Administracinė byla Nr. eA-687-602/2019
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01947-2017-4
Procesinio sprendimo kategorija 12.7
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. lapkričio 13 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Pietarių kuras“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Pietarių kuras“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl rašto panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
1. Pareiškėjas UAB „Pietarių kuras“ kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI) 2017 m. gegužės 9 d. raštą Nr. (23.1-08-3-5)RNA14537 „Dėl išieškojimo iš UAB „Pietarių kuras“ vykdant užsienio valstybės prašymą“ (toliau – ir Sprendimas); 2) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjas nurodė, kad ginčijamu Sprendimu VMI siekia išieškoti iš jo 40 177,31 Eur pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) ir su juo susijusių sumų skolą pagal Lenkijos Respublikos mokesčių administratoriaus 2017 m. balandžio 28 d. prašymą. Nesutikdamas su šiuo Sprendimu, pareiškėjas paaiškino, kad jam nebuvo įteikti jokie pirminiai Lenkijos Respublikos mokesčių administratoriaus ir / arba kitų institucijų dokumentai, kurių pagrindu UAB „Pietarių kuras“ atžvilgiu buvo apskaičiuota minėta suma. Pareiškėjas iki Sprendimo gavimo dienos nieko nežinojo apie Lenkijos Respublikos mokesčių administratoriaus priimtą sprendimą, į pareiškėją nesikreipė jokia kompetentinga Lenkijos Respublikos institucija, tame tarpe ir Lenkijos Respublikos mokesčių administratorius.
3. Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų administraciniam aktui keliamų reikalavimų. Jame nurodyta jo apskundimo tvarka ir terminai, tačiau nėra nurodyta jokios informacijos dėl mokestinės nepriemokos atsiradimo priežasčių ar teisinio pagrindo. Ši informacija pareiškėjui iki šiol nėra žinoma.
4. Pareiškėjo manymu, nagrinėjamu atveju atsakovas, visų pirma, privalėjo įvertinti Lenkijos Respublikos mokesčių administratoriaus ir / arba kitų institucijų dokumentus ir tik tada priimti juos vykdyti, nes priešingu atveju yra pažeidžiamos pareiškėjo teisės. Lenkijos Respublikos mokesčių administratoriaus pateiktas vykdymui suvienodintas dokumentas neatitinka tokiam dokumentui keliamų reikalavimų, nes jame nėra nurodyta reikalavimo aprašymo bei pirminio dokumento, kurio pagrindu leidžiama vykdyti išieškojimą. Nesant šios informacijos, toks dokumentas negali būti laikomas teisėtu, tokio dokumento pagrindu negalimas išieškojimo vykdymas Lietuvoje. VMI neabejotinai pažeidė Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 28 straipsnį, kuris reglamentuoja bendradarbiavimą su užsienio valstybių mokesčių administratoriais. Atsižvelgiant į tai, kad priimant Sprendimą buvo padaryti šiurkštūs procesiniai teisės pažeidimai, jis priimtas neturint pakankamai įrodymų, pateikti dokumentai neatitiko jiems numatytų formos bei turinio reikalavimų, pareiškėjas nebuvo iš anksto supažindintas su jokia susijusia informacija, jis turi būti panaikintas.
6. Atsakovas nurodė, kad Lenkijos Respublika kreipėsi į Lietuvos vykdančiąją instituciją – VMI – dėl PVM bei su juo susijusių sumų išieškojimo. Suvienodintas dokumentas yra pakankamas pagrindas vykdyti išieškojimą bei taikyti išieškojimo užtikrinimo priemones, kurių imamasi Lietuvos Respublikoje. Jokių kitų privalomų dokumentų, kuriuos turėtų pateikti prašančioji institucija Lietuvos mokesčių administratoriui, Lietuvos Respublikos savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymas (toliau – ir Įstatymas) nenumato, todėl VMI pagrįstai pradėjo išieškojimo procedūras iš pareiškėjo pagal Lenkijos Respublikos mokesčių administratoriaus prašymą. VMI, prieš pradėdama vykdyti prašančiosios institucijos prašymą vykdyti išieškojimą Lietuvos Respublikoje, neprivalo aiškintis pareiškėjo nurodytų aplinkybių (pareiškėjui žinoma apie pirminį sprendimą ar ne, ar jis įteiktas ir pan.).
7. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad iš Lenkijos Respublikos mokesčių administratoriaus prašyme nurodytų duomenų matyti, jog Lenkijos Respublikos mokesčių administratorius patvirtino, kad egzistuoja Įstatymo 10 straipsnyje 4 dalyje nustatytos sąlygos. Tai reiškia, kad VMI turėjo informacijos, jog prašančiosios institucijos valstybėje (Lenkijos Respublikoje) buvo taikomos atitinkamos reikalavimo vykdymo procedūros. Suvienodintuose dokumentuose yra nurodyta visa Įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje numatyta informacija, kuri turi atsispindėti tokio pobūdžio dokumente. VMI nevertina prašančios institucijos pateikto vykdymą leidžiančio dokumento pagrįstumo bei teisėtumo, toks sprendimas pripažįstamas ir yra galiojantis Lietuvos Respublikoje. Sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnyje įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, yra pagrįstas nustatytais faktais ir teisės aktų normomis.
II.
9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
10. Teismas nustatė, kad prašančioji Lenkijos Respublikos institucija pateikė VMI prašymą vykdyti išieškojimą ir nustatytos formos suvienodintą dokumentą, kuriuo remiantis leidžiama vykdyti išieškojimą Lietuvos Respublikoje. Prašyme vykdyti reikalavimą nurodyta, kad dėl reikalavimo yra išduotas dokumentas, leidžiantis vykdymą prašančioje valstybėje, reikalavimas neužginčytas, ir akivaizdu, kad prašančiojoje valstybėje nėra turto, iš kurio būtų galima išieškoti skolą, arba, kad taikant reikalavimo vykdymo procedūras, visa suma nebus išieškota, o prašančioji institucija turi informacijos, kad asmuo turi turto valstybėje, į kurią kreipiamasi. Iš to teismas nustatė, kad šiuo atveju prašančioji Lenkijos Respublikos institucija patvirtino, jog egzistuoja išimtis iš Įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatytos taisyklės, kad Lietuvos Respublikos institucija turi turėti informacijos, jog prašančioji institucija, prieš teikdama prašymą vykdyti išieškojimą, atliko tam tikras išieškojimo vykdymo procedūras. Iš to teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo argumentas, kad nėra jokių dokumentų, kurie patvirtintų, jog prašančioji Lenkijos Respublikos institucija, prieš teikdama prašymą vykdyti išieškojimą, atliko kokias nors išieškojimo vykdymo procedūras, ir todėl toks Lenkijos Respublikos prašymas neturėjo būti priimtas vykdyti, yra nepagrįstas.
11. Teismas pažymėjo, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas savo praktikoje yra nurodęs, jog valstybės narės, kurioje yra institucija, į kurią kreipiamasi, teismai iš principo neturi teisės nagrinėti, ar pretenzijos vykdymą leidžiantis dokumentas yra vykdytinas (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2010 m. sausio 14 d. sprendimą M. K. byloje, C-233/08, 44 p.). Ši pozicija atsispindi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kurioje teismas yra nurodęs, jog Įstatymo nuostatos suponuoja, kad, išieškant reikalaujamas skolas, susijusias su rinkliavomis, mokesčiais ir kitomis pinigų sumomis pagal Europos Sąjungos valstybės narės prašymą, pagrindas pradėti išieškojimo procedūrą kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje yra prašančiosios šalies kompetentingos institucijos sprendimas, kuriuo leidžiama išieškoti skolą pareiškėjo valstybėje. Toks sprendimas pripažįstamas, t. y. sutinkama, jog jis yra galiojantis Lietuvos Respublikoje. Pastaroji norma reiškia, kad kompetentinga Lietuvos institucija nebevertina kompetentingos valstybės, Europos Sąjungos narės, institucijos pateikto sprendimo pagrįstumo bei teisėtumo ir, nesant teisės aktuose nustatytų išimčių, jį vykdo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14-398/2007).
12. Vadovaudamasis teisiniu reglamentavimu ir atsižvelgęs į teismų praktiką, teismas darė išvadą, kad VMI, gavusi iš Lenkijos Respublikos kompetentingos institucijos prašymą vykdyti išieškojimą Lietuvos Respublikoje, įgijo teisinį pagrindą pradėti išieškojimo iš pareiškėjo teisinę procedūrą Lietuvos Respublikoje, todėl pagrįstai priėmė ginčijamą Sprendimą. Atsižvelgęs į tai, kad Lietuvos Respublikos teismas negali vertinti vykdymą leidžiančio dokumento teisėtumo, o vykdymą leidžiančiame dokumente pateikta pakankama esminė informacija, teismas konstatavo, jog vykdymą leidžiantis dokumentas yra tinkamai parengtas, todėl jis tiesiogiai pripažįstamas ir, nesant Įstatymo 16 straipsnyje nustatytų pagalbos neteikimo ar viešosios tvarkos išlygos taikymo pagrindų, privalo būti vykdomas, t. y. Lietuvos kompetentinga institucija teisės aktų nustatyta tvarka ir sąlygomis turi pareigą suteikti pagalbą kitai Europos Sąjungos valstybės kompetentingai institucijai. Taigi pareiškėjo argumentas, kad atsakovas iš pradžių privalėjo įvertinti Lenkijos Respublikos mokesčių administratoriaus ir / arba kitų institucijų dokumentus, o paskui priimti sprendimą pareiškėjo atžvilgiu, yra nepagrįstas. Teisės aktai nesuteikia teisės vertinti nei dokumento, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą prašančioje valstybėje narėje, nei suvienodintame dokumente nurodytų duomenų teisėtumo ir pagrįstumo, todėl teismas nevertino pareiškėjo argumentų dėl Lenkijos Respublikos mokesčių administratoriaus pateikto vykdymui suvienodinto dokumento neatitikimo tokiam dokumentui keliamų procesinių reikalavimų.
