Administracinė byla Nr. eA-990-502/2017
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04100-2015-6
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.2; 1.2.3; 20.2.3.1; 20.2.3.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. gegužės 8 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,
teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo U. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo U. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims – bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Freshtravel“, atstovaujamai bankroto administratoriaus uždarajai akcinei bendrovei „Valdsita“, ir Valstybiniam turizmo departamentui prie Ūkio ministerijos, dėl žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
Pareiškėjas U. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, 594,02 Eur turtinę žalą, 300 Eur neturtinę žalą ir patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjas nurodė, kad jis su kelionių organizatoriumi UAB “Freshtravel” (toliau – ir kelionių organizatorius) sudarė kelionės sutartį ir pagal ją kelionės organizatoriui sumokėjo 625 Eur sumą, tačiau dėl organizatoriaus nemokumo (bankroto) pareiškėjo įsigyta kelionė neįvyko. Pareiškėjas, siekdamas, kad jam būtų kompensuota pagal kelionės sutartį sumokėta pinigų suma, 2014 m. gruodžio 12 d. Valstybinio turizmo departamentui prie Ūkio ministerijos (toliau – ir Departamentas) pateikė prašymą. 2015 m. rugpjūčio 4 d. pareiškėjas gavo Departamento raštą „Dėl kompensacijos už UAB „Freshtravel“ nesuteiktas paslaugas“ Nr. SD-856, kuriame nurodoma, kad pareiškėjui už UAB „Freshtravel“ bankroto nesuteiktas paslaugas bus kompensuota tik 30,98 Eur suma. Pareiškėjas su kompensuojama suma nesutiko. Pareiškėjas teigė, kad už kelionę, kuri neįvyko, draudimo kompanija pareiškėjui jau yra kompensavusi 30,98 Eur sumą, t. y. 4,96 proc. sumokėtos sumos. Pareiškėjo teigimu, jam išmokėta kompensacijos suma neatitinka 1990 m. birželio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje Nr. 90/314/EEB Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (toliau – ir Direktyva 90/314) numatytos kompensuojamos sumos. Direktyvos 90/314 7 straipsnyje nustatyta, kad „Kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas. Direktyvos 90/314 8 straipsnyje nurodyta, kad valstybės narės gali priimti arba pateikti griežtesnes vartotojų teisių gynimo nuostatas šios direktyvos taikymo srityje. Šiuo atveju keliautojai, kurie UAB „Freshtravel“ bankroto metu buvo užsienio valstybėse, buvo repatrijuoti, o tiems, kurie neišvyko į kelionę (tarp jų ir pareiškėjas) buvo grąžinta tik 4,96 proc. sumokėtos sumos. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad draudimo sumos, kuria buvo apdrausta UAB „Freshtravel“ veikla, neužteko visiškai įgyvendinti Direktyvoje 90/314 keliamus reikalavimus. Pareiškėjo teigimu, draudimo sumos nepakako dėl tos aplinkybės, kad Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo (toliau – ir Turizmo įstatymas) 8 straipsnio 4 dalies 1 punkte nustatytas reikalavimas užtikrinti prievoles ne mažesne, kaip 7 proc. kelionių organizatoriaus praėjusių kalendorinių metų metinių įplaukų suma, yra nepakankamas ir neatitinka Direktyvos 90/314 nuostatų. Todėl priimdama Turizmo įstatymą ir nustatydama tokią mažą reikalavimų užtikrinimų sumą, Lietuvos valstybė pažeidė minėtos Direktyvos 90/314 nuostatas. Dėl tokių Lietuvos valstybės veiksmų pareiškėjas patyrė nuostolius, nes užuot pagal Direktyvą 90/314/EEB privalomos kompensuoti visos sumokėtos sumos, jam buvo kompensuota tik 4,96 proc. Pareiškėjas, remdamasis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir Teisingumo Teismas, ESTT) suformuluota praktika (1999 m. birželio 15 d. Teisingumo Teismo sprendimas byloje Walter Rechberger, Renate Greindl, Hermann Hofmeister ir kt. prieš Republik Österreich, C-140/97, EU:C:1999:306; 2012 m. vasario 16 d. sprendimas byloje Jürgen Blödel-Pawlik prieš HanseMerkur Reiseversicherung AG, C‑134/11, EU:C:2012:98; 2014 m. sausio 16 d. nutartis byloje Ilona Baradics ir kiti prieš QBE Insurance (Europe) Ltd Magyarországi Fióktelepe ir Magyar Állam, C‑430/13, EU:C:2014:32), teigė, kad Lietuvos valstybė, nustatydama 7 procentų dydžio garantijos sumą, iš esmės pažeidė Direktyvą 90/314, todėl kelionių organizatoriui UAB „Freshtravel“ esant nemokiam, privalo kompensuoti pareiškėjui visą jo sumokėtą sumą. Pareiškėjas pažymėjo, kad 2015 m. balandžio 29 d. Europos Komisija pradėjo pažeidimo procedūrą prieš Lietuvą dėl turistų visų sumokėtų sumų grąžinimo ir repatrijavimo kelionių organizatoriaus nemokumo atveju, pažeidimo Nr. 2015-4017. Būtent po šios procedūros Lietuvos Respublikos Seimo Ekonomikos komitete buvo svarstomas patobulintas Turizmo įstatymo pataisų projektas, kuriame nustatomos griežtesnės prievolių užtikrinimo sąlygos, terminai ir prievolių užtikrinimo sumos. Pareiškėjo teigimu, pirmiau nurodyti Europos Komisijos veiksmai patvirtina aplinkybę, jog Lietuvos valstybė netinkamai perkėlė Direktyvos 90/314 nuostatas į Turizmo įstatymą. Pareiškėjas pažymėjo, kad jam yra žinoma apie UAB „Freshtravel“ bankrotą bei apie tai, kad dėl bankroto bylos yra pradėtas ikiteisminis tyrimas ir teigė, kad šiuo atveju nėra jokių garantijų, užtikrinančių, kad bankroto proceso metu jam bus grąžinta visa sumokėta suma, todėl tokios garantijos nebuvimas iš esmės pažeidžia Direktyvą 90/314 ir ESTT suformuotą praktiką. Pareiškėjas nurodė, kad dėl netinkamai į nacionalinę teisęs perkeltos Direktyvos 90/314 jis patyrė ne tik finansinius nuostolius, tačiau ir neturtinę žalą, nes neišvyko į ilgai planuotas atostogas, tai sukėlė nepatogumus bei dvasinius išgyvenimus.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ūkio ministerijos, atsiliepime į patikslintą skundą nurodė nesutinkanti su pareiškėjo skundu ir prašė bylą nutraukti arba skundą atmesti.
Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas nepagrįstai teigė, jog Direktyva 90/314 į nacionalinę teisę perkelta netinkamai. Pažymėjo, kad Turizmo įstatyme (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. lapkričio 1 d.), atsižvelgiant į tuometinę turizmo rinkoje susiklosčiusią situaciją, buvo sugriežtinta kelionių organizatorių prievolių įvykdymo užtikrinimo apskaičiavimo tvarka, padidinti prievolių įvykdymo užtikrinimo sumų procentiniai apskaičiavimo dydžiai, nustatyti kiti saugikliai ir reikalavimai dėl tinkamo kelionių organizatorių prievolių įvykdymo užtikrinimo. 2011 m. birželio 22 d. priimant Turizmo įstatymo pakeitimo įstatymą Nr. XI-1496, buvo vykdoma pareiga perkelti Direktyvos 90/314 nuostatas į nacionaline teisę ir buvo pagrįstai manoma, jog šiame įstatymo nustatytas teisinis reguliavimas bus pakankamas užtikrinti turistų teises kelionių organizatorių nemokumo atvejais. Atsakovas teigė, kad nė viena Turizmo įstatymo nuostata, reglamentuojanti kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimą, nei su tuo susiję Turizmo įstatymo įgyvendinamieji teisės aktai nėra pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ir (arba) įstatymams, todėl jie yra galiojantys ir teisėti. Ūkio ministerija nėra gavusi jokių kompetentingų Europos Sąjungos institucijų ar Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimų, kurie konstatuotų, kad Lietuvos valstybė netinkamai į nacionalinę teisę – Turizmo įstatymą – perkėlė Direktyvą 90/314. Turizmo įstatyme nurodyta, kad juo įgyvendinama Direktyva 90/314. Taigi Turizmo įstatymas atitinka Konstituciją ir Europos Sąjungos teisę, kol nėra konstatuota priešingai. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad Direktyva 90/314 į nacionalinę teisę perkelta netinkamai. Atsakovas pabrėžė, kad visi skundo reikalavimai grindžiami pareiškėjo nuomone, todėl teismui siekiant nustatyti skundo reikalavimų pagrįstumą, reikėtų nagrinėti Direktyvos 90/314 perkėlimo į nacionalinę teisę klausimą. Kadangi tokio klausimo nagrinėjimas nėra priskirtas teismo kompetencijai, byla, kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai, nutrauktina Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 1 punkte numatytu pagrindu. Be to, pareiškėjas prašė teismo įvertinti Turizmo įstatymą ir įstatymų leidėjo veiksmus politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, nors tokių veiksmų atlikimas taip pat nepriskirtinas administracinio teismo kompetencijai (ABTĮ 3 str. 2 d.). Nenustačius, kad valstybė atliko neteisėtus veiksmus, atsakovo teigimu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu, nėra teisinio pagrindo priteisti pareiškėjui turtinę žalą, atsiradusią dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo. Vadovaujantis CK 6.271 ir 6.754 straipsniais, reikalavimas atlyginti neturtinę žalą taip pat atmestinas kaip nepagrįstas, nes neįvykus kelionei, neegzistuoja teisinis pagrindas neturtinei žalai priteisti ir nenustatyta viena iš valstybės deliktinės atsakomybės atsiradimo sąlygų (valdžios institucijos atlikti neteisėti veiksmai). Be to, pareiškėjas neįrodė, jog patyrė neturtinę žalą ir nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo prašomos atlyginti 300 Eur neturtinės žalos dydį. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas žalos atlyginimo turėtų reikalauti iš jam žalą sukėlusio privataus juridinio asmens – UAB „Freshtravel“, kuriam Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-478-653/2015 iškelta bankroto byla. Taip pat pareiškėjas turi teisę Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 109 ir 112 straipsniuose nustatyta tvarka pareikšti civilinį ieškinį dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo UAB „Freshtravel“ bei šios įmonės akcininkų atžvilgiu atliekamame ikiteisminiame tyrime Nr. 01‑2‑00078-14.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos atsiliepime į skundą su pareiškėjo skundu nesutiko.
