LIETUVOS RESPUBLIKOS SVEIKATOS APSAUGOS MINISTRAS
Į S A K Y M A S
DĖL LIETUVOS MEDICINOS NORMOS MN 22: 2006 „PSICHIKOS SVEIKATOS SLAUGYTOJAS. TEISĖS, PAREIGOS, KOMPETENCIJA IR ATSAKOMYBĖ“ PATVIRTINIMO
2006 m. rugpjūčio 30 d. Nr. V-730
Vilnius
Vykdydamas Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymą (Žin., 1994, Nr. 63-1231; 1998, Nr. 112-3099):
1. Tvirtinu Lietuvos medicinos normą MN 22: 2006 „Psichikos sveikatos slaugytojas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“ (pridedama).
2. Pripažįstu netekusiu galios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 1997 m. gruodžio 10 d. įsakymą Nr. 667 „Dėl Lietuvos medicinos normos MN 22: 1997 „Psichikos sveikatos slaugytoja (slaugytojas). Funkcijos, pareigos, teisės, atsakomybė“ (Žin., 1997, Nr. 116-2972).
PATVIRTINTA
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro
2006 m. rugpjūčio 30 d. įsakymu Nr. V-730
PSICHIKOS SVEIKATOS SLAUGYTOJAS TEISĖS, PAREIGOS, KOMPETENCIJA IR ATSAKOMYBĖ
I. TAIKYMO SRITIS
1. Ši medicinos norma nustato psichikos sveikatos slaugytojo veiklos sritis, teises, pareigas, kompetenciją ir atsakomybę.
II. NUORODOS
3. Rengiant šią medicinos normą vadovautasi šiais Lietuvos Respublikos teisės aktais:
3.1. Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymu (Žin., 1996, Nr. 55-1287; 2002, Nr. 123-5512);
3.2. Lietuvos Respublikos slaugos praktikos įstatymu (Žin., 2001, Nr. 62-2224);
3.3. Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymu (Žin., 1995, Nr. 53-1290);
3.4. Lietuvos Respublikos narkologinės priežiūros įstatymu (Žin., 1997, Nr. 30-711);
3.5. Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymu (Žin., 1996, Nr. 66-1572; 1998, Nr. 109-2995);
3.6. Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymu (Žin., 1994, Nr. 63-1231; 1998, Nr. 112-3099);
3.7. Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymu (Žin., 1996, Nr. 102-2317; 2004, Nr. 115-4284);
3.8. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. birželio 1 d. nutarimu Nr. 624 „Dėl profesinės kvalifikacijos įvertinimo ir pripažinimo nuostatų ir profesinės kvalifikacijos vertinimą ir pripažinimą vykdančių institucijų ir reglamentuojamų profesijų sąrašo patvirtinimo“ (Žin., 2000, Nr. 46-1319);
3.9. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2001 m. spalio 1 d. įsakymu Nr. 511 „Dėl bendrosios ir (ar) specialiosios praktikos slaugytojų profesinės kvalifikacijos pripažinimo“ (Žin., 2001, Nr. 87-3044);
3.10. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2001 m. spalio 1 d. įsakymu Nr. 512 „Dėl slaugytojų profesinio tobulinimo, privalomo bendrosios ir (ar) specialiosios praktikos slaugytojų licencijų ir sertifikatų (kai jie privalomi) perregistravimo ar galiojimo atnaujinimo tvarkos ir masto nustatymo“ (Žin., 2001, Nr. 87-3045);
3.11. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2001 m. spalio 1 d. įsakymu Nr. 513 „Dėl slaugos praktikos licencijavimo taisyklių patvirtinimo“ (Žin., 2001, Nr. 87-3046);
3.12. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2001 m. spalio 1 d. įsakymu Nr. 514 „Dėl slaugos paslaugų, kurioms teikti yra būtina licencija, sąrašo tvirtinimo“ (Žin., 2001, Nr. 87-3047);
3.13. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. sausio 28 d. įsakymu Nr. 58 „Dėl sveikatos priežiūros specialistų profesinės kompetencijos patikrinimo tvarkos“ (Žin., 2002, Nr. 12-430);
3.14. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. 132 „Dėl sveikatos priežiūros ir farmacijos specialistų profesinės kvalifikacijos tobulinimo ir jo finansavimo tvarkos“ (Žin., 2002, Nr. 31-1180);
3.15. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. lapkričio 9 d. įsakymu Nr. 634 „Dėl bendrųjų reikalavimų medicinos normoms rengti patvirtinimo“ (Žin., 2000, Nr. 100-3192; 2003, Nr. 112-5031);
3.16. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. birželio 14 d. įsakymu Nr. V-437 „Dėl Lietuvos medicinos normos MN 28: 2004 „Bendrosios praktikos slaugytojas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“ patvirtinimo“ (Žin., 2004, Nr. 97-3597);
