LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖ
N U T A R I M A S
DĖL RYTŲ LIETUVOS RAJONŲ SOCIALINIO PLĖTOJIMO 1996–2000 METŲ PROGRAMOS
1996 m. liepos 25 d. Nr. 882
Vilnius
1. Pritarti Regioninių problemų ir tautinių mažumų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės parengtai Rytų Lietuvos rajonų socialinio plėtojimo 1996–2000 metų programai (santrauka pridedama).
2. Pavesti Regioninių problemų ir tautinių mažumų departamentui prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės kartu su suinteresuotomis ministerijomis, Vilniaus ir Utenos apskričių valdytojais ir rajonų savivaldybėmis, rengiant ir tikslinant Lietuvos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų metinius projektus, atsižvelgti į Rytų Lietuvos rajonų socialinio plėtojimo 1996–2000 metų programą.
3. Regioninių problemų ir tautinių mažumų departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės turi koordinuoti Rytų Lietuvos rajonų socialinio plėtojimo 1996–2000 metų programos vykdymą.
PATVIRTINTA
Lietuvos Respublikos Vyriausybės
1996 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 882
Rytų Lietuvos rajonų socialinio plėtojimo 1996–2000 metų programa (santrauka)
Bendroji dalis
1. Rytų Lietuvos rajonų socialinio plėtojimo 1996-2000 metų programa (toliau vadinama – programa) parengta vykdant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. birželio 15 d. nutarimą Nr. 480 „Dėl Vilniaus krašto grįžimo Lietuvai 55-ųjų metinių“ (Žin., 1994, Nr. 47-883).
2. Svarbiausiasis programos tikslas yra įvertinti Rytų Lietuvos rajonų socialinę raidą pastaraisiais metais bei jos materialinės bazės pokyčius ir pateikti pasiūlymus dėl šių rajonų socialinio plėtojimo ir investicijų šiuose rajonuose, atsižvelgiant į įvairiakalbio krašto reikmes kuriant demokratinę Lietuvos valstybę, siekiant sparčiau integruotis į Lietuvos valstybės gyvenimą.
3. Programoje pateikta informacija apie Rytų Lietuvos rajonų ekonominę, socialinę, kultūrinę, demografinę būklę ir jos kaitą, įvairių rodiklių palyginimas su kitų rajonų vidurkiais leidžia daryti esminę išvadą, jog Rytų Lietuvos rajonai nepajėgia suformuoti savivaldybių biudžetų, užtikrinančių, kad atskaitymų bendroms reikmėms (fizinių asmenų pajamų mokestis, juridinių asmenų pelno mokestis ir kt.) užtektų dabartinio lygio socialinei sričiai išlaikyti.
4. Siūlomi šie sprendimai:
4.1. pripažinti, kad Rytų Lietuvos rajonų socialinis plėtojimas – prioritetinė Lietuvos Respublikos Vyriausybės veiklos kryptis. Tai leistų tikėtis didesnės įvairių fondų bei tarptautinių organizacijų finansinės paramos;
5. Kadangi dabar Rytų Lietuvos rajonų spartus socialinis plėtojimas neįmanomas, reikia plėtoti ekonomiką, ir tai padėtų plėsti socialinę sritį.
Savivaldybių finansinė būklė
6. Silpna pramonė, menkas žemės ūkio gamybos lygis, investicijų į smulkų ir vidutinį verslą bei turizmą stoka sąlygojo sunkią Rytų Lietuvos rajonų savivaldybių finansinę būklę, lėšų stinga net būtiniausioms švietimo, kultūros, sveikatos apsaugos, valdymo reikmėms. 1994 metais valstybės dotacijos ir subsidijos sudarė vidutiniškai 45 procentus Rytų Lietuvos rajonų biudžetų pajamų, dotacijų reikia vis daugiau. Brangsta socialinių objektų eksploatavimas, didėja nedarbas, ir dotuoti šiuos rajonus valstybei gali tapti per sunku, todėl būtina sparčiau plėtoti ūkį, teikti didesnę paramą verslininkams, ūkininkams, gyvybingoms žemės ūkio bendrovėms, sumaniau naudoti gamtos išteklius, miškus, rekreacinį potencialą, skatinti naujų darbo vietų kūrimą.
