LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖ
N U T A R I M A S
DĖL TURTO VERTINIMO METODIKOS
1996 m. vasario 14 d. Nr. 244
Vilnius
Siekdama, kad Lietuvos Respublikoje būtų diegiama ir plėtojama turto vertės nustatymo sistema, pagrįsta bendraisiais turto vertės nustatymo principais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. kovo 28 d. nutarimu Nr. 440 „Dėl turto vertės nustatymo“ (Žin., 1995, Nr. 29-652), Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
Patvirtinti Turto vertinimo metodiką (pridedama).
EINANTIS VALDYMO REFORMŲ IR
SAVIVALDYBIŲ REIKALŲ MINISTRO
IR MINISTRO PIRMININKO PAREIGAS MINDAUGAS STANKEVIČIUS
EINANTIS FINANSŲ MINISTRO PAREIGAS REINOLDIJUS ŠARKINAS
______________
PRITARTA
Lietuvos Respublikos Vyriausybės
1996 m. vasario 14 d. nutarimu Nr. 244
BENDROJI DALIS
1. Ši metodika reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytų, harmonizuotų pagal tarptautinę turto vertinimo sistemą turto ir verslo (toliau vadinama – turtas) vertės nustatymo metodų parinkimą, taikymo tvarką ir procedūras, turto vertinimo dokumentų turinį.
2. Šioje metodikoje vartojamos sąvokos:
2.1. turtas – vertę ir savininką turintys ekonominiai ištekliai, kuriais disponuoja ekonominis subjektas. Turtą sudaro materialūs ir nematerialūs objektai. Turtas pagal pobūdį gali būti nekilnojamasis ir kilnojamasis;
2.2. nekilnojamasis turtas – žemė ir su ja susiję objektai, kurių buvimo vietos negalima pakeisti, nekeičiant jų naudojimo paskirties arba nemažinant jų vertės;
2.3. kilnojamasis turtas – turtas, kurį galima perkelti iš vienos vietos į kitą nekeičiant jo esmės, iš esmės nemažinant jo vertės ar be didelės žalos jo paskirčiai, jeigu įstatymai nenumato ko kita;
2.4. verslas – juridinio ar fizinio asmens veikla, kuriai naudojami ekonominiai ištekliai, kuria siekiama gauti pajamų bei pelno ir už kurią šis asmuo atsako savo turtu;
2.5. turto vertintojas – nepriekaištingos reputacijos fizinis asmuo, turintis atitinkamą išsimokslinimą oficialiai pripažintoje mokymo institucijoje, kvalifikacinį turto vertinimo pažymėjimą ir pakankamai patirties bei kompetencijos, kad galėtų įvertinti turtą;
2.7. turto vertinimas – nešališkas turto vertės apskaičiavimas, apimantis vertinamo turto aprašymą, vertintojo nuomonę apie turto būklę, jo tinkamumą naudoti bei tikėtiną piniginę vertę rinkoje;
2.8. vertinamas objektas – materialus ir(ar) nematerialus turtas (arba jo dalis), numatytas turto vertinimo procedūrai;
2.9. vertė – prekių (paslaugų) ar kito turto naudingumo tam tikru metu matas, nustatytas pagal atitinkamą vertinimo metodą;
2.10. kaina – pinigų suma, kuri yra paprašyta, pasiūlyta ar sumokėta už prekes (paslaugas). Kaina už konkrečias prekes (paslaugas) yra reliatyvus vertės patvirtinimas, padarytas konkrečių pardavėjų (paslaugų tiekėjų) ir pirkėjų (paslaugų gavėjų) tam tikromis aplinkybėmis;
2.11. rinkos vertė – apskaičiuota pinigų suma, už kurią galėtų būti parduotas turtas vertinimo dieną, sudarius tiesioginį komercinį sandorį tarp norinčių turtą parduoti ir norinčių turtą pirkti asmenų po šio turto tinkamo pateikimo į rinką, jeigu abi sandorio šalys veiktų dalykiškai, be prievartos ir nesąlygojamos kitų sandorių bei interesų;
2.12. atstatomoji vertė – vertinimo metu nustatyta pinigų suma (kaštai), kurios reikėtų tokių pat fizinių ir eksploatacinių savybių objektui sukurti, pagaminti arba pastatyti (įrengti);
2.13. naudojimo vertė – vertinimo metu apskaičiuota pinigų suma, atspindinti turto ekonominį naudingumą (turto teikiamą ekonominę naudą);
2.14. kaštai – kaina, mokama už įsigyjamas prekes ar paslaugas, arba išlaidų (sąnaudų) suma, kurios reikia prekei ar paslaugai sukurti ar pagaminti. Kaina, mokama už prekę ar paslaugą, tampa kaštais jos pirkėjui. Jeigu pirkėjas ką nors įsigijęs padaro papildomų įdėjimų (išlaidų), jie, skaičiuojant kaštus, pridedami prie prekės įsigijimo kainos;
2.15. maksimalus ir geriausias panaudojimas – labiausiai tikėtinas ir pateisinamas, įstatymų leidžiamas ir finansiškai naudingas turto fizinis panaudojimas, kada vertinamas turtas įgauna didžiausią vertę. Panaudojimas, kuris nėra leistinas teisiniu požiūriu, bet įmanomas fiziniu, negali būti laikomas maksimaliu ir geriausiu;
2.16. specialiosios paskirties turtas – turtas, kuris retai parduodamas arba apskritai neparduodamas, išskyrus tuos atvejus, kai jis yra viso verslo sudedamoji dalis. Priklausomai nuo specialaus panaudojimo tokį objektą galima laikyti ribotos paklausos arba ne rinkai skirtu turtu;
2.18. nusidėvėjimas – turto būklės pakitimo piniginis įvertinimas; turto naudingumo ir vertės praradimas;
3. Kitos šioje metodikoje vartojamos specialiosios sąvokos ir jų apibrėžimai pateikiami skyriuose, apibūdinančiuose konkrečius turto vertės nustatymo metodus.