Paaiškino, kad Departamentas nėra atsakingas už Direktyvos 90/314 perkėlimą į Lietuvos Respublikos teisę. Nurodė, kad tinkamai pagal savo kompetenciją atliko Departamentui priskirtas UAB „Freshtravel“ stebėsenos ir priežiūros funkcijas. UAB „Freshtravel“ veikla buvo apdrausta bendrai 202 734 Eur suma dviejose bendrovėse. Ši suma atitiko ir viršijo Turizmo įstatymo reikalavimus, nes UAB „Freshtravel“ paskutinių keturių ketvirčių įplaukos sudarė 757 495 Eur, o 7 proc. šios sumos sudarė tik 53 024 Eur. Tuo pačiu atsakovas nurodė, kad Departamento veiksmai, susiję su pasirūpinimu į užsienį išvykusiais turistais bei draudimo sumos paskirstymu tarp paslaugų negavusių asmenų atitiko Vyriausybės 2011 m. gruodžio 7 d. nutarimu Nr. 1421 patvirtinto Laidavimo draudimo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos aprašo 29.1 ir 33 punktų nuostatas. Atsakovas nurodė, kad gavęs kelionių organizatoriaus UAB „Freshtravel“ pranešimą apie nemokumą, vadovaudamasis Turizmo įstatymo nuostatomis skubiai ėmėsi priemonių atstovauti kelionių organizavimo paslaugų vartotojų interesams – nedelsdamas pranešė turistams apie įvykį, vykdė užsienyje likusių turistų pervežimą užsakomaisiais skrydžiais, apmokėdamas juos draudimo lėšomis, inicijavo turistų pretenzijų apie jų patirtus nuostolius surinkimą ir nuostolių kompensavimo procedūrą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo BUAB „Freshtravel“, atstovaujamas bankroto administratoriaus UAB „Valdsita“, atsiliepime į skundą prašė bylą nagrinėti teismo nuožiūra.
Paaiškino, kad UAB „Freshtravel“ turėjo Turizmo įstatyme bei kituose teisės aktuose nustatytus kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo draudimus, kurių draudimo sumos atitiko galiojančių teisės aktų reikalavimus. Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo draudimo sumos buvo apskaičiuotos pagal bendrovės oficialius finansinius duomenis, kuriuos bendrovė teikė atsakingoms institucijoms.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmėtė.
Teismas nustatė, kad pareiškėjas su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ 2014 m. lapkričio 5 d. sudarė Turizmo paslaugų teikimo sutartį, pagal kurią pareiškėjas sumokėjo 625 Eur sumą už kelionę. Dėl apyvartinių lėšų trūkumo kelionių organizatoriui UAB „Freshtravel“ 2014 m. lapkričio 14 d. nutraukus ūkinę veiklą, pareiškėjas 2014 m. gruodžio 12 d. pateikė Departamentui prašymą inicijuoti UAB „Freshtravel“ sumokėtų pinigų kompensavimo procedūrą. Departamentas 2015 m. liepos 27 d. raštu „Dėl kompensacijos už UAB „Freshtravel“ nesuteiktas paslaugas“ Nr. SD-856 pranešė pareiškėjui, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimu „Dėl kelionės organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo draudimo taisyklių patvirtinimo“ Nr. 756 patvirtintu Laidavimo draudimo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos aprašu, dėl UAB „Freshtravel“ bankroto už nesuteiktas paslaugas draudimo bendrovės Ergo Insurance SE Lietuvos filialas kompensuos pareiškėjui 30,98 Eur sumą, kuri sudaro 4,96 proc. nuo kiekvieno turisto įmokėtos ir nuostoliais pripažintos sumos, taip pat nurodė, kad pareiškėjas, siekdamas atgauti likusią už kelionę sumokėtą sumos dalį, kuri nebus kompensuota panaudojant UAB „Freshtravel“ turėto draudimo lėšas, turi naudotis kitais savo teisių gynimo būdais Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo ir kitų teisės aktuose nustatyta tvarka. Teismas, remdamasis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, patvirtino, kad BUAB „Freshtravel“ bankroto administratorius UAB „Valdsita“ Vilniaus apygardos teismui 2015 m. lapkričio 20 d. pateikė tvirtinti 812-os BUAB „Freshtravel“ kreditorių finansinius reikalavimus 1 451 622,82 Eur sumai, kurioje buvo ir pareiškėjo finansinis reikalavimas 625,00 Eur sumai (civ. byla Nr. B2-2316-653/2016).
Teismas nurodė, jog nagrinėjamu atveju kelionių organizatoriaus UAB „Freshtravel“ prievolių įvykdymo užtikrinimas buvo atliekamas, vadovaujantis nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. lapkričio 1 d. galiojusia 1998 m. kovo 19 d. Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo Nr. VIII-667 redakcija. Minėta Turizmo įstatymo redakcija išdėstyta 2011 m. birželio 22 d. Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo pakeitimo įstatymu Nr. XI-1496. Ginčo teisiniam santykiui aktualios Turizmo įstatymo redakcijos 1 straipsnyje nustatyta, kad šis įstatymas nustato turizmo verslo organizavimo principus, reikalavimus turizmo paslaugų teikimui ir turistų teisių apsaugai, valstybės ir savivaldybių institucijų kompetenciją turizmo srityje. Pagal Turizmo įstatymo 2 straipsnio 15 dalį, kelionių organizatorius yra turizmo paslaugų teikėjas, rengiantis organizuotas turistines keliones, teikiantis kitas turizmo paslaugas ir parduodantis jas turizmo paslaugų vartotojams tiesiogiai arba per kelionių agentūras ar kelionių agentus. Turizmo paslaugų teikimo sutartis yra rašytinis susitarimas, kuriuo viena šalis – kelionių organizatorius įsipareigoja už atlyginimą kitai šaliai – turistui užtikrinti organizuotą turistinę kelionę, o turistas įsipareigoja kelionių organizatoriui sumokėti už suteiktas paslaugas (Turizmo įstatymo 2 str. 35 d.). Kelionių organizatoriaus pažymėjimas, suteikiantis teisę nuolat vykdyti kelionių organizatoriaus veiklą, išduodamas norinčiam teikti kelionių organizavimo paslaugas Lietuvos Respublikos turizmo paslaugų teikėjui, jeigu jis atitinka Turizmo įstatymo 4 straipsnio 5 dalies 1–4 punktuose numatytus reikalavimus, tarp jų ir reikalavimą turėti šio įstatymo 8 straipsnyje nustatytą prievolių įvykdymo užtikrinimą patvirtinantį dokumentą (Turizmo įstatymo 4 str. 5 d. 2 p.).
Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nesutiko su jam kompensuojama suma ir prašė priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės visą patirtą turtinę žalą, kurios nepadengia išmokėta 30,98 Eur draudimo išmoka, taip pat ir neturtinę žalą. Reikalavimą atlyginti patirtą žalą pareiškėjas grindė tuo, kad Lietuvos valstybė netinkamai perkėlė į nacionalinę teisę Direktyvos 90/314/EEB nuostatas. Pareiškėjas teigė, kad Turizmo įstatymo 8 straipsnio 4 dalies 1 punkte numatytas reikalavimas užtikrinti prievoles ne mažesne kaip 7 proc. kelionių organizatoriaus praėjusių kalendorinių metų metinių įplaukų suma, neužtikrina, jog vartotojams būtų tinkamai ir laiku atlyginta jų patirta žala turizmo paslaugų tiekėjo nemokumo atveju, todėl toks teisinis reguliavimas neatitinka Direktyvos 90/314, kuri, pareiškėjo teigimu, nustato, kad kelionių organizatoriaus nemokumo atveju turi būti kompensuojama visa sumokėta suma, nuostatų. Teismas akcentavo, jog nagrinėjamu atveju tam, kad atsirastų teisinis pagrindas tenkinti pareiškėjo reikalavimą priteisti iš Lietuvos valstybės patirtą žalą (tiek turtinę, tiek neturtinę), būtina nustatyti visas viešosios atsakomybės sąlygas, t. y. įrodyti, kad Lietuvos valstybė netinkamai perkėlė į nacionalinę teisę Direktyvos 90/314 nuostatas, kad tokiais Lietuvos valstybės neteisėtais veiksmais pareiškėjui buvo padaryta žala ir kad tarp Lietuvos valstybės neteisėtų veiksmų ir reikalaujamos atlyginti žalos yra priežastinis ryšys. Nenustačius bent vienos viešosios atsakomybės sąlygų, valstybės civilinė atsakomybė negalima.
Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad byloje taikytinoje Turizmo įstatymo redakcijoje nurodoma, kad minėtas įstatymas įgyvendina 1990 m. birželio 13 d. Tarybos direktyvą Nr. 90/314/EEB dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų. 2011 m. birželio 22 d. Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. XI-1496 projektą, kuriuo Turizmo įstatymas išdėstytas nauja redakcija, parengė ir Lietuvos Respublikos Seimui pateikė Seimo narių grupė, šio įstatymo projektas buvo tobulintas Seimo Ekonomikos komitete. Turizmo įstatymo pakeitimo įstatymu, lyginant su iki 2011 m. rugsėjo 1 d. galiojusia šio įstatymo redakcija, buvo sugriežtinta kelionių organizatorių prievolių įvykdymo užtikrinimo apskaičiavimo tvarka, padidinti prievolių įvykdymo užtikrinimo sumų procentiniai apskaičiavimo dydžiai, nustatyti kiti reikalavimai, siekiant užtikrinti tinkamą kelionių organizatorių prievolių įvykdymą. Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą teigti, kad priimant Turizmo įstatymo pakeitimo įstatymą, buvo vykdoma Lietuvos Respublikos pareiga perkelti Direktyvos 90/314 nuostatas į nacionalinę teisę.
