LIETUVOS RESPUBLIKOS APLINKOS MINISTRAS

Į S A K Y M A S

DĖL NORMATYVINIO DOKUMENTO LAND 41 – 2001 „RADIONUKLIDŲ IŠMETIMO Į APLINKĄ IŠ MEDICINOS, PRAMONĖS, ŽEMĖS ŪKIO OBJEKTŲ BEI ATLIEKANT MOKSLINIUS TYRIMUS NORMOS IR RADIOAKTYVIŲJŲ TERŠALŲ IŠMETIMO LEIDIMŲ IŠDAVIMO TVARKA“ PATVIRTINIMO

2001 m. sausio 23 d. Nr. 59

Vilnius

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo (Žin., 1992, Nr. 5-75; 1996, Nr. 57-1335) 6 straipsnio 5 dalies 8 punktu ir siekdamas įgyvendinti Europos Tarybos direktyvos 96/29/EURATOM reikalavimus:

1. Tvirtinu Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos normatyvinį dokumentą LAND 41 – 2001 „Radionuklidų išmetimo į aplinką iš medicinos, pramonės, žemės ūkio objektų bei atliekant mokslinius tyrimus normos ir radioaktyviųjų teršalų išmetimo leidimų išdavimo tvarka“ (pridedama).

2. Nustatau, kad 1 punktu patvirtinti reikalavimai yra privalomi juridiniams ir fiziniams asmenims bei įmonėms, neturinčioms juridinio asmens statuso.

3. Aplinkos ministerijos informacijos kompiuterinėje sistemoje vadovautis reikšminiais žodžiais: „radioaktyviosios medžiagos“, „valdymo sistema“.

MINISTRAS                                                                                            HENRIKAS ŽUKAUSKAS

Suderinta	Patvirtinta
Sveikatos apsaugos ministerijos	Lietuvos Respublikos aplinkos ministro
2001 m. sausio 3 d. raštu Nr. 31-08-55	2001 m. sausio 23 d. įsakymu Nr. 59

radionuklidų išmetimo į aplinką iš medicinoS, pramonės,

žemės ūkio objektų Bei atliekant mokslinius tyrimus normos ir

radioaktyviųjų teršalų išmetimo leidimų išdavimo tvarka LAND 41 – 2001

Normatyvinis dokumentas įsigalioja nuo 2002 m. sausio 1 d.

Pirmasis šio normatyvinio dokumento peržiūrėjimas – 2005 m.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymu, Aplinkos ministerijos nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 22 d. nutarimu Nr. 1138, Aplinkos ministerijos patvirtinti normatyviniai reikalavimai yra privalomi visiems juridiniams ir fiziniams asmenims bei įmonėms, neturinčioms juridinio asmens teisių.

I. Tikslas ir taikymo sritis

1. Šis norminis dokumentas skirtas apsaugoti žmones, gyvuosius organizmus, gamtos išteklius (žemę, miškus, vandenis) ir kitus aplinkos objektus nuo žalingo jonizuojančiosios spinduliuotės poveikio bei taršos radionuklidais, naudojant radioaktyviąsias medžiagas medicinos srityje, pramonėje, žemės ūkyje ir atliekant mokslinius tyrimus.

2. Šio dokumento tikslai:

2.1. nustatyti pagrindinius reikalavimus planuojant ir organizuojant radionuklidų turinčių medžiagų šalinimą į aplinką;

2.2. nustatyti pagrindinius aplinkos monitoringo reikalavimus;

2.3. nustatyti nekontroliuojamosios taršos kriterijus.

3. Šis normatyvinis dokumentas privalomas visiems fiziniams ir juridiniams asmenims bei įmonėms, neturinčioms juridinio asmens teisių, vykdantiems arba planuojantiems vykdyti veiklą, susijusią su radioaktyviosiomis medžiagomis, dėl kurios galima aplinkos (oro, vandens, dirvožemio) tarša radionuklidais, išskyrus branduolinės energetikos objektus (atomines elektrines, branduolinius reaktorius, branduolinių medžiagų ir radioaktyviųjų atliekų saugyklas bei jų perdirbimo ar tvarkymo objektus). Šis norminis dokumentas taip pat netaikomas pakartotinai naudojant mažai radionuklidų turinčias medžiagas ir šalinant atliekas, kurios reglamentuojamos Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos normatyviniame dokumente [4.6].

