Administracinė byla Nr. A-3423-602/2017
Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01540-2015-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 15.6; 15.8
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. gegužės 9 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. B. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. B. skundą atsakovui Šiaulių rajono savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims A. J., A. J. bankroto administratoriui G. M., V. J., valstybės įmonei Turto bankui, G. A. individualiai įmonei dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėja I. B. (toliau – ir pareiškėja) skundu (b. l. 8–11) kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus (toliau – ir atsakovas, ir Administracija) 2015 m. balandžio 20 d. sprendimą Nr. SSA-77(16.5) „Dėl žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto“ (toliau – ir Sprendimas), kuriuo nuspręsta nerengti sprendimo ir nepateikti reikalavimų žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) (toliau – ir ginčo žemės sklypas), formavimo ir pertvarkymo projektui; 2) įpareigoti Šiaulių rajono savivaldybės administraciją organizuoti žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekto rengimą.
Pareiškėja skunde nurodė, kad ji ir trečiasis suinteresuotas asmuo A. J. pagal 2007 m. sausio 5 d. sutartį bendrosios dalinės nuosavybės teise po ½-ąją dalį įsigijo ginčo žemės sklypą. Pareiškėja ir A. J. 2015 m. kovo 20 d. su trečiuoju suinteresuotu asmeniu G. A. individualia įmone pasirašė žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto sutartį Nr. 5. Šia sutartimi G. A. individuali įmonė įsipareigojo parengti ginčo žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą. G. A. individuali įmonė 2015 m. kovo 20 d. kreipėsi į Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyrių su prašymu organizuoti žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekto rengimą. Administracija 2015 m. balandžio 20 d. priimtu Sprendimu pareiškėjai pranešė, jog nerengs sprendimo ir nepateiks reikalavimų ginčo žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektui rengti, kadangi šiam žemės sklypui nustatytas juridinis faktas – areštas. Atsakovas, priimdamas Sprendimą, rėmėsi Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 30 straipsnio 9 dalies nuostata, nustatančia, kad negali būti susijungiami, padalijami, atidalijami ar perdalijimo būdu pertvarkomi areštuoti žemės sklypai arba teisminio ginčo objektu esantys žemės sklypai. Pareiškėja su tokiu Sprendimu nesutiko, nes, jos teigimu, atsakovas neteisingai aiškino ir taikė Žemės įstatymo 30 straipsnio 9 dalį.
Pareiškėja nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.75 straipsnis numato, jog bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. CK 4.80 straipsnis įtvirtina kiekvieno bendraturčio teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. Jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal bet kurio bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais. Be to, bendraturčio kreditorius turi teisę reikalauti atidalyti skolininko dalį, kad būtų galima iš jos vykdyti išieškojimą. I. B. rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismine praktika, pagal kurią atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės yra savarankiškas bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdas, po atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės atsiranda asmeninė nuosavybė, todėl juo iš esmės siekiama palengvinti ir supaprastinti savininko teisių turinį sudarančių teisių įgyvendinimą į bendrą daiktą tam, kad ateityje būtų išvengta bendraturčių ginčų, kylančių jiems įgyvendinant šias teises, kad daiktas negali būti dalijamas taip, jog po jo padalijimo atsidalijusių savininkų teisių įgyvendinimas būtų suvaržytos kito bendraturčio teisių į atidalytąją daikto dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2006, 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-466/2008). Pareiškėja pabrėžė, kad turto atidalinimo pasekmė yra tai, jog asmuo, kurio turtas atidalytas iš bendrosios dalinės nuosavybės, tampa savarankiško civilinės apyvartos objekto savininku ir įgyja teisę savo nuožiūra disponuoti, nepažeidžiant kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų naudotis bei valdyti jam priklausančią nuosavybę.
Pareiškėja savo poziciją grindė ir Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, nustatančia, kokie nekilnojamieji daiktai laikomi nekilnojamojo turto kadastro objektais, bei 7 straipsniu, kuriame yra nustatyti nekilnojamųjų daiktų formavimo būdai. Pareiškėja teigė, kad, siekdama nevaržomai disponuoti jai priklausančia ½-ąja dalimi ginčo žemės sklypo, siekia pasinaudoti CK 4.80 straipsnio 1 dalyje numatyta teise kiekvienam bendraturčiui reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. Manė, kad ginčo žemės sklypas gali būti pertvarkomas padalinimo būdu, nepaisant to, kad ½-oji sklypo dalis, priklausanti bendraturčiui A. J., yra areštuota. I. B. teigimu, atsakovas neteisingai taikė Žemės įstatymo 30 straipsnio 9 dalį, nes nagrinėjamu atveju yra areštuotas ne visas žemės sklypas, o tik jo dalis, priklausanti A. J. I. B. akcentavo, kad ji su bendraturčio A. J. skolomis neturi nieko bendra, nėra su juo susijusi nei giminystės, nei finansiniais ar kitokiais ryšiais, įsigydama bendrosios dalinės nuosavybės teise ginčo žemės sklypą, tikėjosi juo disponuoti laisvai ir negalėjo nuspėti, kad dėl kito asmens skolų ji negalės tos teisės realizuoti. Pareiškėjos žiniomis, A. J. turtas yra areštuotas dėl finansinių įsipareigojimų nevykdymo ir nėra jokių duomenų apie tai, kada jis padengs įsiskolinimus ir kada bus panaikintas A. J. žemės sklypo dalies areštas. Pareiškėja teigė, kad, atsižvelgus į tai, jog yra areštuota ne jai priklausanti sklypo dalis, nagrinėjamu atveju Žemės įstatymo 30 straipsnio 9 dalies nuostatos neturi būti taikomos ir pareiškėjai turi būti leidžiama organizuoti žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekto rengimą.
