Byla Nr. 73/2010-76/2010-81/2010-88/2010-89/2010-90/2010-95/2010-96/2010-97/2010-98/2010-99/2010-110/2010-111/2010-112/2010-113/2010-115/2010-117/2010-118/2010-120/2010-121/2010-122/2010-127/2010-130/2010-139/2010-141/2010-41/2011
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
NUTARIMAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS SOCIALINIŲ IŠMOKŲ PERSKAIČIAVIMO IR MOKĖJIMO LAIKINOJO ĮSTATYMO NUOSTATŲ, KURIOMIS REGULIUOJAMU PASKIRTŲ MOTINYSTĖS (TĖVYSTĖS) SOCIALINIO DRAUDIMO PAŠALPŲ IR STATUTINIAMS VALSTYBĖS TARNAUTOJAMS – VIDAUS TARNYBOS SISTEMOS PAREIGŪNAMS PASKIRTŲ MOTINYSTĖS (TĖVYSTĖS) IŠMOKŲ PERSKAIČIAVIMU SUDARYTOS PRIELAIDOS ŠIAS PAŠALPAS IR IŠMOKAS SUMAŽINTI, TAIP PAT KITŲ SU ŠIUO TEISINIU REGULIAVIMU SUSIJUSIŲ TEISĖS AKTŲ NUOSTATŲ ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI
2013 m. kovo 5 d.
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Egidijaus Bieliūno, Tomos Birmontienės, Prano Kuconio, Gedimino Mesonio, Ramutės Ruškytės, Egidijaus Šileikio, Algirdo Taminsko, Romualdo Kęstučio Urbaičio, Dainiaus Žalimo,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
dalyvaujant pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo atstovui teisėjui Ernestui Spruogiui,
suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovėms Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Socialinio draudimo ir pensijų departamento direktoriaus pavaduotojai Alfredai Šatrauskienei ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Pašalpų ir nedarbingumo kontrolės skyriaus vedėjai Marijai Paskočinienei,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2013 m. vasario 6 d. išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 73/2010-76/2010-81/2010-88/2010-89/2010-90/2010-95/2010-96/2010-97/2010-98/2010-99/2010-110/2010-111/2010-112/2010-113/2010-115/2010-117/2010-118/2010-120/2010-121/2010-122/2010-127/2010-130/2010-139/2010-141/2010-41/2011 pagal:
1) pareiškėjų – Klaipėdos apygardos administracinio teismo (prašymas Nr. 1B-98/2010), Vilniaus apygardos administracinio teismo (prašymai Nr. 1B-80/2010, 1B-85/2010, 1B-99/2010, 1B-100/2010, 1B-104/2010, 1B-105/2010, 1B-106/2010, 1B-107/2010, 1B-120/2010, 1B-131/2010, 1B-135/2010, 1B-136/2010, 1B-140/2010, 1B-142/2010, 1B-157/2010) prašymus ištirti, ar:
– Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 dalies nuostata „Šio įstatymo galiojimo laikotarpiu pašalpos gavėjo kompensuojamasis uždarbis <...> nuo 2010 m. liepos 1 d. – motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpoms skaičiuoti negali viršyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos“, 9 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 38, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;
– Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies nuostata „Šio straipsnio nuostatos nuo 2010 m. liepos 1 d. taikomos šio straipsnio 4 dalyje nustatytoms išmokoms ir motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpoms, paskirtoms pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatas, galiojusias iki 2010 m. birželio 30 d.“, 10 straipsnio 2, 3 dalys neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 38 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;
– Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 38 straipsniams, konstituciniams asmenų lygiateisiškumo, teisinės valstybės principams;
– Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 „Dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 73, 74, 75 punktai (2009 m. gruodžio 23 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 38, 52 straipsniams, konstituciniams asmenų lygiateisiškumo, teisinės valstybės principams;
2) pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą (Nr. 1B-118/2010) ištirti, ar:
– Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 dalies nuostata „Šio įstatymo galiojimo laikotarpiu pašalpos gavėjo kompensuojamasis uždarbis <...> nuo 2010 m. liepos 1 d. – motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpoms skaičiuoti negali viršyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos“, 9 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 38, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;
– Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies nuostata „Šio straipsnio nuostatos nuo 2010 m. liepos 1 d. taikomos šio straipsnio 4 dalyje nustatytoms išmokoms ir motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpoms, paskirtoms pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatas, galiojusias iki 2010 m. birželio 30 d.“, 10 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 38 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;
– Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 38 straipsniams, konstituciniams asmenų lygiateisiškumo, teisinės valstybės principams;
– Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 „Dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 73, 74, 75 punktai (2009 m. gruodžio 23 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 38, 52 straipsniams, konstituciniams asmenų lygiateisiškumo, teisinės valstybės principams;
3) pareiškėjo – Panevėžio apygardos administracinio teismo prašymą (Nr. 1B-94/2010) ištirti, ar:
– Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 9 straipsnis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 38, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;
– Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 10 straipsnio 1, 2, 3 dalys neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 38 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;
– Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 38 straipsniams, konstituciniams asmenų lygiateisiškumo, teisinės valstybės principams;
– Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 „Dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 73, 74, 75 punktai (2009 m. gruodžio 23 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 38, 52 straipsniams, konstituciniams asmenų lygiateisiškumo, teisinės valstybės principams;
4) pareiškėjo – Panevėžio apygardos administracinio teismo prašymą (Nr. 1B-151/2010) ištirti, ar:
– Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1, 2 dalys neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 38, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;
– Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 10 straipsnio 1, 2, 3 dalys neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 38 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;
– Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 38 straipsniams, konstituciniams asmenų lygiateisiškumo, teisinės valstybės principams;
– Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 „Dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 73, 74, 75 punktai (2009 m. gruodžio 23 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 38, 52 straipsniams, konstituciniams asmenų lygiateisiškumo, teisinės valstybės principams;
– Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 1771 „Dėl einamųjų 2010 metų draudžiamųjų pajamų, ribinio motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos ir ribinio valstybinės pensijos dydžių patvirtinimo“ 1.1, 2.2 punktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, konstituciniams asmenų lygiateisiškumo, teisinės valstybės principams;
5) pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą (Nr. 1B-113/2010) ištirti, ar:
– Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1, 2 dalys, 10 straipsnio 1, 2, 3 dalys, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 „Dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 73, 74, 75 punktai (2009 m. gruodžio 23 d. redakcija) tiek, kiek juose numatytas jau paskirtų motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimas ir sumažinimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 38 straipsnio 2 daliai, 39 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, o tiek, kiek juose nustatyta, kad jau paskirtos motinystės (tėvystės) pašalpos asmenims, turintiems teisę gauti Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje nustatyto maksimalaus dydžio išmoką, mažinamos du kartus, nors asmenims, gaunantiems mažesnę išmoką, pagal Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 10 straipsnio 2 arba 3 dalį ji mažinama tik vieną kartą, – konstituciniam asmenų lygiateisiškumo principui;
– Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalis neprieštarauja konstituciniam asmenų lygiateisiškumo principui;
6) pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymus (Nr. 1B-115/2010, 1B-116/2010) ištirti, ar:
– Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1, 2 dalys, 10 straipsnio 1, 2, 3 dalys, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 „Dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 73, 74, 75 punktai (2009 m. gruodžio 23 d. redakcija) tiek, kiek juose numatytas jau paskirtų motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimas ir sumažinimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 38 straipsnio 2 daliai, 39 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui;
– Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalis neprieštarauja konstituciniams asmenų lygiateisiškumo, teisinės valstybės principams;
7) pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymus (Nr. 1B-124/2010, 1B-130/2010) ištirti, ar:
– Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1, 2 dalys, 10 straipsnio 1, 3 dalys, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 „Dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 73, 74, 75 punktai (2009 m. gruodžio 23 d. redakcija) tiek, kiek juose numatytas jau paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimas ir sumažinimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 38 straipsnio 2 daliai, 39 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui;
– Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalis neprieštarauja konstituciniams asmenų lygiateisiškumo, teisinės valstybės principams;
8) pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą (Nr. 1B-134/2010) ištirti, ar:
– Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1, 2 dalys, 10 straipsnio 1, 2, 3 dalys, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 „Dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 73, 74, 75 punktai (2009 m. gruodžio 23 d. redakcija) tiek, kiek juose numatytas jau paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimas ir sumažinimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 38 straipsnio 2 daliai, 39 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui;
– Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalis neprieštarauja konstituciniams asmenų lygiateisiškumo, teisinės valstybės principams;
9) pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą (Nr. 1B-51/2011) ištirti, ar:
– Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 10 straipsnio 1, 2, 3 dalys tiek, kiek jose nustatomas jau paskirtų motinystės (tėvystės) išmokų, mokamų statutiniams valstybės tarnautojams (pareigūnams) vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu, perskaičiavimas ir sumažinimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 38 straipsnio 2 daliai, 39 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui;
– Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalis neprieštarauja konstituciniam asmenų lygiateisiškumo principui.
Konstitucinio Teismo 2013 m. sausio 23 d. sprendimu šie prašymai sujungti į vieną bylą.
Konstitucinis Teismas
n u s t a t ė:
I
1. Pareiškėjai – Klaipėdos apygardos administracinis teismas (prašymas Nr. 1B-98/2010), Panevėžio apygardos administracinis teismas (prašymai Nr. 1B-94/2010, 1B-151/2010), Vilniaus apygardos administracinis teismas (prašymai Nr. 1B-80/2010, 1B-85/2010, 1B-99/2010, 1B-100/2010, 1B-104/2010, 1B-105/2010, 1B-106/2010, 1B-107/2010, 1B-113/2010, 1B-115/2010, 1B-116/2010, 1B-118/2010, 1B-120/2010, 1B-124/2010, 1B-130/2010, 1B-131/2010, 1B-134/2010, 1B-135/2010, 1B-136/2010, 1B-140/2010, 1B-142/2010, 1B-157/2010) nagrinėjo administracines bylas, kuriose kilo ginčai dėl paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimo (sumažinimo), o pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas (prašymas Nr. 1B-51/2011) nagrinėjo administracinę bylą, kurioje kilo ginčas dėl statutiniam valstybės tarnautojui – vidaus tarnybos sistemos pareigūnui paskirtos motinystės (tėvystės) išmokos perskaičiavimo (sumažinimo).
2. Pareiškėjų prašymai (Nr. 1B-80/2010, 1B-85/2010, 1B-94/2010, 1B-98/2010, 1B-99/2010, 1B-100/2010, 1B-104/2010, 1B-105/2010, 1B-106/2010, 1B-107/2010, 1B-113/2010, 1B-115/2010, 1B-116/2010, 1B-118/2010, 1B-120/2010, 1B-124/2010, 1B-130/2010, 1B-131/2010, 1B-134/2010, 1B-135/2010, 1B-136/2010, 1B-140/2010, 1B-142/2010, 1B-151/2010, 1B-157/2010) ištirti Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 9, 10 straipsnių nuostatų, 16 straipsnio 4 dalies, Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 73, 74, 75 punktų (2009 m. gruodžio 23 d. redakcija) atitiktį Konstitucijai grindžiami šiais argumentais.
2.1. Pasak pareiškėjų, teisė į motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas kyla inter alia iš Konstitucijos 52 straipsnio.
Pareiškėjai remiasi oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis, kad teisė reikalauti mokėti Konstitucijoje ir jai neprieštaraujančiuose įstatymuose nustatytas pensinio aprūpinimo išmokas kyla iš Konstitucijos 52 straipsnio, o pagal Konstitucijos 23 straipsnį yra ginami šios teisės turtiniai aspektai; asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau; net ir tada, kai dėl ypatingų aplinkybių (ekonomikos krizės ir kt.) valstybėje susidaro itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, turi būti paisoma įgytos teisės gynybos pagal Konstitucijos 23 straipsnį principo.
Pareiškėjų nuomone, šios oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos taikytinos ir socialinio draudimo pašalpoms, kurias mokėti valstybei kyla pareiga iš Konstitucijos 52 straipsnio. Taigi, pasak pareiškėjų, teisė į paskirtas ir mokamas motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas yra laikoma jos gavėjo teise į nuosavybę ir ginama pagal Konstitucijos 23 straipsnį. Dėl to pareiškėjai abejoja ginčijamo teisinio reguliavimo, nustatyto Laikinojo įstatymo 9, 10 straipsniuose, Nuostatų 73, 74, 75 punktuose (2009 m. gruodžio 23 d. redakcija), atitiktimi Konstitucijos 23, 52 straipsniams.
2.2. Pareiškėjų manymu, paskyrus pašalpą jos gavėjui atsiranda teisėtas lūkestis, kad nustatyto dydžio pašalpa bus mokama visą jos mokėjimo laikotarpį. Pareiškėjai remiasi oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostata, kad iš konstitucinių teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo, proporcingumo, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo, socialinio solidarumo principų kylančių reikalavimų, kitų konstitucinių imperatyvų turi būti paisoma ir valstybėje susidarius ypatingai situacijai (kilus ekonomikos krizei ir kt.), ir abejoja, ar ginčijamu teisiniu reguliavimu nėra pažeidžiamas konstitucinis teisinės valstybės principas, kurio elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas.
2.3. Pareiškėjai pažymi, jog teisė į motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas kyla ir iš Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalies, kurioje įtvirtinta, kad valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę.
Prašymuose (Nr. 1B-80/2010, 1B-85/2010, 1B-94/2010, 1B-98/2010, 1B-99/2010, 1B-100/2010, 1B-104/2010, 1B-105/2010, 1B-106/2010, 1B-107/2010, 1B-118/2010, 1B-120/2010, 1B-131/2010, 1B-135/2010, 1B-136/2010, 1B-140/2010, 1B-142/2010, 1B-151/2010) pažymima, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu pažeidžiamas Konstitucijoje įtvirtintas šeimos, motinystės ir tėvystės apsaugos principas, nes dėl šio reguliavimo atsiranda teisinis netikrumas, suteiktų teisių neapibrėžtumas, todėl neigiamai yra veikiamos tokios socialiai reikšmingos ir saugotinos vertybės kaip šeima, motinystė, tėvystė.
Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas (prašymai Nr. 1B-113/2010, 1B-115/2010, 1B-116/2010, 1B-124/2010, 1B-130/2010, 1B-134/2010), be to, pažymi, jog teisė į minėtas pašalpas kyla ir iš Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalies, kurioje įtvirtinta, kad valstybė globoja šeimas, auginančias ir auklėjančias vaikus namuose, įstatymo nustatyta tvarka teikia joms paramą.
2.4. Pareiškėjų (prašymai Nr. 1B-80/2010, 1B-85/2010, 1B-98/2010, 1B-99/2010, 1B-100/2010, 1B-104/2010, 1B-105/2010, 1B-106/2010, 1B-107/2010, 1B-118/2010, 1B-120/2010, 1B-131/2010, 1B-135/2010, 1B-136/2010, 1B-140/2010, 1B-142/2010) manymu, ginčijamu teisiniu reguliavimu atitinkamų socialinių išmokų gavėjų grupių viduje nustačius skirtingas šių išmokų mažinimo proporcijas – iki sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo gautas didesnes išmokas tos pačios socialinės grupės nariams sumažinus didesne procentine dalimi nei mažesnes išmokas, pažeidžiamas konstitucinis proporcingumo principas.
Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas (prašymas Nr. 1B-113/2010) pažymi ir tai, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu taip pat pažeidžiamas konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas, nes asmenims, gaunantiems maksimalaus dydžio motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, jos buvo mažinamos du kartus, o asmenims, gaunantiems mažesnes motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, – tik vieną kartą; taip yra išskiriama viena šias pašalpas gaunančių asmenų grupė, neproporcingai paskirstoma finansinė praradimų našta.
2.5. Pareiškėjai pažymi, kad įstatymų leidėjas, nepagrįstai diferencijuodamas atskiras socialinės paramos reikalingas grupes, Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje numatė tik valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo pensijų kompensavimą ir taip pažeidė konstitucinius teisinės valstybės, asmenų lygiateisiškumo principus.
Pareiškėjai (prašymai Nr. 1B-80/2010, 1B-85/2010, 1B-98/2010 1B-99/2010 1B-100/2010, 1B-104/2010, 1B-105/2010, 1B-106/2010, 1B-107/2010, 1B-118/2010, 1B-120/2010, 1B-131/2010, 1B-135/2010, 1B-136/2010, 1B-140/2010, 1B-142/2010) taip pat teigia, jog visuomenės nesugebėjimas prisitaikyti prie to, kad Laikinuoju įstatymu sumažintos pajamos, šio įstatymo neigiama įtaka, pasireiškusi socialinių garantijų sistemos iškreipimu, rodo, kad buvo pertvarkyta socialinių garantijų sistema, kai kurių socialinių garantijų struktūra ir sumažinta jų apimtis. Pareiškėjai remiasi oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis, kad jeigu pertvarkant socialinių garantijų sistemą ar kai kurių socialinių garantijų struktūrą yra sumažinama socialinių garantijų apimtis, juo labiau jeigu tam tikrų socialinių garantijų nebelieka, turi būti nustatytas teisingas patirtų praradimų kompensavimo asmenims, kuriems tos socialinės garantijos buvo pagrįstai nustatytos, mechanizmas; net ir tada, kai dėl ypatingų aplinkybių (ekonomikos krizės ir kt.) valstybėje susidaro itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, turi būti paisoma įgytos teisės gynybos pagal Konstitucijos 23 straipsnį principo. Taigi, pareiškėjų manymu, įstatymų leidėjas turėjo nustatyti motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų, kaip socialinio draudimo išmokų, ginamų pagal Konstitucijos 23 straipsnį, kompensavimo mechanizmą.
3. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas (prašymas Nr. 1B-51/2011), kurio nagrinėtoje administracinėje byloje, kaip minėta, kilo ginčas dėl statutiniam valstybės tarnautojui – vidaus tarnybos sistemos pareigūnui paskirtos motinystės (tėvystės) išmokos perskaičiavimo (sumažinimo), savo prašymą ištirti Laikinojo įstatymo 10 straipsnio nuostatų, 16 straipsnio 4 dalies atitiktį Konstitucijai grindžia šiais argumentais.
Pasak pareiškėjo, statutinių valstybės tarnautojų (pareigūnų) teisė į išmokas vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu kyla iš tų pačių Konstitucijos nuostatų kaip ir teisė į socialinio draudimo išmokas. Todėl pareiškėjas abejoja ginčijamo teisinio reguliavimo, nustatyto Laikinojo įstatymo 10 straipsnyje, atitiktimi Konstitucijos 38 straipsnio 2 daliai, 39 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui. Pareiškėjui taip pat kyla abejonė dėl šio teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtintam nuosavybės neliečiamumo principui, nes juo pažeidžiama statutinių valstybės tarnautojų (pareigūnų) teisė gauti jau paskirtas išmokas ir taip nepagrįstai ribojama asmens konstitucinė teisė į nuosavybę. Pareiškėjas pažymi, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu pažeidžiami asmenų, auginančių vaikus, teisėti lūkesčiai, kad valstybė vykdys prisiimtus įsipareigojimus ir garantuos atitinkamą pajamų lygį šeimoms, kurios augina vaikus ir pagrįstai tikėjosi, kad atitinkamas pajamų lygis bus per visą vaiko priežiūros atostogų laikotarpį, ir abejoja Laikinojo įstatymo 10 straipsnio nuostatų atitiktimi konstitucinės teisinės valstybės principui, kurio elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir saugumas.
