LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
NUTARIMAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS TELEKOMUNIKACIJŲ ĮSTATYMO (2000 M. LIEPOS 11 D. REDAKCIJA) 27 STRAIPSNIO 2 DALIES, LIETUVOS RESPUBLIKOS TELEKOMUNIKACIJŲ ĮSTATYMO 27 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMO 2 STRAIPSNIO 1 DALIES, LIETUVOS RESPUBLIKOS TELEKOMUNIKACIJŲ ĮSTATYMO (2002 M. LIEPOS 5 D. REDAKCIJA) 57 STRAIPSNIO 4 DALIES, LIETUVOS RESPUBLIKOS OPERATYVINĖS VEIKLOS ĮSTATYMO (1997 M. GEGUŽĖS 22 D. REDAKCIJA) 7 STRAIPSNIO 3 DALIES 4 PUNKTO, LIETUVOS RESPUBLIKOS OPERATYVINĖS VEIKLOS ĮSTATYMO (2002 M. BIRŽELIO 20 D. REDAKCIJA) 7 STRAIPSNIO 3 DALIES 6 PUNKTO, LIETUVOS RESPUBLIKOS BAUDŽIAMOJO PROCESO KODEKSO 48 STRAIPSNIO 1 DALIES (1961 M. BIRŽELIO 26 D. REDAKCIJA) IR 75 STRAIPSNIO 1 DALIES (1975 M. SAUSIO 29 D. REDAKCIJA) ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI
2002 m. rugsėjo 19 d.
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Armano Abramavičiaus, Egidijaus Jarašiūno, Egidijaus Kūrio, Kęstučio Lapinsko, Zenono Namavičiaus, Augustino Normanto, Jono Prapiesčio, Vytauto Sinkevičiaus, Stasio Stačioko,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
dalyvaujant pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės atstovui Seimo nariui Vasilijui Popovui,
dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovams Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento valdybos viršininkui Algirdui Blozneliui, Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyresniajam konsultantui Mindaugui Girdauskui, Lietuvos Respublikos Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto patarėjui Vaidotui Bacevičiui,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 ir 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2002 m. rugpjūčio 22 d. išnagrinėjo bylą Nr. 34/2000-28/01 pagal šiuos prašymus:
1) pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės 2000 m. spalio 3 d. prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos telekomunikacijų įstatymo 27 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsnio antroji pastraipa atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnį, taip pat ar šio įstatymo 1 straipsnio antroji pastraipa ir 2 straipsnio 1 dalis atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnį;
2) pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės 2001 m. gegužės 8 d. prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos telekomunikacijų įstatymo 27 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsnio nuostata „telekomunikacijų operatoriai privalo <.....>; Vyriausybės nustatyta tvarka neatlygintinai teikti operatyvinės veiklos subjektams, kvotos ir tardymo organams nusikaltimų užkardymui, tyrimui, nustatymui reikalingą Vyriausybės nustatytos apimties informaciją apie operatyvinės veiklos objektus ir kitus tyrimui reikalingus abonentus bei jų telekomunikacijas“, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 48 straipsnio nuostata „darydamas parengtinį tardymą, tardytojas visus sprendimus dėl tardymo krypties ir dėl tardymo veiksmų atlikimo priima savarankiškai, išskyrus tuos atvejus, kai įstatymas numato, jog turi būti gaunama prokuroro sankcija“, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 75 straipsnio nuostata „kvotėjas, tardytojas, prokuroras <.....>; turi teisę savo žinioje turimose bylose <.....>; reikalauti iš įmonių, įstaigų, organizacijų ir piliečių pateikti daiktus ir dokumentus, galinčius turėti byloje reikšmės, reikalauti daryti revizijas. Šiuos reikalavimus privalo vykdyti visi piliečiai, įmonės, įstaigos ir organizacijos“, „Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 3 dalies 4 punkto“ nuostata, kad operatyvinės veiklos subjektai Vyriausybės nustatyta tvarka turi teisę naudotis įmonių, įstaigų ir organizacijų turima informacija, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės principams, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 1, 22 ir 23 straipsniams.
Konstitucinis Teismas 2002 m. gegužės 27 d. sprendimu prašymus sujungė į vieną bylą.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
1. Lietuvos Respublikos Seimas 2000 m. liepos 11 d. priėmė Lietuvos Respublikos telekomunikacijų įstatymo 27 straipsnio pakeitimo įstatymą (Žin., 2000, Nr. 61-1830).
2. Lietuvos Respublikos Seimas 1997 m. gegužės 22 d. priėmė Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymą (Žin., 1997, Nr. 50-1190).
3. 1961 m. birželio 26 d. buvo priimtas Baudžiamojo proceso kodeksas (Žin., 1961, Nr. 18-148). 1975 m. sausio 29 d. ginčijama Baudžiamojo proceso kodekso 75 straipsnio 1 dalies nuostata (Žin., 1975, Nr. 3-22) buvo pakeista.
4. Pareiškėjai – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašo ištirti, ar:
Telekomunikacijų įstatymo 27 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsnio antroji pastraipa atitinka Konstitucijos 22 straipsnį, šio įstatymo 1 straipsnio antroji pastraipa ir 2 straipsnio 1 dalis – Konstitucijos 23 straipsnį,
Telekomunikacijų įstatymo 27 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsnio nuostata, kad „telekomunikacijų operatoriai privalo <.....>; Vyriausybės nustatyta tvarka neatlygintinai teikti operatyvinės veiklos subjektams, kvotos ir tardymo organams nusikaltimų užkardymui, tyrimui, nustatymui reikalingą Vyriausybės nustatytos apimties informaciją apie operatyvinės veiklos objektus ir kitus tyrimui reikalingus abonentus bei jų telekomunikacijas“,
Baudžiamojo proceso kodekso 48 straipsnio nuostata, kad, „darydamas parengtinį tardymą, tardytojas visus sprendimus dėl tardymo krypties ir dėl tardymo veiksmų atlikimo priima savarankiškai, išskyrus tuos atvejus, kai įstatymas numato, jog turi būti gaunama prokuroro sankcija“,
Baudžiamojo proceso kodekso 75 straipsnio nuostata, kad „kvotėjas, tardytojas, prokuroras <.....>; turi teisę savo žinioje turimose bylose <.....>; reikalauti iš įmonių, įstaigų, organizacijų ir piliečių pateikti daiktus ir dokumentus, galinčius turėti byloje reikšmės, reikalauti daryti revizijas. Šiuos reikalavimus privalo vykdyti visi piliečiai, įmonės, įstaigos ir organizacijos“,
Operatyvinės veiklos įstatymo 3 dalies 4 punkto nuostata, kad „operatyvinės veiklos subjektai Vyriausybės nustatyta tvarka turi teisę naudotis įmonių, įstaigų ir organizacijų turima informacija“,
neprieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės principams, Konstitucijos 1, 22 ir 23 straipsniams.
II
Pareiškėjai prašymus grindžia šiais argumentais.
1. Telekomunikacijų įstatymo 27 straipsnio pakeitimo įstatymu buvo pakeista Telekomunikacijų įstatymo 27 straipsnio 2 dalis ir ji išdėstyta taip: „Telekomunikacijų operatoriai privalo fiksuoti visus telekomunikacijų įvykius ir jų dalyvius, savo lėšomis bei įranga užtikrinti ir nuolat palaikyti techninę galimybę operatyvinės veiklos subjektams įstatymų nustatyta tvarka kontroliuoti telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinį, taip pat Vyriausybės nustatyta tvarka neatlygintinai teikti operatyvinės veiklos subjektams, kvotos ir tardymo organams nusikaltimų užkardymui, tyrimui, nustatymui reikalingą Vyriausybės nustatytos apimties informaciją apie operatyvinės veiklos objektus ir kitus tyrimui reikalingus abonentus bei jų telekomunikacijas. Kai operatyvinės veiklos subjektams reikia papildomos, palyginti su Vyriausybės nustatyta apimtimi, informacijos, jie telekomunikacijų operatoriams kompensuoja būtinas tokios informacijos pateikimo sąnaudas.“ Telekomunikacijų įstatymo 27 straipsnio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodoma: „Telekomunikacijų operatoriams, kurie gavo licencijas iki šio įstatymo įsigaliojimo, telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turiniui kontroliuoti skirtos įrangos įsigijimą finansuoja Vyriausybė. Telekomunikacijų operatoriai šią įrangą atnaujina ir palaiko jos technines galimybes savo lėšomis.“
Pareiškėjo (2000 m. spalio 3 d. prašymas) nuomone, pagal Telekomunikacijų įstatymo 27 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsnio antrojoje pastraipoje įtvirtintą nuostatą telekomunikacijų operatoriai yra įpareigojami sekti visus savo abonentus. Iki ginčijamo įstatymo priėmimo telekomunikacijų operatoriai galėjo kaupti, naudoti ir saugoti duomenis apie tinklo abonentus tik tiek, kiek tai yra būtina abonentų aptarnavimui arba ryšio tinklo reikmėms. Pareiškėjo teigimu, Telekomunikacijų įstatymo 27 straipsnio pakeitimo įstatymas įpareigoja telekomunikacijų operatorius fiksuoti visus telekomunikacijų įvykius, o atsižvelgiant į tai, kad pagal esamas GSM 900 ir GSM (arba kitaip DCS) 1800 technologijas operatorių stotys ir abonentų mobiliųjų telefonų aparatai nuolat ir reguliariai siunčia vieni kitiems informaciją apie savo statusą, operatoriai, fiksuodami visus telekomunikacijų įvykius, surinktų duomenis apie abonento gyvenimą, t. y. informaciją apie privatų asmens gyvenimą.
2. Pareiškėjas (2000 m. spalio 3 d. prašymas) nurodo, kad pagal Konstitucijos 22 straipsnį žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas; asmens susirašinėjimas, pokalbiai telefonu, telegrafo pranešimai ir kitoks susižinojimas neliečiami; informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą; įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ar orumą.
Pareiškėjas teigia, kad Telekomunikacijų įstatymo 27 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsnio antroji pastraipa įpareigoja telekomunikacijų operatorius be teismo sprendimo rinkti informaciją apie privatų asmens gyvenimą.
3. Pareiškėjo (2001 m. gegužės 8 d. prašymas) nuomone, Konstitucijos preambulėje įtvirtintas atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekis suponuoja ir kiekvieno žmogaus, ir visos visuomenės saugumą nuo nusikalstamų kėsinimųsi. Juos užkardant ir persekiojant valstybės teisėsaugos institucijoms įstatymais yra suteikiamos teisės taikyti įvairias specifines priemones. Tačiau su nusikalstamumu turi būti kovojama teisinėmis priemonėmis, jos negali pažeisti konstitucinių asmens teisių ir laisvių. Pareiškėjas pažymi, kad Konstitucijos 22 straipsnyje yra nustatytas principinis reikalavimas, jog informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu. Kadangi Konstitucija yra vientisas aktas, ši konstitucinė žmogaus teisė, pareiškėjo manymu, turi būti traktuojama kaip atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės bei demokratinės valstybės siekių ir principų pasekmė.
Pareiškėjas (2001 m. gegužės 8 d. prašymas) teigia, kad duomenys apie telekomunikacijas, įskaitant asmens telefono numerį ar telefono numerio priklausomybę, abonentų, kurie skambino ir kuriems skambinta, numerius, siųstus ir gautus pranešimus arba kitokią informaciją apie suteiktas paslaugas, jų laiką, vietą ir trukmę, bet jais neapsiribojant, yra informacija apie privatų asmens gyvenimą, todėl telekomunikacijų operatoriai neturi teisės be teismo sankcijos teikti operatyvinės veiklos subjektams, kvotos ar tardymo organams šių duomenų apie tyrimui reikalingus abonentus ir jų telekomunikacijas; pareiškėjo nuomone, operatyvinės veiklos subjektai tik gavę teismo sankciją turi teisę naudotis įmonių, įstaigų ir organizacijų turima informacija apie privatų asmens gyvenimą; kvotėjas, tardytojas, prokuroras tik gavę teismo sankciją turi teisę savo žinioje turimose bylose reikalauti iš įmonių, įstaigų, organizacijų ir piliečių pateikti dokumentus apie privatų asmens gyvenimą.
Pasak pareiškėjo, Baudžiamojo proceso kodekso 48 straipsnio nuostata, kad, „darydamas parengtinį tardymą, tardytojas visus sprendimus dėl tardymo krypties ir dėl tardymo veiksmų atlikimo priima savarankiškai, išskyrus tuos atvejus, kai įstatymas numato, jog turi būti gaunama prokuroro sankcija“, Baudžiamojo proceso kodekso 75 straipsnio nuostata, kad „kvotėjas, tardytojas, prokuroras <.....>; turi teisę savo žinioje turimose bylose <.....>; reikalauti iš įmonių, įstaigų, organizacijų ir piliečių pateikti daiktus ir dokumentus, galinčius turėti byloje reikšmės, reikalauti daryti revizijas. Šiuos reikalavimus privalo vykdyti visi piliečiai, įmonės, įstaigos ir organizacijos“, Operatyvinės veiklos įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 4 punkto nuostata, kad operatyvinės veiklos subjektai Vyriausybės nustatyta tvarka turi teisę „naudotis įmonių, įstaigų ir organizacijų turima informacija“, ir Telekomunikacijų įstatymo 27 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsnio nuostata, kad „telekomunikacijų operatoriai privalo <.....>; Vyriausybės nustatyta tvarka neatlygintinai teikti operatyvinės veiklos subjektams, kvotos ir tardymo organams nusikaltimų užkardymui, tyrimui, nustatymui reikalingą Vyriausybės nustatytos apimties informaciją apie operatyvinės veiklos objektus ir kitus tyrimui reikalingus abonentus bei jų telekomunikacijas“, neatitinka Konstitucijos reikalavimo, kad informacija apie privatų asmens gyvenimą būtų renkama tik teismo sprendimu.
Pareiškėjo (2001 m. gegužės 8 d. prašymas) nuomone, minėtų įstatymų ginčijamos nuostatos prieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės principams, taip pat Konstitucijos 1 ir 22 straipsniams, nes informacija apie abonentus bei jų telekomunikacijas yra neliečiama, kaip informacija apie privatų asmens gyvenimą.
4. Pareiškėjas (2000 m. spalio 3 d. prašymas) nurodo, kad pagal Konstitucijos 23 straipsnį nuosavybė neliečiama; nuosavybės teises saugo įstatymai; nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama.
Pareiškėjas (2001 m. gegužės 8 d. prašymas) teigia, kad ginčijamais įstatymais taip pat yra nustatoma pareiga įmonėms, įstaigoms, organizacijoms ir piliečiams be teismo sprendimo rinkti, saugoti bei teikti atitinkamoms teisėsaugos institucijoms jų turimą informaciją, daiktus ir dokumentus, tačiau nėra nustatyta jokio atlyginimo už tokius nuosavybės teisės suvaržymus. Todėl, pareiškėjo nuomone, ginčijami įstatymai pažeidžia Konstitucijos 23 straipsnį, taip pat atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės bei teisinės valstybės principus ir Konstitucijos 1 straipsnį.
