Baudžiamoji byla Nr. 2K-304-895/2018
Teisminio proceso Nr. 1-10-1-01156-2013-2
Procesinio sprendimo kategorijos:
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. lapkričio 8 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aldonos Rakauskienės (kolegijos pirmininkė), Artūro Ridiko ir Armano Abramavičiaus (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. S. gynėjo advokato Lino Žalnieriūno kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 1 d. nuosprendžio.
Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 14 d. nuosprendžiu R. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį (dėl nukentėjusiojo E. A.) laisvės atėmimu ketveriems metams, 300 straipsnio 3 dalį (dėl nukentėjusiojo E. A.) laisvės atėmimu trejiems metams, 182 straipsnio 2 dalį (dėl nukentėjusiųjų V. G. ir V. K.) laisvės atėmimu ketveriems metams, 300 straipsnio 3 dalį (dėl nukentėjusiųjų V. G. ir V. K.) laisvės atėmimu trejiems metams, 216 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams, 203 straipsnio 2 dalį (dėl UAB „I.v.a.“) laisvės atėmimu vieneriems metams, 300 straipsnio 1 dalį (dėl UAB „I.v.a.“) laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams, 203 straipsnio 2 dalį (dėl UAB „N.l.“) laisvės atėmimu vieneriems metams, 300 straipsnio 1 dalį (dėl UAB „N.l.“) laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams, 203 straipsnio 2 dalį (dėl UAB „E.R.“) laisvės atėmimu vieneriems metams, 300 straipsnio 1 dalį (dėl UAB „E.R.“) laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams, 203 straipsnio 2 dalį (dėl UAB „L.“) laisvės atėmimu vieneriems metams, 300 straipsnio 1 dalį (dėl UAB „L.“) laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams, 203 straipsnio 2 dalį (dėl UAB „I. R. E.“ ir bendrovės „C. S. L.“) laisvės atėmimu vieneriems metams, 300 straipsnio 1 dalį (dėl UAB „I. R. E.“) laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį (dėl nukentėjusiojo E. A.) paskirtas bausmes subendrinus apėmimo būdu, paskirtas laisvės atėmimas ketveriems metams; pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį (dėl nukentėjusiųjų V. G. ir V. K.) paskirtas bausmes subendrinus apėmimo būdu, paskirtas laisvės atėmimas ketveriems metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, 4 ir 9 dalimis, subendrinus šiuo nuosprendžiu paskirtas bausmes tarpusavyje, taip pat su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 15 d. nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausme, R. S. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas septyneriems metams šešiems mėnesiams.
Į paskirtos bausmės laiką visiškai įskaityta pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 15 d. nuosprendį atliktos laisvės atėmimo bausmės dalis.
Laikinas nuosavybės teisių į UAB „I.v.a.“ (į. k. (duomenys neskelbtini)) nuosavybės teise priklausantį turtą – negyvenamąsias – sandėlio patalpas su pagalbinėmis patalpomis ir bendro naudojimo patalpomis (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančias Vilniuje, (duomenys neskelbtini), apribojimas paliktas galioti iki civilinio ginčo išnagrinėjimo.
BK 72 straipsnio 2 dalies pagrindu konfiskuotas bendrovei „C. S. L.“ nuosavybės teise priklausantis turtas – butas su rūsiu, esantis Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)).
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 1 d. nuosprendžiu pakeistas Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 14 d. nuosprendis.
R. S. pagal BK 300 straipsnio 3 dalį (dėl nukentėjusiojo E. A.) ir 300 straipsnio 3 dalį (dėl nukentėjusiųjų V. G. ir V. K.) išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, 4, 9 dalimis, R. S. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 216 straipsnio 1 dalį, 203 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo ir apėmimo būdu, taip pat su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 15 d. nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausme, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas septyneriems metams šešiems mėnesiams.
Panaikintas bendrovei „C. S. L.“ nuosavybės teise priklausančio turto – patalpų – buto su rūsiu, esančio Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) konfiskavimas ir nustatytas laikinas nuosavybės teisių į šį turtą apribojimas, paliekant galioti iki civilinio ginčo (teisminio proceso Nr. 2-55-3-00802-2014-2) išnagrinėjimo.
Iš R. S. priteista: E. A. naudai – 2000 Eur neturtinei žalai, 8000 Eur patirtoms bylinėjimosi išlaidoms atlyginti (6000 Eur už atstovavimą ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme ir 2000 Eur už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme), V. G. ir V. K. naudai – po 1250 Eur (po 750 Eur už atstovavimą pirmosios instancijos teisme ir po 500 Eur už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme) bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.
Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 16 d. nutartimi nustatyta, kad laisvės atėmimo bausmės pradžia nuteistajam R. S. skaičiuotina nuo jo sulaikymo dienos, t. y. nuo 2018 m. kovo 15 d., nuosprendžiui įsiteisėjus. Ši nutartis yra neatsiejama 2017 m. balandžio 14 d. Vilniaus apygardos teismo ir 2018 m. kovo 1 d. Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžių dalis.
Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartimi atmestas nuteistojo R. S. skundas ir palikta galioti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 16 d. nutartis.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I. Bylos esmė
1. R. S. nuteistas už šiuos nusikaltimus:
1.1. Pagal BK 182 straipsnio 2 dalį už tai, kad, veikdamas tiesiogine tyčia, siekdamas apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą, panaudojo žinomai netikrus dokumentus – 2013 m. birželio 3 d. UAB „I.v.a.“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), reg. Vilniuje, (duomenys neskelbtini)) vienintelės akcininkės I. P. sprendimą Nr. D2013-6-2 dėl S. D. paskyrimo eiti direktoriaus pareigas, kuriuo vadovaudamasis S. D. pradėjo eiti direktoriaus pareigas ir, nežinodamas apie R. S. nusikalstamą sumanymą ir juo pasitikėdamas, R. S. nurodymu, atstovaudamas UAB „I.v.a.“, pateikė notarui T. P. V. šiuos žinomai netikrus dokumentus: UAB „I.v.a.“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), reg. Vilniuje, (duomenys neskelbtini)) vienintelės akcininkės I. P. sprendimus – 2013 m. birželio 3 d. sprendimą Nr. NT2013-06 dėl pasirašymo nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties pirkti negyvenamąsias patalpas, butą (patalpą) ir žemės sklypo dalį Vilniaus m. sav., Vilniaus m., (duomenys neskelbtini), už 7 000 000 Lt ir 2013 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą Nr. K2013-08 dėl pasirašymo nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties pirkti negyvenamąsias patalpas, butą (patalpą) ir žemės sklypo dalį Vilniaus m. sav., Vilniaus m., (duomenys neskelbtini), už 7 000 000 Lt. S. D., vykdydamas R. S. nurodymą, 2013 m. rugpjūčio 7 d. 16.32 val. (duomenys neskelbtini) notaro biure, esančiame Vilniuje, (duomenys neskelbtini), pasirašė pirkimo–pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)), sudarytą tarp nukentėjusiojo E. A., veikiančio savo vardu ir pagal 2013 m. balandžio 15 d. (duomenys neskelbtini) notaro biuro notaro patvirtintą įgaliojimą (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)) atstovaujančio sutuoktinei J. A., ir UAB „I.v.a.“, atstovaujamos S. D., pagal kurią UAB „I.v.a.“ nuosavybės teise už 7 000 000 Lt (t. y. 2 027 340,13 Eur) nupirko: negyvenamąją patalpą – sandėlio patalpas su pagalbinėmis patalpomis (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančias Vilniuje, (duomenys neskelbtini), 2 080 000 Lt (t. y. 602 409,64 Eur) vertės (toliau vadinamą Daiktas Nr. 1); negyvenamąją patalpą – prekybos saloną (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 667 000 Lt (t. y. 193 176,55 Eur) vertės, esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini); butą (patalpą) – butą su garažu ir pagalbinėmis patalpomis (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 2 942 000 Lt (t. y. 852 062,09 Eur) vertės, esančius Vilniuje, (duomenys neskelbtini). Tęsdamas nusikalstamą veiką, R. S. nuo 2013 m. rugpjūčio 7 d. iki 2013 m. rugpjūčio 30 d., tiksliau teisminio įrodymų tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje, panaudojo žinomai netikrą dokumentą – 2013 m. rugpjūčio 30 d. perdavimo–priėmimo aktą, sudarytą tarp nukentėjusiojo E. A., veikiančio savo vardu ir pagal 2013 m. balandžio 15 d. (duomenys neskelbtini) notaro biuro notaro patvirtintą įgaliojimą (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)) atstovaujančio sutuoktinei J. A., ir bendrovės UAB „I.v.a.“, pagal kurį E. A. perdavė, o UAB „I.v.a.“, atstovaujama S. D., nuosavybės teise priėmė Daiktą Nr. 1, už kurį yra galutinai ir tinkamai atsiskaityta, perduodamas jį S. D., o pastarasis, nežinodamas apie R. S. nusikalstamą sumanymą ir juo pasitikėdamas, jo nurodymu 2013 m. rugpjūčio 30 d. šį perdavimo–priėmimo aktą pasirašė ir 2013 m. rugpjūčio 30 d. pateikė VĮ Registrų centro Vilniaus filialui, esančiam Vilniuje, Lvovo g. 25, ir įregistravo UAB „I.v.a.“ nuosavybės teises į Daiktą Nr. 1, 2 080 000 Lt (t. y. 602 409,64 Eur) vertės, taip R. S., žinodamas, kad už Daiktą Nr. 1 nėra tinkamai ir galutinai atsiskaityta, UAB „I.v.a.“ naudai apgaule įgijo nukentėjusiesiems E. A. ir J. A. priklausantį didelės – 602 409,64 Eur – vertės turtą.
1.2. Pagal BK 182 straipsnio 2 dalį už tai, kad, siekdamas apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą, pasinaudojo juridinio asmens – UAB „I.v.a.“ naudai apgaule įgytu, nukentėjusiajam E. A. priklausančiu turtu – Daiktu Nr. 1, ir S. D., nežinančio apie nusikalstamą sumanymą, pasitikėjimu, 2013 m. rugsėjo 3 d. (duomenys neskelbtini) notarų biure, esančiame Vilniuje, (duomenys neskelbtini), nurodė pastarajam pasirašyti 2013 m. rugsėjo 3 d. paskolos sutartį, pagal kurią V. G. ir V. K., už kurį pagal 2013 m. rugpjūčio 23 d. įgaliojimą (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)) veikė V. G., lygiomis dalimis po 390 000 Lt (t. y. po 112 951,81 Eur) kiekvienas, suteikė UAB „I.v.a.“, atstovaujamai S. D., 780 000 Lt (t. y. 225 903,61 Eur) paskolą, užtikrinant įsipareigojimų pagal sutartį įvykdymą hipotekos sutartimi įkeičiant Daiktą Nr. 1, iš kurių 130 000 Lt (t. y. 37 650,60 Eur) R. S. buvo perduoti grynaisiais, o 650 000 Lt (t. y. 188 253,01 Eur) 2013 m. rugsėjo 6 d. banko pavedimu pervesti į UAB „I.v.a.“ banko sąskaitą (duomenys neskelbtini), esančią „Danske Bank A/S“ Lietuvos filiale, taip R. S. apgaule įgijo didelės vertės nukentėjusiesiems V. G. ir V. K. priklausantį turtą – 130 000 Lt (t. y. 37 650,60 Eur) lėšas bei įgijo teisę į 650 000 Lt (t. y. 188 253,01 Eur) lėšas.
1.3. Pagal BK 216 straipsnio 1 dalį už tai, kad, žinodamas, jog UAB „I.v.a.“ (įmonės kodas 125979664, reg. Vilniuje, (duomenys neskelbtini)) „Danske Bank A/S“ Lietuvos filialo banko sąskaitoje (duomenys neskelbtini) esančios lėšos – 650 000 Lt (t. y. 188 253,01 Eur) įgytos jo paties nusikalstamu (sukčiavimo) būdu, jas apgaule įgijus iš nukentėjusiųjų V. G. ir V. K., siekdamas šias lėšas nuslėpti ir įteisinti, organizavo juridinių asmenų UAB „I.v.a.“, UAB „N.l.“, UAB „E.R.“, UAB „L.“, UAB „I. R. E.“, bendrovės „C. S. L.“, registruotos Jungtinėje Karalystėje, vadovavimą ir pasinaudodamas šių juridinių asmenų banko sąskaitomis su jo paties nusikalstamu būdu įgytomis lėšomis atliko šias finansines operacijas: 2013 m. rugsėjo 12 d. iš UAB „I.v.a.“ „Danske Bank A/S“ Lietuvos filialo banko sąskaitos (duomenys neskelbtini) 515 000 Lt (t. y. 149 154,31 Eur) pervedė į UAB „N.l.“ banko „Danske Bank A/S“ Lietuvos filiale esančią sąskaitą (duomenys neskelbtini); 2013 m. rugsėjo 12 d. iš UAB „I.v.a.“ „Danske Bank A/S“ Lietuvos filialo banko sąskaitos (duomenys neskelbtini) 26 000 Lt (t. y. 7530,12 Eur) pervedė į UAB „N.l.“ banko „Danske Bank A/S“ Lietuvos filiale esančią sąskaitą (duomenys neskelbtini); 2013 m. rugsėjo 16 d. iš UAB „N.l.“ banko „Danske Bank A/S“ Lietuvos filialo sąskaitos (duomenys neskelbtini) 502 000 Lt (t. y. 145 389,25 Eur) pervedė į UAB „E.R.“ (į. k. (duomenys neskelbtini)) atsiskaitomąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) AB Šiaulių banko (buvusio AB Ūkio banko) Vilniaus filiale; 2013 m. rugsėjo 25 d. iš UAB „E.R.“ (į. k. (duomenys neskelbtini)) atsiskaitomosios sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB Šiaulių banko (buvusio AB Ūkio banko) Vilniaus filiale, 450 000 Lt (t. y. 130 329 Eur) pervedė į UAB „L.“ (į. k. (duomenys neskelbtini)) atsiskaitomąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) AB DNB banke; 2013 m. spalio 10 d. iš UAB „L.“ banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB DNB banke, 200 000 Lt (t. y. 57 924 Eur) pervedė į UAB „I. R. E.“ banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB SEB banke; 2013 m. spalio 14 d. iš UAB „L.“ banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB DNB banke, 85 000 Lt (t. y. 24 617,70 Eur) pervedė į UAB „I. R. E.“ banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB SEB banke; 2013 m. spalio 17 d. iš UAB „L.“ banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB DNB banke, 40 000 Lt (t. y. 11 584,80 Eur) pervedė į UAB „I. R. E.“ banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB SEB banke. Tęsdamas nusikalstamą veiką, R. S., žinodamas, kad UAB „I. R. E.“ AB SEB banko sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) esančios lėšos – 325 000 Lt (t. y. 94 126,51 Eur) jo paties įgytos nusikalstamu (sukčiavimo) būdu, siekdamas šias lėšas nuslėpti ir įteisinti, organizavo su jo paties nusikalstamu būdu įgytomis lėšomis sandorio sudarymą – davė nurodymą apie nusikalstamą veiką nieko nežinančiam A. P., pastarasis, nežinodamas apie R. S. nusikalstamą sumanymą ir juo pasitikėdamas, R. S. nurodymu, atstovaudamas UAB „I. R. E.“, 2013 m. spalio 24 d. Klaipėdos miesto 1-ajame notarų biure pasirašė pirkimo–pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)) bei UAB „I. R. E.“ vardu nupirko iš J. N. ir M. N. nekilnojamąjį turtą – 210 000 Lt (t. y. 60 820,20 Eur) vertės butą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini). Toliau tęsdamas nusikalstamą veiką, R. S., siekdamas nuslėpti ir įteisinti už jo paties nusikalstamu būdu įgytas lėšas UAB „I. R. E.“ vardu įgytą butą, esantį Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), organizavo juridinių asmenų UAB „I. R. E.“, kuriai atstovavo A. P., nežinantis apie R. S. nusikalstamus ketinimus, ir „C. S. L.“, registruotos Jungtinėje Karalystėje, kuriai atstovavo V. V., nežinantis apie R. S. nusikalstamus ketinimus, sandorio sudarymą su šiuo turtu, t. y. 2013 m. gruodžio 18 d. 9.54 val. Vilniaus m. 16-ajame notarų biure nurodė minėtiems asmenims pasirašyti pirkimo–pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)), pagal kurią UAB „I. R. E.“, atstovaujama A. P., pardavė, o bendrovė „C. S. L.“, atstovaujama V. V., už 220 000 Lt (t. y. 63 716,40 Eur) pirko butą su rūsiu (unikalus numeris Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini). Taip R. S., siekdamas nuslėpti ir įteisinti pinigus – 650 000 Lt (t. y. 188 253,01 Eur), žinodamas, kad jie įgyti nusikalstamu būdu, atliko su šiais pinigais finansines operacijas ir sudarė sandorius.