Pareiškėjas taip pat abejoja Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalies atitiktimi konstituciniam asmenų lygiateisiškumo principui, nes joje nėra nustatytas išmokų statutiniams valstybės tarnautojams (pareigūnams) kompensavimas. Pareiškėjas pažymi, jog Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad Vyriausybė parengia ir patvirtina sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų ir netekto darbingumo pensijų kompensavimo tvarkos aprašą. Pasak pareiškėjo, motinystės (tėvystės) išmokos savo esme ir prigimtimi labai artimos netekto darbingumo pensijoms, nes abiem atvejais jos skiriamos terminuotai, kol asmenys galės grįžti į darbo rinką ar valstybės tarnybą. Todėl įstatymų leidėjas, nustatydamas sumažintų socialinių išmokų kompensavimą, neturėtų tarp jų daryti skirtumo.
4. Pareiškėjas – Panevėžio apygardos administracinis teismas (prašymas Nr. 1B-151/2010) abejoja inter alia Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 1771 „Dėl einamųjų 2010 metų draudžiamųjų pajamų, ribinio motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos ir ribinio valstybinės pensijos dydžių patvirtinimo“ (toliau – ir Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimas Nr. 1771) 1.1, 2.2 punktų atitiktimi Konstitucijai. Pareiškėjas pažymi, kad šio Vyriausybės nutarimo 1.1 punktu buvo patvirtintas einamųjų 2010 metų draudžiamųjų pajamų dydis (1 170 Lt), skirtas ginčijamoms Laikinojo įstatymo nuostatoms, pagal kurias buvo perskaičiuotos paskirtos motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos, įgyvendinti, todėl minėtas punktas prieštarauja Konstitucijai. Pareiškėjas pažymi ir tai, kad Vyriausybė 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 1771 2.2 punktu išskyrė asmenų, gaunančių valstybines socialinio draudimo pensijas, grupę iš kitų, inter alia motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų gavėjų, grupių ir jai nesumažino einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžio; taip ji pažeidė konstitucinį asmenų lygiateisiškumo principą.
II
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gauti suinteresuoto asmens – Seimo atstovo Seimo nario Arvydo Vidžiūno, taip pat suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovių Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Socialinio draudimo ir pensijų departamento direktoriaus pavaduotojos Alfredos Šatrauskienės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Pašalpų ir nedarbingumo kontrolės skyriaus vedėjos Marijos Paskočinienės rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai.
1. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovo Seimo nario A. Vidžiūno pozicija grindžiama šiais argumentais.
Asmenys, pagal galiojančius ir Konstitucijai neprieštaraujančius teisės aktus gaunantys išmokas, turi teisę reikalauti, kad valstybė vykdytų prisiimtus įsipareigojimus mokėti nustatyto dydžio išmokas. Tačiau, atsižvelgiant į valstybėje susidariusią situaciją, būtina nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų apsaugotos kitos konstitucinės vertybės. Laikinasis įstatymas buvo priimtas atsižvelgiant į prognozuojamą valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų deficito didėjimą. Šiuo įstatymu siekta ekonomikos krizės laikotarpiu užtikrinti pačių išmokų gavėjų gyvybiškai svarbių interesų apsaugą, kad jiems paskirtos išmokos būtų mokamos laiku, taip pat iš dalies subalansuoti Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą.
Suinteresuoto asmens atstovas pažymi, kad Laikinuoju įstatymu nėra pertvarkoma socialinių garantijų sistema, jame nustatytomis priemonėmis nekeičiama socialinių garantijų struktūra, šios priemonės taikomos tik laikinai. Motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų ir motinystės (tėvystės) išmokų dydžiai buvo sumažinti valstybės ekonominiu sunkmečiu, kai tam tikri ekonominiai suvaržymai neišvengiami. Be to, laikantis iš konstitucinių teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo, socialinio solidarumo principų kylančių reikalavimų, buvo nustatytas visų socialinių išmokų, mokamų iš valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų, perskaičiavimas.
Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje nustatytas įpareigojimas Vyriausybei parengti ir patvirtinti tik valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo pensijų kompensavimo tvarką, t. y. pirmiausia numatyti pačiai jautriausiai socialinės apsaugos sistemos dalyvių grupei mokamų išmokų kompensavimo mechanizmą. Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas negali sukurti tokios teisinės situacijos, kad būtų išleidžiamas įstatymas arba kitas teisės aktas, kuriam įgyvendinti reikia lėšų, tačiau tokių lėšų neskiriama arba jų skiriama nepakankamai; teisės aktais negalima reikalauti neįmanomų dalykų. Nustatant ginčijamą reguliavimą buvo atsižvelgta į ekonominę, socialinę padėtį valstybėje. Jei būtų numatytas toks sumažintų išmokų kompensavimas, kuris negalėtų būti įgyvendintas, būtų sudarytos prielaidos pažeisti teisėtus asmenų lūkesčius, valstybėje galėtų susidaryti dar sunkesnė ekonominė padėtis, o kompensavimui reikalingų lėšų kaupimas taptų našta ir tiems asmenims, kuriems išmokos yra sumažintos.
2. Suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovių Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Socialinio draudimo ir pensijų departamento direktoriaus pavaduotojos A. Šatrauskienės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Pašalpų ir nedarbingumo kontrolės skyriaus vedėjos M. Paskočinienės pozicija grindžiama šiais argumentais.
Suinteresuoto asmens atstovės pažymi, kad Laikinajame įstatyme nustatytas motinystės (tėvystės) pašalpų sumažinimas negali būti laikomas socialinių garantijų sistemos pertvarkymu.
Motinystės (tėvystės) pašalpų mažinimu buvo siekiama suvaldyti didėjantį viešųjų finansų deficitą, apriboti skolos augimą ir taip užtikrinti, kad, paisant konstitucinių teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo principų, valstybinio socialinio draudimo išmokos būtų mokamos laiku. Įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į konstitucinius proporcingumo ir socialinio solidarumo principus, nustatė tokį motinystės (tėvystės) pašalpų mažinimo mechanizmą, pagal kurį didesnes išmokas gaunantys asmenys turi daugiau prisidėti prie ekonominio sunkmečio padarinių šalinimo, o socialiai jautriausioms asmenų grupėms, t. y. asmenims, gaunantiems motinystės (tėvystės) pašalpas, neviršijančias ribinio dydžio (800 Lt), šios pašalpos nemažinamos.
Nuo Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo įsigaliojimo 2001 m. sausio 1 d. motinystės (tėvystės) pašalpos buvo laipsniškai didinamos, taip pat pratęsta jų mokėjimo trukmė. Suinteresuoto asmens atstovės pažymi, kad teisinį reguliavimą buvo būtina keisti ne tik dėl vis blogėjančios šalies ekonominės padėties, turėjusios įtakos valstybinio socialinio draudimo įmokų surinkimui, bet ir dėl mokamų motinystės (tėvystės) pašalpų neadekvatumo ligos ir motinystės socialinio draudimo įmokoms. Jei sprendimas mažinti socialines išmokas būtent tokiu mastu nebūtų buvęs priimtas, nesurenkant socialinio draudimo įmokų, reikalingų išmokoms nuolat daugėjantiems jų gavėjams mokėti, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai ir pačiai valstybei nuolat skolinantis papildomai lėšų socialiniams įsipareigojimams vykdyti ir už šias lėšas mokant palūkanas būtų susidariusi tokia situacija, kad valstybė apskritai nebebūtų galėjusi vykdyti Konstitucijos 39, 52 straipsniuose jai pavestų pareigų.
Suinteresuoto asmens atstovės sutinka, kad teisė į motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) pašalpas kyla iš Konstitucijos 52 straipsnio, 38 straipsnio 2 dalies. Kartu paaiškinimuose pažymima, kad Konstitucijos 39 straipsnyje tiesiogiai įtvirtinta valstybės pareiga dirbančioms motinoms užtikrinti galimybę pasinaudoti mokamomis nėštumo ir gimdymo atostogomis; jos nustatytos Lietuvos Respublikos darbo kodekso 179 straipsnyje, Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 16, 17 straipsniuose. Konstitucijos 39 straipsnyje įtvirtinus valstybės pareigą globoti šeimas, auginančias ir auklėjančias vaikus namuose, bei įstatymo nustatyta tvarka teikti joms paramą, ši pareiga nėra siejama su dalyvavimu socialinio draudimo sistemoje. Taigi ši konstitucinė nuostata negali būti aiškinama vien kaip Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymu valstybės prisiimti įsipareigojimai.
Suinteresuoto asmens atstovių nuomone, paskirta motinystės (tėvystės) pašalpa nėra nuosavybė ir neginama pagal Konstitucijos 23 straipsnį. Teisė į motinystės (tėvystės) pašalpą neturi nuosavybės teisės požymio – absoliutumo. Ši pašalpa tampa nuosavybe, kai ji atitinkamą mėnesį pervedama į pašalpos gavėjo asmeninę sąskaitą kredito įstaigoje, nes tik tada jis įgyja savininko teises į šią išmoką; be to, motinystės (tėvystės) pašalpos, kitaip nei kitos turtinės teisės, nepaveldimos ir negali būti perleidžiamos tretiesiems asmenims.
Seimas 2009 m. gruodžio 9 d. priimdamas Laikinąjį įstatymą, įsigaliojusį 2010 m. sausio 1 d., nustatė, kad šio įstatymo 9 straipsnio 1 dalies nuostata, 10 straipsnio 2, 3 dalys taikomos tik nuo 2010 m. liepos 1 d. Taigi įstatymų leidėjas, iš anksto nustatydamas motinystės (tėvystės) pašalpų dydžio pasikeitimą, užtikrino šias išmokas gaunančių asmenų teisėtus lūkesčius ir suteikė jiems galimybę prisitaikyti prie būsimų pokyčių.
Konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas svarbus tuo, kad visi visuomenės nariai turėjo prisitaikyti prie ekonomikos krizės padarinių; jei pašalpos gavėjas nebūtų išėjęs vaiko priežiūros atostogų, jo darbo užmokestis, tikėtina, taip pat būtų sumažėjęs. Taigi numačius motinystės (tėvystės) pašalpų kompensavimą susidarytų tokia situacija, kad būtų išimtinai apsaugotas vienos socialinės grupės, gaunančios trumpalaikes išmokas, interesas; ši situacija neatitiktų protingumo ir teisingumo principų. Suinteresuoto asmens atstovės pabrėžia, kad motinystės (tėvystės) pašalpos ir pensijos turi esminį skirtumą: motinystės (tėvystės) pašalpa yra trumpalaikio pobūdžio išmoka (mokama, kol vaikui sukaks dveji metai), kuria siekiama kompensuoti prarastas pajamas, o pensijos yra ilgalaikio pobūdžio, jomis siekiama ne tik kompensuoti dėl senatvės prarastas pajamas, bet ir atlyginti už ilgalaikį dalyvavimą socialinio draudimo sistemoje.
III
1. Konstitucinio Teismo posėdyje pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo atstovas teisėjas E. Spruogis iš esmės pakartojo pareiškėjo prašyme išdėstytus argumentus, atsakė į Konstitucinio Teismo teisėjų klausimus.
k o n s t a t u o j a:
I
1. Pareiškėjų – Klaipėdos apygardos administracinio teismo (prašymas Nr. 1B-98/2010), Panevėžio apygardos administracinio teismo (prašymai Nr. 1B-94/2010, 1B-151/2010), Vilniaus apygardos administracinio teismo (prašymai Nr. 1B-80/2010, 1B-85/2010, 1B-99/2010, 1B-100/2010, 1B-104/2010, 1B-105/2010, 1B-106/2010, 1B-107/2010, 1B-113/2010, 1B-115/2010, 1B-116/2010, 1B-118/2010, 1B-120/2010, 1B-124/2010, 1B-130/2010, 1B-131/2010, 1B-134/2010, 1B-135/2010, 1B-136/2010, 1B-140/2010, 1B-142/2010, 1B-157/2010) nagrinėtose administracinėse bylose, kuriose buvo priimtos nutartys kreiptis į Konstitucinį Teismą, ginčai kilo dėl paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimo (sumažinimo), o pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo (prašymas Nr. 1B-51/2011) nagrinėtoje administracinėje byloje, kurioje buvo priimta nutartis kreiptis į Konstitucinį Teismą, ginčas kilo dėl statutiniam valstybės tarnautojui – vidaus tarnybos sistemos pareigūnui paskirtos motinystės (tėvystės) išmokos perskaičiavimo (sumažinimo).
1.1. Nors pareiškėjai – Klaipėdos apygardos administracinis teismas (prašymas Nr. 1B-98/2010), Vilniaus apygardos administracinis teismas (prašymai Nr. 1B-80/2010, 1B-85/2010, 1B-99/2010, 1B-100/2010, 1B-104/2010, 1B-105/2010, 1B-106/2010, 1B-107/2010, 1B-118/2010, 1B-120/2010, 1B-131/2010, 1B-135/2010, 1B-136/2010, 1B-140/2010, 1B-142/2010, 1B-157/2010) prašo ištirti, ar inter alia Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 dalies nuostata „Šio įstatymo galiojimo laikotarpiu pašalpos gavėjo kompensuojamasis uždarbis <...> nuo 2010 m. liepos 1 d. – motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpoms skaičiuoti negali viršyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos“, 9 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 23, 38, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, o pareiškėjas – Panevėžio apygardos administracinis teismas (prašymai Nr. 1B-94/2010, 1B-151/2010) prašo ištirti, ar inter alia Laikinojo įstatymo 9 straipsnis (jo 1, 2 dalys) neprieštarauja Konstitucijos 23, 38, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, iš prašymų ir pareiškėjų nagrinėtų administracinių bylų medžiagos matyti, kad jie abejoja Laikinojo įstatymo 9 straipsnio tiek, kiek juo reguliuojamu paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimu sudarytos prielaidos šias pašalpas sumažinti, atitiktimi Konstitucijos 23 straipsniui, 38 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Nors pareiškėjai – Klaipėdos apygardos administracinis teismas (prašymas Nr. 1B-98/2010), Vilniaus apygardos administracinis teismas (prašymai Nr. 1B-80/2010, 1B-85/2010, 1B-99/2010, 1B-100/2010, 1B-104/2010, 1B-105/2010, 1B-106/2010, 1B-107/2010, 1B-120/2010, 1B-131/2010, 1B-135/2010, 1B-136/2010, 1B-140/2010, 1B-142/2010, 1B-157/2010) prašo ištirti, ar inter alia Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies nuostata „Šio straipsnio nuostatos nuo 2010 m. liepos 1 d. taikomos šio straipsnio 4 dalyje nustatytoms išmokoms ir motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpoms, paskirtoms pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatas, galiojusias iki 2010 m. birželio 30 d.“, 10 straipsnio 2, 3 dalys neprieštarauja Konstitucijos 23, 38 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas (prašymas Nr. 1B-118/2010) prašo ištirti, ar inter alia Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies nuostata „Šio straipsnio nuostatos nuo 2010 m. liepos 1 d. taikomos šio straipsnio 4 dalyje nustatytoms išmokoms ir motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpoms, paskirtoms pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatas, galiojusias iki 2010 m. birželio 30 d.“, 10 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Konstitucijos 23, 38 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, o pareiškėjas – Panevėžio apygardos administracinis teismas (prašymai Nr. 1B-94/2010, 1B-151/2010) prašo ištirti, ar inter alia Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 1, 2, 3 dalys neprieštarauja Konstitucijos 23, 38 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, iš prašymų ir pareiškėjų nagrinėtų administracinių bylų medžiagos matyti, kad jie abejoja Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 1, 2, 3 dalių tiek, kiek jomis reguliuojamu paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimu sudarytos prielaidos šias pašalpas sumažinti, atitiktimi Konstitucijos 23 straipsniui, 38 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
1.2. Nors pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas (prašymai Nr. 1B-115/2010, 1B-116/2010) prašo ištirti, ar inter alia Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1, 2 dalys tiek, kiek jose numatytas jau paskirtų motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimas ir sumažinimas, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 38 straipsnio 2 daliai, 39 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, o pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas (prašymai Nr. 1B-124/2010, 1B-130/2010, 1B-134/2010) prašo ištirti, ar inter alia Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1, 2 dalys tiek, kiek jose numatytas jau paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimas ir sumažinimas, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 38 straipsnio 2 daliai, 39 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, iš prašymų ir pareiškėjų nagrinėtų administracinių bylų medžiagos matyti, kad jie abejoja Laikinojo įstatymo 9 straipsnio tiek, kiek juo reguliuojamu paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimu sudarytos prielaidos šias pašalpas sumažinti, atitiktimi Konstitucijos 23 straipsniui, 38 straipsnio 2 daliai, 39 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Nors pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas (prašymai Nr. 1B-115/2010, 1B-116/2010) prašo ištirti, ar inter alia Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 1, 2, 3 dalys tiek, kiek jose numatytas jau paskirtų motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimas ir sumažinimas, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 38 straipsnio 2 daliai, 39 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas (prašymas Nr. 1B-134/2010) prašo ištirti, ar inter alia Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 1, 2, 3 dalys tiek, kiek jose numatytas jau paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimas ir sumažinimas, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 38 straipsnio 2 daliai, 39 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, o pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas (prašymai Nr. 1B-124/2010, 1B-130/2010) prašo ištirti, ar inter alia Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 1, 3 dalys tiek, kiek jose numatytas jau paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimas ir sumažinimas, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 38 straipsnio 2 daliai, 39 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, iš prašymų ir pareiškėjų nagrinėtų administracinių bylų medžiagos matyti, kad jie abejoja Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 1, 2, 3 dalių tiek, kiek jomis reguliuojamu paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimu sudarytos prielaidos šias pašalpas sumažinti, atitiktimi Konstitucijos 23 straipsniui, 38 straipsnio 2 daliai, 39 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
1.3. Nors pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas (prašymas Nr. 1B-113/2010) prašo ištirti, ar inter alia Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1, 2 dalys, 10 straipsnio 1, 2, 3 dalys tiek, kiek jose numatytas jau paskirtų motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimas ir sumažinimas, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 38 straipsnio 2 daliai, 39 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, o tiek, kiek jose nustatyta, kad jau paskirtos motinystės (tėvystės) pašalpos asmenims, turintiems teisę gauti Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje nustatyto maksimalaus dydžio išmoką, mažinamos du kartus, nors asmenims, gaunantiems mažesnę išmoką, ji mažinama tik vieną kartą pagal Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 2 arba 3 dalį, – konstituciniam asmenų lygiateisiškumo principui, iš prašymo ir pareiškėjo nagrinėtos administracinės bylos medžiagos matyti, kad jis abejoja Laikinojo įstatymo 9 straipsnio tiek, kiek juo reguliuojamu paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimu sudarytos prielaidos šias pašalpas sumažinti, 10 straipsnio 1, 2, 3 dalių tiek, kiek jomis reguliuojamu paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimu sudarytos prielaidos šias pašalpas sumažinti, atitiktimi Konstitucijos 23, 29 straipsniams, 38 straipsnio 2 daliai, 39 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
1.4. Nors pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas (prašymas Nr. 1B-51/2011) prašo ištirti, ar inter alia Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 1, 2, 3 dalys tiek, kiek jose nustatomas jau paskirtų motinystės (tėvystės) išmokų, mokamų statutiniams valstybės tarnautojams (pareigūnams) vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu, perskaičiavimas ir sumažinimas, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 38 straipsnio 2 daliai, 39 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, iš prašymo ir pareiškėjo nagrinėtos administracinės bylos medžiagos matyti, kad jis abejoja Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 1, 2, 3 dalių tiek, kiek jomis reguliuojamu statutiniams valstybės tarnautojams – vidaus tarnybos sistemos pareigūnams paskirtų motinystės (tėvystės) išmokų perskaičiavimu sudarytos prielaidos šias išmokas sumažinti, atitiktimi Konstitucijos 23 straipsniui, 38 straipsnio 2 daliai, 39 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Šiame kontekste pažymėtina, kad Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio nuostatos nuo 2010 m. liepos 1 d. taikomos inter alia jo 4 dalyje nustatytoms išmokoms; 10 straipsnio 2, 3 dalyse nustatyta motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimo ir mokėjimo tvarka; 10 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo galiojimo laikotarpiu motinystės (tėvystės) išmokoms, mokamoms inter alia statutiniams valstybės tarnautojams (pareigūnams) vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu, taikoma ta pati mokėjimo tvarka kaip ir motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpoms.
Vadinasi, pareiškėjo ginčijamu aspektu, susijusiu su paskirtų motinystės (tėvystės) išmokų, mokamų statutiniams valstybės tarnautojams – vidaus tarnybos sistemos pareigūnams vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu, perskaičiavimu, visos Laikinojo įstatymo 10 straipsnio dalys yra neatsiejamos. Taigi pareiškėjo prašymas traktuotinas kaip prašymas ištirti Laikinojo įstatymo 10 straipsnio tiek, kiek juo reguliuojamu statutiniams valstybės tarnautojams – vidaus tarnybos sistemos pareigūnams paskirtų motinystės (tėvystės) išmokų perskaičiavimu sudarytos prielaidos šias išmokas sumažinti, atitiktį Konstitucijos 23 straipsniui, 38 straipsnio 2 daliai, 39 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
1.5. Nors pareiškėjai – Klaipėdos apygardos administracinis teismas (prašymas Nr. 1B-98/2010), Panevėžio apygardos administracinis teismas (prašymai Nr. 1B-94/2010, 1B-151/2010), Vilniaus apygardos administracinis teismas (prašymai Nr. 1B-80/2010, 1B-85/2010, 1B-99/2010, 1B-100/2010, 1B-104/2010, 1B-105/2010, 1B-106/2010, 1B-107/2010, 1B-118/2010, 1B-120/2010, 1B-131/2010, 1B-135/2010, 1B-136/2010, 1B-140/2010, 1B-142/2010, 1B-157/2010) prašo ištirti, ar inter alia Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Konstitucijos 23, 38 straipsniams, konstituciniams asmenų lygiateisiškumo, teisinės valstybės principams, iš prašymų ir pareiškėjų nagrinėtų administracinių bylų medžiagos matyti, kad jie abejoja Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalies tiek, kiek joje nėra nustatytas perskaičiuojant sumažintų paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų kompensavimas, atitiktimi Konstitucijos 23, 29 straipsniams, 38 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
1.6. Nors pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas (prašymas Nr. 1B-113/2010) prašo ištirti, ar inter alia Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalis neprieštarauja konstituciniam asmenų lygiateisiškumo principui, iš prašymo ir pareiškėjo nagrinėtos administracinės bylos medžiagos matyti, kad jis abejoja Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalies tiek, kiek joje nėra nustatytas perskaičiuojant sumažintų paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų kompensavimas, atitiktimi Konstitucijos 29 straipsniui.
1.7. Nors pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas (prašymai Nr. 1B-115/2010, 1B-116/2010, 1B-124/2010, 1B-130/2010, 1B-134/2010) prašo ištirti, ar inter alia Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalis neprieštarauja konstituciniams asmenų lygiateisiškumo, teisinės valstybės principams, iš prašymų ir pareiškėjų nagrinėtų administracinių bylų medžiagos matyti, kad jie abejoja Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalies tiek, kiek joje nėra nustatytas perskaičiuojant sumažintų paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų kompensavimas, atitiktimi Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
1.8. Nors pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas (prašymas Nr. 1B-51/2011) prašo ištirti, ar inter alia Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalis neprieštarauja konstituciniam asmenų lygiateisiškumo principui, iš prašymo ir pareiškėjo nagrinėtos administracinės bylos medžiagos matyti, kad jis abejoja Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalies tiek, kiek joje nėra nustatytas perskaičiuojant sumažintų statutiniams valstybės tarnautojams – vidaus tarnybos sistemos pareigūnams paskirtų motinystės (tėvystės) išmokų kompensavimas, atitiktimi Konstitucijos 29 straipsniui.
1.9. Nors pareiškėjų prašymuose ištirti Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalies tiek, kiek joje nėra nustatytas perskaičiuojant sumažintų paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų ir statutiniams valstybės tarnautojams – vidaus tarnybos sistemos pareigūnams paskirtų motinystės (tėvystės) išmokų kompensavimas, atitiktį Konstitucijai nenurodyta Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalis, iš prašymų matyti, kad pareiškėjų abejonės Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalies (tiek, kiek nurodyta) atitiktimi Konstitucijai yra susijusios ir su Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalies nuostata, kurioje įtvirtinta, kad valstybė globoja šeimas, auginančias ir auklėjančias vaikus namuose, įstatymo nustatyta tvarka teikia joms paramą.
Taigi pareiškėjų prašymai ištirti Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalies atitiktį Konstitucijai traktuotini kaip prašymai ištirti Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalies tiek, kiek joje nėra nustatytas perskaičiuojant sumažintų paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų ir statutiniams valstybės tarnautojams – vidaus tarnybos sistemos pareigūnams paskirtų motinystės (tėvystės) išmokų kompensavimas, atitiktį inter alia Konstitucijos 39 straipsnio 1 daliai.
1.10. Nors pareiškėjai – Klaipėdos apygardos administracinis teismas (prašymas Nr. 1B-98/2010), Vilniaus apygardos administracinis teismas (prašymai Nr. 1B-80/2010, 1B-85/2010, 1B-99/2010, 1B-100/2010, 1B-104/2010, 1B-105/2010, 1B-106/2010, 1B-107/2010, 1B-118/2010, 1B-120/2010, 1B-131/2010, 1B-135/2010, 1B-136/2010, 1B-140/2010, 1B-142/2010, 1B-157/2010), Panevėžio apygardos administracinis teismas (prašymai Nr. 1B-94/2010, 1B-151/2010) prašo ištirti, ar inter alia Nuostatų 73, 74, 75 punktai (2009 m. gruodžio 23 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 23, 38, 52 straipsniams, konstituciniams asmenų lygiateisiškumo, teisinės valstybės principams, iš prašymų ir pareiškėjų nagrinėtų administracinių bylų medžiagos matyti, kad jie abejoja Nuostatų 73, 74, 75 punktų (2009 m. gruodžio 23 d. redakcija) tiek, kiek jais reguliuojamu paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimu sudarytos prielaidos šias pašalpas sumažinti, atitiktimi Konstitucijos 23, 29 straipsniams, 38 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
1.11. Nors pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas (prašymas Nr. 1B-115/2010, 1B-116/2010) prašo ištirti, ar inter alia Nuostatų 73, 74, 75 punktai (2009 m. gruodžio 23 d. redakcija) tiek, kiek juose numatytas jau paskirtų motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimas ir sumažinimas, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 38 straipsnio 2 daliai, 39 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, o pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas (prašymai Nr. 1B-134/2010, 1B-124/2010, 1B-130/2010) prašo ištirti, ar inter alia Nuostatų 73, 74, 75 punktai (2009 m. gruodžio 23 d. redakcija) tiek, kiek juose numatytas jau paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimas ir sumažinimas, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 38 straipsnio 2 daliai, 39 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, iš prašymų ir pareiškėjų nagrinėtų administracinių bylų medžiagos matyti, kad jie abejoja Nuostatų 73, 74, 75 punktų (2009 m. gruodžio 23 d. redakcija) tiek, kiek jais reguliuojamu paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimu sudarytos prielaidos šias pašalpas sumažinti, atitiktimi Konstitucijos 23 straipsniui, 38 straipsnio 2 daliai, 39 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
1.12. Nors pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas (prašymas Nr. 1B-113/2010) prašo ištirti, ar inter alia Nuostatų 73, 74, 75 punktai (2009 m. gruodžio 23 d. redakcija) tiek, kiek juose numatytas jau paskirtų motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimas ir sumažinimas, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 38 straipsnio 2 daliai, 39 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, o tiek, kiek juose nustatyta, kad jau paskirtos motinystės (tėvystės) pašalpos asmenims, turintiems teisę gauti Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje nustatyto maksimalaus dydžio išmoką, mažinamos du kartus, nors asmenims, gaunantiems mažesnę išmoką, ji mažinama tik vieną kartą pagal Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 2 arba 3 dalį, – konstituciniam asmenų lygiateisiškumo principui, iš prašymo ir pareiškėjo nagrinėtos administracinės bylos medžiagos matyti, kad jis abejoja Nuostatų 73, 74, 75 punktų (2009 m. gruodžio 23 d. redakcija) tiek, kiek jais reguliuojamu paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimu sudarytos prielaidos šias pašalpas sumažinti, atitiktimi Konstitucijos 23, 29 straipsniams, 38 straipsnio 2 daliai, 39 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
2. Nors pareiškėjas – Panevėžio apygardos administracinis teismas (prašymas Nr. 1B-151/2010) prašo ištirti, ar inter alia Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 1771 1.1, 2.2 punktai neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, konstituciniams asmenų lygiateisiškumo, teisinės valstybės principams, iš prašymo matyti, kad jis abejoja Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 1771 1.1 punkto atitiktimi Konstitucijos 23 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, 2.2 punkto atitiktimi Konstitucijos 29 straipsniui.
3. Taigi Konstitucinis Teismas šioje konstitucinės justicijos byloje tirs:
– Laikinojo įstatymo 9 straipsnio tiek, kiek juo reguliuojamu paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimu sudarytos prielaidos šias pašalpas sumažinti, atitiktį Konstitucijos 23, 29 straipsniams, 38 straipsnio 2 daliai, 39 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui;
– Laikinojo įstatymo 10 straipsnio tiek, kiek juo reguliuojamu paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų ir statutiniams valstybės tarnautojams – vidaus tarnybos sistemos pareigūnams paskirtų motinystės (tėvystės) išmokų perskaičiavimu sudarytos prielaidos šias pašalpas ir išmokas sumažinti, atitiktį Konstitucijos 23, 29 straipsniams, 38 straipsnio 2 daliai, 39 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui;
– Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalies tiek, kiek joje nėra nustatytas perskaičiuojant sumažintų paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų ir statutiniams valstybės tarnautojams – vidaus tarnybos sistemos pareigūnams paskirtų motinystės (tėvystės) išmokų kompensavimas, atitiktį Konstitucijos 23, 29 straipsniams, 38 straipsnio 2 daliai, 39 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui;
– Nuostatų 73, 74, 75 punktų (2009 m. gruodžio 23 d. redakcija) tiek, kiek jais reguliuojamu paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimu sudarytos prielaidos šias pašalpas sumažinti, atitiktį Konstitucijos 23, 29 straipsniams, 38 straipsnio 2 daliai, 39 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui;
– Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 1771 1.1 punkto atitiktį Konstitucijos 23 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, 2.2 punkto atitiktį Konstitucijos 29 straipsniui.
II
1. Šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama Laikinojo įstatymo nuostatų, kuriomis reguliuojamu paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų ir statutiniams valstybės tarnautojams – vidaus tarnybos sistemos pareigūnams paskirtų motinystės (tėvystės) išmokų perskaičiavimu sudarytos prielaidos šias pašalpas ir išmokas sumažinti, taip pat kitų su šiuo teisiniu reguliavimu susijusių teisės aktų nuostatų atitiktis Konstitucijai.
2. Seimas 2009 m. gruodžio 9 d. priėmė Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą, kuris įsigaliojo 2010 m. sausio 1 d., išskyrus jo 16 straipsnį, įsigaliojusį 2009 m. gruodžio 24 d.
3. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, priimtame konstitucinės justicijos byloje, kurioje buvo tiriama inter alia Laikinojo įstatymo nuostatų atitiktis Konstitucijai, pažymėjo, jog Laikinasis įstatymas, kaip konstatuota jo preambulėje, buvo priimtas siekiant apriboti ekonomikos krizės nulemtą valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų deficito didėjimą; šiuo įstatymu, atsižvelgiant į valstybėje susidariusią itin sunkią ekonominę, finansinę padėtį ir siekiant kuo labiau apsaugoti socialiai jautrių asmenų grupes, nustatyta tokia socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo tvarka, kuri suponavo paskirtų socialinių išmokų sumažinimą.
4. Laikinojo įstatymo 1 straipsnio „Įstatymo paskirtis ir taikymas“ 1 dalyje nustatyta: „Šis įstatymas nustato socialinių išmokų: <...> motinystės (tėvystės) <...> socialinio draudimo pašalpų, motinystės (tėvystės) išmokų perskaičiavimo ir kompensuojamojo uždarbio socialinio draudimo pašalpoms skaičiuoti naujo maksimalaus dydžio nustatymo tvarką <...>.“
Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 6 punkte nustatyta, kad šis įstatymas taikomas inter alia asmenims, gaunantiems motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, paskirtas ir mokamas pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą, o šios dalies 8 punkte nurodyta, kad Laikinasis įstatymas taikomas inter alia asmenims, gaunantiems motinystės (tėvystės) išmokas, paskirtas ir mokamas statutiniams valstybės tarnautojams (pareigūnams) iš valstybės biudžeto lėšų pagal specialiuosius, jų profesinę veiklą reglamentuojančius, teisės aktus.
Taigi Laikinojo įstatymo paskirtis – nustatyti inter alia paskirtų ir mokamų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų ir statutiniams valstybės tarnautojams (pareigūnams) paskirtų ir iš valstybės biudžeto lėšų mokamų motinystės (tėvystės) išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo tvarką.
5. Laikinojo įstatymo 15 straipsnyje (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) buvo nustatyta, kad šis įstatymas galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d.
Laikinojo įstatymo 15 straipsnis buvo pakeistas ir papildytas inter alia Seimo 2010 m. liepos 2 d. priimtu Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu ir Seimo 2011 m. gruodžio 20 d. priimtu Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu.
Laikinojo įstatymo 15 straipsnyje (2010 m. liepos 2 d. redakcija) buvo nustatyta:
„1. Šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d.
2. Šio įstatymo 9 ir 10 straipsnių nuostatos netaikomos nuo 2011 m. liepos 1 d. naujai skiriamoms socialinio draudimo pašalpoms ir iš valstybės biudžeto mokamoms motinystės (tėvystės) išmokoms.
3. Pagal šio įstatymo nuostatas iki 2011 m. liepos 1 d. apskaičiuotos socialinio draudimo pašalpos ir iš valstybės biudžeto mokamos motinystės (tėvystės) išmokos mokamos iki jų mokėjimo termino pabaigos.“
Laikinojo įstatymo 15 straipsnyje (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija) buvo nustatyta:
„1. Šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja:
1) šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodytoms šalpos kompensacijoms ir 5–9 punktuose nurodytoms išmokoms – iki 2011 m. gruodžio 31 d.; <...>
2. Šio įstatymo 9 ir 10 straipsnių nuostatos netaikomos nuo 2011 m. liepos 1 d. iš naujo skiriamoms socialinio draudimo pašalpoms ir iš valstybės biudžeto mokamoms motinystės (tėvystės) išmokoms.
3. Pagal šio įstatymo nuostatas iki 2011 m. liepos 1 d. apskaičiuotos socialinio draudimo pašalpos ir iš valstybės biudžeto mokamos motinystės (tėvystės) išmokos mokamos iki jų mokėjimo termino pabaigos.“
Taigi pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnį (2010 m. liepos 2 d., 2011 m. gruodžio 20 d. redakcijos) šis įstatymas iki tam tikro termino, būtent iki 2011 m. gruodžio 31 d., galiojo inter alia paskirtoms ir mokamoms motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpoms, taip pat statutiniams valstybės tarnautojams (pareigūnams) paskirtoms ir mokamoms motinystės (tėvystės) išmokoms, tačiau pagal ginčijamas Laikinojo įstatymo 9, 10 straipsnių nuostatas atitinkamai perskaičiuotos paskirtos motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos ir statutiniams valstybės tarnautojams (pareigūnams) paskirtos motinystės (tėvystės) išmokos mokamos iki jų mokėjimo termino pabaigos.
Pažymėtina, kad nors Laikinojo įstatymo 15 straipsnis (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija) vėliau buvo pakeistas Seimo 2012 m. gruodžio 20 d. priimtu Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu, minėtame straipsnyje nustatytas teisinis reguliavimas šioje konstitucinės justicijos byloje reikšmingais nurodytais aspektais nepakito.
6. Laikinojo įstatymo 9 straipsnyje „Kompensuojamojo uždarbio socialinio draudimo pašalpoms skaičiuoti naujo maksimalaus dydžio nustatymas“, kuris ginčijamas šioje konstitucinės justicijos byloje, buvo nustatyta:
„1. Šio įstatymo galiojimo laikotarpiu pašalpos gavėjo kompensuojamasis uždarbis ligos, profesinės reabilitacijos, ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe ar profesinės ligos socialinio draudimo pašalpoms, o nuo 2010 m. liepos 1 d. – motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpoms skaičiuoti negali viršyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos. <...>
Taigi Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje buvo nustatytas kompensuojamojo uždarbio socialinio draudimo pašalpoms skaičiuoti naujas maksimalus dydis (Laikinojo įstatymo galiojimo laikotarpiui), kuris lygus Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumai ir kuris motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpoms taikomas nuo 2010 m. liepos 1 d., o šio straipsnio 2 dalyje buvo nustatytas paskirtų ir mokamų socialinio draudimo pašalpų, inter alia paskirtų ir mokamų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų, perskaičiavimas taikant Vyriausybės patvirtintą naują einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį.
7. Minėta, kad Laikinajame įstatyme, kaip nurodyta jo 1 straipsnyje, buvo nustatyta inter alia motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų, paskirtų ir mokamų pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą, perskaičiavimo tvarka.
Taigi ginčijamas teisinis reguliavimas, nustatytas Laikinojo įstatymo 9 straipsnyje, aiškintinas Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatų, kuriomis buvo įtvirtinta motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų apskaičiavimo tvarka, inter alia kompensuojamojo uždarbio šioms pašalpoms apskaičiuoti maksimalus dydis, kontekste.
Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme buvo nustatyta:
– „Kompensuojamasis uždarbis – apdraustojo asmens draudžiamųjų pajamų suma, pagal kurią apskaičiuojamos ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpos“ (3 straipsnio 3 dalis (2007 m. gruodžio 4 d. redakcija);
– „Kompensuojamasis uždarbis pašalpoms apskaičiuoti negali viršyti teisės į atitinkamą pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų penkių dydžių sumos“ (6 straipsnio 5 dalis (2008 m. gruodžio 18 d. redakcija).
