Baudžiamoji byla Nr. 2K-54-788/2019
Teisminio proceso Nr. 1-10-9-00127-2011-5
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.7.4.1;
2.1.2.6; 3.1.5.3
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. kovo 12 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Prano Kuconio (kolegijos pirmininkas), Vytauto Masioko ir Olego Fedosiuko (pranešėjas),
sekretoriaujant Ritai Bartulienei,
dalyvaujant prokurorui Giedriui Tarasevičiui,
nuteistojo S. R. (S. R.) gynėjui advokatui Auksanui Čiupailai,
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. R. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 22 d. nuosprendžio (pakeisto Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 24 d. nuosprendžiu) ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. liepos 11 d. nutarties.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 22 d. nuosprendžiu S. R. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 249 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu dvylikai metų, 25 straipsnio 4 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu vienuolikai metų, 25 straipsnio 4 dalį ir 135 straipsnio 2 dalies 5, 8 punktus (dėl V. J. ir M. R. sveikatos sutrikdymo) laisvės atėmimu šešeriems metams, 25 straipsnio 4 dalį ir 146 straipsnio 2 dalį (veika prieš R. D.) laisvės atėmimu dvejiems metams, 25 straipsnio 4 dalį ir 263 straipsnio 2 dalį (dėl narkotinės medžiagos pagrobimo iš R. D.) laisvės atėmimu trejiems metams, 25 straipsnio 4 dalį ir 181 straipsnio 2 dalį (dėl M. J. turto prievartavimo) laisvės atėmimu ketveriems metams šešiems mėnesiams, 25 straipsnio 4 dalį ir 253 straipsnio 1 dalį (dėl neteisėto disponavimo šaunamuoju ginklu, šaudmenimis Telšiuose) laisvės atėmimu vieneriems metams, 25 straipsnio 4 dalį ir 187 straipsnio 1 dalį (dėl R. V. turto sugadinimo) laisvės atėmimu vieneriems metams, 25 straipsnio 4 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą laisvės atėmimu vienuolikai metų, 25 straipsnio 4 dalį ir 146 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams, 25 straipsnio 4 dalį ir 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams, 25 straipsnio 4 dalį ir 181 straipsnio 2 dalį (dėl M. M. turto prievartavimo) laisvės atėmimu ketveriems metams, 25 straipsnio 4 dalį ir 140 straipsnio 1 dalį (dėl J. A. nežymaus sveikatos sutrikdymo) laisvės atėmimu šešiems mėnesiams, 25 straipsnio 4 dalį ir 253 straipsnio 1 dalį (dėl A. K. šaudmenų) laisvės atėmimu šešiems mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, pagal BK 25 straipsnio 4 dalį ir 146 straipsnio 2 dalį, 25 straipsnio 4 dalį ir 263 straipsnio 2 dalį (dėl narkotinės medžiagos pagrobimo iš R. D.) paskirtas bausmes subendrinus jas apimant, S. R. paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas trejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, pagal BK 25 straipsnio 4 dalį ir 253 straipsnio 1 dalį (dėl neteisėto disponavimo šaunamuoju ginklu, šaudmenimis Telšiuose), 25 straipsnio 4 dalį ir 187 straipsnio 1 dalį paskirtas bausmes subendrinus jas apimant, S. R. paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, 5 dalies 2 punktu, 6 dalimi, paskirtas subendrintas bausmes ir kitas bausmes subendrinus jas apimant ir iš dalies sudedant S. R. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas trylikai metų.
Priteista solidariai iš S. R., O. D., T. Č., R. P. ir K. L. 3700,49 Lt (1071,74 Eur) Vilniaus teritorinei ligonių kasai V. J. ir M. R. gydymo išlaidų. Priteista solidariai iš S. R., T. Č., G. L. ir K. L. 1 575 Lt (456,15 Eur) Šiaulių teritorinei ligonių kasai A. M. gydymo išlaidų. Priteista solidariai iš S. R., T. Č., G. L. ir K. L. nukentėjusiajam A. V. 18 000 Lt (5213,16 Eur) turtinei ir 100 000 Lt (28 962 Eur) neturtinei žalai atlyginti.
S. R. išteisintas pagal BK 25 straipsnio 4 dalį ir 140 straipsnio 1 dalį (veika prieš S. J.), 25 straipsnio 4 dalį ir 253 straipsnio 1 dalį (dėl A. Š. ginklo), neįrodžius. kad jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).
Tuo pačiu nuosprendžiu taip pat nuteisti A. S., L. B., D. F. (D. F.), A. S. (S.), A. P. (A. P.), K. M., M. G. (M. G.), K. V., A. R. (A. R.), K. Š. (K. Š.), I. T., M. B. (M. B.), A. K., D. S. (D. S.), A. Z., M. R., D. E., T. Č., K. L., G. L. (G. L.), R. P., O. D., išteisinti A. U., A. G. (A. G.), D. T. (D. T.), I. P. (I. P.), G. Š. (G. Š.), I. V. (I. V.), R. V. (R. V.), atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 391 straipsnio 1 dalies pagrindu A. T..
