Civilinė byla Nr. e3K-3-459-1075/2018
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-04000-2018-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.2.1.7.; 3.1.14.8.2 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. lapkričio 29 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės (pranešėja), Janinos Januškienės ir Rimvydo Norkaus (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. U. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 17 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. U. ieškinį atsakovei J. D. dėl skolos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių civilinių bylų jurisdikciją, reikalavimo pobūdį, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovas R. U. prašė teismo priteisti iš atsakovės J. D. 13 736 Eur ir 5 procentus metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
3. Ieškovas ir atsakovė sudarė žodinį susitarimą dėl jungtinės veiklos įgyjant nekilnojamąjį turtą. Atsakovės J. D. vardu buvo įgytas nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini), už 160 000 Lt (46 339,20 Eur). Atsakovė be ieškovo žinios 2007 m. gegužės 10 d. pirkimo–pardavimo sutartimi pardavė šį turtą už 400 000 Lt (115 848,01 Eur). Ieškovui priteista 41 763,21 Eur. Šioje byloje ieškovas prašo priteisti iš atsakovės 13 736 Eur, t. y. likusią nesumokėtą jam priklausančių lėšų pagal 2007 m. gegužės 10 d. pirkimo–pardavimo sutartį dalį.
4. Ieškinys buvo priimtas ir išsiųstas atsakovei atsiliepimui į ieškinį pateikti. 2018 m. kovo 20 d. atsakovė pateikė prašymą dėl ieškinio palikimo nenagrinėto ir bylos nutraukimo, motyvuodama tuo, kad ieškinys teismingas ne Lietuvos, o Jungtinės Karalystės teismams, nes atsakovė Lietuvoje negyvena, jos faktinė gyvenamoji vieta yra Jungtinėje Karalystėje.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
6. Teismas nustatė, kad atsakovė nuo 2014 m. gruodžio 3 d. yra deklaravusi išvykimą į Jungtinę Karalystę ir teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose nurodo savo faktinę gyvenamąją vietą adresu: (duomenys neskelbtini). Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 782 straipsniu ir 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1215/2012 (toliau – Reglamentas 1215/2012) 4 straipsnio 1 dalimi, teismas sprendė, kad ieškinys teismingas Jungtinės Karalystės teismams pagal atsakovės nurodomą faktinę gyvenamąją vietą.
7. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal ieškovo R. U. atskirąjį skundą, 2018 m. gegužės 17 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 21 d. nutartį paliko nepakeistą.
8. Reglamento 1215/2012 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta bendra taisyklė, kad asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra valstybėje narėje, ieškiniai turi būti pareiškiami tos valstybės narės teismuose, neatsižvelgiant į šių asmenų pilietybę.
9. Teismas nustatė, kad atsakovė nuo 2014 m. gruodžio 3 d. yra deklaravusi išvykimą į Jungtinę Karalystę. Ieškovas, teikdamas ieškinį, nurodė atsakovės gyvenamosios vietos adresą Lietuvoje (duomenys neskelbtini). Ieškovo nurodytas butas nuosavybės teise priklauso atsakovei, taip pat šią gyvenamąją vietą atsakovė buvo nurodžiusi ir kitose bylose. Tačiau, teismo vertinimu, aplinkybes dėl galimos atsakovės faktinės gyvenamosios vietos Lietuvoje paneigė atsakovės pateikti įrodymai: atsakovė nuo 2014 m. spalio mėn. iki šiol dirba įmonėje (duomenys neskelbtini), kurios buveinės adresas: (duomenys neskelbtini); atsakovė nuo 2016 m. rugsėjo 5 d. nuomojasi būstą adresu: (duomenys neskelbtini); gauna sąskaitas už šiam butui tiekiamą vandenį ir už vandens tiekimą bei nuotekų valymą; turi Jungtinėje Karalystėje nuo 2017 m. kovo 3 d. iki 2024 m. rugsėjo 3 d. galiojantį vairuotojo pažymėjimą; atsakovės vaikai lanko mokyklas Jungtinėje Karalystėje; dėl atsakovei priklausančio Lietuvoje buto 2018 m. kovo 21 d. sudaryta notarinė pirkimo–pardavimo sutartis. Atsižvelgdamas į šių aplinkybių visumą, teismas sprendė, kad atsakovės faktinė gyvenamoji vieta yra Jungtinėje Karalystėje.
10. Reglamento 1215/2012 7 straipsnio 1 dalies a punkte yra nustatytas specialiosios jurisdikcijos taikymo atvejis – asmeniui, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra valstybėje narėje, ieškinys kitoje valstybėje narėje gali būti pareikštas bylose, kylančiose iš sutarčių, – atitinkamos prievolės įvykdymo vietos teismuose.
11. Teismas, įvertinęs ieškinio faktinį pagrindą ir ieškinio dalyką, sprendė, kad pareikštas reikalavimas nėra kilęs iš sutarčių (šalių susitarimo). Nors teismo sprendimu nustatytas prejudicinis faktas dėl jungtinės veiklos sutarties, tačiau tai nesudarė teisinio pagrindo taikyti Reglamento 7 straipsnio 1 dalies a punktą ir aiškinti jį per plačiai. Nurodyta, kad šiuo atveju negalima laikyti, jog pareikštas reikalavimas kilęs iš sutarties ir šalys buvo aptarusios konkrečią prievolės įvykdymo vietą.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
13. Kasaciniu skundu ieškovas R. U. prašo Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 17 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 21 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
13.1. Reglamento 1215/2012 4 straipsnio 1 dalis yra netaikoma, kai asmuo, nors ir reziduoja kitoje valstybėje narėje, ieškinyje reiškia reikalavimus, kylančius iš sutarčių, nes tokie ieškiniai teikiami atitinkamos prievolės (pagal sutartį) įvykdymo vietos teismui. Ieškiniu šioje byloje reiškiamas reikalavimas dėl skolos priteisimo kilo būtent iš sutartinių santykių, t. y. iš žodinės jungtinės veiklos sutarties, kurios egzistavimas yra konstatuotas įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais, todėl apeliacinės instancijos teismas, nepripažindamas, kad reikalavimas kyla iš sutarties, pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.154, 6.192, 1.71 ir 1.72 straipsnius. Ieškiniu reikalaujama dalis (t. y. 13 736 Eur) lėšų, kurios buvo gautos nustatytos jungtinės veiklos sutarties (įgyti bendromis lėšomis ir pastangomis nekilnojamąjį turtą, esantį Lietuvoje) pagrindu, t. y. atsakovė lėšas gavo pardavusi nekilnojamąjį turtą, kuris buvo nupirktas atsakovės vardu Lietuvoje pagal tarp ieškovo ir atsakovės sudarytą jungtinės veiklos sutartį. Atsižvelgiant į ieškinyje keliamų reikalavimų pobūdį, nagrinėjamu atveju taikytina Reglamento 1215/2012 2 skirsnio 7 straipsnio 1 a dalyje nustatyta išimtis, nes ieškinio reikalavimas yra akivaizdžiai kilęs iš šalių sudarytos žodinės jungtinės veiklos sutarties ir prievolė grąžinti ieškovui pinigus taip pat kyla Lietuvoje.
13.2. Teismas, konstatavęs, kad šiuo atveju negalima laikyti, jog pareikštas reikalavimas kilęs iš sutarties ir šalys buvo aptarusios konkrečią prievolės įvykdymo vietą, nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos dėl prejudicinių faktų nustatymo ir jų reikšmės teisiniams ginčams. Nurodyta, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos bylos aplinkybės, kurios buvo nagrinėjamos byloje ir buvo įrodinėjimo dalykas, negali būti ginčijamos kitoje byloje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-403-611/2017 buvo konstatuota, kad tarp ieškovo ir atsakovės buvo sudaryta žodinė jungtinės veiklos sutartis, kuria jis ir atsakovė susitarė bendromis lėšomis ir pastangomis įsigyti nekilnojamąjį turtą, esantį Lietuvoje (duomenys neskelbtini). Šios nustatytos bylos aplinkybės laikytinos prejudicinės nagrinėjamoje byloje.
14. Atsakovė J. D. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo ieškovo kasacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 17 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
14.1. Įsiteisėjusiuose teismų procesiniuose sprendimuose nustatyti prejudiciniai faktai, jog ieškovas ir atsakovė nesusituokę kaip šeima Anglijoje gyveno ir vedė bendrą ūkį 10 metų (nuo 2003 m. iki 2013 m.), tai sudarė pagrindą pripažinti susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos (partnerystės). Tačiau teismuose nebuvo sprendžiama ir sprendimuose nenustatyta aplinkybė, kad šalys tarėsi dėl prievolės įvykdymo (gautų pajamų pasidalijimo) vietos Lietuvoje. Iš civilinės bylos medžiagos yra akivaizdu, kad teismų pripažintas jungtinės veiklos susitarimas buvo sudarytas būtent Jungtinėje Karalystėje, kurioje faktiškai šalys gyveno, kitokių tarp šalių sudarytos jungtinės veiklos žodinės sutarties sąlygų, t. y. kad prievolė grąžinti pinigus kyla Lietuvoje, ne tik kad neįrodyta, bet net ir nebuvo įrodinėjama.
14.2. Kasaciniame skunde ieškovas pakeitė savo poziciją, argumentuodamas, jog šalys, vykdydamos jungtinę veiklą, buvo sutarusios dėl prievolių vykdymo vietos, nes pagrindinis argumentas apeliaciniame skunde buvo tas, jog nėra aišku, kur yra tikroji atsakovės gyvenamoji vieta. Pažymėta, kad kasacinis skundas negali būti grindžiamas naujomis aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismuose.
14.3. R. U. tiek faktiškai, tiek pagal viešo registro duomenis nuo 2017 m. vasario 1 d. yra taip pat deklaravęs išvykimą į Jungtinę Karalystę, jis yra bendrovės (duomenys neskelbtini) direktorius ir vienintelis akcininkas, t. y. dirba Jungtinėje Karalystėje, neturi Lietuvos valstybėje ne tik turto, bet ir banko sąskaitų, nes ieškovo atstovė pagal notariškai patvirtintą įgaliojimą reikalavo pervesti lėšas į ieškovo motinos atsiskaitomąją banko sąskaitą. Pervesti pinigai į turėtą ieškovo sąskaitą sugrįžo. Šios aplinkybės akivaizdžiai paneigia kasaciniame skunde įrodinėjamą naują aplinkybę, kad tarp ginčo šalių buvo susitarimas dėl prievolės vykdymo vietos Lietuvoje.
14.4. Pareikšdamas atsakovei ieškinį ieškovas pats neatitiko kasaciniame skunde nurodytos normos – CK 6.52 straipsnio 2 dalies 4 punkto reikalavimų, nes, remiantis VĮ Registrų centro Gyventojų registro išrašu, kuriame R. U. yra deklaravęs duomenis apie savo gyvenamąją vietą, jis nuo 2017 m. vasario 1 d. yra išvykęs gyventi į užsienio valstybę – Jungtinę Karalystę.
14.5. Nors teismo sprendimu nustatytas prejudicinis faktas dėl jungtinės veiklos sutarties, tačiau tai nesudaro teisinio pagrindo taikyti Reglamento 1215/2012 7 straipsnio 1 dalies a punktą ir aiškinti jį per plačiai. Šiuo atveju negalima laikyti, kad pareikštas ieškovo reikalavimas kilęs iš sutarties ir šalys buvo aptarusios konkrečią prievolės įvykdymo vietą. Priešingai nei teigia ieškovas kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas neneigia nustatytų prejudicinių faktų dėl to, kad ieškovas ir atsakovė nesusituokę pragyveno 10 metų Anglijoje kaip šeima, t. y. 10 metų trukusios jungtinės veiklos egzistavimą, tačiau nesutinka su ieškovo Reglamento 1215/2012 7 straipsnio 1 dalies a punkto išplėstiniu aiškinimu bei interpretavimu, kad pareikštas reikalavimas kilęs iš sutarties.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl teismų jurisdikcijos nustatymo
15. Asmens teisė kreiptis į teismą gali būti tinkamai įgyvendinta tik nustačius, kuris konkrečiai teismas turi jurisdikciją civilinę bylą nagrinėti. Teismas pareikštų reikalavimų teismingumą tikrina savo iniciatyva bylos iškėlimo metu. Tai reiškia, kad iškeldamas bylą teismas turi turėti pakankamą pagrindą spręsti, jog jis turi jurisdikciją nagrinėti pareikštus reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-73-378/2018, 15 punktas). Teismas, nustatęs, kad pateiktas ieškinys jam teismingas, jį priima. Nustatęs, kad pareikšti reikalavimai ar jų dalis jam neteismingi, teismas atsisako priimti ieškinį ar jo dalį dėl konkrečių reikalavimų (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Teismas užsienio (tarptautinį) elementą turinčioje byloje privalo išspręsti jurisdikcijos klausimą ex officio (pagal pareigas) (CPK 782 straipsnis) pagal tarptautinio civilinio proceso normas. Bylą nagrinėjantis teismas turi nustatyti, koks teisės aktas (Lietuvos vidaus teisė, tarptautinė dvišalė sutartis, tarptautinė daugiašalė sutartis, Europos Sąjungos teisės aktai) reglamentuoja nagrinėjamos bylos teismingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-25-695/2016, 10 punktas).
