LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
N U T A R I M A S
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS ĮSTATYMO „DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS TARPTAUTINIŲ SUTARČIŲ“ 7 STRAIPSNIO KETVIRTOSIOS DALIES IR 12 STRAIPSNIO ATITIKIMO LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI
1995 m. spalio 17 d.
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Algirdo Gailiūno, Kęstučio Lapinsko, Zigmo Levickio, Vlado Pavilonio, Prano Vytauto Rasimavičiaus, Stasio Stačioko, Teodoros Staugaitienės, Stasio Šedbaro ir Juozo Žilio,
sekretoriaujant Rolandai Stimbirytei,
dalyvaujant pareiškėjo – Vyriausybės atstovui Teisingumo ministerijos sekretoriui Gintarui Švedui,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsnio pirmąja dalimi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio pirmąja dalimi, viešame Teismo posėdyje 1995 m. spalio 3 d. išnagrinėjo bylą Nr. 8/ 95 pagal pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. birželio 19 d. prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių“ 7 straipsnio ketvirtoji dalis ir 12 straipsnis atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
Pareiškėjas – Lietuvos Respublikos Vyriausybė prašo Konstitucinį Teismą ištirti, ar Lietuvos Respublikos 1991 m. gegužės 21 d. įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių“ (Žin., 1991, Nr. 16-415) 7 straipsnio ketvirtoji dalis ir 12 straipsnis neprieštarauja Konstitucijai.
Prašyme nurodoma, kad pagal įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių“ tarptautines sutartis sudaryti galima: patvirtinus jas Vyriausybei ar Užsienio reikalų ministerijai Vyriausybės nustatyta tvarka, prisijungus prie jų ar ratifikavus jas Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai. Minėto įstatymo 12 straipsnis nustatė, kad visos „Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys (nepriklausomai nuo jų sudarymo būdo. – Pareiškėjo pastaba) turi Lietuvos Respublikos teritorijoje įstatymo galią“, o tuo tarpu Konstitucijos 138 straipsnio trečioji dalis skelbia, kad „tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis“.
Pareiškėjo nuomone, ši konstitucinė nuostata leidžia teigti, kad įstatymo galią įgyja tik Seimo ratifikuotos tarptautinės sutartys, todėl kyla teisiškai motyvuota abejonė, ar įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių“ 12 straipsnis pagal reguliavimo apimtį neprieštarauja Konstitucijos 138 straipsnio trečiajai daliai.
Pareiškėjas taip pat mano, kad kitų Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių, kurios buvo patvirtintos arba prie kurių buvo prisijungta po 1992 m. Konstitucijos priėmimo, teisinė galia tapo neapibrėžta, nes pagal 1969 m. Vienos konvenciją dėl tarptautinių sutarčių teisės, kurios nuostatų Lietuva įsipareigojo laikytis savo Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 29 d. pareiškimu „Dėl Lietuvos Respublikos įsipareigojimų, kylančių iš tarptautinių sutarčių diplomatinių ir konsulinių santykių srityse“ (Žin., 1991, Nr. 4-115), šios sutartys turėtų turėti įstatymo galią. Tačiau tokia nuostata prieštarauja Konstitucijos 138 straipsnio trečiajai daliai, o Konstitucijos 7 straipsnio pirmoji dalis numato, kad „negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai“.
Prašyme taip pat nurodoma, jog ginčijamo įstatymo 7 straipsnio ketvirtojoje dalyje nustatyta, kad „Lietuvos Respublikos Vyriausybė savo nutarimu pateikia ratifikuoti Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai“, o tuo tarpu Konstitucijos 84 straipsnio 2 punktas numato, kad Respublikos Prezidentas „pasirašo Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis ir teikia jas Seimui ratifikuoti“. Kiti Konstitucijos straipsniai tiesiogiai nenurodo, kokie subjektai gali teikti Seimui ratifikuoti tarptautines sutartis, todėl pareiškėjui kyla abejonė, ar įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių“ 7 straipsnio ketvirtoji dalis pagal normos turinį neprieštarauja Konstitucijos 84 straipsnio 2 punktui.
Remdamasis išdėstytais motyvais, pareiškėjas prašo Konstitucinį Teismą ištirti, ar įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių“:
1) 12 straipsnis pagal reguliavimo apimtį neprieštarauja Konstitucijos 138 straipsnio trečiajai daliai;
II
Rengiant bylą teisminiam posėdžiui, pareiškėjo – Vyriausybės atstovas nurodė, kad Konstitucijos 138 straipsnio trečioji dalis, skelbianti, jog „tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis“, išskyrė vieną sutarčių sudarymo būdą: Seimo sprendimą ratifikuoti sutartį. Pareiškėjo atstovo nuomone, sutarties ratifikavimo procedūrą galima laikyti įstatymų leidybos procesu, nes ratifikavimui būtinas Seimo nutarimas, kurį priėmus tarptautinės sutarties normos tampa privalomos Lietuvos Respublikoje. Tuo tarpu ginčijamame įstatyme, be ratifikavimo, numatyti dar du tarptautinių sutarčių sudarymo būdai: patvirtinus jas Vyriausybei arba Užsienio reikalų ministerijai Vyriausybės nustatyta tvarka ir prisijungus prie tarptautinės sutarties.
Pareiškėjo atstovas teisminiame posėdyje paaiškino, kad Konstitucija, įtvirtindama valdžių padalijimo principą, išskyrė įstatymų leidybos ir vykdomosios valdžių funkcijas bei kompetenciją, pagal kurią vykdomosios valdžios institucijos negali priimti norminių aktų, teisine galia prilygstančių įstatymų leidybos institucijos aktams. Tai reiškia, kad įstatymo galią gali turėti tik Seimo ratifikuotos tarptautinės sutartys, todėl ginčijamo įstatymo 12 straipsnis pagal reguliavimo apimtį iš dalies prieštarauja Konstitucijos 138 straipsnio trečiajai daliai.
Pareiškėjo atstovui taip pat kyla abejonė, ar ginčijamo įstatymo 7 straipsnio ketvirtoji dalis, skelbianti, jog „Lietuvos Respublikos Vyriausybė savo nutarimu pateikia ratifikuoti Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai“ (dabar – Seimui), neprieštarauja Konstitucijos 84 straipsnio 2 punktui. Šią abejonę pareiškėjo atstovas grindžia tuo, kad Konstitucijos 84 straipsnio 2 punktas numato, jog Respublikos Prezidentas „pasirašo Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis ir teikia jas Seimui ratifikuoti“, tuo tarpu kiti Konstitucijos straipsniai, apibrėžiantys Vyriausybės kompetenciją, tiesiogiai nenurodo, ar ji gali pateikti sutartį Seimui ratifikuoti.
Pareiškėjo atstovas kelia prielaidą, jog Konstitucijos 84 straipsnio 2 punktą galima aiškinti ir taip, kad tik Respublikos Prezidentas „gali teikti Seimui ratifikuoti savo pasirašytas sutartis, tačiau pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą teisę aiškinti Konstituciją turi tik Konstitucinis Teismas“.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, ir į bendrą principą, pagal kurį valdžios institucijos turi teisę elgtis tik taip, kaip leidžia įstatymas (Konstitucija), pareiškėjo atstovas mano, kad įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių“ 7 straipsnio ketvirtoji dalis pagal savo turinį prieštarauja Konstitucijos 84 straipsnio 2 punktui.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
Lietuvos Respublikos teisinė sistema grindžiama tuo, kad Konstitucijai neturi prieštarauti joks įstatymas ar kitas teisės aktas, taip pat ir Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, nes Konstitucijos 7 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta: „Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai“. Ši konstitucinė nuostata pati savaime negali padaryti negaliojančiais įstatymo ar tarptautinės sutarties, bet ji reikalauja, kad jų nuostatos neprieštarautų Konstitucijos nuostatoms. Priešingu atveju Lietuvos Respublika negalėtų užtikrinti tarptautinių sutarčių šalių teisių, kylančių iš sutarčių, teisinės gynybos, o tai savo ruožtu trukdytų įgyvendinti įsipareigojimus pagal sudarytas tarptautines sutartis. Tai prieštarautų 1969 m. Vienos konvencijai dėl tarptautinių sutarčių teisės, kurią Lietuvos Respublika įsipareigojo gerbti ir vykdyti Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 29 d. pareiškimu „Dėl Lietuvos Respublikos įsipareigojimų, kylančių iš tarptautinių sutarčių diplomatinių ir konsulinių santykių srityse“. Kartu būtų pažeisti ir svarbiausi minėtos konvencijos principai: pacta sunt servanda – „sutarties privaloma laikytis“ (Konvencijos 26 straipsnis) ir „Dalyvis negali remtis savo vidaus teisės nuostatomis tam, kad pateisintų sutarties nevykdymą“ (Konvencijos 27 straipsnis). Todėl svarbu, kad įstatymuose būtų nustatyta nuosekli tarptautinių sutarčių sudarymo, vykdymo ir nutraukimo tvarka, kuri atitiktų Konstitucijos nuostatas dėl tarptautinių sutarčių ir tarptautinės teisės šios srities principus bei normas.
Lietuvos Respublikoje tarptautinių sutarčių sudarymo, vykdymo ir nutraukimo tvarką reguliuoja šioje byloje ginčijamas įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių“, kuris buvo priimtas 1991 m. gegužės 21 d., t. y. iki Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo. Šiame įstatyme yra įtvirtinti tarptautinių sutarčių sudarymo, vykdymo ir nutraukimo įgaliojimai, suteikti toms valdžios institucijoms, kurios įstatymo priėmimo metu funkcionavo pagal Lietuvos Respublikos Laikinajame Pagrindiniame Įstatyme įtvirtintą valdžios sistemą. Pagal galiojančią Konstituciją ji buvo iš esmės pakeista įvedant Respublikos Prezidento, kaip valstybės vadovo, instituciją. Ginčijamas įstatymas nebuvo keičiamas atsižvelgiant į šią naują valdžios sistemą, t. y. jis nebuvo suderintas su Konstitucija, kaip yra reikalaujama Lietuvos Respublikos 1992 m. lapkričio 6 d. įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos“ 2 straipsnyje: „Įstatymai, kiti teisiniai aktai ar jų dalys, galioję Lietuvos Respublikos teritorijoje iki Lietuvos Respublikos Konstitucijos priėmimo, galioja tiek, kiek jie neprieštarauja Konstitucijai ir šiam įstatymui, ir galios tol, kol nebus pripažinti netekusiais galios ar suderinti su Konstitucijos nuostatomis“.
Svarstant Vyriausybės prašymą Konstituciniam Teismui ištirti, ar įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių“ 7 ir 12 straipsnių nuostatos neprieštarauja Konstitucijai, būtina atsižvelgti ne vien į prašyme nurodytų Konstitucijos ir ginčijamo įstatymo straipsnių atitinkamo teksto formalų palyginimą, bet, turint galvoje, kad Konstitucija yra vientisas aktas (Konstitucijos 6 straipsnio pirmoji dalis), ir į tai, ar šios įstatymo nuostatos pagal savo prasmę yra prieštaraujančios tiek nurodytiems Konstitucijos straipsniams, tiek naujai įsteigtų valdžios institucijų įgaliojimus įtvirtinančioms nuostatoms. Atsakyti į šį klausimą galima tik išnagrinėjus Konstitucijos nuostatas, įtvirtinančias valdžios institucijų sistemą ir pasikeitusią jų kompetenciją.
I. Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių“ 12 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio trečiajai daliai.
1. Konstitucijos 138 straipsnio trečiojoje dalyje nustatyta: „Tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis“, o įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių“ 12 straipsnyje teigiama: „Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys turi Lietuvos Respublikos teritorijoje įstatymo galią.“
Tiek Konstitucijos 138 straipsnis, tiek ginčijamo įstatymo 12 straipsnis leidžia teigti, jog Lietuvos Respublikoje pasirinkta tarptautinės ir vidaus teisės derinimo sistema yra grindžiama taisykle, kad tarptautinės sutartys transformuojamos šalies teisinėje sistemoje (inkorporuojamos į ją). Toks tarptautinių sutarčių įgyvendinimo būdas yra įtvirtintas ir Konstitucijoje, ir ginčijamame įstatyme. Konstitucijoje nustatyta, kad ratifikuotos tarptautinės sutartys yra vidaus teisinės sistemos sudedamoji dalis, o ginčijamame įstatyme tarptautinėms sutartims pripažįstama įstatymo galia. Abu šie teiginiai reiškia, kad Lietuvos Respublikoje kuriamas teisinis mechanizmas, su kurio pagalba Lietuvos Respublikos vidaus teisėje įgyvendinami jos tarptautiniai įsipareigojimai.
Negalima laikyti pagrįstu Vyriausybės prašyme pateikto teiginio, kad „pagal 1969 m. Vienos konvenciją dėl tarptautinių sutarčių teisės, prie kurios 1991 m. sausio 29 dienos Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pareiškimu „Dėl Lietuvos Respublikos įsipareigojimų, kylančių iš tarpvalstybinių sutarčių“ prisijungė Lietuva, šios sutartys turėtų turėti įstatymo galią“. Konstitucinis Teismas pažymi, jog jokia 1969 m. Vienos konvencijos nuostata nenustato, kad kokios nors sutartys valstybės vidaus teisėje turi turėti įstatymo ar kitokią galią. Vienos konvencija tarptautinių sutarčių vykdymo srityje nustato tik du pagrindinius principus: 26 straipsnyje -principą pacta sunt servanda ir 27 straipsnyje – principą, neleidžiantį pateisinti sutarties nevykdymo vidaus teisės normomis.
Principas pacta sunt servanda nereiškia, kad skirtingos valstybės negali pasirinkti skirtingų tarptautinės teisės normų įgyvendinimo savo vidaus teisinėje sistemoje būdų ir formų. Tai yra kiekvienos valstybės suvereni teisė. Todėl valstybių teisinėse sistemose taikomi įvairūs tarptautinės teisės normų įgyvendinimo vidaus teisėje būdai ir formos. Be to, yra pripažinta, kad apskritai tarptautinės teisės ir konkrečiai tarptautinių sutarčių galiojimas valstybės teisinėje sistemoje visada priklauso nuo vidaus teisės.
2. Palyginus Konstitucijos 138 straipsnio trečiosios dalies ir ginčijamo įstatymo 12 straipsnio normų turinį darytina išvada, jog pagal prasmę jos iš dalies sutampa, nes abi patvirtina, kad Seimo ratifikuotos sutartys įgyja įstatymo galią. Taigi ginčijamo įstatymo 12 straipsnio nuostata „turi... įstatymo galią“ neprieštarauja Konstitucijos 138 straipsnio trečiosios dalies nuostatai „yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis“. Konstitucinis Teismas abi šias nuostatas jau išaiškino savo 1995 m. sausio 24 d. išvadoje „Dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos Ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Žin., 1995, Nr. 9-199). Išvadoje pažymėta: „Ši konstitucinė nuostata Konvencijos atžvilgiu reiškia, kad ratifikuota ir įsigaliojusi ji taps sudedamąja Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalimi ir kartu turės būti taikoma kaip ir Lietuvos Respublikos įstatymai.“ Tai taikytina ne tik minėtai Konvencijai, bet ir visoms ratifikuotoms Lietuvos Respublikos tarptautinėms sutartims, todėl ginčijamo įstatymo 12 straipsnio nuostata „turi... įstatymo galią“, kai ji taikoma Seimo ratifikuotoms tarptautinėms sutartims, neprieštarauja Konstitucijai.
3. Palyginus Konstitucijos 138 straipsnio trečiojoje dalyje ir ginčijamo įstatymo 12 straipsnyje reguliuojamą dalyką akivaizdžiai matyti, kaip jis skiriasi pagal apimtį. Konstitucijos 138 straipsnyje kalbama tik apie vieną Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių rūšį – Seimo ratifikuotas sutartis, tuo tarpu ginčijamo įstatymo 12 straipsnyje tarptautinės sutartys neskirstomos į atskiras rūšis. Jame teigiama: „Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys turi Lietuvos Respublikos teritorijoje įstatymo galią.“ Konstitucinis Teismas pažymi, kad tarptautinių sutarčių klasifikavimas į atskiras rūšis yra objektyvus reiškinys, kuris turi savo teisinį loginį ir konstitucinį pagrindimą. Pagal Konstituciją tik įstatymų leidėjas ratifikavimo būdu gali spręsti, kuris tarptautinės teisės aktas yra Lietuvos Respublikos teisinės sistemos sudedamoji dalis, turinti įstatymo galią. Seimas turi įstatymų leidybos teisę, jokiai kitai valstybės valdžios institucijai įstatymų leidyba nėra deleguojama. Pripažinus, kad ir neratifikuotos tarptautinės sutartys turi įstatymo galią, būtų paneigiama Seimo prerogatyva leisti įstatymus. Svarbu ir tai, kad sutartys, kurios turi būti ratifikuotos, turi esminę reikšmę tolesniam teisinės sistemos kūrimui. Todėl ginčijamo įstatymo 12 straipsnio nuostata, jog įstatymo galią turi „Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys“, t. y. ir Seimo neratifikuotos tarptautinės sutartys, nepagrįstai išplečia jų juridinę galią Lietuvos Respublikos teisės šaltinių sistemoje. Šiuo požiūriu ginčijamo įstatymo 12 straipsnio nuostata, kad Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys „turi... įstatymo galią“, prieštarauja Konstitucijos 138 straipsnio trečiajai daliai.
Konstitucinis Teismas taip pat pažymi, kad po Konstitucijos įsigaliojimo sudarytų ir įsigaliojusių, bet neratifikuotų Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių teisinė galia nelieka neapibrėžta, kaip teigiama Vyriausybės prašyme. Jos turi kiekvienam teisės aktui būdingą teisinių santykių subjektams privalomąją galią. Tačiau jų juridinė galia nuo ratifikuotų sutarčių skiriasi tuo, kad jos neturi prieštarauti ne tik Konstitucijai, bet ir įstatymams.
4. Reikia pažymėti, kad Lietuvos Respublikos įstatymuose nėra išskirta atskira tarptautinių tarpžinybinių susitarimų (sutarčių) kategorija, tačiau Vyriausybės 1992 m. sausio 7 d. nutarimo Nr. 5 „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo dėl tarptautinių sutarčių įgyvendinimo tvarkos“ (Žin., 1992, Nr. 12- 321) 11 punkte ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės darbo reglamento (Žin., 1994, Nr. 63-1238) 134 punkte kalbama apie tarptautinius susitarimus, sudaromus ministerijų ar Vyriausybės įstaigų vardu. Praktiškai tai dažniausiai yra ministerijų ir Vyriausybės įstaigų susitarimai dėl bendradarbiavimo su atitinkamomis užsienio valstybių įstaigomis. Tokie susitarimai nesukuria Lietuvos Respublikai tarptautinių įsipareigojimų ir todėl nėra tarptautinės sutartys Vienos konvencijos 2 straipsnio 1a punkto prasme: „...“sutartis“ reiškia tarptautinį susitarimą, sudarytą tarp valstybių rašytine forma ir reguliuojamą tarptautinės teisės... „. Teiginys „sudarytą tarp valstybių“ reiškia, kad tarptautinę sutartį gali sudaryti tik asmenys, turintys nuolatinius arba ad hoc įgaliojimus atstovauti valstybei. Vienos konvencijos 8 straipsnyje šiuo klausimu nustatyta: „Aktas dėl sutarties sudarymo, atliktas asmens, kuris negali būti... laikomas įgaliotu atstovauti valstybei šiuo tikslu, neturi teisinių pasekmių, jeigu vėliau tokio akto ši valstybė nepatvirtina.“ Tuo tarpu minėtiems susitarimams nereikia specialių įgaliojimų, taigi jie neturi teisės šaltinio galios nei tarptautinės teisės, nei Lietuvos Respublikos teisės požiūriu.
II. Dėl įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių“ 7 straipsnio ketvirtosios dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 straipsnio 2 punktui.
1. Konstitucijos 84 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad Respublikos Prezidentas „pasirašo Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis ir teikia jas Seimui ratifikuoti“. Šie Respublikos Prezidento įgaliojimai yra jo bendrosios dalykinės kompetencijos, įtvirtintos Konstitucijos 84 straipsnio 1 punkte („Respublikos Prezidentas: 1) sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus ir kartu su Vyriausybe vykdo užsienio politiką“), įgyvendinimo būdai. Tai išplaukia ir iš Konstitucijos 77 straipsnio pirmojoje dalyje įtvirtinto Respublikos Prezidento bendro statuso: jis yra valstybės vadovas.
Ginčijamo įstatymo 7 straipsnio ketvirtoji dalis, kurioje nustatyta, kad „Lietuvos Respublikos Vyriausybė savo nutarimu pateikia ratifikuoti Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai“, prieštarautų visam Konstitucijos 84 straipsnio 2 punktui, jeigu šiame punkte būtų numatytas išimtinis vieningas (konjunktyvinis) Respublikos Prezidento įgaliojimas pasirašyti ir teikti ratifikuoti Seimui tik jo pasirašytas Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis. Darytina išvada, kad čia yra ne vienas jungtinis, o du kokybiškai savarankiški įgaliojimai: 1) pasirašyti tarptautines sutartis ir 2) teikti Seimui ratifikuoti paties Respublikos Prezidento bei kitų įgaliotų valstybės pareigūnų pasirašytas tarptautines sutartis. Esminis klausimas čia yra tas, ar tik Prezidentas turi tokias teises, t. y. ar kitoms valstybės valdžios institucijoms draudžiama pasirašyti tarptautines sutartis ir teikti Seimui jas ratifikuoti.
2. Tai, kad Ministras Pirmininkas turi teisę pasirašyti tarptautines sutartis, galima spręsti iš konstitucinių nuostatų dėl Vyriausybės įgaliojimų užsienio politikos ir tarptautinių santykių srityje. Konstitucijos 84 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad Respublikos Prezidentas „sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus ir kartu su Vyriausybe vykdo užsienio politiką“. Šio punkto antroji nuostata reiškia, kad ne tik Prezidentas, bet ir Vyriausybė turi konkrečius įgaliojimus sudaryti tarptautines sutartis, nes neturint jų vykdyti užsienio politikos neįmanoma. Konstitucijos 94 straipsnio 6 punkte nustatyta, kad Vyriausybė „užmezga diplomatinius santykius ir palaiko ryšius su užsienio valstybėmis ir tarptautinėmis organizacijomis“. Šie santykiai ir ryšiai taip pat nustatomi ir įtvirtinami tarptautinėmis sutartimis. Ministro Pirmininko teisę pasirašyti sutartis pagrindžia ir Konstitucijos 97 straipsnio pirmosios dalies nuostata, kad „Ministras Pirmininkas atstovauja Lietuvos Respublikos Vyriausybei“.
Tokia atstovavimo sudarant tarptautines sutartis tvarka visuotinai pripažįstama ir tarptautinėje teisėje. Vienos konvencijos 7 straipsnio 2 punkte nustatyta:
„Šie asmenys pagal savo funkcijas ir nereikalaujant iš jų pateikti įgaliojimus laikomi atstovaujančiais savo valstybei:
a) valstybių vadovai, vyriausybių vadovai ir užsienio reikalų ministrai – kad atliktų visus veiksmus, susijusius su sutarties sudarymu“.
3. Kitaip vertintina Konstitucijos 84 straipsnio 2 punkto nuostata, kad Respublikos Prezidentas „teikia jas Seimui ratifikuoti“. Kituose Konstitucijos straipsniuose, nustatančiuose valstybės valdžios institucijų kompetenciją, nenurodyta, kad Vyriausybė ar kokie nors kiti valdžios subjektai turi teisę teikti Seimui ratifikuoti tarptautines sutartis. Ši teisė pagal Konstituciją kaip vieningą aktą yra Respublikos Prezidento prerogatyva. Todėl ginčijamo įstatymo 7 straipsnio ketvirtoji dalis prieštarauja Konstitucijos 84 straipsnio 2 punkto nuostatai, kad Respublikos Prezidentas „teikia jas Seimui ratifikuoti“.
Toks konstitucinių nuostatų turinio ir jų tarpusavio sąveikos interpretavimas yra grindžiamas taip pat valdžios institucijų įgaliojimų ir jų tarpusavio santykių turinio pasikeitimu vykstant konstitucinei reformai. Ankstesnė, Lietuvos Respublikos Laikinajame Pagrindiniame Įstatyme įtvirtinta, valdžios institucijų sistema ir jų įgaliojimai įsigaliojus Konstitucijai iš esmės pakito atsižvelgiant į valdžių atskyrimo principo realų įgyvendinimą. Tačiau iki šiol įstatymų leidybos tvarka nėra konkrečiai sureguliuotas tarptautinių sutarčių sudarymo ir ypač jų ratifikavimo procesas, kuris atitiktų minėtas Konstitucijos nuostatas. Todėl įgyvendinant Lietuvos Respublikos 1992 m. lapkričio 6 d. įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos“ 2 ir 3 straipsniuose nustatytus reikalavimus suderinti iki Konstitucijos įsigaliojimo priimtus įstatymus su Konstitucijos nuostatomis turėtų būti Konstitucijos pagrindu aiškiai apibrėžtas tarptautinių sutarčių ratifikavimo procesas ir nustatyta, kaip jame turėtų dalyvauti Vyriausybė bei kiti valdžios subjektai, sudarantys Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 53, 54, 55 ir 56 straipsniais,
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
nutaria:
Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių“:
1) 12 straipsnio nuostata, kad Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys „turi... įstatymo galią“, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai tiek, kiek ji taikoma Seimo ratifikuotoms tarptautinėms sutartims;
2) 12 straipsnio nuostata, kad Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys „turi... įstatymo galią“, pagal reguliuojamo dalyko apimtį prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio trečiajai daliai tiek, kiek ji taikoma Seimo neratifikuotoms tarptautinėms sutartims;
3) 7 straipsnio ketvirtoji dalis, nustatanti, jog „Lietuvos Respublikos Vyriausybė savo nutarimu pateikia ratifikuoti Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai“, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 straipsnio 2 punkto nuostatai, kad Respublikos Prezidentas „teikia jas Seimui ratifikuoti“.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.
Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.