5. Pareiškėjas (2000 m. spalio 3 d. prašymas) teigia, jog Telekomunikacijų įstatymo 27 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsnio antrojoje pastraipoje įtvirtinus nuostatą, kad telekomunikacijų operatoriai privalo Vyriausybės nustatyta tvarka neatlygintinai teikti operatyvinės veiklos subjektams, kvotos ir tardymo organams nusikaltimų užkardymui, tyrimui, nustatymui reikalingą Vyriausybės nustatytos apimties informaciją apie operatyvinės veiklos objektus ir kitus tyrimui reikalingus abonentus bei jų telekomunikacijas, taip pat įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinus nuostatą, pagal kurią perduodamos informacijos turiniui kontroliuoti skirtą įrangą telekomunikacijų operatoriai atnaujina ir palaiko jos technines galimybes savo lėšomis, yra nustatytas operatorių lėšų paėmimas visuomenės poreikiams.
III
Rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui buvo gauti suinteresuoto asmens – Seimo atstovų Valstybės saugumo departamento valdybos viršininko A. Bloznelio, Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyresniojo konsultanto M. Girdausko ir Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto patarėjo V. Bacevičiaus rašytiniai paaiškinimai.
1. Suinteresuoto asmens atstovas A. Bloznelis teigia, kad Telekomunikacijų įstatymo 27 straipsnio pakeitimo įstatymas naujai reglamentavo informacijos, perduodamos telekomunikacijų tinklais, turinio kontrolės santykius. A. Bloznelio nuomone, anksčiau galiojusio įstatymo nuostata dėl informacijos iš telekomunikacijų operatorių atlygintino gavimo turėjo būti pakeista, nes tai prieštaravo kertiniam teisėtvarkos principui dėl asmenų prievolės visą įstatymų numatytą informaciją apie padarytą ar ruošiamą padaryti teisės pažeidimą suteikti nemokamai.
A. Bloznelis pažymi, kad galiojantis Telekomunikacijų įstatymo 27 straipsnis yra kompromisinis trijų tendencijų sprendimas: 1) valstybės galimybių užtikrinti pakankamą teisėsaugos institucijų veiklos finansavimą; 2) rinkoje esančių telekomunikacijų operatorių parengimo ir palaikymo atliekant prievoles visuomenei, susijusias su visuomenės saugumo užtikrinimu; 3) nediskriminacinių sąlygų naujiems operatoriams sudarymo.
2. Suinteresuoto asmens atstovas M. Girdauskas paaiškino, kad Baudžiamojo proceso kodekso 48 straipsnio nuostata „darydamas parengtinį tardymą, tardytojas visus sprendimus dėl tardymo krypties ir dėl tardymo veiksmų atlikimo priima savarankiškai, išskyrus atvejus, kai įstatymas numato, jog turi būti gaunama prokuroro sankcija“ yra bendrojo pobūdžio norma, reglamentuojanti tardytojo įgaliojimus. Ši nuostata pati savaime nesuteikia teisės tardytojui rinkti informaciją apie privatų asmens gyvenimą, taip pat be teismo (teisėjo) sankcijos. Informacijos rinkimo teisėtumo sąlygas nustato kitos, specialiosios Baudžiamojo proceso kodekso normos, atskirai reglamentuojančios tyrimo veiksmų atlikimą, pavyzdžiui, Baudžiamojo proceso kodekso 188, 196, 1982 straipsniai tardytojo atliekamos kratos, pašto-telegrafo korespondencijos arešto ir poėmio, telefoninių pokalbių klausymo teisėtumą sieja su atitinkamos teisėjo sankcijos buvimu. Todėl, suinteresuoto asmens atstovo nuomone, minėta Baudžiamojo proceso kodekso 48 straipsnio nuostata negali būti vertinama kaip neatitinkanti Konstitucijos 22 straipsnio nuostatos, kad informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik teismo sprendimu.
M. Girdauskas teigia, kad Konstitucijos 22 straipsnio 3 dalis reikalauja teismo sprendimo tik renkant informaciją apie privatų asmens gyvenimą. Todėl ginčijamos Baudžiamojo proceso kodekso 75 straipsnio nuostatos jai neprieštarauja ta apimtimi, kuria suteikia teisę kvotėjui, tardytojui ir prokurorui reikalauti daiktų ir dokumentų, neatspindinčių privataus asmens gyvenimo.
Suinteresuoto asmens atstovas pažymi, kad teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą nėra absoliuti. Pavyzdžiui, asmuo, darydamas nusikalstamas ar kitas priešingas teisei veikas, neturi ir negali tikėtis privatumo. Žmogaus privataus gyvenimo apsaugos ribos baigiasi tada, kai jis savo veiksmais nusikalstamai ar kitaip neteisėtai pažeidžia teisės saugomus interesus, daro žalą atskiriems asmenims, visuomenei ir valstybei. Galimybė apriboti asmens teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą renkant informaciją apie jį numatyta ir Konstitucijos 22 straipsnyje. M. Girdauskas pažymi, kad valdžios įstaigos gali ir turi teisę rinkti informaciją apie asmenis, kurie rengiasi daryti ar yra padarę nusikalstamas veikas. Todėl ginčijamos Baudžiamojo proceso kodekso 75 straipsnio nuostatos, numatančios informacijos, turinčios reikšmės bylai, t. y. bylų dėl nusikaltimų tyrimui ir nagrinėjimui, rinkimo būdus, negali būti vertinamos kaip prieštaraujančios Konstitucijos 22 straipsniui visa apimtimi, kuria numato teisę reikalauti daiktų ir dokumentų, atspindinčių privatų asmens gyvenimą.
M. Girdauskas teigia, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas teisėsaugos įstaigoms įgaliojimus rinkti informaciją, taip pat ir apie privatų asmenų gyvenimą, negali peržengti Konstitucijoje nustatytų ribų. Todėl, suinteresuoto asmens atstovo nuomone, nagrinėtina, ar Baudžiamojo proceso kodekso 75 straipsnio nuostata, kad „kvotėjas, tardytojas, prokuroras <.....>; turi teisę savo žinioje turimose bylose <.....>; reikalauti iš įmonių, įstaigų, organizacijų ir piliečių pateikti daiktus ir dokumentus, galinčius turėti byloje reikšmės“, atitinka Konstitucijos 22 straipsnį ta apimtimi, kuria nereikalauja, kad dokumentai ir daiktai, kurių turinį sudaro informacija apie privatų asmens gyvenimą, būtų renkami tik esant motyvuotam teismo sprendimui.
M. Girdauskas pažymi, kad svarstytina, ar ginčijama Operatyvinės veiklos įstatymo nuostata neprieštarauja Konstitucijos 22 straipsniui ne visa, bet ta apimtimi, kuria nenustato, kad operatyvinės veiklos subjektai tik esant teismo sprendimui turi teisę naudotis įmonių, įstaigų ir organizacijų turima informacija apie privatų asmens gyvenimą.
Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, informacija apie operatyvinės veiklos objektus ir kitus tyrimui reikalingus abonentus bei jų telekomunikacijas gali apimti informaciją apie privatų asmenų gyvenimą, todėl nagrinėtina, ar ginčijama Telekomunikacijų įstatymo 27 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsnio nuostata neprieštarauja Konstitucijos 22 straipsniui ne visa, bet ta apimtimi, kuria nenustato, kad telekomunikacijų operatoriai tik esant motyvuotam teismo sprendimui privalo pateikti operatyvinės veiklos subjektams, kvotos ir tardymo įstaigoms visą informaciją apie privatų asmenų gyvenimą.
M. Girdauskas teigia, kad Telekomunikacijų įstatymo 27 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsnio nuostatos riboja telekomunikacijų operatorių teisę į nuosavybę, tačiau ši teisė nėra absoliuti. Konstitucijos preambulėje įtvirtintas atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekis bei Konstitucijos 28 straipsnyje išreikštas bendrasis interesas reikalauja, kad nusikaltimams būtų užkirstas kelias, padaryti nusikaltimai būtų išaiškinti, o kaltininkai patraukti atsakomybėn. Telekomunikacijų operatoriai teikia kitiems asmenims telekomunikacijų paslaugas, kurios sudaro galimybes susižinoti ir rengiantis daryti nusikaltimus, ir juos darant bei slepiant. Nesant sąlygų perimti telekomunikacijas, atskirais atvejais įgyvendinti minėtą bendrąjį interesą taptų itin sudėtinga ar netgi neįmanoma. Todėl telekomunikacijų operatoriams įstatymu gali būti numatyta pareiga prisidėti prie kelio galimiems neigiamiems jų veiklos padariniams užkirtimo.
Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, nustatant tokios pareigos apimtį reikėtų atsižvelgti į tai, kad telekomunikacijų operatoriai siekia gauti pajamas iš savo veiklos, kitaip tariant, turtinių teisių. Tačiau pagal teisių ir pareigų vienovės principą teisių įgijimas neatsiejamas nuo pareigų įgijimo. Kitaip tariant, asmenims, norintiems užsiimti tam tikru verslu, valstybė gali nustatyti tam tikras sąlygas. Telekomunikacijų operatorių veikla gali sudaryti sąlygas pažeisti minėtą bendrąjį interesą, todėl operatoriams gali būti nustatyta pareiga taip pat imtis priemonių, kad bendrasis interesas nebūtų pažeistas. Ši pareiga gali apimti pareigą įdiegti ir išlaikyti įrengimus, skirtus įtvirtinti informacijai apie abonentus ir jų telekomunikacijas, kuri reikalinga ginčijamoje Telekomunikacijų įstatymo 27 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsnio nuostatoje numatytai pareigai teikti teisėsaugos institucijoms informaciją įgyvendinti. Tačiau, M. Girdausko nuomone, atsižvelgiant į Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės ir teisingumo principų sąlygotą proporcingumo principą, nagrinėtina, ar ginčijama įstatymo nuostata neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui tuo, kad numato telekomunikacijų operatorių pareigą padengti visas išlaidas, reikalingas jai įgyvendinti. Šiuo atžvilgiu svarstytina, ar išlaikyta protinga atitiktis tarp tokios telekomunikacijų operatorių nuosavybės teisės apribojimo apimties ir tuo siekiamų bendrojo intereso tikslų.
Suinteresuoto asmens atstovas M. Girdauskas teigia, kad Baudžiamojo proceso kodekso 48 ir 75 straipsnių, Operatyvinės veiklos įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 4 punkto, Telekomunikacijų įstatymo 27 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsnio atitikties Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės principams ir Konstitucijos 1 straipsniui klausimas gali būti nagrinėjamas nustačius bent vieną iš ginčijamų įstatymų nuostatų neatitiktį Konstitucijos 22 ir 23 straipsniams.
3. Suinteresuoto asmens atstovas V. Bacevičius, vertindamas Telekomunikacijų įstatymo 27 straipsnio pakeitimo įstatymo ginčijamų nuostatų atitiktį Konstitucijos 22 straipsniui, pažymi, kad telekomunikacijų paslaugas teikiantys operatoriai ir iki ginčijamo įstatymo įsigaliojimo fiksuodavo visus telekomunikacijų seansus ir jų dalyvius, telekomunikacijų seansų laiką ir trukmę, kitus parametrus (duomenis), tačiau taip rinkti duomenis apie telekomunikacijos seansų dalyvius yra būtina telekomunikacijos paslaugas teikiantiems operatoriams, todėl tai negali būti traktuojama kaip žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumo pažeidimas. V. Bacevičiaus nuomone, priimtas įstatymas neįpareigoja telekomunikacijų operatorių sekti savo abonentų (telekomunikacijų įvykių subjektų), o be teismo sankcijos reikalaujama pateikti informacija (asmens pavardė, abonento numeris ir pan.) nepažeidžia asmens privatumo, nes nėra susijusi su telekomunikacijų turinio kontrole. Be to, pabrėžia V. Bacevičius, informacija, susijusi su daromu ar padarytu teisės pažeidimu (nusikaltimu), yra teikiama atsižvelgiant į viešąjį interesą, t. y. siekiant užkirsti jam kelią ar jį išaiškinti, ir atitinka Baudžiamojo proceso kodekso 48 bei 75 straipsnių nuostatas. Valstybės saugumo užtikrinimo interesai (viešasis interesas) reikalauja, kad įstatymo nustatyta tvarka būtų galima apriboti atskirų asmenų teises ir laisves, garantuoti viešąją tvarką, sulaikyti nusikaltėlį, gelbėti žmogaus gyvybę, sveikatą ar turtą.
Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, Konstitucijoje įtvirtinti principai, kad asmens laisvės ir teisės gali būti ribojamos tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai. Pagal Konstitucijos 28 straipsnį, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, t. y. negali daryti nusikalstamų veiksmų. Taigi asmuo, padaręs nusikalstamą veiką, neturi privataus gyvenimo visiško neliečiamumo, ir įstatymų nustatyta tvarka tiriant nusikalstamą veiką jo teisės ir laisvės gali būti ribojamos.
V. Bacevičius teigia, kad Telekomunikacijų įstatymo 27 straipsnio pakeitimo įstatymo nuostatos nenumato operatorių lėšomis įrengtų tokių techninių priemonių nusavinimo, todėl nėra pagrindo tvirtinti, jog yra pažeidžiami Konstitucijos 23 straipsnio reikalavimai. Šios telekomunikacijų operatorių prievolės sietinos su licencijuojamos veiklos specifika ir valstybės teisėmis nustatyti licencijuojamos komercinės-ūkinės veiklos vykdymo taisykles. Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, telekomunikacijų operatoriai neatlieka telekomunikacijų turinio kontrolės – jie tik sudaro galimybes tai atlikti Vyriausybės įgaliotai institucijai, todėl netikslinga kelti apmokėjimo telekomunikacijų operatoriams už suteiktas paslaugas klausimą.
Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, Telekomunikacijų įstatymo 27 straipsnio pakeitimo įstatyme atsižvelgta į Konstitucijos nuostatas, garantuojančias asmens privataus gyvenimo neliečiamumą ir nuosavybės apsaugą, Lietuvos Respublikos ratifikuotą Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją bei visuomenės interesus siekiant apsaugoti bendrąjį interesą, valstybės saugumą, užtikrinti visuomenės apsaugą ir užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams bei nusikaltimams, taip pat atsižvelgiant į būtinybę apsaugoti žmonių sveikatą ir gyvybę, asmenų teises ir laisves. Todėl, V. Bacevičiaus nuomone, ginčijamos įstatymo nuostatos neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui.
IV
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento generalinio direktoriaus M. Laurinkaus, Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos Ryšių departamento direktoriaus J. Ūso, Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos direktorės O. Jakštaitės, l. e. Teisės instituto direktoriaus pareigas V. Valeckaitės, Lietuvos žmogaus teisių centro direktorės T. Birmontienės rašytiniai paaiškinimai.
V
1. Konstitucinio Teismo posėdyje pareiškėjo – Seimo narių grupės atstovas V. Popovas iš esmės pakartojo prašyme išdėstytus argumentus.
konstatuoja:
I
1. Pirmasis pareiškėjas – Seimo narių grupė 2000 m. spalio 3 d. prašymu prašo ištirti, ar Telekomunikacijų įstatymo 27 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsnio antroji pastraipa atitinka Konstitucijos 22 straipsnį, taip pat ar šio įstatymo 1 straipsnio antroji pastraipa ir 2 straipsnio 1 dalis atitinka Konstitucijos 23 straipsnį.
Antrasis pareiškėjas – Seimo narių grupė 2001 m. gegužės 8 d. prašymu prašo ištirti, ar Telekomunikacijų įstatymo 27 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsnio nuostata „telekomunikacijų operatoriai privalo <.....>; Vyriausybės nustatyta tvarka neatlygintinai teikti operatyvinės veiklos subjektams, kvotos ir tardymo organams nusikaltimų užkardymui, tyrimui, nustatymui reikalingą Vyriausybės nustatytos apimties informaciją apie operatyvinės veiklos objektus ir kitus tyrimui reikalingus abonentus bei jų telekomunikacijas“, Baudžiamojo proceso kodekso 48 straipsnio nuostata „darydamas parengtinį tardymą, tardytojas visus sprendimus dėl tardymo krypties ir dėl tardymo veiksmų atlikimo priima savarankiškai, išskyrus tuos atvejus, kai įstatymas numato, jog turi būti gaunama prokuroro sankcija“, Baudžiamojo proceso kodekso 75 straipsnio nuostata „kvotėjas, tardytojas, prokuroras <.....>; turi teisę savo žinioje turimose bylose <.....>; reikalauti iš įmonių, įstaigų, organizacijų ir piliečių pateikti daiktus ir dokumentus, galinčius turėti byloje reikšmės, reikalauti daryti revizijas. Šiuos reikalavimus privalo vykdyti visi piliečiai, įmonės, įstaigos ir organizacijos“, Operatyvinės veiklos įstatymo 3 dalies 4 punkto nuostata, kad operatyvinės veiklos subjektai Vyriausybės nustatyta tvarka turi teisę naudotis įmonių, įstaigų ir organizacijų turima informacija, neprieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės principams, Konstitucijos 1, 22 ir 23 straipsniams.
2. Seimas 2000 m. liepos 11 d. priėmė Telekomunikacijų įstatymo 27 straipsnio pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu Telekomunikacijų įstatymo 27 straipsnio 2 ir 3 dalys buvo pakeistos ir išdėstytos taip:
„2. Telekomunikacijų operatoriai privalo fiksuoti visus telekomunikacijų įvykius ir jų dalyvius, savo lėšomis bei įranga užtikrinti ir nuolat palaikyti techninę galimybę operatyvinės veiklos subjektams įstatymų nustatyta tvarka kontroliuoti telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinį, taip pat Vyriausybės nustatyta tvarka neatlygintinai teikti operatyvinės veiklos subjektams, kvotos ir tardymo organams nusikaltimų užkardymui, tyrimui, nustatymui reikalingą Vyriausybės nustatytos apimties informaciją apie operatyvinės veiklos objektus ir kitus tyrimui reikalingus abonentus bei jų telekomunikacijas. Kai operatyvinės veiklos subjektams reikia papildomos, palyginti su Vyriausybės nustatyta apimtimi, informacijos, jie telekomunikacijų operatoriams kompensuoja būtinas tokios informacijos pateikimo sąnaudas.
Telekomunikacijų įstatymo 27 straipsnio pakeitimo įstatymo 2 straipsnyje „Įstatymo įgyvendinimas“ nustatyta:
„1. Telekomunikacijų operatoriams, kurie gavo licencijas iki šio įstatymo įsigaliojimo, telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turiniui kontroliuoti skirtos įrangos įsigijimą finansuoja Vyriausybė. Telekomunikacijų operatoriai šią įrangą atnaujina ir palaiko jos technines galimybes savo lėšomis.
2.1. Pirmasis pareiškėjas (2000 m. spalio 3 d. prašymas) prašo ištirti, ar Telekomunikacijų įstatymo 27 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsnio antroji pastraipa atitinka Konstitucijos 22 straipsnį, taip pat ar šio įstatymo 1 straipsnio antroji pastraipa ir 2 straipsnio 1 dalis atitinka Konstitucijos 23 straipsnį. Antrasis pareiškėjas (2001 m. gegužės 8 d. prašymas) prašo ištirti, ar Telekomunikacijų įstatymo 27 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsnio nuostata „telekomunikacijų operatoriai privalo <.....>; Vyriausybės nustatyta tvarka neatlygintinai teikti operatyvinės veiklos subjektams, kvotos ir tardymo organams nusikaltimų užkardymui, tyrimui, nustatymui reikalingą Vyriausybės nustatytos apimties informaciją apie operatyvinės veiklos objektus ir kitus tyrimui reikalingus abonentus bei jų telekomunikacijas“ neprieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems atviros, darnios, teisingos pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės principams, Konstitucijos 1, 22 ir 23 straipsniams.
Nors pirmasis pareiškėjas (2000 m. spalio 3 d. prašymas) prašo ištirti, ar Konstitucijos 22 ir 23 straipsnius atitinka Telekomunikacijų įstatymo 27 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsnio antroji pastraipa, tačiau iš prašymo motyvų matyti, kad jam kyla abejonių, ar Konstitucijos 22 ir 23 straipsniams neprieštarauja nurodyto įstatymo 1 straipsnio nuostata „telekomunikacijų operatoriai privalo fiksuoti visus telekomunikacijų įvykius ir jų dalyvius, savo lėšomis bei įranga užtikrinti ir nuolat palaikyti techninę galimybę operatyvinės veiklos subjektams įstatymų nustatyta tvarka kontroliuoti telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinį, taip pat Vyriausybės nustatyta tvarka neatlygintinai teikti operatyvinės veiklos subjektams, kvotos ir tardymo organams nusikaltimų užkardymui, tyrimui, nustatymui reikalingą Vyriausybės nustatytos apimties informaciją apie operatyvinės veiklos objektus ir kitus tyrimui reikalingus abonentus bei jų telekomunikacijas“.
Minėta, kad pirmasis pareiškėjas (2000 m. spalio 3 d. prašymas) abejoja jo nurodytos Telekomunikacijų įstatymo 27 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsnio nuostatos atitiktimi Konstitucijos 22 ir 23 straipsniams, antrasis pareiškėjas (2001 m. gegužės 8 d. prašymas) – jo nurodytos Telekomunikacijų įstatymo 27 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsnio nuostatos atitiktimi Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės principams, Konstitucijos 1, 22 ir 23 straipsniams.
Taigi pirmojo pareiškėjo – Seimo narių grupės 2000 m. spalio 3 d. prašymas ištirti ginčijamos Telekomunikacijų įstatymo 27 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsnio antrosios pastraipos atitiktį Konstitucijai apima ir antrojo pareiškėjo – Seimo narių grupės 2001 m. gegužės 8 d. prašymą ištirti Telekomunikacijų įstatymo 27 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsnio ginčijamos nuostatos atitiktį Konstitucijai.
2.2. Seimas 2002 m. liepos 5 d. priėmė Lietuvos Respublikos telekomunikacijų įstatymo pakeitimo įstatymą (Žin., 2002, Nr. 75-3215), kuriuo pakeitė Telekomunikacijų įstatymą ir jį išdėstė nauja redakcija. Telekomunikacijų įstatymo pakeitimo įstatymas „Valstybės žiniose“ paskelbtas 2002 m. liepos 26 d. Jo 2 straipsnyje nustatyta, kad šis Telekomunikacijų įstatymas įsigalioja nuo 2003 m. sausio 1 d. Taigi Telekomunikacijų įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsniu nustatyta Telekomunikacijų įstatymo (2002 m. liepos 5 d. redakcija) taikymo pradžios data yra 2003 m. sausio 1 d.
2.3. Pagal Konstitucijos 105 straipsnį Konstitucinis Teismas nagrinėja ir priima sprendimą, ar Konstitucijai neprieštarauja įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai. Konstitucijos 7 straipsnyje nustatyta, kad galioja tik paskelbti įstatymai.
Konstitucijos 105 straipsnio 1 dalyje vartojama formuluotė „įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai“ reiškia, kad Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus tirti Seimo priimtų ir oficialiai paskelbtų įstatymų ir kitų aktų (jų dalių) atitiktį Konstitucijai nepriklausomai nuo to, kokia yra nustatyta šių įstatymų ar kitų aktų (jų dalių) taikymo pradžios data.
2.4. Telekomunikacijų įstatymo (2002 m. liepos 5 d. redakcija) 57 straipsnio 4 dalyje nustatyta: „Telekomunikacijų operatoriai ir telekomunikacijų paslaugų teikėjai privalo teisės aktų nustatyta tvarka fiksuoti telekomunikacijų įvykius ir jų dalyvius, savo lėšomis bei įranga užtikrinti ir nuolat palaikyti techninę galimybę operatyvinės veiklos subjektams, kvotos ir tardymo organams įstatymų nustatyta tvarka ir pagal teismo išduotą sankciją kontroliuoti telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinį, taip pat Vyriausybės nustatyta tvarka operatyvinės veiklos subjektams, kvotos ir tardymo organams neatlygintinai teikti nusikaltimų užkardymui, tyrimui, nustatymui reikalingą Vyriausybės nustatytą informaciją apie operatyvinės veiklos objektus ir kitus tyrimui reikalingus abonentus bei jų telekomunikacijas. Kai operatyvinės veiklos subjektams reikia papildomos, palyginti su Vyriausybės nustatyta, informacijos, jie telekomunikacijų operatoriams ir telekomunikacijų paslaugų teikėjams kompensuoja būtinas tokios informacijos pateikimo sąnaudas.“
2.5. Sugretinus Telekomunikacijų įstatymo (2002 m. liepos 5 d. redakcija) 57 straipsnio 4 dalį su Telekomunikacijų įstatymo (2000 m. liepos 11 d. redakcija) 27 straipsnio 2 dalimi konstatuotina, jog jų formuluotės skiriasi tuo, kad Telekomunikacijų įstatymo (2002 m. liepos 5 d. redakcija) 57 straipsnio 4 dalyje vietoje žodžių „nustatytos apimties“ įrašytas žodis „nustatytą“, nėra žodžio „visus“, yra žodžiai „ir telekomunikacijų paslaugų teikėjai“, „teisės aktų nustatyta tvarka“, „kvotos ir tardymo organams“, „pagal teismo išduotą sankciją“. Nurodyti skirtumai pareiškėjų ginčijamų nuostatų turinio iš esmės nekeičia. Vadinasi, Telekomunikacijų įstatymo (2000 m. liepos 11 d. redakcija) 27 straipsnio 2 dalies ginčijama nuostata iš esmės yra pakartota Telekomunikacijų įstatymo (2002 m. liepos 5 d. redakcija) 57 straipsnio 4 dalyje.
2.6. Atsižvelgiant į tai, kad pagal Konstitucijos 105 straipsnį Konstitucinis Teismas nagrinėja ir priima sprendimą, ar Konstitucijai neprieštarauja įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai, nepriklausomai nuo to, kokia yra nustatyta jų taikymo pradžios data, Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus tirti Telekomunikacijų įstatymo (2002 m. liepos 5 d. redakcija), kurio taikymo pradžios data yra 2003 m. sausio 1 d., nuostatų atitiktį Konstitucijai, nepaisant to, kad šios bylos nagrinėjimo metu minėtas įstatymas dar nėra taikomas.
3. Seimas 1997 m. gegužės 22 d. priėmė Operatyvinės veiklos įstatymą (Žin., 1997, Nr. 50-1190), kurio 7 straipsnio 3 dalies 4 punkte nustatyta, kad operatyvinės veiklos subjektai Vyriausybės nustatyta tvarka turi teisę naudotis įmonių, įstaigų ir organizacijų turima informacija.
Vienas iš pareiškėjų (2001 m. gegužės 8 d. prašymas) prašo ištirti, ar „Operatyvinės veiklos įstatymo 3 dalies 4 punkto“ nuostata, jog „operatyvinės veiklos subjektai Vyriausybės nustatyta tvarka turi teisę <.....>; naudotis įmonių, įstaigų ir organizacijų turima informacija“, neprieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės principams, Konstitucijos 1, 22 ir 23 straipsniams. Pareiškėjas nenurodo, kokiame Operatyvinės veiklos įstatymo straipsnyje yra jo ginčijama nuostata. Pareiškėjo ginčijama nuostata yra Operatyvinės veiklos įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 4 punkte.
3.1. Seimas 2002 m. birželio 20 d. priėmė naują Operatyvinės veiklos įstatymą (Žin., 2002, Nr. 65-2633), kuris įsigaliojo 2002 m. birželio 28 d. Šiam įstatymui įsigaliojus neteko galios 1997 m. gegužės 22 d. Operatyvinės veiklos įstatymas. Operatyvinės veiklos įstatymo (2002 m. birželio 20 d. redakcija) 7 straipsnio 3 dalies 6 punkte nustatyta, kad operatyvinės veiklos subjektai Vyriausybės ar jos įgaliotų institucijų nustatyta tvarka turi teisę gauti iš įmonių, įstaigų ir organizacijų operatyvinei veiklai reikalingą informaciją.
3.2. Sugretinus Operatyvinės veiklos įstatymo (2002 m. birželio 20 d. redakcija) 7 straipsnio 3 dalies 6 punktą su Operatyvinės veiklos įstatymo (1997 m. gegužės 22 d. redakcija) 7 straipsnio 3 dalies 4 punktu konstatuotina, jog jų formuluotės skiriasi tuo, kad Operatyvinės veiklos įstatymo (2002 m. birželio 20 d. redakcija) 7 straipsnio 3 dalies 6 punkte vietoje žodžio „naudotis“ įrašytas žodis „gauti“, nėra žodžio „turima“, yra žodžiai „ar jos įgaliotų institucijų“, „operatyvinei veiklai reikalingą“. Nurodyti skirtumai pareiškėjo ginčijamos nuostatos turinio iš esmės nekeičia. Vadinasi, Operatyvinės veiklos įstatymo (1997 m. gegužės 22 d. redakcija) 7 straipsnio 3 dalies 4 punkto ginčijama nuostata iš esmės yra pakartota Operatyvinės veiklos įstatymo (2002 m. birželio 20 d. redakcija) 7 straipsnio 3 dalies 6 punkte.
4. Baudžiamojo proceso kodekso 48 straipsnio 1 dalyje (1961 m. birželio 26 d. redakcija) inter alia nustatyta, kad, darydamas parengtinį tardymą, tardytojas visus sprendimus dėl tardymo krypties ir dėl tardymo veiksmų priima savarankiškai, išskyrus tuos atvejus, kai įstatymas numato, jog turi būti gaunama prokuroro sankcija; šio kodekso 75 straipsnio 1 dalyje (1975 m. sausio 29 d. redakcija) inter alia nustatyta, kad kvotėjas, tardytojas, prokuroras turi teisę savo žinioje turimose bylose reikalauti iš įmonių, įstaigų, organizacijų, pareigūnų ir piliečių pateikti daiktus ir dokumentus, galinčius turėti byloje reikšmės, ir kad šį reikalavimą privalo vykdyti visi piliečiai, įmonės, įstaigos ir organizacijos.
4.1. Seimas 2002 m. kovo 14 d. priėmė Baudžiamojo proceso kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymą (Žin., 2002, Nr. 37-1341, atitaisymus žr. Žin., 2002, Nr. 46, p. 127). Minėto įstatymo 2 straipsnyje nustatyta, kad naujojo Baudžiamojo proceso kodekso įsigaliojimo data bus nustatyta atskiru įstatymu.
4.2. Baudžiamojo proceso kodekse (2002 m. kovo 14 d. redakcija) nustatytos iš esmės naujos nusikaltimų tyrimo taisyklės. Antai įvestas ikiteisminio tyrimo teisėjo institutas, šiam teisėjui suteikti įgaliojimai skirti ir sankcionuoti procesinių prievartos priemonių taikymą, atlikti tam tikrus procesinius veiksmus, tvirtinti kai kuriuos prokuroro nutarimus ir kt. Iš Baudžiamojo proceso kodekse (2002 m. kovo 14 d. redakcija) nustatyto visuminio teisinio reguliavimo matyti, kad pareiškėjo – Seimo narių grupės (2001 m. gegužės 8 d. prašymas) ginčijamos Baudžiamojo proceso kodekso 48 straipsnio 1 dalies (1961 m. birželio 26 d. redakcija) ir 75 straipsnio 1 dalies (1975 m. sausio 29 d. redakcija) nuostatos jame nėra pakartotos – jos yra kokybiškai pakitusios.