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 24 d. nuosprendžiu Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 22 d. nuosprendis, be kita ko, pakeistas S. R.:
Panaikintos nuosprendžio dalys, kuriomis S. R. pripažintas kaltu pagal BK 25 straipsnio 4 dalį ir 135 straipsnio 2 dalies 5, 8 punktus (dėl V. J. ir M. R. sužalojimo), 25 straipsnio 4 dalį ir 146 straipsnio 2 dalį (veika prieš R. D.), 25 straipsnio 4 dalį ir 263 straipsnio 2 dalį (dėl narkotinės medžiagos pagrobimo iš R. D.), 25 straipsnio 4 dalį ir 187 straipsnio 1 dalį (dėl R. V. turto sugadinimo), 25 straipsnio 4 dalį ir 140 straipsnio 1 dalį (veika prieš J. A.), ir dėl šių dalių priimtas naujas, išteisinamasis, nuosprendis:
S. R. pagal BK 25 straipsnio 4 dalį ir 135 straipsnio 2 dalies 5, 8 punktus (V. J. ir M. R. sužalojimas), 25 straipsnio 4 dalį ir 146 straipsnio 2 dalį (veika prieš R. D.), 25 straipsnio 4 dalį ir 263 straipsnio 2 dalį (dėl narkotinės medžiagos pagrobimo iš R. D.), 25 straipsnio 4 dalį ir 187 straipsnio 1 dalį (dėl R. V. turto sugadinimo), 25 straipsnio 4 dalį ir 140 straipsnio 1 dalį (veika prieš J. A.) išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).
Nustatyta, kad S. R. dalyvavo nusikalstamo susivienijimo veikloje ir jam vadovavo nuo 2008 m. vasaros,
nusikalstama veika perkvalifikuota iš BK 25 straipsnio 4 dalies ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punkto į 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą ir paskirta bausmė laisvės atėmimas vienuolikai metų,
nusikalstama veika perkvalifikuota iš BK 25 straipsnio 4 dalies ir 253 straipsnio 1 dalies (veika Telšiuose) į 25 straipsnio 3 dalį ir 253 straipsnio 1 dalį ir paskirta bausmė laisvės atėmimas vieneriems metams,
nusikalstama veika perkvalifikuota iš BK 25 straipsnio 4 dalies ir 146 straipsnio 2 dalies į 25 straipsnio 3 dalį ir 146 straipsnio 2 dalį ir paskirta bausmė laisvės atėmimas dvejiems metams,
nusikalstama veika perkvalifikuota iš BK 25 straipsnio 4 dalies ir 284 straipsnio 1 dalies į 25 straipsnio 3 dalį ir 284 straipsnio 1 dalį ir paskirta bausmė laisvės atėmimas vieneriems metams,
nusikalstama veika perkvalifikuota iš BK 25 straipsnio 4 dalies ir 181 straipsnio 2 dalies (veika prieš M. M.) į 181 straipsnio 2 dalį ir paskirta bausmė laisvės atėmimas ketveriems metams.
Panaikinta nuosprendžio dalis dėl bausmių subendrinimo ir paskirtos bausmės S. R. subendrintos iš naujo:
vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais, 6 dalimi, S. R. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 22 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės pagal BK 249 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 4 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 4 dalį ir 181 straipsnio 2 dalį (veika prieš M. J.), 25 straipsnio 4 dalį ir 253 straipsnio 1 dalį (A. K. šaudmenys) ir šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 253 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, 25 straipsnio 3 dalį ir 146 straipsnio 2 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 284 straipsnio 1 dalį subendrintos jas apimant ir iš dalies sudedant, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas trylikai metų, ją atliekant pataisos namuose.
Panaikintos nuosprendžio dalys, kuriomis iš S. R. ir kitų nuteistųjų solidariai priteista Vilniaus teritorinei ligonių kasai 3700,49 Lt (1071,74 Eur) V. J. ir M. R. gydymo išlaidų, Šiaulių teritorinei ligonių kasai 1575 Lt (456,15 Eur) A. M. gydymo išlaidų, nukentėjusiajam A. V. 18 000 Lt (5213,16 Eur) turtinei ir 100 000 Lt (28 962 Eur) neturtinei žalai atlyginti.
Priteista solidariai iš T. Č., R. P., K. L. ir O. D. 1,071,74 Eur Vilniaus teritorinei ligonių kasai nukentėjusiųjų V. J. ir M. R. gydymo išlaidų. Priteista solidariai iš T. Č., G. L. ir S. R. 456,15 Eur Šiaulių teritorinei ligonių kasai nukentėjusiojo A. M. gydymo išlaidų. Priteista iš S. R. nukentėjusiajam A. V. 5213,16 Eur turtinei ir 28 962 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 9 d. nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 24 d. nuosprendis, be kita ko, S. R. pakeistas:
panaikinta nuosprendžio dalis, kuria S. R. padaryta nusikalstama veika perkvalifikuota iš BK 25 straipsnio 4 dalies ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punkto į 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą bei jam paskirtas laisvės atėmimas vienuolikai metų, taip pat panaikinta nuosprendžio dalis, kuria priteista iš S. R. nukentėjusiajam A. V. 5213,16 Eur turtinei ir 28 962 Eur neturtinei žalai atlyginti, ir ši bylos dalis perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
S. R. panaikintas bausmių subendrinimas pagal BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalis, 5 dalies 1 ir 2 punktus, 6 dalį.