16. Jurisdikcijos taisyklės civilinėse ir komercinėse bylose, taikytinos Europos Sąjungos valstybėms narėms, yra išdėstytos Reglamente 1215/2012 (nauja redakcija). Reglamento 1215/2012 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagal šį reglamentą asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškiniai turi būti pareiškiami tos valstybės narės teismuose, neatsižvelgiant į šių asmenų pilietybę. Pagal specialiosios jurisdikcijos taisykles, įtvirtintas Reglamente 1215/2012, asmeniui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškinys kitoje valstybėje narėje gali būti pareikštas atitinkamos prievolės įvykdymo vietos teismuose, kai byla kyla iš sutarčių (7 straipsnio 1 punkto a papunktis).
17. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, įvertinę faktinį ieškinio pagrindą ir ieškinio dalyką, sprendė, kad nagrinėjamu atveju pareikštas reikalavimas nėra kilęs iš sutarčių, todėl turėtų būti taikoma ne specialioji jurisdikcijos taisyklė, t. y. Reglamento 1215/2012 7 straipsnio 1 dalies a punktas, bet bendroji taisyklė, įtvirtinta šio reglamento 4 straipsnio 1 dalyje. Dėl to konstatuota, kad byla yra teisminga atsakovės faktinės gyvenamosios vietos – Jungtinės Karalystės – teismui.
18. Kasaciniame skunde argumentuojama, kad ieškovas ir atsakovė buvo sudarę žodinę jungtinės veiklos sutartį, o ieškovo reikalavimas šioje byloje kyla būtent iš šios sutarties, todėl turėtų būti taikoma specialioji jurisdikcijos taisyklė, įtvirtinta Reglamento 1215/2012 7 straipsnio 1 dalies a punkte.
19. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-403-611/2017, inter alia, buvo nagrinėtas R. U. ieškinys, kuriuo prašyta pripažinti, kad lėšos, gautos pagal 2007 m. gegužės 10 d. pirkimo–pardavimo sutartį už parduotą nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini), yra bendroji jungtinė R. U. ir J. D. nuosavybė, bei priteisti 41 763,21 Eur sumą, kurią jis perdavė šiam turtui įsigyti. Šioje civilinėje byloje Nr. 3K-3-403-611/2017 buvo konstatuota, kad ieškovas ir atsakovė buvo kartu gyvenantys nesusituokę asmenys (sugyventiniai), kurie kartu ne santuokoje gyveno nuo 2003 m. pabaigos; veikdamas pagal ieškovo ir atsakovės įgaliojimą E. D. 2006 m. vasario 8 d. J. D. vardu už 160 000 Lt (46 339,20 Eur) nupirko nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini); J. D. ir R. U. kryptingai kūrė bendrą turtą asmeninėmis lėšomis ir bendromis pastangomis, taigi sudarė bendro pobūdžio susitarimą dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę, t. y. nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini). Kadangi R. U. prašė jam priteisti tik tokią pinigų sumą, kurią jis realiai perdavė turtui įsigyti, t. y. 41 763 Eur, tai teismai tenkino tokį jo reikalavimą. Dėl to nagrinėjamoje byloje ieškovas pateikė ieškinį, kuriuo prašo teismo priteisti iš atsakovės J. D. likusią 13 736 Eur sumą.
20. CPK 182 straipsnio 2 punkte nustatyta teismo sprendimo prejudicinė galia, t. y. pagal šios normos nuostatas nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems toje byloje asmenims; tokios aplinkybės yra prejudiciniai faktai. Aiškindamas šią teisės normą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformulavęs tokias esmines teismų praktikos nuostatas: prejudiciniais faktais laikytinos teismo sprendimu kitoje byloje nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukuria teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad nustatomas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-271-313/2017 17–18 punktus; 2017 m. balandžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-205-415/2017 18 punktą; kt.).
21. Atsižvelgiant į nutarties 20 punkte išdėstytas taisykles, sutiktina su kasacinio skundo argumentais, kad civilinėje byloje Nr. 3K-3-403-611/2017 konstatavus, jog ieškovas ir atsakovė ne santuokoje gyveno nuo 2003 m. ir sudarė susitarimą dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę, t. y. 2006 m. vasario 8 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartimi J. D. vardu įsigyjant nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini), šie faktai byloje dalyvavusiems asmenims tapo prejudiciniais faktais, kurių kitoje byloje tarp tų pačių šalių įrodinėti nebereikia, jie negali būti ginčo objektas kitoje civilinėje byloje (CPK 182 straipsnio 2 punktas).
22. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad tarp fizinių asmenų buvo sudaryta jungtinės veiklos sutartis, kuri priskirtina Reglamento 1215/2012 7 straipsnio 1 dalies a punkte nurodytoms sutartims. Aiškindamas 1968 m. Briuselio konvenciją, kuri vėliau tapo 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo, o šis savo ruožtu buvo pakeistas Reglamentu 1215/2012, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – Teisingumo Teismas) pažymėjo, kad tam, jog būtų nustatyta prievolės įvykdymo vieta pagal konvencijos 5 straipsnį, vertinama prievolė, atitinkanti iš sutarties kylančią ieškovo teisę, kuria grindžiamas ieškinys (1987 m. sausio 15 d. Teisingumo Teismo sprendimas byloje Hassan Shenavai prieš Klaus Kreischer, C-266/85, 9 punktas). Be to, tokios prievolės įvykdymo vieta turi būti suprantama pagal reikalavimui taikytiną materialiąją teisę, o ši nustatoma pagal teismo, kuriame iškelta byla, tarptautinės privatinės teisės (kolizines) normas (1987 m. sausio 15 d. Teisingumo Teismo sprendimas byloje Hassan Shenavai prieš Klaus Kreischer, C-266/85, 7 punktas; 1976 m. spalio 6 d. sprendimas byloje Industrie Tessili Italiana Como prieš Dunlop AG., C-12/76, 13–15 punktai; 2009 m. balandžio 23 d. sprendimas byloje Falco Privatstiftung, Thomas Rabitsch prieš Gisela Weller-Lindhorst, C‑533/07, 46-56 punktai; Magnus, U.; Mankowski, P. Brussels Ibis Regulation. European Commentaries on Private International Law. Germany: Sellier European Law Publishers, 2016, p. 249, 252).
23. Ieškovas ieškiniu reikalauja iš atsakovės sumokėti jam priklausančią 13 736 Eur pinigų sumą, t. y. įvykdyti piniginę prievolę. Dėl to, siekiant išspręsti nagrinėjamoje byloje teismų jurisdikcijos klausimą, būtina nustatyti ginčo prievolės – piniginės prievolės – įvykdymo vietą pagal šiam reikalavimui taikytiną materialiąją teisę.
24. Nors pirmiau nurodytoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-403-611/2017 teismai nekonstatavo jungtinės veiklos sutarties sudarymo datos, teisėjų kolegija pažymi, kad šalių veiksmai, kurie sudarė pagrindą teismams tarp šalių egzistuojančius santykius aiškinti kaip santykius, atsirandančius iš jungtinės veiklos sutarties, atsirado iki 2005 m. lapkričio 25 d. arba vėliausiai šią dieną: šalys ne santuokoje kartu gyveno nuo 2003 m., 2005 m. lapkričio 25 d. R. U. ir J. D. įgaliojo E. D. ir R. D. veikti tiek kartu, tiek atskirai ir įgaliotojų vardu bendrosios dalinės nuosavybės teise arba kiekvieno iš jų asmeninės nuosavybės teise pirkti bet kokį nekilnojamąjį turtą, esantį Lietuvos Respublikoje; E. D., veikdamas pagal įgaliojimą, 2006 m. vasario 8 d. J. D. vardu už 160 000 Lt (46 339,20 Eur) nupirko nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini), o 2007 m. gegužės 10 d. pirkimo–pardavimo sutartimi šitas turtas buvo parduotas. Tai reiškia, kad taikytinos teisės klausimui spręsti netaikomas 2008 m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės („Roma I“), kadangi jis taikomas sutartims, sudarytoms po 2009 m. gruodžio 17 d. Nagrinėjamai bylai taip pat netaikytina ir 1980 m. Romos konvencija dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės, nes ši konvencija Lietuvai įsigaliojo 2006 m. gruodžio 1 d.
25. Atsižvelgiant į tai, kad tarp Lietuvos ir Jungtinės Karalystės nėra sudaryta tarptautinių sutarčių šioje byloje nagrinėjamu klausimu, nustatant taikytiną teisę ginčo prievolei reikia remtis CK normomis.
26. CK 1.37 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad sutartinėms prievolėms taikoma prievolės šalių susitarimu pasirinkta teisė. Toks šalių susitarimas gali būti nustatytas pagal šalių sudarytos sutarties sąlygas arba gali būti nustatomas pagal faktines bylos aplinkybes. Šalys savo susitarimu gali pasirinkti tam tikros valstybės teisę, kuri bus taikoma visai sutarčiai arba atskirai jos daliai ar atskiroms dalims.
27. Pirmiau nurodytoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-403-611/2017 ieškovas savo reikalavimus įrodinėjo, o atsakovas gynėsi, remdamiesi Lietuvos materialiąja teise, teismai bylą nagrinėjo taip pat pagal Lietuvos materialiąją teisę, šalys taikytinos teisės klausimo procese niekada neginčijo. Dėl to iš šalių procesinio elgesio galima daryti išvadą, kad jungtinės veiklos sutarčiai šalys pasirinko taikyti būtent Lietuvos materialiąją teisę. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad ginčo prievolės vykdymo vieta nustatytina pagal Lietuvos materialiąją teisę.
28. CK 6.52 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad prievolė turi būti įvykdyta toje vietoje, kuri nurodyta sutartyje ar įstatymuose arba kurią nulemia prievolės esmė. Pagal to paties straipsnio 2 dalies 4 punktą, jeigu prievolės įvykdymo vieta nenurodyta, piniginė prievolė turi būti įvykdyta kreditoriaus gyvenamojoje ar verslo vietoje prievolės įvykdymo termino suėjimo momentu. Jeigu kreditoriaus gyvenamoji ar verslo vieta po prievolės atsiradimo pasikeitė ir dėl to skolininkas, vykdydamas prievolę, turėjo papildomų išlaidų, kreditorius privalo skolininkui šias išlaidas atlyginti. Kreditoriaus reikalavimu piniginė prievolė gali būti įvykdyta ir kitoje valstybės, kurioje yra kreditoriaus gyvenamoji ar verslo vieta mokėjimo metu, ar valstybės, kurioje buvo kreditoriaus gyvenamoji vieta prievolės atsiradimo momentu, teritorijoje. Tačiau jeigu toks kreditoriaus reikalavimas iš esmės pasunkintų skolininko padėtį, skolininkas gali atsisakyti tenkinti kreditoriaus reikalavimą ir įvykdyti prievolę kreditoriaus gyvenamojoje ar verslo vietoje prievolės atsiradimo momentu.
29. Ginčo prievolė – atsakovės piniginė prievolė ieškovui grąžinti jam priklausančią pinigų sumą – atsirado atsakovei 2007 m. gegužės 10 d. pirkimo–pardavimo sutartimi pardavus nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini), ir už jį gavus pinigus. Šalys jungtinės veiklos sutartimi neapibrėžė šios prievolės įvykdymo termino. CK 6.53 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu prievolės įvykdymo terminas nenustatytas arba apibrėžtas reikalavimo ją įvykdyti momentu, tai kreditorius turi teisę bet kada pareikalauti ją įvykdyti, o skolininkas turi teisę bet kada ją įvykdyti. Tačiau jeigu prievolės prigimtis, jos įvykdymo būdas ar įvykdymo vieta reikalauja tam tikro termino, tokios prievolės įvykdymo terminą gali nustatyti teismas vienos iš šalių reikalavimu. To paties straipsnio 2 dalis nustato, kad prievolę, kurios įvykdymo terminas neapibrėžtas, skolininkas privalo įvykdyti per septynias dienas nuo tos dienos, kurią kreditorius pareikalavo prievolę įvykdyti, išskyrus atvejus, jeigu pagal įstatymus ar sutarties esmę aiškus kitoks prievolės įvykdymo terminas. Tokiais atvejais prievolės įvykdymo terminas turi būti protingas ir sudaryti sąlygas skolininkui tinkamai įvykdyti prievolę.