Pareiškėjos atstovė, remdamasi skunde išdėstytomis faktinėmis aplinkybėmis, argumentais ir motyvais, teismo posėdyje prašė tenkinti skundo reikalavimus. Advokatė akcentavo, jog I. B. siekia atidalinti jai priklausančio ginčo žemės sklypo dalį, kad galėjų ja, kaip savarankišku nekilnojamuoju daiktu, laisvai disponuoti, ir pageidauja, kad ginčas būtų išspręstas teismine tvarka. Nurodė, kad pareiškėja ketina atidalytoje ginčo žemės sklypo dalyje statyti gyvenamąjį namą, projektavimo darbus ketina pradėti, kai bus išspręstas ginčas. Pareiškėjos atstovė paaiškino, kad buvo svarstomas klausimas nupirkti A. J. ir V. J. priklausiusias ginčo sklypo dalis, tačiau V. J. nesutiko parduoti savo dalies. A. J. bankroto administratorius buvo pateikęs pasiūlymą nustatyti ginčo žemės sklypo valdymo tvarką, tačiau toks pasiūlymas pareiškėjos netenkino, nes jis neužtikrino galimybės laisvai disponuoti priklausančiu turtu.
Atsakovas Šiaulių rajono savivaldybės administracija atsiliepimu (b. l. 30–31) prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad skundžiamas Sprendimas pagrįstas Žemės įstatymo 30 straipsnio 9 punktu, nustatančiu, jog negali būti sujungiami, padalijami, atidalijami ar perdalijimo būdu pertvarkomi areštuoti žemės sklypai ar teisminio ginčo objektu esantys žemės sklypai. Administracija nerengė sprendimo ir nepateikė reikalavimų ginčo žemės sklypo ir pertvarkymo projektui rengti, nes nustatė, jog šiam žemės sklypui nustatytas juridinis faktas – areštas. Atsakovas teigė, kad tuo atveju, kai nuosavybės teisė į nekilnojamąjį daiktą priklauso keliems asmenims, pagal CK 4.72 straipsnio 1 dalį, laikoma, kad bendras daiktas valdomas, naudojamas ir juo disponuojama bendrosios nuosavybės teise. Jeigu kiekvieno savininko nuosavybės teisės dalys į daiktą yra nustatytos, daiktas bendraturčiams priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise (CK 4.73 str. 1 d.). Tokiais atvejais į tą patį nuosavybės teisės objektą nukreiptos visų to daikto bendraturčių nuosavybės teisės gali konkuruoti, varžyti viena kitą. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. sausio 2 d. įsakymu Nr. 3D-1/D1-1 patvirtintų Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių 10 punktas nurodo, kad negali būti sujungiami, padalijami, atidalijami ar perdalijimo būdu pertvarkomi areštuoti arba esantys teisminio ginčo objektu žemės sklypai.
Bankrutuojančio fizinio asmens A. J. bankroto administratorius G. M. atsiliepimu (b. l. 133) su pareiškėjos I. B. skundu sutiko.
Teismo posėdyje bankroto administratorius patvirtino, jog A. J. iškelta bankroto byla, skolinių įsipareigojimų įvykdymui iš varžytinių parduodamas jo turtas. G. M. teigė, kad atsižvelgę į tai, jog A. J. nerodo iniciatyvos ir nesiima jokių veiksmų turto areštui panaikinti, jis, kaip bankroto administratorius, kreipsis į Šiaulių apylinkės teismą prašymu panaikinti turto areštą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo A. J. atsiliepimu (b. l. 29) su pareiškėjos I. B. skundu sutiko. Pripažino, kad jo ginčo sklypo dalis yra areštuota, dėl šios priežasties pareiškėja negali disponuoti savo sklypo dalimi.
Trečiasis suinteresuotas asmuo valstybės įmonė Turto bankas atsiliepimu (b. l. 128–129) pareiškėjos skundo reikalavimams neprieštaravo.
II.
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 19 d. sprendimu pareiškėjos I. B. skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. kovo 1 d. nutartimi pareiškėjos I. B. apeliacinį skundą patenkino iš dalies. Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 19 d. sprendimą panaikino ir bylą perdavė šiam teismui nagrinėti iš naujo.
Panevėžio apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 10 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.
Teismas pažymėjo, kad byloje nagrinėjamas ginčas, ar teisėtas ir pagrįstas vietos savivaldybės administracijos sprendimas nerengti sprendimo ir nepateikti reikalavimų bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektui, paaiškėjus, kad daliai šio žemės sklypo nustatytas juridinis faktas – areštas.
