Administracinė byla Nr. A-956-552/2019
Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01165-2017-9
Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. sausio 16 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės Maculevičienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. L. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas V. L. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI, atsakovas), 6000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad buvo laikomas Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 20 d. iki 2017 m. vasario 28 d. pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, numatančius minimalų kameros plotą vienam kalinčiam asmeniui, antisanitarinėmis sąlygomis. Nurodo, kad jam kameroje trūko ploto, jo buvo itin mažai atėmus iš gyvenamojo ploto baldais apstatytą kameros plotą ir sanitarinį mazgą. Kamerose nebuvo galimybės privačiai naudotis tualetu, nuolat buvo drėgna, gyvenamosiose patalpose nepašalintas grybelis, šalta. Nebuvo užtikrinama patalpų ventiliacija, gyvenamojoje zonoje naudojamas asbestas. Nebuvo įrengtas mygtukas pareigūnui iškviesti. Pareiškėjas dušu galėjo naudotis 15 minučių tik kartą per savaitę. Nurodė, kad nebuvo užtikrintas užimtumas ir ugdymas, nesuteikiami ilgalaikiai ir trumpalaikiai pasimatymai su šeimos nariais. Jis nebuvo supažindintas su vidaus tvarka. Be to, negavo gydymo. Pareiškėjas nurodė, kad dėl tokių kalinimo sąlygų jis patyrė psichologinius išgyvenimus, fizinius skausmus, stresą, nerimą, dėl to nukentėjo pareiškėjo orumas, reputacija, patyrė bendravimo galimybių sumažėjimą, sveikatos sutrikdymą. Dėl to patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 6 000 Eur ir šią sumą prašė priteisti iš atsakovo.
3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
4. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėjas Šiaulių TI nuolat buvo laikomas kamerose, kur jam tenkantis plotas siekė nuo 3,65 kv. m iki 20,3 kv. m. Nurodė, kad Šiaulių TI kamerose laikomų kalinių skaičius per parą nėra pastovus, pasivaikščiojimų metu pareiškėjas turėdavo galimybę nebūti kameroje. Atsakovas rėmėsi Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos ( toliau - ir NVSC) 2016 m. lapkričio 3 d. atlikto kameros Nr. 28 patikrinimo ir 2017 m. kovo 7 d. atlikto kameros Nr. 29 patikrinimo rezultatais, kurie įrodo, kad kameros buvo vėdinamos per langus, dirbtinė apšvieta ir santykinė oro drėgmė atitinka nustatytas higienos normas, vizualiai matomas pelėsis kamerose nenustatytas, kameroje Nr. 29 užfiksuotas nežymus oro temperatūros pažeidimas. Kamerose Nr. 28, Nr. 15 ir Nr. 8 buvo atlikti remonto darbai, kitos kameros pareiškėjo laikymo Šiaulių TI laikotarpiu nebuvo tikrintos atitikties higienos reikalavimams atžvilgiu.
5. Atsakovo atstovas papildomai nurodė, kad pareiškėjas neįrodė, kad patyrė skunde nurodytus išgyvenimus, fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą bei gyvenimo kokybės pablogėjimą, skundą grindė abstrakčiais argumentais, bendro pobūdžio nusiskundimais, todėl pareiškėjo skundas dėl patirtos žalos nepagrįstas.
II.
6. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies pripažindamas, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas buvo pažeista. Skundo dalį dėl reikalavimo atlyginti neturtinę žalą 6000 Eur atmetė kaip nepagrįstą.
7. Teismas nustatė, kad pareiškėjas bylai aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2016 m. liepos 20d. iki 2017 m. vasario 28 d. Šiaulių TI buvo laikomas kamerose Nr. 8 (plotas 16,72 kv. m.), Nr. 93 (plotas 18,23 kv. m.), Nr. 86 (plotas 17,78 kv. m.), Nr. 22 (plotas 20,29 kv. m.), Nr. 15 (plotas 18,85 kv. m.), Nr. 28 (plotas 17,62 kv. m.), Nr. 29 (plotas 21,48 kv. m.). Iš byloje esančios pažymos teismas nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas sąlygomis, nepažeidžiančiomis teisės aktais nustatyto minimalaus kameros ploto vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje teko ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto.