S. R., vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais, 6 dalimi, Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 22 d. nuosprendžiu pagal BK 249 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 4 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 4 dalį ir 181 straipsnio 2 dalį (dėl M. J. turto prievartavimo), 25 straipsnio 4 dalį ir 253 straipsnio 1 dalį (dėl A. K. šaudmenų) paskirtos bausmės ir apeliacinės instancijos teismo 2017 m. balandžio 24 d. nuosprendžiu pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 253 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 146 straipsnio 2 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 284 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės subendrintos jas apimant ir iš dalies apimant, ir už šias nusikalstamas veikas paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas dvylikai metų.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. liepos 11 d. nutartimi nuteistojo S. R. apeliacinis skundas atmestas.
S. R., pripažintam kaltu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, paskirta vienuolikos metų laisvės atėmimo bausmė, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, subendrinta su Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 22 d. nuosprendžiu pagal BK 249 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 4 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 4 dalį ir 181 straipsnio 2 dalį (dėl M. J. turto prievartavimo), 25 straipsnio 4 dalį ir 253 straipsnio 1 dalį (dėl A. K. šaudmenų) paskirtomis bausmėmis ir Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. balandžio 24 d. nuosprendžiu pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 253 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 146 straipsnio 2 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 284 straipsnio 1 dalį paskirtomis bausmėmis iš dalies sudedant ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas trylikai metų.
Priteista iš S. R. nukentėjusiajam A. V. 5213,16 Eur turtinei ir 28 962 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, ir prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. Nagrinėjamoje byloje:
1.1. S. R. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą nuteistas už tai, kad 2009 m. sausio 8 d. apie 18.40 val. Telšių rajone, Rainių kančios memorialo teritorijoje, tyčia vieną kartą peiliu dūrė L. V. į krūtinės sritį, pažeisdamas krūtinės ląstą, širdį, dėl to įvyko vidinis nukraujavimas ir L. V. mirė, taip tyčia nužudė nukentėjusįjį.
1.2. S. R. taip pat yra nuteistas pagal BK 249 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 4 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 4 dalį ir 181 straipsnio 2 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 253 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 146 straipsnio 2 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 284 straipsnio 1 dalį, 181 straipsnio 2 dalį, 25 straipsnio 4 dalį ir 253 straipsnio 1 dalį. Kadangi teismų sprendimais nustatytos minėtų nusikalstamų veikų aplinkybės nėra šios kasacijos dalykas, jos nutartyje nenurodomos.
II. Kasacinio skundo argumentai
2. Kasaciniu skundu nuteistasis S. R. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį dėl jo nuteisimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą ir šią bylos dalį nutraukti; nukentėjusiojo A. V. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą; pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, skirti mažesnę bausmę, negu įstatymo sankcijoje nurodyta minimali bausmė, ir atitinkamai sumažinti galutinę subendrintą bausmę. Kasaciniame skunde nuteistasis nurodo:
2.1. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias aplinkybes. Teismo apkaltinamasis nuosprendis gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais, kurių pakanka neginčijamai išvadai apie asmens kaltumą. Nekaltumo prezumpcijos principas draudžia grįsti nuosprendį įrodymais, kurių įrodomojo turinio patikimumas kelia abejonių. Teismas, remdamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatomis, savo išvadas pagrindžia teisminio nagrinėjimo metu tiesiogiai ištirtais įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, šių BPK reikalavimų nesilaikė. Vertindamas įrodymus dėl kasatoriaus kaltės, teismas padarė esminius pažeidimus, sukliudžiusius priimti teisingą nuosprendį.
2.2. Kasacinės instancijos teismas, grąžindamas bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, nurodė, kad kasatoriaus kaltė grindžiama tik nuo atsakomybės pagal BK 391 straipsnio 1 dalį atleisto A. K. parodymais bei G. L. poligrafo tyrimo duomenimis, ir konstatavo, kad šiuo atveju buvo pažeistos BPK 20 straipsnio nuostatos. Kasacinis teismas nurodė ir tai, kad, nagrinėdamas bylą iš naujo, apeliacinės instancijos teismas turi spręsti dėl likusių byloje surinktų įrodymų bei padaryti motyvuotas išvadas dėl jų patikimumo ir pakankamumo apkaltinamajam nuosprendžiui dėl šios kaltinimo dalies S. R. priimti. Tačiau iš skundžiamos nutarties matyti, kad, atlikus įrodymų tyrimą, nebuvo gauta jokios kokybiniu požiūriu naujos ar reikšmingos informacijos, kurios pagrindu būtų galima daryti išvadas dėl kasatoriaus kaltės įrodytumo. Apeliacinės instancijos teismas, nepaisydamas kasacinio teismo jau konstatuotų proceso pažeidimų, jo kaltę vėl grindė A. K. parodymais, o kitus bylos duomenis (kaltinamųjų, nukentėjusiųjų E. L. ir A. M. parodymus, specialisto išvadas apie kraujo dėmių išsidėstymą automobilyje) atmetė kaip neatitinkančius A. K. parodymų arba laikė juos nereikšmingais. Taigi apeliacinės instancijos teismas neištaisė kasacinio teismo konstatuotų BPK 20 straipsnio nuostatų esminių pažeidimų.
