūriu (pvz., parkas, pastatas, tvenkinys ar jų sistema ir t. t.) ir turinti kultūrinę vertę.
4.4. Dvarų paveldas – esminis kraštotvarkos objektas.
Dvarų paveldo apsauga, t. y. tausojamasis jo naudojimas ir saugantysis tvarkymas, yra kraštotvarkos proceso dalis, integruota į Valstybės strateginio planavimo sistemą. Ji apima teritorinės žemėnaudos, žemėvaldos struktūrų ir jų erdvių tvarkymo, urbanistinių bei planinių erdvinių architektūrinių sprendinių, taip pat nematerialiųjų vertybių išsaugojimo bei kitų priemonių visumą, skirtą žmonių veiklai organizuoti, socialinei, ekonominei, ekologinei politikai bei kultūriniam kraštovaizdžiui formuoti.
4.4.1. Dvarų paveldo nekilnojamųjų kultūros vertybių atskirų teritorinių-erdvinių junginių susisteminta visuma, sujungianti ir kitą šių junginių teritorijose esantį paveldą bei administruojama apsaugos ir tausojamojo naudojimo pagrindu, sudaro išskirtinę dvarų nekilnojamojo kultūros paveldo saugomų teritorijų sistemą ir tinklą, suformuotą įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Išskirtinė dvarų nekilnojamojo kultūros paveldo saugoma teritorija – teritorinis-erdvinis junginys yra sudaromas iš mus pasiekusių dvarų sistemos kelių fizinių, funkcinių teritorinių-erdvinių dvarų struktūrų ir/ar šių struktūrų dalių junginio, ir/ar dvaro nekilnojamojo paveldo dėmenų, fragmentų, elementų bei dvarų paveldo archeologinių vietų ir vietovių.
4.4.1.1. Išskirtinės dvarų nekilnojamojo kultūros paveldo saugomos teritorijos skelbiamos ir registruojamos nekilnojamąjį dvarų kultūros paveldą reglamentuojančio įstatymo, LR saugomų teritorijų, Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos, Nekilnojamojo turto kadastro, Nekilnojamojo turto registro įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Dvaro paveldo dėmenys, fragmentai, elementai, jau esantys nekilnojamojo kultūros paveldo apskaitoje (LR nekilnojamųjų kultūros vertybių registre), saugomi pagal Saugomų teritorijų įstatymo nustatytus kultūros paveldo objektų (nekilnojamųjų kultūros vertybių) kategorijos reikalavimus, jeigu jie nėra kitų, didesnės apimties, saugomų teritorijų dalys.
4.4.2. LR dvarų nekilnojamojo kultūros paveldo apskaita yra formuojama ir tvarkoma dvaro nekilnojamojo kultūros paveldo vientisos fizinės, funkcinės teritorinės-erdvinės struktūros pagrindu. Nesant pakankamų jos sudėties ir apimties požymių, atliekama esminių geriausiai išlikusių dvaro paveldo dėmenų ir/ar archeologinio jų sluoksnio (vietos, vietovės) apskaita, tačiau būtinai pateikiant visapusiškus tyrimų duomenis apie buvusią dvaro struktūrą, kaip apie apskaitos formavimo pagrindą.
4.4.2.1. Dvaro paveldo apskaita skaidoma ir formuojama dėmenų ir/ar jo elementų pagrindu, tačiau laikomasi istorinio dvaro kaip buvusios vientisos fizinės, funkcinės teritorinės-erdvinės struktūros apsaugos principo. Pagrindinis dvarų paveldo dėmuo – dvaro nekilnojamasis kultūros paveldas yra istoriškai, funkciškai ar kompoziciškai vientisas darinys (struktūra) ir apsaugos aspektu toks turi išlikti.
4.4.3. Tvarkoma senųjų dvarviečių, dvarų sodybviečių, buvusių dvarų kaimų gyvenviečių apskaita. Sudaromi jų sklaidos žemėlapiai ir suvestinės. Nustatomos ir registruojamos jų kraštovaizdinės ir archeologinės vertės.
4.4.4. Teisės aktais reglamentuojamas ir Valstybės strateginiuose bei kituose planavimo dokumentuose nustatomas dvaro paveldo vaidmuo, pritaikymas ir panaudojimas nūdienos visuomenės poreikiams.
4.5. Valstybinės dvarų paveldo sampratos privalumai.
4.5.1. Samprata atitinka valstybingumo tęstinumo, konvencijų ir konstitucinius paveldo apsaugos principus, sudaro prielaidas šių principų įgyvendinimo strategijai ir politikai suformuoti.
4.5.2. Samprata orientuota į dvarų paveldo apsaugos ir integravimo į visuomenės gyvenimą sistemos – Valstybės strateginio planavimo sistemos dalies – sukūrimą.
4.5.3. Samprata sudaro prielaidas parengti teisinę bazę, atitinkančią šiuolaikinius paveldosaugos, kraštotvarkos, teritorijų bei ūkinio-ekonominio planavimo, prasmingos kultūros raidos, efektyvaus švietimo bei socialinio ugdymo ir kitus dvarų paveldo integravimo į visuomenės gyvenimą reikalavimus.
4.5.4. Samprata skatina perspektyvesnės, kompleksiškumo principu pagrįstos Lietuvos kaimo paveldo valstybinės apskaitos, apsaugos ir statistikos politikos formavimą.
4.5.5. Samprata formuoja objektyvesnį, buvusias istorines realijas atitinkantį visuomenės požiūrį į dvarų paveldą, į Lietuvos kaimui būdingą nacionalinį kultūros paveldą, į istorinį jos teritorinės-erdvinės apgyvendinimo ir infrastruktūros sistemos pagrindą.
4.5.6. Samprata sudaro strategines prielaidas daug efektyvesnei ir objektyvesnei dvarų paveldo apsaugos ir integravimo politikai formuoti ir vykdyti bei kompleksiniam jo išsaugojimui, tvarkymui ir naudojimui užtikrinti.
4.5.7. Samprata neignoruoja istorinės tiesos, praktinio pažinimo, moksliniais tyrimais pagrįstų išvadų; sudaro prielaidas išsaugoti visus kultūrinės vertės ar jos požymių turinčius dvarų paveldo fizinių, funkcinių teritorinių struktūrų dėmenis, elementus ar/ir jų fragmentus.