Veiksmingesnė ūkinė veikla, didesni uždarbiai padidintų atskaitymus socialinei sričiai plėsti, pagerintų šio krašto gyventojų socialinio draudimo sistemos finansinę būklę. Dabar visų Rytų Lietuvos rajonų valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetai dotuojami.
Vidutinės piniginės pajamos vienam namų ūkio nariui Rytų Lietuvoje net 16 procentų mažesnės už valstybės vidurkį. Ypač sunkiai verčiasi samdomų žemės ūkio darbuotojų šeimos, gaudamos per mėnesį tik po 115 litų vienam nariui (Lietuvos vidurkis – 152 litai).
Demografinė būklė
7. Rytų Lietuva – įvairiakalbis žemdirbių kraštas. Čia gyvena dešimtadalis Lietuvos gyventojų, pusė iš jų – lietuviai, trečdalis – lenkai, dešimtadalis – rusai, yra ukrainiečių, baltarusių, latvių, totorių, karaimų ir kitų tautybių žmonių. Dauguma Šalčininkų ir Vilniaus rajonų gyventojų – lenkai. Lietuviai čia – tautinė mažuma.
Sparčiau nei kitur šiuose rajonuose mažėja gimstamumas: 1993 metais gyventojų skaičiaus natūralus mažėjimas sudarė net 41 procentą viso sumažėjimo kituose rajonuose, 1994 metais – 33 procentus.
Reikėtų labiau remti šeimas, auginančias vaikus (būstas, pašalpos, nemokamas gydymas, mokyklinė apranga, apavas, maistas ir kt.).
Gamtos turtai ir verslai
8. Rytų Lietuvos rajonai užima 22,3 procento Lietuvos teritorijos. Ariamoji žemė sudaro tik 30 procentų bendro ploto (Lietuvoje – 46 procentus). Žemė prastesnė, ūkininkavimo sąlygos sunkesnės, mažesni derliai, produkcijos gamybos išlaidos didesnės negu kituose Lietuvos rajonuose.
9. Didžiausias turtas – miškai, užimantys beveik 43 procentus Rytų Lietuvos rajonų teritorijos (visoje Lietuvoje – 30 procentų). Per metus visame miškų plote priauga apie 2 mln. kub. metrų medienos (iškertama 0,7–0,8 mln. kub. metrų, perdirbama vietos lentpjūvėse ar stalių dirbtuvėse tik apie 42 tūkst. kub. metrų rąstų, pagaminama 20 tūkst. kub. metrų pjautinės miško medžiagos). Daugiausia išvežama neapdirbta mediena.
Būtų tikslinga Rytų Lietuvoje sukurti modernią medienos perdirbimo pramonę, panaudojant buvusių pramonės ar kitų šio krašto įmonių pastatus.
10. Rytų Lietuvos rajonų žemės gelmėse slūgso nemaži žvyro, smėlio, molio klodai, tačiau sumažėjus statybų šių naudingųjų iškasenų reikšmė krašto ekonomikai pasidarė menkesnė.
11. Rytų Lietuvos rajonų pramonės įmonėse pagaminama tik 3 procentai Lietuvos pramonės produkcijos, nors šiuose rajonuose gyvena 10 procentų Lietuvos gyventojų. Labiau išplėtota įvairiašakė pramonė tik Trakų ir Švenčionių rajonuose, kitur vyrauja nedidelės maisto ir lengvosios pramonės įmonės. Tą patį iliustruoja ir kitas palyginimas – Rytų Lietuvos rajonuose gyvena beveik 19 procentų Lietuvos rajonų gyventojų, pramonė sudaro tik 6 procentus produkcijos, pagamintos visų rajonų įmonėse, o pramoninis personalas – 12 procentų visų rajonų pramonės darbuotojų. Tuo tarpu statybų darbuotojai sudaro net 23,4 procento visų rajonų statybininkų.