1.4. Pagal BK 203 straipsnio 2 dalį už tai, kad, iš anksto žinodamas, jog UAB „I.v.a.“ jokios ūkinės komercinės veiklos nevykdys, o bus naudojama nusikalstamai veikai vykdyti – apgaule įgytam didelės vertės turtui nuslėpti, nuo 2013 m. birželio 3 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. organizavo bendrovės vadovavimą: pasinaudojo S. D., nežinančio apie nusikalstamus ketinimus, pasitikėjimu, siekdamas suklaidinti, pateikė S. D. žinomai netikrą dokumentą – 2013 m. birželio 3 d. UAB „I.v.a.“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), reg. Vilniuje, (duomenys neskelbtini)) vienintelės akcininkės I. P. sprendimą Nr. D2013-6-2 dėl S. D. paskyrimo eiti direktoriaus pareigas. S. D., manydamas, kad vykdo su UAB „I.v.a.“ ūkine komercine veikla susijusius veiksmus, R. S. nurodymu, atstovaudamas UAB „I.v.a.“, 2013 m. rugpjūčio 7 d. 16.32 val. (duomenys neskelbtini) notaro biure, esančiame Vilniuje, (duomenys neskelbtini), pasirašė pirkimo–pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)), pagal kurią UAB „I.v.a.“ nuosavybės teise įgijo 7 000 000 Lt (t. y. 2 027 340,13 Eur) vertės nekilnojamąjį turtą, esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini). Tęsdamas nusikalstamą veiką, R. S., organizuodamas UAB „I.v.a.“ veiklą, žinodamas, kad minėtoje pirkimo–pardavimo sutartyje numatytomis sąlygomis už įsigyjamą nekilnojamąjį turtą neatsiskaitė, pateikė S. D., nežinančiam apie daromą nusikalstamą veiką, pasirašyti žinomai netikrą dokumentą – 2013 m. rugpjūčio 30 d. perdavimo–priėmimo aktą, kuriuo buvo patvirtinama, kad UAB „I.v.a.“ įvykdė 2013 m. rugpjūčio 7 d. pasirašytos ir Vilniaus rajono 3-iojo notaro biuro notaro patvirtintos pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas, būtinas perdavimo–priėmimo aktui surašyti ir turtui (negyvenamoji patalpa – sandėlis su pagalbinėmis patalpomis (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis Vilniuje, (duomenys neskelbtini)) perduoti, ir sumokėjo nukentėjusiesiems E. A. ir J. A. 2 080 000 Lt (t. y. 602 409, 64 Eur), S. D. R. S. nurodymu, nežinodamas apie daromą nusikalstamą veiką, pateikė šį netikrą dokumentą VĮ Registrų centrui, esančiam Vilniuje, Lvovo g. 25, bei įregistravo UAB „I.v.a.“ nuosavybės teises į Daiktą Nr. 1. Taip R. S. vadovavo juridiniam asmeniui UAB „I.v.a.“, naudodamas jį neteisėtai veiklai nuslėpti.
1.5. Pagal BK 300 straipsnio 1 dalį už tai, kad, siekdamas organizuoti vadovavimą juridiniam asmeniui, naudojamam neteisėtai veiklai nuslėpti, žinodamas, kad S. D., nežinantis apie nusikalstamą sumanymą, paskirtas direktoriumi neperims UAB „I.v.a.“ buhalterinės apskaitos dokumentų ir turto, nevykdys bendrovės ūkinės komercinės veiklos, o R. S. nurodymu atliks veiksmus neteisėtai veiklai vykdyti – nusikalstamu būdu įgytoms lėšoms nuslėpti ir įteisinti, panaudojo žinomai netikrą dokumentą – 2013 m. birželio 3 d. UAB „I.v.a.“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), reg. Vilniuje, (duomenys neskelbtini)) vienintelės akcininkės I. P. sprendimą Nr. D2013-6-2 dėl S. D. paskyrimo eiti direktoriaus pareigas, perdavė jį S. D., nežinančiam apie nusikalstamą sumanymą, o pastarasis 2013 m. birželio 4 d. pateikė šį netikrą dokumentą VĮ Registrų centrui, esančiam Vilniuje, Lvovo g. 25, įregistruodamas pakeistus duomenis apie UAB „I.v.a.“.
1.6. Pagal BK 203 straipsnio 2 dalį už tai, kad, iš anksto žinodamas, jog UAB „N.l.“ jokios ūkinės komercinės veiklos nevykdys, o bus naudojama nusikalstamai veikai vykdyti – nusikalstamu būdu įgytoms lėšoms nuslėpti ir įteisinti, nuo 2013 m. rugpjūčio 28 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. organizavo bendrovės vadovavimą: pasinaudojo V. S., nežinančio apie nusikalstamus ketinimus, pasitikėjimu, siekdamas suklaidinti, pateikė V. S. žinomai netikrą dokumentą – 2013 m. rugpjūčio 28 d. UAB „N.l.“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), reg. Vilniuje, (duomenys neskelbtini)) vienintelio akcininko O. Z. sprendimą Nr. D2013-08-1 dėl V. S. paskyrimo eiti direktoriaus pareigas. V. S., manydamas, kad vykdo su UAB „N.l.“ ūkine komercine veikla susijusius veiksmus, R. S. nurodymu, atstovaudamas UAB „N.l.“, sudarė su „Danske Bank A/S“ banko Lietuvos filialu banko sąskaitos (duomenys neskelbtini) sutartį, naudojimosi banko interneto linija sutartį ir perdavė R. S., o pastarasis pasinaudojo šio juridinio asmens banko sąskaita jo paties nusikalstamu būdu įgytoms lėšoms nuslėpti ir įteisinti, atliko finansinę operaciją: 2013 m. rugsėjo 16 d. iš UAB „N.l.“ banko „Danske Bank A/S“ Lietuvos filialo sąskaitos (duomenys neskelbtini) 502 000 Lt (145 389,25 Eur) pervedė į UAB „E.R.“ (į. k. (duomenys neskelbtini)) atsiskaitomąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) AB Šiaulių banko (buvusio AB Ūkio banko) Vilniaus filiale. Taip R. S. vadovavo juridiniam asmeniui UAB „N.l.“, naudodamas jį neteisėtai veiklai nuslėpti.
1.7. Pagal BK 300 straipsnio 1 dalį už tai, kad, siekdamas organizuoti vadovavimą juridiniam asmeniui, naudojamam neteisėtai veiklai nuslėpti, žinodamas, kad V. S., nežinantis apie nusikalstamą sumanymą, paskirtas direktoriumi neperims UAB „N.l.“ buhalterinės apskaitos dokumentų ir turto, nevykdys bendrovės ūkinės komercinės veiklos, o R. S. nurodymu atliks veiksmus neteisėtai veiklai vykdyti – nusikalstamu būdu įgytoms lėšoms nuslėpti ir įteisinti, panaudojo žinomai netikrą dokumentą – 2013 m. rugpjūčio 28 d. UAB „N.l.“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), reg. Vilniuje, (duomenys neskelbtini)) vienintelio akcininko O. Z. sprendimą Nr. D2013-08-1 dėl V. S. paskyrimo eiti direktoriaus pareigas, perdavė jį V. S., nežinančiam apie nusikalstamą sumanymą, o pastarasis 2013 m. rugpjūčio 30 d. pateikė šį netikrą dokumentą VĮ Registrų centrui, esančiam Vilniuje, Lvovo g. 25, įregistruodamas pakeistus duomenis apie UAB „N.l.“.
1.8. Pagal BK 203 straipsnio 2 dalį už tai, kad, iš anksto žinodamas, jog UAB „E.R.“ jokios ūkinės komercinės veiklos nevykdys, o bus naudojama nusikalstamai veikai vykdyti – nusikalstamu būdu įgytoms lėšoms nuslėpti ir įteisinti, nuo 2013 m. rugsėjo 23 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. organizavo bendrovės vadovavimą: pasinaudojo V. V., nežinančio apie nusikalstamus ketinimus, pasitikėjimu, siekdamas suklaidinti, pateikė V. V. žinomai netikrą dokumentą – 2013 m. rugsėjo 23 d. UAB „E.R.“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), reg. Vilniuje, (duomenys neskelbtini)) vienintelio akcininko V. M. sprendimą Nr. V13-09-1 dėl V. V. paskyrimo eiti direktoriaus pareigas. V. V., manydamas, kad vykdo su UAB „E.R.“ ūkine komercine veikla susijusius veiksmus, R. S. nurodymu, atstovaudamas UAB „E.R.“, sudarė su AB Šiaulių banko (buvusio AB Ūkio banko) Vilniaus filialu banko sąskaitos (duomenys neskelbtini) sutartį, naudojimosi banko interneto linija sutartį ir perdavė R. S., o pastarasis pasinaudojo šio juridinio asmens banko sąskaita jo paties nusikalstamu būdu įgytoms lėšoms nuslėpti ir įteisinti bei atliko finansinę operaciją: 2013 m. rugsėjo 25 d. iš UAB „E.R.“ AB Šiaulių banko (buvusio AB Ūkio banko) Vilniaus filialo banko sąskaitos (duomenys neskelbtini) 450 000 Lt (130 329 Eur) pervedė į UAB „L.“ atsiskaitomąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) AB DNB banke. Taip R. S. vadovavo juridiniam asmeniui UAB „E.R.“, naudodamas jį neteisėtai veiklai nuslėpti.
1.9. Pagal BK 203 straipsnio 2 dalį už tai, kad, iš anksto žinodamas, jog UAB „L.“ jokios ūkinės komercinės veiklos nevykdys, o bus naudojama nusikalstamai veikai vykdyti – nusikalstamu būdu įgytoms lėšoms nuslėpti ir įteisinti, nuo 2013 m. rugsėjo 23 d. iki 2013 m. spalio 30 d. organizavo bendrovės vadovavimą: pasinaudojo G. P., nežinančio apie nusikalstamus ketinimus, pasitikėjimu, siekdamas suklaidinti, pateikė G. P. žinomai netikrą dokumentą – 2013 m. rugsėjo 23 d. UAB „L.“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), reg. Vilniuje, (duomenys neskelbtini)) vienintelio akcininko V. J. sprendimą Nr. D2013-08-1 dėl G. P. paskyrimo eiti direktoriaus pareigas. G. P., manydamas, kad vykdo su UAB „L.“ ūkine komercine veikla susijusius veiksmus, R. S. nurodymu, atstovaudamas UAB „L.“, sudarė su AB DNB banku sąskaitos (duomenys neskelbtini) sutartį, naudojimosi banko interneto linija sutartį ir perdavė R. S., o pastarasis pasinaudojo šio juridinio asmens banko sąskaita jo paties nusikalstamu būdu įgytoms lėšoms nuslėpti bei įteisinti ir atliko finansines operacijas: 2013 m. spalio 10 d. iš UAB „L.“ AB DNB banko sąskaitos (duomenys neskelbtini) 200 000 Lt (57 924,00 Eur) pervedė į UAB „I. R. E.“ AB SEB banko atsiskaitomąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini); 2013 m. spalio 14 d. iš UAB „L.“ AB DNB banko sąskaitos (duomenys neskelbtini) 85 000 Lt (24 617,70 Eur) pervedė į UAB „I. R. E.“ AB SEB banko atsiskaitomąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini); 2013 m. spalio 17 d. iš UAB „L.“ AB DNB banko sąskaitos (duomenys neskelbtini) 40 000 Lt (11 584,80 Eur) pervedė į UAB „I. R. E.“ AB SEB banko atsiskaitomąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini). Taip R. S. vadovavo juridiniam asmeniui UAB „L.“, naudodamas jį neteisėtai veiklai nuslėpti.
1.10. Pagal BK 300 straipsnio 1 dalį už tai, kad, siekdamas organizuoti vadovavimą juridiniam asmeniui, naudojamam neteisėtai veiklai nuslėpti, žinodamas, kad G. P., nežinantis apie nusikalstamą sumanymą, paskirtas direktoriumi neperims UAB „L.“ buhalterinės apskaitos dokumentų bei turto, nevykdys bendrovės ūkinės komercinės veiklos, o R. S. nurodymu atliks veiksmus neteisėtai veiklai vykdyti – nusikalstamu būdu įgytoms lėšoms nuslėpti ir įteisinti, panaudojo žinomai netikrą dokumentą – 2013 m. rugsėjo 23 d. UAB „L.“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), reg. Vilniuje, (duomenys neskelbtini)) vienintelio akcininko V. J. sprendimą Nr. D2013-08-1 dėl G. P. paskyrimo eiti direktoriaus pareigas, perdavė jį G. P., nežinančiam apie nusikalstamą sumanymą, o pastarasis 2013 m. rugpjūčio 30 d. pateikė šį netikrą dokumentą VĮ Registrų centrui, esančiam Vilniuje, Lvovo g. 25, įregistruodamas pakeistus duomenis apie UAB „L.“.
1.11. Pagal BK 203 straipsnio 2 dalį už tai, kad, iš anksto žinodamas, jog UAB „I. R. E.“ jokios ūkinės komercinės veiklos nevykdys, o bus naudojama nusikalstamai veikai vykdyti – jo paties nusikalstamu būdu įgytoms lėšoms nuslėpti ir įteisinti, nuo 2013 m. spalio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 18 d. organizavo bendrovės vadovavimą: pasinaudojo A. P., nežinančio apie nusikalstamus ketinimus, pasitikėjimu, siekdamas suklaidinti, pateikė A. P. žinomai netikrą dokumentą – 2013 m. spalio 1 d. UAB „I. R. E.“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), reg. Vilniuje, (duomenys neskelbtini)) vienintelės akcininkės A. A. sprendimą Nr. 2013-10-01 dėl A. P. paskyrimo eiti direktoriaus pareigas, įtikino pastarąjį, kad bendrovė vykdo veiklą, susijusią su nekilnojamojo turto pirkimu ir pardavimu. A. P., manydamas, kad vykdo su UAB „I. R. E.“ ūkine komercine veikla susijusius veiksmus, R. S. nurodymu ir nežinodamas apie nusikalstamą sumanymą, atstovaudamas UAB „I. R. E.“, 2013 m. spalio 24 d. 14.28 val. Klaipėdos m. 1-ajame notarų biure, esančiame Klaipėdoje, S. Daukanto g. 21, pasirašė pirkimo–pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)), sudarytą tarp J. N., M. N. ir UAB „I. R. E.“, atstovaujamos A. P., pagal kurią UAB „I. R. E.“ nuosavybės teise už 210 000 Lt (60 820,20 Eur) nupirko butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini). Toliau tęsdamas nusikalstamą veiką, R. S. organizavo UAB „I. R. E.“ veiklą ir naudojo bendrovę nusikalstamai veiklai vykdyti – jo paties nusikalstamu būdu įgytoms lėšoms nuslėpti ir įteisinti, pasinaudojo A. P., nežinančio apie nusikalstamus ketinimus, pasitikėjimu, įtikino pastarąjį, kad bendrovė vykdo veiklą, susijusią su nekilnojamojo turto pirkimu ir pardavimu, ir A. P., manydamas, jog vykdo su UAB „I. R. E.“ ūkine komercine veikla susijusius veiksmus, R. S. nurodymu 2013 m. gruodžio 18 d. 9.54 val. Vilniaus m. 16-ajame notarų biure pasirašė pirkimo–pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)), sudarytą tarp UAB „I. R. E.“, atstovaujamos A. P., ir Jungtinėje Karalystėje registruotos bendrovės „C. S. L.“, kurios veiklą organizavo R. S. ir naudojo nusikalstamai veiklai vykdyti – jo paties nusikalstamu būdu įgytoms lėšoms nuslėpti ir įteisinti, atstovaujamos V. V., nežinančio apie nusikalstamą R. S. sumanymą, pagal kurią „C. S. L.“ nuosavybės teise už 220 000 Lt (60 820,20 Eur) nupirko butą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini). Taip R. S. vadovavo juridiniams asmenims UAB „I. R. E.“, Jungtinėje Karalystėje registruotai bendrovei „C. S. L.“, naudodamas jas neteisėtai veiklai nuslėpti.
1.12. Pagal BK 300 straipsnio 1 dalį už tai, kad R. S., siekdamas organizuoti vadovavimą juridiniam asmeniui, naudojamam neteisėtai veiklai nuslėpti, žinodamas, kad A. P., nežinantis apie nusikalstamą sumanymą, paskirtas direktoriumi neperims UAB „I. R. E.“ buhalterinės apskaitos dokumentų bei turto, nevykdys bendrovės ūkinės komercinės veiklos, o R. S. nurodymu atliks veiksmus neteisėtai veiklai vykdyti – nusikalstamu būdu įgytoms lėšoms nuslėpti ir įteisinti, panaudojo žinomai netikrą dokumentą – 2013 m. spalio 1 d. UAB „I. R. E.“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), reg. Vilniuje, (duomenys neskelbtini)) vienintelės akcininkės A. A. sprendimą Nr. 2013-10-01 dėl A. P. paskyrimo eiti direktoriaus pareigas, perdavė jį G. P., nežinančiam apie nusikalstamą sumanymą, o pastarasis 2013 m. rugpjūčio 30 d. pateikė šį netikrą dokumentą VĮ Registrų centrui, esančiam Vilniuje, Lvovo g. 25, įregistruodamas pakeistus duomenis apie UAB „I. R. E.“.
II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
2. Kasaciniu skundu nuteistojo R. S. gynėjas advokatas Linas Žalnieriūnas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 1 d. nuosprendį ir bylą nutraukti; netenkinus šio prašymo – skirti R. S. švelnesnę bausmę – areštą arba viešuosius darbus. Kasatorius skunde nurodo:
2.1. Nuosprendis nepagrįstas ir neteisėtas, kadangi jį priimant buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BK 63 straipsnio 9 dalis, 182 straipsnis) ir padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų: nuosprendis, pažeidžiant nekaltumo prezumpciją, pagrįstas prielaidomis, dėl to nepagrįstai nuteistajam R. S. inkriminuotas suklastoto dokumento panaudojimas.
2.2. Teismas, skirdamas bausmę esant nusikalstamų veikų sutapčiai, vadovaujasi BK 63 straipsnio 9 dalyje nustatyta taisykle. Pagal šį straipsnį teismas skiria bausmes, kurias subendrina su bausmėmis, skirtomis kitais teismų sprendimais už atskiras veikas, sudarančias nusikalstamų veikų sutaptį. Pagal teismų praktiką, kai tenka bendrinti vienu nuosprendžiu už kelias nusikalstamas veikas paskirtas bausmes su bausmėmis, už kelias nusikalstamas veikas paskirtomis kitu nuosprendžiu, turi būti bendrinamos ne jau subendrintos bausmės, bet abiem nuosprendžiais už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinės sesijos 2007 m. gegužės 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-193/2007). Nagrinėjamu atveju abiejų instancijų teismai nuosprendžiu subendrintas bausmes antrą kartą bendrino su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 15 d. nuosprendžiu paskirta subendrinta bausme, nors turėjo bendrinti abiem nuosprendžiais už atskiras nusikalstamas veikas paskirtas bausmes.
2.3. Be to, nuteistajam R. S. atlikus 1/2 Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 15 d. nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės dalį, jam Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 9 d. nutartimi buvo pritaikytas lygtinis paleidimas. Nuteistojo lygtinio paleidimo faktas patvirtina, kad jis nekelia tokio pavojingumo, jog jam turėtų būti ribojama laisvė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 18 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-13/2012).
2.4. Teismų instancinės sistemos paskirtis yra šalinti galimas žemesnių instancijų teismų klaidas, neleisti, kad būtų įvykdytas neteisingumas, ir šitaip apsaugoti asmens, visuomenės teises ir teisėtus interesus (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2012 m. gruodžio 6 d. nutarimai). Bendrosios kompetencijos teismų instancinės sistemos paskirtis – sudaryti prielaidas aukštesnės instancijos teismuose ištaisyti bet kurias fakto (t. y. teisiškai reikšmingų faktų nustatymo ir vertinimo) ar bet kurias teisės (t. y. teisės taikymo) klaidas, kurias dėl kokių nors priežasčių gali padaryti žemesnės instancijos teismas, ir neleisti, kad kokioje nors bendrosios kompetencijos teismų nagrinėtoje civilinėje, baudžiamojoje ar kitos kategorijos byloje būtų įvykdytas neteisingumas (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas); priešingu atveju būtų nukrypta nuo konstitucinio teisinės valstybės principo, pažeista asmens konstitucinė teisė į tinkamą teismo procesą (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2007 m. spalio 24 d., 2008 m. sausio 24 d. nutarimai).
2.5 Skiriant bausmę atsižvelgtina ir į tai, kad po nusikaltimų padarymo iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo praėjo daug laiko, o užtrukus baudžiamajam procesui ir nuteistajam praradus pavojingumą visuomenei bei kai yra pasiekti bausmės tikslai (BK 41 straipsnio 2 dalis), pagal teismų praktiką kaltininkui paprastai skiriama švelnesnė bausmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-449-942/2016). Jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę (BK 54 straipsnio 3 dalis) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-98/2008, 2K-456/2013).
2.6. Kasatorius, remdamasis kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose Nr. 2K-233-699/2015, 2K-32-696/2015 pateiktais išaiškinimais dėl BK 182 straipsnyje numatyto nusikaltimo požymių, taip pat nurodo, kad svarbiu kriterijumi, padedančiu atskirti sukčiavimą nuo civilinės teisės pažeidimo, yra nukentėjusiojo apdairaus, atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijus, susijęs su nukentėjusio asmens savybėmis ir veiksmais. Vadovaujantis šiuo kriterijumi, naudojama apgaulė turi įveikti bent minimalų protingo nukentėjusiojo elgesio lygį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 6 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-152/2015). Sukčiavimu paprastai nelaikytini tokie atvejai, kai asmuo elgiasi itin nerūpestingai, pvz., savo turtą perleidžia kaltininkui naiviai pasikliaudamas jo geranoriškumu, nors tam nėra jokio pagrindo ar logiško paaiškinimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-507/2012, 2K-7-255/2012, 2A-7-9/2013, 2K-161/2013, 2K-410/2014, 2K-152/2015, 2K-429-788/2016, 2K-31-788/2017).
2.7. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, kad apgaulė nukentėjusiojo E. A. atžvilgiu pasireiškė tuo, jog R. S. pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie UAB „I.v.a.“ veiklą, finansinę būklę ir finansinių išteklių šaltinius, kurie buvo lemiami jo apsisprendimui sudaryti nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandorį, o vėliau buvo sudarytas 2013 m. rugpjūčio 29 d. susitarimas pakeisti 2013 m. rugpjūčio 7 d. nekilnojamojo turto objekto Vilniuje, (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį (nuosprendžio p. 25). Nukentėjusiojo parodymai patvirtina, kad jis neįvertino sudaromo sandorio finansinės rizikos. Nukentėjusysis patvirtino, kad R. S., siekdamas nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, nebuvo nuoseklus, nurodydavo skirtingus sandorio finansavimo šaltinius, t. y. iš pradžių teigė, kad investicija bus iš Anglijos ir investuotojai bus jo giminaičiai, vėliau nurodė, kad paskola bus imama Anglijos banke. Jei R. S. iš tiesų nukentėjusiajam pasakodavo apie skirtingus sandorio finansavimo šaltinius, kyla abejonė dėl nukentėjusiojo apdairumo.
2.8. Kita aplinkybė, neva patvirtinanti nukentėjusiojo E. A. atžvilgiu naudotą apgaulę, yra 2013 m. rugpjūčio 29 d. susitarimas pakeisti 2013 m. rugpjūčio 7 d. nekilnojamojo turto objekto Vilniuje, (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį, kuriuo buvo nustatytas minėto turto įkeitimas, nesudarant notarinio turto perdavimo–priėmimo akto, bei nukeltas atsiskaitymo terminas. Teismas sprendė, kad, derinant 2013 m. rugpjūčio 7 d. pirkimo–pardavimo sutarties pakeitimo sąlygas, neva nuteistajam jau buvo žinoma, kad bus sudaryta paskolos sutartis, o nukentėjusiajam E. A. priklausantis turtas bus neteisėtai įkeistas šiai sutarčiai užtikrinti. Paskolos sutartį sutiko sudaryti nukentėjusieji V. G. ir V. K.. Teismas neatsižvelgė į tai, kad tokia sandorio sąlyga, kuri leido įkeisti turtą be notarinio turto perdavimo–priėmimo akto sudarymo, buvo pasiūlyta nukentėjusiųjų per jų atstovą advokatą A. F.. Nuosprendyje netiesiogiai buvo patvirtina, kad prie sandorio sudarymo neabejotinai prisidėjo patys nukentėjusieji, tai reiškia, kad jie neįvertino sandorio rizikos, o tokiais atvejais nuosavybės praradimas ginamas civilinio proceso tvarka. R. S. apgaulės požymis inkriminuotas nepagrįstai, tinkamai neįvertinus nukentėjusiųjų indėlio ir netaikius nukentėjusiojo apdairaus, atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijaus. Teismas neanalizavo šio kriterijaus apsiribodamas neva nukentėjusiojo nežinojimu. BK 182 straipsnio 2 dalis (dvi nusikalstamos veikos) R. S. pritaikyta netinkamai.
2.9. Skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai tvirtinama, kad nuteistasis siekė užvaldyti turtą, organizuodamas vadovavimą UAB „I.v.a.“, UAB „N.l.“, UAB „L.“, UAB „I. R. E.“, panaudodamas žinomai netikrus dokumentus neteisėtai veiklai nuslėpti, veikdamas per nusikalstamų ketinimų nežinojusius įmonių vadovus. Tariamai suklastotų dokumentų panaudojimas jam nepagrįstai inkriminuotas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, nes pagal teismų praktiką, jeigu kaltininkas, panaudojęs ar realizavęs suklastotą oficialų dokumentą, pasisavina svetimą turtą, šių dokumentų panaudojimas yra nusikaltimų, įtvirtintų BK 182 straipsnyje, sudėtinė dalis, todėl šios nusikalstamos veikos papildomai pagal BK 300 straipsnio 1 dalį nekvalifikuotinos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 6 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-137/2015).
2.10. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-515/2006, 2K-147/2011), nusikalstama veika, numatyta BK 216 straipsnio 1 dalyje, yra tyčinė nusikalstama veika valstybės finansų sistemai, kai kaltininkas siekia nuslėpti arba įteisinti savo paties ar kito asmens nusikalstamu būdu gautus pinigus ar turtą, atlikti su jais finansines operacijas, sudaryti sandorius ar naudoti juos ūkinėje, komercinėje veikloje arba melagingai nurodyti, kad pinigai ar turtas gauti iš teisėtos veiklos (t. y. legalizuojami nusikalstamai gauti pinigai ar turtas, nuslepiama tikroji jų kilmė, šaltinis, kurie yra neteisėti). Šios nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai suponuoja būtinumą nustatyti: 1) pinigų ar kitokio turto nusikalstamą kilmę; 2) bent vieną alternatyvią veiką, dėl kurios tokie pinigai ar kitoks turtas patenka į legalią apyvartą (finansinę operaciją, kitokį sandorį, naudojimą ūkinėje, komercinėje veikloje, melagingą nurodymą, kad tai gauta iš teisėtos veiklos), o nelegaliai įgytas turtas įtraukiamas į įmonės buhalterinę apskaitą. Šiai nusikalstamai veikai būdinga tiesioginė tyčia, kuri apima ne tik suvokimą, kad minėtos finansinės operacijos ir sandoriai atliekami su nusikalstamu būdu įgytu turtu ar pinigais, taip pat norą taip veikti, bet ir siekį nuslėpti tikrąją tų pinigų ir kitokio turto kilmę arba juos įteisinti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-96/2012).