IV. LIETUVOS DVARŲ PAVELDO BŪKLĖ
5. Esamos dvarų paveldo būklės analizė.
5.1. Dabartinio požiūrio į dvarus ir jų paveldą, fizinės būklės ir teisinės bazės susiformavimo prielaidos.
Susikaupusios dvarų paveldo išsaugojimo problemos nėra vien pastarojo dešimtmečio padarinys. Praėjusį šimtmetį Lietuvos kultūrą, ne tik dvarus ir jų paveldą niokojo kelios milžiniškos kultūrinio palikimo naikinimo bangos, kurios ypač skaudžiai palietė dvarų tradiciją ir kultūros paveldą. Labai pažeista tuometinė dvarų ir jų kultūros sankloda neatitiko 1918–1940 m. Lietuvos Respublikos valstybės politikos reikalavimų bei tautinės sampratos. Iš esmės keičiant žemėvaldos ir žemėnaudos sistemą bei gaivinant tautinę savimonę ši sankloda buvo tapusi nemenku kliuviniu. Vėliau, sovietmečiu, žodžių „dvaras“, „buvusio dvaro sodyba“ buvo vengiama, nes dvarai daug kur bylojo apie gilias valstybingumo šaknis, tuometinio Europos lygio žemės ūkio ir dvarų pramonės technologijas, aukštos kultūros sklaidą bemaž visoje Lietuvos teritorijoje, ugdė bendrą grožio ir visapusiško gerbūvio sampratą. Dabar Lietuvoje nebėra prielaidų, sąlygojančių nutautėjimą ir prievartinius darbo santykius, didžiuojamasi valstybingumo ištakomis, tačiau dvarų paveldas vis dar stokoja dėmesio. Iki pastarojo meto vyravęs abejingumas dvarų paveldui buvo viso praeito šimtmečio, o gal būt dar ilgesnio laikotarpio sampratos pasekmė.
5.2. Dvarų paveldo tyrimai, jų raida ir rezultatai.
Visos Lietuvos ar jos teritorijoje vykdytos mums žinomos didžiosios žemės reformos – 1557 m. Valakų reforma, 1907–1915 m. Stolypino, 1922–1940 m. M. Krupavičiaus žemės reforma, sovietinė nacionalizacija, vadinama pokario kolektyvizacija, ir kt. – iš esmės apibrėžė skirtingus istorinių dvarų raidos etapus bei nustatė esminius jų generacijų skirtumus. Visos reformos buvo grindžiamos atitinkama dvarų sistemos, žemėnaudos, žemėvaldos ir kitų socialinių santykių analize bei tyrimais.
Lietuvos visuomenė kultūros paveldą palaipsniui vis aiškiau suvokia kaip vieną iš tolesnio gyvenimo, ūkinės ir socialinės bei regionų raidos sąlygų ir nuolat jaučia šio ištekliaus grėsmingą mažėjimą ir nykimą. Dvarų paveldo struktūros elementai Lietuvoje yra tyrinėjami Lietuvos istorijos institute, šalies universitetuose. Išlikusios dvarų sodybos ir jų fragmentai inventorizuojami Kultūros paveldo centre, Paminklų restauravimo projektavimo institute, Valstybiniame žemėtvarkos institute ir kitose institucijose. Iki šiol stokojama kompleksinių, aprėpiančių visą buvusią fizinę, teritorinę funkcinę istorinio dvaro struktūrą bei socialinius ir dvasinės kultūros aspektus, dvarų kultūros paveldo mokslinių tyrimų ir analizės. Atliekamas tik dalinis, t. y. kai kurių dvaro paveldo funkcinių struktūros dėmenų – dvarų sodybų ir kai kurių palivarkų, – identifikavimas bei inventorizavimas. Kitos dvarų paveldo dalies apskaita neaprėpia. Ypač tai svarbu buvusioms dvarų kaimo gyvenvietėms, kurios sparčiai nyksta. Daug buvusių dvarų kaimo gyvenviečių traktuojamos tik kaip etnografinis paveldas ir nesiejamos su dvarų fizinėmis, teritorinėmis funkcinėmis struktūromis. Lietuvoje yra žinoma apytikriai 10000 dvarų ir palivarkų sodybų, jų fragmentų bei dvarviečių ir palivarkų vietų, tačiau jų sklaidos, kraštovaizdiniai, archeologiniai, etnografiniai ir kt. tyrimai beveik neatliekami. Dauguma šio paveldo, neatsižvelgiant į akivaizdžius kraštovaizdinės, archeologinės, etnografinės ir kitos istorinės ir dabartinės vertės požymius, neištirta, neapskaityta ir palikta išnykti.
Ekonominių, politinių ir socialinių sąlygų kaita lėmė kultūros, taigi ir dvarų paveldo, integravimo į visuomenės gyvenimą pobūdį. XX a. Lietuvoje dvarų paveldas buvo negailestingai transformuojamas ir pritaikomas naujoms ūkio, žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo sistemoms.
5.3. Reali fizinė dvarų paveldo būklė, statistika.
Empiriškai nustatyta, kad bendra viso Lietuvos dvarų kultūros paveldo būklė yra bloga. Didžiosios daugumos apskaitoje esančių esminių dvarų paveldo dėmenų, fragmentų ir elementų būklė taip pat bloga. Dėl nesuformuotos bendros visą dvarų kultūros paveldą aprėpiančios apskaitos ir monitoringo (stebėsenos) sistemos neįmanoma parengti visapusiškos ir tikslios viso dvarų paveldo fizinės būklės analizės. Pati blogiausia būklė yra tų kultūros paveldo objektų, kuriuose nėra šeimininko. Tokiu paveldu pagal galiojančius teisės aktų reikalavimus privalo rūpintis savivaldybės, tačiau jie nevykdomi. Kita dalis blogos būklės dvaro sodybų (jų fragmentų) yra privačios, tačiau šeimininkai nepajėgūs jų prižiūrėti ir/ar tvarkyti. Bloga buvusių dvarų kaimo gyvenviečių fizinė būklė, tačiau vykdant apskaitą, apsaugą ir naudojantis, jie netraktuojami kaip dvarų paveldo dėmenys. Yra priimti teisės aktai dėl blogai prižiūrimo nekilnojamojo kultūros paveldo turto priverstinio išpirkimo, tačiau jie nevykdomi. Nesuformuoti šio turto išpirkimo finansavimo šaltiniai. Dėl minėtų priežasčių tokie dvarų paveldo objektai, pirmiausia dvarų sodybos ir jų fragmentai, sparčiai nyksta. Saugomose teritorijose esančių dvarų sodybų ir jų landšaftinės aplinkos fizinė būklė daug kur yra taip pat bloga. Pati geriausia arba patenkinama muziejams (nacionaliniams ir savivaldybių) priklausančių dvarų sodybų ar jų pastatų fizinė būklė.