4. Svarbiausieji turto vertės nustatymo kriterijai yra:
4.3. pakeitimas kitu turtu – principas, kai atsižvelgiama į tai, kad turto vertei turi įtakos panašaus objekto (pakaitalo) įsigijimo kaina;
4.4. išoriniai veiksniai – veiksniai, esantys už vertinamo objekto ribų, didinantys arba mažinantys objekto vertę. Vertintojas turi mokėti vertinti šiuos veiksnius ir visada atkreipti dėmesį į objekto gretimybes, dėl kurių objektas tampa vertingesnis arba atvirkščiai;
4.5. patobulinimas – objekto patobulinimas, didinantis turto rinkos kainą nepriklausomai nuo patobulinimo išlaidų, t. y. vertinamas patobulinimo indėlis į bendrą turto vertę, o ne pati patobulinimo kaina;
4.6. pajamų didėjimo įtaka – žemės arba pastatų bei kito turto patobulinimas, tiesiogiai nebedidinantis objekto rinkos vertės, bet didinantis pajamas, gaunamas naudojant tą turtą;
4.8. socialiniai lūkesčiai, veikiantys paklausos ir pasiūlos svyravimus. Dažnai turtas perkamas, nes tikimasi, kad jo vertė ateityje padidės. Paprastai tai pasiteisina kylant regiono ar šalies ekonominiam lygiui, esant ribotam nekilnojamojo turto, ypač žemės, kiekiui. Ir atvirkščiai: turto rinkos vertė gali mažėti, jeigu laukiama nuosavybės teisių apribojimo, ekonomikos nuosmukio, krinta gyvenimo lygis;
4.9. mada ir skonis, sąlygojantys atitinkamos rūšies turto paklausos svyravimus bei vietovių patrauklumą;
4.10. demografiniai veiksniai ir migracija, darantys įtaką ekonominės veiklos ir rinkos konjunktūrai;
4.12. turto naudojimo apribojimai, sąlygojantys maksimalų ir geriausią turto panaudojimą. Lietuvos Respublikoje didelę reikšmę turtui, ypač nekilnojamajam turtui (žemei), turi specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos, žemės tikslinė paskirtis ir teritorijų planavimo dokumentuose nustatyti statybos bei kitokios veiklos apribojimai, servitutai;
5. Turtas vertinamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. kovo 28 d. nutarimu Nr. 440 „Dėl turto vertės nustatymo“ (Žin., 1995, Nr. 29-652; 1996, Nr. 14-374) patvirtintų Bendrųjų turto vertės nustatymo principų 4 punkte nurodytais atvejais.
Turto vertintojo veiklos pagrindai
6. Turto vertintojas savo veikloje vadovaujasi įstatymais, kitais teisės aktais ir šia metodika, taip pat Turto vertintojų atestacijos komisijos prie Finansų ministerijos aprobuotu Turto vertintojų profesinės etikos kodeksu bei šios komisijos sprendimais.
7. Turto vertintojo teisės ir pareigos nustatytos įstatymuose, kituose teisės aktuose, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimuose, šioje metodikoje, įmonės, kurioje dirba turto vertintojas, įstatuose, valdymo institucijų sprendimuose, pareiginėse instrukcijose, darbo sutartyse.
8. Vertindamas turtą, turto vertintojas turi nustatyti:
8.1. vertinamo turto nuosavybės formą ir savininką arba asmenį, turintį patikėjimo teisę į turtą.
Nuosavybės teisė į turtą paprastai įrodoma šią teisę patvirtinančiais dokumentais (pirkimo-pardavimo, dovanojimo sutartys, paveldėjimo teisės liudijimas ir kita), o nuosavybės teisė į privalomą registruoti turtą patvirtinama turto registravimo įstaigos pažyma ar kitais teisės aktuose nustatytais dokumentais.
Jeigu vertinimo metu neįmanoma nustatyti vertinamo turto savininko, apie tai turi būti pažymėta įvertinimo ataskaitoje ir kituose turto vertinimo dokumentuose;
8.2. savininko arba asmens, turinčio patikėjimo teisę į šį turtą, civilines teises ir pareigas, disponavimo turtu tvarką ir sąlygas;
8.3. įstatymuose bei kituose teisės aktuose, taip pat savininkų tarpusavio sutartyse (susitarimuose) nustatytus turto naudojimo, valdymo, disponavimo juo apribojimus bei turto savininko prievoles, susijusias su turtu;
9. Turto vertintojas atlieka savo darbą remdamasis rinkos ir ekonominių sąlygų tyrimų bei stebėjimų rezultatais, savo žiniomis ir patirtimi. Vadovaudamasis šia metodika, jis privalo objektyviai nustatyti turto vertę.
10. Turto vertintojas gali vertinti tik tą turtą, kuris nurodytas jo kvalifikaciniame turto vertinimo pažymėjime. Turto vertintojas tik tada imasi vykdyti užsakymą, jeigu yra pakankamai žinių ir patirties įvykdyti užsakymą.
11. Turto vertintojas gali imtis tik tokių užsakymų, kuriuos vykdydamas jis būtų nešališkas. Vertintojui draudžiama vertinti turtą įmonėje, kurios akcijų jis turi.
12. Vykdydamas užsakymą, turto vertintojas turi teisę pasitelkti kitų specialistų, informavęs savo užsakovus bei kitus suinteresuotus asmenis. Apie tai įrašoma turto įvertinimo ataskaitoje.
13. Turto vertintojas turi diskretiškai elgtis su visa informacija, kurią gauna vykdydamas užsakymą, ir gali teikti ją kitiems asmenims tik įstatymuose ir turto vertinimo sutartyje nustatyta tvarka. Už pramoninės ir komercinės paslapties atskleidimą turto vertintojas atsako pagal įstatymus.
Turto vertinimo procedūra
15. Turto vertinimo procedūra pradedama, gavus žodžiu arba raštu užsakovo prašymą (užsakymą) nustatyti turto vertę, aptarus vertinimo objektą, vertinimo tikslą ir surašius turto vertinimo techninę užduotį ir turto vertinimo sutartį, kurias pasirašo užsakovas ir turto vertintojas.
16. Turto vertinimo sutartyje aptariamos darbo atlikimo sąlygos, terminai, atlyginimas ir kitos sąlygos. Sutartyje rekomenduojama nustatyti tvarką, kurios laikantis atlyginami nuostoliai dėl klaidingo turto įvertinimo ar sutartos neskelbtinos informacijos atskleidimo pažeidžiant įstatymus, taip pat užsakovo atsakomybę, jeigu vertintojui būtų suteikta klaidinga informacija, turinti lemiamą reikšmę turto vertės nustatymui. Prie sutarties pridedama techninė užduotis. Gali būti pridedamas ir turto vertintojo darbo grafikas.
17. Techninėje užduotyje nurodoma užsakymo priėmimo data, užsakovas ir jo rekvizitai, turto vertintojas ir jo rekvizitai, turto vertinimo tikslas, vertinamo turto tipas, vertinamo turto ir (arba) jo savininko adresas, darbo atlikimo etapai ir terminai (konkrečiai nurodant turto apžiūrėjimo ir turto vertinimo ataskaitos bei kitų dokumentų pateikimo datas). Užsakovas pateikia vertintojui techninėje užduotyje nurodytus dokumentus, patvirtinančius nuosavybės teises, apribojimus ir kitus vertinimui aktualius duomenis.
18. Apžiūrint turtą, paprastai dalyvauja turto savininkas (jo įgaliotas asmuo) arba užsakovas (užsakovo atstovas) ar asmuo, turintis patikėjimo teisę į tą turtą. Apžiūrėjus turtą, surašomas vertinamo turto apžiūrėjimo aktas arba žiniaraštis, kurį pasirašo turto vertintojas ir turto savininkas (jo įgaliotas asmuo) ar asmuo, turintis patikėjimo teisę į tą turtą. Nesant turto savininko, turto apžiūrėjimo aktą (žiniaraštį) pasirašo užsakovas (užsakovo atstovas).
19. Turto apžiūrėjimo akte arba žiniaraštyje nurodoma vertinamo turto adresas, savininkas, kiti turto teisinio ir fizinio identifikavimo duomenys, apžiūrėjimo data, turto fizinė būklė.
20. Vertindamas objektą, turto vertintojas:
20.1. surenka duomenis apie vietovės socialinius-ekonominius rodiklius, rinkos sąlygas ir konjunktūrą. Duomenys apie vietovę turi būti atnaujinami atliekant kiekvieną naują vertinimą šioje vietovėje. Turto vertintojas turi kaupti sau tokių duomenų banką, kad galėtų lyginti vietovės charakteristikų ir rodiklių pokyčius;
20.2. nustato vertinamo objekto, ypač nekilnojamojo turto, naudojimo ypatumus, teritorijų planavimo reikalavimus, turto naudojimo, valdymo, disponavimo juo apribojimus, turto savininko prievoles, susijusias su turtu, kitų asmenų teises į šį turtą (nuoma, įkeitimas, servitutas ir panašiai), draudimus;
20.3. surenka duomenis apie toje vietovėje įvykusius privataus turto sandorius, mokamus nuomos mokesčius, vertinamo turto pasiūlą ir paklausą;
20.4. suderinęs su užsakovu, parenka motyvuotą turto vertės nustatymo metodą ir pagal jo taikymo principus atlieka duomenų analizę bei skaičiavimus, kurių reikia turto vertei nustatyti;
21. Turto vertės nustatymo metodas parenkamas atsižvelgiant į tai, kokia turto vertė aktuali užsakovui ir kas, vertintojo požiūriu, geriausiai rodo turto vertę atviroje rinkoje. Taikomi šie turto vertės nustatymo metodai:
21.1. palyginamosios vertės (pardavimo kainos analogų) metodas (toliau vadinama – palyginamosios vertės metodas), kurio esmė yra palyginimas, t. y. turto rinkos vertė nustatoma palyginus analogiškų objektų faktinių sandorių kainas, kartu atsižvelgiant į nedidelius vertinamo turto bei jo analogo skirtumus;
21.2. atstatomosios vertės (kaštų) metodas (toliau vadinama – atstatomosios vertės metodas), kurio pagrindas yra skaičiavimai, kiek kainuotų atkurti esamos fizinės būklės ir esamų eksploatacinių bei naudingumo savybių objektus pagal vertinimo metu taikomas darbų technologijas bei kainas;
21.3. naudojimo pajamų vertės (pajamų kapitalizavimo arba pinigų srautų diskonto) metodas (toliau vadinama – naudojimo pajamų vertės metodas), kai turtas vertinamas ne kaip įvairaus turto suma, bet kaip verslo objektas, duodantis pelną. Metodo pagrindą sudaro būsimų grynųjų pinigų srautų prognozės ir jų dabartinė vertė. Šis metodas taikomas tada, kai tikimasi, kad vertinamo turto naudojimo vertė objektyviausiai atspindės turto vertę rinkoje;
22. Vertinimo metodas pasirenkamas priklausomai nuo vertinimo paskirties ir turto tipo. Vertintojas turto vertės skaičiavimus paprastai atlieka keliais metodais. Galimos įvairių metodų kombinacijos.
Vertinimo metodų parinkimas turi būti pagrindžiamas. Vertintojas motyvuodamas gali savo nuožiūra pasirinkti metodo taikymo technologijas ir modelius. Galimi įvairūs pasirinkto pagrindinio metodo variantai pagal šiuolaikines darbo technologijas, matematinius – statistinius duomenų bazių apdorojimo metodus.
23. Rekomenduojama taikyti palyginamosios vertės metodą, kai reikia vertinti:
23.3. kitos paskirties (privačioms namų valdoms, įvairios paskirties gyvenamiesiems, socialiniams ir pramonės objektams statyti, transporto, ryšių ir kitoms komunikacijoms įrengti, rekreacijai, kitai ne žemės ūkio ir ne miškų ūkio veiklai skirtos žemės) sklypus;
23.4. butus, gyvenamuosius namus ir jų priklausinius (išskyrus šių objektų vertinimą draudimui, jeigu savininkas pageidauja vertinti kitu metodu);
24. Rekomenduojama taikyti atstatomosios vertės metodą, kai reikia vertinti:
24.1. žemės sklypų priklausinius, įrenginius bei inžinerinės infrastruktūros (komunikacijų) objektus;
24.4. specialiosios paskirties turtą, t. y. ribotos paklausos ar ne rinkai skirtą turtą (maldos namus, sporto objektus, valdžios institucijų ir reprezentacinius pastatus, elektrines, specialius įrenginius ir kita);
24.5. kitą turtą (tais atvejais, kai jo vertės „pasyviosios“ rinkos sąlygomis negalima nustatyti palyginamosios vertės ar naudojimo pajamų vertės metodais, arba kai nustačius turto vertę šiais metodais, užsakovas papildomai nori sužinoti turto vertę, nustatytą atstatomosios vertės metodu);
25. Rekomenduojama taikyti naudojimo pajamų vertės metodą, kai reikia vertinti:
25.3. įmones, išskyrus smulkias arba likviduojamas (planuojant investicijas, įmonių sanavimo, reorganizavimo ir kitais atvejais);
Palyginamosios vertės metodas ir jo taikymas
26. Palyginamosios vertės metodo esmė yra palyginimas, t. y. nustatant turto vertę rinkoje, palyginamos panašių turto objektų sandorių kainos, atsižvelgiant į vertinamo objekto ir analogų skirtumus. Vertinant turtą šiuo metodu, tiesiogiai taikomas pakeitimo kitu turtu principas.
27. Taikydamas palyginamosios vertės metodą, turto vertintojas turi surinkti ir analizuoti kuo daugiau duomenų apie toje vietovėje įvykusius panašių objektų pirkimo-pardavimo sandorius, taip pat apie siūlomus parduoti panašius objektus. Duomenys apie palyginamuosius objektus gali būti ieškomi:
turto vertintojo asmeniniame duomenų banke;
valstybiniuose ir kituose duomenų bankuose;
apklausiant sandorių dalyvius, notarų biurus;
apklausiant prekybos firmas ir agentūras;
spaudoje ir kitose visuomenės informavimo priemonėse;
statistikos ir informacijos tarnybų žinynuose, analitiniuose dokumentuose;
biržų, prekybos agentūrų informaciniuose biuleteniuose;
kituose informacijos šaltiniuose.
RV = PK + PV,
kur RV – vertinamo objekto rinkos vertė, PK – palyginamojo objekto (analogo) pardavimo kaina, PV – patikslinimų vertė (ji gali būti ir neigiama).
30. Jeigu turto vertintojas turi nepakankamai informacijos apie panašius objektus (analogus) šioje vietovėje, jis turi išstudijuoti palyginamuosius objektus kitose vietovėse ir patikslinti.
Norint apskaičiuoti patikslinimų dydžius, palyginami turimi duomenys ir nustatomi šie pataisos koeficientai:
30.1. laiko pataisos koeficientas, parodantis rinkos vertės kitimo dydį. Jo reikia tada, kai palyginimui imamas gerokai anksčiau įvykusio sandorio pavyzdys (analogas) ir yra žinoma, kad per tą laiką rinkos konjunktūra pakito;
30.2. vietovės pataisos koeficientas, kai palyginamieji vertinamo objekto analogai yra kitoje vietovėje, kurios rinkos konjunktūros sąlygos kitokios negu vertinamo objekto vietovėje. Šis koeficientas parodo vietovių rinkos skirtumus;
30.3. finansavimo sąlygų pataisos koeficientas, kai palyginamieji objektai buvo pirkti-parduoti šiek tiek skirtingomis sąlygomis (išsimokėtinai, lizingo būdu ar panašiai);
30.4. kiti pataisos koeficientai, išreiškiantys vertinamo objekto ir palyginamojo analogo fizinių savybių ir naudojimo sąlygų skirtumus. Šias pataisas galima apskaičiuoti santykiniu (procentiniu) pavidalu. Nedidelės fizinių požymių pataisos gali būti skaičiuojamos absoliučiu dydžiu.
Kai kuriais atvejais nustatant patikslinimų sumą galima remtis atstatomosios vertės metodu. Tai galima daryti tada, kai patobulinimas yra naujas ir daro vertinamą objektą patrauklesnį.
31. Kiti pataisos koeficientai priklauso nuo konkrečios vertinamo turto rūšies. Vertinamų objektų fizinių savybių ir naudojimo sąlygų skirtumus lemia šie veiksniai:
31.1. žemės ūkio paskirties žemės sklypų:
31.1.4. žemės sklypo teritorinis išsidėstymas ūkininkavimui reikiamos produkcijos įsigijimo bei realizavimo punktų ir sklypo savininkui reikalingų socialinio, kultūrinio ir buitinio aptarnavimo objektų atžvilgiu;
31.1.5. žemės sklypo inžinerinė infrastruktūra, įrengtumas bei pagerinimas, sklype esantys žemės savininko pastatai ir statiniai;
31.1.6. galimybė naudoti žemės sklypą kitai veiklai (pavyzdžiui, statyboms arba rekreacijai), įvertinus, kad pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties pakeitimas susijęs su atitinkamų nuostolių kompensavimu;
31.2. miškų ūkio paskirties žemės sklypų:
31.2.2. nurodytieji šios metodikos 31.1.1–31.1.8 punktuose veiksniai, atitinkamai pritaikyti miškų ūkio paskirčiai;
31.3. kitos paskirties žemės sklypų:
31.3.1. žemės sklypo teritorinis išsidėstymas miestų ar kitų objektų, atitinkančių jo naudojimo pobūdį, atžvilgiu;
31.3.4. sklypo konfigūracija, atsižvelgiant į netinkamus statyboms žemės plotus, galimybes suformuoti stambesnį žemės sklypą (prijungiant visą arba dalį gretimo sklypo) ar prireikus jį padalinti – suformuoti atskirą sklypą, skirtą parduoti arba išnuomoti;
31.3.7. kiti veiksniai.
Pastaba. Vertinant žemės sklypus, labai svarbūs veiksniai yra pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis, naudojimo pobūdis ir galimos naudojimo perspektyvos. Palyginamieji žemės sklypai pagal savo pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį turi atitikti vertinamą žemės sklypą. Prireikus galima palyginti nevienodos pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties žemės sklypus. Tada būtina apskaičiuoti ir taikyti tikslinės paskirties neatitikimo koeficientą. Kai kuriais atvejais vertės skirtumą galima išreikšti išlaidų (kaštų) suma, kurių reikia pagrindinei tikslinei paskirčiai pakeisti;
31.4. butų:
31.5. gyvenamųjų namų, mažų viešbučių:
31.6. komercinės paskirties objektų:
31.7. gamybinės, ūkinės-komercinės paskirties pastatų, statinių:
31.7.1. objekto vieta energijos, transporto, žaliavų ir kitų socialinių-ekonominių srautų atžvilgiu;
31.8. įrenginių, įrengimų:
32. Nustatant turto vertę, pataisos gali būti skaičiuojamos ploto, tūrio vienetui, komercinių pastatų pagrindinių fasadų ilgio vienetui, objekto našumo, pajėgumo ir kitiems vienetams arba absoliučiai vertinamam objektui.
Atstatomosios vertės metodas ir jo taikymas
34. Šiuo metodu turto vertė nustatoma dviem etapais:
35. Atstatymo kaštams nustatyti gali būti naudojami du būdai:
36. Atsižvelgdamas į realias vieno ar kito būdo panaudojimo galimybes ir tai aiškiai motyvavęs turto įvertinimo ataskaitoje, savarankiškai arba pasitaręs (suderinęs) su vertinimo užsakovu, atstatymo kaštų nustatymo būdą pasirenka turto vertintojas.
Pasirinkęs vertinamo objekto atkūrimo būdą, nurodytą šios metodikos 35.1 punkte, turto vertintojas skaičiuoja kaštus (sąnaudas), kiek kainuotų turto vertinimo metu galiojančiomis rinkos kainomis sukurti, pagaminti, įrengti arba pastatyti (sumontuoti) tikslią vertinamo objekto kopiją, kad visiškai atitiktų medžiagos, darbų kokybė, standartai ir dizainas.
Pasirinkęs vertinamo objekto pakeitimo kitu objektu būdą, turto vertintojas skaičiuoja kaštus (sąnaudas), kiek kainuotų turto vertinimo metu esamomis rinkos kainomis sukurti, pagaminti, įrengti arba pastatyti (sumontuoti) ekvivalentinio naudingumo objektą (palyginti su vertinamuoju objektu) iš vertinimo metu rinkoje naudojamų medžiagų, pagal vertinimo meto rinkai aktualius standartus, dizainą ir kokybę.
37. Vertinamas objektas, kurio vertė nustatoma atstatomosios vertės metodu, konkrečiai ištiriamas, suskaidomas į elementus, kuriems sukurti, pagaminti, įrengti ar pastatyti (sumontuoti) yra nustatyta rinkos kaštų duomenų bazė, t. y. apimties (matavimo) vienetai bei šiems vienetams sukurti, pagaminti, įrengti ar pastatyti (sumontuoti) nustatytos tiesioginės išlaidos (medžiagos, darbo jėga, mechanizmai ir kita), pridėtinės išlaidos (projektavimo bei valdymo, sandėliavimo ir kitos išlaidos), taip pat vidutinis šios produkcijos kūrėjo, gamintojo, statytojo (montuotojo) pelnas.
38. Elementai, į kuriuos suskaidytas vertinamas objektas, bei kaštų, kurių reikia šių elementų matavimo vienetui sukurti, pagaminti, įrengti ar pastatyti (sumontuoti), duomenys ir duomenų šaltiniai nurodomi turto įvertinimo ataskaitoje. Skaičiavimus rekomenduojama atlikti lentelėje.
39. Vertinamo objekto atstatymo kaštų vertė, apskaičiuota šios metodikos 37 punkte nustatyta tvarka, tikslinama, jeigu:
39.1. duomenų bazėje esantys kaštai dėl infliacijos atsilieka nuo vertinimo metu esamų rinkos kaštų; tuomet nustatytieji elementų, į kuriuos suskaidytas vertinamasis objektas, atstatymo kaštai indeksuojami atitinkamai ekonominei veiklai bei atitinkamam periodui taikomu pataisos koeficientu. Pataisos koeficientais pripažįstami tik Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės skelbiami oficialūs kainų indeksai. Jeigu konkrečiai ekonominei veiklai pataisos koeficientai nenustatyti, indeksuojama bendruoju šalies vartojimo kainų indeksu;
39.2. nėra atnaujintos rinkos kaštų duomenų bazės, o prieš keletą metų sukurto, pagaminto, įrengto ar pastatyto (sumontuoto) vertinamo objekto to meto rinkos kaštų vertė yra žinoma. Tuomet taikomi šios metodikos 39.1 punkte nurodytieji pataisos koeficientai;
39.3. nėra vertinamo objekto elemento (kelių elementų) sukūrimo, pagaminimo, įrengimo ar pastatymo (sumontavimo) rinkos kaštų duomenų bazės. Tuomet gali būti sudaromos atskiros kalkuliacijos arba pasiremiama (nurodant pavyzdžius) rinkoje sudaromais sandoriais šios rūšies analogiškiems elementams sukurti, pagaminti, įrengti ar pastatyti (sumontuoti).
40. Turtas nusidėvi trimis aspektais, todėl skaičiuojant vertinamo objekto nusidėvėjimo vertę, nustatoma:
42. Fizinis nusidėvėjimas rodo fizinius vertinamo objekto savybių pakitimus per tam tikrą laikotarpį ir (arba) per funkcijų atlikimo skaičių (naudojimo intensyvumą).
Remiantis patirtimi, specialiosiomis žiniomis, metodais ir normatyvais, ištiriamas vertinamasis objektas, nustatomas jo elementų senumas arba naudojimo intensyvumas, o tuomet – ir kiekvieno vertinamo objekto elemento nusidėvėjimo laipsnis (procentas). Nusidėvėjimo laipsnį (procentą) padauginus iš nustatytos vertinamo objekto elemento atstatomosios vertės, sužinoma fizinio nusidėvėjimo vertė. Tokie skaičiavimai atliekami kiekvienam elementui ir po to sumuojami.
43. Funkcinis nusidėvėjimas – vertinamo objekto funkcinių trūkumų atsiradimas per tam tikrą laikotarpį, rinkoje pasikeitus technologijai, madai ar skoniui, dėl demografinių ar socialinių ir kitų veiksnių.
Funkcinio nusidėvėjimo vertė išreiškiama skirtumu tarp potencialios vertinamo objekto vertės (arba eksploatavimo kaštų) su pašalintu funkciniu nusidėvėjimu ir šio objekto vertės (arba eksploatavimo kaštų) be pašalinio funkcinio nusidėvėjimo.
44. Ekonominį nusidėvėjimą sukelia veiksniai, esantys už vertinamo objekto ribų. Tai gali būti šalia vertinamo objekto esantys kiti objektai, keliantys triukšmą, skleidžiantys nemalonius kvapus, teršiantys atmosferą, išoriškai nepatrauklūs, sudarantys kitų nepatogumų.
Ekonominio nusidėvėjimo vertė matuojama kapitalizuotų naudojimo pajamų srautų sumažėjimo, atsiradusio dėl išorės nusidėvėjimo, dydžiu.
Apskaičiuotas ekonominis nusidėvėjimas paskirstomas sudedamosioms vertinamo turto dalims (pastatams, žemės sklypui, įrenginiams ir panašiai).
NV = FN + TN + EN,
kur NV – nusidėvėjimo vertė, FN – fizinio nusidėvėjimo vertė, TN – funkcinio nusidėvėjimo vertė, EN – ekonominio nusidėvėjimo vertė.