Taigi pagal cituotas Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatas motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos buvo apskaičiuojamos pagal pašalpos gavėjo kompensuojamąjį uždarbį; kartu kompensuojamojo uždarbio šiai pašalpai apskaičiuoti dydis buvo ribojamas teisės į pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 5 dydžių suma. Tuo atveju, kai motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos gavėjo kompensuojamasis uždarbis viršijo įstatymo nustatytą kompensuojamojo uždarbio maksimalų dydį, šiam asmeniui skiriama ir mokama motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpa buvo apskaičiuojama pagal kompensuojamojo uždarbio maksimalų dydį. Vadinasi, pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą kompensuojamojo uždarbio maksimalus dydis ir atitinkamai didžiausias galimas motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų dydis priklausė inter alia nuo Vyriausybės patvirtinto einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžio (jų sumos).
8. Palyginus ginčijamą teisinį reguliavimą, nustatytą Laikinojo įstatymo 9 straipsnyje, su nustatytuoju cituotose Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatose matyti, kad motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų apskaičiavimo tvarkos teisinis reguliavimas pagal ginčijamą Laikinojo įstatymo 9 straipsnį laikinai pakito inter alia taip:
– motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos, apskaičiuotos ir mokėtos pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą pritaikius teisės į pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusį Vyriausybės patvirtintą einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį, Laikinojo įstatymo galiojimo laikotarpiu turėjo būti perskaičiuojamos ir mokamos taikant naują einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį neatsižvelgiant į teisės į pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusį einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį;
– kompensuojamojo uždarbio inter alia motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpoms apskaičiuoti maksimalus dydis, nustatytas Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme, nuo 2010 m. liepos 1 d. laikinai sumažintas (Laikinojo įstatymo galiojimo laikotarpiui), t. y. kompensuojamasis uždarbis apribotas Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių suma (vietoj 5 šių dydžių sumos, nustatytos Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme).
9. Šiame kontekste taip pat paminėtinos teisės aktų nuostatos, kuriomis reguliuojama einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžio apskaičiavimo ir tvirtinimo tvarka.
Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 3 straipsnio „Pagrindinės šio įstatymo sąvokos“ 7 dalyje (2006 m. birželio 8 d. redakcija) nustatyta: „Einamųjų metų draudžiamosios pajamos – pajamos, apskaičiuotos pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo tarybos patvirtintą metodiką. Jų apskaičiavimo ir tvirtinimo tvarką nustato Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas.“
Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Einamųjų metų draudžiamąsias pajamas ne rečiau kaip kartą per metus Valstybinio socialinio draudimo fondo tarybos teikimu tvirtina Vyriausybė, nustatydama šių pajamų taikymo pradžią. Einamųjų metų draudžiamosios pajamos apskaičiuojamos pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo tarybos patvirtintą metodiką, atsižvelgiant į atitinkamų metų ar atitinkamo metų laikotarpio Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto pajamas ir išlaidas. <...>“
Taigi Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) 16 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta pareiga Vyriausybei ne rečiau kaip kartą per metus Valstybinio socialinio draudimo fondo tarybos teikimu tvirtinti einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį, kuris priklauso nuo atitinkamų metų ar atitinkamo metų laikotarpio Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto pajamų ir išlaidų.
10. Pažymėtina, kad Vyriausybės 2008 m. gruodžio 30 d. nutarimu Nr. 1367 „Dėl einamųjų 2009 metų draudžiamųjų pajamų dydžio patvirtinimo“ patvirtintas einamųjų 2009 metų draudžiamųjų pajamų dydis buvo 1 488 Lt.
Pažymėtina ir tai, kad Vyriausybė 2009 m. gruodžio 23 d. priėmė nutarimą Nr. 1771 „Dėl einamųjų 2010 metų draudžiamųjų pajamų, ribinio motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos ir ribinio valstybinės pensijos dydžių patvirtinimo“, kuris įsigaliojo 2010 m. sausio 1 d.
Šio nutarimo 1.1 punktu, kuris taip pat ginčijamas šioje konstitucinės justicijos byloje, buvo patvirtintas einamųjų 2010 metų draudžiamųjų pajamų dydis – 1 170 Lt.
Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarime Nr. 1771 nustatyta ir tai, kad šio nutarimo 1.1 punkte nurodytos einamųjų 2010 metų draudžiamosios pajamos taikomos įgyvendinant Laikinojo įstatymo nuostatas (2.1 punktas), taip pat kad einamųjų 2010 metų draudžiamosios pajamos taikomos nuo 2010 m. sausio 1 d. (3.1 punktas).
11. Taigi Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 1771 1.1 punktu buvo patvirtintas mažesnis 1 170 Lt (vietoj 1 488 Lt) einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydis, kuris nuo 2010 m. sausio 1 d. taikomas inter alia įgyvendinant Laikinojo įstatymo nuostatas.
Pažymėtina, kad Vyriausybės 2011 m. vasario 23 d. nutarimu Nr. 210 „Dėl einamųjų 2011 metų draudžiamųjų pajamų, ribinio motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos ir ribinio valstybinės pensijos dydžių patvirtinimo“ buvo patvirtintas toks pat einamųjų 2011 metų draudžiamųjų pajamų dydis – 1 170 Lt.
Vadinasi, Laikinojo įstatymo galiojimo laikotarpiu (šis įstatymas, kaip minėta, paskirtoms ir mokamoms motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpoms galiojo iki 2011 m. gruodžio 31 d.) Vyriausybės tvirtinamas einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydis nebekito.
12. Apibendrinant pažymėtina, kad pagal ginčijamą teisinį reguliavimą, įtvirtintą Laikinojo įstatymo 9 straipsnyje:
– nuo 2010 m. sausio 1 d. naujas Vyriausybės tvirtinamas einamųjų metų draudžiamų pajamų dydis buvo taikomas toms paskirtoms ir mokamoms motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpoms perskaičiuoti, kurios jau buvo apskaičiuotos ir mokamos pritaikius teisės į šias pašalpas atsiradimo mėnesį galiojusį einamųjų metų draudžiamų pajamų dydį, Vyriausybės patvirtintą įgyvendinant Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą ir Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymą;
– nuo 2010 m. liepos 1 d. visų (tiek iki šios datos paskirtų, tiek nuo jos naujai skiriamų) motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų dydis buvo ribojamas kompensuojamojo uždarbio šioms pašalpoms skaičiuoti maksimalų dydį išreiškiančia Vyriausybės naujai patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių suma (vietoj nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. birželio 30 d. kompensuojamojo uždarbio maksimaliam dydžiui pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą prilygintos Vyriausybės naujai patvirtintų einamųjų metų draudžiamų pajamų 5 dydžių sumos).
13. Laikinojo įstatymo 10 straipsnyje „Motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų ir išmokų, mokamų statutiniams valstybės tarnautojams (pareigūnams) ir krašto apsaugos sistemos kariams vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu, perskaičiavimas“, kuris ginčijamas šioje konstitucinės justicijos byloje, buvo nustatyta:
„1. Šio straipsnio nuostatos nuo 2010 m. liepos 1 d. taikomos šio straipsnio 4 dalyje nustatytoms išmokoms ir motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpoms, paskirtoms pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatas, galiojusias iki 2010 m. birželio 30 d. Paskirtos motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos, neviršijančios ribinio motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos dydžio, mokamos to paties dydžio, kokio ir buvo paskirtos. Paskirtos motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos, viršijančios ribinį motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos dydį, mokamos šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta tvarka, tačiau išmokama pašalpa negali būti mažesnė negu ribinis motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos dydis.
2. Motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos, priklausančios pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatas, apdraustiesiems asmenims iki vaikui sukaks vieni metai perskaičiuojamos ir mokamos 90 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio, iš kurio ši pašalpa buvo apskaičiuota, dydžio. Tuo atveju, kai apskaičiuota motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpa viršija Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumą, apdraustajam asmeniui mokama pastarojo dydžio pašalpa.
3. Motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos, priklausančios pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatas, apdraustiesiems asmenims laikotarpiu nuo vaiko vienų iki dvejų metų perskaičiuojamos ir mokamos 75 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio, iš kurio ši pašalpa buvo apskaičiuota, dydžio. Tuo atveju, kai apskaičiuota motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpa viršija 75 procentų Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumą, apdraustajam asmeniui mokama pastarojo dydžio pašalpa.
4. Šio įstatymo galiojimo laikotarpiu statutiniams valstybės tarnautojams (pareigūnams) ir karšto apsaugos sistemos kariams jų vaiko priežiūros, kol jam sueis treji metai, atostogų laikotarpiu iš valstybės biudžeto mokamoms motinystės (tėvystės) išmokoms nuo 2010 m. liepos 1 d. taikoma ta pati tvarka, kaip ir mokant motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas.“
Taigi Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje („Šio straipsnio nuostatos nuo 2010 m. liepos 1 d. taikomos šio straipsnio 4 dalyje nustatytoms išmokoms <...>“), aiškinamoje kartu su šio straipsnio 4 dalimi, nustatytas teisinis reguliavimas reiškia, kad, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 1, 2, 3 dalyse nustatyta paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimo ir mokėjimo tvarka, nuo 2010 m. liepos 1 d. analogiškai perskaičiuojamos inter alia statutiniams valstybės tarnautojams (pareigūnams) iš valstybės biudžeto mokamos motinystės (tėvystės) išmokos.
Vadinasi, pagal ginčijamą teisinį reguliavimą, nustatytą Laikinojo įstatymo 10 straipsnyje, tos pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatas paskirtos motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos, taip pat inter alia statutiniams valstybės tarnautojams (pareigūnams) paskirtos ir iš valstybės biudžeto mokamos motinystės (tėvystės) išmokos, kurios viršijo ribinį motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos dydį, nuo 2010 m. liepos 1 d. buvo perskaičiuotos ir iki vaikui sukaks vieni metai bei laikotarpiu nuo vaiko vienų iki dvejų metų mokamos laikantis tam tikrų fiksuotų procentinių dydžių (iki vaikui sukaks vieni metai ir laikotarpiu nuo vaiko vienų iki dvejų metų – atitinkamai 90 ir 75 procentai pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio, iš kurio pašalpa buvo apskaičiuota), tačiau jos negalėjo būti didesnės nei Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių suma – iki vaikui sukaks vieni metai ir 75 procentai Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos – laikotarpiu nuo vaiko vienų iki dvejų metų, o jeigu buvo didesnės, jos mokėtos neviršijant pastarųjų maksimalių dydžių.
14. Ginčijamas teisinis reguliavimas, nustatytas Laikinojo įstatymo 10 straipsnyje, motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimo aspektu aiškintinas minėto Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatų, kuriomis buvo įtvirtintas motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų dydis ir kompensuojamojo uždarbio šioms pašalpoms apskaičiuoti maksimalus dydis, kontekste.
Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme buvo nustatyta, kad „motinystės (tėvystės) pašalpos dydis nuo nėštumo ir gimdymo atostogų pabaigos, kol vaikui sueis vieni metai, yra 100 procentų, o kol vaikui sueis dveji metai, – 85 procentai pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio“ (21 straipsnio 1 dalis (2007 m. gruodžio 4 d. redakcija).
Be to, kaip minėta, Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme buvo nustatyta ir tai, kad „kompensuojamasis uždarbis pašalpoms apskaičiuoti negali viršyti teisės į atitinkamą pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų penkių dydžių sumos“ (6 straipsnio 5 dalis (2008 m. gruodžio 18 d. redakcija).
Taigi pagal cituotas Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatas skiriamų ir mokamų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų dydis iki vaikui sukaks vieni metai buvo lygus 100 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio ir laikotarpiu nuo vaiko vienų iki dvejų metų – 85 procentams pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio; kompensuojamojo uždarbio šiai pašalpai apskaičiuoti dydis buvo ribojamas Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 5 dydžių suma.
Palyginus ginčijamą teisinį reguliavimą, nustatytą Laikinojo įstatymo 10 straipsnyje, su nustatytuoju cituotose Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatose matyti, kad motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų dydžių teisinis reguliavimas pagal Laikinojo įstatymo 10 straipsnį nuo 2010 m. liepos 1 d. pakito inter alia taip:
– paskirtos motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos iki vaikui sukaks vieni metai ir laikotarpiu nuo vaiko vienų iki dvejų metų buvo sumažintos atitinkamai nuo 100 iki 90 ir nuo 85 iki 75 procentų kompensuojamojo uždarbio, iš kurio šios pašalpos buvo apskaičiuotos;
– didžiausias galimas motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų dydis buvo apribotas Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių suma – iki vaikui sukaks vieni metai ir 75 procentais Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos – laikotarpiu nuo vaiko vienų iki dvejų metų; šie dydžiai nustatyti vietoj pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą didžiausių galimų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos dydžių, kurie apriboti minėtą kompensuojamojo uždarbio pašalpai apskaičiuoti maksimalų dydį išreiškiančia Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 5 dydžių suma – iki vaikui sukaks vieni metai ir 85 procentais šio maksimalaus dydžio (tos jį išreiškiančios sumos) – laikotarpiu nuo vaiko vienų iki dvejų metų.
15. Minėta, jog Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatyta, kad šis įstatymas taikomas inter alia asmenims, gaunantiems motinystės (tėvystės) išmokas, paskirtas ir mokamas statutiniams valstybės tarnautojams (pareigūnams) iš valstybės biudžeto lėšų pagal specialiuosius, jų profesinę veiklą reglamentuojančius, teisės aktus.
Taigi ginčijamas teisinis reguliavimas, nustatytas Laikinojo įstatymo 10 straipsnyje, statutiniams valstybės tarnautojams (pareigūnams) iš valstybės biudžeto mokamų motinystės (tėvystės) išmokų perskaičiavimo aspektu aiškintinas inter alia Vidaus tarnybos statuto, patvirtinto Seimo 2003 m. balandžio 29 d. priimtu Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymu, nuostatų, kuriomis buvo reguliuojama išmokų, mokamų statutiniams valstybės tarnautojams – vidaus tarnybos sistemos pareigūnams vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu, apskaičiavimo tvarka ir dydžiai, kontekste.
Vidaus tarnybos statuto 41 straipsnio 3 dalyje (2008 m. birželio 17 d. redakcija) buvo nustatyta, kad vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokama „vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu nuo nėštumo ir gimdymo atostogų pabaigos už kiekvieną vaiką, kol vaikui sueis vieni metai, – 100 procentų, o kol vaikui sueis dveji metai, – 85 procentai Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuoto vidutinio jų darbo užmokesčio“.
Taigi pagal Vidaus tarnybos statutą išmokų, mokamų vidaus tarnybos sistemos pareigūnams vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu, dydis buvo lygus 100 procentų Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuoto vidutinio pareigūnų darbo užmokesčio – iki vaikui sukaks vieni metai ir 85 procentams Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuoto vidutinio pareigūnų darbo užmokesčio – laikotarpiu nuo vaiko vienų iki dvejų metų.
Šios bylos kontekste pažymėtina, kad pagal Vidaus tarnybos statutą minėtų išmokų didžiausias galimas dydis nebuvo ribojamas.
Palyginus ginčijamą teisinį reguliavimą, nustatytą Laikinojo įstatymo 10 straipsnyje, su nustatytuoju Vidaus tarnybos statute matyti, kad motinystės (tėvystės) išmokų, mokamų statutiniams valstybės tarnautojams – vidaus tarnybos sistemos pareigūnams vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu, dydžių teisinis reguliavimas pagal Laikinojo įstatymo 10 straipsnį nuo 2010 m. liepos 1 d. pakito inter alia taip:
– paskirtos minėtos motinystės (tėvystės) išmokos iki vaikui sukaks vieni metai ir laikotarpiu nuo vaiko vienų iki dvejų metų buvo sumažintos atitinkamai nuo 100 iki 90 ir nuo 85 iki 75 procentų Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuoto vidutinio pareigūnų darbo užmokesčio;
– didžiausias galimas minėtų motinystės (tėvystės) išmokų dydis buvo apribotas Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių suma – iki vaikui sukaks vieni metai ir 75 procentais Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos – laikotarpiu nuo vaiko vienų iki dvejų metų, nors pagal Vidaus tarnybos statutą jis nebuvo ribojamas.
16. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad pagal teisinį reguliavimą, nustatytą Laikinojo įstatymo 10 straipsnyje, paskirtos motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos, taip pat statutiniams valstybės tarnautojams (pareigūnams) iš valstybės biudžeto mokamoms motinystės (tėvystės) išmokos, neviršijančios ribinio motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos dydžio, nebuvo perskaičiuojamos, o šį dydį viršijusios motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos po perskaičiavimo negalėjo būti sumažintos daugiau kaip iki šio ribinio dydžio.
Laikinojo įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Ribinius valstybinės pensijos ir motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos dydžius tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė, atsižvelgdama į atitinkamų metų ar atitinkamo metų laikotarpio Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto ir Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto pajamas ir išlaidas.“
Pažymėtina, kad Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 1771 1.2 punktu buvo patvirtintas ribinis motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos dydis – 800 Lt.
17. Apibendrinant pažymėtina, kad pagal ginčijamą teisinį reguliavimą, įtvirtintą Laikinojo įstatymo 10 straipsnyje, nuo 2010 m. liepos 1 d. buvo 10 procentų sumažintos inter alia visos pagal atitinkamus teisės aktus paskirtos ir mokamos motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos ir statutiniams valstybės tarnautojams – vidaus tarnybos sistemos pareigūnams paskirtos ir mokamos motinystės (tėvystės) išmokos, išskyrus tas pašalpas ar išmokas, kurios neviršijo Vyriausybės patvirtinto ribinio motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos dydžio (šios pašalpos ar išmokos neperskaičiuotos), ir tas pašalpas ar išmokas, kurios perskaičiuotos tapo mažesnės nei minėtas ribinis dydis (šios pašalpos sumažintos mažiau, t. y. ne daugiau nei iki minėto ribinio dydžio); tos motinystės (tėvystės) pašalpos ir išmokos, kurios 10 procentų sumažintos viršijo Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumą iki vaikui sukaks vieni metai ir 75 procentus Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos laikotarpiu nuo vaiko vienų iki dvejų metų, buvo papildomai sumažintos tiek, kad neviršytų šių maksimalių dydžių, t. y. iki vaikui sukaks vieni metai būtų ne didesnės kaip Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių suma, o laikotarpiu nuo vaiko vienų iki dvejų metų neviršytų 75 procentų Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos.
18. Laikinojo įstatymo 16 straipsnio „Pasiūlymai Lietuvos Respublikos Vyriausybei“, kuris tiek, kiek nurodyta, ginčijamas šioje konstitucinės justicijos byloje, 4 dalyje nustatyta: „Lietuvos Respublikos Vyriausybė iki 2010 m. liepos 1 d. parengia ir patvirtina sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo pensijų kompensavimo tvarkos aprašą.“
Taigi Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu Vyriausybei yra siūloma parengti ir patvirtinti tam tikrų sumažintų valstybinių socialinio draudimo pensijų kompensavimo tvarkos aprašą ir nesiūloma parengti ir patvirtinti inter alia paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų ir statutiniams valstybės tarnautojams (pareigūnams) paskirtų ir iš valstybės biudžeto mokamų motinystės (tėvystės) išmokų, kurios po perskaičiavimo sumažėjo, kompensavimo tvarkos aprašo.