Teismas rėmėsi CK 4.75 straipsnio 1 dalimi ir pažymėjo, kad toks teisinis reguliavimas reiškia, jog bendraturtis gali turėti suinteresuotumą atidalyti jam priklausančią dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. Nurodyta bendraturčio teisė įtvirtinta CK 4.80 straipsnio 1 dalyje. Pagal Žemės įstatymo 30 straipsnio 3 dalies nuostatas, kai nėra ginčo, žemės sklypai sujungiami, padalijami, atidalijami ar atliekamas jų perdalijimas sudarant notariškai tvirtinamą sutartį, išskyrus atvejus, kai pertvarkomas vienam asmeniui priklausantis žemės sklypas (sklypai), laikantis Civilinio kodekso, šio ir kitų įstatymų reikalavimų ir apribojimų. Sujungiant žemės sklypus, padalijant žemės sklypą, atidalijant žemės sklypo dalį natūra, taip pat atliekant žemės sklypų perdalijimą, prie sutarties turi būti pridedami suformuotų žemės sklypų planai, parengti Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatyta tvarka. Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo, finansavimo, viešinimo, derinimo, tikrinimo ir tvirtinimo tvarką, taip pat atvejus ir tvarką, kai žemės sklypai pertvarkomi nerengiant nurodyto projekto, nustato Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 3D-452/D1-513 (Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. sausio 2 d. įsakymo Nr. 3D-1/D1-1 redakcija) patvirtintos Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklės (toliau – Taisyklės; nagrinėjant bylą, taikoma Taisyklių redakcija, galiojusi nuo 2015 m. balandžio 4 d. iki 2016 m. balandžio 18 d.).
Teisės moksle ir teisminėje praktikoje pripažįstama, kad atidalijimas yra vienas nuosavybės teisės įgyvendinimo būdų ir vienas iš bendrosios nuosavybės teisės pasibaigimo pagrindų, leidžiantis pasiekti teisiškai, ekonomiškai ir socialiai reikšmingų rezultatų: atidalijimu sumažinamas bendraturčių skaičius ir bendrosios nuosavybės apimtis, mažesnis bendraturčių skaičius ir mažesnė bendrosios nuosavybės apimtis leidžia operatyviau ir pigiau valdyti konkretų objektą bei užkerta kelią ginčams. Pagal CK 4.37 straipsnyje įtvirtintas nuostatas, vieno savininko teisių disponuoti, naudoti daiktą ir jį valdyti neriboja kitų savininkų teisės, todėl asmeninės nuosavybės subjekto teisių apimtis yra plačiausia, jis gali savo nuožiūra valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti, nepažeisdamas įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų.
Bendrosios dalinės teisės dalyviams, įgyvendinantiems CK 4.75 straipsnio 1 dalies ir 4.80 straipsnio 1 dalies nuostatas, nesant ginčo ar kitų teisės normų numatytų kliūčių, yra sudarytos sąlygos bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektą valdyti, juo naudotis ir disponuoti bendru sutarimu. Nagrinėjamu atveju nesutarimų tarp ginčo žemės sklypo bendraturčių A. J. ir I. B. nebuvo iškilę. Tačiau byloje nustatyta, kad A. J., kartu su I. B. teikdamas Šiaulių rajono savivaldybės administracijai 2015 m. kovo 20 d. prašymą organizuoti ginčo žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto rengimą, turėjo neįvykdytų skolinių įsipareigojimų, kurių užtikrinimui buvo areštuota tuo metu A. J. priklausiusi ½-oji žemės sklypo dalis, o Turto arešto aktų registre buvo įregistruoti disponavimo turtu apribojimai: nuo 2014 m. rugsėjo 29 d. – pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, o nuo 2015 m. vasario 19 d. – pagal antstolio A. L. taikytą areštą (b. l. 18–19, 114–115). Be to, 2015 m. gegužės 19 d. gavus administraciniame teisme I. B. skundą, vykdant Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 4 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-5318-560/2012 ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2014 m. spalio 20 d. sprendimą Nr. 23.31-08-320A-76907 bei remiantis 2015 m. balandžio 30 d. ir 2015 m. spalio 15 d. turto arešto aktais, Turto arešto aktų registre buvo įregistruotas ginčo žemės sklypo ½-osios dalies, nuosavybės teise priklausančios A. J., areštas (b. l. 155–157).
Teismas sprendė, kad bendraturtis CK 4.80 straipsnio 1 dalyje numatytą teisę reikalauti atidalyti dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, kaip ir bet kurią kitą teisę, gali įgyvendinti tik paisydamas teisės aktų nustatytų reikalavimų. Įstatymų leidėjas Žemės įstatymo 30 straipsnio 9 dalyje įtvirtino draudimą, kad negali būti sujungiami, padalijami, atidalijami ar perdalijimo būdu pertvarkomi areštuoti žemės sklypai arba teisminio ginčo objektu esantys žemės sklypai. Šis imperatyvus draudimas perkeltas ir į Taisyklių 10 punktą.