46. Tais atvejais, kai vertinamas objektas yra nekilnojamasis turtas su žemės sklypu, atskirai palyginamosios vertės metodu nustatoma žemės sklypo vertė (šis reikalavimas netaikomas, jeigu nekilnojamasis turtas yra susijęs su nuomojamu žemės sklypu). Apskaičiuojama ir žemės sklypo pagerinimo, inžinerinės infrastruktūros vertė.
AV = AK – NV + ŽV,
kur AV – vertinamo objekto atstatomoji vertė, AK – vertinamo objekto atstatymo kaštų vertė, NV – vertinamo objekto nusidėvėjimo vertė, ŽV – žemės sklypo vertė.
Naudojimo pajamų vertės metodas ir jo taikymas
49. Naudojimo pajamų vertės metodu vertinamas tik tas turtas, kuris duoda ar gali duoti pinigines pajamas arba kitokią kiekinę matuojamą naudą.
50. Šiame skyriuje vartojamos specialiosios sąvokos:
50.1. dabartinė vertė – ateities pinigų srauto vertė diskontuota pinigų srauto riziką atspindinčia norma;
51. Naudojimo pajamų vertės metodu turto vertė nustatoma dviem būdais:
52. Taikant paprastą (tiesioginį) naudojimo pajamų kapitalizavimo būdą, vertinamo turto naudojimo vertė apskaičiuojama surandant dabartinę tikėtinų turto naudojimo pajamų vertę. Turto naudojimo pajamos apskaičiuojamos atėmus iš visų pajamų, susijusių su turto naudojimu, visas su turto naudojimu susijusias išlaidas. Gautos tikėtinos pajamų sumos diskontuojamos iki dabartinės vertės, atsižvelgiant į tikėtiną jų gavimo laikotarpį ir į susijusią su jų gavimu riziką.
53. Pinigų srautų diskonto būdas dažniausiai taikomas, kai reikia vertinti verslą (įmonės, investicinio projekto ir kitų objektų vertinimas). Vertinant šiuo būdu, verslo vertė (VV) yra lygi verslo savininkų nuosavybės vertės (Vn) ir verslo skolų vertės (Vs) sumai:
VV = Vn + Vs.
55. Priklausomai nuo vertinamo verslo pobūdžio, verslo savininkams tenkantis pinigų srautas yra dividendai, naujos vertybinių popierių emisijos ir kitos tokio pobūdžio piniginės ir nepiniginės išmokos. Jeigu nuosavybės teise priklausantis turtas yra nuomojamas, savininkams tenkantis pinigų srautas yra pajamos iš nuomos. Šie pinigų srautai yra pagrindas savininkų nuosavybės vertei (Vn) apskaičiuoti.
56. Kreditoriams tenkantis pinigų srautas yra palūkanos už paskolintas lėšas, paskolų grąžinimas, pajamos iš turimų vekselių ar obligacijų ir kitos tokio pobūdžio piniginės ir nepiniginės išmokos. Šie pinigų srautai yra pagrindas verslo skolų vertei (Vs) apskaičiuoti.
57. Verslo vertės (VV) pagrindą sudarantis pinigų srautas dažniausiai apibrėžiamas kaip laisvas pinigų srautas, kuris parodo verslo įprastinės veiklos vertę. Laisvas pinigų srautas yra verslo įprastinės veiklos pelnas atskaičius mokesčius, pridėjus nepinigines išlaidas ir atsižvelgus į apyvartinėms lėšoms, įrangai ir kitam turtui skirtas investicijas. Šis srautas neapima jokių pinigų srautų, susijusių su finansine veikla (pavyzdžiui, palūkanų ar dividendų). Šis pinigų srautas apibrėžia verslo sukurtą pinigų srautą, tenkantį visiems verslo finansavimo šaltiniams – tiek kreditoriams, tiek savininkams. Nustatant laisvo pinigų srauto sudedamąsias dalis, galima naudotis įmonės finansinės būklės pakitimų (pinigų srautų) ataskaita, kuri modifikuojama atsižvelgiant į vertinimo uždavinius. Apskaičiuojant laisvą pinigų srautą, reikia atsižvelgti, kad minėtoje ataskaitoje palūkanų išlaidos ir pajamos, kurios yra finansinės veiklos pinigų srauto sudedamosios dalys, jau yra įtrauktos į pinigų srautą iš įmonės veiklos kaip grynojo pelno sudedamosios dalys.
58. Prognozuojant pinigų srautus, daromos prielaidos, kurios remiasi kruopščia verslo, verslo šakos ir rinkos raidos analize. Dažniausiai prognozė prasideda nuo integruotų pelno (nuostolio) ataskaitų ir balansų sudarymo. Iš jų yra sudaroma finansinės būklės pakitimų (pinigų srautų) ataskaita. Taip pat gali būti nustatomi prognozuojamieji finansiniai rodikliai ir jų tarpusavio ryšiai. Prireikus sudaromi keli verslo plėtojimo scenarijai. Kiekvienas scenarijus vertinamas atskirai. Bendrai verslo vertei nustatyti skaičiuojamas svertinis gautų rezultatų vidurkis, kur svertai yra scenarijaus pasitvirtinimo tikimybės. Dažnai pagal kiekvieną scenarijų atliekama verslo plėtojimo jautrumo analizė, leidžianti nustatyti, kurios sudedamosios verslo dalys daugiausia lemia verslo vertę.
59. Kai vertinimo objektas yra nesudėtingas, skaičiuojant jo vertę lemiančius pinigų srautus, ne visada skaičiuojamas laisvas pinigų srautas. Antai nuomojant turtą pinigų srautas, tenkantis savininkui, yra lygus įplaukoms, liekančioms iš nuomos atėmus turto naudojimo išlaidas, kurias apmoka savininkas. Teikiant paskolą, kreditoriui tenkantis pinigų srautas bus lygus palūkanoms ir grąžinamai paskolos sumai. Tokiais atvejais vertinama paprastu (tiesioginiu) naudojimo pajamų kapitalizavimo būdu.
60. Pinigų srautų diskonto (naudojimo pajamų kapitalizavimo) norma turi atspindėti šių pinigų srautų riziką. Yra keli rizikos įvertinimo modeliai:
60.1. verslo plėtojimo jautrumo analizė, parodanti kurių nors veiksnių pasikeitimo įtaką verslo vertei;
60.2. grynosios dabartinės vertės tikimybių pasiskirstymo modelis, kurio pagrindas yra visų rizikos komponentų tikimybių pasiskirstymas;
60.3. „portfelio“ rizikos įvertinimo modelis, kurio esmė yra ne tik „portfelį“ sudarančių turto rūšių rizikingumo tikimybių pasiskirstymas, bet ir jų kovariantiškumas. Šis modelis leidžia išskirti sistematinę ir nesistematinę riziką. Sistematinė rizika vienodai veikia visas turto rūšis ir gali būti suprantama kaip bendrosios ekonominės sąlygos. Nesistematinė rizika veikia įvairias turto rūšis nevienodai, todėl gali būti pašalinta (sumažinta) „portfelio“ diversifikacijos būdu;
61. Rizikos įvertinimo modelio pasirinkimas kiekvienu atskiru vertinimo atveju priklauso nuo galimybės gauti patikimus duomenis, kurių reikia skaičiavimams atlikti, ir nuo galimybės padaryti pagrįstas prielaidas, jeigu duomenų nėra.
62. Laisvo pinigų srauto diskontui taikoma norma turi apimti visų finansavimo šaltinių kaštus, įvertinus jų dalį bendrame kapitale. Ši norma vadinama svertiniu kapitalo kaštų vidurkiu.
63. Verslo vertė nustatoma pagal du pinigų srautų laikotarpius – prognozuojamąjį laikotarpį ir po prognozuojamojo einantį laikotarpį, kurio metu verslo vertė vadinama tęstinumo verte. Verslo vertė yra lygi abiejų laikotarpių pinigų srautų susumuotai dabartinei vertei.
64. Prognozuojamasis laikotarpis yra laikomas pagrįstu, jeigu jo metu tikėtina investuoto kapitalo atsipirkimo norma viršys svertinį kapitalo kaštų vidurkį. Jeigu verslas yra cikliškas, prognozuojamasis laikotarpis turėtų aprėpti bent vieną ciklą. Netikslinga remtis prognozuojamuoju laikotarpiu, kuris sutampa su įmonės vidinio planavimo laikotarpiu.
65. Tęstinumo vertė paprastai nustatoma pagal laisvų pinigų srautų ilgo prognozuojamojo laikotarpio technologiją, nuolat didėjančio laisvo pinigų srauto skaičiavimo technologiją ir jų modifikacijas. Laisvų pinigų srautų ilgu prognozuojamuoju laikotarpiu, kuris gali trukti keliasdešimt metų, tęstinumo vertė netenka savo prasmės, nes ji bus nepaprastai maža, ir jos galima atsisakyti visiškai. Nuolat didėjančio laisvo pinigų srauto technologija leidžia tikėtis, kad verslo sukuriamas laisvas pinigų srautas po paskutinio prognozuojamojo laikotarpio nuolat didės tam tikru pastoviu dydžiu.
Yra tęstinumo vertės apskaičiavimo technologijų, nepriklausančių nuo laisvo pinigų srauto. Jų pagrindą gali sudaryti likvidavimo vertė, atstatymo kaštai, kainos – pajamų rodiklis, balansinė vertė ir kiti rodikliai. Tęstinumo vertės parametrai turi rodyti pagrįstą ilgalaikę ekonominę verslo ir verslo šakos plėtojimo situaciją. Jeigu vertinamas verslas (ar projektas) yra riboto egzistavimo laiko, tęstinumo vertė neturi prasmės ir gali būti pakeista į likvidavimo vertę ar visai nenustatoma.
66. Apskaičiuota tęstinumo vertė yra verslo vertė prognozuojamojo laikotarpio pabaigoje. Ši vertė diskontuojama taikant svertinį kapitalo kaštų vidurkį, ir gaunama dabartinė tęstinumo vertės reikšmė. Pridėjus ją prie prognozuojamojo laikotarpio dabartinės laisvo pinigų srauto vertės, gaunama verslo vertė (VV).
67. Verslo skolų vertė (Vs) yra lygi dabartinei pinigų srautų, tenkančių kreditoriams, vertei, kur diskonto norma atspindi šių pinigų srautų rizikingumą. Svarbu atsižvelgti į skolas, esančias vertinimo momentu. Ateities skolos dažniausiai turi grynąją dabartinę vertę, lygią nuliui, ir vertinimui įtakos neturi.
68. Verslo savininkų nuosavybės vertė (Vn) sužinoma iš verslo vertės (VV) atėmus skolų ir su skolomis susijusio finansavimo vertę (Vs). Kartais prie verslo vertės (VV) pridedama turto, kuris buvo neįtrauktas į laisvo pinigų srauto skaičiavimą, vertė (jeigu toks turtas egzistuoja). Šio turto vertė nustatoma laikantis čia aprašytų vertės nustatymo principų.
69. Kiti pinigų srautų diskonto naudojimo būdai:
69.2. realių pinigų srautų naudojimas skaičiavimams vietoj nominalių pinigų srautų (t. y. skaičiuojama atsižvelgiant į infliaciją). Kitas lygiavertis sprendimas – skaičiavimams naudoti kitą vertės matą (t. y. kitą valiutą, jeigu taip lengviau išmatuoti infliacijos poveikį);
69.4. skaičiavimai darant prielaidą, kad verslo plėtojimas ir jo sukurti pinigų srautai gali būti išreikšti matematinėmis formulėmis;
70. Vertinimo metu darant prielaidas, reikia remtis analogų palyginimais, statistikos duomenimis, ankstesnės veiklos rezultatais arba jas kitaip pagrįsti. Taikant praktiškai pinigų srautų diskonto būdą, būtina objektyviai vertinti verslo riziką ir stengtis kuo mažiau iškreipti vertinamo objekto vertę.
Vertinant objektą nurodytuoju būdu, naudojama turto vertintojui, turto savininkui (valdytojui), potencialiems investuotojams ar pirkėjams prieinama informacija. Akcinių bendrovių informacijos atskleidimo principai yra nustatyti Vertybinių popierių emisijos ir viešosios apyvartos bei vertybinių popierių biržos laikinuosiuose nuostatuose, patvirtintuose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. spalio 30 d. nutarimu Nr. 815 „Dėl Vertybinių popierių emisijos ir viešosios apyvartos bei vertybinių popierių biržos laikinųjų nuostatų patvirtinimo“ (Žin., 1992, Nr. 34-1045). Ataskaitose privaloma skelbti informacija nustatyta Vertybinių popierių registravimo ir platinimo taisyklėse, patvirtintose Vertybinių popierių komisijos prie Finansų ministerijos 1993 m. kovo 18 d. posėdžio protokolu Nr. 19 ir Vertybinių popierių komisijos prie Finansų ministerijos 1994 m. vasario 11 d. posėdžio protokolu Nr. 64 (Žin., 1994, Nr. 27-487), taip pat Periodinės informacijos apie emitentų veiklą ir jų vertybinius popierius pateikimo taisyklėse, patvirtintose Vertybinių popierių komisijos prie Finansų ministerijos 1994 m. sausio 7 d. posėdžio protokolu Nr. 59 (Žin., 1994, Nr. 4-65).
Pagal šią ar panašią informaciją dažnai vertinami vertybiniai popieriai ir su jais susiję investiciniai projektai. Vertinant verslą pagal šią informaciją, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad ji gali būti ribota ir ne visada patikima.
71. Pinigų srautų diskonto būdu vertindamas specifinius objektus (monopolinį verslą, visuomeninės paskirties objektus, įstatymais ribojamą verslą) arba verslą, kuris naudoja specialios paskirties turtą, vertintojas privalo atsižvelgti į tai, kas gali trukdyti plėtoti šį verslą, ir į padidintą (ar sumažintą) šio verslo riziką.
72. Vertindamas verslą, kurio pagrindas yra nematerialus turtas (prestižas, patentai, prekybos ženklai ir panašiai), vertintojas privalo įsitikinti, kad vertinamas turtas egzistuoja. Šio turto egzistavimą patvirtina sutartys, įgaliojimai, licencijos, buhalterinės apskaitos dokumentai ir kita. Šį verslą vertinti sudėtinga, nes sunku pagrįsti prielaidas.
73. Kai pradiniai verslo vertinimo duomenys paimami iš finansinių ataskaitų, šios ataskaitos turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatas ir būti atitinkamai įformintos. Vertintojas gali pasinaudoti nepriklausomų auditorių, revizorių pastabomis apie finansinių ataskaitų objektyvumą.
74. Vertinant verslą, reikia atsižvelgti į galimą užbalansinės veiklos įtaką verslo vertei. Užbalansinės veiklos elementai, galintys turėti didesnės įtakos verslo vertei, yra išleistos garantijos, laidavimo raštai, draudimai ir kitokie suteikti ar gauti įsipareigojimai.
75. Vertinant verslą pinigų srautų diskonto būdu, kaip pagalbinė priemonė prielaidoms daryti ar duomenims gauti taikomi palyginamosios vertės arba atstatomosios vertės metodai. Antai prognozuojant investicijas į kilnojamąjį ar nekilnojamąjį turtą, reikia žinoti, kiek pinigų tam bus išleista. Išlaidų sumą šiuo atveju galima prilyginti įsigyjamo turto rinkos vertei arba kainai, kuri savo ruožtu gali būti nustatyta palyginamosios vertės arba atstatomosios vertės metodais.
Turto vertinimo dokumentai
77. Turto vertinimo dokumentai yra:
78. Turto vertinimo dokumentuose nurodoma:
79. Turto įvertinimo ataskaitoje paaiškinamas ir argumentuojamas vertinimo metodo (metodų) pasirinkimas, paaiškinami ir pagrindžiami pagrindiniai veiksniai, sąlygojantys turto vertę.
80. Turto įvertinimo ataskaitos apimtis ir turinys nustatomi vertinimo užsakovo ir vertintojo susitarimu. Turto vertinimo dokumentai gali būti pateikiami glausta, normalios apimties ar išplėstine ataskaita.
81. Glausta turto įvertinimo ataskaita pateikiama žiniaraščių, turto vertės nustatymo pažymos (sertifikato), turto apžiūrėjimo ir įvertinimo akto arba žiniaraščių bei trumpo teksto (aiškinamojo rašto) pavidalu.
82. Turto vertės nustatymo pažymoje turi būti nurodyta:
turto savininkas, jo asmens kodas, adresas;
turto identifikavimo duomenys (adresas, teisinė registracija ir panašiai);
vertinimo tikslas ir paskirtis;
išvada dėl turto vertės;
kiti pateikiami turto vertinimo dokumentai;
vertintojo kvalifikacinio pažymėjimo numeris ir išdavimo data;
įmonės ar valstybės (savivaldybės) institucijos, kurios vardu atliekamas vertinimas, pavadinimas ir adresas.
Turto vertės nustatymo pažyma turi būti pasirašyta vertintojo ir patvirtinta įmonės ar valstybės (savivaldybės) institucijos antspaudu. Turto vertės nustatymo pažyma yra galutinis vertintojo išvados patvirtinimas.
83. Turto apžiūrėjimo ir įvertinimo akte turi būti nurodyta:
turto savininkas, jo asmens kodas, adresas;
vertinamo turto juridinės ir fizinės-techninės charakteristikos;
apžiūrėjimo ir įvertinimo datos;
nustatyta vertė.
Aktas turi būti pasirašytas turto vertintojo ir patvirtintas įmonės ar valstybės (savivaldybės) institucijos antspaudu.
84. Turto vertinimo žiniaraščiai (jeigu jie sudaromi) pateikiami kaip turto apžiūrėjimo ir įvertinimo akto priedėliai. Juose smulkiau aprašoma turto būklė, pateikiama vertinamų įrenginių ir įrengimų specifikacija.
85. Normalios apimties ataskaita pateikiama pagal tokią pavyzdinę schemą:
titulinis lapas;
lydraščio tekstas;
turinys;
turto vertės nustatymo pažyma;
vertinimo prielaidos, tikslas ir metodų parinkimas;
bendroji vertinamo objekto ir vietos (gretimybių) charakteristika;
vertinamo objekto juridinė-techninė charakteristika;
išsamus vertinamo turto aprašymas;
vertinamo turto rinkos apžvalga ir panaudojimo perspektyvos;
vertinamo turto vertės skaičiavimai ir skaičiavimų palyginimai;
išvada dėl turto vertės;
ataskaitos priedai.
Ataskaitos prieduose pateikiama:
vietovės planai;
vertinamo turto planai ir fotonuotraukos;
teisinės registracijos dokumentų kopijos;
sutarčių kopijos;
kitų dokumentų kopijos.
Ataskaita turi būti pasirašyta turto vertintojo ir patvirtinta įmonės ar valstybės (savivaldybės) institucijos antspaudu.
86. Vertinant dideles įmones, sudarant jų sanavimo ar reorganizavimo projektus, planuojant investicijas, vertintojo ir užsakovo susitarimu gali būti parengiama išplėstinė turto įvertinimo ataskaita. Jos turinys nustatomas vertintojo ir užsakovo susitarimu.