Administracinė byla Nr. eA-1575-602/2021
Teisminio proceso Nr. 3-63-3-02737-2018-5
Procesinio sprendimo kategorijos: 4.2; 12.17
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. birželio 30 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario R. S. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. gegužės 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario R. S. pareiškimą atsakovui Palangos miesto savivaldybės tarybai dėl norminio akto teisėtumo ištyrimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas Seimo narys R. S. padavė teismui pareiškimą ir patikslintą pareiškimą (toliau abu kartu vadinami pareiškimu), kuriais prašė ištirti, ar Palangos miesto savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė) tarybos (toliau – ir Taryba) 2018 m. gegužės 31 d. sprendimo Nr. T2-109 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų 2019 metams nustatymo“ (toliau – ir Sprendimas) 1.1, 1.2 ir 1.3.1 papunkčiai neprieštarauja: 1) Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo (toliau – ir NTMĮ) 6 straipsnio 2 daliai; 2) Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 7 straipsniui, 8 straipsnio 2 daliai; 3) Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 1, 3, 9 punktams; 4) Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – ir KĮ) 4 straipsnio 2 daliai. Nustačius prieštaravimą, prašė atitinkamus Sprendimo punktus panaikinti.
2. Pareiškėjas pareiškime nurodė, kad:
2.1. Savivaldybių tarybos turi vadovautis iš Konstitucijos, NTMĮ, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikos kylančiais imperatyvais, kad skirtingas apmokestinimas nekilnojamojo turto mokesčiu (toliau – ir NT mokestis) turi būti grindžiamas tik NTMĮ numatytais tikslais ir uždaviniais, negali būti selektyvus ir be aiškaus pagrindimo privilegijuojantis ir diskriminuojantis. Ginčijamu Sprendimu subjektai, turintys administracinį, prekybos, maitinimo, paslaugų, viešbučių, poilsio, gydymo, mokslo (kuriems taikomas 0,5 procento NT mokesčio tarifas), kultūros, sporto (kuriems taikomas 0,3 procento NT mokesčio tarifas), gyvenamosios paskirties, kuris naudojamas komercinei veiklai (taikomas 0,5 procento NT mokesčio tarifas), nekilnojamąjį turtą yra faktiškai privilegijuojami, nes mokesčio tarifai šių asmenų turtui itin sumažinti (minimalūs), lyginant su kitais numatytais tarifais. Akivaizdu, kad tokiu reglamentavimu be aiškių argumentų privilegijuojamas asmenų komercinėje veikloje naudojamas gyvenamosios paskirties turtas, kuris gali būti naudojamas net ne pagal jo pagrindinę paskirtį. Be to, Sprendimu be jokio aiškaus pagrindimo diferencijuojamas gamybinės-pramoninės veiklos nekilnojamojo turto apmokestinimas, nenurodant jokių priežasčių, kodėl vienas gamybinės-pramoninės paskirties veiklos nekilnojamasis turtas privilegijuojamas arba diferencijuojamas kito panašaus turto atžvilgiu. Taryba Sprendimu gamybinį-pramoninį turtą (išskyrus skirtą elektros, dujų, naftos transportavimui ir perdirbimui) apmokestina 1 procento nekilnojamojo turto mokesčio tarifu. Tai reiškia, kad už vandentiekio, nuotekų ar šilumos perdavimo tinklus, kitus inžinerinius, gamybinius ir pramoninius statinius yra mokamas 1 procento nekilnojamojo turto mokestis, kas faktiškai lemia, jog Savivaldybės kontroliuojami subjektai, valdantys vandentiekio, nuotekų ar šilumos perdavimo tinklus ir jų priklausinius, yra laikomi privilegijuotais subjektais ir jų valdomas pramoninės-gamybinės paskirties nekilnojamasis turtas apmokestinamas sumažintu 1 procento mokesčio tarifu, lyginant su išskiriamais elektros, dujų ar naftos transportavimo ir perdirbimo nekilnojamojo turto valdytojais. Tuo pat metu su elektros, dujų, naftos transportavimu ir perdirbimu susijusį nekilnojamąjį turtą valdantys subjektai, kurie neturi jokio ryšio su savivaldybe (nėra jos kontroliuojamos bendrovės), yra ne tik diferencijuojami minėtų subjektų atžvilgiu, bet dar ir baudžiami, t. y. šių subjektų tipiškai valdomam pramoninio pobūdžio nekilnojamajam turtui tarifas didinamas net iki 2 procentų. Toks reguliavimas yra ne tik nepagrįstas konkretaus nekilnojamojo turto diskriminavimas, bet ir netiesioginis konkrečių ūkio subjektų diskriminavimas. Sprendimu nustatytu reguliavimu per padidintą nekilnojamojo turto mokesčio tarifą visoje Lietuvoje veikiančių įmonių Savivaldybėje turimai nekilnojamojo infrastruktūrai (kurios atsisakyti, ją perleisti, skirtingai nuo, pavyzdžiui, viešbučių ar prekybos tinklų verslo, šios įmonės neturi galimybės), Savivaldybė ne tik joms neproporcingai ir nepagrįstai padidina mokesčio naštą, bet dar ir įgyja galimybę (per sumažintą nekilnojamojo turto mokesčio tarifą) faktiškai subsidijuoti vietines savivaldybės įmones, vietos mokesčių mokėtojus. Dėl to toks reguliavimas turi ir tam tikrų KĮ bei kitų konkurenciją reglamentuojančių teisės aktų draudžiamos valstybės pagalbos elementų ir prieštarauja KĮ 4 straipsnio 2 daliai.
2.2. 2019 m. birželio 13 d., 2019 m. rugsėjo 12 d. ir 2019 m. gruodžio 12 d. teismo posėdžiuose nagrinėjant administracinę bylą žodinio proceso tvarka pareiškėjo atstovė advokatė V. V. P. papildomai pažymėjo, kad skundžiamas norminis aktas – Sprendimas, kuriuo nustatomi skirtingi NT mokesčio tarifų dydžiai, NTMĮ 6 straipsnio 1 dalyje numatytose ribose (0,3–3 procentų): 0,3 procento – kultūros ir sporto paskirties statiniams (Sprendimo 1.1.2. p.); 0,5 procento – administraciniams, prekybos, maitinimo, paslaugų, viešbučių, poilsio, gydymo, mokslo paskirties statiniams ir patalpoms (Sprendimo 1.1.1. p.) ir gyvenamajam turtui, kuris naudojamas komercijai (Sprendimo 1.2. p.); 1 procento – visam kitam gamybinės–pramoninės veiklos nekilnojamajam turtui (Sprendimo 1.3.2. p.); 1,5 procento – visam kitam nekilnojamajam turtui (Sprendimo 1.4. p.); 2 procentai – gamybinės–pramoninės veiklos turtui: elektros, dujų, naftos transportavimo ir perdirbimo inžineriniams statiniams (dujų, naftos ir jos produktų terminalai, saugyklos, rezervuarai, talpos, siurblinės technologinis vamzdynas, inžineriniai tinklai, jų priklausiniai, tiltai, susisiekimo komunikacijos, kuro degalinės, elektros pastotės ir tinklai, jų priklausiniai bei kiti statiniai) (Sprendimo 1.3.1. p.); 3 procentai – apleistam turtui (Sprendimo 1.5. p.). Nurodė, jog tiesa, kad teisės aktai suteikia savivaldybei diskrecijos teisę nustatyti skirtingus NT mokesčio tarifus pagal NTMĮ 6 straipsnio 2 dalį, tačiau diferencijavimas turi atitikti įstatyme nustatytus kriterijus ir jų diferencijavimo tikslus, kurie negali būti taikomi formaliai ir lemti diskriminuojančius NT mokesčio tarifus. Skirtingų NT mokesčio tarifų dydžių nustatymas turi būti objektyvus, logiškas ir pagrįstas, t. y. vien tik formalus rėmimasis NTMĮ įtvirtintu galimu NT mokesčio tarifų skirstymo pagrindu nepadaro bet kokio savivaldybės tarybos pasirinkto tarifo diferencijavimo savaime teisėtu.
