LIETUVOS RESPUBLIKOS SVEIKATOS APSAUGOS MINISTRO
Į S A K Y M A S
DĖL LIETUVOS HIGIENOS NORMOS HN 115:2002 „KOSMETIKOS GAMINIAI. INGREDIENTŲ IR JŲ KIEKIŲ NUSTATYMAS“ PATVIRTINIMO
2002 m. balandžio 10 d. Nr. 167
Vilnius
Vykdydamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 27 d. nutarimu Nr. 300 „Dėl Lietuvos pasirengimo narystei Europos Sąjungoje programos (Nacionalinė ACQUIS priėmimo programa) teisės derinimo priemonių ir ACQUIS įgyvendinimo priemonių 2002 metų planų patvirtinimo“ patvirtinto teisės derinimo priemonių 2002 metų plano 3.1.9-T4 priemonę:
1. Tvirtinu Lietuvos higienos normą HN 115:2002 „Kosmetikos gaminiai. Ingredieintų ir jų kiekių nustatymas“ (pridedama).
PATVIRTINTA
Lietuvos Respublikos
sveikatos apsaugos ministro
2002 m. balandžio 10 d. įsakymu Nr. 167
LIETUVOS HIGIENOS NORMA HN 115:2002 „KOSMETIKOS GAMINIAI. INGREDIENTŲ IR JŲ KIEKIŲ NUSTATYMAS“
I. TAIKYMO SRITIS
1. Ši higienos norma privaloma visiems juridiniams ir fiziniams asmenims, gaminantiems kosmetikos gaminius, importuojantiems juos, prekiaujantiems jais bei kontroliuojančioms rinką institucijoms, ir taikoma ingredientams atpažinti ir jų kiekiams nustatyti kosmetikos gaminiuose.
II. NUORODOS
3. Šioje higienos normoje pateiktos nuorodos į tokius teisės aktus:
3.2. Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymas (Žin., 2001, Nr. 85-2968).
3.3. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001m. rugsėjo 13 d. nutarimas Nr. 1103 „Dėl gaminių bandinių paėmimo ir apmokėjimo tvarkos patvirtinimo“ (Žin., 2001, Nr. 80-2792).
3.4. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2001 m. liepos 12 d. įsakymas Nr. 384 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 62:2001 „Kosmetikos gaminiai. Bendrieji reikalavimai. Draudžiamos ir ribojamos medžiagos“ patvirtinimo“ (Žin., 2001, Nr. 64-2372).
3.5. Lietuvos Respublikos ūkio ministro 1999 m. gruodžio 27 d. įsakymas Nr. 433 „Dėl aerozolių balionėlių saugos techninio reglamento tvirtinimo“ (Žin., 2000, Nr. 7-199).
3.6. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2001 m. gegužės 2 d. įsakymas Nr. 279 „Dėl techninio reglamento patvirtinimo“ (Žin., 2001, Nr. 39-1376).
III. Sąvokos IR JŲ APIBRĖŽIMAI
4. Šioje higienos normoje vartojamos sąvokos ir jų apibrėžimai:
4.1. kosmetikos gaminys – medžiaga ar preparatas, skirtas išorinėms kūno dalims (epidermiui, plaukams, nagams, lūpoms ir išoriniams lyties organams) arba dantims, burnos ertmės gleivinei tik/ar daugiausia valyti, kvėpinti, pakeisti išvaizdą ar kvapą, apsaugoti ir/ar palaikyti jų gerą būklę [3.4];
4.2. kosmetikos gaminio ingredientas – natūrali ar sintetinė cheminė medžiaga, esanti kosmetikos gaminio sudėtyje. Kosmetikos ingredientu nelaikoma:
4.3. gamintojas – teisės aktų nustatyta tvarka savo veiklą įregistravęs fizinis ar juridinis asmuo, kuris:
4.3.1. pagamino gaminį arba apie tai viešai pareiškė pažymėdamas jį savo pavadinimu, prekės ženklu arba kitu skiriamuoju ženklu, arba gaminį perdirbo;
4.4. gaminių partija – tai to paties pavadinimo, vienodo tipo gaminiai, pagaminti nenutrūkstamo technologinio proceso metu, kuriems taikomi tokie patys produktų saugos ir atitikties reikalavimai [3.3];
4.5. prekinė, arba pirminė, pakuotė – pakuotė, kuri kartu su gaminiu sudaro prekinį vienetą ir pateikiama vartotojams ar gaminio naudotojams [3.2];
4.8. aerozolių balionėlis yra bet koks pakartotiniam naudojimui netinkamas, iš metalo, stiklo ar plastiko pagamintas balionėlis, kuriame laikomos suslėgtos, suskystintos ar ištirpintos slegiant dujos, turinčios ar neturinčios skysčio, pastos ar miltelių, ir kuriame yra purškimo įtaisas, galintis išpurkšti balionėlio turinį (kosmetikos gaminį) putų, pastos, miltelių ar skysčio pavidalu [3.5].
IV. BENDROSIOS NUOSTATOS
5. Gaminamas ir tiekiamas rinkai kosmetikos gaminys neturi kelti pavojaus žmonių sveikatai, naudojant jį pagal paskirtį ir nurodytą ar tradiciškai žinomą naudojimo būdą, laikantis gaminio etiketėje pažymėtų naudojimo bei laikymo instrukcijų, taip pat kitų gamintojo, jo įgalioto atstovo ar asmens, atsakingo už gaminio tiekimą rinkai, nurodymų ar informacijos.
6. Ribojamų ingredientų kiekiai kosmetikos gaminiuose nustatomi analizės metodais, pateiktais šios higienos normos prieduose.
8. Jeigu kosmetikos gaminio negalima ištirti pagal šioje higienos normoje pateiktus metodus, gali būti parenkamas kitas įteisintas metodas, kuris turi būti aprašomas analizės ataskaitoje.
9. Kosmetikos gaminių draudžiamų ir ribojamų ingredientų atpažinimo ir jų kiekių nustatymo metodai pateikti šios higienos normos prieduose:
9.2. 8-chinolinolio ir bi(8-hidroksichinolino)sulfato atpažinimas ir jų kiekių nustaty-mas (2 priedas).
9.3. Bario ir stroncio, esančių pigmentuose ir dažuose tirpių junginių pavidalu, kiekių nustatymas (3 priedas).
9.5. Benzenkarboksirūgšties, 4-hidroksibenzenkarboksirūgšties, sorbo rūgšties, salici-lo rūgšties, propiono rūgšties atpažinimas ir jų kiekių nustatymas (5 priedas).
9.11. Cirkonio atpažinimas ir cirkonio, aliuminio ir chloro kiekių nustatymas neaerozoliniuose gaminiuose nuo prakaitavimo (11 priedas).
9.13. 2-fenoksietanolio, 1-fenoksipropan-2-olio, metil-, etil-, propil-, butil- ir benzil-4-hidroksibenzoato atpažinimas ir jų kiekių nustatymas (13 priedas).
9.16. Heksamidino, dibromheksamidino, dibrompropamidino ir chlorheksidino atpažinimas ir jų kiekių nustatymas (16 priedas).
9.17. Hidrochinono, hidrochinono monometileterio, hidrochinono monoetileterio ir hidrochinono monobenzileterio atpažinimas ir jų kiekių nustatymas (17 priedas).
9.21. Merkaptoacto rūgšties atpažinimas ir kiekio nustatymas plaukų garbanojimo, plaukų ištiesinimo ir depiliacijos gaminiuose (21 priedas).
9.28. Oksalo rūgšties ir jos šarminių metalų druskų, esančių plaukų priežiūros priemonėse, atpažinimas ir jų kiekių nustatymas (28 priedas).
9.29. Oksidacinių dažiklių, esančių plaukų dažuose, atpažinimas ir pusiau kiekybinis nustatymas (29 priedas).
9.30. Oksidatorių atpažinimas ir vandenilio peroksido kiekio nustatymas plaukų priežiūros gaminiuose (30 priedas).
V. KOSMETIKOS GAMINIŲ BANDINIŲ ĖMIMAS
10. Kosmetikos gaminių bandiniai imami supakuoti į pirminę pakuotę ir į laboratoriją siunčiami neišpakuoti.
11. Tų kosmetikos gaminių, kurie į rinką tiekiami dideliais kiekiais (nefasuoti) arba yra ne pirminėje gamintojo pakuotėje, bandiniai turi būti paimami taip, kad nenukentėtų jų sauga ir kokybė [3.3].
12. Bandinių, reikalingų mėginiui paruošti, skaičius priklauso nuo analizės metodo ir atliekamų analizių skaičiaus.
14. Kiekvienas paimtas bandinys turi būti ženklinamas pateikiant tokią informaciją:
16. Jeigu nėra nurodytų kitokių sąlygų, laboratorijoje bandiniai yra laikomi tamsoje, 10–25oC temperatūroje.
VI. MĖGINIŲ LABORATORINIS PARUOŠIMAS
18. Jeigu įmanoma, yra atliekama kiekvieno bandinio analizė. Jeigu bandinys yra per mažas, turėtų būti naudojamas mažiausias jų skaičius. Iš pradžių jie gerai sumaišomi, po to imamas mėginys.
19. Atidaroma pakuotė (inertinėse dujose, jei taip nurodyta analizės metode) ir kaip galima greičiau paimamas reikalingas mėginių skaičius. Analizė turėtų būti atliekama neatidėliojant. Jeigu bandinį reikia išsaugoti, pakuotė turi būti vėl sandariai uždaroma inertinėse dujose.
20. Jeigu homogeniškas gaminys išsisluoksniuoja, prieš imant mėginį jį reikėtų pakartotinai homogenizuoti.
21. Imant skystų kosmetikos gaminių mėginį, pakuotė prieš ją atidarant yra smarkiai pakratoma, atidaroma, į mėgintuvėlį įpilami keli mililitrai skysčio vizualiam jo savybių tikrinimui, pakuotė vėl sandariai uždaroma.
22. Imant pusiau kietų kosmetikos gaminių mėginį, iš pakuotės siauru kakleliu pašalinama ne mažiau kaip vienas centimetras gaminio sluoksnio, išspaudžiamas mėginys ir pakuotė tuoj pat vėl sandariai uždaroma.
23. Imant pusiau kietų kosmetikos gaminių mėginį, iš pakuotės plačiu kakleliu tolygiai nuimamas viršutinis sluoksnis, paimamas mėginys ir pakuotė tuoj pat vėl sandariai uždaroma.
24. Imant birios pudros mėginį, pakuotė, prieš ją atidarant, stipriai pakratoma, atidaroma, paimamas mėginys, pakuotė uždaroma.
25. Imant kompaktinės pudros arba strypelio mėginį, atidaroma pakuotė, nugrandomas paviršinis sluoksnis, paimamas mėginys iš gilesnio sluoksnio, pakuotė uždaroma.
26. Kosmetikos gaminio, esančio aerozolių balionėlyje, mėginio ėmimas:
26.1. Smarkiai pakračius balionėlį, tam tikras aerozolio balionėlyje esančios medžiagos kiekis, naudojant atitinkamą jungtį (1–3 pav.), parenkamą pagal taikomą analizės metodą, yra perpilamas į plastiku dengtą stiklinį butelį (4 pav.), sujungtą su aerozolio purškikliu, bet be įmerkto vamzdelio. Perpylimo metu butelis yra palenkiamas vožtuvu žemyn. Dėl tokio perpylimo būdo kosmetikos gaminio mėginys yra aiškiai matomas kiekvienu iš šių atvejų:
26.1.2. aerozolinis gaminys, sudarytas iš dviejų skystųjų fazių. Šiuo atveju apatinė fazė dažnai yra vandeninė, joje nėra stumiančiųjų dujų (pvz., butano ir vandens mišinio). Kiekviena fazė gali būti analizuojama atskyrus apatinę fazę į antrąjį perpylimui skirtą butelį;
26.1.3. aerozolinis gaminys, savo sudėtyje turintis miltelių suspensijos. Skystoji fazė gali būti analizuojama, pašalinus miltelius;
26.2. Mėginiui paimti reikalingos šios priemonės:
26.2.1. jungtis (1 pav.). Ji pagaminta iš duraliuminio arba žalvario ir skirta naudoti skirtingose vožtuvų sistemose naudojant polietileninį jungiklį. Gali būti naudojamos ir kitos jungtys (2 ir 3 pav.);
26.3. Norint perpilti reikiamą kiekį, iš perpylimui skirto butelio turi būti pašalinamas oras. Šiam tikslui per jungtį įleidžiama apie 10 ml dichlordifluormetano arba butano (priklauso nuo tiriamo aerozolinio gaminio) ir tada degazuojama, kol išnyksta skystoji fazė, laikant perpylimui skirtą butelį vožtuvu į viršų.
26.4. Jungtis nuimama. Perpylimui skirtas butelis pasveriamas (a gramų). Aerozolio balionėlis, iš kurio turi būti paimtas mėginys, smarkiai pakratomas. Jungtis sujungiama su aerozolio purškikliu (purškiklis nukreipiamas aukštyn), perpylimui skirtas butelis (kakliuku žemyn) sujungiamas su jungtimi ir paspaudžiamas purškiklis. Perpylimui skirtas butelis pripildomas iki dviejų trečdalių tūrio. Jeigu dėl slėgio išsilyginimo perpylimas nutrūksta per anksti, jį galima atnaujinti šaldant perpylimui skirtą butelį.
26.5. Nuėmus jungtį pripildytas butelis pasveriamas (b gramų) ir nustatomas perpilto mėginio svoris m1 (m1 = b – a) gramų.
26.6. Taip gautas mėginys gali būti naudojamas paprastai cheminei analizei ir lakiųjų sudedamųjų dalių analizei dujų chromatografu.
26.7. Cheminė analizė
26.7.1. Laikant perpylimui skirtą butelį vožtuvu aukštyn, atliekami šie veiksmai:
26.7.1.1. degazuojama. Jeigu dėl degazavimo atsiranda putų, naudojamas perpylimui skirtas butelis, į kurį iš anksto švirkštu per jungtį įšvirkščiamas tiksliai pasvertas 2-metoksietanolio kiekis (nuo 5 iki 10 g);
26.7.1.2. lakiųjų sudedamųjų dalių pašalinimas be nuostolių užbaigiamas kratant
40 0C temperatūros vandens vonioje. Jungtis atjungiama;
26.7.1.3. perpylimui skirtas butelis vėl pasveriamas (c gramų), kad būtų nustatyta likučio masė m2 (m2 = c – a) gramų (apskaičiuojant likučių masę, atimamas visas sunaudoto
2-metoksietanolio kiekis);
26.7.2. Apskaičiuojama pagal formulę:
R = 
ir Q = 
,
čia: m1 – aerozolio, įpilto į perpylimo butelį, masė; m2 – likučių, pašildytų 40 oC temperatūroje, masė; r – tam tikros medžiagos likučių masės (m2), kiekis procentais (nustatytas tinkamu metodu); R – tam tikros medžiagos, esančios aerozolio balionėlyje, nustatyta masė procentais; Q – bendroji tam tikros medžiagos, esančios aerozolio balionėlyje, masė; P – pradinė aerozolio balionėlio neto masė.
26.8. Lakiųjų sudedamųjų dalių analizė dujų chromatografijos metodu
26.8.1. Dujų chromatografijos švirkštu iš perpylimo butelio ištraukiamas reikalingas kiekis mėginio, tada švirkšte esantis mėginys įšvirkščiamas į dujų chromatografą.
26.8.2. Naudojamas dujų chromatografijos A2 serijos tikslaus mėginio ėmimo 25 ml ar 50 ml švirkštas (5 pav.) arba jo atitikmuo. Šio švirkšto adatos gale yra vožtuvėlis. Švirkštas su perpylimui skirtu buteliu yra sujungtas, šio butelio jungtį sujungiant su švirkšto polietileniniu vamzdeliu (ilgis – 88 mm, vidinis skersmuo – 2,5 mm).
26.8.3. Įpylus reikiamą kiekį aerozolinio gaminio į perpylimo butelį, švirkšto kūginis galas prijungiamas prie perpylimo butelio, kaip nurodyta 26.8.2 p. Vožtuvas atidaromas ir ištraukiamas reikiamas kiekis skysčio. Dujų burbuliukai pašalinami keletą kartų paspaudžiant plunžerinį stūmoklį (jeigu reikia, švirkštas atšaldomas). Į švirkštą įtraukus reikiamą kiekį skysčio be burbuliukų, vožtuvas uždaromas ir švirkštas nuimamas nuo perpylimui skirto butelio. Uždedama adata, švirkštas įkišamas į dujinio chromatografo čiurkšlinį siurblį, vožtuvas atidaromas ir įšvirkščiama.
26.8.4. Jeigu reikalingas vidinis etalonas, jis įpilamas į perpylimui skirtą butelį (naudojant paprastą stiklinį švirkštą ir jungtį).
1 pav. Jungtis P1
2 pav. Jungtis M2 (perpilti iš indo su apgaubiamuoju vožtuvu į indą su apkabinančiuoju vožtuvu)
3 pav. Jungtis M1 (perpilti iš vieno indo su apgaubiamuoju vožtuvu į kitą indą taip pat su apgaubiamuoju vožtuvu)
4 pav. Perpylimui skirtas butelis (tūris 50–100 ml)
5 pav. Suslėgtų dujų švirkštas
______________
1 priedas
AMONIAKO KIEKIO NUSTATYMAS
3. Į kosmetikos gaminio mėginį, ištirpintą vandeninėje metanolio terpėje, įpilama bario chlorido tirpalo. Susidariusios nuosėdos filtruojamos arba centrifuguojamos. Ši procedūra mažina amoniako nuostolius, distiliuojant vandens garais iš kai kurių amonio druskų – karbonatų ar hidrokarbonatų, riebalų rūgščių druskų, išskyrus amonio acetatą. Amoniakas yra distiliuojamas garais iš filtrato arba paviršinio sluoksnio ir nustatomas potenciometrinio arba kitokio titravimo būdu.
4. Reagentai. Jie turi būti naudojami analiziškai gryni.
5. Priemonės
6. Darbo eiga
6.1. 100 ml matavimo kolboje pasveriama mėginio masė (m), atitinkanti 150 mg maksimalaus amoniako kiekio.
6.2. Įpilama 10 ml vandens, 10 ml metanolio (4.1) ir 10 ml bario chlorido tirpalo (4.2). Pripilama iki 100 ml metanolio (4.1).
6.4. Po to dar šaltas tirpalas filtruojamas arba 10 minučių centrifuguojamas užkimštuose mėgintuvėliuose, kad būtų gautas skaidrus filtratas arba virš nuosėdų esantis sluoksnis.
6.5. 40 ml šio skaidraus tirpalo pipete įpilama į distiliavimo vandens garais aparatą (5.3) ir, jeigu reikia, – 0,5 ml priešpučio (4.5).
6.6. Distiliuojama, kol 200 ml distiliato surenkama į 250 ml laboratorinę stiklinę, kurioje įpilta 10 ml standartinės sieros rūgšties (4.4) ir 0,1 ml indikatoriaus (4.7).
6.7. Rūgšties perteklius tirtruojamas atvirkštinio titravimo būdu etaloniniu natrio hidroksido tirpalu (4.6).
7. Apskaičiavimas
7.1. Apskaičiavimas, atlikus atvirkštinį titravimą
Amoniako % (m/m) = 
= 
,
čia: V1 – sunaudoto natrio hidroksido tirpalo (4.6) tūris mililitrais; M1 – faktiška molinė koncentracija (4.6); M2 – faktiškas sieros rūgšties tirpalo (4.4) molinės koncentracijos koeficientas; m – paimto mėginio (6.1) masė miligramais.
2 priedas
8-CHINOLINOLIO IR BI(8-HIDROKSICHINOLINOLINO) SULFATO ATPAŽINIMAS IR JŲ kiekiŲ NUSTATYMAS
I. BENDROSIOS NUOSTATOS
1. Šis metodas taikomas 8-chinolinolio ir bi(8-hidroksichinolino) sulfatui atpažinti ir jų kiekiui nustatyti.
2. 8-chinolinolio ir bi(8-hidroksichinolino) sulfato kiekis mėginyje, nustatomas šiuo metodu, yra išreiškiamas 8-chinolinolio masės procentais.
3. Atpažįstama plonasluoksnės chromatografijos būdu. Kompleksinis junginys, susidaręs reaguojant su Felingo tirpalu, nustatomas spektrofotometriniu metodu esant 410 nm bangos ilgiui.
4. Reagentai. Jie turi būti naudojami analiziškai gryni.
4.15. Etaloniniai tirpalai
4.15.1. 100 ml matavimo kolboje pasveriama 100 mg 8-chinolinolio (4.1). Ištirpinama nedideliame kiekyje sieros rūgšties (4.8) ir ja skiedžiama iki žymės.
4.16. Felingo tirpalai
4.16.1. A tirpalas: 100 ml matavimo kolboje pasveriama 7 g vario sulfato pentahidrato (4.5). Ištirpinama nedideliame vandens kiekyje. Praskiedžiama iki žymės vandeniu ir išmaišoma.
4.16.2. B tirpalas: 100 ml matavimo kolboje pasveriama 35 g kalio natrio tartrato (4.6). Ištirpinama 50 ml vandens. Įpilama 20 ml natrio hidroksido (4.4). Iki žymės pripilama vandens ir išmaišoma. Prieš pat naudojimą į 100 ml matavimo kolbą pipete įpilama 10 ml
A tirpalo ir 10 ml B tirpalo. Pripilama iki žymės ir išmaišoma.
4.17. Eliuentai plonasluoksnei chromatografijai atlikti
4.22. Buferinis tirpalas, pH 7: vieno litro matavimo kolboje pasveriama 27 g bevandenio kalio dihidrofosfato ir 70 g dikalio hidrofosfato trihidrato. Pripilama iki žymės vandens.
5. Priemonės
II. ATPAŽINIMAS
6. Darbo eiga
6.1. Skystų gaminių mėginiai
6.1.1. Mėginio pH yra nustatomas ties 7,5 ir ant iš anksto paruoštos silikagelio plonasluoksnės plokštelės (4.23) pradinės linijos užlašinama 10 ml.
6.1.2. 10 ml ir 30 ml etaloninio tirpalo (4.15.2) užlašinama ant dar dviejų pradinės linijos taškų, po to plokštelė veikiama vienu iš dviejų eliuentų (4.17).
6.1.3. Kai tirpiklio frontas pasislenka 150 mm, plokštelė džiovinama 110 oC temperatūroje (15 minučių). UV lempos šviesoje (366 nm) 8-chinolinolio dėmės fluorescuoja geltonai.
6.2. Kietų gaminių arba kremų mėginiai
6.2.1. 1 g mėginio ištirpinama 5-iuose ml buferinio tirpalo (4.22). Po to 10 ml chloroformo (4.3) nuplaunama į dalijamąjį piltuvą ir suplakama. Atsiskyrus chloroformo sluoksniui, vandeninis sluoksnis dar du kartus ekstrahuojamas 10 ml chloroformo (4.3). Sumaišytas ir filtruotas chloroformo ekstraktas garinamas beveik iki sausumo 100 ml apvaliadugnėje kolboje (5.1) sukamuoju garintuvu (5.7). Likutis ištirpinamas 2 ml chloroformo (4.3), 10 ml ir 30 ml gauto tirpalo užlašinama ant plonasluoksnės plokštelės (4.23) silikagelio 6.1.1 punkte aprašytu būdu.
III. KIEKIO NUSTATYMAS
7. Darbo eiga
7.1. Skystų gaminių mėginiai
7.1.1. 100 ml apvaliadugnėje kolboje pasveriama 5 g mėginio. Įpilama 1 ml sieros rūgšties (4.8) ir mišinys garinamas beveik iki sausumo esant sumažintam slėgiui ir 500C temperatūrai.
7.1.2. Likutis ištirpinamas 20 ml šilto vandens. Perpilama į 100 ml matavimo kolbą. Tris kartus skalaujama 20 ml vandens. Pripilama vandens iki 100 ml ir išmaišoma.
7.1.3. Į 50 ml dalijamąjį piltuvą (5.5) pipete įpilama 5 ml šio tirpalo. Įpilama 10 ml Felingo tirpalo (4.16). Susidaręs 8-chinolinolio vario junginys (vario oksinas) ekstrahuojamas tris kartus, įpilant po 8 ml chloroformo (4.3).
7.2. Kietų gaminių arba kremų mėginiai
7.2.1. 100 ml apvaliadugnėje kolboje (4.1) pasveriama 0,500 g mėginio. Įpilama
30 ml benzeno (4.2) ir 20 ml vandenilio chlorido (4.7). Kolbos turinys maišant 30 minučių virinamas grįžtamuoju kondensatoriumi.
7.2.2. Kolbos turinys perpilamas į 100 ml dalijamąjį piltuvą (5.5). Nuskalaujama 5 ml 1N HCl (4.7). Vandens fazė perpilama į apvaliadugnę kolbą (5.1), benzeno fazė plaunama 5 ml vandenilio chlorido (4.7).
7.2.3. Jeigu atsiranda emulsijų, trukdančių tolesniam tyrimui, 0,500 g mėginio sumaišoma su 2 g Celite 545 (4.14), kad susidarytų lengvai slenkantys milteliai. Mišinys nedideliais kiekiais perpilamas į chromatografo stiklo kolonėlę (5.12).
7.2.4. Po kiekvieno papildymo kolonėlės įkrova suslegiama. Visą mišinį supylus į kolonėlę, tuoj pat eliuavuojama vandenilio chloridu (4.13) taip, kad 10 ml eliuato būtų gaunama per apytikriai 10 minučių (jeigu reikia, šis eliuavimas gali būti atliekamas esant nedideliam azoto slėgiui). Eliuavimo metu virš kolonėlės įkrovos visą laiką turi būti šiek tiek vandenilio chlorido. Pirmieji 10 ml eliuato toliau apdorojami pagal 7.2.5 punkto aprašymą.
7.2.5. Surinktos vandeninės fazės (7.2.2) arba eliuatas (7.2.3) yra garinami beveik iki sausumo sukamajame garintuve esant sumažintam slėgiui.
7.2.6. Likutis ištirpinamas 6 ml natrio hidroksido tirpalo (4.9). Įpilama 20 ml Felingo tirpalo (4.16) ir kolbos turinys perpilamas į 50 ml dalijamąjį piltuvą (5.5). Kolba skalaujama 8 ml chloroformo (4.3). Sumaišius chloroformo fazė filtruojama į 50 ml matavimo kolbą (5.2).
8. Standartinė kreivė: į keturias 100 ml apvaliadugnes kolbas (5.1), kuriose yra po
3 ml 30% vandeninio etanolio tirpalo (4.20), pipete įpilama 5, 10, 15 ir 20 ml porcijos etaloninio tirpalo (4.15.1), atitinkančios 5, 10, 15 ir 20 mg 8-chinolinolio. Toliau laikomasi 7.1 punkte aprašytos darbo eigos.
9. Apskaičiavimas
9.1. Skystų gaminių mėginiai: 8-chinolinolio kiekis (% (m/m) lygus 
x 100,
čia: a – 8-chinolinolio masė iš standartinės kreivės (8) miligramais; m – mėginio (7.2.1) masė miligramais.
3 priedas
BARIO IR STRONCIO, ESANČIŲ PIGMENTUOSE IR DAŽUOSE TIRPIŲ JUNGINIŲ PAVIDALU, KIEKIŲ NUSTATYMAS
I. Tirpaus bario KIEKIO nustatymas
1. Šis metodas taikomas bariui, esančiam pigmentuose tirpių druskų arba dažalų pavidalu, ekstrahuoti ir kiekiui nustatyti.
2. Pigmentas tam tikromis sąlygomis ekstrahuojamas 0,07 M vandenilio chloridu, o bario kiekis ekstrakte nustatomas atominės absorbcinės spektrometrijos būdu.
3. Reagentai. Jie turi būti naudojami analiziškai gryni.
3.4. Kalio chlorido tirpalas, 8% (m/t): 16 g kalio chlorido ištirpinama 200-uose ml 0,07 M vandenilio chlorido tirpalo (3.2).
3.5. Etaloniniai bario tirpalai
3.5.1. Pradinis etaloninis bario tirpalas – 1000 mg/ml 0,5 M azoto rūgšties tirpale („SpectrosoL“ arba jo atitikmuo).
4. Priemonės
5. Darbo eiga
5.1. Mėginio paruošimas
5.1.1. Kūginėje kolboje tiksliai pasveriama apie 0,5 g (m gramų) pigmento. Kad būtų galima gerai išmaišyti, nenaudojamos kolbos, kurių tūris mažesnis negu 150 ml.
5.1.2. Pipete įlašinama 1,0 ml etanolio (3.1), kolba sukama, kad pigmentas gerai sudrėktų. Iš biuretės įpilamas tikslus 0,07 M vandenilio chlorido tirpalo (3.2) kiekis, reikalingas gauti rūgšties tūrio ir pigmento masės santykiui, kuris lygus 50 mililitrų vienam gramui. Bendrasis ekstrahento tūris kartu su etanoliu yra lygus (V ml). Kolba su joje esančiu turiniu sukama penkias sekundes, kad turinys gerai išsimaišytų.
5.1.3. pH-metru (4.2) matuojamas gautos suspensijos pH ir, jeigu jis yra didesnis kaip 1,5, lašinamas 0,5 M vandenilio chlorido tirpalas (3.3), kol pH pasieks 1,4–1,5.
5.1.4. Kolba užkemšama ir nedelsiant pradedama purtyti ašine kolbos purtykle (4.3). Purtoma 60 minučių ir gana greitai, kad susidarytų putos. Filtruojama per 0,45 mm membraninį filtrą (4.4), surenkamas filtratas. Ekstraktas prieš filtravimą necentrifuguojamas. Į 50 ml matavimo kolbą pipete įpilama 5,0 ml filtrato; pripilama iki žymės 0,07 M vandenilio chlorido tirpalo (3.2) ir išmaišoma. Šis tirpalas taip pat naudojamas stroncio kiekiui nustatyti (II skyrius).
5.1.5. Į 100 ml matavimo kolbą pipete įpilama 5,0 ml kalio chlorido tirpalo (3.4) ir alikvotinė praskiesto filtrato (5.1.4) mėginio dalis (WBa ml) numatytai koncentracijai tarp 3 ir
10 mg bario viename mililitre gauti. (Iš pradžių turėtų pakakti 10 ml mėginio). Iki žymės pripilama 0,07 M vandenilio chlorido tirpalo (3.2) ir išmaišoma.
5.2. Atominės absorbcinės spektrometrijos sąlygos
5.2.1. Liepsna – azoto suboksidas (N2O) ir acetilenas; bangos ilgis – 553,5 nm; fonas nekoreguojamas; kuras – liesas; maksimaliai absorbcijai gauti optimizuojami degiklio aukštis ir kuro sąlygos.
5.2.2. Tam tikromis sąlygomis bario absorbciją gali padidinti kalcis. Ją galima sumažinti magnio jonais, kurių koncentracija turi būti 5 g viename litre.
5.3. Kalibravimas
5.3.1. Į 100 ml matavimo kolbas pipete įpilama 1,0, 2,0, 3,0, 4,0 ir 5,0 ml etaloninio bario tirpalo (3.5.2). Į kiekvieną kolbą pipete įpilama 5,0 ml kalio chlorido tirpalo (3.4); pripilama iki žymės 0,07 M vandenilio chlorido tirpalo (3.2) ir išmaišoma. Šiuose tirpaluose atitinkamai yra 2,0, 4,0, 6,0, 8,0 ir 10,0 mg bario viename mililitre.
5.3.3. Matuojama tuščiojo tirpalo (5.3.1) absorbcija; gautoji vertė kalibracinėje kreivėje atitinka nulinę bario koncentraciją. Matuojama kiekvieno bario kalibracinio etaloninio tirpalo (5.3.1) absorbcija. Brėžiama nustatytų absorbcijos verčių priklausomybės nuo bario koncentracijos kalibracinė kreivė.
6. Apskaičiavimas. Pigmente esantis tirpaus bario kiekis (% m/m) apskaičiuojamas pagal formulę:
% (m/m) tirpaus bario = 
,
čia: m – analizei paimto mėginio (5.1.1) masė gramais; c – mėginio tirpale (5.1.5) esančio bario koncentracija, nustatyta iš kalibracinės kreivės, mikrogramais mililitre; V – bendras ekstrahento tūris mililitrais (5.1.2); WBa – paimto ekstrakto, gauto pagal 5.1.5, tūris mililitrais.
II. Tirpaus stroncio kiekio nustatymas
8. Šis metodas taikomas stronciui, esančiam pigmentuose tirpių druskų arba dažalų pavidalu, ekstrahuoti ir kiekiui nustatyti.
9. Pigmentas tam tikromis sąlygomis ekstrahuojamas 0,07 M vandenilio chlorido tirpalu, o stroncio kiekis ekstrahente nustatomas atominės absorbcinės spektrometrijos metodu.
10. Reagentai. Jie turi būti naudojami analiziškai gryni.
10.3. Kalio chlorido tirpalas, 8% (m/t): 16 g kalio chlorido ištirpinama 200-uose ml 0,07 M vandenilio chlorido tirpalo (10.2).
10.4. Etaloniniai stroncio tirpalai
10.4.1. Pradinis etaloninis stroncio tirpalas – 1000 mg/ml 0,5 M azoto rūgšties tirpale („SpectrosoL“ arba jo atitikmuo).
11. Priemonės
12. Darbo eiga
12.1. Mėginio paruošimas
12.1.2. Į 100 ml matavimo kolbą pipete įpilama 5,0 ml kalio chlorido tirpalo (10.3) ir alikvotinė praskiesto filtrato (5.1.4) mėginio dalis (WSr ml) numatytai koncentracijai 2–5 mg stroncio viename mililitre gauti. (Reikėtų pradėti nuo 25 ml alikvotinės mėginio dalies). Iki žymės pripilama 0,07 M vandenilio chlorido tirpalo (10.2) ir išmaišoma.
12.2. Atominės absorbcinės spektrometrijos sąlygos
12.2.1. Liepsna – azoto suboksidas (N2O) ir acetilenas; bangos ilgis – 460,7 nm; fonas nekoreguojamas; kuras liesas; maksimaliai absorbcijai gauti optimizuojami degiklio aukštis ir kuro sąlygos.
12.3. Kalibravimas
12.3.1. Į 100 ml matavimo kolbas pipete įpilama 1,0, 2,0, 3,0, 4,0 ir 5,0 ml etaloninio stroncio tirpalo (10.4.2). Į kiekvieną kolbą pipete įpilama 5,0 ml kalio chlorido tirpalo (10.3); pripilama iki žymės 0,07 M vandenilio chlorido tirpalo (10.2) ir išmaišoma. Šiuose tirpaluose atitinkamai yra 1,0, 2,0, 3,0, 4,0, ir 5,0 mg stroncio viename mililitre.
12.3.3. Matuojama tuščiojo tirpalo (12.3.2) absorbcija; gautoji vertė kalibracinėje kreivėje atitinka nulinę stroncio koncentraciją. Matuojama kiekvieno stroncio kalibravimo etaloninio tirpalo (12.3.1) absorbcija. Brėžiama absorbcijos verčių priklausomybės nuo stroncio koncentracijų kalibracinė kreivė.
