Administracinė byla Nr. eA-2531-624/2022
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00265-2022-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. gegužės 18 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos M. M. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. balandžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos M. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėja M. M. (toliau – ir pareiškėja, prieglobsčio prašytoja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2021 m. gruodžio 31 d. sprendimą Nr. 21S53547 (toliau – ir Sprendimas); įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.
2. Pareiškėja savo skundą grindžia šiais argumentais:
2.1. Pareiškėja yra (duomenys neskelbtini) pilietė, gyveno (duomenys neskelbtini) mieste, yra (duomenys neskelbtini, neišsilavinusi. Pareiškėja bijo grįžti į savo šalį, nes patėvis ras ją ir nužudys. Ji laimingai gyveno kartu su tėvais. Mirus tėvui ir atsiradus patėviui, kuris turėjo dar dvi žmonas, prasidėjo smurtas: patėvis mušė pareiškėjos mamą, o ją pačią prievartaudavo. Pareiškėjos mama mirė gimdydama. Patėvis smurto nenutraukė, prievartavo ją, neleido eiti į mokyklą, vertė dirbti gatvės pardavėja. 2021 m. sausio mėn. pareiškėja pabėgo iš patėvio namų. Gyvendama gatvėje prieglobsčio prašytoja sutiko moterį, vardu E. G. Ji priglaudė ją, rūpinosi ir globojo. Minėta moteris sakė, kad jos patėvis ieško jos ir jai būti šalyje yra pavojinga.
2.2. Buvo nurodytos realios aplinkybės ir prašymas buvo pagrįstas, todėl nėra jokio pagrindo ja netikėti ir jos duotus paaiškinimus vertinti kritiškai. Atsakovas nepatikrino jos duotų parodymų ir jų nepaneigė. Pareiškėjos vertinimu, ji priklauso rizikos grupei. Pareiškėja atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus ir jai turi būti suteikiama papildoma apsauga pagal UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus. Atsakovas netinkamai įvertino individualią prieglobsčio prašytojai kylančią grėsmę, todėl nepagrįstai atmetė prašymą.
2.3. Pareiškėja savo elgesiu niekaip neparodė, kad ketintų išvykti iš Lietuvos ar pasislėpti, visą laiką laikėsi apgyvendinimo Lietuvoje tvarkos, bendradarbiavo su institucijomis prieglobsčio motyvų nustatymui, nėra padariusi tvarkų ar taisyklių pažeidimų, jos pasakojimas ir išvykimas iš kilmės valstybės buvo sąlygotas patiriamos baimės, vykstančio konflikto, ji visą laiką buvo geranoriška, todėl nėra jokių objektyvių prielaidų išvadai, kad ji savanoriškai neišvyktų iš šalies.
2.4. Atsakovo sprendimai negali būti grįsti prielaidomis, o išimtinės aplinkybės nebuvo nustatytos ar pagrįstos. Atsakovas nepagrįstai ir neproporcingai taikė maksimalų draudimo atvykti laiką.
4. Atsakovas atsiliepime nurodė, jog:
4.1. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos informavo, kad neturi duomenų, jog pareiškėjos buvimas (gyvenimas) keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai.
4.2. Departamentas teisės aktų nustatyta tvarka atliko tyrimą ir sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjai pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes ji neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų.
4.3. Priimant Sprendimą buvo nuosekliai, išsamiai bei visapusiškai įvertinta individuali pareiškėjos situacija bei nenustatyta, kad jai kilmės valstybėje gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausimo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų; nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad jai kilmės valstybėje grėstų kankinimai, mirties bausmė ar beatodairiškas smurtas, t. y. ji neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose.
4.4. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Departamentas, nagrinėdamas pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, įvertino aktualią su jos individualia situacija susijusią informaciją kilmės valstybės informacijos kontekste. Konstatuota, kad pareiškėjos pasakojimas apie grasinimus savaime nesąlygoja pabėgėlio statuso jai suteikimo. Jos pasakojimas apie grasinimus yra abstraktus ir nedetalus, neatskleidžia tariamo persekiotojo ir nepaaiškina jo motyvų ir siekiamų tikslų.