13. Teismas pažymėjo, kad ginčijamas Sprendimas atitinka bendruosius individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus ir laikytinas pakankamai motyvuotu. Jame aiškiai nurodytas jo priėmimo teisinis ir faktinis pagrindas, jis priimtas tam įgalioto subjekto, pasirašytas. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad pareiškėjui nebuvo pateiktas pirminis Lenkijos Respublikos mokesčių administratoriaus ir / arba kitų institucijų dokumentas, kurio pagrindu UAB „Pietarių kuras“ atžvilgiu buvo apskaičiuoti mokesčiai, nagrinėjamu atveju nelaikytinas esminiu pažeidimu, nes pareiškėjas buvo informuotas apie Lenkijos Respublikoje priimtą sprendimą tiek Sprendime, tiek 2017 m. birželio 14 d. raštu Nr. (23.1-08) RNA-19551 „Dėl UAB „Pietarių kuras“ prašymo“, todėl pareiškėjas suprato, kokiu pagrindu vyksta išieškojimas. Be to, teismo posėdžio metu buvo pateiktas Lenkijos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 2 d. sprendimas dėl prekių ir paslaugų mokesčio už ataskaitinius laikotarpius nuo 2013 m. liepos mėn. iki 2014 m. sausio mėn.
III.
15. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti, taip pat priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
16. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas turėjo teisę ir pareigą patikrinti, ar atsakovas įsitikino, jog užsienio institucija yra išnaudojusi visas įprastines galimybes siekiamam tikslui pasiekti (MAĮ 28 str. 2 d.). Teismas, nustatęs, jog atsakovas tokių veiksmų nesiėmė ir nepatikrino užsienio institucijos veiksmų, privalėjo panaikinti be pagrindo priimtą Sprendimą.
17. Šiuo atveju užsienio institucija turėjo ir galėjo pasiekti savo tikslą švelnesnėmis, pareiškėją mažiau varžančiomis priemonėmis, pavyzdžiui, informuoti pareiškėją apie susidariusią situaciją dėl mokesčių nepriemokos. Tokie prašančiosios institucijos veiksmai suteiktų pareiškėjui galimybę apginti savo pažeistas teises ar įvykdyti prašančiosios institucijos reikalavimus jo teises mažiau varžančiais būdais.
18. Sprendimo turinys neleido pareiškėjui suprasti jo priėmimo teisinio ir faktinio pagrindo. Sprendimas yra lakoniškas, jame įvardijamos tik bendrosios teisės normos. Toks dokumentas negali būti laikomas teisėtu, šio dokumento pagrindu negalimas išieškojimo vykdymas Lietuvoje.
19. Atsakovas, nepatikrindamas, ar suvienodintas dokumentas atitinka visus jam keliamus procesinius reikalavimus, ir priimdamas tokį dokumentą vykdyti, atliko neteisėtus veiksmus (Įstatymo 10 str. 2 d.). Dokumente nėra pateiktas nei reikalavimo aprašymas, nei pirminis dokumentas, kurio pagrindu vykdomas išieškojimas.
20. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė bei nevertino pareiškėjo teismo posėdyje pateiktų dokumentų. Iš Varšuvos vaivadijos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo, priimto byloje Nr. IIISAAVa 1971/16, turinio matyti, jog sprendimas buvo priimtas dėl prekių ir paslaugų mokesčio už ataskaitinius laikotarpius nuo 2013 m. liepos iki 2013 m. sausio, t. y. už tą patį laikotarpį, už kurį pareiškėjui buvo priskaičiuoti ir šiuo metu Lietuvos Respublikoje yra išieškomi mokesčiai už komercinį tarpininkavimą. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas vykdė pirkimą-pardavimą, o ne komercinį tarpininkavimą. Dėl šios priežasties šiuo metu vykdomas išieškojimas yra negalimas. VMI privalėjo sustabdyti išieškojimą iš pareiškėjo ir nedelsdamas kreiptis į Lenkijos Respublikos mokesčių administratorių dėl išieškojimo galimumo pagrindimo/patvirtinimo.