5.3.1. Lietuvos dvarų nekilnojamojo kultūros paveldo nykimo tendencijos.
Dvarų ir palivarkų sodybų bei kaimo gyvenviečių nykimas vis spartėja. Pagrindinė priežastis yra ta, kad, iš esmės pasikeitus ekonominėms, politinėms sąlygoms ir socialiniams santykiams, dvarų kultūros paveldo išsaugojimo, jo išlikimo bei integravimo į visuomenės gyvenimą problemos iki pastarųjų metų nebuvo iš esmės sprendžiamos.
5.3.1.1. Dvarų paveldo nykimo tendencijas lemiančios priežastys.
Nebuvo suformuota vieninga Valstybės strateginio planavimo sistema, integruojanti ir dvarų paveldą bei jo apsaugos ir tausojamojo naudojimo bei pritaikymo problemas, kaip atskira šios sistemos dalis; Valstybės institucijos iki šiol nebuvo suformavusios ir pateikusios valstybinės dvarų kultūros paveldo sampratos. Nesuformuota atitinkama dvarų paveldo apsaugos ir integravimo teisinė bazė ir ja pagrįsta tyrimų, apskaitos, apsaugos sistema. Nesuformuoti šiuolaikinius paveldo apsaugos reikalavimus bei integravimo poreikius bei galimybes atitinkantys finansavimo šaltiniai. Neįvertintos reprezentacinio, ūkinio-ekonominio, kultūrinio, švietimo, socialinio, aplinkosauginio-kraštovaizdinio ir kt. dvarų paveldo panaudojimo ir pritaikymo galimybės. Nereglamentuotas dvarų paveldo integravimas į teritorijų ir kitus strateginius Valstybės planus bei tarptautines programas.
5.3.1.2. Didėjantį dvarų paveldo nykimą dabar lemia penki pagrindiniai praktiniai veiksniai: dvaro struktūros būsimajame valstybės ūkyje neapibrėžimas, dvarų palikimas be šeimininko, nesutvarkyti pastatų stogai, pastatų priežiūros stoka, lėšų stoka ir netinkamas valstybinių institucijų darbas. Nesuformuota visuomenės ir valstybės institucijų kompetencijos sistema, todėl yra akivaizdi ir dvarų paveldo apskaitos, priežiūros bei kontrolės stoka.
5.3.2. Dvarų paveldo statistika.
Realios viso dvarų paveldo statistikos iki šiol nėra dėl keleto priežasčių. Didelė dalis kaimo gyvenviečių – dvarų paveldo dėmenų – administraciniu, statistiniu, apskaitos, saugojimo ir naudojimo požiūriu yra atsietos nuo dvarų paveldo ir jo sampratos. Yra žinoma apytikriai 10000 dvarų ir palivarkų sodybų, dvarviečių, tačiau šio skaičiaus nerasime oficialiose informacijose. Išlikusių ar iš dalies išlikusių buvusių dvarų kaimų ne tik paveldosauginė apskaita, bet ir apskritai oficiali statistika nevedama. Tokia pati situacija yra ir su kitais dvarų paveldo dėmenimis. Pagal gyventojų surašymo duomenis 1923 m. Lietuvoje (be Klaipėdos ir Vilniaus kraštų) buvo 27 miestai, 3508 dvarai ir palivarkai, 241 miestelis, 12706 kaimo gyvenvietės, 174 bažnytkaimiai, 7352 vienkiemiai su atskiru pavadinimu (viensėdžiai) ir 381 kitų kategorijų gyvenamoji vieta. Gyvenvietėse buvo 314699 kiemai ir gyveno 2028971 gyventojas. 1964 metais oficialiuose mokslo leidiniuose dabartinėje Lietuvos teritorijoje buvo nurodyta daugiau kaip 4000 buvusių dvarų sodybų (apie 500 stambių, 1500 vidutinio dydžio ir 2000 mažesnių). Sovietmečiu sudarytuose Istorijos ir kultūros paminklų sąrašuose buvo 125 dvarų sodybos, jų fragmentai ir elementai (pavieniai statiniai). 1991 metais į Naujai išaiškinamų istorijos ir kultūros paminklų sąrašą įrašytos 789 dvarų ir palivarkų sodybos. Šį skaičių sudarė ir 111 dvarų, sodybų, perkeltų iš minėto Istorijos ir kultūros paminklų sąrašo ir papildytų naujomis sudėtinėmis dalimis. Kitos dvarų sodybos buvo paliktos Istorijos ir kultūros paminklų sąraše. 1990–1994 metais LR kultūros paveldo inspekcija į Laikinąją apskaitą įrašė 7 dvarų sodybas, kurių iki tol nebuvo valstybinėje kultūros paveldo apskaitoje. Iš viso apskaitoje iki LR nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo įsigaliojimo 1995-02-01 buvo 823 dvarų sodybos ir palivarkai. Šiuo metu į LR nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą įrašyta 91 dvaro sodyba, iš jų 7 paskelbtos kultūros paminklais. Dar 489 šios kategorijos dvarų paveldo objektai yra saugomi kaip nekilnojamosios kultūros vertybės. Vien iš Išaiškinamų istorijos ir kultūros paminklų sąrašo buvo išbraukta 230 dvarų sodybų ir ši tendencija išlieka. Dvarų sodybviečių, palivarkų vietų, buvusių dvarų kaimo gyvenviečių, miestų, miestelių ir kitų dėmenų bei elementų statistika nevedama. Neapskaitytos ir daugumos dvarų ir palivarkų sodybų bei jų fragmentų liekanos. Nevedamas šių dvarų paveldo dėmenų, jų dalių ir fragmentų monitoringas (pokyčių stebėsena).
5.4. Esama dvarų paveldo apsaugos ir integravimo į visuomenės gyvenimą teisinė būklė.
Dvarų paveldo apsaugą reglamentuoja Pasaulinio kultūros ir gamtos paveldo globos konvencija, Europos architektūros paveldo apsaugos konvencija, Europos archeologijos paveldo apsaugos konvencija, kiti tarptautiniai susitarimai ir įsipareigojimai, Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos, Saugomų teritorijų, Žemės įstatymai bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992-04-07 nutarimas Nr. 256 „Dėl buvusių dvarų sodybų-istorijos ir kultūros paminklų išsaugojimo principų atstatant nuosavybės teises, vykdant privatizavimą ir žemės reformą“ ir 1993-05-27 nutarimas Nr. 369 „Dėl buvusių dvarų ir palivarkų paminklinių sodybų apsaugos“, LR Seimo 2000-06-13 nutarimu Nr. VIII-1728 patvirtinta Žemės ūkio ir kaimo plėtros strategija, Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos reglamentai, įvairaus lygmens, apimties ir sudėties teritorijų planavimo dokumentai, kiti poįstatyminiai teisės aktai. Pavienių ir nesusistemintų galiojančių teisės aktų reikalavimų nesilaikoma, nes nesukurta teisinė dvarų paveldo apsaugos sistema.