30. Taigi, siekiant nustatyti ginčo prievolės vykdymo vietą, nagrinėjamoje byloje turi būti nustatytas momentas, kada ieškovas pareikalavo įvykdyti piniginę prievolę, tuomet pagal CK 6.53 straipsnio 2 dalį nustatytas ginčo prievolės įvykdymo termino suėjimo momentas ir atitinkamai ieškovo gyvenamoji vieta ginčo prievolės įvykdymo termino suėjimo momentu.
31. Fizinio asmens gyvenamąja vieta laikoma vieta, kurioje jis faktiškai dažniausiai gyvena. Jeigu asmuo faktiškai gyvena keliose vietose, tai vieta, su kuria asmuo yra labiausiai susijęs (kur yra asmens turtas ar didžioji turto dalis, kur yra jo darbo vieta arba kur jis gyvena ilgiausiai), laikoma jo pagrindine gyvenamąja vieta. Tokiu atveju, nustatant asmens nuolatinę gyvenamąją vietą, atsižvelgiama į tai, kur yra jo pagrindinė gyvenamoji vieta (CK 2.16 straipsnio 1 ir 2 dalys). Asmens gyvenamosios vietos nustatymo kriterijus įtvirtina CK 2.17 straipsnio 1 dalis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad, nustatant asmens gyvenamąją vietą, svarbu atsižvelgti ne tik į formalų deklaruotos gyvenamosios vietos faktą. Vertintini ir kiti kriterijai, tokie kaip faktinio gyvenimo toje vietoje trukmė bei tęstinumas, paties asmens pareiškimas apie savo gyvenamąją vietą ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugsėjo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2012; 2013 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-646/2013; 2015 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-532-313/2015; kt.).
32. Kadangi nagrinėjamoje byloje teismai netinkamai nustatė taikytiną Reglamento 1215/2012 nuostatą, t. y. taikė 4 straipsnio 1 dalį, todėl tyrė ir vertino ne ieškovo, bet atsakovės nuolatinę gyvenamąją vietą. Konstatavus, kad byloje turi būti taikoma specialiosios jurisdikcijos taisyklė, įtvirtinta Reglamento 1215/2012 7 straipsnio 1 dalies a punkte, kaip nurodyta nutarties 28 punkte, turi būti nustatoma ieškovo gyvenamoji vieta. Kadangi ieškovo gyvenamoji vieta turi būti nustatyta ginčo prievolės įvykdymo termino suėjimo momentu, todėl visų pirma turi būti nustatoma ši aplinkybė. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad klausimai, susiję su ginčo prievolės įvykdymo termino suėjimo momentu ir ieškovo gyvenamosios vietos šiuo momentu nustatymu, negali būti sprendžiami kasaciniame teisme, nes pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas nagrinėja teisės klausimus ir pateikia teisės taikymo išaiškinimus, o faktinių aplinkybių nustatymas priklauso pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų kompetencijai. Dėl to faktinės bylos aplinkybės, reikšmingos nustatant ginčo prievolės įvykdymo termino suėjimo momentą ir ieškovo gyvenamosios vietos šiuo momentu buvimą, nustatytinos bylą iš naujo nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).
33. Jeigu apeliacinės instancijos teismas nagrinėdamas bylą iš naujo nustatytų, kad Lietuvos teismai turi jurisdikciją nagrinėti šį šalių ginčą, šis teismas taip pat turėtų įvertinti ir tai, ar yra likusios teisės į teisminę gynybą prielaidos (CPK 137 straipsnio 2 dalis).
34. Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų kasacinio skundo argumentų, kurie neturi teisinės reikšmės bylos galutiniam rezultatui.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
35. Kasacinis teismas patyrė 2,46 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 29 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kadangi byla perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui (CPK 93 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,