LIETUVOS RESPUBLIKOS ŽEMĖS ŪKIO MINISTRO
Į S A K Y M A S
DĖL PRIVALOMŲJŲ KOKYBĖS REIKALAVIMŲ PATVIRTINIMO
2000 m. vasario 22 d. Nr. 54
Vilnius
Vykdydamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. sausio 29 d. nutarimu Nr. 112 (Žin., 1998, Nr. 12-2791; 1999, Nr. 42-1337) patvirtintų rinkos prekių kokybės priežiūros priemonių 8.1 punktą bei siekdamas suderinti respublikoje galiojančius normatyvinius dokumentus su analogiškų Europos Sąjungos bei Codex Alimentarius komisijos dokumentų reikalavimais, užtikrinti vienodas sąlygas rinkoje vietos gamintojams ir importuotojams,
1. Tvirtinu Privalomuosius riebalų mišinių kokybės reikalavimus ir Privalomuosius jogurto kokybės reikalavimus (pridedama).
2. Nustatau, kad:
2.1. juridiniai ir fiziniai asmenys bei įmonės, neturinčios juridinio asmens teisių, vadovaujasi šiais reikalavimais rengdami pieno produktų gamybos normatyvinius dokumentus, prekiaudami savo gamybos ir importuotais pieno produktais;
PATVIRTINTA
Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro
2000 02 22 įsakymu Nr. 54
PRIVALOMIEJI RIEBALŲ MIŠINIŲ KOKYBĖS REIKALAVIMAI
Šis dokumentas nustato privalomuosius kokybės reikalavimus pagamintiems Lietuvoje ir importuotiems riebalų mišiniams (KPN kodai ex 15.17, ex 21.06), kurių sudėtyje yra nuo 10 iki 80 proc. pieno riebalų viso riebalų kiekio.
Reikalavimai parengti vadovaujantis šiais dokumentais:
Tarybos reglamentu Nr. 1255/99 (EC), priimtu 1999 m. gegužės 17 d., dėl bendrosios pieno ir pieno produktų rinkos organizavimo;
Tarybos reglamentu Nr. 1898/87 (EEC), priimtu 1987 m. liepos 2 d., dėl pieno ir pieno produktų pavadinimų apsaugos;
Tarybos reglamentu Nr. 2991/94 (EC), priimtu 1994 m. gruodžio 5 d., nustatančiu tepiųjų (plastinių) riebalų standartus;
Komisijos reglamentu Nr. 577/97 (EC), priimtu 1997 m. balandžio 1 d., nustatančiu tam tikras išsamias Tarybos reglamento Nr. 2991/94 (EC), apibrėžiančio tepiųjų (plastinių) riebalų standartus, ir Tarybos reglamento Nr. 1898/87 (EC) dėl pieno ir pieno produktų pavadinimų apsaugos rinkoje taikymo taisykles;
Komisijos reglamentu Nr. 2181/97 (EC), priimtu 1997 m. lapkričio 3 d., papildančiu Komisijos reglamentą Nr. 577/97;
Komisijos reglamentu Nr. 2521/98 (EC), priimtu 1998 m. lapkričio 24 d., papildančiu Komisijos reglamentą Nr. 577/97.
I. TAIKYMO SRITIS
II. SĄVOKOS
2. Riebalų mišiniai – žmonių maistui skirtos „vanduo riebaluose“ emulsijos, susidedančios iš kietų ir/arba skystų augalinių ir/arba gyvūninių riebalų, kuriose pieno riebalų yra nuo 10 iki 80 proc. viso riebalų kiekio:
2.1. riebalų mišinys – 2 p. apibūdintas produktas, kuriame riebalų yra ne mažiau kaip 80, bet mažiau kaip 90 proc.;
2.2. mažesnio riebumo riebalų mišinys arba 3/4 riebumo riebalų mišinys – 2 p. apibūdintas produktas, kuriame riebalų yra ne mažiau kaip 60, bet ne daugiau kaip 62 proc.;
2.3. mažo riebumo riebalų mišinys arba 1/2 riebumo riebalų mišinys – 2 p. apibūdintas produktas, kuriame riebalų yra ne mažiau kaip 39, bet ne daugiau kaip 41 proc.;
III. PAGRINDINIAI RIEBALŲ MIŠINIŲ SUDĖTIES IR KOKYBĖS REIKALAVIMAI
3. Žaliavos
4. Gali būti vartojami maisto priedai, nurodyti HN 53:1998 „Leidžiami vartoti maisto priedai“, neviršijant nustatytų kiekių.
5. Pagrindinė riebalų mišinių sudėtis:
5.2. pieno riebalų – nuo 10 iki 80 proc. viso riebalų kiekio. Pieno riebalų sudėtis gali būti pakeista tik fiziniais procesais;
6. Riebalų mišinių riebumas nustatomas gamybos metu ir nurodomas procentais (sveikaisiais skaičiais). Riebalų mišinių vidutinis riebumas gali skirtis nuo deklaruojamojo ne daugiau kaip 1 proc., o produktų vienkartinio bandinio riebumas gali skirtis nuo deklaruojamojo ± 2 proc. Vidutinis riebalų mišinių riebumas visais atvejais turi atitikti 2.1–2.4 punktų nuorodas.
