Nr. 4/2018
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
Lietuvos Respublikos vardu
NUTARIMAS
Dėl Lietuvos Respublikos miškų įstatymo Nr. I-671 2, 4, 5, 6, 7, 8, 13, 18 ir 19 straipsnių pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos Seimo statuto 164 straipsnIO 1 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai
2019 m. balandžio 16 d. Nr. KT12-N4/2019
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Elvyros Baltutytės, Gintaro Godos, Vytauto Greičiaus, Danutės Jočienės, Gedimino Mesonio, Vyto Miliaus, Daivos Petrylaitės, Janinos Stripeikienės, Dainiaus Žalimo,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
dalyvaujant suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos Seimo atstovui Seimo nariui Kęstučiui Mažeikai,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, Konstitucinio Teismo 2019 m. kovo 20 d. posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 4/2018 pagal pareiškėjos Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašymą Nr. 1B-1/2018 ištirti, ar Lietuvos Respublikos Konstitucijos 69 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja Lietuvos Respublikos miškų įstatymo Nr. I-671 2, 4, 5, 6, 7, 8, 13, 18 ir 19 straipsnių pakeitimo įstatymas, priimtas 2017 m. liepos 11 d.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
Pareiškėjos argumentai
1. Pareiškėjos Seimo narių grupės abejonės dėl Lietuvos Respublikos miškų įstatymo
Nr. I-671 2, 4, 5, 6, 7, 8, 13, 18 ir 19 straipsnių pakeitimo įstatymo, priimto 2017 m. liepos 11 d. (toliau – ir Įstatymas) atitikties Konstitucijos 69 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui grindžiamos tuo, kad, pasak jos, jį priimant nebuvo laikomasi teisės aktuose nustatytų reikalavimų, inter alia Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 15 straipsnyje nustatyto reikalavimo atlikti numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimą, Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatymo 8 straipsnio (2008 m. birželio 5 d. redakcija) 1 dalies 2, 10 punktuose įtvirtinto reikalavimo atlikti teisės akto projekto antikorupcinį vertinimą ir Lietuvos Respublikos Seimo statuto 135 straipsnio 3 dalyje nustatyto reikalavimo kartu su Seimui teikiamu įstatymo projektu pateikti aiškinamąjį raštą. Pareiškėjos teigimu, neišsamus ginčijamo Įstatymo projekto įvertinimas reiškia, kad buvo pažeisti ir Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti teisėkūros principai (tikslingumo, proporcingumo, efektyvumo).
1.1. Pareiškėja atkreipia dėmesį į tai, kad ginčijamas Įstatymas priimtas Miškų įstatymo Nr. I-671 2, 4, 5, 7, 8, 13, 18 ir 19 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto, Seime užregistruoto 2017 m. liepos 11 d. (registracijos Nr. XIIP-4291(5); toliau – ir Įstatymo projektas Nr. XIIP-4291(5)), pagrindu. Pareiškėja teigia, kad Įstatymo projektas Nr. XIIP-4291(5) buvo parengtas pagal anksčiau Seime užregistruotus projektus, t. y. ankstesnes 2017 m. liepos 11 d. projekto Nr. XIIP-4291(5) versijas, ir pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės parengtą Miškų įstatymo Nr. I-671 2, 4, 5, 6, 7, 8, 13, 18 ir 19 straipsnių pakeitimo įstatymo projektą, Seime užregistruotą 2017 m. kovo 10 d. (registracijos Nr. XIIIP-420; toliau – ir Vyriausybės teiktas Įstatymo projektas Nr. XIIIP-420).
1.2. Pareiškėja pažymi, kad Vyriausybės teiktas Įstatymo projektas Nr. XIIIP-420 buvo išsamiai įvertintas inter alia Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos (buvo pateikta antikorupcinio vertinimo išvada), dviejų nepriklausomų ekspertų, tačiau Įstatymo projektas Nr. XIIP-4291(5) nebuvo tinkamai teisiškai įvertintas. Nors prie ankstesnių Įstatymo projekto Nr. XIIP-4291(5) versijų (pirmosios ir antrosios projekto versijų) buvo pateikti aiškinamieji raštai, juose buvo aptartas tik Miškų įstatymo 7 straipsnio keitimas. Nuo ketvirtosios šio projekto versijos buvo siūloma keisti daugiau Miškų įstatymo straipsnių (papildomai keisti Miškų įstatymo 2, 4, 5, 8, 13, 18 ir 19 straipsnius, be to, pasiūlyta keisti ne tik 7 straipsnio 1 dalį, bet ir jo 2 dalį). Po to, kai 2017 m. liepos 11 d. projektas buvo iš esmės papildytas, nebuvo atlikta jokių teisinių vertinimų (nebuvo projekte numatomo teisinio reguliavimo poveikio, ekspertinio ir antikorupcinio vertinimo), taip pat nebuvo pateiktas papildomas aiškinamasis raštas.
1.3. Pateikdama argumentus dėl Įstatymo prieštaravimo Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintam efektyvumo principui kaip vienam iš teisėkūros principų, pagal kurį, be kita ko, teisėkūros veiksmai turi būti atliekami per protingus terminus, pareiškėja teigia, kad teisėkūros veiksmai buvo atlikti per neprotingus terminus – 2017 m. liepos 11 d. iš esmės pakeitus Įstatymo projektą, jis priimtas tą pačią dieną.
2. Pareiškėjos abejonės dėl Įstatymo atitikties konstituciniam teisinės valstybės principui grindžiamos ir tuo, kad Įstatymo formuluotė „miškų urėdija (urėdijos)“ yra nepakankamai aiški, t. y. nenurodyta, kokia konkreti institucija nustatys, koks miškų urėdijų skaičius turi būti Lietuvos Respublikoje (Vyriausybė, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija ar kt.). Be to, Įstatyme nėra įtvirtinta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima nustatyti, kiek miškų urėdijų turėtų veikti Lietuvos Respublikoje, todėl nėra aišku, kaip Įstatymą įgyvendinančios institucijos turėtų tai nuspręsti.
II
Suinteresuoto asmens atstovo argumentai
3. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gauti suinteresuoto asmens Seimo atstovo Seimo nario Kęstučio Mažeikos rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamas teisinis reguliavimas nei pagal priėmimo tvarką, nei pagal turinį Konstitucijai neprieštarauja. Taip pat gauti papildomi suinteresuoto asmens atstovo rašytiniai paaiškinimai, kuriuose pateikiami argumentai dėl ginčijamo Įstatymo priėmimo skubos tvarka. Seimo atstovo pozicija grindžiama šiais argumentais.
3.1. Priimant Įstatymą buvo laikomasi Seimo statuto, Teisėkūros pagrindų įstatymo, Korupcijos prevencijos įstatymo reikalavimų.
3.1.1. Įstatymo projektas Nr. XIIP-4291(5) yra Seimo Aplinkos apsaugos komiteto (toliau – Aplinkos apsaugos komitetas) parengtas naujas (patobulintas) Seimo narių grupės teikto Lietuvos Respublikos miškų įstatymo Nr. I-671 7 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIP-4291(2) (toliau – Įstatymo projektas Nr. XIIP-4291(2)), Seime užregistruoto 2017 m. birželio 27 d., variantas. Kartu su Įstatymo projektu Nr. XIIP-4291(2) Seimui buvo pateiktas aiškinamasis raštas, o Seimo statute nėra reikalavimo įstatymo projekto svarstymo Seime metu kartu su naujais (patobulintais) jau pateikto įstatymo projekto variantais pateikti ir jų aiškinamuosius raštus.
3.1.2. Seimo narių grupės teiktas Įstatymo projektas Nr. XIIP-4291(2) laikytinas alternatyviu projektu Vyriausybės teiktam Įstatymo projektui Nr. XIIIP-420, nes abiejuose šiuose Įstatymo projektuose buvo siūloma pakeisti valstybinių miškų valdymo modelį. Vyriausybės teikto Įstatymo projekto Nr. XIIIP-420 aiškinamajame rašte buvo nurodyti šiame įstatymo projekte numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo rezultatai, dėl šio įstatymo projekto Seime buvo gautos Specialiųjų tyrimų tarnybos parengta antikorupcinio vertinimo išvada ir dvi nepriklausomo ekspertinio įvertinimo išvados.
Palyginus Įstatymo projekto Nr. XIIP-4291(5), kuris yra naujas Seimo narių grupės teikto Įstatymo projekto Nr. XIIP-4291(2) variantas, ir Vyriausybės teikto Įstatymo projekto Nr. XIIIP-420 nuostatų turinį darytina išvada, kad Įstatymo projekto Nr. XIIP-4291(5) nuostatų turinys yra iš esmės tapatus Vyriausybės teikto Įstatymo projekto Nr. XIIIP-420 nuostatų turiniui, išskyrus nuostatą, kuria reglamentuojamas valstybinių miškų valdymo modelis (Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 7 straipsnio 1 dalis). Vyriausybės teikto Įstatymo projekto Nr. XIIIP-420 nuostatose siūlyta nustatyti tokį valstybinių miškų valdymo modelį, pagal kurį valstybinius miškus patikėjimo teise valdo, naudoja ir jais disponuoja, taip pat kompleksinę miškų ūkio veiklą valstybiniuose miškuose vykdo viena valstybės įmonė, o Įstatymo projekto Nr. XIIP-4291(5) nuostatose siūlyta nustatyti, kad valstybinius miškus patikėjimo teise valdo, naudoja ir jais disponuoja, taip pat kompleksinę miškų ūkio veiklą valstybiniuose miškuose vykdo viena arba kelios valstybės įmonės – miškų urėdija (urėdijos).
Todėl, pasak suinteresuoto asmens atstovo, galima teigti, kad teisinis reguliavimas, kuriuo siūlyta (tiek Vyriausybės teiktu Įstatymo projektu Nr. XIIIP-420, tiek Įstatymo projektu Nr. XIIP-4291(5)) įtvirtinti vienos valstybinių miškų valdymo įmonės modelį, Seime buvo išsamiai apsvarstytas, buvo gautos specialistų išvados. Suinteresuoto asmens atstovas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad iniciatyvų dėl nepriklausomo ekspertinio Įstatymo projekto Nr. XIIP-4291(5) įvertinimo Seime nebuvo pateikta, o tokiu atveju pagal Seimo statutą toks vertinimas nėra būtinas.
3.1.3. Suinteresuoto asmens atstovas kritiškai vertina pareiškėjos argumentus dėl Įstatymo projekto Nr. XIIP-4291(5) antikorupcinio vertinimo, nes šiuo projektu iš esmės nebuvo siūloma reglamentuoti naujų valstybės funkcijų perdavimo miškų urėdijoms. Joms buvo paliktos vykdyti tokios pačios funkcijos, kokios Miškų įstatyme buvo nustatytos iki ginčijamo Įstatymo įsigaliojimo. Pagal Korupcijos prevencijos įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 2 punktą teisės akto projekto antikorupcinis vertinimas atliekamas tik tais atvejais, kai dėl valstybės funkcijų perdavimo valstybės įmonėms gali didėti valstybės biudžeto pajamos ar išlaidos. Pasak suinteresuoto asmens atstovo, pareiškėja nenurodo, kokios konkrečiai valstybės funkcijos, dėl kurių perdavimo sumažėtų (ar padidėtų) valstybės biudžeto pajamos ar išlaidos, buvo perduotos miškų urėdijoms.
Pagal Korupcijos prevencijos įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 10 punkte nustatytą teisinį reguliavimą teisės akto projekto antikorupcinis vertinimas atliekamas ir tais atvejais, kai numatoma reglamentuoti visuomeninius santykius, susijusius su išimtų iš apyvartos ar ribotai apyvartoje esančių daiktų gamyba, laikymu ir realizavimu. Valstybinės reikšmės miškas, kaip išimtas iš apyvartos nekilnojamasis daiktas, neatitinka Korupcijos prevencijos įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 10 punkte nustatytų daiktų, kurie galėtų būti pagaminti ir kurių laikymas ar realizavimas reglamentuojamas, požymių. Įstatyme reglamentuojama kilnojamųjų daiktų, kurie nėra išimtinė valstybės nuosavybė ir kurie nėra išimti iš civilinės apyvartos, gamyba, didmeninė ir mažmeninė prekyba jais, t. y. prekyba pagaminta žaliavine mediena, miško kirtimo liekanomis ir pan., todėl atlikti Įstatymo projekto Nr. XIIP-4291(5) antikorupcinį vertinimą nebuvo teisinio pagrindo.
Be to, dėl Vyriausybės teikto Įstatymo projekto Nr. XIIIP-420 Specialiųjų tyrimų tarnyba buvo pateikusi Antikorupcinio vertinimo išvadą, todėl savo turiniu analogiškus Miškų įstatymo pakeitimus, kurie faktiškai buvo perkelti iš Vyriausybės teikto Įstatymo projekto Nr. XIIIP-420 į Įstatymo projektą Nr. XIIP-4291(5), dar kartą vertinti antikorupciniu požiūriu nebuvo reikalo.
3.1.4. Suinteresuoto asmens atstovas nesutinka su pareiškėjos argumentais, kad neišsamus Įstatymo projekto Nr. XIIP-4291(5) įvertinimas reiškia, jog buvo pažeisti Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti teisėkūros principai (tikslingumo, proporcingumo, efektyvumo), nes, jo nuomone, Seime svarstant tiek Vyriausybės teiktu Įstatymo projektu Nr. XIIIP-420, tiek Įstatymo projektu Nr. XIIP-4291(5) siūlytą valstybinių miškų valdymo modelį buvo įvertintos ekspertų pateiktos išvados. Seime svarstant Vyriausybės teiktą Įstatymo projektą Nr. XIIIP-420 atsiradus prieštaringoms nuomonėms, siekiant kompromiso buvo nuspręsta Seimui toliau svarstyti teikti alternatyvų Seimo narių grupės teiktą Įstatymo projektą Nr. XIIP-4291(2), kuriuo siūlyta Vyriausybei suteikti įgaliojimus pačiai pasirinkti valstybinių miškų valdymo modelį ir nustatyti optimalų valstybės įmonių (miškų urėdijų) skaičių.
3.1.5. Taigi, suinteresuoto asmens atstovo teigimu, priimant Įstatymą buvo laikomasi Seimo statute nustatytos įstatymų leidybos procedūros, nebuvo padaryta jokių esminių jos pažeidimų.
3.1.6. Papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose suinteresuoto asmens atstovas nurodo, kad Įstatymas priimtas ypatingos skubos tvarka, tai pasiūlius Seimo Pirmininkui Įstatymo projekto svarstymo Seimo posėdyje metu. 2017 m. liepos 11 d. baigėsi neeilinė pratęsta Seimo pavasario sesija. Šią dieną vykusiame rytiniame Seimo posėdyje per diskusijas dėl Įstatymo projekto Seimo Pirmininkas pažymėjo, kad atlikti miškų valdymo reformą buvo vilkinama dešimt metų, taip pat kad ja siekiama, kad valstybės turtas būtų naudojamas veiksmingai. Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, dėl to paaiškėja motyvai, kodėl Seimo Pirmininkas vėliau tame pačiame rytiniame posėdyje pasiūlė Įstatymą svarstyti ypatingos skubos tvarka. Tai, kad šio pasiūlymo motyvai posėdyje dalyvavusiems Seimo nariams buvo aiškūs, patvirtina ta aplinkybė, kad nė vienas iš jų, įskaitant opozicijos atstovus, neprašė papildomai motyvuoti, kodėl Seimo Pirmininkas siūlo Įstatymą svarstyti ypatingos skubos tvarka.
3.2. Suinteresuoto asmens atstovo teigimu, Įstatymo formuluotė „miškų urėdija (urėdijos)“ neprieštarauja ir konstituciniam teisinio aiškumo principui.
3.2.1. Visame Įstatyme nuosekliai vartojama tik viena formuluotė „miškų urėdija (urėdijos)“, jame nustatytas teisinis reguliavimas yra aiškus ir tikslus. Iš Įstatymo nuostatų, aiškinamų kartu su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo nuostatomis, matyti, kad Vyriausybė turi teisę steigti valstybės įmones – miškų urėdijas, kad Lietuvoje gali veikti viena miškų urėdija, taip pat gali būti nustatytas ir kitas miškų urėdijų skaičius.
3.2.2. Įstatymų leidėjas, priimdamas Įstatymą, įgyvendino Konstitucijos 94 straipsnio 1 punkto nuostatą, kad Vyriausybė tvarko krašto reikalus, – suteikė Vyriausybei įgaliojimus pačiai nustatyti optimalų valstybės įmonių (miškų urėdijų) skaičių atsižvelgiant į valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo principus, kad valstybės turto – valstybinių miškų valdymo sąnaudos nebūtų nepagrįstai didelės, būtų maksimaliai užtikrinti visuomenės interesai, valstybės turtas būtų racionaliai valdomas ir naudojamas.
III
Konstitucinio Teismo posėdyje dalyvavę asmenys ir jų pateikti paaiškinimai
4. Pareiškėjo Seimo narių grupės atstovas Seimo narys Remigijus Žemaitaitis į Konstitucinio Teismo posėdį neatvyko.
5. Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens Seimo atstovas Seimo narys Kęstutis Mažeika nurodė, kad palaiko savo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus, ir atsakė į Konstitucinio Teismo teisėjų klausimus.
5.1. Atsakydamas į Konstitucinio Teismo teisėjų klausimus, suinteresuoto asmens atstovas pažymėjo, kad, jo manymu, Miškų įstatyme įtvirtinta sąvoka „miškų urėdija (urėdijos)“ yra aiški, pagal ją Lietuvoje gali veikti tiek viena urėdija, tiek kelios, o kiek konkrečiai urėdijų turi veikti, nustatoma vadovaujantis efektyvaus valdymo principais. Miškų įstatyme neturėtų būti nustatytas konkretus miškų urėdijų skaičius, tai, atsižvelgdama į poreikį, turėtų nustatyti Vyriausybė, be to, pati valstybės įmonė Valstybinių miškų urėdija gali nuspręsti, kiek įmonės padalinių reikia, kad būtų užtikrintas efektyvus jos veikimas. Suinteresuoto asmens atstovas atkreipė dėmesį ir į tai, kad plečiant saugomų miškų plotus, kuriuose ūkinė veikla yra apribota, gali prireikti keisti miškų urėdijų skaičių. Toks teisinis reguliavimas, kai konkretus miškų urėdijų skaičius nėra įtvirtintas įstatyme, suteikia galimybę efektyviau įgyvendinti reformas ir nereikia kiekvieną kartą atitinkamai keisti Miškų įstatymo.
5.2. Atsakydamas į Konstitucinio Teismo teisėjų klausimus, suinteresuoto asmens atstovas taip pat paaiškino, kad kai kurios Vyriausybės teikto Įstatymo projekto Nr. XIIIP-420 nuostatos buvo perkeltos į Seimo narių grupės pateiktą Įstatymo projektą Nr. XIIP-4291(5) siekiant neįsivelti į platesnes diskusijas ir įgyvendinti Vyriausybės programoje numatytą miškų urėdijų reformą. Aiškindamas, kodėl Seimo Pirmininko teikimas svarstyti Įstatymo projektą ypatingos skubos tvarka nebuvo motyvuotas, suinteresuoto asmens atstovas pažymėjo, kad kiekvienas Seimo narys, jeigu jam buvo neaišku, galėjo per Seimo posėdį paklausti, kokie yra tie motyvai, tačiau Seimo nariai to nedarė, nes jiems jie buvo aiškūs iš posėdžio pradžioje Seimo Pirmininko pasakytos kalbos.
Suinteresuoto asmens atstovas taip pat pažymėjo, kad tokia įstatymų leidybos praktika, kai įstatymai ypač dažnai priimami ypatingos skubos tvarka, nėra gera, tačiau šiuo metu tokia tvarka priimamų įstatymų nėra daug. Ginčijamas įstatymas buvo priimtas ypatingos skubos tvarka, nes Miškų įstatymo pakeitimų priėmimo procesas užtruko ir reikėjo greitai priimti vienokį ar kitokį sprendimą, antraip būtų nukentėję valstybiniai miškai, kurių būklė dėl neefektyvaus valdymo prastėjo.
6. Konstitucinio Teismo posėdyje kalbėjo ir į Konstitucinio Teismo teisėjų klausimus atsakė liudytojas Seimo kanceliarijos Teisės departamento (toliau – Teisės departamentas) direktorius Andrius Kabišaitis.
Liudytojo teigimu, Teisės departamentas Seimo narių grupės teiktą Lietuvos Respublikos miškų įstatymo Nr. I-671 7 straipsnio pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIIP-4291 (toliau – Įstatymo projektas Nr. XIIP-4291) įvertino tiek pateikimo stadijoje, tiek prieš jo priėmimą. Nors prieš priėmimą Teisės departamentas įvertino tik Įstatymo projektą Nr. XIIP-4291(4), tačiau tarp jo ir Įstatymo projekto Nr. XIIP-4291(5) turinio požiūriu esminių skirtumų nebuvo – Įstatymo projekte Nr. XIIP-4291(4) buvo padaryta redakcinė klaida.
Atsakydamas į suinteresuoto asmens atstovo klausimą, liudytojas pažymėjo, kad Seimo statute anksčiau buvo nuostata, pagal kurią, priimant įstatymo projektą bendra tvarka, Teisės departamentas turėjo įvertinti iki jo priėmimo Seimo posėdyje gautas pataisas ar papildymus. Šios nuostatos buvo atsisakyta kaip neįgyvendinamos, tačiau tokia pati nuostata liko Seimo statuto skirsnyje, kuriame reglamentuojamas įstatymo projekto svarstymas ypatingos skubos tvarka.
Atsakydamas į Konstitucinio Teismo teisėjų klausimus, liudytojas pažymėjo, kad Teisės departamentas vertino visą Seimo narių grupės teiktą Įstatymo projektą Nr. XIIP-4291(4) ir pateikė keletą pastabų dėl jo straipsnio, kuriame siūlyta keisti Miškų įstatymo 7 straipsnio 1 dalį, o tai, kad Teisės departamento išvadoje yra neteisinga nuoroda į šį Įstatymo projekto straipsnį, tėra techninė klaida. Liudytojo teigimu, Seimo narių svarstant Įstatymo projektą ypatingos skubos tvarka per pertrauką iki jo priėmimo pateikti pasiūlymai Teisės departamente nebuvo įvertinti, nes apie juos Teisės departamentui nebuvo pranešta jo veiklą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka. Liudytojas pažymėjo, kad apskritai tokių situacijų, kai reikėdavo vertinti tokius pasiūlymus, nebuvo daug, tačiau, jo nuomone, įgyvendinti Seimo statuto nuostatą, pagal kurią Teisės departamentas turi įvertinti svarstant įstatymo projektą ypatingos skubos tvarka per pertrauką iki jo priėmimo pateiktus pasiūlymus, sunkiai įmanoma, nes tokių pasiūlymų gali būti labai daug, todėl Teisės departamentas nespėtų į juos įsigilinti. Be to, Seimo statute nėra aiškiai reglamentuota, ar tie pasiūlymai turi būti įvertinti pagal galiojančių teisės aktų atitiktį, ar pagal suderinamumą su priimamu įstatymo projektu, ar pagal derėjimą tarpusavyje.
IV
Byloje gauta medžiaga
7. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gauta Lietuvos Respublikos aplinkos ministro Kęstučio Navicko rašytinė nuomonė, Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos 2018 m. lapkričio 19 d. raštas Nr. S-2018-8696 „Dėl medžiagos pateikimo Konstitucinio Teismo byloje Nr. 4/2018“, Teisės departamento 2018 m. gruodžio 12 d. raštas Nr. S-2018-9568 „Dėl informacijos pateikimo Konstitucinio Teismo byloje Nr. 4/2018“.
8. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste svarbu pažymėti, jog Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės atlikto ir 2018 m. kovo 16 d. paskelbto valstybinio teisėkūros proceso audito ataskaitoje konstatuota, kad per vienus metus Seimui pateikiama vidutiniškai 700 įstatymų projektų; 2012–2016 m. Seime registruoti 3 779 įstatymų projektai, daugiau nei pusę jų (2 200) pateikė Seimo nariai (Valstybės kontrolės 2018 m. kovo 16 d. valstybinio audito ataskaita Nr. VA-2018-P-40-6-2, l. 25).
Šioje ataskaitoje taip pat pažymėta, kad Lietuvoje apie pusę visų 2008–2016 m. priimtų įstatymų sudaro įstatymai, kurie buvo svarstomi skubos ar ypatingos skubos tvarka:
– 2004–2008 m. priimti 1 777 įstatymai, iš jų skubos tvarka – 52, ypatingos skubos tvarka – 206;
– 2008–2012 m. priimta 1 790 įstatymų, iš jų skubos tvarka – 66, ypatingos skubos tvarka – 869;
– 2012–2016 m. priimti 2 105 įstatymai, iš jų skubos tvarka – 172, ypatingos skubos tvarka – 768 (Valstybės kontrolės 2018 m. kovo 16 d. valstybinio audito ataskaita Nr. VA-2018-P-40-6-2, l. 27).
Valstybės kontrolės atlikto valstybinio teisėkūros proceso audito ataskaitoje pažymėta ir tai, kad išanalizavus Seimo 2017 m. pavasario sesijos duomenis nustatyta, jog 37,6 proc. (108 iš 287) įstatymų priimta apsvarsčius juos skubos ar ypatingos skubos tvarka, iš jų 65 proc. – Vyriausybės siūlymu; Vyriausybės siūlymai svarstyti įstatymų projektus skubos ar ypatingos skubos tvarka 67 proc. atvejų buvo motyvuojami Lietuvos vėlavimu perkelti Europos Sąjungos teisę į nacionalinę teisę; kiti motyvai: Lietuvos siekis tapti Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (toliau – EBPO) nare, poreikis įgyvendinti Vyriausybės programos nuostatas (Valstybės kontrolės 2018 m. kovo 16 d. valstybinio audito ataskaita Nr. VA-2018-P-40-6-2, l. 27–28). Iš šios audito ataskaitos matyti, kad Suomijoje, Švedijoje, Jungtinėje Karalystėje, Lenkijoje tokia tvarka priimama ne daugiau kaip 5 proc. įstatymų, Estijoje – apie 10 proc. (Valstybės kontrolės 2018 m. kovo 16 d. valstybinio audito ataskaita Nr. VA-2018-P-40-6-2, l. 27).
Valstybės kontrolės atlikto valstybinio teisėkūros proceso audito ataskaitoje atkreiptas dėmesys į tai, kad 2014 m. Valstybių prieš korupciją grupė (GRECO), atlikdama vertinimą, pažymėjo, jog Lietuvoje pernelyg dažnas skubos procedūrų taikymas priimant teisės aktus gali pakenkti įvairių teisės aktų priėmimo proceso etapų viešumui ir sumažinti viso proceso skaidrumą, tačiau ir toliau įstatymų projektai labai dažnai svarstomi skubos ar ypatingos skubos tvarka (Valstybės kontrolės 2018 m. kovo 16 d. valstybinio audito ataskaita Nr. VA-2018-P-40-6-2,
l. 27–28).
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
I
Tyrimo ribos
9. Pareiškėja Seimo narių grupė prašo ištirti Miškų įstatymo Nr. I-671 2, 4, 5, 6, 7, 8, 13, 18 ir 19 straipsnių pakeitimo įstatymo, priimto 2017 m. liepos 11 d., atitiktį Konstitucijos 69 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
9.1. Iš pareiškėjos prašyme išdėstytų argumentų matyti, kad abejonių jai kilo dėl Įstatymo atitikties Konstitucijos 69 straipsnio 1 daliai, kurioje nustatyta, kad įstatymai Seime priimami laikantis įstatymo nustatytos procedūros, konstituciniam teisinės valstybės principui pagal priėmimo tvarką.
Taigi pareiškėja ginčija Įstatymo atitiktį Konstitucijos 69 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui pagal priėmimo tvarką.
9.2. Pareiškėja taip pat abejoja Įstatymo formuluotės „miškų urėdija (urėdijos)“ atitiktimi konstituciniam teisinės valstybės principui.
9.2.1. Formuluotė „miškų urėdija (urėdijos)“ yra vartojama Įstatymo 2, 3, 5 ir 8 straipsniuose.
Įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi Miškų įstatymo 7 straipsnio 1 dalis (2016 m. birželio 30 d. redakcija) pakeista vietoj joje buvusio nustatyto konkretaus miškų urėdijų skaičiaus (42 miškų urėdijos) nustačius, kad Lietuvos Respublikoje veikia miškų urėdija (urėdijos).
Pagal Įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, 3 straipsnio 1, 4 dalis, 8 straipsnį buvo pakeista Miškų įstatymo 4 straipsnio 6 dalis, 5 straipsnio 2 dalies 8 punktas, šio straipsnio 5 dalis, 18 straipsnio 1, 2 dalys, be kita ko, formuluotė „miškų urėdija“ pakeista formuluote „miškų urėdija (urėdijos)“.
9.2.2. Pareiškėjos teigimu, Įstatymo formuluotė „miškų urėdija (urėdijos)“ yra nepakankamai aiški, nežinia, kokia konkreti institucija nustatys, koks miškų urėdijų skaičius turi būti Lietuvos Respublikoje (Vyriausybė, Aplinkos ministerija ar kt.). Miškų įstatyme nėra įtvirtinta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima nustatyti, kiek miškų urėdijų turėtų veikti Lietuvos Respublikoje, todėl nėra aišku, kaip šį įstatymą įgyvendinančios institucijos turėtų tai nuspręsti.
9.2.3. Kaip minėta, konkretus miškų urėdijų skaičius buvo nustatytas Miškų įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje (2016 m. birželio 30 d. redakcija), kuri pakeista Įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi.
9.2.4. Taigi iš pareiškėjos argumentų matyti, kad ji abejoja inter alia Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies tiek, kiek ja Miškų įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje (2017 m. liepos 11 d. redakcija) yra įtvirtinta formuluotė „miškų urėdija (urėdijos)“, iš kurios, pasak pareiškėjos, nėra aišku, kiek miškų urėdijų turėtų veikti, atitiktimi konstituciniam teisinės valstybės principui.
II
Su ginčijamo Įstatymo priėmimu susijusios faktinės aplinkybės
10. Kaip minėta, pareiškėja Seimo narių grupė šioje konstitucinės justicijos byloje ginčija Įstatymo atitiktį Konstitucijai pagal jo priėmimo tvarką.
11. Iš konstitucinės justicijos bylos medžiagos matyti šios aktualios su Įstatymo priėmimu susijusios faktinės aplinkybės.
11.1. Įstatymo priėmimo metu galiojusioje Miškų įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje (2016 m. birželio 30 d. redakcija) buvo nustatyta, kad „Lietuvos Respublikoje veiklą vykdo 42 miškų urėdijos“, o pagal šio įstatymo 5 straipsnio 4 dalį (2005 m. vasario 15 d. redakcija) miškų urėdijoms priskirtų valstybinių miškų atkūrimą, priežiūrą, apsaugą ir miško išteklių naudojimą organizavo ir koordinavo Generalinė miškų urėdija prie Aplinkos ministerijos.
11.2. 2016 m. balandžio 15 d. Seime buvo užregistruotas Seimo narių grupės (Eugenijaus Gentvilo, Eligijaus Masiulio, Andriaus Mazuronio, Viktorijos Čmilytės-Nielsen ir Gintaro Steponavičiaus) pateiktas Įstatymo projektas Nr. XIIP-4291, kuriuo buvo siūloma pakeisti Miškų įstatymo 7 straipsnio 1 dalį taip, kad vietoj konkretaus miškų urėdijų skaičiaus (42 miškų urėdijos) būtų nustatyta, jog Lietuvos Respublikoje veikia miškų urėdijos.
11.2.1. Kartu su Seimo narių grupės teiktu Įstatymo projektu Nr. XIIP-4291 buvo pateiktas aiškinamasis raštas, kuriame, be kita ko, buvo nurodyta, kad: tuo metu galiojusi Miškų įstatymo 7 straipsnio 1 dalies nuostata, kurioje įtvirtintas Lietuvos Respublikoje veikiančių miškų urėdijų skaičius, apriboja Vyriausybės ir jos įgaliotų institucijų galimybes siekti optimalaus valstybinių miškų valdymo, todėl projekto tikslas – įstatyme nenustatyti miškų urėdijų skaičiaus, taip suteikiant galimybę optimaliai valdyti valstybinius miškus; rengti projektą paskatino Valstybės kontrolės ir EBPO ekspertų pateiktos Lietuvos Respublikos valdomų įmonių veiklos efektyvinimo rekomendacijos, kuriose pabrėžta, kad tikslinga siekti geresnio urėdijų valdymo, geresnių finansinių urėdijų veiklos rezultatų ir reformuoti visą sistemą optimizuojant valdymo išlaidas; EBPO atstovai pažymėjo, kad Latvijoje, Estijoje, Suomijoje valstybinius miškus prižiūri ir administruoja viena valstybės valdoma įmonė; aiškinamajame rašte taip pat aptarti numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo rezultatai – nurodyta, kad neigiamų pasekmių nenumatoma.
11.3. 2017 m. kovo 10 d. Seime buvo užregistruotas Vyriausybės 2017 m. kovo 8 d. nutarimu Nr. 154 „Dėl Lietuvos Respublikos miškų įstatymo Nr. I-671 2, 4, 5, 6, 7, 8, 13, 18 ir 19 straipsnių pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 589 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo Nr. VIII-2032 9 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo Nr. IX-966 2 ir 10 straipsnių pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos priešgaisrinės saugos įstatymo Nr. IX-1225 18 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo Nr. I-301 27 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo Nr. VIII-546 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo Nr. I-446 8 straipsnio pakeitimo įstatymo ir Lietuvos Respublikos žemės paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektus įstatymo Nr. XI-1307 11 straipsnio pakeitimo įstatymo projektų pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui“ pateiktas Lietuvos Respublikos miškų įstatymo Nr. I-671 2, 4, 5, 6, 7, 8, 13, 18 ir 19 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas Nr. XIIIP-420.
Pažymėtina, kad Vyriausybės 2017 m. kovo 8 d. nutarime Nr. 154, atsižvelgiant į tai, kad numatoma įstatymų įsigaliojimo data buvo 2018 m. sausio 1 d., ir siekiant užtikrinti sklandų valstybės įmonių reorganizavimo procedūrų įgyvendinimą, Seimo buvo prašoma nurodytus įstatymų projektus svarstyti skubos tvarka (3 punktas).
11.3.1. Vyriausybės teikto Įstatymo projekto Nr. XIIIP-420 5 straipsnio 1 dalyje siūlyta pakeisti Miškų įstatymo 7 straipsnio 1 dalį taip, kad vietoj Lietuvoje veikiančių 42 miškų urėdijų būtų įsteigta viena valstybės įmonė „Lietuvos valstybiniai miškai“.
Vyriausybės teiktu Įstatymo projektu Nr. XIIIP-420 taip pat siūlyta keisti:
– kai kurias Miškų įstatymo 2 straipsnyje nustatytas pagrindines sąvokas – gamtotvarkos priemonės, kompleksinė miškų ūkio veikla, miško valdytojas, valstybės įmonė „Lietuvos valstybiniai miškai“, valstybiniai miškų pareigūnai (1 straipsnis);
– kai kurias Miškų įstatymo 4 straipsnio, kuriame reglamentuojama nuosavybės teisė į miškus ir valstybinės reikšmės miškus, nuostatas, be kita ko, nustatant, kad valstybės įmonė „Lietuvos valstybiniai miškai“ patikėjimo teise valdo valstybinę miško žemę (2 straipsnis);
– kai kurias Miškų įstatymo 5 straipsnio, kuriame reglamentuojamas miškų valstybinis valdymas ir Miškų įstatymo vykdymo priežiūra, nuostatas, be kita ko, numatant, kokias funkcijas atlieka valstybės įmonė „Lietuvos valstybiniai miškai“ (3 straipsnis);
– kai kurias Miškų įstatymo 6 straipsnio, kuriame reglamentuojamos valstybinių miškų pareigūnų pareigos, teisės ir socialinės garantijos, nuostatas (4 straipsnis);
– Miškų įstatymo 7 straipsnio, kuriame reglamentuojamas ekonominis valstybinio miškų ūkio reguliavimas, 2 dalį, nustatant, kaip finansuojamos bendrosios miškų ūkio reikmės ir gamtotvarkos priemonės miškuose (5 straipsnis);
– Miškų įstatymo 8 straipsnio, kuriame reglamentuojamas asmenų lankymasis miške, nuostatas (6 straipsnis);
– Miškų įstatymo 13 straipsnio, kuriame reglamentuojami valstybinė miškų inventorizacija, miškų apskaita ir miškų kadastras, nuostatas, be kita ko, numatant, koks yra miškų inventorizacijos ir miškų apskaitos tikslas (7 straipsnis);
– Miškų įstatymo 18 straipsnį, kuriame reglamentuojama miško apsauga nuo gaisrų ir stichinių nelaimių, be kita ko, numatant, kad valstybės įmonė „Lietuvos valstybiniai miškai“ kartu su savivaldybėmis ir kitomis kompetentingomis institucijomis rengia bendrą valstybinę miško priešgaisrinės apsaugos sistemą ir organizuoja jos įgyvendinimą (8 straipsnis);
– Miškų įstatymo 19 straipsnio, kuriame reglamentuojama miško apsauga nuo ligų ir kenkėjų, nuostatas (9 straipsnis).
11.3.2. Seimas 2017 m. kovo 16 d. rytiniame posėdyje po pateikimo svarstė Vyriausybės teiktą Įstatymo projektą Nr. XIIIP-420 ir nutarė padaryti pertrauką iki kito posėdžio (Seimo 2017 m. kovo 16 d. rytinio posėdžio protokolas Nr. SPP-33). Po pertraukos tos pačios dienos vakariniame posėdyje Seimas po pateikimo pritarė Vyriausybės teiktam Įstatymo projektui Nr. XIIIP-420, pradėjo jo svarstymo procedūrą, paskyrė Aplinkos apsaugos komitetą pagrindiniu komitetu šiam projektui svarstyti, nepritarė Vyriausybės pasiūlymui svarstyti šį projektą skubos tvarka (Seimo 2017 m. kovo 16 d. vakarinio posėdžio protokolas Nr. SPP-34).
Kaip minėta, tos pačios dienos rytiniame posėdyje Seimas po pateikimo grąžino iniciatoriams tobulinti Seimo narių grupės pateiktą Įstatymo projektą Nr. XIIP-4291 (Seimo 2017 m. kovo 16 d. rytinio posėdžio protokolas Nr. SPP-33).
Šiame kontekste pažymėtina, kad Vyriausybės teiktas Įstatymo projektas Nr. XIIIP-420 ir Seimo narių grupės teiktas Įstatymo projektas Nr. XIIP-4291 Seimo 2017 m. kovo 16 d. posėdyje nebuvo pateikti kaip alternatyvūs, jie buvo svarstomi kaip atskiri Seimo darbotvarkės klausimai: Įstatymo projektas Nr. XIIIP-420 buvo darbotvarkės klausimas Nr. 1-7a, o Įstatymo projektas Nr. XIIP-4291 – darbotvarkės klausimas Nr. 1.9.
11.3.3. Pažymėtina, kad kartu su Vyriausybės teiktu Įstatymo projektu Nr. XIIIP-420 buvo pateiktas aiškinamasis raštas, kuriame, be kita ko, aptarti numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo rezultatai – nurodyta, kad neigiamų pasekmių nenumatoma, taip pat kad priėmus šiuo projektu siūlomus pakeitimus bus sudarytos sąlygos sukurti ilgalaikės perspektyvos požiūriu konkurencingą ir efektyviai veikiantį ūkio subjektą, kuris užtikrins valstybinio miškų ūkio sektoriaus ekonominį stabilumą, maksimalią finansinę grąžą valstybei už valstybinio turto (valstybinių miškų) naudojimą; medienos pramonei bus sudarytos sąlygos apsirūpinti žaliavine mediena, o tai turės teigiamą įtaką medienos pramonės plėtrai; dėl sklandaus žaliavinės medienos tiekimo pagerės sąlygos šalies medienos pramonės veiklai (įskaitant regiono lygmens smulkesnes įmones); siūlomas teisinis reguliavimas skatins investicijas į medienos pramonę, žaliavinės medienos apdirbimą ar perdirbimą Lietuvoje, taip sukuriant didžiausią pridėtinę vertę, sudarys palankias sąlygas medienos pramonės plėtrai, taip pat turės teigiamą įtaką gyventojų užimtumo didinimui, bus išlaikomos esamos ir sukuriamos naujos darbo vietos.
Aiškinamajame rašte taip pat pažymėta, kad poreikį tobulinti valstybinių miškų valdymo sistemą pabrėžė EBPO (narystės kurioje Lietuva siekė), kuri, atlikusi Lietuvos valstybės valdomų įmonių valdymo apžvalgą, pateikė konkrečias rekomendacijas dėl valstybės valdomų įmonių valdymo tobulinimo; Lietuvai nurodyta imtis priemonių užtikrinti, kad mažų valstybės valdomų įmonių grupės, kurių funkcijos tapačios, veiksmingai paskirstytų išteklius ir joms būtų taikomi aukštesni valdymo ir skaidrumo standartai; vienas iš sektorių, kuriame yra daug valstybės valdomų įmonių, vykdančių tas pačias funkcijas, – 42 miškų urėdijos; dėl šio sektoriaus pertvarkos pateikta rekomendacija – „<...> sektorius organizuoti taip, kad būtų pasiekta veiksmingo išteklių paskirstymo ir įgyvendinti aukšti valdymo ir skaidrumo standartai. Tai galėtų būti pasiekta per įmonių jungimą kiekviename iš šių sektorių.“ Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip nurodyta aiškinamajame rašte, Aplinkos ministerija buvo įpareigota iki 2017 m. pirmojo ketvirčio pabaigos parengti Miškų įstatymo pakeitimo įstatymo projektą, kuriame būtų numatyta konsoliduoti miškų urėdijas, ir pateikti jį Vyriausybei; Seimui priėmus pateiktą įstatymo projektą, miškų urėdijų veikla ir valdymas turėjo būti optimizuoti iki 2018 m. pirmojo ketvirčio.
11.3.4. Specialiųjų tyrimų tarnyba 2017 m. kovo 29 d. Aplinkos apsaugos komiteto prašymu pateikė Antikorupcinio vertinimo išvadą Nr. 4-01-2522 dėl Įstatymo projekto Nr. XIIIP-420. Antikorupcinio vertinimo išvadoje nurodyta, kad Specialiųjų tyrimų tarnyba „pritaria Projekte pateiktam teisiniam reglamentavimui, kuriuo, jei būtų priimtas Projektas, Lietuvos Respublikoje būtų keičiamas valstybinių miškų valdymo modelis“.
11.3.5. Seimo valdyba 2017 m. birželio 13 d. sprendimu Nr. SV-S-300 „Dėl Lietuvos Respublikos miškų įstatymo Nr. I-671 2, 4, 5, 6, 7, 8, 13, 18 ir 19 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIIP-420 ir Seimo narių pasiūlymų dėl šio įstatymo projekto nepriklausomo ekspertinio įvertinimo“ pritarė Aplinkos apsaugos komiteto siūlymams dėl reikalavimų nepriklausomam ekspertui, kuris vertintų Vyriausybės teiktą Įstatymo projektą Nr. XIIIP-420 ir Seimo narių pasiūlymus dėl šio įstatymo projekto (1 punktas).
Vyriausybės teiktas Įstatymo projektas Nr. XIIIP-420 ir Seimo narių pasiūlymai dėl jo buvo įvertinti UAB „Civitta“ ir Lietuvos miškininkų sąjungos pateiktose nepriklausomo ekspertinio įvertinimo išvadose (Seimo posėdžių sekretoriate išvados registruotos atitinkamai 2017 m. birželio 29 d. ir 2017 m. birželio 30 d.).
11.4. Dar negavus minėtų nepriklausomo ekspertinio įvertinimo išvadų dėl Vyriausybės teikto Įstatymo projekto Nr. XIIIP-420, 2017 m. birželio 27 d. Seime buvo užregistruotas Seimo narių grupės (E. Gentvilo, Kęstučio Glavecko, Gabrieliaus Landsbergio) parengtas Įstatymo projektas Nr. XIIP-4291(2), kuriame siūlyta pakeisti Miškų įstatymo 7 straipsnio 1 dalį – atsisakyti joje nustatyto konkretaus miškų urėdijų skaičiaus (42 miškų urėdijos) ir įtvirtinti, kad Lietuvos Respublikoje veikia miškų urėdija (urėdijos).
Kartu su Seimo narių grupės teiktu Įstatymo projektu Nr. XIIP-4291(2) buvo pateiktas aiškinamasis raštas, kuriame, kaip ir su Įstatymo projektu Nr. XIIP-4291 pateiktame aiškinamajame rašte, pažymėta, kad rengti projektą paskatino Valstybės kontrolės ir EBPO ekspertų pateiktos Lietuvos Respublikos valdomų įmonių veiklos efektyvinimo rekomendacijos, kuriose pabrėžta, kad tikslinga siekti geresnio urėdijų valdymo; aiškinamajame rašte taip pat aptarti numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo rezultatai – nurodyta, kad neigiamų pasekmių nenumatoma.
11.5. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Seimas 2017 m. birželio 30 d. priėmė nutarimą Nr. XIII-587 „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo II (pavasario) sesijos pratęsimo“, kuriuo pratęsė Seimo sesiją iki 2017 m. liepos 7 d., o 2017 m. liepos 4 d. jį pakeitė – pratęsė Seimo II (pavasario) sesiją iki 2017 m. liepos 13 d.