21. Atsakovas atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
22. Atsakovas pažymi, kad jis 2017 m. birželio 14 d. raštu Nr. (23.1-08) RNA-19551 „Dėl UAB „Pietarių kuras“ prašymo“ suteikė informaciją pareiškėjui apie iš Lenkijos Respublikos mokesčių administratoriaus gautą prašymą, jo pateikimo pagrindą, Lenkijos Respublikos mokesčių administratoriaus paskaičiuotą mokestinę nepriemoką ir laikotarpį, už kurį ji paskaičiuota, reikalavimo nustatymo datą bei kitą informaciją, susijusią su iš Lenkijos Respublikos mokesčių administratoriaus gautais dokumentais, leidžiančiais vykdyti išieškojimą Lietuvos Respublikoje, iš ko darytina išvada, jog pareiškėjas suprato, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis buvo priimtas konkretus sprendimas, ir kokiu pagrindu bus vykdomas išieškojimas, juo labiau, jog teismo posėdžio metu buvo pateiktas Lenkijos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 2 d. sprendimas, kas taip pat patvirtina, kad pareiškėjas disponavo informacija apie jo atžvilgiu Lenkijos Respublikos mokesčių administratoriaus priimtą sprendimą dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo.
23. Atsakovas, vadovaudamasis MAĮ 110 straipsnio 3 dalyje įtvirtintais kriterijais, bylos nagrinėjimo teisme metu pagal Lenkijos Respublikos mokesčių administratoriaus pateiktą prašymą ir suvienodintus dokumentus išieškojimo iš pareiškėjo nebuvo pradėjęs, o gavęs Lenkijos Respublikos mokesčių administratoriaus 2017 m. spalio 20 d. pranešimą ir prašymą sustabdyti bet kokius veiksmus, kurių buvo imtasi, 2017 m. spalio 25 d. sustabdė prievolių vykdymą pagal užsienio valstybės prašymą, kuris realiai ir nebuvo pradėtas vykdyti.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV.
24. Nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas – Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2017 m. gegužės 9 d. rašto Nr. (23.1‑08‑3-5)RNA14537 „Dėl išieškojimo iš UAB „Pietarių kuras“ vykdant užsienio valstybės prašymą“ teisėtumas.
25. Lenkijos Respublikos prašančioji institucija pateikė VMI 2017 m. balandžio 13 d. prašymą vykdyti reikalavimą ir/arba imtis prevencinių priemonių Nr. PL_LT_2569BIZ17_20170968G1_20170413_b_RR ir nustatytos formos suvienodintus dokumentus Nr. PL_2569BIZ17_20170413_UIPE_2, Nr. PL_2569BIZ17_20170413_UIPE_3, Nr. PL_2569BIZ17_20170413_UIPE_4, Nr. PL_2569BIZ17_20170413_UIPE_1, kurie patvirtina pareiškėjo prievolę sumokėti 40 177,31 Eur PVM ir su juo susijusių sumų skolą.
26. VMI 2017 m. gegužės 9 d. priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriuo pranešė pareiškėjui apie prievolę sumokėti 40 177,31 Eur PVM ir su juo susijusių sumų skolą; taip pat informavo, kad 2017 m. balandžio 28 d. buvo gautas Lenkijos Respublikos mokesčių administratoriaus prašymas vykdyti reikalavimą iš UAB „Pietarių kuras“ dėl 40 177,31 Eur PVM ir su juo susijusių sumų skolos išieškojimo; nurodė, kad pareiškėjas gali prašomą išieškoti skolą užginčyti.
V.
27. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (akto redakcija, galiojusi nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gegužės 31 d.) 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad centrinis mokesčių administratorius pagal savo kompetenciją bendradarbiauja su Europos Sąjungos valstybių narių mokesčių administracijomis (kompetentingomis institucijomis) <...> pagal Europos Sąjungos valstybių narių mokesčių administracijų (kompetentingų institucijų) prašymus išieškodamas mokestines nepriemokas <...>; 3 dalyje – jog Europos Sąjungos valstybių narių mokesčių administracijų (kompetentingų institucijų) prašymai dėl pagalbos išieškant mokestines nepriemokas nagrinėjami ir vykdomi Lietuvos Respublikos savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo nustatyta tvarka. <...>; 4 dalyje – kad, jei kitaip nenumatyta Europos Sąjungos teisės aktuose arba atitinkamose tarptautinėse sutartyse, bendradarbiaujant su Europos Sąjungos valstybių narių mokesčių administracijomis (kompetentingomis institucijomis), taikomi šio Įstatymo 28 straipsnio 2 dalyje išdėstyti principai; 5 dalyje – jog bendradarbiaujant su Europos Sąjungos valstybių narių mokesčių administracijomis (kompetentingomis institucijomis), taip pat taikomos šio Įstatymo 28 straipsnio 3, 4 ir 5 dalių nuostatos. MAĮ 28 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad jei kitaip nenumato tarptautinė sutartis ar susitarimas, pagalba užsienio valstybės mokesčių administracijai (kompetentingai institucijai) teikiama, jei užtikrinamas bendradarbiavimo abipusiškumas ir: 1) kreipiamasi dėl būtinos pagalbos; 2) užtikrinama, kad teikiama informacija bus naudojama išimtinai apmokestinimo ar mokesčių teisės pažeidimų tyrimo tikslais; 3) patenkinus kreipimąsi nebus pažeisti Lietuvos Respublikos ar jos asmenų teisėti interesai ir nebus paskleista valstybės, tarnybos, profesinę, komercinę ar kitą įstatymų saugomą paslaptį sudaranti informacija; 4) bus užtikrintas informacijos slaptumas; 5) užsienio valstybės institucija, kuri kreipiasi, yra išnaudojusi visas įprastines galimybes tikslui, dėl kurio kreipiamasi, pasiekti.
28. MAĮ 33 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad mokesčių administratorius (jo pareigūnas), atlikdamas jam pavestas funkcijas, turi teisę priverstinai išieškoti iš asmenų mokestines nepriemokas.
29. Lietuvos Respublikos savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo (aktuali akto redakcija, galiojanti nuo 2012 m. sausio 1 d.), skirto 2010 m. kovo 16 d. Tarybos direktyvos 2010/24/ES dėl savitarpio pagalbos vykdant reikalavimus, susijusius su mokesčiais, muitais ir kitomis priemonėmis (OL L 84, p. 1) įgyvendinimui užtikrinti, 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos institucija vykdo išieškojimą Lietuvos Respublikoje prašančiosios institucijos naudai, gavusi prašančiosios institucijos prašymą vykdyti išieškojimą ir nustatytos formos suvienodintą dokumentą, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą Lietuvos Respublikoje. Suvienodintas dokumentas yra pakankamas pagrindas vykdyti išieškojimą ir taikyti išieškojimo užtikrinimo priemones, kurių imamasi Lietuvos Respublikoje.
30. Įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad suvienodintame dokumente, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą, turi būti ši informacija: 1) dokumento, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą prašančiojoje valstybėje narėje, turinys: reikalavimo aprašymas, laikotarpis, kurį apima reikalavimas, išieškotina bendra suma (pagrindinė suma, delspinigiai ir kita), vykdymo procesui svarbios datos, pirminio dokumento, kuriuo leidžiama vykdyti reikalavimą, indentifikavimui svarbi informacija; 2) skolininko vardas, pavardė (pavadinimas) ir kiti skolininko asmeniui nustatyti svarbūs duomenys; 3) įstaigos, atsakingos už reikalavimo nustatymą, arba įstaigos, kurioje galima gauti daugiau informacijos apie reikalavimą arba galimybes ginčyti mokėjimo prievolę, pavadinimas, adresas ir kiti duomenys ryšiams palaikyti.
31. Pagal Įstatymo 10 straipsnio 4 dalį, Lietuvos Respublikos institucija turi turėti informaciją, kad prašančioji institucija, prieš teikdama prašymą vykdyti išieškojimą, atliko tam tikras išieškojimo vykdymo procedūras, išskyrus atvejus, jeigu: 1) akivaizdu, kad prašančiosios institucijos valstybėje narėje nėra turto mokesčių išieškojimui įvykdyti arba kad taikant tokias procedūras nebus galima atgauti visos reikalaujamos sumos, ir prašančioji institucija turi konkrečios informacijos, įrodančios, kad Lietuvos Respublikoje atitinkamas asmuo turi turto; 2) taikant išieškojimo vykdymo procedūras, prašančiosios institucijos valstybėje narėje atsirastų neproporcingai didelių sąnaudų.
32. Įstatymo 10 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad suvienodintas dokumentas, kurį pateikia prašančioji institucija, negali būti kokiu nors būdu pildomas, keičiamas ar pripažįstamas Lietuvos Respublikos institucijoje.
