TARPTAUTINĖS DARBO ORGANIZACIJOS

KONVENCIJA Nr. 81

DĖL DARBO INSPEKCIJOS PRAMONĖJE IR PREKYBOJE

Tarptautinės darbo organizacijos Generalinė konferencija,

Tarptautinio darbo biuro Administracinės tarybos sušaukta Ženevoje ir 1947 m. birželio 19 d. susirinkusi į tryliktąją sesiją,

nutarusi priimti tam tikrus pasiūlymus dėl darbo inspekcijos pramonėje ir prekyboje organizavimo, o tai yra ketvirtasis sesijos darbotvarkės klausimas,

nusprendusi įforminti šiuos pasiūlymus kaip tarptautinę konvenciją,

tūkstantis devyni šimtai keturiasdešimt septintųjų metų birželio vienuoliktą dieną priima šią Konvenciją, kurią galima vadinti 1947 metų konvencija dėl darbo inspekcijos:

I SKYRIUS. DARBO INSPEKCIJA PRAMONĖJE

1 straipsnis

Kiekviena Tarptautinės darbo organizacijos narė, kuriai galioja ši Konvencija, remia darbo inspekcijos sistemą pramonės darbo vietose.

2 straipsnis

1. Darbo inspekcijos sistema pramonės darbo vietose taikoma visoms darbo vietoms, kuriose darbo inspektoriai reikalauja laikytis teisinių nuostatų, susijusių su darbo sąlygomis ir darbuotojų sauga darbo metu.

2. Nacionaliniai įstatymai ar kiti norminiai aktai gali padaryti Konvencijos taikymo išimtis kalnakasybos ir transporto įmonėms arba jų dalims.

3 straipsnis

1. Darbo inspekcijos sistemos funkcijos:

užtikrinti laikymąsi teisinių nuostatų, susijusių su darbo sąlygomis ir darbuotojų sauga darbe, t. y. nuostatų dėl darbo laiko, darbo užmokesčio, saugumo, sveikatos ir gerovės, vaikų ir jaunuolių užimtumo ir kitų susijusių klausimų, jeigu tų nuostatų laikymosi reikalauja darbo inspektoriai;

teikti darbdaviams bei darbuotojams patarimus ir techninę informaciją apie efektyviausias teisinių nuostatų laikymosi priemones;

teikti kompetentingoms valdžios institucijoms susipažinti su trūkumais ir pažeidimais, nors jie ir nepriklausytų teisinių nuostatų sričiai.

2. Visos kitos pareigos, patikėtinos darbo inspektoriams, neturi trukdyti gerai atlikti pagrindines pareigas arba kokiu nors būdu pakenkti autoritetui ir nešališkumui, kurie yra būtini inspektoriams santykiuose su darbdaviais ir darbuotojais.

4 straipsnis

1. Kiek tai yra suderinama su Organizacijos narės administracine praktika, darbo inspekciją prižiūri ir kontroliuoja centrinė institucija.

2. Federalinės valstybės atveju sąvoka „centrinė institucija“ gali reikšti arba federalinę instituciją, arba centrinę federalinio vieneto instituciją.

5 straipsnis

Kompetentinga valdžios institucija sudaro sąlygas:

efektyviam inspekcijos tarnybų ir kitų vyriausybinių tarnybų bei valstybinių arba privačių institucijų, užsiimančių panašia veikla, bendradarbiavimui;

darbo inspekcijos pareigūnų bendradarbiavimui su darbdaviais bei darbuotojais arba jų organizacijomis.

6 straipsnis

Inspekcijos personalas sudaromas iš valstybės tarnautojų, kurių statusas ir tarnybos sąlygos yra tokios, jog jiems garantuotas pastovus darbas ir yra nepriklausomi nuo vyriausybės pasikeitimų bei netinkamų išorinių veiksnių.

7 straipsnis

1. Pagal priėmimo į valstybinę tarnybą sąlygas, kurios gali būti nurodytos nacionaliniuose įstatymuose ar kituose norminiuose aktuose, darbo inspektoriai priimami į darbą atsižvelgiant tik į jų kvalifikaciją pareigoms atlikti.