2.11. Apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą, kad R. S. turėjo tiesioginę tyčią legalizuoti įgytą turtą ar lėšas (įgijo nekilnojamąjį turtą Klaipėdoje, atlikinėjo neva jo kontroliuojamų įmonių banko operacijas), nevertino ir neanalizavo nuteistojo parodymų, nesant objektyvių duomenų, paneigiančių jo nurodytas aplinkybes. Byloje nėra duomenų apie nuteistojo tiesioginį ir netiesioginį bendravimą su banku, jo vykdytas banko operacijas. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis tik suinteresuotų byloje asmenų (liudytojų) parodymais, nepašalinęs įrodymų prieštaravimų, padarė išvadą, kad R. S. atliko finansines operacijas. Pirmosios instancijos teismas, darydamas tokias išvadas, tinkamai nesivadovavo Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 270 straipsnio 3 dalies, 286–287 straipsnių, 96–97 straipsnių nuostatomis: neatliko liudytojų ir kitų asmenų, tiesiogiai susijusių su nagrinėjama byla, (S. D., E. A., T. P. V., A. F., I. P., V. S., V. V., G. P., A. P.) asmeninių kompiuterių ir elektroninių laikmenų patikros, siekiant identifikuoti lėšų judėjimą iš kredito įstaigų. Skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, kad nuteistajam buvo perduoti elektroninės bankininkystės duomenys, prieštarauja bylos medžiagai. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad nuteistasis vykdė finansines operacijas, t. y. perrašė pirmosios instancijos teismo išvadas, taip pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies ir 20 straipsnio 1–5 dalių nuostatas.
2.12. Teismai neatliko įrodymų tyrimo dėl įmonės „C. S. L.“ veiklos, neanalizavo jos buhalterinės apskaitos, apsiribodami keliančiais abejonių liudytojų (V. V.) parodymais. Apeliacinės instancijos teismo motyvas: „Jeigu asmeniui kilo sumanymas panaudoti juridinį asmenį neteisėtai veiklai nuslėpti jau įsteigus šį asmenį, tai toks asmuo pagal BK 203 straipsnio 2 dalį atsakys tik tuo atveju, jeigu jis pradės vadovauti tokiam juridiniam asmeniui“, paneigia inkriminuotą nusikalstamą veiką pagal BK 203 straipsnio 2 dalį dalyje dėl „C. S. L.“.
2.13. BK 216 straipsnis yra inkriminuojamas paprastai tik tuo atveju, jei nusikalstamu būdu gautas turtas ar pajamos buvo užfiksuoti suklastotuose įmonės dokumentuose, įtrauktuose į buhalterinę apskaitą, nes tik tada turtas tampa legalus arba yra nuslepiama jo kilmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-515/2006, 2K-147/2011). Teismai bylos duomenimis nenustatė, ar nuteistasis, atlikdamas nuosprendyje nustatytus veiksmus, siekė legalizuoti nusikalstamu būdu įgytą turtą bei už jį gautus pinigus ir ar šis nelegaliai įgytas turtas buvo įtrauktas į įmonės buhalterinę apskaitą. Teismas konstatavo objektyviuosius ir subjektyviuosius BK 216 straipsnio 1 dalies požymius tik pagal tariamai išsiųstą nekilnojamojo turto informaciją (nenustačius siuntėjo) IP adresu (nenustačius IP priklausomybės) ir rėmėsi prielaida dėl neatsiskaitymo už nupirktą nekilnojamąjį turtą.
2.14. Pagal teismų praktiką Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.65 straipsnio formuluotė bei pakvitavimo paskirtis (pagrindinė pakvitavimo funkcija yra įrodomoji) lemia, kad jei išduodamas pakvitavimas, jis turi būti rašytinis (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-594/2009). Jeigu prievolę priimantis kreditorius pakvitavime nenurodo jokių pastabų dėl prievolės įvykdymo, preziumuojama, kad prievolės įvykdymo priėmimas reiškia tinkamą jos įvykdymą (CK 6.123 straipsnio 1 dalis, 6.65 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies ir 20 straipsnio nuostatas, neatlikęs įrodymų tyrimo, nurodė, kad liudytojas A. P. patvirtino aplinkybę, jog pinigai pagal nekilnojamojo turto objekto – buto Klaipėdoje – pirkimo–pardavimo sutartį sumokėti nebuvo, o tai prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms (2013 m. gruodžio 18 d. UAB „I. R. E.“ pakvitavimas) ir šio liudytojo parodymams.
2.15. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija pasireiškia tuo, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Iš nekaltumo prezumpcijos išplaukia tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis; visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai; neįrodytas asmens kaltumas prilygsta įrodytam asmens nekaltumui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-218/2009, 2014 m. gruodžio 16 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-259/2014). Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (1988 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Barbera, Messegue ir Jabardo prieš Ispaniją, peticijos Nr. 10590/83; 2001 m. kovo 20 d. sprendimas byloje Telfner prieš Austriją, peticijos Nr. 33501/96). Baudžiamojo proceso principas visas abejones vertinti kaltinamojo naudai (in dubio pro reo), draudimas grįsti apkaltinamąjį nuosprendį prielaidomis yra pažeidžiami tada, kai apkaltinamasis nuosprendis priimamas neišsiaiškinus visų bylai teisingai išspręsti reikšmingų aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 24 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-290-699/2016).
2.16. Teismas nepripažino nuteistojo parodymų, kad jis jokių nurodymų S. D. dėl UAB „I.v.a.“ valdymo nedavė, kad šis buvo teisėtas įmonės direktorius ir atliko aktyvius savarankiškus veiksmus įgyjant nekilnojamąjį turtą Vilniuje, (duomenys neskelbtini)., ir sudarant paskolos sutartį. Teismas nuosprendį grindė prielaidomis, susijusiomis su S. D. teisinio išsilavinimo, kuris yra neprivalomas vadovui, nebuvimu. Be to, apeliacinės instancijos teismas nuteistojo kaltę nukentėjusiojo E. A. atžvilgiu grindė 2014 m. spalio 15 d. ekspertizės aktu, nors ir pripažino, kad jis neatitinka ekspertizės aktui, kaip procesiniam dokumentui, keliamų reikalavimų. Teismas vadovavosi šiuo aktu, kuris buvo padarytas tik pagal 2013 m. rugpjūčio 30 d. perdavimo–priėmimo akto kopiją, nes nėra išlikęs originalas. Teismas, žinodamas, kad tokiu atveju ekspertai gali duoti tik tikimybines išvadas arba konstatuoti, kad nustatyti negalima, vadovavosi tikimybe, motyvuodamas, kad kopija buvo geros kokybės, ir darydamas prielaidą, kad jei nukentėjusysis E. A. būtų perdavimo aktą pasirašęs, nelogiška, jog būtų nepasilikęs antro tokio dokumento egzemplioriaus. Teismas vadovavosi nukentėjusiojo E. A. parodymais, kad jis to perdavimo akto nepasirašė, nors nuosprendyje ir pripažino, jog E. A. parodymai ne visada yra patikimi. Teismas neišsamiai vertino E. A. parodymus, nesusiejo jų į logišką grandinę su kitais bylos įrodymais (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Dėl to teismo išvada, kad ekspertizės akto turinį patvirtina nukentėjusiojo parodymai, yra nepagrįsta.
2.17. Abu nuosprendžiai yra priimti remiantis šališkų liudytojų parodymais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P- 178/2012), kurie nepatikrinti kitomis baudžiamojo proceso priemonėmis, liudytojo S. D. parodymais, kuriam ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas BPK 212 straipsnio 2 dalies pagrindais, liudytojo V. V. parodymais (liudytojo melagingi parodymai dėl UAB „I.v.a.“ buhalterinės apskaitos dokumentų perdavimo, finansinių operacijų ir bendrovės „C. S. L.“ nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo aplinkybių). Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje iš esmės tik pakartojami pirmosios instancijos teismo nuosprendyje dėstomi liudytojų parodymai, kurie vertintini kritiškai, nes teismai nepašalino liudytojų parodymų esminių prieštaravimų. Taip pat teismai šališkai vertino nukentėjusiojo E. A. pateiktus dokumentus (ekspertizės aktą, elektroninio pašto duomenis), jo ir liudytojų (S. D., V. G., I. P., V. V., V. S., G. P., A. P., T. P. V.) parodymus. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į nuteistojo apeliacinio skundo argumentų visumą (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3 dalis), šie pažeidimai pripažintini esminiais, nes dėl jų apeliacinės instancijos teismo priimto nuosprendžio negalima laikyti teisėtu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-69/2011, 2K-67/2018, 2K-135/2015, 2K-319-976/2015).
3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Vida Ramanauskienė atsiliepimu į nuteistojo R. S. gynėjo advokato Lino Žalnieriūno kasacinį skundą prašo jį atmesti. Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:
3.1. Byloje nėra duomenų, leidžiančių teigti, kad Lietuvos apeliacinis teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir iš esmės pažeidė Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas. Šis teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, nuosprendžio 18–41 lapuose išsamiai ir argumentuotai pasisakė dėl visų apeliacinio skundo argumentų, išanalizavo byloje surinktus ir teisminio nagrinėjimo metu ištirtus įrodymus, pasisakė dėl skunde nurodytų esminių BPK pažeidimų ir kasatoriaus veiksmų kvalifikavimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, 216 straipsnio 1 dalį bei 203 straipsnio 2 dalį ir dėl bausmės. Atmesdamas apelianto argumentus dėl nepagrįsto BK 182 straipsnio 2 dalies inkriminavimo, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai apgaulės aspektą motyvavo tuo, kad nuteistojo teiginiai, jog jis niekada neslėpė savo tikrosios tapatybės nei nuo nukentėjusiųjų, nei nuo liudytojų, paneigiami nukentėjusiųjų E. A. ir V. G., liudytojų S. D., A. P., S. K., notaro T. P. V., V. S., V. S., O. Z., A. A., A. P., J. N., V. V. parodymais. Šie liudytojai, apklausiami teisme, parodė, kad jiems nuteistasis prisistatė ne savo, o R. (R.) S. arba Ringaudo (R.) S. vardais. Šie liudytojai parodymų atpažinti pagal asmens nuotrauką ir parodymų atpažinti metu atpažino nuteistąjį kaip asmenį, prisistatinėjusį jiems nurodytais vardais. Iš policijos bazės POLIS II gautų duomenų matyti, kad, atlikus fizinio asmens paieškas nacionaliniuose registruose ir Šengeno sistemoje, nustatyta, jog asmenys R. S., R. S., R. S., R. S. neegzistuoja.
3.2. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinio skundo argumentus dėl BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos inkriminavimo, pagrįstai nurodė, kad bylos įrodymais nustatyta, jog siekdamas organizuoti vadovavimą juridiniams asmenims – UAB „I.v.a.“, UAB „N.l.“, UAB „L.“, UAB „I. R. E.“, naudojamiems neteisėtai veiklai nuslėpti, veikdamas per jo nusikalstamų ketinimų nežinojusius S. D., V. S., G. P., A. P., R. S. panaudojo žinomai netikrus dokumentus: 2013 m. birželio 3 d. UAB „I.v.a.“ vienintelės akcininkės I. P. sprendimą Nr. D2013-6-2 dėl S. D. paskyrimo eiti direktoriaus pareigas; 2013 m. rugpjūčio 28 d. UAB „N.l.“ vienintelio akcininko O. Z. sprendimą Nr. D2013-08-1 dėl V. S. paskyrimo eiti direktoriaus pareigas; 2013 m. rugsėjo 23 d. UAB „L.“ vienintelio akcininko V. J. sprendimą Nr. D2013-08-1 dėl G. P. paskyrimo eiti direktoriaus pareigas; 2013 m. spalio 1 d. UAB „I. R. E.“ vienintelės akcininkės A. A. sprendimą Nr. 2013-10-01 dėl A. P. paskyrimo eiti direktoriaus pareigas; dokumentai buvo perduoti nusikalstamų nuteistojo ketinimų nežinojusiems minėtiems liudytojams, kurie dokumentus pateikė VĮ Registrų centrui ir šis įregistravo pakeistus duomenis apie minėtas bendroves.
3.3. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl apeliacinio skundo argumento dėl nepagrįsto apelianto nuteisimo pagal BK 203 straipsnio 2 dalį (penkios veikos), pagrįstai, įvertinęs aplinkybių visumą, sprendė, kad, siekdamas legalizuoti sukčiavimo būdu iš V. G. ir V. K. gautus pinigus, nuteistasis panaudojo savo paties realiai valdomas įmones UAB „I.v.a.“, UAB „N.l.“, UAB „E.R.“, UAB „L.“, UAB „I. R. E.“, bendrovę „C. S. L.“, joms vis mažesnėmis sumomis pervedė lėšas, o įmonėje likusi dalis pinigų būdavo išgryninama arba pervedama kitiems asmenims; galutiniu momentu sudarė nekilnojamojo turto įgijimo sandorį ir vėliau šį turtą perleido, sukurdamas iliuziją, kad turtas yra parduodamas su nuteistuoju nesusijusiai užsienio įmonei. Nuteistojo teiginiai, kad šiose bendrovėse jokių finansinių operacijų neatliko, o tebuvo jų komercinis atstovas, paneigti įrodymų visuma: nuteistasis nurodytas bendroves (išskyrus „C. S. L.“), tiek prisistatydamas savo vardu, tiek prisistatęs R. (R.) S., R. (R.) S., įgijo iš ankstesnių akcininkų, tačiau akcininkų pasikeitimo fakto VĮ Registrų centre neregistruodavo. Nuteistasis šioms bendrovėms surasdavo naujus vadovus, jiems pateikdavo tikrovės neatitinkančius akcininkų sprendimus dėl jų skyrimo įmonių direktoriais. Minėti asmenys tik vykdė nuteistojo nurodymus, nes patys neturėjo reikiamos kompetencijos eiti vadovaujamas pareigas. S. D., V. S., V. V., G. P., A. P. teigė, kad R. S. nurodymu jie atidarė bendrovėms sąskaitas bankuose ar sudarė sutartis dėl tų sąskaitų valdymo per elektroninę bankininkystę, tačiau minėtas priemones iš jų paimdavo nuteistasis. Jie taip pat parodė, kad joks darbas jų formaliai valdytose bendrovėse nevyko, nuteistasis jiems pranešdavo apie lėšų judėjimą iš vienos bendrovės sąskaitos į kitos bendrovės sąskaitą, tačiau kokių sandorių pagrindu jos buvo gaunamos arba perduodamos, negalėjo nurodyti. Aplinkybę, kad įmonių veikla vykdavo tik tol, kol jose būdavo likę pinigų, patvirtina šių įmonių banko sąskaitų išrašai. Šių aplinkybių visuma patvirtino teismų padarytą išvadą, kad R. S. bendroves naudojo neteisėtai veiklai nuslėpti, jo vaidmuo valdant bendroves buvo pagrindinis ir aktyvus. Byloje apklausti liudytojai nesuinteresuoti bylos baigtimi, neturi pagrindo apkalbėti R. S..