33. Tarybos direktyvos 2010/24/ES 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prie prašymo vykdyti reikalavimą pridedamas suvienodintas dokumentas, kuriuo leidžiama vykdyti reikalavimą valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi. Šiame suvienodintame dokumente, kuriuo leidžiama vykdyti reikalavimą valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi, atspindimas pirminio dokumento, kuriuo leidžiama vykdyti reikalavimą, esminis turinys, ir jis yra reikalavimo vykdymo ir prevencinių priemonių, kurių imamasi valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi, vienintelis pagrindas. Toje valstybėje narėje jis neturi būti kaip nors pripažintas, papildytas ar pakeistas. <…> Tarybos direktyvos 2010/24/ES 12 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad prie prašymo vykdyti reikalavimą gali būti pridėti kiti prašančiojoje valstybėje narėje išduoti su reikalavimu susiję dokumentai.
34. Įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ginčus dėl prašančiosios institucijos reikalavimo, dokumento, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą prašančiojoje valstybėje narėje, suvienodinto dokumento, pagalbos prašymo nagrinėja prašančiosios institucijos valstybės narės įstaigos. Lietuvos Respublikos institucija turi informuoti suinteresuotą asmenį, kuris Lietuvos Respublikos institucijai vykdant išieškojimą ginčija prašančiosios institucijos veiksmus ar dokumentus, kad ginčijimą jis turi teikti prašančiosios institucijos valstybės narės įstaigai pagal toje valstybėje narėje galiojančius teisės aktus. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ginčai dėl išieškojimo procedūros Lietuvos Respublikoje arba dėl Lietuvos Respublikos institucijos pateikto pranešimo apie su reikalavimais susijusių dokumentų galiojimą nagrinėjami Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatyta tvarka.
VI.
35. Kaip jau buvo minėta prieš tai, nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas – Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2017 m. gegužės 9 d. rašto Nr. (23.1 08 3-5)RNA14537 „Dėl išieškojimo iš UAB „Pietarių kuras“ vykdant užsienio valstybės prašymą“ (I t., b. l. 12) teisėtumas. Šis Sprendimas buvo priimtas gavus Lenkijos Respublikos mokesčių administratoriaus 2017 m. balandžio 13 d. prašymą vykdyti reikalavimą ir/arba imtis prevencinių priemonių (I t., b. l. 45–59) bei suvienodintus dokumentus, leidžiančius vykdyti reikalavimus, vadovaujantis Tarybos direktyva 2010/24/ES (I t., b. l. 13–26).
36. Įstatymo 10 straipsnio nuostatos, aiškinant jas kartu su Tarybos direktyvos 2010/24/ES 12 straipsniu, suponuoja vienareikšmišką išvadą, kad Lietuvos Respublikos institucija, gavusi kitos Europos Sąjungos valstybės narės prašymą vykdyti išieškojimą ir nustatytos formos suvienodintą dokumentą, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą Lietuvos Respublikoje, privalo jį vykdyti, suvienodintas dokumentas yra pakankamas pagrindas vykdyti išieškojimą, Lietuvos Respublikos institucija neturi nei pareigos, nei teisės kaip nors pripažinti, papildyti ar pakeisti suvienodintą dokumentą. Dėl nurodytų motyvų Lietuvos Respublikos institucija, gavusi kitos Europos Sąjungos valstybės narės prašymą vykdyti išieškojimą ir nustatytos formos suvienodintą dokumentą, negali vertinti suvienodinto dokumento pagrįstumo, reikalauti pateikti papildomus dokumentus, kurie pagal Tarybos direktyvą 2010/24/ES tik gali būti pridedami prie prašymo vykdyti reikalavimą, tačiau neprivalo būti pridedami.
37. Lietuvos Respublikos institucija, gavusi kitos Europos Sąjungos valstybės narės prašymą vykdyti išieškojimą ir nustatytos formos suvienodintą dokumentą, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą Lietuvos Respublikoje, neturi jo kaip nors pripažinti, o gali tik spręsti, ar nėra įstatyme nustatytų sąlygų, kurioms esant jis negali būti vykdomas (kai reikalavimas ir (arba) dokumentas, kuriuo leidžiama reikalavimą vykdyti prašančiojoje valstybėje narėje, yra ginčijami toje valstybėje narėje), ar turi informacijos, kad prašančioji institucija prieš teikdama prašymą vykdyti išieškojimą atliko tam tikras išieškojimo vykdymo procedūras, ar nėra įstatyme nustatytų aplinkybių, sudarančių pagrindą sustabdyti ar nutraukti išieškojimą (Įstatymo 10 ir 12 str.).