19. Paminėtina, kad nuostatų, numatančių paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų, taip pat inter alia statutiniams valstybės tarnautojams (pareigūnams) iš valstybės biudžeto mokamų motinystės (tėvystės) išmokų, kurios po perskaičiavimo sumažėjo, kompensavimą, nėra nei Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje, nei kituose šio įstatymo straipsniuose.
20. Minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama inter alia Nuostatų 73, 74, 75 punktų (2009 m. gruodžio 23 d. redakcija) tiek, kiek jais reguliuojamu paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimu sudarytos prielaidos šias pašalpas sumažinti, atitiktis Konstitucijai.
21. Vyriausybė 2001 m. sausio 25 d. priėmė nutarimą Nr. 86 „Dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų patvirtinimo“, kuriuo patvirtino Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatus.
Nuostatai buvo ne kartą keičiami ir (arba) papildomi, inter alia Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 1778 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimo Nr. 86 „Dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“ (įsigaliojusiu 2010 m. sausio 1 d.). Šiuo nutarimu Nuostatai buvo papildyti IX skyriumi „Nuostatos dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo įgyvendinimo“, kuriame inter alia išdėstyti ginčijami Nuostatų 73, 74, 75 punktai (2009 m. gruodžio 23 d. redakcija).
22. Pažymėtina, kad teisinis reguliavimas, reikšmingas šioje konstitucinės justicijos byloje tiriamu aspektu, t. y. tiek, kiek juo nustatytas paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimas, buvo įtvirtintas ne visame Nuostatų 73 punkte (2009 m. gruodžio 23 d. redakcija), o jų 73.3 punkte (2009 m. gruodžio 23 d. redakcija), kuriame buvo nustatyta:
„73. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau vadinama – Laikinasis įstatymas) galiojimo laikotarpiu kompensuojamasis uždarbis <...> motinystės (tėvystės) pašalpų dydžiams nustatyti <...> negali viršyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos: <...>
Taigi Nuostatų 73.3 punkte (2009 m. gruodžio 23 d. redakcija) buvo inter alia nustatyta, kad nuo 2010 m. liepos 1 d. asmenims, kurie teisę į motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas įgijo iki 2010 m. birželio 30 d. ir kuriems šių pašalpų mokėjimas tęsiamas po 2010 m. liepos 1 d., kompensuojamasis uždarbis perskaičiuojamas pagal Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 dalį.
Vadinasi, Nuostatų 73.3 punktas (2009 m. gruodžio 23 d. redakcija) buvo skirtas įgyvendinti Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 daliai, pagal kurią, kaip minėta, nuo 2010 m. liepos 1 d. visų (inter alia iki šios datos paskirtų) motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų dydis buvo ribojamas kompensuojamojo uždarbio šioms pašalpoms skaičiuoti maksimalų dydį išreiškiančia Vyriausybės naujai patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių suma.
23. Pažymėtina ir tai, kad Nuostatų 73.3 punktas (2009 m. gruodžio 23 d. redakcija) vėliau buvo pakeistas Vyriausybės 2010 m. rugsėjo 8 d. nutarimu Nr. 1293 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimo Nr. 86 „Dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“ (įsigaliojusiu 2010 m. rugsėjo 12 d.) ir išdėstytas taip:
Palyginus ginčijamą teisinį reguliavimą, nustatytą Nuostatų 73.3 punkte (2009 m. gruodžio 23 d. redakcija), su nustatytuoju jų 73.3 punkte (2010 m. rugsėjo 8 d. redakcija) matyti, kad teisinis reguliavimas pareiškėjų ginčijamu aspektu iš esmės pakito, t. y. jame nebenustatyta, kad asmenims, kurie teisę į motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas įgijo iki 2010 m. birželio 30 d. ir kuriems šių pašalpų mokėjimas tęsiamas po 2010 m. liepos 1 d., kompensuojamasis uždarbis perskaičiuojamas pagal Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 dalį.
24. Nuostatų 74 punkte (2009 m. gruodžio 23 d. redakcija), kuris ginčijamas šioje konstitucinės justicijos byloje, nustatyta: „Patvirtinus naują einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį, visos iki tol paskirtos ir mokamos pašalpos už laikotarpį nuo šių draudžiamųjų pajamų naujo dydžio taikymo pradžios perskaičiuojamos taikant šį dydį. Ši nuostata netaikoma <...> motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpoms, kurių dydis neviršija Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinto motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos ribinio dydžio.“
Taigi Nuostatų 74 punkte (2009 m. gruodžio 23 d. redakcija) nustatyta, kad paskirtos ir mokamos pašalpos, inter alia paskirtos ir mokamos motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos, viršijančios ribinį motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos dydį, perskaičiuojamos taikant Vyriausybės patvirtintą naują einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį.
Šiame kontekste pažymėtina, kad Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje buvo nustatytas paskirtų ir mokamų socialinio draudimo pašalpų, inter alia paskirtų ir mokamų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų, perskaičiavimas taikant Vyriausybės patvirtintą naują einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį.
Vadinasi, Nuostatų 74 punktas (2009 m. gruodžio 23 d. redakcija) skirtas inter alia Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 daliai įgyvendinti, t. y. jame nustatytas paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimas, analogiškas nustatytajam Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje.
25. Nuostatų 75 punkte (2009 m. gruodžio 23 d. redakcija), kuris taip pat ginčijamas šioje konstitucinės justicijos byloje, nustatyta:
„75. Asmenims, kurie teisę į motinystės (tėvystės) pašalpas įgijo iki 2010 m. birželio 30 d. ir kuriems šių pašalpų mokėjimas tęsiamas po 2010 m. liepos 1 d., nuo šios datos pašalpos perskaičiuojamos ir mokamos:
75.1. iki vaikui sukaks vieni metai – 90 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio, iš kurio ši pašalpa buvo apskaičiuota, dydžio. Jeigu taip perskaičiuota motinystės (tėvystės) pašalpa viršija einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumą, apdraustajam mokama pastarojo dydžio pašalpa. Jeigu taip perskaičiuota motinystės (tėvystės) pašalpa tampa mažesnė negu motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos ribinis dydis, mokama pastarojo dydžio pašalpa;
75.2. iki vaikui sukaks dveji metai – 75 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio, iš kurio ši pašalpa buvo apskaičiuota, dydžio. Jeigu taip perskaičiuota motinystės (tėvystės) pašalpa viršija 75 procentų Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumą, apdraustajam asmeniui mokama pastarojo dydžio pašalpa. Jeigu taip perskaičiuota motinystės (tėvystės) pašalpa tampa mažesnė negu motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos ribinis dydis, mokama pastarojo dydžio pašalpa;
Taigi Nuostatų 75 punkte (2009 m. gruodžio 23 d. redakcija) nustatyta motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų asmenims, kurie teisę į motinystės (tėvystės) pašalpas įgijo iki 2010 m. birželio 30 d. ir kuriems šių pašalpų mokėjimas tęsiamas po 2010 m. liepos 1 d., perskaičiavimo ir mokėjimo nuo 2010 m. liepos 1 d. tvarka, inter alia su kompensuojamuoju uždarbiu susietų perskaičiuotų pašalpų maksimalūs procentiniai dydžiai iki vaikui sukaks vieni metai ir laikotarpiu nuo vaiko vienų iki dvejų metų, taip pat šiuos maksimalius procentinius dydžius viršijančių perskaičiuotų pašalpų mokėjimas neviršijant tokių dydžių.
Šiame kontekste pažymėtina, kad Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 1, 2, 3 dalių nuostatomis buvo atitinkamai nustatyta paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimo ir mokėjimo nuo 2010 m. liepos 1 d. tvarka, inter alia analogiški maksimalūs procentiniai pašalpų dydžiai, susieti su kompensuojamu uždarbiu, ir šiuos dydžius viršijančių pašalpų mokėjimas jų neviršijant.
Vadinasi, Vyriausybės nutarimu patvirtintų Nuostatų 75 punktas (2009 m. gruodžio 23 d. redakcija) skirtas įgyvendinti Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 1, 2, 3 dalių nuostatoms, kuriose buvo inter alia nustatyta paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimo ir mokėjimo nuo 2010 m. liepos 1 d. tvarka, t. y. jame nustatytas teisinis reguliavimas analogiškas nustatytajam Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 1, 2, 3 dalyse.
26. Apibendrinant ginčijamą teisinį reguliavimą, nustatytą Nuostatų 73.3, 74, 75 punktuose (2009 m. gruodžio 23 d. redakcijos), pažymėtina, kad juose nustatytu teisiniu reguliavimu buvo įgyvendintos Laikinojo įstatymo 9, 10 straipsnių nuostatos, kuriomis inter alia sudarytos prielaidos perskaičiuojant sumažinti paskirtas motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas.
27. Minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama inter alia Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 1771 „Dėl einamųjų 2010 metų draudžiamųjų pajamų, ribinio motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos ir ribinio valstybinės pensijos dydžių patvirtinimo“ 1.1, 2.2 punktų atitiktis Konstitucijai.
28. Minėta, kad Vyriausybė 2009 m. gruodžio 23 d. priėmė nutarimą Nr. 1771 „Dėl einamųjų 2010 metų draudžiamųjų pajamų, ribinio motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos ir ribinio valstybinės pensijos dydžių patvirtinimo“, kuris įsigaliojo 2010 m. sausio 1 d.
29. Minėta ir tai, kad Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 1771 1.1 punktu, kuris ginčijamas šioje konstitucinės justicijos byloje, patvirtintas einamųjų 2010 metų draudžiamųjų pajamų dydis – 1 170 Lt.
Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, Vyriausybės 2008 m. gruodžio 30 d. nutarimu Nr. 1367 „Dėl einamųjų 2009 metų draudžiamųjų pajamų dydžio patvirtinimo“ patvirtintas einamųjų 2009 metų draudžiamųjų pajamų dydis buvo 1 488 Lt.
Taigi Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 1771 1.1 punktu buvo patvirtintas mažesnis 1 170 Lt (vietoj 1 488 Lt) einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydis.
30. Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 1771 2.2 punkte, kuris ginčijamas šioje konstitucinės justicijos byloje, nustatyta: „Apskaičiuojant ir skiriant valstybines socialinio draudimo pensijas pagal Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymą, taikomas einamųjų 2009 metų draudžiamųjų pajamų dydis – 1 488 litai.“
Šiame kontekste pažymėtina, kad Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 1771 2.1 punkte nustatyta: „Šio nutarimo 1.1 punkte nurodytos einamųjų 2010 metų draudžiamosios pajamos taikomos įgyvendinant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo nuostatas, taip pat apskaičiuojant, skiriant ir mokant valstybinio socialinio draudimo ir kitas socialines išmokas,<...> jeigu šių išmokų <...> dydis siejamas su einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžiu, išskyrus šio nutarimo 2.2 punkte numatytą atvejį.“
Taigi aiškinant Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 1771 1.1 punktą kartu su minėto nutarimo 2.2 punktu pažymėtina, kad Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 1771 1.1 punktu patvirtintas mažesnis einamųjų 2010 metų draudžiamųjų pajamų dydis taikomas inter alia įgyvendinant Laikinojo įstatymo nuostatas, o pagal 2.2 punktą didesnis (anksčiau galiojęs) einamųjų 2009 metų draudžiamųjų pajamų dydis (1 488 Lt) taikomas apskaičiuojant ir skiriant valstybines socialinio draudimo pensijas pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymą.
31. Apibendrinant Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 1771 1.1, 2.2 punktuose nustatytą teisinį reguliavimą šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamu aspektu, pažymėtina, kad:
– Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 1771 1.1. punktu patvirtintas mažesnis einamųjų 2010 metų draudžiamųjų pajamų dydis taikomas perskaičiuojant ir mokant visas Laikinajame įstatyme nurodytas socialines išmokas;
– Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 1771 2.2 punkte įtvirtintas didesnis (anksčiau galiojęs) einamųjų 2009 metų draudžiamųjų pajamų dydis (1 488 Lt) taikomas ne pagal Laikinąjį įstatymą perskaičiuojant valstybines socialinio draudimo pensijas, bet pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymą jas apskaičiuojant ir skiriant.
32. Šiame kontekste pažymėtina, kad Laikinojo įstatymo 14 straipsnyje „Valstybinių socialinio draudimo pensijų, skiriamų šio įstatymo galiojimo laikotarpiu, apskaičiavimas ir perskaičiavimas“ buvo nustatyta: „Valstybinės socialinio draudimo pensijos, skiriamos šio įstatymo galiojimo laikotarpiu, apskaičiuojamos vadovaujantis Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo nustatyta tvarka ir perskaičiuojamos taikant šio įstatymo nuostatas.“
Taigi Laikinojo įstatymo 14 straipsnyje buvo nustatyta, kad valstybinės socialinio draudimo pensijos, kurios Laikinojo įstatymo galiojimo laikotarpiu apskaičiuotos ir paskirtos pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymą, perskaičiuojamos pagal Laikinojo įstatymo nuostatas.
Vadinasi, nors pagal Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 1771 2.2 punktą valstybinės socialinio draudimo pensijos, kurios skiriamos Laikinojo įstatymo galiojimo laikotarpiu, apskaičiuojamos pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymą taikant anksčiau galiojusį didesnį einamųjų 2009 metų draudžiamųjų pajamų dydį (1 488 Lt), šios paskirtos pensijos perskaičiuojamos pagal Laikinąjį įstatymą, taikant Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 1771 1.1 punkte nustatytą mažesnį einamųjų 2010 metų draudžiamųjų pajamų dydį (1 170 Lt).
III
1. Šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama Laikinojo įstatymo nuostatų, kuriomis reguliuojamu paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų ir statutiniams valstybės tarnautojams – vidaus tarnybos sistemos pareigūnams paskirtų motinystės (tėvystės) išmokų perskaičiavimu sudarytos prielaidos šias pašalpas ir išmokas sumažinti, taip pat kitų su šiuo teisiniu reguliavimu susijusių teisės aktų nuostatų atitiktis Konstitucijos 23, 29 straipsniams, 38 straipsnio 2 daliai, 39 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
2. Šiame kontekste pirmiausia paminėtina Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalies, 39 straipsnio 1 dalies, 52 straipsnio turinį atitinkamai atskleidžianti Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarime suformuota oficialioji konstitucinė doktrina, kurioje pažymėti inter alia tokie konstituciniai valstybės globos ir paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, aspektai:
– Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta valstybės globos ir paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, garantija; įstatymų leidėjas gali nustatyti įvairias jos įgyvendinimo formas, inter alia: numatyti finansinės paramos teikimą; užtikrinti galimybę dirbantiems tėvams pasinaudoti atostogomis, skirtomis vaikams auginti ir auklėti namuose; valstybės parama šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, gali būti teikiama inter alia kaip Konstitucijos 52 straipsnyje laiduojama socialinė parama įstatymų numatytais atvejais;
– įstatymų leidėjas turi diskreciją pasirinkti, iš kokių šaltinių bus finansuojama parama šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose: ji inter alia gali būti finansuojama valstybės biudžeto lėšomis, taip pat gali būti nustatytas ir toks teisinis reguliavimas, pagal kurį šios paramos teikimas būtų grindžiamas socialiniu draudimu, arba gali būti pasirenkamas dar kitoks šios paramos finansavimo modelis;
– Konstitucijoje nėra nustatyti atostogų, skirtų vaikams auginti ir auklėti namuose, teikimo pagrindai, sąlygos, trukmė, jų metu teiktinos finansinės paramos dydžiai, – tai, paisydamas Konstitucijos normų ir principų (inter alia konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, protingumo, proporcingumo, įgytų teisių ir teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo, lygiateisiškumo, konstitucinių vertybių pusiausvyros, socialinės darnos imperatyvų), turi nustatyti įstatymų leidėjas;
– įstatymais reguliuojant paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, santykius būtina paisyti visuomenės ir valstybės išgalių.
Paminėtina ir tai, kad, kaip konstatuota Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarime, pagal Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalį įgyvendinant konstitucinę valstybės priedermę kurti šeimai, motinystei, tėvystei ir vaikystei palankią aplinką gali būti plėtojamos įvairios apsaugos ir paramos šioms konstitucinėms vertybėms formos.
3. Kaip minėta, įstatymų leidėjas, nustatydamas atostogų, skirtų vaikams auginti ir auklėti namuose, teikimo pagrindus, jų metu teiktinos finansinės paramos dydžius, turi paisyti inter alia konstitucinių įgytų teisių ir teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo principų.
Konstituciniai teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius; šie principai inter alia suponuoja ir tai, kad valstybė privalo vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui; neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise (Konstitucinio Teismo inter alia 2012 m. vasario 6 d., 2012 m. birželio 29 d. nutarimai).
4. Minėta ir tai, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas atostogų, skirtų vaikams auginti ir auklėti namuose, teikimo pagrindus, jų metu teiktinos finansinės paramos dydžius, turi paisyti inter alia konstitucinių proporcingumo, lygiateisiškumo imperatyvų.
Konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas, kuris reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais, įpareigoja vienodus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai, neleidžia asmenų diskriminuoti ir teikti jiems privilegijų, būtų pažeistas, jeigu tam tikri asmenys ar jų grupės būtų traktuojami skirtingai, nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (Konstitucinio Teismo inter alia 2012 m. birželio 29 d., 2012 m. gruodžio 24 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimai). Diferencijuotas teisinis reguliavimas, kai jis taikomas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms, jeigu juo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų arba jeigu tam tikrų ribojimų ar sąlygų nustatymas yra susijęs su reguliuojamų visuomeninių santykių ypatumais, savaime nelaikytinas diskriminaciniu (Konstitucinio Teismo inter alia 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2011 m. gruodžio 22 d., 2012 m. kovo 29 d. nutarimai).
Konstitucinis proporcingumo principas, kaip ne kartą yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, reiškia, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti (Konstitucinio Teismo inter alia 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimai).
5. Šiame kontekste pažymėtina, jog Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje laikomasi pozicijos, kad pagal Konstituciją pagrindinių žmogaus teisių ribojimu negalima pažeisti šių teisių esmės; jeigu teisė apribojama taip, kad ją įgyvendinti pasidaro neįmanoma, jeigu ji suvaržoma peržengiant protingai suvokiamas ribas arba neužtikrinamas jos teisinis gynimas, tai yra pagrindas teigti, jog pažeidžiama pati teisės esmė, o tai tolygu šios teisės neigimui (Konstitucinio Teismo 1996 m. balandžio 18 d., 2000 m. vasario 23 d. nutarimai).
Ši oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostata, kad ribojimais negalima pažeisti (paneigti) žmogaus teisių esmės, mutatis mutandis taikytina ir pagal įstatymą įgytai teisei į įstatymo nustatyto dydžio finansinę paramą vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu (vieną iš įstatymų leidėjo pasirinktų Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje garantuojamos valstybės globos ir paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, formų, kuri gali būti įgyvendinama inter alia kaip Konstitucijos 52 straipsnyje laiduojama socialinė parama įstatymų numatytais atvejais).
6. Pažymėtina, jog Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje taip pat laikomasi pozicijos, kad iš konstitucinių teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo, proporcingumo, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo, socialinio solidarumo principų kylančių reikalavimų, kitų konstitucinių imperatyvų turi būti paisoma ir valstybėje susidarius ypatingai situacijai (kilus ekonomikos krizei ir kt.) (Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas).
Pažymėtina ir tai, kad konstituciniai teisinės valstybės, teisingumo, proporcingumo, lygiateisiškumo, taip pat socialinio solidarumo imperatyvai inter alia reiškia, kad ekonomikos, finansų krizės naštą tolygiai ir proporcingai turėtų dalytis visa visuomenė (Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai paprastai turėtų būti peržiūrimas ir mažinamas visų valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų biudžetinis finansavimas, taip pat įvairių iš valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų finansuojamų sričių finansavimas (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai).
Taip pat pažymėtina, kad Konstitucijoje įtvirtinta valstybės socialinė orientacija suponuoja įstatymų leidėjo diskreciją, valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to iškilus būtinybei laikinai mažinti pensijas, kitas socialines išmokas, įvertinus valstybės ir visuomenės išteklius, materialines bei finansines galimybes ir kitas reikšmingas aplinkybes, nustatyti ir tam tikroms kitoms socialiai jautriausioms asmenų grupėms, kurioms reikalinga ypatinga socialinė pagalba, taikytinas išimtis, t. y. nustatyti, kad šioms asmenų grupėms pensijos, kitos socialinės išmokos nemažinamos arba mažinamos mažiau siekiant užtikrinti žmogaus orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas; nustatant šias išimtis turi būti laikomasi Konstitucijoje įtvirtintų inter alia teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo, proporcingumo, socialinio solidarumo imperatyvų (Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas).
Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog iš konstitucinės valstybės biudžeto sampratos, konstitucinio atsakingo valdymo principo kyla tai, kad valstybės biudžetas turi būti realus, jame numatytos pajamos ir išlaidos turi būti pagrįstos visuomenės ir valstybės reikmių bei galimybių įvertinimu (Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 15 d. nutarimas). Konstitucinio Teismo aktuose ne kartą konstatuota, kad ir Vyriausybė, pagal Konstituciją turinti įgaliojimus vykdyti valstybės biudžetą, ir Seimas, pagal Konstituciją valstybės biudžetą tvirtinantis įstatymu, negali nereaguoti į tokį esminį valstybės ekonominės ir finansinės būklės pakitimą, kai dėl ypatingų aplinkybių (ekonomikos krizės, gaivalinės nelaimės ir kt.) valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis; savaime suprantama, kad valstybėje susiklosčius tokiai padėčiai gali būti nesurenkamos valstybės biudžeto (ir savivaldybių biudžetų) įstatyme numatytos pajamos, taigi negaunama ir reikiamų lėšų atitinkamoms valstybės biudžeto (ir savivaldybių biudžetų) įstatyme numatytoms reikmėms finansuoti (Konstitucinio Teismo inter alia 2007 m. lapkričio 13 d. sprendimas, 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2013 m. vasario 15 d. nutarimas).
7. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad konstitucinių teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo, lygiateisiškumo, proporcingumo principų valstybė privalo laikytis ir paramą šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, teikdama valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai. Asmenys, pagal įstatymą įgiję teisę į įstatymo nustatyto dydžio finansinę paramą vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu, neturi teisėto lūkesčio, kad ši parama valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai nebus mažinama, tačiau turi teisėtą lūkestį, kad mažinant minėtą paramą valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai bus laikomasi inter alia konstitucinių lygiateisiškumo ir proporcingumo principų.
Pažymėtina ir tai, kad išimtiniais atvejais, valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai mažinant nustatyto dydžio finansinę paramą vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu, įstatymų leidėjui kyla priedermė nustatyti tolygų, nediskriminacinį skirtos finansinės paramos mažinimo mastą, kuriuo parama būtų mažinama taip, kad nebūtų pažeistos iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytos paramos dydžių proporcijos.
Pažymėtina, kad valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai mažinant įvairių iš valstybės lėšų finansuojamų sričių finansavimą, inter alia visų valstybės institucijų biudžetinį finansavimą ir pagal tėvų darbo užmokestį apskaičiuojamą finansinę paramą vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu, įstatymų leidėjui kyla priedermė nustatyti, jog pagal įstatymą teisę gauti šią paramą turinčių asmenų, kurių darbas apmokamas iš valstybės lėšų, darbo užmokestis nebūtų mažinamas didesniu mastu nei minėta parama.
8. Pažymėtina, kad vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu teikiama finansinė parama (viena iš įstatymų leidėjo pasirinktų Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje garantuojamos valstybės globos ir paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, formų, kuri gali būti įgyvendinama inter alia kaip Konstitucijos 52 straipsnyje laiduojama socialinė parama įstatymų numatytais atvejais) savo prigimtimi, laikinu (terminuotu) pobūdžiu ir paskirtimi skiriasi nuo Konstitucijos 52 straipsnyje laiduojamų pensijų, taip pat nuo įstatymų nustatytų kitų pensinio aprūpinimo išmokų, teisė į kurias susijusi su Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinta nuosavybės teisių apsauga. Šis skirtumas itin ryškus tuo požiūriu, kad įstatymo nustatyta finansinė parama yra tikslinė, t. y. sietina su konkrečiu vaiko auginimo ir auklėjimo namuose laikotarpiu bei tokiu paramos dydžiu, kuris priklauso nuo valstybės ir visuomenės išgalių.
IV
Dėl Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 9, 10 straipsnių nuostatų atitikties Konstitucijai.
1. Minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama inter alia Laikinojo įstatymo 9 straipsnio tiek, kiek juo reguliuojamu paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimu sudarytos prielaidos šias pašalpas sumažinti, šio įstatymo 10 straipsnio tiek, kiek juo reguliuojamu paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų ir statutiniams valstybės tarnautojams – vidaus tarnybos sistemos pareigūnams paskirtų motinystės (tėvystės) išmokų perskaičiavimu sudarytos prielaidos šias pašalpas ir išmokas sumažinti, atitiktis Konstitucijos 23, 29 straipsniams, 38 straipsnio 2 daliai, 39 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
2. Minėta ir tai, kad pareiškėjų abejonės dėl nurodytų Laikinojo įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijai grindžiamos inter alia tuo, kad teisė į paskirtas ir mokamas motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas ar motinystės (tėvystės) išmokas, pasak pareiškėjų, yra laikoma jos gavėjo teise į nuosavybę ir ginama pagal Konstitucijos 23 straipsnį; paskyrus pašalpą ar išmoką jos gavėjui atsiranda teisėtas lūkestis, kad nustatyto dydžio pašalpa ar išmoka bus mokama visą jos mokėjimo laikotarpį; atitinkamų socialinių išmokų gavėjų grupių viduje nustačius skirtingas šių išmokų mažinimo proporcijas – iki sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo gautas didesnes išmokas tos pačios socialinės grupės nariams sumažinus didesne procentine dalimi nei mažesnes išmokas, buvo pažeistas konstitucinis proporcingumo principas ir, pasak pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo (prašymas Nr. 1B-113/2010), konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas.
3. Kaip minėta, pagal ginčijamą teisinį reguliavimą, įtvirtintą Laikinojo įstatymo 9 straipsnyje, nuo 2010 m. sausio 1 d. naujas Vyriausybės tvirtinamas einamųjų metų draudžiamų pajamų dydis buvo taikomas toms paskirtoms ir mokamoms motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpoms perskaičiuoti, kurios jau buvo apskaičiuotos ir mokamos pritaikius teisės į šias pašalpas atsiradimo mėnesį galiojusį einamųjų metų draudžiamų pajamų dydį, Vyriausybės patvirtintą įgyvendinant Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą ir Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymą, o nuo 2010 m. liepos 1 d. visų (tiek iki šios datos paskirtų, tiek nuo jos naujai skiriamų) motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų dydis buvo ribojamas kompensuojamojo uždarbio šioms pašalpoms skaičiuoti maksimalų dydį išreiškiančia Vyriausybės naujai patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių suma (vietoj nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. birželio 30 d. kompensuojamojo uždarbio maksimaliam dydžiui pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą prilygintos Vyriausybės naujai patvirtintų einamųjų metų draudžiamų pajamų 5 dydžių sumos).
Minėta ir tai, kad pagal ginčijamą teisinį reguliavimą, nustatytą Laikinojo įstatymo 10 straipsnyje, tos paskirtos motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos, taip pat inter alia statutiniams valstybės tarnautojams (pareigūnams) paskirtos motinystės (tėvystės) išmokos, kurios viršijo ribinį motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos dydį, nuo 2010 m. liepos 1 d. buvo perskaičiuotos ir iki vaikui sukaks vieni metai bei laikotarpiu nuo vaiko vienų iki dvejų metų mokamos laikantis tam tikrų fiksuotų procentinių dydžių (iki vaikui sukaks vieni metai ir laikotarpiu nuo vaiko vienų iki dvejų metų – atitinkamai 90 ir 75 procentai pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio, iš kurio pašalpa buvo apskaičiuota, ir Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuoto vidutinio pareigūnų darbo užmokesčio), tačiau jos negalėjo būti didesnės nei Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių suma – iki vaikui sukaks vieni metai ir 75 procentai Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos – laikotarpiu nuo vaiko vienų iki dvejų metų, o jeigu buvo didesnės, jos mokėtos neviršijant pastarųjų maksimalių dydžių.
4. Minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama inter alia Laikinojo įstatymo 9, 10 straipsnių (tiek, kiek nurodyta) atitiktis inter alia Konstitucijos 38 straipsnio 2 daliai, 39 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui.
5. Sprendžiant, ar Laikinojo įstatymo 9 straipsnis tiek, kiek juo reguliuojamu paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimu sudarytos prielaidos šias pašalpas sumažinti, šio įstatymo 10 straipsnis tiek, kiek juo reguliuojamu paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų ir statutiniams valstybės tarnautojams – vidaus tarnybos sistemos pareigūnams paskirtų motinystės (tėvystės) išmokų perskaičiavimu sudarytos prielaidos šias pašalpas ir išmokas sumažinti, neprieštaravo Konstitucijos 38 straipsnio 2 daliai, 39 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, pažymėtina, kad pagal Konstituciją, kaip minėta:
– Konstitucijoje nėra nustatyti atostogų, skirtų vaikams auginti ir auklėti namuose, teikimo pagrindai, sąlygos, trukmė, jų metu teiktinos finansinės paramos dydžiai, – tai turi nustatyti įstatymų leidėjas;
– įstatymais reguliuojant paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, santykius būtina paisyti visuomenės ir valstybės išgalių.
6. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad, kaip minėta, konstituciniai teisinės valstybės, teisingumo, proporcingumo, lygiateisiškumo, taip pat socialinio solidarumo imperatyvai inter alia reiškia, kad ekonomikos, finansų krizės naštą tolygiai ir proporcingai turėtų dalytis visa visuomenė (Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas); esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai paprastai turėtų būti peržiūrimas ir mažinamas visų valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų biudžetinis finansavimas, taip pat įvairių iš valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų finansuojamų sričių finansavimas (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai).
7. Pažymėtina, kad minėtu ginčijamu teisiniu reguliavimu, nustatytu Laikinojo įstatymo 9 straipsnyje, buvo sudarytos prielaidos nuo 2010 m. sausio 1 d., taikant naują Vyriausybės patvirtintą einamųjų metų draudžiamų pajamų dydį, sumažinti tas perskaičiuojamas paskirtas ir mokamas motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, teisė į kurias įgyta iki Laikinojo įstatymo įsigaliojimo ir kurių gavėjų kompensuojamasis uždarbis buvo didesnis už naują kompensuojamojo uždarbio maksimalų dydį.
Pažymėtina ir tai, kad teisiniu reguliavimu, nustatytu Laikinojo įstatymo 10 straipsnyje, buvo sudarytos prielaidos nuo 2010 m. liepos 1 d. inter alia sumažinti perskaičiuojamas paskirtas motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas ir statutiniams valstybės tarnautojams – vidaus tarnybos sistemos pareigūnams paskirtas motinystės (tėvystės) išmokas atitinkamai (iki vaikui sukaks vieni metai ir laikotarpiu nuo vaiko vienų iki dvejų metų) nuo 100 iki 90 ir nuo 85 iki 75 procentų kompensuojamojo uždarbio, iš kurio šios pašalpos buvo apskaičiuotos, ir Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuoto vidutinio pareigūnų darbo užmokesčio.
8. Pažymėtina ir tai, kad, kaip minėta, Laikinasis įstatymas buvo priimtas siekiant apriboti ekonomikos krizės nulemtą valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų deficito didėjimą; šiuo įstatymu, atsižvelgiant į valstybėje susidariusią itin sunkią ekonominę, finansinę padėtį ir siekiant kuo labiau apsaugoti socialiai jautrių asmenų grupes, nustatyta tokia socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo tvarka, kuri suponavo paskirtų socialinių išmokų sumažinimą.
Vadinasi, įstatymų leidėjas, Laikinojo įstatymo 9, 10 straipsniuose nustatydamas tokį teisinį reguliavimą, kuriuo buvo atitinkamai sudarytos prielaidos sumažinti inter alia paskirtas motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas ir statutiniams valstybės tarnautojams – vidaus tarnybos sistemos pareigūnams paskirtas motinystės (tėvystės) išmokas, atsižvelgė į valstybėje susidariusią ypatingą situaciją, kai inter alia dėl itin sunkios ekonominės, finansinės padėties neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina įstatymo nustatytai finansinei paramai atostogų, skirtų vaikams auginti ir auklėti namuose, metu teikti.
9. Pabrėžtina, kad tiek, kiek nurodyta, ginčijamu teisiniu reguliavimu, nustatytu Laikinojo įstatymo 9, 10 straipsnių nuostatose, buvo sudarytas pagrindas ne panaikinti ar neleistinai dideliu mastu minimalizuoti, bet perskaičiuojant tam tikra dalimi (inter alia 10 procentų nuo 2010 m. liepos 1 d.) sumažinti tas minėtas paskirtas pašalpas ir išmokas, kurios viršijo ribinį dydį; taip nebuvo sudaryta prielaidų paneigti pagal įstatymą įgytos teisės į įstatymo nustatyto dydžio finansinę paramą vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu esmę.
10. Konstatuotina, kad Laikinojo įstatymo 9 straipsnis tiek, kiek juo reguliuojamu paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimu sudarytos prielaidos šias pašalpas sumažinti, šio įstatymo 10 straipsnis tiek, kiek juo reguliuojamu paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų ir statutiniams valstybės tarnautojams – vidaus tarnybos sistemos pareigūnams paskirtų motinystės (tėvystės) išmokų perskaičiavimu sudarytos prielaidos šias pašalpas ir išmokas sumažinti, nepaneigė iš Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalies kylančios valstybės pareigos saugoti ir globoti šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę, Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos valstybės priedermės globoti šeimas, auginančias ir auklėjančias vaikus namuose, įstatymo nustatyta tvarka teikti joms paramą, nepažeidė Konstitucijos 52 straipsnio, kuriuo laiduojama inter alia socialinė parama įstatymų numatytais atvejais.
11. Minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama inter alia Laikinojo įstatymo 9, 10 straipsnių (tiek, kiek nurodyta) atitiktis inter alia Konstitucijos 23 straipsniui.
12. Minėta ir tai, kad pareiškėjai, grįsdami savo abejones dėl tiek, kiek nurodyta, ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijos 23 straipsniui, remiasi oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis, kad teisė reikalauti mokėti Konstitucijoje ir jai neprieštaraujančiuose įstatymuose nustatytas pensinio aprūpinimo išmokas kyla iš Konstitucijos 52 straipsnio, o pagal Konstitucijos 23 straipsnį yra ginami šios teisės turtiniai aspektai; asmenys, kuriems Konstitucijos ar įstatymo nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau; net ir tada, kai dėl ypatingų aplinkybių (ekonomikos krizės ir kt.) valstybėje susidaro itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, turi būti paisoma įgytos teisės gynybos pagal Konstitucijos 23 straipsnį principo.
Pareiškėjų nuomone, šios oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos taikytinos ir socialinio draudimo pašalpoms, kurias mokėti valstybei kyla pareiga iš Konstitucijos 52 straipsnio. Taigi, pasak pareiškėjų, teisė į paskirtas ir mokamas motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas yra laikoma jos gavėjo teise į nuosavybę ir ginama pagal Konstitucijos 23 straipsnį.
13. Sprendžiant, ar Laikinojo įstatymo 9 straipsnis tiek, kiek juo reguliuojamu paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimu sudarytos prielaidos šias pašalpas sumažinti, šio įstatymo 10 straipsnis tiek, kiek juo reguliuojamu paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų ir statutiniams valstybės tarnautojams – vidaus tarnybos sistemos pareigūnams paskirtų motinystės (tėvystės) išmokų perskaičiavimu sudarytos prielaidos šias pašalpas ir išmokas sumažinti, neprieštaravo Konstitucijos 23 straipsniui, pažymėtina, kad pagal Konstituciją, kaip minėta:
– vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu teikiama finansinė parama (viena iš įstatymų leidėjo pasirinktų Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje garantuojamos valstybės globos ir paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, formų, kuri gali būti įgyvendinama inter alia kaip Konstitucijos 52 straipsnyje laiduojama socialinė parama įstatymų numatytais atvejais) savo prigimtimi, laikinu (terminuotu) pobūdžiu ir paskirtimi skiriasi nuo Konstitucijos 52 straipsnyje laiduojamų pensijų, taip pat nuo įstatymų nustatytų kitų pensinio aprūpinimo išmokų, teisė į kurias susijusi su Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinta nuosavybės teisių apsauga;
– šis skirtumas itin ryškus tuo požiūriu, kad įstatymo nustatyta finansinė parama yra tikslinė, t. y. sietina su konkrečiu vaiko auginimo ir auklėjimo namuose laikotarpiu bei tokiu paramos dydžiu, kuris priklauso nuo valstybės ir visuomenės išgalių.
Taigi pagal įstatymą įgyta teisė į įstatymo nustatyto dydžio finansinę paramą vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu negali būti tapatinama su teise į Konstitucijos 52 straipsnyje laiduojamas pensijas, taip pat pagal įstatymą įgyta teise į įstatymų nustatytą kitą pensinio aprūpinimo išmoką, kurios turi nuosavybės teisės aspektų pagal Konstitucijos 23 straipsnį.
14. Pažymėtina, kad minėtu (tiek, kiek nurodyta, ginčijamu) teisiniu reguliavimu, nustatytu Laikinojo įstatymo 9, 10 straipsniuose, buvo sudarytos prielaidos perskaičiuojant tam tikra dalimi sumažinti (inter alia 10 procentų – nuo 100 iki 90 ir nuo 85 iki 75 procentų kompensuojamojo uždarbio, iš kurio šios pašalpos buvo apskaičiuotos, ir Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuoto vidutinio pareigūnų darbo užmokesčio atitinkamai iki vaikui sukaks vieni metai ir laikotarpiu nuo vaiko vienų iki dvejų metų) inter alia jau paskirtas ir mokamas motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas ir statutiniams valstybės tarnautojams – vidaus tarnybos sistemos pareigūnams paskirtas motinystės (tėvystės) išmokas.
15. Pabrėžtina, kad, kaip minėta, tiek, kiek nurodyta, ginčijamu teisiniu reguliavimu, nustatytu Laikinojo įstatymo 9, 10 straipsnių nuostatose, buvo sudarytas pagrindas ne panaikinti ar neleistinai dideliu mastu minimalizuoti, bet perskaičiuojant tam tikra dalimi (inter alia 10 procentų nuo 2010 m. liepos 1 d.) sumažinti tas minėtas pašalpas ir išmokas, kurios viršijo ribinį motinystės (tėvystės) pašalpos ir išmokos dydį; taip nebuvo sudaryta prielaidų paneigti pagal įstatymą įgytos teisės į įstatymo nustatyto dydžio finansinę paramą vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu esmę.
16. Vadinasi, teisinio reguliavimo koregavimas leistinu mastu mažinant dalį (ribinius dydžius viršijančias) pagal įstatymą paskirtų ir mokamų socialinių išmokų, teisė į kurias įgyta iki to koregavimo ir kuriomis teikiama finansinė parama vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu, valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai negali būti traktuojamas kaip pažeidžiantis asmens, kuriam tokia parama jau buvo paskirta ir mokama (t. y. asmens, kuris pagal įstatymą buvo įgijęs teisę į įstatymo nustatyto dydžio finansinę paramą vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu), nuosavybės teisę.
17. Konstatuotina, kad Laikinojo įstatymo 9 straipsnis tiek, kiek juo reguliuojamu paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimu sudarytos prielaidos šias pašalpas sumažinti, šio įstatymo 10 straipsnis tiek, kiek juo reguliuojamu paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų ir statutiniams valstybės tarnautojams – vidaus tarnybos sistemos pareigūnams paskirtų motinystės (tėvystės) išmokų perskaičiavimu sudarytos prielaidos šias pašalpas ir išmokas sumažinti, nepažeidė iš Konstitucijos 23 straipsnio kylančių nuosavybės teisių apsaugos reikalavimų.
18. Minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama inter alia Laikinojo įstatymo 9, 10 straipsnių (tiek, kiek nurodyta) atitiktis inter alia Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
19. Sprendžiant, ar Laikinojo įstatymo 9 straipsnis tiek, kiek juo reguliuojamu paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimu sudarytos prielaidos šias pašalpas sumažinti, šio įstatymo 10 straipsnis tiek, kiek juo reguliuojamu paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų ir statutiniams valstybės tarnautojams – vidaus tarnybos sistemos pareigūnams paskirtų motinystės (tėvystės) išmokų perskaičiavimu sudarytos prielaidos šias pašalpas ir išmokas sumažinti, neprieštaravo konstituciniam teisinės valstybės principui, pažymėtina, kad pagal Konstituciją, kaip minėta:
– konstitucinių teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo, lygiateisiškumo, proporcingumo principų valstybė privalo laikytis ir paramą šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, teikdama valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai; asmenys, pagal įstatymą įgiję teisę į įstatymo nustatyto dydžio finansinę paramą vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu, neturi teisėto lūkesčio, kad ši parama valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai nebus mažinama, tačiau turi teisėtą lūkestį, kad mažinant minėtą paramą valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai bus laikomasi inter alia konstitucinių lygiateisiškumo ir proporcingumo principų;
– išimtiniais atvejais, valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai mažinant nustatyto dydžio finansinę paramą vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu, įstatymų leidėjui kyla priedermė nustatyti tolygų, nediskriminacinį skirtos finansinės paramos mažinimo mastą, kuriuo parama būtų mažinama taip, kad nebūtų pažeistos iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytos paramos dydžių proporcijos.
20. Pažymėtina, kad teisiniu reguliavimu, nustatytu Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje („Patvirtinus naują einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį, visos iki tol paskirtos ir mokamos socialinio draudimo pašalpos už laikotarpį nuo draudžiamųjų pajamų naujo dydžio taikymo pradžios perskaičiuojamos taikant šį dydį“), buvo sudarytos prielaidos nuo 2010 m. sausio 1 d., taikant naują Vyriausybės patvirtintą einamųjų metų draudžiamų pajamų dydį, sumažinti tas ribinį dydį viršijusias paskirtas ir mokamas motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, teisė į kurias įgyta iki Laikinojo įstatymo įsigaliojimo ir kurių gavėjų kompensuojamasis uždarbis buvo didesnis už naują kompensuojamojo uždarbio maksimalų dydį (savo ruožtu pakitusį, t. y. nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. birželio 30 d. pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą prilygintą Vyriausybės naujai patvirtintų einamųjų metų draudžiamų pajamų 5 dydžių sumai).
Pažymėtina ir tai, kad teisiniu reguliavimu, nustatytu Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje („negali viršyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos“), 10 straipsnio 2, 3 dalyse („Tuo atveju, kai <...> pašalpa viršija <...>, apdraustajam asmeniui mokama pastarojo dydžio pašalpa“), buvo sudarytos prielaidos nuo 2010 m. liepos 1 d. perskaičiuojant tas paskirtas motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas ir statutiniams valstybės tarnautojams – vidaus tarnybos sistemos pareigūnams paskirtas motinystės (tėvystės) išmokas, teisė į kurias įgyta iki Laikinojo įstatymo įsigaliojimo, sumažinti dviem pagrindais: pirma, minėtas perskaičiuojamas pašalpas ir išmokas iki vaikui sukaks vieni metai ir laikotarpiu nuo vaiko vienų iki dvejų metų sumažinti atitinkamai nuo 100 iki 90 ir nuo 85 iki 75 procentų kompensuojamojo uždarbio, iš kurio šios pašalpos buvo apskaičiuotos, ir Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuoto vidutinio pareigūnų darbo užmokesčio; antra, sumažinti tas pagal pirmąjį pagrindą perskaičiuotas pašalpas ir išmokas, kurios viršijo minėtus maksimalius dydžius (nurodytais laikotarpiais atitinkamai 90 ir 75 procentų kompensuojamojo uždarbio ir vidutinio darbo užmokesčio), t. y. pašalpas ir išmokas mokėti neviršijant šių maksimalių dydžių.
21. Taigi teisiniu reguliavimu, nustatytu Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje, 10 straipsnio 2, 3 dalyse, buvo sudarytos prielaidos nuo 2010 m. liepos 1 d. ne tik 10 procentų sumažinti inter alia paskirtas motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas ir statutiniams valstybės tarnautojams – vidaus tarnybos sistemos pareigūnams paskirtas motinystės (tėvystės) išmokas, bet ir papildomai sumažinti tas minėtas (jau turėjusias sumažėti 10 procentų) pašalpas ir išmokas, kurios viršijo tam tikrus maksimalius dydžius (jos perskaičiuojamos taip, kad neviršytų šių dydžių).
22. Konstatuotina, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių proporcingumo reikalavimų neatitiko toks netolygaus paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų ir statutiniams valstybės tarnautojams – vidaus tarnybos sistemos pareigūnams paskirtų motinystės (tėvystės) išmokų perskaičiavimo teisinis reguliavimas, kuriuo nustatant maksimalius perskaičiuojamų pašalpų ir išmokų, teisė į kurias įgyta iki Laikinojo įstatymo įsigaliojimo, dydžius buvo sudarytos prielaidos šias pašalpas ir išmokas nuo 2010 m. liepos 1 d. sumažinti papildomai, t. y.:
– Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį iki šio įstatymo įsigaliojimo paskirtų ir šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka jau atitinkamai perskaičiuotų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų dydis nuo 2010 m. liepos 1 d. buvo ribojamas kompensuojamojo uždarbio šioms pašalpoms skaičiuoti maksimalų dydį išreiškiančia Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių suma;
– Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį tos iki šio įstatymo įsigaliojimo paskirtos motinystės (tėvystės) pašalpos ir išmokos, kurios 10 procentų sumažintos viršijo iki vaikui sukaks vieni metai Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumą, buvo papildomai sumažintos tiek, kad neviršytų šio maksimalaus dydžio, t. y. iki vaikui sukaks vieni metai būtų ne didesnės kaip Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių suma;
– Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį tos iki šio įstatymo įsigaliojimo paskirtos motinystės (tėvystės) pašalpos ir išmokos, kurios 10 procentų sumažintos viršijo laikotarpiu nuo vaiko vienų iki dvejų metų 75 procentus Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos, buvo papildomai sumažintos tiek, kad neviršytų šio maksimalaus dydžio, t. y. laikotarpiu nuo vaiko vienų iki dvejų metų neviršytų 75 procentų Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos.
23. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad konstituciniam teisinės valstybės principui prieštaravo:
– Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 dalies nuostata „šio įstatymo galiojimo laikotarpiu pašalpos gavėjo kompensuojamasis uždarbis <...> nuo 2010 m. liepos 1 d. <...> motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpoms skaičiuoti negali viršyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos“ tiek, kiek apima tokias paskirtas motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, teisė į kurias įgyta iki šio laikinojo įstatymo įsigaliojimo;
– Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad perskaičiuotos paskirtos motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos ir statutiniams valstybės tarnautojams – vidaus tarnybos sistemos pareigūnams paskirtos motinystės (tėvystės) išmokos, teisė į kurias įgyta iki šio laikinojo įstatymo įsigaliojimo, iki vaikui sukaks vieni metai negali viršyti Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos;
– Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 3 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad perskaičiuotos paskirtos motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos ir statutiniams valstybės tarnautojams – vidaus tarnybos sistemos pareigūnams paskirtos motinystės (tėvystės) išmokos, teisė į kurias įgyta iki šio laikinojo įstatymo įsigaliojimo, laikotarpiu nuo vaiko vienų iki dvejų metų negali viršyti 75 procentų Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos.
24. Tai konstatavęs, Konstitucinis Teismas toliau netirs, ar Laikinojo įstatymo 9 straipsnis tiek, kiek juo reguliuojamu paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimu sudarytos prielaidos šias pašalpas sumažinti, šio įstatymo 10 straipsnis tiek, kiek juo reguliuojamu paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų ir statutiniams valstybės tarnautojams – vidaus tarnybos sistemos pareigūnams paskirtų motinystės (tėvystės) išmokų perskaičiavimu sudarytos prielaidos šias pašalpas ir išmokas sumažinti, neprieštaravo Konstitucijos 29 straipsniui.
V
Dėl Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalies atitikties Konstitucijai.
1. Minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama inter alia Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalies tiek, kiek joje nėra nustatytas perskaičiuojant sumažintų paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų ir statutiniams valstybės tarnautojams – vidaus tarnybos sistemos pareigūnams paskirtų motinystės (tėvystės) išmokų kompensavimas, atitiktis Konstitucijos 23, 29 straipsniams, 38 straipsnio 2 daliai, 39 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
2. Minėta ir tai, kad pareiškėjų abejonės dėl Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalies atitikties Konstitucijai grindžiamos inter alia tuo, kad oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos, kuriomis atskleidžiama Konstitucijoje ir jai neprieštaraujančiuose įstatymuose nustatytų pensinio aprūpinimo išmokų samprata, esą taikytinos ir socialinio draudimo pašalpoms ir kad teisė į paskirtas ir mokamas motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, pasak pareiškėjų, yra laikoma jų gavėjų teise į nuosavybę, ginama pagal Konstitucijos 23 straipsnį. Todėl, pasak pareiškėjų, turėjo būti nustatytas teisingas patirtų praradimų, atsiradusių perskaičiuojant sumažinus motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas ir statutiniams valstybės tarnautojams – vidaus tarnybos sistemos pareigūnams paskirtas motinystės (tėvystės) išmokas, kompensavimas.
3. Minėta, kad Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu Vyriausybei yra siūloma parengti ir patvirtinti tam tikrų sumažintų valstybinių socialinio draudimo pensijų kompensavimo tvarkos aprašą ir nesiūloma parengti ir patvirtinti inter alia paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų ir statutiniams valstybės tarnautojams (pareigūnams) paskirtų ir iš valstybės biudžeto mokamų motinystės (tėvystės) išmokų, kurios po perskaičiavimo sumažėjo, kompensavimo tvarkos aprašo.
Minėta ir tai, kad nuostatų, numatančių paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų, taip pat inter alia statutiniams valstybės tarnautojams (pareigūnams) iš valstybės biudžeto mokamų motinystės (tėvystės) išmokų, kurios po perskaičiavimo sumažėjo, kompensavimą, nėra nei Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje, nei kituose šio įstatymo straipsniuose.
4. Sprendžiant, ar Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalis tiek, kiek joje nėra nustatytas perskaičiuojant sumažintų paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų ir statutiniams valstybės tarnautojams – vidaus tarnybos sistemos pareigūnams paskirtų motinystės (tėvystės) išmokų kompensavimas, neprieštarauja Konstitucijos 23, 29 straipsniams, 38 straipsnio 2 daliai, 39 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, pažymėtina, kad pagal Konstituciją, kaip minėta:
– vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu teikiama finansinė parama (viena iš įstatymų leidėjo pasirinktų Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje garantuojamos valstybės globos ir paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, formų, kuri gali būti įgyvendinama inter alia kaip Konstitucijos 52 straipsnyje laiduojama socialinė parama įstatymų numatytais atvejais) savo prigimtimi, laikinu (terminuotu) pobūdžiu ir paskirtimi skiriasi nuo Konstitucijos 52 straipsnyje laiduojamų pensijų, taip pat nuo įstatymų nustatytų kitų pensinio aprūpinimo išmokų;
– pagal įstatymą įgyta teisė į įstatymo nustatyto dydžio finansinę paramą vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu negali būti tapatinama su teise į Konstitucijos 52 straipsnyje laiduojamas pensijas, taip pat pagal įstatymą įgyta teise į įstatymų nustatytą kitą pensinio aprūpinimo išmoką, kurios turi nuosavybės teisės aspektų pagal Konstitucijos 23 straipsnį.
Vadinasi, vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu teikiamos finansinės paramos ypatumai – prigimtis, laikinas (terminuotas) pobūdis ir tikslinė paskirtis – suponuoja tai, kad, valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to iškilus būtinybei laikinai mažinti šią paramą siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, įstatymų leidėjui nekyla pareigos numatyti praradimų, susidariusių dėl šios paramos sumažinimo, nepaneigiančio pagal įstatymą įgytos teisės į įstatymo nustatyto dydžio finansinę paramą vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu esmės, kompensavimą.
5. Pažymėta, kad, kaip minėta, tiek, kiek nurodyta, ginčijamu teisiniu reguliavimu, nustatytu Laikinojo įstatymo 9, 10 straipsnių nuostatose, buvo sudarytas pagrindas ne panaikinti ar neleistinai dideliu mastu minimalizuoti, bet perskaičiuojant tam tikra dalimi (inter alia 10 procentų nuo 2010 m. liepos 1 d.) sumažinti tas minėtas paskirtas pašalpas ir išmokas, kurios viršijo ribinį dydį; taip nebuvo sudaryta prielaidų paneigti pagal įstatymą įgytos teisės į įstatymo nustatyto dydžio finansinę paramą vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu esmę.
Pažymėtina ir tai, kad šiame nutarime konstatuota, jog Laikinojo įstatymo 9 straipsnis tiek, kiek juo reguliuojamu paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimu sudarytos prielaidos šias pašalpas sumažinti, šio įstatymo 10 straipsnis tiek, kiek juo reguliuojamu paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų ir statutiniams valstybės tarnautojams – vidaus tarnybos sistemos pareigūnams paskirtų motinystės (tėvystės) išmokų perskaičiavimu sudarytos prielaidos šias pašalpas ir išmokas sumažinti, nepažeidė iš Konstitucijos 23 straipsnio kylančių nuosavybės teisių apsaugos reikalavimų.
6. Konstatuotina, kad Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas tiek, kiek juo nėra nustatytas perskaičiuojant sumažintų paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų ir statutiniams valstybės tarnautojams – vidaus tarnybos sistemos pareigūnams paskirtų motinystės (tėvystės) išmokų kompensavimas, nepažeidžia iš Konstitucijos 23 straipsnio kylančių nuosavybės teisių apsaugos reikalavimų, Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygybės principo, nepaneigia iš Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalies kylančios valstybės pareigos saugoti ir globoti šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę, Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos valstybės priedermės globoti šeimas, auginančias ir auklėjančias vaikus namuose, įstatymo nustatyta tvarka teikti joms paramą, nenukrypsta nuo iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.
7. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalis tiek, kiek joje nėra nustatytas perskaičiuojant sumažintų paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų ir statutiniams valstybės tarnautojams – vidaus tarnybos sistemos pareigūnams paskirtų motinystės (tėvystės) išmokų kompensavimas, neprieštarauja Konstitucijos 23, 29 straipsniams, 38 straipsnio 2 daliai, 39 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
VI
Dėl Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 „Dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 73, 74, 75 punktų (2009 m. gruodžio 23 d. redakcija) atitikties Konstitucijai.
1. Minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama inter alia Nuostatų 73, 74, 75 punktų (2009 m. gruodžio 23 d. redakcija) tiek, kiek jais reguliuojamu paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimu sudarytos prielaidos šias pašalpas sumažinti, atitiktis Konstitucijos 23, 29 straipsniams, 38 straipsnio 2 daliai, 39 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
2. Pareiškėjų abejonės dėl nurodytų Nuostatų punktų atitikties Konstitucijai grindžiamos tais pačiais argumentais, kaip ir dėl Laikinojo įstatymo 9, 10 straipsnių atitikties Konstitucijai, t. y. inter alia tuo, kad teisė į paskirtą ir mokamą motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpą, pasak pareiškėjų, laikoma šios pašalpos gavėjo teise į nuosavybę ir ginama pagal Konstitucijos 23 straipsnį; paskyrus pašalpą jos gavėjui atsiranda teisėtas lūkestis, kad nustatyto dydžio pašalpa bus mokama visą jos mokėjimo laikotarpį; atitinkamų socialinių išmokų gavėjų grupių viduje nustačius skirtingas šių išmokų mažinimo proporcijas – iki sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo gautas didesnes išmokas tos pačios socialinės grupės nariams sumažinus didesne procentine dalimi nei mažesnes išmokas, pažeistas konstitucinis proporcingumo principas ir, pasak pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo (prašymas Nr. 1B-113/2010), konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas.
3. Kaip minėta, šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama inter alia Nuostatų 73 punkto (2009 m. gruodžio 23 d. redakcija) tiek, kiek nurodyta, atitiktis Konstitucijos 23, 29 straipsniams, 38 straipsnio 2 daliai, 39 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Minėta ir tai, kad teisinis reguliavimas, reikšmingas šioje konstitucinės justicijos byloje tiriamu aspektu, t. y. tiek, kiek juo reguliuojamas paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimas, buvo įtvirtintas Nuostatų 73.3 punkte (2009 m. gruodžio 23 d. redakcija).
3.1. Minėta, kad Nuostatų 73.3 punktas (2009 m. gruodžio 23 d. redakcija) („<...> Asmenims, kurie teisę į <...> motinystės (tėvystės) pašalpas įgijo iki 2010 m. birželio 30 d. ir kuriems šių pašalpų mokėjimas tęsiamas po 2010 m. liepos 1 d., pašalpoms kompensuojamasis uždarbis nuo šios datos perskaičiuojamas pagal Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 dalies nuostatas“) buvo skirtas įgyvendinti Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 daliai, pagal kurią, kaip minėta, nuo 2010 m. liepos 1 d. visų (inter alia iki šios datos paskirtų) motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų dydis buvo ribojamas pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio šioms pašalpoms skaičiuoti maksimalų dydį išreiškusia Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių suma.
3.2. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 dalies nuostata „šio įstatymo galiojimo laikotarpiu pašalpos gavėjo kompensuojamasis uždarbis <...> nuo 2010 m. liepos 1 d. <...> motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpoms skaičiuoti negali viršyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos“ tiek, kiek apima tokias paskirtas motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, teisė į kurias įgyta iki Laikinojo įstatymo įsigaliojimo, prieštaravo konstituciniam teisinės valstybės principui.
3.3. Tai konstatavus, konstatuotina ir tai, kad Nuostatų 73.3 punkto (2009 m. gruodžio 23 d. redakcija) nuostata „asmenims, kurie teisę į <...> motinystės (tėvystės) pašalpas įgijo iki 2010 m. birželio 30 d. ir kuriems šių pašalpų mokėjimas tęsiamas po 2010 m. liepos 1 d., pašalpoms kompensuojamasis uždarbis nuo šios datos perskaičiuojamas pagal Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 dalies nuostatas“ tiek, kiek apima tokias paskirtas motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, teisė į kurias įgyta iki Laikinojo įstatymo įsigaliojimo, prieštaravo konstituciniam teisinės valstybės principui.
4. Kaip minėta, šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama Nuostatų 74 punkto (2009 m. gruodžio 23 d. redakcija) tiek, kiek nurodyta, atitiktis Konstitucijos 23, 29 straipsniams, 38 straipsnio 2 daliai, 39 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
4.1. Minėta, kad Nuostatų 74 punkte (2009 m. gruodžio 23 d. redakcija) nustatyta, jog paskirtos ir mokamos pašalpos, inter alia paskirtos ir mokamos motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos, viršijančios ribinį motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos dydį, perskaičiuojamos taikant Vyriausybės patvirtintą naują einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį.
Minėta ir tai, kad Nuostatų 74 punktas (2009 m. gruodžio 23 d. redakcija) skirtas inter alia Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 daliai įgyvendinti, t. y. juo reguliuojamas paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimas, analogiškas nustatytajam Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje.
4.2. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Laikinojo įstatymo 9 straipsnis, inter alia jo 2 dalis, tiek, kiek juo reguliuojamu paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimu sudarytos prielaidos šias pašalpas sumažinti, nepažeidė iš Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalies kylančios valstybės pareigos saugoti ir globoti šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę, nepaneigė Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos valstybės priedermės globoti šeimas, auginančias ir auklėjančias vaikus namuose, įstatymo nustatyta tvarka teikti joms paramą, nepažeidė Konstitucijos 52 straipsnio, kuriuo laiduojama inter alia socialinė parama įstatymų numatytais atvejais, taip pat iš Konstitucijos 23 straipsnio kylančių nuosavybės teisių apsaugos reikalavimų.
Pažymėtina, kad šiame nutarime Konstitucinis Teismas, ištyręs Laikinojo įstatymo 9 straipsnio tiek, kiek juo reguliuojamu paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimu sudarytos prielaidos šias pašalpas sumažinti, atitiktį inter alia konstituciniam teisinės valstybės principui, konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 dalies nuostata (tiek, kiek nurodyta) prieštaravo konstituciniam teisinės valstybės principui. Taigi Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalis tiek, kiek ja reguliuojamu paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimu sudarytos prielaidos šias pašalpas sumažinti, neprieštaravo konstituciniam teisinės valstybės principui.
4.3. Tai konstatavus, remiantis tais pačiais argumentais konstatuotina ir tai, kad Nuostatų 74 punktas (2009 m. gruodžio 23 d. redakcija) tiek, kiek juo reguliuojamu paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimu sudarytos prielaidos šias pašalpas sumažinti, nepažeidžia iš Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalies kylančios valstybės pareigos saugoti ir globoti šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę, nepaneigia Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos valstybės priedermės globoti šeimas, auginančias ir auklėjančias vaikus namuose, įstatymo nustatyta tvarka teikti joms paramą, nepažeidžia Konstitucijos 52 straipsnio, kuriuo laiduojama inter alia socialinė parama įstatymų numatytais atvejais, taip pat iš Konstitucijos 23 straipsnio kylančių nuosavybės teisių apsaugos reikalavimų, konstitucinio teisinės valstybės principo.
4.4. Kaip minėta, šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama inter alia Nuostatų 74 punkto (2009 m. gruodžio 23 d. redakcija) tiek, kiek nurodyta, atitiktis inter alia Konstitucijos 29 straipsniui.
4.5. Sprendžiant, ar Nuostatų 74 punktas (2009 m. gruodžio 23 d. redakcija) tiek, kiek nurodyta, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, pažymėtina, kad, kaip minėta, konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas, kuris reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais, įpareigoja vienodus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai, neleidžia asmenų diskriminuoti ir teikti jiems privilegijų, būtų pažeistas, jeigu tam tikri asmenys ar jų grupės būtų traktuojami skirtingai, nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (Konstitucinio Teismo inter alia 2012 m. vasario 27 d., 2012 m. birželio 29 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimai).
4.6. Pažymėtina, kad minėtu ginčijamu teisiniu reguliavimu, įtvirtintu Nuostatų 74 punkte, įgyvendinant Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalį buvo sudarytos prielaidos nuo 2010 m. sausio 1 d., taikant naują Vyriausybės patvirtintą einamųjų metų draudžiamų pajamų dydį, sumažinti tas perskaičiuojamas paskirtas ir mokamas motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, teisė į kurias buvo įgyta iki Laikinojo įstatymo įsigaliojimo ir kurių gavėjų kompensuojamasis uždarbis buvo didesnis už naują kompensuojamojo uždarbio maksimalų dydį.
4.7. Pabrėžtina, kad ginčijamas teisinis reguliavimas, įtvirtintas Nuostatų 74 punkte, taikomas vienodai visoms paskirtoms ir mokamoms motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpoms, kurių dydis pagal galiojančius teisės aktus ribojamas kompensuojamojo uždarbio maksimaliu dydžiu ir atitinkamai turėjo būti perskaičiuotas taikant naują einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį.
4.8. Konstatuotina, kad Nuostatų 74 punktas (2009 m. gruodžio 23 d. redakcija) tiek, kiek juo reguliuojamu paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimu sudarytos prielaidos šias pašalpas sumažinti, nepažeidžia Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto konstitucinio asmenų lygybės įstatymui principo.
4.9. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Nuostatų 74 punktas (2009 m. gruodžio 23 d. redakcija) tiek, kiek juo reguliuojamu paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimu sudarytos prielaidos šias pašalpas sumažinti, neprieštarauja Konstitucijos 23, 29 straipsniams, 38 straipsnio 2 daliai, 39 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
5. Kaip minėta, šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama inter alia Nuostatų 75 punkto (2009 m. gruodžio 23 d. redakcija) tiek, kiek juo reguliuojamu paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimu sudarytos prielaidos šias pašalpas sumažinti, atitiktis Konstitucijos 23, 29 straipsniams, 38 straipsnio 2 daliai, 39 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
5.1. Minėta, kad Nuostatų 75 punktas (2009 m. gruodžio 23 d. redakcija) skirtas įgyvendinti Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 1, 2, 3 dalių nuostatoms, kuriose buvo inter alia nustatyta paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimo ir mokėjimo nuo 2010 m. liepos 1 d. tvarka, t. y. jame nustatytas teisinis reguliavimas analogiškas nustatytajam Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 1, 2, 3 dalyse.
5.2. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad konstituciniam teisinės valstybės principui prieštaravo:
– Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 2 dalis inter alia tiek, kiek joje nustatyta, kad perskaičiuotos paskirtos motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos, teisė į kurias įgyta iki šio laikinojo įstatymo įsigaliojimo, iki vaikui sukaks vieni metai negali viršyti Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos;
– Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 3 dalis inter alia tiek, kiek joje nustatyta, kad perskaičiuotos paskirtos motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos, teisė į kurias įgyta iki šio laikinojo įstatymo įsigaliojimo, laikotarpiu nuo vaiko vienų iki dvejų metų negali viršyti 75 procentų Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos.
5.3. Tai konstatavus, konstatuotina ir tai, kad konstituciniam teisinės valstybės principui prieštarauja:
– Nuostatų 75.1 punktas (2009 m. gruodžio 23 d. redakcija) tiek, kiek jame nustatyta, kad perskaičiuotos paskirtos motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos, teisė į kurias įgyta iki Laikinojo įstatymo įsigaliojimo, iki vaikui sukaks vieni metai negali viršyti Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos;
– Nuostatų 75.2 punktas (2009 m. gruodžio 23 d. redakcija) tiek, kiek jame nustatyta, kad perskaičiuotos paskirtos motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos, teisė į kurias įgyta iki Laikinojo įstatymo įsigaliojimo, laikotarpiu nuo vaiko vienų iki dvejų metų negali viršyti 75 procentų Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos.
VII
Dėl Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 1771 „Dėl einamųjų 2010 metų draudžiamųjų pajamų, ribinio motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos ir ribinio valstybinės pensijos dydžių patvirtinimo“ 1.1 punkto atitikties Konstitucijos 23 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, šio nutarimo 2.2 punkto atitikties Konstitucijos 29 straipsniui.
1. Minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama inter alia Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 1771 „Dėl einamųjų 2010 metų draudžiamųjų pajamų, ribinio motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos ir ribinio valstybinės pensijos dydžių patvirtinimo“ 1.1 punkto atitiktis Konstitucijos 23 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
2. Pareiškėjo (prašymas Nr. 1B-151/2010) abejonės dėl Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 1771 1.1 punkto atitikties Konstitucijai grindžiamos tuo, kad šis punktas, kuriuo buvo patvirtintas einamųjų 2010 metų draudžiamųjų pajamų dydis (1 170 Lt), skirtas įgyvendinti ginčijamoms Laikinojo įstatymo nuostatoms, pagal kurias buvo perskaičiuotos paskirtos motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos, todėl prieštarauja Konstitucijai.
3. Kaip minėta, pagal oficialiąją konstitucinę doktriną inter alia Vyriausybė, pagal Konstituciją turinti įgaliojimus vykdyti valstybės biudžetą, negali nereaguoti į tokį esminį valstybės ekonominės ir finansinės būklės pakitimą, kai dėl ypatingų aplinkybių (ekonomikos krizės, gaivalinės nelaimės ir kt.) valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis.
4. Minėta, kad Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 1771 1.1 punktu, kuris ginčijamas šioje konstitucinės justicijos byloje, buvo patvirtintas einamųjų 2010 metų draudžiamųjų pajamų dydis – 1 170 Lt.
Minėta ir tai, kad šiuo punktu buvo patvirtintas mažesnis 1 170 Lt (vietoj 1 488 Lt) einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydis, kuris nuo 2010 m. sausio 1 d. taikomas inter alia įgyvendinant Laikinojo įstatymo nuostatas.
5. Pažymėtina, kad ginčijamu Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 1771 1.1 punktu Vyriausybė įgyvendino savo pareigą, nustatytą, kaip minėta, Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) 16 straipsnio 1 dalyje, ne rečiau kaip kartą per metus Valstybinio socialinio draudimo fondo tarybos teikimu tvirtinti einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį, kuris priklauso nuo atitinkamų metų ar atitinkamo metų laikotarpio Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto pajamų ir išlaidų.
Pažymėtina, kad ginčijamu Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 1771 1.1 punktu patvirtintas mažesnis einamųjų 2010 metų draudžiamųjų pajamų dydis taikomas inter alia įgyvendinant Laikinąjį įstatymą, kuriuo, kaip minėta, atsižvelgiant į valstybėje susidariusią itin sunkią ekonominę, finansinę padėtį ir siekiant kuo labiau apsaugoti socialiai jautrių asmenų grupes, nustatyta tokia socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo tvarka, kuri suponavo paskirtų socialinių išmokų sumažinimą.
Taigi Vyriausybė, ginčijamu 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 1771 1.1 punktu tvirtindama einamųjų 2010 m. draudžiamųjų pajamų dydį, negalėjo nepaisyti valstybėje susidariusios itin sunkios ekonominės, finansinės padėties.
Pažymėtina ir tai, kad Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 1771 1.1 punktu nėra reguliuojami motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimo ir mokėjimo teisiniai santykiai.
6. Konstatuotina, jog nėra teisinio pagrindo teigti, kad Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 1771 1.1 punktu, kuriuo buvo patvirtintas einamųjų 2010 metų draudžiamųjų pajamų dydis – 1 170 Lt, pažeisti iš Konstitucijos 23 straipsnio kylantys nuosavybės teisių apsaugos reikalavimai, konstitucinis teisinės valstybės principas.
7. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 1771 1.1 punktas neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
8. Minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama inter alia Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 1771 2.2 punkto atitiktis Konstitucijos 29 straipsniui.
9. Kaip minėta, pareiškėjo (prašymas Nr. 1B-151/2010) abejonės dėl Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 1771 2.2 punkto atitikties Konstitucijos 29 straipsniui grindžiamos tuo, kad šiuo punktu, pasak pareiškėjo, Vyriausybė išskyrė asmenų, gaunančių valstybines socialinio draudimo pensijas, grupę iš kitų, inter alia motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų gavėjų, grupių ir jai nesumažino einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžio; taip ji pažeidė konstitucinį asmenų lygiateisiškumo principą.
10. Sprendžiant, ar Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 1771 2.2 punktas neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, pažymėtina, kad, kaip minėta, konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas, kuris reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais, įpareigoja vienodus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai, neleidžia asmenų diskriminuoti ir teikti jiems privilegijų, būtų pažeistas, jeigu tam tikri asmenys ar jų grupės būtų traktuojami skirtingai, nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas.
11. Minėta, kad Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 1771 2.2 punkte įtvirtintas didesnis (anksčiau galiojęs) einamųjų 2009 metų draudžiamųjų pajamų dydis (1 488 Lt) taikomas ne pagal Laikinąjį įstatymą perskaičiuojant valstybines socialinio draudimo pensijas, bet pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymą jas apskaičiuojant ir skiriant.
Minėta ir tai, kad Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 1771 1.1. punktu patvirtintas mažesnis einamųjų 2010 metų draudžiamųjų pajamų dydis taikomas perskaičiuojant ir mokant visas Laikinajame įstatyme nurodytas socialines išmokas.
Taip pat minėta, kad nors pagal Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 1771 2.2 punktą valstybinės socialinio draudimo pensijos, kurios skiriamos Laikinojo įstatymo galiojimo laikotarpiu, apskaičiuojamos pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymą taikant anksčiau galiojusį didesnį einamųjų 2009 metų draudžiamųjų pajamų dydį (1 488 Lt), šios paskirtos pensijos perskaičiuojamos pagal Laikinąjį įstatymą, taikant Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 1771 1.1 punkte nustatytą mažesnį einamųjų 2010 metų draudžiamųjų pajamų dydį (1 170 Lt).
12. Pažymėtina, kad visi socialinių išmokų gavėjai, inter alia motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų gavėjai, kiek tai susiję su mažesnio einamųjų 2010 metų draudžiamųjų pajamų dydžio taikymu įgyvendinant Laikinojo įstatymo nuostatas, traktuojami vienodai.
13. Konstatuotina, kad ginčijamu Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 1771 2.2 punktu, pagal kurį didesnis (anksčiau galiojęs) einamųjų 2009 metų draudžiamųjų pajamų dydis (1 488 Lt) taikomas pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymą apskaičiuojant ir skiriant valstybines socialinio draudimo pensijas, nepažeistas konstitucinis visų asmenų lygybės principas.
14. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 1771 2.2 punktas neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
n u t a r i a:
1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820) 9 straipsnio 1 dalies nuostata „šio įstatymo galiojimo laikotarpiu pašalpos gavėjo kompensuojamasis uždarbis <...> nuo 2010 m. liepos 1 d. <...> motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpoms skaičiuoti negali viršyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos“ tiek, kiek apima tokias paskirtas motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, teisė į kurias įgyta iki šio laikinojo įstatymo įsigaliojimo, prieštaravo konstituciniam teisinės valstybės principui.
2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820) 10 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad perskaičiuotos paskirtos motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos ir statutiniams valstybės tarnautojams – vidaus tarnybos sistemos pareigūnams paskirtos motinystės (tėvystės) išmokos, teisė į kurias įgyta iki šio laikinojo įstatymo įsigaliojimo, iki vaikui sukaks vieni metai negali viršyti Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos, prieštaravo konstituciniam teisinės valstybės principui.
3. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820) 10 straipsnio 3 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad perskaičiuotos paskirtos motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos ir statutiniams valstybės tarnautojams – vidaus tarnybos sistemos pareigūnams paskirtos motinystės (tėvystės) išmokos, teisė į kurias įgyta iki šio laikinojo įstatymo įsigaliojimo, laikotarpiu nuo vaiko vienų iki dvejų metų negali viršyti 75 procentų Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos, prieštaravo konstituciniam teisinės valstybės principui.
4. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820) 16 straipsnio 4 dalis tiek, kiek joje nėra nustatytas perskaičiuojant sumažintų paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų ir statutiniams valstybės tarnautojams – vidaus tarnybos sistemos pareigūnams paskirtų motinystės (tėvystės) išmokų kompensavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
5. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 „Dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 73.3 punkto (2009 m. gruodžio 23 d. redakcija; Žin., 2009, Nr. 158-7164) nuostata „asmenims, kurie teisę į <...> motinystės (tėvystės) pašalpas įgijo iki 2010 m. birželio 30 d. ir kuriems šių pašalpų mokėjimas tęsiamas po 2010 m. liepos 1 d., pašalpoms kompensuojamasis uždarbis nuo šios datos perskaičiuojamas pagal Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 dalies nuostatas“ tiek, kiek apima tokias paskirtas motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, teisė į kurias įgyta iki Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo įsigaliojimo, prieštaravo konstituciniam teisinės valstybės principui.
6. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 „Dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 74 punktas (2009 m. gruodžio 23 d. redakcija; Žin., 2009, Nr. 158-7164) tiek, kiek juo reguliuojamu paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimu sudarytos prielaidos šias pašalpas sumažinti, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
7. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 „Dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 75.1 punktas (2009 m. gruodžio 23 d. redakcija; Žin., 2009, Nr. 158-7164) tiek, kiek jame nustatyta, kad perskaičiuotos paskirtos motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos, teisė į kurias įgyta iki Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo įsigaliojimo, iki vaikui sukaks vieni metai negali viršyti Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.
8. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 „Dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 75.2 punktas (2009 m. gruodžio 23 d. redakcija; Žin., 2009, Nr. 158-7164) tiek, kiek jame nustatyta, kad perskaičiuotos paskirtos motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos, teisė į kurias įgyta iki Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo įsigaliojimo, laikotarpiu nuo vaiko vienų iki dvejų metų negali viršyti 75 procentų Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.
9. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 1771 „Dėl einamųjų 2010 metų draudžiamųjų pajamų, ribinio motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos ir ribinio valstybinės pensijos dydžių patvirtinimo“ (Žin., 2009, Nr. 158-7157) 1.1 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
10. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 1771 „Dėl einamųjų 2010 metų draudžiamųjų pajamų, ribinio motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos ir ribinio valstybinės pensijos dydžių patvirtinimo“ (Žin., 2009, Nr. 158-7157) 2.2 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.
Konstitucinio Teismo teisėjai: Toma Birmontienė
Pranas Kuconis
Gediminas Mesonis
Ramutė Ruškytė
Egidijus Šileikis
Algirdas Taminskas
Romualdas Kęstutis Urbaitis
Dainius Žalimas