Teismas pabrėžė, kad nė viena iš Turizmo įstatymo nuostatų, reglamentuojančių kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimą, taip pat su kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimu susiję Turizmo įstatymo įgyvendinamieji teisės aktai (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimu „Dėl kelionės organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo draudimo taisyklių patvirtinimo“ Nr. 756 patvirtintas Laidavimo draudimo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos aprašas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. gruodžio 7 d. nutarimu Nr.1421 patvirtintas Laidavimo draudimo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos aprašas ir kt.) nėra pripažinti prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir (arba) įstatymams, todėl šie teisės aktai yra galiojantys ir teisėti. Lietuvos Respublika taip pat nėra gavusi jokių kompetentingų Europos Sąjungos institucijų ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimų, kuriuose būtų konstatuojama, kad Lietuvos Respublika netinkamai į nacionalinę teisę (nagrinėjamu atveju – į Turizmo įstatymą) perkėlė Direktyvą 90/314. Aplinkybė, kad Europos Komisijoje prieš Lietuvos Respubliką 2015 m. balandžio 29 d. buvo pradėta Europos Sąjungos teisės pažeidimų procedūra Nr. 2015/4017 dėl Direktyvos 90/314/EEB galbūt netinkamo perkėlimo ir įgyvendinimo, pati savaime nepatvirtina fakto, kad Lietuvos Respublika į nacionalinę teisę netinkamai perkėlė Direktyvos 90/314 nuostatas, nes minėta procedūra šiuo metu dar nėra užbaigta ir sprendimas joje nėra priimtas.
Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad Lietuvos Respublika netinkamai į nacionalinę teisę perkėlė Direktyvos 90/314 nuostatas. Byloje nenustačius, kad nagrinėjamu atveju valstybė atliko neteisėtus veiksmus, vadovaujantis CK 6.271 straipsniu, nėra teisinio pagrindo priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės turtinę ir neturtinę žalą.
III.
Pareiškėjas U. V. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 30 d. sprendimą ir skundą tenkinti.
Pareiškėjas pažymi, kad jam už neįvykusią kelionę buvo kompensuota 30,98 Eur, t. y. 4,96 proc. jo sumokėtos sumos. Pareiškėjo nuomone, teismo argumentas, jog jis, siekdamas atgauti sumokėtą kelionės sumą, turi naudotis kitais savo teisių gynimo būdais Įmonių bankroto įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka, yra nepagrįstas, kadangi ši teismo nuostata neatitinka Direktyvos 90/314 nuostatų. Pareiškėjas pažymi, kad aiškindamas Direktyvą 90/314 ESTT nurodė, jog Direktyvos 90/314 7 straipsnyje nustatyti įpareigojimai laikomi tinkamai perkelti į nacionalinius teisės aktus tik tada, jeigu nesvarbu kokiu būdu jais pasiekiamas rezultatas – vartotojui realiai užtikrinamas visų jo sumokėtų pinigų grąžinimas ir jo repatrijavimas kelionių organizatoriaus nemokumo atveju. Šiuo atveju pareiškėjui nebuvo užtikrintas jo įmokėtų įmokų grąžinimas ir Direktyvoje 90/314 numatytas rezultatas nebuvo pasiektas. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad Direktyvoje 90/314 nėra įtvirtinta, jog vartotojas sumokėtų sumų turi ieškoti tam tikrais būdais, susijusiais su bankroto įstatymais ar kitais teisės aktais. Direktyvoje 90/314 aiškiai įtvirtinta, jog esant kelionių organizatoriaus nemokumui vartotojas turi būti repatrijuotas arba jam grąžinami visos jo sumokėtos pinigų sumos. Pareiškėjo vertinimu, Vilniaus apygardos teismo sprendimas, kuriame nurodyta, jog pareiškėjas savo sumokėtą sumą turi prisiteisti Įmonių bankroto įstatyme numatyta tvarka, yra neteisėtas.
Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuomone, kad Turizmo įstatyme numatytos garantijos yra tinkamos ir nepažeidžia nei Lietuvos Respublikos Konstitucijos, nei kitų teisės aktų nuostatų. Pareiškėjas nurodo, kad toks teismo aiškinimas prieštarauja Direktyvoje 90/314 numatytoms taisyklėms, nes: 1) teismas sprendime rėmėsi tik nacionaliniais teisės aktais ir neatsižvelgė į Direktyvoje 90/314 numatytas nuostatas, o tai prieštarauja 1969 m. Vienos Konvencijoje dėl tarptautinių sutarčių numatytam principui, jog negalima remtis nacionaline teise siekiant pateisinti tarptautinių įsipareigojimų nesilaikymą; 2) teismas nepagrįstai nustatė, kad 4,96 proc. sumokėta suma yra tinkamas atlyginimas; 3) pirmosios instancijos teismas nesirėmė ESTT išaiškinimu, jog teismai privalo aiškinti nacionalines nuostatas, ypač tas, kurios įgyvendina Europos Sąjungos teisės aktus. Remdamasis šiais argumentais, pareiškėjas teigia, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas.
Pareiškėjas pažymi, kad remiantis Direktyvos 90/314 nuostatomis ir ESTT išaiškinimais, pareiškėjui turėjo būti kompensuota visa jo sumokėta suma, tačiau dėl Direktyvai 90/314 prieštaraujančių Turizmo įstatymų nuostatų buvo kompensuota tik maža sumos dalis. Nagrinėjamoje situacijoje akivaizdu, kad Turizmo įstatymas nepatenkina Direktyvos 90/314 tikslų – vartotojui realiai užtikrinamas visų jo sumokėtų pinigų grąžinimas ir jo repatrijavimas kelionių organizatoriaus nemokumo atveju, todėl atsakomybę už netinkamai perkeltą Direktyvą 90/314 turi prisiimti Lietuvos valstybė. Taip pat pareiškėjas pažymi, kad apie tai, jog Direktyvos 90/314 nuostatos į Turizmo įstatymą yra perkeltos netinkamai, įrodo ir Europos Komisijos pradėta pažeidimo procedūra prieš Lietuvą bei informacija apie tai, kad po pažeidimo procedūros pradėjimo buvo pateiktos Turizmo įstatymo pataisos, numatančios didesnes draudimo apsaugas. Pareiškėjo pateiktos informacijos apie pažeidimo procedūrą teismas nelaikė tinkama ir priimdamas sprendimą jos nevertino. Dėl šių priežasčių darytina išvada, kad pareiškėjas dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo patyrė 594,02 Eur turtinę žalą, ši žala atsirado dėl nepakankamos draudimo apsaugos, numatytos Turizmo įstatyme, jei Direktyvos 90/314 nuostatos į Lietuvos Respublikos teisės aktus būtų perkeltos tinkamai, pareiškėjui minėta žala nebūtų atsiradusi.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ūkio ministerijos, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo skundą atmesti.
Ūkio ministerijos įsitikinimu, nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta ir neegzistuoja deliktinės atsakomybės sąlyga, jog valstybė yra atlikusi neteisėtus veiksmus. 2011 m. birželio 22 d. Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. XI- 1496 projektą, kuriuo Turizmo įstatymas buvo išdėstytas nauja redakcija, parengė ir Lietuvos Respublikos Seimui pateikė Seimo narių grupė, įstatymo projektas buvo tobulintas Seimo Ekonomikos komitete. Turizmo įstatymo pakeitimo įstatymu buvo sugriežtinta kelionių organizatorių prievolių įvykdymo užtikrinimo apskaičiavimo tvarka, padidinti prievolių įvykdymo užtikrinimo sumų procentiniai apskaičiavimo dydžiai, nustatyti kiti saugikliai bei reikalavimai dėl tinkamo kelionių organizatorių prievolių įvykdymo užtikrinimo. Rengiant Turizmo įstatymo pakeitimo įstatymo projektą ir jį priimant, buvo atsižvelgta į tuometinę situaciją turizmo rinkoje ir siekta turistų ir kelionių organizatorių interesų pusiausvyros, t. y. nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų turistų teises į teisingą žalos atlyginimą, kelionių organizatoriaus nemokumo atveju neapribotų kelionių organizatorių paslaugas teikiančių verslo subjektų galimybių išlikti ir veikti turizmo rinkoje. Kaip matyti, Turizmo įstatymo pakeitimo įstatymo projektu buvo siekiama įgyvendinti Direktyvą 90/314, užtikrinant, kad kelionių organizatoriaus nemokumo atveju vartotojams bus garantuojamas visų sumokėtų pinigų grąžinimas ir jų repatrijavimas. Taigi priimant Turizmo įstatymo pakeitimo įstatymą, buvo vykdoma pareiga perkelti Direktyvos 90/314 nuostatas į nacionalinę teisę ir buvo pagrįstai manoma, jog įstatyme nustatomas teisinis reguliavimas yra pakankamas, siekiant užtikrinti turistų teises kelionių organizatorių nemokumo atvejais. 2011 m. birželio 22 d. Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo pakeitimo įstatymu Nr. XI-1496 nauja redakcija išdėstytame Turizmo įstatyme yra aiškiai nustatyta, kad jis įgyvendina Direktyvą 90/314.