4.5. Anot pareiškėjos, persekiotojas yra jos patėvis, tačiau jos patėvis yra nevalstybinis subjektas, o šalyje veikia įstatymai, kurie numato griežtas baudas prievartautojams. Šalyje taip pat veikia organizacijos, kurios rūpinasi seksualinio nusikaltimo aukomis, padeda joms. Tyrimo metu nustatytos faktinės aplinkybės nepagrindžia prielaidos, kad tariamas persekiotojas galėtų veikti valstybės vardu arba pasitelkti valstybę vykdant persekiojimą. Taip pat pasakojimas nepasižymi informatyvumu, nuoseklumu, nėra paremtas objektyviais įrodymais, pasakojimui trūksta konkrečių detalių, tikslumo. Kadangi pareiškėja nepateikė ir tyrimo metu nerasta kitų įrodymų, kurie patvirtintų jos pasakojimą, dėl nustatytų pasakojimų trūkumų jos pasakojimas savaime nelaikytinas įrodymu, pakankamu lygiu patvirtinančiu nurodytų faktų tikrumą.
4.6. Sprendime detaliai išdėstytos ir įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką sprendimo teisėtumą (pareiškėja į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, pėsčiomis neleistinoje vietoje kirtusi Lietuvos Respublikos valstybės sieną, o prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikyta pareigūnų ir pristatyta į užkardą).
4.7. Pareiškėja neturėjo pateisinamos priežasties neteisėtai kirsti Lietuvos Respublikos sieną, kadangi, skubos tvarka išnagrinėjus jos prašymą suteikti prieglobstį, realios rizikos, suponuojančios tarptautinės apsaugos poreikį, nenustatyta. Pareiškėja taip pat neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika.
4.8. Priėmus sprendimą išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, privalo būti ir uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikram terminui. Draudimo atvykti termino nustatymo motyvai ir svarbios aplinkybės aprašyti Sprendime. Pareiškėjos atveju nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio.
4.9. Tarptautinė teisė nesuteikia pabėgėliams teisės pasirinkti prieglobsčio šalį. Ji taip pat neleidžia jiems neteisėtai judėti tarp gretimų valstybių siekiant pasinaudoti geresnėmis sąlygomis. Pabėgėliai ir prieglobsčio prašytojai turi pareigą gerbti nacionalinius įstatymus ir priemones viešajai tvarkai palaikyti, įskaitant pareigą bendradarbiauti prieglobsčio suteikimo procese, kuri gali apimti prisistatymą valdžios institucijoms ir greitą prieglobsčio prašymo pateikimą arba sąlygų, susijusių su jų buvimo reguliavimu, laikymųsi. Nors pareiškėja iš savo kilmės valstybės legaliai atvyko į Baltarusiją, tačiau dėl prieglobsčio suteikimo joje nesikreipė, vietoje to nusprendė neteisėtai kirsti sieną, neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungą. Pareiškėjos veiksmai neapibūdina jos elgesio kaip sąžiningo, nerodo, kad ji būtų siekusi kuo greičiau gauti prieglobstį nuo tariamo persekiojimo savo kilmės valstybėje – šios aplinkybes taip pat patvirtina pareiškėjos nelegalios migracijos grėsmę.
II.
5. Regionų apygardos administracinis teismo Klaipėdos rūmai 2022 m. balandžio 19 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies – pakeitė Sprendimo 3 punkte nurodytą draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą, jį sumažindamas iki 2 metų; pakeitė Sprendimo 4 punkte nurodytą perspėjimo įvedimo į C.SIS II dėl draudimo pareiškėjai atvykti laikotarpį, sumažindamas jį iki 2 metų nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; kitą skundo dalį teismas atmetė.