2.3. Pareiškėjo teigimu, Sprendimo 1.1, 1.2 bei 1.3.1 papunkčiuose įtvirtintas NT mokesčio tarifų skirstymas neturi jokio aiškaus pagrindimo, konkrečių pozityvių visuomenei reikšmingų tikslų (kuriuos būtent toks reglamentavimas leistų įgyvendinti), yra neproporcingas, selektyvus ir diskriminuojantis, todėl objektyviai neteisingas ir naikintinas. Nei NTMĮ 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti nekilnojamojo turto mokesčio tarifų diferencijavimo kriterijai, nei pats nekilnojamojo turto skirstymas pagal jo naudojimo paskirtį savaime ir absoliučiai (t. y. visais be išimties atvejais) dar nereiškia, kad tarp šių nekilnojamojo turto grupių egzistuoja skirtumai, pateisinantys skirtingų NT mokesčio tarifų tokiam turtui taikymą. Vadovaujantis Sprendimo 1.1. ir 1.2. papunkčiais, subjektai, turintys administracinį, prekybos, maitinimo, paslaugų, viešbučių, poilsio, gydymo, mokslo (kuriems taikomas 0,5 procento nekilnojamojo turto mokesčio tarifas), kultūros ir sporto (kuriems taikomas 0,3 procento tarifas), gyvenamosios paskirties, kuris naudojamas komercinei veiklai (jam taikomas 0,5 procento tarifas), nekilnojamąjį turtą yra faktiškai privilegijuojami, nes mokesčio tarifai šių asmenų turimam turtui itin sumažinti / minimalūs (lyginant su kitais numatytais tarifais). Toks tarifų diferencijavimas praktikoje lemia, kad, pavyzdžiui, viešoji įstaiga už turimą gyvenamosios paskirties butą, kuris naudojamas šios viešosios įstaigos įstatuose numatytai nekomercinei veiklai vykdyti, viešiesiems interesams tenkinti, Savivaldybės apmokestinamas taikant 1,5 procento dydžio nekilnojamojo turto mokesčio tarifą (bendrasis Sprendimo 1.4. p. nurodytas tarifas), kai tokį pat gyvenamosios paskirties butą (ar net kelis butus) Savivaldybėje turintis ir jį (juos) komercinėje veikloje naudojantis (pavyzdžiui, nuomojantis) asmuo už šį turtą moka tris kartus mažesnį nekilnojamojo turto mokestį – tik 0,5 procento nuo turimo nekilnojamojo turto vertės. Taigi, tokiu reglamentavimu be aiškių argumentų akivaizdžiai privilegijuojamas asmenų komercinėje veikloje naudojamas gyvenamosios paskirties nekilnojamasis turtas, kuris gali būti naudojamas net ne pagal pagrindinę jo paskirtį (gyvenamąją), o kaip, pavyzdžiui, viešbutis.
2.4. Pareiškėjas pažymėjo, jog į grupę gamybinės-pramoninės paskirties nekilnojamojo turto, kuriam Sprendimo 1.3.2. papunktyje numatytas sumažintas 1 procento nekilnojamojo turto mokesčio tarifas, faktiškai patenka ir pačios savivaldybės, kuri nustatė NT mokesčio tarifus, kontroliuojamoms įmonėms UAB „Palangos vandenys“ bei UAB „Palangos šilumos tinklai“ priklausantis gamybinės-pramoninės paskirties nekilnojamasis turtas. Tarybos Sprendimo 1.1., 1.2. ir 1.3.1. punktai neatitinka ir VAĮ 3 straipsnio 3 punkte ir MAĮ 8 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto proporcingumo principo, nes juo nustatyti ženklūs tarifų skirtumai tarp savo esme panašaus (ar net analogiško) turto nėra niekaip pagrįsti bei nėra jokiais argumentais pateisinami. NT mokesčio tarifų skirtumai yra neproporcingai dideli. Elektros, dujų, naftos transportavimo ir perdirbimo inžineriniai statiniai apmokestinami žymiai didesniu tarifu (2 procentais) nei kitas tvarkingas gamybinės-pramoninės paskirties turtas (1 procentu), komercinėje veikloje nenaudojamam gyvenamosios paskirties turtui taikomas net 3 kartus didesnis NT mokesčio tarifas negu tokioje veikloje naudojamam analogiškam turtui (Sprendimo 1.2. ir 1.4. p.). Tokie NT mokesčio tarifų skirtumai nėra pagrįsti ar pateisinami. Sprendimo 1.1., 1.2. ir 1.3.1. papunkčiai nesuderinami su KĮ 4 straipsnio 2 dalies nuostatomis.
