Administracinė byla Nr. eA-3282-822/2017

Teisminio proceso Nr. Nr. 3-61-3-01730-2016-3

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. balandžio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų G. K. (G. K.) ir R. S. (R. S.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų G. K. ir R. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

Pareiškėjas G. K. ir pareiškėja R. S. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą, prašydami: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – Departamentas) 2016 m. balandžio 12 d. sprendimą Nr. (duomenys neskundžiami) (toliau – 2016 m. balandžio 12 d. sprendimas); 2) įpareigoti Departamentą pakartotinai nagrinėti pareiškėjo G. K. prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje; 3) panaikinti Departamento 2016 m. balandžio 18 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – 2016 m. balandžio 18 d. sprendimas); 4) įpareigoti Departamentą pakartotinai nagrinėti pareiškėjos R. S. prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Pareiškėjai paaiškino, kad sprendimai buvo priimti nesuteikus jiems galimybės pateikti paaiškinimus, kadangi Departamento rašto Nr. (15/4-6) 10K-9515, kuriuo pareiškėjui buvo pasiūlyta pateikti papildomus duomenis, jis negavo. Pareiškėjui kreipiantis telefonu, reikiama informacija taip pat nebuvo suteikta. Tai pareiškėjai vertino kaip gero administravimo, atsakingo valdymo ir teisingumo principų pažeidimą. Taip pat nebuvo laikomasi Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2015 m. gegužės 6 d. įsakymo Nr. 1V-367 redakcija) (toliau – Tvarkos aprašas), įtvirtintos prašymo nagrinėjimo sustabdymo ir atnaujinimo procedūros, kas lėmė galimybės pareiškėjams pateikti trūkstamus duomenis nepagrįstą apribojimą.

Departamentas, padaręs išvadą, kad pareiškėjas UAB „Edgarma“ akcininku tapo, siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagal naujai įsigaliojusias Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) nuostatas, rėmėsi faktiniais duomenimis nepagrįstomis prielaidomis. Teisės aktai neriboja asmens teisės tapti keleto įmonių akcininku. Sutartys sudarytos tarp UAB „Edgarma“ ir kitų verslo subjektų nėra fiktyvios – jos yra vykdomos, o už suteiktas paslaugas yra apmokama.

Departamentas akcentavo, kad pareiškėjui buvo paskirta administracinė nuobauda už melagingų gyvenamosios vietos deklaravimo duomenų pateikimą, tačiau nenurodė visos svarbios informacijos – priežasčių, dėl kurių susiklostė tokia situacija. Pareiškėjas sudarė gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, kurios pagrindu įgijo teisę naudotis butu, esančiu (duomenys neskelbtini). Teikdamas paaiškinimus dėl administracinio teisės pažeidimo, pareiškėjas nurodė, kad bute gyvenamąją vietą buvo deklaravę kiti asmenys, todėl nebuvo galimybės jame deklaruoti savo gyvenamosios vietos.

Pareiškėja kreipėsi į Departamentą su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu. 2016 m. balandžio 18 d. sprendimas buvo priimtas atsižvelgus į pareiškėjo atžvilgiu priimtą 2016 m. balandžio 12 d. sprendimą, todėl laikytina, kad jie yra susiję, o 2016 m. balandžio 12 d. sprendimo panaikinimas turėtų būti pagrindu panaikinti 2016 m. balandžio 18 d. sprendimą. Pareiškėja, kaip ir pareiškėjas, Lietuvos Respublikoje gyvena ilgą laikotarpį, pastoviai dirbo ir save išlaiko.

Atsakovas Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepime prašė pareiškėjų skundą atmesti.

Paaiškino, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nebuvo pakeistas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punkto pagrindu, nustačius, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. Iš pareiškėjo pateiktų dokumentų buvo nustatyta, kad jis, prašydamas išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nurodė, kad užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla – yra UAB „Edgarma“ akcininkas, kuriam priklausančių akcijų nominali vertė yra didesnė nei 1/3 įmonės įstatinio kapitalo. Minėtos įmonės veiklos aprašyme nurodyta, kad ji yra sudariusi sutartis su užsienyje veikiančiais paramos fondais dėl tarpininkavimo paslaugų teikimo ir su Lietuvoje veikiančiomis įmonėmis dėl konsultavimo paslaugų tiekimo. Sutarčių su užsienio subjektais pateikta nebuvo, o sutartyse su Lietuvos Respublikoje veikiančiomis įmonėmis ir kituose dokumentuose nurodyti duomenys buvo nekonkretūs, neinformatyvūs, nepatvirtinantys realios įmonės veiklos vykdymo. Kadangi sutartys sudarytos su įmonėmis, kurių vadovai yra (duomenys neskelbiami) piliečiai, neturintys leidimų gyventi Lietuvoje, Departamentui kilo įtarimų, kad sutartys buvo sudarytos formaliai, siekiant pateisinti įmonės veiklą. Kviestas į Departamentą pareiškėjas neatvyko ir nepatikslino pateiktų duomenų. Kvietimas buvo išsiųstas jo nurodytu elektroninio pašto adresu. Kadangi nuo laiško išsiuntimo iki sprendimo priėmimo praėjo ilgas laiko tarpas – vienas mėnuo, toks pareiškėjo delsimas vertintinas kaip nepakankamai aktyvus ir apdairus elgesys. Pareiškėjas skunde pripažino, kad skambino tik bendruoju Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos (toliau – Migracijos valdyba) telefonu, tačiau nebuvo atvykęs į Departamentą ir nesikreipė nurodytu telefono numeriu. Vadovaujantis Tvarkos aprašo 84.2 papunkčiu, užsieniečio atsisakymas būti apklaustu yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti nelegalios migracijos grėsmė.

Banko sąskaitų išrašus, galimai paneigiančius sutarčių fiktyvumą, pareiškėjas pateikė po sprendimų priėmimo, todėl, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktika, jie neturėjo būti vertinami. Pareiškėjas nevykdė savo pareigos kartu su prašymu pateikti reikiamus dokumentus. Be to, šie išrašai nepatvirtina realaus sutarčių vykdymo, o pareiškėjas išsamesnių paaiškinimų nepateikė.