Pereinant į rinkos ekonomiką, gamybiniai verslai patyrė smarkų nuosmukį. Didėja tik pjautinės miško medžiagos gamyba.
12. Valstybinės žemės ūkio programos daro menką poveikį Rytų Lietuvos rajonų žemės ūkio gamybai. Mėsos programoje nurodyta, kad Rytų Lietuvoje tikslingiausia auginti mėsinius galvijus, sėti ne javus, o daugiametes žoles, tačiau žmonės ir toliau sėja javus ir laiko melžiamas karves, nes valstybės parama verslui nepakankama. Grūdų programoje siūloma Rytų Lietuvos rajonuose auginti grikius, tačiau pagal pastarųjų dvejų metų rezultatus sunku tikėtis, kad ši įnoringa kultūra per artimiausius penkerius metus užims ženklesnę vietą tarp kitų kultūrų.
13. Lėtai įgyvendinamos reformos, todėl negali funkcionuoti žemės rinka. Iki 1996 metų pradžios Rytų Lietuvos rajonuose kitiems naudotojams perleisti tik 169 nedideli žemės ūkio paskirties plotai (dažniausiai paveldimi ar dovanojami). Tačiau rajonuose, kuriuose spartesnė žemės reforma, teisiškai įforminama nuosavybė, greičiau formuojasi žemės rinkos funkcionavimo, ūkių stambinimo sąlygos.
14. Bankrutuoja žemės ūkio bendrovės, todėl „Agrochemijos“, melioracijos įmonės, žemės ūkio mokyklos, pavieniai mechanizatoriai nebeįstengia suteikti reikiamų agroserviso paslaugų. Tuo tarpu žemės ūkio kooperatinės bendrovės steigiamos lėtai. Ūkininkai bei kooperatyvai neturi lėšų technikai pirkti (taikoma 30 procentų nuolaida nebepakankama).
15. Siūlomos šios priemonės žemės ūkiui plėtoti:
15.1. peržiūrėti ūkininkų rėmimo koncepciją ir teikti valstybės paramą ne tik stambiems, bet ir mažesniems nei 15 hektarų ūkiams, taip pat teikti finansinę paramą tik perspektyvioms žemės ūkio bendrovėms;
16. Įgyvendinant reformą, Rytų Lietuvos rajonuose daugėja privačių įmonių. Daugiausia įsikūrė individualių įmonių (net 64 procentai visų įmonių). Didesnė jų dalis turi mažosios įmonės statusą, naudojasi didelėmis mokesčių lengvatomis (Lietuvoje šį statusą turi tik 38,6 procento visų įmonių). Tačiau ir tai per daug neskatina investicijų. Kas penkta įregistruota individuali įmonė neplėtoja verslų ir nedeklaruoja savo pajamų mokesčių inspekcijai, o ir deklaruojančiųjų metinės pajamos vos padengia prekių kainą bei cirkuliacijos (gamybos) išlaidas. Individualioms įmonėms būdingas greitas likvidumas, nes tai daugiausia prekybos įmonės, kur nereikia didelių kapitalo investicijų į ilgalaikius projektus. Išimtis – nedidelio pajėgumo (0,5–5 tonos per parą) skerdyklos, mėsos perdirbimo cechai, kepyklos (1,2–1,5 tonos per parą), kurių dabar yra po 4-5 kiekviename Rytų Lietuvos rajone. Kai kuriuose rajonuose įrengti pašarinių miltų malūnai, įsteigtos pieno perdirbimo įmonės. Jeigu valstybė teiktų didesnę paramą, daugiau būtų steigiama mėsos ir pieno, daržininkystės bei sodininkystės produkcijos perdirbimo ir parengimo vartoti įmonių, didėtų gyventojų užimtumas.
Individualios įmonės greitai užpildo rinkos spragas, mažina nedarbą, tačiau jų poveikis ūkio raidai turėtų būti žymiai didesnis, todėl būtina valstybės parama – lengvatinės paskolos.
17. Menką paramą Rytų Lietuvos rajonų ūkiui teikia užsienio investicijos, čia įregistruotos tik 98 bendros įmonės bei kelių užsienio firmų filialai ar atstovybės. Dalis bendrų įmonių neveikia. Užsienio investicijos nedidelės. Jeigu atskirtume penketą didžiausių bendrų įmonių, tokių kaip akcinė bendrovė „Grigiškės“, uždaroji akcinė bendrovė „Enwillih“ Elektrėnuose, akcinė bendrovė „Stikloplastika“ Šalčininkuose, uždaroji akcinė bendrovė „Varėngrybas“, uždaroji akcinė bendrovė „Veka auto“ Lentvaryje, vienai bendrai įmonei Rytų Lietuvoje tektų vidutiniškai tik apie 30 tūkst. litų užsienio investicijų. Kai kurie užsienio partneriai pinigais ar turtu įmokėjo tik pradinį įnašą, o likusią sumą (3/4 perkamų akcijų vertės) apmokėjo reinvestuodami jiems tenkančią bendros įmonės pelno dalį.
Pastaruosius penkerius metus į Rytų Lietuvos rajonus iš esmės neinvestuojama.
18. Siūlomos šios priemonės investicijoms skatinti ir pramonei plėtoti:
18.1. skirti lengvatines paskolas mažų įmonių gamybiniams verslams plėtoti, prioritetiniais laikyti investicijų projektus, kuriuose numatyta kompleksiškai plėtoti žemės ūkį ir pramonę, daugiau naudoti vietos resursų, kurti naujas darbo vietas;
19. Reikėtų ryžtingiau atsisakyti neefektyvių šilumos tiekimo sistemų kaimuose, turinčių itin menką naudingąjį koeficientą ir nešančių didžiulius energijos nuostolius lauko tinkluose, diegti ekonomiškas vietines šildymo sistemas ir atnaujinti esamas, taip pat sparčiau pertvarkyti rajonines katilines medienai (biokurui) deginti, nes šio kuro daugės plėtojant medienos pramonę.
20. Kaimo gyventojams, moksleiviams labai aktualios transporto problemos, tačiau savivaldybės stokoja lėšų keliams tvarkyti, nuostolingiems, bet būtiniems autobusų reisams dotuoti. Šios problemos būdingos visai Lietuvai, todėl turėtų būti ieškoma bendrų sprendimų.
21. Valstybei reikėtų finansuoti Nacionalinę turizmo plėtojimo programą. Nepasiteisino viltys, kad turizmo galimybėmis susidomės užsienio kompanijos, privatūs užsienio bei vietos verslininkai. Apskrityse reikėtų įsteigti turizmo organizavimo tarnybas, kurios rengtų verslo planus, investicinius projektus, bandytų suvienyti ūkio subjektų interesus.
22. Valstybės investicijų 1996–1998 metų programoje ekologijai skirta 849 mln. litų investicijų. Rytų Lietuvos rajonams numatyta tik 3 mln. litų (0,35 procento visų investicijų). Tokią padėtį reikia neatidėliotinai taisyti. Siūloma suteikti savivaldybėms lėšų sąvartynams bei kitiems gamtos apsaugos objektams tvarkyti.