2.5. Pareiškėjo įsitikinimu, neteisinga manyti, kad savivaldybei įgyvendinant savo diskrecijos teisę, nustatant skirtingus NT mokesčius, tai savaime reiškia, kad KĮ 4straispnio 2 dalis negali būti pažeista, nes jau pati KĮ 4 straipsnio 2 dalis numato, jog įgyvendinant įstatymų reikalavimus, gali atsirasti diskriminacija. Toks aiškinimas yra absoliučiai ydingas, kadangi pirmiausia reikia ištirti, ar įstatymų įgyvendinimas (šiuo atveju – Sprendimas) yra teisėtas, ir tik nustačius, kad minėtas norminis teisės aktas neteisėtas dėl prieštaravimo kitiems įstatymams, svarstytina, ar jis nepažeidžia KĮ 4 straipsnio 2 dalies. Minėtais Sprendimo punktais Savivaldybė nustatė skirtingus NT mokesčio tarifus iš esmės tapačiam, tik skirtingų subjektų valdomam turtui, ir būtent savivaldybės kontroliuojamoms gamybinį-pramoninį turtą valdančioms bendrovėms (gyventojams tiekiančioms vandenį ar šilumą) nustatytas dvigubai mažesnis NT mokesčio tarifas nei valstybės mastu veikiančioms elektrą bei dujas gyventojams bei verslams teikiančioms, taip pat naftą perdirbančioms / transportuojančioms įmonėms. Dėl to Sprendimas, kuriuo didesnis mokestis (ir, atitinkamai, didesnė šių savivaldybės viešųjų išlaidų finansavimo našta) faktiškai nustatomas įmonėms, kurios veikia visoje Lietuvos teritorijoje, nepriklauso savivaldybei, o jų sąnaudos (įskaitant sumokamą NT mokestį) galiausiai atsispindi visiems Lietuvos gyventojams ir ūkio subjektams teikiamų jų paslaugų (pvz., dujų, elektros) kainoje, ir, priešingai, mažesnis mokestis ir mažesnė našta (pirmųjų sąskaita) nustatoma iš esmės tik Savivaldybėje veikiančioms ir / ar pačiai Savivaldybei priklausančioms įmonėms, taip pat objektyviai nepagrindžiamas ir nepateisinamas KĮ 4 straipsnio 2 dalies prasme. Vienodos paskirties turtas privalo būti apmokestinamas tokiais pat tarifais. Diferencijavimas turi būti nustatomas siekiant skaidraus NTMĮ tikslų įgyvendinimo, o ne didesnio ekonominio pajėgumo įmonių sąskaita subsidijuoti kitas įmones.
3. Atsakovas Palangos miesto savivaldybės taryba atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjo pareiškimą. Atsakovas nurodė, kad:
3.1. Sprendimas visiškai atitinka NTMĮ 6 straipsnio 2 dalį, kurioje nurodyta, kad savivaldybės taryba gali nustatyti ir kelis konkrečius mokesčio tarifus, kurie diferencijuojami tik atsižvelgiant į vieną arba kelis iš šių kriterijų: nekilnojamojo turto paskirtį, naudojimą, teisinį statusą, jo technines savybes, priežiūros būklę, mokesčio mokėtojų kategorijas (dydį ar teisinę formą, ar socialinę padėtį).
3.2. NTMĮ suteikia teisę Tarybai nustatyti mokesčio tarifą, atsižvelgiant į mokesčio mokėtojų dydį ar teisinę formą, socialinę padėtį bei turto paskirtį, teisinį statusą.
3.3. Elektros, dujų, naftos transportavimo ir perdirbimo inžineriniai statiniai (dujų, naftos ir jos produktų terminalai, saugyklos, rezervuarai, talpos, siurblinės, technologinis vamzdynas, inžineriniai tinklai, tiltai, susisiekimo komunikacijos, kuro degalinės, elektros pastotės ir tinklai, jų priklausiniai bei kiti statiniai) yra ypatingai didesnio pavojaus šaltiniai. Įvykus avarijai, paprastai padaroma didelė žala gamtai, aplinkai, esančiai savivaldybėje. Mokestis be išimčių yra taikomas visiems tokio pobūdžio statinių savininkams.
3.4. Pareiškėjas siekia, kad naftos perdirbimo, transportavimo ar kitos panašią veiklą vykdančios įmonės mokėtų tokius pačius mokesčius kaip kultūros, sporto ar gydymo veiklą vykdančios įmonės, bei stebisi, kad mokesčiai yra skirtingi. Nustatant skirtingus tarifus yra siekiama pozityvių tikslų, didžioji dalis surinktų mokesčių panaudojama mokykloms ir vaikų darželiams išlaikyti, socialinėms reikmėms.
3.5. Pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos paskelbtą Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo apibendrintą komentarą (registracijos Nr. KD-5668), diferenciacija, atsižvelgiant į turto pobūdį, yra galima. Atsakovas vadovaujasi Konstitucinio Teismo 2003 m. lapkričio 17 d. nutarimu.
3.6. Beveik visose Europos Sąjungos valstybėse konkrečius nekilnojamojo turto mokesčių dydžius nustato savivaldybės. Daugumoje Europos Sąjungos valstybių narių NT mokestis – tiesioginis vietos mokestis, administruojamas vietos savivaldos organų. Kiekviena vietos mokesčio vykdančioji institucija savarankiškai nustato mokesčio objektą (nekilnojamąjį turtą), subjektą (nekilnojamojo turto savininką), mokesčio tarifą ir apibrėžia mokesčio lengvatas.
3.7. Pagal mokesčių teisės doktriną, formuojant mokestinių prievolių diferencijavimą galima siekti tiek horizontalaus (proporcingo pajamų apmokestinimo), tiek vertikalaus (mokėjimo pajėgumo) teisingumo. Šio fakto pareiškėjas nepaneigia ir dėl to visiškai nepasisako. Pareiškėjo tikslas yra vienas – visiškai panaikinti Sprendimą, kad nereikėtų mokėti NT mokestį Savivaldybėje, nors būtent tokie pat ar panašūs tarifai yra nustatyti kitose Lietuvos savivaldybėse.
II.
4. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2020 m. gegužės 11 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą ir pripažino, kad Sprendimo 1.1, 1.2, 1.3.1 papunkčiai neprieštarauja NTMĮ 6 straipsnio 2 daliai, MAĮ 7 straipsniui, 8 straipsnio 2 daliai, VAĮ 3 straipsnio 1, 3 ir 9 punktams ir KĮ 4 straipsnio 2 daliai.
5. Teismas konstatavo, kad ginčijamas Sprendimas yra galiojantis ir įstatymų nustatyta tvarka paskelbtas norminis administracinis teisės aktas, o pareiškėjas, kaip Seimo narys, pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 112 straipsnio 1 dalį turį teisę pateikti teismui pareiškimą ištirti, ar Sprendimas atitinka aukštesnės galios teisės aktus.
