LIETUVOS RESPUBLIKOS SVEIKATOS APSAUGOS MINISTRAS
Į S A K Y M A S
DĖL LIETUVOS MEDICINOS NORMOS MN 142: 2007 „SKUBIOSIOS MEDICINOS PAGALBOS SLAUGOS SPECIALISTAS. TEISĖS, PAREIGOS, KOMPETENCIJA IR ATSAKOMYBĖ“ PATVIRTINIMO
2007 m. rugpjūčio 28 d. Nr. V-710
Vilnius
Vykdydamas Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymą (Žin., 1994, Nr. 63-1231; 1998, Nr. 112-3099):
tvirtinu Lietuvos medicinos normą MN 142: 2007 „Skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialistas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“ (pridedama).
PATVIRTINTA
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos
ministro 2007 m. rugpjūčio 28 d. įsakymu
Nr. V-710
SKUBIOSIOS MEDICINOS PAGALBOS SLAUGOS SPECIALISTAS TEISĖS, PAREIGOS, KOMPETENCIJA IR ATSAKOMYBĖ
I. TAIKYMO SRITIS
1. Ši medicinos norma nustato skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialisto veiklos sritis, teises, pareigas, kompetenciją ir atsakomybę.
II. NUORODOS
3. Rengiant šią medicinos normą vadovautasi šiais Lietuvos Respublikos teisės aktais:
3.1. Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymu (Žin., 1994, Nr. 63-1231; 1998, Nr. 112-3099);
3.2. Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymu (Žin., 1996, Nr. 55-1287; 2002, Nr. 123-5512);
3.3. Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymu (Žin., 1996, Nr. 66-1572; 1998, Nr. 109-2995);
3.4. Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymu (Žin., 1996, Nr. 102-2317; 2004, Nr. 115-4284);
3.5. Lietuvos Respublikos žmogaus mirties nustatymo ir kritinių būklių įstatymu (Žin., 1997, Nr. 30-712; 2002, Nr. 43-1601);
3.6. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymu (Žin., 1998, Nr. 49-1325);
3.7. Lietuvos Respublikos civilinės saugos įstatymu (Žin., 1998, Nr. 115-3230);
3.8. Lietuvos Respublikos slaugos praktikos įstatymu (Žin., 2001, Nr. 62-2224);
3.9. Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymu (Žin., 2003, Nr. 70-3170);
3.10. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gegužės 7 d. nutarimu Nr. 544 „Dėl darbų ir veiklos sričių, kuriose leidžiama dirbti darbuotojams, tik iš anksto pasitikrinusiems ir vėliau periodiškai besitikrinantiems, ar neserga užkrečiamosiomis ligomis, sąrašo ir šių darbuotojų sveikatos tikrinimosi tvarkos patvirtinimo“ (Žin., 1999, Nr. 41-1294; 2002, Nr. 73-3127);
3.11. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 1996 m. spalio 30 d. įsakymu Nr. 547 „Dėl pirmosios medicinos pagalbos vadovo“ (Žin., 1997, Nr. 3-47);
3.12. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 1998 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 77 „Dėl darbuotojų aprūpinimo asmeninėmis apsauginėmis priemonėmis nuostatų patvirtinimo“ (Žin., 1998, Nr. 43-1188);
3.13. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. 242 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 66: 2000 „Medicininių atliekų tvarkymas“ tvirtinimo“ (Žin., 2000, Nr. 39-1106);
3.14. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. lapkričio 9 d. įsakymu Nr. 634 „Dėl bendrųjų reikalavimų medicinos normoms rengti patvirtinimo“ (Žin., 2000, Nr. 100-3192; 2003, Nr. 112-5031);
3.15. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2001 m. vasario 1 d. įsakymu Nr. 65 „Dėl informacijos apie pacientą valstybės institucijoms ir kitoms įstaigoms teikimo tvarkos patvirtinimo“ (Žin., 2001, Nr. 13-405);
3.16. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2002 m. sausio 28 d. įsakymu Nr. 55/42/16 „Dėl informacijos apie asmenis su kūno sužalojimais, kurie gali būti susiję su nusikaltimu, teikimo“ (Žin., 2002, Nr. 12-428);
3.17. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 186 „Dėl sveikatos priežiūros įstaigų darbuotojų asmeninių apsauginių priemonių, dėvimų teikiant paslaugas sergantiems ypač pavojingomis užkrečiamosiomis ligomis, sąrašo ir naudojimosi jomis taisyklių patvirtinimo“ (Žin., 2002, Nr. 45-1734);