Socialinė infrastruktūra
23. Socialinės infrastruktūros materialinė bazė stipresnė Ignalinos, Molėtų, Širvintų, Zarasų rajonuose. Kituose rajonuose (išskyrus Vilniaus) ji atitinka Lietuvos vidurkį. Vykdant agrarinę reformą, kinta gyventojų buitinės bei kultūrinės reikmės, atsiranda naujų, atsižvelgiant į tai, pertvarkoma ankstesniais metais kurta kaimo gyventojų buitinio bei kultūrinio aptarnavimo įmonių ir įstaigų sistema. Ši sistema pagal laipsniuotą (kokybės požiūriu) paslaugų teritorinį išdėstymą atitinka tarptautinius standartus ir iš esmės neprieštaringa šiandienos reikmėms, tačiau kai kurie ankstesniais metais kurtos socialinės infrastruktūros elementai keičiantis paklausai darosi nereikalingi, kitus – priešingai – būtina plėtoti.
Kaimo gyventojų aptarnavimo sistemą būtina rekonstruoti stengiantis kiek galima išsaugoti ankstesniais metais sukurtas materialines vertybes – pastatus ir įrenginius, jeigu tai tikslinga, juos pritaikyti naujoms visuomenės reikmėms, atitinkamai pertvarkius ir atnaujinus. Tokia nuostata sudaro sąlygas mažiausiomis investicijomis keisti aptarnavimo sferos objektų turinį pagal kintančią paklausą.
Gyvenamoji statyba
24. Bendras ekonomikos nuosmukis skaudžiausiai atsiliepė gyvenamajai statybai, Rytų Lietuvos rajonuose pastaraisiais metais pastatoma triskart mažiau gyvenamojo ploto negu 1990 metais. Sparčiau nei kitur didėja eilės valstybės paramai gauti apsirūpinant būstu. Beveik neskiriama lėšų gyvenamiesiems namams remontuoti, komunalinio ūkio reikmėms. Ypač aktuali problema – atvykstančių mokytojų aprūpinimas būstu. Dauguma jų neturi lėšų nuosavam būstui statyti, atvažiuoja dirbti laikinai, todėl kiekvienoje savivaldybėje būtinas atitinkamas valstybinių butų fondas.
Ikimokyklinės įstaigos
25. Atkuriant privatų žemės ūkį, išformavus visuomeninius ūkius, mažiau reikia kaimo vaikų darželių. Jau 1991 metais Rytų Lietuvos rajonų kaimo vaikų darželiuose buvo užimta tiktai 30–35 procentai vietų.
Vietovėse, kuriose tikslinga įkurti naujas ar plėsti esamas pradines mokyklas, į jas pigiausia būtų pertvarkyti vaikų darželių pastatus. Pagal programos rengėjų 1995 metų birželį vietose patikslintus duomenis šiuose rajonuose apie 20–21 procentą kaimo vaikų darželių pastatų jau iš dalies arba visiškai pritaikyta švietimo reikmėms. Kai kuriuose rajonuose, ypač Švenčionių, įsteigta nemažai darželių-mokyklų. Į rekonstruotus buvusių darželių pastatus jau yra persikėlusių medicinos punktų, bibliotekų, žmonių su negale globos namų ir kitų socialinės sferos įstaigų.
Ikimokyklinių įstaigų būklė neatitinka šių dienų reikalavimų, kurie nuolat keičiasi, todėl būtina nuolat analizuoti šių įstaigų būklę bei poreikį. Daugelis pagal paskirtį eksploatuojamų ar restruktūrizuotų darželių pastatų jau 10–12 metų kapitališkai neremontuoti, ypač susidėvėjusi stogų danga, vietiniai šildymo įrengimai. Artimiausiu metu būtina skirti dotacijas kaimo vaikų darželių ir mokyklų- darželių pastatams kapitališkai remontuoti.
Mokyklos
26. Mokyklos Lietuvos kaimo vietovėse nesurenka reikiamo skaičiaus moksleivių, todėl naujų mokyklų statyti daugeliu atvejų nereikia. Švietimo ir mokslo ministerijos duomenimis Lietuvoje yra 40 pradinių mokyklų, kuriose mokosi 3–5 mokiniai, 38 pagrindinės (devynmetės) mokyklos, turinčios po 16–40 mokinių, ir 103 vidurinės mokyklos, turinčios po 100 kaimų ir miestelių vaikų. Miestų mokyklų klasėse vidutiniškai sėdi po 21 mokinį, o kaimų mokyklų klasėse – vidutiniškai po 12,3 mokinio. Patogiausia Šalčininkų rajono mokyklose: miestų mokyklų klasėse vidutiniškai mokosi po 16,2 mokinio, o kaimuose – 9,7 mokinio. Šalčininkų ir Vilniaus rajonuose labiausiai trūksta klasių steigiamoms lietuviškoms mokykloms.
Rytų Lietuvos rajonuose pastaraisiais metais ėmė daugėti mokinių lietuviškose mokyklose: 1994–1995 mokslo metais, palyginti su 1993–1994 mokslo metais, į lietuviškas klases atėjo 1176 moksleiviais daugiau (Vilniaus rajone – 244, ir Šalčininkų – 130). Į lenkų mokyklas atėjo 311 moksleivių daugiau Vilniaus rajone ir 214 – Šalčininkų rajone. Nuo 1991–1992 mokslo metų mažėja mokinių rusų mokyklose.
Pagal Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. vasario 28 d. paskelbtą informaciją apie 50 procentų lenkų, kurie turi vaikų arba kuriems šis klausimas rūpi, atsakė, kad vaikus norėtų leisti į lietuviškas mokyklas, apie 40 procentų – į lenkiškas ir tik 4 procentai – į rusiškas.
Rytų Lietuvos rajonų švietimo infrastruktūra (1995 m. gegužės 1 d. duomenimis) dar neparengta tam, kad į lietuviškas mokyklas būtų priimta pakankamai – iš pradžių bent papildomai 20–30 procentų – lenkų, rusų ir kitų tautybių vaikų, kuriuos tėvai norėtų leisti į šias mokyklas.
27. Šalčininkų rajone yra 57 mokyklos, 15 (26,3 procento) – lietuviškų, mokosi 5892 moksleiviai, iš jų 921 (15,6 procento) – lietuvių kalba.
Švenčionių rajone yra 27 mokyklos, 17 (63 procentai) – lietuviškų, mokosi 4385 moksleiviai, iš jų 2493 (57,2 procento) – lietuvių kalba.
Vilniaus rajone yra 74 mokyklos, 18 (24,3 procento) – lietuviškų, mokosi 12163 mokiniai, iš jų 3170 (26,1 procento) – lietuvių kalba.
28. Norint nuosekliai plėsti lietuviškas mokyklas, kad 2000 metais jose galėtų mokytis bent 20 procentų daugiau nei dabar lenkų, rusų ir kitų tautybių vaikų (priėmus minimalų mokyklinio amžiaus vaikų skaičių – 12 procentų bendrojo gyventojų skaičiaus), reikia rūpintis, kad lietuviškose mokyklose iki tol būtų sukurta papildomų mokinių vietų: Šalčininkų rajone – apie 880, Švenčionių rajone – 450, Vilniaus rajone – apie 1790.
29. Daugelis esamų lietuviškų mokyklų perpildytos ir ne visos pajėgia priimti daugiau moksleivių neblogindamos mokymosi sąlygų. Reikėtų tokias mokyklas plėsti (statyti priestatus ar naujus pastatus), steigti naujas nedideles pradines mokyklas vietovėse, kuriose švietimo įstaigų per maža. Būtų gerai organizuoti specialius autobusų reisus ir įsigyti autobusų toliau gyvenantiems vaikams vežti į mokyklas.
30. Ignalinos, Šalčininkų, Širvintų, Švenčionių, Trakų ir Vilniaus rajonų savivaldybės turi atsižvelgti į gyventojų pageidavimą mokyti vaikus valstybine kalba ir, dalyvaujant Švietimo ministerijai, kasmet atkurti po kelias mokyklas vietovėse, kur jų labiausiai stinga. Tačiau nederėtų statyti mokyklų ten, kur yra 3–4 pradinukai. Reikėtų maksimaliai tam panaudoti esamus pastatus, išsinuomoti negyvenamas sodybas, namus, kad vėliau, kai jų nereikės, būtų galima juos parduoti ar atsisakyti nuomoti.
31. Programoje siūloma 1996 metais skirti lėšų visų pirma pradėtoms statyti mokykloms užbaigti arba esamoms rekonstruoti Jašiūnuose, Šalčininkuose, Medžiukuose (Širvintų rajonas), Riešėje, Rudaminoje, Juodšiliuose, Bezdonyse (Vilniaus rajonas), taip pat lietuviškų mokyklų Dieveniškėse bei Baltojoje Vokėje (Šalčininkų rajonas) priestatams ir gyvenamiesiems namams, skirtiems šių mokyklų mokytojams, statyti.
Reikėtų greičiau užbaigti įvairiose vietose pradėtus mokyklų rekonstrukcijos ir priestatų statybos kapitalinius darbus, daugiau statyti gyvenamųjų namų mokytojams, remontuoti mokyklų katilines, inžinerinius tinklus.
Perpildytos Ignalinos, Molėtų, Švenčionėlių vidurinės mokyklos. Ignalinoje esančioje Č. Kudabos vidurinėje mokykloje 166 moksleiviai iš 1277 mokosi antrojoje pamainoje, 360 pradinukų mokosi bendrabučio kambariuose, nepritaikytuose kabinetuose. 1999–2000 metais šiuose miestuose siūloma pastatyti 400–500 vietų pradines mokyklas, taip pat lietuviškas vidurines mokyklas Avižieniuose, Nemenčinėje, Pagiriuose, Salininkuose.
32. Gyventojų pageidavimu siūloma atkurti lietuviškas mokyklas šiose vietovėse (išnagrinėjus šį klausimą savivaldybėse):
| Rajono, seniūnijos pavadinimas |
Vietovės pavadinimas |
| Ignalinos rajonas Naujojo Daugėliškio |
Češuolėnuose |
| Šalčininkų rajonas Akmenynės Butrimonių Dainavos Dieveniškių Gerviškių Kalesnikų Turgelių |
Akmenynėje Butrimonyse, Jančiūnuose Naujadvaryje Jurgelionyse, Šarkaičiuose Gerviškėse, Tribonyse Purvėnuose Tabariškėse |
| Širvintų rajonas Jauniūnų |
Barskūnuose |
| Švenčionių rajonas Pabradės |
Zalave, Baliuliuose, Pavoveryje |
| Trakų rajonas |
Šventininkuose |
| Vilniaus rajonas Grigaičių Kalvelių Lavoriškių Marijampolio Mickūnų Nemenčinės Paberžės Sudervės Sužionių |
Grigaičiuose, Kyviškėse Kenoje Lavoriškėse Rakonyse Galgiuose Eitminiškėse Visalaukėje Čekoniškėse Pikeliškėse, Ažulaukėje, Skirlėnuose |
Sveikatos ir socialinė apsauga
34. Sveikatos apsaugos ministerija turėtų ištirti kaimo ambulatorijų, ypač medicinos (buvusių felčerio bei akušerės) ir sveikatos punktų pastatų, jų techninės įrangos fizinę būklę, išsiaiškinti, kuriuos iš jų gyventojai gausiausiai lanko, ir pateikti Lietuvos Respublikos Vyriausybei tvirtinti kaimo ambulatorijų ir medicinos punktų perspektyvinio išdėstymo schemą.
Neturi būti užmiršti remontuotini sveikatos apsaugos objektai, kuriuos finansuoti numatyta 1996 metų valstybės investicijų programose ir kuriems reikia valstybės paramos remontui užbaigti.
Kultūros objektai, prekyba, buitinis aptarnavimas
36. Nebegalima atidėlioti kaimo kultūros objektų remonto. Objekto remonto vidutinės vienkartinės išlaidos 10-15 kartų mažesnės nei naujo statyba. Tačiau neremontuojami pastatai daug kur gali susidėvėti ir tapti netinkamais naudoti.