Architektūros paveldo srityje Lietuva 1999-11-09 ratifikavo 1985 metų Europos architektūros paveldo apsaugos konvenciją ir prisiėmė labai svarbius tarptautinius įsipareigojimus imtis teisinių priemonių architektūros paveldui apsaugoti (3 straipsnis), užkirsti kelią saugomų vertybių sunykimui, sugadinimui ar nugriovimui (4 straipsnis), užtikrinti, kad valstybės institucijos teiks finansinę paramą, reikalingą jos teritorijoje esančiam architektūros paveldui išlaikyti ir atnaujinti, atsižvelgiant į įgaliojimus nacionaliniu, regioniniu ir vietiniu mastu bei į turimo biudžeto galimybes; jeigu būtina, imtis fiskalinių priemonių, skirtų palengvinti tokio paveldo konservavimą; skatinti privačias iniciatyvas, kuriomis numatoma išsaugoti ir atnaujinti architektūros paveldą (6 straipsnis), skatinti tradicinių įgūdžių ir medžiagų taikymą ir plėtrą, kaip esminį veiksnį užtikrinant architektūros paveldo ateitį (10 straipsnis), architektūros paveldo apsaugą apibrėžti kaip esminį miesto ir kaimo vietovių planavimo tikslą ir užtikrinti, kad į tai būtų atsižvelgta visuose etapuose – tiek sudarant plėtros planus, tiek suteikiant leidimus vykdyti darbus; kai įmanoma, miesto ir kaimo planavimo procese įgalinti konservuoti ir panaudoti tam tikrus pastatus, kurie patys savaime nėra saugotini pagal Konvencijos 3 straipsnio 1 paragrafą, tačiau kurie yra vertingi dėl jų padėties miesto ar kaimo aplinkoje ir dėl gyvenimo kokybės sumetimų (10 straipsnis). Dvarų paveldo apsaugos srityje Lietuva visų čia išvardytų ir prisiimtų Konvencijos įsipareigojimų kol kas nesilaiko.
Vienas esminių veiksnių, lemiančių dvarų paveldo apsaugą, yra reikiamos dvarų paveldo apsaugos teisinės bazės problema. Iki šiol stokota kertinių konceptualių ir postulatinių normų, aprėpiančių ir apibrėžiančių visą nekilnojamąjį, kilnojamąjį, dvasinį dvarų kultūros paveldą bei socialinius jo aspektus. Nebuvo ir reikiamų teisės aktų, įteisinančių nekilnojamąjį dvaro kultūros paveldą kaip funkciškai, kompoziciškai ar istoriškai vieningą ir vientisą dvarų paveldo darinį – fizinę, teritorinę funkcinę struktūrą. Dvarų paveldas nebuvo apibrėžtas ir įteisintas kaip apsaugos ir integravimo į visuomenės gyvenimą objektas.
Dvaro sodyba ir dvaro valda neįteisinta kaip vientisas istorinis, kompozicinis ir funkcinis kultūros paveldo objektas, ūkio bei sociokultūrinė struktūra, kraštotvarkos ir valstybės subalansuotos raidos elementas. Apsaugos požiūriu dvaro paveldas iki šiol buvo suvoktas tik kaip dvaro ar palivarko sodyba. Tačiau net ir šios dvaro paveldo dalies vientisumo apsauga nėra pakankamai įteisinta ir užtikrinta mūsų šalies teisės aktuose: LR nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos, Saugomų teritorijų, Teritorijų planavimo, Statybos, Žemės reformos, Nekilnojamojo turto registro, Nekilnojamojo turto kadastro ir kituose įstatymuose. Iki šiol buvo nenustatyti ir įstatymais neįteisinti dvarų paveldo ir jį lydintys apibrėžimai. Saugomų teritorijų įstatymo pagrindu egzistuojanti Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų sistema neužtikrina kompleksinės jose esančio dvarų paveldo dėmenų apsaugos.
Iki šiol neparengta valstybinė subalansuotos plėtros žemės tvarkymo ir administravimo strategija, todėl žemės reforma vykdoma nenuosekliai ir nesilaikant pagrindinių kraštotvarkos reikalavimų. Įstatymais neapsaugotas ir neįteisintas realus dvaro sodybos plotas ir jo vientisumas. Neužtikrintas dvarų paveldui keliamų kultūros paveldo apsaugos reikalavimų įgyvendinimas, rengiant bei derinant teritorinio planavimo dokumentus. Grąžinamas ir privatizuojamas dvarų sodybas atsiejus nuo jų žemėnaudų ir žemėvaldų, buvo priimti ne tik kultūros paveldą, kraštovaizdžio elementus žalojantys, bet ir ūkininkavimui nepalankūs arba neracionalūs sprendimai.
V. LIETUVOS DVARŲ PAVELDO APSAUGOS IR JO INTEGRAVIMO
Į VISUOMENĖS GYVENIMĄ STRATEGIJA
6. Dvarų paveldo išsaugojimo prielaidos.
Dvarų paveldo priežiūrą, saugojamąjį tvarkymą ir tausojamąjį naudojimą būtina skatinti paveldosaugos politikos orientavimu nuo apsaugos, pagrįstos vien draudimais ir apribojimais, prie išsaugojimo, pagrįsto paieška ir planavimu tokio naudojimo, kuris ne tik atitiktų visuomenės teisę į savo kultūros paveldą, bet ir būtų naudingas tokio paveldo objekto savininkui ar jo naudotojui.
Dvarų paveldo apsauga turi būti paremta išsamiais istoriniais ir kultūrologiniais tyrimais, išsamia inventorizacija. Tokia inventorizacija buvo pradėta 1988 metais, tačiau nebuvo baigta. Valstybinis užsakymas mokslo institucijoms Lietuvos dvarų raidai ir jos ypatumams ištirti turėtų būti rimta paskata jau turimą medžiagą iš esmės praturtinti naujais tyrimais ir ją susisteminti. Tokių tyrimų pagrindu sudarytas istorinio dvarų tinklo žemėlapis, apimantis ir nurodantis esmines dvarų paveldo kultūrines vertes, turėtų būti pagrindas teritorijų planavimo ir kraštotvarkos sprendimų priėmimui.