Pareiškėjas 2015 m. rugsėjo 23 d. informavo Migracijos valdybą ir Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyrių apie pasikeitusią gyvenamąją vietą Kaune, tačiau atlikus patikrinimą buvo nustatyta, kad pareiškėjas jo nurodytu adresu negyvena. Pareiškėjas nevykdė savo pareigos per 7 dienas pranešti apie pasikeitusią gyvenamąją vietą, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Ši aplinkybė taip pat patvirtina nelegalios migracijos grėsmę.

Nors teisės aktuose nėra įtvirtintos tikslios nelegalios migracijos grėsmės sąvokos, tačiau yra išskirti esminiai nelegalios migracijos grėsmės požymiai. Įstatyme ir Lietuvos migracijos politikos gairėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 29, nustatytas reikalavimas užtikrinti veiksmingą neteisėtos migracijos prevencijos ir kontrolės mechanizmą, užkirsti kelią, galimybei piktnaudžiauti teisėtais migracijos būdais. Pagrindą konstatuoti nelegalios migracijos grėsmę sudaro pagrįstos abejonės dėl užsieniečio tikslo bei sąlygų, sąžiningo siekio plėtoti verslą. Pateiktų duomenų visuma ir pareiškėjo elgesys leidžia konstatuoti abejones dėl jo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslo. Konstatavus pagrindo pakeisti leidimą laikinai gyventi pareiškėjui nebuvimą, nebuvo pagrindo pakeisti leidimo ir pareiškėjai šeimos sujungimo pagrindu.

Departamento valstybės tarnautojai elgėsi vadovaudamiesi teisės aktų nuostatomis: išsiuntę pranešimą dėl papildomų duomenų pateikimo, nepažeidę Tvarkos aprašo 71.2 papunktyje nustatyto termino, sustabdė prašymo nagrinėjimą. Minėtame pranešime buvo nurodyta, kokių duomenų trūksta sprendimui priimti. Sprendimai priimti, objektyviai įvertinus svarbias aplinkybes, vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatomis, suteikiant pareiškėjui galimybę pateikti trūkstamus duomenis ir paaiškinimus.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 10 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas Vilniaus vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai pateikė 2016 m. vasario 18 d. prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nurodydamas pagrindą – užsiima ir ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje. Pareiškėja tą pačią dieną pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nurodydama pagrindą – Lietuvos Respublikoje gyvena sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, esantis Lietuvos Respublikos pilietis arba turi leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje.

Departamentas 2016 m. kovo 3 d. pranešimu Nr. (15/4-6) 10K-9515 (toliau – Pranešimas) informavo pareiškėją, kad kartu su prašymu pateiktų dokumentų nepakako priimti sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo. Pareiškėjas buvo įpareigotas iki 2016 m. balandžio 10 d. asmeniškai atvykti į Departamentą ir pateikti trūkstamus duomenis apie UAB „Edgarma“ vykdomą veiklą. Pareiškėjas į Departamentą neatvyko. Įvertinęs šią aplinkybę, taip pat atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjo pateiktos UAB „Edgarma“ konsultavimo paslaugų teikimo sutartys buvo sudarytos su įmonėmis, kurių vadovai buvo (duomenys neskelbtini) piliečiai, neturintys leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, į tai, kad buvo pateikti melagingi duomenys apie jo gyvenamąją vietą, Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktu, priėmė 2016 m. balandžio 12 d. sprendimą atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Atsižvelgęs į tai, kad 2016 m. balandžio 12 d. sprendimu leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjui nebuvo pakeistas, Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu, priėmė 2016 m. balandžio 18 d. sprendimą, kuriuo atsisakė pakeisti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Teismas nustatė, kad Departamentas nusprendė nepakeisti leidimo pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, konstatavęs Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punkte įtvirtintą atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindą – nelegalios migracijos grėsmę. Aiškindamas Įstatymo 19 straipsnio 10 punkte įtvirtintą analogišką pagrindą atsisakyti užsieniečiui išduoti nacionalinę vizą, LVAT pažymėjo, kad šioje teisės normoje įtvirtinta jos taikymo sąlyga nėra pakankamai detali ir išsami (LVAT 2015 m. vasario 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-544-822/2015). Tokiais atvejais nepakanka vien tik konstatuoti, kad tokios sąlygos (aplinkybės) yra, bet būtina jas nustatyti, konkrečiai įvardyti ir įvertinti (LVAT 2014 m. spalio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A⁶⁶²-1929/14).

Iš skundžiamo 2016 m. balandžio 12 d. sprendimo turinio matyti, kad abejonės dėl pareiškėjo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo atsirado dėl to, kad pareiškėjo pateiktos UAB „Edgarma“ konsultavimo paslaugų teikimo sutartys buvo sudarytos su įmonėmis, kurių vadovai buvo (duomenys neskelbtini) piliečiai, neturintys leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir buvo pateikti melagingi duomenys apie jo gyvenamąją vietą. Siekdamas objektyviai įvertinti susiklosčiusią situaciją, Departamentas Pranešimu kreipėsi į pareiškėją, o skundžiamą sprendimą priėmė tik nesulaukęs pareiškėjo atsakymo. Ši aplinkybė buvo pabrėžiama skundžiamame 2016 m. balandžio 12 d. Sprendime.

Tvarkos aprašo 84.2. papunktyje įtvirtinta Departamento teisė, siekiant nustatyti, ar nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių gali būti atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi, prireikus organizuoti užsieniečio apklausą raštu ir pareikalauti pateikti papildomus dokumentus. Minėtoje teisės normoje įtvirtinta, kad užsieniečio atsisakymas būti apklaustam asmeniškai yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. Taigi, pareiškėjui neatvykus į Departamentą pateikti papildomų duomenų, Departamentas turėjo pagrindą konstatuoti nelegalios migracijos grėsmę ir vadovautis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktu.