II. Nuorodos

4. Šis normatyvinis dokumentas parengtas vadovaujantis šiais teisės aktais:

4.1. Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymu (Žin., 1992, Nr. 5-75; 1996, Nr. 57-1335; 1997, Nr. 65-1540);

4.2. Lietuvos Respublikos aplinkos monitoringo įstatymu (Žin., 1997, Nr. 112-2824);

4.3. Lietuvos Respublikos radioaktyviųjų atliekų tvarkymo įstatymu (Žin., 1999, Nr. 50-1600);

4.4. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 22 d. nutarimu Nr. 1138 (Žin., 1998, Nr. 84-2353);

4.5. Lietuvos higienos norma HN 73–1997 „Pagrindinės radiacinės saugos normos“ (Žin., 1998, Nr. 1-31);

4.6. Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos normatyviniu dokumentu LAND 34 – 2000 „Radionuklidų nebekontroliuojamieji lygiai; medžiagų pakartotinio naudojimo ir atliekų šalinimo sąlygos“ (Žin., 2000, Nr. 38-1075).

III. Terminai, apibrėžimai ir žymenys

5. Šiame dokumente vartojami terminai, apibrėžimai ir žymenys:

5.1. aktyvumas – radionuklidų, tam tikru metu esančių tam tikroje energinėje būsenoje, kiekis, išreikštas formule:

A = dN / dt;

čia A – aktyvumas, dN – tikėtinas savaiminių branduolinių virsmų (šuolių iš minėtos energinės būsenos) skaičius per laiko tarpą dt. Vienetai: s¹, specialus vieneto pavadinimas bekerelis (Bq), 1 Bq = 1 s¹ [D.3];

5.2. apšvitos trasa (kelias) – būdas, kuriuo radionuklidai gali pasiekti ir švitinti žmones [D.11];

5.3. didžiausias leidžiamas išlakų arba nuotėkų aktyvumas (toliau – ribinis išlakų arba nuotėkų aktyvumas) – per metus į atmosferą išmetamų arba su nutekamaisiais skysčiais į aplinką patenkančių radionuklidų aktyvumai, kurių poveikis žmonėms ir aplinkai nėra reikšmingas radiacinės saugos požiūriu. Vienetai: Bq per metus;

5.4. dozės riba – vienerių metų išorinės apšvitos dozės ir kaupiamosios efektinės dozės [D.11], sąlygotos vienerių metų radionuklidų įterpio [D.11], sumos vertė, kuri negali būti viršijama visų reguliuojamų veiklų pasekoje. Gyventojams nustatyta dozės riba yra lygi 1 mSv/metai [4.5];

5.5. efektinė dozė (toliau – dozė) – audinių lygiaverčių dozių [4.5], padaugintų iš atitinkamo audinio jautrio svorinio daugiklio [4.5], suma [D.11]. Vienetas: sivertas (Sv);

5.6. izotopai – skirtingos to paties elemento formos. Jos turi skirtingą neutronų, bet tą patį protonų kiekį atomų branduolyje [D.4];

5.7. konservatyvus vertinimas – toks radionuklidų aktyvumų ar apšvitos dozės vertinimas, kai, stingant tikslių duomenų ar taikant nepakankamai tikslius radionuklidų sklaidos modelius, tenka daryti prielaidas, didinančias skaičiavimų rezultatą;

5.8. kritinė grupė – grupė žmonių, kurių profesinė veikla nėra tiesiogiai susijusi su jonizuojančiosios spinduliuotės šaltiniu ir kuriems dėl šaltinio poveikio tenka didžiausia dozė. Kritinė grupė turi būti nedidelė, kad būtų vientisa amžiaus, lyties, užsiėmimo, gyvensenos, mitybos, gyvenamosios vietos bei kitais požiūriais [D.8];

5.9. nekontroliuojamosios taršos lygiai (angl. „clearance levels“ [D.3]) – dydžiai, išreiškiantys išlakų ar nuotėkų aktyvumus [Bq per metus], kurių neviršijant aplinkos taršos kontrolė nėra būtina. Kontroliuoti radioaktyviąją taršą nėra prasmės, kai bet kurio individo dėl taršos patiriamos apšvitos dozė neviršija 0,01 mSv per metus, o kolektyvinė dozė – 1 žmogus x Sv;