8. Teismas vertino, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nėra nurodyta, kad apskaičiuojant asmeniui tenkantį kameros plotą, iš bendro ploto turėtų būti atimtas sanitariniu mazgu ar baldais užstatytas plotas. Atkreipė dėmesį, kad netgi atsižvelgiant į mažiausią pareiškėjui tekusį plotą išskaičiavus sanitarinio mazgo plotą, minimalus 3 kv. m standartas būtų išlaikytas ir nebūtų galima konstatuoti, kad sanitarinio mazgo užimamas plotas akivaizdžiai ribotų galimybę pareiškėjui normaliai judėti kameroje.
9. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, atitikimo Lietuvos higienos normai HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintai 2015 m. rugpjūčio 3 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-908 (toliau – HN 134:2015), teismas nustatė, kad nėra jokių kitų objektyvių duomenų apie kitų patalpų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas neatitikimą higienos normų reikalavimams. Įvertino NVSC 2016 m. lapkričio 7 d. patikrinimo aktą Nr. PA.6-447, kuriame buvo nustatyti HN 134:2015 39 punkto pažeidimai – 86 kameroje ant sienų ir lubų paviršių vizualiai buvo matomas pelėsis. Pareiškėjas dėl skunde nurodytų netinkamų kalinimo sąlygų (patalpų atitikimo higienos reikalavimams), bylai aktualiu laikotarpiu į Šiaulių TI administraciją su skundais nesikreipė. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas su skundais būtų kreipęsis į kitas kompetentingas dėl netinkamų kalinimo sąlygų.
10. Vertindamas Šiaulių TI pateiktą pažymą, teismas nustatė, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinis mazgas buvo atitvertas medžio drožlių arba mūrine konstrukcija, kurios aukštis yra nuo 1,78 m iki 2,28 m. Šie duomenys paneigia pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, kad sanitarinis mazgas nebuvo atitvertas ar buvo atitvertas per žema sienele nuo gyvenamosios patalpos, todėl pareiškėjo argumentai privatumo pažeidimo, naudojantis sanitariniu mazgu, atmesti, kaip nepagrįsti.
11. Teismas nustatė, kad pareiškėjo teiginiai dėl užimtumo programų, pasivaikščiojimams gryname ore skirto laiko, kad gyvenamojoje vietovėje yra asbesto, kameroje nebuvo signalizacijos mygtuko, jam nebuvo galimybės išsiplauti rūbus, nesuteikti pasimatymais su šeimos nariais ir nebuvo supažindintas su vidaus tvarka yra abstraktaus pobūdžio, nedetalizuoti, pareiškėjas nepagrindė, kuo šiais aspektais pasireiškė jo teisių pažeidimas, skundų dėl šių aplinkybių Šiaulių TI administracija nėra gavusi, todėl šiuos pareiškėjo teiginius atmetė kaip nepagrįstus.
12. Vertindamas pareiškėjo teiginius, kad jam buvo galima naudotis dušu tik kartą per savaitę 15 min., teismas, nustatė, kad HN 134:2015 44 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau, kaip vieną kartą per savaitę. Nurodė, kad pareiškėjas nesikreipė su prašymais ar skundais į Šiaulių TI direktorių dėl tinkamų sąlygų praustis po dušu bei galimybės praustis po dušu daugiau nei vieną kartą per savaitę. Byloje taip pat nėra jokių objektyvių duomenų, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę prausti visą kūną po šiltu dušu, ar kad atsakovo atstovas būtų privalėjęs sudaryti sąlygas pareiškėjui daugiau nei vieną kartą per savaitę prausti visą kūną po dušu. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas šiuos pareiškėjo teiginius atmetė kaip nepagrįstus.
13. Dėl pareiškėjo argumentų, kad jam nebuvo suteiktas gydymas, teismas pažymėjo, kad dėl turtinės ar neturtinės žalos, kurią patyrė dėl netinkamo ir nekokybiško gydymo, pareiškėjas turi teisę pagal Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio nuostatas, su pareiškimu kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Ši komisija yra privaloma ikiteisminė institucija ginčams dėl pacientų teisių pažeidimo fakto ir tuo padarytos žalos dydžio nustatymo nagrinėti. Pareiškėjas ikiteismine tvarka į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją nesikreipė, todėl teismas spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo šių aplinkybių nevertino.
14. Teismas kritiškai vertindamas pareiškėjo teiginį, kad jam kalinimo laikotarpiu Šiaulių TI pablogėjo sveikata, padarė išvadą, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, jog pareiškėjui pablogėjo sveikata būtent dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu.
15. Teismas, įvertinęs Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytą reguliavimą, nacionalinių teismų ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktiką dėl neturtinės žalos atlyginimo, atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas Šiaulių TI trumpą laikotarpį buvo kalinamas sąlygomis, kurios neatitiko teisės aktų reikalavimų, atsižvelgė į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, todėl konstatavo, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Tačiau teismas pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju pažeidimas nebuvo intensyvus, pareiškėjas Šiaulių TI per ginčo laikotarpį buvo laikomas sąlygomis, atitinkančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui. Byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pažymėjo, kad pareiškėjo sveikatos sutrikimai, įvertinus byloje esančią jo asmens sveikatos istoriją, dėl kalinimo sąlygų Šiaulių TI, nenustatyti.
III.
17. Pareiškėjas V. L. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 28 d. sprendimą panaikinti, išreikalauti iš Šiaulių TI visus su pareiškėjo kalinimu susijusius duomenis ir jo skundą tenkinti. Apeliacinį skundą iš esmės grindžia analogiškomis aplinkybėmis kaip ir skunde bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, papildomai nurodydamas šiuos argumentus:
17.1. Pirmosios instancijos teismas pažeidė administracinio bylos nagrinėjimo ribas – vertino ginčijamo teisės akto ir veiksmus politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu., todėl nepagrįstai nenustatė teisės akto reikalavimų pažeidimo ir viešojo administravimo subjekto kompetencijos viršijimo. Neatsižvelgė į visuotinai suprantamas aplinkybes, kad baldų užimtu plotu pasinaudoti neįmanoma. Teismas, be kita ko, pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalyje nustatytą įrodymų vertinimo taisyklę, t. y. teismas turėjo pagrįsti, kodėl labiau rėmėsi atsakovo teiginiais nei pareiškėjo skunde išdėstytais.
17.2. Pasisakydamas dėl minimalaus tenkančio ploto areštinėse ir kamerose, pareiškėjas pažymėjo, kad skirtingi reikalavimai minimaliam plotui (areštinėse – 5 kv. m, tardymo izoliatoriuose – 3,6 kv. m) turėtų būti suvienodinti. Nurodė, kad iš kameros ploto atėmus baldų, inventoriaus ir sanitarinio mazgo plotą, areštinės tipo patalpoje iš vienam asmeniui tenkančio 5 kv. m. atėmus baldus ir asmeninius daiktus, vienam asmeniui lieka 2,3 kv. m ploto.
17.3. Nurodo, kad atsakovo pateikti duomenys dėl kartu su pareiškėju kamerose buvusių asmenų per parą neatitinka tikrovės. Tvirtina, kad kalinimo laikotarpiu kamerose pareiškėjui tenkantis plotas buvo nuo 0,56 iki 1,75 kv. m.
17.4. Teigia, kad galimybė pareiškėjui tik kartą per savaitę naudotis dušu neatitinka Europos Tarybos Ministrų Komiteto Rekomendacijos Rec(2006)2 valstybėms narėms dėl Europos kalinimo taisyklių, kuriose rekomenduojama sudaryti kaliniams sąlygas nusimaudyti kasdien, jei tai įmanoma, bet ne rečiau kaip du kartus per savaitę.
17.5. Nesutinka su teismo vertinimu dėl pareiškėjo nepakankamo užimtumo ir galimybės išeiti iš kameros kasdien. Nurodo, kad tokios sąlygos grubiai prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą išaiškinimui, pateiktame Antrajame bendrajame pranešime Nr. CPT/inf(92)3, kad suimtasis ar nuteistasis turi teisę ne mažiau kaip 8 val. per dieną praleisti už kameros ribų.
17.6. Teismas nepasisakė dėl atsakovo kaltės (tyčios), suteikiant pareiškėjui netinkamas ir pavojingas kalinimo sąlygas. Teismas nevertino, kad atsakovas pateikė nepakankamai pareiškėjo argumentus paneigiančių įrodymų. Teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtus dvasinius ir fizinius išgyvenimus.
18. Apeliantas 2019 m. sausio 15 d. pateikė pareiškimą, kuriame išdėstė, jo manymu, naujai paaiškėjusias aplinkybes, susijusias su gyvenamojo ploto normos skaičiavimu, ir prašė papildomai išreikalauti duomenis iš Šiaulių TI.
19. Atsakovas nesutinka su apeliaciniu skundu, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia analogiškais argumentais, kaip ir atsiliepime į skundą bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Papildomai nurodo, kad nesutinka su pareiškėjo argumentais dėl socialinės reabilitacijos programų ir užimtumo. Nurodo, kad pareiškėjas turi teisę, o ne pareigą nurodytose programose dalyvauti. Pareiškėjo nenoras dalyvauti užimtumo ir socialinėse programose nepriklauso nuo atsakovo valios. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad atsakovas pažeidė higienos normas dėl naudojimusi dušu ar kitų sąlygų, taip pat neįrodė, kad jo sveikata sutrikdyta dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Šiaulių TI veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų laikotarpiu 2016 m. liepos 20 d. iki 2017 m. vasario 28 d., atlyginimo.
21. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas neužtikrino tam tikrų kalinimo sąlygų pareiškėjui, tačiau nesudaro pagrindo priteisti neturtinės žalos atlyginimą.
22. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad teismas nepagrįstai neįvertino pareiškėjo argumentų dėl kalinimo sąlygų: minimalaus kameros ploto, higienos reikalavimų ir užimtumo.
23. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).
24. Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Teisėjų kolegijos nuomone, byloje surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių išspręsti tarp šalių kilusį ginčą, todėl apelianto prašymas išreikalauti papildomus įrodymus iš atsakovo netenkintinas.
25. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas pirmosios instancijos teismo nustatytą pažeidimą – HN 134:2015 39 punkto pažeidimą, vizualiai nustatytą pelėsį 86 kameroje, kurioje pareiškėjas buvo laikomas 4 dienas laikotarpiu tarp 2016 m. rugsėjo 23 d. ir rugsėjo 26 d., pažymi, kad pripažįstama, jog pareiškėjas dėl atsakovo padaryto kalinimo sąlygų pažeidimo laikinai galėjo partirti tam tikrus nepatogumus, tačiau darytina išvada, kad pažeidimo pobūdis ir trukmė nebuvo tokio laipsnio dėl kurių pareiškėjas galėjo patirti ilgalaikius padarinius fizinei ar psichinei sveikatai, nebuvo pažeistas jo orumas, su juo nebuvo elgiamasi žiauriai ar nežmoniškai. Atkreiptinas dėmesys, kad vertinant atsakovo Šiaulių TI elgesį nenustatyta, kad atsakovas padarytu pažeidimu būtų siekęs pakenkti konkrečiai pareiškėjui, kompetentingai institucijai nustačius higienos reikalavimų pažeidimą, padarytas pažeidimas buvo ištaisytas (NSVC 2017 m. kovo 13 d. patikrinimo aktas Nr. PA.6-55(16.3.187.6.12), kas rodo atsakovo rūpestingumą ir atidumą, suinteresuotumą laikytis teisės aktų, nustatančių kalinimo sąlygas, reikalavimus.
26. Įvertinus kitus pareiškėjo argumentus dėl minimalaus ploto reikalavimų nesilaikymo, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir pagrįstai nustatė, kad pareiškėjo kalinimo laikotarpiu Šiaulių TI (200 dienas) nebuvo pažeista minimali jam tenkanti ploto norma, nustatyta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte, pagal kurį vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
27. Pareiškėjo argumentai dėl sanitarinio mazgo įrengimo, kuomet nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas ir orumas, vertintini kaip neatitinkantys tikrovės. Pirmosios instancijos teismas, pasiremdamas Šiaulių TI pateikta pažyma, pagrįstai įvertino, kad kamerose ir kitose patalpose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas nebuvo pažeistas jo orumas naudojantis sanitariniu mazgu, t. y. sanitarinis mazgas buvo atskirtas buvo atskirtas konstrukcija, kurios aukštis nuo 1,78 iki 2,28 m. Toks sanitarinio mazgo atribojimas yra pakankamas pareiškėjo privatumui užtikrinti.
28. Kiti pareiškėjo argumentai dėl higienos ir užimtumo atmestini, kaip pernelyg abstraktaus pobūdžio, nepagrindžiantys pareiškėjui sukeltų dvasinių ar psichologinių išgyvenimų, kartu ir neturtinės žalos fakto. Nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai ar neišsamiai įvertino šiuos argumentus.
29. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo aiškinimu, kad kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-492/2016 ir kt.).
30. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl pareiškėjui padarytos neturtinės žalos atlyginimo būdo ir dydžio pažymi, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Taigi, neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Ne visada tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas.
31. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas nepažeidus proceso teisės normų bei laikantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos panašiose bylose. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo V. L. apeliacinį skundą atmesti.
Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.