5. Minėta, kad vienas iš pareiškėjų (2001 m. gegužės 8 d. prašymas) prašo ištirti, ar Telekomunikacijų įstatymo 27 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsnio, Baudžiamojo proceso kodekso 48 ir 75 straipsnių, Operatyvinės veiklos įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 4 punkto ginčijamos nuostatos neprieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės principams, Konstitucijos 1 straipsniui.
5.1. Konstitucijos preambulėje skelbiamas atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekis. Konstitucija yra vientisas aktas (Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalis). Konstitucijoje įtvirtintos vertybės ir siekiai išreiškiami jos normose bei principuose (Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 11 d. nutarimas). Tad atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekis aiškintinas neatsiejamai nuo Konstitucijos normų ir principų, tarp jų – ir teisinės valstybės principo.
Konstitucinis teisinės valstybės principas – tai universalus principas, kuriuo grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Lietuvos Respublikos Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 23 d. nutarimas). Šis konstitucinis principas įkūnija ir Konstitucijos preambulėje įtvirtintus atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekius.
Todėl Konstitucinis Teismas tirs, ar pareiškėjo (2001 m. gegužės 8 d. prašymas) nurodytų įstatymų ginčijamos nuostatos neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.
5.2. Konstitucijos 1 straipsnyje nustatyta: „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika.“
Konstitucijos 1 straipsnyje yra įtvirtinti pamatiniai Lietuvos valstybės principai: Lietuvos valstybė yra savarankiška, nepriklausoma valstybė; Lietuvos valstybės valdymo forma yra respublika; valstybės valdžia turi būti organizuota demokratiškai, šalyje turi būti demokratinis politinis režimas (Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 23 d. nutarimas).
Iš pareiškėjo prašymo motyvų (2001 m. gegužės 8 d. prašymas) matyti, jog jam kyla abejonių, ar minėtų įstatymų ginčijamos nuostatos neprieštarauja Konstitucijos 1 straipsnio nuostatai, kad Lietuvos valstybė yra demokratinė.
Todėl Konstitucinis Teismas tirs, ar pareiškėjo nurodytų įstatymų ginčijamos nuostatos neprieštarauja Konstitucijos 1 straipsnio nuostatai, kad Lietuvos valstybė yra demokratinė.
6. Pagal pareiškėjų – Seimo narių grupių prašymus Konstitucinis Teismas tirs, ar:
1) Telekomunikacijų įstatymo (2000 m. liepos 11 d. redakcija) 27 straipsnio 2 dalies nuostata „telekomunikacijų operatoriai privalo fiksuoti visus telekomunikacijų įvykius ir jų dalyvius, savo lėšomis bei įranga užtikrinti ir nuolat palaikyti techninę galimybę operatyvinės veiklos subjektams įstatymų nustatyta tvarka kontroliuoti telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinį, taip pat Vyriausybės nustatyta tvarka neatlygintinai teikti operatyvinės veiklos subjektams, kvotos ir tardymo organams nusikaltimų užkardymui, tyrimui, nustatymui reikalingą Vyriausybės nustatytos apimties informaciją apie operatyvinės veiklos objektus ir kitus tyrimui reikalingus abonentus bei jų telekomunikacijas“ neprieštarauja Konstitucijos 1 straipsnio nuostatai, kad Lietuvos valstybė yra demokratinė, Konstitucijos 22 ir 23 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;
2) Telekomunikacijų įstatymo 27 straipsnio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui;
3) Telekomunikacijų įstatymo (2002 m. liepos 5 d. redakcija) 57 straipsnio 4 dalies nuostata „telekomunikacijų operatoriai ir telekomunikacijų paslaugų teikėjai privalo teisės aktų nustatyta tvarka fiksuoti telekomunikacijų įvykius ir jų dalyvius, savo lėšomis bei įranga užtikrinti ir nuolat palaikyti techninę galimybę operatyvinės veiklos subjektams, kvotos ir tardymo organams įstatymų nustatyta tvarka ir pagal teismo išduotą sankciją kontroliuoti telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinį, taip pat Vyriausybės nustatyta tvarka operatyvinės veiklos subjektams, kvotos ir tardymo organams neatlygintinai teikti nusikaltimų užkardymui, tyrimui, nustatymui reikalingą Vyriausybės nustatytą informaciją apie operatyvinės veiklos objektus ir kitus tyrimui reikalingus abonentus bei jų telekomunikacijas“ neprieštarauja Konstitucijos 1 straipsnio nuostatai, kad Lietuvos valstybė yra demokratinė, Konstitucijos 22 ir 23 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;
4) Operatyvinės veiklos įstatymo (1997 m. gegužės 22 d. redakcija) 7 straipsnio 3 dalies 4 punkto nuostata, kad operatyvinės veiklos subjektai Vyriausybės nustatyta tvarka turi teisę naudotis įmonių, įstaigų ir organizacijų turima informacija, neprieštaravo Konstitucijos 1 straipsnio nuostatai, kad Lietuvos valstybė yra demokratinė, Konstitucijos 22 ir 23 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;
5) Operatyvinės veiklos įstatymo (2002 m. birželio 20 d. redakcija) 7 straipsnio 3 dalies 6 punkto nuostata, kad operatyvinės veiklos subjektai Vyriausybės ar jos įgaliotų institucijų nustatyta tvarka turi teisę gauti iš įmonių, įstaigų ir organizacijų operatyvinei veiklai reikalingą informaciją, neprieštarauja Konstitucijos 1 straipsnio nuostatai, kad Lietuvos valstybė yra demokratinė, Konstitucijos 22 ir 23 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;
6) Baudžiamojo proceso kodekso 48 straipsnio 1 dalies (1961 m. birželio 26 d. redakcija) nuostata „darydamas parengtinį tardymą, tardytojas visus sprendimus dėl tardymo krypties ir dėl tardymo veiksmų atlikimo priima savarankiškai, išskyrus tuos atvejus, kai įstatymas numato, jog turi būti gaunama prokuroro sankcija“ neprieštarauja Konstitucijos 1 straipsnio nuostatai, kad Lietuvos valstybė yra demokratinė, Konstitucijos 22 ir 23 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;
7) Baudžiamojo proceso kodekso 75 straipsnio 1 dalies (1975 m. sausio 29 d. redakcija) nuostata „kvotėjas, tardytojas, prokuroras <.....>; turi teisę savo žinioje turimose bylose <.....>; reikalauti iš įmonių, įstaigų, organizacijų, pareigūnų ir piliečių pateikti daiktus ir dokumentus, galinčius turėti byloje reikšmės, reikalauti daryti revizijas. Šiuos reikalavimus privalo vykdyti visi piliečiai, įmonės, įstaigos ir organizacijos“ neprieštarauja Konstitucijos 1 straipsnio nuostatai, kad Lietuvos valstybė yra demokratinė, Konstitucijos 22 ir 23 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.
II
Dėl Telekomunikacijų įstatymo (2000 m. liepos 11 d. redakcija) 27 straipsnio 2 dalies, Telekomunikacijų įstatymo (2002 m. liepos 5 d. redakcija) 57 straipsnio 4 dalies, Operatyvinės veiklos įstatymo (1997 m. gegužės 22 d. redakcija) 7 straipsnio 3 dalies 4 punkto, Operatyvinės veiklos įstatymo (2002 m. birželio 20 d. redakcija) 7 straipsnio 3 dalies 6 punkto, Baudžiamojo proceso kodekso 48 straipsnio 1 dalies (1961 m. birželio 26 d. redakcija) ir Baudžiamojo proceso kodekso 75 straipsnio 1 dalies (1975 m. sausio 29 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 22 straipsniui.
1. Konstitucijos 22 straipsnyje nustatyta:
Asmens susirašinėjimas, pokalbiai telefonu, telegrafo pranešimai ir kitoks susižinojimas neliečiami.
Informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą.
2. Privatus žmogaus gyvenimas – tai individo asmeninis gyvenimas: gyvenimo būdas, šeimyninė padėtis, gyvenamoji aplinka, santykiai su kitais asmenimis, individo pažiūros, įsitikinimai, įpročiai, jo fizinė bei psichinė būklė, sveikata, garbė, orumas ir kt.
Konstitucijoje yra įtvirtintas žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumas, iš kurio kyla asmens teisė į privatumą. Konstitucinis Teismas 1999 m. spalio 21 d. nutarime konstatavo, kad asmens teisė į privatumą apima privatų, šeimos ir namų gyvenimą, asmens fizinę ir psichinę neliečiamybę, garbę ir reputaciją, asmeninių faktų slaptumą, draudimą skelbti gautą ar surinktą konfidencialią informaciją ir kt.
Konstitucijos 22 straipsnio 3 dalies nuostata „informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą“, taip pat 4 dalies nuostata „įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą“ yra vienos svarbiausių asmens privataus gyvenimo neliečiamybės garantijų. Jomis asmens privatus gyvenimas saugomas nuo valstybės, kitų institucijų, jų pareigūnų, kitų asmenų neteisėto kišimosi.
3. Konstitucijos 28 straipsnyje nustatyta, kad, „įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių“.
Pagal Konstituciją riboti konstitucines žmogaus teises ir laisves galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo.
4. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnyje nustatyta, kad „valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi šiomis teisėmis, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, visuomenės apsaugos ar šalies ekonominės gerovės interesams siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat būtina žmonių sveikatai ar moralei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti“.
Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas byloje Malone prieš Jungtinę Karalystę (Cour eur. D. H., arrjt Malone c. Royaume-Uni du 2 aoūt 1984, sščrie A n(o) 82) konstatavo, kad kišimasis į privatų asmens gyvenimą turi būti pagrįstas nacionalinės teisės nuostatomis, tačiau nacionalinė teisė turi atitikti teisės viršenybės demokratinėje valstybėje principą.
Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, kaip teisės aiškinimo šaltinis, yra aktuali ir Lietuvos teisės aiškinimui bei taikymui (Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarimas).
5. Telekomunikacijų įstatymo (2000 m. liepos 11 d. redakcija) 27 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Telekomunikacijų operatoriai privalo fiksuoti visus telekomunikacijų įvykius ir jų dalyvius, savo lėšomis bei įranga užtikrinti ir nuolat palaikyti techninę galimybę operatyvinės veiklos subjektams įstatymų nustatyta tvarka kontroliuoti telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinį, taip pat Vyriausybės nustatyta tvarka neatlygintinai teikti operatyvinės veiklos subjektams, kvotos ir tardymo organams nusikaltimų užkardymui, tyrimui, nustatymui reikalingą Vyriausybės nustatytos apimties informaciją apie operatyvinės veiklos objektus ir kitus tyrimui reikalingus abonentus bei jų telekomunikacijas.“
5.1. Pareiškėjo (2000 m. spalio 3 d. prašymas) nuomone, Telekomunikacijų įstatymo (2000 m. liepos 11 d. redakcija) 27 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, pagal kurią telekomunikacijų operatoriai įpareigojami sekti visus savo abonentus. Iki šio įstatymo priėmimo telekomunikacijų operatoriai galėjo kaupti, naudoti ir saugoti duomenis apie tinklo abonentus tik tiek, kiek tai yra būtina abonentų aptarnavimui arba ryšio tinklo reikmėms. Pareiškėjo nuomone, Telekomunikacijų įstatymo 27 straipsnio pakeitimo įstatymas įpareigoja telekomunikacijų operatorius fiksuoti visus telekomunikacijų įvykius, o atsižvelgiant į tai, kad pagal esamas GSM 900 ir GSM (arba kitaip DCS) 1800 technologijas operatorių stotys ir abonentų mobiliųjų telefonų aparatai nuolat ir reguliariai siunčia vieni kitiems informaciją apie savo statusą, operatoriai, fiksuodami visus telekomunikacijų įvykius, surinktų duomenis apie abonento gyvenimą, t. y. informaciją apie privatų asmens gyvenimą.
5.2. Tiriant, ar Telekomunikacijų įstatymo (2000 m. liepos 11 d. redakcija) 27 straipsnio 2 dalies nuostatos neprieštarauja Konstitucijos 22 straipsniui, pažymėtina, kad šiame straipsnyje įtvirtintos šios telekomunikacijų operatorių pareigos: 1) fiksuoti visus telekomunikacijų įvykius ir jų dalyvius; 2) užtikrinti ir nuolat palaikyti techninę galimybę operatyvinės veiklos subjektams įstatymų nustatyta tvarka kontroliuoti telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinį; 3) Vyriausybės nustatyta tvarka teikti operatyvinės veiklos subjektams, kvotos ir tardymo organams nusikaltimų užkardymui, tyrimui, nustatymui reikalingą Vyriausybės nustatytos apimties informaciją apie operatyvinės veiklos objektus ir kitus tyrimui reikalingus abonentus bei jų telekomunikacijas.
5.2.1. Telekomunikacijų įstatymo (2000 m. liepos 11 d. redakcija) 27 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta telekomunikacijų operatorių pareiga „fiksuoti visus telekomunikacijų įvykius ir jų dalyvius“.
Pagal Telekomunikacijų įstatymo (2000 m. liepos 11 d. redakcija) 2 straipsnį telekomunikacija – tai ženklų, signalų, rašytinių tekstų, vaizdų bei garsų arba kitokio pobūdžio informacijos perdavimas, siuntimas, priėmimas laidinėmis, radijo, optinėmis bei kitokiomis elektromagnetinėmis sistemomis. Minėta informacija cirkuliuoja tarp asmenų, kurie naudojasi telekomunikacijų paslaugomis. Įstatyme tokie asmenys vadinami abonentais, vartotojais, telekomunikacijų paslaugų gavėjais arba naudotojais. Taigi remiantis Telekomunikacijų įstatymo (2000 m. liepos 11 d. redakcija) visuminiu reguliavimu telekomunikacijų įvykis apibūdintinas kaip informacijos perdavimo, siuntimo, priėmimo telekomunikacijų tinklais faktas, o telekomunikacijų dalyvis – kaip asmuo, kuris naudojasi telekomunikacijų paslaugomis.
Pažymėtina, kad fiksuoti tam tikrus telekomunikacijų įvykius yra būtina siekiant užtikrinti telekomunikacijų paslaugų apskaitos tvarkymą, užmokesčio už suteiktas paslaugas apskaičiavimą, ginčų dėl atsiskaitymų sprendimą, mokesčių į valstybės biudžetą mokėjimą ir kt. Taigi tam tikri duomenys apie telekomunikacijų dalyvius yra renkami todėl, kad tai būtina telekomunikacijų operatorių ūkinei veiklai užtikrinti, taip pat telekomunikacijų paslaugų vartotojų teisėms užtikrinti.
Telekomunikacijų įstatymo (2000 m. liepos 11 d. redakcija) 27 straipsnio 2 dalies ginčijama nuostata yra straipsnyje „Ypatingos aplinkybės“. Tai reiškia, kad šis straipsnis yra skirtas ne telekomunikacijų operatorių ūkinei veiklai reguliuoti, o reguliuoti santykiams, atsirandantiems tam tikromis ypatingomis aplinkybėmis.
Telekomunikacijų įstatymo (2000 m. liepos 11 d. redakcija) 27 straipsnio 2 dalies formuluotė „privalo fiksuoti visus telekomunikacijų įvykius ir jų dalyvius“ reiškia, kad telekomunikacijų operatoriams nustatyta pareiga fiksuoti ne tik tai, kas reikalinga jų ūkinei veiklai užtikrinti, bet apskritai visus telekomunikacijų įvykius bei jų dalyvius, t. y. daugiau negu reikia telekomunikacijų operatorių ūkinei veiklai užtikrinti. Nustačius pareigą fiksuoti daugiau informacijos negu reikia ūkinei veiklai užtikrinti, sudaromos prielaidos be motyvuoto teismo sprendimo rinkti informaciją ir apie privatų asmens gyvenimą.
Kaip minėta, pagal Konstitucijos 22 straipsnį informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, jog Telekomunikacijų įstatymo (2000 m. liepos 11 d. redakcija) 27 straipsnio 2 dalies nuostata „telekomunikacijų operatoriai privalo fiksuoti visus telekomunikacijų įvykius ir jų dalyvius“ ta apimtimi, kuria telekomunikacijų operatoriams nustatyta pareiga telekomunikacijų įvykius ir jų dalyvius fiksuoti daugiau negu reikia telekomunikacijų operatorių ūkinei veiklai užtikrinti, taip įsiterpiant į žmogaus privatų gyvenimą, prieštarauja Konstitucijos 22 straipsniui.
5.2.2. Telekomunikacijų įstatymo (2000 m. liepos 11 d. redakcija) 27 straipsnio 2 dalyje nustatyta pareiga telekomunikacijų operatoriams užtikrinti ir nuolat palaikyti techninę galimybę operatyvinės veiklos subjektams įstatymų nustatyta tvarka kontroliuoti telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinį. Tai reiškia, jog telekomunikacijų operatoriai privalo nuolat rūpintis turimos įrangos technine būkle, kad prireikus ir įstatymų nustatyta tvarka operatyvinės veiklos subjektai galėtų kontroliuoti telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinį. Ginčijamoje nuostatoje įtvirtinta telekomunikacijų operatorių pareiga užtikrinti ir nuolat palaikyti techninę galimybę operatyvinės veiklos subjektams įstatymų nustatyta tvarka kontroliuoti telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinį nereiškia, kad telekomunikacijų operatoriai turi teisę ar pareigą rinkti informaciją apie privatų asmens gyvenimą.
Formuluotė „įstatymų nustatyta tvarka“ suponuoja tai, kad telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinys gali būti kontroliuojamas tik pagal įstatymą ir tik esant motyvuotam teismo sprendimui.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Telekomunikacijų įstatymo (2000 m. liepos 11 d. redakcija) 27 straipsnio 2 dalies nuostata „telekomunikacijų operatoriai privalo<....>; užtikrinti ir nuolat palaikyti techninę galimybę operatyvinės veiklos subjektams įstatymų nustatyta tvarka kontroliuoti telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinį“ neprieštarauja Konstitucijos 22 straipsniui.
5.2.3. Minėta, kad pagal Telekomunikacijų įstatymo (2000 m. liepos 11 d. redakcija) 27 straipsnio 2 dalį „telekomunikacijų operatoriai privalo <....>; Vyriausybės nustatyta tvarka <....>; teikti operatyvinės veiklos subjektams, kvotos ir tardymo organams nusikaltimų užkardymui, tyrimui, nustatymui reikalingą Vyriausybės nustatytos apimties informaciją apie operatyvinės veiklos objektus ir kitus tyrimui reikalingus abonentus bei jų telekomunikacijas“.
Konstitucijos 22 straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatyta:
„Informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą.
Įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ar orumą.“
Šios konstitucinės nuostatos inter alia reiškia, kad įstatymų leidėjas turi pareigą informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimo tvarką nustatyti įstatymu ir kad įstatyme turi būti įtvirtinta, jog informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu.
Pagal ginčijamą įstatymo nuostatą operatyvinės veiklos subjektams, kvotos ir tardymo organams teiktinos informacijos apimtį bei jos teikimo tvarką nustato Vyriausybė. Formuluotė „telekomunikacijų operatoriai privalo <....>; Vyriausybės nustatyta tvarka <....>; teikti operatyvinės veiklos subjektams, kvotos ir tardymo organams nusikaltimų užkardymui, tyrimui, nustatymui reikalingą Vyriausybės nustatytos apimties informaciją apie operatyvinės veiklos objektus ir kitus tyrimui reikalingus abonentus bei jų telekomunikacijas“ reiškia, kad įgaliojimus nustatyti teiktinos informacijos ir apie privatų asmens gyvenimą apimtį bei jos teikimo tvarką turi Vyriausybė. Tokiu teisiniu reguliavimu pažeidžiami Konstitucijos 22 straipsnio reikalavimai.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Telekomunikacijų įstatymo (2000 m. liepos 11 d. redakcija) 27 straipsnio 2 dalies nuostata „telekomunikacijų operatoriai privalo <....>; Vyriausybės nustatyta tvarka <....>; teikti operatyvinės veiklos subjektams, kvotos ir tardymo organams nusikaltimų užkardymui, tyrimui, nustatymui reikalingą Vyriausybės nustatytos apimties informaciją apie operatyvinės veiklos objektus ir kitus tyrimui reikalingus abonentus bei jų telekomunikacijas“ ta apimtimi, kuria nustatyta, jog įgaliojimus nustatyti teiktinos informacijos ir apie privatų asmens gyvenimą apimtį bei jos teikimo tvarką turi Vyriausybė, prieštarauja Konstitucijos 22 straipsniui.
6. Telekomunikacijų įstatymo (2002 m. liepos 5 d. redakcija) 57 straipsnio 4 dalyje inter alia nustatyta, kad telekomunikacijų operatoriai ir telekomunikacijų paslaugų teikėjai privalo: 1) teisės aktų nustatyta tvarka fiksuoti telekomunikacijų įvykius ir jų dalyvius; 2) užtikrinti ir nuolat palaikyti techninę galimybę operatyvinės veiklos subjektams, kvotos ir tardymo organams įstatymų nustatyta tvarka ir pagal teismo išduotą sankciją kontroliuoti telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinį; 3) Vyriausybės nustatyta tvarka operatyvinės veiklos subjektams, kvotos ir tardymo organams neatlygintinai teikti nusikaltimų užkardymui, tyrimui, nustatymui reikalingą Vyriausybės nustatytą informaciją apie operatyvinės veiklos objektus ir kitus tyrimui reikalingus abonentus bei jų telekomunikacijas.
6.1. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad:
1) Telekomunikacijų įstatymo (2000 m. liepos 11 d. redakcija) 27 straipsnio 2 dalies nuostata „telekomunikacijų operatoriai privalo fiksuoti visus telekomunikacijų įvykius ir jų dalyvius“ ta apimtimi, kuria telekomunikacijų operatoriams nustatyta pareiga telekomunikacijų įvykius ir jų dalyvius fiksuoti daugiau negu reikia telekomunikacijų operatorių ūkinei veiklai užtikrinti, taip įsiterpiant į žmogaus privatų gyvenimą, prieštarauja Konstitucijos 22 straipsniui;
2) Telekomunikacijų įstatymo (2000 m. liepos 11 d. redakcija) 27 straipsnio 2 dalies nuostata „telekomunikacijų operatoriai privalo <....>; užtikrinti ir nuolat palaikyti techninę galimybę operatyvinės veiklos subjektams įstatymų nustatyta tvarka kontroliuoti telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinį“ neprieštarauja Konstitucijos 22 straipsniui;
3) Telekomunikacijų įstatymo (2000 m. liepos 11 d. redakcija) 27 straipsnio 2 dalies nuostata „telekomunikacijų operatoriai privalo <....>; Vyriausybės nustatyta tvarka <....>; teikti operatyvinės veiklos subjektams, kvotos ir tardymo organams nusikaltimų užkardymui, tyrimui, nustatymui reikalingą Vyriausybės nustatytos apimties informaciją apie operatyvinės veiklos objektus ir kitus tyrimui reikalingus abonentus bei jų telekomunikacijas“ ta apimtimi, kuria nustatyta, jog įgaliojimus nustatyti teiktinos informacijos ir apie privatų asmens gyvenimą apimtį bei jos teikimo tvarką turi Vyriausybė, prieštarauja Konstitucijos 22 straipsniui.
6.2. Minėta, kad Telekomunikacijų įstatymo (2000 m. liepos 11 d. redakcija) 27 straipsnio 2 dalies ginčijama nuostata iš esmės yra pakartota Telekomunikacijų įstatymo (2002 m. liepos 5 d. redakcija) 57 straipsnio 4 dalyje.
6.3. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad:
1) Telekomunikacijų įstatymo (2002 m. liepos 5 d. redakcija) 57 straipsnio 4 dalies nuostata „telekomunikacijų operatoriai ir telekomunikacijų paslaugų teikėjai privalo teisės aktų nustatyta tvarka fiksuoti telekomunikacijų įvykius ir jų dalyvius“ ta apimtimi, kuria telekomunikacijų operatoriams ir telekomunikacijų paslaugų teikėjams nustatyta pareiga telekomunikacijų įvykius ir jų dalyvius fiksuoti daugiau negu reikia telekomunikacijų operatorių ūkinei veiklai užtikrinti, taip įsiterpiant į žmogaus privatų gyvenimą, prieštarauja Konstitucijos 22 straipsniui;
2) Telekomunikacijų įstatymo (2002 m. liepos 5 d. redakcija) 57 straipsnio 4 dalies nuostata „telekomunikacijų operatoriai ir telekomunikacijų paslaugų teikėjai <....>; privalo užtikrinti ir nuolat palaikyti techninę galimybę operatyvinės veiklos subjektams, kvotos ir tardymo organams įstatymų nustatyta tvarka ir pagal teismo išduotą sankciją kontroliuoti telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinį“ neprieštarauja Konstitucijos 22 straipsniui;
3) Telekomunikacijų įstatymo (2002 m. liepos 5 d. redakcija) 57 straipsnio 4 dalies nuostata „telekomunikacijų operatoriai ir telekomunikacijų paslaugų teikėjai privalo <....>; Vyriausybės nustatyta tvarka operatyvinės veiklos subjektams, kvotos ir tardymo organams neatlygintinai teikti nusikaltimų užkardymui, tyrimui, nustatymui reikalingą Vyriausybės nustatytą informaciją apie operatyvinės veiklos objektus ir kitus tyrimui reikalingus abonentus bei jų telekomunikacijas“ ta apimtimi, kuria nustatyta, jog įgaliojimus nustatyti teiktinos informacijos ir apie privatų asmens gyvenimą apimtį bei jos teikimo tvarką turi Vyriausybė, prieštarauja Konstitucijos 22 straipsniui.
7. Operatyvinės veiklos įstatymo (1997 m. gegužės 22 d. redakcija) 7 straipsnio 3 dalies 4 punkte buvo nustatyta, kad operatyvinės veiklos subjektai Vyriausybės nustatyta tvarka turi teisę naudotis įmonių, įstaigų ir organizacijų turima informacija.
Vienas iš pareiškėjų (2001 m. gegužės 8 d. prašymas) prašo ištirti, ar ši nuostata neprieštarauja Konstitucijos 22 straipsniui.
Pažymėtina, kad Operatyvinės veiklos įstatymo (1997 m. gegužės 22 d. redakcija) 7 straipsnio 3 dalies 4 punkte minima įmonių, įstaigų ir organizacijų turima informacija gali apimti ir informaciją apie privatų asmens gyvenimą. Ginčijama nuostata, kad operatyvinės veiklos subjektai Vyriausybės nustatyta tvarka turi teisę naudotis įmonių, įstaigų ir organizacijų turima informacija, reiškia, jog operatyvinės veiklos subjektai turi teisę Vyriausybės nustatyta tvarka naudotis įmonių, įstaigų ir organizacijų turima informacija ir apie privatų asmens gyvenimą. Ginčijamoje nuostatoje pavartota formuluotė „naudotis įmonių, įstaigų ir organizacijų turima informacija“ apima ir tokios informacijos rinkimą.
Minėta, kad pagal Konstituciją informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, jog Operatyvinės veiklos įstatymo (1997 m. gegužės 22 d. redakcija) 7 straipsnio 3 dalies 4 punkto nuostata, kad operatyvinės veiklos subjektai Vyriausybės nustatyta tvarka turi teisę naudotis įmonių, įstaigų ir organizacijų turima informacija, ta apimtimi, kuria nustatyta, kad informacija ir apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama Vyriausybės nustatyta tvarka, prieštaravo Konstitucijos 22 straipsniui.
8. Operatyvinės veiklos įstatymo (2002 m. birželio 20 d. redakcija) 7 straipsnio 3 dalies 6 punkte nustatyta, jog operatyvinės veiklos subjektai Vyriausybės ar jos įgaliotų institucijų nustatyta tvarka turi teisę gauti iš įmonių, įstaigų ir organizacijų operatyvinei veiklai reikalingą informaciją.
Minėta, kad Operatyvinės veiklos įstatymo (1997 m. gegužės 22 d. redakcija) 7 straipsnio 3 dalies 4 punkto ginčijama nuostata iš esmės yra pakartota Operatyvinės veiklos įstatymo (2002 m. birželio 20 d. redakcija) 7 straipsnio 3 dalies 6 punkte.
Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Operatyvinės veiklos įstatymo (1997 m. gegužės 22 d. redakcija) 7 straipsnio 3 dalies 4 punkto nuostata, kad operatyvinės veiklos subjektai Vyriausybės nustatyta tvarka turi teisę naudotis įmonių, įstaigų ir organizacijų turima informacija, ta apimtimi, kuria nustatyta, kad informacija ir apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama Vyriausybės nustatyta tvarka, prieštaravo Konstitucijos 22 straipsniui.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, jog Operatyvinės veiklos įstatymo (2002 m. birželio 20 d. redakcija) 7 straipsnio 3 dalies 6 punkto nuostata, kad operatyvinės veiklos subjektai Vyriausybės ar jos įgaliotų institucijų nustatyta tvarka turi teisę gauti iš įmonių, įstaigų ir organizacijų operatyvinei veiklai reikalingą informaciją, ta apimtimi, kuria nustatyta, kad informacija ir apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama Vyriausybės ar jos įgaliotų institucijų nustatyta tvarka, prieštarauja Konstitucijos 22 straipsniui.
9. Šioje byloje Operatyvinės veiklos įstatymo (1997 m. gegužės 22 d. redakcija) nuostatą, kad operatyvinės veiklos subjektai Vyriausybės nustatyta tvarka turi teisę naudotis įmonių, įstaigų ir organizacijų turima informacija, taip pat Operatyvinės veiklos įstatymo (2002 m. birželio 20 d. redakcija) nuostatą, kad operatyvinės veiklos subjektai Vyriausybės ar jos įgaliotų institucijų nustatyta tvarka turi teisę gauti iš įmonių, įstaigų ir organizacijų operatyvinei veiklai reikalingą informaciją, Konstitucinis Teismas nagrinėjo tik pareiškėjo nurodytu Konstitucijoje įtvirtintu privataus gyvenimo neliečiamumo ir apsaugos aspektu. Šioje byloje Konstitucinis Teismas netyrė, ar pagal Konstituciją Vyriausybei apskritai gali būti suteikti įgaliojimai nustatyti tvarką, pagal kurią operatyvinės veiklos subjektai gali gauti arba naudotis bet kokia įmonių, įstaigų ir organizacijų turima informacija (ne tik apie privatų asmens gyvenimą).
10. Baudžiamojo proceso kodekso 48 straipsnio 1 dalyje (1961 m. birželio 26 d. redakcija) nustatyta, kad, darydamas parengtinį tardymą, tardytojas visus sprendimus dėl tardymo krypties ir dėl tardymo veiksmų atlikimo priima savarankiškai, išskyrus tuos atvejus, kai įstatymas numato, jog turi būti gaunama prokuroro sankcija.
Vienas iš pareiškėjų (2001 m. gegužės 8 d. prašymas) prašo ištirti, ar ši nuostata neprieštarauja Konstitucijos 22 straipsniui.
Sprendžiant, ar Baudžiamojo proceso kodekso 48 straipsnio 1 dalies (1961 m. birželio 26 d. redakcija) ginčijama nuostata neprieštarauja Konstitucijos 22 straipsniui, pažymėtina, kad šioje nuostatoje motyvuotas teismo sprendimas nėra numatytas. Nors kai kuriuose Baudžiamojo proceso kodekso straipsniuose (pavyzdžiui, 188, 196, 198-2 straipsniuose), kuriuose reglamentuojami atskiri tardytojo procesiniai veiksmai, yra numatyta teismo sankcija, tačiau Baudžiamojo proceso kodekso 48 straipsnio 1 dalies (1961 m. birželio 26 d. redakcija) formuluotė, kad, darydamas parengtinį tardymą, tardytojas visus sprendimus dėl tardymo krypties ir dėl tardymo veiksmų atlikimo priima savarankiškai, išskyrus tuos atvejus, kai įstatymas numato, jog turi būti gaunama prokuroro sankcija, reiškia ir tai, kad tam tikrus tardymo veiksmus, kuriais įsiterpiama ir į privatų asmens gyvenimą, tardytojas priima savarankiškai arba su prokuroro sankcija, bet be motyvuoto teismo sprendimo.
Minėta, kad pagal Konstitucijos 22 straipsnį informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Baudžiamojo proceso kodekso 48 straipsnio 1 dalies (1961 m. birželio 26 d. redakcija) nuostata „darydamas parengtinį tardymą tardytojas visus sprendimus dėl tardymo krypties ir dėl tardymo veiksmų atlikimo priima savarankiškai, išskyrus tuos atvejus, kai įstatymas numato, jog turi būti gaunama prokuroro sankcija“ ta apimtimi, kuria nustatyti tardytojo įgaliojimai sprendimus dėl tardymo veiksmų, kuriais įsiterpiama į privatų asmens gyvenimą, priimti be motyvuoto teismo sprendimo, prieštarauja Konstitucijos 22 straipsniui.
11. Baudžiamojo proceso kodekso 75 straipsnio 1 dalyje (1975 m. sausio 29 d. redakcija) nustatyta, kad „kvotėjas, tardytojas, prokuroras <....>; turi teisę savo žinioje turimose bylose <....>; reikalauti iš įmonių, įstaigų, organizacijų ir piliečių pateikti daiktus ir dokumentus, galinčius turėti byloje reikšmės, reikalauti daryti revizijas. Šiuos reikalavimus privalo vykdyti visi piliečiai, įmonės, įstaigos ir organizacijos“.
Vienas iš pareiškėjų (2001 m. gegužės 8 d. prašymas) prašo ištirti, ar ši nuostata neprieštarauja Konstitucijos 22 straipsniui.
Sprendžiant, ar Baudžiamojo proceso kodekso 75 straipsnio 1 dalies (1975 m. sausio 29 d. redakcija) ginčijama nuostata neprieštarauja Konstitucijos 22 straipsniui, pažymėtina, kad šis Baudžiamojo proceso kodekso straipsnis išdėstytas skyriuje „Bendrieji nuostatai“ ir kad šiame straipsnyje bendriausia prasme yra nustatyti įrodymų, reikalingų nusikaltimų tyrimui ir baudžiamosios bylos nagrinėjimui, rinkimo būdai. Atskiri įrodymų rinkimo būdai ir jų rinkimo tvarka yra sukonkretinti kituose Baudžiamojo proceso kodekso straipsniuose.
Pažymėtina, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą įstatymu nustatyti tokius įrodymų rinkimo būdus ir jų rinkimo tvarką, kad daiktų ir dokumentų, turinčių informacijos apie privatų asmens gyvenimą, būtų reikalaujama tik esant motyvuotam teismo sprendimui.
Baudžiamojo proceso kodekso 75 straipsnio 1 dalies (1975 m. sausio 29 d. redakcija) ginčijama nuostata nereiškia, kad kvotėjas, tardytojas, prokuroras turi įgaliojimus reikalauti iš įmonių, įstaigų, organizacijų ir piliečių pateikti daiktus ir dokumentus, turinčius informacijos apie privatų asmens gyvenimą, be motyvuoto teismo sprendimo.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Baudžiamojo proceso kodekso 75 straipsnio 1 dalies (1975 m. sausio 29 d. redakcija) nuostata „kvotėjas, tardytojas, prokuroras <....>; turi teisę savo žinioje turimose bylose <....>; reikalauti iš įmonių, įstaigų, organizacijų ir piliečių pateikti daiktus ir dokumentus, galinčius turėti byloje reikšmės, reikalauti daryti revizijas. Šiuos reikalavimus privalo vykdyti visi piliečiai, įmonės, įstaigos ir organizacijos“ neprieštarauja Konstitucijos 22 straipsniui.
III
Dėl Telekomunikacijų įstatymo (2000 m. liepos 11 d. redakcija) 27 straipsnio 2 dalies, Telekomunikacijų įstatymo (2002 m. liepos 5 d. redakcija) 57 straipsnio 4 dalies, Telekomunikacijų įstatymo 27 straipsnio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies, Operatyvinės veiklos įstatymo (1997 m. gegužės 22 d. redakcija) 7 straipsnio 3 dalies 4 punkto, Operatyvinės veiklos įstatymo (2002 m. birželio 20 d. redakcija) 7 straipsnio 3 dalies 6 punkto, Baudžiamojo proceso kodekso 48 straipsnio 1 dalies (1961 m. birželio 26 d. redakcija) ir Baudžiamojo proceso kodekso 75 straipsnio 1 dalies (1975 m. sausio 29 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 23 straipsniui.
1. Konstitucijos 23 straipsnyje nustatyta:
2. Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga reiškia, kad savininkas turi teisę valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti, taip pat teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų šių jo teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją. Negali būti nustatyta tokio teisinio reguliavimo, kuriuo ne valstybės nuosavybės subjektams būtų nustatyta nuolatinė pareiga savo nuosavybę naudoti valstybės funkcijoms, kurios turi būti finansuojamos valstybės lėšomis, vykdyti.
Nuosavybė įpareigoja (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 21 d., 2002 m. kovo 14 d. nutarimai) – šia nuostata išreiškiama nuosavybės socialinė funkcija. Savininkas, turėdamas teisę valdyti nuosavybę, ja naudotis ir disponuoti, negali pažeisti įstatymų, taip pat kitų asmenų teisių. Nuosavybės socialinė funkcija suponuoja ir tai, kad ne valstybės nuosavybės subjektams gali būti nustatyta pareiga savo nuosavybe prie ypatingų visuomenės reikmių užtikrinimo prisidėti tiek, kiek pareiga prisidėti prie šių reikmių užtikrinimo esant nepaprastoms sąlygoms išplaukia iš Konstitucijos.
Pažymėtina ir tai, kad pagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti ir tuo atžvilgiu, jog ji gali būti įstatymu ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų ir/arba dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio.
Taigi pagal Konstituciją nuosavybės teisės ribojimas nėra negalimas, tačiau visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: nuosavybės teisė ribojama tik remiantis įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes ir/arba konstituciškai svarbius tikslus; yra laikomasi proporcingumo principo, pagal kurį įstatymuose numatytos priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus. Pagal Konstituciją bet kokiu nuosavybės teisės ribojimu negalima paneigti nuosavybės teisės esmės. Konstitucinis Teismas 1996 m. balandžio 18 d. nutarime konstatavo, kad jeigu teisė apribojama taip, kad ją įgyvendinti pasidaro neįmanoma, jeigu ji suvaržoma peržengiant protingai suvokiamas ribas arba neužtikrinamas jos teisinis gynimas, tai būtų pagrindo teigti, jog pažeidžiama pati teisės esmė, o tai tolygu šios teisės neigimui.
Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalyje numatytas nuosavybės paėmimas tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginant inter alia reiškia, kad nuosavybės iš savininko paimti negalima, jeigu toks paėmimas nėra numatytas įstatyme. Konstitucinis Teismas 2001 m. balandžio 2 d. nutarime konstatavo, kad Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalyje nurodyti visuomenės poreikiai, kuriems įstatymo nustatyta tvarka ir teisingai atlyginant gali būti paimama nuosavybė, – tai visos visuomenės ar jos dalies interesai, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti ir tenkinti; paimant nuosavybę visuomenės poreikiams turi būti siekiama pusiausvyros tarp įvairių visos visuomenės bei jos narių teisėtų interesų; visuomenės poreikiai, kuriems paimama nuosavybė, – tai visuomet konkretūs ir aiškiai išreikšti visuomenės poreikiai konkrečiam nuosavybės objektui; paimti nuosavybę (teisingai atlyginant) galima tik tokiems visuomenės poreikiams, kurie objektyviai negalėtų būti patenkinti, jeigu nebūtų paimtas tam tikras konkretus nuosavybės objektas; asmuo, kurio nuosavybė paimama visuomenės poreikiams, turi teisę reikalauti, kad nustatytas atlyginimas būtų lygiavertis paimamai nuosavybei.
3. Pareiškėjų manymu, Konstitucijos 23 straipsniui Telekomunikacijų įstatymo (2000 m. liepos 11 d. redakcija) 27 straipsnio 2 dalies ginčijama nuostata prieštarauja dėl to, kad: 1) užtikrinti ir nuolat palaikyti techninę galimybę operatyvinės veiklos subjektams įstatymų nustatyta tvarka kontroliuoti telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinį telekomunikacijų operatoriai privalo savo lėšomis bei įranga; 2) Vyriausybės nustatyta tvarka teikti operatyvinės veiklos subjektams, kvotos ir tardymo organams nusikaltimų užkardymui, tyrimui, nustatymui reikalingą Vyriausybės nustatytos apimties informaciją telekomunikacijų operatoriai privalo neatlygintinai.
3.1. Telekomunikacijų įstatymo (2000 m. liepos 11 d. redakcija) 27 straipsnio 2 dalyje telekomunikacijų operatoriams nustatyta pareiga užtikrinti ir nuolat palaikyti techninę galimybę operatyvinės veiklos subjektams įstatymų nustatyta tvarka kontroliuoti telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinį ir tai daryti savo lėšomis bei įranga.
Telekomunikacijų veikla yra ūkinė veikla, telekomunikacijų operatoriai – ūkinės veiklos subjektai.
Telekomunikacijų įstatymo (2000 m. liepos 11 d. redakcija) 27 straipsnio 2 dalyje nurodytai įrangai, reikalingai, kad būtų užtikrinta ir nuolat palaikoma techninė galimybė kontroliuoti telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinį, priskiriama ir tokia įranga, kuri naudojama telekomunikacijų operatorių ūkinėje veikloje ir turi būti palaikoma telekomunikacijų operatorių lėšomis, ir įranga, kuri nėra reikalinga telekomunikacijų operatorių ūkinėje veikloje ir, jeigu telekomunikacijų operatoriams nebūtų nustatyta pareiga savo lėšomis bei įranga užtikrinti ir nuolat palaikyti techninę galimybę operatyvinės veiklos subjektams kontroliuoti telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinį, nebūtų palaikoma telekomunikacijų operatorių lėšomis.
Vadinasi, Telekomunikacijų įstatymo (2000 m. liepos 11 d. redakcija) 27 straipsnio 2 dalyje telekomunikacijų operatoriams – ūkinės veiklos subjektams nustatyta pareiga savo lėšomis užtikrinti ir nuolat palaikyti ir tokios telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolei reikalingos įrangos, kuri reikalinga ne telekomunikacijų operatorių ūkinėje veikloje, o tam, kad būtų užtikrinta ir nuolat palaikoma galimybė operatyvinės veiklos subjektams kontroliuoti telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinį, technines galimybes.
Iš Telekomunikacijų įstatymo (2000 m. liepos 11 d. redakcija) 27 straipsnio 2 dalyje nustatyto teisinio reguliavimo matyti, kad telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinys įstatymų nustatyta tvarka kontroliuojamas siekiant užkardyti, tirti, nustatyti nusikaltimus. Nusikaltimų užkardymas, tyrimas, nustatymas yra valstybės nuolatinė funkcija, kuri turi būti finansuojama valstybės lėšomis.
Minėta, kad Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumas ir apsauga reiškia ir tai, kad negali būti nustatyta tokio teisinio reguliavimo, kuriuo ne valstybės nuosavybės subjektams būtų nustatyta nuolatinė pareiga savo nuosavybę naudoti valstybės funkcijoms, kurios turi būti finansuojamos valstybės lėšomis, vykdyti; ne valstybės nuosavybės subjektams gali būti nustatyta pareiga savo nuosavybe prie visuomenės ypatingų reikmių užtikrinimo prisidėti tiek, kiek pareiga prisidėti prie šių reikmių užtikrinimo esant nepaprastoms sąlygoms išplaukia iš Konstitucijos.
Taigi pagal Konstituciją telekomunikacijų operatoriams – ne valstybės nuosavybės subjektams gali būti nustatyta pareiga užtikrinti ir nuolat palaikyti techninę galimybę operatyvinės veiklos subjektams įstatymų nustatyta tvarka kontroliuoti telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinį, tačiau negali būti nustatyta pareiga tokios įrangos, kuri nėra reikalinga telekomunikacijų operatorių ūkinėje veikloje, technines galimybes palaikyti savo lėšomis.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Telekomunikacijų įstatymo (2000 m. liepos 11 d. redakcija) 27 straipsnio 2 dalies nuostata „telekomunikacijų operatoriai privalo <....>; savo lėšomis bei įranga užtikrinti ir nuolat palaikyti techninę galimybę operatyvinės veiklos subjektams įstatymų nustatyta tvarka kontroliuoti telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinį“ ta apimtimi, kuria telekomunikacijų operatoriams – ne valstybės nuosavybės subjektams nustatyta pareiga savo lėšomis užtikrinti ir nuolat palaikyti telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolei reikalingos įrangos, kuri nėra reikalinga telekomunikacijų operatorių ūkinėje veikloje, technines galimybes, prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui.
3.2. Telekomunikacijų įstatymo (2000 m. liepos 11 d. redakcija) 27 straipsnio 2 dalyje telekomunikacijų operatoriams nustatyta pareiga Vyriausybės nustatyta tvarka neatlygintinai teikti operatyvinės veiklos subjektams, kvotos ir tardymo organams nusikaltimų užkardymui, tyrimui, nustatymui reikalingą Vyriausybės nustatytos apimties informaciją apie operatyvinės veiklos objektus ir kitus tyrimui reikalingus abonentus bei jų telekomunikacijas.
Pažymėtina, kad telekomunikacijų tinklais perduodama informacija nėra telekomunikacijų operatorių nuosavybė.
Pagal Konstituciją valstybė turi užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką. Minėta, kad nusikaltimų užkardymas, tyrimas, nustatymas yra viešasis interesas, todėl teisėsaugos institucijų, vykdančių minėtą funkciją, normaliai veiklai užtikrinti reikalinga informacija turi būti teikiama neatlygintinai. Tą suponuoja ir konstitucinis atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekis.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Telekomunikacijų įstatymo (2000 m. liepos 11 d. redakcija) 27 straipsnio 2 dalies nuostata „telekomunikacijų operatoriai privalo <....>; Vyriausybės nustatyta tvarka neatlygintinai teikti operatyvinės veiklos subjektams, kvotos ir tardymo organams nusikaltimų užkardymui, tyrimui, nustatymui reikalingą Vyriausybės nustatytos apimties informaciją apie operatyvinės veiklos objektus ir kitus tyrimui reikalingus abonentus bei jų telekomunikacijas“ neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui.
4. Telekomunikacijų įstatymo (2002 m. liepos 5 d. redakcija) 57 straipsnio 4 dalyje inter alia nustatyta, kad telekomunikacijų operatoriai ir telekomunikacijų paslaugų teikėjai: 1) privalo savo lėšomis bei įranga užtikrinti ir nuolat palaikyti techninę galimybę operatyvinės veiklos subjektams, kvotos ir tardymo organams įstatymų nustatyta tvarka ir pagal teismo išduotą sankciją kontroliuoti telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinį; 2) privalo Vyriausybės nustatyta tvarka operatyvinės veiklos subjektams, kvotos ir tardymo organams neatlygintinai teikti nusikaltimų užkardymui, tyrimui, nustatymui reikalingą Vyriausybės nustatytą informaciją apie operatyvinės veiklos objektus ir kitus tyrimui reikalingus abonentus bei jų telekomunikacijas.
4.1. Minėta, kad Telekomunikacijų įstatymo (2000 m. liepos 11 d. redakcija) 27 straipsnio 2 dalies ginčijama nuostata iš esmės yra pakartota Telekomunikacijų įstatymo (2002 m. liepos 5 d. redakcija) 57 straipsnio 4 dalyje.
4.2. Konstatavus, kad Telekomunikacijų įstatymo (2000 m. liepos 11 d. redakcija) 27 straipsnio 2 dalies nuostata „telekomunikacijų operatoriai privalo <....>; savo lėšomis bei įranga užtikrinti ir nuolat palaikyti techninę galimybę operatyvinės veiklos subjektams įstatymų nustatyta tvarka kontroliuoti telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinį“ ta apimtimi, kuria telekomunikacijų operatoriams – ne valstybės nuosavybės subjektams nustatyta pareiga savo lėšomis užtikrinti ir nuolat palaikyti telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolei reikalingos įrangos, kuri nėra reikalinga telekomunikacijų operatorių ūkinėje veikloje, technines galimybes, prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, konstatuotina ir tai, kad Telekomunikacijų įstatymo (2002 m. liepos 5 d. redakcija) 57 straipsnio 4 dalies nuostata „telekomunikacijų operatoriai ir telekomunikacijų paslaugų teikėjai privalo <....>; savo lėšomis bei įranga užtikrinti ir nuolat palaikyti techninę galimybę operatyvinės veiklos subjektams, kvotos ir tardymo organams įstatymų nustatyta tvarka ir pagal teismo išduotą sankciją kontroliuoti telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinį“ ta apimtimi, kuria telekomunikacijų operatoriams ir telekomunikacijų paslaugų teikėjams – ne valstybės nuosavybės subjektams nustatyta pareiga savo lėšomis užtikrinti ir nuolat palaikyti telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolei reikalingos įrangos, kuri nėra reikalinga telekomunikacijų operatorių ūkinėje veikloje, technines galimybes, prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui.
4.3. Konstatavus, kad Telekomunikacijų įstatymo (2000 m. liepos 11 d. redakcija) 27 straipsnio 2 dalies nuostata „telekomunikacijų operatoriai privalo <....>; Vyriausybės nustatyta tvarka neatlygintinai teikti operatyvinės veiklos subjektams, kvotos ir tardymo organams nusikaltimų užkardymui, tyrimui, nustatymui reikalingą Vyriausybės nustatytos apimties informaciją apie operatyvinės veiklos objektus ir kitus tyrimui reikalingus abonentus bei jų telekomunikacijas“ neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, konstatuotina ir tai, kad Telekomunikacijų įstatymo (2002 m. liepos 5 d. redakcija) 57 straipsnio 4 dalies nuostata „telekomunikacijų operatoriai ir telekomunikacijų paslaugų teikėjai privalo <....>; Vyriausybės nustatyta tvarka operatyvinės veiklos subjektams, kvotos ir tardymo organams neatlygintinai teikti nusikaltimų užkardymui, tyrimui, nustatymui reikalingą Vyriausybės nustatytą informaciją apie operatyvinės veiklos objektus ir kitus tyrimui reikalingus abonentus bei jų telekomunikacijas“ neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui.
5. Telekomunikacijų įstatymo 27 straipsnio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Telekomunikacijų operatoriams, kurie gavo licencijas iki šio įstatymo įsigaliojimo, telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turiniui kontroliuoti skirtos įrangos įsigijimą finansuoja Vyriausybė. Telekomunikacijų operatoriai šią įrangą atnaujina ir palaiko jos technines galimybes savo lėšomis.“
Pažymėtina, kad Telekomunikacijų įstatymo 27 straipsnio pakeitimo įstatymo 2 straipsnis, kurio 1 dalį ginčija vienas iš pareiškėjų, pavadintas „Įstatymo įgyvendinimas“ ir jo nuostatos yra neatskiriamai susijusios su Telekomunikacijų įstatymo (2000 m. liepos 11 d. redakcija) 27 straipsnio 2 dalies nuostatomis.
Telekomunikacijų įstatymo 27 straipsnio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje telekomunikacijų operatoriams – ne valstybės nuosavybės subjektams nustatyta pareiga savo lėšomis atnaujinti ir palaikyti ir tokios telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolei reikalingos įrangos, kuri reikalinga ne telekomunikacijų operatorių ūkinėje veikloje, o tam, kad būtų užtikrinta galimybė operatyvinės veiklos subjektams kontroliuoti telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinį, technines galimybes.
Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Telekomunikacijų įstatymo (2000 m. liepos 11 d. redakcija) 27 straipsnio 2 dalies nuostata „telekomunikacijų operatoriai privalo <....>; savo lėšomis bei įranga užtikrinti ir nuolat palaikyti techninę galimybę operatyvinės veiklos subjektams įstatymų nustatyta tvarka kontroliuoti telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinį“ ta apimtimi, kuria telekomunikacijų operatoriams – ne valstybės nuosavybės subjektams nustatyta pareiga savo lėšomis užtikrinti ir nuolat palaikyti telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolei reikalingos įrangos, kuri nėra reikalinga telekomunikacijų operatorių ūkinėje veikloje, technines galimybes, prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui. Kartu konstatuotina, kad Telekomunikacijų įstatymo 27 straipsnio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies nuostata „telekomunikacijų operatoriai šią įrangą atnaujina ir palaiko jos technines galimybes savo lėšomis“ ta apimtimi, kuria telekomunikacijų operatoriams – ne valstybės nuosavybės subjektams nustatyta pareiga savo lėšomis atnaujinti ir palaikyti telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolei reikalingos įrangos, kuri nėra reikalinga telekomunikacijų operatorių ūkinėje veikloje, technines galimybes, prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui.
6. Vienas iš pareiškėjų (2001 m. gegužės 8 d. prašymas) abejoja, ar Operatyvinės veiklos įstatymo (1997 m. gegužės 22 d. redakcija) 7 straipsnio 3 dalies 4 punkto nuostata, kad operatyvinės veiklos subjektai Vyriausybės nustatyta tvarka turi teisę naudotis įmonių, įstaigų ir organizacijų turima informacija, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui.
Minėto įstatymo ginčijamomis nuostatomis buvo reguliuojami kitokie santykiai, negu Konstitucijos 23 straipsnyje, todėl darytina išvada, jog Operatyvinės veiklos įstatymo (1997 m. gegužės 22 d. redakcija) 7 straipsnio 3 dalies 4 punkto nuostata, kad operatyvinės veiklos subjektai Vyriausybės nustatyta tvarka turi teisę naudotis įmonių, įstaigų ir organizacijų turima informacija, neprieštaravo Konstitucijos 23 straipsniui.
7. Operatyvinės veiklos įstatymo (2002 m. birželio 20 d. redakcija) 7 straipsnio 3 dalies 6 punkte nustatyta, kad operatyvinės veiklos subjektai Vyriausybės ar jos įgaliotų institucijų nustatyta tvarka turi teisę gauti iš įmonių, įstaigų ir organizacijų operatyvinei veiklai reikalingą informaciją.
Minėta, kad Operatyvinės veiklos įstatymo (1997 m. gegužės 22 d. redakcija) 7 straipsnio 3 dalies 4 punkto ginčijama nuostata iš esmės yra pakartota Operatyvinės veiklos įstatymo (2002 m. birželio 20 d. redakcija) 7 straipsnio 3 dalies 6 punkte.
Konstatavus, kad Operatyvinės veiklos įstatymo (1997 m. gegužės 22 d. redakcija) 7 straipsnio 3 dalies 4 punkto nuostata, kad operatyvinės veiklos subjektai Vyriausybės nustatyta tvarka turi teisę naudotis įmonių, įstaigų ir organizacijų turima informacija, neprieštaravo Konstitucijos 23 straipsniui, konstatuotina ir tai, kad Operatyvinės veiklos įstatymo (2002 m. birželio 20 d. redakcija) 7 straipsnio 3 dalies 6 punkto nuostata, kad operatyvinės veiklos subjektai Vyriausybės ar jos įgaliotų institucijų nustatyta tvarka turi teisę gauti iš įmonių, įstaigų ir organizacijų operatyvinei veiklai reikalingą informaciją, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui.
8. Vienas iš pareiškėjų (2001 m. gegužės 8 d. prašymas) abejoja, ar Baudžiamojo proceso kodekso 48 straipsnio 1 dalies (1961 m. birželio 26 d. redakcija) nuostata „darydamas parengtinį tardymą, tardytojas visus sprendimus dėl tardymo krypties ir dėl tardymo veiksmų atlikimo priima savarankiškai, išskyrus tuos atvejus, kai įstatymas numato, jog turi būti gaunama prokuroro sankcija“ neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui.
Minėto įstatymo ginčijamomis nuostatomis reguliuojami kitokie santykiai, negu Konstitucijos 23 straipsnyje, todėl darytina išvada, kad Baudžiamojo proceso kodekso 48 straipsnio 1 dalies (1961 m. birželio 26 d. redakcija) nuostata „darydamas parengtinį tardymą, tardytojas visus sprendimus dėl tardymo krypties ir dėl tardymo veiksmų atlikimo priima savarankiškai, išskyrus tuos atvejus, kai įstatymas numato, jog turi būti gaunama prokuroro sankcija“ neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui.
9. Vienas iš pareiškėjų (2001 m. gegužės 8 d. prašymas) abejoja, ar Baudžiamojo proceso kodekso 75 straipsnio 1 dalies (1975 m. sausio 29 d. redakcija) nuostata „kvotėjas, tardytojas, prokuroras <....>; turi teisę savo žinioje turimose bylose <....>; reikalauti iš įmonių, įstaigų, organizacijų, pareigūnų ir piliečių pateikti daiktus ir dokumentus, galinčius turėti byloje reikšmės, reikalauti daryti revizijas. Šiuos reikalavimus privalo vykdyti visi piliečiai, įmonės, įstaigos ir organizacijos“ neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui.
Minėto įstatymo ginčijamomis nuostatomis reguliuojami kitokie santykiai, negu Konstitucijos 23 straipsnyje, todėl darytina išvada, kad Baudžiamojo proceso kodekso 75 straipsnio 1 dalies (1975 m. sausio 29 d. redakcija) nuostata „kvotėjas, tardytojas, prokuroras <....>; turi teisę savo žinioje turimose bylose <....>; reikalauti iš įmonių, įstaigų, organizacijų, pareigūnų ir piliečių pateikti daiktus ir dokumentus, galinčius turėti byloje reikšmės, reikalauti daryti revizijas. Šiuos reikalavimus privalo vykdyti visi piliečiai, įmonės, įstaigos ir organizacijos“ neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui.
IV
Dėl Telekomunikacijų įstatymo (2000 m. liepos 11 d. redakcija) 27 straipsnio 2 dalies, Telekomunikacijų įstatymo (2002 m. liepos 5 d. redakcija) 57 straipsnio 4 dalies, Operatyvinės veiklos įstatymo (1997 m. gegužės 22 d. redakcija) 7 straipsnio 3 dalies 4 punkto, Operatyvinės veiklos įstatymo (2002 m. birželio 20 d. redakcija) 7 straipsnio 3 dalies 6 punkto, Baudžiamojo proceso kodekso 48 straipsnio 1 dalies (1961 m. birželio 26 d. redakcija) ir Baudžiamojo proceso kodekso 75 straipsnio 1 dalies (1975 m. sausio 29 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 1 straipsnio nuostatai, kad Lietuvos valstybė yra demokratinė, ir konstituciniam teisinės valstybės principui.
1. Konstitucijos 1 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika. Nuostata, kad Lietuvos valstybė yra demokratinė, reiškia, kad valstybėje turi būti užtikrinama Konstitucijos viršenybė, žmogaus teisių ir laisvių apsauga, visų asmenų lygybė įstatymui ir teismui, teisė į teisminę gynybą, laisvi ir periodiški rinkimai, valdžių padalijimas ir pusiausvyra, valdžios atsakomybė piliečiams, demokratinis sprendimų priėmimo procesas, politinis pliuralizmas, galimybės plėtotis pilietinei visuomenei ir kt. Pažymėtina, jog nuostata, kad Lietuvos valstybė yra demokratinė, yra konstitucinis įpareigojimas nenukrypti nuo demokratijos reikalavimų, taikytinas visoms valstybės institucijoms, neišskiriant ir įstatymų leidėjo.
Konstitucijai prieštaraujančiais įstatymais ar kitais teisės aktais pažeidžiamas Konstitucijos viršenybės principas, kitos konstitucinės vertybės, jais gali būti kėsinamasi ir į Konstitucijoje įtvirtintus demokratijos elementus. Tačiau konstatavimas, kad įstatymas ar kitas teisės aktas prieštarauja Konstitucijai, savaime nereiškia, jog yra pažeista Konstitucijos 1 straipsnio nuostata, kad Lietuvos valstybė yra demokratinė. Kiekvienu atveju Konstitucinis Teismas turi įvertinti, ar teisiniu reguliavimu, pripažintu prieštaraujančiu Konstitucijai, nėra paneigiama Konstitucijos 1 straipsnio nuostata, kad Lietuvos valstybė yra demokratinė.
Pažymėtina, kad Konstitucijoje yra įtvirtinti jos apsaugos teisiniai mechanizmai, kurie skirti pačiai Konstitucijai, taip pat ir jos 1 straipsnio nuostatai, kad Lietuvos valstybė yra demokratinė, ginti. Konstitucijoje įtvirtintas konstitucinės kontrolės institutas, įgalinantis Konstitucijai prieštaraujančius įstatymus bei kitus aktus pašalinti iš teisės sistemos. Esminę reikšmę turi ir tai, kad Konstitucijoje yra įtvirtintas teisminis teisių ir laisvių gynimas. Konstitucijos 30 straipsnyje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą.
2. Sprendžiant, ar pareiškėjo (2001 m. gegužės 8 d. prašymas) ginčijamos nuostatos neprieštarauja Konstitucijos 1 straipsnio nuostatai, kad Lietuvos valstybė yra demokratinė, pažymėtina, kad šiomis nuostatomis nėra paneigiama Lietuvos valstybės demokratinė esmė, asmens teisė kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo, todėl darytina išvada, jog jos neprieštarauja Konstitucijos 1 straipsnio nuostatai, kad Lietuvos valstybė yra demokratinė.
3. Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas, be kitų reikalavimų, suponuoja ir tai, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės, kad visos valstybės valdžią įgyvendinančios bei kitos valstybės institucijos turi veikti remdamosi teise ir paklusdamos teisei, kad Konstitucija turi aukščiausią teisinę galią ir kad įstatymai, Vyriausybės nutarimai bei kiti teisės aktai turi atitikti Konstituciją.
3.1. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad:
Telekomunikacijų įstatymo (2000 m. liepos 11 d. redakcija) 27 straipsnio 2 dalies nuostata „telekomunikacijų operatoriai privalo fiksuoti visus telekomunikacijų įvykius ir jų dalyvius“ ta apimtimi, kuria telekomunikacijų operatoriams nustatyta pareiga telekomunikacijų įvykius ir jų dalyvius fiksuoti daugiau negu reikia telekomunikacijų operatorių ūkinei veiklai užtikrinti, taip įsiterpiant į žmogaus privatų gyvenimą, prieštarauja Konstitucijos 22 straipsniui,
Telekomunikacijų įstatymo (2000 m. liepos 11 d. redakcija) 27 straipsnio 2 dalies nuostata „telekomunikacijų operatoriai privalo <....>; Vyriausybės nustatyta tvarka <....>; teikti operatyvinės veiklos subjektams, kvotos ir tardymo organams nusikaltimų užkardymui, tyrimui, nustatymui reikalingą Vyriausybės nustatytos apimties informaciją apie operatyvinės veiklos objektus ir kitus tyrimui reikalingus abonentus bei jų telekomunikacijas“ ta apimtimi, kuria nustatyta, jog įgaliojimus nustatyti teiktinos informacijos ir apie privatų asmens gyvenimą apimtį bei jos teikimo tvarką turi Vyriausybė, prieštarauja Konstitucijos 22 straipsniui,
Telekomunikacijų įstatymo (2002 m. liepos 5 d. redakcija) 57 straipsnio 4 dalies nuostata „telekomunikacijų operatoriai ir telekomunikacijų paslaugų teikėjai privalo teisės aktų nustatyta tvarka fiksuoti telekomunikacijų įvykius ir jų dalyvius“ ta apimtimi, kuria telekomunikacijų operatoriams ir telekomunikacijų paslaugų teikėjams nustatyta pareiga telekomunikacijų įvykius ir jų dalyvius fiksuoti daugiau negu reikia telekomunikacijų operatorių ūkinei veiklai užtikrinti, taip įsiterpiant į žmogaus privatų gyvenimą, prieštarauja Konstitucijos 22 straipsniui,
Telekomunikacijų įstatymo (2002 m. liepos 5 d. redakcija) 57 straipsnio 4 dalies nuostata „telekomunikacijų operatoriai ir telekomunikacijų paslaugų teikėjai privalo <....>; Vyriausybės nustatyta tvarka operatyvinės veiklos subjektams, kvotos ir tardymo organams neatlygintinai teikti nusikaltimų užkardymui, tyrimui, nustatymui reikalingą Vyriausybės nustatytą informaciją apie operatyvinės veiklos objektus ir kitus tyrimui reikalingus abonentus bei jų telekomunikacijas“ ta apimtimi, kuria nustatyta, jog įgaliojimus nustatyti teiktinos informacijos ir apie privatų asmens gyvenimą apimtį bei jos teikimo tvarką turi Vyriausybė, prieštarauja Konstitucijos 22 straipsniui,
Telekomunikacijų įstatymo (2000 m. liepos 11 d. redakcija) 27 straipsnio 2 dalies nuostata „telekomunikacijų operatoriai privalo <....>; savo lėšomis bei įranga užtikrinti ir nuolat palaikyti techninę galimybę operatyvinės veiklos subjektams įstatymų nustatyta tvarka kontroliuoti telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinį“ ta apimtimi, kuria telekomunikacijų operatoriams – ne valstybės nuosavybės subjektams nustatyta pareiga savo lėšomis užtikrinti ir nuolat palaikyti telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolei reikalingos įrangos, kuri nėra reikalinga telekomunikacijų operatorių ūkinėje veikloje, technines galimybes, prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui,
Telekomunikacijų įstatymo (2002 m. liepos 5 d. redakcija) 57 straipsnio 4 dalies nuostata „telekomunikacijų operatoriai ir telekomunikacijų paslaugų teikėjai privalo <....>; savo lėšomis bei įranga užtikrinti ir nuolat palaikyti techninę galimybę operatyvinės veiklos subjektams, kvotos ir tardymo organams įstatymų nustatyta tvarka ir pagal teismo išduotą sankciją kontroliuoti telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinį“ ta apimtimi, kuria telekomunikacijų operatoriams ir telekomunikacijų paslaugų teikėjams – ne valstybės nuosavybės subjektams nustatyta pareiga savo lėšomis užtikrinti ir nuolat palaikyti telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolei reikalingos įrangos, kuri nėra reikalinga telekomunikacijų operatorių ūkinėje veikloje, technines galimybes, prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui,
Operatyvinės veiklos įstatymo (1997 m. gegužės 22 d. redakcija) 7 straipsnio 3 dalies 4 punkto nuostata, kad operatyvinės veiklos subjektai Vyriausybės nustatyta tvarka turi teisę naudotis įmonių, įstaigų ir organizacijų turima informacija, ta apimtimi, kuria nustatyta, kad informacija ir apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama Vyriausybės nustatyta tvarka, prieštaravo Konstitucijos 22 straipsniui,
Operatyvinės veiklos įstatymo (2002 m. birželio 20 d. redakcija) 7 straipsnio 3 dalies 6 punkto nuostata, kad operatyvinės veiklos subjektai Vyriausybės ar jos įgaliotų institucijų nustatyta tvarka turi teisę gauti iš įmonių, įstaigų ir organizacijų operatyvinei veiklai reikalingą informaciją, ta apimtimi, kuria nustatyta, kad informacija ir apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama Vyriausybės ar jos įgaliotų institucijų nustatyta tvarka, prieštarauja Konstitucijos 22 straipsniui,
Baudžiamojo proceso kodekso 48 straipsnio 1 dalies (1961 m. birželio 26 d. redakcija) nuostata „darydamas parengtinį tardymą, tardytojas visus sprendimus dėl tardymo krypties ir dėl tardymo veiksmų atlikimo priima savarankiškai, išskyrus tuos atvejus, kai įstatymas numato, jog turi būti gaunama prokuroro sankcija“ ta apimtimi, kuria nustatyti tardytojo įgaliojimai sprendimus dėl tardymo veiksmų, kuriais įsiterpiama į privatų asmens gyvenimą, priimti be motyvuoto teismo sprendimo, prieštarauja Konstitucijos 22 straipsniui.
3.2. Konstatavus, kad minėtomis nuostatomis (nurodyta apimtimi) yra pažeisti Konstitucijoje įtvirtinti asmens privataus gyvenimo neliečiamumas bei apsauga ir nuosavybės neliečiamumas bei apsauga, konstatuotina ir tai, kad šios nuostatos (minėta apimtimi) prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.
3.3. Kitos įstatymų nuostatos, kurių atitiktį konstituciniam teisinės valstybės principui ginčija pareiškėjas (2001 m. gegužės 8 d. prašymas) ir kurios šiame Konstitucinio Teismo nutarime nėra pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijos 22 ir/arba 23 straipsniui, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 ir 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55 ir 56 straipsniais,
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
nutaria:
Pripažinti, kad:
1. Lietuvos Respublikos telekomunikacijų įstatymo (2000 m. liepos 11 d. redakcija) 27 straipsnio 2 dalies nuostata „telekomunikacijų operatoriai privalo fiksuoti visus telekomunikacijų įvykius ir jų dalyvius“ ta apimtimi, kuria telekomunikacijų operatoriams nustatyta pareiga telekomunikacijų įvykius ir jų dalyvius fiksuoti daugiau negu reikia telekomunikacijų operatorių ūkinei veiklai užtikrinti, taip įsiterpiant į žmogaus privatų gyvenimą, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsniui ir konstituciniam teisinės valstybės principui.
2. Lietuvos Respublikos telekomunikacijų įstatymo (2000 m. liepos 11 d. redakcija) 27 straipsnio 2 dalies nuostata „telekomunikacijų operatoriai privalo <....>; Vyriausybės nustatyta tvarka <....>; teikti operatyvinės veiklos subjektams, kvotos ir tardymo organams nusikaltimų užkardymui, tyrimui, nustatymui reikalingą Vyriausybės nustatytos apimties informaciją apie operatyvinės veiklos objektus ir kitus tyrimui reikalingus abonentus bei jų telekomunikacijas“ ta apimtimi, kuria nustatyta, jog įgaliojimus nustatyti teiktinos informacijos ir apie privatų asmens gyvenimą apimtį bei jos teikimo tvarką turi Vyriausybė, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsniui ir konstituciniam teisinės valstybės principui.
3. Lietuvos Respublikos telekomunikacijų įstatymo (2000 m. liepos 11 d. redakcija) 27 straipsnio 2 dalies nuostata „telekomunikacijų operatoriai privalo <....>; savo lėšomis bei įranga užtikrinti ir nuolat palaikyti techninę galimybę operatyvinės veiklos subjektams įstatymų nustatyta tvarka kontroliuoti telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinį“ ta apimtimi, kuria telekomunikacijų operatoriams – ne valstybės nuosavybės subjektams nustatyta pareiga savo lėšomis užtikrinti ir nuolat palaikyti telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolei reikalingos įrangos, kuri nėra reikalinga telekomunikacijų operatorių ūkinėje veikloje, technines galimybes, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui ir konstituciniam teisinės valstybės principui.
4. Lietuvos Respublikos telekomunikacijų įstatymo 27 straipsnio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies nuostata „telekomunikacijų operatoriai šią įrangą atnaujina ir palaiko jos technines galimybes savo lėšomis“ ta apimtimi, kuria telekomunikacijų operatoriams – ne valstybės nuosavybės subjektams nustatyta pareiga savo lėšomis atnaujinti ir palaikyti telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolei reikalingos įrangos, kuri nėra reikalinga telekomunikacijų operatorių ūkinėje veikloje, technines galimybes, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui.
5. Lietuvos Respublikos telekomunikacijų įstatymo (2002 m. liepos 5 d. redakcija) 57 straipsnio 4 dalies nuostata „telekomunikacijų operatoriai ir telekomunikacijų paslaugų teikėjai privalo teisės aktų nustatyta tvarka fiksuoti telekomunikacijų įvykius ir jų dalyvius“ ta apimtimi, kuria telekomunikacijų operatoriams ir telekomunikacijų paslaugų teikėjams nustatyta pareiga telekomunikacijų įvykius ir jų dalyvius fiksuoti daugiau negu reikia telekomunikacijų operatorių ūkinei veiklai užtikrinti, taip įsiterpiant į žmogaus privatų gyvenimą, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsniui ir konstituciniam teisinės valstybės principui.
6. Lietuvos Respublikos telekomunikacijų įstatymo (2002 m. liepos 5 d. redakcija) 57 straipsnio 4 dalies nuostata „telekomunikacijų operatoriai ir telekomunikacijų paslaugų teikėjai privalo <....>; Vyriausybės nustatyta tvarka operatyvinės veiklos subjektams, kvotos ir tardymo organams neatlygintinai teikti nusikaltimų užkardymui, tyrimui, nustatymui reikalingą Vyriausybės nustatytą informaciją apie operatyvinės veiklos objektus ir kitus tyrimui reikalingus abonentus bei jų telekomunikacijas“ ta apimtimi, kuria nustatyta, jog įgaliojimus nustatyti teiktinos informacijos ir apie privatų asmens gyvenimą apimtį bei jos teikimo tvarką turi Vyriausybė, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsniui ir konstituciniam teisinės valstybės principui.
7. Lietuvos Respublikos telekomunikacijų įstatymo (2002 m. liepos 5 d. redakcija) 57 straipsnio 4 dalies nuostata „telekomunikacijų operatoriai ir telekomunikacijų paslaugų teikėjai privalo <....>; savo lėšomis bei įranga užtikrinti ir nuolat palaikyti techninę galimybę operatyvinės veiklos subjektams, kvotos ir tardymo organams įstatymų nustatyta tvarka ir pagal teismo išduotą sankciją kontroliuoti telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinį“ ta apimtimi, kuria telekomunikacijų operatoriams ir telekomunikacijų paslaugų teikėjams – ne valstybės nuosavybės subjektams nustatyta pareiga savo lėšomis užtikrinti ir nuolat palaikyti telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolei reikalingos įrangos, kuri nėra reikalinga telekomunikacijų operatorių ūkinėje veikloje, technines galimybes, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui ir konstituciniam teisinės valstybės principui.
8. Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo (1997 m. gegužės 22 d. redakcija) 7 straipsnio 3 dalies 4 punkto nuostata, kad operatyvinės veiklos subjektai Vyriausybės nustatyta tvarka turi teisę naudotis įmonių, įstaigų ir organizacijų turima informacija, ta apimtimi, kuria nustatyta, kad informacija ir apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama Vyriausybės nustatyta tvarka, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsniui ir konstituciniam teisinės valstybės principui.
9. Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo (2002 m. birželio 20 d. redakcija) 7 straipsnio 3 dalies 6 punkto nuostata, kad operatyvinės veiklos subjektai Vyriausybės ar jos įgaliotų institucijų nustatyta tvarka turi teisę gauti iš įmonių, įstaigų ir organizacijų operatyvinei veiklai reikalingą informaciją, ta apimtimi, kuria nustatyta, kad informacija ir apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama Vyriausybės ar jos įgaliotų institucijų nustatyta tvarka, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsniui ir konstituciniam teisinės valstybės principui.
10. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 48 straipsnio 1 dalies (1961 m. birželio 26 d.) nuostata „darydamas parengtinį tardymą, tardytojas visus sprendimus dėl tardymo krypties ir dėl tardymo veiksmų atlikimo priima savarankiškai, išskyrus tuos atvejus, kai įstatymas numato, jog turi būti gaunama prokuroro sankcija“ ta apimtimi, kuria nustatyti tardytojo įgaliojimai sprendimus dėl tardymo veiksmų, kuriais įsiterpiama į privatų asmens gyvenimą, priimti be motyvuoto teismo sprendimo, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsniui ir konstituciniam teisinės valstybės principui.
11. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 75 straipsnio 1 dalies (1975 m. sausio 29 d. redakcija) nuostata „kvotėjas, tardytojas, prokuroras <....>; turi teisę savo žinioje turimose bylose <....>; reikalauti iš įmonių, įstaigų, organizacijų ir piliečių pateikti daiktus ir dokumentus, galinčius turėti byloje reikšmės, reikalauti daryti revizijas. Šiuos reikalavimus privalo vykdyti visi piliečiai, įmonės, įstaigos ir organizacijos“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.
Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.