7. Valstybinėdvarų paveldo apsaugos strategija.
7.1. Strategijos pagrindai.
Dvarų paveldo apsaugos, išsaugojimo ir integravimo į visuomenės gyvenimą strategija grindžiama valstybine dvarų paveldo samprata; ją bei konstitucinius ir tarptautinius paveldosauginius reikalavimus bei įsipareigojimus atitinkančia teisine baze; dvarų paveldo kompleksiniu integravimu į kraštotvarkos procesą pagal Valstybės strateginio planavimo principų – teritorijų planų, Valstybės strateginių planavimo dokumentų (strategijų, planų, programų) formavimo, rengimo ir koregavimo procesus; dvarų paveldo kaip kultūros, socialinio, ūkinio-ekonominio pažinimo objekto ir mokslo šaltinio, kaip šviečiamojo, dvasinio, socialinio ugdymo ir veiklos, tradicijų ir savasties puoselėjimo subjekto (veiksnio) sampratą; susitarimais dėl tarptautinio bendradarbiavimo dvarų bei kitokio paveldo apsaugos ir naudojimo, dėl finansinės paramos ir kitais.
7.2. Dvarų paveldo apsaugos ir integravimo sistema.
7.2.1. Sistema grindžiama dvarų paveldo – fizinių teritorinių erdvinių funkcinių struktūrų, jų dėmenų bei elementų kompleksinės apskaitos ir jos rezultatų, apsaugos reikalavimų, saugomojo tvarkymo ir tausojamojo naudojimo, privataus ir viešojo sektoriaus paveldosauginės, kultūrinės, ūkinės-ekonominės, socialinio ugdymo ir mokslinio pažinimo iniciatyvų rėmimo ir skatinimo principų integravimu į Valstybės strateginį ir kitą planavimą, LR nekilnojamojo turto kadastrą ir registrą, kitus valstybinius registrus bei informacinę sistemą, valstybine dvarų paveldo samprata, jos pagrindu atliktais moksliniais tyrimais ir parengta teisine baze.
7.2.2. Sistema funkcionuoja laikantis koncepcijos įgyvendinimo strategijos, pagrindinių krypčių ir priemonių. Ji yra integruojama į LR strateginio planavimo sistemą ir funkcionuoja kaip kultūriniu ūkiniu-ekonominiu itin reikšminga, sudėtinė šios pagrindinės LR planavimo sistemos dalis. Jos funkcionavimas neapsiriboja vien šios sistemos dalimi. Taip pat ji apima mokslinius tyrimus ir jų bazę, teisinę bazę, jos rengimą ir reikalavimų įgyvendinimą, ne tik strateginio planavimo sistemos, bet ir bendrąjį dvarų paveldo apsaugos ir integravimo proceso administravimą (palankių sąlygų sudarymą, skatinimą, koordinavimą, priežiūrą ir kontrolę).
7.2.3. Sistema apima ir suderina:
7.2.3.2. Valstybine dvarų paveldo samprata pagrįstus mokslinius tyrimus, jų archyvų bei informacinės sistemos formavimą ir teisinę bazę, jos formavimą, rengimą bei koregavimą.
7.2.3.3. Pasaulinio kultūros ir gamtos paveldo globos konvencijos, Europos architektūros paveldo apsaugos ir Europos archeologijos paveldo apsaugos konvencijų principų ir įsipareigojimų dvarų paveldo apsaugos ir integravimo srityje įgyvendinimą; tarptautines dvarų paveldo apsaugos ir integravimo programas.
7.2.3.4. Funkcinę strategijos įgyvendinimo dalį – visuomenės ir valstybės administravimo institucijų struktūrą ir jų kompetencijos (teisių, funkcijų ir įgaliojimų) sistemą, užtikrinančią integruotų į strateginio planavimo sistemos ir kitus dokumentus valstybinės dvarų paveldo sampratos ir dvarų paveldo apsaugos reikalavimų įgyvendinimą ir įdiegimą Lietuvos bendruomenėje, taip pat šių nuostatų įgyvendinimo problemų sprendimą tarptautinio bendradarbiavimo pagrindais už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų.
7.2.3.5. Didesnę ar/ir mažesnę Valstybės ilgalaikės raidos strategijos, Ilgalaikės ūkio plėtros strategijos, Lietuvos Respublikos teritorijos bendrojo plano, Nacionalinio plėtros plano (bendrojo programavimo dokumento) (NPP/BPD), Nacionalinės kultūros plėtros programos, Nacionalinės turizmo programos, tarpinstitucinės valstybės dvarų paveldo išsaugojimo ir integravimo į visuomenės gyvenimą programos, kitų institucijų ir tarpinstitucinių plėtros planų ir programų, kasmetinio valstybės biudžeto ir fiskalinių valstybės planų, kitų strateginių šios sistemos dokumentų formavimo, rengimo, tvirtinimo ir koregavimo procesų dalį; gyvenviečių administravimo ir jų funkcinės teritorinės-erdvinės sklaidos sistemos reformos istoriniu, etniniu, tradiciniu pagrindu strategiją, ypač siekiant išspręsti kaimo gyvenviečių klasifikavimo klausimus.
7.2.3.6. Kultūrinio Lietuvos kaimo kraštovaizdžio, pagrįsto tradicine dalimi – istorinio dvarų tinklo paveldu, – studijas, mokslinius tyrimus ir puoselėjimą, palaikymą, apsaugą.
7.2.3.7. Visų esminių dvaro paveldo funkcinių teritorinių struktūros dėmenų (dvarų ir palivarkų sodybų, jų pramonės objektų, kelių ir keliukų tinklo, dvarų kaimo gyvenviečių istorinės, tradicinės žemėnaudos ir žemėvaldos bei agrosistemų, dvarų miestų ir miestelių ir t. t.) ir elementų studijų, tyrimų, mokslo programas, apsaugos ir integravimo į visuomenės gyvenimą problemas.
7.2.3.8. Socialinės struktūros elementų, tradicinės dvarų kultūros bei gyvensenos elementų atgaivinimą, palaikymą, pritaikymą ir puoselėjimą.
7.2.3.9. Istorinio dvaro dėmenų, elementų planavimo, architektūros, apželdinimo studijas ir tyrimus bei praktinį įgytų žinių taikymą planuojant ir integruojant dvarų paveldą į nūdienos gyvenimą.
7.2.3.10. Istoriniam dvarui būdingų bei tradicinių medžiagų gamybos bei panaudojimo, statybos būdų ir technologijų palaikymą, atgaivinimą, taikymą bei puoselėjimą.