Teismas pažymėjo, kad vertinant priimtų sprendimų pagrįstumą būtina įvertinti, ar pareiškėjui buvo tinkamai pranešta apie trūkstamus duomenis ir ar buvo suteikta galimybė juos pateikti. Teismas nesutiko su pareiškėjų pozicija, kad Pranešimas buvo išsiųstas nesilaikant gero administravimo principo. Pareiškėjas 2016 m. vasario 18 d. prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje 10 punkte pažymėjo abu pageidautinus pranešimo apie priimtą sprendimą gavimo būdus – gyvenamosios ar buvimo vietos Lietuvos Respublikoje adresu bei elektroniniu paštu. Minėtame punkte įtvirtintas reikalavimas nurodyti elektroninio pašto adresą bei gyvenamosios ar buvimo vietos Lietuvos Respublikoje adresą, tačiau pareiškėjas nurodė tik elektroninio pašto adresą. Pažymėdamas abu pageidaujamus pranešimo gavimo būdus, pareiškėjas nurodė, kad su juo galima susisiekti tiek paštu, tiek elektroniniu paštu. Teismas vertino, kad aplinkybė, jog Departamentas išsiuntė Pranešimą vienu iš pareiškėjo nurodytų būdų, o ne abejais, nelaikytina gero administravimo principo pažeidimu. Rėmėsi Tvarkos aprašo 71.2. papunktyje vartojama formuluote „šis pranešimas paštu ir (ar) šio pranešimo skaitmeninė kopija elektroniniu paštu išsiunčiamas (-a) prašymą išduoti arba pakeisti leidimą pateikusiam asmeniui“, pažymėdamas, kad tai reiškia, jog Departamentas gali, bet neprivalo, pranešimą (ar jo skaitmeninę kopiją) siųsti tiek paštu, tiek elektroniniu paštu. Taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas skunde teigė, kad minėto Pranešimo negavo elektroniniu paštu, tačiau teismo posėdžio metu nurodė, kad jį gavo, tačiau paaiškino, kad dėl neformalaus elektroninio laiško turinio, jis buvo automatiškai priskirtas į šiukšlių (angl. „spam“) aplanką ir dėl to nebuvo pareiškėjo pamatytas. Taigi, pareiškėjas neneigė, kad Pranešimas buvo išsiųstas ir gautas. Pareiškėjai nepateikė įrodymų, jog elektroninis laiškas su Pranešimu buvo gautas būtent šiukšlių aplanke. Įvertinęs aplinkybes, kad pareiškėjas nenurodė adreso, kuriuo pageidavo gauti Departamento sprendimą, kad elektroninis laiškas su Pranešimu buvo gautas bei atsižvelgus į pateiktą teisinį reglamentavimą, teismas padarė išvadą, kad Departamentas, išsiųsdamas Pranešimą pareiškėjo nurodytu elektroniniu paštu, veikė rūpestingai ir nepažeidė gero administravimo principo.

Byloje nustatyta, kad administracinė nuobauda pareiškėjui buvo paskirta 2016 m. sausio 11 d., nustačius, kad jis pažeidė Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir Įstatymo 36 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintus reikalavimus. Minėta teisės norma įtvirtina pareigą pranešti apie gyvenamosios vietos pasikeitimą. Teismo vertinimu, šios teisės normos paskirtis yra užtikrinti, kad duomenys apie Lietuvos Respublikoje gyvenančius užsieniečius būtų aktualūs. Todėl aplinkybė, jog pareiškėjas neturėjo galimybės registruotis naujoje gyvenamojoje vietoje, neatleidžia jo nuo pareigos pranešti Departamentui apie faktinį šios gyvenamosios vietos pasikeitimą. Pažymėta, kad ši aplinkybė buvo vertinama kartu su kitomis abejones keliančiomis aplinkybėmis. Departamentas Pranešimu nurodė pareiškėjui atvykti ir pateikti trūkstamus duomenis. Visos susijusios aplinkybės, kurias vertino Departamentas, detaliai nurodytos skundžiamuose sprendimuose. Todėl teismas nesutiko su pareiškėjų argumentu, jog Departamentas, 2016 m. balandžio 12 d. sprendime nepaminėdamas šių administracinio teisės pažeidimo aplinkybių, pažeidė Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintus principus ir objektyvumo reikalavimus ir dėl to priėmė neteisėtą sprendimą.

Apibendrinęs, teismas padarė išvadą, kad Departamentas nepažeidė pareiškėjo teisės būti išklausytam, priėmė pagrįstą sprendimą, kuriame nurodė visas tokio sprendimo priėmimui svarbias aplinkybes bei teisės normas. Konstatavus, kad 2016 m. balandžio 12 d. sprendimas buvo priimtas nepažeidus teisės aktų reikalavimų, nėra pagrindo naikinti ir jo pagrindu priimto 2016 m. balandžio 18 d. sprendimo ir įpareigoti atsakovą pakartotinai nagrinėti pareiškėjų prašymus.

III.

Pareiškėjai, nesutikdami su Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, prašydami pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti.

Pareiškėjai teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, netinkamai išaiškino bei pritaikė teisės aktų nuostatas, o priimtas sprendimas ir jame išdėstyti argumentai prieštarauja faktinėms aplinkybėms.

Pareiškėjų nuomone, teismo pateiktas Tvarkos aprašo teisės normų aiškinimas yra ydingas, nes valstybės institucijos privalo elgtis pagal teisės aktų nustatytus reikalavimus ir neturi jokios pasirinkimo teisės, nebent ji (pasirinkimo teisė ar alternatyvūs veikimo variantai) būtų aiškiai įtvirtinta įstatymu ar kitu teisės aktu, tuo labiau valstybės institucija neturi teisės paneigti asmens aiškiai išreikštos valios.

Kaip matyti iš Tvarkos aprašo priedo Nr. 3, prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje forma yra pateikta Tvarkos apraše. Šios formos 10 punkte subjektas, kreipdamasis į valstybės instituciją gali pasirinkti kokiais būdais pageidautų gauti pranešimą apie priimtą sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo bei kitus pranešimus, t. y. ne valstybės institucija sprendžia kokiu būdu susisiekti su subjektu, bet pats subjektas turi nurodyti kokiais būdais pageidauja gauti informaciją. Atkreiptinas dėmesys, jog Tvarkos aprašo 71.2. papunktyje naudojamos formuluotės atitinka Tvarkos aprašo priedo Nr. 3 (prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje) 10 punkte nurodytus galimus subjekto, besikreipiančio į valstybės instituciją pageidavimus. Šiuo atveju institucijai teisės normoje (71.2. papunktyje) nėra suteikta pasirinkimo laisvė, šioje teisės normoje reglamentuojama galinti susiklostyti faktinė situacija, kai asmuo pasirenka vieną iš dviejų galimų pranešimo gavimo būdų, arba kai asmuo pasirenka abu pranešimo gavimo būdus. Šiuo atveju, jeigu Tvarkos 71.2 papunktyje įtvirtintoje teisės normos formuluotėje būtų naudojamas tik kuris nors vienas iš žodžių (ir) arba (ar), tai prieštarautų Tvarkos priede Nr. 3 (prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje) esančiam 10 punktui. Taigi, šios teisės normos, esančios Tvarkos aprašo 71.2. papunktyje, paskirtis yra visiškai kita nei Sprendime traktavo teismas. Jeigu, pagal teismo išaiškinimą, Departamentas gali, bet neprivalo pranešimą (ar jo skaitmeninę kopiją) siųsti tiek paštu, tiek elektroniniu paštu, tampa neaišku, kokio pranešimo gavimo būdo subjektui, besikreipiančiam į Departamentą tikėtis, jeigu jis pažymėjo abu pranešimo gavimo būdus. Tokiu atveju asmuo, kuris siekia užsitikrinti, jog pranešimą (ar jo skaitmeninę kopiją) iš Departamento tikrai gaus bet kokiu atveju, t. y. tiek paštu, tiek elektroniniu paštu, patenka į blogesnę bei teisiškai neapibrėžtesnę situaciją nei asmuo, kuris Tvarkos priede Nr. 3 (prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje) 10 punkte pasirinko vieną iš dviejų galimų pranešimo gavimo būdų. Taigi, pareiškėjų nuomone, šiuo atveju akivaizdu, jog subjektui, kuris kreipiasi į Departamentą nurodant abu pageidaujamus pranešimų gavimo būdus, pranešimai turi būti siunčiami abiem jo nurodytais būdais.

Pareiškėjai pažymi, kad sprendime teismas nurodė faktines aplinkybes, kurių nenustatė, ir kurios neegzistuoja ir jomis remdamasis padarė nepagrįstas teisines išvadas. Pareiškėjas teismo posėdyje atsakydamas į atstovo klausimą apie Departamento 2016 m. balandžio 12 d. sprendimo, kurį pareiškėjas apskundė, gavimo aplinkybes, nurodė, kad šį Departamento sprendimą gavo kitą dieną po to, kai buvo nuvykęs į Departamentą klausti, dėl kokių priežasčių jam neteikiama informacija, elektroniniu paštu, o laiškas, kuriame buvo minėtas sprendimas, buvo priskirtas šiukšlių (angl. „spam“) aplanke (2016 m. gruodžio 28 d. teismo posėdžio garso įrašas). Taigi, pareiškėjas į savo elektroninio pašto šiukšlių aplanką gavo ne 2016 m. kovo 3 d. pranešimą Nr. (15/4-6) 10K-9515 (toliau — Pranešimas apie atvykimą), kaip nurodo teismas savo sprendime, o Departamento sprendimą, kurį apskundė teismui. Tad teismas sprendime pateikė teisinius motyvus bei argumentus, iškraipydamas faktines aplinkybes.

Pareiškėjai atkreipia dėmesį, kad Departamento pateikti duomenys, jog pareiškėjui buvo išsiųstas Pranešimas apie atvykimą neatitinka nei vieno įrodymui keliamo reikalavimo. Visų pirma, nėra aišku, ar šis neva Departamento pateiktas elektroninio laiško pavyzdys yra išsiųstas iš Departamento. Nėra jokių valstybinės įstaigos rekvizitų, nėra valstybės tarnautojo pavardės bei pareigų, nėra jokio lydimo teksto. Siekdama paneigti kylančias abejones dėl elektroninio laiško formos, Departamento atstovė teismo posėdžio metu nurodė, jog tokio pobūdžio elektroniniai laiškai neva yra įprastinė Departamento praktika. Pareiškėjas 2016 m. gruodžio 27 d. teismui pateikė kelis Departamento kitiems asmenims siųstus elektroninius laiškus, kurių išsiuntimo datos yra 2016 m. balandžio 20 d. bei 2016 m. birželio 21 d. Iš pareiškėjo pateiktų elektroninių laiškų matyti, jog yra aišku kokia valstybinė institucija siunčia elektroninį laišką, koks valstybės tarnautojas siunčia ir aišku, koks konkretus dokumentas yra siunčiamas. Šiuo gi atveju nėra jokių įrodymų, kurie neabejotinai patvirtintų, kad šiuo elektroniniu laišku Pranešimas apie atvykimą apskritai buvo siunčiamas.

Taip pat neaišku, kokiu pagrindu teismas nusprendė, kad kartu su šiuo neva pareiškėjui išsiųstu elektroniniu laišku, kurio jis net negavo, buvo išsiųstas ir Pranešimas apie atvykimą. Elektroninio laiško temoje apskritai nieko nenurodyta, pačiame laiške jokio teksto nėra. Matyti tik tai, kad kažkoks .pdf failas galimai buvo išsiųstas iš (duomenys neskelbtini) elektroninio pašto (duomenys neskelbtini) adresu. Šio pdf failo pavadinimas 04032016125020.pdf niekaip nesisieja su Pranešimo apie atvykimą pavadinimu, priėmimo diena ar dokumento numeriu. Be to, neatitinka elektroninio laiško išsiuntimo ir Pranešimo apie atvykimą priėmimo datos. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnyje yra nurodytos neįrodinėtinos aplinkybės ir faktai, tačiau tarp šioje teisės normoje nėra nurodyta, jog faktinė aplinkybė, kad valstybės institucija išsiuntė asmeniui elektroninį laišką yra neįrodinėjama.

Neaišku, kokiu būdu pareiškėjai galėtų įrodyti tą faktinę aplinkybę, jog Pranešimo apie atvykimą jie negavo. Pagal teisinį reglamentavimą būtent Departamentas turėjo pareigą išsiųsti Pranešimą apie atvykimą pareiškėjui tiek elektroniniu laišku, tiek gyvenamosios ar buvimo vietos adresu, nes tokius pranešimo gavimo būdus nurodė pareiškėjas. Pažymėtina, kad teismų praktikoje ne kartą konstatuota, kad bendrosios įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklės (šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus) taikymas nereiškia reikalavimo iš pareiškėjo neprotingų įrodymų atsakovo sprendimų neteisėtumui ir nepagrįstumui įrodyti (2011 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A⁴⁴⁴-3076/2011). Taigi, įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė šioje administracinėje byloje pasižymėjo tuo, jog būtent Departamentui teko pareiga įrodyti, jog jis laikėsi teisės normų reikalavimų, t. y. Tvarkos aprašo 71.2. papunkčio reikalavimų ir išsiuntė pareiškėjui konkretų Pranešimą apie atvykimą. Šiuo atveju, Departamentas nepateikė neginčytinų duomenų, kurie patvirtintų, jog konkretus Pranešimas apie atvykimą Pareiškėjui buvo išsiųstas. Net darant prielaidą, jog Pranešimas pareiškėjui visgi buvo išsiųstas elektroniniu paštu, ta faktinė aplinkybė, jog elektroninio laiško forma, kurios neabejotinai negalima laikyti valstybinės institucijos elektroninio laiško forma, lėmė, jog Departamento siunčiami elektroniniai laiškai patekdavo į šiukšlių aplanką. Pažymėtina, kad šio Pranešimo apie atvykimą reikšmė buvo ypatingai didelė, nes būtent nuo jo išsiuntimo ir gavimo priklausė ginčijamo sprendimo priėmimas, kurio pasekmės yra tokios, jog pareiškėjai planavę gyventi, kurti šeimą ir savo ateitį Lietuvos Respublikoje, gali būti deportuoti. Toks Departamento jam tenkančių pareigi atsainus atlikimas neabejotinai pažeidžia gero administravimo principus, lėmusias tokias sunkias pasekmes.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad 2016 m. vasario 18 d. prašymo 1 puslapyje 1 nurodė savo gyvenamosios vietos Lietuvoje adresą bei telefoną. Taigi, net pareiškėjui 2016 m. vasario 18 d. prašymo 10 punkte nenurodžius gyvenamosios ar buvimo vietos Lietuvos Respublikoje adreso (šia aplinkybe rėmėsi Departamentas ir teismas), šis adresas buvo lengvai pasiekiamas valstybės pareigūnui. Pareiškėjo vertinimu, atsižvelgus į šias aplinkybes, tai jog pareiškėjas 10 punkte nenurodė adreso, negali būti priežastimi, lemiančia tokias neproporcingai sunkias pasekmės.

Pareiškėjas taip pat pažymi, kad aktyviai domėjosi 2016 m. vasario 18 d. prašymo nagrinėjimo eiga. Viešųjų paslaugų prieinamumo principas reiškia, kad viešojo administravimo subjektas privalo konsultuoti pareiškėją kaip inicijuoti procesą reikiamu klausimu, taip pat suteikti informaciją, padedančią privačiam asmeniui rasti veiksmingiausius tikslo siekimo būdus. P. M. valdybos telefono numeriu (8 5) 271 6444 iš viso skambino dešimt kartų (2016 m. kovo 8, 10 ir 22 d.). Galiausiai pareiškėjui 2016 m. balandžio 13 d. 12.24 val. paskambinus Departamento telefono numeriu (8 5) 271 7112, buvo nurodyta, kad Departamentas priėmė sprendimą, kurį jis greitai gaus elektroniniu paštu. Atsižvelgiant į tai, negalima teigti, jog pareiškėjas veikė pasyviai, aplaidžiai bei nerūpestingai.

Atsakovas Departamentas su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepime prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Migracijos departamentas palaiko savo atsiliepime į skundą išdėstytą poziciją bei sutinka su skundžiamu teismo sprendimu ir jame išdėstytais motyvais. Papildomai pažymi, kad pareiškėjo asmens bylos duomenys patvirtina, kad Migracijos departamento valstybės tarnautojai elgėsi tiksliai taip, kaip numatyta Įstatyme ir Apraše: nustačius, kad nepakanka pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą gyventi pagrindžiančių duomenų ir (ar) dokumentų, ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo prašymo pakeisti leidimą gyventi gavimo dienos raštu apie tai informavo pareiškėją (2016 m. kovo 3 d. pranešimas Nr. (15/4-6) 10K-9515 išsiųstas pareiškėjo nurodytu el. pašto adresu) ir nustatė pagrįstą terminą (iki 2016 m. balandžio 10 d., t. y. ilgiau nei vieną mėnesį) reikiamiems duomenims ir (ar) dokumentams pateikti.