2.3. Byloje esminis ir vienintelis kasatoriaus kaltės įrodymas yra nuo baudžiamosios atsakomybės BK 391 straipsnio 1 dalies pagrindu atleisto liudytojo A. K. parodymai. Vertinant A. K. parodymus, turėjo būti skiriamas pakankamas dėmesys jo procesinei padėčiai, jo dalyvavimo darant nusikalstamas veikas mastui, t. y. tiesioginiam suinteresuotumui bylos baigtimi.
2.4. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, daug atsakingiau turi būti vertinami kito kaltinamojo toje pačioje byloje parodymai, yra didelis pavojus, jog kito kaltinamojo toje pačioje byloje parodymai gali būti nepatikimi, atsižvelgiant į jo akivaizdų suinteresuotumą perkelti atsakomybę nuo savęs kitam asmeniui. Taigi vertinant tokius parodymus gali būti reikalaujama griežtesnio patikrinimo, nes bendrininkų padėtis duodant parodymus skiriasi nuo paprastų liudytojų. (2008 liepos 24 d. sprendimas byloje Vladimir Romanov prieš Rusiją, peticijos Nr. 41461/02). Be to, policijos bendradarbio parodymais dėl jų prigimties yra įmanoma manipuliuoti ir jie gali būti duodami vien dėl tų privalumų ir nuolaidų, kuriuos nacionalinė teisė nustato policijos bendradarbiams, ar dėl asmeninės naudos. Turi būti įvertinta rizika, kad tokius parodymus duodantis asmuo nebūtinai yra nešališkas, todėl policijos bendradarbių parodymai turi būti paremti kita bylos medžiaga (2000 m. balandžio 6 d. sprendimas byloje Labita prieš Italiją, peticijos Nr. 26772/95; 1997 m. sausio 14 d. sprendimas byloje Contrada prieš Italiją, peticijos Nr. 27143/95). Tokių parodymų panaudojimas gali pakenkti baudžiamojo proceso prieš kaltinamąjį teisingumui ir sukelti keblių (jautrių) klausimų ta apimtimi, kiek tokie parodymai dėl savo pobūdžio yra atviri manipuliacijoms ir gali būti duodami tik siekiant gauti mainais pasiūlytus privalumus arba dėl asmeninio keršto (2015 m. birželio 2 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Shiman prieš Rumuniją, peticijos Nr. 12512/07; 2004 m. gegužės 25 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Cornelis prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 994/03). Taigi negalima sumenkinti kartais nevienareikšmio tokių parodymų pobūdžio ir pavojaus, kad asmuo gali būti apkaltintas ir nuteistas vadovaujantis nepatikrintais parodymais, kurie nebūtinai yra nešališki (objektyvūs) (2004 m. sausio 27 d. sprendimai dėl priimtinumo bylose Lorsé prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 44484/98, Verhoek prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 54445/00). Šios pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nurodydamas, kad teismai, vertindami liudytojų, kurie toje pačioje byloje yra buvę įtariamaisiais, parodymus, turi skirti didesnį dėmesį jų savarankiškumui, objektyvumui, taigi – patikimumui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-276-976/2015).
2.5. Apeliacinės instancijos teismas deklaratyviai nurodė, kad vien tai, jog A. K. neneigė pats padaręs nusikaltimus ir davė parodymus apie nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, o kartu ir kitų asmenų dalyvavimą, darant nusikalstamas veikas, nesudaro pagrindo manyti, kad jis, duodamas parodymus apie savo padarytas nusikalstamas veikas, kartu būtų suinteresuotas apkalbėti kitus asmenis. Priešingai – būtent jo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindas yra vienas iš esminių motyvų apkalbėti kitus kaltinamuosius, ypač dėl L. V. nužudymo. BK 391 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalis netaikoma asmeniui, kuris dalyvavo tyčia nužudant. Taigi, nustačius A. K. kaltę dėl nužudymo, jis būtų praradęs galimybę būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir už visas kitas veikas, nepaisant jo bendradarbiavimo su teisėsaugos pareigūnais. Svarbu tai, kad dar ikiteisminio tyrimo metu įtarimai A. K. dėl tyčinio L. V. nužudymo, priešingai nei T. Č. ir G. L., kurie taip pat, kaip ir tariamai A. K., jokių veiksmų prieš nukentėjusįjį L. V. neatliko, pareikšti nebuvo, taip buvo siekiama sudaryti formalias sąlygas taikyti atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės nurodytu pagrindu. Prokuroro nutarime ir Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo nutartyje atleisti įtariamąjį A. K. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 391 straipsnio 1 dalį ir nutraukti prieš jį ikiteisminį tyrimą nurodyta, kad byloje nėra duomenų, jog A. K. būtų dalyvavęs tyčia nužudant (prokuroro nutarimas), ir kad jokių kliūčių taikyti tokį atleidimą nėra (teisėjos nutartis), tai pagrįstai leidžia konstatuoti egzistavus ir neprocesinius susitarimus dėl baudžiamosios atsakomybės išvengimo mainais į atitinkamų parodymų davimą. Todėl akivaizdu, kad A. K., duodamas parodymus, kurie, kaip konstatavo kasacinis teismas, nebuvo konkretūs ir kurių nepatvirtina jokie kiti byloje esantys BPK 20 straipsnio reikalavimus atitinkantys įrodymų šaltiniai, turėjo akivaizdų motyvą dėl L. V. mirties kaltinti kitus asmenis ir neigti savo veiksmus, tikėtina, susijusius su nukentėjusiojo mirtimi. Be to, šio asmens parodymai apie įvykio aplinkybes neatitinka teismų nustatytų aplinkybių.
2.6. Teismų nustatyta, kad visi konflikte dalyvavę asmenys patvirtino, jog būtent kasatorius pirmasis panaudojo smurtą prieš vieną iš telšiškių, kurį vėliau kartu su T. Č. pasodino į automobilį. Šias aplinkybes iš esmės patvirtino ir A. M. bei A. K.. Tačiau vėlesnės įvykio aplinkybės, nurodomos A. K. ir kitų konflikte tiesiogiai dalyvavusių asmenų, skiriasi, bet iš esmės patvirtina A. K. versijos apie kasatoriaus kaltę neteisingumą ir leidžia konstatuoti, jog jo parodymai nėra patikimi ir išimtinai jais grįsti kasatoriaus kaltės dėl labai sunkaus nusikaltimo padarymo negalima.
2.7. Nors A. K. teigia matęs, kaip T. Č. laikė E. L., kuris buvo įsodintas į jų automobilį, ir kad, kasatoriui laikant peilį E. L. prie gerklės, šis sakė: „Tu įpjovei man ranką“, ši versija neįrodyta. E. L. parodė, kad ranka buvo sužalota ne automobilyje, o E. L. kraujo pėdsakai buvo rasti ant automobilio sėdynės, ant kurios sėdėjo A. K. Kasatorius parodė, kad įvykio metu jis matė peilį pas A. K. Taigi šios aplinkybės paneigia A. K. parodymus ir patvirtina, kad konflikto metu būtent jis turėjo peilį ir jį panaudojo ir prieš E. L., ir, tikėtina, prieš L. V. Svarbu ir tai, kad paskutinis į automobilį įsėdo A. K. ir, kaip pats nurodė, po to neva pasigedo raktų, išlipo jų ieškoti ir matė, kad tuo metu G. L. kažko ieškojo telšiečių automobilyje, o tuo metu L. V. bėgo tolyn nuo įvykio vietos. Taigi jis paskutinis iš nuteistųjų matė L. V. gyvą. Be to, iš teismų nustatytų aplinkybių akivaizdu, kad kasatorius negalėjo nužudyti L. V., nes su juo neturėjo jokio fizinio kontakto (nebuvo šalia jo ar prieš jį), tokių aplinkybių neparodė nė vienas konflikte dalyvavęs asmuo, to nebuvo nustatyta jokiais kitais bylos duomenimis. Tačiau apeliacinės instancijos teismas šias aplinkybes, neabejotinai paneigiančias A. K. parodymais grįstą kaltinimą pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, vertino priešingai ir nurodė, kad nors atlikus A. K. sėdėtoje vietoje paimtų nuoskutų tyrimą buvo rasti pėdsakai su E. L. krauju, vienareikšmiškai ši aplinkybė nepatvirtina S. R. versijos, kad peilį turėjo A. K., vadinasi, jis ir galėjo suduoti mirtiną smūgį peiliu L. V.
2.8. Aptarti duomenys apie konflikto aplinkybes vienareikšmiškai paneigia kasatoriaus kaltę ir tinkamą jos įrodymą BPK nustatyta tvarka. Apeliacinės instancijos teismas, esmingai pažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, šiuos duomenis sumenkino, neįvertino jų reikšmės atsižvelgdamas į bylos aplinkybių visumą.
2.9. Be to, teismas kasatoriaus kaltę grindė ir kita dalimi A. K. parodymų, kuriuose teigiama, kad po įvykio kasatorius prisipažino. Tačiau kasatorius ir kiti nuteistieji T. Č. bei G. L. parodė, kad susitikimo kitą dieną po įvykio metu būtent A. K. prisipažino nužudęs L. V. Teismai be pagrindo atmetė šiuos parodymus kaip gynybinę versiją, taip suteikdami liudytojo A. K. parodymams išskirtinę reikšmę, nesant jokių objektyvių, jo parodymus patvirtinančių duomenų. A. K. parodymai dėl šios aplinkybės taip pat nėra patikimas įrodymų šaltinis ir, tikėtina, yra jo paties gynybinė versija, kuria buvo siekiama išvengti baudžiamosios atsakomybės ją perkeliant kasatoriui.
2.10. Nors kasacinės instancijos teismas ir nurodė, kad negalima grįsti kasatoriaus kaltės poligrafo tyrimo duomenimis, apeliacinės instancijos teismas, nepaisydamas šio nurodymo ir kitos šiuo klausimu suformuotos praktikos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-147-697/2017), juo neteisėtai rėmėsi. Šio tyrimo metu gauti rezultatai apskritai negali būti vertinami kaip įrodymas baudžiamojoje byloje, nes BPK toks procesinis veiksmas nėra nustatytas ir jų negalima patikrinti šio kodekso nustatyta tvarka. Poligrafas fiksuoja tik autonominius nervų sistemos sujaudinimo signalus – fiziologines permainas, kurias pirmiausia sukelia emocinis susijaudinimas. Tai, kad kažkokios priežastys G. L. vienu ar kitu klausimu sukėlė emocinį susijaudinimą, negali būti pripažįstama pakankamu pagrindu patvirtinti, jog būtent kasatorius sudavė mirtiną smūgį L. V. Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio, greta deklaratyvių teiginių apie (ne)galimybę remtis tokiais duomenimis, šio tyrimo metu gauti duomenys turėjo reikšmingos įtakos priimant dėl kasatoriaus apkaltinamąjį nuosprendį ir vėlesnę nutartį ir, be A. K. parodymų, buvo vienas esminių šaltinių, kurių pagrindu formavosi teismo vidinis įsitikinimas.
2.11. Teismas gali grįsti asmens kaltę netiesioginiais įrodymais, tačiau įrodinėjimas ir sprendimas dėl įrodymų pakankamumo yra sudėtingesnis. Apeliacinės instancijos teismas kasatoriaus kaltę grindė netiesioginiais įrodymais, kurie yra nekonkretūs, prieštaringi, neatitinkantys bylos duomenų. Akivaizdų procesinį suinteresuotumą turinčio A. K. parodymai ir poligrafo tyrimo metu gauti duomenys, kaip netiesioginiai įrodymai, nėra pakankamai patikimi jo kaltės įrodymai. Toks teismų atliktas įrodymų vertinimas neatitinka BPK 20 straipsnio nuostatų ir pažeidžia nekaltumo prezumpcijos reikalavimus, tai laikytina esminiais pažeidimais, kurie sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ir paskesnę nutartį. Nors byloje nėra leistinais būdais gautų duomenų, kurie patvirtintų liudytojo A. K. parodymus dėl kasatoriaus kaltės, apeliacinės instancijos teismo išvados grindžiamos tais pačiais duomenimis ir analogiškais argumentais, kaip ir panaikintuose nuosprendžiuose, kurie kasacinio teismo jau buvo pripažinti kaip pažeidžiantys BPK reikalavimus. Taip apeliacinės instancijos teismas pažeidė ir imperatyvų reikalavimą, nustatytą BPK 386 straipsnio 1 ir 2 dalyse, dėl to priimta nutartis negali būti laikoma teisinga.
2.12. Procesas šioje byloje truko itin ilgai, nuo kardomosios priemonės taikymo kasatoriui pradžios – 2010 m. vasario 22 d. – iki skundžiamos nutarties priėmimo praėjo aštuoneri su puse metų, didžiąją šio laiko dalį (trejus su puse metų) jam buvo taikoma pati griežčiausia kardomoji priemonė suėmimas, o nuo 2014 m. gegužės 22 d. yra skaičiuojamas bausmės vykdymas. Nors byloje buvo nagrinėjamos labai sunkios nusikalstamos veikos, apimančios sudėtingiausią bendrininkavimo formą, tačiau vien šis faktas nėra pakankamas, kad pateisintų tokią ilgą proceso trukmę. Proceso metu kasatorius neatliko tyčinių veiksmų, nulėmusių jo ilgą trukmę. Kadangi šiuo atveju ilgą baudžiamojo proceso trukmę lėmė ne vien tik bylos apimtis ir sudėtingumas, kaltinamųjų ir jų gynėjų elgesys, bet ir baudžiamąjį persekiojimą vykdžiusių pareigūnų veiksmai, bylą nagrinėjantis teismas privalėjo tai įvertinti ir, kompensuodamas kasatoriaus teisės į įmanomai trumpiausią procesą pažeidimą, sumažinti jam bausmę. Šis pažeidimas laikytinas esminiu, nes suvaržė kasatoriaus garantuojamą teisę ir privalėjo būti ištaisytas – apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas jį kaltu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, turėjo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskirti jam bausmę, švelnesnę negu sankcijoje nurodyta minimali bausmė, taip pat atitinkamai paskirti mažesnę galutinę bausmę.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Didžioji nuteistojo S. R. kasacinio skundo dalis skirta savo gynybinei pozicijai dėl jam inkriminuoto nužudymo neįrodytumo išdėstyti. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, įrodymų tyrimo neatlieka, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012). Kasatorių nesutikimas su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant argumentų konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai, nėra pagrindas naikinti ar keisti skundžiamus teismų sprendimus. Todėl nuteistojo argumentai dėl to, kaip teismai turėjo vertinti vieno ar kito asmens parodymus ir atskiras aplinkybes, nėra šios bylos kasacinio nagrinėjimo dalykas.
5. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje tikrina, ar apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas nuteistojo S. R. apeliacinį skundą, tinkamai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 9 d. nutartyje nurodytomis nuostatomis, ar pašalino anksčiau užfiksuotus įrodymų vertinimo trūkumus. Taip pat nagrinėtinas nuteistojo prašymas sušvelninti jam bausmę dėl pažeistos teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką.
Dėl įrodymų vertinimo
6. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2018 m. sausio 9 d. nutartimi grąžino bylos dalį dėl S. R. nuteisimo už L. V. nužudymą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, nurodydama, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus, suteikė gana svarią reikšmę G. L. psichofizinio tyrimo poligrafu metu gautiems duomenims, nors duomenys neatitinka ir BPK 20 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų įrodymams keliamų reikalavimų. Teisėjų kolegija nurodė, kad, nagrinėdamas bylą iš naujo, apeliacinės instancijos teismas turi spręsti dėl likusių byloje surinktų įrodymų bei padaryti motyvuotas išvadas dėl jų patikimumo ir pakankamumo apkaltinamajam nuosprendžiui dėl šios kaltinimo dalies S. R. priimti. Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo išnagrinėjęs minėtą bylos dalį, atlikęs dalinį įrodymų tyrimą, apklausęs nukentėjusįjį E. L., gavęs teisinės pagalbos tvarka iš užsienio valstybės A. K. apklausos metu užfiksuotus parodymus, detaliai aptaręs visus bylos duomenis, susijusius su L. V. nužudymu, patvirtino pirmosios instancijos teismo išvadą, kad mirtiną dūrį L. V. padarė būtent S. R. Kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti šia teismo padaryta išvada.
7. Kasaciniame skunde teisingai teigiama, kad nusikalstamos veikos bendrininko, bendradarbiaujančio su teisėsaugos institucija, parodymai, atsižvelgiant į tokio asmens galimą suinteresuotumą perkelti atsakomybę nuo savęs kitam asmeniui, turi būti tikrinami griežčiau, ypatingą dėmesį kreipiant į jų patikimumą. Teisėjų kolegijos vertinimu, šis procesinis reikalavimas byloje yra visiškai įgyvendintas. Iš skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad A. K. parodymai buvo pripažinti įrodymu ne formaliai, bet kruopščiai palyginus juos su kitais byloje esančiais duomenimis ir įsitikinus dėl jų patikimumo.
8. Byloje nustatyta ir neginčijama, kad konflikte su nukentėjusiais asmenimis dalyvavo G. L., S. R., T. Č. ir A. K., tai ir yra asmenų, galėjusių nužudyti L. V., ratas. Iš daugybės įvykio detalių ir asmenų parodymų ikiteisminio tyrimo metu buvo padaryta išvada, kad mirtiną dūrį L. V. padarė S. R. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, išnagrinėję visus bylos duomenis ir proceso dalyvių argumentus, patvirtino šią išvadą. Vienas informatyviausių įrodymų, leidusių teismams padaryti tokią išvadą, yra nuo baudžiamosios atsakomybės atleisto liudytojo A. K. parodymai. Kasatoriaus skundo argumentai, kuriais bandoma sumenkinti šių parodymų patikimumą, yra subjektyvūs ir nepagrindžia išvados, kad teismai neturėjo vadovautis šio asmens parodymais. Minėta, kad klausimas, kuris asmuo sako tiesą, o kuris duoda šališkus parodymus, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Tokie klausimai galutinai išsprendžiami apeliacinės instancijos teisme. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje išsamiai nurodytos aplinkybės, dėl kurių šio asmens parodymai pripažinti patikimais ir, atvirkščiai, S. R., G. L. ir T. Č., bandančių primesti kaltę su teisėsauga bendradarbiavusiam A. K., parodymai pripažinti nepatikimais. Apeliacinės instancijos teismas nurodė nemažai byloje objektyviai nustatytų detalių, kurios, šio teismo vertinimu, patvirtina A. K. parodymus, kad būtent S. R. turėjo L. V. nužudymo įrankį – peilį, kad susitikimo prie „Forum Palace“ metu girdėjo, kaip S. R. prisipažino nužudęs L. V. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, teisėjų kolegija neturi pagrindo įtarti, kad ikiteisminio tyrimo metu A. K. buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės tam, kad apkalbėtų S. R. ir išvengtų atsakomybės už nužudymą pats.
9. Pažymėtina, kad tyrimo poligrafu rezultatai, nors ir nėra pripažįstami įrodymu baudžiamosiose bylose, gali turėti tam tikrą reikšmę įrodymų vertinimo procese kaip veiksnys, sustiprinantis teismo vidinį įsitikinimą dėl asmenų parodymų objektyvumo ar neobjektyvumo, ir tai neprieštarauja faktinių aplinkybių nustatymo principams (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-81-788/2015). Teismo galimybės vienaip ar kitaip remtis tokia informacija yra menkesnės, kai priimamas apkaltinamasis nuosprendis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-147-697/2017). Kita vertus, paties tokio tyrimo atlikimo byloje faktas bet kuriuo atveju yra žinomas teisėjui, nagrinėjančiam bylą, taigi ir šio fakto vienoks ar kitoks paminėjimas motyvuojamojoje dalyje savaime nelaikytinas esminiu įrodinėjimo tvarkos pažeidimu.
10. Nagrinėjamoje byloje poligrafu buvo tiriamas liudytojas G. L., byloje davęs įtariamajam S. R. palankius parodymus. Nors tyrimo poligrafu rezultatai ir gali sustiprinti abejones dėl šio liudytojo parodymų objektyvumo, tačiau iš apeliacinės instancijos teismo pateiktų motyvų matyti, kad minėto tyrimo teismas nesureikšmino ir savo išvadų juo negrindė. Apeliacinės instancijos teismas, aptardamas G. L. tyrimo poligrafu rezultatų įrodomąją reikšmę, nurodė, kad G. L. tyrimo poligrafu rezultatus vertino kaip papildomą informaciją, nelemiančią ir nedarančią įtakos teismo sprendimui. Nutartyje nurodyti visai kiti argumentai, kodėl nesivadovaujama G. L. parodymais dėl to, kas susitikimo prie „Forum Palace“ metu prisipažino nužudęs L. V. Vien tai, kad tyrimo poligrafu rezultatai paminėti tarp byloje esančių duomenų, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad byloje šiais duomenimis buvo remtasi kaip įrodymu.
11. Konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas, atlikdamas įrodymų tyrimą ir vertinimą, tinkamai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 9 d. nutartyje nurodytomis nuostatomis, įrodymų vertinimo taisyklių (BPK 20 straipsnis) nepažeidė bei priėmė įstatymo reikalavimus atitinkantį procesinį sprendimą.
Dėl teisės į bylos išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką ir prašymo sušvelninti bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu
12. Pagal teismų praktiką pernelyg ilga baudžiamojo proceso trukmė ir teisės į bylos išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimas gali būti vienas iš pagrindų švelninti bausmę pagal atitinkamo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijos ribas (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-256/2009), taip pat ir taikyti bausmės vykdymo atidėjimą (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-27-746/2015, 2K-7-8-788/2018) arba skirti švelnesnę, nei nurodyta straipsnio sankcijoje, bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies arba 62 straipsnio pagrindu (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-45/2007, 2K-102/2009, 2K-192/2011, 2K-337-489/2017). Tokia praktika atitinka Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, pagal kurią bausmės sumažinimas kaltinamiesiems yra tinkama teisinės gynybos priemonė kompensuojant pernelyg ilgo proceso trukmės neigiamus padarinius. Kita vertus, galimybė švelninti bausmę dėl baudžiamojo proceso trukmės siejama ne su proceso ilgumu kaip tokiu, bet su nepagrįstai pernelyg ilga jo trukme, dėl kurios pažeidžiama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta kaltinamojo teisė į įmanomai trumpiausią bylos procesą. Kriterijai, kuriais remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismas vertina, ar proceso trukmė atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos reikalavimus, yra bylos sudėtingumas, baudžiamajame procese persekiojamo asmens elgesys, institucijų veiksmai organizuojant bylos procesą, proceso reikšmė persekiojamam asmeniui (pvz., taikytų procesinių prievartos priemonių griežtumas ir jų taikymo trukmė) ir t. t. (2009 m. sausio 13 d. sprendimas byloje Sorvisto prieš Suomiją, peticijos Nr. 19348/04; 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, peticijos Nr. 53161/99, ir kt.). Kartu pabrėžtina ir tai, kad išvadą dėl konkretaus proceso atitikties ar neatitikties Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimams visada lemia ne izoliuotas atskiro kriterijaus, bet jų visumos vertinimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-109/2013, 2K-55-895/2015, 2K-296-788/2017 ir kt.).
13. Pagal bylos duomenis S. R. nuteistas už daugybę nusikaltimų (tarp jų ir už sunkius ir labai sunkius), padarytų dalyvaujant nusikalstamo susivienijimo veikloje. Užkirtus kelią nusikalstamo susivienijimo veiklai, 2010 m. vasario 22 d. S. R. buvo suimtas. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 22 d. nuosprendžiu S. R. paskirta reali laisvės atėmimo bausmė. Tolesnis baudžiamasis procesas S. R. teisinei padėčiai realios įtakos neturėjo. Nėra jokio pagrindo teigti, kad dėl proceso trukmės nuteistajam buvo neaiškus jo likimas ar jis dėl to būtų patyręs kokių nors suvaržymų, kurių buvo galima išvengti, jei procesas būtų buvęs greitesnis. Teismui nepateikta jokių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti apie netinkamą proceso vykdymą, dėl kurio jis nepagrįstai ilgai trunka. Atsižvelgiant į tai, taip pat į didelį byloje nuteistų asmenų ir inkriminuotų nusikalstamų veikų skaičių, paties S. R. padarytų nusikaltimų pobūdį ir sunkumą, byloje nėra pagrindo konstatuoti jo teisės į bylos išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimą. Nenustatyta ir jokių kitų aplinkybių, dėl kurių S. R. turėtų būti švelninamos bausmės už atskirus nusikaltimus ir galutinė jam paskirta bausmė.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,