38. Teisėjų kolegija, įvertinusi 2017 m. balandžio 13 d. suvienodintų dokumentų turinį (I t., b. l. 45–59), nustatė, kad juose yra nurodyti pagrindiniai Įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje nurodyti būtini duomenys. Minėti dokumentai buvo pateikti pareiškėjui kartu su ginčijamu 2017 m. gegužės 9 d. Sprendimu, papildomos informacijos atsakovas suteikė pareiškėjui 2017 m. birželio 14 d. rašte Nr. (23.1-08.)RNA-19551 (I t., b. l. 60). Pažymėtina ir tai, kad Lenkijos Respublikos mokesčių administratorius savo prašyme atsakovui patvirtino, jog reikalavimas pareiškėjui neužginčytas (I t., b. l. 46).
39. Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad pareiškėjas teisminį procesą dėl jam priskaičiuotos mokestinės nepriemokos nurodė pradėsiąs Lenkijos Respublikoje tuomet, kai atsakovas jau buvo priėmęs ginčijamą Sprendimą (I t., b. l. 5–6). Atsakovas, atsižvelgęs į susidariusią situaciją, prieš tai paminėtame 2017 m. birelio 14 d. rašte nurodė pareiškėjui, jog nepradės nesumokėtos nepriemokos išieškojimo iš pareiškėjo, kol Lenkijos Respublikos mokesčių administratorius pareikš savo sprendimą šiuo klausimu. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą pažymėjo, jog gavęs Lenkijos Respublikos mokesčių administratoriaus 2017 m. spalio 20 d. pranešimą ir prašymą sustabdyti bet kokius veiksmus, kurių buvo imtasi, 2017 m. spalio 25 d. sustabdė prievolių vykdymą pagal užsienio valstybės prašymą, kuris realiai ir nebuvo pradėtas. Pareiškėjas pateikė pirmosios instancijos teismui dokumentus apie teisminius procesus Lenkijos Respublikoje dėl jam apskaičiuotos mokestinės nepriemokos.
40. Apibendrinant prieš tai išdėstytas faktines aplinkybes, matyti, kad nagrinėjamu atveju suvienodintuose dokumentuose, kuriais leidžiama vykdyti išieškojimą, yra visa informacija, kuri, kaip yra nurodyta Įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje, turi būti išdėstyta tokio pobūdžio dokumente. Kaip minėta, suvienodinti dokumentai pareiškėjui buvo išsiųsti kartu su ginčijamu Sprendimu. Pareiškėjas nurodė atsakovui, jog kreipsis į Lenkijos Respublikos teismines institucijas dėl jam apskaičiuotos mokestinės nepriemokos. Atsakovas, pareiškėjo prašymu, teikė jam papildomos informacijos, nurodė, kad nepradės mokestinės nepriemokos išieškojimo iki Lenkijos Respublikos mokesčių administratorius pareikš savo sprendimą šiuo klausimu. Todėl nepagrįsti pareiškėjo pirmosios instancijos teismui bei apeliacinės instancijos teismui nurodomi motyvai, jog jam buvo nežinoma informacija dėl mokestinės nepriemokos pobūdžio, atsiradimo pagrindo ar panašių aplinkybių.
41. Be to, motyvai dėl kitos Europos Sąjungos valstybės narės prašomos išieškoti mokestinės nepriemokos pagrįstumo negali turėti reikšmės vertinant Lietuvos mokesčių administratoriaus, vykdančio pagalbos prašymą dėl minėtos nepriemokos išieškojimo, sprendimų ar veiksmų teisėtumą, nes Lietuvos mokesčių administratorius neturi teisės vertinti suvienodinto dokumento pagrįstumo. Dėl nurodytų motyvų, pareiškėjo argumentai dėl mokestinės nepriemokos pagrįstumo neturi esminės reikšmės ir nagrinėjant skundą dėl Lietuvos mokesčių administratoriaus sprendimų ar veiksmų teisėtumo administraciniame teisme. Šias išvadas netiesiogiai patvirtina taip pat ir Įstatyme nustatyta ginčų nagrinėjimo tvarka, būtent nuostata, kad ginčus dėl prašančiosios institucijos reikalavimo, dokumento, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą prašančiojoje valstybėje narėje, suvienodinto dokumento, pagalbos prašymo nagrinėja prašančiosios institucijos valstybės narės įstaigos, t. y. šiuo atveju Lenkijos Respublikos institucijos (Įstatymo 15 str. 1 d.).