Mano, kad nagrinėjamu atveju reikšminga ir ta aplinkybė, kad pareiškėjas nuolat keičia gyvenamąją vietą ir apie tai nepraneša migracijos tarnyboms. Pažymi, kad Įstatymo 36 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad užsienietis, turintis leidimą gyventi, ne vėliau kaip per 7 dienas privalo pranešti vidaus reikalų ministro įgaliotai institucijai, jei jis pakeičia gyvenamąją vietą. Pareiškėjo asmens byloje esantys duomenys rodo, kad pareiškėjas 2013 m. gegužės 6 d.–2014 m. vasario 20 d. buvo įtrauktas į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą, 2014 m. vasario 21 d.– 2015 m. vasario 9 d. buvo deklaravęs gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), 2015 m. vasario 10 d.–2015 m. rugpjūčio 31 d. (duomenys neskelbtini), 2015 m. rugsėjo 1 d.–2016 m. sausio 26 d.(duomenys neskelbtini), nuo 2016 m. sausio 27 d. – (duomenys neskelbtini) (t. y. per 3 metus 4 kartus pakeitė deklaruotą gyvenamąją vietą). Nors pareiškėjas 2015 m. rugsėjo 23 d. pranešimu informavo Migracijos valdybą ir Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyrių, kad pasikeitė jo gyvenamosios vietos adresas ir jis šiuo metu gyvena (duomenys neskelbtini), tačiau Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriui 2015 m. lapkričio 23 d. atlikus patikrinimą šiuo adresu nustatyta, kad pareiškėjas šiuo adresu negyvena. 2016 m. sausio 11 d. pareiškėjas pateikė paaiškinimą, kad gyvena adresu (duomenys neskelbtini), o 2016 m. sausio 11 d. el. paštu atsiuntė 2015 m. vasario 28 d. gyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini) nuomos sutartį (pažymėtina, kad ši sutartis atsiųsta būtent iš pareiškėjo nurodytos el. pašto dėžutės

(duomenys neskelbtini). 2016 m. vasario 9 d. pareiškėjas pateikė A. P. įsipareigojimą suteikti gyvenamąją patalpą pareiškėjui adresu (duomenys neskelbtini) (pareiškėjas šiuo adresu deklaravo gyvenamąją vietą nuo 2016 m. sausio 27 d.). Taigi, įvertinus duomenų visumą (aplinkybę, kad pareiškėjas ne vieną kartą pakeitė gyvenamąją vietą, nurodytu gyvenamosios vietos adresu negyveno; su migracijos tarnyba bendravo el. paštu; sprendimą gauti pageidavo el. paštu, kurį nurodė; gyvenamosios ar buvimo vietos adreso, kuriuo pageidauja gauti sprendimą, nenurodė; Migracijos departamentas kvietimą pareiškėjui išsiuntė jo nurodytu el. paštu) manytina, kad Migracijos departamentas nepažeidė nei Aprašo nuostatų, nei gero administravimo principo. Departamento nuomone, kvietimo siuntimas pareiškėjui ne tik el. paštu (kaip buvo padaryta), bet ir paštu, šiuo atveju būtų perteklinė priemonė.

Migracijos departamentas patvirtina, kad šis Pranešimas apie atvykimą pareiškėjui buvo išsiųstas. Pažymi, kad pranešimo siuntimą el. paštu patvirtina ir byloje esantis 2016 m. kovo 4 d. laiškas. Papildomai su atsiliepimu teikia šį el. laišką išspausdintą tokiu būdu, kuris patvirtina, kad pareiškėjui pranešimas buvo išsiųstas. Taip pat teikia Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2017 m. kovo 3 d. raštą Nr. 9R-544, kuris patvirtina, kad elektroninis laiškas iš elektroninio pašto adreso (duomenys neskelbtini), kuris priskirtas J. V., išsiųstas 2016 m. kovo 4 d. 12:51:14 laiku gavėjui (duomenys neskelbtini). Pagal Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2002 m. rugsėjo 13 d. įsakymu Nr. 439, 10.10 papunktį, Informatikos ir ryšių departamentas tvarko Vidaus reikalų ministerijos administracijos padalinių, įstaigų prie Vidaus reikalų ministerijos (tarp jų – ir Migracijos departamento) ir kitų Vidaus reikalų ministerijos valdymo sričiai priskirtų įstaigų elektroninio pašto sistemą. Pareiškėjai nedetalizavo ir nenurodė, kokius konkrečius teisės aktus pažeidė Migracijos departamentas.

Migracijos departamento vertinimu, byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjui pranešimas atvykti buvo išsiųstas, o pats pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie leistų daryti išvadą, kad pareiškėjas šio laiško negavo. Pareiškėjo poziciją patvirtina tik jo žodiniai paaiškinimai. Migracijos departamento nuomone, atsižvelgiant į tai, kad kitus Departamento pranešimus pareiškėjas gavo, tokie paaiškinimai vertintini kritiškai. Duomenų visumoje įvertinus aplinkybę, kad 2013 metais pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti vizą tuo pagrindu, kad yra rimtas pagrindas manyti, kad užsienietis gali kelti nelegalios migracijos grėsmę (sprendimas buvo priimtas ir dėl to, kad pareiškėjas neatsakė į nei vieną apklausos lapuose pateiktą klausimą apie įmonę ir joje vykdomą veiklą, žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 5 d. nutartį (adm. byloje Nr. A⁸²²-184/2014)), mano, kad pareiškėjo paaiškinimai dėl neatvykimo į apklausą priežasčių vertintini kaip pasirinkta gynybinė pozicija. Be to, Departamento praktika patvirtina, kad tokiu būdu siunčiamus el. laiškus užsieniečiai gauna.

Atsakovas pažymi, kad pareiškėjo nurodytas telefono numeris (8 5) 271 64444 yra ne Migracijos departamento, bet Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos darbuotojų telefono numeris, t. y. prašymo nagrinėjimo metu pareiškėjas nė karto nesikreipė į Migracijos departamentą.