3.17. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. 254 „Dėl viduriniojo medicinos personalo ir jam prilygintų specialistų, dirbančių diagnostikos, gydymo ar profilaktikos darbą, bei jaunesniojo medicinos personalo pervardijimo“ (Žin., 1999, Nr. 47-1498);
3.18. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. 242 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 66: 2000 „Medicininių atliekų tvarkymas“ tvirtinimo“ (Žin., 2000, Nr. 39-1106);
3.19. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. V-136 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 47-1: 2003 „Sveikatos priežiūros įstaigos. Higieninės ir epidemiologinės priežiūros reikalavimai“ patvirtinimo“ (Žin., 2003, Nr. 29-1213);
3.20. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. balandžio 8 d. įsakymu Nr. V-208 „Dėl būtinosios medicinos pagalbos ir būtinosios medicinos pagalbos paslaugų teikimo tvarkos bei masto patvirtinimo“ (Žin., 2004, Nr. 55-1915);
3.21. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2001 m. vasario 1 d. įsakymu Nr. 65 „Dėl informacijos apie pacientą valstybės institucijoms ir kitoms įstaigoms teikimo tvarkos patvirtinimo“ (Žin., 2001, Nr. 13-405);
3.22. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2002 m. sausio 28 d. įsakymu Nr. 55/42/16 „Dėl informacijos apie asmenis su kūno sužalojimais, kurie gali būti susiję su nusikaltimu, teikimo“ (Žin., 2002, Nr. 12-428);
3.23. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 1998 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 77 „Dėl darbuotojų aprūpinimo asmeninėmis apsauginėmis priemonėmis nuostatų patvirtinimo“ (Žin., 1998, Nr. 43-1188);
3.24. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. birželio 17 d. įsakymu Nr. V-357 „Dėl gaivinimo standartų patvirtinimo“ (Žin., 2003, Nr. 64-2914);
3.25. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. gegužės 27 d. įsakymu Nr. V-394 „Dėl specialiųjų reikalavimų stacionarinės asmens sveikatos priežiūros įstaigos priėmimo-skubios pagalbos skyriui“ (Žin., 2004, Nr. 90-3314);
3.26. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. gegužės 14 d. įsakymu Nr. V-364 „Dėl licencijuojamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų sąrašų patvirtinimo“ (Žin., 2004, Nr. 86-3152);
3.27. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. gruodžio 5 d. įsakymu Nr. V-943 „Dėl pirminės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros paslaugų organizavimo ir apmokėjimo tvarkos aprašo bei pirminės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros paslaugų ir bazinių kainų sąrašo tvirtinimo“ (Žin., 2005, Nr. 143-5205).
III. TERMINAI IR APIBRĖŽIMAI
4. Šioje medicinos normoje vartojami terminai ir apibrėžimai:
Psichikos sveikatos slaugytojas – bendrosios praktikos slaugytojas, išklausęs psichikos sveikatos slaugos specializacijos programą.
Psichikos sveikatos slaugytojo praktika – teisės aktų reglamentuota slaugytojo, įgijusio psichikos sveikatos slaugytojo praktikai licenciją, atliekama asmens psichikos sveikatos priežiūra.
IV. BENDROSIOS NUOSTATOS
5. Psichikos sveikatos slaugytojas profesinę kvalifikaciją įgyja baigęs slaugos studijų programą, įgijęs bendrosios praktikos profesinę kvalifikaciją, išklausęs psichikos sveikatos slaugos specializacijos programą.
6. Užsienyje įgyta psichikos sveikatos slaugytojo profesinė kvalifikacija pripažįstama Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka.
7. Teisę verstis psichikos sveikatos slaugytojo praktika suteikia galiojanti specialiosios praktikos slaugytojo licencija verstis psichikos sveikatos slaugytojo praktika.
8. Psichikos sveikatos slaugytojas verčiasi psichikos sveikatos priežiūros slaugytojo praktika sveikatos priežiūros įstaigose, turinčiose galiojančią įstaigos asmens sveikatos priežiūros licenciją, suteikiančią teisę teikti psichikos sveikatos slaugos paslaugas.