Direktyvos 90/314 7 straipsnis numato, jog kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas, į Turizmo įstatymą buvo perkelta tinkamai, kadangi tokia pareiga kelionių organizatoriui buvo nustatyta Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje. Be to, lyginant Direktyvos 90/314 7 straipsnio ir Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (įskaitant šios dalies 1 ir 2 punktų) nuostatas, aiškiai matyti, kad Direktyvos 90/314 7 straipsnis į Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį yra perkeltas ne tik pagal savo esmę ir prasmę, bet ir iš esmės pažodžiui. Todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad pareiškėjui žala dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo atsirado dėl to, kad valstybė netinkamai į Turizmo įstatymą perkėlė Direktyvą 90/314. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad pareiškėjas žalą galėjo patirti tik dėl UAB „Freshtravel“ veiksmų, t. y. dėl to, kad UAB „Freshtravel“ nesilaikė Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos turėti laidavimą, laidavimo draudimą ar garantiją, kurie paaiškėjus, kad UAB „Freshtravel“ negali vykdyti turizmo paslaugų sutarčių, užtikrintų turisto grąžinimą į pradinę jo išvykimo vietą bei sumokėtų pinigų grąžinimą turistui, todėl neegzistuoja joks priežastinis ryšys tarp valstybės veiksmų perkeliant Direktyvą 90/314 į nacionalinę teisę bei pareiškėjo patirtos žalos.
Ūkio ministerija pažymi, kad nė viena iš Turizmo įstatymo nuostatų, reglamentuojančių kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimą, nei su kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimu susiję Turizmo įstatymo įgyvendinamieji teisės aktai nėra pripažinti prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir (arba) įstatymams, todėl šie teisės aktai yra galiojantys ir teisėti.
Ūkio ministerija taip pat pažymi, kad nėra gavusi jokių kompetentingų Europos Sąjungos institucijų ar Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimų, kurie konstatuotų, kad Lietuvos Respublika netinkamai į nacionalinę teisę (šiuo konkrečiu atveju – į Turizmo įstatymą) perkėlė Direktyvą 90/314. Taip pat atsakovas pažymi, jog skunde pareiškėjo nurodoma Europos Komisijos pradėta Europos Sąjungos teisės pažeidimų procedūra Nr. 2015/4017 dėl Direktyvos 90/314 galbūt netinkamo perkėlimo ir įgyvendinimo, yra vykdoma dėl kitos, ankstesnės nei ginčui aktuali (nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2011 m. rugsėjo 1 d. galiojusios) Turizmo įstatymo redakcijos, tad sprendimas atliekamoje pažeidimų procedūroje, koks jis bebūtų, neturės jokios reikšmės šios bylos ginčo baigčiai. Atsakovas paaiškina, kad pradėta pažeidimų procedūra nėra užbaigta ir sprendimas joje nėra priimtas. Tai, kad galimo pažeidimo procedūra yra pradėta, savaime nereiškia, jog į Turizmo įstatymą buvo netinkamai perkelta Direktyvos 90/314 7 straipsnio nuostata, ir kad atlikus galimo pažeidimo tyrimą, pažeidimas bus konstatuotas. Yra galimas ir visiškai priešingas sprendimas, t. y. kad į Turizmo įstatymą perkeliant Direktyvos 90/314 nuostatas, pažeidimas nebus nustatytas.
Ūkio ministerija pažymi, kad teisės aktai nenustato, jog neturtinė žala atlyginama kelionės neįvykimo atveju. Pagal CK 6.754 straipsnio 5 dalį, jeigu dėl netinkamo sutarties vykdymo, už kurį atsako kelionės organizatorius, turisto pagrįsti ir protingi lūkesčiai neišsipildo ir dėl to turistas lieka kelione nepatenkintas, jis turi teisę reikalauti atlyginti ir neturtinę žalą, o atlygintinos neturtinės žalos dydis šiuo atveju negali viršyti trigubos kelionės kainos. Lingvistiškai aiškinant CK 6.754 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą teisės normą, matyti, kad įstatymų leidėjas neturtinės žalos atlyginimą sieja su įvykusios kelionės metu neišsipildžiusiais turisto pagrįstais ir protingais lūkesčiais, dėl kurių turistas lieka kelione nepatenkintas. Iš minėto teisinio reguliavimo akivaizdu, kad pareiga atlyginti neturtinę žalą siejama su jau prasidėjusia kelione, t. y. su jau prasidėjusiu konkrečių turizmo paslaugų teikimo sutartyje nurodytų paslaugų teikimu, ir turisto pagrįstų lūkesčių dėl teikiamų paslaugų neišsipildymu, kai, suteikus paslaugas, turistas lieka nepatenkintas kelione. Tačiau aptariama teisės norma nenustato galimybės atlyginti neturtinę žalą dėl apskritai neįvykusios kelionės. Kadangi pareiškėjo kelionė net neprasidėjo, todėl neegzistuoja CK 6.754 straipsnio 5 dalyje nustatytas pagrindas pareiškėjui atlyginti neturtinę žalą. Kadangi neturtinė žala atlyginama tik įstatymo nustatytais atvejais, o šiuo atveju jos atlyginimo įstatymas nenustato, todėl nėra pagrindo ją atlyginti. Pareiškėjas teismui nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jam padarytos neturtinės žalos realumą, t. y. kad jis iš tiesų patyrė nepatogumus ir dvasinius išgyvenimus, nei įrodymų, pagrindžiančių prašomos atlyginti neturtinės žalos dydį. Nagrinėjamu atveju, kai įstatymas nenumato neturtinės žalos atlyginimo, vien tik pareiškėjo teiginio apie tariamai patirtą neturtinę žalą nepakanka – tokie teiginiai turi būti pagrįsti įrodymais. Atsakovas mano, kad pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, kadangi jo teiginiai apie tariamai patirtą neturtinę žalą yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio įrodymais, nepagrįstais bendro pobūdžio nusiskundimais ir abstrakčiais argumentais, kurių pareiškėjas nedetalizavo. Nesant įrodyto neturtinės žalos fakto, nėra pagrindo atlyginti neturtinę žalą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV.
Byla nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcija, galiojusia iki 2016 m. liepos 1 d. (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII‑1927 redakcija), kadangi byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta iki 2016 m. liepos 1 d.
Nagrinėjamu atveju byloje kilo ginčas dėl turtinės ir neturtinės žalos, atsiradusios dėl Lietuvos valstybės, tikėtina, netinkamo 1990 m. birželio 13 d. Tarybos direktyvos Nr. 90/314/EEB Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų nuostatų, susijusių su turisto nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygų, perkėlimo į nacionalinės teisės aktus, atlyginimo.
Byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų sutartį. Kelionių organizatorius tapo nemokus ir dėl to kelionės nesuorganizavo, o pareiškėjui buvo grąžinta ne visa už įsigytą kelionės paketą sumokėta suma, todėl jis patyrė nuostolių.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad saugant ir ginant žmogaus (ir apskritai asmens – ne tik fizinio, bet ir juridinio) teises ir laisves inter alia žmogaus orumą, ypatinga svarba tenka žalos atlyginimo institutui. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Taigi būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d. ir 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Šis konstitucinis principas neatsiejamas nuo Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo: įstatymais turi būti sudarytos visos reikiamos teisinės prielaidos padarytą žalą atlyginti teisingai. Taigi Konstitucija imperatyviai reikalauja įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad asmuo, kuriam neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala, visais atvejais galėtų reikalauti teisingo tos žalos atlyginimo ir tą atlyginimą gauti (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas).
CK 6.249 straipsnio 1 dalyje turtinė žala apibrėžta kaip asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jei nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Šio kodekso 6.263 straipsnio 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę.
Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtu aktu CK 6.271 straipsnio 3 dalies prasme laikomas ir neteisėtas veiksmas, ir neveikimas, kurie tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ar interesams.
Reikalavimas atlyginti žalą privalo būti tenkinamas tik nustačius viešosios atsakomybės sąlygas: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą (vilkinimą atlikti veiksmus), žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.
Pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad nagrinėjamu atveju valstybė atliko neteisėtus veiksmus ir vadovaudamasis CK 6.271 straipsniu konstatavo, jog teisinio pagrindo priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės turtinę ir neturtinę žalą nėra, todėl pareiškėjo skundą atmetė.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad Direktyvos 90/314 nuostatos į Turizmo įstatymą perkeltos netinkamai, tačiau pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą byloje, nepaisė galimybės tiesiogiai remtis Direktyvos 90/314 nuostatomis, nesirėmė nagrinėjamai situacijai aktualiais Teisingumo Teismo išaiškinimais.
Lietuvos Respublikos ūkio ministerija (toliau – ir Ūkio ministerija, atsakovas) atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad nėra nustatyta ir neegzistuoja deliktinės atsakomybės sąlyga, kad valstybė yra atlikusi neteisėtus veiksmus. Atsakovo teigimu, Turizmo įstatymo pakeitimo įstatymo projektu Nr. XI-14961 buvo siekiama įgyvendinti Direktyvą 90/314, užtikrinant, kad kelionių organizatoriaus nemokumo atveju vartotojams bus užtikrinamas visų sumokėtų pinigų grąžinimas ir jų repatrijavimas, taigi priimant Turizmo įstatymo pakeitimo įstatymą buvo vykdoma pareiga perkelti Direktyvos 90/314 nuostatas į nacionalinę teisę ir buvo pagrįstai manoma, kad įstatyme nustatomas teisinis reguliavimas bus pakankamas užtikrinti turistų teises kelionių organizatoriaus nemokumo atvejais. Direktyvos 90/314 7 straipsnis į Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį yra perkeltas ne tik pagal savo esmę ir prasmę, bet ir iš esmės pažodžiui, todėl, Ūkio ministerijos nuomone, nėra jokio pagrindo teigti, kad pareiškėjui žala dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo atsirado dėl netinkamo Direktyvos 90/314 perkėlimo.
V.
Dėl Direktyvos 90/314 nuostatų perkėlimo į nacionalinę teisę tinkamumo
Kaip minėta, nagrinėjamu atveju byloje kilo ginčas dėl turtinės ir neturtinės žalos, atsiradusios dėl Lietuvos valstybės, tikėtina, netinkamo 1990 m. birželio 13 d. Tarybos direktyvos Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (90/314/EEB) nuostatų, susijusių su turisto nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygų, perkėlimo į nacionalinės teisės aktus, atlyginimo.
Direktyvos 90/314 7 straipsnyje buvo įtvirtinta nuostata, kad kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas.
Teisingumo Teismas, aiškindamas Direktyvos 90/314 nuostatas, nurodė, kad pagal Direktyvos 90/314 7 straipsnį kelionių organizatorius turi pateikti pakankamas garantijas, kad nemokumo ar bankroto atveju sumokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas bus repatrijuotas, nes šių garantijų paskirtis – apsaugoti vartotoją nuo finansinės rizikos, susijusios su kelionių organizatoriaus nemokumu arba bankrotu (1996 m. spalio 8 d. ESTT sprendimo Dillenkofer ir kt., C-178/94, C-179/94, C-188/94, C-189/94 ir C-190/94, EU:C:1996:375, 34 ir 35 p.).
Be to, reikia priminti, jog Direktyvos 90/314 7 straipsnyje numatytas įpareigojimas pasiekti tam tikrą rezultatą, t. y. užtikrinti kelionių paketo pirkėjų teisę į garantuotą sumokėtų pinigų grąžinimą ir repatriaciją kelionių organizatoriaus nemokumo ar bankroto atveju, taip pat tai, kad šia garantija vartotojas bus apsaugotas nuo nemokumo, nesvarbu, dėl kokių priežasčių, padarinių (1999 m. birželio 15 d. ESTT sprendimo Rechberger ir kt., C‑140/97, EU:C:1999:306, 74 p.). Tokį Direktyvos 90/314 7 straipsnio aiškinimą patvirtina ir ja siekiamas tikslas – užtikrinti aukštą vartotojų apsaugos lygį (žr. minėto ESTT sprendimo Dillenkofer ir kt. 39 p.).
Teisingumo Teismas yra aiškiai konstatavęs, kad nei Direktyvos 90/314 konstatuojamosiose dalyse, nei 7 straipsnio tekste nenumatyta, kad įmanoma apriboti šiame straipsnyje numatytą garantiją. Be to, minėtame 7 straipsnyje nustatyti įpareigojimai laikomi tinkamai perkelti nacionalinės teisės aktais tik tada, jeigu nesvarbu kokiu būdu jais pasiekiamas rezultatas – vartotojui realiai užtikrinamas visų jo sumokėtų pinigų grąžinimas ir jo repatrijavimas kelionių organizatoriaus nemokumo atveju (žr. minėto ESTT sprendimo Rechberger ir kt., 63, 64 p.).
Nagrinėdamas situaciją, kai tik dalis apeliantų pagrindinėje byloje sumokėtų pinigų buvo grąžinti remiantis Direktyvos 90/314 7 straipsnyje numatyta garantija, Teisingumo Teismas yra aiškiai nurodęs, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuris vienintelis kompetentingas aiškinti ir taikyti nacionalinę teisę, turi nustatyti, ar, atsižvelgiant į konkrečią garantijos dydžio apskaičiavimo tvarką, tokia padėtis susiklostė dėl nacionalinės teisės aktų leidėjo įtvirtintos sistemos, pagal kurią numatytas nepakankamas vartotojo sumokėtų pinigų grąžinimas ir galimo repatrijavimo išlaidų padengimas tiek, kiek pagal šios sistemos struktūrą neįmanoma atsižvelgti į įvykius nagrinėjamame ekonominiame sektoriuje. Atsižvelgdamas į tai, Teisingumo Teismas konstatavo, kad Direktyvos 90/314 7 straipsnis aiškintinas taip, kad juo draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, kad kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas (2014 m. sausio 16 d. ESTT nutarties Ilona Baradics ir kt. prieš QBE Insurance (Europe) Ltd Magyarországi Fióktelepe ir Magyar Állam, C-430/13, EU:C:2014:32, 39–41 p.).
Direktyva 90/314 įgyvendinama Lietuvos Respublikos turizmo įstatymu (2011 m. birželio 22 d. Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo pakeitimo įstatymas Nr. XI-1496 priedo 1 p.).
Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kelionių organizatoriai, siūlantys parduoti organizuotas turistines keliones, privalo turėti galiojantį draudimo įmonės prievolių įvykdymo laidavimo draudimą arba finansų įstaigos laidavimą ar garantiją, kurie kelionės organizatoriaus nemokumo ar bankroto atveju turi užtikrinti: 1) turisto grąžinimą į pradinę jo išvykimo vietą ir už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų sumos, atitinkančios nesuteiktų paslaugų kainą, grąžinimą turistui, jei prasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės toliau vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties; 2) už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų grąžinimą turistui, jei dar neprasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės pradėti vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties.
To paties įstatymo straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad Lietuvos Respublikoje nuolat veikiančių kelionių organizatorių, kelionių agentūrų ar kelionių agentų prievolių įvykdymas užtikrinamas galiojančiu draudimo įmonės prievolių įvykdymo laidavimo draudimu arba finansų įstaigos laidavimu ar garantija. Kelionių organizatoriai, kelionių agentūros ir kelionių agentai privalo individualiai pasirašyti prievolių įvykdymo laidavimo draudimo sutartį su draudimo įmone arba finansų įstaigos laidavimo ar garantijos sutartį su finansų įstaiga, pagal kurią draudimo įmonė arba finansų įstaiga įsipareigoja sutartyje nustatyta suma kompensuoti turisto nuostolius, atsiradusius dėl turizmo paslaugų teikėjo prievolių turistui neįvykdymo.
To paties straipsnio 4 dalis nustato, kad kelionių organizatoriaus prievolių, atsirandančių šio straipsnio 1 dalyje numatytais atvejais, įvykdymo užtikrinimo suma yra ne mažesnė kaip 7 procentai kelionių organizatoriaus praėjusių kalendorinių metų metinių įplaukų. Kai pasirašomų draudimo įmonės prievolių įvykdymo laidavimo draudimo sutarties arba finansų įstaigos laidavimo ar garantijos sutarties galiojimo laikotarpis yra nuo trijų mėnesių iki vienerių metų, prievolių įvykdymo užtikrinimo suma apskaičiuojama pagal kelionių organizatoriaus praėjusių kalendorinių metų atitinkamo laikotarpio įplaukas.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamu atveju kelionių organizatorius UAB „Freshtravel“ dvejose bendrovėse savo veiklą buvo apdraudęs bendrai 202 734 eurų sumai, kuri, Turizmo departamento teigimu, netgi gerokai viršijo minėto Turizmo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus. Todėl šiuo aspektu atmestinas atsakovo argumentas, kad pareiškėjas galėjo patirti žalą tik dėl UAB „Freshtravel“ veiksmų, t. y. dėl to, kad šis kelionių organizatorius nesilaikė Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos turėti laidavimą, laidavimo draudimą ar garantiją. Taip pat reikia pabrėžti, kad bendra turistų patirtų nuostolių suma dėl šio kelionių organizatoriaus nemokumo, Turizmo departamento teigimu, sudarė 734 090 eurų. Kitaip tariant, kelionių organizatoriaus UAB „Freshtravel“ veiklos draudimo suma, viršijusi Turizmo įstatymo 8 straipsnio 4 dalyje numatytą prievolių įvykdymo užtikrinimo sumos minimalią ribą, buvo bent tris kartus mažesnė už bendrą turistų nuostolių, patirtų dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo, sumą.
Šiuo aspektu aktualus Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos aprašo, išdėstyto nauja redakcija 2015 m. gruodžio 23 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1426 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimo Nr. 756 „Dėl Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Aprašas) 33 punktas. Vadovaujantis juo, jeigu bendra turistų pareikštų reikalavimų suma yra didesnė už laidavimo draudimo sutartyje nustatytą laidavimo draudimo sumą ar jos likutį, laidavimo draudimo išmoka pirmiausia mokama už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų esančio ir neturinčio galimybės savarankiškai grįžti į Lietuvos Respubliką turisto organizuoto grąžinimo į išvykimo vietą Lietuvos Respublikoje išlaidas ir su tuo susijusias kitas pagrįstas išlaidas, o likusi suma paskirstoma proporcingai turistų pareikštų reikalavimų dydžiui (Aprašo 29.2–29.4 ir 29.1 punktuose nurodytais atvejais – negautų paslaugų vertei atlyginti). Nagrinėjamu atveju Turizmo departamentas įvykdė kompensavimo draudimo lėšomis procedūrą vadovaudamasis šiuo reguliavimu. Primintina, kad tokiu būdu pareiškėjui buvo kompensuota 4,96 proc. jo sumokėtos už neįvykusią kelionę sumos.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nei Turizmo įstatyme, nei Apraše nėra reglamentuotas turistų patirtų nuostolių dalies, likusios po Aprašo 33 punkte nustatyto kompensavimo, atlyginimas, nors, kaip jau buvo minėta, Direktyvos 90/314 7 straipsnis draudžia nacionalinės teisės aktus, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, kad kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas.
Kaip Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra apibendrinęs savo praktikoje (žr. 2012 m. gegužės 18 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A-556-105-12) Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis (Lietuvos Respublikos konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 2 d.). Europos Sąjungos direktyvos yra privalomos kiekvienai valstybei narei, kuriai jos skirtos, dėl rezultato, kurį reikia pasiekti. Tačiau nacionalinės valdžios institucijos pasirenka direktyvų įgyvendinimo formą ir būdus (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 str. 3 d.). Kaip pažymima nuoseklioje Teisingumo Teismo praktikoje, aiškinančioje direktyvų nuostatas, valstybėms narėms direktyvoje yra numatyta pareiga imtis visų būtinų atitinkamos direktyvos veiksmingumą užtikrinančių priemonių, atsižvelgiant į jos siekiamą tikslą (šiuo aspektu žr., pvz., 1984 m. balandžio 10 d. ESTT sprendimą byloje Sabine von Colson ir Elisabeth Kamann prieš Land Nordrhein-Westfalen, 14/83, EU:C:1984:153, 15 p., 2008 m. balandžio 15 d. sprendimą byloje Impact prieš Minister for Agriculture and Food ir kt., C-268/06, EU:C:2008:223, 40 p.). Valstybėms narėms kylanti pareiga pagal direktyvą pasiekti joje numatytą rezultatą ir pagal Europos Sąjungos sutarties 4 straipsnio 3 dalį pareiga imtis visų bendrų ar specialių priemonių užtikrinti šios pareigos įvykdymą privaloma visoms valstybių narių valdžios institucijoms, įskaitant ir teismus, jiems vykdant savo kompetenciją (žr. minėto ESTT sprendimo byloje Impact 41 p.). Būtent nacionaliniai teismai turi užtikrinti asmenų teisinę apsaugą, jiems suteiktą pagal Sąjungos teisės nuostatas, ir visišką šių nuostatų veiksmingumą (žr. minėto ESTT sprendimo byloje Impact 42 p.). Taikydami nacionalinę teisę, nacionaliniai teismai turi ją aiškinti kuo labiau atsižvelgdami į direktyvos tekstą ir į jos tikslą, kad būtų pasiektas joje numatytas rezultatas ir taip būtų laikomasi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnio trečios pastraipos (šiuo aspektu žr. jau minėto ESTT sprendimo von Colson ir Kamann 26 p.; 1990 m. lapkričio 13 d. ESTT sprendimą byloje Marleasing SA prieš La Comercial Internacional de Alimentacion SA, C‑106/89, EU:C:1990:395, 8 p., 2004 m. spalio 5 d. ESTT sprendimą sujungtose bylose Pfeiffer ir kt. prieš Deutsches Rotes Kreuz, Kreisverband Waldshut eV, C-397/01, C-398/01, C-399/01, C‑400/01, C-401/01, C-402/01 ir C-403/01, EU:C:2004:584, 113 p.). Reikalavimas aiškinti nacionalinę teisę Sąjungos teisę atitinkančia prasme išplaukia iš pačios Sutarties sistemos, kadangi toks aiškinimas leidžia bylą nagrinėjančiam nacionaliniam teismui pagal savo kompetenciją užtikrinti visišką Sąjungos teisės veiksmingumą (šiuo klausimu žr. jau minėto ESTT sprendimo sujungtose bylose Pfeiffer ir kt. 114 p.). Be to, iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos aišku, kad visais atvejais, kai direktyvos nuostatos savo turiniu yra besąlygiškos ir pakankamai tikslios, asmenys gali jomis remtis nacionaliniuose teismuose prieš valstybę, jei per nurodytą laikotarpį jos neperkėlė direktyvos į nacionalinę teisę ar ją perkėlė neteisingai (žr. 1991 m. lapkričio 19 d. ESTT sprendimą sujungtose bylose Francovich ir kt. prieš Italijos valstybę, C-6/90 ir C-9/90, EU:C:1991:428, 11 p., 2002 m. liepos 11 d. ESTT sprendimą Marks & Spencer prieš Commissioners of Customs & Excise, C-62/00, EU:C:2002:435, 25 p., jau minėto ESTT sprendimo sujungtose bylose Pfeiffer ir kt. 103 p.). Jeigu nacionalinės teisės negalima aiškinti ir taikyti pagal Sąjungos teisės reikalavimus, nacionaliniai teismai ir administraciniai valdžios organai privalo taikyti visą Sąjungos teisę ir ginti pagal ją suteikiamas asmenų teises ir prireikus netaikyti bet kurios jai prieštaraujančios nacionalinės teisės nuostatos (žr. pvz., 2010 m. lapkričio 25 d. ESTT sprendimą byloje Fuß prieš Stadt Halle, C-429/09, EU:C:2010:717, 40 p.).
Dėl nagrinėjamu atveju turimos nacionalinio teismo kompetencijos papildomai nurodytina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas Europos Sąjungos teisės aktų galią Lietuvos teisės sistemoje, yra aiškiai nurodęs, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ne tik yra įtvirtintas principas, kad tais atvejais, kai nacionalinis teisės aktas nustato tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruoja su nustatytuoju tarptautinėje sutartyje, turi būti taikoma tarptautinė sutartis, bet ir – Europos Sąjungos teisės atžvilgiu – yra expressis verbis (tiesiogiai) nustatyta kolizijos taisyklė, įtvirtinanti Europos Sąjungos teisės aktų taikymo pirmenybę tais atvejais, kai Europos Sąjungos teisės nuostatos, kylančios iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, konkuruoja su teisiniu reguliavimu, nustatytuoju Lietuvos nacionaliniuose teisės aktuose (nesvarbu, kokia jų teisinė galia), išskyrus pačią Konstituciją (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas).
Europos Sąjungos ir nacionalinių teisės normų kolizijos aspektu būtina pažymėti ir tai, kad nacionalinis teismas, neperžengdamas savo kompetencijos ribų, įpareigotas taikyti Europos Sąjungos teisės nuostatas, privalo užtikrinti visišką šių nuostatų veikimą, jei būtina, savo iniciatyva atsisakydamas taikyti bet kokią, net vėlesnę, joms prieštaraujančią nacionalinės teisės nuostatą, ir šis teismas neprivalo prašyti arba laukti, kol ši nuostata bus panaikinta teisėkūros arba kitokiomis konstitucinėmis priemonėmis (pvz., žr. Teisingumo Teismo 1978 m. kovo 9 d. sprendimo byloje Simmenthal, 106/77, 21 ir 24 p.; 2003 m. kovo 20 d. sprendimo byloje Kutz-Bauer, C-187/00, 73 p.; 2005 m. gegužės 3 d. sprendimo sujungtose bylose Berluskoni ir kt., C-387/02, C-391/02 ir C‑403/02, 72 p.; 2009 m. lapkričio 19 d. sprendimo byloje Filipiak, C-314/08, 81 p.). Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2011 m. gruodžio 16 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A492-12/2011, taip pat 2015 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-928-492/2015).
Atsižvelgiant į tai, kas paminėta pirmiau, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą aktualias minėtų nacionalinių teisės aktų nuostatas aiškinti ir šį ginčą išspręsti, atsižvelgdamas į Direktyvos 90/314 7 straipsnio nuostatas bei tikslus, tam, kad būtų užtikrintas visiškas Europos Sąjungos teisės veiksmingumas, bet šios pareigos nevykdė. Deklaratyviai nurodęs Direktyva 90/314 siekiamą vieną iš tikslų ir kelias šio teisės akto nuostatas, pirmosios instancijos teismas visiškai neanalizavo Direktyvos 90/314 7 straipsnio turinio ir jį aiškinančios Teisingumo Teismo praktikos. Tuo metu pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad priimant Turizmo įstatymo pakeitimo įstatymą buvo vykdoma Lietuvos Respublikos pareiga perkelti Direktyvos 90/314/EEB nuostatas į nacionaline teisę. Tokios išvados buvo prieita atsižvelgus į tai, kad: i) byloje taikytinoje Turizmo įstatymo redakcijoje nurodoma, kad minėtas įstatymas įgyvendina 1990 m. birželio 13 d. Tarybos direktyvą 90/314/EEB dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų; ii) 2011 m. birželio 22 d. Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. XI-1496 projektą, kuriuo Turizmo įstatymas išdėstytas nauja redakcija, parengė ir Lietuvos Respublikos Seimui pateikė Seimo narių grupė, šio įstatymo projektas buvo tobulintas Seimo Ekonomikos komitete; iii) Turizmo įstatymo pakeitimo įstatymu, lyginant su iki 2011 m. rugsėjo 1 d. galiojusia šio įstatymo redakcija, buvo sugriežtinta kelionių organizatorių prievolių įvykdymo užtikrinimo apskaičiavimo tvarka, padidinti prievolių įvykdymo užtikrinimo sumų procentiniai apskaičiavimo dydžiai, nustatyti kiti reikalavimai siekiant užtikrinti tinkamą kelionių organizatorių prievolių įvykdymą. Teisėjų kolegija atmeta tokius pirmosios instancijos teismo argumentus, nes nurodytos aplinkybės savaime nesudaro pagrindo konstatuoti tinkamo Direktyvos 90/314 7 straipsnio perkėlimo neišanalizavus šio straipsnio turinio bei jo aiškinimo Teisingumo Teismo praktikoje ir neįvertinus, ar nacionalinis reguliavimas yra pakankamas, kad būtų visiškai pasiektas minėto Direktyvos 90/314 straipsnio tikslas. Atsakovas ir pirmosios instancijos teismas nurodo, kad Ūkio ministerija nėra gavusi jokių kompetentingų Europos Sąjungos institucijų ar Teisingumo Teismo sprendimų, kurie konstatuotų, kad Lietuvos Respublika netinkamai į nacionalinę teisę perkėlė Direktyvą 90/314, tačiau teisėjų kolegijos nuomone, tai negali būti laikoma tinkamo Direktyvos 90/314 perkėlimo į nacionalinę teisę patvirtinimo pagrindu.
Teisėjų kolegija, įvertinusi visas minėtas aplinkybes, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju susidarė situacija, jog kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėjas gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, kadangi Turizmo įstatymo 8 straipsnio nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Kitaip tariant, nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 90/314 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju pareiškėjo) teisių apsaugos. Taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Lietuvos valstybė šiuo atveju netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 90/314 7 straipsnį.
VI.
Dėl turtinės žalos atlyginimo
Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo priteisti iš Lietuvos valstybės 594,02 Eur turtinę žalą, nes iš 625 Eur sumos, pareiškėjo sumokėtos už neįvykusią kelionę, jam buvo kompensuota tik 30,98 Eur.
Atsakovas su tokiu reikalavimu nesutinka, nurodydamas, kad nenustačius valstybės neteisėtų veiksmų, neegzistuoja viena iš civilinės atsakomybės sąlygų, būtinų atlyginti turtinę žalą.
Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką valstybės atsakomybės už privatiems asmenims padarytą žalą jai pažeidus Sąjungos teisę principas yra būdingas sutarčių, kuriomis ji grindžiama, sistemai (šiuo klausimu žr. 1991 m. lapkričio 19 d. ESTT sprendimo byloje Andrea Francovich ir Danila Bonifaci ir kt. prieš Italijos Respubliką, C-6/90 ir C-9/90, EU:C:1991:428, 35 p; 1996 m. kovo 5 d. ESTT sprendimo byloje Brasserie du Pêcheur SA prieš Bundesrepublik Deutschland ir The Queen prieš Secretary of State for Transport, ex parte: Factortame Ltd ir kt., C‑46/93 ir C‑48/93, EU:C:1996:79, 31 p.; 2009 m. kovo 24 d. ESTT sprendimo Heemskerk BV ir Firma Schaap prieš Productschap Vee en Vlees, C‑445/06, EU:C:2008:650, 19 p.).
Teisingumo Teismas taip pat ne kartą yra pabrėžęs, kad nepažeisdama teisės į žalos atlyginimą, kurios pagrindas tiesiogiai įtvirtintas Sąjungos teisėje, kai tik tam reikalingos sąlygos yra patenkintos, valstybė privalo atlyginti padarytos žalos pasekmes remdamasi nacionaline teise dėl atsakomybės ir atsižvelgdama į tai, kad nacionalinės teisės aktais nustatytos žalos atlyginimo sąlygos negali būti mažiau palankios už tas, kurios susijusios su panašiais nacionaline teise grindžiamais reikalavimais (lygiavertiškumo principas), ir negali būti tokios, kad dėl jų taptų beveik neįmanoma arba pernelyg sudėtinga gauti žalos atlyginimą (veiksmingumo principas) (šiuo klausimu žr. 2003 m. rugsėjo 30 d. ESTT sprendimo byloje Gerhard Köbler prieš Republik Österreich, C‑224/01, EU:C:2003:513, 58 p. ir 2007 m. kovo 13 d. ESTT sprendimo Test Claimants in the Thin Cap Group Litigation prieš Commissioners of Inland Revenue, C‑524/04, EU:C:2007:161, 123 p.).
Teisingumo Teismas praktiką dėl valstybės atsakomybės už žalą pažeidus Europos Sąjungos teisę ėmė formuoti 1991 m. lapkričio 19 d. sprendime sujungtose bylose Andrea Francovich ir Danila Bonifaci ir kt. prieš Italijos Respubliką, C-6/90 ir C-9/90, EU:C:1991:428. Šiame sprendime Teisingumo Teismas nurodė, kad atsakomybė už privatiems asmenims padarytą žalą dėl Bendrijos teisės pažeidimų, priskiriamų valstybei, yra neatskiriama Sutarties sistemos dalis. Valstybių narių pareiga atlyginti žalą taip pat grindžiama Europos Bendrijos sutarties 5 straipsniu (Europos Sąjungos sutarties 4 straipsnio), pagal kurį valstybės narės imasi visų atitinkamų bendrų ar specialiųjų priemonių, kad užtikrintų savo pareigų pagal Bendrijos teisę vykdymą. Viena iš tokių pareigų yra panaikinti neteisėtas Bendrijos teisės pažeidimo pasekmes.
Minėta Teisingumo Teismas praktika buvo išplėtota 1996 m. kovo 5 d. Teisingumo Teismo sprendime sujungtose bylose Brasserie du Pêcheur SA prieš Bundesrepublik Deutschland ir The Queen prieš Secretary of State for Transport, ex parte: Factortame Ltd ir kt., C-46/93 ir C‑48/93, EU:C:1996:79. Teisingumo Teismas buvo prašomas konkrečiai nurodyti sąlygas, kuriomis Bendrijos teisė garantuoja teisę į valstybei narei priskirtinu Bendrijos teisės pažeidimu asmenims padarytos žalos atlyginimą. Teisingumo Teismas konstatavo, kad Bendrijos teisė suteikia teisę gauti žalos atlyginimą, jei tenkinamos trys sąlygos: i) pažeista teisės norma buvo siekiama suteikti asmenims teisių; ii) pažeidimas yra pakankamai akivaizdus; iii) yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp nustatytos valstybei pareigos pažeidimo ir nukentėjusių asmenų patirtos žalos.
Vertindama pirmąją sąlygą nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija pastebi, kad Teisingumo Teismas tik nedaugelyje bylų išsamiai vertino, kaip reikėtų paaiškinti, ar ES teisės norma siekiama suteikti teises asmeniui. Teisės doktrinoje teigiama, kad apibendrinus pirmosios atsakomybės sąlygos turinio aiškinimą Teisingumo Teismo praktikoje, formuluojamos tokios šios sąlygos turinio aiškinimo taisyklės: i) vertinant, ar ES teisės norma buvo siekiama suteikti teises asmeniui, tikslinga atsižvelgti ne tik į teisės normos turinį, bet ir į jos tikslą; ii) konkreti ES teisės norma teises gali suteikti tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai, todėl asmens teisės gali kilti iš pareigų, kurias valstybėms narėms nustato ES teisė; iii) gali būti atsižvelgta į tai, ar ES teisės normos tikslas buvo asmens teisių apsauga, ar ši norma buvo tiesiogiai veikianti (Vaitkevičiūtė, A. Valstybių narių atsakomybė už žalą pažeidus Europos Sąjungos teisę: daktaro disertacija. Socialiniai mokslai, teisė (01 S). Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2010, p. 103, 105).
Atsižvelgdama į išdėstytas taisykles teisėjų kolegija pakartoja, kad Teisingumo Teismas yra aiškiai nurodęs, kad Direktyvos 90/314 7 straipsnyje nustatytų garantijų paskirtis – apsaugoti vartotoją nuo finansinės rizikos, susijusios su kelionių organizatoriaus nemokumu arba bankrotu (1996 m. spalio 8 d. ESTT sprendimo Dillenkofer ir kt., C-178/94, C‑179/94, C-188/94, C-189/94 ir C-190/94, EU:C:1996:375, 34 ir 35 p.). Tame straipsnyje nustatyti įpareigojimai laikomi tinkamai perkelti nacionalinės teisės aktais tik tada, jeigu nesvarbu kokiu būdu jais pasiekiamas rezultatas – vartotojui realiai užtikrinamas visų jo sumokėtų pinigų grąžinimas ir jo repatrijavimas kelionių organizatoriaus nemokumo atveju (žr. minėto ESTT sprendimo Rechberger ir kt., 63, 64 p.). Kitaip tariant, Direktyvos 90/314 7 straipsnio turinys ir tikslas, kaip jie išaiškinti Teisingumo Teismo praktikoje, atskleidžia, kad šia norma netiesiogiai (t. y. nustatant kelionių organizatoriui ir (arba) kelionių pardavimo agentui reikalavimą pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas) aiškiai siekiama suteikti asmenims teisę į sumokėtų pinigų grąžinimą ir repatrijavimą kelionių organizatoriaus nemokumo atveju. Todėl pirmoji valstybės atsakomybės už žalą pažeidus Europos Sąjungos teisę kilimo sąlyga laikytina nustatyta.
Dėl pažeidimo pakankamo akivaizdumo, kaip valstybės atsakomybės už žalą pažeidus ES teisę kilimo sąlygos, teisėjų kolegija nurodo, kad iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad pažeidimas yra pakankamai rimtas, kai institucija ar valstybė narė, įgyvendindama savo teisėkūros kompetenciją, akivaizdžiai ir šiurkščiai pažeidžia nustatytas savo diskrecijos ribas. Šiuo klausimu tarp aplinkybių, į kurias gali prireikti atsižvelgti kompetentingam teismui, yra pažeistos normos aiškumo ir tikslumo laipsnis (žr. 1996 m. kovo 26 d. ESTT sprendimo byloje British Telecommunications, C‑392/93, EU:C:1996:131, 42 p. ir jame nurodytą teismų praktiką).
Teisingumo Teismas, nagrinėdamas šios sąlygos nustatymo klausimą Direktyvos 90/314 7 straipsnio kontekste, konstatavo, kad valstybė narė neturi jokios diskrecijos numatyti, kokio dydžio riziką turi dengti garantija, kurią vartotojams privalo suteikti kelionių organizatorius arba kelionių pardavimo agentas. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar atitinkamos valstybės narės įtvirtintų kriterijų, taikomų nustatant minėtos garantijos dydį, paskirtis ar poveikis – apriboti šia garantija dengtinos rizikos dydį; jeigu toks ribojimas būtų nustatytas, šie kriterijai būtų akivaizdžiai nesuderinami su minėtoje direktyvoje nustatytomis pareigomis, todėl sudarytų pakankamai rimtą Sąjungos teisės pažeidimą, dėl kurio, jei būtų nustatytas tiesioginis priežastinis ryšys, galėtų kilti atitinkamos valstybės narės atsakomybė (2014 m. sausio 16 d. ESTT nutartis byloje Ilona Baradics ir kt. prieš QBE Insurance (Europe) Ltd Magyarországi Fióktelepe ir Magyar Állam, C-430/13, EU:C:2014:32, 47 p.).
Teisėjų kolegija šiuo aspektu įvertino bylai aktualios Turizmo įstatymo redakcijos 8 straipsnio 4 dalį ir atsižvelgė į įstatymo, kuriuo Turizmo įstatymas buvo išdėstytas nauja (aktualia bylai) redakcija projekto aiškinamąjį raštą. Pastebėtina, kad šiomis aplinkybėmis nėra pagrindo teigti, jog Turizmo įstatymo 8 straipsnio, skirto reguliuoti kelionių organizatoriaus, kelionių agentūros ir kelionių agento prievolių įvykdymo užtikrinimo klausimus, 4 dalies ar kurios kitos to paties straipsnio nuostatos paskirtis buvo apriboti tokia garantija dengtinos rizikos dydį.
