Administracinė byla Nr. eA-747-1047/2022
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00194-2021-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 18.4.2; 18.4.3; 18.7
; 18.9
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. lapkričio 23 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Beatos Martišienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. spalio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas A. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, NŽT) 2020 m. gruodžio 21 d. sprendimą Nr. 20S-6-(14.20.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje, piliečiui A. K.“ (toliau – ir Sprendimas).
2. Pareiškėjas nurodė, kad 2021 m. sausio 4 d. raštu Nr. 20SD-10(14.20.104.) buvo informuotas, jog Sprendimu jam buvo atkurta nuosavybės teisė į 0,29 ha žemės sklypą. Nuosavybės teisė atkurta kitu būdu – pinigais, nes žemė yra išperkama, išmokant 104 Eur. 2002 m. kovo 6 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – ir LAT) priėmė nutartį dėl pareiškėjo žemės įteisinimo konkrečioje, tuo metu buvusioje Kauno rajono (duomenys neskelbtini) kadastrinėje vietovėje, remiantis Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 8 straipsniu dėl valstiečio ūkio įteisinimo. LAT pažymėjo, kad pareiškėjui A. K. turi būti neatlygintinai įteisinta valstiečio ūkio žemė. NŽT Sprendimas dėl atkuriamo ir išperkamo 0,29 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypo (duomenys neskelbtini) neteisėtas, nes nuosavybės teisė pareiškėjui jau yra atkurta remiantis 2022 m. birželio 4 d. įsakymu dėl nuosavybės teisės atkūrimo Nr. 02-05-3259 ir 2002 m. gegužės 31 d. pažyma dėl nekilnojamojo turto atkūrimo. Priede Nr. 1 aiškiai nurodyta, kad atkūrimo vieta – (duomenys neskelbtini) kadastro vietovė. Pažymoje nurodyta, kad iš pareiškėjo turėtų 3,11 ha žemės sklypo, 2,82 ha jam yra suteikiama natūra, yra likęs 0,29 ha žemės sklypas, į kurį nuosavybės teisės bus atkurtos vėliau. Tuo pagrindu yra išduotas priedas Nr. 1, nurodant konkrečius veiksmus ir turto atkūrimo vietą. NŽT negalėjo priimti sprendimo atkurti nuosavybę kitoje kadastro vietovėje nenuginčiję ir nepanaikinę 2002 m. birželio 4 d. įsakymo dėl nuosavybės teisės atkūrimo ir jo priedo Nr. 1. LAT yra įpareigojęs atsakovą pareiškėjui A. K. įteisinti nuosavybės teise realiai valdytą 3,11 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) kadastrinėje vietovėje, pagal tuo metu galiojusį Valstiečio ūkio įstatymą, tačiau tai padaryta nebuvo. Pareiškėjas buvo apgautas, NŽT vietoje teismo sprendimu atsiradusios prievolės įteisinti valstiečio ūkio žemę, atkūrė nuosavybės teises pagal kitus įstatymus (Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą (toliau – ir Įstatymas)). Be to, atkurta nuosavybė tik į dalį pareiškėjo realiai (duomenys neskelbtini) kadastrinėje vietovėje valdyto sklypo ir įsipareigota, kad nuosavybės teisė į 0,29 ha žemės sklypą bus atstatyta vėliau, toje pačioje (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje. Prierašo ar susitarimo, kad (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje valdyta žemė bus išperkama ar bus atkurta kitoje kadastro vietovėje, ar bus pakeistas atkūrimo būdas iš žemės atkūrimo natūra į atkūrimą pinigais nebuvo. Taigi galiojančiu LAT sprendimu pareiškėjui įteisinta valstiečio ūkio žemė. Pagal minėto įsakymo priedą Nr. 1 įtvirtinta, kad pareiškėjui išliko teisė bei atsakovui galioja prievolė atkurti pareiškėjui nuosavybės teise likusį 0,29 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kadastrinėje vietovėje. Pareiškėjas buvo garbaus amžiaus, neturėjo specialaus išsilavinimo, o atsakovas ignoravo LAT 2002 m. kovo 6 d. nutartį. Remiantis galiojančiais dokumentais, nuosavybės teisė į likusį 0,29 ha žemės sklypą turi būti atkurta (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, o nesant galimybės atkurti žemės natūra pareiškėjui į 0,29 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kadastrinėje vietovėje, reikia paskaičiuoti teisingą kompensaciją už išperkamą žemę (duomenys neskelbtini) kadastrinėje vietovėje. Teisinga kompensacija būtų tokia, kad už tą pinigų sumą, kuri turi būti sumokėta pareiškėjui, jis turėtų galimybę nusipirkti tokį patį 0,29 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kadastrinėje vietovėje. Pareiškėjas buvo apgautas, jam niekas nepaaiškino, kad atsakovas, tariamai vykdydamas LAT sprendimą, ne įteisino valstiečio ūkio žemę, o atkūrė nuosavybės teises, kas yra visiškai skirtingi dalykai. Atsakovas, atkurdamas nuosavybės teisę į 0,29 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą (duomenys neskelbtini), be teisinio ir faktinio pagrindo pakeitė 2002 m. birželio 4 d. įsakyme Nr. 02-05-3259, jo priede Nr. 1 ir 2002 m. gegužės 31 d. pažymoje dėl nekilnojamojo turto atkūrimo įtvirtintas sąlygas, todėl skundžiamas NŽT naikintinas.