13. Apskaičiavimas. Pigmente esantis tirpaus stroncio kiekis (% m/m) apskaičiuo-jamas pagal formulę:
% (m/m) tirpaus stroncio = 
,
čia: m – analizei paimto mėginio (5.1.1 punktas) masė gramais; c – mėginio tirpale (5.1.1) esančio stroncio koncentracija, nustatyta iš kalibracinės kreivės, mikrogramais viename mililitre; V – ekstrahento tūris mililitrais (5.1.2 punktas); WSr – ekstrakto, paimto pagal 12.1.2 p., tūris mililitrais.
4 priedas
BENDROJO FLUORO KIEKIO DANTŲ PASTOJE NUSTATYMAS
1. Šis metodas taikomas bendrajam fluoro kiekiui dantų pastoje, kai fluoro kiekis neviršija 0,25%, nustatyti.
3. Nustatymas atliekamas dujų chromatografijos būdu. Fluoras iš fluoro turinčių junginių yra paverčiamas trietilfluorosilanu (TEFS) tiesiogine reakcija su chlorotrietilsilanu (TECS) rūgščioje terpėje ir tuo pat metu ekstrahuojamas ksilenu, kuriame yra cikloheksano, kaip vidinės etaloninės medžiagos.
4. Reagentai. Jie turi būti naudojami analiziškai gryni.
4.5. Ksilenas be smailių chromatogramoje, priešingai tirpiklio smailei, chromatografuojant tomis pačiomis sąlygomis kaip ir bandinio (6.1). Jeigu reikia, gryninama distiliuojant (5.8).
4.7. Etaloniniai fluoro tirpalai
4.7.1. Pradinis tirpalas, 0,25 mg F-/ml: tiksliai pasveriama 138,1 mg natrio fluorido (4.1) ir ištirpinama vandenyje (4.2). Visas tirpalo kiekis perpilamas į 250 ml matavimo kolbą (5.5). Skiedžiama iki žymės vandeniu (4.2) ir išmaišoma.
4.9. Chlortrietilsilanas/vidinis etaloninis tirpalas: pipete (5.7) į 10 ml matavimo kolbą įpilama 0,6 ml TECS (4.6) ir 0,12 ml vidinio etaloninio tirpalo. Praskiedžiama ksilenu (4.5) iki žymės ir išmaišoma. Kiekvieną dieną ruošiamas šviežias tirpalas.
5. Priemonės
5.6. Centrifugos mėgintuvėliai (stikliniai): 20 ml, su teflonu dengtais užsukamais dangteliais, Sovirel 611-56 tipo arba lygiaverčiai. Mėgintuvėliai ir užsukami dangteliai kelias valandas mirkomi perchlorato rūgštyje (4.11), po to penkis kartus iš eilės plaunami vandeniu (4.2) ir paskiausiai džiovinami 100oC temperatūroje.
6. Darbo eiga
6.1. Mėginio analizė
6.1.1. Parenkama anksčiau neatidaryta dantų pastos tūbelė, perpjaunama, išimamas visas jos turinys, kuris įdedamas į plastikinį indą, gerai išmaišomas ir laikomas tokiomis sąlygomis, kad nesugestų.
6.1.2. Centrifugos mėgintuvėlyje (5.6) pasveriama 150 mg (m) mėginio, įpilama 5 ml vandens (4.2) ir homogenizuojama (5.3).
6.1.5. Pipete į centrifugos mėgintuvėlį (5.6) įlašinama 0,5 ml chlortrietilsilano/vidinio etaloninio tirpalo (4.9).
6.1.6. Mėgintuvėlio dangtelis užsukamas (5.6) ir gerai maišoma 45 minutes purtykle (5.4), nustatyta 150 smūgių per minutę.
6.1.7. Centrifuguojama 10 minučių tokiu greičiu, kad aiškiai atsiskirtų fazės, mėgintuvėlio dangtelis atsukamas, nupilamas organinis sluoksnis ir į dujų chromatografo (5.2) kolonėlę įšvirkščiama 3 ml organinės fazės. Visų sudedamųjų dalių eliuavimas trunka apie 20 minučių.
6.1.8. Įšvirkščiama dar kartą, apskaičiuojamas vidutinis smailės ploto koeficientas (ATEFS/Ach) ir iš kalibracinės kreivės (6.3) užrašomas atitinkamas fluoro kiekis (miligramais (m1).
6.2. Chromatografijos sąlygos
6.2.1. Kolonėlė – nerūdijančio plieno, ilgis – 1,8 m, skersmuo – 3 mm. Įkrova – Gaschrom Q, 80 – 100 mešų. Nuostovioji fazė – silikoninė alyva DC 200 arba jos atitikmuo, 20%.
6.2.2. Kolonėlė per naktį kondicionuojama 100oC temperatūroje (stumiančiųjų dujų srautas – 25 ml azoto per minutę); taip kartojama kiekvieną naktį. Po kiekvienos ketvirtos arba penktos įšvirkštos porcijos kolonėlė pakartotinai kondicionuojama 30 minučių šildant 100oC temperatūroje.
6.3. Kalibracinė kreivė
6.3.1. Į šešis centrifugos mėgintuvėlius (5.6) pipete įpilama 0, 1, 2, 3, 4 ir 5 ml atskiesto etaloninio fluoro tirpalo (4.7.2). Į kiekvieną mėgintuvėlį iki 5 ml įpilama vandens (4.2).
7. Apskaičiavimas. Bendras fluoro kiekis mėginyje (fluoro masės procentais)
(% (m/m) F) apskaičiuojamas pagal formulę:
% F = 
%,
čia: – mėginio masė miligramais (6.1.2); m1 – F kiekis, gautas iš kalibracinės kreivės (6.1.8), miligramais.
5 priedas
BENZENKARBOKSIRŪGŠTIES, 4-HIDROKSIBENZENKARBOKSIRŪGŠTIES, SORBO RŪGŠTIES, SALICILO RŪGŠTIES IR PROPIONO RŪGŠTIES ATPAŽINIMAS IR JŲ KIEKIŲ NUSTATYMAS
I. BENDROSIOS NUOSTATOS
1. Šis metodas taikomas benzenkarboksirūgšties, 4-hidroksibenzenkarboksirūgšties, sorbo rūgšties, salicilo rūgšties ir propiono rūgšties atpažinimui ir jų kiekių nustatymui kosmetikos gaminiuose. Šių konservantų atpažinimo, taip pat propiono rūgšties, 4-hidroksibenzenkarboksi-rūgšties, salicilo rūgšties, sorbo rūgšties ir benzenkarboksirūgšties kiekio nustatymo procedūros aprašomos atskirai.
II. ATPAŽINIMAS
3. Atlikus konservantų rūgštinį ar šarminį ekstrahavimą, ekstraktas analizuojamas plonasluoksnės chromatografijos (TLC) metodu, naudojant pažangiausią medžiagų nustatymo techniką. Priklausomai nuo gautų rezultatų atpažinimas patvirtinamas didelio slėgio skysčių chromatografijos (HPLC) metodu arba, propiono rūgšties atveju, dujų chromatografijos (GC) metodu.
4. Reagentai. Jie turi būti naudojami analiziškai gryni.
4.18. Etaloniniai tirpalai: paruošiami visų penkių konservantų (4.13–4.17) 0,1 % (m/t) tirpalai (100 mg/100 ml) dietileteryje.
4.19. Derivatizacijos reagentas – 2-brom-2’-acetonaftono (4.12) 0,5 % (m/t) tirpalas acetonitrile (4.4) (50 mg/10 ml). Šis tirpalas turi būti ruošiamas kas savaitę ir laikomas šaldytuve.
4.20. Katalizatoriaus tirpalas – ličio karbonato (4.11) 0,3 % (m/t) tirpalas vandenyje (300 mg/100 ml). Šis tirpalas turi būti paruoštas prieš pat naudojimą.
5. Priemonės
5.4. Plonasluoksnės plokštelės, Kieselgel 60 be fluorescencijos indikatoriaus, 20 x 20 cm dydžio, 0,25 mm sluoksnio storio su koncentracijos zona 2,5 x 20 cm (Merck 11845 arba jo atitikmuo).
5.9. Filtravimo popierius, 90 mm skersmens, Schleicher & Schull, Weissband No 5892 arba jo atitikmuo.
6. Darbo eiga
6.1. Mėginio paruošimas
6.1.1. 50 ml stikliniame mėgintuvėlyje su užsukamu dangteliu (5.8) pasveriama apie 1 g bandinio. Įlašinami keturi lašai 4 M vandenilio chlorido (4.8) ir 40 ml acetono (4.2). Didelio šarmingumo gaminiams, pavyzdžiui, tualetiniam muilui, reikėtų pridėti 20 lašų 4 M vandenilio chlorido (4.8). Indikatoriniu popieriumi (5.10) tikrinama, kad pH būtų apie 2. Mėgintuvėlis užsukamas ir smarkiai kratomas vieną minutę.
6.1.2. Palengvinti konservantų ekstrahavimui į acetono fazę mišinys atsargiai šildomas iki 60 0C temperatūros, kol ištirpsta skystoji fazė.
6.1.3. Tirpalas atvėsinamas iki kambario temperatūros ir filtruojamas per filtravimo popierių (5.9) į kūginę kolbą.
6.1.4. Į 200 ml kūginę kolbą įpilama 20 ml filtrato, 20 ml vandens ir išmaišoma. Lašinant 4 M kalio hidroksidą (4.9), mišinio pH nustatomas apie 10, pH tikrinant indikatoriniu popieriumi (5.10).
6.1.5. Pridedama 1 g kalcio chlorido (4.10) ir smarkiai kratoma. Filtruojama per filtravimo popierių (5.9) į 250 ml dalijamąjį piltuvą, kuriame yra 75 ml dietileterio (4.3) ir smarkiai kratoma vieną minutę. Leidžiama atsiskirti sluoksniams ir vandeninis sluoksnis supilamas į 250 ml kūginę kolbą. Eterinis sluoksnis išpilamas. Tikrinant indikatoriniu popieriumi (5.10), lašinant 4 M vandenilio chloridą (4.8), vandeninio tirpalo pH nustatomas apie 2. Įpilama 10 ml dietileterio (4.3), kolba užkemšama ir vieną minutę smarkiai kratoma, leidžiant atsiskirti sluoksniams ir eterinis sluoksnis perpilamas į sukamąjį plėvelės garintuvą (5.12). Vandeninis sluoksnis išpilamas.
6.2. Plonasluoksnė chromatografija
6.2.1. Kiekvienam chromatografuojamam etaloniniam ir mėginiui naudojama apytikriai 3 ml ličio karbonato tirpalo (4.20), kuris švirkštu (5.5) vienodais atstumais užlašinamas ant plonasluoksnės chromatografijos (TLC) plokštelės (5.4) pradinės linijos koncentracijos zonoje ir džiovinamas šalto oro srovėje.
6.2.2. TLC plokštelė dedama ant įkaitintos iki 40 oC kaitinamosios plokštės (5.13), kad dėmės būtų kaip galima mažesnės. Mikrošvirkštu (5.5) ant plokštelės pradinės linijos tiksliai tuose taškuose, kur buvo užlašinta ličio karbonato tirpalo, užlašinama po 10 ml visų etaloninių tirpalų (4.18) ir mėginio tirpalo (6.1).
6.2.3. Tiksliai tuose taškuose, kur buvo užlašinti etaloniniai ir mėginio tirpalai bei ličio karbonato tirpalas, užlašinama apie 15 ml derivatizacijos reagento (4.19) (2-brom-2’-acetonaftono tirpalo).
6.2.4. TLC plokštelė 45 minutes kaitinama 80oC temperatūros džiovinimo spintoje (5.7). Atvėsinus plokštelė ryškinama kameroje (5.2), kuri buvo balansuojama 15 minučių (nenaudojant filtravimo popieriaus įdėklo), naudojant judančiosios fazės tirpiklį 4.21 (toluenas ir acetonas), kol tirpiklio frontas pasislinks 15 cm (tai gali užtrukti apie 80 minučių).
7. Atpažinimo eiga
7.2. Gautosios mėginio Rf reikšmės ir charakteristikos UV spinduliuotėje palygina-mos su gautosiomis etaloninių tirpalų reikšmėmis.
7.3. Daromos preliminarios išvados apie esančių konservantų buvimą ir jų tapatumą. Atliekama didelio slėgio skysčių chromatografija, aprašyta III skyriuje, o jeigu išaiškėja esant propiono rūgšties, – dujų chromatografija, aprašyta IV skyriuje. Gautos sulaikymo trukmės lyginamos su etaloninių tirpalų sulaikymo trukmėmis.
III. BENZENKARBOKSIRŪGŠTIES, 4-HIDROKSIBENZENKARBOKSI-RŪGŠTIES, SORBO RŪGŠTIES IR SALICILO RŪGŠTIES KIEKIO NUSTATYMAS
8. Parūgštintas mėginys ekstrahuojamas etanolio ir vandens mišiniu. Konservantų kiekis po filtravimo nustatomas didelio slėgio skysčių chromatografijos (HPLC) būdu.
9. Reagentai. Jie turi būti naudojami analiziškai gryni ir tiktų HPLC atlikti.
9.13. Etanolio ir vandens mišinys – devynios tūrio dalys etanolio (9.2) sumaišomos su viena tūrio dalimi vandens (2.1).
9.14. Vidinis etaloninis tirpalas: paruošiamas tirpalas, kuriame yra apytikriai 1 g 2-metoksibenzenkarboksirūgšties (9.12) ir 500 ml etanolio ir vandens mišinio (9.13).
9.15. Judančiosios fazės tirpiklis HPLC atlikti
9.15.1. Acetatinis buferis: į 1 l vandens suberiama 6,35 g natrio acetato (9.7), įpilama 20,0 ml acto rūgšties (9.8) ir išmaišoma.
9.16. Konservanto pradinis tirpalas: tiksliai pasveriama apie 0,05 g 4-hidroksiben-zenkarboksirūgšties (9.3), 0,2 g salicilo rūgšties (9.4), 0,2 g benzenkarboksirūgšties (9.5) ir 0,05 g sorbo rūgšties (9.6), ištirpinama 50 ml matavimo kolboje ir pripilama iki žymės etanolio ir vandens mišinio (9.13). Šis tirpalas, laikomas šaldytuve, yra stabilus vieną savaitę.
9.17. Etaloniniai konservanto tirpalai: į 20 ml matavimo kolbas įpilama 8,00, 4,00, 2,00, 1,00 ir 0,50 ml pradinio tirpalo (9.16). Į kiekvieną kolbą pilama po 10,00 ml vidinio etaloninio tirpalo (9.14) ir 0,5 ml 2 M sieros rūgšties (9.10). Iki žymės pripilama etanolio ir vandens mišinio (9.13). Šie tirpalai turi būti paruošti prieš pat naudojimą.
10. Priemonės
10.2. Didelio slėgio skysčių chromatografas su keičiamo bangos ilgio UV detektoriumi ir 10 ml inžektoriaus kilpa.
10.3. Analizinė kolonėlė: nerūdijančio plieno kolonėlė, 12,5–25 cm ilgio, 4,6 mm vidinio skersmens, įkrauta Nucleosil 5C18 arba jo atitikmeniu. Jeigu reikia, gali būti naudojama tinkama apsauginė kolonėlė.
10.4. Filtravimo popierius, 90 mm skersmens, Schleicher and Schull, Weissband No 5892 arba jo atitikmuo.
11. Darbo eiga
11.1. Mėginių paruošimas
11.1.1. Mėginio paruošimas, nepridedant vidinio etaloninio tirpalo
11.1.1.1. 50 ml stikliniame mėgintuvėlyje su užsukamu dangteliu (10.5) pasveriama 1 g bandinio. Į mėgintuvėlį pipete įpilama 1,00 ml 2 M sieros rūgšties (9.10) ir 40,0 ml etanolio ir vandens mišinio (9.13). Pridedama apie 1 g netolygų kunkuliavimą slopinančių granulių (10.7), mėgintuvėlis užsukamas ir ne mažiau kaip vieną minutę smarkiai kratomas, kol bus gauta vienalytė suspensija. Kad konservantai būtų lengviau ekstrahuojami į etanolio fazę, mėgintuvėlis lygiai penkioms minutėms dedamas į 600C temperatūros vandens vonią (10.1).
11.1.1.2. Mėgintuvėlis nedelsiant atvėsinamas šalto vandens srove, ekstraktas vieną valandą laikomas 50C temperatūroje.
11.1.2. Mėginio paruošimas, pridedant vidinio etaloninio tirpalo
11.1.2.1. 50 ml stikliniame mėgintuvėlyje su užsukamu dangteliu (10.5) vienos tūkstantosios gramo dalies tikslumu pasveriama 1
0,1 g (a gramų) bandinio. Pipete įpilama
1,00 ml 2 M sieros rūgšties (9.10) ir 30,0 ml etanolio ir vandens mišinio (9.13). Pridedama apie 1 g netolygų kunkuliavimą slopinančių granulių (10.7) ir 10,00 ml vidinio etaloninio tirpalo (9.14). Mėgintuvėlis užsukamas dangteliu ir smarkiai kratomas ne trumpiau kaip vieną minutę, kol bus gauta vienalytė suspensija. Konservantų ekstrahavimui į etanolio fazę palengvinti mėgintuvėlis lygiai penkioms minutėms dedamas į 600C temperatūros vandens vonią (10.1).
11.1.2.2. Mėgintuvėlis nedelsiant atvėsinamas šalto vandens srove, ekstraktas vieną valandą laikomas 5 0C temperatūroje.
11.2. Didelio slėgio skysčių chromatografija (HPLC)
11.2.2. Nustatoma, kad judančiosios fazės tirpalo srauto, tekančio per kolonėlę, greitis būtų 2,00,5 ml/minutę, o detektoriaus bangos ilgis – 240 nm.
11.2.3. Į skysčių chromatografą (10.2) įšvirkščiama po 10 ml visų etaloninių konservanto tirpalų (9.17). Iš gautų chromatogramų kiekvienam tirpalui nustatomas tirtų konservantų smailių aukščio ir vidinio etaloninio tirpalo smailės aukščio santykis. Brėžiama kiekvieno konservanto smailių aukščio ir kiekvieno etaloninio tirpalo koncentracijos santykio kreivė. Įsitikinama, kad kalibravimo metu nustatyta etaloninių tirpalų priklausomybė yra tiesinė.
11.3. Kiekio nustatymas
11.3.1. Į skysčių chromatografą (10.2) įšvirkščiama 10 ml mėginio ekstrakto (11.1.1) ir užrašoma chromatograma. Įšvirkščiama 10 ml etaloninio konservanto tirpalo (2.17) ir užrašoma chromatograma. Gautos chromatogramos palyginamos. Jeigu mėginio ekstrakto (11.1.1) chromatogramoje nėra smailės, kurios sulaikymo trukmė būtų apytikriai tokia pat kaip 2-metoksibenzenkarboksirūgšties (rekomenduojamas vidinis etaloninis tirpalas), į skysčių chromatografą įšvirkščiama 10 ml mėginio ekstrakto, kuriame yra vidinio etaloninio tirpalo (11.1.2), ir užrašoma chromatograma.
11.3.2. Jeigu mėginio ekstrakto (11.1.1), kurio sulaikymo trukmė tokia pat kaip 2-metoksibenzenkarboksirūgšties, chromatogramoje yra matoma trukdžių smailė, turi būti parenkamas kitas tinkamas vidinis etaloninis tirpalas. (Jeigu chromatogramoje nėra nors vieno iš tiriamųjų konservantų, šis konservantas gali būti naudojamas kaip vidinis etaloninis tirpalas.)
11.3.3. Įsitikinama, ar etaloninio tirpalo ir mėginio tirpalo chromatogramos atitinka šiuos reikalavimus:
11.3.3.1. mažiausiai atskirtos poros smailių atskyrimas yra ne mažesnis kaip 0,90. Smailių atskyrimas nustatomas taip, kaip pavaizduota 1 pav. Jeigu neįvyksta reikalingas smailių atskyrimas, turi būti naudojama labiau tinkanti kolonėlė, arba judančiosios fazės tirpalo sudėtis turėtų būti derinama, kol atitiks reikalavimus;
1 pav. Smailių atskyrimas
11.3.3.2. visų gautų smailių asimetrijos koeficientas As svyruoja nuo 0,9 iki 1,5. Smailių asimetrijos koeficientas nustatomas taip, kaip pavaizduota 2 pav. (Rekomenduojamas savirašio greitis, užrašant chromatrogramą asimetrijos koeficientui nustatyti, – ne mažesnis kaip 2 cm per minutę.);
2 pav. Smailių asimetrijos koeficientas
12. Apskaičiavimas. Tiriamųjų konservantų smailių santykis su 2-metoksibenzenkar-boksirūgšties (vidinė etaloninė medžiaga) smaile ir kalibracinė keivė naudojami rūgštinių konservantų koncentracijai bandinio tirpale apskaičiuoti. Benzenkarboksirūgšties, 4-hidrobenzen-karboksirūgšties, sorbo rūgšties arba salicilo rūgšties kiekis mėginyje apskaičiuojamas masės procentais (xi) pagal formulę:
xi % (m/m) = 
= 
,
čia: a – mėginio (11.1.2) masė gramais; b – konservanto koncentracija mėginio ekstrakte (11.1.2), nustatyta iš kalibracinės kreivės (mg/ml).
13. Pakartojamumas
13.1. Jeigu 4-hidroksibenzenkarboksirūgšties kiekis sudaro 0,40%, dviejų lygiagrečių to paties mėginio nustatymų rezultatų skirtumas turi neviršyti absoliučios 0,035% vertės.
13.2. Jeigu benzenkarboksirūgšties kiekis sudaro 0,50%, dviejų lygiagrečių to paties mėginio nustatymų rezultatų skirtumas turi neviršyti absoliučios 0,050% vertės.
13.3. Jeigu salicilo rūgšties kiekis sudaro 0,50%, dviejų lygiagrečių to paties mėginio nustatymų rezultatų skirtumas turi neviršyti absoliučios 0,045% vertės.
13.4. Jeigu sorbo rūgšties kiekis sudaro 0,60%, dviejų lygiagrečių to paties mėginio nustatymų rezultatų skirtumas turi neviršyti absoliučios 0,035% vertės.
IV. PROPIONO RŪGŠTIES KIEKIO NUSTATYMAS
14. Šis metodas taikomas propiono rūgšties kiekiui nustatyti, kai jos maksimali koncentracija kosmetikos gaminiuose yra 2% (m/m).
15. Propiono rūgšties koncentracija, nustatyta šiuo metodu, išreiškiama gaminio masės procentais (% m/m).
16. Ekstrahavus propiono rūgštį iš gaminio, jos kiekis nustatomas dujų chromatografijos metodu, kaip vidinę etaloninę medžiagą naudojant 2-metilpropiono rūgštį.
17. Reagentai. Jie turi būti naudojami analiziškai gryni.
17.6. Propiono rūgšties tirpalas: 50 ml matavimo kolboje tiksliai pasveriama apie 1,00 g (p gramų) propiono rūgšties ir iki žymės pripilama etanolio (17.2).
18. Priemonės
19. Darbo eiga
19.1. Mėginių paruošimas
19.1.1. Mėginio paruošimas be vidinio etaloninio tirpalo
19.1.1.1. Stikliniame mėgintuvėlyje (18.3) pasveriama apie 1 g bandinio. Įpilama 0,5 ml ortofosfato rūgšties (17.5) ir 9,5 ml etanolio (17.2).
19.1.1.2. Mėgintuvėlis uždaromas ir smarkiai kratomas. Jeigu reikia, mėgintuvėlis penkioms minutėms dedamas į pašildytą iki 600C temperatūros (18.4) vandens vonią, kad lipidų fazė iki galo ištirptų. Greitai atvėsinama vandens srove. Dalis tirpalo filtruojama per membraninį filtrą (18.5). Filtratas chromatografuojamas tą pačią dieną.
19.1.2. Mėginio paruošimas su vidiniu etaloniniu tirpalu
19.1.2.1. Stikliniame mėgintuvėlyje (18.3) vienos tūkstantosios gramo dalies tikslumu pasveriama 10,1 g (a gramų) bandinio. Įpilama 0,5 ml ortofosfato rūgšties (17.5), 0,50 ml vidinio etaloninio tirpalo (17.7) ir 9 ml etanolio (17.2).
19.1.2.2. Mėgintuvėlis uždaromas ir smarkiai kratomas. Jeigu reikia, mėgintuvėlis dedamas penkioms minutėms į 60 oC temperatūros vandens vonią (18.4), kad ištirptų lipidų fazė. Greitai atvėsinama vandens srove. Dalis tirpalo filtruojama per membraninį filtrą (18.5). Filtratas chromatografuojamas tą pačią dieną.
19.2. Dujų chromatografijos sąlygos
19.2.1. Kolonėlė – nerūdijančio plieno, ilgis – 2 m, skersmuo – 3 mm, įkrova – 10% SPTM 1000 (arba jo atitikmuo) + 1% H3PO4 ant Chromosorb, WAW 100 – 120 mešų.
19.3. Chromatografija
19.3.1. Kalibravimas
19.3.1.1. Į 20 ml matavimo kolbas pipete pilama 0,25, 0,50, 1,00, 2,00 ir 4,00 ml propiono rūgšties tirpalo (17.6) Į kiekvieną matavimo kolbą pipete pilama 1,00 ml vidinio etaloninio tirpalo (17.7); pripilama iki žymės etanolio (17.2) ir išmaišoma. Taip paruoštuose tirpaluose yra e mg/ml 2-metilpropiono rūgšties – vidinės etaloninės medžiagos (1 mg/ml, jeigu e = 1000) ir p/4, p/2, p, 2p, 4p mg/ml propiono rūgšties (0,25, 0,50, 1,00, 2,00, 4,00 mg/ml, jeigu p = 1000).
19.3.1.2. Įšvirkščiama 1 ml kiekvieno tirpalo ir kalibracinė kreivė brėžiama ant abscisės ašies atidedant propiono rūgšties ir 2-metilpropiono rūgšties masių santykį, ant ordinatės ašies – atitinkamų smailių plotų santykį.
19.3.2. Kiekio nustatymas
19.3.2.1. Įšvirkščiama 1 ml mėginio filtrato (19.1.1). Chromatograma palyginama su etaloninių tirpalų (19.3.1) chromatogramomis. Jeigu smailės sulaikymo trukmė yra beveik tokia pati kaip 2-metilpropiono rūgšties, pakeičiama vidinė etaloninė medžiaga. Jeigu trukdžių nėra, įšvirkščiama 1 ml mėginio filtrato (19.1.2), matuojami propiono rūgšties ir vidinės etaloninės medžiagos smailės plotai.
20. Apskaičiavimas
20.1. Iš kalibracinės kreivės, gautos pagal 19.3.1 punktą, nustatomas masių santykis (K), atitinkantis pagal 19.3.2 punktą apskaičiuotą smailės plotų santykį.
20.2. Nustačius masių santykį, propiono rūgšties kiekis mėginyje (X) masės procentais apskaičiuojamas pagal formulę:
x % (m/m) = K 
= K 
,
čia: K – 20.1 punkte apskaičiuotas masių santykis; e – vidinės etaloninės medžiagos, pasvertos pagal 17.7 p., masė gramais; a – mėginio, pasverto pagal 19.1.2 p., masė gramais. Duomenys apvalinami iki vienos dešimtosios.
6 priedas
BENZILO ALKOHOLIO ATPAŽINIMAS IR KIEKIO NUSTATYMAS
I. Atpažinimas
2. Benzilo alkoholis atpažįstamas plonasluoksnės chromatografijos, atliekamos ant silikagelio plokštelių, metodu.
3. Reagentai. Jie turi būti naudojami analiziškai gryni.
3.6. Etaloninis benzilo alkoholio tirpalas: 0,1 g benzilo alkoholio (3.1) pasveriama 100 ml matavimo kolboje, pripilama iki žymės etanolio (3.3) ir išmaišoma.
3.7. Plonasluoksnės chromatografijos plokštelės: stiklas, 100 x 200 mm arba 200 x 200 mm, padengtos 0,25 mm silikagelio 60 F254 sluoksniu.
4. Priemonės
4.2. Chromatografo kamera su dvigubu indu tirpikliams, kurios matmenys apytikriai 80 mm x 230 mm x 240 mm.
5. Darbo eiga
5.1. Mėginio paruošimas. 10 ml matavimo kolboje pasveriama 1,0 g analizuotino bandinio. Įpilama 3 ml chloroformo (3.2) ir smarkiai kratoma, kol mėginys disperguosis. Pripilama iki žymės etanolio (3.3) ir smarkiai kratoma, kol susidarys skaidrus arba beveik skaidrus tirpalas.
5.2. Plonasluoksnė chromatografija
5.2.1. Chromatografo kamera (4.2) pripildoma n-pentano (3.4) taip: užpakalinio kameros indo sienelė išklojama chromatografiniu popieriumi (4.3) taip, kad popieriaus apačia būtų tirpiklyje. Į užpakalinį indą įpilama 25 ml n-pentano (3.4), šį tirpiklį pilant per chromatografinio popieriaus išklojos paviršių. Nedelsiant uždedamas dangtelis ir kamera paliekama 15 minučių.
5.2.2. 10 ml bandinio tirpalo (5.1) ir 10 ml etaloninio benzilo alkoholio tirpalo (3.6) užlašinama ant chromatografinės plokštelės (3.7) tinkamose pradinės linijos vietose. Leidžiama išdžiūti.
5.2.3. Į priekinį kameros indą pipete įpilama 10 ml dietileterio (3.5) ir plokštelė (5.2.2) nedelsiant dedama į šį indą. Greitai uždedamas kameros dangtis, plokštelė ryškinama iki 150 mm. Plokštelė išimama iš chromatografo kameros ir paliekama išdžiūti kambario temperatūroje.
5.2.4. Plokštelė (5.2.3) stebima ultravioletinėje šviesoje ir pažymimos violetinių dėmių vietos. Plokštelė apipurškiama vizualizavimo reagentu (3.8), po to kaitinama 1200C temperatūroje apie 15 minučių. Benzilo alkoholis išryškėja tamsiai mėlynomis dėmėmis.
II. Kiekio nustatymas
7. Bandinys ekstrahuojamas metanoliu, o benzilo alkoholio kiekis ekstrakte nustatomas didelio slėgio skysčių chromatografijos (HPLC) metodu.
8. Reagentai. Jie turi būti naudojami analiziškai gryni ir tinkantys HPLC.
8.5. Benzilo alkoholio pradinis tirpalas: 100 ml matavimo kolboje tiksliai pasveriama apie 0,1 g benzilo alkoholio (8.3). Iki žymės pripilama metanolio (8.1) ir išmaišoma.
8.6. Vidinis etaloninis pradinis tirpalas: 100 ml matavimo kolboje tiksliai pasveriama apie 0,1 g 4-etoksifenolio (8.2). Iki žymės pripilama metanolio (8.1) ir išmaišoma.
8.7. Etaloniniai tirpalai: į 25 ml matavimo kolbas pipete įpilama pradinio benzilo alkoholio tirpalo (8.5) ir vidinio etaloninio pradinio tirpalo (8.6) pagal 1 lentelę. Pripilama iki reikiamo tūrio metanolio (8.1) ir išmaišoma.
1 lentelė. Etaloninių tirpalų koncentracija
| Etaloninis tirpalas |
Benzilo alkoholio koncentracija |
4-etoksifenolio koncentracija |
||
| įpilta (8.5) ml |
mg/ml* |
įpilta (8.6) ml |
mg/ml* |
|
| I |
0,5 |
20 |
2,0 |
80 |
| II |
1,0 |
40 |
2,0 |
80 |
| III |
2,0 |
80 |
2,0 |
80 |
| IV |
3,0 |
120 |
2,0 |
80 |
| V |
5,0 |
200 |
2,0 |
80 |
| * Šios vertės yra pateiktos kaip nuoroda ir atitinka etaloninių tirpalų, paruoštų naudojant benzilo alkoholio (8.5) ir 4-etoksifenolio (8.6) tirpalus, koncentracijas, kuriose yra atitinkamai lygiai 0,1% (m/t) benzilo alkoholio ir lygiai 0,1% (m/t) 4-etoksifenolio. |
||||
9. Priemonės
9.2. Didelio slėgio skysčių chromatografijos įranga su keičiamo bangos ilgio UV detektoriumi ir 10 ml įšvirkštimo kilpa.
9.3. Analizinė kolonėlė: 250 mm x 4,6 mm nerūdijančio plieno kolonėlė, kurios įkrova – 5 mm Spherisorb ODS arba jo atitikmuo.
10. Darbo eiga
10.1. Mėginio paruošimas
10.1.1. Centrifugos mėgintuvėlyje (9.7) tiksliai pasveriama apie 0,1 g (m gramų) bandinio ir įpilama 5 ml metanolio (8.1).
10.1.2. Kaitinama 10 minučių 500C temperatūros vandens vonioje (9.4), po to mėgintuvėlis dedamas į ultragarso vonią (9.5) ir laikomas, kol mėginys visiškai disperguosis.
10.1.5. Mėginys dar kartą ekstrahuojamas 5 ml metanolio (8.1). Ekstraktai sumaišomi 25 ml matavimo kolboje.
10.2. Chromatografija
10.2.1. Didelio slėgio skysčių chromatografijos įranga (9.2) sutvarkoma įprastu būdu. Judančiosios fazės (8.4) srauto greitis nustatomas 2,0 ml per minutę.
10.3. Kalibravimas
10.3.1. Įšvirkščiama po 10 ml kiekvieno benzilo alkoholio etaloninio tirpalo (8.7) ir išmatuojami benzilo alkoholio ir 4-etoksifenolio smailių plotai.
10.4. Kiekio nustatymas
10.4.1. Įšvirkščiama 10 ml mėginio tirpalo (10.1.6) ir matuojami benzilo alkoholio ir 4-etoksifenolio smailių plotai. Apskaičiuojamas benzilo alkoholio ir 4-etoksifenolio smailių plotų santykis. Ši darbo eiga kartojama, įpilant po 10 ml (alikvotinę dalį) mėginio tirpalo, kol bus gauti pastovūs rezultatai.
11. Apskaičiavimas. Benzilo alkoholio kiekis mėginyje masės procentais apskaičiuojamas pagal formulę:
% (m/m) benzilo alkoholio = 
,
čia: m – analizei paimto mėginio (10.1.1) masė gramais; c – benzilo alkoholio koncentracija mėginio tirpale (10.1.6), nustatyta iš kalibracinės kreivės, mikrogramais mililitre.
7 priedas
CHLORBUTANOLIO KIEKIO NUSTATYMAS
1. Metodas taikomas chlorbutanolio (INN) kiekiui nustatyti, kai jo koncentracija bet kuriame kosmetikos gaminyje, išskyrus aerozolius, neviršija 0,5% (m/m).
2. Chlorbutanolio kiekis, nustatytas šiuo metodu, yra išreiškiamas gaminio masės procentais (% m/m).
3. Tinkamai apdorojus analizuojamą bandinį, nustatymas atliekamas dujų chromatografijos metodu kaip vidinę etaloninę medžiagą naudojant 2,2,2-trichloretanolį.
4. Reagentai. Jie turi būti naudojami analiziškai gryni.
5. Priemonės
6. Darbo eiga
6.1. Mėginio paruošimas. Tiksliai pasveriama 0,1–0,3 g (p gramų) bandinio ir visas kiekis suberiamas į 100 ml matavimo kolbą. Ištirpinama etanolyje (4.3), įpilama 1 ml vidinio etaloninio tirpalo (4.5) ir pripilama iki žymės etanolio (4.3).
6.2. Dujų chromatografijos sąlygos
6.2.1. Prietaiso eksploatavimo metu turi būti gaunamas sklaidos koeficientas R ≥ 1,5.
R = 2 
,
čia: R1 ir R2 – smailių sulaikymo trukmės minutėmis; W1 ir W2 – smailių pločiai pusėje aukščio milimetrais; d¢ – savirašio greitis milimetrais per minutę.
6.2.2. Reikalingos sklaidos gavimo sąlygos:
|
|
I kolonėlė |
II kolonėlė |
| Medžiaga |
Stiklas |
Nerūdijantis plienas |
| Ilgis |
1,80 m |
3 m |
| Skersmuo |
3 mm |
3 mm |
| Nuostovioji fazė |
10 % Carbowax 20 M TPA ant Gaschrom, Q 80 – 100 mešų |
5 % OV 17 ant Chromosorb WAW DMCS, 80 – 100 mešų |
| Kondicionavimas |
2–3 dienos 190 0C temperatūroje |
|
| Temperatūra: |
|
|
| inžektoriaus |
2000C |
1500C |
| kolonėlės |
1500C |
1000C |
| detektoriaus |
2000C |
1500C |
| Stumiančiosios dujos |
Azotas |
Argonas ir metanas (95/5 t/t) |
| Srauto greitis |
35 ml/min. |
35 ml/min. |
6.3. Standartinė kreivė. Į penkias 100 ml matavimo kolbas įpilama po 1 ml etaloninio tirpalo (4.5) ir atitinkamai 0,2, 0,3, 0,4, 0,5 ir 0,6 ml etaloninio tirpalo (4.4), įpilama iki žymės etanolio (4.3), išmaišoma. Po 1 ml kiekvieno tirpalo įšvirkščiama į chromatografą pagal 6.2.2 punkte apibūdintas darbo sąlygas ir brėžiama kalibracinė kreivė: ant abscisės ašies pažymimas chlorbutanolio masės santykis su 2,2,2-trichloretanolio mase, o ant ordinatės – atitinkamų smailių plotų santykis.
7. Apskaičiavimas
7.1. Iš standartinės kreivės (6.3) apskaičiuojamas kiekis a, išreikštas chlorbutanolio kiekiu mg tirpale 6.1.
8 priedas
CHLOROFORMO, ESANČIO DANTŲ PASTOJE, KIEKIO NUSTATYMAS
1. Šis metodas taikomas chloroformo kiekiui dantų pastoje nustatyti dujų chromatografija. Metodas tinka kiekiui nustatyti, kai chloroformo yra apie 5% arba mažiau.
3. Dantų pasta yra suspenduojama dimetilformamido ir metanolio mišinyje, į kurį įpiltas žinomas kiekis vidinio etalono – acetonitrilo. Po centrifugavimo skystosios fazės dalis analizuojama dujų chromatografija ir apskaičiuojamas chloroformo kiekis.
4. Reagentai. Jie turi būti naudojami analiziškai gryni.
4.6. Vidinis etaloninis tirpalas: į 50 ml matavimo kolbą pipete įpilama 5 ml dimetilformamido (4.4), po to – apie 300 mg (M mg) tiksliai pasverto acetonitrilo. Iki žymės pripilama dimetilformamido ir sumaišoma.
5. Priemonės
5.6. Mėgintuvėliai, apie 20 ml talpos, užsukamu dangteliu, Sovirel France Nr. 20 arba jų atitikmuo. Dangtelių viduje yra tarpinė, kurių viena pusė padengta teflonu.
6. Darbo eiga
6.1. Dujų chromatografijos sąlygos
6.1.1. Kolonėlės medžiaga: stiklas, ilgis – 150 cm, vidinis skersmuo – 4 mm, išorinis skersmuo – 6 mm.
6.1.2. Kolonėlė pripildoma Porapak Q, Chromosorb 101 arba jų atitikmeniu, 80–100 mešų (4.1), su vibratoriaus rūgštimi.
6.1.3. Liepsnos jonizacijos detektorius: jo jautris nustatomas taip, kad įšvirkštus 3 ml 4.7 punkte nurodyto tirpalo, acetonitrilo smailės aukštis sudarytų tris ketvirčius viso skalės aukščio.
6.1.5. Papildomos sąlygos: suderinti dujų srovę su detektoriumi taip, kad oro arba deguonies srautas būtų 5–10 kartų didesnis negu vandenilio.
6.1.6. Temperatūra: inžektoriaus bloko – 210°C, detektoriaus bloko – 210°C, kolonėlės krosnelės – 175°C.
7. Dangteliu užsukamame mėgintuvėlyje (5.6) 10 mg tikslumu pasveriama 6–7 g (M0 g) dantų pastos, paruoštos pagal 6.1.8 punktą, ir įdedami trys maži stikliniai rutulėliai.
8. Pipete į mėgintuvėlį įpilama lygiai 5 ml vidaus etaloninio tirpalo (4.6), 4 ml dimetilformamido (4.4) ir 1 ml metanolio (4.5), mėgintuvėlis užsukamas ir išmaišoma.
9. Užsuktas mėgintuvėlis pusę valandos purtomas mechaninėje purtyklėje, tada centrifuguojamas 15 minučių tokiu greičiu, kad aiškiai atsiskirtų fazės.
10. Pasitaiko, kad po centrifugavimo skystoji fazė lieka drumsta. Tuomet įmanoma šiek tiek nuskaidrinti, į skystąją fazę pridedant 1–2 g natrio chlorido, leidžiant nusistovėti ir pakartotinai centrifuguojant.
11. 6.1 punkte apibūdintomis sąlygomis įšvirkščiama 3 ml tirpalo. 9 punkte nurodytas veiksmas dar kartą pakartojamas. Esant anksčiau apibūdintoms sąlygoms, kaip orientacinės vertės gali būti pateikiamos šios sulaikymo trukmės:
12. Santykinio reaktingumo koeficientui nustatyti įšvirkščiama 3 ml tirpalo, nurodyto 4.7 punkte. Pakartojama dar kartą. Santykinis reaktingumo koeficientas yra nustatomas kiekvieną dieną.
13. Apskaičiavimas
13.1. Santykinio reaktingumo koeficiento apskaičiavimas.
13.1.1. Matuojamas acetonitrilo ir chloroformo smailių aukštis ir plotis ties puse aukščio, o abiejų smailių plotas apskaičiuojamas pagal formulę: aukštis x plotis ties puse aukščio.
13.1.2. Nustatomas acetonitrilo ir chloroformo smailių plotas chromatogramose, gautose pagal 12 punktą, ir apskaičiuojamas santykinis reaktingumo koeficientas fs pagal šią formulę:
fs = 
= 
,
čia: fs – chloroformo santykinis reaktingumo koeficientas; As – chloroformo smailės plotas (12); Ai – acetonitrilo smailės plotas (12); Ms – chloroformo masė mg 10 ml tirpalo, nurodyto 12 punkte (= M1); Mi – acetonitrilo masė mg 10 ml tirpalo, nurodyto 12 punkte (= 1/10 M).
13.2. Chloroformo kiekio apskaičiavimas
13.2.1. Pagal 13.1.1 punktą iš chromatogramų, gautų pagal 11 punkte nurodytą darbo eigą, apskaičiuojami chloroformo ir acetonitrilo smailių plotai.
13.2.2. Chloroformo kiekis dantų pastoje apskaičiuojamas pagal šią formulę:
% X = 
× 100% = 
,
čia: % X – chloroformo kiekis dantų pastoje, išreikštas masės procentais; As – chloroformo smailės plotas (11); Ai – acetonitrilo smailės plotas (11); Msx – mėginio, nurodyto 7 punkte, masė mg (= 1 000 × M0); Mi – acetonitrilo masė mg 10 ml tirpalo, gauto pagal 8 punktą (1/10 M).
9 priedas
CHININO ATPAŽINIMAS IR KIEKIO NUSTATYMAS
I. ATPAŽINIMAS
2. Atpažįstama atliekant plonasluoksnę chromatografiją ant silikagelio. Chininas rūgščioje terpėje, esant 360 nm bangos ilgiui, fluorescuoja mėlynai. Norint papildomai patvirtinti chinino buvimą, fluorescencija gali būti panaikinama bromo garais, o amoniako garai sukels gelsvą fluorescenciją.
3. Reagentai. Jie turi būti naudojami analiziškai gryni.
3.2. Judančiosios fazės tirpiklis – toluenas, dietileteris, dichlormetanas, dietilaminas, 20/20/20/8 (t/t/t/t).
3.6. Ryškinimo reagentas: į 95 ml dietileterio (3.5), esančio atvėsintame konteineryje, atsargiai įpilama 5 ml sieros rūgšties (3.4).
4. Priemonės
5. Darbo eiga
5.1. Mėginio paruošimas: 100 ml matavimo kolboje tiksliai pasveriamas toks bandinio kiekis, kuriame galėtų būti apie 100 mg chinino, ištirpinama ir pripilama iki žymės metanolio (3.3). Kolba užkemšama ir paliekama vienai valandai ultragarsiniame vibratoriuje (4.2) kambario temperatūroje. Filtruojama (4.3), šis filtratas naudojamas chromatografijai.
5.2. Plonasluoksnė chromatografija: 1,0 ml etaloninio tirpalo (3.10) ir 1,0 ml mėginio tirpalo (5.1) užlašinama ant silikagelio plokštelės (3.1). Chromatograma ryškinama naudojant tirpiklį (3.2) 150 mm atstumu kameroje, iš anksto prisotintoje tirpiklio (3.2).
5.3. Ryškinimas
5.3.4. Stebima UV lempos šviesoje, esant 360 nm bangos ilgiui. Chininas atrodo kaip ryškiai mėlynai fluorescuojanti dėmė.
5.3.5. Pagrindinių alkaloidų, giminingų chininui, RF vertės, kai ryškinama
tirpikliu (3.2):
| Alkaloidas |
RF |
| Chininas Chinidinas Cinchoninas Cinchonidinas Hidrochinidinas |
0,20 0,29 0,33 0,27 0,17 |
5.3.6. Kad papildomai būtų patvirtintas chinino buvimas, plokštelė apytikriai vieną valandą yra veikiama bromo (3.7) garais. Fluorescencija išnyksta. Kai ši plokštelė yra veikiama amoniako (3.8) garais, vėl pasirodo dėmės, kurios turi būti rudos spalvos, o kai plokštelė yra vėl tikrinama 360 nm bangos ilgio UV šviesoje, galima stebėti gelsvą fluorescenciją.
II. KIEKIO NUSTATYMAS
6. Šiuo metodu nustatomas chinino kiekis. Jis gali būti naudojamas nustatant didžiausią leidžiamą koncentraciją: šampūnuose – 0,5% (m/m), plaukų losjonuose – 0,2%.
8. Tinkamai apdorojus analizuojamą bandinį, nustatymas atliekamas didelio slėgio skysčių chromatografijos (HPLC) metodu.
9. Reagentai. Jie turi būti naudojami analiziškai gryni ir tikti HPLC.
9.7. Ortofosfato rūgšties tirpalas (0,1 M): pasveriama 11,53 g ortofosfato rūgšties (9.3) ir ištirpinama 1000 ml vandens matavimo kolboje.
9.8. Kalio dihidroortofosfato tirpalas (0,1 M): pasveriama 13,6 g kalio dihidroortofosfato (9.2) ir ištirpinama vandenyje 1000 ml matavimo kolboje.
9.9. Tetrametilamonio bromido tirpalas: 15,40 g tetrametilamonio bromido (9.4) ištirpinama vandenyje 1000 ml matavimo kolboje.
9.10. Eliuentas – ortofosfato rūgštis (9.7), kalio dihidroortofosfatas (9.8), tetrametilamonio bromidas (9.9), vanduo, acetonitrilas (9.1) 10/50/100/340/90 (t/t/t/t/t).
Šios judančiosios fazės sudėtis gali būti keičiama taip, kad sklaidos koeficientas
R būtų ≥ 1,5.
R = 2 
,
čia: R1 ir R2 – smailių sulaikymo trukmės minutėmis; W1 ir W2 – smailių pločiai pusėje aukščio milimetrais; d' – savirašio greitis milimetrais per minutę.
10. Priemonės
11. Darbo eiga
11.1. Mėginio paruošimas: 100 ml matavimo kolboje tiksliai pasveriamas toks bandinio kiekis, kuriame būtų 10,0 mg bevandenio chinino, įpilama 20 ml metanolio (9.6) ir kolba 20 minučių dedama į ultragarso vonią (10.2). Pripilama iki žymės metanolio (9.6). Tirpalas išmaišomas, po to filtruojamas (10.5).
11.2. Chromatografija: srauto greitis – 1,0 ml/min., detektoriaus (10.3) bangos ilgis – 332 nm, įšvirkščiamas tūris – 10 ml filtruoto tirpalo (11.1). Matuojamas smailės plotas.
12. Apskaičiavimas
12.1. Pagal kalibracinę kreivę (11.3) nustatomas įšvirkštame tūryje esantis bevandenio chinino kiekis mg.
III. PAKARTOJAMUMAS
13. Jeigu bevandenio chinino kiekis sudaro 0,5% (m/m), dviejų lygiagrečių to paties mėginio nustatymų rezultatų skirtumas turi neviršyti 0,02%.
10 priedas
CINKO KIEKIO NUSTATYMAS
1. Šis metodas taikomas nustatyti cinko, esančio chlorido, sulfato arba 4-hidroksibenzensulfonato junginių pavidalu, arba esant kelioms šioms cinko druskoms, kiekiui kosmetikos gaminiuose.
2. Cinko kiekis bandinyje nustatomas gravimetriškai bis(2-metil-8-chinolino oksido) pavidalu ir išreiškiamas cinko masės procentais.
3. Tirpale esantis cinkas yra nusodinamas rūgštinėje terpėje bis(2-metil-8-chinolino oksido) pavidalu. Nufiltravus nuosėdos yra išdžiovinamos ir pasveriamos.
4. Reagentai. Jie turi būti naudojami analiziškai gryni.
4.5. 6 % (m/t) amoniako tirpalas: 240 g koncentruoto amoniako (4.1) įpilama į 1000 ml matavimo kolbą, iki žymės praskiedžiama distiliuotu vandeniu ir išmaišoma.
4.6. Amonio acetato 0,2 M tirpalas: 15,4 g amonio acetato (4.3) ištirpinama distiliuotame vandenyje, praskiedžiama iki žymės 1000 ml matavimo kolboje ir išmaišoma.
5. Priemonės
5.9. Eksikatorius su tinkamu desikantu (pvz., silikagelis arba jo atitikmuo) ir drėgmės indikatoriumi.
6. Darbo eiga
6.1. 400 ml laboratorinėje stiklinėje pasveriama 5–10 g (M gramų) tiriamojo mėginio, kuriame yra 50–100 mg cinko, įpilama 50 ml distiliuoto vandens ir išmaišoma. Filtruojama, jeigu reikia, naudojantis vakuuminiu siurbliu, filtratas paliekamas.
6.3. Kiekvienam 10 mg cinko, esančio tirpale (6.2), įpilama 2 ml 2-metilchinolin-8-olio tirpalo (4.7) ir išmaišoma.
6.4. Mišinys praskiedžiamas 150 ml distiliuoto vandens, pakaitinama iki 60oC temperatūros (5.12) ir nuolat maišant įpilama 45 ml amonio acetato 0,2 M tirpalo (4.6).
6.5. Tirpalo pH nustatomas nuo 5,7 iki 5,9 lašinant 6% amoniako tirpalą (4.5) ir nuolat maišant; tirpalo pH matuojamas pH-metru.
6.6. Leidžiama tirpalui nusistovėti 30 minučių. Filtruojama naudojant vandens čiurkšlinį siurblį per G-4 stiklinį filtravimo tiglį, kuris buvo iš anksto išdžiovintas (150oC), atvėsintas ir pasvertas (M0 gramų), nuosėdos plaunamos 150 ml 95oC temperatūros distiliuoto vandens.
7. Apskaičiavimas. Cinko kiekis mėginyje apskaičiuojamas masės procentais
(% m/m) pagal formulę:
% cinko = 
;
čia: M – mėginio, paimto pagal 6.1 punktą, masė gramais; M0 – tuščio ir sauso stiklinio filtravimo tiglio masė gramais (6.6); M1 – filtravimo tiglio su nuosėdomis masė gramais (6.8).
11 priedas
CIRKONIO ATPAŽINIMAS IR CIRKONIO, ALIUMINIO IR CHLORO KIEKIŲ NUSTATYMAS NEAEROZOLINIUOSE GAMINIUOSE NUO PRAKAITAVIMO
I. Cirkonio atpažinimas
1. Šis metodas taikomas cirkoniui, esančiam neaerozoliniuose gaminiuose nuo prakaitavimo, atpažinti. Dar nėra metodų aliuminio cirkonio chlorido hidroksido kompleksui [AlxZr(OH)y Clxy. nH2O] atpažinti.
2. Cirkonis atpažįstamas pagal būdingas raudonai violetines nuosėdas, kurios susidaro su alizarino raudonuoju S labai rūgščioje terpėje.
3. Reagentai. Jie turi būti naudojami analiziškai gryni.
5. Darbo eiga
5.2. Įlašinami trys lašai alizarino raudonojo S tirpalo (3.2), po to – 2 ml koncentruoto vandenilio chlorido (3.1). Užkemšama ir kratoma.
II. Cirkonio kiekio nustatymas
6. Šis metodas taikomas cirkoniui, esančiam neaerozoliniuose gaminiuose nuo prakaitavimo aliuminio cirkonio chlorido hidroksido kompleksų pavidalu, kiekiui, cirkonio koncentracijai juose esant iki 7,5% (m/m), nustatyti.
7. Iš bandinio cirkonis yra ekstrahuojamas rūgščioje terpėje ir jo kiekis nustatomas liepsnos atominės absorbcijos spektrometrijos metodu.
8. Reagentai. Jie turi būti naudojami analiziškai gryni.
8.2. Vandenilio chlorido tirpalas, 10% (t/t): 100 ml koncentruoto vandenilio chlorido (8.1) supilama į 500 ml vandens, esančio laboratorinėje stiklinėje, nuolat maišant. Šis tirpalas perpilamas į vieno litro matavimo kolbą ir pripilama iki žymės vandens.
8.3. Etaloninis pradinis cirkonio tirpalas – 1000 mg/ml 0,5 M vandenilio chlorido tirpalo (SpectrosoL arba jo atitikmuo).
8.4. Aliuminio chloridas [AlCl3× 6H2O] – reagentas: 22,6 g aliuminio chlorido heksahidrato ištirpinama 250 ml 10% (t/t) vandenilio chlorido tirpalo (8.2).
9. Priemonės
10. Darbo eiga
10.1. Mėginio paruošimas
10.1.1. 150 ml laboratorinėje stiklinėje tiksliai pasveriama apie 1,0 g (m gramų) homogeniško bandinio. Įpilama 40 ml vandens ir 10 ml koncentruoto vandenilio chlorido (8.1).
10.1.2. Laboratorinė stiklinė dedama ant kaitintuvo su magnetine maišykle (9.2). Maišoma ir kaitinama, kol užvirs. Kad neišdžiūtų labai greitai, laboratorinė stiklinė uždengiama laikrodžio stiklu. Virinama penkias minutes, laboratorinė stiklinė nuimama nuo kaitintuvo ir atvėsinama kambario temperatūroje.
10.1.3. Laboratorinės stiklinės turinys per filtravimo popierių (9.3) filtruojamas į 100 ml matavimo kolbą. Laboratorinė stiklinė du kartus perplaunama, įpilant į ją po 10 ml vandens, kuris perfiltravus supilamas į kolbą. Pripilama iki žymės vandens ir išmaišoma. Šis tirpalas taip pat yra naudojamas aliuminio nustatymui (III dalis).
10.2. Atominės absorbcinės spektrometrijos sąlygos
10.2.1. Liepsna – azoto suboksidas (N2O) ir acetilenas; bangos ilgis – 360,1 nm; fonas nekoreguojamas; kuras – riebus; maksimaliai absorbcijai gauti optimizuojami degiklio aukštis ir kuro sąlygos.
10.3. Kalibravimas
10.3.1. Į 50 ml matavimo kolbas pipete įpilama 5,00, 10,00, 15,00, 20,00 ir 25,00 etaloninio pradinio cirkonio tirpalo (8.3). Į kiekvieną matavimo kolbą pipete įpilama po 5,00 ml aliuminio chlorido reagento (8.4) ir 5,00 ml amonio chlorido reagento (8.5). Pripilama iki žymės 10% (t/t) vandenilio chlorido tirpalo (8.2) ir išmaišoma. Šiuose tirpaluose atitinkamai yra 100, 200, 300, 400 ir 500 mg cirkonio viename mililitre.
10.3.3. Matuojama tuščiojo tirpalo (10.3.2) absorbcija; gautoji vertė atitinka nulinę cirkonio koncentraciją brėžiant kalibracinę kreivę. Matuojama kiekvieno cirkonio kalibracinio etaloninio tirpalo (10.3.1) absorbcija. Brėžiama absorbcijos verčių priklausomybės nuo cirkonio koncentracijos kalibracinė kreivė.
11. Apskaičiavimas. Cirkonio kiekis mėginyje masės procentais apskaičiuojamas pagal formulę:
% (m/m) cirkonio = 
,
čia: m – analizei paimto mėginio (10.1.1) masė gramais; c – cirkonio koncentracija mėginio tirpale (10.1.4) mikrogramais mililitre, nustatyta iš kalibracinės kreivės.
III. Aliuminio kiekio nustatymas
13. Šis metodas taikomas aliuminiui, esančiam neaerozoliniuose gaminiuose nuo prakaitavimo aliuminio cirkonio chlorido hidroksido kompleksų pavidalu, kai aliuminio koncentracija juose yra iki 12% (m/m), nustatyti.
14. Iš bandinio aliuminis ekstrahuojamas rūgščioje terpėje ir jo kiekis nustatomas liepsnos atominės absorbcinės spektrometrijos metodu.
15. Reagentai. Jie turi būti naudojami analiziškai gryni.
15.2. Vandenilio chlorido tirpalas, 1% (t/t): 10 ml koncentruoto vandenilio chlorido (15.1) supilama į 500 ml vandens, esančio laboratorinėje stiklinėje, nuolat maišant. Šis tirpalas perpilamas į vieno litro matavimo kolbą ir pripilama iki žymės vandens.
15.3. Pradinis etaloninis aliuminio tirpalas – 1000 mg/ml 0,5 M azoto rūgšties tirpale („SpectrosoL“ arba jo atitikmuo).
16. Priemonės
17. Darbo eiga
17.1. Mėginio paruošimas
17.2. Atominės absorbcinės spektrometrijos sąlygos
17.2.1. Liepsna – azoto suboksidas (N2O) ir acetilenas; bangos ilgis – 309,3 nm; fonas nekoreguojamas; kuras – riebus; maksimaliai absorbcijai gauti optimizuojami degiklio aukštis ir kuro sąlygos.
17.3. Kalibravimas
17.3.1. Į 100 ml matavimo kolbas pipete įpilama 1,00, 2,00, 3,00, 4,00 ir 5,00 ml pradinio etaloninio aliuminio tirpalo (15.3). Į kiekvieną matavimo kolbą pipete įpilama po 10,00 ml kalio chlorido reagento (15.4) ir pripilama iki reikiamo tūrio 1% (t/t) vandenilio chlorido tirpalo (15.2), išmaišoma. Šiuose tirpaluose atitinkamai yra 10, 20, 30, 40 ir 50 mg aliuminio viename mililitre.
17.3.3. Matuojama tuščiojo tirpalo (17.3.2) absorbcija; gautoji vertė atitinka nulinę aliuminio koncentraciją brėžiant kalibracinę kreivę. Matuojama kiekvieno aliuminio kalibracinio etaloninio tirpalo absorbcija. Brėžiama absorbcijos verčių priklausomybės nuo aliuminio koncentracijos kalibracinė kreivė.
18. Apskaičiavimas. Aliuminio kiekis mėginyje masės procentais apskaičiuojamas pagal formulę:
% (m/m) aliuminio = 
,
čia: m – analizei paimto mėginio (10.1.1) masė gramais; c – aliuminio koncentracija mėginio tirpale (10.1.1), nustatyta iš kalibracinės kreivės, mikrogramais viename mililitre.
IV. Chloro kiekio nustatymas
20. Šis metodas taikomas chloro, esančio aliuminio cirkonio chlorido hidroksido kompleksuose chlorido jonų pavidalu, kiekiui nustatyti neaerozoliniuose gaminiuose nuo prakaitavimo.
21. Gaminyje esantys chlorido jonai nustatomi potenciometrinio titravimo metodu, naudojant etaloninį sidabro nitrato tirpalą.
22. Reagentai. Jie turi būti naudojami analiziškai gryni.
22.2. Azoto rūgšties tirpalas, 5 % (t/t): 25 ml koncentruotos azoto rūgšties (22.1) supilama į 250 ml vandens, esančio laboratorinėje stiklinėje, nuolat maišant. Šis tirpalas perpilamas į 500 ml matavimo kolbą ir iki žymės pripilama vandens.
23. Priemonės
24. Darbo eiga
24.1. Mėginio paruošimas
24.1.1. Laboratorinėje 250 ml stiklinėje tiksliai pasveriama apie 1,0 g (m gramų) homogeniško bandinio. Pripilama 80 ml vandens ir 20 ml 5% (t/t) azoto rūgšties tirpalo (22.2).
24.1.2. Laboratorinė stiklinė dedama ant kaitintuvo su magnetine maišykle (23.2). Maišoma ir kaitinama, kol užvirs. Kad neišdžiūtų per greitai, laboratorinė stiklinė uždengiama laikrodžio stiklu. Pavirinus penkias minutes laboratorinė stiklinė nuimama nuo kaitintuvo ir atvėsinama kambario temperatūroje.
25. Apskaičiavimas. Chloro kiekis mėginyje masės procentais apskaičiuojamas pagal formulę:
% (m/m) chloro = 
,
čia: m – analizei paimto mėginio (24.1.1) masė gramais; V – 0,1 M sidabro nitrato, sunaudoto titravimui pasiekus galinį tašką (24.1.3), tūris mililitrais.
V. Aliuminio ir cirkonio atomų santykio bei aliuminio ir cirkonio (kartu) atomų ir chloro atomų santykio apskaičiavimas
12 priedas
DICHLORMETANO IR 1,1,1-TRICHLORETANO KIEKIŲ NUSTATYMAS
1. Šis metodas taikomas dichlormetano (metilenchlorido) ir 1,1,1-trichloretano (metilchloroformo) kiekiui visuose kosmetikos gaminiuose, galinčiuose turėti šių tirpiklių, nustatyti.
2. Dichlormetano ir 1,1,1-trichloretano kiekis mėginyje, nustatomas šiuo metodu, yra išreiškiamas masės procentais.
4. Reagentai. Jie turi būti naudojami analiziškai gryni.
5. Priemonės
6. Darbo eiga
6.1. Neslėginis mėginys yra tiksliai pasveriamas kūginėje kolboje. Įpilamas tiksliai pasvertas chloroformo (4.1) ir vidinės etaloninės medžiagos kiekis, ekvivalentiškas tikėtinam dichlormetano ir 1,1,1-trichloretano kiekiui, esančiam mėginyje. Gerai išmaišoma.
6.2. Slėginis mėginys – naudojamas bandinių ėmimo metodas, aprašytas šios higienos normos V skyriuje, tačiau laikantis dar ir šių papildomų veiksmų:
6.2.1. perpylus mėginį į perpylimui skirtą butelį (5.3), į jį įpilamas tam tikras vidinės etaloninės medžiagos – chloroformo – tūris (4.1), ekvivalentiškas tikėtinam dichlormetano ir (arba) 1,1,1-trichloretano, esančio mėginyje, kiekiui. Gerai išmaišoma. Skysčio likutis nuo vožtuvo nuskalaujamas 0,5 ml anglies tetrachlorido (4.2). Išdžiovinus pridėtoji vidinės etaloninės medžiagos masė tiksliai nustatoma pagal skirtumą;
6.2.2. užpildžius švirkštą mėginiu, švirkšto antgalis turi būti nuvalomas azotu (4.6) taip, kad ant jo neliktų medžiagos likučių prieš švirkščiant į chromatografą;
7. Chromatografijos sąlygos
7.1. Prieškolonėlė: nerūdijančio plieno vamzdelis; ilgis – 300 mm; skersmuo – 3 arba 6 mm; įkrova – tokia pat medžiaga, kokia naudojama analizinės kolonėlės įkrovai.
7.2. Kolonėlė: nuostovioji fazė, pagaminta iš Hallcomid M18 ant Chromosorb. Kolonėlėje gaunama sklaida R turi būti lygi arba didesnė negu 1,5, jeigu:
R = 2 
,
čia: r1 ir r2 – sulaikymo trukmės minutėmis; W1 ir W2 – smailių pločiai ties puse aukščio milimetrais; d¢ – savirašio greitis milimetrais per minutę.
7.3. Kolonėlių, kurias naudojant gaunami reikiami rezultatai, pavyzdžiai:
7.3.1.
|
|
I kolonėlė |
II kolonėlė |
| Medžiaga |
Nerūdijančio plieno vamzdelis |
Nerūdijančio plieno vamzdelis |
| Ilgis |
350 cm |
400 cm |
| Skersmuo |
3 mm |
6 mm |
| Įkrova: Chromosorb |
WAW |
WAW-DMCS-HP |
| Sietų numeris |
100–120 mešų |
60–80 mešų |
| Nuostovioji fazė |
Hallcomid M 18, 10 % |
Hallcomid M 18, 20 % |
7.3.2. Temperatūros sąlygos gali būti keičiamos atsižvelgiant į naudojamą aparatą. Pavyzdžiuose jos buvo tokios:
|
|
I kolonėlė |
II kolonėlė |
| Temperatūra: kolonėlės |
65°C |
75°C |
| inžektoriaus |
150°C |
125°C |
| detektoriaus |
150°C |
200°C |
| Stumiančiosios dujos: |
|
|
| helio srauto greitis |
45 ml/min. |
60 ml/min. |
| tiekimo slėgis |
2,5 baro |
2 barai |
| įšvirkščiamas kiekis |
15 ml |
15 ml |
8. Mišinys reaktingumo koeficientams nustatyti. Užkemšamoje kūginėje kolboje paruošiama tiksliai pasverto mišinio: dichlormetanas (4.3), 30% (m/m), 1,1,1-trichloretanas (4.4), 35% (m/m), chloroformas (4.1), 35% (m/m).
9. Apskaičiavimas
9.1. Medžiagos p reaktingumo koeficiento atžvilgiu medžiagos a, naudojamos vidiniu standartu, apskaičiavimas
Jei pirmoji medžiaga yra p, kai: kp – jos reaktingumo koeficientas, mp – jos masė mišinyje, Ap – jos smailės plotas; ir jei antroji medžiaga yra a, kai: ka – jos reaktingumo koeficientas (prilyginamas vienetui), ma – jos masė mišinyje, Aa – jos smailės plotas,
tai: kp = 
.
Pavyzdžiui, buvo gauti tokie reaktingumo koeficientai (chloroformo k = 1): dichlormetano k1 = 0,78 ± 0,03; 1,1,1-trichloretano k2 = 1,00 ± 0,03.
9.2. Dichlormetano ir 1,1,1-trichloretano kiekio % (m/m) analizuojamame mėginyje apskaičiavimas
Jei ma – panaudoto chloroformo masė (gramais), Ms – analizuojamojo mėginio masė (gramais), Aa – chloroformo smailės plotas, A1 – dichlormetano smailės plotas, A2 – 1,1,1-trichloretano smailės plotas,
tai: % (m/m) CH2Cl2 = 
,
% (m/m) CH3CCl3 = 
.
13 priedas
2-FENOKSIETANOLIO, 1-FENOKSIPROPAN-2-OLIO, METIL-, ETIL-, PROPIL-, BUTIL- IR BENZIL-4-HIDROKSIBENZOATO ATPAŽINIMAS IR JŲ KIEKIŲ NUSTATYMAS
I. ATPAŽINIMAS
1. Šis plonasluoksnės chromatografijos (TLC) metodas kartu su II skyriuje aprašytu kiekio nustatymo metodu taikomas 2-fenoksietanoliui, 1-fenoksipropan-2-oliui, metil-4-hidroksibenzoatui, etil-4-hidroksibenzoatui, propil-4-hidroksibenzoatui, butil-4-hidroksibenzoatui ir benzil-4-hidroksibenzoatui kosmetikos gaminiuose atpažinti.
2. Iš parūgštinto kosmetikos mėginio konservantai ekstrahuojami acetonu. Po filtravimo acetono tirpalas yra maišomas su vandeniu ir šarminėje terpėje riebalų rūgštys nusodinamos kalcio druskų pavidalu. Šarminis acetono ir vandens mišinys ekstrahuojamas dietileteriu, kad būtų pašalintos lipofilinės medžiagos. Parūgštinus konservantai ekstrahuojami dietileteriu. Ant silikageliu dengtos plonasluoksnės plokštelės užlašinama alikvotinė dietileterinio ekstrakto dalis. Plokštelę išryškinus, gauta chromatograma stebima UV šviesoje ir vizualizuojama naudojant Millono reagentą.
3. Reagentai. Jie turi būti naudojami analiziškai gryni.
3.10. Vizualizavimo reagentas – Millono reagentas. Millono reagentas (gyvsidabrio (II) nitratas) yra visiškai paruoštas tirpalas, kurį galima įsigyti prekyboje (Fluka 69820).
3.18. Etaloniniai tirpalai: paruošiami kiekvienos etaloninės medžiagos 3.11, 3.12, 3.13, 3.14, 3.15, 3.16 ir 3.17 0,1% (m/t) tirpalai metanolyje.
4. Priemonės
4.4. Plonasluoksnės plokštelės, 20 cm x 20 cm, iš anksto padengtos 0,25 mm silikagelio 60F254 sluoksniu, su koncentravimo zona (Merk Nr. 11798, Darmstadt arba atitikmuo).
4.7. Vilnonis dažų volelis, apytikriai 10 cm ilgio ir 3,5 cm išorinio skersmens. Vilnos sluoksnio storis 2–3 mm. Jeigu reikia, vilnos sluoksnis apkarpomas.
4.9. Elektrinė kaitinamoji plokštė su termostatiniu reguliatoriumi. Temperatūra nustatoma apie 800C. Kad vienodai pasiskirstytų šiluma, kaitinamoji plokštė uždengiama 20 cm x 20 cm dydžio, apie 6 mm storio aliuminine plokšte.
5. Darbo eiga
5.1. Mėginio paruošimas
5.1.1. 50 ml stikliniame mėgintuvėlyje su užsukamu dangteliu (4.8) pasveriama apie 1 g bandinio. Įlašinami keturi lašai vandenilio chlorido tirpalo (3.7) ir įpilama 40 ml acetono.
5.1.2. Didelio šarmingumo kosmetikos gaminių mėginiams, pavyzdžiui, tualetiniam muilui, įlašinama 20 lašų vandenilio chlorido tirpalo. Mėgintuvėlis užsukamas, mišinys atsargiai kaitinamas iki apytikriai 60oC, kad konservantai lengviau ekstrahuotųsi į acetono fazę, po to smarkiai kratomas vieną minutę.
5.1.3. Tirpalo pH matuojamas indikatoriniu popieriumi, tirpalo pH nustatomas ≤ 3, lašinant vandenilio chlorido tirpalą. Dar vieną minutę smarkiai kratoma.