11.6. Seimas 2017 m. liepos 4 d. posėdyje po pateikimo pritarė Seimo narių grupės teiktam Įstatymo projektui Nr. XIIP-4291(2), pradėjo jo svarstymo procedūrą ir paskyrė Aplinkos apsaugos komitetą pagrindiniu komitetu šiam projektui svarstyti (Seimo 2017 m. liepos 4 d. vakarinio posėdžio protokolas Nr. SPP-89).
11.7. Aplinkos apsaugos komitetas, kaip Seimo paskirtas pagrindinis komitetas, 2017 m. liepos 7 d. posėdyje svarstė abu įstatymo projektus – Vyriausybės teiktą Įstatymo projektą Nr. XIIIP-420 ir Seimo narių grupės teiktą Įstatymo projektą Nr. XIIP-4291(2).
11.7.1. Aplinkos apsaugos komitetas 2017 m. liepos 7 d. posėdyje nusprendė atmesti Vyriausybės teiktą Įstatymo projektą Nr. XIIIP-420; pažymėtina, kad prieš jį atmesdamas Aplinkos apsaugos komitetas nesvarstė nei dėl šio projekto pateiktų nepriklausomo ekspertinio įvertinimo išvadų, nei jokių kitų dėl šio projekto pateiktų konsultantų, specialistų išvadų, pasiūlymų, pataisų, pastabų, taip pat subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, Seimo paskirtų papildomų komitetų bei valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų pasiūlymų ir nenurodė jokių argumentų dėl šio projekto atmetimo (Pagrindinio komiteto 2017 m. liepos 7 d. išvada Nr. 107-P-27 „Dėl Lietuvos Respublikos miškų įstatymo Nr. I-671 2, 4, 5, 6, 7, 8, 13, 18 ir 19 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto NR. XIIIP-420“).
Pažymėtina, kad Aplinkos apsaugos komitetas 2017 m. liepos 7 d. posėdyje nepriėmė sprendimo sujungti Vyriausybės teiktą Įstatymo projektą Nr. XIIIP-420 ir Seimo narių grupės teiktą Įstatymo projektą Nr. XIIP-4291(2).
11.7.2. Tame pačiame posėdyje Seimo Aplinkos apsaugos komitetas nusprendė pritarti Seimo narių grupės teiktam Įstatymo projektui Nr. XIIP-4291(2), savo išvadoms dėl šio projekto ir teikti Lietuvos Respublikos miškų įstatymo Nr. I-671 7 straipsnio pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIIP-4291(3) (toliau – Įstatymo projektas Nr. XIIP-4291(3)) Seimui svarstyti; šiame posėdyje kartu su Seimo narių grupės teiktu Įstatymo projektu Nr. XIIP-4291(2), be kita ko, buvo apsvarstyti Seimo narių Simono Gentvilo ir Pauliaus Saudargo dėl šio projekto 2017 m. liepos 7 d. pateiktas pasiūlymas, kuriam Aplinkos apsaugos komitetas pritarė, taip pat Seimo narių K. Mažeikos ir Virginijos Vingrienės 2017 m. liepos 7 d. pateikti pasiūlymai, kuriems nebuvo pritarta (Pagrindinio komiteto 2017 m. liepos 7 d. išvada Nr. 107-P-27 „Dėl Lietuvos Respublikos miškų įstatymo
Nr. I-671 7 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIP-4291(2)“).
11.7.2.1. Pažymėtina, kad Seimo narių S. Gentvilo ir P. Saudargo dėl Įstatymo projekto Nr. XIIP-4291(2) pateiktame pasiūlyme, kuriam Aplinkos apsaugos komitetas pritarė, siūlyta pakeisti Miškų įstatymo 7 straipsnio 1 dalį – joje įtvirtinti, kad Lietuvos Respublikoje veikia miškų urėdijos, taip pat papildyti šią dalį nuostatomis, reglamentuojančiomis miškų urėdijos dydį: iki 2019 m. gruodžio 31 d. miškų urėdijos dydį turėtų sudaryti ne mažiau kaip 30 000 hektarų ir ne daugiau kaip 70 000 hektarų miškų ploto, o nuo 2020 m. sausio 1 d. miškų urėdijos miškų plotas būtų nustatomas Vyriausybės nustatyta tvarka.
11.7.2.2. Pažymėtina ir tai, kad Seimo narių K. Mažeikos ir V. Vingrienės dėl Įstatymo projekto Nr. XIIP-4291(2) pateiktuose pasiūlymuose, kuriems Aplinkos apsaugos komitetas nepritarė, buvo siūloma keisti tuos pačius Miškų įstatymo straipsnius, kaip ir Vyriausybės teiktame Įstatymo projekte Nr. XIIIP-420, kurį šis komitetas nusprendė atmesti (išskyrus Miškų įstatymo 6 straipsnį, kurio Seimo nariai nesiūlė keisti), kaip antai siūlyta keisti:
– kai kurias 2 straipsnyje nustatytas pagrindines šio įstatymo sąvokas;
– 4 straipsnį, kuriame reglamentuojama nuosavybės teisė į miškus ir valstybinės reikšmės miškus;
– 5 straipsnį, kuriame reglamentuojamas miškų valstybinis valdymas ir Miškų įstatymo vykdymo priežiūra;
– 7 straipsnio, kuriame reglamentuojamas ekonominis valstybinio miškų ūkio reguliavimas, 2 dalį – nustatyti, kaip finansuojamos bendrosios miškų ūkio reikmės ir gamtotvarkos priemonės miškuose;
– 8 straipsnį, kuriame reglamentuojamas asmenų lankymasis miške;
– 13 straipsnį, kuriame reglamentuojami valstybinė miškų inventorizacija, miškų apskaita ir miškų kadastras;
– 19 straipsnį, kuriame reglamentuojama miško apsauga nuo ligų ir kenkėjų.
Be to, Seimo narių pateiktuose pasiūlymuose, kitaip nei Vyriausybės teiktame Įstatymo projekte Nr. XIIIP-420, siūlyta Miškų įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje reglamentuoti valstybės turto – iš valstybinių miškų pagamintos žaliavinės medienos ir miško kirtimo liekanų pardavimo būdus ir kitas esmines šio valstybės turto pardavimo sąlygas.
Tarp minėtų Seimo narių pasiūlymų ir Vyriausybės teikto Įstatymo projekto Nr. XIIIP-420 buvo ir kitų skirtumų, kaip antai Seimo nariai siūlė Miškų įstatymo 2 straipsnyje apibrėžti miško kirtimo liekanų sąvoką, šio įstatymo 18 straipsnį, kuriame reglamentuojama miško apsauga nuo gaisrų ir stichinių nelaimių, pakeisti taip, kad aplinkos ministras nustatytų specialiąsias apsaugos ir stichinių nelaimių padarinių šalinimo miškuose priemones, kai šalies mastu išdžiūvusių, išverstų, išlaužytų, išdegusių arba kitaip pažeistų medynų tūris sudaro daugiau kaip 25 tūkst. kubinių metrų, o ne 500 tūkst. kubinių metrų, kaip buvo siūloma Vyriausybės teiktu Įstatymo projektu Nr. XIIIP-420.
11.7.3. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nei Aplinkos apsaugos komiteto 2017 m. liepos 7 d. išvadoje Nr. 107-P-27 „Dėl Lietuvos Respublikos miškų įstatymo Nr. I-671 2, 4, 5, 6, 7, 8, 13, 18 ir 19 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIIP-420“, nei jo tą pačią dieną priimtoje išvadoje Nr. 107-P-27 „Dėl Lietuvos Respublikos miškų įstatymo Nr. I-671 7 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIP-4291(2)“ šie projektai nebuvo įvardyti kaip alternatyvūs; abiem buvo siūloma keisti Miškų įstatymo 7 straipsnio 1 dalį – Vyriausybės teiktu Įstatymo projektu Nr. XIIIP-420 siūlyta pakeisti Miškų įstatymo 7 straipsnio 1 dalį taip, kad vietoj Lietuvoje veikiančių 42 miškų urėdijų būtų įsteigta valstybės įmonė „Lietuvos valstybiniai miškai“, o Seimo narių grupės pateiktu Įstatymo projektu Nr. XIIP-4291(2) šią dalį siūlyta pakeisti atsisakant joje nustatyto konkretaus miškų urėdijų skaičiaus (42 miškų urėdijos) ir įtvirtinant, kad Lietuvos Respublikoje veikia miškų urėdija (urėdijos). Pažymėtina, kad Vyriausybės teiktu Įstatymo projektu Nr. XIIIP-420 buvo siūloma keisti ir kitus Miškų įstatymo straipsnius – 2, 4, 5, 6, 8, 13, 18 ir 19 straipsnius. Taigi Vyriausybės teikto Įstatymo projekto Nr. XIIIP-420 ir Seimo narių grupės teikto Įstatymo projekto Nr. XIIP-4291(2) turinys skyrėsi iš esmės.
11.8. 2017 m. liepos 7 d. Seime buvo įregistruotas po svarstymo Aplinkos apsaugos komitete pakeistas Įstatymo projektas Nr. XIIP-4291(3), kuriuo siūlyta pakeisti Miškų įstatymo 7 straipsnio 1 dalį – joje įtvirtinti, kad Lietuvos Respublikoje veikia miškų urėdijos, taip pat nustatyti, kad iki 2019 m. gruodžio 31 d. miškų urėdijos dydį turi sudaryti ne mažiau kaip 30 000 hektarų ir ne daugiau kaip 70 000 hektarų miškų ploto, o nuo 2020 m. sausio 1 d. miškų urėdijos miškų plotas nustatomas Vyriausybės nustatyta tvarka.
11.9. 2017 m. liepos 10 d. Seimo nariai Ramūnas Karbauskis, K. Mažeika ir Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė pateikė pasiūlymą dėl Įstatymo projekto Nr. XIIP-4291(3), kuriame siūlė pakeisti Miškų įstatymo 7 straipsnio 1 dalį – joje įtvirtinti, kad Lietuvos Respublikoje veikia miškų urėdija (urėdijos), reglamentuoti valstybės turto – iš valstybinių miškų pagamintos žaliavinės medienos ir miško kirtimo liekanų pardavimo būdus ir kitas esmines šio valstybės turto pardavimo sąlygas, taip pat atsisakyti Seimo narių S. Gentvilo ir P. Saudargo siūlyto urėdijų dydžio nustatymo.
11.10. 2017 m. liepos 11 d. rytiniame posėdyje Seimas pritarė Aplinkos apsaugos komiteto pateiktam Įstatymo projektui Nr. XIIP-4291(3) su posėdyje priimtomis pataisomis; šios pataisos buvo priimtos pagal dėl Įstatymo projekto Nr. XIIP-4291(3) Seimo narių K. Mažeikos ir V. Vingrienės pateiktus pasiūlymus, kurie iš dalies sutapo su Vyriausybės teikto Įstatymo projekto Nr. XIIIP-420 nuostatomis ir kuriems, kaip minėta, Aplinkos apsaugos komitetas 2017 m. liepos 7 d. posėdyje buvo nusprendęs nepritarti. Pagal šiuos pasiūlymus numatyta keisti ne tik Miškų įstatymo 7 straipsnio 1 dalį (kaip minėta, Seimo nariai siūlė šioje dalyje reglamentuoti valstybės turto – iš valstybinių miškų pagamintos žaliavinės medienos ir miško kirtimo liekanų pardavimo būdus ir kitas esmines šio valstybės turto pardavimo sąlygas), bet ir šio straipsnio 2 dalį, taip pat 2, 4, 5, 8, 13, 18 ir 19 straipsnius (Seimo 2017 m. liepos 11 d. rytinio posėdžio protokolas Nr. SPP-90).
11.10.1. Tame pačiame Seimo 2017 m. liepos 11 d. rytiniame posėdyje Seimo Pirmininkas svarstymo pradžioje surengtose diskusijose dėl Įstatymo projekto Nr. XIIP-4291(3) pažymėjo, kad atlikti miškų valdymo reformą buvo vilkinama dešimt metų ir kad ja siekiama, kad valstybės turtas būtų naudojamas veiksmingai. Vėliau, pasibaigus diskusijoms ir Seimui po balsavimo pritarus Įstatymo projektui Nr. XIIP-4291(3) ir minėtiems Seimo narių K. Mažeikos ir V. Vingrienės pateiktiems pasiūlymams dėl šio projekto, Seimo Pirmininkas pasiūlė svarstyti šį Įstatymo projektą ypatingos skubos tvarka, bet nepateikė šio pasiūlymo motyvų; Seimas pasiūlymui po balsavimo pritarė; laikantis Seimo statuto reikalavimų buvo padaryta pertrauka (Seimo 2017 m. liepos 11 d. rytinio posėdžio stenograma).
11.10.2. Per šio įstatymo projekto svarstymo pertrauką buvo gauti ir Seimo posėdžių sekretoriate užregistruoti Seimo narių Rimanto Jono Dagio ir Juozo Oleko pasiūlymai dėl jo.
11.10.2.1. Seimo narys R. J. Dagys siūlė patikslinti kai kurias Miškų įstatymo 2 straipsnyje nustatytas pagrindines šio įstatymo sąvokas ir 5 straipsnyje įtvirtintas miško urėdijos (urėdijų) funkcijas, taip pat panašiai, kaip buvo siūloma Vyriausybės teiktu Įstatymo projektu Nr. XIIIP-420, pakeisti Miškų įstatymo 6 straipsnį – reglamentuoti valstybinių miškų miško apsaugos darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, gyvybės ir sveikatos draudimą.
11.10.2.2. Iš Seimo nario J. Oleko pasiūlymo keisti Miškų įstatymo 7 straipsnio 1 dalį turinio (pasiūlyme vartojama formuluotė „valstybės įmonė „Lietuvos valstybiniai miškai““) matyti, kad buvo siūloma keisti ne Įstatymo projektą Nr. XIIP-4291(3), o Vyriausybės teiktą Įstatymo projektą Nr. XIIIP-420.
11.11. Pritaręs Įstatymo projektui Nr. XIIP-4291(3) ir nusprendęs jį svarstyti ypatingos skubos tvarka, tame pačiame 2017 m. liepos 11 d. rytiniame posėdyje Seimas svarstė ir Vyriausybės teiktą Įstatymo projektą Nr. XIIIP-420, kurį Aplinkos apsaugos komitetas, Seimo paskirtas pagrindiniu komitetu šiam projektui svarstyti, siūlė atmesti. Seimas nepritarė komiteto siūlymui ir Vyriausybės teiktam Įstatymo projektui Nr. XIIIP-420 svarstyti paskyrė kitą pagrindinį komitetą – Ekonomikos komitetą, taip pat paskyrė šį projektą svarstyti Seimo posėdyje III (rudens) sesijoje (Seimo 2017 m. liepos 11 d. rytinio posėdžio stenograma). Pažymėtina, kad Ekonomikos komitetas nėra apsvarstęs Vyriausybės teikto Įstatymo projekto Nr. XIIIP-420 ir nėra užregistravęs išvados Seimo posėdžių sekretoriate (Seimo kanceliarijos 2018 m. lapkričio 19 d. raštas Nr. S-2018-8696 „Dėl medžiagos pateikimo Konstitucinio Teismo byloje Nr. 4/2018“).
11.12. Atsižvelgus į pataisas, kurioms buvo pritarta Seimo 2017 m. liepos 11 d. rytiniame posėdyje, tą pačią dieną Seime buvo užregistruotas Lietuvos Respublikos miškų įstatymo Nr. I-671 2, 4, 5, 7, 8, 13, 18 ir 19 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas Nr. XIIP-4291(4); jame pastebėjus redakcinių netikslumų ir juos pakoregavus, projektas buvo užregistruotas iš naujo ir jam suteiktas numeris XIIP-4291(5) (Seimo 2017 m. liepos 11 d. vakarinio posėdžio stenograma).
11.12.1. Seimo 2017 m. liepos 11 d. rytiniame posėdyje per svarstymą po balsavimo Seimui pritarus Seimo narių K. Mažeikos ir V. Vingrienės pasiūlymams, pateiktiems dėl Įstatymo projekto Nr. XIIP-4291(3), kuriuo buvo siūlyta pakeisti tik Miškų įstatymo 7 straipsnio 1 dalį – nebenustatyti konkretaus miškų urėdijų skaičiaus ir reguliuoti jų dydį, Įstatymo projektas Nr. XIIP-4291(5), palyginti su Įstatymo projektu Nr. XIIP-4291(3), buvo papildytas nuostatomis, kuriomis siūlyta keisti:
– kai kurias Miškų įstatymo 2 straipsnyje nustatytas pagrindines sąvokas (gamtotvarkos priemonės miškuose, kompleksinė miškų ūkio veikla, miško kirtimo liekanos, valstybinis miškų pareigūnas) (Įstatymo projekto Nr. XIIP-4291(5) 1 straipsnis);
– Miškų įstatymo 4 straipsnį, kuriame reglamentuojama nuosavybės teisė į miškus ir valstybinės reikšmės miškus, be kita ko, nustatyti, kad miškų urėdija (urėdijos) patikėjimo teise valdo valstybinę miško žemę (Įstatymo projekto Nr. XIIP-4291(5) 2 straipsnis);
– Miškų įstatymo 5 straipsnį, kuriame reglamentuojamas miškų valstybinis valdymas ir Miškų įstatymo vykdymo priežiūra, be kita ko, numatyti, kokias funkcijas atlieka miškų urėdija (urėdijos) (Įstatymo projekto Nr. XIIP-4291(5) 3 straipsnis);
– Miškų įstatymo 7 straipsnio, kuriame reglamentuojamas ekonominis valstybinio miškų ūkio reguliavimas, 1 dalį, t. y. joje reglamentuoti valstybės turto – iš valstybinių miškų pagamintos žaliavinės medienos ir miško kirtimo liekanų pardavimo būdus ir kitas esmines šio valstybės turto pardavimo sąlygas, šio straipsnio 2 dalį, t. y. joje nustatyti, kaip finansuojamos bendrosios miškų ūkio reikmės ir gamtotvarkos priemonės miškuose (Įstatymo projekto Nr. XIIP-4291(5) 4 straipsnis);
– Miškų įstatymo 8 straipsnį, kuriame reglamentuojamas asmenų lankymasis miške (Įstatymo projekto Nr. XIIP-4291(5) 5 straipsnis);
– Miškų įstatymo 13 straipsnį, kuriame reglamentuojama valstybinė miškų inventorizacija, miškų apskaita ir miškų kadastras, be kita ko, numatyti, koks yra miškų inventorizacijos ir miškų apskaitos tikslas (Įstatymo projekto Nr. XIIP-4291(5) 6 straipsnis);
– Miškų įstatymo 18 straipsnį, kuriame reglamentuojama miško apsauga nuo gaisrų ir stichinių nelaimių, be kita ko, numatyti, kad miškų urėdija (urėdijos) kartu su savivaldybėmis ir kitomis kompetentingomis institucijomis rengia bendrą valstybinę miško priešgaisrinės apsaugos sistemą ir organizuoja jos įgyvendinimą (Įstatymo projekto Nr. XIIP-4291(5) 7 straipsnis);
– Miškų įstatymo 19 straipsnį, kuriame reglamentuojama miško apsauga nuo ligų ir kenkėjų (Įstatymo projekto Nr. XIIP-4291(5) 8 straipsnis).
11.12.2. Dėl šio projekto buvo gauta papildoma Aplinkos apsaugos komiteto išvada, kurioje be kita ko, pritarta Seimo narių R. Karbauskio, K. Mažeikos ir R. Morkūnaitės-Mikulėnienės 2017 m. liepos 10 d. pateiktam pasiūlymui pakeisti Miškų įstatymo 7 straipsnio 1 dalį – joje įtvirtinti, kad Lietuvos Respublikoje veikia miškų urėdija (urėdijos), reglamentuoti valstybės turto – iš valstybinių miškų pagamintos žaliavinės medienos ir miško kirtimo liekanų pardavimo būdus ir kitas esmines šio valstybės turto pardavimo sąlygas, taip pat atsisakyti Seimo narių S. Gentvilo ir P. Saudargo siūlyto urėdijų dydžio nustatymo; šioje išvadoje, be kita ko, nepritarta per pertrauką prieš Įstatymo projekto XIIP-4291(5) priėmimą gautam Seimo nario J. Oleko pateiktam pasiūlymui, o Seimo nario R. J. Dagio pasiūlymas nebuvo svarstytas (Pagrindinio komiteto 2017 m. liepos 11 d. papildoma išvada (1) Nr. 107-P-28 „Dėl Lietuvos Respublikos miškų įstatymo Nr. I-671 7 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIP-4291(4)“).
11.12.3. 2017 m. liepos 11 d. taip pat buvo gauta Teisės departamento išvada „Dėl Lietuvos Respublikos miškų įstatymo Nr. I-671 2, 4, 5, 7, 8, 13, 18 ir 19 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto“ Nr. XIIP-4291(4). Nors šios išvados pavadinimas rodytų, kad Teisės departamentas vertino Įstatymo projektu Nr. XIIP-4291(4) siūlytus Miškų įstatymo 2, 4, 5, 7, 8, 13, 18 ir 19 straipsnių pakeitimus, iš išvados turinio matyti, kad joje įvertintos tik tos šio Įstatymo projekto nuostatos, kuriomis siūlyta keisti Miškų įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą (atkreiptinas dėmesys, kad Teisės departamentas savo išvadoje nurodė, jog Miškų įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas keičiamas Įstatymo projekto 1 straipsniu, nors šis pakeitimas buvo numatytas šio projekto 4 straipsnyje). Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip Konstitucinio Teismo posėdyje nurodė liudytojas Teisės departamento direktorius A. Kabišaitis, tai, kad Teisės departamento išvadoje yra neteisinga nuoroda į projekto straipsnį, kuriuo keičiamas Miškų įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas, yra techninė klaida, o dėl kitų projekto nuostatų Teisės departamentas pastabų nepateikė. Teisės departamentas nevertino per projekto svarstymo ypatingos skubos tvarka padarytą pertrauką gautų Seimo narių R. J. Dagio ir J. Oleko pasiūlymų.
11.13. 2017 m. liepos 11 d. vakariniame posėdyje Seimas ypatingos skubos tvarka priėmė ginčijamą Įstatymą kartu su minėtais 2017 m. liepos 10 d. pateiktais Seimo narių R. Karbauskio, K. Mažeikos ir R. Morkūnaitės-Mikulėnienės pasiūlymais pakeisti Miškų įstatymo 7 straipsnio 1 dalį – joje įtvirtinti, kad Lietuvos Respublikoje veikia miškų urėdija (urėdijos), reglamentuoti valstybės turto – iš valstybinių miškų pagamintos žaliavinės medienos ir miško kirtimo liekanų pardavimo būdus ir kitas esmines šio valstybės turto pardavimo sąlygas, taip pat atsisakyti Seimo narių S. Gentvilo ir P. Saudargo siūlyto urėdijų dydžio nustatymo. Seimas taip pat pritarė kai kuriems Seimo nario R. J. Dagio per pertrauką po rytinio posėdžio pateiktiems pasiūlymams, inter alia panašiai, kaip buvo siūloma Vyriausybės teiktu Įstatymo projektu Nr. XIIIP-420, pakeisti Miškų įstatymo 6 straipsnį – reglamentuoti valstybinių miškų miško apsaugos darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, gyvybės ir sveikatos draudimą (Seimo 2017 m. liepos 11 d. vakarinio posėdžio protokolas Nr. SPP-91).
12. Iš nurodytų šiai konstitucinės justicijos bylai aktualių su Įstatymo priėmimu susijusių faktinių aplinkybių matyti, kad Seimas, 2017 m. liepos 11 d. rytiniame posėdyje svarstydamas Seimo narių grupės teiktą Įstatymo projektą Nr. XIIP-4291(2) (kuris svarstyti Seimo posėdyje buvo pateiktas kaip projektas Nr. XIIP-4291(3)), iš esmės pakeitė šį projektą – papildė jį naujomis nuostatomis, kurių dauguma sutapo su Vyriausybės teikto Įstatymo projekto Nr. XIIIP-420 nuostatomis (t. y. tie patys Miškų įstatymo straipsniai pakeisti pagal turinį tapačiomis arba panašiomis nuostatomis). Pažymėtina, kad toks iš esmės pakeistas Seimo narių grupės teiktas Įstatymo projektas Nr. XIIP-4291(2) (priėmimui užregistruotas kaip Įstatymo projektas Nr. XIIP-4291(5)) buvo priimtas ypatingos skubos tvarka tą pačią dieną (2017 m. liepos 11 d.) Seimo Pirmininko siūlymu, nepateikus tokio siūlymo motyvų.
Pažymėtina ir tai, kad Vyriausybės teiktas Įstatymo projektas Nr. XIIIP-420 ir Seimo narių grupės teiktas Įstatymo projektas Nr. XIIP-4291(2) nei Aplinkos apsaugos komitete, kuris buvo paskirtas pagrindiniu komitetu abiem projektams svarstyti, nei Seimo posėdyje nebuvo svarstomi kaip alternatyvūs; Aplinkos apsaugos komitetas nepriėmė sprendimo sujungti šiuos projektus. Aplinkos apsaugos komitetas nepateikdamas argumentų atmetė Vyriausybės teiktą Įstatymo projektą Nr. XIIIP-420, jis nevertino dėl šio projekto pateiktų nepriklausomo ekspertinio įvertinimo išvadų, kitų konsultantų, specialistų, taip pat subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, Seimo paskirtų papildomų komitetų, valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų išvadų, pastabų ir pasiūlymų; šios išvados, pastabos ir pasiūlymai nebuvo svarstomi ir Seimo 2017 m. liepos 11 d. rytiniame posėdyje, kuriame nuspręsta Vyriausybės teiktam Įstatymo projektui Nr. XIIIP-420 svarstyti paskirti kitą pagrindinį komitetą.
Paminėtina, kad iš 2017 m. liepos 11 d. Teisės departamento išvados dėl Įstatymo projekto Nr. XIIP-4291(4) matyti, kad Teisės departamentas vertino tik šio Įstatymo projekto nuostatas, kuriomis siūlyta keisti Miškų įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą (t. y. tos pačios Miškų įstatymo nuostatos, kurią siūlyta keisti Įstatymo projektu Nr. XIIP-4291(2), pakeitimą); Teisės departamentas nevertino per projekto svarstymo ypatingos skubos tvarka padarytą pertrauką Seimo narių pateiktų pasiūlymų.
III
Su ginčijamo Įstatymo priėmimu susijęs teisinis reguliavimas
13. Pareiškėja Seimo narių grupė šioje konstitucinės justicijos byloje ginčija Įstatymo atitiktį Konstitucijos 69 straipsnio 1 daliai, kurioje nustatyta, kad įstatymai Seime priimami laikantis įstatymo nustatytos procedūros, konstituciniam teisinės valstybės principui pagal priėmimo tvarką.
Pareiškėjos teigimu, priimant Įstatymą nebuvo laikomasi Seimo statuto, Teisėkūros pagrindų, Korupcijos prevencijos įstatymų reikalavimų, susijusių su įstatymų projektų pateikimu, jų vertinimu, svarstymu ir priėmimu.
14. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad įstatymų leidybos procedūra reglamentuojama Seimo statuto V dalyje „Įstatymų leidybos procedūra“.
14.1. Seimo statuto devynioliktojo skirsnio „Įstatymų ir kitų Seimo aktų projektų registravimas“ 135 straipsnyje „Teikiamo registruoti projekto reikalavimai“ (2013 m. gruodžio 19 d. redakcija) inter alia nustatyta:
„1. Įstatymų ir kitų Seimo priimamų teisės aktų projektus ir pasiūlymus dėl jų leidybos Seimui pateikia institucijos ir asmenys, kurie pagal Konstituciją turi įstatymų leidybos iniciatyvos teisę.
2. Seimui teikiamą įstatymo ar kito Seimo priimamo teisės akto projektą ar pasiūlymą turi pasirašyti jo iniciatoriai <...>
3. Kartu su Seimui teikiamu įstatymo projektu, išskyrus Konstitucijos suteiktą teisę įgyvendinančių Lietuvos Respublikos piliečių teikiamą įstatymo projektą, pateikiamas aiškinamasis raštas, kuriame turi būti nurodyta: <...> 5) numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo rezultatai (jeigu rengiant įstatymo projektą toks vertinimas turi būti atliktas ir jo rezultatai nepateikiami atskiru dokumentu), galimos neigiamos priimto įstatymo pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta <...>“
Taigi Seimo statuto 135 straipsnyje (2013 m. gruodžio 19 d. redakcija) nustatyti reikalavimai įstatymų projektams, kurie teikiami įgyvendinant įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, inter alia reikalavimas pateikti kartu su Seimui teikiamu įstatymo projektu aiškinamąjį raštą, kuriame inter alia turi būti nurodyti numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo rezultatai, galimos neigiamos priimto įstatymo pasekmės.
14.1.1. Šiame kontekste pažymėtina, kad su Seimo statuto 135 straipsnio (2013 m. gruodžio 19 d. redakcija) 3 dalimi yra susijęs Teisėkūros pagrindų įstatymo 15 straipsnis „Numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimas“, kurio 1 dalyje nustatyta, kad „rengiant teisės akto, kuriuo numatoma reglamentuoti iki tol nereglamentuotus santykius, taip pat kuriuo iš esmės keičiamas teisinis reguliavimas, projektą, privalo būti atliekamas numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimas. Šio vertinimo išsamumas turi būti proporcingas galimoms numatomo teisinio reguliavimo pasekmėms. Sprendimą dėl numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo priima teisės akto projekto rengėjas“, o šio straipsnio 3 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad „įstatymo ar kito Seimo teisės akto projekte numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo rezultatai pateikiami aiškinamajame rašte arba atskiru dokumentu“.
14.1.2. Šioje konstitucinės justicijos byloje svarbiu aspektu aiškinant Seimo statuto 135 straipsnio (2013 m. gruodžio 19 d. redakcija) 3 dalies 5 punkto nuostatas kartu su Teisėkūros pagrindų įstatymo 15 straipsnio 1, 3 dalių nuostatomis pažymėtina, kad, rengiant įstatymo, kuriuo numatoma reglamentuoti iki tol nereglamentuotus santykius, taip pat kuriuo iš esmės keičiamas teisinis reguliavimas, projektą, privalo būti atliekamas numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimas; jo rezultatai turi būti pateikiami aiškinamajame rašte arba atskiru dokumentu.
Pažymėtina, kad nei Seimo statuto 135 straipsnyje (2013 m. gruodžio 19 d. redakcija), nei kituose jo straipsniuose nėra reikalavimo registruojant įstatymo projekto svarstymo metu pakeistą anksčiau pateiktą įstatymo projektą iš naujo pateikti aiškinamąjį raštą.
14.2. Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualioje Seimo statuto dvidešimtojo skirsnio „Įstatymų ir kitų Seimo aktų projektų pateikimas Seimo posėdyje“ 145 straipsnio „Privalomos išvados dėl įstatymo projekto“ 2 dalyje (2004 m. lapkričio 9 d. redakcija) nustatyta, kad „jeigu įstatymo projektu siūloma iš esmės keisti teisinį reglamentavimą (nustatyti, pakeisti arba panaikinti teisės subjektų teises arba pareigas, formuluoti tam tikrų sričių reformos kryptis arba raidos strategiją) ir pagrindinis komitetas arba ne mažiau kaip 1/5 Seimo narių (bet ne vėliau kaip 72 valandos po svarstymo pagrindiniame komitete pabaigos) paremia tokią iniciatyvą, nutarus pradėti projekto svarstymo procedūrą Seimo valdybos nustatyta tvarka užsakomas nepriklausomas ekspertinis teisės akto projekto įvertinimas“, o šio straipsnio 3 dalyje (2004 m. lapkričio 9 d. redakcija) nustatyta, kad „ekspertinė išvada yra teisės aktą lydintis dokumentas, pristatomas svarstymų komitetuose ir Seimo posėdyje metu“.
Taigi pagal Seimo statuto 145 straipsnio 2 dalį (2004 m. lapkričio 9 d. redakcija), jeigu įstatymo projektu siūloma iš esmės keisti teisinį reguliavimą (nustatyti, pakeisti arba panaikinti teisės subjektų teises arba pareigas, suformuluoti tam tikrų sričių reformos kryptis arba raidos strategiją), nepriklausomas ekspertinis teisės akto projekto įvertinimas yra būtinas, kai tokią iniciatyvą paremia pagrindinis komitetas arba ne mažiau kaip 1/5 Seimo narių.
14.3. Šiai konstitucinės justicijos bylai taip pat aktualios Seimo statuto nuostatos, kuriomis reglamentuojamas alternatyvių ir kelių įstatymų projektų svarstymas ir priėmimas.
14.3.1. Seimo statuto (1998 m. gruodžio 22 d. redakcija) devynioliktojo skirsnio „Įstatymų ir kitų Seimo aktų projektų registravimas“ 137 straipsnio „Kelių įstatymų projektų svarstymas kartu bei alternatyvūs projektai“ 3 dalyje nustatyta, kad „jeigu yra gauti keli alternatyvūs to paties įstatymo projektai, Seimo komitete ir svarstymo Seimo posėdyje metu jie nagrinėjami kartu ir pasirenkamas vienas iš jų“.
Seimo statuto (1998 m. gruodžio 22 d. redakcija) dvidešimt pirmojo skirsnio „Įstatymo projekto svarstymas pagrindiniame komitete“ 150 straipsnio „Pagrindinio komiteto sprendimai“ 3 dalyje nustatyta, kad „jeigu komitetui svarstyti buvo pateikti keli alternatyvūs projektai, komitetas viename iš artimiausių posėdžių apsisprendžia, kuriam iš alternatyvių projektų pritarti ir pradėti jo svarstymo komitete procedūrą“.
Seimo statuto dvidešimt antrojo skirsnio „Įstatymo projekto svarstymas Seimo posėdyje“ 151 straipsnio „Įstatymo projekto svarstymo Seimo posėdyje tvarka“ (su 2016 m. gegužės 3 d. pakeitimais) 3 dalyje inter alia nustatyta:
„Seimo posėdyje įstatymo projektas svarstomas tokia tvarka:
<...>
3) alternatyvių projektų, jeigu jų yra, iniciatorių atstovų pranešimai;
<...>
6) po bendrosios diskusijos, jeigu alternatyvaus projekto autoriai nesutinka su pagrindinio komiteto sprendimu nepritarti alternatyviam projektui, balsuojama, ar pritarti komiteto sprendimui;
<...>
8) jeigu Seimas nepritaria pagrindinio komiteto pateiktam projektui arba jeigu Seimas nutaria pritarti alternatyviam projektui, kuriam nepritarė pagrindinis komitetas, daroma svarstymo pertrauka Seimo posėdyje ir projektas arba grąžinamas tam pačiam pagrindiniam komitetui tobulinti, arba Seimas gali paskirti kitą pagrindinį komitetą ar sudaryti specialią Seimo komisiją įstatymo projektui redaguoti. Ši komisija tokiu atveju atlieka pagrindinio komiteto funkcijas ir dirba pagal tokio komiteto darbo tvarką;“.
Taigi apibendrinant šį Seimo statuto (1998 m. gruodžio 22 d. redakcija) 137 straipsnio 3 dalyje, 150 straipsnio 3 dalyje, 151 straipsnio (su 2016 m. gegužės 3 d. pakeitimais) 3 dalies 3, 6, 8 punktuose nustatytą alternatyvių įstatymo projektų svarstymo teisinį reguliavimą pažymėtina, kad pagal jį reikalaujama svarstyti šiuos projektus kartu ir nuspręsti, kuriam iš alternatyvių projektų pritarti.
14.3.2. Seimo statuto devynioliktojo skirsnio „Įstatymų ir kitų Seimo aktų projektų registravimas“ 137 straipsnio „Kelių įstatymų projektų svarstymas kartu bei alternatyvūs projektai“ 4 dalyje (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) nustatyta, kad „jeigu yra gauti keli to paties įstatymo tų pačių arba skirtingų straipsnių pakeitimo ar papildymo įstatymų projektai, jie Seimo posėdyje pateikiami ir nagrinėjami kartu, o Seimo paskirtas pagrindinis komitetas gali juos sujungti ir pateikti Seimui svarstyti vieną bendrą projektą“.
Taigi pagal Seimo statuto 137 straipsnio 4 dalyje (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) nustatytą kelių to paties įstatymo tų pačių arba skirtingų straipsnių pakeitimo ar papildymo įstatymų projektų svarstymo teisinį reguliavimą Seimo paskirtas pagrindinis komitetas gali sujungti šiuos projektus ir pateikti Seimui svarstyti vieną bendrą projektą.
14.4. Šiai konstitucinės justicijos bylai taip pat aktualios Seimo statuto nuostatos, kuriomis reglamentuojamas įstatymo projekto svarstymas skubos ir ypatingos skubos tvarka.
14.4.1. Seimo statuto dvidešimt ketvirtojo skirsnio „Įstatymo projekto svarstymas skubos ir ypatingos skubos tvarka“ 162 straipsnyje „Siūlymas svarstyti skubos tvarka“ (2004 m. lapkričio 9 d. redakcija) nustatyta:
2. Siūlyti šią svarstymo tvarką motyvuotu teikimu turi teisę Respublikos Prezidentas, Seimo Pirmininkas arba Seimo Pirmininką pavaduojantis jo pavaduotojas, Seimo opozicijos lyderis, pagrindinis komitetas, frakcija arba Vyriausybė.
3. Sprendimas svarstyti įstatymo projektą skubos tvarka gali būti priimamas įstatymo projekto pateikimo arba svarstymo Seimo posėdyje metu balsavusių Seimo narių dauguma, jeigu ji yra didesnė negu 1/5 visų Seimo narių.
Seimo statuto 163 straipsnyje „Svarstymas skubos tvarka“ (2016 m. gegužės 3 d. redakcija) nustatyta:
„1. Kai įstatymo projektas svarstomas skubos tvarka, trumpinamas laikas tarp svarstymo stadijų: svarstymo pagrindiniame komitete, svarstymo Seimo posėdyje, priėmimo; be to, trumpinami ir kiti šiame statute nustatyti įstatymų leidybos terminai.
14.4.2. Taigi pagal Seimo statuto 162 straipsnyje (2004 m. lapkričio 9 d. redakcija), 163 straipsnyje (2016 m. gegužės 3 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą įstatymo projekto svarstymas skubos tvarka yra tam tikra speciali pagreitinta įstatymų leidybos procedūra, taikoma prireikus priimti įstatymo projektą skubiau nei bendra tvarka. Pažymėtina, kad šios procedūros metu trumpinamas laikas tarp svarstymo stadijų – svarstymo pagrindiniame komitete, svarstymo Seimo posėdyje, priėmimo (163 straipsnio (2016 m. gegužės 3 d. redakcija) 1 dalis): laiko tarpai tarp šių svarstymo stadijų turi būti ne trumpesni kaip 24 valandos, o įstatymo projektas visuomet turi būti užregistruotas Seimo posėdžių sekretoriate ir paskelbtas Seimo interneto svetainėje ne vėliau kaip prieš 24 valandas iki posėdžio, kuriame jis bus priimamas (163 straipsnio (2016 m. gegužės 3 d. redakcija) 2, 3 dalys); be to, gali būti trumpinami ir kiti Seimo statute nustatyti įstatymų leidybos terminai, konkrečius terminus nustato Seimas kiekvienu atveju atskirai (163 straipsnio (2016 m. gegužės 3 d. redakcija) 1, 3 dalys).
Pažymėtina ir tai, kad įstatymo projekto svarstymo skubos tvarka procedūrai taikyti nustatytos dvi sąlygos:
– turi būti motyvuotas Respublikos Prezidento, Seimo Pirmininko arba jį pavaduojančio Seimo Pirmininko pavaduotojo, Seimo opozicijos lyderio, pagrindinio komiteto, frakcijos arba Vyriausybės teikimas (162 straipsnio (2004 m. lapkričio 9 d. redakcija) 2 dalis);
– sprendimas įstatymo projekto pateikimo arba svarstymo Seimo posėdyje metu priimtas Seimo posėdyje balsavusių Seimo narių daugumos, kuri turi būti didesnė negu 1/5 visų Seimo narių (162 straipsnio (2004 m. lapkričio 9 d. redakcija) 3 dalis).
14.4.3. Seimo statuto dvidešimt ketvirtojo skirsnio „Įstatymo projekto svarstymas skubos ir ypatingos skubos tvarka“ 164 straipsnyje „Svarstymas ypatingos skubos tvarka“ (2016 m. gegužės 3 d. redakcija) nustatyta:
„1. Respublikos Prezidento, Seimo Pirmininko arba Seimo Pirmininką pavaduojančio Seimo Pirmininko pavaduotojo, arba Vyriausybės motyvuotu teikimu įstatymų ir Seimo nutarimų projektai gali būti svarstomi ypatingos skubos tvarka.
2. Sprendimas svarstyti projektą ypatingos skubos tvarka priimamas Seimo posėdyje balsavusių Seimo narių balsų dauguma, jeigu ji didesnė kaip 1/4 visų Seimo narių.
3. Sprendimas svarstyti projektą ypatingos skubos tvarka gali būti priimamas projekto pateikimo arba svarstymo Seimo posėdyje metu.
4. Svarstant projektą ypatingos skubos tvarka, netaikomi šio statuto 155 straipsnyje nustatyti reikalavimai ir priėmimo procedūra po pateikimo gali būti pradėta ne anksčiau kaip po 3 valandų pertraukos. Per šią pertrauką raštu pateikiamos įstatymų leidybos iniciatyvos teisę turinčių asmenų pataisos dėl projekto, Teisės departamento išvados dėl jų ir projektas suredaguojamas Seimo kanceliarijos Dokumentų departamente. Įstatymų leidybos iniciatyvos teisę turinčių asmenų pataisos dėl projekto raštu pateikiamos ne vėliau kaip prieš vieną valandą iki projekto priėmimo pradžios.
Šiame kontekste pažymėtina, kad Seimo statuto dvidešimt trečiojo skirsnio „Įstatymo projekto priėmimas Seimo posėdyje“ 155 straipsnyje „Pataisų dėl įstatymo projekto pateikimas“ (2016 m. gegužės 3 d. redakcija) nustatyta:
„1. Pagrindinis komitetas Seimui priimti privalo pateikti Seimo kanceliarijos Dokumentų departamento iš naujo suredaguotą įstatymo projektą. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas taip pat pateikia išvadas dėl šio projekto. Projektai šiems Seimo kanceliarijos padaliniams turi būti perduoti ne vėliau kaip prieš 4 darbo dienas iki jų priėmimo.
2. Suredaguotas įstatymo projektas ir Seimo kanceliarijos Teisės departamento išvados turi būti užregistruoti Seimo posėdžių sekretoriate ir paskelbti Seimo interneto svetainėje ne vėliau kaip prieš 3 darbo dienas iki Seimo posėdžio.
3. Priėmimo metu svarstomos tik tos pataisos, papildymai ir išbraukimai, kuriuos, Seimo posėdžio metu posėdžio pirmininkui paskelbus, paremia ne mažiau kaip 1/5 Seimo narių. Visas siūlomas įstatymo projekto pataisas, papildymus ir išbraukimus įstatymų leidybos iniciatyvos teisę turintys asmenys turi įteikti Seimo posėdžių sekretoriatui ne vėliau kaip prieš 48 valandas iki posėdžio darbotvarkėje numatyto laiko pradėti įstatymo priėmimo procedūrą.
4. Seimo posėdžių sekretoriatas užregistruoja pataisas, papildymus ir išbraukimus ir juos paskelbia Seimo interneto svetainėje. Iki įstatymo projekto priėmimo pagrindinis komitetas turi būti įvertinęs gautas pataisas, papildymus, išbraukimus ir Seimo kanceliarijos Teisės departamento išvadas dėl įstatymo projekto.
5. Jeigu šio straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka yra gauta naujų pataisų, papildymų ir išbraukimų, kurių pagrindinis komitetas iki tol nebuvo svarstęs, daroma ne trumpesnė kaip 24 valandų projekto priėmimo pertrauka, per kurią pagrindiniame komitete turi būti apsvarstyti šie pasiūlymai.
14.4.4. Taigi, atsižvelgiant į Seimo statuto 164 straipsnyje (2016 m. gegužės 3 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą, aiškinamą kartu su nustatytuoju jo 155 straipsnyje, pažymėtina, kad įstatymo projekto svarstymas ypatingos skubos tvarka yra tam tikra speciali itin pagreitinta įstatymų leidybos procedūra, kai prireikus Seimas gali priimti įstatymo projektą itin skubiai – įstatymo projekto priėmimo procedūra po pateikimo gali būti pradėta po 3 valandų pertraukos (164 straipsnio (2016 m. gegužės 3 d. redakcija) 4 dalis), t. y. juo sudarytos prielaidos priimti įstatymo projektą tą pačią dieną, kurią jis yra pateiktas Seimui. Svarstant įstatymo projektą ypatingos skubos tvarka netaikomi inter alia šie Seimo statuto 155 straipsnyje nustatyti reikalavimai įstatymo projekto svarstymui bendra tvarka: ne vėliau kaip prieš 3 darbo dienas iki Seimo posėdžio pateikti Teisės departamento išvadas dėl įstatymo projekto, jas kartu su įstatymo projektu paskelbti Seimo interneto svetainėje (155 straipsnio (2016 m. gegužės 3 d. redakcija) 1, 2 dalys); iki įstatymo projekto priėmimo pagrindiniam komitetui įvertinti gautas pataisas, papildymus, išbraukimus ir Teisės departamento išvadas dėl įstatymo projekto (155 straipsnio (2016 m. gegužės 3 d. redakcija) 4 dalis). Seimo statuto 164 straipsnio (2016 m. gegužės 3 d. redakcija) 4 dalyje yra nustatytos šios specialios projekto svarstymo ypatingos skubos tvarka taisyklės: per ne mažesnę nei 3 valandų projekto svarstymo pertrauką raštu gali būti pateiktos įstatymų leidybos iniciatyvos teisę turinčių asmenų pataisos dėl projekto (šios pataisos turi būti pateiktos ne vėliau kaip prieš vieną valandą iki projekto priėmimo pradžios) ir turi būti pateiktos Teisės departamento išvados dėl jų, taip pat projektas turi būti suredaguotas Seimo kanceliarijos Dokumentų departamente.