Šiaulių rajono savivaldybės administracija, nustačiusi, jog ginčo žemės sklypui nustatytas juridinis faktas – areštas, priimdama Sprendimą, būtent ir rėmėsi Žemės įstatymo 30 straipsnio 9 dalimi. I. B. tvirtinimu, Šiaulių rajono savivaldybės administracija neteisingai aiškino ir taikė Žemės įstatymo 30 straipsnio 9 dalį, kadangi nagrinėjamu atveju areštuotas ne visas žemės sklypas, o tik A. J. priklausanti jo dalis. Tokiai pareiškėjos pozicijai teismo posėdyje pritarė ir jos atstovė advokatė V. B. Teismas šiuos argumentus vertino kaip nepagrįstus ir jais nesirėmė. Darydamas tokią išvadą, teismas atsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateiktą išaiškinimą, kad valdant daiktą bendrosios dalinės nuosavybės teise susiklosto dvejopo pobūdžio santykiai: bendraturčių kaip vieno subjekto santykiai su trečiaisiais asmenimis ir bendraturčių tarpusavio santykiai (žr. Teismų praktikos nagrinėjant ginčus dėl bendrosios dalinės nuosavybės apžvalga, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenis „Teismų praktika“, Nr. 32). Teismas sprendė, kad dėl tokio su trečiaisiais asmenimis susiklostančių teisinių santykių pobūdžio, kai bendraturčiai suvokiami kaip vienas subjektas, A. J. kreditorių, kaip aukščiau nurodytų trečiųjų asmenų, reikalavimu ginčo žemės sklypo daliai taikytas areštas, ribojantis nuosavybės teisę, tapo aktualus visam žemės sklypui. Dėl šios priežasties Žemės įstatymo 30 straipsnio 9 dalyje įtvirtintas draudimas taikomas nepriklausomai nuo to, ar areštuotas visas žemės sklypas ar tik jo dalis. Darydamas nurodytas išvadas, teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pateiktą Žemės įstatymo 30 straipsnio 9 dalies nuostatų aiškinimą (2012 m. gegužės 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1514/2012). Kadangi atidalijimu yra realizuojama disponavimo turtu teisė, daroma išvada, kad tuo atveju, kai vieno iš ginčo žemės sklypo bendraturčio teisė disponuoti šiuo turtu yra apribota, jis savarankiškai negali sudaryti susitarimo su kitais bendraturčiais dėl bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo turto atidalijimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-578/2014).
Pareiškėja ir jos atstovė tvirtino, kad I. B. nėra niekaip susijusi su A. J. kreditoriniais įsipareigojimais, pareiškėjos interesai yra teisėti, todėl vietos savivaldos subjektas, taikydamas Žemės įstatymo 30 straipsnio 9 dalies nuostatas, pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnį ir nepagrįstai suvaržė pareiškėjos nuosavybės teisę. Analogiškus argumentus advokatė V. B. pateikė ir pateiktame prašyme dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas).
Teismo vertinimu, Žemės įstatymo 30 straipsnio 9 dalies nuostata, draudžianti sujungti, padalinti, atidalinti ar perdalijimo būdu pertvarkyti areštuotus arba teisminio ginčo objektu esančius žemės sklypus, skirta ginti trečiųjų asmenų, dalyvaujančių teisiniuose santykiuose su bendraturčiais, interesus. Sprendžiant, ar toks iš Žemės įstatymo 30 straipsnio 9 dalies nuostatų kylantis naudojimosi nuosavybe apribojimas atitinka proporcingumo reikalavimą, atsižvelgiama į tai, kad įstatymų leidėjas yra priėmęs teisės normų, sudarančių galimybes bendraturčiui (bendraturčiams) įgyvendinti disponavimo turtu teisę, kai paaiškėja, jog ketinamas formuoti ir pertvarkyti žemės sklypas yra areštuotas ar tapo teisminio ginčo objektu. Teismo vertinimu, tai, visų pirma, užtikrina CK 4.80 straipsnis, pagal kurį, atidalijimas galimas teismo sprendimu pagal bendraturčio ieškinį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu, atidalyti prašančio bendraturčio pareiga yra aiškiai įvardyti, kokį atskirą nekilnojamąjį daiktą prašo suformuoti ir priklausomai nuo tokio pasirinkimo – pagrįsti jo suformavimo būdą; bendraturčio teikiami atidalijimo variantai turi būti įmanomi įgyvendinti, nedaryti neproporcingos žalos daiktui, atitikti bendraturčių dalis ir nepažeisti trečiųjų asmenų teisių; prašomas suformuoti atskiras daiktas turi atitikti idealiąją bendraturčio dalį bendrosios dalinės nuosavybės teisėje, jeigu tai objektyviai ir techniškai įmanoma (2009 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2009, 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-476/2009). Teismo posėdyje pareiškėjos atstovė patvirtino, kad I. B. galimybės pasinaudoti CK 4.80 straipsnyje numatytu teisminiu būdu atidalyti jai priklausančią ginčo žemės sklypo dalį nesvarstė, ir teigė, kad pareiškėja siekia ginčo žemės sklypą su A. J. pasidalinti tarpusavio susitarimu, gavus administracine tvarka parengtą ir patvirtintą žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektą.
Nagrinėjant bylą, nustatyta, jog A. J., kaip teisinių santykių subjekto, statusas yra pasikeitęs: jis yra bankrutuojantis fizinis asmuo, Šiaulių apylinkės teismas 2016 m. kovo 3 d. nutartimi patvirtino kreditorių reikalavimų ir jo mokumo atkūrimo planą, kurio įgyvendinimo trukmė – 5 metai (b. l. 90–97). Pagal Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo 18 straipsnio 2 dalį nuo teismo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos bankroto administratorius disponuoja fizinio asmens turtu, išskyrus šio įstatymo nustatytas išimtis, o pagal to paties straipsnio 3 dalį – fizinio asmens turtu, kuris įrašytas į planą, ir depozitinės sąskaitos lėšomis nuo teismo nutarties patvirtinti planą įsiteisėjimo dienos disponuoja bankroto administratorius pagal plane numatytą tvarką, ir nė vienas fizinio asmens kreditorius ar kitas asmuo neturi teisės perimti fiziniam asmeniui priklausančio turto ir lėšų kitaip, negu nustatyta šio įstatymo. Aukščiau nurodyto 18 straipsnio 4 dalis imperatyviai nustato, kad visi sandoriai, sudaryti pažeidžiant šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalių nuostatas, yra negaliojantys nuo jų sudarymo momento. Teismo vertinimu, toks teisinis reguliavimas reiškia, kad ginčo nagrinėjimo metu trečiojo suinteresuoto asmens A. J. teisė dalyvauti disponuojant jam priklausančiu turtu, įrašytu į mokumo atkūrimo planą, konkrečiu atveju – ¼-ąją dalimi ginčo žemės sklypo, yra apskritai apribotos.
Pagal CK 4.80 straipsnio 4 dalį teisę reikalauti atidalyti skolininko dalį, kad būtų galima iš jos išieškoti, turi bendraturčio kreditorius, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 667 straipsnio 4 dalis išieškotojui (t. y. kreditoriui) suteikia teisę reikalauti nustatyti skolininko dalį taip, kad būtų galima iš jos vykdyti išieškojimą. Advokatė V. B. nurodė, kad buvo svarstomas klausimas nupirkti iš A. J. ir V. J. jiems priklausančias ginčo sklypo dalis, tačiau V. J. savo dalies nesutiko parduoti. Be to, buvo svarstomas A. J. bankroto administratoriaus pateiktas pasiūlymas nustatyti ginčo žemės sklypo valdymo tvarką, tačiau toks pasiūlymas pareiškėjos irgi netenkino, nes jis neužtikrino galimybės laisvai disponuoti jai priklausančiu turtu.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo teisminėje praktikoje yra nurodęs, kad bendraturčiai, įgyvendindami savo teises, privalo išnaudoti visas galimybes suderinti savo valią dėl bendro daikto ir aktyviai ieškoti visiems bendraturčiams priimtino sprendimo būdo, taip pat ir vykstant ginčui teisme, optimalesniam atidalijimo variantui pasiekti būtinas bendraturčių kooperavimasis (2003 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-780/2003; 2005 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-638/2005). Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad pareiškėja, siekdama sąžiningai įgyvendinti savo nuosavybės teises, neišnaudojo kitų teisės aktuose numatytų priemonių. Teismo vertinimu, tokia priemone laikoma kreipimasis į A. J. kreditorius, šiuo metu – į A. J. bankroto administratorių, su prašymu išieškojimo tikslu reikalauti teismine tvarka atidalyti skolininko dalį, taip suformuojant atskirą daiktą, kaip savarankišką teisinių santykių objektą.
Įvertinęs tai, kas nurodyta, teismas darė išvadą, kad Žemės įstatymo 30 straipsnio 9 dalyje nustatytas draudimas, numatantis apribojimus disponuoti žemės sklypu, nelaikytinas priemone, neproporcingai suvaržančia bendraturčio teisę disponuoti savo turtu. Teismo vertinimu, įstatymų leidėjas draudimą, kad negali būti sujungiami, padalijami, atidalijami ar perdalijimo būdu pertvarkomi areštuoti žemės sklypai arba teisminio ginčo objektu esantys žemės sklypai, įtvirtino, siekdamas teisėto tikslo ir kaip būtiną priemonę trečiųjų asmenų interesams ginti. Teismo vertinimu, įstatymų leidėjas, nustatydamas minėtą draudimą, įtvirtino teisės normas, kuriomis pasinaudojęs, areštuotų arba teisminio ginčo objektu esančių žemės sklypų bendraturtis turi galimybes realiai ir efektyviai apginti savo disponavimo turtu teisę.
Teismas, išanalizavęs I. B. atstovės parengtuose skunde ir prašyme išdėstytus bei teismo posėdyje išsakytus argumentus ir motyvus, darė išvadą, kad jie nesudaro pagrindo abejoti dėl Žemės įstatymo 30 straipsnio 9 dalies nuostatos, draudžiančios sujungti, padalinti, atidalinti ar perdalijimo būdu pertvarkyti areštuotus arba teisminio ginčo objektu esančius žemės sklypus, atitikties Konstitucijos 23 straipsnio 1 daliai.
Remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir įvertinęs jas patvirtinančius duomenis, teismas konstatavo, kad Šiaulių rajono savivaldybės administracija 2015 m. balandžio 20 d. sprendimą Nr. SSA-77(16.5) pagrindė objektyviai nustatytais faktiniais duomenimis ir teisės normomis, t. y. priėmė teisėtą ir pagrįstą individualų administracinį aktą. Dėl šios priežasties teismas nematė pagrindo naikinti Sprendimą ir įpareigoti Administraciją organizuoti žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekto rengimą.
III.
