LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖ

N U T A R I M A S

DĖL SU NE VISO DARBO LAIKO NUSTATYMO TVARKA BEI TRUKME SUSIJUSIŲ SĄLYGŲ APRAŠO PATVIRTINIMO

2004 m. lapkričio 29 d. Nr. 1508

Vilnius

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos darbo kodekso (Žin., 2002, Nr. 64-2569; 2004, Nr. 103-3756) 146 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:

1. Patvirtinti Su ne viso darbo laiko nustatymo tvarka bei trukme susijusių sąlygų aprašą (pridedama).

2. Nustatyti, kad darbdavys ar jo įgaliotas asmuo informuoja Valstybinę darbo inspekciją prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (pagal šios inspekcijos patvirtintą formą ir tvarką) apie darbuotojus, dirbančius ne visą darbo dieną, kai jų darbo trukmė trumpesnė už pusę darbo dienos (pamainos), arba dirbančius ne visą darbo savaitę, kai jų darbo trukmė trumpesnė už 3 darbo dienas per savaitę.

3. Pripažinti netekusiais galios:

3.1. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 9 d. nutarimą Nr. 21 „Dėl Ne visos darbo dienos arba savaitės darbo laiko nustatymo tvarkos patvirtinimo“ (Žin., 1995, Nr. 5-92);

3.2. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 1 d. nutarimą Nr. 1078 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 21 „Dėl Ne visos darbo dienos arba savaitės darbo laiko nustatymo tvarkos patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“ (Žin., 1997, Nr. 91-2285);

3.3. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gegužės 28 d. nutarimą Nr. 683 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 21 „Dėl Ne visos darbo dienos arba savaitės darbo laiko nustatymo tvarkos patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“ (Žin., 1999, Nr. 48-1552);

3.4. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimą Nr. 888 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 21 „Dėl Ne visos darbo dienos arba savaitės darbo laiko nustatymo tvarkos patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“ (Žin., 2001, Nr. 62-2273);

3.5. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 17 d. nutarimą Nr. 59 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 21 „Dėl Ne visos darbo dienos arba savaitės darbo laiko nustatymo tvarkos patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“ (Žin., 2002, Nr. 6-228).

L. e. Ministro Pirmininko pareigas                                   Algirdas Brazauskas

L. e. socialinės apsaugos ir darbo

ministro pareigas                                                                          Vilija Blinkevičiūtė

PATVIRTINTA

Lietuvos Respublikos Vyriausybės

2004 m. lapkričio 29 d. nutarimu Nr. 1508

SU NE VISO DARBO LAIKO NUSTATYMO TVARKA BEI TRUKME SUSIJUSIŲ SĄLYGŲ APRAŠAS

1. Ne visas darbo laikas gali būti nustatytas, kai darbuotojas priimamas į darbą (sudarant darbo sutartį), taip pat vėliau (pakeičiant darbo sutartį). Ne viso darbo laiko sąlyga turi būti nustatoma darbo sutartyje.

2. Darbdavys arba jo įgaliotas asmuo įmonėje, įstaigoje, organizacijoje dirbančių darbuotojų, nurodytų Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau vadinama – Darbo kodeksas) 146 straipsnio 1 dalies 2–6 punktuose, rašytinius prašymus dėl ne viso darbo laiko privalo išnagrinėti ir raštu informuoti darbuotoją ne vėliau kaip kitą darbo dieną po prašymo gavimo dienos, jeigu prašyme nėra nurodyta ne viso darbo laiko nustatymo data.

3. Darbuotojo rašytinį prašymą nustatyti ne visą darbo laiką šalių susitarimu (Darbo kodekso 146 straipsnio 1 dalies 1 punktas) darbdavys arba jo įgaliotas asmuo privalo išnagrinėti ir apie priimtą sprendimą raštu informuoti darbuotoją ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo prašymo gavimo dienos. Nepranešus apie sprendimo priėmimą, laikoma, kad prašymas atmestas.

4. Ne visa darbo diena (pamaina) turi būti ne trumpesnė už pusę darbo dienos (pamainos), o ne visa darbo savaitė – ne trumpesnė už 3 darbo dienas per savaitę. Šie apribojimai netaikomi:

4.1. Darbo kodekso 146 straipsnio 1 dalies 2-6 punktuose nurodytiems darbuotojams;

4.2. pedagoginiams darbuotojams;

4.3. asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros ir farmacijos specialistams;

4.4. socialiniams darbuotojams;

4.5. daugiabučių namų savininkų bendrijų darbuotojams;

4.6. asociacijų ir profesinių sąjungų darbuotojams;

4.7. žemės ūkio veiklos subjektų, nurodytų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatymo (Žin., 2002, Nr. 72-3009) 2 straipsnio 29 dalyje, darbuotojams;

4.8. finansinės-buhalterinės apskaitos darbuotojams;

4.9. darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybų darbuotojams;

4.10. draudimo įmonių darbuotojams, kurie įmonės vardu ir naudai rengia, sudaro draudimo sutartis, surenka draudimo įmokas ir kuriems darbo sutartyje nustatytas darbo užmokestis proporcingas kiekvieno jų surinktų draudimo įmokų sumai;

4.11. darbuotojams, kurie mokosi pagal formaliojo švietimo programas;

4.12. ne daugiau kaip 20 procentų kitų kategorijų darbuotojų įmonėse, įstaigose ir organizacijose, kuriose šių darbuotojų, įskaitant ir laisvas darbo vietas (etatus), iš viso yra ne daugiau negu 100, išskyrus šio Aprašo 4.1–4.11 punktuose nurodytų kategorijų darbuotojus ir šias laisvas darbo vietas (etatus), o jeigu šių darbuotojų yra mažiau negu 5 – tik vienam iš jų;

4.13. ne daugiau kaip 10 procentų kitų kategorijų darbuotojų įmonėse, įstaigose, organizacijose, kuriose šių darbuotojų, įskaitant ir laisvas darbo vietas (etatus), iš viso yra daugiau negu 100, išskyrus šio Aprašo 4.1–4.11 punktuose nurodytų kategorijų darbuotojus ir šias laisvas darbo vietas (etatus).

5. Sąlygos, nustatytos šiame Apraše (išskyrus jo 4.1 punktą), gali būti netaikomos, kai dėl to susitariama kolektyvinėje sutartyje.

______________