7. Riebalų mišinių partijos riebumas tikrinamas tiriant penkis šios partijos produktų bandinius. Gautas penkių atskirų bandinių riebalų kiekio aritmetinis vidurkis lyginamas su deklaruojamuoju. Produkto partija atitinka deklaruojamą riebalų kiekį, jei nustatytas aritmetinis vidurkis nesiskiria nuo deklaruojamojo daugiau kaip 1 proc. Riebalų kiekis atskiruose mėginiuose gali skirtis nuo deklaruojamojo ± 2 proc., o skirtumas tarp maksimalios ir minimalios penkių atskirų mėginių rezultatų reikšmės turi būti mažesnis ar lygus 4 proc. Jeigu tyrimo rezultatai atitinka šiuos reikalavimus, produktų partija laikoma atitinkanti deklaruojamą riebalų kiekį net ir tuo atveju, kai vieno iš penkių bandinių riebalų nuokrypis nuo deklaruojamojo didesnis negu ±2 proc.
IV. TERŠALAI
V. HIGIENA
9. Riebalų mišiniai turi būti gaminami, laikomi, gabenami ir pardavinėjami laikantis HN 15 „Maisto higiena. Bendrieji reikalavimai“ nurodymų.
10. Riebalų mišinių pakavimo medžiagos ir tara turi atitikti HN 16 „Medžiagos ir gaminiai, kontaktuojantys su maisto produktais. Bendrieji reikalavimai“.
11. Riebalų mišinių gamyboje naudojamo geriamojo vandens kokybės rodikliai turi atitikti HN 24 „Geriamasis vanduo. Kokybės reikalavimai ir programinė priežiūra.“
12. Mikrobinio užterštumo rodikliai turi atitikti nurodytus HN 26 „Maistinės žaliavos ir maisto produktai. Leidžiamas bakterinio užterštumo lygis“.
13. Leidžiami vartoti maisto priedai ir jų kiekiai turi atitikti HN 53 „Leidžiami vartoti maisto priedai“ reikalavimus.
VI. ŽENKLINIMAS
15. Riebalų mišiniai ženklinami vadovaujantis Lietuvos Respublikoje parduodamų prekių ženklinimo taisyklių (Žin., 1998, Nr. 38-1024) nuostatomis ir šiais reikalavimais:
15.2. etiketėje turi būti nurodytas bendras riebalų kiekis bei augalinių, pieno ar kitų gyvūninių riebalų kiekis, masės procentais viso produkto kiekio mažėjančia tvarka, o ingredientų sąraše – valgomosios druskos kiekis, procentais;
VII. PAMATINIAI BANDINIŲ PAĖMIMO IR ANALIZĖS METODAI
17. Pieno riebalų, drėgmės ir sausosios neriebalinės pieno medžiagos kiekiai nustatomi pagal LST ISO 3727 „Sviestas. Drėgmės, sausosios neriebalinės medžiagos ir riebalų kiekių nustatymas tame pačiame bandinyje.“
18.* Augalinių riebalų kiekis nustatomas pagal ISO 3595 „Pieno riebalai. Augalinių riebalų nustatymas fitosterilacetato testu“ arba pagal ISO 3594 „Pieno riebalai. Augalinių riebalų nustatymas chromatografijos būdu (pamatinis metodas).“
PATVIRTINTA
Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro
2000 02 22 įsakymu Nr. 54
PRIVALOMIEJI JOGURTO KOKYBĖS REIKALAVIMAI
Šis dokumentas nustato privalomuosius kokybės reikalavimus į Lietuvos rinką pateikiamam jogurtui, pagamintam Lietuvoje ir importuotam (KPN kodas ex 0403.10).
Reikalavimai parengti pagal šiuos dokumentus:
1992 m. birželio 16 d. Tarybos direktyvą 92/46 (EEC), nustatančią žalio pieno, termiškai apdoroto pieno ir pieno produktų gamybai skirto pieno gamybos ir pateikimo į rinką higienos taisykles;
1987 m. liepos 2 d. Tarybos reglamentą Nr. 1898/87 (EEC), nustatantį pieno ir pieno produktų pavadinimų apsaugos prekyboje taisykles;
Codex Alimentarius komisijos standartą A-11 (a) (1975) „Jogurtas ir saldintas jogurtas“;
Codex Alimentarius komisijos standartą A-11 (b) (1976) „Jogurtas su priedais ir po rauginimo termiškai apdoroti produktai“;
Codex Alimentarius komisijos standarto A-11 projektą (Proposed Draft Standart for Fermented Milks at Step 3).