Pareiškėja I. B. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 175–180), kuriuo prašo Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti arba perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Apeliaciniame skunde pareiškėja remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:
1. Nors pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad pareiškėja galėjo pasirinkti kitus savo teisių gynimo būdus, pareiškėja nagrinėjamu atveju pasirinko būtent tokį – kreiptis į administracinį teismą ir prašyti pripažinti negaliojančiu administracinį aktą. Pareiškėjos manymu, teismas yra neteisus atmesdamas skundą dėl to, kad pareiškėja neišnaudojo kitų gynybos būdų, nes teismas turėjo nagrinėti ginčą tose ribose, kuriose buvo pateiktas skundas. Pažymi, kad tarp bendraturčių niekada nebuvo ginčo dėl bendro daikto naudojimo tvarkos, todėl nebuvo pagrindo kreiptis į teismą ir prašyti nustatyti naudojimosi tvarką.
2. Pirmosios instancijos teismas sprendime akcentavo, kad Žemės įstatymo 30 straipsnio 9 dalis saugo trečiųjų asmenų teises, tačiau pareiškėja taip pat yra trečiasis asmuo, nesantis jokiuose santykiuose su bendraturčiu, kurio sklypo dalis yra areštuota.
3. Teismas sprendime nenustatė nei vieno iš Konstitucinio Teismo nutarimuose įtvirtintų nuosavybės teisės ribojimo pagrindų, todėl nepagrįstai konstatavo, kad Žemės įstatymo 30 straipsnio 9 dalis nekelia abejonių dėl atitikties Konstitucijai. Šiuo aspektu teismas apsiribojo tik deklaratyviais teiginiais. Mano, jog teismas neįvertino visos bylos medžiagos, nenustatė visų faktinių aplinkybių, kilusio ginčo pobūdžio ir byloje taikytinų įstatymų nuostatų.
4. Žemės įstatymo 30 straipsnio 9 dalis imperatyviai nenurodo, jog draudžiama atidalinti neareštuotos žemės sklypo dalies nuo areštuotos. Pareiškėjos manymu, pagal aptartą normą, negalima atlikti tik viso žemės sklypo atidalijimo.
Trečiojo suinteresuoto asmens A. J. bankroto administratorius G. M. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo bylą spręsti teismo nuožiūra.
Atsiliepime pažymi, kad, pagal Fizinių asmenų bankroto įstatymą, turi būti kreipiamasi į teismą dėl bendrąja nuosavybe esančio turto dalies nustatymo.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Administracijos 2015 m. balandžio 20 d. sprendimo Nr. SSA-77(16.5) „Dėl žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto“ teisėtumo.
Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad pareiškėja I. B. ir trečiasis suinteresuotas asmuo A. J. bendrosios dalinės nuosavybės teise po ½-ąją dalį pagal 2007 m. sausio 5 d. pirkimo–pardavimo sutartį įsigijo žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 13–15, 18–19).
A. J. ir I. B. 2015 m. kovo 20 d. kreipėsi į Šiaulių rajono savivaldybės administraciją su prašymu organizuoti ginčo žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto rengimą (b. l. 33). Atsakovas 2015 m. balandžio 20 d. sprendimu Nr. SSA-77(16.5) „Dėl žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto“ nusprendė nerengti sprendimo ir nepateikti reikalavimų žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektui, paaiškėjus, kad daliai šio žemės sklypo nustatytas juridinis faktas – areštas (b. l. 32).
Nagrinėjant bylą taip pat nustatyta, kad Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. spalio 16 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2-7181-797/2015 (teisminio proceso Nr. 2-70-3-05815-2015-9), nutraukus trečiųjų suinteresuotų asmenų A. J. ir V. J. santuoką, kiekvieno jų nuosavybėn perėjo po 1/4-ąją dalį ginčo žemės sklypo (b. l. 101–105, 137–138). Šiaulių apylinkės teismas 2016 m. kovo 3 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2FB-174-1004/2016, patvirtino bankrutuojančio fizinio asmens A. J. kreditorių reikalavimo tenkinimo ir mokumo atkūrimo planą, pagal kurį A. J. kreditorių 370 624,92 Eur reikalavimams patenkinti į parduodamų nekilnojamojo turto objektų sąrašą yra įtraukta ir jam priklausanti ¼-oji dalis ginčo žemės sklypo (b. l. 90–97).
Civilinio kodekso (nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2016 m. sausio 1 d. galiojusi redakcija) 4.75 straipsnis numato, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. CK 4.80 straipsnis įtvirtina kiekvieno bendraturčio teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. Jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal bet kurio bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais. Bendraturčio kreditorius turi teisę reikalauti atidalyti skolininko dalį, kad būtų galima iš jos išieškoti. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės yra savarankiškas bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdas. Po atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės atsiranda asmeninė nuosavybė, todėl juo iš esmės siekiama palengvinti ir supaprastinti savininko teisių turinį sudarančių teisių įgyvendinimą į bendrą daiktą tam, kad ateityje būtų išvengta bendraturčių ginčų, kylančių jiems įgyvendinant šias teises, kad daiktas negali būti dalijamas taip, jog po jo padalijimo atsidalijusių savininkų teisių įgyvendinimas būtų suvaržytos kito bendraturčio teisių į atidalytąją daikto dalį (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2006, 2008 m. lapkričio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-466/2008). Atsižvelgiant į aptartas normas, matyti, kad turto atidalinimo pasekmė yra tai, jog asmuo, kurio turtas atidalytas iš bendrosios dalinės nuosavybės, tampa savarankiško civilinės apyvartos objekto savininku ir įgyja teisę savo nuožiūra disponuoti, nepažeidžiant kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų naudotis bei valdyti jam priklausančią nuosavybę.