42. Teisėjų kolegija dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, jog pirmosios instancijos teismas turėjo teisę ir pareigą patikrinti, ar atsakovas įsitikino, jog užsienio institucija yra išnaudojusi visas įprastines galimybes siekiamam tikslui pasiekti (MAĮ 28 str. 2 d. 5 p.), nurodo, jog pagal Įstatymo 10 straipsnio 4 dalį, Lietuvos Respublikos institucija turi turėti informaciją, kad prašančioji institucija, prieš teikdama prašymą vykdyti išieškojimą, atliko tam tikras išieškojimo vykdymo procedūras, išskyrus atvejus, jeigu: 1) akivaizdu, kad prašančiosios institucijos valstybėje narėje nėra turto mokesčių išieškojimui įvykdyti arba kad taikant tokias procedūras nebus galima atgauti visos reikalaujamos sumos, ir prašančioji institucija turi konkrečios informacijos, įrodančios, kad Lietuvos Respublikoje atitinkamas asmuo turi turto; 2) taikant išieškojimo vykdymo procedūras, prašančiosios institucijos valstybėje narėje atsirastų neproporcingai didelių sąnaudų. Nagrinėjamu atveju Lenkijos Respublikos mokesčių administratorius patvirtino, jog prašančios institucijos valstybėje buvo taikomos atitinkamos reikalavimo įvykdymo procedūros, tačiau visa reikalavimo suma negali būti išieškota (I t., b. l. 46). Nagrinėjamos bylos kontekste ši aplinkybė patvirtinta, kad atsakovas šiuo atveju įsitikino, jog užsienio institucija yra išnaudojusi visas įprastines galimybes siekiamam tikslui pasiekti. Kokiu kitu būdu atsakovas turėjo įsitikinti, jog užsienio institucija yra išnaudojusi visas įprastines galimybes siekiamam tikslui pasiekti, pareiškėjas savo procesiniuose dokumentuose nenurodo, todėl nagrinėjami pareiškėjo argumentai atmetami kaip deklaratyvūs ir nepagrįsti.
43. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių, jog užsienio institucija turėjo ir galėjo pasiekti savo tikslą švelnesnėmis, pareiškėją mažiau varžančiomis priemonėmis, pasisakytina, kad šios administracinės bylos ginčo dalykas yra VMI priimtas ginčijamas Sprendimas, o ne prašančiosios institucijos veiksmai ar galimi kiti ginčo situacijos išsprendimo būdai, todėl analizuojami pareiškėjo argumentai atmetami kaip teisiškai nereikšmingi šios administracinės bylos teisingam išnagrinėjimui.
44. Pareiškėjo pateiktas Varšuvos vaivadijos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 22 d. sprendimas buvo priimtas VMI jau priėmus ginčijamą Sprendimą, todėl jo teisėtumui ir pagrįstumui įtakos neturi. Šis teismo sprendimas turėtų būti įvertintas Lenkijos Respublikos mokesčių administratoriaus jo pateikto prašymo ir suvienodintų dokumentų Lietuvos mokesčių administratoriui kontekste ir galėtų būti pagrindas teikti jam pranešimą apie prašymo vykdyti išieškojimą pakeitimą arba jo atsiėmimą, ko pasekoje VMI galėtų priimti sprendimą sustabdyti išieškojimą arba jį nutraukti (Įstatymo 12 str. 1 d.).
45. Remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsniu, administraciniam teismui vykdant viešojo administravimo subjektų kontrolę bylose dėl administracinių aktų panaikinimo, yra sprendžiama, ar administracinis aktas buvo teisėtas jo priėmimo metu. Administracinio akto teisėtumo, buvusio jo priėmimo metu patikrinimas suponuoja išvadą, kad faktinės padėties pasikeitimas ar teisinio reglamentavimo pasikeitimas nedaro įtakos administracinio sprendimo teisėtumui, tačiau sudaro pagrindą priimti naują administracinį sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį byloje Nr. A602-1865/2013; 2014 m. vasario 18 d. nutartį byloje Nr. A602-133/2014; 2014 m. lapkričio 19 d. nutartį byloje Nr. AS602-1207/2014; 2015 m. lapkričio 30 d. nutartį byloje Nr. A-1172-602/2015; 2016 m. gegužės d. nutartį byloje Nr. A-465-602/2016; 2018 m. lapkričio 14 d. nutartis byloje Nr. eA-1055-602/2018).
46. Dėl nurodytų motyvų, pareiškėjo teikiami įrodymai, patvirtinantys faktinės padėties pasikeitimą po skundžiamo administracinio sprendimo priėmimo, neturi reikšmės nagrinėjamos bylos dėl administracinio akto teisėtumo išsprendimui, bet gali sudaryti faktinį pagrindą pareiškėjui kreiptis į viešojo administravimo subjektą dėl priimto administracinio sprendimo pakeitimo, panaikinimo ar naujo administracinio sprendimo priėmimo, ar viešojo administravimo subjektui savo iniciatyva spręsti klausimą dėl savo priimto sprendimo pakeitimo, panaikinimo ar naujo administracinio sprendimo priėmimo.
47. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.