Departamentas taip pat nurodo, kad ginčijamas Migracijos departamento sprendimas priimtas ne vien tuo pagrindu, kad pareiškėjas neatvyko į apklausą, o įvertinus duomenų visumą. Migracijos departamentas, įvertinęs UAB „Edgarma“ įstatus, veiklos aprašymą, sutartis su UAB „Gagsa“, UAB „Odefa“, UAB „Transportima“, padarė išvadą, kad šiuose dokumentuose nurodyta veikla apibūdinta labai plačiai ir nekonkrečiai – dokumentai yra neinformatyvūs, nedetalūs, nepatvirtina realios įmonės veiklos vykdymo. Pažymi, kad pagal Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą, Aprašo 17.5 ir 24.21 papunkčius, pareiškėjas turėjo pareigą pateikti dokumentus, patvirtinančius leidimo gyventi išdavimo pagrindą, taigi ir dokumentus, kad įmonė ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje.

Atsakovo nuomone, teismo sprendimas šioje byloje atitinka nuosekliai formuojamą teismų praktiką tokio pobūdžio bylose.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Ginčo dalykas – Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2016 m. balandžio 12 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje vadovaujantis Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 35 straipsnio 1 dalies 12 punkto pagrindu, ir 2016 m. balandžio 18 d. sprendimo Nr.(duomenys neskelbtini), kuriuo atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje vadovaujantis Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 35 straipsnio 1 dalies 14 punkto pagrindu, teisėtumas ir pagrįstumas.

Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad Departamentas nusprendė nepakeisti leidimo pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, konstatavęs Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punkte įtvirtintą atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindą – nelegalios migracijos grėsmę. Atsižvelgęs į tai, kad 2016 m. balandžio 12 d. sprendimu leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjui nebuvo pakeistas, Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu, priėmė 2016 m. balandžio 18 d. sprendimą, kuriuo atsisakė pakeisti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Pareiškėjai apeliaciniame skunde nurodo, kad sprendimai buvo priimti nesuteikus jiems galimybės pateikti paaiškinimus, kadangi Departamento rašto Nr. (15/4-6) 10K-9515, kuriuo pareiškėjui buvo pasiūlyta pateikti papildomus duomenis, jie negavo. Pareiškėjui kreipiantis telefonu, reikiama informacija taip pat nebuvo suteikta.

Teisėjų kolegija, vertindama nurodytas aplinkybes, pažymi, kad konkrečiu atveju yra itin svarbi aplinkybė, ar Departamentas pareiškėją tinkamai informavo apie būtinybę pateikti papildomus duomenis, siekiant išsklaidyti abejones dėl jo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo.

Pažymėtina, kad Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2015 m. gegužės 6 d. įsakymo Nr. 1V-367 redakcija) (toliau – Tvarkos aprašas), įtvirtintos prašymo nagrinėjimo sustabdymo ir atnaujinimo procedūros. Tvarkos aprašo 71.2 punkte nurodyta, kad jeigu nepakanka prašymą išduoti arba pakeisti leidimą pagrindžiančių duomenų ir (ar) dokumentų sprendimui dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ar pakeitimo priimti, tai ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo prašymo išduoti arba pakeisti leidimą gavimo dienos išsiųsti pranešimą šį prašymą pateikusiam asmeniui apie tai, kad nepakanka prašymą išduoti ar pakeisti leidimą pagrindžiančių duomenų ir (ar) dokumentų. Šiame pranešime nurodomi duomenys ir (ar) dokumentai, kuriuos būtina pateikti Migracijos departamentui, nagrinėjančiam užsieniečio prašymą išduoti leidimą arba užsieniečio (išskyrus nurodytą Aprašo 61 punkte) prašymą pakeisti leidimą ir kartu pateiktus dokumentus, arba migracijos tarnybai, nagrinėjančiai užsieniečio, nurodyto Aprašo 61 punkte, prašymą pakeisti leidimą ir kartu pateiktus dokumentus, ir jame nustatomas pagrįstas terminas reikiamiems duomenims ir (ar) dokumentams pateikti. Šiame pranešime taip pat nurodoma, kad prašymo išduoti ar pakeisti leidimą nagrinėjimo terminas sustabdomas nuo šio pranešimo išsiuntimo dienos ir bus atnaujintas nuo sprendimui dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ar pakeitimo priimti reikiamų duomenų ir (ar) dokumentų gavimo dienos ir kad pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 13 punktą išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi atsisakoma, jeigu per šiame pranešime nustatytą terminą nepateikti prašymą išduoti ar pakeisti leidimą pagrindžiantys duomenys ir (ar) dokumentai sprendimui dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ar pakeitimo priimti. Šis pranešimas paštu ir (ar) šio pranešimo skaitmeninė kopija elektroniniu paštu išsiunčiamas (-a) prašymą išduoti arba pakeisti leidimą pateikusiam asmeniui, o jei prašymo išduoti leidimą 10 eilutėje nurodyta, kad pranešimas apie priimtą sprendimą turi būti siunčiamas konsulinei įstaigai, kuriai buvo pateiktas prašymas išduoti leidimą, tai pranešimo skaitmeninė kopija elektroniniu paštu persiunčiama šiai įstaigai.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas 2016 m. vasario 18 d. prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje 10 punkte pažymėjo abu pageidautinus pranešimo apie priimtą sprendimą gavimo būdus – gyvenamosios ar buvimo vietos Lietuvos Respublikoje adresu bei elektroniniu paštu. Taigi pažymėdamas abu pranešimo gavimo būdus, pareiškėjas nurodė, jog informacija jam turėtų būti pateikta tiek paštu, tiek elektroniniu paštu. Teisėjų kolegijos vertinimu, asmeniui, kuris kreipiasi į Departamentą nurodydamas abu pageidaujamus pranešimų gavimo būdus, pranešimai turi būti siunčiami abiem jo nurodytais būdais. Konkrečiu atveju esant išreikštai asmens valiai informaciją gauti abiem būdais, institucija neturėtų suteikti prioritetinės reikšmės vienam konkrečiam informacijos teikimo būdui.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Departamento raštas Nr. (15/4-6) 10K-9515, kuriuo pareiškėjui buvo pasiūlyta pateikti papildomus duomenis, buvo išsiųstas tik pareiškėjo nurodytu elektroninio pašto adresu. Iš byloje esančio Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2017 m. kovo 3 d. rašto Nr. 9R-544 matyti, kad elektroninis laiškas iš elektroninio pašto adreso (duomenys neskelbtini), kuris priskirtas J. V., išsiųstas 2016 m. kovo 4 d. 12:51:14 laiku gavėjui (duomenys neskelbtini) Pažymėtina, kad Migracijos departamento rekvizitai, kvietimo registracijos numeris, rengėjo nuoroda, parašas ir kiti duomenys nurodyti pačiame 2016 m. kovo 3 d. pranešime Nr. (15/4-6) 10K-9515. Pareiškėjas teigia, kad negavo minėto rašto.

Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, kad pareiškėjui Pranešimas buvo išsiųstas tik jo nurodytu elektroninio pašto adresu, konkrečiu atveju nesuponuoja išvados, kad pareiškėjas buvo informuotas tinkamai, kadangi jis teikdamas prašymą nurodė, jog pageidauja būti informuotas ne vienu pasirinktu, bet abiem galimais būdais, t. y. tiek paštu, tiek elektroniniu paštu.

Nors atsakovas paaiškina, jog pareiškėjo gyvenamosios vietos adresu Pranešimo nesiuntė, kadangi pareiškėjas prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje 10 punkte savo gyvenamosios vietos adreso nenurodė, teisėjų kolegijos vertinimu, šie atsakovo argumentai nelaikytini pagrįstais. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas, pildydamas prašymo formą, nurodė savo faktinės gyvenamosios vietos adresą (duomenys neskelbtini), tik ne 10 punkte, o kitoje eilutėje. Todėl aplinkybė, kad pareiškėjas nenurodė gyvenamosios vietos adreso konkrečioje prašymo eilutėje, nagrinėjamu atveju nepaneigia nustatytos aplinkybės, kad pareiškėjo prašymą nagrinėjančiai institucijai jo gyvenamosios vietos adresas buvo žinomas. Tačiau, kaip jau minėta, duomenų apie tai, kad Departamentas apskritai būtų bandęs pareiškėją informuoti jo nurodytu gyvenamosios vietos adresu, byloje nėra. Departamento paaiškinimai, kad pareiškėjas per pastaruosius metus yra ne kartą keitęs gyvenamąją vietą, negali atleisti Departamento nuo pareigos išsiųsti prašymą dėl papildomos informacijos užsieniečio nurodytu prašyme dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo adresu, t. y. negali atleisti Departamento nuo pareigos susisiekti su užsieniečiu prieš priimant sprendimą, galintį keisti jo teises ir pareigas.

Apibendrinus konstatuotina, kad pareiškėjas nebuvo tinkamai informuotas ir tai jam sudarė kliūtis laiku kreiptis į atsakovą ir pateikti reikiamus duomenis tam, kad būtų išsklaidytos kilusios abejonės dėl pareiškėjo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo. Kaip jau minėta, pareiškėjui laiku neatvykus ir nepateikus papildomų duomenų, atsakovas priėmė skundžiamą 2016 m. balandžio 12 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo pareiškėjui atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, o šio sprendimo pagrindu ir 2016 m. balandžio 18 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) pareiškėjos atžvilgiu.

Teisėjų kolegijos vertinimu, priimant ginčijamus 2016 m. balandžio 12 d. ir 2016 m. balandžio 18 d. sprendimus, buvo pažeistas gero administravimo principas. Gero administravimo kodekso, patvirtinto 2007 m. birželio 20 d. Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacija Nr. 7 (2007), 14 straipsnis numato, jog valdžios institucijoms priimant sprendimą, kuris tiesiogiai ir neigiamai paveiks privačių asmenų teises, tokiems asmenims, jei tai nėra akivaizdžiai nebūtina, turi būti suteikta galimybė per protingą terminą ir nacionalinėje teisėje nustatytu būdu išreikšti savo požiūrį, jei prieš tai jiems tokia galimybė nebuvo suteikta. Remiantis Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartija gero administravimo principas apima teisę būti išklausytam, kuri reiškia, jog kiekvienas asmuo turi būti išklausytas prieš taikant bet kokią individualią jam nepalankią priemonę (Pagrindinių teisių chartijos 41 str. 2 d. a p.).

Teisėjų kolegijos nuomone, Departamentas, prieš priimdamas sprendimus, kuriais buvo sprendžiama dėl užsieniečių teisių ir pareigų, pareiškėjams nesudarė tinkamų sąlygų pasisakyti, t. y. nesuteikė galimybės per tinkamą terminą nurodyti faktus, pateikti šiuos faktus patvirtinančius įrodymus ir savo argumentus sprendžiamu klausimu. Minėtos aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti, kad šioje byloje skundžiami aktai, t. y. Departamento 2016 m. balandžio 12 d. sprendimas Nr. (duomenys neskundžiami), kuriuo atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje vadovaujantis Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 35 straipsnio 1 dalies 12 punkto pagrindu, ir 2016 m. balandžio 18 d. sprendimas Nr.(duomenys neskelbtini), kuriuo atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje vadovaujantis Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 35 straipsnio 1 dalies 14 punkto pagrindu, yra naikintini, kadangi juos priimant buvo pažeistos taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimų pagrįstumą.

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas, kuriuo naikintini Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2016 m. balandžio 12 d. ir 2016 m. balandžio 18 d. sprendimai, o Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos įpareigotinas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo G. K. prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir pareiškėjos R. S. prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjų G. K. (G. K.) ir R. S. (R. S.) apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjų G. K. ir R. S. skundą tenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2016 m. balandžio 12 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini). Įpareigoti Migracijos departamentą prie Vidaus reikalų ministerijos pakartotinai nagrinėti pareiškėjo G. K. prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2016 m. balandžio 18 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini). Įpareigoti Migracijos departamentą prie Vidaus reikalų ministerijos pakartotinai nagrinėti pareiškėjos R. S. prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Skirgailė Žalimienė