3.4. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinio skundo argumentus dėl nepagrįstai inkriminuotos BK 216 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, pagrįstai nurodė, kad iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, jog nuteistasis neabejotinai žinojo, kad į UAB „I.v.a.“ sąskaitą V. G. pervesti 650 000 Lt buvo gauti panaudojus apgaulę. Nuteistasis turėjo motyvą, tikslą bei priemones šiuos pinigus įteisinti per finansines operacijas, t. y. pervedant pinigus iš R. S. kontroliuojamos bendrovės UAB „I.v.a.“ sąskaitos į kitų jo kontroliuojamų bendrovių sąskaitas, o vėliau dalis šių pinigų panaudota butui Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), įsigyti. Nors apeliantas teigė, kad prie šių įmonių sąskaitų jungėsi tik įgaliojimus tai daryti turėję asmenys, tačiau iš byloje esančių IP adresų ataskaitų matyti, jog prie šių įmonių bei UAB „T. G.“ sąskaitų bent kartą buvo prisijungta iš to paties IP adreso Nr. 89.116.236.198, o tai suponuoja išvadą, jog šias sąskaitas valdė tas pats asmuo. Nurodytų įmonių direktorių pareigas ėję liudytojai patvirtino, jog prisijungimo prie elektroninės bankininkystės duomenis turėjo tik nuteistasis.
3.5. Bylos medžiaga patvirtina teismo išvadą, kad būtent nuteistasis organizavo sandorį, pagal kurį UAB „I. R. E.“, atstovaujama apie nuteistojo nusikalstamą sumanymą nežinojusio A. P., iš J. N. ir M. N. įgijo butą Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini). Vėliau būtent nuteistasis organizavo šio turto pardavimą jo kontroliuojamai Anglijos bendrovei „C. S. L.“. Liudytojas V. V. teisme parodė, kad R. S. iniciatyva jis buvo įdarbintas UAB „T. G.“ direktoriumi ir nieko nežinojo apie įmonę „C. S. L.“, su jos atstovais susitikęs nebuvo, o įgaliojimą sandorio sudarymo metu atstovauti šiai įmonei jam atsiuntė nuteistasis. Be to, V. V. ir A. P. parodė, kad pinigai pagal minėto buto pirkimo–pardavimo sutartį nebuvo sumokėti. Tai patvirtina, kad buto pirkimo–pardavimo sandoris buvo fiktyvus, sudarytas nuteistajam siekiant šiuo sandoriu legalizuoti iš nusikalstamu būdu gautų pinigų įgytą turtą. Nuteistasis suvokė šių savo veiksmų pobūdį ir sąmoningai siekė taip veikti, t. y. įteisinti nusikalstamu būdu gautas lėšas atlikdamas finansines operacijas ir sudarydamas sandorius. Be to, priešingai nei teigė nuteistasis, bylos medžiagoje nėra duomenų, kad jis buvo sudaręs komercinio atstovavimo sutartis su minėtomis įmonėmis. Aplinkybė, kad pas S. D. buvo likę UAB „I.v.a.“ buhalterinės apskaitos dokumentai, neduoda pagrindo daryti išvadą, kad tarp jų buvo nuteistojo minimos komercinio atstovimo sutartys. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai patikrino pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą, atliko įrodymų tyrimą, dar kartą įvertino įrodymus, nuosprendyje išdėstė motyvus, pagrindžiančius teismo sprendimą.
4. Nukentėjusiųjų V. G. ir V. K. atstovas advokatas Mantas Valiukas atsiliepimu į nuteistojo R. S. gynėjo advokato Lino Žalnieriūno kasacinį skundą prašo jį atmesti, taip pat prašo pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 1 d. nuosprendžio motyvuojamąją dalį iš jos pašalinant 27.7 punkte padarytą išvadą: „Tokiu būdu iš dalies patys nukentėjusieji V. G. ir V. K. sudarė prielaidas R. S. galutinai įgyvendinti savo nusikalstamą sumanymą neteisėtai UAB „I.v.a.“ naudai įgyti nukentėjusiajam E. A. priklausantį nekilnojamąjį turtą, o vėliau jį apsunkinti sutartine hipoteka.“ Nukentėjusiųjų atstovas atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:
4.1. Kasatoriaus argumentai, išdėstyti kasacinio skundo 23 punkte, iš dalies yra teisingi, nes apeliacinės instancijos teismas selektyviai įvertino nukentėjusiųjų V. G. ir V. K. veiksmus, tačiau išvis nevertino nukentėjusiojo E. A. indėlio ir netaikė nukentėjusiojo apdairaus, atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijaus. Minėta kasacinio skundo dalis grindžiama Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 1 d. nuosprendžio išvadomis, įtvirtintomis 27.7 punkte, kurios yra nepagrįstos bylos medžiaga, taip iš esmės pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Nuosprendžio 27.7 punkte padaryta nepagrįsta ir neteisėta išvada grindžiama ne pačių nukentėjusiųjų V. G. ir V. K. atliktais veiksmais, o vertinant nukentėjusiųjų atstovo advokato A. F. veiksmus. Nors A. F. nebuvo apklaustas nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme, tai nesutrukdė teismui jo veiksmus vertinti nepalankiai ir tapatinti su nukentėjusiaisiais V. G. ir V. K..
4.2. Teismas nepasisakė, kokia dalimi prielaidas nusikaltimui sudarė savo nerūpestingais ir neatsargiais veiksmais sudarant pirkimo–pardavimo sandorį (dėl kurių nuteistasis įregistravo viešo registro duomenų pakeitimus ir jais pasinaudodamas užvaldė nukentėjusiųjų V. G. ir V. K. paskolintus pinigus) nukentėjusysis E. A. ar jo atstovas advokatas A. M., neįvertino ir notarų T. P. V. bei L. Š. veiksmų tvirtinant notarinius sandorius. Apeliacinės instancijos teismo pasirinktas išimtinai nukentėjusiųjų V. G. ir V. K. veiksmų, kuriuos faktiškai atliko jų atstovas, vertinimas, kaip prielaidų „iš dalies“ sudarymas nuteistajam įgyvendinti savo nusikalstamą sumanymą, yra šališkas, perteklinis ir neturintis jokios reikšmės rezoliucinėje dalyje padarytoms išvadoms.
4.3. Iš bylos įrodymų matyti, kad nukentėjusysis E. A. derybas dėl pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo notaro T. P. V. kontoroje pradėjo 2013 m. birželio mėn. Notarų kontoroje E. A. padėjo nekilnojamojo turto pardavimo agentai E. P. bei S. K. ir advokatas A. M., kurių veiksmai neįvertinti. Nepaisant profesionalių nukentėjusiojo E. A. atstovų pagalbos, jis sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, kurios sąlygos nesuderinamos su rūpestingumo ir atidumo standartais: nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta be avansinio mokėjimo; sudarant šią sutartį E. A. žinojo, kad pirkėja UAB „I.v.a.“ neturi lėšų perkamam turtui apmokėti, bet vis tiek sutiko tokią sutartį sudaryti; pagal 2013 m. rugpjūčio 7 d. pirkimo–pardavimo sutarties 4.1 punktą pirkėjas privalėjo sumokėti 7 000 000 Lt pardavėjui E. A. per dvi savaites nuo šios sutarties sudarymo, bet ne vėliau kaip iki 2013 m. rugpjūčio 29 d. Pardavėjas E. A., nesulaukęs atsiskaitymo pagal sutarties sąlygas, 2013 m. rugpjūčio 29 d. sutiko pasirašyti sutarties pakeitimą, kurio 5.2.1 punkte nustatė dar ir naują sąlygą, jog perdavimo–priėmimo aktui nebus taikoma notarinė forma; derybas dėl nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties E. A. vedė su R. S., kuris neturėjo jokių sąsajų su pirkėja – UAB „I.v.a.“; E. A. nekilo įtarimų, kad derybose nedalyvauja UAB „I.v.a.“ vienintelė akcininkė ir savininkė I. P., nebandė su ja susisiekti ir išsiaiškinti detalių dėl sutarties sudarymo ir vėluojančio atsiskaitymo. Nukentėjusysis E. A. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, o vėliau jos pakeitimą, kurie neatitinka minimalių rūpestingumo ir atidumo standartų. Dėl tokio nukentėjusiojo pasirinkto civilinių teisių ir pareigų įgyvendinimo būdo ir buvo sudarytos prielaidos padaryti nusikalstamą veiką, dėl kurios vėliau nukentėjusieji V. G. ir V. K. prarado pinigus. Tai įrodo, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, neišsamiai ir šališkai nagrinėjo bylos aplinkybes, susijusias su nukentėjusiaisiais V. G. bei V. K., ir padarė nepagrįstą išvadą, jog būtent šie nukentėjusieji savo veiksmais iš dalies sudarė prielaidas R. S. galutinai įgyvendinti savo nusikalstamą sumanymą. Nurodyta apeliacinės instancijos teismo išvada turėjo neigiamų pasekmių nukentėjusiems V. G. ir V. K. civilinėje byloje pagal nukentėjusiojo E. A. ieškinį. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovų E. A. ir J. A. ieškinį atsakovams UAB „I.v.a.“, V. G., V. K. dėl pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia dalyje ir sutartinės hipotekos pripažinimo negaliojančia (tretieji asmenys: Vilniaus rajono 3-iojo notaro biuro notaras T. P. V., Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro notarė L. Š., VĮ Registrų centras), 2018 m. gegužės 16 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2373-560/2018 ieškovų ieškinį tenkino visiškai. Minėtas teismo sprendimas civilinėje byloje yra apskųstas Lietuvos apeliaciniam teismui. Vilniaus apygardos teismas savo sprendime nurodė, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 1 d. nuosprendžiu nustatyta, jog derinant 2013 m. rugpjūčio 7 d. pirkimo–pardavimo sutarties pakeitimo sąlygas į jų aptarimą buvo įtrauktas ir aktyviai dalyvavo atsakovų V. G. ir V. K. atstovas advokatas A. F., kuris nuteistajam R. S. pasiūlė hipotekos galimybę nesudarant notarinio perdavimo–priėmimo akto. Šiame nuosprendyje nepagrįstai ir neteisėtai konstatuotų faktų pagrindu civilinėje byloje priimant sprendimą buvo padaryta išvada dėl nukentėjusiųjų V. G. ir V. K., kaip hipotekos kreditorių, nesąžiningumo.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Nuteistojo R. S. gynėjo advokato Lino Žalnieriūno kasacinis skundas atmestinas.
Dėl kasacinio skundo turinio ir kasacinės instancijos teismo įgaliojimų
6. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), o nagrinėdamas kasacinį skundą, kuris grindžiamas įrodinėjimo procese, kasatoriaus manymu, padarytais pažeidimais, tikrina tai, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Kasacinės instancijos teismas pagal BPK 369, 376 straipsniuose nustatytas bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014, 2K-7-173/2014). Atlikti įrodymų tyrimą, įvertinti įrodymus ir jų pagrindu padaryti išvadas yra pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų funkcija. Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-402/2010, 2K-385-942/2017).
7. Atsižvelgiant į tai, kasacinio skundo teiginiai, kuriais nesutinkama su teismų nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, ginčijamas byloje esančių įrodymų vertinimas, teigiant, kad teismai nuosprendžius priėmė remdamiesi tik šališkų liudytojų S. D. (kuriam ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas BPK 212 straipsnio 2 punkto pagrindu), V. G., I. P., V. V., V. S., G. P., A. P., T. P. V. parodymais, kurie yra nepatikimi, atmetė nuteistojo parodymus, kad jis nedavė S. D. jokių nurodymų dėl UAB „I.v.a.“ valdymo ir kt., nesant byloje jo nurodytas aplinkybes paneigiančių objektyvių duomenų, nepagrįstai nustatė, kad R. S. buvo perduoti elektroninės bankininkystės duomenys, kuriais pasinaudodamas jis atliko finansines operacijas, tarp jų ir banko pavedimus į byloje nurodytų įmonių sąskaitas ir pan., kuriais siekiama pakartotinio įrodymų vertinimo, to pagrindu – kitokių palankių nuteistajam teismo išvadų darymo, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Teisėjų kolegija tokius kasacinio skundo teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje numatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais, todėl, vadovaujantis BPK 367 straipsnio 3 dalies nuostatomis, kasacine tvarka nevertintinas.
8. Nenagrinėtinas ir kasatoriaus teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į nagrinėjant bylą atsiradusią aplinkybę, jog nuteistajam R. S., atlikus 1/2 Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 15 d. nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės dalį, Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 9 d. nutartimi buvo pritaikytas lygtinis paleidimas iš pataisos įstaigos. Klausimai, susiję su nuteistojo lygtiniu paleidimu, byloje išspręsti vadovaujantis BPK 361, 362, 364 straipsniuose nustatytais pagrindais ir tvarka.
9. Šiame kontekste pažymėtina, kad nukentėjusiųjų V. G. ir V. K. atstovo advokato M. Valiuko atsiliepime į nuteistojo R. S. gynėjo advokato L. Žalnieriūno kasacinį skundą, prašant pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 1 d. nuosprendžio motyvuojamąją dalį, iš esmės yra ginčijamos apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės. Taigi šie atsiliepimo argumentai paliekami nenagrinėti.
10. BPK 367 straipsnio 3 dalis numato, jog kasacine tvarka neskundžiami ir nenagrinėjami apeliacine tvarka neskųsti ir nenagrinėti nuosprendžiai ar nutartys. Kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Todėl nenagrinėtinas kasatoriaus teiginys dėl netinkamo BK 63 straipsnio 9 dalies nuostatų taikymo subendrinant dviem nuosprendžiais paskirtas bausmes, nes šis klausimas nebuvo keliamas nuteistojo apeliaciniame skunde ir nagrinėjamas apeliacinės instancijos teismo.
Dėl BK 182 straipsnio 2 dalies taikymo
11. Kasatorius, nesutikdamas su R. S. nuteisimu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dvi nusikalstamos veikos), nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai jo veiksmuose nustatė apgaulę, nesivadovavo apdairaus ir rūpestingo elgesio kriterijumi, nes nukentėjusieji nebuvo pakankamai apdairūs bei rūpestingi ir neįvertino sudaromų sandorių (turto pirkimo–pardavimo sutarties, pinigų paskolos sutarties) finansinės rizikos, o tokiais atvejais nuosavybės praradimas ginamas civilinio proceso tvarka. Šie argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
12. BK 182 straipsnio 2 dalyje yra numatyta baudžiamoji atsakomybė už didelės vertės svetimo turto arba turtinės teisės įgijimą, turtinės prievolės išvengimą arba jos panaikinimą savo ar kitų asmenų naudai apgaule. Sukčiaujant apgaulė panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją arba asmenį, kurio žinioje yra turtas, arba asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusio asmens turto (pvz., teismą, antstolį, notarą), o pastarasis, suklaidintas apgaulės, savanoriškai pats perleidžia turtą ar turtinę teisę kaltininkui manydamas, kad šis turi teisę jį gauti, arba panaikina jo turtinę prievolę, arba priima sprendimą dėl nukentėjusiojo turto, turtinės teisės perleidimo kaltininkui ar kaltininko turtinės prievolės panaikinimo. Apgaulė reiškiasi pirmiau įvardytų asmenų suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, pranešant neteisingus duomenis, pakeičiant daiktų savybes ir pan. arba nutylint esmines jų apsisprendimui dėl turto, turtinės teisės perleidimo ar turtinės prievolės panaikinimo aplinkybes, turint teisinę pareigą apie jas pranešti (pvz., nekilnojamojo turto pardavėjas nutyli, kad parduodamas turtas yra areštuotas arba priklauso kitiems asmenims). Asmuo gali būti suklaidinamas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto, turtinės teisės perleidimu kaltininkui arba jo turtinės prievolės panaikinimu (dėl turto vertės, jo savybių, kaltininko asmenybės, jo įgaliojimų ar ketinimų ir pan.), tačiau kaltininko panaudota apgaulė turi būti esminė, t. y. turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui atlikti minėtus veiksmus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-108-788/2018).
13. Baudžiamajai atsakomybei reikia tokios apgaulės, kuri esmingai apsunkintų pažeistos teisės atkūrimą civilinio proceso tvarka. Pateikdamas suklastotus dokumentus (pvz., sutartį, kuri nebuvo sudaryta) arba į tikrus dokumentus įrašydamas netikrus duomenis (pateikdamas netikrus duomenis apie save, gyvenamąją ar darbo vietą arba kitokius duomenis, apsunkinančius jo identifikavimą, arba duomenis apie turto priklausomybę, suklastodamas parašą), kaltininkas ne tik suklaidina turto savininką ar valdytoją dėl savo ketinimų ar teisių į turtą, bet ir apsunkina pažeistos teisės atkūrimą civilinio proceso tvarka be kriminalinės justicijos įsikišimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-329/2011, 2K-514/2014, 2K-32/2015).
14. Teismų praktikoje aiškinant, kada kaltininko veika atitinka nusikalstamo sukčiavimo požymius, o kada tarp asmenų susiklosto civiliniai teisiniai santykiai, pažymėta, jog, be kita ko, apgaulė įtraukiant asmenį į sandorį ir tyčios nevykdyti prievolės turėjimas sandorio sudarymo metu gali būti baudžiamosios atsakomybės taikymo kriterijai. Be to, tokiais atvejais svarbus kriterijus, padedantis atskirti sukčiavimą nuo civilinės teisės pažeidimo, yra nukentėjusiojo apdairaus, atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijus, susijęs su nukentėjusio asmens savybėmis ir veiksmais. Vadovaujantis šiuo kriterijumi, naudojama apgaulė turi įveikti bent minimalų protingo civilinių teisinių santykių dalyvio elgesio lygį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-507/2012, 2K-7-255/2012, 2K-161/2013, 2K-410/2014, 2K-152/2015, 2K-429-788/2016, 2K-31-788/2017, 2K-7-136-489/2017).
15. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, pakartotinai įvertinęs teisiamajame posėdyje ištirtus ir naujai gautus įrodymus, pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl R. S. nusikalstamų veiksmų apgaule UAB „I.v.a.“ naudai užvaldant nukentėjusiųjų E. A. ir J. A. didelės vertės turtą. R. S. panaudota apgaulė reiškėsi tuo, kad nukentėjusiajam E. A. (atstovavusiam ir sutuoktinei J. A.) ir asmeniui, turinčiam teisę priimti teisinę reikšmę turintį sprendimą dėl nukentėjusiojo turto, – notarui T. P. V. – pateikė (perduodamas S. D., nežinančiam apie jo nusikalstamą sumanymą) žinomai netikrus dokumentus: 2013 m. birželio 3 d. UAB „I.v.a.“ vienintelės akcininkės I. P. sprendimą dėl S. D. paskyrimo eiti direktoriaus pareigas, 2013 m. birželio 3 d. UAB „I.v.a.“ vienintelės akcininkės I. P. sprendimą dėl nekilnojamojo turto Vilniuje, (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo, 2013 m. rugpjūčio 2 d. UAB „I.v.a.“ vienintelės akcininkės I. P. sprendimą dėl pasirašymo šios sutarties. Šiuose dokumentuose įtvirtinta informacija apie tai, kad UAB „I.v.a.“ vienintelė akcininkė yra I. P. ir kad būtent ji priėmė minėtus sprendimus, buvo melaginga, kadangi I. P. šios bendrovės akcijas dar 2013 m. balandžio 16 d. buvo pardavusi nuteistajam R. S., tačiau šis įstatymo nustatyta tvarka bendrovės akcininko pasikeitimo neužregistravo. Byloje nėra duomenų, kad R. S. būtų perleidęs bendrovės akcijas kitiems asmenims. Taigi ne I. P., bet R. S. buvo faktinis UAB „I.v.a.“ vienintelis akcininkas. Žinomai netikrų dokumentų pagrindu 2013 m. rugpjūčio 7 d. tarp E. A. (atstovaujančio ir J. A.) ir UAB „I.v.a.“, atstovaujamo S. D., nežinančio apie nusikalstamą R. S. sumanymą, buvo pasirašyta nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią UAB „I.v.a.“, atstovaujama S. D., už 7 000 000 Lt (t. y. 2 027 340,13 Eur) nupirko nekilnojamąjį turtą (negyvenamąsias patalpas, butą), esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini).
16. Nustatyta, kad R. S., žinodamas, jog pagal 2013 m. rugpjūčio 7 d. pirkimo–pardavimo sutartį UAB „I.v.a.“ neturi realių galimybių atsiskaityti iki 2013 m. rugpjūčio 29 d., siekė, kad sutartis būtų pakeista, nustatant vėlesnį atsiskaitymo terminą, taip pat dalinį apmokėjimą su galimybe įkeisti dalį perkamų patalpų, nereikalaujant, kad nekilnojamojo turto perdavimo–priėmimo aktas būtų patvirtintas notariškai. Tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, po to, kai buvo pasirašytas 2013 m. rugpjūčio 29 d. susitarimas pakeisti 2013 m. rugpjūčio 7 d. sutartį, R. S. panaudojo žinomai netikrą dokumentą – 2013 m. rugpjūčio 30 d. perdavimo–priėmimo aktą, kuriuo buvo įtvirtinta melaginga informacija apie tai, kad E. A. perdavė, o S. D. atstovaujama UAB „I.v.a.“ priėmė dalį perkamų patalpų Vilniuje, (duomenys neskelbtini), šį netikrą dokumentą perdavė S. D., o pastarasis R. S. nurodymu jį pateikė VĮ Registrų centrui ir įregistravo UAB „I.v.a.“ nuosavybės teises į 2 080 000 Lt (t. y. 602 409,64 Eur) vertės nekilnojamąjį turtą, nors už šį turtą nebuvo tinkamai ir galutinai atsiskaityta.
17. Teismas nustatė ir tai, kad R. S. apgaulė reiškėsi ne vien tik žinomai netikrų dokumentų panaudojimu, bet ir tuo, kad jis nukentėjusiajam E. A. ir notarui T. P. V. prisistatė kitu vardu ir pavarde. Be to, R. S. teigė atstovaujantis užsienio įmonei, finansuosiančiai nekilnojamojo turto pirkimo sandorį, kai pirkėjas buvo jo faktiškai įsigyta UAB „I.v.a.“, kuri, kaip bylos įrodymais nustatyta, realiai jokios veiklos nevykdė ir neturėjo tam lėšų (t. y. 7 000 000 Lt), reikalingų atsiskaityti pagal 2013 m. rugpjūčio 7 d. pirkimo–pardavimo sutartį. Teismai nenustatė, kad R. S., kaip jis tvirtino, būtų veikęs pagal komercinio atstovavimo sutartį, atstovaudamas UAB „I.v.a.“ ar užsienio bendrovei. Teismas motyvuotai paneigė ir nuteistojo parodymus dėl galimybės finansuoti minėto nekilnojamojo turto įsigijimą pagal 2013 m. gegužės 6 d. paskolos sutartį, sudarytą tarp paskolos davėjos Anglijos bendrovės „E.L.“ ir paskolos gavėjos UAB „I.v.a.“, atstovaujamos J. V., gautomis lėšomis. Teismai, įvertinę pagal teisinės pagalbos prašymą gautus duomenis, liudytojo J. V. parodymus, nustatė, kad „E.L.“ yra priedangos įmonė, kurios duomenimis R. S. pasinaudojo, siekdamas įtikinti liudytoją S. D., nukentėjusįjį E. A., jog UAB „I.v.a.“ yra pajėgi vykdyti pagal pirkimo–pardavimo sutartį prisiimtus įsipareigojimus.
18. Tolesni jau po sutarties sudarymo R. S. veiksmai tik patvirtina, kad jis veikė sukčiaudamas. R. S. nukentėjusiajam E. A. pateikė mokėjimo pavedimus, kuriuose buvo įtvirtinta informacija, jog už minėtą nekilnojamąjį turtą buvo sumokėta tarptautiniais pavedimais iš „E. L.“ „NatWest“ banko ir „ABN AMRO Bank NV“ sąskaitos į sąskaitas, esančias UBS AG banke (Šveicarija), kaip priklausančias E. A., ar pavedimais, kuriuose neteisingai nurodytas nukentėjusiojo sąskaitos, esančios AB SEB banke Lietuvoje, numeris. Tačiau tiek pagal 2013 m. rugpjūčio 7 d. pirkimo–pardavimo sutarties bei ją pakeitusio 2013 m. rugpjūčio 29 d. susitarimo turinį, tiek pagal kitus bylos įrodymus – iš Jungtinės Karalystės teisėsaugos institucijų gautą informaciją, nukentėjusiojo E. A. parodymus – teismai nustatė, kad visi mokėjimai pagal šį pirkimo–pardavimo sandorį turėjo būti pervedami į E. A. sąskaitą Lietuvos Respublikoje AB SEB banke. Tai nebuvo padaryta nei sutartyje nurodytu terminu, nei vėliau.
19. Taigi apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad R. S. panaudota apgaulė – tikrovės neatitinkančių duomenų apie UAB „I.v.a.“ veiklą, finansinę būklę ir finansinių išteklių šaltinius pateikimas – buvo esminė nukentėjusiojo E. A. apsisprendimui sudaryti minėtą sandorį, o vėliau – ir 2013 m. rugpjūčio 29 d. susitarimą pakeisti 2013 m. rugpjūčio 7 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį.
20. Sukčiavimas padaromas tik esant tiesioginei tyčiai, t. y. kai kaltininkas suvokia, kad apgaule esmingai suklaidinęs turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas, arba asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusio asmens turto, neteisėtai ir neatlygintinai savo ar kitų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia ar panaikina turtinę prievolę, numato, kad dėl jo veiksmų nukentėjusysis patirs turtinę žalą, ir to nori bei siekia.
21. Apeliacinės instancijos teismas, iš esmės pritardamas pirmosios instancijos teismo išvadoms, pažymėjo, kad R. S. tyčia apgaule UAB „I.v.a.“ naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą buvo susiformavusi iš anksto, jis, žinodamas, kad pats yra įgijęs UAB „I.v.a.“ akcijas, o I. P. nebėra šios įmonės akcininkė, perdavė S. D. minėtus žinomai netikrus dokumentus ir jam nurodė šiuos dokumentus pateikti nukentėjusiajam ir notarui T. P. V., siekdamas sudaryti sąlygas neteisėtam nukentėjusiųjų turto užvaldymui.
22. Teismų įvertintu įrodymų visetu nustatyta ir R. S. kaltė apgaule įgijus didelės vertės nukentėjusiesiems V. G. ir V. K. priklausantį turtą – 130 000 Lt (t. y. 37 650,60 Eur) lėšas ir teisę į 650 000 Lt (t. y. 188 253,01 Eur) lėšas. R. S. nurodžius S. D., nežinančiam apie jo nusikalstamą sumanymą, notarų biure pasirašyti 2013 m. rugsėjo 3 d. paskolos sutartį, pagal kurią V. G. ir V. K. (už kurį pagal įgaliojimą veikė V. G.) lygiomis dalimis po 390 000 Lt (t. y. po 112 951,81 Eur) kiekvienas suteikė UAB „I.v.a.“ 780 000 Lt (t. y. 225 903,61 Eur) paskolą, iš kurių 130 000 Lt (t. y. 37 650,60 Eur) R. S. buvo perduoti grynaisiais, o 650 000 Lt (t. y. 188 253,01 Eur) 2013 m. rugsėjo 6 d. banko pavedimu pervesti į UAB „I.v.a.“ banko sąskaitą. Teismas nustatė, jog R. S. apgaulė reiškėsi tuo, kad įsipareigojimų pagal paskolos sutartį įvykdymas buvo užtikrintas 2013 m. rugsėjo 5 d. hipotekos sutartimi įkeičiant apgaulės būdu UAB „I.v.a.“ naudai užvaldytą E. A. priklausantį nekilnojamąjį 2 080 000 Lt (t. y. 602 409,64 Eur) vertės turtą. Be kita ko, apeliacinės instancijos teismas apgaulės požymį grindė ir tuo, kad nuteistasis slėpė savo tapatybę prisistatydamas R. (R.) S. arba R. (R.) S. vardais, o pagal policijos bazės POLIS II gautus duomenis tokie asmenys neegzistuoja.
23. Teismas konstatavo, kad nukentėjusiųjų elgesys atitinka apdairaus, atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijų, kadangi paskolos gavėjos – bendrovės UAB „I.v.a.“ nuosavybės teisė į patalpas buvo registruota viešajame registre, sandoris buvo užtikrintas pas notarę sudaroma hipotekos sutartimi, įkeisto turto vertė viršijo paskolos sumą, tačiau nukentėjusiesiems nebuvo žinoma esminė aplinkybė, dėl kurios jie nebūtų sudarę paskolos ir hipotekos sandorių, t. y. kad nuosavybės teisės įregistruotos apgaulės būdu.
24. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad nusikalstamą nuteistojo sumanymą neteisėtai užvaldyti nukentėjusiesiems priklausantį turtą taip pat patvirtina ir vėlesni jo veiksmai, atlikti su pagal 2013 m. rugsėjo 3 d. paskolos sutartį iš V. G. ir V. K. banko pavedimu į UAB „I.v.a.“ banko sąskaitą gautais 650 000 Lt, kurie iš UAB „I.v.a.“ buvo pervesti R. S. faktiškai valdomoms bendrovėms „N.l.“, „E.R.“, „L.“, „I. R. E.“, o UAB „I. R. E.“ vardu, naudojant nusikalstamu būdu gautas lėšas, įgytas nekilnojamasis turtas – butas su rūsiu Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini). Šios aplinkybės patvirtina išvadą, kad nuteistasis, atlikdamas tokio pobūdžio veiksmus, siekė įteisinti neteisėtai gautą turtą bei apsunkinti galimybę nukentėjusiesiems savo pažeistas teises apginti civilinio proceso tvarka.