37. Reformų metais esminius pokyčius patyrė prekybos įmonės. Smarkiai sumažėjo rajkoopsąjungos parduotuvių, tačiau susidariusias spragas tuoj pat užpildė verslininkai.
38. Sunkesnė gyventojų buitinio aptarnavimo būklė. Buities paslaugos dažniausiai nuostolingos, nes sumažėjo klientų. Daug kur neliko skalbyklų, siuvyklų, surinkimo punktų, įvairių taisyklų. Todėl rajonų savivaldybės turėtų ir toliau skatinti buities verslus, taikyti jiems mokesčių lengvatas, didinti paskolas buitines paslaugas sumaniusiems teikti bedarbiams, skirti jiems patalpas už mažesnį mokestį.
Švietimas, kultūra
39. Rytų Lietuvos rajonų gyventojams būtina ugdyti Lietuvos piliečio savimonę, žadinti Lietuvos valstybės istorinę atmintį, sudaryti kuo palankiausias sąlygas įvairių tautybių šių rajonų gyventojams prisidėti prie nepriklausomos Lietuvos ekonomikos ir kultūros plėtojimo, skatinti šio regiono tautybių, kalbų, papročių, kultūrų plėtotę, užtikrinti jai valstybės globą, šiuo tikslu:
39.1. plėsti Lietuvos tradicinės kultūros, lietuvių, baltarusių, lenkų kalbų tyrinėjimus, integruoti vietinę rusų, lenkų, baltarusių kultūrą į Lietuvos nacionalinę kultūrą;
39.2. parengti pakankamai lietuvių kalbos ir literatūros, pradinių klasių, istorijos mokytojų, sudaryti sąlygas jiems įsikurti šiuose rajonuose (mokėti priemokas už sunkesnį darbą, teikti neprocentinius kreditus, statyti bendrabučius, Alytaus namelius arba duoti kompensaciją už buto nuomą, apmokėti kelionės išlaidas, neatlygintinai suteikti sklypą, sodybinį sklypą, teikti lengvatinius kreditus namui statyti), dirbančius mokytojais studentus neakivaizdininkus atleisti nuo mokesčio už mokslą;
39.3. leisti Lietuvos mokyklose naudoti vadovėlius, kitą medžiagą iš užsienio valstybių tik aprobuotus. Užsienio valstybių piliečiai, norintys dirbti pedagoginį ir pastoracinį darbą, turi gauti Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos leidimą;
39.4. įvesti lenkų, rusų ir baltarusių mokyklų programose skyrius apie Lietuvos pakraščių kultūrą.
Istoriją, geografiją visų Lietuvos mokyklų baigiamosiose klasėse siūloma dėstyti valstybine kalba;
39.5. ištirti ir apsvarstyti valstybinės kalbos mokymo lygį tose Rytų Lietuvos rajonų mokyklose, kuriose dėstoma ne valstybine kalba;
39.6. rengti Rytų Lietuvos mokyklų (ypač ne lietuviškų) moksleivių stovyklas, išvykas po Lietuvos Respubliką ir lietuvių gyvenamas vietas už jos ribų;
39.7. išanalizuoti Rytų Lietuvos rajonų kultūros namų, muziejų, bibliotekų struktūrą, kadrus, darbuotojų išsimokslinimą ir galimybes aptarnauti lankytojus valstybine kalba, fondų struktūrą ir teikti informaciją apie tai;
39.8. parengti aukštosiose mokyklose pakankamai švietimo ir kultūros įstaigų specialistų, organizuoti jiems tobulinimosi kursus, seminarus ir konferencijas Rytų Lietuvoje, rengti apie ją kursinius, diplominius darbus;
39.9. parengti kultūros programą slavų kalbomis kalbantiems etninių lietuvių žemių gyventojams (radijo, televizijos laidos, spauda, knygų leidyba, koncertai, ekskursijos);