5.1.4. Tirpalas atvėsinamas iki kambario temperatūros ir filtruojamas per filtravimo popierių į kūginę kolbą. Į 200 ml kūginę kolbą įpilama 20 ml filtrato, 60 ml vandens ir išmaišoma. Lašinant kalio hidroksido tirpalą (3.8), mišinio pH nustatomas apie 10, tikrinama pH indikatoriniu popieriumi.
5.1.5. Įdedama 1 g kalcio chlorido dihidrato (3.9) ir smarkiai kratoma. Tirpalas filtruojamas per filtravimo popierių į 250 ml dalijamąjį piltuvą, kuriame yra 75 ml dietileterio, ir smarkiai kratoma vieną minutę. Leidžiama fazėms atsiskirti, vandeninis sluoksnis surenkamas į 200 ml kūginę kolbą. Lašinant vandenilio chlorido tirpalą, tirpalo pH nustatomas apytikriai ties 2, tikrinama pH indikatoriniu popieriumi. Po to įpilama 10 ml dietileterio (3.3) ir stipriai 1 minutę purtoma. Leidžiama fazėms atsiskirti ir apie 2 ml dietileterio sluoksnio įpilama į 5 ml mėginio buteliuką.
5.2. Plonasluoksnė chromatografija (TLC)
5.2.1. Plonasluoksnės chromatografijos plokštelė (4.4) dedama ant įkaitintos aliumininės plokštės (4.9). Užlašinama po 10 ml kiekvieno etaloninio tirpalo (3.18) ir 100 ml mėginio tirpalo (-ų) (5.1) ant TLC plokštelės koncentracijos zonos pradinės linijos.
5.2.2. Jeigu norima, kad būtų lengviau išgarinti tirpiklį, gali būti naudojama oro srovė. TLC plokštelė nukeliama nuo elektrinės kaitinamosios plokštės ir atvėsinama iki kambario temperatūros. Į ryškinimo kamerą (4.2) įpilama 100 ml judančiosios fazės tirpiklio (3.19).
5.2.3. Plokštelė nedelsiant dedama į neprisotintą kamerą ir ryškinama kambario temperatūroje, kol tirpiklio frontas nuo pagrindinės linijos pasislinks 15 cm. Plokštelė išimama iš ryškinimo kameros ir džiovinama plaukų džiovintuvu karšto oro srove.
5.2.4. Plokštelė apžiūrima UV šviesoje (4.3) ir pažymimos dėmių vietos. Plokštelė 30 minučių kaitinama džiovinimo spintoje (4.5) 100oC temperatūroje, siekiant pašalinti acto rūgšties perteklių. Chromatogramoje konservantai vizualizuojami Millono reagentu (3.10), panardinant dažų volelį (4.7) į reagentą ir traukiant jį per plonasluoksnės chromatografijos plokštelę, kol ji vienodai sudrėks. (Dėmės taip pat gali būti vizualizuojamos atsargiai užlašinant vieną lašą Millono reagento ant kiekvienos dėmės, išryškėjusios UV šviesoje).
5.2.5. 4-hidroksibenzenkarboksirūgšties esteriai išryškėja raudonomis dėmėmis, 2-fenoksietanolis ir 1-fenoksipropan-2-olis – geltonomis dėmėmis. Tačiau būtina atkreipti dėmesį į tai, kad pati 4-hidroksibenzenkarboksirūgštis, kuri gali būti mėginiuose kaip konservantas arba parabenų skilimo produktas, taip pat išryškėja raudona dėme (7.3 ir 7.4 punktai).
6. Atpažinimo eiga
6.1. Apskaičiuojamos kiekvienos dėmės Rf vertės. Mėginio tirpalo dėmės palyginamos su etaloninių tirpalų dėmėmis, lyginant jų Rf vertes, jų charakteristikas UV spinduliuotėje ir spalvą po vizualizavimo. Daromos preliminarios išvados apie konservantų tapatumą.
7. Paaiškinimai
7.1. Kadangi Millono reagentas yra toksiškas, jį geriausia naudoti vienu iš aprašytų būdų. Nerekomenduojama purkšti.
7.2. Kiti junginiai, kuriuose yra hidroksilo grupių, Millono reagento paveikti, taip pat gali keisti spalvą.
7.3. 1 lentelėje nurodytos hRf vertės, naudojamos Rf vertėms nustatyti.
1 lentelė. hRf vertės
| Cheminės medžiagos pavadinimas |
hRf |
Spalva |
| 4-hidroksibenzenkarboksirūgštis |
11 |
Raudona |
| Metilparabenas |
12 |
Raudona |
| Etilparabenas |
17 |
Raudona |
| Propilparabenas |
21 |
Raudona |
| Butilparabenas |
26 |
Raudona |
| Benzilparabenas |
16 |
Raudona |
| 2-fenoksietanolis |
29 |
Geltona |
| 1-fenoksipropan-2-olis |
50 |
Geltona |
7.4. 4-hidroksibenzenkarboksirūgštis ir metilparabenas arba benzilparabenas ir etilparabenas neatskiriami. Šių junginių atpažinimas turi būti patvirtinamas didelio slėgio skysčių chromatografijos (HPLC) metodu, aprašytu II skyriuje, bei mėginio sulaikymo trukmes palyginant su etaloninių medžiagų sulaikymo trukmėmis.
II. KIEKIO NUSTATYMAS
8. Šiuo metodu nustatomas 2-fenoksietanolio, 1-fenoksipropan-2-olio, metil-4-hidroksibenzoato, etil-4-hidroksibenzoato, propil-4-hidroksibenzoato, butil-4-hidroksibenzoato ir benzil-4-hidroksibenzoato kiekis kosmetikos gaminiuose.
10. Mėginys parūgštinamas sieros rūgštimi ir po to suspenduojamas etanolio ir vandens mišinyje. Mišinys šiek tiek pakaitinamas, kad ištirptų lipidų fazė ir vyktų kiekybinis ekstrahavimas, po to mišinys filtruojamas.
11. Konservantai, esantys filtrate, nustatomi atvirkštinių fazių didelio slėgio skysčių chromatografijos (HPLC) metodu, vidiniu etalonu naudojant izopropil-4-hidroksibenzoatą.
12. Reagentai. Jie turi būti naudojami analiziškai gryni ir tikti didelio slėgio skysčių chromatografijai.
12.15. Etanolio ir vandens mišinys: sumaišomos devynios tūrio dalys etanolio (12.2) ir viena tūrio dalis vandens.
12.16. Vidinis etaloninis tirpalas: tiksliai pasveriama apie 0,25 g izopropilparabeno (12.8), perpilama į 500 ml matavimo kolbą, ištirpinama ir praskiedžiama iki žymės etanolio ir vandens mišiniu (12.15).
12.17. Judančiosios fazės tirpiklis – tetrahidrofurano, vandens, metanolio ir acetonitrilo mišinys: sumaišomos 5 tūrio dalys tetrahidrofurano (12.11), 60 tūrio dalių vandens (12.1), 10 tūrio dalių metanolio (12.12) ir 25 tūrio dalys acetonitrilo (12.13).
12.18. Pradinis konservanto tirpalas: 100 ml matavimo kolboje tiksliai pasveriama apie 0,2 g 2-fenoksietanolio (12.3), 0,2 g 1-fenoksipropan-2-olio (12.4), 0,05 g metilparabeno (12.5), 0,05 g etilparabeno (12.6), 0,05 g propilparabeno (12.7), 0,05 g butilparabeno (12.9) ir 0,025 g benzilparabeno (12.10), ištirpinama etanolio ir vandens mišinyje (12.15) ir skiedžiama juo iki žymės. Tirpalas, laikomas šaldytuve, yra patvarus vieną savaitę.
12.19. Etaloniniai konservanto tirpalai: į 50 ml matavimo kolbas įpilama 20,00 ml, 10,00 ml, 5,00 ml, 2,00 ml ir 1,00 ml pradinio tirpalo (12.18). Į kiekvieną kolbą įpilama 10,00 ml vidinio etaloninio tirpalo (12.16) ir 1,0 ml sieros rūgšties tirpalo (12.14), pripilama iki žymės etanolio ir vandens mišinio (12.15). Šie tirpalai turėtų būti paruošti prieš pat naudojimą.
13. Priemonės
13.3. Analizinė kolonėlė: nerūdijančio plieno, vidinis skersmuo 25 cm x 4,6 mm (arba 12,5 cm x 4,6 mm), įkrauta Nucleosil 5C18 arba jo atitikmeniu.
14. Darbo eiga
14.1. Mėginių paruošimas
14.1.1. Mėginio paruošimas, nepridedant vidinio etaloninio tirpalo
14.1.1.1. 100 ml stikliniame mėgintuvėlyje su užsukamu dangteliu pasveriama apie 1,0 g bandinio. Pipete įpilama 1,0 ml sieros rūgšties tirpalo (12.14) ir 50,0 ml etanolio ir vandens mišinio (12.15). Pridedama apie 1 g netolygų kunkuliavimą slopinančių granulių (13.5), mėgintuvėlis užsukamas ir smarkiai kratomas, kol bus gauta vienalytė suspensija. Kratoma ne trumpiau kaip vieną minutę. Mėgintuvėlis penkioms minutėms dedamas į 60oC1oC temperatūros vandens vonią (13.1), kad konservantai lengviau ekstrahuotųsi į etanolio fazę.
14.1.2. Mėginio paruošimas, pridedant vidinio etaloninio tirpalo
14.1.2.1. 100 ml stikliniame mėgintuvėlyje su užsukamu dangteliu vienos tūkstantosios gramo dalies tikslumu pasveriama 1,0 ± 0,1 g bandinio.
14.1.2.2. Į mėgintuvėlį pipete įpilama 1,0 ml sieros rūgšties tirpalo (12.14) ir 40,0 ml etanolio ir vandens mišinio (12.15). Pridedama apie 1 g netolygų kunkuliavimą slopinančių granulių (13.5) ir įpilama lygiai 10,00 ml vidinio etaloninio tirpalo (12.16). Mėgintuvėlis užsukamas ir smarkiai kratomas, kol bus gauta vienalytė suspensija. Kratoma ne trumpiau kaip vieną minutę. Mėgintuvėlis penkioms minutėms dedamas į 60oC±1oC temperatūros vandens vonią, kad konservantai lengviau ekstrahuotųsi į etanolio fazę.
14.1.2.3. Mėgintuvėlis nedelsiant atvėsinamas šalto vandens srove, ekstraktas laikomas šaldytuve vieną valandą. Ekstraktas filtruojamas per filtravimo popierių.
14.2. Didelio slėgio skysčių chromatografija (HPLC)
14.2.1. Judančiosios fazės tirpiklis – tetrahidrofurano, vandens, metanolio ir acetonitrilo mišinys (12.17); srauto greitis – 1,5 ml/min.; aptikimo bangos ilgis – 280 nm.
14.2.2. Įšvirkščiama po 10 ml kiekvieno etaloninio konservanto tirpalo (12.19). Iš gautų chromatogramų nustatomi etaloninių konservantų tirpalų smailių aukščių ir vidinio etaloninio tirpalo smailės aukščio santykiai. Kiekvienam konservantui brėžiama šių santykių priklausomybės nuo etaloninių tirpalų koncentracijų kalibracinė kreivė.
14.3. Kiekio nustatymo eiga
14.3.1. Į chromatografą įšvirkščiama 10 ml mėginio tirpalo be vidinio etaloninio tirpalo (14.1.1) ir užrašoma chromatograma.
14.3.2. Įšvirkščiama 10 ml vieno iš etaloninių konservantų tirpalų (4.19) ir užrašoma chromatograma. Gautos chromatogramos palyginamos.
14.3.3. Jeigu mėginio ekstrakto (14.1.1) chromatogramoje nėra smailės, turinčios beveik tokią pačią sulaikymo trukmę kaip izopropilparabeno (rekomenduojamos vidinės etaloninės medžiagos), įšvirkščiama 10 ml mėginio tirpalo su vidine etalonine medžiaga (14.1.2). Užrašoma chromatograma ir matuojami smailių aukščiai.
14.3.4. Jeigu mėginio tirpalo chromatogramoje matoma trukdžių smailė, kurios sulaikymo trukmė beveik tokia pati kaip izopropilparabeno, turi būti parenkama kita vidinė etaloninė medžiaga.
14.3.5. Jeigu mėginio chromatogramoje nėra vieno iš tiriamų konservantų, šį konservantą galima naudoti pakaitine vidine etalonine medžiaga.
14.3.6. Apskaičiuojamas tiriamų konservantų smailių aukščių ir vidinės etaloninės medžiagos smailės aukščio santykis.
14.3.8. Įsitikinama, ar gautos etaloninio tirpalo ir mėginio tirpalo chromatogramos atitinka šiuos reikalavimus:
14.3.8.1. mažiausiai atskirtos poros smailių atskyrimas yra ne mažesnis kaip 0,90. Smailių atskyrimas nustatomas taip, kaip parodyta 1 pav. Jeigu negauta reikiamo smailių atskyrimo, turėtų būti naudojama arba labiau tinkanti kolonėlė, arba judančiosios fazės tirpalo sudėtis turėtų būti derinama, kol atitiks reikalavimus;
1 pav. Smailių atskyrimas
14.3.8.2. visų gautų smailių asimetrijos koeficientas As turi svyruoti tarp 0,9 ir 1,5. Smailių asimetrijos koeficientas nustatomas taip, kaip parodyta 2 pav. Rekomenduojama, kad savirašio greitis užrašant asimetrijos koeficiento nustatymo chromatogramą, būtų ne mažesnis kaip 2 cm/min.;
2 pav. Smailių asimetrijos koeficientas
14.3.9. Tirpinių sulaikymo trukmė vykdant didelio slėgio skysčių chromatografiją (HPLC) priklauso nuo nuostoviosios fazės tipo, klasės ir kitimo laike. Ar kolonėlė gali būti naudojama tiriamų konservantų atskyrimui, galima spręsti remiantis duomenimis, gautais etaloniniams tirpalams (14.3 punktas). Nustatyta, kad kolonėlei tinka naudoti ne tik pasiūlytą įkrovos medžiagą, bet ir Hypersil ODS ir Zorbax ODS. Numatant analizinę kolonėlę, gali būti numatyta ir tinkama apsauginė kolonėlė.
14.3.10. Norint gauti reikiamą atskyrimą, gali būti optimizuojama judančiosios fazės tirpalo sudėtis.
14.3.11. Esant šiame metode apibūdintoms sąlygoms, dauguma kitų sudedamųjų dalių, pavyzdžiui, konservantai ir kosmetiniai priedai, taip pat yra išplaunami. Daugumos konservantų, paminėtų Lietuvos higienos normoje HN 62:2001 [3.2], sulaikymo trukmės yra išvardytos leidinyje N. de Kruijf, M. A. H. Rijk, L. A. Pranato-Soetardhi and A. Schouten (1989). Determination of preservatives in cosmetic products II. High performance liquid chromatographic identification (J. Chromatography 469, 317-398).
15. Apskaičiavimas. Kalibracinė kreivė (14.2.2) ir tiriamų konservantų smailių aukščių ir vidinės etaloninės medžiagos smailės aukščio santykiai yra naudojami konservantų koncentracijoms mėginio tirpale apskaičiuoti. 2-fenoksietanolio, 1-fenoksipropan-2-olio, metil-4-hidroksibenzoato, etil-4-hidroksibenzoato, propil-4-hidroksibenzoato, butil-4-hidroksibenzoato ir benzil-4-hidroksibenzoato kiekiai wi mėginyje apskaičiuojami masės procentais (% m/m), pagal formulę:
% wi (m/m) = 
,
čia: bi – konservanto i koncentracija mėginio tirpale, gauta iš kalibracinės kreivės (mg/ml); a – mėginio masė (g).
III. Pakartojamumas IR REZULTATŲ ATITIKIMAS
16. Šis metodas buvo nagrinėjamas bendrame bandyme, kuriame dalyvavo devynios laboratorijos. Buvo išanalizuoti trys mėginiai. Lentelėje pateikiamos trijuose mėginiuose nustatytos analičių kiekio % m/m (m), rezultatų pakartojamumo (r), rezultatų atitikimo (R) vidutinės reikšmės.
1 lentelė. Analičių kiekio, rezultatų pakartojamumo ir rezultatų atitikimo reikšmės
| Bandinys |
2-fenoksietanolis |
1-fenoksi-propan-2-olis |
Metil-parabenas |
Etil-parabenas |
Propil-parabenas |
Butil-parabenas |
Benzil-parabenas |
|
| Vitaminizuotas kremas |
m r R |
1,124 0,016 0,176 |
|
0,250 0,018 0,030 |
0,0628 0,0035 0,0068 |
0,031 0,0028 0,0111 |
0,0906 0,0044 0,0034 |
|
| Greitai susigeriantis kremas |
M r R |
1,196 0,040 0,147 |
|
0,266 0,003 0,022 |
0,076 0,002 0,004 |
|
|
|
| Masažinis kremas |
M r R |
|
0,806 0,067 0,112 |
|
|
0,180 0,034 0,078 |
0,148 0,013 0,012 |
0,152 0,015 0,016 |
14 priedas
GLICEROLIO 1-(4-AMINOBENZOATO) ATPAŽINIMAS IR KIEKIO NUSTATYMAS
I. ATPAŽINIMAS
1. Šis metodas taikomas alfa-monogliceril-4-aminobenzoatui (glicerolio 1-(4-aminobenzoatui) atpažinti. Kartu atpažįstamas ir etil-4-aminobenzoatas (benzokainas INN), kurio gali būti kaip priemaišų.
2. Atpažinimas atliekamas plonasluoksnės chromatografijos metodu ant silikagelio su fluorescenciniu indikatoriumi, nustatant laisvąją pirminio amino grupę, sudarančią diazodažiklį ant plokštelės.
3. Reagentai. Jie turi būti naudojami analiziškai gryni.
3.2. Judančiosios fazės tirpiklis: petroleteris (40–60), benzenas, acetonas, amonio hidroksido tirpalas (mažiausiai 25% NH3): 35/35/35/1 (t/t/t/t).
3.3. Judančiosios fazės tirpalai
3.4. Etaloniniai tirpalai
4. Priemonės
5. Darbo eiga
5.1. Mėginio paruošimas. 10 ml užkemšamoje matavimo kolboje pasveriama 1,5 g analizuojamo bandinio. Pripilama iki žymės tirpiklių mišinio (3.1). Užkemšama ir paliekama vienai valandai kambario temperatūroje ultragarso vibratoriuje (4.2). Filtruojama per miliporų filtrą (4.3); šis filtratas naudojamas chromatografijai.
5.2. Plonasluoksnė chromatografija. 10 ml mėginio tirpalo (5.1) ir kiekvieno etaloninio tirpalo (3.4) užlašinama ant plokštelės (3.5). Chromatograma ryškinama iki 150 mm aukščio kameroje, iš anksto prisotintame tirpiklio (3.2). Plokštelė išdžiovinama kambario temperatūroje.
5.3. Ryškinimas.
II. KIEKIO NUSTATYMAS
6. Šis metodas taikomas alfa-monogliceril-4-aminobenzoato kiekiui, jeigu šis kiekis neviršija 5% (m/m), taip pat ir etil-4-aminobenzoato kiekiui, jeigu jis neviršija 1% (m/m), nustatyti.
7. Alfa-monogliceril-4-aminobenzoato ir etil-4-aminobenzoato kiekis mėginyje, nustatytas šiuo metodu, yra išreiškiamas masės procentais (% m/m).
8. Analizuojamas mėginys yra suspenduojamas metanolyje ir, tinkamai paruošus mėginį, tiriamas didelio slėgio skysčių chromatografijos (HPLC) būdu.
9. Reagentai. Jie turi būti naudojami analiziškai gryni ir tiktų atliekamai HPLC:
9.9. Fosfatinis buferinis tirpalas (0,02 M): 2,72 g kalio dihidroortofosfato (9.2) ištirpinama viename litre vandens.
9.10. Eliuentas: fosfatinis buferinis tirpalas (9.9) ir metanolis (9.1) 61/39 (t/t).
Judančiosios fazės sudėtis gali būti keičiama, kad būtų galima gauti sklaidos koeficientą R ≥ 1,5.
R = 2 
,
čia: R1 ir R2 – smailių sulaikymo trukmė minutėmis; W1 ir W2 – smailių plotis pusėje aukščio milimetrais; d¢ – savirašio greitis milimetrais per minutę.
9.11. Pradinis alfa-monogliceril-4-aminobenzoato tirpalas: tiksliai pasveriama apie 40 mg alfa-monogliceril-4-aminobenzoato ir suberiama į 100 ml matavimo kolbą. Ištirpinama 40 ml metanolio (9.1). Pripilama iki žymės buferinio tirpalo (9.9) ir išmaišoma.
9.12. Pradinis etil-4-aminobenzoato tirpalas: tiksliai pasveriama apie 40 mg etil-4-aminobenzoato ir supilama į 100 ml matavimo kolbą. Ištirpinama 40 ml metanolio (9.1). Pripilama iki žymės buferinio tirpalo (9.9) ir išmaišoma.
9.13. Vidinis etaloninis tirpalas: tiksliai pasveriama apie 50 mg etil-4-hidroksi–benzoato (9.6), suberiama į 100 ml matavimo kolbą, ištirpinama 40 ml metanolio (9.1), pripilama iki žymės buferinio tirpalo (9.9) ir išmaišoma.
9.14. Etaloniniai tirpalai: paruošiami keturi etaloniniai tirpalai ištirpinant 100-e ml eliuento (9.10) pagal 1 lentelę (jie gali būti paruošiami ir kitokiu būdu).
1 lentelė. Etaloninių tirpalų koncentracija
| Etaloninis tirpalas |
Alfa-monogliceril-4-aminobenzoato |
Etil-4-aminobenzoato |
Etil-4-hidroksibenzoato |
|||
| (mg/ml)* |
ml (9.11) |
(mg/ml)* |
ml (9.12) |
(mg/ml)* |
ml (9.13) |
|
| I II II IV |
8 16 24 40 |
2 4 6 10 |
8 12 16 20 |
2 3 4 5 |
50 50 50 50 |
10 10 10 10 |
| * Šios vertės yra pateiktos kaip nuoroda ir atitinka tikslias 9.11, 9.12 ir 9.13 mases. |
||||||
9.15. Carrez I tirpalas: 26,5 g tetrakalio heksacianoferato (9.5) ištirpinama vandenyje ir praskiedžiama iki 250 ml.
9.16. Carrez II tirpalas: 54,9 g cinko diacetato (9.3) ir 7,5 ml acto rūgšties (9.4) ištirpinama vandenyje ir praskiedžiama iki 250 ml.
10. Priemonės
10.2. Didelio slėgio chromatografijos įranga su kintamo bangos ilgio UV detektoriumi ir termostatinė kamera, kurioje nustatyta 45oC temperatūra.
10.3. Nerūdijančio plieno kolonėlė: ilgis – 250 mm; vidaus skersmuo – 4,6 mm; įkrova – Lichrosorb RP-18 (9.17).
11. Darbo eiga
11.1. Mėginio paruošimas
11.1.1. 100 ml laboratorinėje stiklinėje tiksliai pasveriama apie 1 g bandinio ir įpilama 10 ml metanolio (9.1).
11.1.2. Laboratorinė stiklinė 20 minučių dedama į ultragarso vonią (10.4), kad susidarytų suspensija. Tokiu būdu gauta suspensija visa perpilama į 100 ml matavimo kolbą, kurioje yra ne daugiau kaip 75 ml eliuento (9.10).
11.1.3. Paeiliui įpilama 1 ml Carrez I tirpalo (9.15) ir 1 ml Carrez II tirpalo (9.16), kiekvieną kartą suplakant. Pripilama iki žymės eliuento (9.10), dar kartą išmaišoma ir filtruojama per lankstytąjį filtravimo popierių.
11.2. Chromatografija
11.2.1. Nustatoma, kad judančiosios fazės (9.10) srauto greitis būtų lygus 1,2 ml/min., o kolonėlės temperatūra – 45oC.
11.3. Kalibracinė kreivė
11.3.2. Kiekvienai koncentracijai apskaičiuojamas alfa-monogliceril-4-aminobenzoa-to smailių plotų ir vidinio etaloninio tirpalo smailių plotų skirtumas. Šis santykis pažymimas ant abscisės, o atitinkamų masių santykis – ant ordinatės ašies.
12. Apskaičiavimas
12.1. Iš kalibracinės kreivės, gautos pagal 11.3 punktą, užrašomi masių santykiai (RP1 ir RP2), atitinkantys smailių, apskaičiuotų pagal 11.2.3 punktą, plotų santykius, kai:
12.2. Iš tokiu būdu gautų masių santykių apskaičiuojamas alfa-monogliceril-4-aminobenzoato ir etil-4-aminobenzoato kiekis masės procentais (% m/m) pagal šią formulę:
Rp% (m/m) alfa-monogliceril-4-aminobenzoato = RP1 x 
,
Rp% (m/m) etil-4-aminobenzoato = RP2 x ,
čia: q – pasverto etil-4-hidroksibenzoato (vidinės etaloninės medžiagos) kiekis miligramais (pagal 9.12); p – pasverto bandinio kiekis gramais (pagal 11.1.1).
III. PAKARTOJAMUMAS
13. Jeigu alfa-monogliceril-4-aminobenzoato kiekis sudaro 5% (m/m), dviejų lygiagrečių to paties mėginio nustatymų rezultatų skirtumas turi neviršyti 0,25%.
14. Jeigu etil-4-aminobenzoato kiekis sudaro 1% (m/m), dviejų lygiagrečių to paties mėginio nustatymų rezultatų skirtumas neturi viršyti 0,10%.
15. Prieš atliekant analizę patikrinama, ar bandinyje nėra medžiagų, galinčių uždengti vidinės etaloninės medžiagos (etil-4-aminobenzoato) smailę chromatogramoje.
15 priedas
HEKSACHLOROFENO ATPAŽINIMAS IR KIEKIO NUSTATYMAS
I. ATPAŽINIMAS
2. Heksachlorofenas iš bandinio ekstrahuojamas etilacetatu ir atpažįstamas plonasluoksnės chromatografijos metodu.
3. Reagentai. Jie turi būti naudojami analiziškai gryni.
3.5. I ryškinimo reagentas: rodamino B tirpalas: 100 mg rodamino B ištirpinama 150-ies ml dietileterio, 70-ies ml absoliutaus etanolio ir 16-os ml vandens mišinyje.
3.6. II ryškinimo reagentas: 2,6-dibrom-4-(chloroimin)cikloheksa-2,5-dienono tirpalas: 400 mg 2,6-dibrom-4-(chloroimin)cikloheksa-2,5-dienono ištirpinama 100-te ml metanolio (kiekvieną dieną paruošiamas šviežias).
3.7. Natrio karbonato tirpalas: 10 g natrio karbonato ištirpinama 100-te ml demineralizuoto vandens.
4. Priemonės
5. Mėginio paruošimas
5.1. 1 g homogenizuoto mėginio gerai sumaišoma su 1 g celito AW (3.2) ir 1 ml sieros rūgšties (3.1).
5.4. Du kartus ekstrahuojama, kiekvieną kartą 10 ml etilacetato (3.3), po kiekvieno ekstrahavimo centrifuguojama, etilacetato sluoksniai sumaišomi.
6. Darbo eiga
6.1. 2 ml mėginio tirpalo (5.6) ir 2 ml etaloninio tirpalo (3.8) užlašinama ant TLC plokštelės (4.1).
6.4. TLC plokštelė išimama ir džiovinama ventiliuojamoje apie 1050C temperatūros džiovinimo spintoje.
6.5. Heksachlorofeno dėmės ant plonasluoksnės plokštelės yra ryškinamos laikantis 6.5.1 arba 6.5.2 punktuose aprašytos procedūros.
6.5.1. Ant plokštelės lygiu sluoksniu užpurškiama I ryškinimo reagento (3.5). Po 30 minučių plokštelė apžiūrima UV šviesoje, esant 254 nm bangos ilgiui.
7. Rezultatų aiškinimas
7.1. I ryškinimo reagentas (3.5): heksachlorofenas išryškėja melsva dėme fluorescuojančiame geltono atspalvio oranžiniame fone, o jo Rf yra apytikriai lygus 0,5.
II. KIEKIO NUSTATYMAS
9. Pagal šį metodą nustatytas heksachlorofeno kiekis mėginyje yra išreiškiamas haksachlorofeno masės procentais.
10. Heksahlorofeno kiekis nustatomas, heksahlorofeną pavertus metilo dariniu, dujų chromatografijos būdu elektronų pagavos detektoriumi.
11. Reagentai. Jie turi būti naudojami analiziškai gryni.
12. Priemonės
13. Darbo eiga
13.1. Etaloninio tirpalo paruošimas.
13.1.1. Etaloninis tirpalas parenkamas taip, kad jis netrukdytų nė vienai medžiagai, esančiai analizuojamo gaminio terpėje. Labiausiai tinka etaloninis tirpalas Nr. 1 (11.9).
13.1.2. 100 ml matavimo kolboje tiksliai pasveriama apie 50 mg etaloninio tirpalo Nr. 1, Nr. 2 arba Nr. 3 (11.9, 11.10 arba 11.11) ir 50 mg heksachlorofeno (11.16). Pripilama iki žymės etilacetato (11.1) (tai – A tirpalas). 10 ml A tirpalo praskiedžiama iki 100 ml etilacetatu (11.1) (tai – B tirpalas).
13.2. Mėginio paruošimas
13.2.1. Dėl didelės gaminių, kuriuose gali būti chlorofeno, įvairovės svarbu prieš užrašant duomenis patikrinti, kaip heksachlorofenas išgaunamas iš šio bandinio, naudojantis šia procedūra. Jeigu medžiagos išgaunama nedaug, gali būti modifikuojama, pvz., pakeičiamas tirpiklis (benzenas vietoje etilacetato) ir pan.
13.2.2. Tiksliai pasveriama 1 g homogenizuoto bandinio ir sumaišoma su 1 ml sieros rūgšties (11.13), 15 ml acetono (11.12) ir 8 g celito AW (11.14). Mišinys 30 minučių džiovinamas ore virš garų vonios, po to pusantros valandos džiovinamas ventiliuojamoje džiovinimo spintoje. Atvėsinama, likutis sutrinamas į smulkius miltelius, kurie suberiami į stiklo kolonėlę. Eliuavuojama etilacetatu (11.1) ir surenkama 100 ml. Įpilama 2 ml vidinio etaloninio tirpalo (C tirpalas) (13.1.3).
13.3. Mėginio metilinimas
13.3.1. Visi reagentai ir priemonės vėsinami 2 valandas iki 0 – 4°C temperatūroje. Į išorinę diazometano aparato kamerą įpilama 1,2 ml tirpalo, gauto pagal 13.2.2, ir 0,1 ml metanolio (11.4). Į centrinę kamerą įdedama apie 200 mg diazaldo (11.2), įpilama 1 ml karbitolio (11.5), 1 ml dietileterio (11.3) ir ištirpinama. Aparatas surenkamas ir iki pusės panardinamas 0oC temperatūros vonioje. Į centrinę kamerą švirkštu įšvirkščiama apie 1 ml atšaldyto kalio hidroksido tirpalo (11.7). Reikia, kad geltona spalva, atsiradusi dėl susidariusio diazometano, išliktų. Jeigu geltona spalva neišsilaiko, metilinimas kartojamas su papildomais 200 mg diazaldo (11.1). Ši nepranykstanti geltona spalva rodo diazometano perteklių, kuris yra reikalingas mėginio metilinimui užbaigti.
13.3.2. Po 15 minučių aparatas iškeliamas iš vonios, po to paliekamas uždarytas kambario temperatūroje 12 valandų. Aparatas atidaromas, diazometano perteklius panaikinamas keliais 10% (t/t) skruzdžių rūgšties tirpalo etilacetate (11.15) lašais, ir šis organinis tirpalas perpilamas į 25 ml matavimo kolbą. Pripildoma iki reikiamo tūrio heksano (11.8). 1,5 ml šio tirpalo įšvirkščiama į chromatografą.
13.4. Etaloninio tirpalo metilinimas. Visi reagentai ir priemonės yra vėsinami 2 valandas, esant 0 – 4°C temperatūrai. Į išorinę diazometano aparato kamerą įpilama: 0,2 ml B tirpalo (13.1.2), 1 ml etilacetato (11.1), 0,1 ml metanolio (11.4). Metilinimas tęsiamas pagal 13.3 punkto aprašymą. 1,5 ml gauto tirpalo įšvirkščiama į chromatografą.
14. Dujų chromatografija
14.1. Kolonėlėje gaunama sklaida R turi būti lygi arba didesnė negu 1,5, kai:
R = 2 
,
čia: r1 ir r2 – sulaikymo trukmės minutėmis; W1 ir W2 – smailių pločiai ties puse aukščio milimetrais; d¢ – savirašio greitis milimetrais per minutę.
14.2. Tinkamos dujų chromatografijos sąlygos.
14.2.1. Kolonėlė – nerūdijančio plieno, ilgis – 1,7 m, skersmuo – 3 mm, įkrova – chromosorb: WAW, 80 – 100 mešų. Nuostovioji fazė – 10% OV 17.
15. Apskaičiavimas
15.1. Heksachlorofeno proporcingumo koeficientas apskaičiuojamas atsižvelgiant į pasirinktą etaloninį tirpalą etaloninio mišinio atžvilgiu. Jeigu: h – heksachlorofenas, kh – jo proporcingumo koeficientas, m¢h – jo masė mišinyje gramais, A¢h – jo smailės plotas, s – pasirinktas etaloninis tirpalas, m¢s – jo masė mišinyje gramais, A¢s – jo smailės plotas,
tada: kh = 
.
16 priedas
HEKSAMIDINO, DIBROMHEKSAMIDINO, DIBROMPROPAMIDINO IR CHLORHEKSIDINO ATPAŽINIMAS IR JŲ KIEKIŲ NUSTATYMAS
I. BENDROSIOS NUOSTATOS
1. Čia aprašomi metodai taikomi šių kosmetikos gaminių ingredientams atpažinti ir kiekiui nustatyti:
2. Heksamidino, dibromheksamidino, dibrompropamidino ir chlorheksidino koncentracijos, nustatomos šiuo metodu, yra išreiškiamos masės procentais (% m/m).
3. Atpažįstama ir kiekis nustatomas naudojant jonų poras, atvirkštinių fazių didelio slėgio skysčių chromatografijos metodu (HPLC) ir naudojant ultravioletinį spektrofotometrinį detektorių. Heksamidinas, dibromheksamidinas, dibrompropamidinas ir chlorheksidinas atpažįstami pagal jų sulaikymo trukmę chromatografinėje kolonėlėje.
II. ATPAŽINIMAS
4. Reagentai. Jie turi būti naudojami analiziškai gryni ir tinkami HPLC analizei.
4.5. Judančiosios fazės:
4.5.1. I tirpiklis: 1-heptansulfonrūgšties natrio druskos monohidrato (4.2) 0,005 M tirpalas metanolyje (4.1), kurio pH, lašinant ledinę acto rūgštį (4.3), nustatomas 3,5.
4.5.2. II tirpiklis: 1-heptansulfonrūgšties natrio druskos monohidrato (4.2) 0,005 M tirpalas vandenyje, kurio pH, lašinant ledinę acto rūgštį (4.3), nustatomas 3,5.
Jeigu reikia pagerinti smailių formą, judančiosios fazės gali būti keičiamos ir paruošiamos taip:
4.5.3. I tirpiklis: 5,84 g natrio chlorido (4.4) ir 1,1013 g 1-heptansulfonrūgšties natrio druskos monohidrato (4.2) ištirpinama 100 ml vandens. Įpilama 900 ml metanolio (4.1) ir ledine acto rūgštimi (4.3) pH nustatomas 3,5;
4.10. Etaloniniai tirpalai: paruošiami visų keturių (4.6–4.9) konservantų 0,05% (m/t) tirpalai I tirpiklyje (4.5.1).
5. Priemonės
5.3. Analizinė kolonėlė: nerūdijančio plieno, 30 cm ilgio, 4 mm vidinio skersmens, įkrauta m-Bondapack C18 10 mm arba jo atitikmeniu.
6. Darbo eiga
6.1. Mėginio paruošimas. 10 ml matavimo kolboje pasveriama apie 0,5 g bandinio ir iki žymės pripilama I tirpiklio (4.5.1). Kolba dedama į ultragarso vonią (5.4) 10 minučių. Tirpalas filtruojamas arba centrifuguojamas. Filtratas arba virš nuosėdų esantis skystis surenkamas chromatografijai atlikti.
6.2. Chromatografija
6.2.1. Judančiosios fazės gradientai pateikiami 1 lentelėje.
1 lentelė. Tirpiklių judančiosios fazės
| Laikas (min.) |
I tirpiklis (%t/t) (4.5.1) |
II tirpiklis (%t/t) (4.5.2) |
| 0 |
50 |
50 |
| 15 |
65 |
35 |
| 30 |
65 |
35 |
| 45 |
50 |
50 |
6.2.2. Judančiosios fazės (1 lentelė) srauto greitis nustatomas 1,5 ml/min., kolonėlės temperatūra 35oC.
III. Kiekio nustatymas
7. Darbo eiga
7.1. Etaloninių tirpalų paruošimas:
7.1.1. Vidine etalonine medžiaga naudojamas vienas iš konservantų (4.6 – 4.9), kurio nėra mėginyje. Jeigu tai neįmanoma, gali būti naudojamas triklokarbanas (4.11) arba halokarbanas (4.12).
7.1.3. Konservanto, pasirinkto vidine etalonine medžiaga, 0,05% (m/t) pradinis tirpalas I tirpiklyje (4.5.1).
7.1.4. Kiekvienam atpažintam konservantui paruošiami keturi etaloniniai tirpalai, įpilant į 10 ml matavimo kolbas 2 lentelėje pateiktus nustatyto konservanto (7.1.2) ir atitinkamus vidinės etaloninės medžiagos pradinio tirpalo (7.1.3) kiekius. Kiekviena kolba pripilama iki žymės I tirpiklio (4.5.1), išmaišoma.
2 lentelė. Etaloninių tirpalų koncentracija
| Etaloninis tirpalas |
Pradinis vidinis etaloninis tirpalas |
Pradinis identifikuoto konservanto tirpalas |
|
| įpilama (7.1.3) ml |
įpilama (7.1.2) ml |
mg/ml* |
|
| I |
1,0 |
0,5 |
25 |
| II |
1,0 |
1,0 |
50 |
| III |
1,0 |
1,5 |
75 |
| IV |
1,0 |
2,0 |
100 |
| * Šios vertės pateiktos kaip nuoroda ir atitinka atpažinto konservanto koncentracijas etaloniniuose tirpaluose, paruoštuose naudojant pirminį tirpalą, kuriame yra tiksliai 0,05% atpažinto konservanto. |
|||
7.2. Mėginio paruošimas:
7.2.1. 10 ml matavimo kolboje tiksliai pasveriama apie 0,5 g (p gramų) bandinio, įpilama 1,0 ml vidinio etaloninio tirpalo (7.1.3) ir 6 ml I tirpiklio (4.5.1), išmaišoma.
7.2.2. Kolba 10 minučių dedama į ultragarso vonią (5.4). Atvėsinama. Pripilama iki žymės I tirpiklio (4.5.1) ir išmaišoma. Centrifuguojama arba filtruojama per lankstytąjį filtravimo popierių. Virš nuosėdų esantis skystis arba filtratas (priklausomai nuo atliktos procedūros) naudojamas chromatografijai atlikti.
7.3. Chromatografija:
7.3.1. Nustatomas HPLC įrangos judančiosios fazės gradientas, debitas, kolonėlės temperatūra ir HPLC įrangos (5.2) detektoriaus bangos ilgis pagal reikalaujamas atpažinimo etapų (6.2.1 – 6.2.3) sąlygas.
7.4. Kalibravimas:
7.4.2. Kiekvienam etaloniniam tirpalui (7.1.4) apskaičiuojamas heksamidino, dibromheksamidino, dibrompropamidino arba chlorheksidino smailės ploto ir vidinio etaloninio tirpalo smailės ploto santykis. Kalibracinė kreivė brėžiama atidedant šiuos santykius ordinatės ašyje, o atitinkamas etaloniniuose tirpaluose esančio identifikuoto konservanto koncentracijas mikrogramais mililitre – abscisės ašyje.
8. Apskaičiavimas. Heksamidino, dibromheksamidino, dibrompropamidino arba chlorheksidino kiekis mėginyje apskaičiuojamas masės procentais pagal formulę:
% (m/m) = 
,
čia: p – analizei paimto mėginio (7.2.1) masė gramais; c – konservanto koncentracija mėginio tirpale, nustatyta iš kalibracinės kreivės, mikrogramais mililitre; MW1 – konservanto pagrindinės formos molekulinė masė; MW2 – atitinkamos druskos (9 punktas) molekulinė masė.
9. Ingredientų cheminių formulių ir molekulinių masių lentelė
| Heksamidinas |
C20H26N4O2 |
354,45 |
| Heksamidino diizetionatas |
C20H26N4O2· 2C2H6O4S |
606,72 |
| Heksamidino di-p-hidroksibenzoatas |
C20H26N4O2 ·2C7H6O3 |
630,71 |
| Dibromheksamidinas |
C20H24Br2N4O2 |
512,24 |
| Dibromheksamidino diizetionatas |
C20H24Br2N4O2 ·2C2H6O4S |
764,51 |
| Dibrompropamidinas |
C17H18Br2N4O2 |
470,18 |
| Dibrompropamidino diizetionatas |
C17H18Br2N4O2·2 C2H6O4S |
722,43 |
| Chlorheksidinas |
C22H30Cl2N10 |
505,45 |
| Chlorheksidino diacetatas |
C22H30Cl2N10·2 C2H4O2 |
625,56 |
| Chlorheksidino digliukonatas |
C22H30Cl2N10 ·2C6H12O7 |
897,76 |
| Chlorheksidino dihidrochloridas |
C22H30Cl2N10 ·2 HCl |
578,37 |
17 priedas
HIDROCHINONO, HIDROCHINONO MONOMETILETERIO, HIDROCHINONO MONOETILETERIO IR HIDROCHINONO MONOBENZILETERIO ATPAŽINIMAS IR JŲ KIEKIŲ NUSTATYMAS
I. ATPAŽINIMAS
1. Šis metodas taikomas hidrochinonui, hidrochinono monometileteriui, hidrochinono monoetileteriui ir hidrochinono monobenzileteriui (monobenzonui) atpažinti odos šviesinimui skirtuose kosmetikos gaminiuose.
3. Reagentai. Jie turi būti naudojami analiziškai gryni.
3.11. Etaloniniai tirpalai (jie turi būti paruošti prieš pat naudojimą ir yra patvarūs vieną dieną):
3.11.1. 10 ml graduotame mėgintuvėlyje pasveriama 0,05g hidrochinono (3.7). Pridedama 0,250 g askorbo rūgšties (3.6) ir 5 ml etanolio (3.1). Lašinamas amoniakas (3.5), kol pH pasieks 10, ir pripilama iki 10 ml tūrio etanolio (3.1).
3.11.2. 10 ml graduotame mėgintuvėlyje pasveriama 0,05g hidrochinono monometileterio (3.8). Pridedama 0,250 g askorbo rūgšties (3.6) ir 5 ml etanolio (3.1). Lašinamas amoniakas (3.5), kol pH pasieks 10, ir pripilama iki 10 ml tūrio etanolio (3.1).
3.11.3. 10 ml graduotame mėgintuvėlyje pasveriama 0,05 g hidrochinono monoetileterio (3.9). Pridedama 0,250 g askorbo rūgšties (3.6) ir 5 ml etanolio (3.1). Lašinamas amoniakas (3.5), kol pH pasieks 10, ir pripilama iki 10 ml tūrio etanolio (3.1).
3.16. Purškiamieji reagentai:
3.16.1. Į 5% (m/t) vandeninį sidabro nitrato tirpalą (3.12) lašinamas amoniakas (3.5), kol susidarančios nuosėdos ištirpsta. Laikomas tirpalas pasidaro nepatvarus, gali sprogti, todėl panaudotas turėtų būti išpilamas.
4. Priemonės
4.2. TLC plokštelės, paruoštos naudoti: silikagelis GHR/UV254; 20 x 20 cm (Machery, Nagel arba jų atitikmuo). Sluoksnio storis – 0,25 mm.
5. Darbo eiga
5.1. Mėginio paruošimas: 10 ml graduotame mėgintuvėlyje pasveriama 3,0 g bandinio. Pridedama 0,250 g askorbo rūgšties (3.6) ir 5 ml etanolio (3.1). Lašinamas amoniakas (3.5), kol pH pasieks 10. Pripilama iki 10 ml tūrio etanolio (3.1). Mėgintuvėlis užkemšamas kamščiu ir homogenizuojama ultragarso vonioje 10 minučių. Filtruojama per filtravimo popierių arba centrifuguojama, esant 3 000 aps./min.
5.2. Plonasluoksnė chromatografija:
5.2.2. Ant plokštelės užlašinama po 2 ml etaloninių tirpalų (3.11) ir 2 ml mėginio tirpalo (5.1). Ryškinama tamsoje, kambario temperatūroje, kol tirpiklio frontas pasislinks 15 cm nuo pradinės linijos.
5.3. Aptikimas:
6. Atpažinimo eiga
6.2. Gautos mėginio tirpalo dėmės palyginamos su etaloninių tirpalų dėmėmis, palyginant jų Rf vertes, dėmių spalvą, jas veikiant UV spinduliuote, ir dėmių spalvą, atsiradusią apipurškus purškiamuoju reagentu.
6.3. Atliekama didelio slėgio skysčių chromatografija, aprašyta II skyriuje, ir gautosios mėginio smailės (-ių) sulaikymo trukmės palyginamos su etaloninių tirpalų sulaikymo trukmėmis.
6.4. Remiantis plonasluoksnės chromatografijos ir didelio slėgio skysčių chromato-grafijos rezultatais, galima atpažinti hidrochinoną ir (arba) jo eterius.
II. KIEKIO NUSTATYMAS
7. Šis metodas taikomas hidrochinono, hidrochinono monometileterio, hidrochinono monoetileterio ir hidrochinono monobenzileterio kiekiui nustatyti odos šviesinimui skirtuose kosmetikos gaminiuose.
8. Bandinys ekstrahuojamas vandens ir metanolio mišiniu atsargiai šildant, kad ištirptų visos lipidinės medžiagos. Gautame tirpale analitės kiekis nustatomas atvirkštinių fazių skysčių chromatografijos būdu, naudojant UV detektorių.
9. Reagentai. Jie turi būti naudojami analiziškai gryni.
9.8. Vandens ir metanolio mišinys 1:1 (t/t): sumaišoma viena tūrio dalis vandens (9.1) ir viena tūrio dalis metanolio (9.2).
9.9. Judančiosios fazės tirpiklis – tetrahidrofurano ir vandens mišinys 45:55 (t/t): sumaišomos 45 tūrio dalys tetrahidrofurano (9.7) ir 55 tūrio dalys vandens (9.1).
9.10. Etaloninis tirpalas:
9.10.1. 50 ml matavimo kolboje pasveriama 0,06 g hidrochinono (9.3), 0,08 g hidrochinono monometileterio (9.4), 0,10 g hidrochinono monoetileterio (9.5) ir 0,12 g hidrochinono monobenzileterio (9.6). Ištirpinama ir praskiedžiama metanoliu (9.2) iki žymės.
10. Priemonės
10.2. Didelio slėgio skysčių chromatografas su keičiamo bangos ilgio UV detektoriumi ir 10 ml įšvirkštimo kilpa.
10.3. Analizinė kolonėlė – nerūdijančio plieno chromatografinė kolonėlė, 250 mm ilgio, 4,6 mm vidinio skersmens, įkrauta Zorbax phenyl (chemiškai surištas fenetilsilanas ant Zorbax SIL, padengtas trimetilchlorosilanu), dalelių dydis – 6 mm, arba jo atitikmuo. Apsauginė kolonėlė nenaudojama, išskyrus fenilo kolonėlę arba jos atitikmenį.
10.4. Filtravimo popierius, 90 mm skersmens, Schleicher and Scull, Weissband No 5892 arba jo atitikmuo.
11. Darbo eiga
11.1. Mėginio paruošimas:
11.1.1. Vienos tūkstantosios gramo dalies tikslumu 50 ml matavimo kolboje pasveriama 10,1 g (a gramų) bandinio. Mėginys disperguojamas 25 ml vandens ir metanolio mišiniu (9.8). Kolba užkemšama ir smarkiai kratoma, kol susidarys vienalytė suspensija. Kratoma ne trumpiau kaip vieną minutę. Ekstrahavimui sustiprinti kolba dedama į 60oC temperatūros vandens vonią (10.1).
11.2. Didelio slėgio skysčių chromatografija:
11.2.1. Judančiosios fazės tirpiklio (9.9) srauto greitis nustatomas 1,0 ml/min., detektoriaus bangos ilgis – 295 nm.
11.2.2. Įšvirkščiama 10 ml mėginio tirpalo, gauto pagal 11.1, ir užrašoma chromatograma. Matuojami smailių plotai. Kalibravimas atliekamas pagal 11.3 punkto aprašymą. Palyginamos gautos mėginio ir etaloninių tirpalų chromatogramos. Smailių plotai ir reaktingumo koeficientai (RF), gauti pagal 11.3 punktą, naudojami mėginio analičių koncentracijoms apskaičiuoti.
11.3. Kalibravimas:
11.3.1. Įšvirkščiama 10 ml etaloninio tirpalo (9.10) ir užrašoma chromatograma. Švirkščiama keletą kartų, kol bus gaunami pastovūs smailių plotai.
11.3.2. Nustatomas reaktingumo koeficientas RFi:
RFi = 
,
čia: pi – hidrochinono, hidrochinono monometileterio, hidrochinono monoetileterio arba hidrochinono monobenzileterio smailės plotas; ci – hidrochinono, hidrochinono monometileterio, hidrochinono monoetileterio arba hidrochinono monobenzileterio koncentracija (g/50 ml) etaloniniame tirpale (9.10).
11.3.3. Patikrinama, ar gautos etaloninio tirpalo ir mėginio tirpalo chromatogramos atitinka šiuos reikalavimus:
11.3.3.1. mažiausiai atskirtos poros smailių atskyrimas yra ne mažesnis kaip 0,90. Smailių atskyrimas parodytas 1 pav. Jeigu reikalingas atskyrimas nepasiekiamas, turi būti naudojama labiau tinkanti kolonėlė arba judančiosios fazės tirpiklio sudėtis turėtų būti derinama, kol ji atitiks reikalavimus;
1 pav. Smailės atskyrimas
11.3.3.2. visų gautų smailių asimetrijos koeficientas As svyruoja tarp 0,9–1,5. Smailių asimetrijos koeficientas nustatomas taip, kaip pavaizduota 2 pav. Užrašant asimetrijos koeficiento nustatymo chromatogramą, rekomenduojamas ne mažesnis kaip 2 cm/min. savirašio greitis;
2 pav. Smailių asimetrijos koeficientas
11.3.4. Jeigu nustatoma, kad hidrochinono kiekis yra daug didesnis negu 2% ir reikia tiksliai nustatyti jo kiekį, mėginio ekstraktas (11.1) turi būti skiedžiamas iki tokios koncentracijos, kokia būtų gauta iš mėginio, turinčio 2% hidrochinono, o kiekio nustatymas turėtų būti pakartojamas.
III. Pakartojamumas ir rezultatų atitikimas
13. Jeigu hidrochinono kiekis sudaro 2,0%, dviejų lygiagrečių to paties mėginio nustatymų rezultatų skirtumas turi neviršyti 0,13% absoliučios vertės.
14. Jeigu hidrochinono monometileterio kiekis sudaro 1,0%, dviejų lygiagrečių to paties mėginio nustatymų rezultatų skirtumas turi neviršyti 0,1% absoliučios vertės.
15. Jeigu hidrochinono monoetileterio kiekis sudaro 1,0%, dviejų lygiagrečių to paties mėginio nustatymų rezultatų skirtumas turi neviršyti 0,11% absoliučios vertės.
16. Jeigu hidrochinono monobenzileterio kiekis sudaro 1,0 %, dviejų lygiagrečių to paties mėginio nustatymų rezultatų skirtumas turi neviršyti 0,11% absoliučios vertės.
17. Jeigu hidrochinono kiekis sudaro 2,0%, dviejų lygiagrečių to paties mėginio nustatymų, atliktų skirtingomis sąlygomis (skirtingos laboratorijos, skirtingi operatoriai, skirtingos priemonės ir (arba) skirtingas laikas), rezultatų skirtumas turi neviršyti 0,37 % absoliučios vertės.
18. Jeigu hidrochinono monometileterio kiekis sudaro 1,0%, dviejų lygiagrečių to paties mėginio nustatymų, atliktų skirtingomis sąlygomis (skirtingos laboratorijos, skirtingi operatoriai, skirtingos priemonės ir (arba) skirtingas laikas), rezultatų skirtumas turi neviršyti 0,21% absoliučios vertės.
19. Jeigu hidrochinono monoetileterio kiekis sudaro 1,0%, dviejų lygiagrečių to paties mėginio nustatymų, atliktų skirtingomis sąlygomis (skirtingos laboratorijos, skirtingi operatoriai, skirtingos priemonės ir (arba) skirtingas laikas), rezultatų skirtumas turi neviršyti 0,19% absoliučios vertės.
20. Jeigu hidrochinono monobenzileterio kiekis sudaro 1,0%, dviejų lygiagrečių to paties mėginio nustatymų, atliktų skirtingomis sąlygomis (skirtingos laboratorijos, skirtingi operatoriai, skirtingos priemonės ir (arba) skirtingas laikas), rezultatų skirtumas turi neviršyti 0,11% absoliučios vertės.
IV. galimi trukdžiai
21. Aprašytu metodu galima nustatyti hidrochinoną ir jo eterius paprastos izokratinės chromatografijos būdu. Fenilo kolonėlės naudojimas užtikrina pakankamą hidrochinono sulaikymą, kurio negalima garantuoti naudojant C18 kolonėlę su apibūdintuoju judančiosios fazės tirpalu.
22. Šiame metode dažnai susiduriama su trukdžiais, kuriuos sukelia parabenai. Tokiais atvejais nustatymas turėtų būti pakartojamas, naudojant kitokią judančiosios fazės ir nuostoviosios fazės sistemą:
22.1. kolonėlė – Zorbax ODS, 4,6 mm x 25 mm arba jos atitikmuo: temperatūra – 36oC, srautas – 1,5 ml/min., judančiosios fazės tirpikliai: hidrochinonui – metanolis ir vanduo 5:95 (t/t), hidrochinono monometileteriui – metanolis ir vanduo 30:70(t/t), hidrochinono monobenzileteriui – metanolis ir vanduo 80:20 (t/t);
18 priedas
4-HIDROKSIBENZENSULFONRŪGŠTIES ATPAŽINIMAS IR KIEKIO NUSTATYMAS
I. bendrosios nuostatos
1. Šis metodas taikomas 4-hidroksibenzensulfonrūgščiai atpažinti ir nustatyti jos kiekį kosmetikos gaminiuose, pvz., aerozoliuose ir veido losjonuose.
2. 4-hidroksibenzensulfonrūgšties kiekis, nustatomas pagal šį metodą, yra išreiškiamas bevandenio cinko 4-hidroksibenzensulfonato masės procentais gaminyje.
3. Mėginys yra koncentruojamas sumažintame slėgyje, ištirpinamas vandenyje ir išgryninamas ekstrahuojant chloroformu. 4-hidroksibenzinsulfonrūgštis yra nustatoma jodometrijos metodu filtruoto vandeninio tirpalo alikvotinėje dalyje.
4. Reagentai. Jie turi būti naudojami analiziškai gryni:
4.16. Judančiosios fazės tirpiklis: butan-1-olis, ledinė acto rūgštis ir vanduo (4:1:5 tūrio dalys). Sumaišius dalijamajame piltuve, apatinis sluoksnis išpilamas.
4.17. Paulio reagentas: 4,5 g sulfanilo rūgšties (4.8) šildant ištirpinama 45 ml koncentruoto vandenilio chlorido (4.1), tirpalas praskiedžiamas vandeniu iki 500 ml. 10 ml tirpalo vėsinama inde su lediniu vandeniu ir maišant įpilama 10 ml šalto natrio nitrito tirpalo (4.14). Tirpalui leidžiama 15 minučių nusistovėti 0oC temperatūroje (šioje temperatūroje tirpalas išlieka patvarus 1–3 dienas) ir prieš pat purškimą (7.5) įpilama 20 ml natrio karbonato tirpalo (4.13).
5. Priemonės
II. ATPAŽINIMAS
7. Darbo eiga
7.1. Mikrošvirkštu (5.7) užlašinama 5 ml likučių (6) arba bandinio ant kiekvieno iš šešių taškų, esančių ant pradinės linijos ir 1 cm atstumu nutolusių nuo apatinio plonasluoksnės plokštelės (4.18) krašto.
7.2. Plokštelė dedama į ryškinimo kamerą, kurioje jau yra judančiosios fazės tirpiklio (4.16), ir laikoma, kol tirpiklio frontas bus per 15 cm nuo pradinės linijos.
7.3. Plokštelė išimama iš vonios ir džiovinama 80 0C temperatūroje, kol nebejaučiama acto rūgšties garų. Plokštelė apipurškiama natrio karbonato tirpalu (4.13) ir išdžiovinama ore.
7.4 Pusė plokštelės uždengiama stikline plokštele, o neuždengta dalis yra apipurškiama 0,05% ditizono tirpalu (4.15). Chromatogramoje atsiradusios rausvai violetinio atspalvio dėmės rodo, kad yra cinko jonų.
7.5. Apipurkšta plokštelės dalis uždengiama stikline plokštele, o antroji pusė apipurškiama Paulio reagentu (4.17). 4-hidroksibenzensulfonrūgšties buvimą rodo geltono atspalvio ruda dėmė, kurios Rf vertė yra apie 0,26, o geltona dėmė, kurios Rf vertė chromatogramoje apie 0,45, rodo, kad yra 4- hidroksibenzensulfonrūgšties.
III. KIEKIO NUSTATYMAS
8. Darbo eiga
8.1. 10 g bandinio arba likučių (6) pasveriama 100 ml apvaliadugnėje kolboje ir beveik iki sausumo garinama vakuume sukamajame garintuve virš vandens vonios, kurios temperatūra 40oC.
8.3. Tirpalas kruopščiai perpilamas į dalijamąjį piltuvą (5.2) ir vandeninis tirpalas du kartus ekstrahuojamas 20 ml chloroformo (4.2) porcijomis. Po kiekvieno ekstrahavimo pašalinama chloroformo fazė.
8.4. Vandeninis tirpalas filtruojamas per lankstytąjį filtrą. Priklausomai nuo laukiamo hidroksibenzensulfonrūgšties kiekio pipete į 250 ml talpos kūginę kolbą (5.3) įpilama 1,0 arba 2,0 ml (V2) filtrato ir praskiedžiama vandeniu iki 75 ml.
8.5. Įpilama 2,5 ml 36% vandenilio chlorido (4.1) ir įberiama 2,5 g kalio bromido (4.6), sumaišoma ir vandens vonioje tirpalo temperatūra pakeliama iki 50oC.
8.6. Iš biuretės titruojama 0,1 N kalio bromatu (4.10), kol tirpalas 50oC temperatūroje įgauna geltoną spalvą.
8.7. Dar įpilama 3,0 ml kalio bromato tirpalo (4.10), kolba užkemšama ir paliekama 10 minučių nusistovėti 50oC vandens vonioje. Jeigu po 10 minučių tirpalas praranda savo spalvą, įpilama dar 2,0 ml kalio bromato tirpalo (4.10), kolba užkemšama ir 10 minučių šildoma virš 50oC vandens vonios. Užrašomas bendras įpilto kalio bromato tirpalo kiekis (a).
9. Apskaičiavimas
9.1. Cinko hidroksibenzensulfonato kiekis mėginyje arba likučiai (6) apskaičiuoja-mas masės procentais (% m/m) pagal formulę:
% m/m cinko hidroksibenzensulfonato = 
;
čia: a – 0,1 N kalio bromato tirpalo įpiltas bendras kiekis mililitrais (8.7); b – 0,1 N natrio tiosulfato tirpalo, sunaudoto atvirkštiniam titravimui (8.9), kiekis mililitrais; m – analizuoto gaminio mėginio arba analizuotų likučių masė miligramais (8.1); V1 – tirpalo, gauto pagal
8.2 punktą, tūris mililitrais; V2 – ištirpintų garinimo likučių, naudotų analizei (8.4), tūris mililitrais.
10. Rezultatų aiškinimas. Lietuvos higienos normoje HN 62:2001 [3.4] didžiausia patvirtinta cinko 4-hidroksibenzensulfonato koncentracija veido losjonuose ir dezodorantuose yra 6% (m/m). Vadinasi, turi būti nustatomas ne tik hidroksibenzensulfonrūgšties, bet ir cinko kiekis. Padauginant apskaičiuoto cinko hidroksibenzensulfonato kiekį (9) iš koeficiento, lygaus 0,1588, gaunamas mažiausias cinko kiekis % (m/m), kuris teoriškai turi būti preparate pagal nustatytą hidroksibenzensulfonrūgšties kiekį. Tačiau cinko kiekis, matuotas gravimetriniu būdu, gali būti didesnis, nes kosmetikos gaminiuose gali būti naudojami ir cinko chloridas, ir cinko sulfatas.
19 priedas
LAISVOJO FORMALDEHIDO ATPAŽINIMAS IR KIEKIO NUSTATYMAS
I. BENDROSIOS NUOSTATOS
1. Laisvojo formaldehido atpažinimas ir kiekio nustatymas nesant formaldehido donorų atliekamas pagal techninį reglamentą [3.6].
II. KIEKIO NUSTATYMAS ESANT FORMALDEHIDŲ DONORAMS
3. Laisvasis formaldehidas, jam reaguojant su pentan-2,4-dionu pokolonėlės reaktoriuje, yra paverčiamas geltonuoju lutidinų dariniu, o gautas darinio kiekis yra nustatomas matuojant spektrinę absorbciją, esant 420 nm bangos ilgiui.
4. Reagentai. Jie turi būti naudojami analiziškai gryni.
4.16. Judančiosios fazės tirpalas – vandeninis dinatrio fosfato tirpalas (4.5), 0,006 M, kurio pH ties 2,1 yra nustatyta naudojant ortofosfato rūgštį (4.6).
4.17. Pokolonėlės reagentas – 1000 ml matavimo kolboje ištirpinama: – 62,5 g amonio acetato (4.2), 7,5 ml acto rūgšties (4.3), 5 ml pentan-2,4-diono (4.4). Pripilama iki 1000 ml vandens (4.1).
Šis reagentas laikomas tamsoje. Laikymo trukmė – daugiausia trys dienos 25°C temperatūroje. Spalva neturi pasikeisti.
4.18. Formaldehido etaloninis tirpalas – pradinis tirpalas: į 1000 ml matavimo kolbą įpilama 10 g formaldehido (4.9) ir skiedžiama iki 1000 ml vandeniu. Šio tirpalo koncentracija nustatoma taip: į 5,00 ml tirpalo įpilama 25,00 ml etaloninio jodo tirpalo (4.14) ir 10,00 ml natrio hidroksido tirpalo (4.10); leidžiama nusistovėti penkias minutes; parūgštinama įpilant 11,00 ml HCl (4.11) ir etaloninio jodo tirpalo perteklius titruojamas etaloniniu natrio tiosulfato tirpalu (4.15), indikatoriumi naudojant krakmolo tirpalą (4.13).
1 ml sunaudoto jodo tirpalo (4.14) atitinka 1,5 mg formaldehido.
5. Priemonės
5.5. Pokolonėlės reaktorius su:
5.5.5. teflono vamzdelis, 1,6-0,30 mm vidinio skersmens, 5 m ilgio („prancūziškasis nėrimas“, IV skyrius),
5.8. Paruoštos naudoti kolonėlės:
5.11. Aparatas (5.5), kuris surenkamas pagal 6 pav. Jungtys, esančios už įšvirkštimo vožtuvo, turi būti kaip galima trumpesnės. Tokiu atveju nerūdijančio plieno vamzdelis tarp reaktoriaus išėjimo angos ir detektoriaus įėjimo angos aušins mišinį prieš atliekant nustatymą, o temperatūra detektoriuje yra nežinoma, bet pastovi.
6. Darbo eiga
6.1. Kalibracinė kreivė
Ji yra sudaroma atidedant smailių aukščius kaip praskiesto etaloninio formaldehido tirpalo koncentracijos funkciją. Etaloniniai tirpalai paruošiami praskiedžiant formaldehido etaloninį tirpalą (4.19) judančiosios fazės tirpalu (4.16): 1,00 ml tirpalo (4.19) praskiedžiama iki 20,00 ml (apie 185 mg/100 ml); 2,00 ml tirpalo (4.19) praskiedžiama iki 20,00 ml (apie 370 mg/100 ml), 5,00 ml tirpalo (4.19) praskiedžiama iki 25,00 ml (apie 740 mg/100 ml); 5,00 ml tirpalo (4.19) praskiedžiama iki 20,00 ml (apie 925 mg/100 ml).
Etaloniniai tirpalai yra laikomi vieną valandą laboratorijos temperatūroje ir turi būti švieži. Kalibracinės kreivės tiesiškumas yra geras, esant koncentracijai tarp 1,00 ir 15,00 mg/ml.
6.2. Mėginių paruošimas
6.2.1. Emulsijos (kremai, makiažo pagrindas, pieštukai akių kontūrams paryškinti). Užkemšamoje 100 ml kolboje 0,001 g tikslumu pasveriamas mėginys (m gramų), atitinkantis tikėtiną 100 mg formaldehido kiekį. Įpilama tiksliai pamatuoto 20,00 ml dichlormetano (4.8) ir 20,00 ml vandenilio chlorido (4.12). Maišoma vibraciniu maišytuvu (5.16) ir ultragarso vonioje (5.15). Dvi fazės atskiriamos centrifuguojant (3000 gn dvi minutes). Patronas (5.7) perplaunamas su 2 ml metanolio (4.7), po to kondicionuojamas 5 ml vandens (4.1). 4 ml vandeninės ekstrakto fazės perleidžiama per kondicionuotą kasetę, pirmieji 2 ml išpilami, o kita frakcija regeneruojama.
6.2.2. Losjonai, šampūnai. Užkemšamoje 100 ml kolboje 0,001 g tikslumu pasveriamas mėginys (m gramų), atitinkantis tikėtiną 500 mg formaldehido kiekį. Pripilama iki 100 ml judančiosios fazės tirpalo (4.16). Tirpalas filtruojamas per filtrą (5.6) ir įšvirkščiamas arba perleidžiamas per kasetę (5.7), kuri kondicionuota kaip nurodyta pirmiau (6.2.1). Visi tirpalai turi būti įšvirkščiami tuoj po jų paruošimo.
6.3. Chromatografijos sąlygos
6.3.1. Judančiosios fazės srauto greitis – 1 ml/min., reagento srauto greitis – 0,5 ml/min., viso srauto greitis detektoriaus išleidimo angoje – 1,5 ml/min., įšvirkščiamas tūris – 10 ml.
6.3.2. Eliuavimo temperatūra: jeigu medžiagos yra sunkiai atskiriamos, kolonėlė panardinama į tirpstančio ledo vonią: laukiama, kol nusistovės temperatūra (15–20 min.). Pokolonėlės reakcijos temperatūra – 100°C, aptikimas – 420 nm.
6.3.3. Visa chromatografijos sistema ir pokolonėlė, atlikus darbą, turi būti skalaujamos vandeniu (4.1). Jeigu sistema nenaudojama ilgiau kaip dvi dienas, po skalavimo vandeniu turi būti skalaujama metanoliu (4.7). Prieš sistemos rekondicionavimą per ją leidžiamas vanduo, kad būtų išvengta rekristalizacijos.
III. Pakartojamumas
7. Jeigu formaldehido kiekis sudaro 0,05%, to paties mėginio dviejų lygiagrečių nustatymų rezultatų skirtumas turėtų neviršyti 0,001%.
IV. „PRANCŪZIŠKOJO NĖRIMO“ INSTRUKCIJA
9. Reikalingi priedai
9.1. Viena medinė ritė: išorės skersmuo 5 cm, centre – 1,5 cm skersmens skylė. Kaip parodyta 1 ir 2 pav., įkalamos keturios plieninės vinys. Atstumas tarp vinių turi būti 1,8 cm, o nuo jų iki skylės – 0,5 cm.
9.2. Viena tvirta adata (tokia kaip nėrimo vašelis), kad būtų galima pinti kilpomis teflono vamzdelį,
10. Darbo eiga
10.1. Pradedant „prancūziškąjį nėrimą“, teflono vamzdeliu turi būti apvejamas nuo ritės viršaus iki apačios per centrinę skylę (paliekant 10 cm vamzdžio kyšoti iš ritės apačios, kad grandinėlę būtų galima ištraukti nėrimo metu); tada vamzdelis apvejamas aplink keturias vinis iš eilės, kaip parodyta 3 pav.
10.2. „Prancūziškojo nėrimo“ viršus ir apačia apsaugomi metaliniais žiedais ir prispaudžiamais dangčiais; reikia pasistengti, kad priveržiant teflonas nebūtų sutraiškytas. Vamzdelis apvejamas apie kiekvieną vinį antrą kartą, o kilpos daromos taip: kabliuku apatinis vamzdelis pakeliamas virš viršutiniojo (4 pav.). Tai kartojama paeiliui ties kiekviena vinimi (1, 2, 3,4 prieš laikrodžio rodyklę), kol bus pasiekiamas 5 m ar kitas reikalingas nėrinio ilgis.
11. „Prancūziškąjį nėrinį“, pagamintą pokolonėlės reaktoriams, galima įsigyti rinkoje (Supelco).
1 pav. Ritės schema
2 pav.
3 pav. Pirmasis vamzdelis
4 pav. Antrasis vamzdelis (kilpa formuojama apatinį vamzdelį (ištisinė linija)
pakeliant virš viršutiniojo (punktyrinė linija)
5 pav.
1 – HPLC siurblys
2 – Įšvirkštimo vožtuvas
3 – Kolonėlė su prieškolonėle
4 – Reagento siurblys
5 – T formos detalė be nenaudingojo tūrio
5’ – T formos detalė (Vortex)
6-6’ – Elementas be nenaudingojo tūrio
7 – „Prancūziškasis nėrinys“
7’ – Reaktorius
8 – Trikaklė kolba su verdančiu vandeniu
9 – Kolbos kaitintuvas
10 – Aušiklis
11 – Nerūdijančio plieno šilumokaičio vamzdelis
11’ – Šilumokaitis
12 – UV matomojo jo spektro detektorius
13 – PCRS 520 pokolonėlės modulis
Eliuentas Reagentai
6 pav. Aparatas
______________
20 priedas
LAISVŲJŲ NATRIO IR KALIO HIDROKSIDŲ ATPAŽINIMAS IR JŲ KIEKIŲ NUSTATYMAS
I. bendrosios nuostatos
1. Šis metodas taikomas atpažįstant kosmetikos gaminius, turinčius didelį laisvųjų natrio ir (arba) kalio hidroksidų kiekį, bei nustatant laisvųjų natrio ir/arba kalio hidroksidų kiekį plaukų ištiesinimo preparatuose ir antnaginės odelės tirpiklių preparatuose.
2. Laisvasis natrio ir kalio hidroksidas yra apibrėžiamas etaloninės rūgšties tūriu, reikalingu gaminiui neutralizuoti tiksliai nurodytomis sąlygomis; nustatytas kiekis išreiškiamas laisvojo natrio hidroksido masės procentais (% m/m).
3. Mėginys ištirpinamas arba disperguojamas vandenyje ir titruojamas etalonine rūgštimi. pH vertė yra užrašoma kiekvieną kartą įpylus rūgšties: natrio arba kalio hidroksidų tirpalo ekvivalentinis taškas yra aiškiai išreikštas maksimalaus pH vertės kitimo greičio nutrūkimas.
4. Įprastinė titravimo kreivė gali būti neaiški dėl:
4.1. amoniako ir kitų silpnųjų organinių bazių, kurių titravimo kreivė yra gana plokščia. Amoniakas pašalinamas išgarinant, esant sumažintam slėgiui ir kambario temperatūrai;
5. Jei pasireiškia pernelyg dideli trukdžiai dėl silpnųjų neorganinių rūgščių priemaišų pertekliaus, pateikiamas alternatyvus titravimo alkoholio terpėje metodas.
Nors ir yra teorinė galimybė, kad dėl kitų tirpių stipriųjų bazių, pvz., ličio hidroksido, ketvirtinės amonio bazės, galėtų labai padidėti pH, jų buvimas šios rūšies kosmetikos gaminiuose yra mažai tikėtinas.
II. ATPAŽINIMAS
6. Reagentas – etaloninis šarminis buferinis tirpalas, pH 9, 18, 25oC temperatūroje: 0,05 M natrio tetraborato dekahidratas.
7. Priemonės
III. KIEKIO NUSTATYMAS
9. Titravimas vandens terpėje
9.2. Priemonės
9.3. Darbo eiga
9.3.1. 150 ml laboratorinėje stiklinėje tiksliai pasveriama 0,5–1,0 g mėginio. Jeigu yra amoniako, įdedamos kelios netolygų kunkuliavimą slopinančios granulės, laboratorinė stiklinė įstatoma į vakuuminį eksikatorių, vakuumuojama vandens siurbliu, kol nebejaučiamas amoniako kvapas (apie tris valandas).
9.4. Apskaičiavimas
9.4.1. Nustatomi titravimo kreivių vingio taškai. Jeigu pirmasis vingio taškas yra ten, kur pH yra mažesnis nei 7, vadinasi, mėginyje nėra laisvojo natrio arba kalio hidroksido. Jeigu kreivėje yra du arba keli vingio taškai, yra tinkamas tik pirmasis.
9.4.2. Natrio ir/ar kalio hidroksidų kiekis mėginyje, išreikštas natrio hidroksido % m/m, yra apskaičiuojamas pagal formulę:
% = 0,4 
;
čia: V – pirmojo vingio taško titrato tūris mililitrais; M – mėginio masė gramais.
10. Titravimas izopropanolyje
10.1. Reagentai
10.2. Priemonės
10.3. Darbo eiga
10.3.1. 150 ml laboratorinėje stiklinėje tiksliai pasveriama 0,5–1,0 g mėginio. Jeigu yra amoniako, įdedamos kelios netolygų kunkuliavimą slopinančios granulės, laboratorinė stiklinė įstatoma į vakuuminį eksikatorių, vakuumuojama vandens siurbliu, kol nebejaučiamas amoniako kvapas (apie tris valandas).
21 priedas
MERKAPTOACTO RŪGŠTIES ATPAŽINIMAS IR KIEKIO NUSTATYMAS PLAUKŲ GARBANOJIMO, PLAUKŲ IŠTIESINIMO IR DEPILIACIJOS GAMINIUOSE
I. BENDROSIOS NUOSTATOS
1. Šis metodas taikomas merkaptoacto rūgščiai atpažinti ir jos kiekiui nustatyti plaukų garbanojimo, plaukų ištiesinimo ir depiliacijos gaminiuose, kuriuose gali būti ir kitų reduktorių.
2. Šiuo metodu nustatytas merkaptoacto rūgšties kiekis bandinyje yra išreiškiamas merkaptoacto rūgšties masės procentais.
II. ATPAŽINIMAS
4. Atpažinimas atliekant lašų analizę
4.1. Reagentai. Jie turi būti naudojami analiziškai gryni:
4.2. Darbo eiga:
4.2.1. Merkaptoacto rūgštis atpažįstama spalvinės reakcijos su švino diacetatu būdu.
Tiriamojo bandinio lašas užlašinamas ant švino diacetato popieriaus (4.1.1). Ryški geltona spalva rodo merkaptoacto rūgšties buvimą. Jautris – 0,5%.
4.2.2. Neorganinių sulfidų atpažinimas pagal, juos parūgštinus, susidarantį vandenilio sulfidą. Į mėgintuvėlį įdedami keli miligramai tiriamojo bandinio. Įpilama 2 ml distiliuoto vandens ir 1 ml vandenilio chlorido (4.1.2). Išsiskyręs vandenilio sulfidas atpažįstamas iš kvapo ir ant švino diacetato popieriaus (4.1.1) susidariusių juodų švino sulfido nuosėdų. Jautris – 50 ppm.
5. Atpažinimas plonasluoksnės chromatografijos būdu
5.1. Reagentai. Jie turi būti naudojami, jeigu nenurodyta kitaip, analiziškai gryni.
5.1.1. Merkaptoacto rūgštis (tioglikolio rūgštis), ne mažiau kaip 98% grynumo, nustatyto jodometriškai.
5.1.3. 2-merkaptopropiono rūgštis (tiopieno rūgštis), ne mažiau kaip 95% grynumo, nustatyto jodometriškai.
5.1.5. 3-merkaptopropan-1,2-diolis (1-tioglicerolis), ne mažiau kaip 98% grynumo, nustatyto jodometriškai.
5.1.16. Eliuentai:
5.1.16.1. Etilacetatas (5.1.9), chloroformas (5.1.10), diizopropileteris (5.1.11), acto rūgštis (5.1.13) (20:20:10:10 tūrio dalys).
5.1.17. Aptikimo reagentai:
5.1.18. Etaloniniai tirpalai:
5.3. Darbo eiga:
5.3.1. Mėginio paruošimas. Parūgštinama keliais lašais vandenilio chlorido (5.1.8), kad pH būtų lygus 1, ir, jeigu reikia, filtruojama. Tam tikrais atvejais patartina mėginį praskiesti. Tuomet jis rūgštinamas vandenilio chloridu prieš praskiedimą.
5.3.2. Eliuavimas. Ant plokštelės užlašinama 1 ml mėginio tirpalo (5.3.1) ir įpilama po 1 ml kiekvieno iš penkių etaloninių tirpalų (5.1.18). Silpna azoto srove gerai išdžiovinama. Tada plokštelė eliuvuojama tirpikliais (5.1.16.1 arba 5.1.16.2). Plokštelė nedelsiant išdžiovinama, kad būtų kuo mažesnė tiolių oksidacija.
5.3.3. Aptikimas. Plokštelė apipurškiama vienu iš trijų reagentų (5.1.17.1, 5.1.17.3 arba 5.1.17.4). Jeigu plokštelė apipurškiama reagentu (5.1.17.3), toliau ji apdorojama bromo garais (pvz., mažoje kameroje įstatyta laboratorinė stiklinė reagento (5.1.17.2), kol dėmės pasidarys matomos. Aptikimas purškimo reagentu (5.1.17.4) galimas tuo atveju, jei plonojo sluoksnio džiovinimas truko ne ilgiau kaip 30 minučių.
5.3.4. Rezultatų aiškinimas:
5.3.4.1. Palyginamos etaloninių tirpalų Rf vertės ir spalva su etaloninių tirpalų vertėmis ir spalva.
5.3.4.2. Rf verčių, gautų ant silikagelio sluoksnio, pavyzdžiai pateikti 1 lentelėje.
1 lentelė. Rf vertės
| Cheminės medžiagos pavadinimas |
Eliuentai |
|
| 5.1.16.1 |
5.1.16.2 |
|
| Merkaptoacto rūgštis 2-merkaptopropiono rūgštis 2,2¢-ditiodiacto rūgštis 3-merkaptopropiono rūgštis 3-merkaptopropan-1,2-diolis |
0,25 0,40 0,00 0,45 0,45 |
0,80 0,95 0,35 0,95 0,35 |
III. KIEKIO NUSTATYMAS
6. Merkaptoacto rūgščiai nustatyti turi būti imamas nenaudotas bandinys iš ką tik atidarytos taros, kad būtų išvengta oksidacijos.
8. Jodometrija
8.1. Nustatymas atliekamas oksiduojant -SH grupę jodu rūgštinėje terpėje pagal tokią lygtį:
2 HOOC-CH2SH + I2 ® (HOOC-CH2-S)2 + 2 I- + 2 H+
8.4. Darbo eiga. 150 ml užkemšamoje kūginėje kolboje, kurioje įpilta 50 ml distiliuoto vandens, tiksliai pasveriama 0,5 – 1 g mėginio. Įpilama 5 ml vandenilio chlorido (4.1.2) (tirpalo pH apie 0) ir titruojama jodo tirpalu (8.2), kol atsiras geltona spalva. Gali būti naudojamas indikatorius (pvz., krakmolo tirpalas arba anglies tetrachloridas).
8.5. Apskaičiavimas:
8.6. Jeigu apskaičiuota merkaptoacto rūgšties koncentracija yra 0,1% arba dar mažesnė už didžiausią leidžiamą koncentraciją, neverta toliau analizuoti. Jeigu tas skaičius lygus arba didesnis už didžiausią leidžiamą koncentraciją ir jeigu atpažinimo metu buvo rasta keletas reduktorių, būtina analizuoti dujų chromatografijos metodu.
9. Dujų chromatografija
9.1. Merkaptoacto rūgštis iš terpės yra išskiriama nusodinant kadmio diacetato tirpalu. Po metilinimo diazometanu, paruoštu in situ arba iš anksto dietileterio tirpale, merkaptoacto rūgšties metilo kiekis nustatomas dujų ar skysčių chromatografijos būdu, metilo oktanoatą naudojant vidine etalonine medžiaga.
9.2. Reagentai. Jie turi būti naudojami analiziškai gryni:
9.2.6. Acetatinis buferinis tirpalas (pH 5): natrio acetato trihidratas, 77 g; acto rūgštis (ledinė), 27,5 g, demineralizuotas vanduo bendrajam tūriui papildyti iki vieno litro.
9.2.12. Diazometano tirpalas, paruoštas iš N-metil-N-nitrozotoluen-4-sulfonamido pagal laboratorijos metodą, remiantis Fišerio metodo pagrindu (Fieser, Reagents for Organic Synthesis (Wiley), 1967).
Gautame tirpale yra apie 1,5 g diazometano ir 100 ml dietileterio. Kadangi diazometanas – toksiškos ir labai nepatvarios dujos, visi eksperimentai turi būti atliekami labai didelės traukos spintoje ir negalima naudoti matinio stiklo aparatūros (tam tikslui yra specialūs komplektai).
9.3. Priemonės:
9.3.2. Priemonės diazometanui paruošti metilinimui in situ (žr. Fales, H. M. Jaouni, T. M. and Babashak, J. F., Analyt. Chem. 1973, 45, 2302).
9.4. Mėginio paruošimas:
9.4.1. 50 ml centrifugos mėgintuvėlyje kruopščiai pasveriama tiek mėginio, kad jame būtų 50–70 mg merkaptoacto rūgšties. Parūgštinama keliais lašais vandenilio chlorido (9.2.2), kad pH būtų apie 3.
9.4.3. pH tikrinamas indikatoriniu popieriumi – reikia, kad pH būtų apie 5. Tada įpilama 5 ml kadmio diacetato tirpalo (9.2.4).
9.4.4. Palaukus 10 minučių centrifuguojama ne trumpiau kaip 15 minučių, esant 4000 mg. Virš nuosėdų esantis skystis, kuriame gali būti netirpių riebalų (kremų atveju) nupilamas. Šių riebalų nereikia painioti su tioliais, kurie susikaupia į kompaktišką masę vamzdelio dugne. Patikrinama, ar nesusidaro nuosėdos, kai į virš nuosėdų buvusį skystį įlašinami keli lašai kadmio diacetato tirpalo (9.2.4).
9.4.5. Jeigu ankstesnio atpažinimo metu nebuvo rasta kitų reduktorių, išskyrus tiolius, jodometriškai patikrinama, ar virš nuosėdų buvusiame skystyje esantis tiolio kiekis neviršija 6–8 proc. pradinio kiekio.
9.4.6. Į centrifugos mėgintuvėlį su nuosėdomis įpilama 10 ml metanolio (9.2.3), maišymo lazdele nuosėdos gerai disperguojamos. Vėl centrifuguojama ne trumpiau kaip 15 minučių, esant 4000 mg. Virš nuosėdų esantis skystis nupilamas ir patikrinama, ar nėra tiolių.
9.4.8. Į tą patį centrifugos mėgintuvėlį įpilama: 2 ml metiloktanoato tirpalo (9.2.5), 5 ml vandenilio chlorido tirpalo metanolyje (9.2.7).
9.5. Metilinimas. Metilinimas atliekamas pagal procedūrą (9.6) in situ arba iš anksto paruoštu diazometano tirpalu (9.7).
9.6. Metilinimas in situ. Į metilinimo aparatą (9.3.2), kuriame yra 1 ml eterio (9.2.11), įpilama 50 ml tirpalo S ir metilinama 9.3.2 punkte nurodytu būdu su apytikriai 300 mg 1-metil-3-nitro-1-nitrozoguanidino (9.2.8). Po 15 minučių (eterio tirpalas turėtų būti geltonas, parodantis diazometano perteklių) bandinio tirpalas perpilamas į 2 ml butelį su hermetišku kamščiu. Nakčiai paliekama šaldytuve. Vienu metu metilinami du mėginiai.
9.7. Metilinimas iš anksto paruoštu diazometano tirpalu. Į 5 ml užkemšamą kolbą įpilama 1 ml diazometano tirpalo (9.2.12), po to 50 ml tirpalo S. Nakčiai paliekama šaldytuve.
9.8. Etaloninio tirpalo paruošimas. Paruošiamas žinomos koncentracijos etaloninis tirpalas, kuriame yra apie 60 mg grynos merkaptoacto rūgšties (9.2.1) 2-uose ml tirpalo. Tai tirpalas E. Nusodinamos nuosėdos, patikrinama ir metilinama, kaip aprašyta 9.4 ir 9.5 punktuose.
9.9. Dujų chromatografijos sąlygos:
9.9.3. Detektorius – liepsnos jonizacija. Tinkamas liepsnos jonizacijos detektoriaus elektrometro jautris nustatomas 8 x 10-10 A.
9.9.4. Aprūpinimas dujomis:
9.9.8. Chromatografijos sąlygos yra pateiktos kaip orientyras. Jos leidžia gauti sklaidą R, kuri būtų lygi arba didesnė negu 1,5, kai:
R = 2 
,
jeigu r1 ir r2 – sulaikymo trukmė minutėmis; W1 ir W2 – smailių pločiai ties puse aukščio milimetrais, d¢ – savirašio greitis milimetrais per minutę.
9.10. Apskaičiavimas:
9.10.1. Merkaptoacto rūgšties proporcingumo koeficientas apskaičiuojamas atsižvelgiant į metiloktanoatą etaloniniame mišinyje.
Jeigu t – merkaptoacto rūgštis: kt – jos reaktingumo koeficientas, m¢t – jos masė mišinyje miligramais, S¢t – jos smailės sritis.
Jeigu c – metiloktanoatas: m¢c – jo masė mišinyje miligramais, S¢c – jos smailės plotas, tada:
kt = 
.
Šis koeficientas kinta priklausomai nuo naudojamo aparato.
9.10.2. Bandinyje esančios merkaptoacto rūgšties koncentracija. Jeigu t – merkaptoacto rūgštis: kt – jos reaktingumo koeficientas, St – jos smailės plotas.
Jeigu c – metiloktanoatas: mc – jo masė mišinyje miligramais, Sc – jo smailės plotas, M – pradinė mėginio masė miligramais, tada mėginyje esančios merkaptoacto rūgties % (m/m) yra: 
22 priedas
METANOLIO KIEKIO NUSTATYMAS ETANOLIO IR 2-PROPANOLIO ATŽVILGIU
1. Šis metodas taikomas metanolio dujų chromatografijos analizei apibūdinti visuose kosmetikos gaminiuose (taip pat ir aerozoliniuose). Gali būti nustatomi santykiniai 0 – 10% lygiai.
2. Metanolio kiekis, nustatytas šiuo metodu, yra išreiškiamas metanolio masės procentais etanolio arba 2-propanolio atžvilgiu.
4. Reagentai. Jie turi būti naudojami analiziškai gryni.
5. Priemonės
5.1. Dujų chromatografas:
6. Darbo eiga
6.1. Bandinio paruošimas:
6.1.1. Aerozolinių gaminių bandiniai yra imami pagal šios higienos normos 26 punkte aprašytą būdą ir po to analizuojami dujų chromatografu 6.2.1 punkte nurodytomis sąlygomis.
6.2. Dujų chromatografija:
6.2.1. Aerozoliniams mėginiams naudojamas katarometrinis detektorius:
6.2.1.2. Kolonėlėje gaunama sklaida R turi būti lygi arba didesnė negu 1,5, kai:
R = 2 
,
čia: r1 ir r2 – dviejų smailių sulaikymo trukmė minutėmis; w1 ir w2 – tų pačių smailių pločiai pusėje aukščio milimetrais; d¢ – savirašio greitis milimetrais per minutę.
6.2.1.3. Tokia sklaida pasiekiama šiomis sąlygomis:
6.2.1.3.4. temperatūra: įšvirkščiamosios dalies – 150°C; detektoriaus – 150°C; kolonėlės krosnies – 65°C;
6.2.2. Neaerozoliniams mėginiams:
6.2.2.1. Kolonėlė pripildoma Chromosorb 105 arba Porapak Qs ir naudojamas liepsnos jonizacijos detektorius.
6.2.2.2. Kolonėlėje gaunama sklaida R turi būti lygi arba didesnė negu 1,5, kai:
R = 2 ,
čia: r1 ir r2 – dviejų smailių sulaikymo trukmė minutėmis; w1 ir w2 –tų pačių smailių pločiai pusėje aukščio milimetrais; d¢ – savirašio greitis mm per minutę.
6.2.2.3. Tokia sklaida pasiekiama šiomis sąlygomis:
7. Standartinė kreivė
7.1. Atliekant dujų chromatografiją (6.2.1) (Hallcomid M18 kolonėlė) naudojami 1 lentelėje išvardyti etaloniniai mišiniai. Šie mišiniai ruošiami matuojant pipete, bet tikslus kiekis yra nustatomas nedelsiant pasveriant pipetę arba kolbą po kiekvieno papildymo.
1 lentelė. Etaloniniai mišiniai
| Santykinė koncentracija (% m/m) |
Metanolis (ml) |
Etanolis arba 2-propanolis (ml) |
Chloroformo įpilama iki tokio tūrio: |
| Apytikriai 2,5% Apytikriai 5,0% Apytikriai 7,5% Apytikriai 10,0% |
0,5 1,0 1,5 2,0 |
20 20 20 20 |
100 ml 100 ml 100 ml 100 ml |
7.3. Apskaičiuojamas smailių plotų santykinis koeficientas (metanolio ir etanolio) arba (metanolio ir 2-propanolio) kiekvienam mišiniui. Brėžiama standartinė kreivė pažymint: ant absicės ašies: metanolio % etanolio arba 2-propanolio atžvilgiu, ant ordinatės ašies: smailių ploto santykį (metanolio ir etanolio) arba (metanolio ir 2-propanolio).
7.4. Dujų chromatografijai, apibūdintai 6.2.2 punkte (Porapak QS arba Chromosorb 105), naudojami 2 lentelėje išvardyti etaloniniai mišiniai. Šie mišiniai paruošiami matuojant mikrošvirkštu ir pipete, bet tikslus kiekis yra nustatomas nedelsiant pasveriant pipetę arba kolbą po kiekvieno papildymo.
2 lentelė. Etaloniniai mišiniai
| Santykinė koncentracija (% m/m) |
Metanolis (μl) |
Etanolis arba 2-propanolis (ml) |
Vandens įpilama iki tokio tūrio: |
| Apytikriai 2,5% Apytikriai 5,0% Apytikriai 7,5% Apytikriai 10,0% |
50 100 150 200 |
2 2 2 2 |
100 ml 100 ml 100 ml 100 ml |
7.6. Apskaičiuojamas smailių plotų santykinis koeficientas (metanolio ir etanolio) arba (metanolio ir 2-propanolio) kiekvienam mišiniui. Brėžiama standartinė kreivė pažymint: ant absicės ašies: metanolio %, etanolio arba 2-propanolio atžvilgiu, ant ordinatės ašies: smailės plotų santykinis koeficientas (metanolio ir etanolio) arba (metanolio ir 2-propanolio).
23 priedas
NATRIO JODATO ATPAŽINIMAS IR KIEKIO NUSTATYMAS
I. ATPAŽINIMAS
2. Natrio jodatas nuo kitų halogenidų yra atskiriamas plonasluoksnės chromatografijos būdu ir atpažįstamas pagal jodido oksidacijos metu susidarantį jodą.
3. Reagentai. Jie turi būti naudojami analiziškai gryni.
3.1. Etaloniniai tirpalai – vandeniniai kalio chlorato, bromato ir jodato tirpalai (0,01% m/t), ką tik paruošti.
3.2. Judančiosios fazės tirpiklis – amoniako tirpalas (28% m/t), acetonas ir butanolis (60/130/30 t/t/t).
4. Priemonės
5. Darbo eiga
5.2. 2 ml šio tirpalo užlašinama ant plokštelės pagrindinės linijos (4.1) kartu su 2 ml alikvotine kiekvieno iš trijų etaloninių tirpalų (3.1) dalimi.
5.3. Plokštelė dedama į kamerą ir ryškinama tirpikliu (3.2) aukštyneigės chromatografijos būdu apie tris ketvirčius plokštelės ilgio.
5.4. Plokštelė išimama iš kameros ir paliekama kambario temperatūroje, kad tirpiklis išgaruotų (tai gali trukti apie dvi valandas).
6. Vertinimas
6.1. Jeigu jodato yra, mėlyna dėmė (ji gali būti ruda arba pasidaryti ruda po kurio laiko) atsiras tuoj pat, RF vertė bus apytikriai lygi 0–0,2.
II. KIEKIO NUSTATYMAS
8. Natrio jodatas yra ištirpinamas vandenyje ir jo kiekis nustatomas didelio slėgio skysčių chromatografijos metodu, naudojant nuosekliai atvirkštinių fazių C 18 kolonėlę ir anijonitinę kolonėlę.
9. Reagentai. Jie turi būti naudojami analiziškai gryni ir specialiai pritaikyti didelio slėgio skysčių chromatografijai atlikti (HPLC).
9.3. Natrio jodato pradinis tirpalas – paruošiamas pradinis tirpalas, turintis 50 mg natrio jodato 100 ml vandens.
9.6. HPLC judančioji fazė: 3,88 g kalio dihidroortofosfato (9.4) ir 1,19 g dinatrio hidroortofosfato × 2H2O (3.5) ištirpinama 1 litre vandens. Gautojo tirpalo pH yra 6,2.
10. Priemonės
11. Darbo eiga
11.1. Mėginių paruošimas:
11.1.1. Skystų gaminių mėginiai (šampūnai). 10 ml stikliniame užkemšamame graduotame mėgintuvėlyje arba matavimo kolboje tiksliai pasveriama apie 1,0 g bandinio. Pripilama iki žymės vandens ir išmaišoma. Jeigu reikia, tirpalas filtruojamas. Jodato buvimas tirpale yra nustatomas HPLC būdu, kaip apibūdinta 11.2 punkte.
11.1.2. Kietų gaminių mėginiai (muilas). Atskiriama plona dalis bandinio ir apie 1,0 g tiksliai pasveriama 100 ml stikliniame užkemšamame matavimo cilindre. Pripilama iki 50 ml vandens ir smarkiai kratoma vieną minutę. Centrifuguojama ir filtruojama per filtravimo popierių (10.2) arba mišinys ne trumpiau kaip vienai nakčiai paliekamas nusistovėti. Drebučių pavidalo tirpalas smarkiai sukratomas ir filtruojamas per filtravimo popierių (10.2). Jodato buvimas filtrate yra nustatomas HPLC būdu, kaip apibūdinta 11.2 punkte.
11.2. Chromatografija. Srauto greitis – 1 ml/min.; detektoriaus bangos ilgis (10.3) – 210 nm; įšvirkščiamas tūris – 10 ml. Matuojama smailės sritis.
11.3. Kalibravimas:
11.3.1. Į 50 ml matavimo kolbas pipete įpilama 1,0, 2,0, 5,0 10,0 ir 20,0 ml natrio jodato pagrindinio tirpalo (9.3). Praskiedžiama iki žymės ir išmaišoma.
11.3.2. Tokiu būdu gautuose tirpaluose atitinkamai yra 0,01, 0,02, 0,05, 0,10 ir 0,20 mg natrio jodato viename mililitre.
12. Apskaičiavimas. Natrio jodato kiekis apskaičiuojamas masės procentais (% m/m) pagal šią formulę:
% (m/m) natrio jodato = 
,
čia: m – mėginio (11.1) masė gramais; V – mėginio tirpalo, gauto kaip apibūdinta 11.1 punkte, visas tūris mililitrais; c – natrio jodato koncentracija, nustatyta iš kalibracinės kreivės (11.3), miligramais viename mililitre.
III. PATVIRTINIMAS
13. Parūgštintame kosmetikos gaminio tirpale jodatas (IO3-) yra redukuojamas į jodidą (I-) sulfitu, o gautasis tirpalas tiriamas HPLC būdu. Jeigu smailė, kurios sulaikymo trukmė, atitinkanti jodato sulaikymo trukmę, apdorojus sulfitu išnyksta, labiausiai tikėtina, kad anksčiau nustatyta smailė gali būti priskiriama jodatui.
14. Darbo eiga
14.2. Dedant vandenilio chlorido (9.1) nustatoma, kad tirpalo pH būtų lygus 3 arba mažesnis (universalus indikatorinis popierius (9.7).
24 priedas
NATRIO N-CHLOR-4-METILBENZENSULFONAMIDO (INN) (CHLORAMINO T) KIEKIO NUSTATYMAS
1. Šis metodas taikomas natrio N-4-chlor-4-metilbenzensulfonamido (chloramino T) kiekiui nustatyti plonasluoksnės chromatografijos būdu kosmetikos gaminiuose.
3. Chloraminas T visiškai hidrolizuojamas iki 4-toluensulfonamido susidarymo virinant su vandenilio chloridu. Susidaręs 4-toluensulfonamido kiekis nustatomas fotodensitometriškai plonasluoksnės chromatografijos būdu.
4. Reagentai. Jie turi būti naudojami analiziškai gryni.
4.6. Judančiosios fazės tirpiklis
4.7. Visiškai paruoštos naudoti plonasluoksnės chromatografijos plokštelės, silikagelis 60, be fluorescencinio indikatoriaus.
5. Priemonės
6. Darbo eiga
6.1. Hidrolizė. 50 ml apvaliadugnėje kolboje tiksliai pasveriama apie 1 g mėginio (m). Įpilama 5 ml vandens, 5 ml vandenilio chlorido (4.3) ir vieną valandą virinama naudojant grįžtamąjį kondensatorių. Karšta suspensija tuoj pat vandeniu nuplaunama į 50 ml graduotą kolbą. Leidžiama atvėsti ir pripilama iki žymės vandens. Penkias minutes centrifuguojama ne mažiau kaip 3000 apsukų per minutę greičiu, paviršinis skystis filtruojamas.
6.2. Ekstrahavimas
6.2.1. Atmatuojama 30 ml filtrato ir tris kartus ekstrahuojama su 15 ml dietileterio (4.4). Jeigu reikia, eterinės fazės džiovinamos ir sumaišomos kartu 50 ml graduotoje kolboje. Iki žymės pripilama dietileterio (4.4).
6.3. Plonasluoksnė chromatografija
6.3.1. 20 ml etanolinės liekanos (6.2) užlašinama ant plonasluoksnės chromatografinės plokštelės (4.7). Tuo pačiu metu ir tokiu pačiu būdu užlašinama 8, 12, 16 ir 20 ml etaloninio 4-toluensulfonamido tirpalo (4.2).
6.3.3. Visiškai išgarinus tirpiklį, plokštelė dvi tris minutes laikoma chloro garuose, kurie susidaro uždarame inde, į jį įpylus apie 100 ml vandenilio chlorido (4.9) ant apytikriai 2 g kalio permanganato (4.8). Chloro perteklius pašalinamas kaitinant plokštelę iki 1000C temperatūros penkias minutes. Tada plokštelė apipurškiama reagentu (4.10).
6.4. Matavimas. Maždaug po valandos violetinės dėmės matuojamos fotodensito-metru, bangos ilgis – 525 nm.
7. Šį metodą galima kontroliuoti naudojant 0,1% arba 0,2% (m/t) chloramino T tirpalą (4.1), apdorotą tokiu pat būdu kaip bandinys (6 punktas).
8. Apskaičiavimas
Chloramino T kiekis mėginyje, išreikštas masės procentais, yra apskaičiuojamas pagal formulę:
% (m/m) natrio N-4-chlor-4-metilbenzensulfonamido = 
,
čia: 1,33 – 4-toluensulfonamido-chloramino – T konversijos koeficientas; a – 4-toluensulfonamido kiekis mėginyje (mg), nustatytas iš kalibracinių kreivių; m – paimto mėginio masė gramais.
25 priedas
NEORGANINIŲ IR RŪGŠČIŲJŲ SULFITŲ ATPAŽINIMAS IR JŲ KIEKIŲ NUSTATYMAS
I. ATPAŽINIMAS
1. Šis metodas taikomas neorganiniams ir rūgštiesiems sulfitams atpažinti ir jų kiekiui nustatyti kosmetikos gaminiuose. Metodas taikomas tik vandeninės arba alkoholinės fazės gaminiams, kuriuose sieros dioksido koncentracija neviršija 0,2%.
2. Mėginys kaitinamas vandenilio chloride, o išsiskyręs sieros dioksidas yra atpažįstamas arba pagal kvapą, arba pagal jo poveikį indikatoriniam popieriui.
3. Reagentai. Jie turi būti naudojami analiziškai gryni.
4. Priemonės
II. KIEKIO NUSTATYMAS
6. Neorganinio ar rūgščiojo sulfito kiekis mėginyje, nustatomas šiuo metodu, išreiškiamas sieros dioksido masės procentais.
7. Parūgštinus mėginį, išsiskyręs sieros dioksidas yra distiliuojamas į vandenilio peroksido tirpalą. Susidariusi sieros rūgštis yra titruojama etaloniniu natrio hidroksido tirpalu.
8. Reagentai. Jie turi būti naudojami analiziškai gryni.
10. Darbo eiga
10.3. Į distiliatoriaus rinktuvą D (1 pav.) įpilama 10 ml vandenilio peroksido (8.1), 60 ml vandens ir įlašinami keli lašai indikatoriaus (8.6). Lašinami keli lašai natrio hidroksido (8.4), kol indikatorius nusidažys žaliai.
11. Apskaičiaviams. Neorganinio arba rūgščiojo sulfito kiekis bandinio masėje apskaičiuojamas pagal tokią formulę:
% m/m sieros dioksido = 
,
čia: M – natrio hidroksido tirpalo (8.4) molinė koncentracija; V – natrio hidroksido (8.4), sunaudoto titravimui (10.8), tūris mililitrais; m – mėginio (10.1) masė gramais.
1 pav. Sieros dioksido distiliavimo aparatas pagal Tannerį (visi matmenys nurodyti milimetrais)
26 priedas
NITRITŲ ATPAŽINIMAS IR JŲ KIEKIŲ NUSTATYMAS
I. ATPAŽINIMAS
1. Šis metodas taikomas nitritams, esantiems kosmetikos gaminiuose, ypač kremuose ir pastose, atpažinti.
2. Nitritų buvimą parodo su 2-aminobenzaldehido fenilhidrazonu (Nitrin®) susidarantys spalvoti dariniai.
3. Reagentai. Jie turi būti naudojami analiziškai gryni.
3.1. Praskiesta sieros rūgštis: 2 ml koncentruotos sieros rūgšties (d
=1,84) praskiedžiama 11 ml distiliuoto vandens.
3.2. Praskiestas vandenilio chloridas: 1 ml koncentruoto vandenilio chlorido (d=1,19) praskiedžiama 11 ml distiliuoto vandens.
3.4. 2-aminobenzaldehido fenilhidrazono (Nitrin® reagentas) tirpalas metanolyje. Pasveriama 2,0 g Nitrin® ir visas kiekis perpilamas į 100 ml matavimo kolbą. Įlašinami 4 ml praskiesto vandenilio chlorido (3.2) ir išmaišoma. Pripilama iki žymės metanolio ir maišoma, kol tirpalas pasidaro visai skaidrus. Tirpalas laikomas tamsaus stiklo butelyje (4.3).
4. Priemonės
5. Darbo eiga
5.1. Dalis mėginio tolygiai paskleidžiama ant stiklinės plokštelės (4.4), padengiant paviršių ne storesniu kaip 1 cm sluoksniu.
5.2. Filtravimo popieriaus lapas (4.6) sudrėkinamas distiliuotu vandeniu, uždedamas ant bandinio ir prispaudžiamas plastikine mentele (4.5).
5.3. Maždaug po minutės filtravimo popieriaus centriniame taške užlašinami: du lašai praskiestos sieros rūgšties (3.1), po to du lašai Nitrin® tirpalo (3.4).
II. KIEKIO NUSTATYMAS
7. Nitritų kiekis, nustatomas pagal šį metodą, išreiškiamas natrio nitrito masės procentais mėginyje.
8. Mėginį praskiedus vandeniu ir nuskaidrinus, jame esantis nitritas reaguoja su sulfanilamidu ir N-1-naftiletilendiaminu, gautos spalvos optinis tankis yra matuojamas esant 538 nm bangos ilgiui.
9. Reagentai. Jie turi būti naudojami analiziškai gryni.
9.1. Skaidrikliai (šių reagentų negalima naudoti ilgiau nei vieną savaitę nuo jų pagaminimo).
9.1.1. I Carrez reagentas: 106 g kalio heksacianoferato (II) K4Fe(CN)6 × 3H2O ištirpi-nama distiliuotame vandenyje ir praskiedžiama vandeniu iki 1000 ml.
9.2. Natrio nitrito tirpalas: 0,500 g natrio nitrito ištirpinama distiliuotame vandenyje 1000 ml matavimo kolboje ir praskiedžiama vandeniu iki žymės. 10,0 ml šio pradinio etaloninio tirpalo skiedžiama iki 500 ml; 1 ml šio tirpalo = 10 mikrogramų NaNO2.
9.4. 0,2% sulfanilamido hidrochlorido tirpalas: 2,0 g sulfanilamido šildant ištirpinama 800 ml vandens. Atvėsinama ir maišant įpilama 100 ml koncentruoto vandenilio chlorido. Skiedžiama vandeniu iki 1000 ml.
10. Priemonės
11. Darbo eiga
11.1. 0,1 mg tikslumu pasveriama 0,5 g (m gramų) homogenizuoto bandinio, kuris karštu distiliuotu vandeniu nuplaunamas į 250 ml laboratorinę stiklinę (10.10) ir juo praskiedžiamas apytikriai iki 150 ml. Laboratorinė stiklinė (10.10) įstatoma į 800C temperatūros vandens vonią (10.6) pusei valandos, stiklinėje esantis tirpalas kartais suplakamas.
11.2. Aušinama kambario temperatūroje ir maišant paeiliui įpilama 2 ml Carrez I reagento (9.1.1) ir 2 ml Carrez II reagento (9.1.2).
11.3. Įpilama 1 N natrio hidroksido tirpalo (9.3), kad pH būtų 8,3 (naudojamas pH-metras (10.8). Visas laboratorinės stiklinės turinys perpilamas į 250 ml matavimo kolbą (10.2) ir iki žymės praskiedžiamas distiliuotu vandeniu.
11.5. Tinkama švaraus filtrato alikvotinė dalis (V ml), bet ne daugiau kaip 25 ml, pipete įpilama į 100 ml matavimo kolbą (10.2) ir praskiedžiama distiliuotu vandeniu iki 60 ml.
11.6. Išmaišius įpilama 10,0 ml sulfanilamido hidrochlorido tirpalo (9.4), po to – 6,0 ml 5 N vandenilio chlorido (9.5). Išmaišoma ir leidžiama nusistovėti penkias minutes. Įpilama 2,0 ml N-1-naftil reagento (9.6), išmaišoma ir leidžiama nusistovėti tris minutes. Praskiedžiama vandeniu iki žymės ir išmaišoma.
11.7. Paruošiamas tuščiasis mėginys, pakartojant 11.5 ir 11.6 punktuose nurodytą darbo eigą, nepridedant N-1-naftil reagento.
11.8. Pagal 11.6 punktą gauto tirpalo optinis tankis matuojamas (10.7) esant 538 nm bangos ilgiui, etalonu naudojant tuščiojo mėginio tirpalą (11.7).
11.9. Kalibracinėje kreivėje (11.10) surandamas natrio nitrito kiekis mikrogramais 100 ml tirpalo (m1 mikrogramų), kuris atitinka optinį tankį, išmatuotą pagal 11.8 punktą.
27 priedas
NITROMETANO ATPAŽINIMAS IR KIEKIO NUSTATYMAS
I. BENDROSIOS NUOSTATOS
1. Metodas taikomas nitrometanui, kurio kiekis kosmetikos gaminiuose, esančiuose aerozolių balionėliuose, yra lygus apie 0,3%, atpažinti ir jo kiekiui nustatyti.
2. Nitrometano kiekis bandinyje, nustatytas šiuo metodu, išreiškiamas nitrometano masės procentais aerozolio balionėlyje esančio bendrojo turinio atžvilgiu.
II. ATPAŽINIMAS
4. Reagentai. Jie turi būti naudojami analiziškai gryni.
4.2. Folino reagentas: vandenyje ištirpinama 0,1 g natrio 3,4-dihidro-3,4-dioksonaftaleno-1-sulfonato ir skiedžiama iki 100 ml.
III. KIEKIO NUSTATYMAS
5. Reagentai. Jie turi būti naudojami analiziškai gryni.
5.5. Chloroformo etaloninis tirpalas: į 25 ml tuščią pasvertą matavimo kolbą įpilama apie 650 mg chloroformo (5.1). Kolba su turiniu vėl pasveriama. Pripilama iki 25 ml 95% etanolio (5.3). Pasveriama ir apskaičiuojama chloroformo procentinė masės dalis šiame tirpale.
6. Priemonės
6.2. Aerozolių bandinių ėmimo aparatas (perpylimui skirtas butelis, mikrošvirkšto jungtys ir pan.), kaip apibūdinta šios higienos normos 17 punkte.
7. Darbo eiga
7.1. Mėginio paruošimas. Į 100 ml tuščią pasvertą perpylimui skirtą butelį iš jo pašalinus orą, kaip apibūdinta šios higienos normos 17.4 punkte, įpilama apie 5 ml vieno iš vidinių etaloninių tirpalų (5.5 arba 5.6). Mėginiui perpilti naudojamas 10 arba 20 ml stiklinis švirkštas be adatos, prie perpylimui skirto indo prijungtas taip, kaip nurodyta šios higienos normos 17 punkte. Pasveriama dar kartą, kad būtų nustatytas įpiltas kiekis. Tuo pačiu būdu į šį butelį įpilama apie 50 g aerozolio balionėlyje esančios medžiagos. Dar kartą pasveriama, norint nustatyti perpilto mėginio kiekį. Gerai išmaišoma. Mikrošvirkštu (6.2) įšvirkščiama apie 10 ml. Švirkščiama penkis kartus.
7.2. Etaloninio tirpalo paruošimas. 50 ml matavimo kolboje tiksliai pasveriama apie 500 mg nitrometano (5.4) ir arba 500 mg chloroformo (5.1), arba 210 mg 2,4-dimetilheptano (5.2). Pripilama iki žymės 95% etanolio (5.3). Gerai išmaišoma. 5 ml šio tirpalo įpilama į 20 ml matavimo kolbą. Pripilama iki žymės 95 % etanolio (5.3). Mikrošvirkštu (6.2) įšvirkščiama apie 10 ml. Švirkščiama penkis kartus.
7.3. Dujų chromatografijos sąlygos
7.3.1. Kolonėlė. Ji sudaryta iš dviejų dalių: pirmosios įkrova – didecilftalatas ant Gas Chrom Q, antrosios įkrova– Ucon 50 HB 280X ant Gas Chrom Q. Paruoštoje kombinuotoje kolonėlėje gaunama sklaida R turi būti lygi arba didesnė negu 1,5, kai:
R = 2 
,
čia: r1 ir r2 – sulaikymo trukmė minutėmis; W1 ir W2 – smailių plotis ties puse aukščio milimetrais; d¢ – savirašio greitis milimetrais per minutę.
Kolonėlės, susidedančios iš dviejų dalių, kuriose gaunama reikiama sklaida, pavyzdys:
|
|
A kolonėlė |
B kolonėlė |
| Medžiaga |
Nerūdijantis plienas |
Nerūdijantis plienas |
| Ilgis |
1,5 m |
1,5 m |
| Skersmuo |
3 mm |
3 mm |
| Įkrova |
20% didecilftalato ant Gas Chrom Q (100–120 mešų) |
20% Ucon 50 HB 280X ant Gas Chrom Q (100–120 mešų) |
7.3.3. Temperatūros sąlygos: įšvirkštimo angos – 150oC, detektoriaus – 1500C, kolonėlės – 50–80oC, priklausomai nuo kolonėlių ir aparatūros.
8. Apskaičiavimas
8.1. Nitrometano reaktingumo koeficientas apskaičiuojamas atsižvelgiant į naudojamą vidinę standartinę medžiagą pagal formulę
kn = 
(kn priklauso nuo naudojamo aparato),
čia: kn – jo reaktingumo koeficientas; m¢n – jo masė mišinyje (gramais); S¢n – smailės plotas ir, jeigu vidinė etaloninė medžiaga – chloroformas arba 2,4-dimetilheptanas – pažymima c, tai m¢c – jo masė mišinyje gramais; S¢c – jo smailės plotas.
8.2. Nitrometano kiekis mėginyje masės procentais % (m/m) apskaičiuojamas pagal formulę:
,
čia: kn – jo reaktingumo koeficientas; S¢n – jo smailės plotas ir, jeigu vidinė etaloninė medžiaga – chloroformas arba 2,4-dimetilheptanas – pažymimas c, tai mc – jo masė mišinyje gramais; Sc – jo smailės plotas; M – perpilto aerozolio masė gramais.
28 priedas
OKSALO RŪGŠTIES IR JOS ŠARMINIŲ METALŲ DRUSKŲ, ESANČIŲ PLAUKŲ PRIEŽIŪROS PRIEMONĖSE, ATPAŽINIMAS IR JŲ KIEKIŲ NUSTATYMAS
I. bendrosios nuostatos
1. Šis metodas taikomas oksalo rūgščiai ir jos šarminių metalų druskoms, esančioms plaukų priežiūros gaminiuose, atpažinti ir šių medžiagų kiekiui nustatyti. Ji gali būti taikoma bespalviams vandeniniams/spiritiniams tirpalams ir losjonams, kuriuose yra apie 5% oksalo rūgšties arba ekvivalentiškas šarminio metalo oksalato kiekis.
2. Oksalo rūgšties ir/ar jos šarminių metalų druskų kiekis, nustatytas pagal šį metodą, išreiškiamas mėginyje esančios laisvosios oksalo rūgšties masės procentais (m/m).
II. atpažinimas
4. Oksalo rūgštis ir/ar oksalatai yra nusodinami kalcio oksalato pavidalu ir tirpinami sieros rūgštyje. Į šį tirpalą įpilama šiek tiek kalio permanganato tirpalo, kuris praranda spalvą ir sukelia anglies dioksido susidarymą. Kai susidaręs anglies dioksidas pereina per bario hidrochlorido tirpalą, susidaro baltos (pieniškos) bario karbonato nuosėdos.
5. Reagentai. Jie turi būti naudojami analiziškai gryni.
6. Darbo eiga
6.1. Bandinio dalis paruošiama analizei pagal 9.1–9.3 punktų aprašymus; tokiu būdu pašalinamos paviršinio aktyvumo medžiagos.
6.2. Į apie 10 ml tirpalo, gauto pagal 6.1 punkto aprašymą, įdedama ant mentelės galo natrio acetato (5.1) ir tirpalas parūgštinamas keliais ledinės acto rūgšties (5.2) lašais.
6.3. Įpilama 10% kalcio chlorido tirpalo (5.3) ir filtruojama. Kalcio oksalato nuosėdos ištirpinamos 2 ml sieros rūgšties (1:1) (5.4).
6.4. Tirpalas perpilamas į mėgintuvėlį ir sulašinama apie 0,5 ml 0,1 N kalio perman-ganato tirpalo (5.5). Jeigu yra oksalato, tirpalas iš pradžių palaipsniui, po to staiga praranda spalvą.
6.5. Įpylus kalio permanganato, mėgintuvėlis tuoj pat užkemšamas kamšteliu su tinkamos formos stikliniu vamzdeliu, jo turinys yra šiek tiek pašildomas ir susidaręs anglies dioksidas susikaupia sočiajame bario hidroksido tirpale (5.6). Po 3–5 minučių pasirodantis pieniškas bario karbonato debesėlis rodo, kad yra oksalo rūgšties.
III. kiekio nustatymas
7. Reagentai. Jie turi būti naudojami analiziškai gryni.
8. Priemonės
9. Darbo eiga
9.1. 50 ml laboratorinėje stiklinėje pasveriama 6–7 g mėginio, lašinant praskiestą druskos rūgštį (7.9) pH nustatomas ties 3 ir 100 ml distiliuoto vandens nuplaunama į dalijamąjį piltuvą. Paeiliui įpilama 25 ml etanolio (7.3), 25 ml p-toluidino dihidrochlorido tirpalo (7.6) ir 25–30 ml anglies tetrachlorido (7.4) ir mišinys smarkiai sukratomas.
9.2. Atsiskyrus fazėms, pašalinama apatinė (organinė) fazė, ekstrahavimas kartojamas naudojant 9.1 punkte minimus reagentus ir vėl pašalinama organinė fazė.
9.3. Vandeninis tirpalas nuplaunamas į 600 ml laboratorinę stiklinę ir tirpalą virinant iš jo visiškai pašalinamas anglies tetrachloridas.
9.4. Įdedama 50 ml amonio acetato tirpalo (7.1), tirpalas užvirinamas (8.9) ir į verdantį tirpalą įmaišoma 10 ml karšto kalcio chlorido tirpalo (7.2); leidžiama nusėsti nuosėdoms.
9.5. Įlašinant kelis lašus kalcio chlorido tirpalo (7.2), patikrinama, ar nusodinta visa medžiaga, leidžiama atvėsti iki kambario temperatūros, tada sumaišoma su 200 ml etanolio (7.3) (8.10); apie 30 minučių leidžiama nusistovėti.
9.6. Skystis filtruojamas per stiklinį filtravimo tiglį (8.3), nuosėdos nuplaunamos nedideliu karšto vandens (50–600C) kiekiu į filtravimo tiglį, po to nuosėdos plaunamos šaltu vandeniu.
9.7. Nuosėdos penkis kartus plaunamos nedideliu kiekiu etanolio (7.3) ir dar penkis kartus nedideliu kiekiu dietileterio (7.5), nuosėdos ištirpinamos 50 ml karštos sieros rūgšties (7.8), pilant pastarąją per stiklinį filtravimo tiglį esant sumažintam slėgiui.
10. Apskaičiavimas. Nustatomų medžiagų kiekis mėginyje, išreikštas oksalo rūgšties masės procentais, yra apskaičiuojamas pagal formulę:
% oksalo rūgšties = 
;
čia: A – 0,1 N kalio permanganato kiekis, sunaudotas titruoti pagal 9.8 punktą; E – mėginio masė gramais (9.1); 4,50179 – oksalo rūgšties konversijos koeficientas.
29 priedas
OKSIDACINIŲ DAŽIKLIŲ, ESANČIŲ PLAUKŲ DAŽUOSE, ATPAŽINIMAS IR PUSIAU KIEKYBINIS NUSTATYMAS
I. bendrosios nuostatos
1. Šis metodas taikomas šioms medžiagoms, esančioms kremo arba skysčių pavidalo plaukų dažuose, atpažinti ir pusiau kiekybiškai nustatyti:
| Medžiagos pavadinimas |
Simbolis |
| Fenilendiaminai o- fenilendiaminas m- fenilendiaminas p- fenilendiaminas (V priedas) |
OPD MPD PPD |
| Metilfenilendiaminai 4-metil-1,2-fenilendiaminas (toluen-3,4-diaminas) 4-metil-1,3-fenilendiaminas (toluen-2,4-diaminas) 2-metil-1,4-fenilendiaminas (toluen-2,5-diaminas) |
OTD MTD PTD |
| Diaminofenoliai |
|
| 2,4-diaminofenolis |
DAP |
| Hidrochinonas |
|
| 1,4 benzendiolis |
H |
| a-naftolis |
α-N |
| Pirogalolis |
|
| 1,2,3-trihidroksibenzenas |
P |
| Rezorcinolis |
|
| 1,3-dihidroksibenzenas |
R |
II. ATpažinimas
3. Atliekant pusiau kiekybinį šių medžiagų nustatymą, mėginių chromatograma keturiose ryškinimo sistemose yra palyginama su etaloninių medžiagų chromatogramomis, gautomis tuo pačiu metu kiek galima panašesnėmis sąlygomis.
4. Reagentai. Jie turi būti naudojami analiziškai gryni.
4.14. Diazo reagentas:
4.14.1. 3-nitro-1-benzendiazonio chlorobenzensulfonatas (stabilioji druskos forma) kaip Red 2 JN – Francolor;
4.14.2. 2-chloro-4-nitro-1-benzendiazonio naftalenbenzoatas (stabilioji druskos forma) kaip NNCD reagentas – etalonas Nr. 74 150 FLUKA;
4.20. Etaloninės medžiagos, nurodytos 1 punkte. Jeigu tai aminojunginiai, etalonine medžiaga turi būti arba hidrochloridas (mono- arba di-), arba laisvoji bazė.
4.21. Etaloniniai tirpalai 0,5% (m/t)
4.21.2. 10 ml matavimo kolboje pasveriama 50 mg ± 1 mg etaloninės medžiagos. Pridedama 5 ml 96% etanolio (4.3) ir 250 mg askorbo rūgšties (4.5).
4.21.3. Tirpalas šarminamas amoniako tirpalu (4.4), kol pH pasiekia 10 (tikrinama indikatoriniu popieriumi). Pripilama iki 10 ml 96% etanolio (4.3) ir sumaišoma.
4.22. Judančiosios fazės tirpikliai
4.22.2. Chloroformas (4.6), cikloheksanas (4.7), absoliutusis etanolis (4.3), 25% amoniakas (4.5) (80: 10: 10: 1 tūrio dalys).
4.22.3. Benzenas (4.10), 2-butanolis (4.12), vanduo (50: 25: 25 tūrio dalys). Gerai sumaišoma ir naudojama viršutinė fazė, atsiskyrusi kambario temperatūroje (20–25oC).
4.22.4. n-butanolis (4.12), chloroformas (4.6), reagentas M (4.22.4.1) (7: 70: 23 tūrio dalys). Kambario temperatūroje (20–25o C) kruopščiai atskiriama ir naudojama apatinė fazė.
4.22.4.1. M reagento paruošimas: amoniako tirpalas, 25% (t/t) (4.4) – 24 tūrio dalys; fosfinato rūgštis, 50% (4.13) – 1 tūrio dalis; vanduo – 75 tūrio dalys.
4.23. Indikatoriniai purškalai
4.23.1. Diazo reagentas. Paruošiamas 5% (m/t) vandeninis pasirinkto reagento (4.14) tirpalas. Šis tirpalas ruošiamas šviežias.
4.23.2. Ehrlicho reagentas. 2 g p-diametilaminobenzaldehido (4.16) ištirpinama 100 ml 10% (m/t) vandenilio chlorido vandeniniame tirpale (4.19).
4.23.3. 2,5-dimetilfenolis – geležies(III) chlorido hekshidratas:
4.23.3.2. 2-as tirpalas: 4 g geležies (III) chlorido heksahidrato (4.18) ištirpinama 100 ml 96% etanolio (4.3);
5. Priemonės
5.1. Įprasta laboratorijos įranga plonasluoksnei chromatografijai atlikti.
5.1.1. Plastikiniai arba stikliniai gaubtai, sukonstruoti taip, kad apdorojant dėmes ir jas džiovinant chromatografinė plokštelė būtų azote. Šios atsargos priemonės yra reikalingos, nes kai kurie dažikliai yra jautrūs oksidacijai.
5.1.2. Mikrošvirkštas, 10 ml, graduotas 0,2 ml padalomis, su kvadratine adata, arba, dar geriau, 50 ml daugkartinis dalytuvas, uždėtas ant stovo su laikikliu taip, kad plokštelė būtų azote.
6. Darbo eiga
6.1. Mėginių paruošimas
6.1.2. Toliau išvardytos medžiagos dedamos į centrifugos mėgintuvėlį (5.3), prieš tai įleidus azoto: 300 mg askorbo rūgšties su 3 g kremo arba 3 g homogenizuoto skysčio.
6.2. Chromatografija
6.2.1. Lašinimas ant plokštelių
6.2.1.1. Azoto (4.8) atmosferoje chromatografinės plokštelės (5.1.3) devyniuose taškuose, esančiuose maždaug kas 1,5 cm išilgai linijos ir apie 1,5 cm nuo plokštelės krašto, užlašinama po 1 ml kiekvieno aukščiau apibūdinto etaloninio tirpalo.
6.2.1.2. Etaloninio tirpalo lašai yra išdėstomi taip:
| 1 |
2 |
3 |
4 |
5 |
6 |
7 |
8 |
9 |
10 |
11 |
| R |
P |
H |
PPD |
DAP |
PTD |
OPD |
OTD |
MPD |
MTD |
a-N |
Be to, atitinkamai 10 ir 11 taškuose užlašinama po 2 ml mėginių, gautų pagal 6.1 punktą.
6.2.2. Ryškinimas
6.2.2.1. Plokštelė dedama į kamerą, prieš tai ją prapūtus azotu (4.8), prisotintą vieno iš keturių tirpiklių (4.22), ir chromatografuojama kambario temperatūroje (20–25oC) tamsoje, kol tirpiklio frontas pajudės nuo pagrindinės linijos 15 cm.
7. Palyginamos chromatografiniu metodu gautos bandinio ir etaloninių medžiagų Rf vertės ir spalva. Abejotiną atpažinimą kartais galima patvirtinti taikant žymėjimo metodą, pridėjus atitinkamo etaloninio tirpalo į mėginio ekstraktą.
III. Pusiau kiekybinis nustatymas
1 lentelė. Rf vertės ir spalvos, gaunamos tuoj pat po apipurškimo
| Etalo-ninė medžia-ga 4.20 |
Judančiosios fazės tirpikliai |
Indikatoriniai purškalai |
||||||
| Rf vertės |
Gautos spalvos |
|||||||
| 4.22.1 |
4.22.2 |
4.22.3 |
4.22.4 |
Diazo 4.23.1 |
Ehrlicho 4.23.2 |
Dimetilfeno-lio 4.23.3 |
AgNO3 4.23.4 |
|
| OPD |
0,62 |
0,60 |
0,30 |
0,57 |
Šviesiai ruda |
- |
- |
Šviesiai ruda |
| MPD |
0,40 |
0,60 |
0,47 |
0,48 |
Violetinio atspalvio ruda (*) |
Geltona |
Šviesiai ruda |
Šviesiai ruda |
| PPD |
0,20 |
0,50 |
0,30 |
0,48 |
Ruda |
Ryškiai raudona (*) |
Violetinė |
Pilka |
| OTD |
0,60 |
0,60 |
0,53 |
0,60 |
Ruda (*) |
Šviesiai oranžinė |
Šviesiai ruda |
Pilko atspalvio ruda |
| MTD |
0,40 |
0,67 |
0,45 |
0,60 |
Raudono atspalvio ruda (*) |
Geltona |
Ruda |
Juoda |
| PTD |
0,33 |
0,65 |
0,37 |
0,70 |
Ruda |
Oranžinė |
Violetinė (*) |
Pilka |
| DAP |
0,07 |
- |
0 |
0,05 |
Ruda (*) |
Oranžinė |
Violetinė |
Ruda |
| H |
0,50 |
0,35 |
0,80 |
0,20 |
- |
Oranžinė |
Violetinė |
Juoda (*) |
| α-N |
0,90 |
0,80 |
0,90 |
0,75 |
Oranžinio atspalvio ruda |
- |
Violetinė (*) |
Juoda |
| P |
0,37 |
- |
0,67 |
0,05 |
Ruda |
Labai šviesiai violetinė |
Labai šviesiai ruda |
Ruda (*) |
| R |
0,50 |
0,37 |
0,80 |
0,17 |
Oranžinė (*) |
Blyškiai violetinė |
Labai šviesiai ruda |
Šviesiai ruda |
| (*) rodo aiškiausiai išryškėjusią spalvą. |
||||||||
9. Vizualiai palyginamas kiekvienos medžiagos, atpažintos pagal 7, 8 punktus, dėmių ryškumas su etaloninių medžiagų, kurių koncentracijos yra tinkamose ribose, dėmių ryškumu. Jeigu yra nustatoma, kad vienos arba kelių medžiagų koncentracija mėginyje yra perteklinė, mėginio ekstraktas skiedžiamas ir tyrimas kartojamas.
IV. TYRIMAS, NAUDOJANT DVIMATĖS PLONASLUOKSNĖS CHROMATOGRAFIJOS METODĄ
10. Atliekant dvimatę chromatografinę analizę, reikia naudoti papildomas etalonines medžiagas ir reagentus.
11. Papildomi etaloniniai tirpalai ir medžiagos
12. Paruošiamas kiekvienos papildomos etaloninės medžiagos 0,5% m/t tirpalas, kaip apibūdinta 4.21 punkte.
13. Papildomas judančiosios fazės tirpiklis – etilacetatas/cikloheksanas/amoniako tirpalas, 25% (65: 30: 0,5 tūrio dalys).
14. Papildoma indikacinė sistema: stiklinis indas įdedamas į plonasluoksnės chromatografijos ryškinimo kamerą, įberiama 2 g kristalinio jodo ir kamera uždaroma tinkamu dangčiu.
15. Chromatografavimas
15.1. Ant plonasluoksnės plokštelės (5.1.3) absorbento paviršiaus nubrėžiamos dvi linijos, kaip parodyta 1 pav.
15.2. Azoto atmosferoje (5.1.1) pagrindiniame 1 taške (1 pav.), kuris yra 2 cm atstumu nuo abiejų kraštų, užlašinama 1–4 ml ekstrakto (6.1). Ekstrakto kiekis priklauso nuo dėmių chromatogramose (6.2) intensyvumo.
15.3. 2 ir 3 taškuose (1 pav.) užlašinama oksidacinių dažiklių, atpažintų arba laikomų atpažintais pagal 6.2 punktą (atstumas tarp taškų 1,5 cm). Užlašinama 2 ml kiekvieno etaloninio tirpalo, išskyrus DAP, kurio užlašinama 6 ml. Darbas atliekamas azote (15.2).
15.4. Veiksmai, nurodyti 15.3 punkte, yra pakartojami pagrindiniuose 4 ir 5 taškuose (1 pav.), plokštelė laikoma azote, kol atliekama chromatografija (atstumas tarp taškų – 1,5 cm).
15.5. Chromatografo kamera prapučiama azotu (4.8) ir įpilama reikiamas kiekis judančiosios fazės tirpiklio (4.22.2). Plokštelė (15.4) dedama į kamerą ir ryškinama tamsoje pirmojo eliuavimo kryptimi (1 pav.). Eliuavimas atliekamas tol, kol tirpiklio frontas pasiekia ant plokštelės pažymėtą liniją (apytikriai 13 cm).
15.6. Plokštelė išimama iš kameros ir dedama į chromatografo kamerą, prieš tai ją prapūtus azotu, kad išgaruotų eliuavimo tirpiklis, ne trumpiau kaip 60 min.
15.7. Reikiamas kiekis eliuento (13.2) iš graduoto mėgintuvėlio įpilamas į azotu (4.8) apdorotą kamerą, plokštelė, pasukus ją 90˚ kampu, dedama į kamerą (15.6), chromatografija atliekama antrąja kryptimi (taip pat tamsoje), kol tirpiklio frontas pasieks liniją, nubrėžtą ant absorbento paviršiaus. Plokštelė išimama iš kameros, o eliuentas išgarinamas ore.
15.8. Plokštelė 10 min. dedama į chromatografo kamerą, pripildytą jodo garų (14.3), ir dviejų krypčių chromatogramos duomenys yra nustatomi remiantis etaloninių medžiagų, kurių chromatografija buvo atliekama tuo pačiu metu, Rf ir spalvų vertėmis (2 lentelėje nurodytos Rf vertės ir spalvos). Ryškiausia dėmių spalva gaunama išryškintą chromatogramą paliekant ore pusę valandos po ryškinimo.
15.9. Oksidacinių dažiklių, nustatytų pagal 15.8 punktą, buvimą galima patvirtinti pakartojant veiksmus, apibūdintus 15.1–15.8 punktuose, ir 1 pagrindiniame taške papildomai užlašinant 15.2 punkte nurodytą ekstrakto kiekį – 1 ml etaloninės medžiagos, nurodytos 15.8 punkte. Jeigu, lyginant su chromatograma, gauta pagal 15.8 punktą, neatsiranda kitų dėmių, chromatogramos, gautos pagal 15.8, duomenų aiškinimas yra teisingas.
2 lentelė. Etaloninių medžiagų spalva, atlikus jų chromatografiją ir ryškinimą jodo garais
| Etaloninės medžiagos simbolis |
Spalva po ryškinimo jodo garais |
| R |
Smėlio spalvos |
| P |
Ruda |
| a-N |
Violetinė |
| b-N |
Šviesiai ruda |
| H |
Violetinio atspalvio ruda |
| MPD |
Gelsvai ruda |
| PPD |
Violetinio atspalvio ruda |
| MTD |
Tamsiai ruda |
| PTD |
Gelsvai ruda |
| DAP |
Tamsiai ruda |
| OAP |
Oranžinė |
| MAP |
Gelsvai ruda |
| PAP |
Violetinio atspalvio ruda |
| 2-NPPD |
Ruda |
| 4-NOPD |
Oranžinė |
 |
1 pav.
30 priedas
OKSIDATORIŲ ATPAŽINIMAS IR VANDENILIO PEROKSIDO KIEKIO NUSTATYMAS PLAUKŲ PRIEŽIŪROS GAMINIUOSE
I. PEROKSOSULFATŲ, BROMATŲ IR VANDENILIO PEROKSIDO ATPAŽINIMAS
1. Natrio peroksosulfatas, kalio peroksosulfatas ir amonio peroksosulfatas, kalio bromatas, natrio bromatas ir vandenilio peroksidas – gaunamas iš bario peroksido arba ne iš jo – yra atpažįstami naudojant žemyneigę popieriaus chromatografiją ir du judančiosios fazės tirpiklius.
2. Reagentai. Jie turi būti naudojami analiziškai gryni:
2.1. 0,75 % (m/t) vandeniniai etaloniniai šių junginių tirpalai:
2.3. Judančiosios fazės tirpiklis B – benzenas, metanolis, 3-metil-butan-1-olis, vanduo (34: 38: 18: 10 tūrio dalys).
3. Priemonės
4. Mėginio paruošimas
4.1. Vandenyje tirpūs gaminiai: paruošiami du kiekvieno mėginio tirpalai, ištirpinant 1 g ir 5 g gaminio bandinio 100 ml vandens. Popieriaus chromatografijai, apibūdintai 5 punkte, atlikti imama po 1 μl kiekvieno tirpalo.
4.2. Blogai tirpstantys vandenyje gaminiai
4.2.1. Matavimo kolbose pasveriama 1 g ir 5 g gaminio, disperguojama 50 ml vandens, skiedžiama iki 100 ml vandeniu, sumaišoma. Abu tirpalai filtruojami per lankstytąjį filtrą (3.4) ir imama po 1 ml kiekvieno filtrato 5 punkte apibūdintai popieriaus chromatografijai atlikti.
4.2.2. Vėl paruošiami du mėginio tirpalai, imant 1 g ir 5 g gaminio, disperguojant 50 ml vandens, parūgštinant praskiestu vandenilio chlorido tirpalu (2.7), įpilant vandens iki 100 ml ir sumaišant. Tirpalai filtruojami per lankstytąjį filtrą (3.4) ir imama po 1 ml kiekvieno filtrato 5 dalyje apibūdintai popieriaus chromatografijai atlikti.
5. Darbo eiga
5.1. Reikiami kiekiai A tirpiklio (2.2) ir B tirpiklio (2.3) įpilami į dvi atskiras chromatografines kameras žemyneigei popieriaus chromatografijai atlikti. Chromatografinės kameros sotinamos tirpiklio garais ne trumpiau kaip 24 val.
5.2. Kiekviename pradiniame taške ant chromatografinio popieriaus (Whatman Nr. 3 arba jo atitikmens) (3.1) 40 cm ilgio ir 20 cm pločio arba kito tinkamo formato juostelės užlašinama 1 ml vieno mėginio tirpalo ir vieno etaloninio tirpalo, paruošto pagal 4 ir 2.1 punktus, ir tirpalas garinamas ore.
5.3. Chromatografinė juostelė (5.2) įdedama į chromatografinę kamerą, pripildytą judančiosios fazės tirpiklio A (5.1) ir ryškinama, kol tirpiklio frontas pajudės 35 cm (apie 15 valandų).
5.4. Darbo eiga, apibūdinta 5.2 ir 5.3 punktuose, yra kartojama naudojant chromatografinį popierių (Whatman Nr. 4 arba jo atitikmenį) (3.1) ir judančiosios fazės tirpiklį B (2.3). Chromatografija atliekama, kol tirpiklio frontas pajudės 35 cm (apie 5 valandas).
5.6. Dėmės išryškinamos chromatogramą apipurškiant paeiliui:
5.6.1. aptikimo reagentu A (2.4), po to tuoj pat – aptikimo reagentu B (2.5). Chromatogramoje pirma pasirodys peroksosulfatų dėmės, paskui – vandenilio peroksido dėmės. Dėmės pažymimos pieštuku;
5.7. Esant minėtoms sąlygoms, susijusioms su judančiosios fazės tirpikliais A (2.2) ir B (2.3), etaloninių medžiagų (2.1) apytikrės Rf vertės pateiktos 1 lentelėje.
1 lentelė. Etaloninių medžiagų Rf vertės
| Etaloninės medžiagos pavadinimas |
Tirpiklis A (2.2) |
Tirpiklis B (2.3) |
| Natrio peroksosulfatas |
0,40 |
0,10 |
| Kalio peroksosulfatas |
0,40 |
0,02 + 0,05 |
| Amonio peroksosulfatas |
0,50 |
0,10 + 0,20 |
| Natrio bromatas |
0,40 |
0,20 |
| Kalio bromatas |
0,40 |
0,10 + 0,20 |
| Vandenilio peroksidas |
0,80 |
0,80 |
II. BARIO PEROKSIDO ATPAŽINIMAS
6. Bario peroksidas yra atpažįstamas iš vandenilio peroksido, susidarančio parūgštinus mėginį (4.2), ir bario jonų buvimo.
6.1. Jeigu nėra peroksosulfatų, į rūgštinį mėginio tirpalą (9.1) pridėjus praskiestos sieros rūgšties, susidaro baltos bario sulfato nuosėdos. Bario jonų buvimas mėginyje (9.1) patvirtinamas popieriaus chromatografija, atliekant ją toliau 10 punkte aprašytu būdu.
7. Reagentai
7.9. Judančiosios fazės tirpiklis, susidedantis iš metanolio, koncentruoto vandenilio chlorido (36%) ir vandens (80: 10: 10 tūrio dalys).
8. Priemonės
8.4. Schleicher ir Schull chromatografinis popierius 2043 b arba jo atitikmuo. Popierius išvalomas, per naktį jį ryškinant žemyneigės chromatografijos kameroje (3.5) su judančiosios fazės tirpikliu (7.9) ir išdžiovinamas.
9. Mėginio paruošimas
9.1. Gaminiai, kuriuose nėra peroksosulfatų
9.1.1. 2 g gaminio disperguojami 50 ml vandens ir dispersijos pH vandenilio chloridu (7.3) sumažinamas apytikriai iki 1.
9.2. Gaminiai, kuriuose yra peroksosulfatų
9.2.2. Į išdžiovintą likutį pridedama nuo 7 iki 10 jų masės dalių natrio karbonato (7.7), sumaišoma, mišinys lydomas platininiame tiglyje (8.2) 0,5 valandos.
9.2.3. Atvėsinama iki kambario temperatūros, lydalas ištirpinamas 50 ml vandens ir filtruojamas (8.5).
10. Darbo eiga
10.1. Reikiamas kiekis judančiosios fazės tirpiklio (7.9) įpilamas į kamerą aukštyneigei popieriaus chromatografijai atlikti, kamera sotinama ne trumpiau kaip 15 val.
10.2. Ant chromatografinio popieriaus lapo – iš anksto apdoroto pagal 8.4 punkto aprašymą – trijuose pradiniuose taškuose užlašinama po 5 ml kiekvieno tirpalo, paruošto pagal 9.1.2 ir 9.2.4 punktus, ir etaloninio tirpalo 7.8.
10.3. Mėginio ir etalono dėmės išdžiovinamos ore. Chromatograma ryškinama, kol tirpiklio frontas pakyla 30 cm.
III. VANDENILIO PEROKSIDO KIEKIO NUSTATYMAS
11. Jodometrinis vandenilio peroksido kiekio nustatymas yra pagrįstas tokia reakcija: H2O2 + 2H+ + 2I- ® I2 + 2H2O
12. Ši reakcija vyksta lėtai, bet gali būti pagreitinama pridedant amonio molibdato. Susidaręs jodas nustatomas titruojant natrio tiosulfatu, titravimo rezultatas rodo esantį vandenilio peroksido kiekį.
13. Vandenilio peroksido kiekis, nustatytas toliau apibūdintu metodu, išreiškiamas gaminio masės procentais (% m/m).
14. Reagentai. Jie turi būti naudojami analiziškai gryni.
15. Priemonės
16. Darbo eiga
16.1. 100 ml laboratorinėje stiklinėje pasveriama 10 g (m) gaminio, kuriame yra apie 0,6 g vandenilio peroksido. Nuplaunant vandeniu, šis kiekis perpilamas į 250 ml matavimo kolbą, iki žymės įpilama vandens ir sumaišoma.
16.2. 10 ml mėginio tirpalo (16.1) pipete įpilama į 250 ml kūginę kolbą (15.6), tada paeiliui įpilama 100 ml 2 N sieros rūgšties (14.1), 20 ml kalio jodido tirpalo (14.5) ir trys lašai amonio molibdato tirpalo (14.6).
16.3. Susidaręs jodas titruojamas 0,1 N natrio tiosulfato tirpalu (14.4). Prieš pat pasiekiant ekvivalentinį tašką įdedama indikatoriaus – keli mililitrai krakmolo tirpalo (14.7). Užrašomas sunaudoto 0,1 N natrio tiosulfato (14.4) kiekis mililitrais (V).
17. Apskaičiavimas. Vandenilio peroksido kiekis gaminio masės procentais (% m/m) apskaičiuojamas pagal formulę:
% vandenilio peroksido = 
= 
,
čia: m – analizuoto gaminio (16.1) kiekis gramais; Vo – 0,1 N tiosulfato tirpalo, sunaudoto tuščiojo mėginio tirpalui titruoti (16.4), tūris mililitrais; V – 0,1 N tiosulfato tirpalo, sunaudoto mėginio tirpalui titruoti (16.3), tūris mililitrais.
31 priedas
ORGANINIŲ GYVSIDABRIO JUNGINIŲ ATPAŽINIMAS IR JŲ KIEKIŲ NUSTATYMAS
I. BENDROSIOS NUOSTATOS
1. Šis metodas taikomas organiniams gyvsidabrio junginiams, kurie akims skirtuose kosmetikos gaminiuose naudojami kaip konservantai, atpažinti ir nustatyti jų kiekiui. Jis yra taikomas tiomersaliui (INN) (natrio 2-(etilgyvsidabriotiobenzoatui) ir fenilgyvsidabriui bei jo druskoms.
II. ATPAŽINIMAS
3. Reagentai. Jie turi būti naudojami analiziškai gryni.
3.6. Etaloninis natrio-2(etilgyvsidabriotio)benzoato, etilgyvsidabrio chlorido arba metilgyvsidabrio chlorido, fenilgyvsidabrio nitrato arba fenilgyvsidabrio acetato, gyvsidabrio dichlorido arba gyvsidabrio diacetato 0,001% tirpalas vandenyje.
4. Priemonės
5. Darbo eiga
5.1. Ekstrahavimas
5.1.1. 1 g mėginio centrifugos mėgintuvėlyje praskiedžiamas įpylus 20 ml distiliuoto vandens. Maksimaliai disperguojama ir šildoma vandens vonioje iki 60 0C. Pridedama 4 g natrio chlorido (3.8). Išmaišoma. Leidžiama atvėsti.
5.1.2. Centrifuguojama ne mažiau kaip 20 minučių, esant 4500 aps./min., kad iš tirpalo atsiskirtų didesnė dalis kietosios medžiagos. Filtruojama į dalijamąjį piltuvą ir įpilama 0,25 ml sieros rūgšties tirpalo (3.1).
5.1.3. Kelis kartus ekstrahuojama 2 ml arba 3 ml ditizono tirpalo (3.2), kol paskutinė organinė fazė lieka žalia.
5.2. Atskyrimas ir atpažinimas
5.2.1. 50 ml anglies tetrachlorido tirpalo, gauto pagal 5.1.6, tuoj pat užlašinama ant silikagelio plokštelės (3.7). Tuo pačiu metu 10 ml etaloninio tirpalo (3.6) apdorojama, kaip nurodyta 5.1 punkte, ir ant tos pačios plokštelės užlašinama 50 ml tirpalo, gauto pagal 5.1.6.
5.2.2. Plokštelė dedama į tirpiklį (3.5), kuriam leidžiama pakilti 150 mm. Organiniai gyvsidabrio junginiai išryškėja spalvotomis dėmėmis, kurių spalva yra pastovi, jeigu plokštelė uždengiama stikline plokštele tuoj pat, kai tik tirpiklis išgaruoja.
5.2.3. Gaunamų Rf verčių pavyzdžiai pateikti 1 lentelėje.
1 lentelė. Rf vertės
| Cheminės medžiagos pavadinimas |
Rf |
Spalva |
| Tiomersalis |
0,33 |
Oranžinė |
| Etilgyvsidabrio chloridas |
0,29 |
Oranžinė |
| Metilgyvsidabrio chloridas |
0,29 |
Oranžinė |
| Fenilgyvsidabrio druskos |
0,21 |
Oranžinė |
| Gyvsidabrio (II) druskos |
0,10 |
Oranžinė |
| Gyvsidabrio diacetatas |
0,10 |
Oranžinė |
| 1,5-difenil-3 tiokarbazonas |
0,09 |
Rausva |
III. KIEKIO NUSTATYMAS
6. Organinių gyvsidabrio junginių kiekis, nustatytas šiuo metodu, išreiškiamas gyvsidabrio kiekio mėginyje masės procentais (m/m).
7. Šiuo metodu nustatomas visas esančio gyvsidabrio kiekis. Todėl yra svarbu pirmiausia įsitikinti, ar nėra gyvsidabrio neorganinių junginių pavidalu ir atpažinti mėginyje esančius organinius gyvsidabrio darinius. Po mineralizacijos išsiskyręs gyvsidabris yra matuojamas beliepsnės atominės absorbcijos būdu.
8. Reagentai. Jie turi būti naudojami analiziškai gryni.
9. Priemonės
10. Darbo eiga
10.2. Tiksliai pasveriama 150 mg bandinio (m). Įpilama 10 ml azoto rūgšties (8.1) ir paliekama tris valandas hermetiškoje kolboje, įstatytoje į 55oC temperatūros vandens vonią, pakratant vienodais laiko tarpais. Tuo pačiu metu atliekamas tuščiasis bandymas su reagentais.
10.3. Atvėsinus įpilama 10 ml sieros rūgšties (8.2) ir 3 minutėms vėl įstatoma į 55oC temperatūros vandens vonią.
10.5. Pilama po 2 ml 7% kalio permanganato tirpalo (8.4), kol tirpalas išlieka spalvotas. Kolba su tirpalu įstatoma į 55 oC vandens vonią dar 15 minučių.
10.6. Įpilama 4 ml dikalio peroksodisulfato tirpalo (8.6). Toliau šildoma 550C temperatūros vandens vonioje 30 minučių.
10.7. Atvėsus visas kolbos turinys perpilamas į 100 ml matavimo kolbą. Kolba praplaunama 5 ml hidroksilamonio chlorido (8.5) ir po to keturis kartus – 10 ml vandens (8.3). Tirpalas turėtų būti visai bespalvis. Pripilama iki žymės vandens (8.3).
10.8. Gyvsidabriui nustatyti šaltų garų metodu (9.2) 10 ml tiriamojo tirpalo (10.7) įpilama į stiklinį indą. Praskiedžiama 100 ml vandens (8.3) ir paeiliui įpilama 5 ml sieros rūgšties (8.2) ir 5 ml alavo dichlorido tirpalo (8.7). Kaskart įpylus tirpalo išmaišoma. Palaukiama 30 sekundžių, kad visas jonų pavidalo gyvsidabris redukuotųsi, pereidamas į metalinį būvį, ir užrašomi rodmenys (n).
10.9. Nedidelis paladžio dichloridu impregnuotos stiklo vatos (8.9) kiekis dedamas tarp gyvsidabrio redukavimo indo ir prietaiso srauto elemento (9.2). Pakartojama 10.8 punkte nurodyta darbo eiga ir užrašomi rodmenys. Jeigu rodmenys nėra lygūs nuliui, demineralizacija buvo nepakankama, ir analizė turi būti kartojama.
11. Apskaičiavimas. Gyvsidabrio kiekis, išreikštas gyvsidabrio masės procentais, apskaičiuojamas pagal formulę:
% gyvsidabrio = 
,
čia: m – tiriamojo mėginio masė miligramais, n – prietaiso parodytas gyvsidabrio kiekis mg.
32 priedas
REZORCINOLIO KIEKIO NUSTATYMAS ŠAMPŪNUOSE IR PLAUKŲ LOSJONUOSE
I. bendrosios nuostatos
1. Šis metodas taikomas rezorcinolio kiekiui nustatyti šampūnuose ir plaukų losjonuose dujų chromatografijos metodu. Metodas taikytinas, kai rezorcinolio koncentracija yra nuo 0,1 iki 2,0 masės procentų.
3. Rezorcinolis ir 3,5-dihidroksitoluenas, (5-metilrezorcinolis), dedami kaip vidinė etaloninė medžiaga, yra atskiriami iš mėginio plonasluoksnės chromatografijos (TLC) būdu. Abu junginiai yra izoliuojami nugrandant jų dėmes nuo plonasluoksnės plokštelės ir ekstrahuojant metanoliu. Ekstrahuoti junginiai yra džiovinami, sililinami ir kiekis nustatomas dujų chromatografinės analizės metodu.
II. KIEKIO NUSTATYMAS
4. Reagentai. Jie turi būti naudojami analiziškai gryni.
4.4. Paruoštos naudoti silikagelio plonasluoksnės chromatografijos plokštelės (iš plastiko arba aliuminio) su fluorescenciniu indikatoriumi. Dezaktyvuojama taip: padengtos silikageliu plokštelės apipurškiamos vandeniu taip, kad jos būtų padengtos ištisiniu vandens sluoksniu. Apipurkštos plokštelės paliekamos džiūti ore kambario temperatūroje vieną–tris valandas. Jeigu plokštelės nedezaktyvuotos, gali būti prarasta dalis rezorcinolio, silikageliui jį negrįžtamai adsorbavus.
4.6. Rezorcinolio etaloninis tirpalas: 400 mg rezorcinolio ištirpinama 100 ml 96 % etanolio (4.3) (1 ml atitinka 4000 mg rezorcinolio).
4.7. Vidinis etaloninis tirpalas: 400 mg 3,5-dihidroksitolueno (DHT) ištirpinama 100 ml 96% etanolio (4.3) (1 ml atitinka 4000 mg DHT).
4.8. Etaloninis mišinys: 100 ml matavimo kolboje sumaišoma 10 ml tirpalo (4.6) ir 10 ml tirpalo (4.7), pripilama iki žymės 96% etanolio (4.3) ir sumaišoma (1 ml atitinka 400 mg rezorcinolio ir 400 mg DHT).
6. Darbo eiga
6.1. Mėginio paruošimas
6.1.1. 150 ml laboratorinėje stiklinėje tiksliai pasveriamas mėginys (m gramų), kuriame yra apie 20–50 mg rezorcinolio.
6.1.2. Parūgštinama vandenilio chloridu (4.1), kol mišinys tampa rūgštus (apytikriai reikia 2–4 ml), įpilama 10 ml (40 mg DHT) vidinio etaloninio tirpalo (4.7) ir sumaišoma. Nuplaunant etanoliu (4.3), perpilama į 100 ml matavimo kolbą, skiedžiama etanoliu iki žymės ir išmaišoma.
6.1.3. 250 ml tirpalo (6.1.2) apytikriai 8 cm ilgio ištisiniu brūkšniu užlašinama ant dezaktyvuotos silikagelio plokštelės (4.4). Brūkšnys turėtų būti kaip galima siauresnis.
6.1.4. 250 ml etaloninio mišinio (4.8) užlašinama ant tos pačios plokštelės tokiu pačiu būdu (6.1.3).
6.1.5. Dviejuose pradinės linijos taškuose užlašinama po 5 ml 4.6 ir 4.7 tirpalų, kad išryškinus plokštelę būtų galima nustatyti jų vietą.
6.1.6. Plokštelės chromatografija atliekama nepripildytoje (neprisotintoje) kameroje, į kurią įpilta judančiosios fazės tirpiklio (4.5), kol tirpiklio frontas pasieks liniją, esančią 12 cm nuo pradinės linijos; paprastai tai trunka apie 45 minutes. Plokštelė išdžiovinama ore ir nustatoma rezorcinolio ir DHT zonos vieta trumpabangėje UV šviesoje (254 nm). Abu junginiai turi beveik tokias pačias Rf vertes. Juostos pažymimos pieštuku 2 mm atstumu nuo išorinės tamsiosios juostų krašto linijos. Šios zonos nuimamos ir kiekvienos juostos adsorbentai surenkami į 10 ml buteliuką.
6.1.7. Adsorbentas su mėginiu ir adsorbentas su etaloniniu mišiniu yra ekstrahuojami taip: įpilama 2 ml metanolio (4.2) ir ekstrahuojama vieną valandą nuolatos pamaišant. Mišiniai filtruojami ir ekstrahuojama dar 15 minučių 2 ml metanolio.
6.1.8. Ekstraktai sumaišomi ir tirpiklis garinamas jį džiovinant per naktį vakuuminiame eksikatoriuje, pripildytame tinkamo desikanto. Nešildoma.
6.1.9. Likučiai (6.1.8) sililinami kaip aprašyta 6.1.9.1 arba 6.1.9.2 punktuose.
6.1.9.1. Mikrošvirkštu įšvirkščiama 200 ml BSTFA (4.9.1), ir mišinys paliekamas uždarame inde kambario temperatūroje 12 valandų.
6.2. Dujų chromatografija
6.2.1. Kolonėlėje turi būti gaunama sklaida R, lygi arba didesnė negu 1,5, kai:
R = 
,
čia: r1 ir r2 – dviejų smailių sulaikymo trukmė minutėmis; w1 ir w2 – tų pačių smailių pločiai pusėje aukščio milimetrais; d¢ – savirašio greitis mm per minutę.
6.2.2. Nustatyta, kad kolonėlės ir chromatografijos sąlygos yra tinkamos, kai:
6.2.2.1. kolonėlės medžiaga – nerūdijantis plienas, ilgis – 200 cm, vidaus skersmuo – apie 3 mm, įkrova – 10 % OV-17 ant Chromosorb WAW 100–120 mešų;
6.2.2.3. temperatūra: kolonėlės – 185°C (izoterminė); detektoriaus – 250°C; įšvirkščiamosios dalies – 250°C;
7. Apskaičiavimas. Rezorcinolio koncentracija mėginyje, išreikšta masės procentais (% m/m), yra gaunama:
% rezorcinolio = 
,
čia: M – mėginio masė gramais (6.1.1); Smėginio – mėginio tirpalo vidutinis smailės ploto santykinis koeficientas, apskaičiuotas pagal 6.2.3 punktą; Setaloninio mišinio – etaloninio mišinio vidutinis smailės ploto santykinis koeficientas, apskaičiuotas pagal 6.2.3 punktą.
33 priedas
SELENO DISULFIDO ATPAŽINIMAS IR KIEKIO NUSTATYMAS ŠAMPŪNUOSE NUO PLEISKANŲ
I. Atpažinimas
2. Selenas atpažįstamas pagal būdingą geltoną arba oranžinę spalvą, gaunamą jam reaguojant su karbamidu ir kalio jodidu.
3. Reagentai. Jie turi būti naudojami analiziškai gryni.
4. Priemonės
5. Darbo eiga
5.1. Į mėgintuvėlį (4.2), kuriame yra apie 1 g šampūno, įpilama 2,5 ml koncentruotos azoto rūgšties (3.1) ir reaktoriuje (4.3) 30 minučių kaitinama 150oC temperatūroje.
5.2. Iškaitintas mėginys praskiedžiamas iki 25 ml vandeniu ir filtruojamas per filtravimo popierių arba 0,45 mm membraninį filtrą (4.4).
5.3. Į 2,5 ml filtrato įpilama 5 ml vandens, 2,5 mg karbamido (3.2) ir užvirinama. Atvėsinama ir įpilama 1 ml kalio jodido tirpalo (3.3).
II. Kiekio nustatymas
6. Šis metodas taikomas seleno disulfido kaip seleno kiekiui šampūnuose nuo pleiskanų, kuriuose yra iki 4,5 % (m/m) seleno disulfido, nustatyti.
7. Bandiniui reaguojant su azoto rūgštimi, susidariusiame reakcijos produkte selenas nustatomas atominės absorbcinės spektrometrijos būdu.
8. Reagentai. Jie turi būti naudojami analiziškai gryni.
8.2. Azoto rūgšties tirpalas, 5% (t/t): į laboratorinę stiklinę, kurioje yra 500 ml vandens, nuolat maišant įpilama 50 ml koncentruotos azoto rūgšties (8.1). Šis tirpalas perpilamas į vieno litro matavimo kolbą ir pripilama iki žymės vandens.
9. Priemonės
10. Darbo eiga
10.1. Mėginio paruošimas
10.1.2. Įpilama 5 ml koncentruotos azoto rūgšties (8.1) ir vieną valandą kaitinama 150 oC temperatūroje reaktoriuje su kaitinimo bloku (9.3).
10.2. Atominės absorbcinės spektrometrijos sąlygos: liepsna – oras ir acetilenas; bangos ilgis – 196,0 nm; fonas koreguojamas; kuras – liesas; maksimaliai absorbcijai gauti optimizuojami degiklio aukštis ir kuro sąlygos.
10.3. Kalibravimas
10.3.1. Į 100 ml matavimo kolbas pipete įpilama 1,0, 2,0, 3,0, 4,0 ir 5,0 ml pradinio etaloninio seleno tirpalo (8.3). Kiekviena kolba pripildoma iki žymės 5% (t/t) azoto rūgšties tirpalu (8.2) ir išmaišoma. Šiuose tirpaluose atitinkamai yra 10, 20, 30, 40 ir 50 mg seleno viename mililitre.
10.3.2. Matuojama 5% (t/t) azoto rūgšties tirpalo (8.2) absorbcija; gautoji vertė kalibracinėje kreivėje atitinka nulinę seleno koncentraciją. Matuojama kiekvieno seleno kalibravimo etaloninio tirpalo (10.3.1) absorbcija. Brėžiama absorbcijos reikšmių priklausomybės nuo seleno koncentracijų kalibracinė kreivė.
11. Apskaičiavimas. Seleno disulfido kiekis mėginyje masės procentais (% m/m) apskaičiuojamas pagal formulę:
% (m/m) seleno disulfido = 
,
čia: m – analizei paimto mėginio masė gramais (10.1.1), c – seleno koncentracija mėginio tirpale (10.1.3), nustatyta iš kalibracinės kreivės, mikrogramais viename mililitre.
34 priedas
SIDABRO NITRATO ATPAŽINIMAS IR KIEKIO NUSTATYMAS
I. Atpažinimas
1. Šis metodas taikomas sidabro nitratui kaip sidabrui atpažinti vandeniniuose kosmetikos gaminiuose.
3. Reagentai. Jie turi būti naudojami analiziškai gryni.
3.2. Amoniako tirpalas: koncentruotas amonio hidroksido tirpalas (d20 = 0,88 g/ml) skiedžiamas tokiu pačiu kiekiu vandens ir išmaišomas.
5. Darbo eiga
5.1. Į centrifugos mėgintuvėlį, kuriame yra apie 1 g mėginio, lašinamas 2 M vandenilio chlorido tirpalas (3.1), kol nustoja kristi nuosėdos; išmaišoma ir centrifuguojama.
5.2. Nupilamas virš nuosėdų esantis skystis, o nuosėdos vieną kartą perplaunamos penkiais lašais šalto vandens. Nuoplovos išpilamos.
5.3. Įpilamas vandens kiekis, lygus centrifugos mėgintuvėlyje esančiam nuosėdų tūriui. Kaitinama iki virimo ir maišoma.
5.6. Ant vieno lašo virš nuosėdų buvusio skysčio, užlašinto ant stiklelio, užlašinami keli lašai 2 M azoto rūgšties tirpalo (3.3).
II. Kiekio nustatymas
6. Šis metodas taikomas sidabro nitrato kaip sidabro kiekiui kosmetikos gaminiuose, skirtuose blakstienoms ir antakiams dažyti, nustatyti.
8. Reagentai. Jie turi būti naudojami analiziškai gryni.
8.2. Etaloniniai sidabro tirpalai
8.2.1. Pradinis etaloninis sidabro tirpalas – 1000 mg/ml 0,5 M azoto rūgšties tirpale (SpectrosoL arba jo atitikmuo).
8.2.2. Etaloninis sidabro tirpalas, 100 mg/ml: į 100 ml matavimo kolbą pipete įpilama 10 ml pradinio etaloninio sidabro tirpalo (8.2.1). Praskiedžiama iki žymės 0,02 M azoto rūgšties tirpalu (8.1) ir išmaišoma. Šis etaloninis tirpalas turi būti šviežiai paruoštas ir laikomas tamsaus stiklo butelyje.
9. Prietaisai
10. Darbo eiga
10.1. Mėginio paruošimas. Tiksliai pasveriama apie 0,1 g (m gramų) homogeniško bandinio. Visas kiekis perpilamas į vieno litro matavimo kolbą, iki žymės pripilama 0,02 M azoto rūgšties tirpalo (8.1) ir išmaišoma.
10.2. Atominės absorbcinės spektrometrijos sąlygos: liepsna – oras ir acetilenas; bangos ilgis – 338,3 nm; fonas koreguojamas; kuras – liesas; maksimaliai absorbcijai gauti optimizuojami degiklio aukštis ir kuro sąlygos.
10.3. Kalibravimas
10.3.1. Į 100 ml matavimo kolbas pipete įpilama 1,0, 2,0, 3,0, 4,0 ir 5,0 ml etaloninio sidabro tirpalo (8.2.2). Kiekviena kolba pripildoma iki žymės 0,02 M azoto rūgšties tirpalu (8.1), išmaišoma. Šiuose tirpaluose atitinkamai yra 1,0, 2,0, 3,0, 4,0 ir 5,0 mg sidabro viename mililitre.
10.3.2. Matuojama 0,02 M azoto rūgšties tirpalo (8.1) absorbcija; gautoji vertė kalibracinėje kreivėje atitinka nulinę sidabro koncentraciją. Matuojama kiekvieno sidabro kalibravimo etaloninio tirpalo (10.3.1) absorbcija. Brėžiama absorbcijos reikšmių priklausomybės nuo sidabro koncentracijų kalibracinė kreivė.
11. Apskaičiavimas. Sidabro nitrato kiekis mėginyje masės procentais (% m/m) apskaičiuojamas pagal formulę:
% (m/m) sidabro nitrato = 
,
čia: m – analizei paimto mėginio masė gramais (10.1), c – sidabro koncentracija mėginio tirpale (10.1), nustatyta iš kalibracinės kreivės, mikrogramais viename mililitre.
35 priedas
ŠARMINIŲ METALŲ CHLORATŲ ATPAŽINIMAS IR JŲ KIEKIŲ NUSTATYMAS
I. ATPAŽINIMAS
1. Šis metodas taikomas chloratams, esantiems dantų pastose ir kituose kosmetikos gaminiuose, atpažinti ir jų kiekiui nustatyti.
2. Nuo kitų halogenidų chloratai yra atskiriami plonasluoksnės chromatografijos būdu ir atpažįstami pagal jodido oksidacijos metu susidariusį jodą.
3. Reagentai. Jie turi būti naudojami analiziškai gryni.
3.1. Etaloniniai tirpalai – ką tik paruošti vandeniniai kalio chlorato, bromato ir jodato tirpalai (0,2% m/t).
3.2. Judančiosios fazės tirpiklis – amoniako tirpalas (28% m/t), acetonas, butanolis (60/130/30 t/t/t).
5. Darbo eiga
5.2 Ant plokštelės (3.6) užlašinama 2 ml tirpalo (5.1) ir kartu po 2 ml kiekvieno iš trijų etaloninių tirpalų (3.1).
5.3. Plokštelė dedama į kamerą ir tirpikliu (3.2) aukštyneigės chromatografijos būdu ryškinami apie trys ketvirtadaliai plokštelės (3.6) ilgio.
5.4 Plokštelė išimama iš kameros ir tirpikliui leidžiama išgaruoti (tai gali trukti iki dviejų valandų).
6. Rezultatų vertinimas. Jeigu chlorato yra, po pusvalandžio pasirodo mėlyna (gali būti ruda) dėmė, kurios RF vertė apytikriai lygi 0,7–0,8 (1 lentelė). Reikia pabrėžti, kad bromatai ir jodatai tuoj pat reaguoja. Taip pat reikėtų stengtis nesupainioti bromatų ir chloratų dėmių.
1 lentelė. RF vertės
| Cheminės medžiagos pavadinimas |
RF |
| Jodatas Bromatas Chloratas |
0–0,2 0,5–0,6 0,7–0,8 |
II. KIEKIO NUSTATYMAS
8. Chloratas yra redukuojamas cinko milteliais rūgščioje terpėje. Susidaręs chloridas yra matuojamas potenciometrinio titravimo metodu, naudojant sidabro nitrato tirpalą. Panašus nustatymas prieš redukciją rodo, jog gali būti halogenidų.
9. Reagentai. Jie turi būti naudojami analiziškai gryni.
10. Priemonės
11. Darbo eiga
11.1. Mėginio paruošimas. Centrifugos mėgintuvėlyje tiksliai pasveriama m masė (apie 2 g) bandinio. Įpilama apie 15 ml acto rūgšties (9.1) ir gerai išmaišoma. Palaukiama 30 minučių ir 15 minučių centrifuguojama 2000 aps./min. greičiu. Paviršiuje esantis tirpalas nupilamas į 50 ml matavimo kolbą. Centrifugavimas pakartojamas dar du kartus ant likučio užpylus 15 ml acto rūgšties (9.1). Chloro turintis tirpalas surenkamas į tą pačią matavimo kolbą. Pripilama iki žymės acto rūgšties (9.1).
11.2. Chlorato redukavimas. Į 20 ml tirpalo (11.1) pridedama 0,6 g cinko miltelių (9.2). Užvirinama kolboje, sujungtoje su kondensatoriumi. Po 30 minučių virinimo atvėsinama ir filtruojama. Kolba praskalaujama vandeniu. Filtruojama ir filtratas sumaišomas su nuoplovų vandeniu.
11.3. Chlorido nustatymas
11.3.1. 20 ml tirpalo 11.2 titruojama sidabro nitratu (9.3) naudojant potenciometrą (10.2). Tokiu pačiu būdu 20 ml tirpalo 11.1 titruojama sidabro nitratu (9.3).
12. Apskaičiavimas. Chlorato kiekis mėginyje (% m/m) yra apskaičiuojamas pagal formulę:
chloratas (ClO3-)% m/m = 
,
čia: V – sidabro nitrato tirpalo (9.3), sunaudoto tirpalui (11.2) titruoti, tūris mililitrais; V’ – sidabro nitrato tirpalo (9.3), sunaudoto 20 mililitrų tirpalo (11.1) titruoti, tūris mililitrais; M – sidabro nitrato etaloninio tirpalo (9.3) molinė koncentracija; m – mėginio masė gramais.
36 priedas
ŠARMINIŲ IR ŠARMINIŲ ŽEMIŲ METALŲ SULFIDŲ KIEKIŲ NUSTATYMAS
1. Šis metodas taikomas kosmetikos gaminiuose esantiems sulfidams nustatyti. Tiolių arba kitų reduktorių (taip pat ir sulfitų) buvimas netrukdo.
3. Parūgštinus terpę, vandenilio sulfidas yra pernešamas azoto srove ir fiksuojamas kadmio sulfido pavidalu. Šis yra filtruojamas, perplaunamas ir po to nustatomas jodometriniu būdu.
4. Reagentai. Jie turi būti naudojami analiziškai gryni.
4.7. Amoniakinis kadmio diacetato tirpalas: 10 g kadmio diacetato (4.5) ištirpinama apytikriai 50-yje ml vandens. Pilama amoniako (4.6), kol nuosėdos vėl ištirpsta (t. y. apie 20 ml). Vandens įpilama iki 100 ml žymės.
5. Priemonės
5.3. Dvi 150 ml kūginės kolbos šlifo kakleliais su įtaisu, sudarytu iš panardinamo vamzdelio ir šoninio vamzdelio dujoms išleisti.
6. Darbo eiga
6.1. Sulfidų pernešimas ir nustatymas
6.1.1. Imama pakuotė, kuri prieš tai nebuvo atidaryta. Apvaliadugnėje kolboje (5.2) tiksliai pasveriama gaminio masė (m) (išreikšta gramais), atitinkanti ne daugiau kaip 30 mg sulfido jonų. Įpilama 60 ml vandens ir du lašai skysto priešpučio.
6.1.3. Prie apvaliadugnės kolbos (5.2) pritaisomas lašelinis piltuvas ir įtaisas su panardinimo vamzdeliu ir išleidimo vamzdeliu. Išleidimo vamzdelis sujungiamas su kūginėmis kolbomis (5.3), iš eilės sujungtomis PVC vamzdeliais.
6.1.4. Aparato sandarumas tikrinamas taip: imituojant bandymo sąlygas, mėginys, kurį reikia ištirti, yra pakeičiamas 10 ml sulfido tirpalo (paruošto pagal 4.4), kuriame yra X mg (jodometriškai nustatyto) sulfido. Tarkim, Y yra šio proceso pabaigoje nustatyto sulfido kiekis miligramais. X ir Y kiekių skirtumas turi neviršyti 3%.
6.1.5. Azotas (4.8) leidžiamas 15 minučių dviejų burbulų per sekundę greičiu, kad būtų išstumtas apvaliadugnėje kolboje (5.2) esantis oras.
6.1.7. Azoto (4.8) srovė sustabdoma ir lašinant po vieną lašą sulašinama 40 ml vandenilio chlorido (4.1).
6.1.8. Sulašinus beveik visą vandenilio chloridą, vėl paleidžiama azoto (4.8) srovė, paliekant labai mažą izoliuojantį skysčio sluoksnį, kad nenutekėtų vandenilio sulfidas.
6.2. Titravimas
6.2.2. Kūginės kolbos (5.3) pirmiausia perplaunamos amoniako tirpalu (4.9), kuris supilamas ant filtro. Po to perplaunama distiliuotu vandeniu, ir šis vanduo yra panaudojamas plauti ant filtro likusioms nuosėdoms.
6.2.4. Filtravimo popierius dedamas į pirmąją kūginę kolbą, kurioje yra nuosėdos. Įpilama 25 ml (n1) jodo tirpalo (4.3), apie 20 ml vandenilio chlorido (4.1) ir 50 ml distiliuoto vandens.
7. Apskaičiavimas. Sulfido kiekis mėginyje, išreiškiamas sieros masės procentais, yra apskaičiuojamas pagal šią formulę:
% sieros = 
,
čia: n1 – įpilto jodo etaloninio tirpalo (4.3) tūris mililitrais; x1 – šio tirpalo molinė koncentracija; n2 – sunaudoto natrio tiosulfato etaloninio tirpalo (4.2) tūris mililitrais; x2 – šio tirpalo molinė koncentracija; m – mėginio masė gramais.
37 priedas
EUROPOS SĄJUNGOS TEISĖS AKTAI, KURIŲ NUOSTATOS PERKELTOS Į LIETUVOS HIGIENOS NORMĄ HN 115:2002 „KOSMETIKOS GAMINIAI.
INGREDIENTŲ IR JŲ KIEKIŲ NUSTATYMAS“
1. First Commission Directive 80/1335/EEC of 22 December 1980 on the approximation of the laws of the Member States relating to methods of analysis necessary for checking the composition of cosmetic products = Pirmoji Komisijos direktyva 80/1335/EEB dėl valstybių narių teisės aktų, susijusių su analizės metodais, reikalingais kosmetikos gaminių sudėčiai tikrinti, derinimo.
2. Commission Directive 87/143/EEC of 10 February 1987 amending the first Directive 80/1335/EEC on the approximation of the laws of the Member States relating to methods of analysis necessary for checking the composition of cosmetic products = Komisijos direktyva 87/143/EEB, iš dalies pakeičianti pirmąją direktyvą 80/1335/EEB dėl valstybių narių teisės aktų, susijusių su analizės metodais, reikalingais kosmetikos gaminių sudėčiai tikrinti, derinimo.
3. Second Commission Directive 82/434/EEC of 14 May 1982 on the approximation of the laws of the Member States relating to methods of analysis necessary for checking the composition of cosmetic products = Antroji Komisijos direktyva 82/434/EEB dėl valstybių narių teisės aktų, susijusių su analizės metodais, reikalingais kosmetikos gaminių sudėčiai tikrinti, derinimo.
4. Commission Directive 90/207/EEC of 4 April 1990 amending the Second Directive 82/434/EEC on the approximation of the laws of the Member States relating to methods of analysis necessary for checking the composition of cosmetic products = Komisijos direktyva 90/207/EEB, iš dalies pakeičianti antrąją direktyvą 82/434/EEB dėl valstybių narių teisės aktų, susijusių su analizės metodais, reikalingais kosmetikos gaminių sudėčiai tikrinti, derinimo.
5. Third Commission Directive 83/514/EEC of 27 September 1983 on the approximation of the laws of the Member States relating to methods of analysis necessary for checking the composition of cosmetic products = Trečioji Komisijos direktyva 83/514/EEB dėl valstybių narių teisės aktų, susijusių su analizės metodais, reikalingais kosmetikos gaminių sudėčiai tikrinti, derinimo.
6. Fourth Commission Directive 85/490/EEC of 11 October 1985 on the approximation of the laws of the Member States relating to methods of analysis necessary for checking the composition of cosmetic products = Ketvirtoji Komisijos direktyva 85/490/EEB dėl valstybių narių teisės aktų, susijusių su analizės metodais, reikalingais kosmetikos gaminių sudėčiai tikrinti, derinimo.
7. Fifth Commission Directive 93/73/EEC of 9 September 1993 on the methods of analysis necessary for checking the composition of cosmetic products = Penktoji Komisijos direktyva 93/73/EEB dėl analizės metodų, reikalingų kosmetikos gaminių sudėčiai tikrinti.
8. Sixth Commission Directive 95/32/EC of 7 July 1995 concerning the methods of analysis necessary for checking the composition of cosmetic products = Šeštoji Komisijos direktyva 95/32/EB dėl analizės metodų, reikalingų kosmetikos gaminių sudėčiai tikrinti.