Nors CK 4.80 straipsnio 1 dalis numato teisę kiekvienam bendraturčiui reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, tačiau kaip ir bet kurią kitą teisę, taip ir teisę atidalyti bendrosios dalinės nuosavybės teise bendraturčiui priklausančią žemės sklypo dalį, bendraturtis gali įgyvendinti tik laikydamasis ginčo atsiradimo (ginčijamo sprendimo priėmimo) metu galiojančių teisės normų reikalavimų. Be to, ji turi būti realizuojama norminių aktų nustatyta tvarka, vienas tokių teisės aktų yra Lietuvos Respublikos žemės įstatymas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1514/2012).
Ginčijamas atsakovo Sprendimas priimtas remiantis Žemės įstatymo 30 straipsnio 9 dalimi (2010 m. birželio 18 d. įstatymo Nr. XI-912 redakcija), kurioje numatyta, kad negali būti sujungiami, padalijami, atidalijami ar perdalijimo būdu pertvarkomi areštuoti žemės sklypai arba teisminio ginčo objektu esantys žemės sklypai.
Nagrinėjamu atveju pareiškėja mano, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė Žemės įstatymo 30 straipsnio 9 dalį, nes šiuo atveju yra areštuotas ne visas ginčo žemės sklypas, o tik jo dalis, priklausanti A. J. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad visas ginčo žemės sklypas priklauso keletui savininkų bendrosios dalinės nuosavybės teise ir nėra tarp jų padalintas, aiškiai nustatytos dalys, sprendžia, kad uždėtas apribojimas (areštas) žemės sklypo dalims yra aktualus visam žemės sklypui, kadangi Žemės įstatymo 30 straipsnio 9 dalis neišskiria dalies žemės sklypo arešto. Žemės įstatyme įtvirtinta, jog negali būti sujungiami, padalijami, atidalijami ar perdalijimo būdu pertvarkomi areštuoti žemės sklypai arba teisminio ginčo objektu esantys žemės sklypai. Remiantis tuo, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ši nuostata taikytina nepriklausomai nuo, ar areštuotas (yra ginčo objektu) visas žemės sklypas ar tik jo dalis. Minėta išvada daroma įvertinus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką šioje srityje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1514/2012) ir nematant pagrindo nuo jos nukrypti.
Nesutiktina su pareiškėjos apeliaciniame skunde dėstomais argumentais, kad atsisakant rengti žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą yra pažeidžiama pareiškėjos teisė disponuoti nuosavybe. Šiuo atveju pareiškėja ginčo žemės sklypą įsigijo 2007 m. sausio 5 d. pirkimo–pardavimo sutartimi kartu su trečiuoju suinteresuotu asmeniu A. J., t. y. pati pareiškėja pasirinko įsigyti sklypo dalį bendrosios dalinės nuosavybės teise. Kaip minėta, pagal CK 4.75 straipsnį, bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Atidalijimas yra vienas nuosavybės teisės įgyvendinimo būdų, jis gali būti įgyvendinamas pagal CK 4.80 straipsnio nuostatas, tačiau turi būti laikomasi įstatymų nuostatų, šiuo atveju – Žemės įstatymo 30 straipsnio 9 dalies. Tai, kad pareiškėja pasirinko įsigyti ginčo žemės sklypo dalį bendrosios dalinės nuosavybės teise kartu su kitu asmeniu, reiškia, jog ji jau įsigydama sklypą turėjo žinoti, jog jam bus taikomi tam tikri reikalavimai, nustatantys disponavimą bendrosios dalinės nuosavybės objektu. Todėl pareiškėja nepagrįstai teigia, jog valdžios institucija riboja jos nuosavybės teisę į jai priklausančią ginčo žemės sklypo dalį, nes disponavimo pareiškėjai priklausančia žemės sklypo dalimi apribojimai iš esmės kyla iš to, jog pareiškėja ginčo žemės sklypą įsigijo ne viena, bet kartu su kitu asmeniu ir iš bendrosios dalinės nuosavybės santykius apibrėžiančio teisinio reguliavimo.
Pažymėtina, kad dėl su trečiaisiais asmenimis susiklostančių teisinių santykių pobūdžio, bendrosios dalinės nuosavybės teise turtą įgiję bendraturčiai trečiųjų asmenų suvokiami kaip vienas subjektas. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė visiškai pagrįstą išvadą, jog Žemės įstatymo 30 straipsnio 9 dalies norma, neleidžianti sujungti, padalinti, atidalinti ar perdalijimo būdu pertvarkyti areštuotus žemės sklypus, skirta ginti trečiųjų asmenų, dalyvaujančių teisiniuose santykiuose su bendraturčiais, interesus. Šiuo atveju areštas ginčo žemės sklypui taikytas trečiųjų asmenų (A. J. kreditorių) reikalavimu, todėl jis tapo aktualus visam žemės sklypui, nes konkreti A. J. priklausanti ginčo žemės sklypo dalis nėra apibrėžta. Nors pareiškėja apeliaciniame skunde teigia, kad taip pat yra trečiasis asmuo, nesantis jokiuose santykiuose su bendraturčiu, šis teiginys neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Pareiškėja kartu su A. J. nusipirko ginčo žemės sklypą ir tapo minėto sklypo bendraturčiais.
Pareiškėjos manymu, pirmosios instancijos teismas sprendime nepagrįstai nurodė, kad pareiškėja galėjo pasirinkti kitus savo teisių gynimo būdus. Anot pareiškėjos, teismas turėjo nagrinėti ginčą tose ribose, kuriose buvo pateiktas skundas.
Šioje vietoje pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą išnagrinėjo pareiškėjos apibrėžtose ribose, pasisakė dėl Žemės įstatymo 30 straipsnio 9 dalies taikymo nagrinėjamu atveju ir skundo atmetimo pagrindo. Kiti galimi pareiškėjos teisių gynimo būdai buvo aptarti tik siekiant pagrįsti, jog iš Žemės įstatymo 30 straipsnio 9 dalies nuostatų kylantis naudojimosi nuosavybe apribojimas atitinka proporcingumo reikalavimą. Teismas sprendė, kad įstatymų leidėjas yra priėmęs teisės normų, sudarančių galimybes bendraturčiui (bendraturčiams) įgyvendinti disponavimo turtu teisę, kai paaiškėja, jog ketinamas formuoti ir pertvarkyti žemės sklypas yra areštuotas ar tapo teisminio ginčo objektu.
Teisėjų kolegija, nekartodama to, ką išdėstė pirmosios instancijos teismas, papildomai pažymi, kad, remiantis Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo 27 straipsnio 7 dalimi, jeigu fiziniam asmeniui priklausanti turto, kuris yra bendras su kitais asmenimis, dalis nenustatyta, bankroto administratorius pasiūlo fiziniam asmeniui, o reikiamais atvejais ir bendrosios nuosavybės dalyviams, kreiptis su prašymu į teismą dėl fizinio asmens turto dalies, esančios bendra su kitais asmenimis nuosavybe, nustatymo. Fizinio asmens dalis bendrojoje nuosavybėje nustatoma teismo nutartimi. Nustatydamas nekilnojamojo daikto fizinio asmens dalį, teismas kartu turi nustatyti naudojimosi fiziniam asmeniui priklausančia nekilnojamojo daikto dalimi tvarką. Įsiteisėjus teismo nutarčiai, kuria nustatyta bendrąja nuosavybe esančio turto fizinio asmens turto dalis, ši fizinio asmens turto dalis parduodama šiame straipsnyje ir šio įstatymo 28 straipsnyje nustatyta tvarka. Byloje taip pat nustatyta, jog A. J. bankroto administratorius buvo pateikęs pasiūlymą nustatyti ginčo žemės sklypo valdymo tvarką, kad pareiškėja galėtų naudotis jai priklausančia ginčo žemės sklypo dalimi, tačiau pareiškėja su tokiu pasiūlymu nesutiko. Taigi šiuo atveju sutiktina su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog įstatymų leidėjas, Žemės įstatymo 30 straipsnio 9 dalyje nustatydamas minėtą draudimą, įtvirtino teisės normas, kuriomis pasinaudojęs, areštuotų arba teisminio ginčo objektu esančių žemės sklypų bendraturtis turi galimybes realiai ir efektyviai apginti savo disponavimo turtu teisę.
Pažymėtina, kad, pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (nuo 2016 m. liepos 1 d. galiojanti redakcija) 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-78/2012).
Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra pabrėžęs, kad nuosavybė įpareigoja (be kita ko, 2000 m. gruodžio 21 d., 2016 m. birželio 7 d. nutarimai). Teisės normomis reguliuojamų nuosavybės santykių subjektai paprastai turi ne tik tam tikras teises, bet ir atitinkamas pareigas (1997 m. balandžio 8 d., 2011 m. sausio 31 d., 2016 m. birželio 7 d. nutarimai). Savininkas, naudodamas savo turtą, su juo turi elgtis atsakingai ir rūpestingai (2008 m. spalio 30 d., 2016 m. birželio 7 d. nutarimai). Savininko pareigas lemia inter alia nuosavybės objektų specifika – įstatymų leidėjas gali, atsižvelgdamas į nuosavybės objektų ypatumus, nustatyti tam tikras šių objektų savininkų pareigas ir atsakomybę už jų nevykdymą (2013 m. balandžio 12 d., 2016 m. birželio 7 d. nutarimai).
Įvertinus šioje konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes ir aktualų teisinių reglamentavimą, teisėjų kolegijai teisiškai pagrįstų abejonių dėl Žemės įstatymo 30 straipsnio 9 dalies atitikties Konstitucijai nekyla, todėl nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl minėtos teisės akto nuostatos teisėtumo.
Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, iš esmės tinkamai patikrino viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo teisėtumą, teisingai sprendė dėl viešojo administravimo subjekto taikytų materialinės teisės normų, teismas proceso teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Remiantis tuo, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (nuo 2016 m. liepos 1 d. galiojanti redakcija) 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija