LIETUVOS RESPUBLIKOS SVEIKATOS APSAUGOS MINISTRAS
Į S A K Y M A S
DĖL LIETUVOS MEDICINOS NORMOS MN 135:2005 „PARAMEDIKAS. TEISĖS, PAREIGOS, KOMPETENCIJA IR ATSAKOMYBĖ“ PATVIRTINIMO
2005 m. lapkričio 25 d. Nr. V-915
Vilnius
Vykdydamas Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymą (Žin., 1994, Nr. 63-1231; 1998, Nr. 112-3099),
tvirtinu Lietuvos medicinos normą MN 135:2005 „Paramedikas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“ (pridedama).
PATVIRTINTA
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos
ministro 2005 m. lapkričio 25 d. įsakymu
Nr. V-915
PARAMEDIKAS.
TEISĖS, PAREIGOS, KOMPETENCIJA IR ATSAKOMYBĖ
I. TAIKYMO SRITIS
1. Ši medicinos norma nustato paramediko veiklos sritis, teises, pareigas, kompetenciją ir atsakomybę.
II. NUORODOS
3. Rengiant šią medicinos normą vadovautasi šiais Lietuvos Respublikos teisės aktais:
3.1. Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymu (Žin., 1994, Nr. 63-1231; 1998, Nr. 112-3099);
3.2. Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymu (Žin., 1996, Nr. 66-1572; 1998, Nr. 109-2995);
3.3. Lietuvos Respublikos žmogaus mirties registravimo ir kritinių būklių įstatymu (Žin., 1997, Nr. 30-712; 2002, Nr. 43-1601);
3.4. Lietuvos Respublikos civilinės saugos įstatymu (Žin., 1998, Nr. 115-3230);
3.5. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymu (Žin., 1998, Nr. 49-1325);
3.6. Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymu (Žin., 1996, Nr. 102-2317; 2004, Nr. 115-4284);
3.7. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gegužės 7 d. nutarimu Nr. 544 „Dėl darbų ir veiklos sričių, kuriose leidžiama dirbti darbuotojams, tik iš anksto pasitikrinusiems ir vėliau periodiškai besitikrinantiems, ar neserga užkrečiamosiomis ligomis, sąrašo ir šių darbuotojų sveikatos tikrinimosi tvarkos patvirtinimo“ (Žin., 1999, Nr. 41-1294; 2002, Nr. 73-3127);
3.8. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. lapkričio 9 d. įsakymu Nr. 634 „Dėl bendrųjų reikalavimų medicinos normoms rengti patvirtinimo“ (Žin., 2000, Nr. 100-3192; 2003, Nr. 112-5031);
3.9. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. 242 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 66:2000 „Medicininių atliekų tvarkymas“ tvirtinimo“ (Žin., 2000, Nr. 39-1106);
3.10. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. balandžio 8 d. įsakymu Nr. V-208 „Dėl būtinosios medicinos pagalbos paslaugų teikimo tvarkos ir būtinosios medicinos pagalbos paslaugų teikimo tvarkos bei masto patvirtinimo“ (Žin., 2004, Nr. 55-1915);
3.11. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. 324 „Dėl greitosios medicinos pagalbos koncepcijos patvirtinimo“ (Žin., 2002, Nr. 76-3267);
3.12. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1996 m. spalio 30 d. įsakymu Nr. 547 „Dėl pirmosios medicinos pagalbos vadovo“ (Žin., 1997, Nr. 3-47);
3.13. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. liepos 22 d. įsakymu Nr. 379 „Dėl sanitarinio transporto, kuriuo pervežami į asmens sveikatos priežiūros įstaigas ligoniai arba asmenys, įtariami, kad serga užkrečiamosiomis ligomis, dezinfekcijos (dezinsekcijos) taisyklių ir užkrečiamųjų ligų, kai atliekama sanitarinio transporto dezinfekcija, sąrašo patvirtinimo“ (Žin., 2002, Nr. 79-3363);
3.14. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. rugpjūčio 30 d. įsakymu Nr. 437 „Dėl privalomojo sveikatos mokymo“ (Žin., 2002, Nr. 89-3824);
3.15. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2001 m. vasario 1 d. įsakymu Nr. 65 „Dėl informacijos apie pacientą valstybės institucijoms ir kitoms įstaigoms teikimo tvarkos patvirtinimo“ (Žin., 2001, Nr. 13-405);
3.16. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2002 m. sausio 28 d. įsakymu Nr. 55/42/16 „Dėl informacijos apie asmenis su kūno sužalojimais, kurie gali būti susiję su nusikaltimu, teikimo“ (Žin., 2002, Nr. 12-428);
3.17. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 1998 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 77 „Dėl darbuotojų aprūpinimo asmeninėmis apsauginėmis priemonėmis nuostatų patvirtinimo“ (Žin., 1998, Nr. 43-1188);
3.18. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. birželio 17 d. įsakymu Nr. V-357 „Dėl gaivinimo standartų patvirtinimo“ (Žin., 2003, Nr. 64-2914);
3.19. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. V-136 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 47-1:2003 „Sveikatos priežiūros įstaigos. Higieninės ir epidemiologinės priežiūros reikalavimai“ patvirtinimo“ (Žin., 2003, Nr. 29-1213);
3.20. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. balandžio 9 d. įsakymu Nr. V-216 „Dėl bendrųjų greitosios medicinos pagalbos paslaugų teikimo reikalavimų patvirtinimo“ (Žin., 2004, Nr. 57-2008);
3.21. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. liepos 11 d. įsakymu Nr. V-428 „Dėl privalomų medicinos prietaisų, vaistų, asmeninių apsaugos priemonių, gelbėjimo ir apsaugos bei ryšio priemonių greitosios medicinos pagalbos transporto priemonėse sąrašo patvirtinimo“ (Žin., 2003, Nr. 71-3253);
3.22. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. gegužės 27 d. įsakymu Nr. V-394 „Dėl specialiųjų reikalavimų stacionarinės asmens sveikatos priežiūros įstaigos priėmimo-skubiosios pagalbos skyriui“ (Žin., 2004, Nr. 90-3314).
III. TERMINAI IR APIBRĖŽIMAI
4. Šioje medicinos normoje vartojami terminai ir apibrėžimai:
Paramedikas – asmuo, įgijęs ne žemesnį kaip vidurinį išsilavinimą, baigęs paramediko mokymo kursus pagal su Sveikatos apsaugos ministerija suderintą ir Švietimo ir mokslo ministerijos patvirtintą paramediko mokymo programą.
Pirmoji medicinos pagalba – tai svarbiausi tikslingi veiksmai, skirti padėti kitų ar savo sveikatai bei gyvybei, panaudojant turimas medicinos ir/ar kitokias priemones bei medžiagas, iki nukentėjusiajam/pacientui bus pradėta teikti skubioji institucinė medicinos pagalba arba paciento būklė taps normali, arba bus konstatuota jo mirtis.
Kritinės būklės – žmogaus gyvybei pavojingos būklės, pasižyminčios kritiniu kvėpavimo, kraujotakos, galvos smegenų veiklos bei kitų organizmo funkcijų lygiu ir kurioms esant reikia imtis gaivinimo bei kitų medicinos pagalbos priemonių stengiantis išsaugoti žmogaus gyvybę.
Gaivinimas – medicinos pagalbos priemonės, kuriomis siekiama atnaujinti sutrikusius arba išnykusius kvėpavimą, kraujotaką, galvos smegenų veiklą ir kitas gyvybiškai svarbias žmogaus organizmo funkcijas gyvybei pavojingų būklių atvejais.
Gyvybinės funkcijos – organizmo funkcijos, iš kurių vienai sutrikus kyla pavojus žmogaus gyvybei.
Invazinė procedūra – procedūra, kurios metu adatos, medicininiai instrumentai ar kiti prietaisai pažeidžia odos, gleivinių ar audinių vientisumą ir sukelia kraujavimo pavojų.
Ligų ir traumų prevencija – veiksmų ir priemonių kompleksas, kuriuo siekiama užkirsti kelią ligoms, traumoms ir nepageidaujamam aplinkos poveikiui.
Medicininis rūšiavimas – nukentėjusiųjų ar ligonių suskirstymas į grupes pagal medicinos pagalbos suteikimo ar medicininės evakuacijos skubumą.
Ekstremali situacija – padėtis, kuri atsiranda dėl gamtinio, techninio, ekologinio, nusikalstamo, socialinio pobūdžio, karinių ir kitų veiksmų ir sąlygoja staigų bei didelį pavojų žmonių gyvybei ar sveikatai arba žmonių žūtį, sužalojimą.
IV. BENDROSIOS NUOSTATOS
5. Paramedikas profesinę kvalifikaciją įgyja baigęs ne trumpesnį kaip 1080 val. trukmės paramediko mokymo kursą, kurio ne mažiau kaip 50 proc. valandų sudaro praktiniai užsiėmimai pagal Sveikatos apsaugos ministerijos suderintą, Švietimo ir mokslo ministerijos patvirtintą paramediko mokymo programą, ir įgijęs valstybės pripažintą kvalifikacinį pažymėjimą.
6. Ministerijos ir įstaigos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atsižvelgdamos į paramediko darbo reguliavimo srities įstaigose ypatumus, gali, suderinusios su Sveikatos apsaugos ministerija, nustatyti papildomus paramediko kvalifikacinius reikalavimus bei ilgesnę nei šios medicinos normos 5 punkte nustatyta mokymosi trukmę. Tokiu atveju visa paramediko rengimo mokymo programa gali būti išdėstyta etapais.
7. Paramediku dirbantis asmuo Sveikatos apsaugos, Krašto apsaugos ir Vidaus reikalų ministerijos nustatyta tvarka turi būti tinkamos sveikatos ir išlaikęs minimalų fizinio pajėgumo testą.
8. Paramedikas gali dirbti:
8.6. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos pavaldžiose įstaigose;
8.7. savivaldybių priešgaisrinėse tarnybose, žinybinėse bei savanoriškosiose priešgaisrinėse pajėgose;
8.12. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos padaliniuose;
V. TEISĖS
11. Paramedikas turi teisę:
11.2. teikti pagal kompetenciją siūlymus dėl darbo organizavimo ir sveikatos priežiūros kokybės gerinimo;
11.4. atsisakyti vykdyti nurodymus, prieštaraujančius Lietuvos Respublikos teisės aktams, medicinos etikos principams ir moralės normoms;
VI. PAREIGOS
12. Paramedikas privalo:
12.1. visiems pacientams teikti pirmąją medicinos pagalbą pagal šios medicinos normos VII skyriuje nurodytą kompetenciją;
12.5. teikti pirmąją medicinos pagalbą įvykio vietoje pacientams, sergantiems ir nukentėjusiems nelaimingų atsitikimų metu, prireikus, skubiai ir saugiai juos transportuoti;
12.6. vykdyti teisėtus asmens sveikatos priežiūros specialistų, kurių prižiūrimas jis dirba, nurodymus, susijusius su paramediko pareigų atlikimu;
12.7. nustatyta tvarka pranešti kompetentingoms įstaigoms apie įtariamas užkrečiamąsias ligas, apsinuodijimus, traumas, nelaimingus atsitikimus, mirties atvejus;
12.8. darbo metu kilus neaiškumų, abejonių, komplikacijų, konsultuotis su asmens sveikatos priežiūros specialistu;
12.9. suteikus pirmąją medicinos pagalbą, jei reikia, informuoti apie įvykį kitas pagalbos ir specialiąsias tarnybas, jas iškviesti, pranešti apie nukentėjusius asmenis ir reikalingą pagalbą bei perduoti nukentėjusįjį, kad jam būtų suteikta tolesnė pagalba;
12.12. paruošti pacientą transportavimui, pernešti pacientą iš įvykio vietos į greitosios medicinos pagalbos automobilį ir iš jo į ligoninės priėmimo-skubiosios medicinos pagalbos skyrių;
12.13. įvykio vietoje pagal kompetenciją teikti psichologinę pagalbą nukentėjusiajam ir aplinkiniams;
12.14. taikytus pirmosios medicinos pagalbos veiksmus ir jų rezultatus registruoti patvirtintose apskaitos formose;
12.15. savarankiškai organizuoti ir taikyti pirmines prevencines medicinos bei profilaktikos priemones, vykdyti medicininę evakuaciją pagal šios medicinos normos VII skyriuje apibrėžtą kompetenciją;
13. Paramedikas, atliekantis specialios kelių motorinės transporto priemonės vairuotojo funkcijas, privalo:
VII. KOMPETENCIJA
16. Paramedikas turi žinoti:
16.12. kvėpavimo takų praeinamumo netekimo, kvėpavimo apsunkinimo ir sustojimo požymius bei skubios pagalbos priemones;
16.21. ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų požymius, jų plitimo būdus bei veiksmus įtarus pavojingą užkrečiamąją ligą;
16.22. natūralaus gimdymo, patologinio gimdymo pagrindinius požymius, galimas komplikacijas ir pagalbos teikimo principus;
16.23. užspringimo, korimosi, skendimo pagrindinius požymius, galimas komplikacijas ir pagalbos teikimo principus;
16.24. pagal darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimus naudojamas asmens apsaugos priemones ir būdus;
17. Paramedikas turi mokėti:
17.1. įvertinti paciento būklę:
17.2. teikti pirmąją medicinos pagalbą pagal kompetenciją:
17.4. stebėti intravenines linijas lašinant infuzinius tirpalus, koreguoti jų lašėjimo greitį ir išjungti infuzinę sistemą;
17.5. prižiūrėti transportuojamus pacientus, kuriems įvestas nazogastrinis, gastrostominis vamzdelis, Foley‘io kateteris, kraujagyslių kaniulės;
17.8. gaivinti:
17.8.2. atlikti dirbtinį kvėpavimą: burna į burną, burna į nosį, burna į kaukę, kvėpavimo maišu ir kauke, kvėpavimo maišu per intubacinį vamzdelį,
17.9. naudoti šias kvėpavimo takų praeinamumo ir kvėpavimo palaikymo priemones:
17.14. gebėti naudoti ir vertinti gliukometro rodmenis, skirti gliukozės ar cukraus tirpalus per burną;
17.16. įkelti ir iškelti nukentėjusįjį iš greitosios medicinos pagalbos transporto priemonės, paruošti pacientą transportavimui, pernešti pacientą iš įvykio vietos į greitosios medicinos pagalbos transporto priemonę ir iš jos į ligonį priimančią asmens sveikatos priežiūros įstaigą;
17.18. transportuoti pacientus manualiniu būdu (rankomis) vienam ir komandoje, įvairiais būdais ir neštuvais, greitosios medicinos pagalbos transporto priemone;
17.21. padėti asmens sveikatos priežiūros specialistams atlikti gyvybę gelbstinčias procedūras bei paruošti joms pacientą;
17.24. bendrauti ir bendradarbiauti su pacientais bei jų šeimų nariais, sveikatos priežiūros komandos nariais, institucijomis, susijusiomis su asmens sveikata;
17.25. ekstremaliomis situacijomis ar kovinio rengimo pratybų bei karinių operacijų metu savarankiškai:
17.25.1. atlikti venos punkciją (kaniuliavimą) ir pradėti intraveninę infuziją kristaloidiniais tirpalais (fiziologiniu NaCl 0,9%, gliukozės 5% ar Ringerio),
17.26. vertinti apsvaigimą:
17.26.3. asmens reikalavimu pateikti tiriamosios medžiagos matuoklio metrologinės patikros dokumentus,