3.18. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. 324 „Dėl greitosios medicinos pagalbos koncepcijos patvirtinimo“ (Žin., 2002, Nr. 76- 3267);
3.19. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. rugpjūčio 30 d. įsakymu Nr. 437 „Dėl privalomojo sveikatos mokymo“ (Žin., 2002, Nr. 89-3824);
3.20. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. V-136 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 47-1: 2003 „Sveikatos priežiūros įstaigos. Higieninės ir epidemiologinės priežiūros reikalavimai“ patvirtinimo“ (Žin., 2003, Nr. 29-1213);
3.21. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. birželio 17 d. įsakymu Nr. V-357 „Dėl gaivinimo standartų patvirtinimo“ (Žin., 2003, Nr. 64-2914);
3.22. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. liepos 11 d. įsakymu Nr. V-428 „Dėl privalomų medicinos prietaisų, vaistų, asmeninių apsaugos priemonių, gelbėjimo ir apsaugos bei ryšio priemonių greitosios medicinos pagalbos transporto priemonėse sąrašo patvirtinimo“ (Žin., 2003, Nr. 71-3253);
3.23. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. V-620 „Dėl Lietuvos medicinos normos MN 101: 2003 „Medicinos prietaisų instaliavimo, eksploatavimo ir naudojimo tvarka sveikatos priežiūros įstaigose“ patvirtinimo“ (Žin., 2003, Nr. 103-4621);
3.24. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. balandžio 8 d. įsakymu Nr. V-208 „Dėl būtinosios medicinos pagalbos ir Būtinosios medicinos pagalbos paslaugų teikimo tvarkos bei masto patvirtinimo“ (Žin., 2004, Nr. 55-1915);
3.25. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. balandžio 9 d. įsakymu Nr. V-216 „Dėl bendrųjų greitosios medicinos pagalbos paslaugų teikimo reikalavimų patvirtinimo“ (Žin., 2004, Nr. 57-2008);
3.26. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. gegužės 27 d. įsakymu Nr. V-394 „Dėl specialiųjų reikalavimų stacionarinės asmens sveikatos priežiūros įstaigos priėmimo-skubiosios pagalbos skyriui“ (Žin., 2004, Nr. 90-3314);
3.27. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2006 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. V-329 „Dėl Greitosios medicinos pagalbos paslaugų organizavimo ir apmokėjimo tvarkos aprašo bei greitosios medicinos pagalbos paslaugų ir bazinių kainų sąrašo tvirtinimo“ (Žin., 2006, Nr. 48-1734);
3.28. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2006 m. lapkričio 6 d. įsakymu Nr. V-902 „Dėl sanitarinio transporto, kuriuo pervežami į asmens sveikatos priežiūros įstaigas ligoniai ir asmenys, įtariami, kad serga užkrečiamosiomis ligomis, valymo, dezinfekcijos, dezinsekcijos tvarkos aprašo patvirtinimo“ (Žin., 2006, Nr. 123-4655).
III. TERMINAI IR APIBRĖŽIMAI
4. Šioje medicinos normoje vartojami terminai ir apibrėžimai:
Skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialistas – bendrosios praktikos slaugytojas, išklausęs skubiosios medicinos pagalbos specializacijos programą.
Skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialisto praktika – teisės aktų reglamentuota skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialisto, turinčio bendrosios praktikos slaugytojo praktikos licenciją ir skubiosios medicinos pagalbos specializacijos baigimą patvirtinantį dokumentą, pagal įgytą profesinę kvalifikaciją ir nustatytą kompetenciją teikiamos skubiosios medicinos pagalbos paslaugos. Šios paslaugos priskiriamos specialiajai slaugos praktikai.
Skubiosios medicinos pagalbos specializacija – skubiosios medicinos pagalbos papildomų žinių ir įgūdžių įgijimas.
Būtinoji medicinos pagalba – tai pirmoji medicinos pagalba ir asmens sveikatos priežiūros įstaigose teikiama skubioji medicinos pagalba.
Pirmoji medicinos pagalba – tai svarbiausi tikslingi veiksmai, skirti padėti kitų ar savo sveikatai bei gyvybei, panaudojant turimas medicinos ir / ar kitokias priemones bei medžiagas, iki nukentėjusiajam/pacientui bus pradėta teikti skubioji institucinė medicinos pagalba arba paciento būklė taps normali, arba bus konstatuota jo mirtis.