2. Kompetentinga valdžios institucija numato tokios kvalifikacijos nustatymo būdus.

3. Darbo inspektoriai atitinkamai apmokomi atlikti pareigas.

8 straipsnis

Ir vyrai, ir moterys turi teisę būti skiriami inspekcijos darbuotojais; jeigu reikia, vyrams inspektoriams ir moterims inspektorėms gali būti skiriamos specialios pareigos.

9 straipsnis

Kiekviena Organizacijos narė gali imtis būtinų priemonių laiduoti, kad tinkamos kvalifikacijos techniniai ekspertai ir specialistai, tarp jų – medicinos, inžinerijos, elektros ir chemijos, inspekcijos darbe būtų susieti tokiu būdu, kuris nacionalinėmis sąlygomis geriausiai tiktų teisinių nuostatų dėl darbuotojų sveikatos ir saugos darbo metu laikymuisi bei darbo procesų, medžiagų ir metodų, veikiančių darbuotojų sveikatą ir saugą, tyrimui garantuoti.

10 straipsnis

Darbo inspektorių turi būti pakankamai, norint garantuoti, kad būtų efektyviai atliktos inspekcijos pareigos. Inspektorių skaičius nustatomas atsižvelgiant į:

inspektorių atliekamų pareigų svarbą, tarp jų -

inspektuotinų darbo vietų skaičių, pobūdį, dydį ir situaciją jose;

darbuotojų, dirbančių tokiose darbo vietose, skaičių ir kategorijas;

taikytinų teisinių nuostatų kiekį ir sudėtingumą;

inspektorių turimas materialines priemones;

praktines sąlygas, kurioms esant inspekcijos vizitai būna efektyvūs.

11 straipsnis

1. Kompetentinga valdžios institucija imasi būtinų priemonių, kad darbo inspektoriai būtų aprūpinti:

(a) biurais vietose, įrengtais pagal tarnybos reikalavimus ir prieinamais visiems suinteresuotiems asmenims;

(b) transporto priemonėmis, būtinomis pareigoms atlikti tais atvejais, kai nėra tinkamų visuomeninių priemonių.

2. Kompetentinga valdžios institucija imasi būtinų priemonių, kad darbo inspektoriams būtų atlygintos bet kokios transporto ir atsitiktinės išlaidos, kurių prireikė atliekant pareigas.

12 straipsnis

1. Darbo inspektoriai, turintys įgaliojamuosius raštus, gali:

laisvai ir be išankstinio perspėjimo bet kuriuo paros metu įeiti į bet kurią inspektuotiną darbo vietą;

dienos metu įeiti į bet kokias patalpas, kurioms inspektuoti jie mano turį pagrįstą priežastį;

atlikti bet kokį tikrinimą, tyrimą ir apklausą, kuriuos jie mano esant būtinais norint įsitikinti, kad yra griežtai laikomasi teisinių nuostatų, taip pat -

apklausti vieni arba esant liudininkams darbdavį ar įmonės personalą apie bet kokius dalykus, susijusius su teisinių nuostatų taikymu;

reikalauti pateikti knygas, registrus ir kitus dokumentus, kuriuos vesti nustatyta nacionaliniuose įstatymuose ar kituose norminiuose aktuose dėl darbo sąlygų, kad įsitikintų, ar jie atitinka teisines nuostatas, ir kopijuoti tokius dokumentus ar pasidaryti jų ištraukas;

siekti, kad pagal teisines nuostatas reikiami pranešimai būtų paskelbti;

analizei paimti arba nuimti naudojamų ar imamų rankomis medžiagų pavyzdžius ir apie bet kokių pavyzdžių ar medžiagų paėmimą ar nuėmimą šiuo tikslu pranešti darbdaviui arba jo atstovui.

2. Inspekcinio vizito metu inspektoriai praneša darbdaviui arba jo atstovui apie savo buvimą, jeigu nemano, kad toks pranešimas gali pakenkti atlikti pareigas.

13 straipsnis

1. Darbo inspektoriai įgaliojami imtis priemonių, kad trūkumai, rasti įrengimuose, plane ar darbo metoduose, galintys, jų nuomone, sukelti pavojų darbuotojų sveikatai ir saugai, būtų pataisyti.