I. TAIKYMO SRITIS
II. SĄVOKOS
2. Jogurtas – pieno produktas, gaunamas simbiotinėmis Lactobacillus delbrueckii bulgaricus ir Streptococcus thermophilus kultūromis rauginant pasterizuotą pieną su kitais pieno produktais arba be jų. Produktas privalo turėti daug gyvybingų raugo mikroorganizmų.
3. Jogurtas su priedais – jogurtas, į kurį pridėta įvairių skonio ir aromato ingredientų. Produktas privalo turėti daug gyvybingų raugo mikroorganizmų.
4. Termiškai apdorotas jogurtas – 2 punkte apibūdintas produktas, termiškai apdorojamas po rauginimo. Produktas neprivalo turėti gyvybingų raugo mikroorganizmų.
III. PAGRINDINIAI JOGURTO SUDĖTIES IR KOKYBĖS REIKALAVIMAI
6. Žaliavos
6.1. Pienas, iš pieno gauti produktai:
6.1.2. per 4 valandas neperdirbtas priimtas pienas turi būti atšaldytas iki +6°C (arba žemesnės teigiamos) temperatūros ir laikomas šioje temperatūroje iki perdirbimo;
6.1.3. per 36 valandas neperdirbus priimto žalio pieno, prieš termiškai apdorojant jį būtina patikrinti. Visais atvejais bendras bakterijų skaičius 30°C temperatūroje turi neviršyti 300 000 viename mililitre perdirbamo pieno;
6.1.4. jogurto gamybai naudojamas įvairaus riebumo pasterizuotas pienas, pasterizuota grietinėlė, sutirštintas pienas, neraugintos pasukos arba šių produktų mišinys;
6.2. Bakterinių kultūrų raugas.
Jogurto gamybai būtinos Lactobacillus delbrueckii bulgaricus ir Streptococcus thermophilus kultūros.
6.3. Leistini ingredientai.
6.3.1. Papildomai prie būtinųjų (nurodytų 6.2 punkte) – kitos tinkamos raugo mikroorganizmų kultūros.
6.3.2. Jogurtui su priedais:
vaisiai, uogos, daržovės ir įvairūs jų gaminiai, grūdų produktai, medus, šokoladas, kakava, kava, riešutai, prieskoniai, kiti natūralūs ir nekenksmingi produktai, vitaminai, cukrūs, natrio chloridas (valgomoji druska), mineralinės medžiagos, želatina, krakmolas, natūralios ir natūralioms identiškos kvapiosios medžiagos.
7. Sudėtis
| Rodiklio pavadinimas |
Norma |
| Minimalus pieno baltymų kiekis pieno neriebalinėse sausosiose medžiagose, % |
34 |
| Minimalus pieno baltymų kiekis, % |
2,8 |
| Minimalus pieno rūgšties kiekis, % |
0,6 |
| Minimalus 6.2 punkte nurodytų specifinių raugo mikroorganizmų kiekis, KSV/g |
107 |
Jogurtui su priedais lentelėje nurodyti reikalavimai taikomi prieš dedant pasirinktus ingredientus.
Termiškai apdorotam jogurtui lentelėje nurodyta minimalaus specifinių mikroorganizmų kiekio norma netaikoma.
IV. MAISTO PRIEDAI
9. Jogurto gamyboje gali būti vartojami HN 53 „Leidžiami vartoti maisto priedai“ nurodyti priedai neviršijant nustatytų ribų. Jogurtui su priedais leidžiami konservantai sorbo rūgštis ir sorbatai, atsirandantys tik dėl aromatinių skonio medžiagų pridėjimo. Maksimalus konservanto kiekis galutiniame produkte neturi viršyti 50 mg/kg.
V. TERŠALAI
10. Didžiausios leidžiamos cheminių teršalų koncentracijos ir didžiausi leidžiami užterštumo radioaktyviaisiais izotopais lygiai turi neviršyti HN 54 „Maisto žaliavos ir maisto produktai. Didžiausios leidžiamos cheminių teršalų koncentracijos ir didžiausi leidžiami užterštumo radioaktyviaisiais izotopais lygiai.“
VI. HIGIENA
11. Jogurtas turi būti gaminamas, laikomas, gabenamas ir pardavinėjamas laikantis HN 15 „Maisto higiena. Bendrieji reikalavimai“ nuostatų.
12. Jogurto tara ir pakavimo medžiagos turi atitikti HN 16 „Medžiagos ir gaminiai, kontaktuojantys su maisto produktais. Bendrieji reikalavimai“.
VII. ŽENKLINIMAS
14. Jogurtas ženklinamas vadovaujantis Lietuvos Respublikoje parduodamų prekių ženklinimo taisyklių (Žin., 1998, Nr. 38-1024) nuostatomis ir šiais reikalavimais:
14.1. Jogurto pavadinimas turi apibūdinti produktą, neklaidinti vartotojo ir atitikti 2–5 punktuose nurodytas sąvokas.
14.2. Ženklinant jogurtą su priedais, turi būti nurodomi pridėti pagrindiniai skonio ar skonio ir aromato ingredientai.
14.5. Gaminant jogurtą su kitomis mikroorganizmų kultūromis (6.3.1 p.), jas būtina nurodyti produkto ženklinime.
VIII. PAGRINDINIAI BANDINIŲ PAĖMIMO IR ANALIZĖS METODAI
17. Sausosios medžiagos nustatomos pagal LST IDF 151 „Jogurtas. Bendrojo sausųjų medžiagų kiekio nustatymas.“
18. Sorbo rūgšties kiekis nustatomas pagal LST ISO 5519:1997 „Vaisiai, daržovės ir jų gaminiai. Sorbo rūgšties kiekio nustatymas“.
19. Angliavandeniai nustatomi pagal LST 1494 „Pienas ir pieno produktai. Angliavandenių kiekio nustatymo metodai“.
21. Pieno rūgštis nustatoma pagal AOAC 937.05 „Pieno rūgšties nustatymas piene ir pieno produktuose“ metodą, pateiktą šio dokumento 1 priede.
1 priedas
PIENO RŪGŠTIES NUSTATYMAS PIENE IR PIENO PRODUKTUOSE
1. Taikymo sritis
Šis metodas taikomas nustatyti pieno rūgšties kiekį piene, skystuose pieno produktuose, sutirštintame piene, saldintame sutirštintame piene, grietinėlėje, valgomuosiuose leduose, sausuosiuose pieno produktuose ir svieste. Metodas atitinka tarptautinį AOAC 937.05 spektrofotometrinį metodą (galutinę versiją), paskelbtą Oficialiųjų chemikų analitikų asociacijos metodikų rinkinio XVI leidime (Official Methods of Analysis of the Association of Official Analytical Chemists, XVI edition, 1997).
2. Apibrėžimas
Pieno rūgšties kiekis – šiuo metodu nustatytos medžiagos kiekis, išreikštas pieno rūgšties miligramais 100 g produkto.
3. Reagentai:
3.1. Analiziškai gryni. Kartu su reagento pavadinimu vartojama išraiška (1+1), (2+3) ar kt. reiškia, kad pirmąjį dėmenį atitinkantis reagento dalių skaičius sumaišomas su antrąjį dėmenį atitinkančiu vandens dalių skaičiumi. Procentiniai tirpalai gaunami ištirpinus nurodytą koncentraciją atitinkantį medžiagos kiekį gramais ir praskiedus iki 100 ml.
3.2. Distiliuotas vanduo, išskyrus atvejus, kai nurodyta kitaip arba vanduo nenaudojamas analizei, pvz., „vandens vonia“.
3.4. Etilo eteris (eteris), be peroksidų, patikrintas toliau nurodytu būdu. Dalijamajame piltuve į 420 ml eterio įpilama 9 ml 1 % amonio vanadato (NH4VO3) tirpalo sulfato rūgštyje (1+16). Purtoma 3 min. ir paliekama iki atsiskirs sluoksniai. Apatinis sluoksnis išleidžiamas į 25 ml graduotą matavimo cilindrą, skiedžiama iki 10 ml sulfato rūgštimi (1+16), sumaišoma. Oranžinė spalva turi būti neryškesnė kaip ta, kuri gaunama sumaišius 0,30 mg H2O2 (1 ml tirpalo, gauto skiedžiant vandeniu 1 ml 30 % H2O2 iki 100 ml) ir 9 ml 1 % NH4VO3 tirpalo sulfato rūgštyje (1+16).
3.5. Bario laktato etaloninis tirpalas.
PASTABA. Laikytis darbo saugos taisyklių, kurių reikalaujama distiliuojant, naudojant degius tirpalus ir dietilo eterį.
10 ml vandens ištirpinama toks gryno ličio, cinko ar kalcio laktato kiekis (pavyzdžiui, 320 mg gryno ličio laktato), kuris būtų ekvivalentiškas 300 mg laisvos pieno rūgšties. Viskas perpilama į ekstraktorių (žr. 937.05 pav.), įpilama 0,5 ml (1+1) sulfato rūgšties (H2SO4) ir skiedžiama vandeniu iki 50 ml. Ekstrahuojama eteriu 3 valandas. Į ekstrakcijos kolbą įpilama apie 20 ml vandens, eteris išgarinamas garų vonioje ir atidžiai titruojama 0,05 mol/l bario hidroksido [(Ba(OH)2)] tirpalu (3.11.1), naudojant indikatorių fenolftaleiną. Neutralizuota medžiaga perpilama į 200 ml matavimo kolbutę skiedžiant iki žymės, sumaišoma. Į 500 ml matavimo kolbą pilamas bario laktato kiekis, ekvivalentiškas 250 mg pieno rūgšties (jame turi būti 437,6 mg gryno bario laktato), skiedžiama iki žymės, sumaišoma. Šis tirpalas yra etaloninis laktato tirpalas, kurio 2 ml atitinka 1 mg pieno rūgšties. Etaloninei kreivei sudaryti naudojamas šviežiai pagamintas tirpalas. 20 ml etaloninio tirpalo pilama į 100 ml matavimo kolbutę, skiedžiama iki žymės. Šis tirpalas yra etaloninio laktato tirpalo skiedinys (10 ml atitinka 1 mg pieno rūgšties):
937.05 paveikslas. Skysčių ekstraktorius
3.6. Anglis
Į 600 ml cheminę stiklinę suberiama 10 g aukštos kokybės anglies (Nuchar C-190-N, Suhar ar Darco G 60), įpilama 200 ml vandens ir 30 ml druskos (vandenilio chlorido) rūgšties (HCl), kurios koncentracija 1 mol/l, kaitinama garų vonioje 20 min., nuolat maišant oru, leidžiamu per medvilninį filtrą, pvz. marlę. Filtruojama Biuchnerio piltuvu (4.8), nuosėdas pamaišant buka lazdele ir kaip galima sausiau nusiurbiant. Briketas dedamas į stiklinę, įpilama 200 ml vandens, atidžiai sumaišoma ir vėl filtruojama. Plaunama ir filtruojama 2 kartus, po to džiovinama 100 oC temperatūroje.
3.7. Geležies chlorido tirpalas
Vandenyje ištirpinama 2 g geležies chlorido (FeCl3·6H2O), įpilama 5 ml druskos (vandenilio chlorido) rūgšties (HCl) (1 mol/l), skiedžiama iki 200 ml.
3.8. Sulfato rūgšties tirpalas 0,05 mol/l
49,04 g grynos medžiagos (H2SO4) atitinkantis sulfato rūgšties kiekis skiedžiamas vandeniu iki 1000 ml, sumaišoma. Reikalingas tirpalui pagaminti sulfato rūgšties kiekis mililitrais paskaičiuojamas pagal jos tankį (lyginamąjį svorį).
3.9. Druskos (vandenilio chlorido) rūgšties tirpalai:
3.9.1. druskos rūgšties tirpalas 1 mol/l
36,461 g grynos medžiagos (HCl) atitinkantis druskos rūgšties kiekis skiedžiamas vandeniu iki 1000 ml, sumaišoma;
3.10. Natrio hidroksido tirpalas 1 mol/l 40 g natrio hidroksido (NaOH) ištirpinama vandenyje, skiedžiama iki 1000 ml, sumaišoma.
3.11. Bario hidroksido tirpalai:
3.11.1. bario hidroksido tirpalas 0,05 mol/l
15,774 g Ba(OH)2 ištirpinama vandenyje, skiedžiama iki 1000 ml, sumaišoma;
4. Įranga:
Įprastinė laboratorinė įranga ir žemiau išvardyta
5. Produktų tirpalų paruošimas:
5.2. Sausi nenugriebto ir nugriebto pieno produktai sveriami po 5 g 100 ml stiklinėlėje ir, įpylus truputį vandens, lazdele maišomi iki vienalytės pastos konsistencijos. Stiklinėlių turinys perpilamas į 100 ml matavimo kolbutes su 50 ml vandens.
5.4. Saldintas sutirštintas pienas sveriamas po 25 g 100 ml stiklinėlėje ir perpilamas į 100 ml matavimo kolbutę su 50 ml vandens.
5.5. Sutirštintas pienas sveriamas po 25 g 100 ml kolbutėje, įpilama po 50 ml vandens.
Į produkto ir vandens mišinius (5.1–5.5) įpilama po 6 ml 0,5 mol/l H2SO4 ir atsargiai sumaišoma. Įpilama po 5 ml 20 % fosforovolframo rūgšties [H3PO4·12WO3·nH2O] tirpalo (1 ml – grietinėlei, 2 ml – valgomiesiems ledams), skiedžiama vandeniu iki žymės. Sumaišoma ir filtruojama per lankstytąjį filtrą.
5.6. Sviestas sveriamas po 20 g centrifugavimo kiuvetėje, įpilama po 25 ml vandens, pašildoma virš garų vonios. Neutralizuojama 0,1 mol/l NaOH, naudojant indikatorių fenolftaleiną. Atšaldoma ir įpilama 50 ml eterio, gerai sumaišoma, bet nesmarkiai. Įpilama 50 ml petroleterio, gerai sumaišoma ir centrifuguojama. Eterio sluoksnis pašalinamas kiek galima geriau, naudojant sifoną, kurio apatinis galas užlenktas į viršų.
Ekstrakcija kartojama naudojant po 25 ml kiekvieno eterio. Kiuvetė laikoma virš garų vonios, siekiant pašalinti eterio likučius. Likučiai iš kiuvetės perpilami į 100 ml kolbutę, įpilama 3 ml 0,5 mol/l H2SO4, sumaišoma. Mišinys atšaldomas ir nusodinami baltymai su 20 % fosforo-volframo rūgšties tirpalu, lašinant rūgšties tirpalą, iki jie visiškai nusėda. Skiedžiama iki žymės, sumaišoma purtant, filtruojama per lankstytąjį filtrą.
6. Etaloninės kreivės parengimas
Į 50 (55) ml matavimo kolbutes iš biuretės įpilama 937.05 lentelės kairėje skiltyje nurodyti etaloninio tirpalo kiekiai. Dešinėje skiltyje nurodytas pieno rūgšties kiekis miligramais 40 ml filtrato, apdoroto anglimi (C) toliau nurodytu būdu. Toks pieno rūgšties kiekis bus nustatomas ir spektrofotometru. Kiekvienoje serijoje būtinai atliekamas tuščiasis bandymas, vietoj laktato naudojant 40 ml H2O.
Į kiekvieną kolbutę, įskaitant tuščiąjį bandymą, įpilama po 6,6 ml 0,1 mol/l HCl ir skiedžiama vandeniu iki 40 ml. Įberiama (200±1) mg paruoštos anglies, supurtoma ir 10 min. kaitinama verdančio vandens vonioje, dažnai maišant. Atvėsinama iki kambario temperatūros, skiedžiama iki žymės ir nedelsiant filtruojama per bepelenį filtrą, iki filtratas bus skaidrus.
937.05 lentelė. Etaloninės kreivės tirpalų ruošimas
| Į (50-55) ml matavimo kolbutę pilamo tirpalo kiekis, ml |
40 ml filtrato esančios pieno rūgšties kiekis, mg |
| Skiestas etaloninis laktato tirpalas |
|
| 6,90 |
0,5 |
| 13,80 |
1,0 |
| 27,60 |
2,0 |
| Etaloninis laktato tirpalas |
|
| 8,25 |
3,0 |
| 11,0 |
4,0 |
| 13,75 |
5,0 |
| 16,50 |
6,0 |
| 19,25 |
7,0 |
| 22,00 |
8,0 |
| 24,75 |
9,0 |
| 27,50 |
10,0 |
| 30,25 |
11,1 |
| 33,00 |
12,0 |
40 ml kiekvieno skaidraus filtrato įpilama į 50 ml matavimo kolbutes, juodai nudažytas arba suvyniotas į juodą popierių. Kadangi 40 ml filtrato yra tik 4,8 ml rūgšties, įpiltos apdorojant anglį, dar įpilama 1,2 ml 0,1 mol/l HCl (iš viso kolbutėje turi būti 6 ml 0,1 mol/l HCl). Į vieną kolbutę pipete įpilama 5 ml FeCl3 tirpalo, skiedžiama iki žymės, sumaišoma. Tirpalas supilamas į 1 cm optinio kelio kvarcinę kiuvetę ir nustatoma absorbcija, esant bangos ilgiui tarp 350 nm ir 600 nm, pradinė korekcija atliekama esant 600 nm bangos ilgiui. Jeigu nėra savirašio spektrofotometro, rankiniu būdu nustatomas apie 365 nm maksimalios A bangos ilgis. Prie šio bangos ilgio matuojami visi etaloniniai tirpalai, lyginant su tuščiuoju bandiniu, kurio A=0. (Neapsaugojus nuo tiesioginės šviesos, spalva blunka, o apsaugant išlieka nepakitusi kelias valandas.) Pagal gautus rezultatus parengiama standartinė kreivė, atidedant ant abscisių ašies pieno rūgšties kiekį, mg, o ant ordinačių – spektrofotometro rodmenis (rekomenduojama naudoti didelio mastelio grafinį popierių siekiant gauti tikslesnius rezultatus).
Maksimalios A bangos ilgis ir etaloninė kreivė retkarčiais patikrinami, jie taip pat tikrinami, kai naudojama nauja partija anglies arba FeCl3. Jeigu duomenys skiriasi, koreguojamas spektrofotometras (4.16) arba rengiama nauja standartinė kreivė.
7. Ekstrakcija
PASTABA. Laikytis darbo saugos taisyklių, kurių reikalaujama distiliuojant, naudojant degius tirpalus ir dietilo eterį.
50 ml paruošto filtrato ir 0,5 ml H2SO4 (1+1) supilama į vidinį ekstraktoriaus (4.3) vamzdelį ir, siekiant minimizuoti eterio „užvirimą“, sujungiama su kuo ilgesniu rutuliniu (grįžtamuoju) šaldytuvu (4.4), kurio išleidimo kaklelio vidinis skersmuo ne mažesnis kaip 13 mm. Vanduo šaldytuvu leidžiamas tokiu greičiu, kad eterio kondensacija būtų maksimali. Prijungiama ekstrakcijos kolba su 200 ml eterio ir atsargiai nuleidžiama ant pašildyto kaitinimo tinklelio ar disko, vengiant eterio peršildymo. Ekstraktorius saugomas nuo šilto arba karšto kaitintuvo vertikaliu asbesto lakštu ir išekstrahuojama visa pieno rūgštis.
Kai eteris ekstrakcijos kolboje sparčiai verda, o vanduo šaldytuve pakankamai šaltas, kad kondensuotų grįžtančius į ekstrakcijos kolbą eterio garus, visa pieno rūgštis atsiskiria ekstrahuojant 3 h. Kai toks ekstrakcijos greitis negali būti palaikomas dėl per aukštos tekančio per šaldytuvą vandens temperatūros, ekstrakcija tęsiama, kol 7500 ml eterio praeina pro tirpalą. Reikalingas laikas T, nustatomas kiekvienam naujų sąlygų kompleksui, skaičiuojamas pagal du faktorius: x – eterio tūrį, reikalingą užpildyti ekstraktorių iki šoninių rankenų, kuris yra pastovus kiekvienam aparatui; y – laiką minutėmis, reikalingą x tūrį praleisti per ekstrakcijos kolbą ir užpildyti ekstraktorių.
Reikšmės x nustatymui 50 ml H2O ir 0,5 ml H2SO4 (1+1) supilama į ekstraktorių. Laikant ekstraktorių vertikaliai, eteris atidžiai pilamas iš graduotojo į vidinį vamzdelį iki pradeda bėgti pro šoninį vamzdelį. y nustatomas kiekvienos bandymų serijos pradžioje. Sekundmačiu fiksuojama laiko trukmė nuo tada, kai pirmieji eterio lašai iš šaldytuvo įkrinta į vidinį vamzdelį, iki tada, kai pirmieji lašai grįžta į ekstrakcijos kolbą tekėdami per šoninį vamzdelį. Laikas T, būtinas 7500 ml pratekėti per aparatą = 7500 y/x. Paskaičiuotas T tinka tik tada, kai virimo ir kondensacijos intensyvumas vienodas viso ekstrakcijos periodo metu.
8. Nustatymas
Į kolbą su eterio ekstraktu įpilama 20 ml vandens ir eteris išgarinamas garo vonioje. Negalima palikti kolbos vandens vonelėje, kai iš jos pašalintas eteris. Neutralizuojama sočiu Ba(OH)2 tirpalu, naudojant indikatorių fenolftaleiną. Perpilama į 110 ml matavimo kolbutę, perplaunant spiritu iki tūris bus apie 90 ml. Kaitinama garo vonioje beveik iki virimo, atvėsinama, skiedžiama spiritu iki žymės, filtruojama per bepelenį filtrą. Kad būtų pašalintas spiritas, 100 ml filtrato išgarinama maždaug iki 10 ml, įpilama 50 ml H2O ir vėl garinama iki 10 ml (arba iš karto išgarinama 100 ml filtrato iki sausumo).
Iš biuretės įpilama 6,6 ml 0,1 mol/l HCl ir stiklinės turinys su vandeniu perpilamas į (50–55) ml matavimo kolbutę taip, kad joje būtų maždaug 40 ml. Paruošiamas tuščiasis bandinys pilant 6,6 ml HCl, skiedžiant vandeniu iki 40 ml žymės. Pridedama 200 mg paruoštos anglies, nedelsiant sumaišoma ir laikoma garo vonioje 10 min. dažnai maišant. Ataušinama, skiedžiama iki (50–55) ml žymės vandens temperatūros vandeniu, filtruojama per bepelenį filtrą, kol filtratas bus skaidrus.
10 ml filtrato pilama į juodą 50 ml matavimo kolbutę (iš viso kolbutėje turi būti 6 ml 0,1 mol/l HCl; 10 ml filtrato yra 1,2 ml 0,1 mol/l HCl dėl anglies apdorojimo, dėl to papildomai įpilama 4,8 ml rūgšties). Iš biuretės arba pipete įpilama 5 ml FeCl3 tirpalo, skiedžiama iki žymės ir sumaišoma. (Išryškėjus spalvai, skiedžiama iki reikiamo spalvos intensyvumo.) 1 cm kvarcinė kiuvetė pripilama tirpalo ir spektrofotometru matuojamas optinis tankis prie maksimalios A bangos ilgio, lyginant su tuščiuoju bandiniu nustatyta A=0.
Nustatomas pieno rūgšties kiekis, esantis 10 ml bandinio, pagal etaloninę kreivę. Jeigu pieno rūgšties kiekis 10 ml porcijoje mažiau kaip 2 mg, nustatymas kartojamas 40 ml porcijos likusio filtrato. 40 ml bandinio yra 4,8 ml 0,1 mol/l HCl, todėl įpilama tik 1,2 ml rūgšties. Paskaičiuojama pieno rūgšties kiekis, miligramais, 100 g produkto.
9. Rezultatų apskaičiavimas
Pieno rūgšties kiekis, miligramais, eterio ekstrakte (Ze) paskaičiuojamas pagal formulę:
Ze = n x [55/10 (arba 40) x 110/100],
kur:n – pieno rūgšties kiekis, miligramais, iš etaloninės kreivės, randamas pagal spektrofotometro rodmenis;
10 arba 40 – analizei imto filtrato kiekis, mililitrais.
Pieno rūgšties kiekis, miligramais, 100 g produkto (Z) nustatomas pagal formulę:
Z = Ze x a/e x 100/b,
Kur: a – bandinio tirpalo kiekis mililitrais;
e – ekstrakcijai paimto tirpalo kiekis, mililitrais;
b – bandinio kiekis, gramais.
Pieno rūgšties kiekis užrašomas 1 mg/100 g tikslumu.
10. Analizės ataskaita
Analizės ataskaitoje turi būti nurodytas panaudotas metodas ir gauti rezultatai, taip pat visos analizės atlikimo sąlygos, kurios nepaminėtos šio metodo aprašyme, bet galėjo turėti įtakos analizės rezultatams.
Analizės ataskaitoje turi būti visa informacija, reikalinga visiškai identifikuoti bandinį.
2 priedas
PIENO RŪGŠTIES BAKTERIJŲ NUSTATYMAS RAUGINTUOSE PIENO PRODUKTUOSE
1. Taikymo sritis
Metodas taikomas pieno rūgšties bakterijų labiausiai tikėtinam skaičiui raugintuose pieno produktuose nustatyti.
2. Metodo esmė
Metodas pagrįstas pieno rūgšties bakterijų sugebėjimu augti liesame piene esant (30± 1) °C temperatūrai ir sudaryti sutrauką per 7 paras.
3. Analizė
3.1. Sėjamo produkto kiekius pasirinkti atsižvelgiant į labiausiai tikėtiną šių mikroorganizmų skaičių produkte.
3.2. Iš kiekvieno bandinio paruošti iki 10 skiedinių. Po 1 ml paskutiniųjų keturių – penkių skiedinių įpilti į du lygiagrečius mėgintuvėlius su steriliu liesu pienu. Mėgintuvėlius su pasėliais padėti 7 paroms į (30± 1) °C termostatą. Per šį laiką pienas, kuriame yra pieno rūgšties bakterijų, surūgsta. Iš kiekvieno mėgintuvėlio su susidariusia sutrauka, ruošiamas mikroskopinis preparatas ir nustatomas sutraukos titruojamasis rūgštingumas.
3.3. Jeigu sutraukos titruojamasis rūgštingumas ne mažesnis kaip 60° T ir preparate matomi streptokokai bei lazdelės, daroma išvada, kad jame yra pieno rūgšties bakterijų.
4. Rezultatų apskaičiavimas
4.2. Pirmiausia reikia parašyti seką. Pieno rūgšties streptokokų ir lazdelių skaičiams nustatyti rašomos atskiros sekos. Jas sudaro trys skaitmenys, nurodantys skaičių mėgintuvėlių su trim paskutiniais skiediniais, kuriuose rasti streptokokai ar lazdelės.
4.3. Pirmasis sekos skaitmuo atitinka tą skiedinį, kurio abiejuose mėgintuvėliuose pienas surūgo. Tolesni skaitmenys rodo dviejų paskutinių skiedinių su surūgusiu pienu mėgintuvėlių kiekį.
4.4. Pagal seką lentelėje reikia rasti labiausiai tikėtiną bakterijų skaičių, kuris padauginamas iš to skiedinio, nuo kurio prasideda pirmasis sekos skaitmuo, atvirkštinio dydžio. Gautas skaičius atitinka pieno rūgšties bakterijų (streptokokų ar lazdelių) skaičių 1 ml /g produkto.
Lentelė
| Seka |
Labiausiai tikėtinas bakterijų skaičius |
| 120 |
2,0 |
| 121 |
3,0 |
| 122 |
- |
| 200 |
2,5 |
| 201 |
5,0 |
| 202 |
- |
| 210 |
6,0 |
| 211 |
13,6 |
| 212 |
20,0 |
| 220 |
25,0 |
| 221 |
70,0 |
| 222 |
110,0 |
| PAVYZDYS |
|
|
|
|
|
|
| Paimti skiediniai |
10-5 |
10-6 |
10-7 |
10-8 |
10-9 |
10-10 |
| Užsėtų mėgintuvėlių skaičius |
2 |
2 |
2 |
2 |
2 |
2 |
| Mėgintuvėlių su surūgusiu pienu skaičius |
2 |
2 |
2 |
1 |
0 |
0 |
Duotame pavyzdyje seka 210 atitinka labiausiai tikėtiną skaičių 6,0. Kadangi seka pradėta rašyti nuo 10-7, tai bakterijų skaičius 1 ml bus lygus 6,0 x 107. Taigi 1 ml yra 6,0 x 107 bakterijų (streptokokų ar lazdelių).
_____________________
Mikrobiologinės kontrolės instrukcija pieno perdirbimo įmonėms. Vilnius, UAB „Informacijos ir leidybos centras“, 1996, p. 64-65.