4. NŽT nurodė, kad LAT 2002 m. kovo 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-224/2002 nutarė įpareigoti atsakovą Kauno apskrities viršininko administraciją (toliau – ir KAVA) įteisinti pareiškėjui 3,11 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise. Teismas sprendė, kad pareiškėjas turėjo teisę įsigyti žemę nuosavybės teise, kaip suteiktą pagal Valstiečių ūkio įstatymą valstiečių ūkiui steigti. Pagal Marijampolės apskrities 1999 m. gruodžio 2 d. išvadą Nr. 3525M dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo nuosavybėn neatlygintinai (toliau – ir Išvada) pareiškėjas turi teisę atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko A. K. (duomenys neskelbtini) valdytus 3,11 ha žemės, kurios vertė – 4 609 Lt/ 1 335 Eur. KAVA 2002 m. birželio 4 d. sprendimu Nr. 19/3999 (Kauno apskrities viršininko 2003 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 02-01-4794 „Dėl Kauno apskrities viršininko administracijos 2002 m. birželio 4 d. sprendimo Nr. 19/3999 pakeitimo“) pareiškėjui buvo atkurtos nuosavybės teisės į 2,82 ha žemės perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčius turėtajam 2,59 ha bendro ploto Pareiškėjo faktiškai naudojamus žemės sklypus: 2,45 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą ir 0,14 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypą. Atkurtų žemės sklypų vertė 4 172 Lt / 1 209 Eur. Nuosavybės teisės į likusią negražintą pagal Išvadą žemės dalį liko atkurti vėliau. 2002 m. balandžio 11 d. Žemės sklypo ribų paženklinimo – parodymo aktas patvirtina, kad vietoje ženklinant ir parodant žemės sklypą buvo apskaičiuotas ir paženklintas A. K. faktiškai naudotas žemės sklypas. Šį aktą pasirašė pats pareiškėjas, t. y. vietovėje parodė faktiškai naudotos žemės ribas ir plotą, kuris pamatavus sudarė ne 3,11 ha, o 2,45 ha ir 0,14 ha, t. y. pagal Valstiečių ūkio įstatymą valstiečių ūkiui steigti buvo atmatuotas ir pažymėtas vietovėje riboženkliais ne 3,11 ha ploto žemės sklypas, o jo faktiškai vietovėje naudotas ir po matavimų patikslintas žemės plotas – 2,6703 ha. Sprendžiant nuosavybės teisių atkūrimo klausimus pareiškėjui buvo vadovautasi Įstatymo 5 straipsnio 6 dalimi, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Tvarka), 40 punktu. Šiuose teisės aktuose nurodytose teritorijose nauji žemės ūkio paskirties sklypai neatlygintinai nuosavybėn neperduodami, išskyrus sklypus, naudojamus asmeniniam ūkiui. Kauno apylinkės teismo 2019 m. birželio 5 d. sprendime civilinėje byloje Nr. E2-161-475/2019 nurodyta, kad LAT 2002 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-224/2002 nesuteikia teisės pareiškėjui reikalauti, jog nuosavybės teisė būtų įteisinta į bet kokį žemės sklypą, esantį Kauno rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės (duomenys neskelbtini) kaime, o tik į konkretų žemės sklypą, kurį pareiškėjas realiai valdė. (duomenys neskelbtini) (buvusi (duomenys neskelbtini) kadastro vietovė) yra Kauno miestui po 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje, todėl suprojektuoti pareiškėjui perdavimui neatlygintinai nuosavybėn už likusio 0,29 ha ploto turėtos žemės vertę naują žemės ūkio paskirties žemės sklypą (duomenys neskelbtini) ar kitoje buvusios (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, esančioje Kauno miestui savivaldybės teritorijoje, priskirtoje po 1995 m. birželio 1 d., laisvos žemės fondo žemėje, nėra teisinio pagrindo. Kadangi NŽT Kauno miesto skyriuje atkurti nuosavybės teisių pareiškėjui už likusią negražintą žemę nebuvo teisinio pagrindo, Išvada buvo persiųsta NŽT Marijampolės, Kazlų Rūdos ir Kalvarijos skyriui, kuris priėmė skundžiamą Sprendimą. Sprendimu nuspręsta atkurti pareiškėjui nuosavybės teises į jam tenkančią nekilnojamojo turto dalį 0,29 ha žemės atlyginant kitais būdais: kompensacija pinigais už 0,29 ha žemės (vertė 104 Eur). Pareiškėjo nurodomu Kauno apskrities viršininko 2002 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. 02-05-3259 „Dėl Kauno apskrities viršininko 2001-11-22 įsakymo Nr. 02-01-7444 pripažinimo netekusiu galios ir nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo“ pareiškėjui buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemę natūra ir suteikti nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčiai žemės ir miško sklypai pagal priedą. Priede lentelėje 6 stulpelyje nurodyta, kad žemės sklypo, į kurį atkuriama nuosavybės teisė, plotas 2,852 ha, 12 stulpelyje pastabose nurodyta, kad nuosavybės teisės į 0,29 ha žemės sklypą bus atkurta vėliau. Todėl panaikinti šio įsakymo, kad būtų priimtas skundžiamas Sprendimas nereikėjo. Kauno apskrities viršininko 2002 m. birželio 4 d. sprendimo Nr. 19/3999 projekte pareiškėjas pats parašė: „sutinku, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi vietoj 3,11 ha man būtų atkurtos teisės į 2,59 ha“. Taigi pareiškėjui Kauno rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės (duomenys neskelbtini) kaime pagal Valstiečių ūkio įstatymą valstiečių ūkiui steigti buvo atmatuotas ir pažymėtas vietovėje riboženkliais ne 3,11 ha ploto žemės sklypas, o jo faktiškai vietovėje naudotas ir po matavimų patikslintas žemės plotas – 2,67 ha. Pareiškėjas realiai naudojo ne 3,11 ha plotą, o jam suteiktą ir natūroje buvusį 2,67 ha plotą. Tarp šalių nėra ginčo dėl 2002 m. birželio 4 d. priimto įsakymo Nr. 02-05-3259, kurio pagrindu Pareiškėjui buvo atkurtos nuosavybės teisės į du žemės sklypus, bei priimtas 2002 m. birželio 4 d. Kauno apskrities viršininko sprendimas Nr. 19/3999, kurių pagrindu vėliau pareiškėjo vardu įregistruota nuosavybės teisė. NŽT Sprendimas priimtas nepažeidžiant galiojančių teisės aktų nuostatų.
6. NŽT Kauno skyrius nurodė, kad vadovaujantis Tvarkos 29 punktu NŽT Kauno miesto skyrius neturėdamas juridinio pagrindo atkurti nuosavybės teisių pareiškėjui už likusią 0,2900 ha negrąžintą žemę t. y. negalėdamas visiškai įgyvendinti Išvados, grąžino Išvadą tam skyriui, kurio veiklos teritorijoje buvo A. K. valdyta žemė iki 1940 m. Įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje buvo reglamentuota, kad pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais. Atsižvelgiant į minėtą teisinį reglamentavimą ir į tai, kad A. K. išreikšta valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo: „atkurti neatlygintinai Kauno rajone, (duomenys neskelbtini) apylinkėje“ atkurti nuosavybės teises nebuvo teisinio pagrindo, buvo priimtas NŽT Sprendimas, kuriuo A. K. vardu nuosavybės teisės atkuriamos už likusį žemės plotą – 0,29 ha, atlyginant pinigine kompensacija.
II.
7. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2021 m. spalio 4 d. sprendimu pareiškėjo A. K. skundą tenkino, t. y. panaikino NŽT 2020 m. gruodžio 21 d. sprendimą Nr. 20S-6-(14.20.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui A. K.“.
8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas A. K. 1999 m. spalio 17 d. pateikė prašymą Marijampolės rajono žemėtvarkos skyriui, kuriuo prašė atstatyti nuosavybės teisę į žemę, esančią (duomenys neskelbtini), 1,56 ha miško atkurti natūra, o likusį plotą atkurti neatlygintinai (duomenys neskelbtini) apylinkėje 3,11 ha, (duomenys neskelbtini) 8,19 ha. Pagal Marijampolės apskrities viršininko 1999 m. gruodžio 2 d. patvirtintą išvadą Nr. 3525M „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ (Išvada) pareiškėjas A. K. turi teisę atkurti nuosavybės teisę į 3,11 ha žemės, nuosavybės teise turėtos Marijampolės rajone, (duomenys neskelbtini). Išvada persiųsta į Kauno apskritį, Kauno rajoną, (duomenys neskelbtini). LAT 2002 m. kovo 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-224/2002 įpareigojo KAVA įteisinti A. K. 3,11 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise. Minėtoje nutartyje konstatuota, kad A. K. turėjo teisę įsigyti žemę nuosavybes teise, kaip suteiktą pagal Valstiečių ūkio įstatymą valstiečio ūkiui steigti. 2002 m. gegužės 31 d. pažymoje „Dėl Kauno apskrities viršininko 2001 m. lapkričio 22 d. įsakymo Nr. 02-01-7444 pripažinimo netekusiu galios ir nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo“ nurodyta: vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. kovo 6 d. nutartimi, Kauno apskrities viršininko administracija įteisina ieškovui du lygiaverčius 2,59 ha ploto žemės ir miško sklypus (2,45 ha ir 0,14 ha), esančius (duomenys neskelbtini; A. K. sutinka, kad vietoje 3,11 ha žemės sklypo, būtų suteikti du žemės sklypai bendro 2,59 ha ploto; 1999 m. gruodžio 2 d. išvadoje Nr. 3525M nurodyta, kad A. K. turi nuosavybės teisę į 3,11 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), jam suteikiamų nuosavybėn neatlygintinai žemės ir miško sklypų (duomenys neskelbtini) neindeksuota kaina – 4 173 Lt, todėl reikia 2,82 ha padengti suteikiamu žemės ir miško sklypu ir lieka 0,29 ha žemės sklypas, į kurį nuosavybės teisė bus atkurta vėliau.
9. Teismas nurodė, kad 2002 m. birželio 4 d. KAVA įsakymu Nr. 02-05-3259 A. K. buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemę natūra suteikiant nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčiais žemės ir miško sklypais pagal priedą, kuriame nurodyta, kad: žemės sklypo, į kurį pilietis turi teisę atkurti nuosavybės teisę, plotas – 3,11 ha, vieta – (duomenys neskelbtini); žemės sklypo, į kurį atkuriama nuosavybės teisė plotas – 2,82 ha; suteikiami sklypai 2,45 ha ir 0,14 ha ploto, kurių vieta – (duomenys neskelbtini); pastaboje nurodyta, kad nuosavybės teisė į 0,29 ha žemės sklypą bus atkurta vėliau. 2002 m. birželio 4 d. Kauno apskrities viršininko sprendimu Nr. 19/3999, kuris buvo pakeistas Kauno apskrities viršininko 2003 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 02-01-4794 „Dėl Kauno apskrities viršininko administracijos 2002 m. birželio 4 d. sprendimo Nr. 19/3999 pakeitimo“, A. K. atkurtos nuosavybės teisės į 2,82 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčius turėtajam 2,59 ha žemės sklypą (vertė – 4 173 Lt) (duomenys neskelbtini); sprendime nurodyta, kad nuosavybės teisės į tenkančią žemės dalį – 0,29 ha bus atkurtos vėliau rengiant žemėtvarkos projektą kitame etape. Nurodyto 2002 m. birželio 4 d. Kauno apskrities viršininko sprendimo Nr. 19/3999 projekte yra A. K. ranka rašytas įrašas: „sutinku, kad LAT nutartimi vietoj 3,11 ha man būtų atkurtos teisės į 2,59 ha“.
10. Teismas nustatė, kad Kauno apygardos teismas 2019 m. lapkričio 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-1748-480/2019 konstatavo, kad: Kasacinis teismas įpareigojo KAVA įteisinti A. K. nuosavybės teisę į konkretų žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), kurį ieškovas realiai valdė nagrinėto ginčo metu; vykdomasis dokumentas buvo išduotas dėl teismo įpareigojimo įvykdymo ir toks įpareigojimas yra įvykdytas: KAVA 2002 m. birželio 4 d. įteisino A. K. realiai valdytą valstiečių ūkiui steigti paskirtą žemės sklypą (nutarties 29 punktas). Nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 4147 esančiame NŽT Kauno skyriaus 2016 m. lapkričio 11 d. atsakyme į 2016 m. lapkričio 26 d. 8 d. advokato elektroninį laišką nurodyta, kad A. K. atkurti nuosavybės teises į likusį 0,29 ha plotą pagal pateiktą Marijampolės apskrities viršininko 1999 m. gruodžio 2 d. išvadą Nr. 3525M teisės aktai nenumato, pilietis turi pateikti prašymą dėl išvados persiuntimo į pasirinktą rajoną ir kadastro vietovę. NŽT Kauno skyriaus 2019 m. vasario 13 d. rašte „Dėl informacijos pateikimo“ pareiškėjo atstovui nurodyta, kad nepanaudotas Marijampolės apskrities 1999 m. gruodžio 2 d. išvados Nr. 3525M likutis galėtų būti įgyvendintas A. K. pasirinktoje rajono kadastro vietovėje, kurioje pagal NŽT interneto svetainėje skelbiamą informaciją apie laisvos žemės fondą yra likę laisvos žemės fondo žemės, taip pat nurodyta, kad atsižvelgiant į tai, jog Kauno apylinkės teisme nagrinėjamas klausimas, susijęs su LAT 2002 m. kovo 6 d. nutarties įvykdymu ir atlygiu už neįteisintą 0,29 ha žemės likutį, galutinio vertinimo dėl nuosavybės teisių A. K. į likusius 0,29 ha žemės atkūrimo galimybės skyrius neteiks; teismui priėmus sprendimą, pratęs jo prašymo nagrinėjimą.
11. Teismas nurodė, kad Kauno apylinkės teismo 2019 m. birželio 5 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-161-475/2019, kuriuo buvo išspręstas ginčas dėl 2002 m. kovo 6 d. LAT nutarties įvykdymo, įsiteisėjo 2019 m. lapkričio 26 d., kai Kauno apygardos teismas nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1748-480/2019 paliko nepakeistą Kauno apylinkės teismo 2019 m. birželio 5 d. sprendimą. 2020 m. rugpjūčio 5 d. paklausimu A. K. po civilinės bylos Nr. e2-161-475/2019 išnagrinėjimo prašė išspręsti užsitęsusį žemės sklypo atmatavimo procesą dėl 0,29 ha žemės. Nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 4147 esančiu NŽT Kauno miesto skyrius 2020 m. rugsėjo 3 d. raštu Nr. TR-6430-(5.34.) „Dėl išvados „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ grąžinimo“ persiuntė Išvadą Marijampolės, Kazlų Rūdos ir Kalvarijos skyriui. NŽT Kauno miesto skyrius 2020 m. rugsėjo 7 d. raštu Nr. 8SD-4068-(14.8.7.) „Dėl žemės sklypo matavimo“ atsakė į A. K. 2020 m. rugpjūčio 5 d. paklausimą ir informavo pareiškėjo atstovą, kad Marijampolės apskrities viršininko 1999 m. gruodžio 2 d. išvadą Nr. 3525M išvadą grąžino Marijampolės, Kazlų Rūdos ir Kalvarijos skyriui, į kurį rekomendavo kreiptis dėl tolesnių nuosavybės teisių atkūrimo procedūrų. NŽT Marijampolės, Kazlų rūdos ir Kalvarijos skyrius 2020 m. gruodžio 21 d. priėmė skundžiamą sprendimą Nr. 20S-6-(l4.20.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui A. K.“, kuriuo atkūrė nuosavybės teises į A. K. tenkančią nekilnojamojo turto dalį 0,29 ha žemės, atlyginant kitais būdais – kompensacija pinigais už 0,29 ha žemės (vertė 104 Eur).
12. Teismas pažymėjo, kad visi pareiškėjo skundo argumentai, susiję su netinkamu LAT 2002 m. kovo 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-224/2002 įvykdymu, įteisinant jam nuosavybės teisę į 3,11 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) kaime kaip suteiktą pagal Valstiečių ūkio įstatymą valstiečio ūkiui steigti pagal Įstatymą, atmetami kaip nepagrįsti ir nenagrinėtini šioje byloje, nes šį klausimą yra išsprendęs Kauno apylinkės teismas 2019 m. birželio 5 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-161-475/2019 ir Kauno apygardos teismas 2019 m. lapkričio 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1748-480/2019, kuria paliko nepakeistą Kauno apylinkės teismo 2019 m. birželio 5 d. sprendimą. Nurodytoje Kauno apygardos teismo nutartyje galutinai yra konstatuota, kad vykdomasis dokumentas dėl LAT 2002 m. kovo 6 d. nutarties įvykdymo buvo išduotas ir yra tinkamai įvykdytas KAVA 2002 m. birželio 4 d. įteisinus A. K. realiai valdytą valstiečių ūkiui steigti paskirtą žemės sklypą (nutarties 29 punktas). Šioje nutartyje taip pat konstatuota, kad tiek 2002 m. gegužės 31 d. pažyma, tiek NŽT 2019 m. vasario 13 d. pažyma patvirtina, kad A. K. nuosavybės teisių atkūrimas pagal Išvados likutį į 0,29 ha žemės, kurios vertė – 436 Lt/126 Eur, yra išlikęs iki šiol (nutarties 27 punktas).
13. Teismas nurodė, kad įsiteisėjusiu minėtu teismo sprendimu civilinėje byloje jau yra konstatuota, kad 2002 m. birželio 4 d. KAVA įsakymu Nr. 02-05-3259 ir 2002 m. birželio 4 d. Kauno apskrities viršininko sprendimu Nr. 19/3999, kuris buvo pakeistas Kauno apskrities viršininko 2003 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 02-01-4794, yra įvykdyta LAT 2002 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-224/2002 ir A. K. įteisinta nuosavybės teisė į 3,11 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), kaip suteiktą pagal Valstiečių ūkio įstatymą valstiečio ūkiui steigti, perduodant neatlygintinai du žemės sklypus 2,45 ha ir 0,14 ha ploto (duomenys neskelbtini). Pats pareiškėjas 2002 m. birželio 4 d. Kauno apskrities viršininko sprendimo Nr. 19/3999 projekte savo ranka yra įrašęs, jog sutinka, kad LAT nutartimi vietoj 3,11 ha jam būtų atkurtos teisės į 2,59 ha.
14. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 2 dalimi pažymėjo, kad dėl to, jog minėtoje civilinėje byloje dalyvavo tiek pareiškėjas, tiek šios bylos atsakovas NŽT, šioje byloje pareiškėjas negali iš naujo kelti teismo jau išspręsto klausimo dėl LAT 2002 m. kovo 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-224/2002 įvykdymo tinkamumo, o teismas šioje byloje negali iš naujo svarstyti ir, juo labiau, priimti priešingo sprendimo nei įsiteisėjęs teismo sprendimas šiuo klausimu. Tai reiškia, kad šios bylos dalykas yra tik ginčijamas atsakovo sprendimas dėl 0,29 ha žemės likučio iš 3,11 ha, į kurį nuosavybės teisė liko neatkurta 2002 m. birželio 4 d. KAVA įsakymu Nr. 02-05-3259 ir 2002 m. birželio 4 d. Kauno apskrities viršininko sprendimu Nr. 19/3999, pakeistu Kauno apskrities viršininko 2003 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 02-01-4794.
15. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas pagal Išvadą, kuri buvo persiųsta į (duomenys neskelbtini), turi teisę atkurti nuosavybės teisę į 3,11 ha žemės, nuosavybės teise turėtos (duomenys neskelbtini). Tai yra konstatuota ir minėtoje Kauno apygardos teismo 2019 m. lapkričio 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-1748-480/2019 (nutarties 17 punktas). Byloje taip pat nėra ginčo, kad įvykdžius minėtą LAT 2002 m. kovo 6 d. nutartį ir minėtais 2002 m. birželio 4 d. KAVA aktais įteisinus pareiškėjo nuosavybės teisę į 3,11 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), perduodant neatlygintinai žemės sklypus 2,45 ha ir 0,14 ha ploto, liko neatkurta nuosavybės teisė pagal minėtą Išvadą į 0,29 ha likutį iš 3,11 ha žemės. Tai aiškiai įtvirtinta ir 2002 m. birželio 4 d. KAVA įsakymo Nr. 02-05-3259 priede, kuriame nurodyta, kad nuosavybės teisė į 0,29 ha žemės sklypą bus atkurta vėliau, bei 2002 m. birželio 4 d. Kauno apskrities viršininko sprendime Nr. 19/3999, kuriame nurodyta, kad nuosavybės teisės į tenkančią žemės dalį – 0,29 ha, bus atkurtos vėliau, rengiant žemėtvarkos projektą kitame etape.
16. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo teisę atkurti nuosavybės teises į 0,29 ha žemės likutį pagal Išvadą atsakovas įgyvendino iš esmės pažeisdama pagrindines procedūras, kurios turėjo užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir ginčijamo sprendimo pagrįstumą.
17. NŽT Kauno teritorinis skyrius, vadovaudamasis Tvarkos 105 punktu, Išvadą 2020 m. rugsėjo 3 d. raštu Nr. TR-6430-(5.34.) nepagrįstai ir neteisėtai grąžino Marijampolės, Kazlų Rūdos ir Kalvarijos skyriui, nes vadovavosi vien tik tuo faktu, kad remiantis Tvarkos 40 punktu nėra juridinio pagrindo (duomenys neskelbtini) ar kitoje buvusioje (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, esančioje Kauno miesto savivaldybės teritorijoje, suprojektuoti pareiškėjui 0,29 ha likučio dydžio žemės sklypą, kai jam jau buvo neatlygintinai perduotas visas faktiškai valdytas žemės sklypas šioje teritorijoje. Teismo vertinimu, NŽT Kauno teritorinis skyrius nepagrįstai vadovavosi tik viena Tvarkos 105 punkto nuostata, paimta iš visos šios normos konteksto, ir neįvykdė visų savo pareigų, kylančių iš 105 punkto nuostatų, kurios turėjo užtikrinti tinkamą pareiškėjo valios įgyvendinimą ir jo teisių užtikrinimą.
18. NŽT Kauno skyrius Išvadą grąžino Marijampolės, Kazlų Rūdos ir Kalvarijos skyriui remdamasis Tvarkos 105 punkto paskutinėje pastraipoje įtvirtinta nuostata, kad kai „nebėra laisvos žemės fondo žemės, kurioje piliečiui būtų galima projektuoti perduodamą neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam žemės, miško sklypą ar vandens telkinį, išvada dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn grąžinama vedėjui to žemėtvarkos skyriaus, kurio veiklos teritorijoje yra išvadoje dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn nurodyta žemė, miškas ar vandens telkinys, apie tai raštu informuojant pilietį“. Tačiau teisės norma turi būti taikoma visa apimtimi, nuosekliai atliekant visas joje įtvirtintas pareigas, o ne selektyviai pasirenkant dalį teisės normos nuostatų ir neatsižvelgiant į visą normos kontekstą. Tvarkos 105 punktas numato nuoseklius NŽT veiksmus, kuriuos institucija privalo atlikti nagrinėdama piliečių prašymus pagal išvadas dėl pasirinkto atlyginimo būdo, kas reiškia, kad neatlikus pirmiau privalomų procedūrų, negalima atlikti vėliau turinčių sekti procedūrų ir priimti atitinkamų sprendimų.
19. Teismas, įvertinęs Tvarkos 105 punkto nuostatas, sprendė, kad žemėtvarkos skyrius, vertindamas gautas išvadas dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn, nustatęs, kad piliečio pateikta išvada negalės būti tenkinama, pirmiausiai privalo atlikti Tvarkos 29 punkte nurodytus veiksmus ir tik po to, esant paskutinėje 105 punkto pastraipoje nurodytoms sąlygoms, išvadą gali grąžinti vedėjui to žemėtvarkos skyriaus, kurio veiklos teritorijoje yra išvadoje nurodyta žemė.
20. Teismas, atsižvelgęs į Tvarkos 29 punkto nuostatas, konstatavo, kad vien tas faktas, jog piliečio pageidaujamoje kadastro vietovėje nėra laisvos žemės fondo žemės savaime nėra pakankamas išvadą nagrinėjančiam žemėtvarkos skyriui iš karto šią išvadą grąžinti vedėjui to žemėtvarkos skyriaus, kurio veiklos teritorijoje yra išvadoje nurodyta žemė, o pastarajam nėra pagrindas iš karto nuosavybės teises į žemę, mišką ar vandens telkinį atkurti atlyginant pinigais. Pirmiausiai išvadą nagrinėjantis žemėtvarkos skyrius turi informuoti pilietį, kad jis turi teisę per nustatytą terminą pateikti prašymą ir nurodyti jame kitą kadastro vietovę, kurioje pageidautų gauti neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam žemės, miško sklypą ar vandens telkinį. Taip pat žemėtvarkos skyrius kartu privalo išaiškinti ir pasekmes dėl tokio prašymo nepateikimo ar nurodymo jame kadastro vietovės, kurioje nėra laisvos žemės fondo žemės, t. y. išaiškinti, kad tokiu atveju nuosavybės teisės į žemę, mišką ar vandens telkinį piliečiui bus atkuriamos atlyginant pinigais. Tuo tarpu tokį pranešimą gavusiam piliečiui sutikus ir pageidaujant gauti perduodamą neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam žemės, miško sklypą ar vandens telkinį kitos savivaldybės kadastro vietovės teritorijoje, kurioje yra laisvos žemės, išvadą žemėtvarkos skyrius, kurio kadastro vietovėje nėra laisvos žemės fondo žemės, turi perduoti tam žemėtvarkos skyriui, kurio veiklos teritorijoje pilietis pageidauja gauti perduodamą neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam žemės, miško sklypą ar vandens telkinį ir kurioje yra laisvos žemės fondo žemės.
21. Teismas sprendė, kad Tvarkos 29 ir 105 punktų sisteminis aiškinimas ir taikymas reiškia, jog nagrinėjamu atveju NŽT Kauno skyrius, įvertinęs gautą Išvadą dėl pareiškėjo teisės atkurti nuosavybės teisę į 3,11 ha žemės, kurią pareiškėjas pagal 1999 m. spalio 17 d. prašymą pageidavo gauti (duomenys neskelbtini), nustatęs, kad buvusioje (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje suprojektuoti pareiškėjui 0,29 ha likučio dydžio žemės sklypą nėra teisinio pagrindo ir galimybės, privalėjo vadovautis Tvarkos 105 punkto šeštos pastraipos nuostata ir atlikti Tvarkos 29 punkte nurodytus veiksmus, t. y. informuoti pareiškėją, kad jis turi teisę pateikti prašymą ir nurodyti kitą kadastro vietovę, kurioje pageidautų gauti neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam žemės sklypą bei išaiškinti tokio prašymo nepateikimo pasekmes ir pasekmes jeigu būtų nurodyta kita kadastro vietovė, kurioje nėra laisvos žemės fondo žemės, t. y. išaiškinti, kad tik tokiu atveju nuosavybės teisės į 0,29 ha žemės likutį bus atkuriamos atlyginant pinigais.
22. Teismas pažymėjo, kad NŽT Kauno skyrius nurodytų reikalavimų iš esmės ilgą laiką ir laikėsi bei pripažino pareiškėjo teisę pasirinkti 0,29 ha žemės sklypą kitoje kadastro vietovėje, tačiau minėtoje civilinėje byloje galutinai išsprendus ginčą dėl nuosavybės teisės į 3,11 ha žemės sklypo plotą įteisinimo, klausimą dėl nuosavybės teisės atkūrimo į 0,29 ha ploto likutį išsprendė skubotai ir pažeisdamas nurodytas Tvarkos 29 ir 105 punkto procedūras bei ankstesnius savo paties išaiškinimus apie pareiškėjo teisę pasirinkti kitą kadastro vietovę.
23. Teismas nustatė, kad nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 4147 esančiame NŽT Kauno skyriaus 2016 m. lapkričio 11 d. atsakyme į 2016 m. lapkričio 8 d. advokato elektroninį laišką nurodyta, jog pareiškėjui atkurti nuosavybės teises į likusį 0,29 ha plotą pagal pateiktą Išvadą teisės aktai nenumato, bet nurodyta, kad jis turi pateikti prašymą dėl išvados persiuntimo į pasirinktą rajoną ir kadastro vietovę. Analogiška NŽT Kauno skyriaus pozicija nurodyta ir 2019 m. vasario 13 d. rašte „Dėl informacijos pateikimo“ pareiškėjo atstovui, kuriame nurodyta, kad nepanaudotas Išvados likutis galėtų būti įgyvendintas A. K. pasirinktoje rajono kadastro vietovėje, kurioje pagal NŽT interneto svetainėje skelbiamą informaciją apie laisvos žemės fondą yra likę laisvos žemės fondo žemės, tačiau nurodyta, kad atsižvelgiant į tai, jog Kauno apylinkės teisme nagrinėjamas klausimas, susijęs su LAT 2002 m. kovo 6 d. nutarties įvykdymu ir atlygiu už neįteisintą 0,29 ha žemės likutį, galutinio vertinimo dėl nuosavybės teisių A. K. į likusius 0,29 ha žemės atkūrimo galimybės skyrius neteiks, o teismui priėmus sprendimą, pratęs jo prašymo nagrinėjimą.
24. Teismas vertino, kad nurodytais raštais NŽT Kauno skyrius aiškiai pripažino Tvarkos 29 ir 105 punktuose įtvirtintą pareiškėjo teisę pasirinkti 0,29 ha žemės sklypą kitoje kadastro vietovėje, kurioje yra likę laisvos žemės fondo žemės, tik nurodė, kad galutinai šį klausimą spręs Kauno apylinkės teismui išnagrinėjus civilinę bylą Nr. e2-161-475/2019. Todėl pareiškėjas turėjo teisėtą lūkestį ne tik pagal Tvarkos 29 ir 105 punktuose įtvirtintą reglamentavimą, bet ir pagal paties atsakovo veiksmus ir išaiškinimus tikėtis, kad nuosavybės teisė į 0,29 ha žemės jam nebus atkurta iš viso kitokiu būdu (atlyginant pinigais), be jo paties valios ir nesuteikus galimybės rinktis žemės sklypą kitoje kadastro vietovėje.
25. Teismas, vertindamas procedūrų laikymąsi, pažymėjo, kad nurodyti NŽT Kauno skyriaus 2016 m. lapkričio 11 d. ir 2019 m. vasario 13 d. raštai nėra tinkamas Tvarkos 29 punkte atsakovui imperatyviai numatytos pareigos tinkamai informuoti pareiškėją įvykdymas. Visų pirma, vėliausiame savo rašte NŽT Kauno skyrius aiškiai nurodė, kad tik pasibaigus Kauno apylinkės teisme nagrinėjamai civilinei bylai Nr. e2-161-475/2019 spręs jo prašymo nagrinėjimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į likusius 0,29 ha žemės, tačiau įsiteisėjus teismo sprendimui nurodytoje byloje pareiškėjo prašymo nagrinėjimo nepratęsė ir nesiaiškino, ar pareiškėjas rinksis žemės sklypą kitoje kadastro vietovėje, o Išvadą neteisėtai grąžino NŽT Marijampolės, Kazlų Rūdos ir Kalvarijos skyriui. Antra, nei viename iš minėtų raštų NŽT Kauno skyrius nenustatė pareiškėjui Tvarkos 29 punkte numatyto termino, per kurį šis turėtų teisę rinktis kitą kadastro vietovę, ir neišaiškino pasekmių, kurios po to pareiškėjui ir buvo pritaikytos, laukiančių jo, jeigu jis nepasirinks kitos kadastro vietovės ar rinksis tokią, kurioje nėra laisvos žemės fondo žemės. Kauno apylinkės teismo sprendimui civilinėje byloje Nr. e2-161-475/2019 įsiteisėjus 2019 m. lapkričio 26 d. (Kauno apygardos teismas nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1748-480/2019 paliko nepakeistą Kauno apylinkės teismo 2019 m. birželio 5 d. sprendimą) pareiškėjas A. K. 2020 m. rugpjūčio 5 d. paklausimu prašė NŽT Kauno skyrių išspręsti užsitęsusį žemės sklypo atmatavimo procesą dėl 0,29 ha žemės, tačiau NŽT Kauno skyrius 2020 m. rugsėjo 3 d. raštu Nr. TR-6430-(5.34.) pirmiau persiuntė Išvadą Marijampolės, Kazlų Rūdos ir Kalvarijos skyriui, o tik 2020 m. rugsėjo 7 d. raštu Nr. 8SD-4068-(14.8.7.) atsakė į A. K. 2020 m. rugpjūčio 5 d. paklausimą ir informavo, kad Išvadą grąžino Marijampolės, Kazlų Rūdos ir Kalvarijos skyriui, į kurį rekomendavo kreiptis dėl tolesnių nuosavybės teisių atkūrimo procedūrų. NŽT Kauno skyrius nevykdė savo 2019 m. vasario 13 d. rašte nurodyto įsipareigojimo pratęsti pareiškėjo prašymo nagrinėjimą po to, kai teismas priims sprendimą dėl LAT 2002 m. kovo 6 d. nutarties įvykdymo, ir nesuteikė pareiškėjui šiame rašte pripažintos teisės ir galimybės per Tvarkos 29 punkte numatytą terminą pasirinkti kitą kadastro vietovę.
26. Teismas, atsižvelgęs į nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjui eigą ir NŽT Kauno skyrius veiksmus bei pareiškėjui teiktus išaiškinimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo galimybės į likusius 0,29 ha žemės, konstatavo, kad po to, kai įsiteisėjo Kauno apylinkės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-161-475/2019, NŽT Kauno skyrius privalėjo tiksliai įvykdyti Tvarkos 29 ir 105 punktuose numatytas procedūras ir aiškiai išaiškinti pareiškėjui jo teisę ne vėliau kaip per 30 dienų nuo laiško gavimo dienos pateikti prašymą, nurodant jame kadastro vietovę, kurioje pageidautų gauti neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam žemės sklypą, bei informuoti jį, kad to nepadarius arba nurodžius kadastro vietovę, kurioje nėra laisvos žemės fondo žemės, nuosavybės teisės į 0,29 ha žemės bus atkuriamos atlyginant pinigais. Neįvykdęs šios pareigos NŽT Kauno skyrius ne tik pažeidė Tvarkos 29 ir 105 punktuose įtvirtintas imperatyvias procedūras, bet ir nesuteikė pareiškėjui galimybės pasinaudoti šiose teisės normose įtvirtinta teise patikslinti savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo, pasirenkant kitą kadastro vietovę, kurioje norėtų gauti lygiavertį turėtajam žemės sklypą. Atitinkamai jam persiųstą Išvadą gavęs NŽT Marijampolės, Kazlų Rūdos ir Kalvarijos skyrius nurodytų Kauno skyriaus procedūrinių pažeidimų nepašalino ir nesuteikęs pareiškėjui galimybės pasirinkti kitą kadastro vietovę, neteisėtai, prieš jo valią, nuosavybės teisę į 0,29 ha žemės atkūrė kitu būdu – kompensacija pinigais.
27. Teismas pripažino, kad atsakovas pažeidė pagrindines Tvarkos 29 ir 105 punktuose įtvirtintas procedūras, kurios turėjo užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir ginčijamo sprendimo pagrįstumą, kas lėmė neteisėto sprendimo priėmimą, kuriuo pareiškėjui nuosavybės teisės buvo atkurtos tokiu būdu, kurio jis nebuvo pasirinkęs ir nebuvo suteikęs teisės atsakovui jį pritaikyti dėl jo paties elgesio, kadangi per Tvarkos 29 punkte numatytą terminą jis nebuvo atsisakęs pasirinkti tinkamą kadastro vietovę nuosavybės teisių atkūrimui suteikiant lygiavertį žemės sklypą.
28. Teismas vertino, kad skundžiamo Sprendimo priėmimą lėmė atsakovo formalus biurokratinis elgesys ir skubotas noras kuo greičiau užbaigti nuosavybės teisų atkūrimą, neatitinkantis nei Įstatymo tikslo ir nuosavybės teisės atkūrimo proceso esmės, nei gero administravimo principo, proporcingumo ir teisingumo principų.
29. Teismas sprendė, kad teisės pasirinkti kitą kadastro vietovę atėmimas iš pareiškėjo ir nuosavybės teisės atkūrimas kitu būdu, kurio pareiškėjas nepageidavo ir su kuriuo niekada nesutiko, yra tiek esminis nuosavybės teisių atkūrimo pagrindinės procedūros pažeidimas, nulėmęs neobjektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir nepagrįsto sprendimo priėmimą, tiek esminis pareiškėjo subjektinės teisės atgauti nuosavybę pagal pareikštą valią pažeidimas. Toks skundžiamas atsakovo sprendimas yra neteisėtas iš esmės, nes savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktui – Tvarkos 29 ir 105 punktams, bei neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą. Todėl tai yra ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose numatyti pagrindai skundžiamą sprendimą panaikinti.
30. Nors pareiškėjas nereiškė savarankiško reikalavimo įpareigoti atsakovą iš naujo spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 0,29 ha žemės, tačiau teismui panaikinus atsakovo sprendimą kaip neteisėtą ir nepagrįstą, atsakovas ir be atskiro teismo įpareigojimo turės priimti naują sprendimą šiuo klausimu, nes lieka neįvykdyta 2002 m. birželio 4 d. Kauno apskrities viršininko administracijos įsakymo Nr. 02-05-3259 priedo pastabų dalis, kurioje nurodyta, kad nuosavybės teisė į 0,29 ha žemės sklypą bus atkurta vėliau, ir 2002 m. birželio 4 d. Kauno apskrities viršininko sprendimo Nr. 19/3999 dalis, kurioje nurodyta, kad nuosavybės teisės į tenkančią žemės dalį – 0,29 ha – bus atkurtos vėliau, rengiant žemėtvarkos projektą kitame etape.
III.
31. Atsakovas NŽT apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. spalio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.
32. Atsakovas nurodo, kad Tvarkos 40 punkte įtvirtinta nuostata, kad nuosavybės teisės į Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus, Marijampolės, Druskininkų, Palangos ir Birštono miestų savivaldybių teritorijose esančią žemę, šių miestų savivaldybių teritorijoms priskirtą po 1995 m. birželio 1 d., atkuriamos Įstatymo 4 straipsnio nustatyta tvarka ją grąžinant natūra, o jeigu nurodytoji žemė pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirta valstybės išperkamai žemei, už ją valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį. Minėtose teritorijose nauji žemės ūkio paskirties sklypai neatlygintinai nuosavybėn neperduodami, išskyrus sklypus, naudojamus asmeniniam ūkiui. Byloje nagrinėjamu atveju, (duomenys neskelbtini) (buv. (duomenys neskelbtini) kadastro vietovė) po 1995 m. birželio 1 d. buvo Kauno miestui priskirtoje teritorijoje, todėl suprojektuoti A. K. perdavimui neatlygintinai nuosavybėn už likusio 0,29 ha ploto turėtos žemės vertę naują žemės ūkio paskirties žemės sklypą (duomenys neskelbtini) ar kitoje buv. (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės vietoje, esančioje Kauno miestui savivaldybės teritorijoje, priskirtoje po 1995 m. birželio 1 d., laisvos žemės fondo žemėje, nebuvo ir nėra juridinio pagrindo.
33. Atsakovas pažymi, kad iki 2012 m. lapkričio 22 d. galiojusi Įstatymo 21 straipsnio 3 dalies redakcija numatė, kad pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Jeigu sprendimas priimtas, bet nepradėtas vykdyti, piliečio prašymu šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos jį pakeičia administracine tvarka, o jei sprendimas pradėtas vykdyti, jis gali būti panaikinamas Vyriausybės nustatyta tvarka. Prašymus dėl priimtų sprendimų pakeitimo ar panaikinimo piliečiai turi pateikti iki 2003 m. balandžio 1 d. Jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškia valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos. Nuo 2012 m. lapkričio 22 d. įsigaliojo nauja Įstatymo 21 straipsnio redakcija su vėlesniais pakeitimais (2012 m. lapkričio 8 d. Įstatymo Nr. XI-2404 redakcija), kuri nebenumato piliečiams teisės pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, išskyrus tuos atvejus, kai pilietis, pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą atlyginant už jį vertybiniais popieriais, iki 2013 m. liepos 1 d. turi teisę pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, taip pat tuos atvejus, kai piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, įskaitant žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose po 1995 m. birželio 1 d., iki 2015 m. kovo 1 d. gali pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje, jeigu sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepriimtas arba priimtas, bet iki prašymo pakeisti valią dėl atlyginimo būdo pateikimo dienos neįvykdytas arba iš dalies įvykdytas. Taigi tiek Įstatymas, tiek Tvarka reglamentuoja, jog nuosavybės teisės piliečiams į žemę atkuriamos pagal jų prašymuose išreikštą valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, išskyrus Įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje numatytą išimtį, pagal kurią, tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais. Šiuo konkrečiu atveju pareiškėjas buvo išreiškęs valią dėl atkūrimo būdo, pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pareiškėjas negali (Įstatymo 21 straipsnis).
34. Atsakovas nurodo, kad (duomenys neskelbtini) (buv. (duomenys neskelbtini) kadastro vietovė) po 1995 m. birželio 1 d. yra Kauno miestui priskirtoje teritorijoje, pagal Įstatymo 12 straipsnį yra priskirta valstybės išperkamai žemei, todėl už ją valstybė atlygina pagal Įstatymo 16 straipsnį, taigi šiuo konkrečiu atveju Tvarkos 29 ir 105 punktai nebuvo pažeisti, nes atlyginant už valstybės išperkamą žemę vadovaujamasi Įstatymo 21, 16 straipsniais. Tvarkos 29 ir 105 punktuose įtvirtinta teisės norma skirta reglamentuoti kitokiems visuomeniniams santykiams nei susiklostė nagrinėjamu atveju.
35. Atsakovo vertinimu, NŽT Kauno miesto skyrius pagrįstai vadovaudamasis Tvarkos 105 punktu grąžino A. K. vardu parengtos Išvados originalą. NŽT Marijampolės, Kazlų Rūdos ir Kalvarijos skyrius, vadovaudamasis Įstatymo 21 straipsniu, Tvarkos 1051 punktu, panaikino Išvadą likusiam nepanaudotam 0,29 ha žemės plotui, parengtą A. K. vardu. Atsižvelgiant į tai, kad nuosavybės teisių atkūrimas pareiškėjui jo pageidaujamu būdu nebuvo galimas, NŽT Marijampolės, Kazlų Rūdos ir Kalvarijos skyrius priėmė Sprendimą ir atkūrė pareiškėjui nuosavybės teises į jam tenkančią nekilnojamojo turto dalį (0,29 ha žemės) kompensuojant pinigais.
36. Atsakovas teigia, kad skundžiamas Sprendimas neatitinka nė vieno ABTĮ 89 straipsnio 1 dalyje nustatyto sprendimo panaikintino kriterijaus. Kauno apylinkės teismo 2019 m. birželio 5 d. sprendime civilinėje byloje Nr. E2-161- 475/2019 nurodyta, kad LAT 2002 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-224/2002 nesuteikia teisės pareiškėjui reikalauti, kad nuosavybės būtų įteisinta į bet kokį žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), o tik į konkretų žemės sklypą, kurį pareiškėjas realiai valdė. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įsiteisėję Lietuvos Respublikos teismų sprendimai yra privalomi visoms valstybės valdžios institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems juridiniams bei fiziniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.
37. Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad skundžiamo Sprendimo priėmimą lėmė NŽT formalus biurokratinis elgesys ir skubotas noras kuo greičiau užbaigti nuosavybės teisų atkūrimą, neatitinkantis nei Įstatymo tikslo ir nuosavybės teisės atkūrimo proceso esmės, nei gero administravimo principo, proporcingumo ir teisingumo principų. NŽT yra valstybės įstaiga, kuri įgyvendina valstybės politiką žemės tvarkymo ir administravimo, žemės reformos, žemėtvarkos planavimo, nekilnojamojo turto kadastro, apskaitos, geodezijos, kartografijos, valstybinių georeferencinių erdvinių duomenų rinkinių rengimo bei Lietuvos Respublikos erdvinės informacijos infrastruktūros kūrimo srityse. Nuosavybės teisių atkūrimo eiga ir terminai yra griežtai reglamentuoti Įstatyme ir Tvarkoje, būtent terminų ir atkūrimo proceso tvarkos nesilaikymas ir pažeistų Teismo nurodytus gero administravimo, proporcingumo ir teisingumo principus. Atsakovo vertinimu, pirmosios instancijos teismas neišsamiai ištyrė bylos aplinkybes, netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, netinkamai taikė ir aiškino materialiosios ir proceso teisės normas, išvadas padarė remdamasis nevisapusišku, nepilnutiniu ir neobjektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Todėl teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas, priimtas pažeidžiant Įstatymo 12 straipsnio, 16 straipsnio, 21 straipsnio reikalavimus, Tvarkos nuostatas.
38. Pareiškėjas A. K. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.
39. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išaiškino, jog pareiškėjas apsisprendė ir LAT nutarties pagrindu pareiškė valią, kuria prašė atkurti nuosavybės teisę į žemę natūra. Pareiškėjas neprivalėjo pakartotinai kelis kartus aiškinti NŽT specialistams, kad jis nepakeitė savo valios ir remiantis NŽT išduotais dokumentais ir LAT sprendimu jam nuosavybės teisė į žemę turi būti atkurta natūra. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kodėl pažeidė pareiškėjo nuosavybės teisių atkūrimo į žemę proceso kertines nuostatas ir neinformavo pareiškėjo, jog pareiškėjas turi teisę, kai žemės negalima atkurti toje vietoje natūra, pasirinkti analogišką žemės sklypą kitoje kadastrinėje vietovėje. Teismui patikrinus ir nustačius, kad buvo pažeistos esminės individualaus administracinio teisės akto priėmimo procedūros, atsiranda pagrindas naikinti administracinį teisės aktą. Atsakovas byloje remiasi tik viena aplinkybe, kodėl turėtų būti patenkintas apeliacinis skundas – kad neva pareiškėjas turėjo pakartotinai informuoti atsakovą, jog pageidauja žemę atkurti natūra. Taip atsakovas klaidina teismą. Pareiškėjui nuosavybės teisė atkurta ir pradėta vykdyti remiantis LAT sprendimu, kuris nenuginčytas ir jame aiškiai nurodyta, kad pareiškėjui žemė turi būti atkurta natūra, bet ne pinigais.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
40. Ginčas byloje kilo dėl NŽT Sprendimo, kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisės į A. K. tenkančią nekilnojamojo turto dalį 0,29 ha žemės, atlyginant kitais būdais – kompensacija pinigais už 0,29 ha žemės (vertė 104 Eur), teisėtumo ir pagrįstumo.
41. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Remiantis šio straipsnio 2 dalimi, teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Nenustačiusi aplinkybių, patvirtinančių galimas reikšmingai pažeistas valstybės, savivaldybės ir asmenų teises bei įstatymų saugomi interesus, teisėjų kolegija bylą apeliacine tvarka nagrinėja neperžengdama apeliacinio skundo ribų.
42. Dėl ginčo ribų teisėjų kolegija pabrėžia, kad pareiškėjo atsiliepime į apeliacinį skundą dėstomi argumentai, susiję su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. kovo 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-224/2002 įvykdymo tinkamumu ir kt., pirmosios instancijos teismo jau buvo įvertinti ir atmesti. Pareiškėjas apeliacinio skundo nepateikė. Taigi teisėjų kolegija bylą apeliacine tvarka nagrinėja atsakovo pateikto apeliacinio skundo ribose.
43. Atsakovas, apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neišsamiai ištyrė bylos aplinkybes, netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, netinkamai taikė ir aiškino materialines ir procesines teisės normas, t. y. teismas nepagrįstai konstatavo Tvarkos 29 ir 105 punktų pažeidimus, nes šiuose punktuose įtvirtinta teisės norma skirta reglamentuoti kitiems visuomeniniams santykiams nei susiklostė nagrinėjamu atveju.
44. Tvarkos 29 punktas nustato, kad kai <...> šios tvarkos 105 punkte nustatyta tvarka rengiant išvadas dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn ar žemėtvarkos skyriaus vedėjui įvertinus gautas išvadas dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn paaiškėja, kad piliečiui, pateikusiam prašymą jo pageidaujamoje kadastro vietovėje gauti neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypą, lygiavertį turėtajam, pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatyme nustatytą žemės įsigijimo eilę laisvos žemės fondo žemės nepakanka, žemėtvarkos skyrius raštu (registruotu laišku) informuoja pilietį, kad jis ne vėliau kaip per 30 dienų nuo laiško gavimo dienos žemėtvarkos skyriui turi pateikti prašymą, nurodydamas jame kadastro vietovę, kurioje pageidautų gauti neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam žemės, miško sklypą ar vandens telkinį <...>.
45. Tvarkos 105 punktas nustato tvarką, kurios laikomasi perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam žemės, miško sklypą ar vandens telkinį.
46. Kiekvieno individualaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 57 straipsnio 7 dalis) turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. ABTĮ 81 straipsnis reglamentuoja, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pabrėžtina, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu, kurį lemia visapusiškas, išsamus ir objektyvus bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimas, ginčui spręsti taikytinos įstatymų normos, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijai. Įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 straipsnio 2 dalis). Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies 2–4 punktai).
47. Teisėjų kolegija, susipažinusi su į bylą surinktais įrodymais, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes. Byloje nustatyta, kad:
47.1. pareiškėjas A. K. 1999 m. spalio 17 d. pateikė prašymą Marijampolės rajono žemėtvarkos skyriui, kuriuo prašė: „atstatyti nuosavybės teisę į žemę, esančią (duomenys neskelbtini), 1,56 ha miško atkurti natūra, o likusį plotą atkurti neatlygintinai Kauno rajone: (duomenys neskelbtini) apylinkėje 3,11 ha, (duomenys neskelbtini) 8,19 ha“;
47.2. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. kovo 6 d. nutartyje civilinėje byloje
Nr. 3K-3-224/2002 atsakovas Kauno apskrities viršininko administracija įpareigota įteisinti A. K. 3,11 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise;
47.3. 2002 m. birželio 4 d. Kauno apskrities viršininko sprendimu Nr. 19/3999, kuris vėliau buvo pakeistas patikslinant sklypo plotą, pareiškėjui buvo atkurtos nuosavybės teisės perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčius turėtajam žemės sklypus ir nurodyta, kad nuosavybės teisės į piliečiui tenkančią žemės valdos dalį – 0,29 ha žemės (vertė 436 Lt) bus atkurtos vėliau, rengiant žemėtvarkos projektą kitame etape;
47.4. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2019 m. lapkričio 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1748-480/2019 paliko nepakeistą Kauno apylinkės teismo 2019 m. birželio 5 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-161-475/2019 ir nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. kovo 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-224/2002 įpareigojimai įvykdyti, o nuosavybės teisių atkūrimas pagal išvados likutį į 0,29 ha žemės, kurios vertė – 436 Lt/126 Eur, yra išlikęs iki šiol;
47.5. NŽT priėmė byloje ginčijamą Sprendimą dėl 0,29 ha žemės likučio iš 3,11 ha, į kurį nuosavybės teisė liko neatkurta 2002 m. birželio 4 d. Kauno apskrities viršininko administracijos įsakymu Nr. 02-05-3259 ir 2002 m. birželio 4 d. Kauno apskrities viršininko sprendimu Nr. 19/3999, pakeistu Kauno apskrities viršininko 2003 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 02-01-4794.
48. Teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus T. T. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Teisėjų kolegija, atsakovo apeliacinio skundo ribose patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektais, sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių vertinimu bei padarytomis išvadomis, todėl papildomai jų nekartoja, o tik papildo, atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus.
49. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi aukščiau įvardintais teisės aktais ir įvertinusi bylai reikšmingas faktines aplinkybes, kurios nustatytos nagrinėjamoje byloje, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje esančius įrodymus, teisingai sprendė dėl taikytinų teisės normų. Šią teisėjų kolegijos išvadą lemia pareiškėjo prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo (nutarties 46.1 papunktis) turinys: jame, priešingai nei teigia atsakovas, nėra vartojami žodžiai „asmeninis ūkis“, o prašoma „likusį plotą atkurti neatlygintinai <...>“. Taip pat nagrinėjamoje byloje reikšmingos teismų sprendimais konstatuotos šios aplinkybės: iš asmeninio ūkio kylančios teisės yra visiškai realizuotos, tačiau yra likęs nuosavybės teisių atkūrimas pagal išvados likutį į 0,29 ha žemės sklypą. Teisėjų kolegija pažymi, kad viešojo administravimo subjekto sprendime, kuris yra galiojantis ir nenuginčytas, t. y. 2002 m. birželio 4 d. Kauno apskrities viršininko sprendimo Nr. 19/3999 4 punkte, nurodyta, kad nuosavybės teisės į piliečiui tenkančią žemės valdos dalį – 0,29 ha žemės (vertė 436 Lt) bus atkurtos vėliau šiomis sąlygomis: rengiant žemėtvarkos projektą kitame etape.
50. NŽT apeliacinio skundo argumentai, kad neturėjo būti vadovaujamasi Tvarkos 29 ir 105 punktais, atmetami, nes pareiškėjo pasirinktas nuosavybės teisių atkūrimo būdas yra nustatytas jo prašyme („likusį plotą atkurti neatlygintinai <...>“). Jis taip pat buvo vykdomas pagal prašymą priimtame 2002 m. birželio 4 d. Kauno apskrities viršininko sprendimo Nr. 19/3999 4 punkte, nurodant, kad rengiant žemėtvarkos projektą kitame etape bus atkurtos likusios pareiškėjo nuosavybės teisės. Kitoks aiškinimas nepagrįstas nei faktinėmis aplinkybėmis, nei teisės normomis.
51. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, nenustatė pagrindų jį tenkinti. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo visas ginčui reikšmingas aplinkybes, objektyviai jas įvertino, teisingai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį teisėjų kolegija palieka nepakeistą, o apeliacinį skundą atmeta.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija