LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS

N U T A R I M A S

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS ADMINISTRACINIŲ TEISĖS PAŽEIDIMŲ KODEKSO 269 STRAIPSNIO 4 DALIES ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI

2001 m. spalio 2 d.

Vilnius

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Egidijaus Jarašiūno, Egidijaus Kūrio, Zigmo Levickio, Augustino Normanto, Vlado Pavilonio, Jono Prapiesčio, Vytauto Sinkevičiaus, Stasio Stačioko, Teodoros Staugaitienės,

sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,

dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovui Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyresniajam konsultantui Pranui Petkevičiui,

remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio 1 dalimi, viešame Teismo posėdyje 2001 m. rugsėjo 4 d. išnagrinėjo bylą Nr. 11/2000 pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 269 straipsnio 4 dalies nuostata, kad jeigu priimamas nutarimas skirti baudą, vairuotojo pažymėjimas negrąžinamas, iki bus sumokėta paskirta bauda, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 daliai ir 32 straipsnio 1 daliai.

Konstitucinis Teismas

nustatė:

I

Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą. Teismas bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 269 straipsnio 4 dalies nuostata, kad jeigu priimamas nutarimas skirti baudą, vairuotojo pažymėjimas negrąžinamas, iki bus sumokėta paskirta bauda, neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 5 daliai ir 32 straipsnio 1 daliai.

II

Pareiškėjas prašymą grindžia šiais argumentais.

1. ATPK 20 straipsnyje nustatyta, kad administracinė nuobauda yra atsakomybės priemonė, skiriama administracinį teisės pažeidimą padariusiems asmenims nubausti ir siekiant auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek kiti asmenys nepadarytų naujų teisės pažeidimų. ATPK 30 straipsnyje įtvirtinta, kad nuobauda už administracinį teisės pažeidimą skiriama pagal norminio akto, numatančio atsakomybę už padarytą teisės pažeidimą, nustatytas ribas, tiksliai laikantis šio kodekso ir kitų teisės aktų dėl administracinių teisės pažeidimų. Bauda ir specialiosios teisės atėmimas kaip administracinės nuobaudos numatytos ATPK 21 straipsnyje.

2. ATPK 126 straipsnio 1 dalies sankcija yra alternatyvi. Ji numato galimybę už padarytą teisės pažeidimą skirti pažeidėjui baudą arba atimti iš jo teisę vairuoti visų rūšių transporto priemonę. Tačiau šio kodekso 269 straipsnio 4 dalyje tarp kitų įstatymu įtvirtintų administracinių teisės pažeidimų teisenos užtikrinimo priemonių yra numatytas teisės vairuoti transporto priemonę pažymėjimo paėmimas, iki bus sumokėta paskirta bauda.

3. Pareiškėjo nuomone, paskyrus vairuotojui baudą, iki jos įvykdymo momento jam taikomas papildomas teisių suvaržymas, nenumatytas straipsnio, skirto padarytam teisės pažeidimui, sankcijoje. Tačiau Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą, todėl teismui kyla abejonė, ar ATPK 269 straipsnio 4 dalies nuostata, kad vairuotojo pažymėjimas negrąžinamas, iki bus sumokėta bauda, neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 5 daliai ir 32 straipsnio 1 dalies nuostatai, jog pilietis gali laisvai kilnotis ir pasirinkti gyvenamąją vietą Lietuvoje, gali laisvai išvykti iš Lietuvos, nes, paskyrus baudą, dėl vairuotojo pažymėjimo negrąžinimo iki jos sumokėjimo yra suvaržoma asmens teisė automobiliu keliauti po užsienį.

III

Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Seimo atstovo P. Petkevičiaus rašytiniai paaiškinimai.

1. Suinteresuoto asmens atstovas nurodė, kad ATPK devynioliktojo skirsnio nuostatos įtvirtina administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos užtikrinimo priemones. Šio kodekso 264 straipsnyje nurodoma, jog siekiant užkirsti kelią administraciniams teisės pažeidimams, surašyti protokolams, užtikrinti, kad būtų laiku ir teisingai nagrinėjamos bylos ir vykdomi nutarimai administracinių teisės pažeidimų bylose, leidžiamas asmens administracinis sulaikymas, asmens apžiūra, daiktų patikrinimas, daiktų ir dokumentų paėmimas. Kad būtų užtikrintas nutarimo dėl administracinės nuobaudos skyrimo vykdymas, ATPK 269 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog padarius pažeidimą, už kurį gali būti skiriama bauda arba atėmimas teisės vairuoti transporto priemonę, iš vairuotojo paimamas teisės vairuoti transporto priemonę pažymėjimas, iki bus sumokėta paskirta bauda. Tokia priemonė yra visiškai teisėta ir pagrįsta, kadangi ji padeda užtikrinti skirtos nuobaudos įvykdymą ir jos veiksmingumą užkardant dažnai padaromus teisės pažeidimus.

2. P. Petkevičius pažymėjo, kad ATPK numatytos administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos užtikrinimo priemonės (iš jų ir nurodytosios 269 straipsnio 4 dalyje) nėra administracinės nuobaudos, kurių rūšys nurodytos šio kodekso 21 straipsnyje. Administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos užtikrinimo priemonės yra procesinio pobūdžio, jos nustato tik nuobaudų taikymo ir jų įvykdymo tvarką, todėl šias priemones tapatinti su nuobaudomis yra klaidinga.

3. Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, teisės vairuoti transporto priemonę pažymėjimo pažeidėjui negrąžinimas, iki bus sumokėta bauda, nepažeidžia asmens teisių, numatytų Konstitucijos 32 straipsnio 1 dalyje. Vadovaujantis ATPK 269 straipsnio 4 dalimi tokiam pažeidėjui išduodamas laikinas leidimas vairuoti transporto priemonę.

IV

Rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui buvo gauti teisingumo viceministro G. Švedo ir Lietuvos teisės universiteto Policijos fakulteto Policijos teisės katedros vedėjo A. Šakočiaus rašytiniai paaiškinimai.

V

Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens – Seimo atstovas P. Petkevičius iš esmės pakartojo savo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus.

Konstitucinio Teismo posėdyje kalbėjo specialistas – Kelių policijos tarnybos Administracinės veiklos skyriaus komisaras J. Truska.

Konstitucinis Teismas

konstatuoja:

1. ATPK 269 straipsnio 4 dalyje nustatyta: „Padarius pažeidimą, už kurį pagal šį kodeksą gali būti skiriama bauda arba atėmimas teisės vairuoti transporto priemonę, upių ar mažąjį laivą – iki byloje priimto nutarimo iš vairuotojo, laivo vairuotojo paimamas vairuotojo pažymėjimas (upių ar mažojo laivo vairavimo teisės pažymėjimas arba transporto priemonės registracijos dokumentai) ir išduodamas laikinas leidimas vairuoti transporto priemonę, upių ar mažąjį laivą arba laikinas transporto priemonės registracijos dokumentas ir apie tai įrašoma administracinio teisės pažeidimo protokole. Jeigu priimamas nutarimas skirti baudą arba atimti teisę vairuoti transporto priemonę, upių ar mažąjį laivą, vairuotojo pažymėjimas (upių ar mažojo laivo vairavimo teisės pažymėjimas) negrąžinamas, o laikino leidimo galiojimas pratęsiamas iki baigsis terminas, nustatytas skundui paduoti, arba iki bus priimtas sprendimas dėl skundo, arba iki bus sumokėta paskirta bauda.“

Pareiškėjas abejoja, ar ATPK 269 straipsnio 4 dalies nuostata, kad jeigu priimamas nutarimas skirti baudą, vairuotojo pažymėjimas negrąžinamas, iki bus sumokėta paskirta bauda, neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 5 daliai ir 32 straipsnio 1 daliai.

2. Vertinant ginčijamos ATPK 269 straipsnio 4 dalies nuostatos atitiktį Konstitucijai būtina išsiaiškinti joje nustatyto teisinio reguliavimo turinį.

Pagal ATPK 269 straipsnio 4 dalį padarius pažeidimą, už kurį gali būti skiriama bauda arba atėmimas teisės vairuoti transporto priemonę, jeigu priimamas nutarimas skirti baudą, asmeniui vairuotojo pažymėjimas negrąžinamas, bet jam yra išduodamas laikinas leidimas vairuoti transporto priemonę, kuris pratęsiamas, iki bus sumokėta paskirta bauda. Toks teisinis reguliavimas reiškia, kad visais atvejais, kai asmeniui už Kelių eismo taisyklių pažeidimą yra skiriama bauda, iš jo yra paimamas vairuotojo pažymėjimas, t. y. dokumentas, patvirtinantis, jog asmuo turi teisę vairuoti transporto priemonę, ir vietoje jo išduodamas laikinas leidimas vairuoti transporto priemonę.

Laikinas leidimas vairuoti transporto priemonę yra kitokios formos negu kitose valstybėse pripažįstamas teisės vairuoti transporto priemonę pažymėjimas, jis galioja tik laikinai. Laikinas leidimas vairuoti transporto priemonę liudija asmenį turint šią teisę tik Lietuvoje.

3. Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje nustatyta: „Niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą.“

Šioje Konstitucijos nuostatoje įtvirtintas konstitucinis principas non bis in idem reiškia draudimą bausti antrą kartą už tą patį nusikaltimą. Šis konstitucinis principas taikytinas ir kitų padarytų teisės pažeidimų atžvilgiu (Konstitucinio Teismo 2001 m. gegužės 7 d. nutarimas).

Pagal ginčijamą ATPK 269 straipsnio 4 dalies nuostatą vairuotojo pažymėjimo negrąžinimas, iki bus sumokėta paskirta bauda, yra administracinių bylų teisenos užtikrinimo priemonė. Ginčijama įstatymo nuostata reguliuojami ne administracinės nuobaudos skyrimo už padarytą teisės pažeidimą santykiai, bet santykiai, kurie atsiranda užtikrinant paskirtos administracinės nuobaudos įvykdymą. Vairuotojo pažymėjimo negrąžinimas, iki bus sumokėta paskirta bauda, nėra nuobauda už padarytą Kelių eismo taisyklių pažeidimą. Vairuotojo pažymėjimo negrąžinimas turi kitą paskirtį – užtikrinti, kad paskirta bauda būtų sumokėta. Iš to galima daryti išvadą, kad vairuotojo pažymėjimo negrąžinimas, iki bus sumokėta paskirta bauda, negali būti vertinamas kaip pažeidžiantis konstitucinį principą non bis in idem.

Remiantis išdėstytais argumentais darytina išvada, kad ATPK 269 straipsnio 4 dalies nuostata, kad jeigu priimamas nutarimas skirti baudą, vairuotojo pažymėjimas negrąžinamas, iki bus sumokėta paskirta bauda, neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 5 daliai.

4. Konstitucijos 32 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta:

„Pilietis gali laisvai kilnotis ir pasirinkti gyvenamąją vietą Lietuvoje, gali laisvai išvykti iš Lietuvos.

Šios teisės negali būti varžomos kitaip, kaip tik įstatymu ir jeigu tai būtina valstybės saugumui, žmonių sveikatai apsaugoti, taip pat vykdant teisingumą.“

Pareiškėjas prašo ištirti, ar ginčijama ATPK 269 straipsnio 4 dalies nuostata neprieštarauja Konstitucijos 32 straipsnio visai 1 daliai, tačiau jo prašyme pateikiami argumentai dėl ginčijamos ATPK 269 straipsnio 4 dalies nuostatos atitikties ne Konstitucijos 32 straipsnio visai 1 daliai, o tik dėl šioje dalyje įtvirtintos piliečio teisės laisvai išvykti iš Lietuvos. Atsižvelgdamas į pareiškėjo prašyme išdėstytus argumentus Konstitucinis Teismas tirs, ar ginčijama ATPK 269 straipsnio 4 dalies nuostata neprieštarauja Konstitucijos 32 straipsnio 1 dalies nuostatai, jog pilietis gali laisvai išvykti iš Lietuvos.

Konstitucijos 32 straipsnio 1 dalies nuostata, kad pilietis gali laisvai išvykti iš Lietuvos, reiškia, jog jis turi teisę pats spręsti, ar išvykti iš Lietuvos, pasirinkti išvykimo laiką, taip pat išvykimo būdą. Teisė laisvai išvykti iš Lietuvos reiškia, jog negali būti nustatoma leidiminė išvykimo iš Lietuvos tvarka, t. y. negali būti nustatoma tokia tvarka, kad pilietis turėtų prašyti kurios nors valstybinės institucijos leidimo išvykti iš Lietuvos. Konstitucinė teisė laisvai išvykti iš Lietuvos suponuoja valstybės pareigą nustatyti tokią išvykimo iš Lietuvos tvarką, kad pilietis nepatirtų nepagrįstų suvaržymų. Konstitucijos 32 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta piliečio teisė laisvai išvykti iš Lietuvos gali būti apribota tik įstatymu ir tik tuomet, kai yra Konstitucijos 32 straipsnio 2 dalyje nustatyti pagrindai: jeigu tai būtina valstybės saugumui, žmonių sveikatai apsaugoti, taip pat vykdant teisingumą.

Ginčijama ATPK 269 straipsnio 4 dalies nuostata, jog paskyrus baudą vairuotojo pažymėjimas negrąžinamas, iki bus sumokėta paskirta bauda, iš esmės reiškia, kad asmuo užsienyje negali pasinaudoti dokumentu, liudijančiu, jog jis turi teisę vairuoti transporto priemonę. Tačiau tai, kad asmuo užsienyje negali pasinaudoti minėtu dokumentu, liudijančiu jo teisę vairuoti transporto priemonę, nereiškia, jog yra suvaržyta ar paneigta piliečio teisė laisvai išvykti iš Lietuvos.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, jog ATPK 269 straipsnio 4 dalies nuostata, kad jeigu priimamas nutarimas skirti baudą, vairuotojo pažymėjimas negrąžinamas, iki bus sumokėta paskirta bauda, neprieštarauja Konstitucijos 32 straipsnio 1 dalies nuostatai, jog pilietis gali laisvai išvykti iš Lietuvos.

5. Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas (Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalis). Konstitucinis Teismas savo 2000 m. birželio 13 d. nutarime yra konstatavęs, kad pareiškėjo nurodytuose Konstitucijos straipsniuose išdėstytų teisės normų negalima interpretuoti jas atribojus nuo kitų Konstitucijos normų.

Konstitucinis Teismas pažymi, kad vertinant ginčijamų įstatymų ir kitų teisės aktų atitiktį Konstitucijai svarbu išsiaiškinti ne tik jų santykį su pareiškėjų nurodytomis Konstitucijos normomis, bet ir tai, ar jie neprieštarauja Konstitucijoje įtvirtintiems principams.

Įstatymų leidėjas, nustatydamas administracinę atsakomybę už teisės pažeidimus, privalo laikytis Konstitucijoje įtvirtintų principų. Visa teisės sistema turi būti grindžiama konstituciniu teisinės valstybės principu, kuris suponuoja ir nustatytos teisinės atsakomybės proporcingumą.

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi asmens varžyti akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti. Teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniai principai reiškia ir tai, „kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp teisės pažeidimų ir už šiuos pažeidimus nustatytų nuobaudų turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Šie principai neleidžia nustatyti už teisės pažeidimus tokių nuobaudų, kurios būtų akivaizdžiai neproporcingos teisės pažeidimui bei siekiamam tikslui“ (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d. nutarimas).

Taigi įstatymu nustatant atsakomybę, taip pat jos įgyvendinimą, turi būti išlaikoma teisinga pusiausvyra tarp visuomenės ir asmens interesų, kad būtų išvengta nepagrįsto asmens teisių ribojimo. Remiantis šiuo principu įstatymais asmens teisės gali būti apribotos tik tiek, kiek yra būtina viešiesiems interesams ginti, tarp pasirinktų priemonių ir siekiamo teisėto ir visuotinai svarbaus tikslo privalo būti protingas santykis. Šiam tikslui pasiekti gali būti nustatytos tokios priemonės, kurios būtų pakankamos ir ribotų asmens teises ne daugiau negu yra būtina.

Pagal Administracinių teisės pažeidimų kodeksą vairuotojo pažymėjimo negrąžinimas, iki bus sumokėta paskirta bauda, yra administracinės teisenos užtikrinimo priemonė. Vertinant ginčijamos ATPK 269 straipsnio 4 dalies nuostatos atitiktį Konstitucijai atkreiptinas dėmesys į tai, kad ATPK normos, nustatančios administracinę atsakomybę už Kelių eismo taisyklių pažeidimą, numato įvairaus dydžio baudas – nuo 20 iki 5000 litų. Pagal ginčijamą ATPK 269 straipsnio 4 dalies nuostatą vairuotojo pažymėjimas negrąžinamas, iki bus sumokėta paskirta bauda, visais atvejais nepriklausomai nuo asmens padaryto Kelių eismo taisyklių pažeidimo pavojingumo laipsnio ir už tai paskirtos baudos dydžio.

Pažymėtina ir tai, kad pagal ginčijamą ATPK 269 straipsnio 4 dalies nuostatą vairuotojo pažymėjimas negrąžinamas ir tais atvejais, kai už padarytą Kelių eismo taisyklių pažeidimą iš asmens negali būti atimta teisė vairuoti transporto priemonę ir gali būti paskirta tik bauda.

Teisė vairuoti transporto priemonę yra įgyta teisė. Ją patvirtina vairuotojo pažymėjimas. Vairuotojo pažymėjimo negrąžinimas, iki bus sumokėta paskirta bauda, ir išdavimas laikino leidimo vairuoti transporto priemonę reiškia įgytos teisės suvaržymą, nes nustatomas tik laikinas leidimas ja naudotis, tuo tarpu teisės vairuoti transporto priemonę atėmimas kaip administracinė nuobauda nėra paskirtas.

Šiame Konstitucinio Teismo nutarime jau buvo konstatuota, kad vairuotojo pažymėjimo negrąžinimas, iki bus sumokėta paskirta bauda, iš esmės reiškia, jog asmuo užsienyje negali pasinaudoti dokumentu, liudijančiu jo teisę vairuoti transporto priemonę. Laikinas leidimas vairuoti transporto priemonę reiškia ir tai, kad yra suvaržomas asmens turimos teisės vairuoti transporto priemonę įgyvendinimas Lietuvoje, nes toks leidimas galioja tik laikinai ir jo galiojimas turi būti pratęsiamas.

Ginčijamoje ATPK 269 straipsnio 4 dalies nuostatoje nustatyta administracinė bylų teisenos užtikrinimo priemonė nesiderina su proporcingumo, taigi ir su konstituciniu teisinės valstybės, principu.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, jog ATPK 269 straipsnio 4 dalies nuostata, kad jeigu priimamas nutarimas skirti baudą, vairuotojo pažymėjimas negrąžinamas, iki bus sumokėta paskirta bauda, prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 53, 54, 55 ir 56 straipsniais ir 69 straipsnio 3 dalimi,

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

nutaria:

Pripažinti, jog Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 269 straipsnio 4 dalies nuostata, kad jeigu priimamas nutarimas skirti baudą, vairuotojo pažymėjimas negrąžinamas, iki bus sumokėta paskirta bauda, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui.

Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.

Konstitucinio Teismo teisėjai:                          Egidijus Jarašiūnas

Egidijus Kūris

Zigmas Levickis

Augustinas Normantas

Vladas Pavilonis

Jonas Prapiestis

Vytautas Sinkevičius

Stasys Stačiokas

Teodora Staugaitienė

______________