Nepaisant to, reikia pabrėžti, kad: i) Turizmo įstatymo 8 straipsnio 4 punkte tėra nustatyta kelionių organizatoriaus prievolių, atsirandančių nemokumo ar bankroto atveju, įvykdymo užtikrinimo sumos minimali riba, skaičiuojama pagal praėjusių kalendorinių metų metines įplaukas, kurios, pabrėžtina, gali būti ženkliai mažesnės už einamųjų metų kelionių organizatoriaus įplaukas padidėjusio užsakymų skaičiaus atveju. Tokiu būdu prievolių įvykdymo užtikrinimo suma gali tapti neadekvačiai nepakankama einamaisiais metais kelionių organizatoriaus dengtinos rizikos atžvilgiu; ii) kai laidavimo draudimo sumos nepakanka padengti bendrai turistų pareikštų reikalavimų sumai, pagal Aprašo 33 punktą atlyginus repatrijavimo išlaidas, likusi suma proporcingai paskirstoma turistų pareikštų reikalavimų dydžiui. Tai reiškia, kad kelionių organizatoriaus nemokumo atveju nuostolius patyrusiems turistams nėra grąžinama visa suma, sumokėta už neįvykusią kelionę; iii) nuostatų, reglamentuojančių turistų patirtų nuostolių dalies, likusios po Aprašo 33 punkte nustatyto kompensavimo, atlyginimą nėra.
Tokiomis aplinkybėmis teisėjų kolegija konstatuoja, kad nacionalinis reglamentavimas apribojo dengtinos rizikos dydį garantija, kurią vartotojams privalo suteikti kelionių organizatorius arba kelionių pardavimo agentas, t. y. nacionalinis reglamentavimas turi tokį ribojantį poveikį, todėl yra akivaizdžiai nesuderinamas su minėtoje direktyvoje nustatytomis pareigomis ir sudaro pakankamai rimtą Sąjungos teisės pažeidimą, kaip jis yra aiškinamas Teisingumo Teismo praktikoje. Tokiu būdu antroji valstybės atsakomybės už žalą pažeidus Europos Sąjungos teisę kilimo sąlyga laikytina nustatyta.
Dėl trečiosios valstybės atsakomybės už žalą pažeidus ES teisę kilimo sąlygos teisėjų kolegija nurodo, kad pagal Teisingumo Teismo praktiką nuspręsti, ar yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp valstybei nustatytos pareigos pažeidimo ir nukentėjusiųjų šalių patirtos žalos, turi nacionaliniai teismai (žr. pvz., 1996 m. kovo 5 d. ESTT sprendimas sujungtose bylose Brasserie du Pêcheur SA prieš Bundesrepublik Deutschland ir The Queen prieš Secretary of State for Transport, ex parte: Factortame Ltd ir kt., C-46/93 ir C‑48/93, EU:C:1996:79, 65p.; 1999 m. birželio 15 d. ESTT sprendimas byloje Walter Rechberger, Renate Greindl, Hermann Hofmeister ir kt. prieš Republik Österreich, C-140/97, EU:C:1999:306, 72 p. ir kt.).
Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Teisingumo Teismas, nagrinėdamas klausimą, ar egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys tarp nevisiško Direktyvos 90/314 perkėlimo ir asmenų patirtos žalos, jei būtų įrodyta, kad kelionių organizatorius veikė neapgalvotai arba iškilo nenumatytų aplinkybių, konstatavo, jog valstybės narės atsakomybė už Direktyvos 90/314 7 straipsnio pažeidimą negali būti nuneigiama kelionių organizatoriaus elgesiu ar neįprastų, nenumatytų aplinkybių atsiradimu. Aplinkybės, kurios nesudarytų kliūčių nuostolių atlyginimui ar repatriacijai, jei garantijų sistema būtų įgyvendinta pagal Direktyvos 90/314 7 straipsnio reikalavimus, nepaneigia tiesioginio priežastinio ryšio egzistavimo. Todėl, nustačius tiesioginį priežastinį ryšį, valstybės narės atsakomybė už Direktyvos 90/314 7 straipsnio pažeidimą negali būti paneigiama kelionių organizatoriaus elgesiu ar iškilusiomis nenumatytomis aplinkybėmis (jau minėto ESTT sprendimo byloje Walter Rechberger, 75–77 p.).
Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad jei Direktyvos 90/314 7 straipsnis būtų tinkamai įgyvendintas Lietuvos Respublikos teisėje, kelionių organizatoriaus nemokumo (bankroto) atveju asmeniui būtų kompensuota visa už neįvykusią kelionę sumokėta suma. Tačiau kadangi Direktyvos 90/314 7 straipsnis nebuvo tinkamai įgyvendintas, nagrinėjamu atveju asmeniui už neįvykusią kelionę buvo kompensuota tik 4,96 proc. jo sumokėtos sumos. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, tarp minėto ES teisės pažeidimo ir asmens patirtos turtinės žalos ES teisės taikymo prasme yra tiesioginis priežastinis ryšys. Tokiomis aplinkybėmis trečioji valstybės atsakomybės už žalą pažeidus Europos Sąjungos teisę kilimo sąlyga laikytina nustatyta.
Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad nacionaliniais teisės aktais šiuo atveju nebuvo užtikrintas Direktyvos 90/314 garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėjai patyrė turtinę žalą – tiesioginius nuostolius (594,02 Eur), kuriuos valstybė turi atlyginti.
Dėl neturtinės žalos atlyginimo
Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo priteisti iš Lietuvos valstybės 300 Eur neturtinę žalą. Skunde pirmosios instancijos teismui tokį prašymą pareiškėjas grindė tuo, kad neišvykus į ilgai planuotas atostogas jam buvo sukelti nepatogumai ir dvasiniai išgyvenimai. Pareiškėjo teigimu, jei Direktyvos 90/314 nuostatos būtų buvę tinkamai perkeltos į nacionalinę teisę, sąlygos turizmo paslaugų tiekėjams būtų ženkliai griežtesnės ir, tikėtina, pareiškėjas būtų išvengęs situacijos, kuomet dėl kelionių organizatoriaus nemokumo ne tik neišvyko į ilgai planuotą kelionę, bet ir dėl to turėjo patirti nepatogumus bei dvasinius išgyvenimus.
Atsakovas su tokiu reikalavimu nesutinka nurodydamas, kad nėra pagrindo tokią žalą atlyginti, nes neturtinė žala atlyginama tik įstatymo nustatytais atvejais, o aptariamu atveju jos atlyginimo įstatymas nenustato. Be to, neegzistuoja viena iš civilinės atsakomybės sąlygų – valdžios institucijos atlikti neteisėti veiksmai. Taip pat atsakovas teigia, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jam padarytos neturtinės žalos realumą.
Kaip yra nurodęs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą). Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, taip pat turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu, kurio taikymui tokiais atvejais būdingi svarbūs ypatumai, nes tokia materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta ir už kurią yra kompensuojama, turinio ir dėl to (jos dydis nesvarbu) pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą). Iš esmės analogiška nuostata suformuluota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kuris yra konstatavęs, jog neturtinės žalos atlyginimas yra glaudžiai susijęs su idėjos, jog pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai, po to, kai ši žala buvo teisingai atlyginta, įgyvendinimu. Kitaip tariant, pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1897/2008). Atkreiptinas dėmesys, jog visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atvejais būdingi svarbūs ypatumai: neturtinė žala yra skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Neturtiniai praradimai susiję su netektimis, kurios negali būti nedelsiant apskaičiuojamos konkrečia materialine ekonomine forma. Pažymėtina, kad vien tik atitinkamos neturtinės teisės pažeidimas nereiškia ir neturtinės žalos padarymo, todėl neturtinei žalai atlyginti už neturtinių teisių pažeidimą yra būtinos visos atitinkamu atveju įstatymo reikalaujamos civilinės atsakomybės sąlygos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442‑548/2010).
Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012).
Teisėjų kolegija pažymi, kad nuo asmens nepriklausantys veiksniai, dėl kurių pasikeitė jo atostogų planai, gali sukelti tam tikrą pasipiktinimą, laikino pobūdžio įtampą, papildomus rūpesčius. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad konstatuotas netinkamas Direktyvos 90/314 nuostatų perkėlimas nagrinėjamu atveju neturėjo įtakos tokiam pareiškėjo atostogų planų pasikeitimui, dėl kurio, kaip teigia pareiškėjas, jis patyręs nepatogumus ir dvasinius išgyvenimus. Kitaip tariant, teisėjų kolegijos nuomone, nėra nustatytas priežastinis ryšys tarp netinkamo Direktyvos 90/314 perkėlimo ir pareiškėjo patirtos neturtinės žalos. Be to, pareiškėjas neįrodė, kad pats Direktyvos 90/314 netinkamas perkėlimas ipso (savaime) jam sukėlė tam tikrus neigiamus išgyvenimus. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad turi būti atmestas pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nevisiškai tinkamai vertino administracinės bylos aplinkybes, pareiškėjo nurodytus neteisėtus veiksmus, jam siekiant patirtos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, priteisiant pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, 594,02 Eur turtinės žalos atlyginimo.
Apeliaciniame skunde pareiškėjas taip pat prašo priteisti jo naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą.
Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, prašymai dėl išlaidų, turėtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo nagrinėtini apeliacinės instancijos teisme, o prašymus dėl išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, sprendžia pirmosios instancijos teismas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1245/2012, taip pat 2011 m. rugpjūčio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A502-2390/2011). Todėl teisėjų kolegija nepasisako dėl išlaidų, kurios yra susijusios su bylos nagrinėjimu pirmosios instancijos teisme.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo U. V. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 30 d. sprendimą pakeisti.
Priteisti pareiškėjui U. V. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, 594,02 Eur (penkis šimtus devyniasdešimt keturis eurus ir 2 centus) turtinės žalos atlyginimo.
Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 30 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.