5.10. radioaktyviųjų teršalų išmetimo leidimas (toliau – leidimas) – dokumentas, suteikiantis teisę ūkio subjektui, užsiimančiam veikla, tam tikrą laiką išmesti (išleisti) į aplinką teršalus. Leidime nurodomi ribiniai išlakų ir nuotėkų aktyvumai. Radioaktyviųjų teršalų išmetimo leidimo sudėtinės dalys yra radionuklidų išmetimo planas bei monitoringo programa;

5.11. radionuklidas – atomo branduolys, kuriam būdingas radioaktyvusis skilimas [D.11];

5.12. reguliuojamoji veikla (toliau – veikla) – veikla, lemianti papildomą apšvitą arba dėl kurios padidėja apšvitinamų žmonių skaičius ar jų apšvitos tikimybė.

5.13. veiklos subjektas (toliau – subjektas) – juridinis asmuo ar įmonė, neturinti juridinio asmens statuso, užsiimantys reguliuojamąja veikla;

5.14. šalinimas – atliekų kaupimas (laidojimas) nustatytoje vietoje (kapinyne) neketinant jų išimti arba tiesioginis atliekų paskleidimas aplinkoje [D.3].

IV. Bendrieji aplinkos taršos ribojimo principai

6. Veiklos metu į aplinką patenkančių radionuklidų neigiamas poveikis žmonėms, kitiems gyviems organizmams bei gamtos ištekliams neturi būti reikšmingas. Dėl aplinkos teršimo radionuklidais bei kitų jonizuojančiosios spinduliuotės šaltinių nė vieno gyventojo apšvitos dozė (neįskaitant gamtinės bei medicininės apšvitos) neturi viršyti nustatytų [4.5] dozių ribų.

7. Gyventojų grupė, kurios nariai gali patirti didžiausią apšvitą (kritinė grupė), taršos poveikį žmonėms atspindi geriau negu pavieniai individai. Kritinė grupė parenkama atsižvelgiant į žmonių gyvenamąją vietą, užsiėmimą, amžių bei gyvensenos ir mitybos ypatumus. Skirtingus radionuklidų patekimo į aplinką būdus (pavyzdžiui, į aplinkos orą ir vandenį, kanalizaciją) ir skirtingus radionuklidus gali atitikti skirtingos kritinės grupės.

8. Jeigu taikomos apsaugos priemonės užtikrina pakankamą kritinės grupės narių apsaugą nuo jonizuojančiosios spinduliuotės, tai šių priemonių pakanka ir kitų žmonių, gyvūnų bei gamtos išteklių apsaugai užtikrinti. Tais atvejais, kai taršos šaltinio poveikio zonoje nėra gyventojų, jis įvertinamas sudarant menamą kritinę grupę, kurios nariai potencialiai galėtų gyventi toje teritorijoje ir maitintis maistu iš šios vietovės.

9. Ribojant aplinkos teršimą radionuklidais, atsižvelgiama į vidutinę kritinės grupės narių gaunamą dozę. Kadangi kritinės grupės narius tuo pačiu metu gali veikti keli kontroliuojami ar nekontroliuojami apšvitos šaltiniai, bei atsižvelgiant į optimizavimo principą [4.5], dėl objekto veiklos vidutinė kritinės grupės narių gaunama dozė neturi viršyti vienos penktosios ribinės dozės vertės (0,2 mSv per metus). Taip siekiama užtikrinti, kad, veikiant net keliems šaltiniams, dozės riba nebus viršyta.

10. Taršos šaltinis laikomas nekontroliuojamu, kai jo radioaktyviosios taršos sąlygojama kritinės grupės narių apšvitos dozė neviršija 0,01 mSv per metus, o vienerių metų kolektyvinė efektinė dozė yra mažesnė už 1 žmogus x Sv. Taršos šaltinis visuomet laikomas nekontroliuojamu, kai per metus sunaudojamų radioaktyviųjų medžiagų aktyvumai neviršija nereguliuojamo veikmens lygių [4.5]. Priešingu atveju, ar taršos šaltinis nekontroliuojamas, sprendžiama atlikus radionuklidų sklaidos aplinkoje analizę bei dozių vertinimą (A ir C priedai).

11. Vykdydamas veiklą, subjektas privalo imtis įmanomų taršą mažinančių priemonių (taikyti „optimizavimo“ principą [4.5]).

12. Eksploatuoti naują objektą galima tik įsitikinus pakankama sauga nuo apšvitos ar taršos už objekto ribų, įvertinus demografines, meteorologines, geologines, hidrologines bei ekologines sąlygas.

V. Radioaktyviąją aplinkos taršą sąlygojanti veikla

13. Išmesti (išleisti) į aplinką radioaktyviuosius teršalus, šalinti į aplinką radionuklidų turinčias medžiagas, susidarančias veiklos metu, galima tik iš anksto gavus leidimą (išskyrus 17 punkte nurodytus atvejus). Į aplinką išmetamų radionuklidų aktyvumai neturi viršyti leidime nurodytų ribinių aktyvumų.

14. Prieš pradėdamas veiklą, kurios metu numatoma išmesti į aplinką radioaktyviuosius teršalus, subjektas privalo parengti radionuklidų išmetimo į aplinką planą ir aplinkos teršimo bei aplinkos užterštumo radionuklidais monitoringo (toliau – monitoringo) programą. Planas ir programa pateikiami Aplinkos ministerijai kartu su rašytiniu prašymu dėl radioaktyviųjų teršalų išmetimo leidimo išdavimo. Prašyme (spausdinamas ant įmonės blanko) nurodoma veiklos pobūdis, objekto adresas, gaminama produkcija.

15. Gavusi subjekto prašymą, Aplinkos ministerija per 1 mėnesį turi jį išnagrinėti ir priimti sprendimą išduoti leidimą arba parengti motyvuotą atsisakymą išduoti leidimą ir apie tai pranešti pareiškėjui registruotu laišku.

16. Leidimas galioja 5-erius metus. Jį reikia atnaujinti pakitus veiklos pobūdžiui ar sąlygoms.

17. Leidimas nereikalingas, jeigu atlikus pirminį vertinimą paaiškėja, kad į aplinką pateks nereikšmingi radionuklidų kiekiai – nebus viršijami nekontroliuojamosios taršos lygiai (A priedas).

18. Monitoringo programa nereikalinga, kai įvertinta kritinės grupės narių apšvitos dozė mažesnė už 0,1 mSv per metus. Tačiau ir šiuo atveju, atsižvelgiant į itin didelį potencialų pavojingumą, gali būti pareikalaujama matuoti išmetamų radionuklidų aktyvumus.

19. Vykdydami veiklą subjektai, kuriems reikalinga monitoringo programa, privalo:

19.1. savo lėšomis pagal suderintą programą stebėti į aplinką išmetamų teršalų aktyvumus ir teršimo poveikį aplinkai, parodyti, kad nustatyti ribiniai aktyvumai nėra viršijami, įvertinti kritinės grupės narių apšvitą ir užtikrinti informacijos viešumą;

19.2. kaupti ir 70 metų saugoti monitoringo rezultatus;

19.3. pasibaigus kalendoriniams metams (iki kitų metų vasario 15 dienos) pateikti monitoringo ataskaitą Aplinkos ministerijai, nurodant į aplinką išmestų radionuklidų aktyvumus ir kitų stebėjimų rezultatus.

20. Pirmoji monitoringo programos ir jos vykdymo peržiūra (tikslinimas) – po 1-erių veiklos metų, o po to – kas 5-eri metai. Peržiūrint atsižvelgiama į ankstesniojo laikotarpio patirtį, naujausius monitoringo metodus bei priemones, objekto veiklos ar aplinkos pokyčius. Paaiškėjus, kad išmetimai mažesni už prognozuotuosius, galima optimizuoti monitoringo programą.

21. Visais atvejais, aplinkos taršai viršijus ribinius aktyvumu, subjektas privalo:

21.1. ištirti radionuklidų išmetimų priežastis, aplinkybes bei pasekmes;

21.2. imtis veiksmų išmetimo priežastims pašalinti, užtikrinant, kad situacija nepasikartos;

21.3. pranešti Aplinkos ministerijai apie radionuklidų išmetimo priežastis, jų šalinimą bei prevencinius veiksmus, kurių imamasi ar numatoma imtis.

22. Jei būtini didesni radionuklidų išmetimai į aplinką, nei nurodyta leidime, subjektas gali kreiptis į Aplinkos ministeriją, nurodydamas šių išmetimų būtinybės priežastis bei pateikdamas papildytus radionuklidų išmetimo planą ir monitoringo programą. Aplinkos ministerija, suderinusi su Sveikatos apsaugos ministerijos Radiacinės saugos centru, gali išduoti laikiną leidimą, jeigu vienerių metų kritinės grupės narių dozė neviršys 5 mSv, o 5 metų vidutinė dozė – 1 mSv per metus (įskaitant ir visus kitus kontroliuojamus šaltinius).

23. Subjektai, vykdantys veiklą, kurios metu į aplinką patenka radionuklidų kiekiai, viršijantys nekontroliuojamosios taršos lygius, tačiau neturintys leidimo, privalo charakterizuoti taršos šaltinį, įvertinti (remiantis aplinkos užterštumo duomenimis) kritinės grupės narių dozę ir nustatyta tvarka kreiptis dėl leidimo išdavimo. Jeigu penkerių metų vidutinė dozė neviršija 1 mSv per metus, o vienerių metų dozė mažesnė už 5 mSv, subjektas gali tęsti veiklą ir per minėtą laikotarpį iš esmės pakeisti objekto charakteristikas, kad būtų tenkinami 9 punkto reikalavimai. Priešingu atveju veikla turi būti nutraukiama.

24. Kai laiku nesikreipiama dėl leidimo patikslinimo arba nustačius, kad viršijami radionuklidų išmetimo normatyvai, jeigu buvo pateikti suklastoti duomenys, nevykdomi nurodyti reikalavimai ir dėl klaidų, padarytų išvengiant incidentų, Aplinkos ministerija gali sustabdyti leidimo galiojimą arba jį panaikinti. Padarytą žalą aplinkai Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka atlygina subjektas.

VI. Radionuklidų išmetimo į aplinką planas ir monitoringo programa

25. Radionuklidų išmetimo į aplinką planą sudaro:

25.1. veiklos metu į aplinką išmetamų medžiagų apibūdinimas ir įvertinti kiekiai, radionuklidinė sudėtis ir aktyvumai;

25.2. galimų išmetimo taškų ar srautų (pvz.: į atmosferą, į kanalizacijos sistemą ar vandens telkinį) ir metodų (būdų) apibūdinimas;

25.3. visų reikšmingų trasų, kuriomis radionuklidai gali pasiekti žmones ir didinti jų apšvitos dozę bei teršti aplinką, apžvalga, paremta pirminės analizės rezultatais ar analogiškų objektų veikla;

25.4. įvertintos kritinės grupės narių individualios dozės, sąlygotos planuojamos aplinkos taršos (vadovaujantis C priedu);

25.5. kiekvieno radioizotopo, kurio nuklidai išmetami į aplinką, įvertintas (vadovaujantis B priedu) ribinis aktyvumas.

26. Monitoringas susideda iš dviejų dalių: išmetimų (į aplinką šalinamų medžiagų) monitoringo ir aplinkos monitoringo.

27. Pagrindiniai monitoringo tikslai:

27.1. įvertinti konkretaus objekto poveikį aplinkai ir jo taršos mastą ir pagrįsti, kad nėra viršijami nustatytieji ribiniai išlakų ir nuotėkų aktyvumai;

27.2. gauti duomenis, būtinus įvertinti tikrąsias bei galimas kritinės grupės ir kitų grupių narių apšvitos dozes;

27.3. užtikrinti, kad objekto veiklos režimas atitiktų numatytąjį ir perspėti apie neįprastas situacijas (neplanuotus radionuklidų išmetimus);

27.4. informuoti visuomenę apie aplinkos užterštumą radionuklidais.

28. Tam, kad būtų įvertintas „foninis“ užterštumas (gamtiniai radionuklidai, globaliai išplitę radionuklidai) bei kitų šaltinių tarša, monitoringas turi būti pradėtas prieš veiklos pradžią.

29. Monitoringo programa rengiama atsižvelgiant į prognozuojamą aplinkos taršą. Rengdamas monitoringo programą, subjektas privalo atsižvelgti į išmetamų medžiagų cheminę formą, radionuklidinę sudėtį, aplinkos ypatumus bei demografinius ypatumus. Monitoringas turi apimti visas svarbias apšvitos (radionuklidų sklaidos) trasas ir leisti išsamiai įvertinti kritinės grupės narių dozes. Kai kuriais atvejais patogu radionuklidus grupuoti atsižvelgiant į jų fizines ir chemines savybes (pvz.: inertinės dujos, jodo radioizotopai, alfa spinduoliai ir pan.).

30. Taikomi matavimo metodai ir įranga turi būti pakankamai tikslūs – kad būtų galima išmatuoti radionuklidų aktyvumus, lemiančius apie 0,05 mSv metinę dozę. Pasirenkant aplinkos komponentus, atsižvelgiama į šių komponentų svarbą (indėlį į kritinės grupės apšvitą). Nebūtinas visų radionuklidų sklaidos tarpinių grandžių monitoringas. Stebimos tik tos, kurių monitoringas efektyviausias.

31. Kai radionuklidų turinčios nuotėkos kaupiamos ilgą laiką, prieš jas išleidžiant turi būti paimami ėminiai ir įvertinama nuotėkų radioizotopinė sudėtis ir aktyvumas. Vienu metu išleidžiamų nuotėkų aktyvumas turi tenkinti B.4.2 punkto reikalavimą.

32. Vykdydami monitoringą, subjektai privalo užtikrinti duomenų kokybę. Kokybės užtikrinimo priemonės:

- pakankamas ėminių ėmimo dažnis;

- periodinė matavimo aparatūros patikra ir tinkamas kalibravimas;

- palyginamieji (su kitomis laboratorijomis) matavimai.

______________

A priedas

(privalomasis)

Nekontroliuojamoji tarša

A.1. Norint įsitikinti, ar taršos šaltinį būtina kontroliuoti radiacinės saugos požiūriu, būtina įvertinti radioaktyviosios taršos sąlygojamą kritinės grupės (realiai egzistuojančios arba hipotetinės) narių apšvitos vidutinę dozę ir jos vertę, palyginti su nereguliuojamojo veikmens kriterijumi (0,01 mSv/metai) [4.5]. Kolektyvinės dozės vertinti nebūtina, nes jeigu tenkinama ši sąlyga, tai paprastai vienerių metų kolektyvinė efektinė dozė būna mažesnė už 1 žmogusxSv.

A.2. Kai kurių dažniausiai naudojamų radioizotopų bendrieji nekontroliuojamosios taršos lygiai yra pateikti A.1 lentelėje. Jie buvo nustatyti įvertinus išorinę ir vidinę apšvitos dozes itin konservatyviais radionuklidų sklaidos modeliais, atitinkančiais vidutinio klimato sąlygas [D.2].

A.3. Kitais atvejais, ar tenkinamas nereguliuojamojo veikmens kriterijus, sprendžiama atlikus dozių vertinimą (C priedas).

A.4. Kai yra kelių radioizotopų nuklidų, atsižvelgiama į bendrą visų iš taršos šaltinio į aplinką išleidžiamų radionuklidų poveikį – laikoma, kad tarša atitinka nekontroliuojamosios taršos kriterijų, jeigu tenkinama ši sąlyga:

ⁿ

Σ (C_i / C_li) ≤ 1;

_i

čia: C_i – i-tojo radioizotopo nuklidų metinis išmetimas [Bq per metus], C_Li – to paties izotopo nekontroliuojamosios taršos lygis [Bq per metus], n – radioizotopų skaičius mišinyje.

A 1. lentelė. Dažniausiai naudojamų radionuklidų išmetimo į aplinką nekontroliuojamosios taršos lygiai

Radionuklidas	Išmetimas į orą, Bq per metus	Išmetimas į vandenį, Bq per metus
^3H	1 x 10^11	1 x 10^12
^14C	1 x 10^10	1 x 10^10
^32P	1 x 10^8	1 x 10^6
^35S	1 x 10^8	1 x 10^9
^36Cl	1 x 10^7	1 x 10^10
^42K	1 x 10^10	1 x 10^9
^45Ca	1 x 10^8	1 x 10^10
^47Ca	1 x 10^9	1 x 10^8
^51Cr	1 x 10^9	1 x 10^8
^59Fe	1 x 10^8	1 x 10^6
^57Co	1 x 10^9	1 x 10^9
^58Co	1 x 10^9	1 x 10^8
^67Ga	1 x 10^10	1 x 108
^75Se	1 x 10^8	1 x 10^6
^85Sr	1 x 10^8	1 x 10^6
^89Sr	1 x 10^8	1 x 10^9
^90Y	1 x 10^10	1 x 10^10
^99Mo	1 x 10^9	1 x 10^8
^99Tc	1 x 10^7	1 x 10^10
^99m Tc	1 x 10^11	1 x 10^9
^111In	1 x 10^9	1 x 10^8
^123I	1 x 10^10	1 x 10^9
^125I	1 x 10^8	1 x 10^8
^131I	1 x 10^8	1 x 10^7
^27Xe	1 x 10^11
^133Xe	1 x 10^12
^147Pm	1 x 10^10	1 x 10^10
^169Er	1 x 10^10	1 x 10^10
^168Au	1 x 10^9	1 x 10^8
^197Hg	1 x 10^10	1 x 10^9
^203Hg	1 x 10^8	1 x 10^7
^201Tl	1 x 10^10	1 x 10^8
^226Ra	1 x 10^6	1 x 10^6
^232Th	1 x 10^5	1 x 10^6

Pastaba. Vertinant padarytos šios konservatyvios prielaidos: į atmosferą radionuklidai patenka pro langą, žmonės (kritinės grupės nariai) gyvena už 20 metrų, augalinis maistas išauginamas 100 m atstumu nuo taršos šaltinio, o gyvuliai – 800 m. Radioaktyviosios nuotėkos įvertintos esant dviem galimybėms: išleidžiant tiesiai į upę arba į kanalizaciją.

______________

B priedas

(privalomasis)

Ribiniai išlakų ir nuotėkų aktyvumai

B.1. Kai netenkinamas nekontroliuojamosios taršos kriterijus (A priedas), subjektas, vadovaudamasis C priedo reikalavimais, turi įvertinti kiekvieno radioizotopo, kurio nuklidai išmetami į aplinką, ribinius aktyvumus. Vieno radioizotopo metinis ribinis aktyvumas nustatomas taip, kad jo nuklidų sąlygojama kritinės grupės narių vidutinė dozė neviršytų 0,2 mSv per metus. Orientacinės itin konservatyvios ribinių aktyvumų vertės atitinka 20 kartų padidintas A.1 lentelėje nurodytas aktyvumų reikšmes.

B.2. Tais atvejais, kai į aplinką išleidžiama skirtingų izotopų radionuklidų, jų poveikis sumuojasi, todėl turi būti tenkinama formulė:

Σ_i ^Qa_i / R_i ≤ 1;

čia: – per vienerius metus į orą ar vandenį išmestų i-tojo radioizotopo nuklidų aktyvumas (Bq per metus), R_i – atitinkamo radioizotopo ribinis aktyvumas (Bq per metus). Ši formulė taikoma tuo pačiu keliu (per orą ar vandenį) plintantiems radionuklidams.

B.3. Kai nustatomas radioizotopų grupės ribinis aktyvumas, atsižvelgiama į patį radiotoksiškiausią (turintį mažiausią ribinį aktyvumą) radioizotopą, t. y. daroma prielaida, kad bendras aktyvumas tenka šiam radioizotopui.

B.4. Vertinant išlakų ar nuotėkų ribinį aktyvumą paprastai daroma prielaida, kad radionuklidai išmetami nuolat, todėl taikomi papildomi apribojimai paros ir mėnesio teršalų aktyvumui:

Σ_i ^Qd_i / R_i ≤ 0,01;

Σ_i ^Qm_i / R_i ≤0,25;

čia: ir – per vieną parą ir per vieną mėnesį į aplinką išmetamų i-tojo radioizotopo nuklidų aktyvumai (Bq).

______________

C priedas

(privalomasis)

Taršos šaltinių sąlygojamų dozių vertinimas

C.1. Vertinant kritinės grupės narių dozę, atsižvelgiama į visus reikšmingus iš taršos šaltinio įvairiais būdais į aplinką patenkančius radionuklidus. Sumuojama vidinė kaupiamoji dozė, sąlygota per vienerius metus įkvepiamų ar su maistu patenkančių radionuklidų, ir išorinė dozė, sąlygota radionuklidų, esančių ore ir žemės paviršiuje [D.3]:

E = H_p + Σ_j e(g)_{j, ing} Ij, i^ng + Σ_j e(g)_{j, inh} Ij, i_nh;

čia: E – bendroji efektinė dozė, H_p – kritinės grupės narių individualioji lygiavertė išorinės apšvitos dozė [4.5], e(g)_{j, ing} ir e(g)_{j, inh} – j-tojo radioizotopo kaupiamosios efektinės dozės, tenkančios į organizmą su maistu patekusių ar įkvėptų radionuklidų vienetiniam aktyvumui (Sv/Bq), g – individo amžius, I _{j, ing} ir I _{j, inh} – per vienerius metus į organizmą su maistu ir su įkvepiamu oru patenkančių radionuklidų aktyvumai, e(g)_{j, ing} ir e(g)_{j, inh,} daugiklių reikšmės pateiktos dokumentuose [4.5, D.3], o išorinės apšvitos efektinės dozės galios, tenkančios vienetiniam tūriniam ar paviršiniam aktyvumui, vertės – dokumentuose [4.5] (inertinių dujų) ir [D.5] (visų kitų radionuklidų).

C.2. Dozių vertinimai atliekami laipsniškai – pradedama nuo labai paprastų ir itin konservatyvių radionuklidų sklaidos aplinkoje modelių ir tada, negavus norimų rezultatų, taikomi sudėtingesni ir tikslesni modeliai:

C.2.1. paprasčiausias modelis, neįvertinantis radionuklidų sklaidos aplinkoje [D.2, D.9];

C.2.2. bendrieji dozės vertinimo modeliai [D.6, D.9], kai remiamasi visuotinai aprobuotais radionuklidų sklaidos parametrais bei žmonių gyvensenos ir mitybos rodikliais [D.7];

C.2.3. vietovei būdingi taršos dozės vertinimo modeliai, kai atsižvelgiama į realias apšvitos trasas, realios kritinės grupės žmonių gyvensenos bei mitybos ypatumus ir remiamasi realiais, vietovei būdingais teršalų sklaidos atmosferoje, hidrosferoje bei litosferoje rodikliais (mažiausiai konservatyvus modelis) [D.9].

C.3. Kolektyvinė dozė vertinama analogiškai kaip ir individuali. Atsižvelgiama į radionuklidų sklaidos bei vietovės demografinius ypatumus. Jeigu įvertinta individuali dozė neviršija 0,01 mSv/metai, tai kolektyvinė dozė paprastai neviršija 1 žmogus x Sv (išskyrus ilgaamžius globaliai pasiskirstančius radionuklidus), todėl vertinti kolektyvinės dozės nereikia. Svarbiausių ilgaamžių radionuklidų kolektyvinių dozių vertinimai pateikti nuorodoje [D.10].

______________

D priedas

(informacinis)

Bibliografija

D.1. Aplinkos apsaugos terminų žodynas. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, 2000.

D.2. Clearance of materials resulting from the use of radionuclides in medicine, industry and research, TECDOC – 1000. Vienna, IAEA, 1998.

D.3. Council Directive 96/29/EURATOM laying down basic safety standards for the protection of the health of workers and the general public against the dangers arising from ionising radiation, OJ L 159 L 159 V. 39, 1996.

D.4. Daukšas K., Barkauskas J., Daukšas V., Daumantas E., Kabailienė M., Kareiva A., Mačionis Z., Naruškevičius L., Sasnauskienė S., Skučas V. Chemijos terminų aiškinamasis žodynas, Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1997.

D.5. Eckerman K. F., Ryman J. C. External exposure to radionuclides in air, water, and soil, Federal Guidance Report 12, US EPA, 1993.

D.6. Generic models and parameters for assessing the environmental transfer of radionuclides from routine releases. Safety Series No 57, Vienna, IAEA, 1982.

D.7. Handbook of parameter values for the prediction of radionuclide transfer in temperate environments. Technical Reports Series No 364, Vienna. IAEA, 1994.

D.8. International basic safety standards for protection against ionizing radiation and for the safety of radiation sources. Safety series 115, IAEA, Viena, 1996.

D.9. Regulatory Control of Radioactive Discharges to the Environment: Safety Guide (Safety Standards Series No. WS-G-2.3), IAEA, Vienna, 2000.

D.10. Sources and effects of ionizing radiation. United Nations Scientific Committee on Effects of Atomic Radiation UNSCEAR 2000 Report to the General Assembly, V. 1, UN, New York, 2000.

D.11. Valiukėnas V., Makariūnienė E., Morkūnas G. Jonizuojančiosios spinduliuotės ir radiacinės saugos terminų žodynas, Vilnius, BĮ UAB „Litimo“, 1999.

______________