LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO
N U T A R I M A S
DĖL VALSTYBINĖS APLINKOS APSAUGOS STRATEGIJOS PATVIRTINIMO
1996 m. rugsėjo 25 d. Nr. I-1550
Vilnius
Lietuvos Respublikos Seimo 1996 m. rugsėjo
25 d. nutarimo Nr. I-1550
priedėlis
VALSTYBINĖ APLINKOS APSAUGOS STRATEGIJA
1. ĮVADAS
1992 m. parengta Lietuvos aplinkos apsaugos programa apėmė svarbiausias to meto gamtosaugos problemas, numatė jų sprendimo būdus bei eiliškumą. Dauguma programoje numatytų priemonių buvo kryptingai realizuojamos, kai kurios jų tęsiamos ir šiuo metu. Tačiau valstybės ekonominė politika, ūkio restruktūrizavimas bei būtinumas neatidėliotinai spręsti kai kurias aplinkos apsaugos problemas reikalavo apibrėžti aplinkos apsaugos tikslus, nustatyti prioritetus, parinkti efektyviausias priemones aplinkos apsaugos tikslams pasiekti. Tam 1995 m. buvo parengtas trijų tomų programinis dokumentas. Pirmojoje dalyje – „Strategijos pagrindimas“ – įvertinta aplinkos būklė, pateikta ūkio sektorių apžvalga, numatytos aplinkos būklės kitimo tendencijos, aprašyta aplinkos apsaugos organizacinė, teisinė bei ekonominė sistema. Antrojoje dalyje – „Strategijos metodologija“ – remiantis aplinkos būklės analize, suformuluota bei parengta strategijos koncepcija, pasirinkta ir aprašyta metodika, pagal kurią įvertintos aplinkos apsaugos problemos, jų aštrumas ir sudėtingumas, nustatyti tikslų prioritetai. Trečiojoje dalyje – „Veiksmų programa“ – pateikta ilgalaikė strategija, trumpalaikių ir vidutinės trukmės veiksmų programa pagal aplinkos komponentus. Numatytos strategijos įgyvendinimo priemonės, aplinkos apsaugos finansavimo aspektai ir kt.
Šiame dokumente pateikiami pagrindiniai Valstybinės aplinkos apsaugos strategijos teiginiai.
2. APLINKOS BŪKLĖS APŽVALGA
Informacija apie aplinkos būklę, teigiamus ir neigiamus pokyčius pateikta Strategijos pirmajame tome „Strategijos pagrindimas“ bei kasmet išleidžiamoje AAM (žr. Strategijos pabaigoje santrumpas) ataskaitoje. Todėl čia apsiribojama tik trumpa aplinkos būklės apžvalga.
2.1. Aplinkos kokybė
2.1.1. Vanduo. 1995 m. į paviršinius vandens telkinius buvo išleista apie 300 mln. m3 valytino vandens. Iš jų 26% išvaloma iki reikalaujamų normų, 56% nepakankamai išvaloma ir 18% nevaloma (1 pav.). Pagrindinė paviršinio ir gruntinio vandens užterštumo priežastis – nepakankamai valomos miestų bei pramonės nuotekos ir išsklaidyta tarša.
Mažėjant nuotekų kiekiui ir įgyvendinant nuotekų valymo priemones, palyginti su 1992 m., šie kiekiai atitinkamai pasikeitė. 1992 m. iš viso į vandens baseinus buvo išleista 366,3 mln. m3 nutekamųjų vandenų, iš kurių nevalyta 69,7 mln. m3, valyta iki normos 95,6 mln. m3, nepakankamai išvalyta 201 mln. m3.
1 pav. Nuotekų išleidimas 1995 m. (mln. m3 proc.)
Paviršinio vandens kokybė stebima 47 upėse ir 9 ežeruose, charakteringiausiuose komunalinio ūkio, pramonės ir žemės ūkio veiklos poveikį atspindinčiuose taškuose, atliekant hidrocheminius tyrimus. Gamtinis fonas stebimas 6 upeliuose, kuriems ūkinė veikla turi mažiausiai įtakos. 43% tirtų upių vietų vanduo buvo švarus, 48% – vidutiniškai užterštas, 9% – smarkiai užterštas. Smarkiai užterštos mažosios upės – Sidabra, Kulpė, Obelė, Tatula, Laukupė. Jose organinių medžiagų vidutinės koncentracijos iki 10 kartų, nitritų iki 13 kartų, amonio, azoto ir fosfatų iki 26 kartų viršijo leistiną normą. Ežerų vanduo pagal hidrocheminius rodiklius yra švarus, pagal hidrobiologinius ir bakteriologinius – mažai arba vidutiniškai užterštas.
Apie 85% Kuršių marių akvatorijos ir 45% Baltijos jūros pakrantės akvatorijos yra labai užteršta biogeninėmis medžiagomis. Dažnai, ypač masinio dumblių žydėjimo metu, Kuršių mariose susidaro deguonies deficitas, sukeliantis masinį žuvų gaišimą. Nemuno baseino upių bei Kuršių marių vandens įtaka Baltijos jūroje aiškiai pastebima iki 10–15 km nuo Klaipėdos sąsiaurio. Klaipėdos, Girulių bei Palangos paplūdimiuose karštomis vasaros dienomis būna bloga sanitarinė būklė.
Gruntinio vandens tarša nustatyta beveik trečdalyje šalies teritorijos. Apie 800 tūkst. gyventojų naudoja šachtinių šulinių vandenį, kuriame nitratų kiekis yra didesnis negu leistina norma. Kai kuriose vietose, pavyzdžiui, Jonavos AB „Achemos“, naftos bazių Vilniuje, Alytuje, Marijampolėje, Švenčionyse bei buvusiose tarybinės armijos karinių bazių teritorijose, gruntinis vanduo smarkiai užterštas nitratais (30 – 120 kartų viršija didžiausią leistiną koncentraciją) ir naftos produktais. Šiaurės Lietuvos karstinio regiono gruntiniame vandenyje yra padidėjęs azoto junginių ir organinių medžiagų kiekis.
2.1.2. Oras. Pastaraisiais metais Lietuvoje atmosferos teršimas sumažėjo, tačiau problemos (rūgštūs lietūs, ozono sluoksnio mažėjimas, klimato kaita), su kuriomis susiduria daugelis valstybių, yra būdingos ir Lietuvai. Pagrindiniai oro teršalų emisijos į atmosferą šaltiniai Lietuvoje, kaip ir daugelyje šalių, – transportas, energetika, pramonė. Pateiktame grafike (2 pav.) matyti, kad didžiąją teršalų dalį sudaro emisijos iš transporto – 1995 m. apie 70% (palyginti su 1992 m. padidėjo 11 tūkst. t).
2 pav. Teršalų emisijos į atmosferą iš stacionarių ir mobilių šaltinių dinamika
Pagrindiniai emisijos į atmosferą šaltiniai yra didžiuosiuose miestuose bei pramonės centruose (Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Naujojoje Akmenėje, Mažeikiuose, Kėdainiuose, Jonavoje ir kt.). 1995 m. iš stacionarių šaltinių išsiskyrė apie 514,7 tūkst. t teršalų, iš kurių apie 152,1 tūkst. t pateko į aplinką. Nors apskritai tarša iš stacionarių šaltinių mažėja, kai kuriose įmonėse, padidėjus gamybai, emisija 1995 m. pradėjo didėti (pvz., Jonavos AB „Achema“, Panevėžio AB „Metalistas“, Kėdainių AB „Fostra“ ir kt.).
2.1.3. Dirvožemis. Labiausiai užterštas dirvožemis ir paviršinis žemės sluoksnis yra didžiausiuose miestuose, ypač pramonės įmonių, transporto magistralių ir mazgų teritorijose bei šalia jų. Pramonės įmonių teritorijose aptinkami sunkiųjų metalų, naftos produktų kiekiai, viršijantys didžiausias leistinas koncentracijas. Didesnės negu foninės sunkiųjų metalų koncentracijos dirvožemyje aptinkamos ir šalia tokių įmonių esančiose teritorijose. Pavyzdžiui, Mažeikių naftos perdirbimo įmonės poveikio zonoje nustatytas padidėjęs nikelio ir vanadžio, Naujosios Akmenės cemento gamyklos poveikio zonoje – chromo, nikelio ir vanadžio, Jonavos ir Kėdainių trąšų gamyklų poveikio zonose – vario kiekis. Pakelėse, ypač judriųjų automagistralių, kaupiasi benzopirenas ir švinas.
Agrariniame dirvožemyje teršiančių medžiagų kiekis retai viršija didžiausią leistiną koncentraciją. Intensyvus žemės dirbimas sudaro palankias sąlygas dirvožemio mechaninei bei vandens erozijai ir defliacijai.
2.1.4. Atliekos. Atliekų susidarymo tendencija atsispindi 3 paveiksle.
3 pav. Buitinių ir pavojingų atliekų susidarymo tendencija
Tarp buitinių atliekų gausėja maisto ir buitinių prekių įpakavimo, ypač vienkartinės, taros. Buitinės atliekos beveik nerūšiuojamos ir beveik visos patenka į sąvartynus.
1995 m. Lietuvoje susidarė 153 000 t pavojingų atliekų. Atskira problema – uždrausti ir netinkami naudoti pesticidai. Šiuo metu 954 sandėliuose yra sukaupta apie 4 000 t pesticidų, iš jų apie 2 200 t priskiriama prie uždraustų, netinkamų naudoti ir neidentifikuotų. 1989–1995 m. 26 pesticidų sandėliuose įvyko gaisrai. Ligoninėse susidaro apie 1 700 t užkrėstų atliekų, kurios po dezinfekcinio apdorojimo kartu su kitomis buitinėmis atliekomis, susidarančiomis gydymo įstaigose, išvežamos į buitinių atliekų sąvartynus. Dar didesnė problema dėl kitų ligoninių atliekų. Lietuvoje kasmet susikaupia daugiau kaip 1 mln. pasenusių, netinkamų naudoti gyvsidabrio lempų.
Ignalinos AE nuolat kaupiasi radioaktyviosios atliekos. Šiek tiek radioaktyviųjų atliekų susidaro medicinos, pramonės ir mokslinio tyrimo įstaigose bei įmonėse. AE panaudotas kuras saugomas greta reaktoriaus esančiuose baseinuose. Kietosios radioaktyviosios atliekos, susidarančios elektrinės eksploatavimo metu, rūšiuojamos pagal radioaktyvumą ir saugomos specialiose saugyklose. Radioaktyviaisiais nuklidais užterštas dumblas iš nuotekų valymo įrenginių laikomas karjere. Per metus susikaupia 0,4–0,65 GBq dirbtinių radionuklidų.
2.1.5. Fizikinė tarša. Radiacija, elektromagnetiniai laukai, šiluminė tarša ir triukšmas – tai labiausiai pasireiškianti fizikinė tarša, kurios poveikis aplinkai pastebėtas ir nustatytas.
Ignalinos AE yra didžiausias potencialus radioaktyviosios taršos šaltinis Lietuvoje. Radioaktyviosios dujos iš gamybinių patalpų kartu su oru išmetamos į atmosferą.
Televizijos ir radijo stotys, oro uostų radarai ir ryšio sistemos, karinio bei civilinio radijo ryšio sistemos yra elektromagnetinės radiacijos skleidėjai. Lietuvoje yra vietų, kuriose elektromagnetinių laukų srautas viršija leistiną normą.
Kai Ignalinos AE dirba visu pajėgumu, dėl išleidžiamo vandens šiluminio poveikio ežero vandens temperatūra pakyla trimis laipsniais. Šis terminės taršos židinys smarkiai veikia ežero ekosistemą, čia aiškiai pastebimi eutrofijos požymiai.
Transportas ir pramonės įmonės yra ne tik pagrindiniai oro teršėjai, bet ir triukšmo šaltiniai. Kai kuriose didžiųjų miestų vietose triukšmas viršija higienos normas, todėl jau dabar reikalingos prevencinės priemonės, o netolimoje ateityje galima prognozuoti, kad dėl šios blogybės didėjimo prireiks didelių investicijų.
2.1.6. Užterštos teritorijos. Labiausiai užterštos yra senų (tarp jų ir nelegalių) sąvartynų, taip pat buvusių tarybinės kariuomenės dislokacijos vietų bei poligonų ir kai kurių įmonių teritorijos. Vien buvusios TSRS karinių bazių teritorijos sudaro 67 762 ha, arba 1,04% šalies teritorijos. Nustatyta, jog pažeistuose plotuose plinta dirvožemio erozija ir defliacija, tarša naftos produktais, sunkiaisiais metalais. Aptikti atliekų sąvartynai, stipriai pažeisti miškai bei kraštovaizdis, sunaikinti rekreaciniai ištekliai. Inventorizuojant atliekų sąvartynus, nustatytas teritorijų užterštumas biogeninėmis medžiagomis, naftos produktais, sunkiaisiais metalais.
2.2. Gamtiniai ištekliai, kraštovaizdžio ir biologinė įvairovė
2.2.1. Žemėnaudos struktūros formavimas. Lietuvos žemėnauda yra patyrusi keletą istorinės raidos laikotarpių, kai dėl žemės reformos (valakinės, vienkieminės, sovietinės) keisdavosi jos struktūra, didėdavo ar mažėdavo tam tikrų naudmenų grupių užimama dalis. Šiuo metu Lietuvoje vyksta dar viena žemės reforma, keičianti iš sovietmečio paveldėtą žemėnaudos struktūrą į smulkiasklypę privačią agrarinę žemėvaldą.
Dėl intensyvios ūkinės veiklos, o labiausiai dėl statybų mažėja natūralių ir pusiau natūralių teritorijų plotas, degraduoja gamtinis kraštovaizdis, kinta jo struktūra. Šie procesai būdingi ir saugomoms teritorijoms.
Šiuo metu dėl žmonių veiklos blogėja ir nyksta natūrali dirvožemių danga. Vandens ir vėjo sukelta erozija naikina, vidutiniškai ir stipriai suardo dirvožemius. Tokių dirvožemių bendras plotas sudaro daugiau nei 1,6% šalies teritorijos.
2.2.2. Biotos išteklių apsauga. Biotos išteklius sudaro pagrindiniai miško (mediena) ir šalutiniai miško (uogos, grybai, vaisiai, vaistiniai augalai) ištekliai bei gyvūnijos ištekliai. Miškų būklė per paskutinį dešimtmetį pastebimai pablogėjo. Pagrindinės priežastys – atmosferos tarša ir nepalankios gamtinės sąlygos: stiprūs vėjai, sausros, kenkėjų plitimas, kanopinių žvėrių daroma žala. Per pastaruosius metus žuvų ištekliai iš esmės nepakito, tuo tarpu kanopinių žvėrių pradėjo mažėti: briedžių banda sumažėjo daugiau kaip per pusę. Suprastėjo bandos kokybė. Pastaraisiais metais sumažėjo šalutinių miško išteklių kiekis, jų plotai, pablogėjo kokybė.
Lietuvoje dar yra nemažai natūralių bei pusiau natūralių teritorijų, kuriose auga ar gyvena augalų, grybų bei gyvūnų rūšys, išnykusios išsivysčiusiose Vakarų Europos šalyse. Tačiau kai kurioms jų ir mūsų šalyje gresia degradavimas ar visiškas sunaikinimas. Nyksta biologinė įvairovė.
2.2.3. Rekreacinės aplinkos apsauga. Rekreacijai naudojamos teritorijos sudaro apie trečdalį Lietuvos ploto. Labiausiai poilsiautojų mėgstamas ir lankomas pajūris, Rytų Lietuvos ežerynai bei didžiųjų miestų priemiestinės zonos. Nors Lietuvos pajūris tesudaro vos 0,8% rekreacinių teritorijų fondo, jam tenka didžiausia apkrova (15% viso lankomumo). Pajūryje dėl didelės rekreacinės apkrovos labiausiai kenčia apsauginės kopos, teršiama aplinka, nyksta želdiniai. Miškingose ir ežeringose rekreacinėse teritorijose didžiausią žalą daro paežerių urbanizavimas. Svarbiausia rekreacinių upių problema – vandens teršimas. Dėl to daugelis šių upių yra praradusios gamtinį rekreacinį patrauklumą. Priemiestinėse zonose kolektyvinius sodus paverčiant gyvenamaisiais kvartalais, galutinai urbanizuojamos vaizdingos pakrantės. Vertingiausių rekreacinių išteklių apsaugą apsunkino ar net sutrikdė žemės reforma.
2.2.4. Litosferos apsauga. Lietuvoje labiausiai išplitę žvyro bei smėlio karjerai dažniausiai yra miškingose kalvotose teritorijose arba upių slėniuose, o durpynai – takoskyrose, t. y. geoekologiniu požiūriu jautriose zonose, patenkančiose į gamtinio karkaso teritorijas. Naudojant naudingųjų iškasenų telkinius, pažeista 0,5% Lietuvos teritorijos. Daugiausia tokių sudarkytų plotų atsirado naudojant durpynus. Šiuo metu būtina rekultivuoti 10,2 tūkst. ha durpynų bei 3,3 tūkst. ha statybinių medžiagų karjerų. Atskirą problemą sudaro naudingųjų iškasenų gavybos buvusiose žemės ūkio įmonėse palikimas (pažeista daugiau nei 3 tūkst. ha žemių). Per pastaruosius 5 metus nerekultivuotas nė vienas hektaras durpynų.
2.2.5. Vandens išteklių apsauga. Didelę dalį Lietuvos hidrografinio tinklo sudaro reguliuotos upių atkarpos bei melioracijos kanalai. Natūralios upės ir upeliai tesudaro 15% bendro vandentėkmių ilgio.
Didžiausias paviršinio vandens vartotojas šiuo metu yra Ignalinos AE, Kauno HE ir Kruonio HAE. Lietuvoje veikia dar 12 mažų elektrinių. Šalyje iš vandens telkinių per metus buitinėms ir gamybinėms reikmėms paimama apie 4,58 mlrd. m3 vandens, iš kurio daugiau kaip 300 mln. m3 yra iš požeminių šaltinių. Daugiausia vandens – 91,8% – sunaudojama energetikos reikmėms. Pramonės reikmėms sunaudojama 1,1%, buities – 4,4%, žuvininkystės tvenkiniams – 2,6%.
Šiuo metu per parą išgaunama apie 1 mln. m3 gėlo požeminio vandens. Jo gavyba sukoncentruota didžiausių Lietuvos miestų apylinkėse. Mineralinių gydomųjų vandenų ir sūriųjų vandenų kurortų poreikiams per parą išgaunama apie 1,5 tūkst. m3. Dabartinė gėlo vandens gavyba sudaro apie 30% visų jo išteklių. Nuo 1993 m. iki 1995 m. požeminio vandens sunaudojimas sumažėjo apie 22%.
3. APLINKOS APSAUGOS TIKSLAI
Valstybinės aplinkos apsaugos strategijos tikslas – sudaryti prielaidas subalansuotai šalies plėtrai išlaikant švarią ir sveiką gamtinę aplinką, išsaugant biologinę ir kraštovaizdžio įvairovę bei optimizuojant gamtonaudą.
3.1. Aplinkos kokybės apsauga
3.1.1. Vandenų apsaugos srityje:
- mažinti paviršinio vandens teršimą miestų ir gyvenviečių nuotekomis,
- mažinti vandens teršimą pramonės ir žemės ūkio gamybinių objektų nuotekomis,
- mažinti požemio vandens teršimą,
- mažinti vandens telkinių išsklaidytą taršą,
- mažinti teršimą paviršinėmis (lietaus) nuotekomis,
- mažinti jūros vandens teršimą,
- išvengti jūros teršimo gabenant naftos produktus,
- mažinti užteršto vandens prietaką iš kitų valstybių.
3.1.2. Oro apsaugos srityje:
- mažinti teršimą transporto išmetamosiomis dujomis,
- mažinti NOx, SO2, CO2 emisiją iš stacionarių šaltinių,
- mažinti lakių organinių junginių emisiją iš stacionarių šaltinių,
- mažinti ozono sluoksnį ardančių medžiagų naudojimą ir emisiją,
- mažinti teršimą kietosiomis dalelėmis,
- mažinti SO2 ir NOx pernašas.
3.1.3. Dirvožemio apsaugos nuo taršos srityje:
- mažinti dirvožemio teršimą organinėmis ir mineralinėmis trąšomis bei kitais žemės ūkio chemikalais,
- mažinti dirvožemio teršimą naftos produktais,
- mažinti dirvožemio teršimą miestuose ir pramonės rajonuose,
- mažinti dirvožemio teršimą sunkiaisiais metalais.
3.1.4. Atliekų tvarkymo srityje:
- parengti atliekų tvarkymo sistemą,
- mažinti aplinkos teršimą pramonės ir pavojingomis atliekomis,
- mažinti teršimą buitinėmis atliekomis,
- sutvarkyti uždraustus arba netinkamus naudoti pesticidus,
- sureguliuoti radioaktyviųjų atliekų tvarkymą.
3.2. Gamtinių išteklių, kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės apsauga
3.2.1. Žemėnaudos struktūros formavimo srityje:
– gerinti bendrą žemėnaudos struktūrą,
– sustabdyti gamtinio kraštovaizdžio nykimą gamtinio karkaso bei saugomose teritorijose, miestuose ir miesteliuose,
– sustabdyti dirvožemių dangos struktūros nykimą,
– sustabdyti karstinio ir pelkinio kraštovaizdžio nykimą,
– gerinti saugomų teritorijų tinklą.
3.2.2. Biotos apsaugos srityje:
– sustabdyti augalų, grybų ir gyvūnų rūšių bei populiacijų nykimą,
– gerinti miškų struktūrą,
– optimizuoti gyvūnijos išteklių naudojimą,
– sustabdyti upių slėnių ir ežerų duburių bei jūrinių biocenozių nykimą.
3.2.3. Rekreacinės aplinkos apsaugos srityje:
– sustabdyti rekreacinės agrarinės aplinkos nykimą,
– sustabdyti pajūrio paplūdimių ir kopų nykimą,
– sustabdyti vaizdingiausių gamtinių vietovių, pirmiausia pajūrio kranto zonos (paplūdimio, kopagūbrio, klifo, prieškopės ir užkopės), užstatymą.
3.2.4. Litosferos apsaugos srityje:
– rekultivuoti išnaudotus karjerus,
– mažinti neigiamą poveikį aplinkai dėl naftos gavybos, naftos ir naftos produktų gabenimo bei realizavimo,
– išvengti neigiamo poveikio aplinkai naudojant geoterminę energiją,
– išvengti neigiamo poveikio aplinkai eksploatuojant kitas naudingąsias iškasenas.
4. APLINKOS APSAUGOS PRIORITETAI
4.1. Aplinkos kokybės, gamtos išteklių, kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės išsaugojimas
Įvertinus aplinkos kokybę bei kitus veiksnius, pirmiausia turi būti sprendžiamos vandens ir oro kokybės apsaugos, atliekų tvarkymo, taip pat gamtos išteklių, kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės išsaugojimo problemos.
4.1.1. Nutekamųjų vandenų valymas ir nuotekų mažinimas. Didžiųjų miestų buitinės nuotekos (išskyrus Panevėžio) į upes patenka tik mechaniškai arba nepakankamai biologiškai apvalytos, o Kauno miesto – visai nevalytos. Pradėjus valyti nuotekas Vilniaus, Klaipėdos, Šiaulių, Palangos biologinio valymo ir Kauno nuotekų valymo įrenginiuose, jau šį šimtmetį galima pasiekti, kad tik 1% viso užteršto vandens liktų neišvalytas. Todėl artimiausiu metu investicijos, ypač lėšos iš valstybės biudžeto ir valstybės gaunamos paskolos bei subsidijos, turi būti skiriamos vandenvalos įrenginių statybai. Kartu būtina įgyvendinti priemones išsklaidytai požeminių ir paviršinių vandenų taršai mažinti, palaipsniui pertvarkyti vandenvalos finansavimo mechanizmą įgyvendinant principą „teršėjas (vartotojas) moka“, parengti reikiamus vandenų apsaugos teisės aktus.
4.1.2. Oro taršos mažinimas ir stabilizavimas. Būklės analizė rodo dvi pagrindines tendencijas: pirma, didėjanti tarša iš transporto, antra, didėjanti tarša iš kai kurių pradedančių plėsti gamybą pramonės ir energetikos objektų. Kad situacija bent jau nepablogėtų, nebūtų viršytos leistinos teršalų emisijos bei koncentracijos normos, būtų įgyvendinti tarptautiniai susitarimai dėl oro apsaugos, svarbu imtis neatidėliotinų priemonių. Mažinant oro taršą iš mobilių šaltinių, būtina skubiai spręsti naudojamų degalų kokybės klausimą, palaipsniui pereiti prie transporto priemonių, atitinkančių ES reikalavimus, naudojimo, diegti eismo srautų optimalaus reguliavimo sistemas bei įgyvendinti kitas atmosferos taršą mažinančias priemones. Norint reguliuoti atmosferos teršimą iš energetikos ir pramonės įmonių, būtina atsižvelgiant į ES reikalavimus kuo greičiau užbaigti emisijų normavimo teisės aktų kūrimą, įgyvendinti energijos taupymo priemones, skatinti mažiau taršaus kuro vartojimą ir pažangių gamybos bei teršalų valymo technologijų diegimą. Kad būtų užtikrintas reikalavimų laikymasis, būtina peržiūrėti aplinkos apsaugos priemonių finansavimo sistemą, įsteigti aplinkos apsaugos investicijų fondą, sukurti palankesnes sąlygas aplinkos apsaugos priemonėms įgyvendinti.
4.1.3. Atliekų tvarkymas. Atlikti tyrimai ir pasaulio praktika rodo, kad tvarkant atliekas geriausių rezultatų galima pasiekti tolygiai įgyvendinant šiuos principus:
- vengti atliekų susidarymo,
- tinkamai tvarkyti ir kontroliuoti atliekų apskaitą,
- organizuoti atliekų tvarkymą bei antrinį panaudojimą,
- organizuoti saugų atliekų laikymą bei deponavimą.
Pagrindinis atliekų mažinimo principas yra jų vengimas. Tai pasiekti galima tik diegiant mažaatliekes technologijas bei naudojant daugkartinę tarą. Tvarkant atliekas, būtina nesumaišyti skirtingų atliekų. Jei atliekos sumaišomos, sunkiau jas perdirbti ar kitaip panaudoti, jos tampa pavojingesnės ir kenksmingesnės. Svarbu atliekas rūšiuoti atskiriant antrines žaliavas. Deponuojant atliekas sąvartynuose, būtina užtikrinti atliekų laikymo saugumą: surinkti sąvartynuose išsiskiriančias aplinką veikiančias medžiagas, tarp jų biodujas. Saugant nuo taršos orą, požeminius vandenis bei kraštovaizdį, būtina rekultivuoti uždarytus sąvartynus.
4.1.3.1. Pavojingų atliekų tvarkymas. Uždraudus buitinių atliekų sąvartynuose deponuoti uždraustus ir netinkamus naudoti pesticidus, gyvsidabrio lempas, galvanikos, ligoninių atliekas, naftos produktais užterštą gruntą ir kitas pavojingas atliekas, jos ėmė kauptis susidarymo vietose. Manoma, kad dėl nepakankamos kontrolės dalis jų patenka į buitinių atliekų sąvartynus arba dar blogiau – į aplinką. Akivaizdu, kad pavojingų atliekų tvarkymo reglamentavimas, numatant jų susidarymo mažinimą, kontrolę ir tikslią apskaitą, surinkimo, nukenksminimo ir deponavimo tvarką, yra pirmaeilės svarbos uždavinys.
Būtina peržiūrėti ir tobulinti 1992 m. parengtą pavojingų atliekų tvarkymo sistemą, kad ji atitiktų dabartines Lietuvos sąlygas ir galimybes. Neatidėliojant pradėti rinkti, saugoti bei tvarkyti regioninėse aikštelėse pavojingas atliekas.
4.1.3.2. Buitinių ir kitų nepavojingų atliekų tvarkymas. Buitinių ir kitų nepavojingų atliekų gabenimas į nepakankamai įrengtus buitinių atliekų sąvartynus dėl netobulos atliekų tvarkymo ir higienos reikalavimų sistemos suformavo žemos kultūros nusikratymo atliekomis tradicijas. Tvarkant buitines ir kitas nepavojingas atliekas, neatsakinga šią problemą palikti savivaldybėms, nes norint mažinti atliekų, susidarančių ypač dėl spartaus vienkartinės taros gausėjimo, taip pat norint rūšiuoti atliekas, perdirbti antrines žaliavas, parinkti sąvartynams aikšteles bei formuoti sąvartynus, būtina valstybės parama. ES valstybėse buitinių atliekų kiekis vienam gyventojui yra kur kas didesnis negu Lietuvoje, todėl turime būti pasirengę, kad jau egzistuojanti problema netaptų dar grėsmingesnė.
4.1.4. Apsauga nuo fizikinės taršos. Ignalinos AE radioaktyvioji tarša, terminis poveikis Drūkšių ežerui ir kt. kelia pavojų sutrikdyti ekologinę pusiausvyrą ir dėl galimo radiacijos poveikio gresia gyventojų saugumui. Todėl būtina parengti radiacinės saugos įstatymą, taip pat poįstatyminius teisės aktus, reglamentuojančius radiacinio saugumo normas, AE aplinkos radiacinę kontrolę, radioaktyviosios emisijos į aplinką normavimą, mokesčius už radioaktyviąją taršą, radioaktyviųjų ir branduolinių medžiagų importą, gabenimą, įsigijimą, naudojimą bei saugojimą, radioaktyviųjų atliekų tvarkymą ir kt.
Užtikrinant informacijos apie radiacinę taršą ir pavojų viešumą, svarbu, kad, Ignalinos AE susidarius avarinei situacijai, gyventojai mokėtų ir galėtų apsisaugoti.
Nusprendus atsisakyti branduolinių reaktorių, turi būti parengta speciali programa, kurioje būtų numatytos saugumo priemonės uždarant AE.
Mažinant triukšmo lygį miestuose, pirmiausia siūloma sudaryti triukšmo lygio bei triukšmo sklidimo žemėlapius, o po to parengti triukšmo lygio mažinimo programas.
4.1.5. Žemėnaudos ir miškų struktūros optimizavimas. Ypatingą vietą strategijoje užima racionalios, ekologiškai pagrįstos žemėnaudos, užtikrinančios kraštovaizdžio stabilumą, struktūros formavimas. Turint tikslą gerinti bendrą žemėnaudos struktūrą, siekiama:
- išsaugoti ir formuoti šalies gamtinį karkasą,
- gerinti žemės naudmenų struktūrą pagal litomorfinius paviršiaus ypatumus,
- padidinti gamtinę pusiausvyrą reguliuojančių ekosistemų plotus,
- padidinti miškingumą, pirmiausia svarbiausiose gamtinio karkaso zonose,
- sustabdyti statybų invaziją į ekologiškai jautrias ir natūraliausias (vaizdingiausias) vietas,
- išsaugoti našiausių žemių ir miškų fondą.
Žemėnaudos struktūrai gerinti būtina padidinti natūralių ar pusiau natūralių teritorijų, pirmiausia miškų, plotą. Vienas svarbiausių uždavinių formuojant žemėnaudos struktūrą – sukurti optimalią teritorinio planavimo dokumentų sistemą.
4.1.6. Gamtinio kraštovaizdžio nykimo stabdymas. Norint sustabdyti gamtinio kraštovaizdžio nykimą, pirmiausia saugomose teritorijose, būtina:
- tobulinti jų priežiūrą ir vadybą,
- sureguliuoti statybų procesą, užtikrinant statybas reguliuojančių įstatymų laikymąsi,
- sumažinti miškų kirtimo mastą,
- sukurti moksliškai pagrįstą saugomų teritorijų rekreacinio naudojimo sistemą,
- orientuoti žemės ūkį į ekologiškai subalansuotą ūkį,
- sugriežtinti saugomų teritorijų apsaugos ir naudojimo kontrolę,
- parengti skatinimo už apsaugos ir naudojimo režimo laikymąsi priemonių sistemą.
Artimiausiu metu labai svarbu įsteigti regioninių parkų administracijas, parengti reikalingus teisės aktus, reglamentuojančius statybų projektavimą bei pačias statybas, parengti lengvatų teikimo sistemą saugomų teritorijų gyventojams, taip pat ieškoti finansinių galimybių šiai paramai realizuoti.
Iki 2000 m. turėtų būti parengtos visų regioninių parkų planavimo schemos, sudaryti rezervatų aplinkosaugos planai. Taip pat turi būti pradėti rengti draustinių bei saugomų kraštovaizdžio objektų tvarkymo planai. Nuo 1997 m. siūloma pradėti rengti valstybinių parkų ekonominės veiklos planus. Labai svarbu artimiausiu metu sukurti pažintinės rekreacijos infrastruktūros tinklą.
4.1.7. Ekologiškai jautrių ir natūraliausių (vaizdingiausių) teritorijų apsauga. Būtina stiprinti Šiaurės Lietuvos karstinio regiono, ekologiškai jautrių teritorijų ir pajūrio rekreacinių išteklių teisinę apsaugą, parengti mokslinių tyrimų pagrįstą paplūdimių išsaugojimo bei atkūrimo metodiką. Pajūryje intensyviai rekreacijai naudojamuose paplūdimiuose nuolat turi būti tvirtinamos kopos. Turi būti parengti specialūs leidiniai žemės savininkų savimonei kelti ir reprezentaciniai leidiniai apie Lietuvos rekreacinius išteklius bei jų naudojimo galimybes. Labai svarbu sukurti subsidijų, kompensacijų ir lengvatų teikimo gyventojams, gyvenantiems rekreacinėse teritorijose ar šalia jų, tvarką, kad jie būtų suinteresuoti turimą teritoriją naudoti atsižvelgdami į rekreacinius prioritetus, taip pat svarbu sukurti reikiamą infrastruktūrą.
4.1.8. Išnaudotų naudingųjų iškasenų karjerų rekultivavimas. Daug problemų kelia be šeimininkų likę naudingųjų iškasenų karjerai. Kai kuriems jų nebuvo parengti rekultivacijos projektai, todėl svarbi dalis darbų skirta naudingųjų iškasenų karjerų pažeistoms žemėms rekultivuoti: užbaigti pažeistų žemių inventorizaciją, parengti karjerų rekultivavimo metodiką bei programą, taip pat detalius rekultivavimo projektus ir juos įgyvendinti. Kartu turi būti užtikrinta, kad visi baigiami naudoti karjerai būtų sutvarkomi.
Svarbu ne tik paspartinti rekultivacijos tempus, bet ir užkirsti kelią tolesniam žemės plotų pažeidimui. Siūloma sukurti nemetalinių naudingųjų iškasenų kasybos ir naudojimo optimizacinius modelius atskiriems regionams. Numatoma atlikti mokslinius tyrimus, kaip sumažinti neigiamą poveikį aplinkai eksploatuojant naujas naudingąsias iškasenas. Būtina kompleksiškai įvertinti galimą poveikį aplinkai eksploatuojant geležies rūdą, įvertinti naudingųjų iškasenų telkinių sausinimo poveikį vandens ištekliams, vykdyti požeminio vandens monitoringą klinties ir dolomito karjeruose, įvertinti naudojamų teritorijų geopotencialą ir kt. Labai svarbu atlikti ekonominį techninį bei ekologinį vertinimą, kad būtų galima išnaudoto anhidrito ertmes panaudoti įvairioms medžiagoms, tarp jų ir pavojingoms, saugoti.
4.1.9. Racionalus gamtos išteklių naudojimas. Labai svarbu sureguliuoti gamtos išteklių naudojimą. Svarbiausi veiksmai – parengti ir įdiegti vertingiausių ir labiausiai pažeistų naudojamų gyvūnų rūšių imitacinius modelius, organizuoti retų ir nykstančių žuvų rūšių nerštaviečių apsaugą bei įveisti vertingas žuvų rūšis vidaus vandenyse, tobulinti žvejybos metodus ir įrangą, atlikti gyvosios gamtos išteklių apskaitą ir kt.
Kad neišsektų gėlas vanduo, eksploatuojant vandenvietes būtina įrengti vartotojams vandens apskaitos prietaisus, įgyvendinti priemones, užtikrinančias racionalų vandens naudojimą ir vandens išteklių apsaugą nuo išsekimo. Savivaldybėse būtina parengti ir įgyvendinti vandens taupymo, nuostolių mažinimo ir vandens eksploatacinių išteklių racionalaus naudojimo bei apsaugos nuo išsekimo (ir teršimo) programą.
4.2. Aplinkosauga ūkinės veiklos srityje
Vienas pagrindinių subalansuoto ūkio plėtojimo uždavinių yra sukurti teisinę ir ekonominę sistemą, kuri leistų išvengti konflikto tarp ūkio kokybinio augimo ir antropogeninės gamtinės aplinkos apkrovos. Būtina orientuoti veiksmus taip, kad išlaidos dėl skurdinamos bei teršiamos aplinkos atkūrimo tektų ne visiems šalies piliečiams, o tiems, kurie gauna iš to naudos arba yra gamtos išteklių ir produkcijos vartotojai. Ūkinės veiklos aplinkosaugos prioritetas yra prevencinės priemonės, kurios įgalina ekonomiškai pigiau ir geriau plėtoti subalansuotą ūkį. Parengtos daugelio ūkio šakų programos (Nacionalinė energijos taupymo, Transporto ir aplinkos apsaugos ir kt.), kuriose numatytos ir aplinkosaugos priemonės. Toliau pateikiamos pagrindinės nuostatos, kurias reikia įgyvendinti norint užtikrinti subalansuotą šalies plėtrą išlaikant švarią ir sveiką gamtinę aplinką, išsaugant biologinę ir kraštovaizdžio įvairovę bei optimizuojant gamtonaudą.
4.2.1. Energetikos srityje – skatinti energijos taupymą, atsikuriamųjų energijos šaltinių naudojimą, mažinti elektros ir šiluminių jėgainių taršą racionalizuojant degimo procesus, pereinant prie mažiau taršių kuro rūšių, taip pat skatinti kitas konkrečias taršos mažinimo priemones, kurios numatytos Nacionalinėje energetikos strategijoje, patvirtintoje LRV 1994 m., bei Energijos vartojimo efektyvumo didinimo nacionalinėje programoje, patvirtintoje LRV 1992 m. Naujų jėgainių statybą pradėti tik visapusiškai išnagrinėjus poreikius, juos atitinkančius pajėgumus, kuro rūšis ir apsirūpinimą bei ekologinį priimtinumą, patikimumą bei saugumą. Užtikrinti ekologinį saugumą visam likusiam RBMK tipo reaktorių darbo laikui Ignalinos AE.
4.2.2. Pramonėje – orientuotis į mažaatliekę, mažiau taršią gamybą, gamtos ir energetinių išteklių taupymą bei ekologiškai švarios produkcijos gamybą. Skatinti daugkartinės taros ir daugkartinių medžiagų gamybą bei vartojimą, antrinių žaliavų perdirbimą bei atliekų (ypač pavojingų) saugų tvarkymą, aplinkosaugos technikos gamybą.
4.2.3. Žemės ūkyje – gerinti žemėnaudą, saugoti dirvožemio derlingumą. Derinti intensyvią ir ekstensyvią žemdirbystę, skatinti ekologiškai švarių žemės ūkio produktų gamybą, diegti tausojančią ir bioorganinę žemdirbystę, pirmiausia karstiniame regione. Peržiūrėti kai kurių žemės ūkio objektų, esančių ekologiškai pažeidžiamose vietose, tolesnio naudojimo galimybes. Užtikrinti augalų apsaugos priemonių, trąšų bei kitų cheminių medžiagų saugų naudojimą.
4.2.4. Miškų ūkyje – užtikrinti racionalų medienos naudojimą. Orientuojantis į medienos gaminių eksportą, palaipsniui atsisakyti žaliavos eksporto. Skatinti malkinės medienos (kaip vietinio atsikuriamojo biokuro) platesnį naudojimą. Didinti bendrą šalies teritorijos miškingumą įveisiant miško želdinius žemės ūkiui netinkamuose plotuose, pirmiausia pažeisto agrokraštovaizdžio ir gamtinio karkaso teritorijose.
4.2.5. Transporto srityje – palaipsniui pereiti prie ES reikalavimus atitinkančių degalų naudojimo, sukurti šalyje nepriklausomą degalų kokybės kontrolės sistemą, diegti išmetamųjų dujų neutralizavimo sistemas, visiškai atsisakyti etiliuoto benzino, skatinti alternatyvaus kuro naudojimą, visuomeninio transporto plėtotę, racionaliai išdėstyti kelius ir gatves, kartu įgyvendinant aplinkosaugos priemones, didžiuosiuose miestuose diegti racionalaus eismo organizavimo ir kontrolės sistemas bei kitas priemones, numatytas valstybinėje programoje „Transportas ir aplinkos apsauga“.
4.2.6. Komunaliniame ūkyje – nedelsiant parengti naują komunalinio ūkio modelį, pagrįstą principu „teršėjas (vartotojas) moka“, konkurencija, ekonominiu veiklos skatinimu, komunalinių bei atitinkamų pramonės įmonių suinteresuotumu aukšta ekologine kultūra. Pirmiausia reikia:
- pagerinti gatvių bei bendro naudojimo želdynų priežiūrą ir apsaugą miestuose bei miesteliuose,
- užtikrinti buitinių atliekų apskaitą, surinkimą, rūšiavimą bei antrinį panaudojimą,
- tobulinti sąvartynų projektavimą, įrengimą ir eksploatavimą.
5. APLINKOS APSAUGOS POLITIKOS PRINCIPAI
Aplinkos apsaugos politikos įgyvendinimo sėkmė priklauso nuo principų, kuriais numatoma remtis formuojant veiksmų programas ir įgyvendinant aplinkos apsaugos tikslus. Toliau pateikiami aplinkos apsaugos politikos pagrindiniai principai.
5.1. Subalansuota plėtra. Šis principas reikalauja taip orientuoti šalies ekonominę ir socialinę plėtrą, kad šios dienos poreikių patenkinimas nesumažintų ateinančių kartų poreikių patenkinimo galimybių. Deklaraciją, kurioje šis principas įtvirtinamas pasauliniu mastu, Rio de Žaneiro konferencijoje 1992 m. kartu su kitomis pasaulio valstybėmis pasirašė ir Lietuva.
5.2. Tolygi plėtra. Šis principas teigia, kad pasiekti tikslą galima tik nuosekliai vystantis, neperšokant atskirų stadijų. Lietuvos ūkio sektoriai šiuo metu yra nevienodose išsivystymo stadijose, todėl, norint subalansuoti plėtrą, į šiuos skirtumus būtina atsižvelgti.
5.3. Aplinkosaugos politikos integravimas. Šis principas iš esmės susijęs su subalansuotos plėtros principo įgyvendinimu. Aplinkosaugos politika turi būti integruota į visų ūkio šakų, teritorijų plėtros strategijas. Norint, jog plėtra būtų subalansuota ir tolygi, aplinkosaugos priemonės turi tapti šio proceso dalimi ir negali būti nuo jo atsietos.
5.4. Atsargumo principas. Dažnai neįmanoma prognozuoti žmogaus veiklos padarinių aplinkai. Norėdama apsaugoti aplinką, valstybė pagal išgales turi taikyti atsargumo principą. Kai iškyla neatlyginamos žalos pavojus, pateisinamos pačios brangiausios priemonės aplinkos žalojimui užkirsti. Atsargumo principo taikymas turi remtis prognoze, nuoseklumu ir apdairumu numatant pasekmes.
5.5. Teršėjas (vartotojas) moka. Šis principas reiškia, kad visa atsakomybė, taip pat ir materialinė, už taršą ar naudojant gamtos išteklius padarytą žalą aplinkai tenka teršėjams ar vartotojams, t. y. visus socialinius ir ekonominius nuostolius dėl teršimo bei išteklių naudojimo privalo padengti patys teršėjai (vartotojai). Vandens tiekimo ir valymo srityje šis principas turi būti visiškai įgyvendintas artimiausiu metu.
5.6. Prevencija. Žalos aplinkai atlyginimo išlaidos beveik visais atvejais didesnės nei išlaidos žalai išvengti. Kartais žalos atlyginti iš viso neįmanoma. Todėl prevencija yra racionalesnis veikimo būdas nei bandymas spręsti problemą, kai ji jau iškilo.
5.7. Geriausios praktiškai įgyvendinamos technologijos naudojimas. Šio principo esmė yra ta, kad visur, kur tik įmanoma, net ir tada, kai nustatyti limitai neviršijami, turi būti naudojama aplinkosaugos požiūriu pažangiausia bei efektyviausia ir kartu praktiškai įgyvendinama technologija.
5.8. Subsidiarumo principas. Šio principo esmė – tai demokratijos ir partnerystės ryšių stiprinimas priimant ir taikant sprendimus. Tik problemos, kurių negalima išspręsti vietoje, turi būti sprendžiamos aukštesniu lygiu. Kertiniai šio principo tikslai yra šie:
- padėti vietos bendruomenėms rūpintis savo aplinka,
- didinti programų ir veiksmų vertę,
- didinti veiksmų ir priemonių pasirinkimo galimybes.
Pagal subsidiarumo principą pripažįstama, kad aplinkosaugos problemos ir galimybės kiekviename regione labai skiriasi ir formuojant aplinkosaugos politiką būtina į tai atsižvelgti.
5.9. Partnerystė ir atsakomybės pasidalijimas. Subalansuotos visuomenės tikslas gali būti pasiektas tik tada, kai visi suinteresuoti asmenys ims vieningai veikti ir bendradarbiauti (vyriausybinės, tarptautinės organizacijos, vietos valdžia, nevyriausybinės organizacijos, ūkio šakos per savo asociacijas, įmonės, vartotojai, visuomenės nariai ir t. t.). Kiekvienas iš partnerių pripažįsta savo atsakomybę už aplinkos apsaugos tikslų įgyvendinimą ir veikia jiems prieinamomis priemonėmis. Kurti partnerystę numatant atsakomybės pasidalijimą yra svarbiausias uždavinys, kurio negalima išspręsti nepripažįstant nuomonių įvairovės ir negerbiant skirtingų interesų bei grupių pagrįstų nuomonių.
5.10. Informacijos viešumas. Šio principo tikslas – padėti sukurti dalyvavimo priimant sprendimus mechanizmą, įtraukti piliečius į aplinkos apsaugos politikos kūrimą. Informacijos apie aplinką turėjimas leidžia daugiau suinteresuoti visuomenę, suaktyvinti jos veiklą įgyvendinant aplinkos apsaugos tikslus.
5.11. Subalansuotos plėtros įvertinimas. Kol nebus priimti ir taikomi subalansuotumo kriterijai, nebus įmanoma tiksliai numatyti ilgalaikių tikslų ir uždavinių, pritaikyti veiksmus prie besikeičiančių sąlygų. Reikia sukurti kriterijus ir požymius, parodančius aplinkosaugos pažangą ir subalansuotos plėtros lygį.
6. STRATEGIJOS ĮGYVENDINIMO PRIEMONĖS
6.1. Teisinis administracinis reguliavimas
6.1.1. Teisinis aplinkos apsaugos reguliavimas. Aplinkos apsaugos įstatymų tobulinimas yra prioritetinis ir neatidėliotinas uždavinys. Apžvelgus galiojančius teisės aktus ir įvertinus jų privalumus bei trūkumus, reikia aiškiau apibrėžti teisės aktų, reguliuojančių aplinkos apsaugą, sistemos principus bei tikslus, nustatyti prioritetinę jų rengimo ar tobulinimo tvarką. Visa tai reikia atlikti atsižvelgiant į aplinkos apsaugai keliamus ES reikalavimus. Būtina, kad visos veiklos rūšys, tiek darančios neigiamą poveikį aplinkai, tiek skirtos jai išsaugoti, būtų teisiškai reglamentuojamos.
Atsižvelgiant į ET rekomendacijas, pagrindiniai aplinkos apsaugos reikalavimai atskirose srityse bei aplinkos apsaugos politikos įgyvendinimo priemonės turėtų būti integruotos Aplinkos apsaugos įstatyme. Visų reikalingų teisės aktų sukurti ir patvirtinti vienu metu neįmanoma, taip pat ir dėl būtinybės atsižvelgti į ES aplinkos apsaugos reikalavimus integruojantis Lietuvai į ES. Todėl Aplinkos apsaugos įstatymas turėtų būti papildomas naujomis nuostatomis.
Rengiant naujus reikalavimus, būtina atsižvelgti, kokio lygmens teisės aktas turėtų juos įtvirtinti. Reikėtų orientuotis į žemiausią galimą (pakankamą) sprendimų priėmimo lygį. Ten, kur užtenka ministro įsakymo, nereikia Vyriausybės nutarimo ar įstatymo ir pan. Tai leistų parengti konkretesnius dokumentus, sumažintų deklaratyvų įstatymų pobūdį ir reikalingų poįstatyminių aktų skaičių.
Rengiant įstatymus ir kitus teisės aktus, daugiau dėmesio turi būti skiriama jų įgyvendinimo mechanizmui, t. y. nustatant naujus reikalavimus turi būti atsižvelgta į jų įgyvendinimo ir kontrolės realumą, įgyvendinimui skiriamą laiką. Priimti reikalavimai turėtų būti kuo rečiau keičiami, orientuojamasi į ilgalaikius tikslus.
Aplinkosaugos teisinės sistemos srityje pirmiausia siūloma:
- atsižvelgiant į ES reikalavimus, atlikti galiojančių aplinkos apsaugos teisės aktų analizę, įvertinti jų efektyvumą ir pateikti siūlymus dėl naujų teisės aktų rengimo ar peržiūrėjimo būtinumo,
- peržiūrėti, ar visiems reikalavimams įgyvendinti yra numatytos tinkamos priemonės, parengti trūkstamas,
- parengti teisės aktus, nustatančius atsakomybę už aplinkai padarytą žalą praeityje, aplinkos būklės vertinimą vykstant privatizacijai ar keičiantis savininkui, aplinkosaugos vadybą ir aplinkosaugos auditą,
- organizuoti specialistų ir visuomenės teisinį švietimą aplinkos apsaugos srityje.
6.1.2. Aplinkos apsaugos reikalavimų vykdymo kontrolė. Kontrolės funkcijų vykdymo efektyvumui padidinti siūloma:
- sustiprinti aplinkos apsaugos kontrolę vykdančius padalinius, daugiau dėmesio skirti prevencinei funkcijai,
- tobulinti leidimų išdavimo procedūrą, kad būtų geriau sureguliuoti ūkinę veiklą vykdančių ir kontroliuojančių institucijų santykiai,
- stiprinti techninę bazę, ypač aprūpinant regioninius departamentus efektyvia analitine aparatūra,
- gerinti aplinkos apsaugos kontrolės pareigūnų rengimą ir mokymą, pagalbinės literatūros rengimą,
- parengti daugiau informacinių leidinių, aiškinančių aplinkos apsaugos reikalavimus visuomenei.
6.1.3. Standartai ir normos. Aplinkos apsaugos standartų ir norminių dokumentų rengimas yra vienas svarbiausių darbų įgyvendinant aplinkosaugos politiką. Kuriant nacionalinę aplinkos kokybės standartų sistemą, atsižvelgiama į iki šiol galiojančius, taip pat ES, Šiaurės šalių bei tarptautinius standartus naudojant aplinkos monitoringo ir taršos šaltinių kontrolės sistemų, pramonės ir žemės ūkio taršos inventorizacijos duomenis bei įvertinant geriausių technologijų įdiegimo realumą.
Aplinkos kokybę reglamentuoti numatoma pagal dviejų rūšių metodologinius principus parengtais reguliavimo reikalavimais:
- teršalų emisijų normomis, parengtomis remiantis geriausia aplinkosaugos patirtimi ir geriausiomis turimomis technologijomis, įvertinant technines ir ekonomines galimybes,
- poveikio žmonių sveikatai ir aplinkai vertinimo pagrindu nustatytais aplinkos kokybės standartais – didžiausiomis leistinomis koncentracijomis.
Artimiausiu metu būtina peržiūrėti ir patvirtinti pagrindinių fizinių ir hidrocheminių dydžių, biogeninių medžiagų bei metalų paviršiniame ir jūriniame vandenyje standartus, vandens telkinių dugno nuosėdų užterštumo kenksmingomis medžiagomis (metalais, organiniais junginiais ir jų halogeniniais dariniais) standartus. Šiuo metu peržiūrimos Helsinkio komisijos rekomendacijos popieriaus, chemijos, odos, tekstilės, naftos perdirbimo, maisto pramonės, metalų dangų technologiniams procesams.
1996–1997 m. numatoma parengti pagrindinių ir specifinių priemaišų koncentracijų atmosferos ore standartus ir specifinių pramonės šakų teršalų emisijos normas, taip pat deginimo įrenginius, šilumos ir energijos gamybos bei transporto emisijos normas. Būtina parengti dirvožemio užterštumo kenksmingomis medžiagomis (nafta, chloriniais angliavandeniliais ir metalais) įvertinimo kriterijus ir valymo rekomendacijas. Turi būti parengtos ir įteisintos radioaktyviųjų medžiagų normos Ignalinos AE emisijose, nuotekose, nuotekų dumbluose ir aplinkos kokybės standartai AE poveikio zonoje. Reikia nustatyti gamtos išteklių naudojimo normas. Turi būti iš esmės patobulintas naudingųjų iškasenų naudojimo normų rengimas.
Nacionalinėje aplinkos kokybės standartizavimo programoje taip pat numatyta peržiūrėti ir suderinti su ES, Tarptautinės standartizacijos organizacijos ir kitų šalių standartizacijos organizacijų (DIN ir kt.) analitiniais standartais pagrindinius aplinkos objektų kokybės analitinio nustatymo standartus.
Daugiau dėmesio turi būti skiriama savanoriškumo principui. Tai ypač svarbu įgyvendinant aplinkosauginį ženklinimą, skatinant saugią aplinkai įmonių vadybą. Lietuva artimiausiu metu šioje srityje turėtų priimti ES reikalavimus atitinkančius standartus.
6.1.4. Poveikio aplinkai vertinimas. Tai viena svarbiausių prevencinių priemonių, įgalinančių išvengti neigiamų aplinkos pokyčių. Poveikio aplinkai vertinimas turi užtikrinti, kad galimas ekonominės plėtros poveikis aplinkai bus įvertintas ir į jį bus atsižvelgta prieš pradedant ūkinę veiklą. Taikant poveikio aplinkai vertinimo procedūras, numatomas ūkinės veiklos poveikis aplinkai, parengiamos priemonės neigiamam poveikiui išvengti arba sušvelninti, pasirenkami priimtiniausi ekonominės veiklos plėtros variantai.
Priimtame Poveikio aplinkai vertinimo įstatyme bei rengiamuose poįstatyminiuose aktuose numatoma įtvirtinti naujus poveikio aplinkai vertinimo principus, atitinkančius situaciją šalyje bei priderintus prie tarptautinių reikalavimų, įteisintų ES direktyvoje, bei Poveikio aplinkai vertinimo tarpvalstybiniame kontekste konvencijos. Nauja poveikio aplinkai procedūra turėtų numatyti dideles galimybes dalyvauti visuomenei priimant sprendimus, užtikrinti informacijos viešumą.