V. TEISĖS
10. Psichikos sveikatos slaugytojas turi teisę:
10.5. rinkti psichikos sveikatos epidemiologinius duomenis ir dalyvauti slaugos mokslo ir praktikos tyrimuose;
10.6. perteikti praktinę patirtį ir darbo įgūdžius mokydamas slaugos specialybės studentus ir kolegas psichiatrinės slaugos pagrindų;
10.7. atsisakyti teikti slaugos paslaugas, gydomąsias ar diagnostines procedūras, kurios prieštarauja slaugytojo profesinės etikos principams, jeigu tai nesukelia pavojaus paciento, slaugytojo sveikatai ar gyvybei;
10.8. dalyvauti diskusijose, aptarimuose, kuriuose sprendžiami paciento gydymo, slaugymo ar reabilitacijos klausimai;
VI. PAREIGOS
11. Psichikos sveikatos slaugytojas privalo:
11.1. slaugyti įvairaus amžiaus pacientus ir, įvertinęs jų asmenybės ypatumus bei esančią situaciją dėl psichikos sutrikimų, padėti tenkinti jų slaugos poreikius asmens sveikatos priežiūros įstaigoje ir / ar paciento namuose;
11.2. įvertinti paciento psichikos sveikatos būklę, gyvybines veiklas, planuoti ir dokumentuoti slaugos procesą;
11.3. stebėjimų duomenis rašyti į slaugos istoriją ar kitus slaugos užrašus, remdamasis stebėjimų duomenimis koreguoti slaugymo planą, prireikus imtis neatidėliotinų priemonių ir skubiai informuoti gydytoją;
11.4. atlikti paskirtas gydymo, slaugymo procedūras, paaiškinti pacientams jų poveikį ir kokio specialaus rėžimo reikia laikytis prieš jas ir po jų. Pranešti gydytojui apie pastebėtas procedūrų sukeltas komplikacijas;
11.5. informuoti pacientus apie paskirtų vaistų poveikį, pastebėti ir žinoti vaistų sukeliamus nepageidaujamus reiškinius;
11.7. įvertinti pagrindinius somatinius sutrikimus: kvėpavimo (jo dažnumo), virškinimo, kraujotakos, išskyras (skreplius, skrandžio turinį, kraujavimą);
11.8. teikti būtinąją medicinos pagalbą pagal savo kompetenciją, kai nėra gydytojo ir iškyla tiesioginė grėsmė paciento gyvybei;
11.9. laikytis slaugytojo profesinės etikos reikalavimų Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka;
11.10. rūpintis pacientų saugumu, užtikrinti ir ginti Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytas pacientų teises;
11.11. perduoti informaciją institucijoms pagal kompetenciją apie panaudotą smurtą – sužeistus, sužalotus asmenis, šeimoje įtariamą, gresiantį smurtą vaikų, paauglių ar globojamų asmenų atžvilgiu, o taip pat vaikų nepriežiūrą Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka;
11.12. užtikrinti, kad žinios ir įgūdžiai atitiktų slaugos mokslo ir praktikos reikalavimus bei naujoves;
11.14. bendradarbiauti su kolegomis, kitų profesijų specialistais, įstaigų darbuotojais, nuo kurių priklauso ar gali priklausyti žmonių psichikos sveikata;
VII. KOMPETENCIJA
12. Psichikos sveikatos slaugytojo kompetenciją sudaro žinios, gebėjimai ir įgūdžiai, kuriuos jis įgyja baigęs slaugos studijas bei nuolat tobulindamas profesinę kvalifikaciją, atsižvelgiant į nuolatinę slaugos mokslo ir praktikos pažangą.
13. Psichikos sveikatos slaugytojas privalo žinoti:
13.10. vaistų veikimo mechanizmą, poveikį organizmui, patekimo į jį būdus, farmakologinę sąveiką, kontraindikacijas bei atsargumo priemones;
14. Psichikos sveikatos slaugytojas turi išmanyti:
14.2. psichikos sutrikimų simptomus, sindromus, įvertinti jų įtaką paciento elgesiui, gyvenimo kokybei, galimą pavojų paciento ar aplinkinių žmonių sveikatai bei gyvybei;
14.8. bendravimo ir bendradarbiavimo su pacientais, sergančiais psichikos sutrikimais, bei jų artimaisiais ypatumus;
14.9. neuroleptikų, trankviliantų, antidepresantų veikimo bendruosius principus ir nepageidaujamus poveikius ar komplikacijas;
15. Psichikos sveikatos slaugytojas turi gebėti:
15.3. atpažinti ir įvertinti nepageidaujamas/patologines paciento organizmo reakcijas į paskirtą gydymą;
15.4. bendrauti su pacientu ir jo šeima, sveikatos priežiūros specialistais, kitomis institucijomis, turinčiomis įtakos žmogaus sveikatai;
16. Psichikos sveikatos slaugytojas turi mokėti:
16.6. nustatyti psichiatrinės slaugos diagnozę ir numatyti slaugos veiksmus, jų pagrįstumą, siekti rezultato ir jį įvertinti;
16.8. nustatyti slaugos poreikius, taikyti atitinkamus slaugos veiksmus esant šioms būsenoms:
16.11. suteikti būtinąją medicinos pagalbą anafilaksinio šoko ir kitų gyvybei pavojingų būklių, traumų, nelaimingų atsitikimų atvejais pagal slaugytojo kompetenciją teisės aktų nustatyta tvarka;