25. Kasatoriaus teiginiai, kad teismai netinkamai išsprendė klausimą dėl baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atribojimo, nepagrįsti. Skundžiamuose teismų sprendimuose tinkamai konstatuota, kad nukentėjusiųjų suklaidinimas pateikiant žinomai netikrus dokumentus bei tikrovės neatitinkančią informaciją (apgaulė) turėjo lemiamą įtaką jų apsisprendimui perduoti turtą, t. y. sudaryti nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo ir paskolos sutartis. Apgaulės panaudojimas siekiant įgyti svetimą turtą (ar turtinę teisę) yra neabejotinai įrodytas teisiamajame posėdyje išsamiai ištirtais ir įvertintais įrodymais (nukentėjusiųjų, liudytojų parodymais, rašytiniais bylos įrodymais). Civiliniai teisiniai santykiai yra teisėti, kai šalių veiksmai sandorių sudarymo metu bei iš sandorių atsiradusių prievolių vykdymas rodo tikruosius jų ketinimus, kai siekiama iš civilinio sandorio išplaukiančių pasekmių, o ne nusikalstamų tikslų. Būtent apgaulė įtraukiant asmenį į sandorį ir jau šio sandorio metu turint tyčią nevykdyti prievolės yra baudžiamosios atsakomybės taikymo kriterijus. Nagrinėjamoje byloje teismai, įvertinę visas reikšmingas aplinkybes, pagrįstai pripažino, kad R. S. veiksmai peržengė civilinių santykių ribas ir dėl to jam taikytina baudžiamoji atsakomybė.
26. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad R. S. pagrįstai pripažintas kaltu padaręs BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikalstamas veikas.
Dėl BK 203 straipsnio 2 dalies ir 216 straipsnio 1 dalies taikymo
27. Kasaciniame skunde teigiama, kad R. S. nepagrįstai yra nuteistas pagal BK 203 straipsnio 2 dalį (penkios nusikalstamos veikos).
28. Pagal BK 203 straipsnio 2 dalį R. S. nuteistas už tai, kad įvairiu laiku įgytus juridinius asmenis – uždarąsias akcines bendroves (UAB „I.v.a.“, UAB „N.l.“, UAB „E.R.“, UAB „L.“, UAB „I. R. E.“, „C. S. L.“) naudojo neteisėtai veiklai nuslėpti.
29. Pagal BK 203 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas įsteigė ar vadovavo juridiniam asmeniui, naudojamam neteisėtai veiklai nuslėpti. BK 203 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikaltimas objektyviai pasireiškia dviejų alternatyvių veikų padarymu: 1) juridinio asmens, naudojamo neteisėtai veiklai nuslėpti, įsteigimu ar 2) vadovavimu tokiam juridiniam asmeniui. Kvalifikuojant šią nusikalstamą veiką svarbu nustatyti tai, ar įsteigtas juridinis asmuo ar juridinis asmuo, kuriam vadovaujama, yra (bus) naudojami neteisėtai veiklai nuslėpti. Būtent po tokio juridinio asmens priedanga vykdoma arba ketinama vykdyti ir įvairias nusikalstamas veikas. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad juridinis asmuo gali būti naudojamas ir nusikalstamoms veikoms, susijusioms su sukčiavimu, nuslėpti. Dažniausiai toks juridinis asmuo pats nevykdo realios komercinės, ūkinės ar finansinės veiklos. Tačiau galimos ir tokios teisinės situacijos, kai neteisėtai veiklai nuslėpti yra naudojamas ir toks juridinis asmuo, kuris užsiima tam tikra teisėta komercine, ūkine, finansine veikla.
30. Pagal BK 203 straipsnio 2 dalį atsako arba asmuo, įsteigęs juridinį asmenį, kurį siekiama panaudoti neteisėtai veiklai nuslėpti, arba asmuo, vadovaujantis tokiam juridiniam asmeniui. Tokio juridinio asmens steigėjas ir vadovas gali būti ir tie patys, ir skirtingi asmenys. Vadovaujamų pareigų juridiniame asmenyje nustatymas priklauso nuo juridinio asmens valdymo struktūros, valdymo organų kompetencijos, valdymo ypatumų ir pan. Tokios pareigos gali būti konstatuojamos ne tik pagal asmens teisinį statusą juridiniame asmenyje (de jure), bet ir pagal jo faktiškai atliekamas funkcijas (de facto). Pažymėtina, kad galimos tokios teisinės situacijos, kai pagal juridinio asmens steigimo dokumentus juridinio asmens vadovas yra vienas asmuo, nors tokiam juridiniam asmeniui faktiškai vadovauja kitas asmuo. Tada pagal BK 203 straipsnio 2 dalį atsakys faktinis juridinio asmens vadovas, o formalus vadovas gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už bendrininkavimą darant BK 203 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką (pvz., kaip padėjėjas). Šis nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia. Kaltininkas turi suvokti, kad jis įsteigia ar vadovauja juridiniam asmeniui, naudojamam neteisėtai veiklai nuslėpti, ir nori tai daryti. Sprendžiant dėl juridinio asmens vadovo baudžiamosios atsakomybės esminę reikšmę turi tai, ar jam vadovaujant juridiniam asmeniui šis juridinis asmuo buvo naudojamas neteisėtai veiklai nuslėpti ir juridinio asmens vadovas tai suvokė.
31. Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė: 1) juridiniai asmenys – UAB „I.v.a.“, UAB „N.l.“, UAB „E.R.“, UAB „L.“, UAB „I. R. E.“, „C. S. L.“ jokios realios veiklos nevykdė; 2) šių bendrovių veikla vykdavo tik tol, kol jose būdavo likę pinigų ir tai trukdavo itin trumpai – vos kelis mėnesius; 3) bendrovės nuteistojo buvo panaudotos kaip priedanga, reikalinga nusikalstamu būdu iš nukentėjusiųjų įgytoms lėšoms paslėpti ir įteisinti; 4) R. S. pirmiau nurodytas bendroves, išskyrus „C. S. L.“, tiek prisistatydamas savo vardu, tiek prisistatęs kitais vardais, įgijo iš ankstesnių akcininkų, tačiau akcininkų pasikeitimo faktas VĮ Registrų centre nebūdavo registruojamas; 5) nuteistasis šioms bendrovėms ieškojo ir surado naujus vadovus, jiems pateikdavo tikrovės neatitinkančius akcininkų sprendimus dėl jų skyrimo įmonių direktoriais; 6) nauji bendrovių vadovai realiai tik vykdė nuteistojo nurodymus, nes patys neturėjo reikiamos kompetencijos eiti vadovaujamas pareigas; R. S. nurodymu jie atidarė bendrovėms sąskaitas bankuose ar sudarė sutartis dėl tų sąskaitų valdymo per elektroninę bankininkystę, tačiau minėtas priemones iš jų paimdavo nuteistasis.
32. Taigi teismų nustatytų aplinkybių visuma patvirtina tai, kad, siekdamas legalizuoti sukčiavimo būdu gautus pinigus, nuteistasis panaudojo savo paties realiai valdomas įmones – UAB „I.v.a.“, UAB „N.l.“, UAB „E.R.“, UAB „L.“, UAB „I. R. E.“, „C. S. L.“. Tokia R. S. veika atitinka nusikalstamos veikos, numatytos BK 203 straipsnio 2 dalyje, požymius. Taigi darytina išvada, kad teismai, pripažindami R. S. kaltu dėl BK 203 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo (penkios nusikalstamos veikos), baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai.
33. Kasaciniame skunde taip pat nesutinkama su R. S. nuteisimu pagal BK 216 straipsnio 1 dalį (nusikalstamu būdu įgytų pinigų ar turto legalizavimas) ir teigiama, kad teismai bylos duomenimis nenustatė, ar nuteistasis, atlikdamas nuosprendyje nustatytus veiksmus, siekė legalizuoti nusikalstamu būdu įgytą turtą bei už jį gautus pinigus ir ar šis nelegaliai įgytas turtas buvo įtrauktas į įmonės buhalterinę apskaitą.
34. Pagal BK 216 straipsnio 1 dalį R. S. nuteistas už tai, kad, siekdamas nuslėpti ir įteisinti pinigus – 650 000 Lt (t. y. 188 253,01 Eur), žinodamas, kad jie įgyti nusikalstamu būdu, atliko su šiais pinigais finansines operacijas ir sudarė sandorius.
35. BK 216 straipsnio 1 dalyje (2004 m. sausio 29 d. straipsnio redakcija, galiojusi šios veikos padarymo metu) buvo numatyta, kad baudžiamas tas, kas siekdamas nuslėpti ar įteisinti savo paties ar kito asmens pinigus ar turtą, žinodamas, kad jie įgyti nusikalstamu būdu, atliko su tuo turtu ar pinigais, ar jų dalimi susijusias finansines operacijas, sudarė sandorius ar naudojo juos ūkinėje, komercinėje veikloje, ar melagingai nurodė, kad tai gauta iš teisėtos veiklos. BK 216 straipsnio 1 dalyje (2004 m. sausio 29 d. redakcija) numatyta nusikalstama veika objektyviai pasireiškė tam tikrų alternatyvių veikų padarymu: 1) finansinių operacijų su nusikalstamu būdu įgytu turtu, pinigais ar jų dalimi atlikimu; 2) sandorių su tokiu turtu ar pinigais (jų dalimi) sudarymu; 3) nusikalstamu būdu įgytų pinigų ar turto (jų dalies) naudojimu ūkinei, komercinei veiklai; 4) melagingu nurodymu, kad nusikalstamu būdu įgyti pinigai ar turtas ( jų dalis) gauti iš teisėtos veiklos.
36. Objektyvieji šios nusikalstamos veikos požymiai pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką suponuoja būtinumą nustatyti: 1) pinigų ar kitokio turto nusikalstamą kilmę (tokia kilmė negali būti preziumuojama; aplinkybė, jog kaltininkas, įteisindamas pinigus ar turtą, turi žinoti, kad jie įgyti nusikalstamu būdu, byloje turi būti nustatyta ir įrodyta (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-330/2011); 2) bent vieną alternatyvią veiką, dėl kurios tokie pinigai ar kitoks turtas patenka į legalią apyvartą (finansinę operaciją, kitokį sandorį, naudojimą ūkinėje, komercinėje veikloje, melagingą nurodymą, kad tai gauta iš teisėtos veiklos) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-467/2012). Kita vertus, vien tik formalus nustatymas, kad buvo atliktas, pavyzdžiui, vienas ar kitas sandoris su nusikalstamu būdu gautu turtu, pavyzdžiui, kad toks turtas buvo parduotas, nesuteikia pagrindo kvalifikuoti veiką pagal šį BK straipsnį, nenustačius ir byloje nesant įrodytiems visiems būtiniesiems šios nusikalstamos veikos sudėties požymiams (t. y. iš nusikalstamos veikos gauto turto, pinigų kilmės, taip pat subjektyviųjų – kaltės, tikslo) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-251/2014, 2K-384-648/2016). Turi būti nustatyti ir subjektyvieji šios nusikalstamos veikos požymiai. Būtinasis šios nusikalstamos veikos požymis yra tikslas nuslėpti ar įteisinti savo paties ar kito asmens pinigus ar turtą, žinant, kad jie įgyti nusikalstamu būdu. Kalbant apie subjektyviuosius požymius, pažymėtina, kad nagrinėjamai nusikalstamai veikai būdinga tiesioginė tyčia, kuri apima ne tik suvokimą, kad minėtos finansinės operacijos ir sandoriai atliekami su nusikalstamu būdu įgytu turtu ar pinigais, taip pat norą taip veikti, bet ir siekį nuslėpti tikrąją tų pinigų ir kitokio turto kilmę arba juos įteisinti. Taigi būtinasis šios nusikalstamos veikos požymis yra tikslas atliekant minėtas veikas nuslėpti ar įteisinti savo paties ar kito asmens pinigus ar turtą, žinant, kad jie įgyti nusikalstamu būdu. Toks siekis atskleidžia šios nusikalstamos veikos esmę ir leidžia ją atskirti nuo kitų panašių nusikalstamų veikų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-330/2011, 2K-135/2012, 2K-7-96/2012, 2K-467/2012, 2K-251/2014, 2K-384-648/2016).
37. Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad: 1) nuteistasis R. S. žinojo, jog į UAB „I.v.a.“ sąskaitą V. G. pervesti 650 000 Lt buvo gauti panaudojus apgaulę, t. y. kad jie yra gauti nusikalstamu būdu; 2) su šiais pinigais buvo atliekamos finansinės operacijos pervedant šiuos pinigus iš R. S. kontroliuojamos bendrovės UAB „I.v.a.“ sąskaitos į kitų jo kontroliuojamų bendrovių sąskaitas (lėšos buvo pervestos iš UAB „I.v.a.“ į UAB „N.l.“, iš UAB „N.l.“ – į UAB „E.R.“, iš UAB „E.R.“ – į UAB „L.“, iš UAB „L.“ – į UAB „I. R. E.“ sąskaitas); 3) dalis šių pinigų buvo panaudota sudarant sandorį dėl buto Klaipėdoje įsigijimo; 4) visas šių bendrovių sąskaitas valdė vienas ir tas pats asmuo, kadangi prie jų sąskaitų buvo prisijungta iš vieno ir to paties IP adreso; 5) prisijungimo prie elektroninės bankininkystės duomenis turėjo tik nuteistasis R. S.; 6) nuteistasis organizavo fiktyvų minėto buto Klaipėdoje pardavimą jo paties kontroliuojamai Anglijos bendrovei „C. S. L.“ (pinigai pagal nekilnojamojo turto objekto – buto Klaipėdoje pirkimo–pardavimo sutartį sumokėti nebuvo).
38. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad minėtos teismų nustatytos aplinkybės (finansinių operacijų su nusikalstamų būdu gautais pinigais atlikimas, sandorių su tokiais pinigais sudarymas) patvirtina ne tik objektyviųjų nusikalstamos veikos, numatytos BK 216 straipsnio 1 dalyje, požymių buvimą R. S. veiksmuose, t. y. finansinių operacijų su nusikalstamu būdu gautais pinigais atlikimą, sandorių su tokiais pinigais sudarymą. Šios aplinkybės taip pat leidžia padaryti išvadą, kad finansinių operacijų su nusikalstamu būdu gautais pinigais atlikimu, sandorių su tokiais pinigais sudarymu buvo siekiama legalizuoti nusikalstamu būdu gautus pinigus, t. y. kad R. S. veiksmuose yra ir subjektyvieji nusikalstamos veikos, numatytos BK 216 straipsnio 1 dalyje, požymiai. Taigi konstatuotina, kad teismai, pripažindami R. S. kaltu dėl BK 216 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo, baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai.
Dėl BK 300 straipsnio 1 dalies taikymo
39. Kasatorius teigia, kad jo nuteisimas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį už žinomai netikrų dokumentų panaudojimą yra pagrįstas prielaidomis, kad tokių dokumentų panaudojimas dirbtinai kvalifikuotas kaip atskiros nusikalstamos veikos. Kasatoriaus argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
40. BK 300 straipsnio 1 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę už netikro dokumento pagaminimą, tikro dokumento suklastojimą arba žinomai netikro ar žinomai suklastoto tikro dokumento laikymą, gabenimą, siuntimą, panaudojimą ar realizavimą. BK 300 straipsnio teisės norma saugo valdymo tvarką, dokumentų ir juose esančių įrašų tikrumą, informacijos dokumente patikimumą ir taip užtikrina normalią, teisingą dokumentų apyvartą, jų pagrindu sudaromų teisiškai reikšmingų sandorių ar rengiamų kitų dokumentų tikrumą. Nors BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikaltimo sudėtis yra formali, tačiau įstatymų leidėjas baudžiamąją atsakomybę už dokumentų klastojimą nustatė ne tiek dėl pačios veikos (suklastojimo) pavojingumo, kiek dėl žalingų padarinių, galinčių atsirasti dėl veikos padarymo tokį dokumentą panaudojus apyvartoje.
41. Byloje teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais nustatyta ir R. S. nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (penkios pavienės nusikalstamos veikos) už tai, kad, siekdamas organizuoti vadovavimą juridiniams asmenims UAB „I.v.a.“, „N.l.“, „E.R.“, „L.“, „I. R. E.“, naudojamiems neteisėtai veiklai nuslėpti, žinodamas, kad asmenys, nežinantys apie jo nusikalstamą sumanymą, paskirti šių bendrovių direktoriais (t. y. S. D. – UAB „I.v.a.“, V. S. – UAB „N.l.“, V. V. – UAB „E.R.“, G. P. – UAB „L.“, A. P. – UAB „I. R. E.“), neperims bendrovių buhalterinės apskaitos dokumentų ir turto, nevykdys bendrovių ūkinės komercinės veiklos, o R. S. nurodymu atliks veiksmus neteisėtai veiklai – nusikalstamu būdu įgytoms lėšoms nuslėpti ir įteisinti – vykdyti, panaudojo žinomai netikrus dokumentus: 2013 m. birželio 3 d. UAB „I.v.a.“ vienintelės akcininkės I. P. sprendimą dėl S. D. paskyrimo eiti direktoriaus pareigas; 2013 m. rugpjūčio 28 d. UAB „N.l.“ vienintelio akcininko O. Z. sprendimą dėl V. S. paskyrimo eiti direktoriaus pareigas; 2013 m. rugsėjo 23 d. UAB „E.R.“ vienintelio akcininko V. M. sprendimą dėl V. V. paskyrimo eiti direktoriaus pareigas; 2013 m. rugsėjo 23 d. UAB „L.“ vienintelio akcininko V. J. sprendimą dėl G. P. paskyrimo eiti direktoriaus pareigas; 2013 m. spalio 1 d. UAB „I. R. E.“ vienintelės akcininkės A. A. sprendimą dėl A. P. paskyrimo eiti direktoriaus pareigas, perdavė šiuos dokumentus apie jo (R. S.) nusikalstamą sumanymą nežinantiems minėtiems asmenims, kurie pateikė šiuos netikrus dokumentus VĮ Registrų centrui, įregistruodami pakeistus duomenis apie minėtas bendroves.
42. Iš nustatytų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybių matyti, kad visos šios veikos padarytos analogišku būdu: R. S. iš ankstesnių bendrovių „I.v.a.“, „N.l.“, „E.R.“, „L.“, „I. R. E.“ savininkų įsigydavo įmonių akcijas ir faktiškai tapdavo šių bendrovių akcininku, tačiau nustatyta tvarka šių bendrovių akcijų įsigijimo savo vardu VĮ Registrų centre neužregistruodavo. R. S., paskirdamas asmenis (S. D., V. S., V. V., G. P. ir A. P.) šių bendrovių direktoriais, pateikdavo jiems bendrovių vienintelių akcininkų sprendimus, kuriuose buvo įtvirtinta melaginga informacija apie šių bendrovių vienintelius akcininkus, kadangi I. P., V. M. ir A. A. sprendimų priėmimo metu bendrovių („I.v.a.“, „E.R.“, „I. R. E.“) vieninteliais akcininkais jau nebuvo, o O. Z. ir V. J. niekada nėra buvę atitinkamai UAB „N.l.“ ir „L.“ vieninteliais akcininkais ir tokių sprendimų nepriėmė.
43. Kvalifikuojant nusikalstamą veiką pagal BK 300 straipsnio 1 dalį svarbu nustatyti kaltininko tiesioginę tyčią, t. y. kad jis suvokia, jog disponuoja suklastotu ar žinomai netikru dokumentu, ir nori taip veikti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-608/2010, 2K-426/2010, 2K-559/2011). Kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik kaltininko parodymais, kaip jis suvokė bei vertino savo veiksmus, bet ir atsižvelgiant į išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: kaltininko atliktus veiksmus, jų pobūdį, pastangas juos darant, aplinkybes, lėmusias tokių veiksmų padarymą, kaltininko siekiamą rezultatą ir kt. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-302/2011, 2K-19/2014, 2K-210/2014).
44. Teismai padarė pagrįstą išvadą, kad suvokė savo veiksmų – panaudojo žinomai netikrus dokumentus, pateikdamas juos VĮ Registrų centrui, – neteisėtumą ir norėjo taip veikti (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Pagal byloje nustatytas aplinkybes R. S. padarytos veikos atitinka BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį. Pažymėtina, kad nors R. S. panaudojo žinomai netikrus dokumentus turėdamas tikslą vadovauti juridiniams asmenims, naudojamiems neteisėtai veiklai nuslėpti, jo veiksmai pagrįstai kvalifikuoti kaip atskiros nusikalstamos veikos pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir 203 straipsnio 2 dalį.
Dėl kasaciniame skunde nurodytų BPK pažeidimų
45. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, neatlikęs įrodymų tyrimo, neištaisė pirmosios instancijos teismo padarytų įrodymų tyrimo ir vertinimo pažeidimų, o tik perrašė pirmosios instancijos teismo išvadas, neatsižvelgė į nuteistojo apeliacinio skundo argumentų visumą, taip pažeidė BPK 20 straipsnio, 320 straipsnio 3 dalies nuostatas.
46. Šie kasatoriaus argumentai atmestini kaip nepagrįsti, prieštaraujantys bylos medžiagai. Kasatoriaus nurodomi BPK 20 straipsnio nuostatų pažeidimai pirmiausia siejami su tuo, kad apeliacinės instancijos teismas neatliko įrodymų tyrimo ir nesiaiškino aplinkybių dėl lėšų judėjimo iš kredito įstaigų į byloje nurodytų bendrovių sąskaitas ir kas atliko tokias finansines operacijas (nebuvo atlikta S. D., I. P., V. S., V. V., G. P., A. P. asmeninių kompiuterių ir elektroninių laikmenų patikra, nenustatyta elektroninio ryšio teikėjų priklausomybė dėl bendrovės „C. S. L.“ veiklos).
47. Pagal teismų praktiką apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad bylai teisingai išspręsti svarbūs įrodymai pirmosios instancijos teismo posėdyje nebuvo iš viso tiriami arba kad tai buvo daroma pažeidžiant BPK nuostatas, privalo organizuoti apeliacinės instancijos teismo posėdyje įmanomų ištirti įrodymų tyrimą. Tokią pareigą apeliacinės instancijos teismas turi net ir tais atvejais, kai niekas iš proceso dalyvių tokių prašymų nereiškia. Ir priešingai, tais atvejais, kai nėra jokio pagrindo manyti, kad pakartotinis pirmosios instancijos teismo tirtų įrodymų ar naujų įrodymų ištyrimas leistų nustatyti byloje dar nenustatytas aplinkybes ar leistų daryti kitas išvadas dėl bylai išspręsti reikšmingų aplinkybių, įrodymų tyrimas neturi būti atliekamas. Proceso dalyvių prašymų dėl įrodymų tyrimo atlikimo atmetimas tokioje situacijoje nereiškia, kad proceso dalyvių teisės yra neleistinai suvaržomos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-5-507/2017).
48. Iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad 2017 m. gruodžio 19 d. posėdyje apeliacinės instancijos teismas, iš dalies patenkinęs nuteistojo R. S. ir jo gynėjo advokato P. Vinklerio prašymus, nutarė atlikti dalinį įrodymų tyrimą ir, vadovaudamasis BPK 290 straipsniu, paskelbė eksperto A. Balsio paaiškinimus, duotus apeliacinės instancijos teisme (15 t., b. l. 205–207), pridėjo prie bylos gynėjo adv. P. Vinklerio pateiktą Lietuvos teismo ekspertizių centro 2017 m. lapkričio 7 d. raštą Nr. S-885 „Dėl dokumentų kopijų tyrimo“. Kitus gynybos prašymus dėl įrodymų tyrimo atlikimo apeliacinės instancijos teismas motyvuotai atmetė. Antai apeliacinės instancijos teismas atmetė prašymus: dėl prokuroro įpareigojimo pranešti bendrovei „C. S. L.“ apie civilinės bylos nagrinėjimą (15 t., b. l. 204), atlikti S. D., E. A., T. P. V., A. F., I. P., V. S., V. V., G. P., A. P., kaip asmenų, tiesioginiai susijusių su nagrinėjama byla, asmeninių kompiuterių ir elektorinių laikmenų patikras, motyvuodamas tuo, kad reikšmingos nuteistojo R. S. veiksmų kvalifikavimo aplinkybės yra grindžiamos byloje surinktų įrodymų visetu; išreikalauti informaciją apie bendrovės „E. L.“ sąskaitas, esančias „ABN AMRO Bank NV“, Amsterdamas, motyvuodamas tuo, kad byloje yra surinkta pakankamai duomenų apie šios įmonės veiklą; skirti naują rašysenos ekspertizę – kad dėl šios ekspertizės išvadų jau buvo apklaustas ekspertas A. Balsys ir kt. (16 t., b. l. 56–57).
49. Šiuo aspektu vertinant įrodymų tyrimo proceso byloje išsamumą pažymėtina, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, patenkinus gynybos prašymus, buvo apklausti liudytojas J. V., papildomai apklausti nukentėjusysis V. G. ir liudytojai S. D., T. P. V. (13 t., b. l. 73, 75, 100–110, 143, 147–152), atliktas buhalterinės apskaitos dokumentų, esančių įmonėje „T.“ (su kuria UAB „I.v.a.“ buvo sudariusi sutartį dėl buhalterinės apskaitos duomenų tvarkymo) ir pas S. D., poėmis (13 t., b. l. 113, 120–131), gauti papildomi duomenys apie galimai egzistuojančius asmenis R. S. ir R. S., R. S., organizuotas R. S. nurodytų aplinkybių apie tai, kad 2013 m. R. (R.) S. ir (ar) jo atstovaujamos bendrovės nuomojosi biuro patalpas Laisvės pr. 60, Vilniuje, o R. (R.) S. ir R. (R.) S., atvykę iš užsienio, gyvendavo Pilies g. 17, Vilniuje, patikrinimas (13 t., b. l. 94–95).
50. Taigi darytina išvada, kad teisminio proceso metu atliktas išsamus įrodymų tyrimas, visos reikšmingos bylai išspręsti aplinkybės šio proceso metu nustatytos, nuteistojo ir jo gynėjo pareikšti prašymai dėl aplinkybių ir įrodymų ištyrimo tinkamai išspręsti. Apeliacinės instancijos teismui pateikus motyvus dėl gynybos prašymų atlikti tam tikrus tyrimo veiksmus reikšmės nagrinėjamai bylai ir jų atmetimo, nėra pagrindo pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 324 straipsnio 2 dalies ir 6 dalies nuostatas. Kasatoriaus argumentai nepagrindžia teiginio, kad kasatoriaus nurodomų aplinkybių ištyrimas būtų leidęs apeliacinės instancijos teismui nustatyti byloje dar nenustatytas aplinkybes ar daryti kitokias išvadas dėl bylai išspręsti reikšmingų aplinkybių.
51. Atmestinas kasatoriaus argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi 2014 m. spalio 15 d. rašysenos ekspertizės akto išvadomis, nors ir pripažino, kad ekspertizės aktas formaliai neatitinka įstatymo (BPK 208–211 straipsnių) reikalavimų. Minėtomis išvadomis konstatuota, kad 2013 m. rugpjūčio 30 d. perdavimo–priėmimo akte rankinį įrašą padarė bei šalia pasirašė ne E. A.. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, kad ekspertizė atlikta pagal geros kokybės 2013 m. rugpjūčio 30 d. perdavimo–priėmimo akto kopiją, o pagal Lietuvos teismo ekspertizės centre patvirtintą tyrimo procedūros aprašymą „Asmens identifikavimas pagal rašyseną“ (akredituotas metodas), geros kokybės kopijose esantys rankraštiniai tekstai gali būti tiriami, tačiau identifikuojant rašiusį asmenį apsiribojama tik tikimybinėmis išvadomis, kad šį ekspertizės aktą surašęs ekspertas A. B. davė paaiškinimus apeliacinės instancijos teismo posėdyje, pagrįstai ekspertizės aktą įvertino kitų bylos įrodymų (E. A., S. D., L. Š. parodymų) kontekste.
52. Atmestinas kasatoriaus argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas neišsamiai vertino nukentėjusiojo E. A. parodymus, nes pripažinęs, kad jie ne visada yra patikimi, jais rėmėsi. Nors apeliacinės instancijos teismas ir nurodė, jog nėra duomenų, patvirtinančių nukentėjusiojo E. A. duotus parodymus, kad jis vienas padengė nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo sąnaudas, tačiau dėl šios neesminės aplinkybės teismas nukentėjusiojo parodymų pagrįstai nevertino kaip nepatikimų. Nukentėjusysis E. A. teisiamajame posėdyje buvo išsamiai apklaustas, davė iš esmės nuoseklius ir kategoriškus parodymus, kuriuos teismai įvertino kartu su kitais ištirtais bylos įrodymais.
53. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį, apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, o baigiamajame akte (nuosprendyje, nutartyje) išdėsto motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 332 straipsnio 3, 5 dalys). Baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą.
54. Nors kasatorius ir nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į nuteistojo apeliacinio skundo argumentų visumą, tačiau nenurodo, kokie esminiai apeliacinio skundo argumentai nebuvo išnagrinėti. Kasatoriaus argumentai nepagrindžia teiginio dėl esminio BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, dar kartą išanalizavo teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, taip pat apeliacinės instancijos teismo atlikto įrodymų tyrimo metu naujai gautus duomenis (eksperto A. B. paaiškinimus), pripažino, kad pirmosios instancijos teismas nepadarė esminių įrodymų tyrimo ir vertinimo klaidų. Teismo išvados grįstos ne prielaidomis, kaip teigiama kasaciniame skunde, o išsamiai ištirtų ir visapusiškai įvertintų bylos įrodymų visuma. Kasatoriaus nesutikimas su apeliacinės instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant argumentų konstatuoti, kad buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis), nėra pagrindas kasacinės instancijos teismui naikinti ar keisti skundžiamą teismo sprendimą. Esminių BPK pažeidimų, kurie būtų suvaržę įstatymų garantuotas teises ar sukliudę teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, nepagrindžia ir kasatoriaus skunde nurodomi proceso pažeidimai.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,