6.2. Teritorijų planavimas
Nuo teritorijų planavimo priklauso ne tik krašto tvarkymas, bet ir valstybinės bei regioninės aplinkos politikos įgyvendinimas. Planavimo tikslas – sudaryti prielaidas subalansuotai šalies teritorijos raidai, formuoti sveiką ir harmoningą žmonių gyvenamąją, darbo ir poilsio aplinką, racionaliai naudoti gamtos išteklius, išsaugoti gamtines ir kultūrines kraštovaizdžio vertybes, bendrąjį aplinkos ekologinį stabilumą, formuoti gyvenamųjų vietovių sistemos plėtojimo politiką atsižvelgiant į aplinkos apsaugos tikslus, diferencijuoti krašto tvarkymą pagal šalies gamtinių sąlygų skirtumus ir kt. Planuojant teritorijas, nustatoma teritorijų paskirtis, prioritetai, jų galimas naudojimas ir raidos kryptys, gamtonaudos ir aplinkosaugos režimas, žemės, vandenų, miškų ir gyvenviečių tvarkymas bei infrastruktūros objektų išdėstymas derinant visų ūkio veiklos sričių poreikius su aplinkos apsaugos interesais.
Aplinkosaugoje pereinant prie neigiamų pasekmių priežasčių šalinimo, viena svarbiausių prevencinių priemonių gamtinių išteklių ir kraštovaizdžio apsaugos srityje yra aplinkosauginio teritorijų planavimo sistemos sukūrimas bei aplinkosaugos reikalavimų įvertinimas, aplinkosauginės dalies parengimas rengiant bendruosius bei detalius teritorijų planavimo dokumentus.
Aplinkos apsaugos valstybinei bei regioninei politikai įgyvendinti svarbūs visi bendrojo, specialiojo ir detaliojo teritorijų planavimo dokumentai. Specialiesiems aplinkosaugos planavimo dokumentams pirmiausiai priskiriamos saugomų teritorijų planavimo, gamtinio karkaso, gamtinių išteklių naudojimo ir apsaugos bei kitos schemos, taip pat regioninės aplinkosaugos programos. Aplinkosaugos priemonės, numatytos bendruosiuose planuose, kuriamos specialiojo planavimo dokumentuose – miškotvarkos, žemėtvarkos (laukotvarkos), vandentvarkos, rekreacinio naudojimo, urbanistinės plėtros, infrastruktūros objektų išdėstymo bei plėtojimo ir, žinoma, aplinkosaugos planuose, formuojančiuose ir reguliuojančiuose įvairios paskirties žemės naudmenų bei infrastruktūros plėtros strategiją ir tvarkymo programas.
6.3. Ekonominės priemonės
Įgyvendinant aplinkos apsaugos strateginius tikslus, ekonominės priemonės yra skirtos taršos mažinimui ir prevencijai, atliekų mažinimui bei utilizavimui, gamtos išteklių tausojimui. Šios priemonės – tai mokesčiai už gamtos išteklių naudojimą, aplinkos teršimą, vartotojų mokesčiai, mokesčių lengvatos, mokesčių diferencijavimas, subsidijos, paskolos, fondai. Ekonominės priemonės turi šių privalumų:
- atitinka principą „teršėjas(vartotojas) moka“,
- yra lankstesnės negu administraciniai svertai (ūkio subjektams, vartotojams ir teršėjams mokėti baudą turi būti mažiau naudinga negu investuoti į švaresnę gamybą),
- yra dinamiškos ir skatina nuolat tobulėti,
- yra demokratiškos, nes sprendimų priėmimo teisė paliekama (kaip, ką ir kada keisti) gamtos išteklių vartotojams bei aplinkos teršėjams.
Kuriant ir tobulinant ekonominių priemonių sistemą, būtina atsižvelgti į šiuos kriterijus:
- efektyvumo: priemonės turėtų būti skirtos taršos mažinimui jos šaltinyje,
- paprastumo: priemonės turėtų būti nesunkiai įgyvendinamos ir valdomos, o jų įgyvendinimo išlaidos ir nauda gerai apgalvotos,
- priimtinumo: vykdomos priemonės bus veiksmingos, jeigu jos bus priimtinos visuomenei ir jeigu jas pavyks įtraukti į jau esančią rinkos ir institucinę sistemą,
- aiškumo: taikomos priemonės turėtų būti suprantamos, nesukeliančios dviprasmybių,
- ekonominio efektyvumo: priemonės turėtų skatinti siekti mažiausių sąnaudų reikalaujančių sprendimų,
- socialinio teisingumo: ekonominės priemonės neturėtų tapti našta socialiai remtiniems bei tiesiogiai nesinaudojantiems gamtos ištekliais ir neteršiantiems aplinkos visuomenės nariams.
6.3.1. Mokesčiai už gamtos išteklių naudojimą. Ši priemonė galioja nuo 1992 m. Daugumos išteklių naudojimas pastaruoju metu sumažėjęs ir nesiekia leidžiamų limitų. Padidėjus kai kurių išteklių naudojimui (pvz., durpės, dalis biotos išteklių), būtina daugiau dėmesio skirti mokesčių iniciatyvinei reikšmei: riboti naudojamų išteklių kiekius, skatinti jų perdirbimą. Turi būti sukurti nauji apmokestinimo principai biotos išteklių naudojimui reguliuoti.
6.3.2. Mokesčiai ir baudos už teršimą. Mokesčių sistema peržiūrima norint padidinti jos veiksmingumą ir efektyvumą. Rekomenduojama pakeisti apmokestinamų teršalų sąrašą sumažinant jų skaičių ir suskirstant į grupes pagal pavojingumo klases bei išskiriant svarbiausius – SO2, NOx, kietąsias daleles ore, BDS, suspenduotas medžiagas, azotą, fosforą vandenyje ir kt. Turi būti peržiūrėti mokesčių tarifų dydžiai daugiau siejant juos su aplinkos apsaugos tikslais.
6.3.3. Vartotojų mokesčiai. Rekomenduojama taip sutvarkyti mokesčius už vandens naudojimą, nutekamųjų vandenų valymą, buitinių ir pramonės atliekų sutvarkymą, kad jie padengtų išlaidas, skatintų taupiai naudoti vandenį ir kitus išteklius bei mažinti nuotekų ir atliekų kiekį.
6.4. Finansinės priemonės
Veiksmų programoje numatytų aplinkosaugos priemonių įgyvendinimas labai priklausys nuo jų finansavimo galimybių. Valstybės biudžeto, užsienio valstybių bei tarptautinių organizacijų kreditai ir parama, aplinkosaugos mokesčių ir kt. lėšos kiekvienais metais yra skirtingos, todėl veiksmų programos finansavimas bus svarstomas ir tvirtinamas atskirai.
6.4.1. Investicijos į aplinkos apsaugą. Didžiausią investicijų į aplinkosaugą dalį sudaro valstybės biudžeto asignavimai, o kitą dalį – užsienio valstybių bei tarptautinių organizacijų teikiami kreditai ir subsidijos, savivaldybių finansiniai ištekliai bei pačių įmonių lėšos. Šiuo metu didžioji investicijų į aplinkos apsaugą dalis skiriama vandenvalos įrenginių statybai. Šios investicijos numatytos Valstybės investicijų programoje. Dabartinė dotacijų teikimo savivaldos institucijoms sistema neskatina jų įgyvendinti aplinkosaugos projektus, todėl būtina ieškoti efektyvesnio investicijų teikimo ir projektų įgyvendinimo kontrolės mechanizmo.
6.4.2. Finansavimas iš vartotojų mokesčių. Reikia stengtis pereiti nuo dabartinės sistemos, pagal kurią visi mokesčių mokėtojai per valstybės biudžetą padengia vartotojų (teršėjų) padarytus nuostolius, prie sistemos, pagal kurią vartotojai (teršėjai) tiesiogiai padengia nuostolius dėl savo veiklos poveikio aplinkai. Taip būtų įgyvendinamas principas „teršėjas moka“. Tam artimiausiu metu turi būti pakeista tarifų formavimo politika. Vienas svarbiausių pasikeitimų būtų perėjimas prie aplinkosaugos objektų kreditavimo sistemos.
6.4.3. Aplinkos apsaugos investicijų fondas. Norint skatinti atliekų ir taršos mažinimą ir sukaupti papildomų lėšų, artimiausiu metu tikslinga įsteigti aplinkos apsaugos investicijų fondą. Svarbiausias aplinkos apsaugos investicijų fondo uždavinys turėtų būti padėti padengti ekonomiškai pagrįstas išteklių taupymo, įmonių taršos mažinimo projektų išlaidas. Įgyvendinus projektus, atsipirkusios lėšos būtų panaudojamos aplinkos apsaugos investicijų fondo paskoloms grąžinti, tuo atnaujinant ir didinant fondą.
6.5. Aplinkos monitoringas, moksliniai tyrimai, informacijos fondas
6.5.1. Aplinkos monitoringas
Aplinkos monitoringo sistemai tobulinti artimiausiu metu turi būti įgyvendintos šios priemonės:
- priimtas aplinkos monitoringo įstatymas ir parengti bei patvirtinti nuostatai,
- peržiūrėta Valstybinio aplinkos monitoringo programa ir jos metodologija pagal tarptautinius standartus, kad gautus rezultatus būtų galima lyginti su kitų šalių duomenimis,
- parengti aplinkos kokybės stebėjimo, mėginių paėmimo, analitinių darbų ir duomenų apdorojimo standartai pagal tarptautinius reikalavimus (ISO 14 000),
- atnaujinta lauko stebėjimo ir mėginių paėmimo įranga, laboratoriniai prietaisai, įsigyta duomenų apdorojimo technika bei programinė įranga,
- peržiūrėtos aplinkos monitoringo stočių vietos, jų įranga. Nustatyti kriterijai, pagal kuriuos galima įvertinti aplinkos stebėjimo postų išdėstymo vietas, parengti įrangos pakeitimo ir tinklo gerinimo planai,
- tobulinamas AAM struktūrinių padalinių bei kitų institucijų, vykdančių valstybinį aplinkos monitoringą, koordinavimas, ypač perduodant ir apdorojant duomenis,
- parengtos specialios saugomų teritorijų (valstybinių rezervatų, nacionalinių ir regioninių parkų, draustinių ir kt.) monitoringo programos.
6.5.2. Aplinkos moksliniai tyrimai
Rekomendacijos aplinkos moksliniams tyrimams tobulinti:
- parengti valstybinę aplinkos apsaugos mokslinių tyrimų programą, pagal kurią būtų finansuojami pagrindiniai aplinkos mokslinio tyrimo darbai,
- sudaryti aplinkos mokslinio tyrimo darbų ir demonstracinių projektų registrą ir kasmet rengti ataskaitas apie projektų vykdymo rezultatus bei jų naudą aplinkos apsaugai,
- atlikti valstybės finansuojamų universitetų ir mokslinio tyrimo institutų aplinkosaugos darbo analizę ir nustatyti veiklos sritis, kurių dabartinės programos neapima arba kuriose darbai iš dalies sutampa,
- universitetų ir mokslinio tyrimo institutų finansavimą aplinkos apsaugos darbams skirti konkurso tvarka pagal projektų pasiūlymus,
- sudaryti geresnes sąlygas Lietuvos mokslininkams dalyvauti tarptautiniuose projektuose.
6.5.3. Duomenų ir informacijos valdymas
Artimiausiu metu turi būti parengta aplinkos apsaugos informacijos sistemos kūrimo strategija įvertinant naujausius vadybos bei informacijos technologijų (kompiuterinių-programinių sistemų bei telekomunikacijų) laimėjimus.
Prioritetiniai uždaviniai informacijos valdymo srityje:
- toliau plėsti gamtos objektų valstybinius kadastrus ir registrus, plėtoti egzistuojančias kompiuterines duomenų bazes, skirtas statistinei aplinkosaugos informacijai apie įmonių veiklą rinkti ir analizuoti, integruoti šią informaciją su geoinformacijos sistemomis bei kita aplinkosaugos informacija,
- suvienodinti duomenų formatus kaupiant, tikrinant, saugant ir perduodant aplinkos monitoringo, gamtinių išteklių naudojimo, kraštovaizdžio apsaugos ir kitą aplinkosaugos informaciją,
- sukurti duomenų ir informacijos apie aplinkos kokybę ir gamtos išteklius apsikeitimo tarp Prezidentūros, Seimo, Vyriausybės, ministerijų ir kitų valstybės institucijų bei savivaldybių sistemą,
- sudaryti visuomenei, nevyriausybinėms organizacijoms galimybę gauti informaciją, įgyvendinti ekologinės informacijos laisvės politiką, kuri remtųsi visuomenės informavimo teisės aktais, suderintais su ES reikalavimais,
- sujungti AAM bei kitas šalies institucijas, dirbančias aplinkosaugos darbą (universitetus ir mokslinio tyrimo organizacijas), vientisu kompiuteriniu tinklu, kuriame būtų elektroninio pašto skelbimų lentos, informacijos apsikeitimo ir ryšio su pasauliniais tinklais (Internet) galimybės,
- sukurti palydovinės informacijos priėmimo padalinį, kuris priimtų palydovinę informaciją, ją apdorotų ir formuotų skaitmeninius aplinkosaugos teminius žemėlapius remdamasis periodine ir operatyvia informacija, gaunama iš palydovų.
6.6. Visuomenės informavimas ir švietimas aplinkosaugos klausimais
Visuomenės dalyvavimas realizuojant aplinkos apsaugos tikslus yra vienas pagrindinių sėkmingo aplinkos apsaugos strategijos įgyvendinimo garantų. Tam reikia:
- kad visuomenė turėtų žinių, patirties ir įgūdžių įgyvendinti subalansuotos plėtros uždavinius,
- kad visuomenė būtų informuota apie aplinkos apsaugos problemas ir suinteresuota jų sprendimu,
- skatinti visuomenę aktyviai dalyvauti aplinkos apsaugos politikoje ir veikloje,
- remti visuomenines aplinkosaugos organizacijas, gerinti informacijos pateikimą per visuomenės informavimo priemones, propaguoti ekologiškai švarios produkcijos gamybą ir vartojimą, energijos ir žaliavų taupymą.
Gerinant visuomenės informavimą ir švietimą, numatoma:
- sukurti visuomenės informavimo aplinkosaugos klausimais sistemą atsižvelgiant į rengiamą JTO Europos ekonominės komisijos konvenciją dėl informacijos apie aplinkos būklę skleidimo ir visuomenės dalyvavimo sprendžiant aplinkosaugos problemas,
- sukurti informacijos aplinkos apsaugos klausimais teikimo visuomenei sistemą,
- parengti ir įgyvendinti kvalifikacijos kėlimo ekologinio švietimo srityje programas dėstytojams ir mokytojams,
- įtraukti ekologinio švietimo ir aplinkosaugos mokymą į visų pakopų mokymo įstaigų programas,
- organizuoti moksleivių ir studentų mokslinių ir techninių aplinkos apsaugos projektų konkursus, įvairią papildomą ekologinio ugdymo veiklą,
- parengti ir įgyvendinti aplinkosaugos mokymo programas valstybės ir savivaldos institucijų tarnautojams,
- parengti ir įgyvendinti aplinkosaugos mokymo programas įmonių ir aplinkos apsaugos objektų specialistams ir kt.,
- parengti ir išleisti leidinius apie aplinkos kokybės, gamtinių išteklių apsaugos, kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės išsaugojimo svarbą, veiksmus ir jų įgyvendinimą.
7. APIBENDRINIMAS
Parengtoje aplinkos apsaugos strategijoje įvertinta aplinkos būklė, suformuluoti aplinkos apsaugos tikslai bei prioritetai, parengta priemonių programa, numatyti lauktini rezultatai. Kaip seksis įgyvendinti numatytas priemones, realizuoti tikslus, priklausys nuo daugelio veiksnių. Būtina suprasti, kad padarytas tik pirmas žingsnis. Jei norima, kad strategija neliktų tik dokumentas, reikia ją paversti nuolat atsinaujinančiu procesu, mokantis iš klaidų ir ieškant naujų kelių numatytiems tikslams pasiekti. Kad būtų efektyviai įgyvendinama Valstybinės aplinkos apsaugos strategijos veiksmų programa, būtina užtikrinti visų suinteresuotų valstybės, savivaldos organizacijų ir nevyriausybinių institucijų veiksmų planavimą, koordinavimą bei grįžtamąjį ryšį. Tokiu būdu įgyvendinus strategijoje numatytas svarbiausias priemones, tolesnius veiksmus būtų galima patikslinti bei papildyti.
Norint įgyvendinti Valstybinę aplinkos apsaugos strategijos veiksmų programą, būtina:
- kasmet parengti strategijos įgyvendinimo veiksmų planus,
- pagrįsti reikiamų lėšų kiekį numatytų priemonių finansavimui užtikrinti,
- užtikrinti numatytų priemonių įgyvendinimą laiku,
- nustatyta tvarka parinkti programų vykdytojus,
- kontroliuoti strategijos veiksmų programos vykdymą ir lėšų naudojimą.
Norint palengvinti ir paspartinti strategijos veiksmų įgyvendinimą, prie AAM siūloma sukurti tarpinstitucinę Valstybinės aplinkos apsaugos strategijos įgyvendinimo koordinavimo grupę. Ji turėtų koordinuoti ir kontroliuoti veiksmų programos įgyvendinimą. Pagal koordinavimo grupės išvadas strategija būtų reguliariai peržiūrima ir pritaikoma prie besikeičiančių aplinkos, ekonominių ir socialinių sąlygų. Strategijos veiksmų programa kasmet turi būti peržiūrima remiantis:
- naujais Lietuvos ūkio šakų plėtros planais,
- įstatymų pokyčiais,
- aplinkosaugos informacija,
- ES, kitų tarptautinių organizacijų sutarčių reikalavimais,
- lėšomis, skirtomis aplinkos apsaugai,
- visuomenės aplinkosaugos poreikiais
SANTRUMPOS
| AAM |
– Aplinkos apsaugos ministerija |
| AB |
– akcinė bendrovė |
| AE |
– atominė elektrinė |
| BDS |
– biologinis deguonies sunaudojimas |
| DIN |
– Vokietijos standartizavimo institutas |
| DLT |
– didžiausia leistina tarša |
| ES |
– Europos Sąjunga |
| ET |
– Europos Taryba |
| HAE |
– hidroakumuliacinė elektrinė |
| HE |
– hidroelektrinė |
| ISO |
– Tarptautinė standartizacijos organizacija |
| JTO |
– Jungtinių Tautų Organizacija |
| LRV |
– Lietuvos Respublikos Vyriausybė |
______________