6. Teismas pažymėjo, kad Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2020 m. sausio 13 d. nutartimi bylą pagal pareiškėjo patikslintą pareiškimą nutraukė motyvuodamas tuo, jog pareiškėjo patikslintame pareiškime išdėstyti teiginiai buvo paremti tik prielaidomis, svarstymais ir neatitiko teisiniams argumentams keliamų reikalavimų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. vasario 19 d. nutartimi panaikino 2020 m. sausio 13 d. teismo nutartį ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. LVAT minėtoje nutartyje pažymėjo, kad pareiškėjo patikslintame pareiškime yra pateikti konkretūs argumentai dėl Sprendimo (jo punktų) atitikties įstatymų nuostatoms: 19–25 punktuose išsamiai pasisakyta dėl Sprendimo 1.1, 1.2 ir 1.3.1 papunkčių neatitikimo NTMĮ 6 straipsnio 2 daliai; 26–35 punktuose argumentuota dėl Sprendimo 1.1, 1.2 ir 1.3.1 papunkčių neatitikimo MAĮ 7 straipsniui ir 8 straipsnio 2 daliai; 36–39 punktuose išdėstyti teisiniai argumentai dėl Sprendimo 1.1, 1.2 ir 1.3.1 papunkčių neatitikimo VAĮ 3 straipsnio 1, 3 ir 9 punktams; 40–50 punktuose pasisakyta dėl Sprendimo 1.1, 1.2 ir 1.3.1 papunkčių neatitikimo KĮ 4 straipsnio 2 daliai. Atsižvelgdamas į šią LVAT nutartį, teismas iš naujo nebevertino patikslintame pareiškime ištirti norminio administracinio akto teisėtumą pateiktos teisinės motyvacijos ir argumentų pakankamumo dėl Sprendimo (jo punktų) atitikties įstatymų nuostatoms.
7. Teismas dėl Sprendimo 1.1, 1.2, 1.3.1 papunkčių atitikimo NTMĮ 6 straipsnio 2 daliai akcentavo, kad patikslintame pareiškime nurodytoje LVAT praktikoje buvo vertinama savivaldybės tarybos nustatyto konkretaus mokesčio tarifo, diferencijuoto pagal mokesčio mokėtojo kategorijas (mokestį mokantį subjektą), atitiktis aukštesnės galios teisės aktams. Nagrinėjamu atveju Taryba Sprendimo tiriamais punktais atsižvelgė į nekilnojamojo turto valdymą ir / ar naudojimą bei iš esmės tapačioje padėtyje esančių nekilnojamojo turto mokestį mokančių subjektų valdomą Nekilnojamojo turto registre registruotą turtą apmokestino vienodu nekilnojamojo turto mokesčio tarifu. Taigi Taryba, priešingai nei anksčiau aptartoje ir pareiškėjo nurodytoje LVAT praktikoje, nustatydama konkrečius mokesčio tarifus atsižvelgė į nekilnojamojo turto mokesčio tikslus, kurių siekiama įstatymu. Teismas konstatavo, kad Sprendimo 1.1, 1.2, 1.3.1 papunkčiais nustatyti skirtingi konkretūs NT mokesčio tarifai neprieštarauja NTMĮ 6 straipsnio 2 dalies nuostatai dėl konkretaus mokesčio tarifo, atsižvelgiant į apmokestinto nekilnojamojo turto paskirtį, naudojimą, teisinį statusą, nustatymo, nes apmokestinto nekilnojamojo turto paskirtis, naudojimas, teisinis statusas buvo nustatytas atsižvelgiant į objektyvius kriterijus ir NTMĮ keliamus tikslus apmokestinti Nekilnojamojo turto registre registruojamą turtą – patalpas, inžinerinius ir kitus statinius, – diferencijuojant nekilnojamojo turto mokesčio sąlygas pagal apmokestintų objektų požymius, susijusius su konkretaus mokesčio mokėjimu.
8. Teismas dėl Sprendimo 1.1, 1.2, 1.3.1 papunkčių atitikimo mokesčių mokėtojų lygybės ir lygiateisiškumo principams nurodė, kad NTMĮ 6 straipsnio 2 dalis suteikia teisę savivaldybių taryboms diferencijuoti mokesčio tarifą įstatymo ribose, tačiau pats mokesčio tarifas pagal NTMĮ 6 straipsnio 1 dalį priklauso ir nuo nekilnojamojo turto mokestinės vertės. Tai reiškia, kad minėtu įstatymu savivaldybių taryboms suteikiama teisė, siekiant tam tikrų pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų, atsižvelgiant į įstatyme nustatytus kriterijus, nustatyti skirtingą procentinį dydį nekilnojamojo turto mokesčio mokėtojams. Iš Sprendimo 1.1, 1.2, 1.3.1 papunkčių matyti, kad NT mokesčio mokėtojai skirtingą nekilnojamojo turto mokesčio tarifo dydį moka priklausomai nuo nekilnojamojo turto naudojimo (komercinio naudojimo; gamybinės, pramoninės veiklos; kitas turtas; nenaudojamas, apleistas, neprižiūrimas arba nenaudojamas pagal paskirtį) bei komercinės paskirties (administracinės, prekybos, maitinimo, paslaugų, viešbučių, poilsio, gydymo, mokslo paskirties statiniams (patalpoms); kultūros ir sporto paskirties statiniams (patalpoms) gyvenamosios paskirties nekilnojamajam turtui; elektros, dujų, naftos transportavimo ir perdirbimo inžineriniams statiniams (dujų, naftos ir jos produktų terminalai, saugyklos, rezervuarai, talpos, siurblinės, technologinis vamzdynas, inžineriniai tinklai, tiltai, susisiekimo komunikacijos, kuro degalinės, elektros pastotės ir tinklai, jų priklausiniai bei kiti statiniai). Tokiu atveju diferencijuotas mokesčio tarifas taikytinas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms grupėms atitinkamos paskirties bei naudojimo turtui, todėl šios grupės traktavimas yra objektyviai pateisinamas. Teismo vertinimu, akivaizdu, jog mokestis atskiroms grupėms buvo nustatytas atsižvelgiant į ūkinės veiklos specifiką, ekonominį pajėgumą bei siekiant pozityvių tikslų. Pripažinta, jog Sprendimo 1.1, 1.2 ir 1.3.1 papunkčių nuostatos neprieštarauja MAĮ 7 straipsniui ir VAĮ 3 straipsnio 9 punktui.
9. Teismas dėl Sprendimo 1.1, 1.2 ir 1.3.1 papunkčių atitikimo įstatymų viršenybės principui pažymėjo, kad NTMĮ (1 str., 2 str. 6 d., 3, 4, 6 str.) yra reglamentuota, kam taikomas NT mokestis, ir aiškiai nustatyti kriterijai, kuriais savivaldybės taryba gali vadovautis, nustatydama NT mokesčio tarifus, t. y. įstatymu savivaldybių taryboms yra suteikta teisė konkretizuoti NT mokesčio tarifus NTMĮ 6 straipsnio 1 dalyje numatytose ribose, atsižvelgiant į įstatymų leidėjo NTMĮ 6 straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus. Taigi įstatymų leidėjas suteikė savivaldybių taryboms teisę pagal NTMĮ nustatytus kriterijus diferencijuotai taikyti NT mokesčio tarifus. Atsižvelgdamas į tai, teismas laikė, kad Sprendimo 1.1, 1.2 ir 1.3.1 papunkčiai nepažeidžia įstatymų viršenybės principo, įtvirtinto VAĮ 3 straipsnio 1 punkte.
10. Teismas dėl Sprendimo 1.1, 1.2 ir 1.3.1 papunkčių atitikimo KĮ 4 straipsnio 2 daliai nurodė, kad, be kita ko, turi būti nustatyta, jog dėl ginčijamo teisės akto atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje. Siekiant įvertinti teisės akto atitiktį KĮ 4 straipsniui, be kita ko, būtina apibrėžti konkrečią atitinkamą prekės (paslaugos) rinką, kurioje, pareiškėjo teigimu, atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų. Aiškindamas NTMĮ 6 straipsnio 2 dalies paskutinį sakinį lingvistiškai, teismas darė išvadą, kad savivaldybių taryboms suteikta teisė nustatyti konkrečius mokesčio tarifus, kurie gali būti diferencijuojami atsižvelgiant į įstatymų leidėjo išvardytus kriterijus. Kriterijų, pagal kuriuos savivaldybių tarybos turi teisę nustatyti kelis mokesčio tarifus, sąrašas yra baigtinis, t. y. savivaldybių tarybos imperatyviai įpareigotos vadovautis tik šioje normoje nustatytais kriterijais. Todėl skirtingos konkurencijos sąlygos atsiranda būtent dėl NTMĮ vykdymo, dėl to Sprendimas, priimtas vykdant NTMĮ nuostatas, negali būti laikomas pažeidžiančiu KĮ įtvirtintas taisykles. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad Sprendimo 1.1, 1.2 ir 1.3.1 papunkčiais nepažeidžia KĮ 4 straipsnio 2 dalies.
III.
12. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. gegužės 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pripažinti Sprendimo 1.1, 1.2, 1.3.1 papunkčius neatitinkančiais NTMĮ 6 straipsnio 2 dalies, MAĮ 7 straipsnio, 8 straipsnio 2 dalies, VAĮ 3 straipsnio 1, 3, 9 punktų bei KĮ 4 straipsnio 2 dalies nuostatų ir juos panaikinti. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad:
12.1. Teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, kas sudaro pagrindą teismo sprendimą panaikinti remiantis ABTĮ 147 straipsniu.
12.2. Teismas taip pat iš esmės pažeidė proceso teisės normas ir ši klaida nulėmė neteisėto ir nepagrįsto sprendimo priėmimą. Sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodyti formalūs motyvai (pavyzdžiui, teismų praktikos citatos), tačiau neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, nepasisakyta iš esmės dėl jokių pareiškėjo pateiktų argumentų.
12.3. Teismo sprendime net nepaminėti pareiškėjo argumentai, išsakyti teismo posėdyje. Šis sprendimas priimtas neatlikus jokios pareiškėjo pateiktų argumentų analizės ir neatskleidus esminių šios bylos faktinių bei teisinių aplinkybių.
12.4. Teismo vengimą nagrinėti bylą iš esmės patvirtina ir šios aplinkybės: 1) teismas 2019 m. rugsėjo 12 d. buvo sustabdęs bylos nagrinėjimą, tačiau LVAT 2019 m. spalio 9 d. nutartimi tokį sustabdymą pripažino nepagrįstu; 2) teismas 2020 m. sausio 13 d. nutartimi bylą dėl tariamo pareiškimo neatitikimo jam keliamiems reikalavimams (nepaisant to, kad teismo įpareigojimu pareiškimas jau buvo patikslintas pirminėje šios bylos stadijoje) buvo nepagrįstai nutraukęs. LVAT 2020 m. vasario 19 d. nutartimi bylos nutraukimą taip pat pripažino neteisėtu.
12.5. Teismas neatliko pareiškėjo ir atsakovo teiktų argumentų dėl ginčijamų punktų atitikimo NTMĮ 6 straipsnio 2 daliai, šios teisės normos taikymo ir aiškinimo, motyvų bei teisinės analizės. Konkrečiai, teismas netyrė ir neanalizavo: 1) ar apskritai egzistuoja kokie nors objektyvūs požymiai, leidžiantys išskirti turtą, nurodytą Sprendimo 1.1, 1.2 ir 1.3.1 papunkčiuose, ir sudarantys pagrindą diferencijuoti jų apmokestinimą; 2) kokių įstatymo numatytų tikslų Taryba galbūt siekė nustatydama tokius diferencijuotus tarifus šiam Sprendimo 1.1, 1.2 ir 1.3.1 papunkčiuose nurodytam turtui ir ar šie tikslai yra suderinami su įstatymų leidėjo tikslais. Pareiškėjo vertinimu, teismo priimtas sprendimas yra ne tik nemotyvuotas, bet ir priimtas akivaizdžiai netinkamai pritaikius NTMĮ 6 straipsnio 2 dalį, nes teismas nepagrįstą sprendimą atmesti pareiškėjo prašymą šioje dalyje iš esmės priėmė konstatavęs, kad, remiantis galiojančiu reguliavimu, Taryba turi teisę diferencijuoti apmokestinimą remiantis NTMĮ 6 straipsnio 2 dalyje numatytais kriterijais. Tačiau ši teisė nėra absoliuti.
12.6. Sprendimo 1.1, 1.2 ir 1.3.1 papunkčiuose išskirtos turto grupės nėra apibrėžtos jokiais objektyviais kriterijais, leidžiančiais jas išskirti ir apmokestinti kitaip nei kitą tokios pat paskirties / naudojimo turtą. Nei teismas, nei atsakovas nenurodė, kokie objektyvūs požymiai leidžia išskirti ir diferencijuotai apmokestinti: 1) 1.1 papunktyje nurodytą tam tikrą komercinės paskirties turtą iš kito komercinės paskirties turto (apmokestinamo 1,5 procentų tarifu) ir jį apmokestinti sumažintu 0,3–0,5 procentų tarifu; 2) 1.2 papunktyje išskirtą gyvenamosios paskirties turtą, naudojamą komercinei veiklai, iš kito gyvenamosios paskirties turto (apmokestinamo 1,5 procentų tarifu) ir jį apmokestinti sumažintu 0,5 procentų tarifu; 3) 1.3.1. papunktyje išskirtą tam tikrą gamybinės-pramoninės paskirties turtą iš viso kito gamybinės paskirties turto (apmokestinamo 1 procento tarifu) ir jį apmokestinti padidintu 2 procentų tarifu. Pareiškėjo vertinimu, toks nepagrįstas vienodo turto skirtingas apmokestinimas faktiškai lemia, pavyzdžiui, jog Savivaldybės kontroliuojami subjektai, valdantys vandentiekio, nuotekų ar šilumos perdavimo tinklus ir jų priklausiniai yra laikomi privilegijuotais subjektais ir tokių subjektų valdomas pramoninės-gamybinės paskirties NT, kuris neturi objektyvių ir pateisinamų skirtumų, apmokestinamas kitu NT tarifu. Tiek elektros, dujų, naftos transportavimo ir perdirbimo NT, tiek ir nuotekų ar šilumos perdavimo tinklai ir jų priklausiniai, nepaisant to, ar jie priklauso Savivaldybei, yra padidinto pavojaus šaltiniai, todėl turėtų būti apmokestinami vienodu NT mokesčio tarifu.
12.7. NT mokesčio diferencijavimu turi būti siekiama pozityvių, su įstatymų leidėjo tikslais suderinamų tikslų. Šiuo atveju nėra siekiama jokių pozityvių tikslų, suderinamų su tikslais, kurių siekė įstatymų leidėjas, priimdamas NTMĮ 6 straipsnio 2 dalį, o Taryba niekaip nepagrindė savo pozicijos dėl išskirtinio Sprendimo 1.1, 1.2 ir 1.3.1 papunkčiuose išvardyto turto apmokestinimo tikslų. Atsiliepime į skundą nurodytas siekis surinkti daugiau finansinių išteklių, reikalingų viešosioms savivaldos reikmėms finansuoti, negali tapti pagrindu selektyviam ir diskriminaciniam šios viešųjų savivaldos funkcijų finansavimo naštos paskirstymui, vieniems ją nepagrįstai ir nepateisinamai padidinant, o kitiems – sumažinant (pirmųjų sąskaita). Būtent tokia situacija sukuriama ginčijamu reguliavimu, kai padidinti tarifai yra taikomi ne objektyviais požymiais apibrėžtai turto grupei, o išskirtinai turtui, priklausančiam galimai finansiškai pajėgioms įmonėms, taip subsidijuojant kitus NT mokesčio mokėtojus, kurių komercinės / gyvenamosios paskirties turtui taikomi nepagrįstai sumažinti NT mokesčio tarifai.
12.8. Teismas, neišanalizavęs pareiškėjo argumentų dėl ginčijamo reguliavimo prieštaravimo NTMĮ 6 straipsnio 2 daliai ir pareiškėjo prašymą nepagrįstai atmetęs, lygiai taip pat neanalizavo ir pareiškėjo argumentų dėl šio reguliavimo prieštaravimo įstatymų viršenybės principui ir nepagrįstai juos atmetė.
12.9. Teismo išvada, kad Sprendimo 1.1, 1.2, 1.3.1 papunkčiuose nustatyti skirtingi konkretūs NT mokesčio tarifai neprieštarauja mokesčių mokėtojų lygybės bei lygiateisiškumo principams, kadangi diferencijuotas mokesčio tarifas taikytas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms grupėms atitinkamos paskirties bei naudojimo turtui, todėl šios grupės traktavimas yra objektyviai pateisinamas, pareiškėjo vertinimu, yra ne tik visiškai nepagrįsta, bet ir pateikta visiškai be motyvų. Teismas nepagrįstai netyrė ir neanalizavo: 1) ar tarp tam tikrų (Tarybos pasirinktų) turto grupių egzistuoja reikšmingo pobūdžio ir apimties skirtumų; 2) kokios konkrečiai atitinkamos paskirties nekilnojamojo turto savybės, požymiai ar ypatumai išskiria tą konkretaus pobūdžio turtą (t. y. NT mokesčio taikymo tikslais atskiria jį nuo panašaus kito nekilnojamojo turto) ir lemia, kad būtent tokiam turtui reikalinga nustatyti vienokį teisinį reguliavimą, o kitam (šių požymių neturinčiam nekilnojamajam turtui) – kitokį; 3) ar analogiškas reguliavimas (NT mokesčio tarifas) nustatytas visam šių pasirinktų požymių vienijamam nekilnojamajam turtui; 4) tuo atveju, jeigu atitinkamas reguliavimas (toks pat mokesčio tarifas) taikomas ne visam panašiais požymiais vienijamam turtui, turėtų būti identifikuojami aiškiai tokį išskyrimą pagrindžiantys pozityvūs, visuomenei naudingi tikslai.
12.10. Vadovaujantis ginčijamais Sprendimo 1.1. ir 1.2. papunkčiais, subjektai, turintys: 1) administracinį, prekybos, maitinimo, paslaugų, viešbučių, poilsio, gydymo, mokslo (kuriems taikomas 0,5 procentų nekilnojamojo turto mokesčio tarifas), kultūros ir sporto (kuriems taikomas 0,3 procentų tarifas); ar 2) gyvenamosios paskirties, kuris naudojamas komercinei veiklai (jam taikomas 0,5 procentų tarifas), nekilnojamąjį turtą yra faktiškai privilegijuojami, palyginus su visu kitu NT (įskaitant šiuo punktuose nenurodytą kitą komercinės ir gyvenamosios paskirties turtą), kuriam taikomas 1,5 procentų NT mokesčio tarifas, nes mokesčio tarifai šių asmenų turtui itin sumažinti / minimalūs (lyginant su kitais numatytais tarifais). Jokios objektyvios priežastys, galinčios pateisinti šio konkretaus turto išskyrimą (ir jo apmokestinimą sumažintu tarifu) iš viso kito bendru 1,5 procentų tarifu apmokestinto turto (įskaitant šiuo punktuose nenurodytą kitą komercinės ir gyvenamosios paskirties turtą), nebuvo nurodytos nei priimant Sprendimą, nei nagrinėjant šią bylą. Tokio išskyrimo nepateisina nei ūkinės veiklos specifika, nei ekonominis pajėgumas, nei jokie pozityvūs tikslai.
12.11. Tarp Sprendimo 1.3.1 papunktyje išskirto turto (elektros, dujų, naftos transportavimo ir perdirbimo inžinerinius statinių), kuriam taikomas padidintas 2 procentų tarifas, ir viso kito gamybinės-pramoninės paskirties turto, kuriam taikomas 1 procento tarifas, neegzistuoja jokie reikšmingi skirtumai, o padidinto tarifo taikymas nėra grindžiamas jokiais pozityviais tikslais. Akcentuota, kad: 1) nebuvo atlikta analizė, kokiais kriterijais vadovaujantis buvo išskirtas būtent toks gamybinės-pramoninės paskirties nekilnojamasis turtas, ir to, kodėl toks turtas išskirtas iš kito panašaus pobūdžio gamybinės-pramoninės paskirties turto, nepaaiškina nei Sprendimas, nei jo lydintieji dokumentai; 2) Tarybos pasirinktas elektros, dujų, naftos transportavimo, perdirbimo inžinerinių statinių ir jų priklausinių išskyrimas iš kito gamybinės-pramoninės paskirties turto netiesiogiai, tačiau pakankamai akivaizdžiai, yra nukreiptas į konkrečią ūkio subjektų grupę ar net konkrečius nekilnojamojo turto mokesčių mokėtojus (elektros, dujų, naftos sektoriaus įmones). Į grupę gamybinės-pramoninės paskirties nekilnojamojo turto, kuriam Sprendimo 1.3.2. papunktyje numatytas sumažintas 1 procento nekilnojamojo turto mokesčio tarifas, faktiškai patenka ir pačios savivaldybės, kuri nustatė NT mokesčio tarifus, kontroliuojamoms įmonėms UAB „Palangos vandenys“ bei UAB „Palangos šilumos tinklai“ priklausantis gamybinės-pramoninės paskirties nekilnojamasis turtas. Tokia net ir netiesioginė mokesčių mokėtojų diskriminacija / privilegijavimas akivaizdžiai nesuderinama su mokesčių mokėtojų lygybės imperatyvu; 3) pasirinktas gamybinės-pramoninės paskirties turto diferencijavimas sąlygoja ir paradoksalią situaciją, kai elektros, dujų, naftos transportavimo inžinerinių statinių priklausiniai (pavyzdžiui, privažiavimo keliai ar aikštelės) taip pat apmokestinami dvigubai didesniu NT mokesčio tarifu, lyginant su analogiškais priklausiniais, kurie susiję ne su elektros, naftos ar dujų transportavimo ar perdirbimo statiniais, o su kitokiu gamybinės-pramoninės paskirties nekilnojamuoju turtu; 4) siekis padidinti NT mokesčio pajamas, kurios galiausiai skiriamos bendrosioms išlaidoms finansuoti, nėra ir negalėtų būti pagrindas selektyviam ir diskriminaciniam šios viešųjų savivaldos funkcijų finansavimo naštos paskirstymui, vieniems ją nepagrįstai ir nepateisinamai padidinant, o kitiems – sumažinant (pirmųjų sąskaita); 5) socialinio teisingumo ir mokesčio naštos teisingo paskirstymo aspektu reikšminga tai, kad didesniu mokesčio tarifu apmokestinamas ne prabangos ar didesnių viešųjų investicijų, iš viešųjų (savivaldos) finansų finansuojamos infrastruktūros ir priežiūros reikalaujantis turtas, o gamybinės-pramoninės paskirties turtas, už kurio visą priežiūrą ir aptarnavimą pilnai ir tiesiogiai atsako pats tokio turto savininkas, kitą nekilnojamąjį turtą aptarnaujanti infrastruktūra (dujų ar elektros tinklai). Tuo pat metu kitam privačiam komercinės paskirties turtui, nurodytam Sprendimo 1.1.1. papunktyje, kuris iš viešųjų (savivaldos) finansų naudos ir vertės gauna apčiuopiamai daugiau, nustatomas keliskart mažesnis – 0,5 procentų – NT mokesčio tarifas.
12.12. Teismas, konstatavęs, kad proporcingumo principas nebuvo pažeistas, nes neva mokesčių našta paskirstyta atsižvelgiant į NT naudojimą, paskirtį ir teisinį statusą, akivaizdžiai netinkamai taikė VAĮ 3 straipsnio 3 punktą ir MAĮ 8 straipsnio 2 dalį, priėmė nepagrįstą ir nemotyvuotą sprendimą, neanalizavo ir nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų, jog: 1) Sprendimu nustatytų 2019 m. NT mokesčio tarifų skirtumai yra neproporcingai dideli ir jų taikymo tikslai nesusiję su taikomomis priemonėmis; 2) reguliavimu nustatyti NT mokesčio tarifų skirtumai nėra pagrįsti ar pateisinami.
12.13. Teismas nevertino ir neanalizavo pareiškėjo argumentų, dėl ko buvo netinkamai taikytos KĮ 4 straipsnio 2 dalies nuostatos ir priimtas nepagrįstas ir neteisingas sprendimas pripažinti, kad ginčijamos Sprendimo nuostatos neprieštarauja KĮ 4 straipsnio 2 daliai. Pareiškėjas pakartoja, kad: 1) Savivaldybės kontroliuojami subjektai, valdantys vandentiekio, nuotekų ar šilumos perdavimo tinklus ir jų priklausinius (pavyzdžiui, UAB „Palangos šilumos tinklai“, UAB „Palangos vandenys“), yra laikomi privilegijuotais subjektais ir jų valdomas pramoninės-gamybinės paskirties nekilnojamasis turtas apmokestinamas sumažintu 1 procento mokesčio tarifu, lyginant su išskiriamais elektros, dujų ar naftos transportavimo ir perdirbimo nekilnojamojo turto valdytojais; 2) su elektros, dujų, naftos transportavimu ir perdirbimu susijusį nekilnojamąjį turtą valdantys subjektai, kurie neturi ryšio su Savivaldybe (nėra jos kontroliuojamos bendrovės), yra ne tik diferencijuojami anksčiau išvardytų subjektų atžvilgiu, bet dar ir baudžiami, t. y. šių subjektų tipiškai valdomam pramoninio pobūdžio nekilnojamajam turtui tarifas didinamas net iki 2 procentų; 3) tokiu reguliavimu, per padidintą NT mokesčio tarifą visoje Lietuvoje veikiančių įmonių Savivaldybėje turimai nekilnojamojo turto infrastruktūrai, faktiškai sudaroma galimybė subsidijuoti kitus išimtinai lokaliai veikiančius verslus, NT mokesčio mokėtojus. Dėl to toks reguliavimas turi akivaizdaus selektyvumo ir konkurenciją reglamentuojančių teisės aktų draudžiamos valstybės pagalbos elementų.
13. Atsakovas Palangos miesto savivaldybės taryba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą.
14. Atsakovas pakartoja atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus. Papildomai pažymi, kad subjektams, kurie turi analogišką turtą, yra nustatyti vienodi tarifai, todėl nėra pagrindo teigti, jog yra sumažinti ar padidinti tarifai. Už vienodą turtą visi subjektai moka vienodus tarifus. Nurodo, kad NTMĮ 6 straipsnio 2 dalis yra galiojanti, nepripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, todėl Taryba pagrįstai ja vadovavosi. Nustatant skirtingus tarifus yra siekiama pozityvių tikslų, didžioji dalis surinktų mokesčių panaudojama mokykloms ir vaikų darželiams išlaikyti, socialinėms reikmėms. Nėra pažeidžiami nei konkurencijos, nei lygiateisiškumo principai, kai už skirtingą turtą ūkio subjektai turi mokėti skirtingus tarifus, o įvertinus vietos poreikius bei prioritetus savivaldybės tarybos turi teisę nustatyti tuos skirtingus tarifus. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, jog Sprendimu elektros, dujų, naftos transportavimo ir perdirbimo inžineriniai statiniai, nesvarbu kokiam savininkui jie priklausytų, yra apmokestinami vienodu tarifu, nedarant jokių išimčių.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
15. Pareiškėjas Seimo narys su abstrakčiu, t. y. su individualia byla nesusijusiu pareiškimu kreipėsi į Regionų apygardos administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Palangos miesto savivaldybės tarybos 2018 m. gegužės 31 d. sprendimo Nr. T2-109 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų 2019 metams nustatymo“ 1.1, 1.2 ir 1.3.1 papunkčiai neprieštarauja: 1) Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 daliai; 2) Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 7 straipsniui, 8 straipsnio 2 daliai; 3) Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1, 3, 9 punktams; 4) Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai. Nustačius prieštaravimą, prašė atitinkamus Sprendimo punktus panaikinti.
16. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo apeliaciniu skundu skundžiamu sprendimu pripažino, kad ginčijami norminio administracinio akto punktai neprieštarauja pareiškime nurodytoms įstatymų nuostatoms.
17. Abstrakčiu pareiškimu prašoma patikrinti tų norminių administracinių nuostatų teisėtumą, kuriomis nustatyti šiuo metu jau pasibaigusiam (2019 metų) mokestiniam laikotarpiui taikyti NT mokesčio tarifai.
18. Taigi, nagrinėjamoje byloje kyla klausimas dėl jau pasibaigusio mokestinio laikotarpio NT mokesčio tarifus nustačiusio norminio administracinio akto nuostatų, kurios oficialiai nebuvo pripažintos nebegaliojančiomis, teisėtumo, kaip šios norminės administracinės bylos dalyko.
19. Šiuo klausimu pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2021 m. gegužės 5 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-7-552/2021 10 punkte, be kita ko, remdamasi oficialia konstitucine doktrina, iš esmės yra konstatavusi, kad (abstraktaus pareiškimo atveju) suėjus teisės akto galiojimo terminui, byla gali būti nutraukiama kaip praradusi savo dalyką dėl to, kad teisės aktas nebegalioja – neprivaloma išnagrinėti bylos tada, kai atitinkamas teisės aktas negalioja ir negali būti taikomas.
20. Nagrinėjamu atveju paminėtina ir tai, kad Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje negaliojantiems teisės aktams (jų dalims) buvo prilyginti ginčijami teisės aktai (jų dalys), kurie atitinkamų konstitucinės justicijos bylų nagrinėjimo metu oficialiai galiojo, bet nebegalėjo būti taikomi dėl to, kad turėjo būti taikomi vėliau išleisti ir (arba) aukštesnės teisinės galios teisės aktai (jų dalys), atitinkamus santykius sureguliavę kitaip negu ginčijami teisės aktai (jų dalys) (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2007 m. lapkričio 13 d. sprendimai). Negaliojantiems teisės aktams (jų dalims) gali būti prilyginti ir laikinai taikomi teisės aktai (jų dalys), kurių taikymo nustatytas terminas ir jais reguliuoti santykiai sprendžiant konstitucinės justicijos bylą yra pasibaigę, nors šie aktai (jų dalys) nėra oficialiai pripažinti negaliojančiais (Konstitucinio Teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas 2013 m. vasario 15 d. nutarime yra pažymėjęs, kad tais atvejais, kai į Konstitucinį Teismą kreipėsi ne teismai, bet kiti Konstitucijos 106 straipsnyje nurodyti subjektai ir ginčijamas teisės aktas (jo dalis) prilygintinas nebegaliojantiems teisės aktams (jų dalims), nes yra laikinai taikomas ir juo reguliuoti santykiai yra pasibaigę, nors šis aktas (jo dalis) nėra oficialiai pripažintas negaliojančiu, Konstitucinis Teismas turi teisę nutraukti pradėtą teiseną. Taigi, kai atitinkamas teisės aktas ne tik negalioja, bet ir apskritai negali būti taikomas, Konstitucinis Teismas turi diskreciją spręsti dėl tokio teisės akto konstitucingumo tyrimo. Tai darydamas jis turi įvertinti ne tik tai, kad tas įstatymas skirtas tam tikram biudžetiniam laikotarpiui, bet ir kitas svarbias aplinkybes (taip pat šiais klausimais žr. Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 20 d. nutarimą). Į šiuos Konstitucinio Teismo išaiškinimus mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) atsižvelgtina ir nagrinėjamoje byloje.
21. Remiantis išdėstytu konstatuotina, kad pareiškėjo prašomos ištirti (terminuoto galiojimo) Tarybos sprendimo nuostatos nebegalioja (prilygintinos nebegaliojančioms teisės aktų nuostatoms), nes jos nebegali būti taikomos, jomis reguliuoti santykiai yra pasibaigę ir jokia teisėkūros subjekto intervencija į atitinkamą teisinį reguliavimą nebebūtų galima. Tokio vertinimo nepaneigia ir negali paneigti vien hipotetiškai ateityje galintys kilti ginčai, pavyzdžiui, mokesčių mokėtojui netinkamai vykdžius pareigą apskaičiuoti, deklaruoti ir sumokėti NT mokestį į valstybės biudžetą arba mokesčio mokėtojui siekiant patikslinti jau pateiktą aptariamo mokesčio deklaraciją ir pan.
22. Tai reiškia, kad pareiškėjo, kaip vieno iš ABTĮ 112 straipsnyje numatytų subjektų, pateiktas abstraktus pareiškimas ištirti nebegaliojančių (prilyginamų nebegaliojantiems) norminių administracinių aktų (jų dalių) teisėtumą negali būti nagrinėjamas, nes toks pareiškimas yra nepriskirtinas nagrinėti administraciniams teismams. Tokiu atveju prašymą atsisakoma priimti, o, jeigu prašymas buvo priimtas ir vėliau paaiškėjo, kad aktas nebegalioja arba akto galiojimas pasibaigė bylos nagrinėjimo metu, byla turi būti nutraukiama (ABTĮ 103 str. 1 p.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gegužės 12 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. eA-164-968/2021).
23. Atsižvelgdama į išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo sprendimas yra naikintinas ir norminė administracinė byla nutrauktina.
24. Vertinimo dėl bylos nutraukimo pagrindo buvimo nekeičia tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. vasario 19 d. nutartimi buvo panaikinta pirmosios instancijos teismo nutartis dėl bylos nutraukimo ir byla perduota nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, nes byla buvo nutraukta dėl pareiškimo turinio trūkumo, taigi dėl kitų priežasčių, lemiančių neigiamos prielaidos kreiptis į teismą buvimo, negu yra nustatomos šiuo baigiamuoju teisės aktu.
25. Pažymėtina, kad šios norminės administracinės bylos nutraukimas neužkerta kelio individualią bylą nagrinėjančiam bendrosios kompetencijos arba administraciniam teismui kreiptis su prašymu ištirti ir nebegaliojančio norminio administracinio akto dalies teisėtumą, jeigu tai būtina sprendimui individualioje byloje (ABTĮ 113, 114 str.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 1 punktu ir 144 straipsnio 1 dalies 5 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. gegužės 11 d. sprendimą panaikinti ir norminę administracinę bylą pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario R. S. pareiškimą atsakovui Palangos miesto savivaldybės tarybai dėl norminio akto teisėtumo ištyrimo nutraukti.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Arūnas Dirvonas
Veslava Ruskan
Milda Vainienė