6. Teismas nustatė šias bylai reikšmingas faktines aplinkybes:
6.1. Tarp šalių nėra ginčo, kad pareiškėja atvyko į Lietuvos Respubliką, neteisėtai perėjusi Lietuvos Respublikos sieną.
6.2. Prieglobsčio prašytoja apklausos, įvykusios 2021 m. lapkričio 16 d., metu teigė, kad ji yra (duomenys neskelbtini) pilietė, gyveno (duomenys neskelbtini) mieste, (duomenys neskelbtini), neišsilavinusi. Ji bijo grįžti į savo šalį, nes patėvis ras ją ir nužudys arba sužalos. Pareiškėja pasakojo, kad ji laimingai gyveno kartu su tėvais, bet mirus tėvui atsirado patėvis, kuris turėjo dar dvi žmonas. Jis buvo smurtautojas. Mušė mamą, o ją prievartaudavo. Mama mirė gimdydama. Patėvis smurto nenutraukė, prievartavo ją, neleido eiti į mokyklą, vertė dirbti gatvės pardavėja. 2021 m. sausio mėn. ji pabėgo iš patėvio namų. Gyveno gatvėje. Pareiškėja sutiko moterį, vardu E. G. Ji priglaudė ją, rūpinosi ir globojo. Ji sakė, kad jos patėvis ieško jos ir jai būti šalyje yra pavojinga. Minėta moteris organizavo jai kelionę į (duomenys neskelbtini). 2021 m. gegužės mėnesį ji išvyko į (duomenys neskelbtini), kur ji sutiko kitus (duomenys neskelbtini). Kartu su jais nelegaliai kirto Lietuvos valstybės sieną ir buvo sulaikyta.
6.3. Pareiškėja nurodė, kad yra gimusi (duomenys neskelbtini), t. y. jai (duomenys neskelbtini) m. Pareiškėja asmens amžių patvirtinančių dokumentų nepateikė. Teismo posėdžio metu nurodė, kad gimė (duomenys neskelbtini). 2021 m. rugsėjo 16 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Medicinos kriminalistikos laboratorija pateikė išvadą Nr. (10.4.6) SD-MK-223, kurioje nurodyta, jog M. M. yra ne jaunesnė nei (duomenys neskelbtini) metų.
6.4. Departamentas 2021 m. gruodžio 31 d. priėmė sprendimą, kuriuo nusprendė: 1) nesuteikti asmeniui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos); 2) išsiųsti asmenį iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); 3) uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; 4) įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.
7. Teisėjų kolegija konstatavo, kad Departamento atliktas tyrimas iš esmės atitinka vertinimo kriterijus. Iš Departamento tyrimo medžiagos, Sprendimo matyti, kad atsakovas pakankamai išsamiai įvertino pareiškėjos apklausos metu pateiktus argumentus, susijusius su jos padėtimi kilmės valstybėje, t. y., išsamiai išnagrinėjo jos nurodytas aplinkybes, rėmėsi tyrimo metu surinktais faktiniais duomenimis, vadovavosi prieglobsčio teisės doktrina ir atliko išsamią analizę, šaltiniai, kuriais vadovavosi atsakovas, yra patikimi. Pareiškėjos pateikti paaiškinimai, susiję su jos išvykimo iš kilmės valstybės aplinkybėmis, nepatvirtina aplinkybės, jog ji buvo susidūrusi su padidinta persekiojimo grėsme, todėl nenustatyta, kad egzistuoja individualios aplinkybės, dėl kurių jai gresia pavojus dėl beatodairiško smurto.
8. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančių įrodymų visumą, darė išvadą, kad Departamentas surinko išsamią informaciją apie kilmės valstybę ir tinkamai įvertino prieglobsčio prašytojos pateiktą informaciją kilmės valstybėje turimos informacijos kontekste. Departamento surinktos informacijos visuma bei pareiškėjos papasakota istorija tiek apklausos metu Departamente, tiek teismo posėdžio metu, nepagrindžia tikimybės, jog (duomenys neskelbtini) pareiškėjai gresia persekiojimas. Pareiškėjos deklaruojama baimė šiuo aspektu taip pat negali būti laikoma „visiškai pagrįsta”. Pareiškėjos subjektyvios prielaidos nėra pagrįstos jokiais objektyviais įrodymais. Kitų aplinkybių, kurios sąlygotų pavojų jos gyvybei prieglobsčio prašytoja nenurodė. Pareiškėjos baimė patirti persekiojimą nelaikytina visiškai pagrįsta ir visiškai pagrįstos baimės pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta. Prieglobsčio prašytoja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl teisėjų kolegija darė išvadą, kad Departamentas pagrįstai atsisakė pareiškėjai suteikti pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje.
