LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖ
N U T A R I M A S
DĖL MOKESČIŲ, RINKLIAVŲ IR KITŲ ĮMOKŲ Į LIETUVOS RESPUBLIKOS VALSTYBĖS BIUDŽETĄ, SAVIVALDYBIŲ BIUDŽETUS BEI VALSTYBĖS PINIGŲ FONDUS KODAVIMO
1999 m. sausio 6 d. Nr. 7
Vilnius
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (Žin., 1995, Nr. 61–1525) 6 straipsnio nuostatomis ir siekdama, kad surinktieji mokesčiai, rinkliavos ir kitos įmokos (toliau vadinama – įmokos) būtų operatyviau apskaityti bei paskirstyti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą, savivaldybių biudžetus bei valstybės pinigų fondus, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
1. Nuo 1999 m. kovo 1 d. įmokų mokėtojai, mokestį išskaičiuojantys asmenys ir asmenys, kuriems įstatymų ar kitų teisės aktų nustatyta tvarka numatyta prievolė mokėti arba surinkti bei per teritorinių valstybinių mokesčių inspekcijų ar teritorinių muitinių surenkamąsias sąskaitas pervesti pinigus (mokant pavedimu arba grynaisiais) į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą, savivaldybių biudžetus bei valstybės pinigų fondus, privalo nurodyti mokėjimo dokumentuose įmokų kodus (pagal įmokų kodų sąrašą, kurį parengia ir tvirtina Finansų ministerija).
2. Už įmokos kodo įrašo teisingumą atsako mokėjimo dokumentą pildantis asmuo. Jeigu mokėjimo dokumente nurodytas įmokos kodas neatitinka įmokos pavadinimo, pirmenybė teikiama įmokos kodui.
3. Nuo 1999 m. kovo 1 d. bankai, gavę mokėjimo dokumentą, pagal įmokos gavėjo banko kodą ir sąskaitos numerį privalo patikrinti, ar mokėjimo dokumente būtina nurodyti įmokos kodą. Jeigu įmokos kodas būtinas, bet jis nenurodytas, arba jeigu nurodytas kodas, kurio nėra įmokų kodų sąraše, mokėjimo dokumentas grąžinamas pateikėjui. Įmokų kodai per tarpbankinių atsiskaitymų elektroninę bylą turi patekti įmokos gavėjo bankui, o iš jo per banko sąskaitos elektroninį išrašą – įmokos gavėjui.