Pažymėtina ir tai, kad įstatymo projekto svarstymo ypatingos skubos tvarka procedūrai taikyti nustatytos dvi sąlygos:
– turi būti motyvuotas Respublikos Prezidento, Seimo Pirmininko arba Seimo Pirmininką pavaduojančio Seimo Pirmininko pavaduotojo, arba Vyriausybės teikimas (164 straipsnio (2016 m. gegužės 3 d. redakcija) 1 dalis);
– sprendimas įstatymo projekto pateikimo arba svarstymo Seimo posėdyje metu priimtas Seimo posėdyje balsavusių Seimo narių daugumos, kuri turi būti didesnė negu 1/4 visų Seimo narių (164 straipsnio (2016 m. gegužės 3 d. redakcija) 2, 3 dalys).
14.4.5. Palyginus Seimo statuto 164 straipsnyje (2016 m. gegužės 3 d. redakcija) nustatytą įstatymo projekto svarstymo ypatingos skubos tvarka procedūrą su Seimo statuto 162 straipsnyje (2004 m. lapkričio 9 d. redakcija), 163 straipsnyje (2016 m. gegužės 3 d. redakcija) nustatyta įstatymo projekto svarstymo skubos tvarka procedūra, nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad, reguliuojant įstatymo projekto svarstymą ypatingos skubos tvarka, Seimo statuto 164 straipsnyje (2016 m. gegužės 3 d. redakcija) yra nustatytas vienintelis itin trumpas (ne mažesnis nei 3 valandų) terminas įstatymo projektui priimti po jo pateikimo, nustatyta mažiau subjektų, galinčių inicijuoti įstatymo projekto svarstymą ypatingos skubos tvarka, sprendimui dėl įstatymo projekto svarstymo ypatingos skubos tvarka priimti reikalaujama didesnės Seimo narių balsų daugumos, nustatytos specialios įstatymo projekto svarstymo ypatingos skubos tvarka taisyklės, netaikant Seimo statuto 155 straipsnyje nustatytų reikalavimų įstatymo projekto svarstymui bendra tvarka.
Pažymėtina ir tai, kad, kaip ir įstatymo projekto svarstymo skubos tvarka atveju, įstatymo projektas gali būti svarstomas ypatingos skubos tvarka tik motyvuotu Seimo statute nurodyto subjekto teikimu, taip pat Seimo statute nėra nustatyta atvejų, kuriais būtų taikytinos šios įstatymų leidybos procedūros, t. y. jų taikymas priklauso išskirtinai nuo Seimo statute nurodytų subjektų teikimo ir nustatytos Seimo posėdyje balsavusių Seimo narių balsų daugumos sprendimo.
15. Kaip minėta, šiai konstitucinės justicijos bylai aktualios kai kurios Teisėkūros pagrindų įstatymo nuostatos.
15.1. Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio „Teisėkūros principai“ 2 dalyje inter alia nustatyta:
„2. Teisėkūroje vadovaujamasi šiais principais:
1) tikslingumo, reiškiančiu, kad teisės akto projektas turi būti rengiamas ir teisės aktas priimamas tik tuo atveju, kai siekiamų tikslų negalima pasiekti kitomis priemonėmis;
2) proporcingumo, reiškiančiu, kad pasirinktos teisinio reguliavimo priemonės turi sudaryti kuo mažesnę administracinę ir kitokią naštą, nevaržyti teisinių santykių subjektų daugiau, negu to reikia teisinio reguliavimo tikslams pasiekti;
<...>
5) efektyvumo, reiškiančiu, kad rengiant teisės akto projektą turi būti įvertinamos visos galimos teisinio reguliavimo alternatyvos ir pasirenkama geriausia iš jų, teisės akte turi būti įtvirtinamos veiksmingiausiai ir ekonomiškiausiai teisinio reguliavimo tikslą leisiančios pasiekti priemonės, turi būti skelbiami ir įvertinami dėl teisinio reguliavimo gauti pasiūlymai, o teisėkūros veiksmai atliekami per protingus terminus <...>“
15.2. Pagal Teisėkūros pagrindų įstatymo 16 straipsnį „Numatomo teisinio reguliavimo poveikio korupcijos mastui vertinimas“ numatomo teisinio reguliavimo poveikio korupcijos mastui vertinimas (teisės aktų ar jų projektų antikorupcinis vertinimas) atliekamas Korupcijos prevencijos įstatymo nustatytais atvejais.
15.2.1. Korupcijos prevencijos įstatymo 8 straipsnyje (2008 m. birželio 5 d. redakcija) „Teisės aktų ar jų projektų antikorupcinis vertinimas“ inter alia buvo nustatyta:
„1. Teisės akto projekto rengėjas atlieka teisės akto projekto antikorupcinį vertinimą, jeigu rengiamame teisės akte numatoma reguliuoti visuomeninius santykius, susijusius su:
1) valstybės ar savivaldybių turto patikėjimo teisės perleidimu, valstybės ar savivaldybių turto nuosavybės ar valdymo teisės perleidimu privatiems asmenims;
2) valstybės ar savivaldybių biudžetų pajamų ar išlaidų didinimu ar mažinimu dėl valstybės ar savivaldybių funkcijų vykdymo perdavimo valstybės ar savivaldybių įmonėms, viešosioms įstaigoms ar privatiems asmenims;
3) subsidijų, dotacijų, kompensacijų, rentų, pašalpų, premijų ir kitų išmokų mokėjimu iš valstybės ar savivaldybių biudžetų;
7) konkursų eiti asmens, dirbančio valstybinėje tarnyboje, pareigas organizavimu, reputacijos, kvalifikacijos, atestacijos ir rotacijos reikalavimų asmenims, dirbantiems valstybinėje tarnyboje, nustatymu, panaikinimu ar pakeitimu;
9) vertybinių popierių, dokumentų blankų, banderolių, oficialių žymėjimo ženklų technologinės apsaugos priemonių nustatymu, leidyba bei technologinės apsaugos lygiui ir grupei priskirtų vertybinių popierių, dokumentų blankų, banderolių, oficialių žymėjimo ženklų gamyba;
13) licencijuojamos ūkinės komercinės veiklos ar ūkinės komercinės veiklos, kuriai vykdyti reikalingas valstybės ar savivaldybės institucijų leidimas, subjektų kvalifikacijos ir dalykinės reputacijos reikalavimų nustatymu, panaikinimu ar pakeitimu;
2. Galiojančių teisės aktų ir jų projektų, kuriais numatoma reguliuoti visuomeninius santykius, nurodytus šio straipsnio 1 dalyje, antikorupcinį vertinimą atlieka Specialiųjų tyrimų tarnyba savo iniciatyva arba Respublikos Prezidento, Seimo Pirmininko, Ministro Pirmininko, Seimo komiteto, komisijos, frakcijos teikimu <...>“
Šiame kontekste pažymėtina, kad Korupcijos prevencijos įstatymo 8 straipsnio (2008 m. birželio 5 d. redakcija) 1 dalis buvo pakeista Seimo 2018 m. birželio 27 d. priimtu Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatymo Nr. IX-904 5, 8 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo 101 straipsniu įstatymu, tačiau joje įtvirtintas teisinis reguliavimas šioje konstitucinės justicijos byloje aktualiu aspektu nepakito.
15.2.2. Taigi, nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste apibendrinant Korupcijos prevencijos įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje (2008 m. birželio 5 d. redakcija su 2018 m. birželio 27 d. pakeitimu) nustatytą teisinį reguliavimą pažymėtina, kad teisės akto projekto antikorupcinis vertinimas turėjo ir turi būti atliekamas inter alia, kai:
– reguliuojami santykiai, susiję su valstybės ar savivaldybių biudžetų pajamų ar išlaidų didinimu ar mažinimu dėl valstybės ar savivaldybių funkcijų vykdymo perdavimo valstybės ar savivaldybių įmonėms, viešosioms įstaigoms ar privatiems asmenims (2 punktas);
– reguliuojami santykiai, susiję su išimtų iš apyvartos ar ribotai esančių apyvartoje daiktų gamyba, laikymu ir prekyba (10 punktas).
Pažymėtina ir tai, kad pagal Korupcijos prevencijos įstatymo 8 straipsnio 2 dalį (2008 m. birželio 5 d. redakcija) Specialiųjų tyrimų tarnyba savo arba šioje dalyje nurodytų subjektų teikimu gali atlikti ir galiojančių teisės aktų, kuriais reguliuojami minėti visuomeniniai santykiai, antikorupcinį vertinimą.
IV
Ginčijamo Įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatytas ir
su juo susijęs teisinis reguliavimas
16. Kaip minėta, pareiškėja abejoja inter alia Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies tiek, kiek ja Miškų įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje (2017 m. liepos 11 d. redakcija) yra įtvirtinta formuluotė „miškų urėdija (urėdijos)“, iš kurios, pasak pareiškėjos, nėra aišku, kiek miškų urėdijų turėtų veikti, atitiktimi konstituciniam teisinės valstybės principui.
17. Įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje, kuria pakeista Miškų įstatymo 7 straipsnio 1 dalis (2016 m. birželio 30 d. redakcija) ir kurioje, kaip minėta, buvo nustatytas Lietuvos Respublikoje veikiančių urėdijų skaičius (42 miškų urėdijos), inter alia nustatyta: „Lietuvos Respublikoje miškų urėdija (urėdijos) veikia pagal Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymą <...>“
17.1. Taigi Įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje veikia viena arba kelios miškų urėdijos.
Vadinasi, vadovaujantis Įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, Miškų įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje (2017 m. liepos 11 d. redakcija) nėra nustatyta konkretaus Lietuvos Respublikoje veikiančių miškų urėdijų skaičiaus, kaip buvo nustatyta ginčijamo Įstatymo priėmimo metu galiojusiu Miškų įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje (2016 m. birželio 30 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu.
17.2. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal Miškų įstatymo 2 straipsnio 21 dalį (2017 m. liepos 11 d. redakcija) miškų urėdija yra valstybės įmonė, patikėjimo teise valdanti, naudojanti valstybinius miškus ir jais disponuojanti įstatymų nustatyta tvarka, taip pat vykdanti juose kompleksinę miškų ūkio veiklą ir kitą įmonės įstatuose numatytą veiklą.
17.3. Kaip minėta, pagal Įstatymo 5 straipsnio 1 dalį miškų urėdija (urėdijos) veikia pagal Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymą. Šiame kontekste pažymėtina, kad Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatyme (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) yra nustatyta, jog valstybės įmonę nutarimu steigia Vyriausybė, jeigu kiti įstatymai nenustato kitaip (5 straipsnio 1 dalis), įmonė turi teisę steigti filialus ir atstovybes Lietuvos Respublikoje ir užsienio valstybėse (3 straipsnio 7 dalis (2014 m. spalio 16 d. redakcija)), sprendimus dėl įmonės filialų ir atstovybių steigimo ir jų veiklos nutraukimo priima įmonės valdyba (10 straipsnio (2014 m. spalio 16 d. redakcija) 12 dalies 5 punktas).
17.4. Taigi, Įstatymo 5 straipsnio 1 dalį tiek, kiek pagal ją Miškų įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje (2017 m. liepos 11 d. redakcija) yra įtvirtinta formuluotė „miškų urėdija (urėdijos)“, aiškinant kartu su Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 3 straipsnio 7 dalimi (2014 m. spalio 16 d. redakcija), 5 straipsnio 1 dalimi, 10 straipsnio (2014 m. spalio 16 d. redakcija) 12 dalies 5 punktu, darytina išvada, kad priklausomai nuo Vyriausybės sprendimo Lietuvoje gali veikti viena arba kelios Vyriausybės steigiamos valstybės įmonės miškų urėdijos, o jos (jų) valdyba (valdybos) turi teisę priimti sprendimus dėl įmonės filialų steigimo.
18. Šiame kontekste paminėtina, kad Vyriausybė 2017 m. rugpjūčio 2 d. nutarimu Nr. 647 „Dėl sutikimo reorganizuoti valstybės įmones miškų urėdijas“, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.97 straipsnio 3 dalimi ir Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo 18 straipsniu, nusprendė reorganizuoti Lietuvoje veikusias 42 miškų urėdijas jungimo būdu – prijungti jas prie reorganizavime dalyvavusios valstybės įmonės Valstybinio miškotvarkos instituto, kurio pavadinimas po reorganizavimo yra valstybės įmonė Valstybinių miškų urėdija (2.2–2.3 punktai).
19. Apibendrinant Įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje tiek, kiek ja Miškų įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje (2017 m. liepos 11 d. redakcija) yra įtvirtinta formuluotė „miškų urėdija (urėdijos)“, nustatytąjį ir su juo susijusį Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą pažymėtina, jog Įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi įtvirtinta formuluotė „miškų urėdija (urėdijos)“ reiškia, kad pagal Miškų įstatymo 7 straipsnio 1 dalį (2017 m. liepos 11 d. redakcija) Lietuvos Respublikoje gali veikti viena arba kelios miškų urėdijos – pagal Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymą įsteigtos valstybės įmonės, patikėjimo teise valdančios, naudojančios valstybinius miškus ir jais disponuojančios įstatymų nustatyta tvarka, taip pat vykdančios juose kompleksinę miškų ūkio veiklą ir kitą įmonės įstatuose numatytą veiklą; pagal šį teisinį reguliavimą Vyriausybė turi plačią diskreciją nuspręsti, kiek miškų urėdijų steigti Lietuvoje.
20. Kaip minėta, pagal Įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, 3 straipsnio 1, 4 dalis, 8 straipsnį buvo pakeista Miškų įstatymo 4 straipsnio 6 dalis, 5 straipsnio 2 dalies 8 punktas, šio straipsnio 5 dalis, 18 straipsnio 1, 2 dalys, be kita ko, formuluotė „miškų urėdija“ pakeista formuluote „miškų urėdija (urėdijos)“. Pažymėtina, kad iš šiuose straipsniuose įtvirtintos formuluotės „miškų urėdija (urėdijos)“ taip pat nėra aišku, kiek miškų urėdijų pagal Miškų įstatymą gali veikti Lietuvoje.
V
Konstitucijos nuostatos ir oficialioji konstitucinė doktrina
21. Šioje konstitucinės justicijos byloje inter alia tiriama Įstatymo, kuriuo pakeistas Miškų įstatyme nustatytas teisinis reguliavimas, atitiktis Konstitucijos 69 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui pagal priėmimo tvarką.
22. Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad konstitucinio teisinės valstybės principo esmė – teisės viešpatavimas; konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas reiškia, kad valdžios laisvę riboja teisė, kuriai privalo paklusti visi teisinių santykių subjektai, neišskiriant nė teisėkūros subjektų (inter alia 2007 m. rugpjūčio 13 d., 2016 m. liepos 8 d., 2018 m. birželio 29 d. nutarimai).
22.1. Konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus teisėkūros subjektams, inter alia tai, kad teisės aktus jie gali leisti tik neviršydami savo įgaliojimų; leidžiant teisės aktus turi būti paisoma teisėkūros procedūrinių reikalavimų, taip pat ir tų, kuriuos yra nusistatęs pats teisėkūros subjektas; įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti aiškus, suprantamas, neprieštaringas, turi būti užtikrinami teisės sistemos nuoseklumas ir vidinė darna; kad teisinių santykių subjektai galėtų savo elgesį orientuoti pagal teisės reikalavimus, teisinis reguliavimas turi būti santykinai stabilus (inter alia 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai).
22.2. Konstitucinis teisinės valstybės principas atsispindi ir konstitucinius atsakingo valdymo ir valdžios atsakomybės visuomenei principus įtvirtinančiose Konstitucijos 5 straipsnio 2, 3 dalyse, kuriose nustatyta, kad valdžios galias riboja Konstitucija, valdžios įstaigos tarnauja žmonėms (2018 m. balandžio 12 d. nutarimas).
Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog Konstitucijoje įtvirtintas atsakingo valdymo principas suponuoja tai, kad visos valstybės institucijos ir pareigūnai turi vykdyti savo funkcijas vadovaudamiesi Konstitucija, teise, veikdami Tautos ir Lietuvos valstybės interesais, turi tinkamai įgyvendinti jiems Konstitucijos ir įstatymų suteiktus įgaliojimus (inter alia 2015 m. lapkričio 19 d., 2016 m. liepos 8 d., 2018 m. balandžio 12 d. nutarimai).
Konstitucinis atsakingo valdymo principas, aiškinamas kartu su Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu valdžios įstaigų tarnavimo žmonėms imperatyvu, suponuoja teisėkūros procedūrų viešumo ir skaidrumo reikalavimus, kurių privalo laikytis inter alia valstybės valdžią įgyvendinančios institucijos (2016 m. liepos 8 d., 2018 m. balandžio 12 d. nutarimai). Tokių reikalavimų paisymas priimant teisės aktus yra būtina visuomenės pasitikėjimo valstybe ir teise bei valdžios atsakomybės visuomenei sąlyga; jis sudaro prielaidas įtraukti visuomenę į sprendimų, susijusių su viešaisiais interesais, priėmimo procesą, inter alia sudarant galimybę susipažinti su rengiamais teisės aktų projektais ir kita su jais susijusia informacija, taip įgyvendinant inter alia Konstitucijos 33 straipsnyje įtvirtintas piliečių teises dalyvauti valdant savo šalį, kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus (2016 m. liepos 8 d. nutarimas).
23. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste svarbios oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos, susijusios su įstatymų priėmimo tvarka. Pamatinės įstatymų priėmimo taisyklės įtvirtintos Konstitucijos 69 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta: „Įstatymai Seime priimami laikantis įstatymo nustatytos procedūros“ (inter alia 1993 m. lapkričio 8 d., 2011 m. rugsėjo 28 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimai).
23.1. Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalis yra susijusi su Konstitucijos 76 straipsniu, kuriame nustatyta, kad Seimo struktūrą ir darbo tvarką nustato Seimo statutas, turintis įstatymo galią (2013 m. vasario 15 d. nutarimas). Seimo darbo tvarkos nustatymas apima ir įstatymų leidybos procedūros reglamentavimą (inter alia 2000 m. spalio 18 d., 2005 m. sausio 19 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimai). Aiškindamas Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalį kartu su Konstitucijos 76 straipsniu, Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad įstatymų priėmimo tvarka gali būti reguliuojama Seimo statutu, taip pat įstatymais (inter alia 2001 m. birželio 28 d., 2005 m. sausio 19 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimai).
Seimas, nustatydamas įstatymų priėmimo tvarką, turi paisyti Konstitucijos normų ir principų (2005 m. sausio 19 d., 2013 m. vasario 15 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimai).
Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 5 straipsnio 2, 3 dalis, konstitucinius teisinės valstybės, atsakingo valdymo principus, Seimas, įgyvendindamas Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalyje, 76 straipsnyje įtvirtintus įgaliojimus reglamentuoti įstatymų leidybos procedūrą, privalo Seimo statute ir įstatymuose nustatyti tokį įstatymų leidybos proceso teisinį reguliavimą, kuriuo būtų užtikrintas inter alia šio proceso viešumas ir skaidrumas, sudarytos prielaidos užtikrinti įstatymų ir kitų Seimo aktų kokybę.
23.2. Įstatymų leidybos procesas – tai visuma juridiškai reikšmingų veiksmų, būtinų, kad būtų priimtas įstatymas, ir atliekamų tam tikra griežta logine ir laiko seka; visuotinai pripažintos yra šios pagrindinės įstatymų leidybos proceso stadijos: įstatymų leidybos iniciatyvos teisės įgyvendinimas, įstatymo projekto svarstymas, projekto priėmimas, priimto įstatymo promulgavimas ir įsigaliojimas; tik pasibaigus vienai stadijai, nuosekliai prasideda kita stadija; nuosekli įstatymų leidybos proceso stadijų seka iš esmės yra įtvirtinta Konstitucijoje: įstatymų leidybos iniciatyvos teisės įgyvendinimas – 68 straipsnyje, įstatymų priėmimas – 69 straipsnyje, įstatymų promulgavimas ir įsigaliojimas – 70–72 straipsniuose (inter alia 1993 m. lapkričio 8 d., 2008 m. vasario 22 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimai). Juose atskirai nenurodyta įstatymų projektų svarstymo stadija, kuri yra demokratijos principų taikymą įstatymų leidybos procese laiduojanti stadija (1993 m. lapkričio 8 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimai); tačiau apie jos faktinį buvimą galima spręsti iš kitų konstitucinių normų: 71 straipsnyje rašoma apie Respublikos Prezidento teisę grąžinti įstatymą „Seimui pakartotinai svarstyti“, 72 straipsnyje – apie Seimo teisę Respublikos Prezidento grąžintą įstatymą „iš naujo svarstyti ir priimti“ (1993 m. lapkričio 8 d. nutarimas). Pabrėžtina, kad įstatymų projektų svarstymo stadija yra būtina įstatymų leidybos proceso stadija (1993 m. lapkričio 8 d. nutarimas); svarbus jos elementas yra pastabų, pasiūlymų dėl svarstomo įstatymo projekto, jo pataisų, papildymų teikimas (inter alia 1993 m. lapkričio 8 d., 2001 m. sausio 25 d., 2005 m. sausio 19 d. nutarimai).
Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad įstatymų projektų svarstymo stadija yra ypač svarbi minėtiems iš Konstitucijos, inter alia jos 5 straipsnio 2, 3 dalių, konstitucinių teisinės valstybės, atsakingo valdymo principų, kylantiems įstatymų leidybos proceso viešumo ir skaidrumo, priimamų įstatymų kokybės reikalavimams įgyvendinti. Pažymėtina, kad įstatymų leidybos proceso svarstymo stadijos paskirtis – per ją išsamiai išnagrinėti ir įvertinti Seimui pateiktus įstatymų projektus ir su jais susijusią informaciją, reikšmingą Seimo nariams sprendžiant dėl atitinkamų įstatymų priėmimo, be kita ko, įvertinti visuomenės grupių, suinteresuotų asmenų nuomonę, kitų valstybės ar savivaldybių institucijų, specialių žinių turinčių asmenų nuomonę. Pažymėtina ir tai, kad, paisant minėtų iš Konstitucijos kylančių įstatymų leidybos proceso viešumo ir skaidrumo, priimamų įstatymų kokybės reikalavimų, Seimo statute turi būti nustatyti Seimo struktūriniai padaliniai (inter alia Seimo komitetai ar komisijos), kuriems būtų pavesta apsvarstyti ir įvertinti gautas pastabas ir pasiūlymus dėl svarstomų įstatymų projektų, taip pat turi būti nustatytos Seimo vidinės prevencinės teisinės priemonės, leidžiančios siekti, kad jo priimami įstatymai ir kiti teisės aktai neprieštarautų Konstitucijai ir atitiktų kitus iš Konstitucijos kylančius įstatymų bei kitų Seimo aktų kokybės reikalavimus.
Šiame kontekste paminėtina, kad, atskirdamas įstatymų leidybos iniciatyvos teisės įgyvendinimą nuo pastabų, pasiūlymų, pataisų, papildymų teikimo svarstant įstatymo projektą, Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs, jog tai yra skirtingos įstatymų leidybos proceso stadijų dalys; įstatymų leidybos iniciatyvos teisės paskirtis – inicijuoti įstatymų leidybos procesą, ji įgyvendinama pateikiant Seimui įstatymo projektą; pastabų, pasiūlymų, pataisų, papildymų teikimas įstatymo projekto svarstymo stadijoje nelaikytinas įstatymų leidybos iniciatyva, nes ji jau buvo įgyvendinta (inter alia 1993 m. lapkričio 8 d., 2001 m. sausio 25 d., 2005 m. sausio 19 d. nutarimai).
23.3. Konstitucinio Teismo aktuose taip pat ne kartą pabrėžta, kad negalima ignoruoti jokios Konstitucijoje, įstatymuose ar Seimo statute įtvirtintos įstatymų leidybos proceso stadijos ar įstatymų priėmimo taisyklės (inter alia 2010 m. rugsėjo 29 d., 2013 m. vasario 15 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimai); būtinybė įstatymus priimti nuosekliai laikantis įstatymų leidybos proceso stadijų ir taisyklių kyla iš Konstitucijos (2008 m. vasario 22 d., 2013 m. vasario 15 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimai).
23.4. Kaip minėta, iš Konstitucijos, inter alia jos 5 straipsnio 2, 3 dalių, konstitucinių teisinės valstybės, atsakingo valdymo principų, kyla Seimo pareiga nustatyti tokį įstatymų leidybos proceso teisinį reguliavimą, kuriuo inter alia būtų sudarytos prielaidos užtikrinti įstatymų ir kitų Seimo aktų kokybę.
Šiame kontekste paminėtina, kad, kaip 2014 m. vasario 27 d. sprendime yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, konstituciniai teisinės valstybės, atsakingo valdymo principai suponuoja tai, kad tais atvejais, kai leidžiant įstatymus būtina remtis specialiomis žiniomis ar specialia (profesine) kompetencija, Seimas iš atitinkamų valstybės institucijų turėtų gauti reikalingą informaciją ir į ją atsižvelgti.
Paminėtina ir tai, kad, kaip 2010 m. rugsėjo 29 d. nutarime yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, iš Konstitucijos, būtent konstitucinio teisinės valstybės principo, įstatymų leidėjui kyla pareiga Seimo statute ir (ar) įstatymuose nustatyti tokį įstatymų leidybos proceso teisinį reguliavimą, kuriuo būtų įtvirtinta įstatymų leidybos iniciatyvos teisę turinčių subjektų ir (ar) Seimo pareiga rengiant ir (ar) priimant Seime teisės aktus, kuriais reguliuojami santykiai, galintys turėti įtakos inter alia kriminogeninei situacijai, neigiamų ekonominių pasekmių kilimui, atlikti tinkamą įstatymo projekto vertinimą, inter alia dėl neigiamų pasekmių, kurias gali sukelti įstatymo nustatytas teisinis reguliavimas.
Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 5 straipsnio 2, 3 dalis, konstitucinius teisinės valstybės, atsakingo valdymo principus, siekiant užtikrinti priimamų įstatymų kokybę, inter alia juose nustatyto teisinio reguliavimo atitiktį aukštesnės teisinės galios aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, jo aiškumą ir neprieštaringumą, taip pat visos teisės sistemos nuoseklumą ir vidinę darną, įstatymų leidybos procesas, ypač įstatymų projektų svarstymo stadija, turi būti reglamentuojamas taip, kad būtų sudarytos prielaidos svarstant įstatymų projektus tinkamai įvertinti juose numatomo teisinio reguliavimo turinį ir pasekmes. Pažymėtina, kad šiam tikslui pasiekti įstatymų leidybos proceso teisiniu reguliavimu turi būti sudarytos prielaidos prireikus gauti inter alia specialių žinių turinčių asmenų, atitinkamų valstybės institucijų nuomonę, pagrįstą jų atliktu išsamiu, objektyviu, nešališku svarstomo įstatymo projekto ir galimų numatomo teisinio reguliavimo turinio ir padarinių vertinimu, taip pat šią nuomonę atsakingai ir motyvuotai įvertinti.
23.5. Kaip minėta, iš Konstitucijos, inter alia jos 5 straipsnio 2, 3 dalių, konstitucinių teisinės valstybės, atsakingo valdymo principų, kyla Seimo pareiga nustatyti tokį įstatymų leidybos proceso teisinį reguliavimą, kuriuo būtų užtikrintas inter alia šio proceso viešumas ir skaidrumas. Šiame kontekste taip pat paminėtinos Konstitucijos 33 straipsnio 1, 2 dalys, kuriose įtvirtintos inter alia piliečių teisės dalyvauti valdant savo šalį, kritikuoti valstybės įstaigų ir pareigūnų darbą.
Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 5 straipsnio 2, 3 dalis, konstitucinius teisinės valstybės, atsakingo valdymo principus, siekiant užtikrinti įstatymų leidybos proceso viešumą ir skaidrumą, minėtas Konstitucijos 33 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtintas piliečių teises, šis procesas, ypač įstatymų projektų svarstymo stadija, kuri, kaip minėta yra demokratijos principų taikymą įstatymų leidybos procese laiduojanti stadija, turi būti reglamentuojamas taip, kad visuomenei būtų sudaryta galimybė dalyvauti svarstant įstatymų projektus. Pažymėtina, jog šiam tikslui pasiekti turi būti nustatytas toks įstatymų leidybos proceso teisinis reguliavimas, pagal kurį Seimui pateikti įstatymų projektai būtų skelbiami viešai, kad visuomenės grupės, suinteresuoti asmenys turėtų pakankamai laiko su jais susipažinti ir dėl jų pareikšti savo nuomonę, pastabas ir pasiūlymus, kurie turėtų būti atsakingai ir motyvuotai įvertinti.
23.6. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad leidžiant įstatymus, kitus teisės aktus Seimą ir kiekvieną Seimo narį saisto Konstitucija, konstituciniai įstatymai, įstatymai ir įstatymo galią turintis Seimo statutas (inter alia 2008 m. vasario 22 d., 2013 m. vasario 15 d., 2016 m. balandžio 27 d. nutarimai). Seimo pareiga laikytis Seimo statute apibrėžtų įstatymų priėmimo taisyklių – jo konstitucinė pareiga (inter alia 1993 m. lapkričio 8 d., 2013 m. vasario 15 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimai). Esminiai įstatymuose, Seimo statute nustatytos įstatymų leidybos procedūros pažeidimai reiškia, kad yra pažeidžiama ir Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalies nuostata, jog įstatymai Seime priimami laikantis įstatymo nustatytos procedūros (inter alia 2001 m. birželio 28 d., 2008 m. vasario 22 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimai).
Detalizuodamas tam tikrus Seimo konstitucinės pareigos laikytis įstatymų leidybos proceso stadijų ir įstatymų priėmimo taisyklių aspektus, Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs:
– įstatymų, kitų Seimo priimtų teisės aktų atitiktį Konstitucijai užtikrina ne tik Konstitucinio Teismo vykdoma jų konstitucinė kontrolė, bet ir Seimo įgyvendinama vidinė prevencinė kontrolė Seimo statute nustatytais būdais užkertant kelią leisti įstatymus, kitus teisės aktus, kurie gali prieštarauti Konstitucijai arba kitiems aukštesnės galios teisės aktams; jeigu Seimo statute nustatyta, kad tam tikroje įstatymų leidybos proceso stadijoje turi būti vykdoma Seimo vidinė prevencinė įstatymų atitikties Konstitucijai kontrolė, ji turi būti įgyvendinama ne formaliai, o realiai ir veiksmingai (inter alia 2013 m. vasario 15 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimai);
– jeigu pagal Seimo statutą turi būti gaunama vieno iš Seimo struktūrinių padalinių (inter alia Seimo komiteto ar komisijos) išvada, konstituciškai nepateisinama būtų tai, kad tokia išvada nepateikiama dėl to, kad toks Seimo struktūrinis padalinys nevykdo šios savo pareigos, vėluoja ją įvykdyti ir pan.; Seimo statute nustatytos Seimo struktūrinio padalinio pareigos preliminariai įvertinti įstatymo projektą nevykdymas laikytinas esminiu įstatymų leidybos procedūros pažeidimu, lemiančiu ir Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalies pažeidimą (2013 m. vasario 15 d. nutarimas);
– jeigu Seimo statute ar įstatymuose yra nustatyta, jog tam tikroje (-ose) įstatymų leidybos proceso stadijoje (-ose) turi būti atlikta įstatymo projekto patikra, tai inter alia turi būti atliktas įstatymu siekiamo santykių reguliavimo veiksmingumo vertinimas, įvertinama, ar įstatymas nesukels neigiamų pasekmių; konstituciškai būtų nepateisinama, jeigu kurioje nors įstatymų leidybos stadijoje (inter alia įstatymų leidybos iniciatyvos teisės realizavimo, įstatymų priėmimo) tokia patikra nebūtų atlikta arba būtų atlikta ne toje (tose) įstatymų leidybos stadijoje (-ose) (2010 m. rugsėjo 29 d. nutarimas).
Pažymėtina, kad Seimo pareiga laikytis Konstitucijoje, įstatymuose ar Seimo statute nustatytų įstatymų leidybos proceso stadijų ir įstatymų priėmimo taisyklių nėra savitikslė, ja siekiama užtikrinti, kad būtų laikomasi ne tik Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalyje nustatyto reikalavimo priimti įstatymus Seime laikantis įstatymo nustatytos procedūros, bet ir iš Konstitucijos 5 straipsnio 2, 3 dalių, konstitucinių teisinės valstybės, atsakingo valdymo principų kylančių įstatymų leidybos proceso skaidrumo ir viešumo, taip pat įstatymų ir kitų Seimo aktų kokybės reikalavimų.
23.7. Aiškindamas Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalies, 76 straipsnio nuostatas, Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Seimas, leisdamas įstatymus, gali juos svarstyti ir Seimo statute numatyta skubos tvarka (2000 m. spalio 18 d. nutarimas). Pažymėtina, kad įstatymų svarstymo skubos tvarka procedūra suponuoja įstatymų leidybos proceso stadijų, ypač svarstymo stadijos, sutrumpinimą, taigi ribotas galimybes užtikrinti, kad būtų laikomasi iš Konstitucijos, inter alia jos 5 straipsnio 2, 3 dalių, konstitucinių teisinės valstybės, atsakingo valdymo principų, kylančių įstatymų leidybos proceso viešumo ir skaidrumo, įstatymų kokybės reikalavimų.
Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Seimas, pagal Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalį, 76 straipsnį reglamentuodamas įstatymų leidybos procedūrą, gali nustatyti tokį įstatymų projektų svarstymo skubos tvarka teisinį reguliavimą, pagal kurį ši tvarka būtų taikoma ypatingais atvejais, kai dėl susiklosčiusių politinių, socialinių, ekonominių ar kitų aplinkybių būtina skubiai nustatyti naują ar pakeisti galiojantį teisinį reguliavimą siekiant užtikrinti svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes. Taip pat pažymėtina, kad iš Konstitucijos, inter alia jos 5 straipsnio 2, 3 dalių, konstitucinių teisinės valstybės, atsakingo valdymo principų, kyla reikalavimas reguliuojant įstatymų projektų svarstymo skubos tvarka procedūrą sudaryti prielaidas užtikrinti Seimo vidinę prevencinę įstatymų atitikties Konstitucijai kontrolę.
23.8. Kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalies nuostatos, jog įstatymai Seime priimami laikantis įstatymo nustatytos procedūros, negalima aiškinti vien taikant lingvistinį metodą, pažodžiui, esą tik įstatymai turi būti priimami laikantis teisės aktuose nustatytos procedūros; Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalis aiškintina paisant viso konstitucinio teisinio reguliavimo konteksto, atsižvelgiant inter alia į Seimo, kaip įstatymų leidžiamosios valdžios, paskirtį ir funkcijas, be kita ko, į tai, kad Seimas priima ne tik įstatymus, bet ir kitus Seimo aktus (Konstitucijos 67, 105 straipsniai) (2016 m. balandžio 27 d., 2018 m. birželio 29 d. nutarimai).
Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad Seimas, įgyvendindamas Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalyje, 76 straipsnyje nustatytus įgaliojimus reglamentuoti įstatymų leidybos procedūrą, turi numatyti ir kitų nei įstatymai Seimo aktų leidybos procedūrą. Kadangi šiais Seimo aktais paprastai nėra nustatomas naujas ar keičiamas galiojantis teisinis reguliavimas, pažymėtina ir tai, kad kitų nei įstatymai Seimo aktų leidybos procedūra gali būti paprastesnė, inter alia tokia pati, kaip įstatymų projektų svarstymo skubos tvarka procedūra. Tačiau pabrėžtina, kad bet kuriuo atveju reglamentuojant kitų nei įstatymai Seimo aktų leidybos procedūrą būtina paisyti minėtų iš Konstitucijos, inter alia jos 5 straipsnio 2, 3 dalių, konstitucinių teisinės valstybės, atsakingo valdymo principų, kylančių teisėkūros procedūrų skaidrumo ir viešumo, Seimo aktų kokybės reikalavimų.
23.9. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Seimas, įgyvendindamas Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalyje, 76 straipsnyje nustatytus įgaliojimus reglamentuoti įstatymų leidybos procedūrą, Seimo statute gali numatyti ir įstatymų ir kitų Seimo aktų projektų svarstymo ypatingos skubos tvarka procedūrą. Pažymėtina, kad įstatymų ir kitų Seimo aktų svarstymo ypatingos skubos tvarka procedūra suponuoja tai, kad įstatymų leidybos proceso stadijos, ypač svarstymo stadija, gali būti sutrumpinamos dar labiau nei svarstant įstatymų ir kitų Seimo aktų projektus skubos tvarka, t. y. įstatymų ir kitų Seimo aktų projektų svarstymo stadija, kuri, kaip minėta, yra demokratijos principų taikymą įstatymų leidybos procese laiduojanti stadija, gali tapti tik formali. Todėl taikant įstatymų ir kitų Seimo aktų svarstymo ypatingos skubos tvarka procedūrą yra itin ribotos galimybės užtikrinti, kad būtų laikomasi iš Konstitucijos, inter alia jos 5 straipsnio 2, 3 dalių, konstitucinių teisinės valstybės, atsakingo valdymo principų, kylančių įstatymų leidybos proceso viešumo ir skaidrumo, įstatymų ir kitų Seimo aktų kokybės reikalavimų.
Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Seimas, pagal Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalį, 76 straipsnį reglamentuodamas įstatymų leidybos procedūrą, gali nustatyti tokį įstatymų ir kitų Seimo aktų projektų svarstymo ypatingos skubos tvarka teisinį reguliavimą, pagal kurį tokia tvarka galėtų būti taikoma tik išskirtiniais konstituciškai pagrįstais atvejais, kai būtina nedelsiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, kaip antai įvedant arba įvedus karo ar nepaprastąją padėtį, skelbiant arba paskelbus mobilizaciją, priimant sprendimą panaudoti ginkluotąsias pajėgas ginkluoto užpuolimo atveju ir (ar) prireikus itin skubiai vykdyti tarptautinius įsipareigojimus, stichinės nelaimės ar kitomis ekstremaliomis aplinkybėmis, kilus tokiai grėsmei valstybės ar visuomenės saugumui, kuriai pašalinti būtini itin skubūs įstatymų leidėjo sprendimai. Taip pat pažymėtina, kad iš Konstitucijos, inter alia jos 5 straipsnio 2, 3 dalių, konstitucinių teisinės valstybės, atsakingo valdymo principų, kyla reikalavimas ir reguliuojant įstatymų ir kitų Seimo aktų projektų svarstymo ypatingos skubos tvarka procedūrą sudaryti prielaidas užtikrinti Seimo vidinę prevencinę įstatymų ir kitų Seimo aktų atitikties Konstitucijai kontrolę. Pabrėžtina, kad kitoks teisinis reguliavimas, pagal kurį įstatymų ir kitų Seimo aktų projektai galėtų būti svarstomi ypatingos skubos tvarka ne išskirtiniais konstituciškai pagrįstais atvejais arba būtų leidžiama įstatymų ir kitų Seimo aktų projektus, svarstomus ypatingos skubos tvarka, priimti neužtikrinus Seimo vidinės prevencinės jų atitikties Konstitucijai kontrolės, būtų nesuderinamas su iš Konstitucijos, inter alia jos 5 straipsnio 2, 3 dalių, konstitucinių teisinės valstybės, atsakingo valdymo principų, kylančiais įstatymų leidybos proceso viešumo ir skaidrumo, įstatymų ir kitų Seimo aktų kokybės reikalavimais.
24. Šioje konstitucinės justicijos byloje taip pat prašoma ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja Įstatyme nustatytas teisinis reguliavimas, kuriuo, pasak pareiškėjos, nėra nustatytas miškų urėdijų skaičius ar kriterijai jam nustatyti.
24.1. Pažymėtina, kad miškų ūkio tvarkymo, kaip ir kitokios ūkinės veiklos, reguliavimo pagrindai yra įtvirtinti Konstitucijos 46 straipsnyje. Konstitucinis Teismas, aiškindamas šio straipsnio nuostatas, be kita ko, yra konstatavęs, kad:
– pagal Konstituciją tik įstatymu galima nustatyti esmines ūkinės veiklos sąlygas, draudimus ir apribojimus, kuriais daromas esminis poveikis ūkinei veiklai (2006 m. gegužės 31 d., 2008 m. kovo 15 d. nutarimai);
– Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta valstybės pareiga reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, suponuoja reikalavimą įstatymų leidėjui, reguliuojant šią veiklą, derinti įvairias konstitucines vertybes, inter alia saugomas pagal Konstitucijos 46, 54 straipsnius (2015 m. kovo 5 d., 2015 m. gruodžio 16 d., 2018 m. gegužės 24 d. nutarimai).
24.2. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad pagal Konstitucijos 54 straipsnį valstybė rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, prižiūri, kad su saiku būtų naudojami, taip pat atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai (1 dalis); įstatymu draudžiama niokoti žemę, jos gelmes, vandenis, teršti vandenis ir orą, daryti radiacinį poveikį aplinkai bei skurdinti augaliją ir gyvūniją (2 dalis).
Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad žemė, miškai, parkai, vandens telkiniai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, nes žemės, miškų, parkų, vandens telkinių tinkamas naudojimas ir apsauga yra žmogaus egzistavimo, žmogaus ir visuomenės išlikimo bei raidos sąlyga, tautos gerovės pagrindas; pagal Konstituciją natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri gamtos objektai, taip pat ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės; jų apsauga ir gamtos išteklių racionalaus naudojimo ir gausinimo užtikrinimas – tai viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė (2006 m. kovo 14 d., 2007 m. liepos 5 d. nutarimai).
24.3. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad valstybei nuosavybės teise priklausantys miškai yra valstybės turtas. Pagal Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalį valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarką nustato įstatymas.
Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalį, yra pažymėjęs, kad valstybės turtas nėra savitikslis, bet turi duoti naudą visuomenei ir turi būti tausojamas, nešvaistomas, racionaliai tvarkomas (inter alia 2003 m. rugsėjo 30 d., 2008 m. kovo 20 d. nutarimai); įstatymų leidėjui kyla pareiga visus svarbiausius valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo santykių elementus nustatyti įstatymu (2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarimas). Be to, Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra pažymėjęs, kad tik įstatymų leidėjas gali nustatyti disponavimo valstybiniu turtu būdus ir sąlygas (1996 m. spalio 22 d., 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarimai).
25. Pareiškėja ginčija Įstatyme nustatyto teisinio reguliavimo, kuriuo, pasak pareiškėjos, nėra nustatytas miškų urėdijų skaičius ar kriterijai jam nustatyti, atitiktį konstituciniam teisinės valstybės principui.
Pažymėtina, kad vienas esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų yra teisinis tikrumas ir aiškumas, kuris suponuoja tam tikrus privalomus reikalavimus teisiniam reguliavimui: jis privalo būti aiškus ir darnus, teisės normos turi būti formuluojamos tiksliai, jose negali būti dviprasmybių, turi būti užtikrinami teisės sistemos nuoseklumas ir vidinė darna, teisės aktuose neturi būti nuostatų, vienu metu skirtingai reguliuojančių tuos pačius visuomeninius santykius (inter alia 2003 m. gegužės 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimai).
Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja visų teisės aktų hierarchiją ir neleidžia poįstatyminiais teisės aktais reguliuoti santykių, kurie turi būti reguliuojami tik įstatymu (inter alia 2009 m. birželio 22 d., 2013 m. lapkričio 6 d., 2018 m. gegužės 24 d. nutarimai).
26. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad iš Konstitucijos, inter alia jos 46, 54 straipsnių, 128 straipsnio 2 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo, įstatymų leidėjui kyla pareiga įstatymu nustatyti esmines miškų ūkio valdymo sąlygas; įstatymų leidėjas turi nustatyti aiškų ir pagrįstą miškų ūkio valdymo modelį, inter alia atitinkamus subjektus, atsakingus už valstybei nuosavybės teise priklausančių miškų ūkio valdymą, arba kriterijus, pagal kuriuos tokie subjektai būtų nustatyti. Pažymėtina ir tai, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas miškų ūkio valdymo teisinį reguliavimą, turi paisyti inter alia iš Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies kylančios valstybės pareigos reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, kartu įgyvendinti iš Konstitucijos 54 straipsnio, 128 straipsnio 2 dalies kylančius reikalavimus, inter alia užtikrinti tinkamą miškų apsaugą, taip pat jų, kaip valstybės turto, racionalų tvarkymą ir naudojimą.
VI
Seimo statuto 164 straipsnio (2016 m. gegužės 3 d. redakcija)
1 dalies atitikties Konstitucijai vertinimas
27. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog jis, nustatęs, kad Konstitucijai prieštarauja įstatymo, kurio atitikties Konstitucijai pareiškėjas neginčija, nuostatos, kuriomis yra įsiterpiama į ginčijamo įstatymo reguliuojamus santykius, privalo tai konstatuoti. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad mutatis mutandis tai taikytina ir teisės akto – Seimo statuto – nuostatoms, reguliuojančioms ginčijamo įstatymo priėmimo tvarką (2014 m. sausio 24 d. nutarimas). Konstitucinio teisingumo įgyvendinimas suponuoja tai, kad Konstitucijai prieštaraujantis teisės aktas (jo dalis) turi būti pašalintas iš teisės sistemos (inter alia 2001 m. lapkričio 29 d., 2015 m. rugsėjo 22 d., 2018 m. kovo 2 d. nutarimai).
28. Iš minėtų konstitucinės justicijos bylai aktualių su Įstatymo priėmimu susijusių faktinių aplinkybių matyti, kad jis priimtas taikant įstatymo projekto svarstymo ypatingos skubos tvarka procedūrą, kurią nustato Seimo statuto 164 straipsnis (2016 m. gegužės 3 d. redakcija).
29. Aiškinant Seimo statuto 164 straipsnyje (2016 m. gegužės 3 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą minėta, kad:
– įstatymo projekto svarstymas ypatingos skubos tvarka yra tam tikra speciali itin pagreitinta įstatymų leidybos procedūra, kai prireikus Seimas gali priimti įstatymo projektą itin skubiai – įstatymo projekto priėmimo procedūra po pateikimo gali būti pradėta po 3 valandų pertraukos (164 straipsnio (2016 m. gegužės 3 d. redakcija) 4 dalis), t. y. juo sudarytos prielaidos priimti įstatymo projektą tą pačią dieną, kurią jis yra pateiktas Seimui;
– svarstant įstatymo projektą ypatingos skubos tvarka netaikomi inter alia šie Seimo statuto 155 straipsnyje nustatyti reikalavimai įstatymo projekto svarstymui bendra tvarka: ne vėliau kaip prieš 3 darbo dienas iki Seimo posėdžio pateikti Teisės departamento išvadas dėl įstatymo projekto, jas kartu su įstatymo projektu paskelbti Seimo interneto svetainėje (155 straipsnio (2016 m. gegužės 3 d. redakcija) 1, 2 dalys); iki įstatymo projekto priėmimo pagrindiniam komitetui įvertinti gautas pataisas, papildymus, išbraukimus ir Teisės departamento išvadas dėl įstatymo projekto (155 straipsnio (2016 m. gegužės 3 d. redakcija) 4 dalis);
– Seimo statuto 164 straipsnio (2016 m. gegužės 3 d. redakcija) 4 dalyje yra nustatytos šios specialios projekto svarstymo ypatingos skubos tvarka taisyklės: per ne mažesnę nei 3 valandų projekto svarstymo pertrauką raštu gali būti pateiktos įstatymų leidybos iniciatyvos teisę turinčių asmenų pataisos dėl projekto (šios pataisos turi būti pateiktos ne vėliau kaip prieš vieną valandą iki projekto priėmimo pradžios) ir turi būti pateiktos Teisės departamento išvados dėl jų, taip pat projektas turi būti suredaguotas Seimo kanceliarijos Dokumentų departamente;
– įstatymo projekto svarstymo ypatingos skubos tvarka procedūrai taikyti nustatytos dvi sąlygos: 1) turi būti motyvuotas Respublikos Prezidento, Seimo Pirmininko arba Seimo Pirmininką pavaduojančio Seimo Pirmininko pavaduotojo, arba Vyriausybės teikimas (164 straipsnio (2016 m. gegužės 3 d. redakcija) 1 dalis); 2) sprendimas įstatymo projekto pateikimo arba svarstymo Seimo posėdyje metu priimtas Seimo posėdyje balsavusių Seimo narių daugumos, kuri turi būti didesnė negu 1/4 visų Seimo narių (164 straipsnio (2016 m. gegužės 3 d. redakcija) 2, 3 dalys).
30. Minėta, kad Seimas, įgyvendindamas Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalyje, 76 straipsnyje nustatytus įgaliojimus reglamentuoti įstatymų leidybos procedūrą, Seimo statute gali numatyti ir įstatymų ir kitų Seimo aktų projektų svarstymo ypatingos skubos tvarka procedūrą; taikant įstatymų ir kitų Seimo aktų svarstymo ypatingos skubos tvarka procedūrą yra itin ribotos galimybės užtikrinti, kad būtų laikomasi iš Konstitucijos, inter alia jos 5 straipsnio 2, 3 dalių, konstitucinių teisinės valstybės, atsakingo valdymo principų, kylančių įstatymų leidybos proceso viešumo ir skaidrumo, įstatymų ir kitų Seimo aktų kokybės reikalavimų.
Atsižvelgiant į tai, šiame Konstitucinio Teismo nutarime pažymėta, kad Seimas, pagal Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalį, 76 straipsnį reglamentuodamas įstatymų leidybos procedūrą, gali nustatyti tokį įstatymų ir kitų Seimo aktų projektų svarstymo ypatingos skubos tvarka teisinį reguliavimą, pagal kurį tokia tvarka galėtų būti taikoma tik išskirtiniais konstituciškai pagrįstais atvejais, kai būtina nedelsiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, kaip antai įvedant arba įvedus karo ar nepaprastąją padėtį, skelbiant arba paskelbus mobilizaciją, priimant sprendimą panaudoti ginkluotąsias pajėgas ginkluoto užpuolimo atveju ir (ar) prireikus itin skubiai vykdyti tarptautinius įsipareigojimus, stichinės nelaimės ar kitomis ekstremaliomis aplinkybėmis, kilus tokiai grėsmei valstybės ar visuomenės saugumui, kuriai pašalinti būtini itin skubūs įstatymų leidėjo sprendimai; kitoks teisinis reguliavimas, pagal kurį įstatymų ir kitų Seimo aktų projektai galėtų būti svarstomi ypatingos skubos tvarka ne išskirtiniais konstituciškai pagrįstais atvejais, būtų nesuderinamas su iš Konstitucijos, inter alia jos 5 straipsnio 2, 3 dalių, konstitucinių teisinės valstybės, atsakingo valdymo principų, kylančiais įstatymų leidybos proceso viešumo ir skaidrumo, įstatymų ir kitų Seimo aktų kokybės reikalavimais.
31. Minėta, kad viena iš Seimo statute nustatytų sąlygų įstatymo projekto svarstymo ypatingos skubos tvarka procedūrai taikyti yra motyvuotas Respublikos Prezidento, Seimo Pirmininko arba Seimo Pirmininką pavaduojančio Seimo Pirmininko pavaduotojo, arba Vyriausybės teikimas (164 straipsnio (2016 m. gegužės 3 d. redakcija) 1 dalis). Kaip minėta, Seimo statute nėra nustatyta atvejų, kuriais būtų taikytina įstatymo ar kito Seimo akto projekto svarstymo ypatingos skubos tvarka, t. y. jos taikymas priklauso išskirtinai nuo Seimo statute nurodytų subjektų teikimo ir nustatytos Seimo posėdyje balsavusių Seimo narių balsų daugumos sprendimo.
Taigi pagal Seimo statuto 164 straipsnio (2016 m. gegužės 3 d. redakcija) 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą įstatymų ir kitų Seimo aktų projektai gali būti svarstomi ypatingos skubos tvarka vadovaujantis bet kokiais joje nurodytų subjektų (Respublikos Prezidento, Seimo Pirmininko arba Seimo Pirmininką pavaduojančio Seimo Pirmininko pavaduotojo, arba Vyriausybės) pateiktais motyvais, inter alia ne tik išskirtiniais konstituciškai pagrįstais atvejais, kai būtina nedelsiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus kilus tokiai grėsmei valstybės ar visuomenės saugumui, kuriai pašalinti būtini itin skubūs įstatymų leidėjo sprendimai.
32. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad Seimo statuto 164 straipsnio (2016 m. gegužės 3 d. redakcija) 1 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu tiek, kiek pagal jį įstatymų ir kitų Seimo aktų projektai gali būti svarstomi ypatingos skubos tvarka ne tik išskirtiniais konstituciškai pagrįstais atvejais, kai būtina nedelsiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus kilus tokiai grėsmei valstybės ar visuomenės saugumui, kuriai pašalinti būtini itin skubūs įstatymų leidėjo sprendimai, nepaisyta iš Konstitucijos, inter alia jos 5 straipsnio 2, 3 dalių, konstitucinių teisinės valstybės, atsakingo valdymo principų, kylančių įstatymų leidybos proceso viešumo ir skaidrumo, įstatymų ir kitų Seimo aktų kokybės reikalavimų.
33. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Seimo statuto 164 straipsnio (2016 m. gegužės 3 d. redakcija) 1 dalis tiek, kiek pagal joje nustatytą teisinį reguliavimą įstatymų ir kitų Seimo aktų projektai gali būti svarstomi ypatingos skubos tvarka ne tik išskirtiniais konstituciškai pagrįstais atvejais, kai būtina nedelsiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus kilus tokiai grėsmei valstybės ar visuomenės saugumui, kuriai pašalinti būtini itin skubūs įstatymų leidėjo sprendimai, prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2, 3 dalims, konstituciniams teisinės valstybės, atsakingo valdymo principams.
VII
Miškų įstatymo Nr. I-671 2, 4, 5, 6, 7, 8, 13, 18 ir 19 straipsnių pakeitimo įstatymo
atitikties Konstitucijai vertinimas pagal jo priėmimo tvarką
34. Kaip minėta, pareiškėja ginčija Miškų įstatymo Nr. I-671 2, 4, 5, 6, 7, 8, 13, 18 ir 19 straipsnių pakeitimo įstatymo atitiktį Konstitucijos 69 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui pagal priėmimo tvarką.
35. Pareiškėjos teigimu, papildžius ginčijamo Įstatymo projektą naujais straipsniais, nebuvo pateiktas papildomas aiškinamasis raštas, nebuvo atlikti ginčijamo Įstatymo projekte numatomo teisinio reguliavimo poveikio, ekspertinis ir antikorupcinis vertinimai, t. y. Įstatymo projektas nebuvo tinkamai teisiškai įvertintas. Be to, pasak pareiškėjos, teisėkūros veiksmai buvo atlikti per neprotingus terminus – 2017 m. liepos 11 d. iš esmės pakeitus įstatymo projektą, jis priimtas tą pačią dieną; taigi pareiškėjos argumentai šiuo aspektu yra susiję su tuo, kad Įstatymas priimtas ypatingos skubos tvarka.
36. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad jis, nustatęs, jog pareiškėjo ginčijamas teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijai kitu nei pareiškėjo nurodytasis aspektu, privalo tai konstatuoti (2015 m. rugsėjo 22 d., 2017 m. liepos 4 d. nutarimai); konstitucinio teisingumo įgyvendinimas suponuoja tai, kad Konstitucijai prieštaraujantis teisės aktas (jo dalis) turi būti pašalintas iš teisės sistemos (inter alia 2015 m. rugsėjo 22 d., 2017 m. liepos 4 d. nutarimai).
37. Kaip minėta, iš nurodytų šiai konstitucinės justicijos bylai aktualių su Įstatymo priėmimu susijusių faktinių aplinkybių matyti, kad:
– Seimas, 2017 m. liepos 11 d. rytiniame posėdyje svarstydamas Seimo narių grupės teiktą Įstatymo projektą Nr. XIIP-4291(2) (kuris svarstyti Seimo posėdyje buvo pateiktas kaip projektas Nr. XIIP-4291(3)), iš esmės pakeitė šį projektą – papildė jį naujomis nuostatomis, kurių dauguma sutapo su Vyriausybės teikto Įstatymo projekto Nr. XIIIP-420 nuostatomis (t. y. tie patys Miškų įstatymo straipsniai pakeisti pagal turinį tapačiomis arba panašiomis nuostatomis);
– toks iš esmės pakeistas Seimo narių grupės teiktas Įstatymo projektas Nr. XIIP-4291(2) (priėmimui užregistruotas kaip Įstatymo projektas Nr. XIIP-4291(5)) buvo priimtas ypatingos skubos tvarka tą pačią dieną (2017 m. liepos 11 d.) Seimo Pirmininko siūlymu, nepateikus tokio siūlymo motyvų;
– Vyriausybės teiktas Įstatymo projektas Nr. XIIIP-420 ir Seimo narių grupės teiktas Įstatymo projektas Nr. XIIP-4291(2) nei Aplinkos apsaugos komitete, kuris buvo paskirtas pagrindiniu komitetu abiem projektams svarstyti, nei Seimo posėdyje nebuvo svarstomi kaip alternatyvūs; Aplinkos apsaugos komitetas nepriėmė sprendimo sujungti šiuos projektus; Aplinkos apsaugos komitetas nepateikdamas argumentų atmetė Vyriausybės teiktą Įstatymo projektą Nr. XIIIP-420, jis nevertino dėl šio projekto pateiktų nepriklausomo ekspertinio įvertinimo išvadų, kitų konsultantų, specialistų, taip pat subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, Seimo paskirtų papildomų komitetų, valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų išvadų, pastabų ir pasiūlymų; šios išvados, pastabos ir pasiūlymai nebuvo svarstomi ir Seimo 2017 m. liepos 11 d. rytiniame posėdyje, kuriame nuspręsta Vyriausybės teiktam Įstatymo projektui Nr. XIIIP-420 svarstyti paskirti kitą pagrindinį komitetą;
– tą pačią 2017 m. liepos 11 d., kurią ginčijamas Įstatymas buvo priimtas ypatingos skubos tvarka, Teisės departamentas vertino tik Įstatymo projekto Nr. XIIP-4291(4) nuostatas, kuriomis siūlyta keisti Miškų įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą (t. y. tos pačios Miškų įstatymo nuostatos, kurią siūlyta keisti Įstatymo projektu Nr. XIIP-4291(2), pakeitimą); Teisės departamentas nevertino per projekto svarstymo ypatingos skubos tvarka padarytą pertrauką gautų Seimo narių pateiktų pasiūlymų.
38. Vertinant, ar Įstatymas neprieštarauja Konstitucijai pagal priėmimo tvarką, pažymėtina, kad, kaip minėta:
– konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus teisėkūros subjektams, inter alia tai, kad teisės aktus jie gali leisti tik neviršydami savo įgaliojimų; leidžiant teisės aktus turi būti paisoma teisėkūros procedūrinių reikalavimų, taip pat ir tų, kuriuos yra nusistatęs pats teisėkūros subjektas;
– Seimo pareiga laikytis Seimo statute apibrėžtų įstatymų priėmimo taisyklių – jo konstitucinė pareiga; esminiai įstatymuose, Seimo statute nustatytos įstatymų leidybos procedūros pažeidimai reiškia, kad yra pažeidžiama ir Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalies nuostata, jog įstatymai Seime priimami laikantis įstatymo nustatytos procedūros;
– negalima ignoruoti jokios Konstitucijoje, įstatymuose ar Seimo statute įtvirtintos įstatymų leidybos proceso stadijos ar įstatymų priėmimo taisyklės; Seimo pareiga laikytis Konstitucijoje, įstatymuose ar Seimo statute nustatytų įstatymų leidybos proceso stadijų ir įstatymų priėmimo taisyklių nėra savitikslė, ja siekiama užtikrinti, kad būtų laikomasi ne tik Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalyje nustatyto reikalavimo priimti įstatymus Seime laikantis įstatymo nustatytos procedūros, bet ir iš Konstitucijos 5 straipsnio 2, 3 dalių, konstitucinių teisinės valstybės, atsakingo valdymo principų kylančių įstatymų leidybos proceso skaidrumo ir viešumo, taip pat įstatymų ir kitų Seimo aktų kokybės reikalavimų;
– Seimas, pagal Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalį, 76 straipsnį reglamentuodamas įstatymų leidybos procedūrą, gali nustatyti tokį įstatymų ir kitų Seimo aktų projektų svarstymo ypatingos skubos tvarka teisinį reguliavimą, pagal kurį tokia tvarka galėtų būti taikoma tik išskirtiniais konstituciškai pagrįstais atvejais, kai būtina nedelsiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, kaip antai įvedant arba įvedus karo ar nepaprastąją padėtį, skelbiant arba paskelbus mobilizaciją, priimant sprendimą panaudoti ginkluotąsias pajėgas ginkluoto užpuolimo atveju ir (ar) prireikus itin skubiai vykdyti tarptautinius įsipareigojimus, stichinės nelaimės ar kitomis ekstremaliomis aplinkybėmis, kilus tokiai grėsmei valstybės ar visuomenės saugumui, kuriai pašalinti būtini itin skubūs įstatymų leidėjo sprendimai; iš Konstitucijos, inter alia jos 5 straipsnio 2, 3 dalių, konstitucinių teisinės valstybės, atsakingo valdymo principų, kyla reikalavimas ir reguliuojant įstatymų ir kitų Seimo aktų projektų svarstymo ypatingos skubos tvarka procedūrą sudaryti prielaidas užtikrinti Seimo vidinę prevencinę įstatymų ir kitų Seimo aktų atitikties Konstitucijai kontrolę;
– kitoks teisinis reguliavimas, pagal kurį įstatymų ir kitų Seimo aktų projektai galėtų būti svarstomi ypatingos skubos tvarka ne išskirtiniais konstituciškai pagrįstais atvejais arba būtų leidžiama įstatymų ir kitų Seimo aktų projektus, svarstomus ypatingos skubos tvarka, priimti neužtikrinus Seimo vidinės prevencinės jų atitikties Konstitucijai kontrolės, būtų nesuderinamas su iš Konstitucijos, inter alia jos 5 straipsnio 2, 3 dalių, konstitucinių teisinės valstybės, atsakingo valdymo principų, kylančiais įstatymų leidybos proceso viešumo ir skaidrumo, įstatymų ir kitų Seimo aktų kokybės reikalavimais.
39. Atsižvelgiant į minėtas konstitucinės justicijos bylai aktualias su Įstatymo priėmimu susijusias faktines aplinkybes konstatuotina, kad:
– ginčijamas Įstatymas buvo priimtas Seimo Pirmininko siūlymu taikant ypatingos skubos svarstymo tvarką be šios tvarkos taikymą pagrindžiančių motyvų, taigi, inter alia nesant tokios grėsmės valstybės ar visuomenės saugumui, kuriai pašalinti būtini itin skubūs įstatymų leidėjo sprendimai;
– priimant ginčijamą Įstatymą ypatingos skubos tvarka nesudaryta prielaidų Teisės departamentui įvertinti visas jo projekto (Įstatymo projektų Nr. XIIP-4291(4) ir XIIP-4291(5)) nuostatas, inter alia dėl projekto gautų Seimo narių pasiūlymų, pateiktų per projekto svarstymo ypatingos skubos tvarka pertrauką;
– ginčijamas Įstatymas buvo priimtas ypatingos skubos tvarka iš esmės pakeičiant jo projektą (Seimo narių grupės teiktą ir Aplinkos apsaugos komiteto apsvarstytą Įstatymo projektą Nr. XIIP-4291(3)), t. y. papildant jį naujomis nuostatomis, analogiškomis kito įstatymo projekto (Vyriausybės teikto Įstatymo projekto Nr. XIIIP-420) nuostatoms, per vieną svarstymo ypatingos skubos tvarka dieną, taip išvengiant to kito įstatymo projekto (Įstatymo projekto Nr. XIIIP-420) svarstymo stadijos, t. y. dėl to projekto pateiktų nepriklausomo ekspertinio įvertinimo išvadų, kitų konsultantų, specialistų, taip pat subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, Seimo paskirtų papildomų komitetų, valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų išvadų, pastabų ir pasiūlymų svarstymo ir vertinimo.
40. Atsižvelgiant į minėtas Konstitucijos ir oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas konstatuotina ir tai, kad:
– priimant ginčijamą Įstatymą ypatingos skubos tvarka nesant tokios grėsmės valstybės ar visuomenės saugumui, kuriai pašalinti būtini itin skubūs įstatymų leidėjo sprendimai, nesilaikyta konstitucinio reikalavimo įstatymų ir kitų Seimo aktų projektų svarstymo ypatingos skubos tvarka procedūrą taikyti tik išskirtiniais konstituciškai pagrįstais atvejais, kai būtina nedelsiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus kilus tokiai grėsmei valstybės ar visuomenės saugumui, kuriai pašalinti būtini itin skubūs įstatymų leidėjo sprendimai, taigi ir iš Konstitucijos, inter alia jos 5 straipsnio 2, 3 dalių, konstitucinių teisinės valstybės, atsakingo valdymo principų, kylančių įstatymų leidybos proceso viešumo ir skaidrumo, įstatymų ir kitų Seimo aktų kokybės reikalavimų;
– priimant ginčijamą Įstatymą ypatingos skubos tvarka nesudarius prielaidų Teisės departamentui įvertinti visas projekto nuostatas, nepaisyta konstitucinio reikalavimo taikant įstatymų ir kitų Seimo aktų projektų svarstymo ypatingos skubos tvarka procedūrą užtikrinti Seimo vidinę prevencinę įstatymų ir kitų Seimo aktų atitikties Konstitucijai kontrolę, taigi ir iš Konstitucijos, inter alia jos 5 straipsnio 2, 3 dalių, konstitucinių teisinės valstybės, atsakingo valdymo principų, kylančių įstatymų ir kitų Seimo aktų kokybės reikalavimų;
– priimant ginčijamą Įstatymą ypatingos skubos tvarka ir taip išvengiant kito įstatymo projekto svarstymo stadijos, t. y. dėl to projekto pateiktų nepriklausomo ekspertinio įvertinimo išvadų, kitų konsultantų, specialistų, taip pat subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, Seimo paskirtų papildomų komitetų, valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų išvadų, pastabų ir pasiūlymų svarstymo ir vertinimo, nepaisyta konstitucinio reikalavimo neignoruoti jokios Konstitucijoje, įstatymuose ar Seimo statute įtvirtintos įstatymų leidybos proceso stadijos ar įstatymų priėmimo taisyklės, taigi ir Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalyje nustatyto reikalavimo priimti įstatymus Seime laikantis įstatymo nustatytos procedūros, iš Konstitucijos 5 straipsnio 2, 3 dalių, konstitucinių teisinės valstybės, atsakingo valdymo principų kylančių įstatymų leidybos proceso skaidrumo ir viešumo, taip pat įstatymų ir kitų Seimo aktų kokybės reikalavimų.
41. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Įstatymas pagal priėmimo tvarką prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2, 3 dalims, 69 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, atsakingo valdymo principams.
42. Tai konstatavęs, Konstitucinis Teismas šioje byloje netirs, ar Įstatymas pagal priėmimo tvarką neprieštarauja Konstitucijos 69 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui kitais pareiškėjo nurodytais aspektais, susijusiais su Įstatymo projekto papildomo aiškinamojo rašto, projekte numatomo teisinio reguliavimo poveikio, ekspertinio ir antikorupcinio vertinimo nebuvimu.
VIII
Dėl Miškų įstatymo Nr. I-671 2, 4, 5, 6, 7, 8, 13, 18 ir 19 straipsnių pakeitimo įstatyme įtvirtintos formuluotės „miškų urėdija (urėdijos)“
43. Kaip minėta, pareiškėja abejoja inter alia Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies tiek, kiek ja Miškų įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje (2017 m. liepos 11 d. redakcija) yra įtvirtinta formuluotė „miškų urėdija (urėdijos)“, iš kurios, pasak pareiškėjos, nėra aišku, kiek miškų urėdijų turėtų veikti, atitiktimi konstituciniam teisinės valstybės principui.
44. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatavęs, kad Įstatymas pagal priėmimo tvarką prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2, 3 dalims, 69 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, atsakingo valdymo principams, Konstitucinis Teismas netirs Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ir kitų Įstatymo nuostatų tiek, kiek jose yra įtvirtinta formuluotė „miškų urėdija (urėdijos)“, atitikties Konstitucijai pareiškėjos ginčijamu aspektu.
45. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad, kaip minėta, Įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi įtvirtinta formuluotė „miškų urėdija (urėdijos)“ reiškia, jog pagal Miškų įstatymo 7 straipsnio 1 dalį (2017 m. liepos 11 d. redakcija) Lietuvos Respublikoje gali veikti viena arba kelios miškų urėdijos – pagal Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymą įsteigtos valstybės įmonės, patikėjimo teise valdančios, naudojančios valstybinius miškus ir jais disponuojančios įstatymų nustatyta tvarka, taip pat vykdančios juose kompleksinę miškų ūkio veiklą ir kitą įmonės įstatuose numatytą veiklą; pagal šį teisinį reguliavimą Vyriausybė turi plačią diskreciją nuspręsti, kiek miškų urėdijų steigti Lietuvoje. Minėta ir tai, kad iš Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje, 3 straipsnio 1, 4 dalyse, 8 straipsnyje, kuriais pakeista Miškų įstatymo 4 straipsnio 6 dalis, 5 straipsnio 2 dalies 8 punktas, šio straipsnio 5 dalis, 18 straipsnio 1, 2 dalys, įtvirtintos formuluotės „miškų urėdija (urėdijos)“ taip pat nėra aišku, kiek miškų urėdijų pagal Miškų įstatymą gali veikti Lietuvoje.
Šiuo aspektu taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad, kaip pažymėta šiame Konstitucinio Teismo nutarime, iš Konstitucijos, inter alia jos 46, 54 straipsnių, 128 straipsnio 2 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo, įstatymų leidėjui kyla pareiga įstatymu nustatyti esmines miškų ūkio valdymo sąlygas; įstatymų leidėjas turi nustatyti aiškų ir pagrįstą miškų ūkio valdymo modelį, inter alia atitinkamus subjektus, atsakingus už valstybei nuosavybės teise priklausančių miškų ūkio valdymą, arba kriterijus, pagal kuriuos tokie subjektai būtų nustatyti; įstatymų leidėjas, nustatydamas miškų ūkio valdymo teisinį reguliavimą, turi paisyti inter alia iš Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies kylančios valstybės pareigos reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, kartu įgyvendinti iš Konstitucijos 54 straipsnio, 128 straipsnio 2 dalies kylančius reikalavimus, inter alia užtikrinti tinkamą miškų apsaugą, taip pat jų, kaip valstybės turto, racionalų tvarkymą ir naudojimą.
IX
Dėl Konstitucinio Teismo nutarimo oficialaus paskelbimo
46. Šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu Miškų įstatymo Nr. I-671 2, 4, 5, 6, 7, 8, 13, 18 ir 19 straipsnių pakeitimo įstatymas pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai.
Pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį teisės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad tas teisės aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai.
47. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra konstatuota, kad pagal Konstituciją Konstitucinis Teismas, įvertinęs inter alia tai, kokia teisinė situacija gali susidaryti įsigaliojus Konstitucinio Teismo nutarimui, gali nustatyti, kada tas Konstitucinio Teismo nutarimas turi būti oficialiai paskelbtas; Konstitucinis Teismas gali atidėti savo nutarimo oficialų paskelbimą, jeigu tai būtina, kad įstatymų leidėjas turėtų laiko pašalinti tas lacunae legis, kurių atsirastų, jeigu atitinkamas Konstitucinio Teismo nutarimas būtų oficialiai paskelbtas tuoj pat po jo viešo paskelbimo Konstitucinio Teismo posėdyje ir jeigu jos sudarytų prielaidas iš esmės paneigti tam tikras Konstitucijos ginamas, saugomas vertybes. Minėtas Konstitucinio Teismo nutarimo (inter alia nutarimo, kuriuo tam tikras įstatymas (jo dalis) pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai) oficialaus paskelbimo atidėjimas – iš Konstitucijos kylanti prielaida išvengti tam tikrų visuomenei ir valstybei, žmonių teisėms ir laisvėms nepalankių padarinių, kurių galėtų atsirasti, jeigu atitinkamas Konstitucinio Teismo nutarimas būtų oficialiai paskelbtas tuoj pat po jo viešo paskelbimo Konstitucinio Teismo posėdyje ir tą jo oficialaus paskelbimo dieną įsigaliotų (inter alia 2005 m. sausio 19 d., 2012 m. vasario 6 d., 2015 m. rugsėjo 29 d. nutarimai).
48. Pažymėtina, kad pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 84 straipsnio (2015 m. gegužės 14 d. redakcija) „Konstitucinio Teismo aktų ir Konstitucinio Teismo pirmininko pranešimų paskelbimas ir įsigaliojimas“ 3 dalį, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, Konstitucinis Teismas gali nustatyti kitą, vėlesnę, Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriuo tam tikras teisės aktas (jo dalis) pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai ar įstatymams, paskelbimo datą.
49. Pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą, oficialiai paskelbus šį Konstitucinio Teismo nutarimą, nuo jo oficialaus paskelbimo dienos Miškų įstatymo Nr. I-671 2, 4, 5, 6, 7, 8, 13, 18 ir 19 straipsnių pakeitimo įstatymas, kuriuo pakeistas Miškų įstatyme nustatytas teisinis reguliavimas ir kuris šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, negalės būti taikomas.
Todėl, jeigu Konstitucinio Teismo nutarimas šioje byloje būtų oficialiai paskelbtas iškart po jo viešo paskelbimo Konstitucinio Teismo posėdyje, atsirastų Miškų įstatyme nustatyto teisinio reguliavimo spragų ir neapibrėžtumo, dėl to galėtų būti sutrikdyti miškų ūkio valdymas ir tvarkymas.
Atsižvelgiant į tai, kad minėtoms Miškų įstatyme nustatyto teisinio reguliavimo spragoms ir neapibrėžtumui pašalinti reikalingas tam tikras laikas, šis Konstitucinio Teismo nutarimas Teisės aktų registre oficialiai skelbtinas 2019 m. gruodžio 2 d.
X
Dėl Seimo statuto 164 straipsnio (2016 m. gegužės 3 d. redakcija) 1 dalies pripažinimo prieštaraujančia Konstitucijai teisinių padarinių
50. Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai – Konstitucijai ir įstatymams. Konstitucinis Teismas užtikrina Konstitucijos viršenybę teisės sistemoje ir vykdo konstitucinį teisingumą.
Kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, jis vykdo konstitucinę teisminę kontrolę; Konstitucinis Teismas – konstitucinės justicijos institucija; pagal savo kompetenciją spręsdamas dėl žemesnės galios teisės aktų (jų dalių) atitikties aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, ir vykdydamas kitus savo konstitucinius įgaliojimus, Konstitucinis Teismas – savarankiškas ir nepriklausomas teismas – vykdo konstitucinį teisingumą, garantuoja Konstitucijos viršenybę teisės sistemoje ir konstitucinį teisėtumą.
Šiame kontekste pažymėtina, kad iš Konstitucijos kylanti konstitucinio teisingumo samprata suponuoja ne formalų, nominalų vykdomą konstitucinį teisingumą, o tokius Konstitucinio Teismo baigiamuosius aktus, kurie savo turiniu nėra neteisingi; priešingu atveju, nesudarius galimybės Konstituciniam Teismui pagal jam suteiktus įgaliojimus priimti tokio baigiamojo akto, kuris atitiktų teisingumo kriterijus, nebūtų užtikrinta Konstitucijos viršenybė teisės sistemoje, būtų užkirstas kelias vykdyti konstitucinį teisingumą ir užtikrinti konstitucinį teisėtumą; Konstitucinio Teismo įgaliojimai vykdyti konstitucinį teisingumą ir užtikrinti konstitucinį teisėtumą yra neatskiriami nuo konstitucinio teisinės valstybės principo imperatyvų, inter alia teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio saugumo, teisinio tikrumo, teisingumo, protingumo reikalavimų (2018 m. birželio 19 d. nutarimas).
51. Kaip minėta, pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį teisės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad tas teisės aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai.
Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta bendra taisyklė, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį (inter alia 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas, 2012 m. gruodžio 19 d., 2019 m. kovo 21 d. sprendimai). Pažymėtina ir tai, kad iš Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies kyla teisės aktų konstitucingumo ir jų taikymo padarinių teisėtumo prezumpcija: kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies nuostata, kad teisės aktas (jo dalis) negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, jog tas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, reiškia, kad tol, kol Konstitucinis Teismas nėra oficialiai paskelbęs sprendimo, jog tam tikras teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, preziumuojama, kad tas teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad jo pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti (inter alia 2003 m. gruodžio 30 d., 2011 m. spalio 25 d. nutarimai, 2019 m. kovo 21 d. sprendimas).
52. Taigi, atsižvelgiant į minėtus konstitucinio teisinės valstybės principo imperatyvus, inter alia į teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio saugumo, teisinio tikrumo, teisingumo, protingumo reikalavimus, taip pat į konstitucinių vertybių pusiausvyros imperatyvą ir minėtą teisės aktų konstitucingumo ir teisėtumo prezumpciją, pažymėtina, kad vykdant konstitucinį teisingumą ir užtikrinant konstitucinį teisėtumą Konstituciniam Teismui priimant nutarimus nagrinėjamose bylose negali būti pažeistas teisinės sistemos stabilumas, pakirstas teisinių santykių subjektų pasitikėjimas valstybėje priimtais teisės aktais.
Todėl tai, kad šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, jog Seimo statuto 164 straipsnio (2016 m. gegužės 3 d. redakcija) 1 dalis tiek, kiek pagal joje nustatytą teisinį reguliavimą įstatymų ir kitų Seimo aktų projektai gali būti svarstomi ypatingos skubos tvarka ne tik išskirtiniais konstituciškai pagrįstais atvejais, kai būtina nedelsiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus kilus tokiai grėsmei valstybės ar visuomenės saugumui, kuriai pašalinti būtini itin skubūs įstatymų leidėjo sprendimai, prieštarauja Konstitucijai, savaime negali būti pagrindas ginčyti iki šio Konstitucinio Teismo nutarimo viešo paskelbimo Konstitucinio Teismo posėdyje priimtų, taikant Seimo statute nustatytą svarstymo ypatingos skubos tvarka procedūrą, įstatymų ir kitų Seimo aktų atitiktį Konstitucijai vien dėl to, kad minėta svarstymo ypatingos skubos tvarka procedūra buvo taikyta ne išskirtiniu konstituciškai pagrįstu atveju, kai būtina nedelsiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus kilus tokiai grėsmei valstybės ar visuomenės saugumui, kuriai pašalinti būtini itin skubūs įstatymų leidėjo sprendimai.
53. Kartu pabrėžtina, kad, viešai paskelbus šį Konstitucinio Teismo nutarimą Konstitucinio Teismo posėdyje, pagal Seimo statuto 164 straipsnio (2016 m. gegužės 3 d. redakcija) 1 dalį įstatymų ir kitų Seimo aktų svarstymo ypatingos skubos tvarka procedūra turėtų būti taikoma motyvuotu šioje dalyje nurodytų subjektų (Respublikos Prezidento, Seimo Pirmininko arba Seimo Pirmininką pavaduojančio Seimo Pirmininko pavaduotojo, arba Vyriausybės) teikimu tik išskirtiniais konstituciškai pagrįstais atvejais, kai būtina nedelsiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, kaip antai įvedant arba įvedus karo ar nepaprastąją padėtį, skelbiant arba paskelbus mobilizaciją, priimant sprendimą panaudoti ginkluotąsias pajėgas ginkluoto užpuolimo atveju ir (ar) prireikus itin skubiai vykdyti tarptautinius įsipareigojimus, stichinės nelaimės ar kitomis ekstremaliomis aplinkybėmis, kilus tokiai grėsmei valstybės ar visuomenės saugumui, kuriai pašalinti būtini itin skubūs įstatymų leidėjo sprendimai. Kitoks šio Konstitucinio Teismo nutarimo aiškinimas, esą įstatymų ir kitų Seimo aktų svarstymo ypatingos skubos tvarka procedūra pagal Seimo statuto 164 straipsnio (2016 m. gegužės 3 d. redakcija) 1 dalį nuo šio Konstitucinio Teismo nutarimo viešo paskelbimo Konstitucinio Teismo posėdyje iki jo oficialaus paskelbimo Teisės aktų registre galėtų būti taikoma ne tik išskirtiniais konstituciškai pagrįstais atvejais, kai būtina nedelsiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus kilus tokiai grėsmei valstybės ar visuomenės saugumui, kuriai pašalinti būtini itin skubūs įstatymų leidėjo sprendimai, būtų nesuderinamas su konstitucinio teisingumo ir konstitucinio teisėtumo samprata.
54. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime, be kita ko, konstatuota, kad Seimas, pagal Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalį, 76 straipsnį reglamentuodamas įstatymų leidybos procedūrą, gali nustatyti tokį įstatymų projektų svarstymo skubos tvarka teisinį reguliavimą, pagal kurį ši tvarka būtų taikoma ypatingais atvejais, kai dėl susiklosčiusių politinių, socialinių, ekonominių ar kitų aplinkybių būtina skubiai nustatyti naują ar pakeisti galiojantį teisinį reguliavimą siekiant užtikrinti svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes.
Šiame Konstitucinio Teismo nutarime taip pat pažymėta, kad pagal Seimo statuto 162 straipsnio (2004 m. lapkričio 9 d. redakcija) 2 dalį viena iš Seimo statute nustatytų sąlygų įstatymo projekto svarstymo skubos tvarka procedūrai taikyti yra motyvuotas Respublikos Prezidento, Seimo Pirmininko arba jį pavaduojančio Seimo Pirmininko pavaduotojo, Seimo opozicijos lyderio, pagrindinio komiteto, frakcijos arba Vyriausybės teikimas; šios procedūros taikymas priklauso išskirtinai nuo Seimo statute nurodytų subjektų teikimo ir nustatytos Seimo posėdyje balsavusių Seimo narių balsų daugumos sprendimo.
Pažymėtina, kad Seimo statuto 162 straipsnio (2004 m. lapkričio 9 d. redakcija) 2 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas nėra šios konstitucinės justicijos bylos tyrimo dalykas. Tačiau pažymėtina ir tai, kad, viešai paskelbus šį Konstitucinio Teismo nutarimą Konstitucinio Teismo posėdyje, pagal Seimo statuto 162 straipsnio (2004 m. lapkričio 9 d. redakcija) 2 dalį įstatymų svarstymo skubos tvarka procedūra turėtų būti taikoma motyvuotu šioje dalyje nurodytų subjektų (Respublikos Prezidento, Seimo Pirmininko arba jį pavaduojančio Seimo Pirmininko pavaduotojo, Seimo opozicijos lyderio, pagrindinio komiteto, frakcijos arba Vyriausybės) teikimu tik tokiais atvejais, kai šios tvarkos taikymas motyvuojamas ypatingais atvejais, kai dėl susiklosčiusių politinių, socialinių, ekonominių ar kitų aplinkybių būtina skubiai nustatyti naują ar pakeisti galiojantį teisinį reguliavimą siekiant užtikrinti svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes. Kitoks šio Konstitucinio Teismo nutarimo aiškinimas, esą įstatymų svarstymo skubos tvarka procedūra pagal Seimo statuto 162 straipsnio (2004 m. lapkričio 9 d. redakcija) 2 dalį nuo šio Konstitucinio Teismo nutarimo viešo paskelbimo Konstitucinio Teismo posėdyje galėtų būti taikoma nemotyvuojant ypatingais atvejais, kai dėl susiklosčiusių politinių, socialinių, ekonominių ar kitų aplinkybių būtina skubiai nustatyti naują ar pakeisti galiojantį teisinį reguliavimą siekiant užtikrinti svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, būtų nesuderinamas su konstitucinio teisingumo ir konstitucinio teisėtumo samprata.
XI
Dėl Miškų įstatymo Nr. I-671 2, 4, 5, 6, 7, 8, 13, 18 ir 19 straipsnių pakeitimo įstatymo pripažinimo prieštaraujančiu Konstitucijai teisinių padarinių
55. Pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį teisės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad tas teisės aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai.
55.1. Kaip minėta, pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą, oficialiai paskelbus šį Konstitucinio Teismo nutarimą, nuo jo oficialaus paskelbimo dienos Miškų įstatymo Nr. I-671 2, 4, 5, 6, 7, 8, 13, 18 ir 19 straipsnių pakeitimo įstatymas, kuriuo pakeistas Miškų įstatyme nustatytas teisinis reguliavimas ir kuris šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, negalės būti taikomas.
Taigi, oficialiai paskelbus šį Konstitucinio Teismo nutarimą, negalės būti taikoma inter alia Įstatymo 5 straipsnio 1 dalis, pagal kurią, kaip minėta, Miškų įstatymo 7 straipsnio 1 dalis (2016 m. birželio 30 d. redakcija) pakeista vietoj joje buvusio nustatyto konkretaus miškų urėdijų skaičiaus (42 miškų urėdijos) nustačius, kad Lietuvos Respublikoje veikia miškų urėdija (urėdijos).
55.2. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, Vyriausybė 2017 m. rugpjūčio 2 d. nutarimu Nr. 647 „Dėl sutikimo reorganizuoti valstybės įmones miškų urėdijas“, vadovaudamasi Civilinio kodekso 2.97 straipsnio 3 dalimi ir Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo 18 straipsniu, nusprendė reorganizuoti Lietuvoje veikusias 42 miškų urėdijas jungimo būdu – prijungti jas prie reorganizavime dalyvavusios valstybės įmonės Valstybinio miškotvarkos instituto, kurio pavadinimas po reorganizavimo yra valstybės įmonė Valstybinių miškų urėdija (2.2–2.3 punktai). Taigi šis nutarimas yra grindžiamas ne tik Miškų įstatymo, bet ir kitų įstatymų nuostatomis (Civilinio kodekso 2.97 straipsnio 3 dalimi ir Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo 18 straipsniu).
55.3. Kaip minėta, aiškindamas Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį, Konstitucinis Teismas yra atskleidęs iš jos kylančios teisės aktų konstitucingumo ir jų taikymo padarinių teisėtumo prezumpcijos turinį: Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies nuostata, kad teisės aktas (jo dalis) negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, jog tas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, reiškia, kad tol, kol Konstitucinis Teismas nėra oficialiai paskelbęs sprendimo, jog tam tikras teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, preziumuojama, kad tas teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad jo pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti (inter alia 2003 m. gruodžio 30 d., 2011 m. spalio 25 d. nutarimai, 2019 m. kovo 21 d. sprendimas).
55.4. Kaip minėta, oficialiai paskelbus Konstitucinio Teismo nutarimą šioje byloje, atsirastų Miškų įstatyme nustatyto teisinio reguliavimo spragų ir neapibrėžtumo, inter alia dėl Miškų įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje (2017 m. liepos 11 d. redakcija) nustatyto teisinio reguliavimo. Be kita ko, tai reiškia, kad oficialiai paskelbus šį Konstitucinio Teismo nutarimą savaime nebūtų atkurtas Miškų įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje (2016 m. birželio 30 d. redakcija) buvęs teisinis reguliavimas, pagal kurį Lietuvoje veikė 42 miškų urėdijos. Taigi, jeigu įstatymų leidėjas nesiimtų priemonių Miškų įstatyme nustatyto teisinio reguliavimo spragoms ir neapibrėžtumui pašalinti, oficialiai paskelbus šį Konstitucinio Teismo nutarimą miškų ūkio valdymo modelis, inter alia tai, kiek miškų urėdijų galėtų veikti, įstatymu būtų teisiškai nesureguliuotas.
55.5. Kaip minėta, atsižvelgiant į konstitucinio teisinės valstybės principo imperatyvus, inter alia į teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio saugumo, teisinio tikrumo, teisingumo, protingumo reikalavimus, taip pat į konstitucinių vertybių pusiausvyros imperatyvą ir teisės aktų konstitucingumo ir teisėtumo prezumpciją, vykdant konstitucinį teisingumą ir užtikrinant konstitucinį teisėtumą Konstituciniam Teismui priimant nutarimus nagrinėjamose bylose negali būti pažeistas teisinės sistemos stabilumas, pakirstas teisinių santykių subjektų pasitikėjimas valstybėje priimtais teisės aktais. Šioje konstitucinės justicijos byloje pabrėžtinas viešasis interesas užtikrinti miškų ūkio teisinio reguliavimo stabilumą, kad nebūtų sutrikdyti miškų ūkio valdymas ir tvarkymas.
Taigi šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad, atsižvelgiant į minėtus konstitucinius imperatyvus, inter alia į teisinės sistemos stabilumo interesus, minėtas Vyriausybės 2017 m. rugpjūčio 2 d. nutarimas Nr. 647 „Dėl sutikimo reorganizuoti valstybės įmones miškų urėdijas“, kuris, kaip minėta, buvo priimtas vadovaujantis ne tik Miškų įstatymo, bet ir kitų įstatymų nuostatomis (Civilinio kodekso 2.97 straipsnio 3 dalimi ir Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo 18 straipsniu), laikytinas galiojančiu ir oficialiai paskelbus šį Konstitucinio Teismo nutarimą.
55.6. Vadinasi, tai, kad šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, jog Miškų įstatymo Nr. I-671 2, 4, 5, 6, 7, 8, 13, 18 ir 19 straipsnių pakeitimo įstatymas prieštarauja Konstitucijai, savaime nesuteikia pagrindo ginčyti Vyriausybės 2017 m. rugpjūčio 2 d. nutarimo Nr. 647 „Dėl sutikimo reorganizuoti valstybės įmones miškų urėdijas“ atitikties Konstitucijai.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
nutaria:
1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos miškų įstatymo Nr. I-671 2, 4, 5, 6, 7, 8, 13, 18 ir 19 straipsnių pakeitimo įstatymas (TAR, 2017-07-14, Nr. 12233) pagal priėmimo tvarką prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2, 3 dalims, 69 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, atsakingo valdymo principams.
2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Seimo statuto 164 straipsnio (2016 m. gegužės 3 d. redakcija; TAR, 2016-05-06, Nr. 11395) 1 dalis tiek, kiek pagal joje nustatytą teisinį reguliavimą įstatymų ir kitų Seimo aktų projektai gali būti svarstomi ypatingos skubos tvarka ne tik išskirtiniais konstituciškai pagrįstais atvejais, kai būtina nedelsiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus kilus tokiai grėsmei valstybės ar visuomenės saugumui, kuriai pašalinti būtini itin skubūs įstatymų leidėjo sprendimai, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2, 3 dalims, konstituciniams teisinės valstybės, atsakingo valdymo principams.