9. Pareiškėjos skundo argumentai neleido teisėjų kolegijai suabejoti Departamento padarytų išvadų pagrįstumu ir teisėtumu dėl pareiškėjai papildomos apsaugos suteikimo negalimumo, nes vien tariama grėsmė, kuri yra abejotina, nėra pagrindas suteikti papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio nuostatas. Įvertinus pareiškėjos nurodytas aplinkybes, nėra pagrindo išvadai, kad išsiuntus ją į kilmės valstybę, ji bus kankinama, su ja bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jos orumas ar ji bus tokiu būdu baudžiama. Duomenų, jog pareiškėjai kilmės valstybėje gali grėsti egzekucija ar jai gali būti įvykdyta mirties bausmė, byloje taip pat nėra. Pareiškėja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose.
10. Kadangi pareiškėjos prašymas pagrįstai dėl aukščiau aptartų argumentų atmestas kaip akivaizdžiai nepagrįstas bei įvertinus pareiškėjos atvykimo aplinkybes į Lietuvą (žinojo ir suprato, kad vyks į Europos Sąjungą (Lietuvą) nelegaliai, neteisėtai kertant Lietuvos–Baltarusijos sieną), prašymo išnagrinėjimą skubos tvarka, teisėjų kolegija darė išvadą, kad ši Sprendimo dalis yra pagrįsta ir teisėta. Spręstina, jog Departamentas pagrįstai padarė išvadą, kad yra tikimybė, jog pareiškėja slėpsis ir nusprendė vykdyti jos išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos.
11. Nors ir nustatytų aplinkybių visumoje prieita prie išvados, jog pareiškėja kelia neteisėtos migracijos grėsmę, teisėjų kolegija darė išvadą, kad atsižvelgiant į teisinį reguliavimą ir individualią pareiškėjos situaciją, būtų proporcinga pareiškėjai uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos. Teismas pažymėjo, kad iš byloje esančių duomenų nenustatyta, kad pareiškėja praeityje būtų pažeidusi atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje, ar kitoje Šengeno zonos valstybėje tvarką, padariusi kokių nors teisės pažeidimų.
12. Kadangi atsakovo Sprendimo dalis dėl draudimo pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką mažintina iki 2 metų, teismas darė išvadą, kad yra pagrindas keisti ir kitą Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį trejus metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį, t. y. įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį dvejus metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.
III.
13. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. balandžio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti pilna apimtimi. Pareiškėja taip pat prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
14. Pareiškėja apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir skundą pirmosios instancijos teismui, teigdama, kad jai prieglobstis ir papildoma apsauga nesuteikta nepagrįstai, Departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjos prašymo ir jame nurodytų aplinkybių, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes. Departamento surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų. Atsakovo sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjai atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje. Panaikinus atsakovo sprendimus dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo, naikintini ir išvestiniai atsakovo sprendimai išsiųsti pareiškėją ir uždrausti jai atvykti į Lietuvos Respubliką.
16. Atsakovas atsiliepimą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimą į pareiškėjos skundą pirmosios instancijos teismui, nurodydamas, kad, jo vertinimu, tiek Departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti skundžiamo sprendimo išvadas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
17. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Departamento 2021 m. gruodžio 31 d. sprendimo Nr. 21S53547, kuriuo pareiškėjai – (duomenys neskelbtini) – atsisakyta suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje teisėtumo ir pagrįstumo bei pareiškėjos reikalavimo įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti jos prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje pagrįstumo.
18. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad Departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjai prieglobstį ir papildomą apsaugą, tačiau nustatė neproporcingai ilgus terminus, kuriais pareiškėjai uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ir įvestas perspėjimas į C.SIS II dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, skundą tenkino iš dalies ir sutrumpino draudimo pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką bei perspėjimo į C.SIS II įvedimo terminus iki 2 metų.
19. Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėja pateikė apeliacinį skundą, kuriame, grįsdama reikalavimus, teigia teismo išvadas dėl jos neatitikimo Įstatymo reikalavimams, keliamiems pabėgėlio statusui įgyti ir papildomai apsaugai gauti, esant nepagrįstas dėl netinkamo jos nurodytų aplinkybių išnagrinėjimo ir informacijos apie saugumo padėtį kilmės valstybėje vertinimo.
20. Teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 str. 1 ir 2 d.), nenustatė pagrindų jį naikinti ar keisti: teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 bei 87 straipsniuose (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija), kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalis numato, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.
21. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir
87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; 2021 m. vasario 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2374-629/2021).
22. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.
23. Vertinimo kriterijai, kuriais vadovaujantis nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija). Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs. Pažymėtina, kad 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų, su kuria yra suderintos Įstatymo nuostatos (Įstatymo 1 str. 2 d. ir priedo 19 p.), 4 straipsnio 5 dalis nurodo, jog kai valstybės narės taiko principą, pagal kurį prašytojas privalo pagrįsti tarptautinės apsaugos prašymą, ir kai prašytojo pareiškimų faktai nepagrįsti dokumentais ar kitais įrodymais, tokių faktų nereikia patvirtinti, jei įvykdomos šios sąlygos: a) prašytojas realiai stengėsi pagrįsti savo prašymą; b) pateikta visa prašytojo informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija; c) prašytojo pareiškimai yra nuoseklūs ir patikimi bei neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo, atveju; d) prašytojas paprašė tarptautinės apsaugos kiek įmanoma anksčiau, nebent jis gali nurodyti tinkamą priežastį, kodėl taip nepadarė;
e) yra nustatyta, kad prašytojas bendrai patikimas. Pažymėtina, kad šios direktyvos 8 straipsnio
2 dalyje numatyta, kad nagrinėdamos, ar prašytojas patiria visiškai pagrįstą persekiojimo baimę ar realų didelės žalos pavojų arba turi galimybę naudotis apsauga nuo persekiojimo ar didelės žalos kilmės šalies dalyje, kaip nurodyta 1 dalyje, valstybės narės, priimdamos sprendimą dėl prašymo, atsižvelgia į bendrąsias toje šalies dalyje esančias aplinkybes ir į asmenines prašytojo aplinkybes, kaip nurodyta 4 straipsnyje. Tuo tikslu valstybės narės užtikrina, kad iš atitinkamų šaltinių, pavyzdžiui, Jungtinių Tautų pabėgėlių reikalų vyriausiojo komisaro ir Europos prieglobsčio paramos biuro, būtų gaunama tiksli naujausia informacija.
24. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su Sprendimo išvada, kuriai pritarė pirmosios instancijos teismas, dėl pareiškėjos nepatikimumo: bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėja prašymo dėl prieglobsčio suteikimo metu nurodė neteisingus duomenis apie savo amžių (teigė esanti nepilnametė ((duomenys neskelbtini) metų), nors Valstybinės teismo medicinos tarnybos Medicinos kriminalistikos laboratorijos išvadoje nurodyta, jog jos biologinis amžius yra ne mažiau kaip (duomenys neskelbtini) metų), o jos pasakojimas, kuriuo ji grindė savo prašymą suteikti prieglobstį (buvo mušama ir prievartaujama patėvio) taip pat kelia pagrįstų abejonių dėl abstraktumo ir detalumo stokos. Pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, kurie galėtų pagrįsti jos teiginius, o pats pasakojimas vertintinas kaip turintis mažą įrodomąją vertę. Be to, iš pareiškėjos paaiškinimų galima spręsti, kad kilmės valstybėje ji nebuvo persekiojama dėl rasės, religijos, tautybės ar priklausymo tam tikrai socialinei grupei, politinių įsitikinimų; pagal Įstatymo 86 straipsnio 2 dalį, persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Nagrinėjamu atveju nurodytas persekiotojas – patėvis – nėra valstybinis subjektas, todėl nesant duomenų, jog pareiškėja kreipėsi į valstybines institucijas, o šios negalėjo ar atsisakė padėti (Sprendime pateiktoje Jungtinių Valstijų Valstybės departamento surinktoje informacijoje apie padėtį kilmės valstybėje nurodoma, jog (duomenys neskelbtini) vyriausybė deda pastangas teikti pagalbą nuo smurto nukentėjusioms moterims), tokio pobūdžio persekiojimas tarptautinės apsaugos poreikio nesuponuoja.