Skubioji medicinos pagalba – tai tokia medicinos pagalba, kuri teikiama nedelsiant arba neatidėliotinai, kai dėl ūmių klinikinių būklių gresia pavojus paciento ir / ar aplinkinių gyvybei arba tokios pagalbos nesuteikimas laiku sukelia sunkių komplikacijų grėsmę pacientams.
Ikistacionarinis periodas – laikas nuo kreipimosi į greitosios pagalbos įstaigą iki paciento nugabenimo į stacionarinės asmens sveikatos priežiūros įstaigos priėmimo-skubios pagalbos skyrių.
Pacientas – asmuo, kuris naudojasi įstaigų teikiamomis paslaugomis, nesvarbu, ar jis sveikas ar ligonis.
Gaivinimas – medicinos pagalbos priemonės, kuriomis siekiama atnaujinti sutrikusius arba išnykusius kvėpavimą, kraujotaką, galvos smegenų veiklą ir kitas gyvybiškai svarbias žmogaus organizmo funkcijas gyvybei pavojingų būklių atvejais.
Gyvybinės funkcijos – organizmo funkcijos, iš kurių vienai sutrikus kyla pavojus žmogaus gyvybei.
Kritinės būklės – žmogaus gyvybei pavojingos būklės, pasižyminčios kritiniu kvėpavimo, kraujotakos, galvos smegenų veiklos bei kitų organizmo funkcijų lygiu ir kurioms esant reikia imtis gaivinimo bei kitų medicinos pagalbos priemonių stengiantis išsaugoti žmogaus gyvybę.
Skausmas – nemalonus emocinis ir jutiminis išgyvenimas, susijęs su esamu arba galimu audinių pažeidimu arba apibūdinamas konkretaus pažeidimo sąvokomis.
Mirties faktas – faktas, nustatomas negrįžtamai nutrūkus žmogaus kraujotakai ir kvėpavimui arba įvykus žmogaus smegenų mirčiai.
Mirtis – negrįžtama žmogaus organizmo, kaip visumos, žūtis.
IV. BENDROSIOS NUOSTATOS
5. Skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialisto profesinė kvalifikacija įgyjama baigus slaugos studijų programą, įgijus bendrosios praktikos slaugytojo profesinę kvalifikaciją ir aukštojoje mokykloje išklausius skubiosios medicinos pagalbos specializacijos programą. Užsienyje įgyta skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialisto profesinė kvalifikacija pripažįstama Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka.
6. Teisę verstis skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialisto praktika Lietuvos Respublikoje turi asmuo, Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka įgijęs bendrosios praktikos slaugytojo licenciją ir išklausęs skubiosios medicinos pagalbos specializacijos programą.
7. Skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialistas gali teikti paslaugas:
8. Skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialistas gali teikti paslaugas įstaigose, įmonėse, turinčiose įstaigos asmens sveikatos priežiūros licenciją.
9. Skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialistas vadovaujasi Lietuvos Respublikos įstatymais, kitais teisės aktais, šia medicinos norma, įstaigos, kurioje dirba, įstatais (nuostatais), vidaus tvarkos taisyklėmis bei savo pareigybės aprašymu.
V. TEISĖS
11. Skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialistas turi teisę:
11.1. verstis skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialisto praktika šios medicinos normos ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka;
11.2. konsultuoti pacientus ir kitus sveikatos priežiūros specialistus skubiosios medicinos pagalbos klausimais Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka;
11.3. bendradarbiauti su gydytojais ir atsižvelgti į jų rekomendacijas, taip pat su įstaigomis, įmonėmis, kitais specialistais, turinčiais įtakos skubiosios medicinos pagalbos teikimui;
11.4. atsisakyti teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas, jei tai prieštarauja profesinės etikos principams arba gali sukelti realų pavojų paciento ar skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialisto gyvybei;
11.6. gauti darbui būtinas priemones, įrangą, vaistus, informaciją apie pacientus Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka;
11.7. teikti siūlymus sveikatos priežiūros įstaigos administracijai dėl darbo sąlygų gerinimo, pacientų tyrimo, gydymo ar profilaktikos gerinimo;
11.8. dalyvauti pasitarimuose, konferencijose, įvairiose diagnostikos, gydymo ir profilaktikos programose, moksliniuose tyrimuose;
11.9. būti Lietuvos ir / ar užsienio skubiosios medicinos pagalbos specialistus vienijančių organizacijų, asociacijų nariu, dalyvauti jų veikloje;
11.10. naudoti medicinos prietaisų saugos techninių reglamentų reikalavimus atitinkančius medicinos prietaisus, kurie instaliuojami, naudojami ir prižiūrimi vadovaujantis šios medicinos normos 3.23 punkte nurodytu įsakymu, ir vertinti jų parodymus;
11.12. spręsti paciento transportavimo į stacionarines asmens sveikatos priežiūros įstaigas klausimą;
11.13. spręsti apie priverstinio paciento transportavimo į stacionarinę asmens sveikatos priežiūros įstaigą būtinybę vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisės aktais;
VI. PAREIGOS
12. Skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialistas privalo:
12.3. bendradarbiauti su kitais asmens bei visuomenės sveikatos priežiūros, slaugos ir socialinės rūpybos darbuotojais bei specialistais;
12.4. taikyti Lietuvos Respublikoje įteisintus tyrimo ir diagnostikos metodus, būtinus skubiajai medicinos pagalbai teikti;
12.12. paaiškinti skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialisto praktikos aplinkybes valstybės institucijų, kontroliuojančių sveikatos priežiūros veiklą, bei teisėsaugos institucijų prašymu;
12.13. teikti statistikos ir kitus privalomuosius atskaitomybės duomenis Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka;
12.14. informuoti teisėsaugos institucijas apie visus atvejus, kai į sveikatos priežiūros įstaigą kreipiasi arba pristatomas asmuo, kurio gyvybei kelia pavojų padaryti kūno sužalojimai, taip pat asmuo, kurio gyvybei pavojus negresia, tačiau jam padarytos durtinės, pjautinės, šautinės ar dėl sprogimo atsiradusios žaizdos arba kitokio pobūdžio kūno sužalojimai, kurie gali būti susiję su nusikaltimu;
VII. KOMPETENCIJA
13. Skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialisto kompetenciją sudaro žinios, gebėjimai ir įgūdžiai, kuriuos įgyja baigęs slaugos studijų programą, įgijęs bendrosios praktikos slaugytojo profesinę kvalifikaciją, išklausęs skubiosios medicinos pagalbos specializacijos programą, nuolat tobulindamas profesinę kvalifikaciją, atsižvelgiant į nuolatinę mokslo ir praktikos pažangą.
14. Skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialistas turi žinoti:
14.2. žmogaus anatomiją, fiziologiją, patofiziologiją, ligų etiologiją, patogenezę, simptomatiką, simptomų ir sindromų diagnostiką, konservatyvųjį gydymą, intervencinio ir operacinio gydymo principus bei indikacijas, kontraindikacijas, ligų profilaktiką, vaistinių preparatų, reikalingų teikti būtinąją pagalbą, klinikinę farmakologiją;
15. Skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialistas turi išmanyti:
15.1. sveikatos apsaugos ir socialinės medicinos organizavimo ir skubiosios medicinos priežiūros vadybos pagrindus;
16. Skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialistas turi mokėti:
16.1. skirstyti pacientus pagal jų būklės sunkumo kategoriją (kritinės, vidutinio sunkumo ir lengvos būklės) ir užtikrinti būklės sunkumą atitinkantį gydymo bei priežiūros planą:
16.6. įvertinti paciento būklę bei atlikti neatidėliotinus veiksmus, stabilizuojančius jo kvėpavimą, kraujotaką bei sąmonės būseną;
16.12. valdyti ekstremalias situacijas, įvertinti ir optimaliai valdyti įvykio vietoje esančius resursus, nustatyti ir organizuoti papildomų pajėgų atvykimą į įvykio vietą;
16.14. pagal savo kompetenciją konsultuoti pacientus telefonu, iki atvyks greitoji medicinos pagalba;
17. Skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialistas turi gebėti:
17.2. stabilizuoti ir palaikyti sutrikusias organizmo pagrindines gyvybines funkcijas – kvėpavimo, kraujotakos, medžiagų apykaitos;
18. Skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialistas turi gebėti atlikti:
18.2. veiksmus, užtikrinančius kvėpavimo takų praeinamumą bei kvėpavimą (spontaninį arba dirbtinį): uždėti kaukę, įkišti orofaringinį bei nazofaringinį vamzdelį, laringinę kaukę, Heimlicho metodą (manevrą), endotrachėjinę intubaciją, koniotomiją, pertrachėjinę deguonies srovės plaučių ventiliaciją, mechaninę ventiliaciją;
19. Skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialistas turi gebėti vertinti šiuos rodmenis:
VIII. ATSAKOMYBĖ