7.2.3.11. Žemės reformos pirmojo etapo pabaigą ir antrą jos etapą, tiesiogiai siejamą su Lietuvos kaimo bei jo gyvenviečių sistemos pertvarkymu ir pagrįstą žemės valdų konsolidavimu, žemėnaudų prie dvarų ir palivarkų sodybų, senųjų kaimo gyvenviečių bei viensėdžių formavimu bei koregavimu, galimybių plėtojimu dvarų paveldo nekilnojamąjį turtą naudoti kooperavimo, ilgalaikės nuomos ir kitais pagrindais.
7.2.3.12. Lietuvos kaimo gyvenviečių funkcinės teritorinės-erdvinės sklaidos ir jų klasifikavimo sistemos reformos procesus.
7.2.3.13. Tradicinio ir šiuolaikinio ūkininkavimo buvusių dvarų ūkių palivarkinėse žemėse ir sodybose principus ir/ar jų elementus.
7.3. Nustatomos šios dvarų paveldo apsaugos, išsaugojimo ir integravimo į visuomenės gyvenimą strateginės kryptys:
7.3.1. Dvarų paveldo išsaugojimo ir integravimo į visuomenės gyvenimą teisinės bazės, atitinkančios valstybinę dvarų paveldo sampratą, LR Konstitucijos preambulės ir 42 straipsnio nuostatas bei Lietuvos Respublikos tarptautinius paveldo apsaugos įsipareigojimus, parengimas. Šių teisės aktų reikalavimų įgyvendinimo sistemos sukūrimas.
7.3.2. Dvarų paveldo, kaip esminio strateginio planavimo elemento, integravimas į kraštotvarkos procesą. Sukurti dvarų paveldo apsaugos reikalavimų, saugojančiojo tvarkymo ir tausojamojo jo naudojimo integravimo į valstybės planus ir programas, teritorijų planavimo dokumentus bei tarptautinius susitarimus sistemą.
7.3.3. Dvarų paveldo tausojamojo naudojimo ir pritaikymo palankiomis sąlygomis įvairioms valstybės, muziejinėms, reprezentacinėms, kultūrinio, mokslo, švietimo ir studijų bei socialinio ugdymo, turizmo, žemės ūkio ir pramonės, kitoms ūkinėms-ekonominėms reikmėms sukūrimas. Dvarų paveldo tausojamojo naudojimo ir pritaikymo galimybių naudojimo poreikių suformavimas.
7.3.4. Dvarų paveldo finansavimo šaltinių, jų paieškos ir efektyvaus jų panaudojimo sistemos sukūrimas.
7.3.5. Išskirtinio dvarų nekilnojamojo kultūros paveldo saugomų teritorijų sistemos ir tinklo, kuris atspindėtų dvarų sklaidos ir regioninius ypatumus bei bendrą dvarų raidą, dvarų struktūros, dvarų sodybų, dvarų kaimo gyvenviečių planavimo, pastatų architektūros raidą, ypatumus ir vertybes, suformavimas.
7.3.6. Dvaro paveldo kompleksų, dėmenų ir elementų pritaikymas rinkos sąlygoms, užtikrinat paveldo apsaugos reikalavimų įgyvendinimą bei šių procesų koordinavimą ir kontrolę. Dvarų ir palivarkų sodybų, kaip ūkio centrų, vaidmens atkūrimas.
7.3.7. Mokslinės visapusiškų tyrimų (istorinių, archeologinių, architektūrinių, urbanistinių, ūkinių-ekonominių, fiskalinių, agrosistemų, kultūrinio kaimo kraštovaizdžio ir tradicijų ir kt.) ir duomenų (sklaidos, istorinės apgyvendinimo sistemos bei jos santykio su dabartine ir verčių žemėlapių, teritorijų planavimo dokumentų, išskirtinių nekilnojamojo dvarų kultūros paveldo saugomų teritorijų schemų ir planų, kompleksinės apskaitos duomenų banko) bazės sukūrimas.
7.3.8. Optimalių, paveldo apsaugos, etniniu ir ūkiniu-ekonominiu požiūriu pagrįstų dvarų paveldo integravimo, jo pritaikymo bei panaudojimo krypčių ir variantų paieška bei tyrimai.
7.3.9. Dvarų paveldo apsaugos ir integravimo procesų reguliavimo, koordinavimo, priežiūros ir kontrolės visuomeninių ir valstybės valdymo institucijų tinklo sukūrimas, suformuojant koordinacinę tarybą arba pavedant jau esančių institucijų struktūroms koordinuoti ir prižiūrėti dvarų paveldo apsaugos ir integravimo strategijos įgyvendinimą joje.
8. Dvarų kultūros paveldo apsaugos ir integravimo valstybinės strategijos įgyvendinimo priemonės.
8.1. Priemonių sistema.
Ši sistema yra sudėtinė valstybinės dvarų paveldo apsaugos sistemos dalis. Dvarų paveldo apsaugos, išsaugojimo ir integravimo į visuomenės gyvenimą Valstybės strategijai įgyvendinti sukuriama sistema, kuri yra subalansuotų paveldo apsaugos, ekonominių-ūkinių, kultūrinio kraštovaizdžio formavimo, fiskalinės ir socialinės politikos nuostatų ir reikalavimų darni visuma. Įgyvendindama strategiją valstybė sudaro moksliškai pagrįstas ir tarptautinius įsipareigojimus atitinkančias dvarų paveldo išsaugojimo ir integravimo į visuomenės gyvenimą teisines, kraštotvarkos, ūkines-ekonomines ir monetarines-fiskalines prielaidas. Prielaidos yra sudaromos nuosekliai ir kokybiškai įgyvendinant sistemoje nustatytus pagrindinius uždavinius ir priemones. Priemonių sistemą sudaro šie dėmenys:
8.1.1. Mokslinių tyrimų pagrindas.
Suformuojamas tinkamas dvarų paveldo mokslinių tyrimų pagrindas (mokslinė tyrimų bazė ir duomenų bankas).
8.1.2. Valstybinės mokslinių istorinių, archeologinių, kraštovaizdžio ir pastatų architektūros, žemėtvarkos ir žemėnaudos raidos ir kitų tyrimų sistemos principų, pagrįstų valstybine dvarų paveldo samprata ir koncepcijos strateginėmis nuostatomis, suformulavimas ir įdiegimas. Mokslinių tyrimų ir dvarų kultūros paveldo inventorizavimo (apskaitos) darbų tąsa išplečiant ir orientuojant juos pagal valstybinės dvarų paveldo principus.
8.1.3. Lietuvos dvarų tinklo sklaidos ir jo raidos bei specializuotų saugomų teritorijų įsteigimas ir jų sistemą atspindinčių žemėlapių parengimas.
8.1.4. Lietuvos dvarų paveldo – istorinių dvarų fizinių, funkcinių teritorinių-erdvinių struktūrų bei jų sankaupų (kompleksų), dėmenų, fragmentų, elementų – nuosavybės santykių ir formų, jo sklaidos bei fizinės būklės, esamos ekonominės ir sociokultūrinės situacijos, investicinių poreikių ir galimybių, užsienio analogų kompleksinės analizės programos parengimas ir įgyvendinimas. Objektų ekonominės ir kultūrinės reikšmės ir vertės bei jų tarpusavio santykių nustatymas.
8.2. Teisinė bazė.
Dvarų paveldo išsaugojimo ir integravimo į valstybės sąrangą politikos metmenys formuluojami ir realizuojami įstatymuose ir kituose teisės aktuose. Teisinė bazė sukuria aiškius istorinės dvaro struktūros, kultūrinio, ūkinio-ekonominio ir socialinio prado santykio su nūdiena ir dvarų paveldo integravimo į visuomenės gyvenimą teisinius principus. Tam būtina reformuoti ir Lietuvos Respublikos teritorinę-erdvinę apgyvendinimo sistemą, ypač kaimo, jos administravimo ir gyvenviečių klasifikavimo sistemą.
8.2.1. Pagrindinės imperatyvinės ir postulatinės normos bei jų įgyvendinimo tvarka.
Istorinio dvaro, dvaro nekilnojamojo kultūros paveldo ir jo pagrindinių dėmenų bei elementų apibrėžimai yra pateikiami ne tik šioje koncepcijoje, bet ir kaip įstatymų normos. Dvarų kultūros paveldo integravimo į valstybės ir visuomenės gyvenimą pagrindiniai principai taip pat nustatomi įstatymu ir turi atsispindėti visoje Lietuvos Respublikos teisinėje sistemoje. Poįstatyminiais teisės aktais nustatoma imperatyvų ir postulatų įgyvendinimo tvarka.
Parengiamas Lietuvos Respublikos dvarų kultūros paveldo išsaugojimo įstatymas. Dvarų paveldo apsaugos klausimai aptariami ir suderinami kituose įstatymuose bei teisės aktuose, pirmiausia LR žemės, Žemės reformos, Nekilnojamojo turto kadastro, Saugomų teritorijų, Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos, Teritorijų planavimo įstatymuose, Nacionalinėje žemės administravimo koncepcijoje, Žemės ūkio ir kaimo plėtros strategijoje.
8.3. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastras ir registras.
Dvarų paveldo mokslinių tyrimų rezultatai ir kompleksinės dvarų kultūros paveldo apskaitos duomenys atsispindi LR nekilnojamojo turto kadastre ir registre.
8.3.1. Suformuluojami ir įtvirtinami valstybinės kompleksinės dvarų kultūros paveldo apskaitos ir kadastro principai, pagrįsti valstybine dvarų paveldo samprata.
8.3.2. LR nekilnojamojo turto kadastre nustatoma dvaro ir palivarkų sodybų ribų ir istorinės žemėvaldos teritorijų (zonų) pažymėjimo tvarka. Tarpusavyje suderinami dvarų kultūros paveldo dėmenų ir elementų registrai. Jie suformuojami taip, kad atspindėtų objekto, zonų ir vietovių santykį ir sąsajas.
8.4. Teritorijų planavimas ir žemės reforma.
Dvaro paveldo fizinė, teritorinė funkcinė struktūra ir/ar jos dalys yra bendrojo ir specialiojo planavimo objektai įvairių lygių projektuose nuo bendrojo iki detaliojo plano ir paveldo apsaugos projekto.
8.4.1. Rengiamas Lietuvos Respublikos teritorijos bendrasis planas yra valstybės raidos vizijos teritorinė projekcija, kurioje sudaromos dvarų kultūros paveldo saugojamojo tvarkymo, tausojančiojo naudojimo, puoselėjimo prielaidos.
8.4.1.1. Lietuvos Respublikos teritorijos bendrasis planas rengiamas vadovaujantis koncepcijos nuostatomis, kad dvaras (dvarų paveldas) yra tradicinio Lietuvos kaimo kraštovaizdžio ir apgyvendinimo sistemos esminis elementas ir vienas iš pagrindinių kraštotvarkos objektų, neskaidoma urbanistinė-gamtinė struktūra bei kraštovaizdžio architektūros darinys. Tai atliekama atsižvelgiant į Europos kraštovaizdžio konvencijos nuostatas.
8.4.1.2. Plane nustatoma specializuotų saugomų dvarų kultūros paveldo teritorijų tinklo suformavimo ir teritorinė dvarų paveldo integravimo strategija. Jame Lietuvos Respublikos teritorinė erdvinė valstybės sandara pagrindžiama keturiais pagrindiniais dėmenimis – urbanistiniu, gamtiniu ir kultūros paveldo karkasais bei agrarine fonine struktūra.
8.5. Valstybės ilgalaikės raidos strategijos planai ir programos.
Strategija orientuojama į ilgalaikius valstybingumo ir tautinių vertybių tęstinumo, kultūros kokybės ir įprasminimo, jos tradicijos bei savitumo puoselėjimo, mokslo, švietimo, Valstybės ekonominės, socialinės, regionų raidos procesus. Vienu iš Valstybės strategijos prioritetų nustatomas dvarų kultūros paveldo integravimas į valstybės ir visuomenės raidos procesus.
8.5.1. Dokumentai formuojami ne pagal ūkio šakas, bet atskiromis sritimis, vadovaujantis subalansuotos visuomenės raidos principais. Konkrečios programos siejamos ir derinamos su Europos Sąjungos programomis ir parama (Kultūra 2000, SAPARD, ISPA ir kitos). Pasirengiama Europos Sąjungos struktūrinių fondų įsisavinimui.
8.5.2. Rengiamose kultūros paveldo apsaugos programose laikomasi konvencijų įsipareigojimų, vadovaujamasi valstybine dvarų paveldo samprata, koncepcijos kompleksinio Lietuvos dvarų paveldo struktūrų išsaugojimo ir integravimo į visuomenės gyvenimą nuostata. Dvarų paveldo priežiūra, saugojamasis tvarkymas, tausojamasis naudojimas yra ne tik kultūriškai angažuotas, teisiškai reglamentuotas, socialiai orientuotas, bet ir pagrįstas ekonomiškai. Regionų subalansuotos raidos programos ir investiciniai projektai privalo būti ekonominis motyvas.
8.6. Regionų raida.
Regionų lygmens teritorinio planavimo dokumentai sukuria fizines ir ekonomines prielaidas racionaliam ir tausojančiam teritorijos naudojimui, derinant viešuosius ir privačius interesus, skatina vietovės subalansuotą raidą ir ekonominio potencialo plėtrą, išryškina regiono prioritetus ir ypatumus. Dvarų ir palivarkų sodybos, kaimo gyvenvietės, miesteliai ir kitas dvarų paveldas turi pakankamai ryškių regioninių bruožų, kurie yra saugomi ir integruojami į regionų raidos programas. Dvarų paveldas – jo fiziniai, teritoriniai struktūriniai dariniai ir jų kompleksai yra integruojami į regionų raidos planus ir programas bei į regioninę specializuotų saugomų teritorijų sistemą.
8.7. Fiskalinės politikos sprendiniai.
Fiskalinė politika orientuojama į dvarų paveldo ir pirmiausia dvarų ir palivarkų sodybų, buvusių dvaro kaimo gyvenviečių bei miestelių savininkų ir naudotojų skatinimą investuoti į kultūros paveldo išsaugojimą ir puoselėjimą. Nekilnojamojo turto apmokestinimo politika susiejama su paveldo apsaugos politika.
8.8. Finansavimas.
Suformuojama lanksti investicijų skatinimo sistema, kuri sudaro ekonomines dvarų paveldo apsaugos problemų sprendimo prielaidas. Įtvirtinama nuostata, kad Europos Sąjungos specialioji žemės ūkio ir kaimo plėtros programa (SAPARD) ir kitos Europos Sąjungos ir Europos Tarybos programos yra vieni iš pagrindinių dvarų paveldo finansavimo šaltinių.
Suformuluojamas principas, kuriuo dalis planuojamų kaimo plėtrai ir žemės ūkiui valstybės planuojamų lėšų skiriama dvarų paveldo išsaugojimo ir integravimo į visuomenės gyvenimą reikmėms. Numatoma tarptautinių fondų parama. Siekiama šalies specialiųjų fondų steigimo ir paramos.
9. Bendrieji dvarų paveldo ir atskirų jo dėmenų apsaugos ir naudojimo principai, kryptys ir jų pritaikymo etalonai.
Sprendinius dėl dvarų paveldo apsaugos reikia formuoti vadovaujantis valstybine dvarų paveldo samprata, 1985 m. Europos architektūros paveldo apsaugos konvencija (10, 11 straipsniai), Europos archeologijos paveldo apsaugos bei Europos kraštovaizdžio konvencijomis. Atsižvelgiant į struktūrinį, architektūrinį ir istorinį tokio paveldo pobūdį, skatintini įvairūs dvarų ir palivarkų sodybų apsaugos ir tausojamojo naudojimo modeliai, įvertinant šiuolaikinio gyvenimo reikmes.
Optimaliausias dvarų sodybų apsaugos ir naudojimo variantas būtų jų pritaikymas reprezentacinėms, mokslo, kultūros, švietimo reikmėms (rezidencijos, konferencijų centrai, muziejai, švietimo įstaigos ir pan.) bei tradicinio gyvenimo būdo (ūkininkavimo) atgaivinimas arba pritaikymas naujai paskirčiai (viešbučiai, moteliai, kultūrinio turizmo centrai, užeigos, žirginio sporto centrai ir pan.). Skatintinas istorinių agroformų ir agroūkio modelių atkūrimas atiduodant dvarus privatiems ūkiams ir suformuojant tradicines žemėnaudos ir žemėvaldos teritorijas, išsaugant infrastruktūros elementus.
Palaikyti ir skatinti regioninės politikos sprendinius organizuojant dvarų sodybų paveldo naudojimo programas ir ieškant sinergetinio struktūrinio regiono ūkio ir socialinės raidos modelio. Skatintinas pažintinio turizmo regionuose vystymas naudojantis dvarų paveldu (pvz., Vilniaus dvarų žiedas, Žemaitijos bajorų gūžtos, Panemunės dvarai ir pan.).
10. Institucijos.
Sukuriama sistema, užtikrinanti atitinkamą valstybės, regioninių ir savivaldos institucijų, kultūrinių institucijų ir asociacijų, viešųjų įstaigų bei visuomenės bendradarbiavimą, informacijos kaupimą ir konsultavimąsi. Dvarų paveldo apsaugos sistemoje skatinamos investicijų ir rėmimo tradicijos.
Susiklosčiusioje Lietuvos Respublikos valstybės valdymo institucijų struktūroje dvarų paveldo apsaugos klausimais pasigesta savivaldos institucijų ir nepelno asociacijų. Skatintinas dvarų savininkų ir naudotojų asociacijos/aljanso steigimas, dvarų kultūros paveldo rėmimo fondo formavimas.
Suformuoti aiškius dvarų paveldo apsaugos politikos, programų rengimo ir vykdymo bei kontrolės ir priežiūros institucijų įgaliojimus ir veiklos barus.
VI. REZULTATAI
11. Prognozuojamos pasekmės ir numatomi rezultatai.
Koncepcija padės užtikrinti harmoningą, gyvybingą ir socialiai pagrįstą Valstybės ir visuomenės raidą, sudarys pagrindą pasirengti priimti ir visapusiškai įsisavinti ES ir kitą tarptautinę paramą.
11.1. Koncepcija sudaro metodologinį pagrindą rengiant bendras, tarpinstitucines Valstybės raidos strategijas, planus ir programas, gerina bendrąjį visuomenės supratimą apie Lietuvos dvarus, jų reikšmę, raidą, struktūrą, pritaikymą, tvarkymą, priežiūrą ir panaudojimą.
11.2. Koncepcija atlieka visuomenės šviečiamąją misiją, sudaro dvarų paveldo išsaugojimo ir jo integravimo į visuomenės gyvenimą metodologinį ir teisinį pagrindą rengiant dvarų paveldo apsaugos ir integravimo į visuomenės gyvenimą valstybinius bei privačius planus ir programas.
11.3. Koncepcija skatina Lietuvos, kaip savito kultūrinio etninio regiono, raidos procesus, sudaro sąlygas atgaivinti nutrūkusią Europos kultūrinę tradiciją bei tokią atgaivintą Lietuvą prezentuoti ir pateikti Europos bendrijai.
11.4. Dvarų kultūros paveldo išsaugojimo ir integravimo į visuomenės gyvenimą planų ir programų įgyvendinimas pagyvins Valstybės šiuolaikinės ekonominės, socialinės ir kultūrinės raidos bei veiklos sritis, skatins bei įprasmins kultūrinės tapatybės elementų ir tradicijų bei gyvenimo būdo ryšius europiniu, nacionaliniu ir regioniniu lygiais.