2. Kad inspektoriai turėtų teisę imtis tokių priemonių, jie įgaliojami, laikydamiesi apskundimo teisinėms arba administracinėms institucijoms taisyklių, kurios gali būti numatytos nacionaliniuose įstatymuose, duoti nurodymus arba reikalauti,

(a) kad pakeitimai įrengime arba gamykloje būtų atlikti per nustatytą terminą, nes gali reikėti garantuoti, jog atitiktų teisines nuostatas dėl darbuotojų sveikatos ir saugos; arba

(b) kad būtų imtasi neatidėliotiną vykdomąją galią turinčių priemonių tuo atveju, kai darbuotojų sveikatai ir saugai gresia neišvengiamas pavojus.

3. Jeigu 2 punkte nurodyta procedūra neatitinka Organizacijos narės administracinės arba teismo praktikos, inspektoriai privalo turėti teisę kreiptis į kompetentingą valdžios instituciją, kad ši duotų įsakymus arba inicijuotų neatidėliotinas vykdomąją galią turinčias priemones.

14 straipsnis

Darbo inspekcijai pranešama apie nelaimingus atsitikimus darbe ir profesinius susirgimus tais atvejais ir tokiais būdais, kokius nustato nacionaliniai įstatymai ar kiti norminiai aktai.

15 straipsnis

Atsižvelgiant į išimtis, kurias gali padaryti nacionaliniai įstatymai ar kiti norminiai aktai, darbo inspektoriams:

(a) draudžiama tiesiogiai ar netiesiogiai turėti naudos iš jų prižiūrimų įmonių;

(b) net ir išėjusiems iš tarnybos draudžiama atskleisti bet kokias gamybos arba komercines paslaptis ar darbo procesus, apie kuriuos galima sužinoti atliekant pareigas, nes už tai gresia atitinkama bausmė ar drausminės priemonės;

(c) privalu laikyti visiškai konfidencialiai šaltinius visų skundų, atkreipiančių dėmesį į teisinių nuostatų trūkumus ar spragas, ir nedaryti užuominų darbdaviui ar jo atstovui, kad inspekcinis vizitas vyko dėl to, kad gautas toks skundas.

16 straipsnis

Darbo vietos inspektuojamos taip dažnai ir taip išsamiai, kaip yra reikalinga, kad būtų garantuotas efektyvus atitinkamų teisinių nuostatų taikymas.

17 straipsnis

1. Asmenys, pažeidžiantys arba nepaisantys teisinių nuostatų, kurias įgyvendina darbo inspektoriai, nedelsiant traukiami atsakomybėn pagal įstatymą be išankstinio perspėjimo, tačiau nacionaliniai įstatymai ar kiti norminiai aktai gali padaryti išimtis tais atvejais, kai iš anksto perspėjama, kad būtų imtasi pataisomųjų arba prevencinių priemonių.

2. Inspektoriams paliekama teisė spręsti, ar perspėti arba duoti patarimą, ar patraukti atsakomybėn arba rekomenduoti patraukti atsakomybėn.

18 straipsnis

Nacionaliniai įstatymai ar kiti norminiai aktai numato atitinkamas sankcijas bei efektyvų jų taikymą už teisinių nuostatų, kurias įgyvendina darbo inspektoriai, pažeidimus bei trukdymą inspektoriams atlikti savo pareigas.

19 straipsnis

1. Iš darbo inspektorių arba inspekcijų biurų vietose, jeigu to reikia, reikalaujama centrinei inspekcijos institucijai teikti periodines ataskaitas apie inspekcinės veiklos rezultatus.

2. Šios ataskaitos rengiamos tokiu būdu ir apima tokius klausimus, kuriuos kartkartėmis gali nustatyti centrinė institucija; jų pateikimo dažnumą taip pat nustato ši institucija, tačiau bet kokiu atveju yra pateikiamos ne rečiau kaip kartą per metus.

20 straipsnis

1. Centrinė inspekcijos institucija spausdina bendrą metinę ataskaitą apie kontroliuojamų inspekcijos tarnybų darbą.

2. Tokios metinės ataskaitos paskelbiamos per priimtiną laiką, pasibaigus metams, su kuriais jos susijusios, ir bet kuriuo atveju per dvylika mėnesių.

21 straipsnis

Centrinės inspekcijos institucijos spausdinama metinė ataskaita apima šiuos ir kitus svarbius klausimus, kuriuos minėta institucija kontroliuoja:

inspekcijos tarnybos darbui reikalingus įstatymus bei taisykles;

darbo inspekcijos tarnybos darbuotojus;

inspektuotinų darbo vietų ir jose dirbančių darbuotojų skaičiaus statistiką;

inspekcinių vizitų statistiką;

pažeidimų ir paskirtų nuobaudų statistiką;

nelaimingų atsitikimų darbe statistiką;

profesinių susirgimų statistiką.

II SKYRIUS. DARBO INSPEKCIJA PREKYBOJE

22 straipsnis

Kiekviena Tarptautinės darbo organizacijos narė, kuriai galioja šis Konvencijos skyrius, remia darbo inspekcijos sistemą prekybos darbo vietose.

23 straipsnis

Darbo inspekcijos sistema prekybos darbo vietose taikoma visoms darbo vietoms, kuriose darbo inspektoriai reikalauja laikytis teisinių nuostatų, susijusių su darbo sąlygomis ir darbuotojų sauga darbo metu.

24 straipsnis

Darbo inspekcijos sistema prekybos darbo vietose atitinka šios Konvencijos 3 ir 21 straipsnių reikalavimus tik tiek, kiek jie yra taikomi.

III SKYRIUS. ĮVAIRIOS NUOSTATOS

25 straipsnis

1. Bet kuri Tarptautinės darbo organizacijos narė, kuri ratifikuoja šią Konvenciją, gali nepriimti II šios Konvencijos skyriaus, apie tai pranešdama prie ratifikavimo rašto pridedamoje deklaracijoje.

2. Bet kuri Organizacijos narė, pateikusi tokią deklaraciją, gali bet kuriuo metu kita deklaracija jos atsisakyti.

3. Kiekviena Organizacijos narė, kuriai galioja pagal šio straipsnio 1 punktą pateikta deklaracija, kiekvienais metais šios Konvencijos taikymo metinėje ataskaitoje nurodo savojo įstatymo ir praktikos poziciją dėl šios Konvencijos II skyriaus nuostatų ir mastą, kokiu įsigaliojo arba įsigalios minėtos nuostatos.

26 straipsnis

Bet kuriuo atveju, jeigu kyla abejonių dėl šios Konvencijos taikymo kokiai nors įmonei, įmonės daliai arba tarnybai ar darbo vietai įmonėje, klausimą sprendžia kompetentinga valdžios institucija.

27 straipsnis

Šioje Konvencijoje terminas „teisinės nuostatos“, be įstatymų ir kitų norminių aktų, apima arbitražo sprendimus ir kolektyvinius susitarimus, kuriems suteikiama įstatymo galia ir kuriuos įgyvendina darbo inspektoriai.

28 straipsnis

Į metines ataskaitas, pateikiamas pagal Tarptautinės darbo organizacijos statuto 22 straipsnį, įtraukiama visa informacija apie įstatymus ir kitus norminius aktus, kurių laikantis įgyvendinamos šios Konvencijos nuostatos.

29 straipsnis

1. Kai į Organizacijos narės teritoriją įeina didelės sritys, kuriose dėl gyventojų pasklidimo ar srities išsivystymo lygio kompetentinga valdžios institucija laiko, kad nėra verta taikyti šios Konvencijos nuostatų, šios Konvencijos tose srityse valdžios institucija gali netaikyti iš viso arba taikyti su išimtimis tam tikrų įmonių ar profesijų atžvilgiu, jeigu joms, valdžios institucijos manymu, tai tinka.

2. Kiekviena Organizacijos narė pirmojoje metinėje šios Konvencijos taikymo ataskaitoje, pateikiamoje pagal Tarptautinės darbo organizacijos statuto 22 straipsnį, nurodo sritis, kurių atžvilgiu numato pasinaudoti šio straipsnio nuostatomis, ir priežastis, dėl kurių numato pasinaudoti šiomis nuostatomis; nė viena Organizacijos narė po savo pirmosios metinės ataskaitos parašymo dienos negali pasinaudoti šio straipsnio nuostatomis, išskyrus nurodytoms ataskaitoje sritims.

3. Kiekviena Organizacijos narė, pasinaudojanti šio straipsnio nuostatomis, kitose metinėse ataskaitose nurodo sritis, kurių atžvilgiu atsisako teisės pasinaudoti šio straipsnio nuostatomis.

30 straipsnis

1. Dėl teritorijų, nurodytų Tarptautinės darbo organizacijos statuto 35 straipsnyje su 1946 m. priimta dokumento pataisa, bet nenurodytų minėto papildyto straipsnio 4 ir 5 punktuose, kiekviena šią Konvenciją ratifikavusi Organizacijos narė Tarptautinio darbo biuro Generaliniam direktoriui kuo greičiau po ratifikavimo pateikia deklaraciją, kurioje nurodomos:

teritorijos, kuriose narė įsipareigoja taikyti Konvencijos nuostatas be pakeitimų;

teritorijos, kuriose narė įsipareigoja taikyti Konvencijos nuostatas su pakeitimais;

teritorijos, kuriose Konvencija negali būti taikoma, ir priežastys, dėl kurių ji negali būti taikoma;

teritorijos, dėl kurių narė rezervuoja savo sprendimą.

2. Šio straipsnio 1 punkto a ir b papunkčiuose nurodyti įsipareigojimai yra laikomi neatskiriama ratifikavimo dalimi ir turi ratifikavimo galią.

3. Bet kuri Organizacijos narė bet kuriuo metu vėlesne deklaracija visiškai arba iš dalies gali anuliuoti padarytas pirmojoje deklaracijoje išlygas pagal šio straipsnio 1 punkto b, c ar d papunkčius.

4. Kai Konvencijos yra atsisakoma pagal 34 straipsnį, bet kuri Organizacijos narė gali bet kuriuo metu perduoti Generaliniam direktoriui deklaraciją, keičiančią bet kurias kitas ankstesnėse deklaracijose nustatytas sąlygas ir išreiškiančią dabartinę poziciją dėl atitinkamų teritorijų.

31 straipsnis

1. Kai šioje Konvencijoje aptariami klausimai patenka bet kurios ne metropolijų teritorijos kompetencijai, Organizacijos narė, atsakinga už atitinkamos teritorijos tarptautinius santykius, susitarusi su teritorijos vyriausybe, Tarptautinio darbo biuro Generaliniam direktoriui gali perduoti deklaraciją, kuria tos teritorijos vardu prisiima Konvencijoje nurodytus įsipareigojimus.

2. Deklaraciją, kuria prisiimami šioje Konvencijoje nurodyti įsipareigojimai, Tarptautinio darbo biuro Generaliniam direktoriui gali perduoti:

dvi ar daugiau Organizacijos narių dėl bet kurios jų bendrai valdomos teritorijos; arba

tarptautinė institucija, atsakinga už atitinkamos teritorijos valdymą pagal Jungtinių Tautų Įstatus ar kitu pagrindu dėl tokios teritorijos.

3. Tarptautinio darbo biuro Generaliniam direktoriui perduodamose deklaracijose pagal šio straipsnio 1 ir 2 punktus yra nurodoma, ar šios Konvencijos nuostatos bus taikomos atitinkamai teritorijai be pakeitimų ar su pakeitimais; jeigu deklaracijoje yra nurodoma, kad Konvencijos nuostatos bus taikomos su pakeitimais, kartu deklaracijoje pateikiamos ir šių pakeitimų detalės.

4. Suinteresuota Organizacijos narė arba tarptautinė institucija gali bet kada vėlesne deklaracija visiškai arba iš dalies atsisakyti teisės taikyti bet kuriose ankstesnėse deklaracijose nurodytus pakeitimus.

5. Kai šios Konvencijos yra atsisakoma pagal statuto 34 straipsnį, suinteresuota Organizacijos narė, narės arba tarptautinė institucija gali bet kada perduoti Generaliniam direktoriui deklaraciją, keičiančią bet kurias kitas ankstesnėse deklaracijose nustatytas sąlygas ir išreiškiančią jų dabartinę poziciją dėl Konvencijos taikymo.

IV SKYRIUS. BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS

32 straipsnis

Oficialūs šios Konvencijos ratifikavimo raštai siunčiami Tarptautinio darbo biuro Generaliniam direktoriui užregistruoti.

33 straipsnis

1. Ši Konvencija privaloma tik toms Tarptautinės darbo organizacijos narėms, kurių ratifikavimo raštus yra užregistravęs Generalinis direktorius.

2. Ji įsigalioja po dvylikos mėnesių nuo tos dienos, kai Generalinis direktorius užregistruoja dviejų Organizacijos narių ratifikavimo raštus.

3. Kiekvienoje valstybėje Organizacijos narėje ši Konvencija pradeda galioti po dvylikos mėnesių nuo jos ratifikavimo rašto užregistravimo dienos.

34 straipsnis

1. Kiekviena Organizacijos narė, ratifikavusi šią Konvenciją, praėjus dešimčiai metų nuo jos įsigaliojimo dienos, gali ją denonsuoti pasiųsdama Tarptautinio darbo biuro Generaliniam direktoriui užregistruoti pareiškimą dėl denonsavimo. Denonsavimas įsigalioja po metų nuo jo užregistravimo dienos.

2. Kiekvienai Organizacijos narei, kuri ratifikavo šią Konvenciją ir pasibaigus 1 punkte nurodytam dešimties metų terminui per metus nepasinaudojo šiame straipsnyje numatyta denonsavimo teise, Konvencija galios dar dešimtį metų, o vėliau galės ją denonsuoti pasibaigus kiekvienam dešimties metų terminui šiame straipsnyje nustatyta tvarka.

35 straipsnis

1. Tarptautinio darbo biuro Generalinis direktorius informuoja visas Tarptautinės darbo organizacijos nares apie visų ratifikavimo raštų ir pareiškimų dėl denonsavimo, kuriuos jam atsiuntė Organizacijos narės, užregistravimą.

2. Informuodamas Organizacijos nares apie gauto antrojo ratifikavimo rašto užregistravimą, Generalinis direktorius atkreipia jų dėmesį į šios Konvencijos įsigaliojimo datą.

36 straipsnis

Tarptautinio darbo biuro Generalinis direktorius nusiunčia Jungtinių Tautų Generaliniam sekretoriui užregistruoti pagal Jungtinių Tautų Įstatų 102 straipsnį išsamius duomenis apie visus ratifikavimo raštus ir pareiškimus dėl denonsavimo, kuriuos jis yra užregistravęs pagal ankstesnių straipsnių nuostatas.

37 straipsnis

Jei Tarptautinio darbo biuro Administracinė taryba mano, jog yra būtina, ji informuoja Generalinę konferenciją apie šios Konvencijos taikymą ir svarsto, ar į Konferencijos darbotvarkę įtraukti klausimą dėl Konvencijos visiško ar dalinio pakeitimo.

38 straipsnis

1. Jei Konferencija priims naują konvenciją, ištisai ar iš dalies pakeičiančią šią Konvenciją, ir jeigu naujojoje konvencijoje nebus numatyta kitaip, tai:

(a) kuriai nors Organizacijos narei ratifikavus naująją – pakeičiančią konvenciją, nepaisant 34 straipsnio nuostatų, automatiškai tuoj pat denonsuojama ši Konvencija, su sąlyga, kad naujoji – pakeičianti konvencija yra įsigaliojusi;

(b) nuo naujosios – pakeičiančios konvencijos įsigaliojimo dienos Organizacijos narės šios Konvencijos ratifikuoti negali.

2. Ši Konvencija kiekvienu atveju galioja savo forma ir turiniu toms Organizacijos narėms, kurios ją ratifikavo, bet neratifikavo pakeičiančios konvencijos.

39 straipsnis

Šios Konvencijos angliškas ir prancūziškas tekstai turi vienodą galią.

______________