25. Departamentas, atlikęs tyrimą, nenustatė pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjai grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. ji neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Atsakovo surinktais pareiškėjos kilmės valstybės duomenimis, (duomenys neskelbtini) nevyksta karinis konfliktas. Civilinis karas šalyje vyko nuo 1990 m. iki 2002 m. 1999 m. spalį, Jungtinės Tautos (toliau – ir JT) pritarė į karo nuniokotą (duomenys neskelbtini) išsiųsti taikdarių misiją, skirtą atkurti tvarkai ir nuginkluoti paskutiniąsias sukilėlių pajėgas. Gruodį į šalį atvyko 6000 JT taikdarių. 2000 m. vasarį šios organizacijos Saugumo Taryba balsavo dėl jų skaičiaus padidinimo iki 11 tūkst., vėliau – iki 13 tūkst. Gegužę, iš šalies išvykus beveik visiems (duomenys neskelbtini) kovotojams, rytinėje (duomenys neskelbtini) Jungtinių Tautų pajėgos susidūrė su RSF lyderio (duomenys neskelbtini) vadovaujamomis sukilėlių grupėmis. RSF įkaitais paėmė beveik 500 taikdarių ir santarvės susitarimas baigėsi. Įkaitų krizė baigėsi nepaliaujama kova tarp RSF ir šalies vyriausybės. Nuo 1991-ųjų iki 2001 m. (duomenys neskelbtini) pilietiniame kare iš viso žuvo apie 50 tūkst. žmonių. Šimtai tūkstančių gyventojų buvo priversti palikti savo namus, dauguma jų tapo (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) pabėgėliais. 2001 m. JT pajėgos patraukė į sukilėlių užimtas teritorijas. 2002 m. sausį oficialiai paskelbta, kad karas baigėsi. 2004 metais baigtas šalies nuginklavimas. JT remiamas karo nusikaltimų teismas pradėjo abiejų kariavusių pusių vadų teismus. 2005 metų gruodį JT taikdarių pajėgos pasitraukė iš (duomenys neskelbtini). Taigi, pagrįstai nustatyta, kad pareiškėja taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų 87 straipsnio 1 dalies 3 punkto. Pažymėta, kad aplinkybė, jog šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, dar nereiškia, jog savaime dėl to bus suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1380/2009 ir kt.).
26. Apeliaciniame skunde nėra nurodyti pagrįsti argumentai dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria nespręsta dėl ginčijamo Sprendimo dalies, susijusios su pareiškėjos išsiuntimu, uždraudimu atvykti į Lietuvos Respubliką ir perspėjimo įvedimu į C.SIS II, teisėtumo ir pagrįstumo, o pagrindai manyti šią teismo sprendimo dalį esant neteisėta nagrinėjant bylą nenustatyti. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Sprendimu pareiškėjai nėra sudarytos kliūtys vykti į ne Šengeno erdvei priklausančias valstybes.
27. Dėl pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodyto prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kuris buvo išspręstas 2022 m. gegužės 6 d. nutartimi dėl bylos skyrimo nagrinėti teismo posėdyje, pažymėtina, kad ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.
28. Nagrinėjamoje byloje išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai, nėra. Pabrėžtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Be to, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra duomenų, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais. Vien tik pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad ji pageidauja, jog byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, nes norėtų būti tiesiogiai išklausyta, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, pareiškėjos prašymas netenkintas.
29. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagrindų, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas ar keičiamas, nėra, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija