Administracinė byla Nr. A-3083-556/2019
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02160-2018-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 22.7
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. sausio 23 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos P. O. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos P. O. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėja P. O. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, kurį vėliau patikslino (b. l. 1–2, 13–15), prašydama: 1) pripažinti neteisėtais ir panaikinti sprendimus: 2018 m. gegužės 31 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro (toliau – ir Ministras) nepritarimo rezoliuciją dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir SAM) Sveikatos išteklių priežiūros ir inovacijų valdymo departamento Sveikatos paslaugų stebėsenos, inovacijų ir informacinių sistemų valdymo skyriaus vyriausiosios specialistės P. O. 2018 m. gegužės 28 d. prašymo Nr. 6-1101 „Dėl valstybės tarnybos pratęsimo“; 2018 m. birželio 7 d. Ministro nepritarimo rezoliuciją dėl SAM Sveikatos išteklių priežiūros ir inovacijų valdymo departamento Sveikatos paslaugų stebėsenos, inovacijų ir informacinių sistemų valdymo skyriaus vyriausiosios specialistės P. O. 2018 m. birželio 1 d. prašymo Nr. 6-1159 „Dėl darbo pagal darbo sutartį“ ir Ministro 2018 m. birželio 15 d. įsakymą Nr. K-486 „Dėl P. O. atleidimo iš pareigų“ (toliau – ir Įsakymas); 2) priteisti 6 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio kompensaciją; 3) atlyginti 10 000 Eur neturtinę žalą ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėja nurodė, kad, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 43 straipsnio 10 dalimi, 2018 m. gegužės 28 d. pateikė Ministrui prašymą Nr. 6-1101 „Dėl valstybės tarnybos pratęsimo“, norėdama tęsti darbą SAM valstybės tarnyboje. 2018 m. gegužės 31 d. ji gavo Ministro atsakymą, kad nepritarta pratęsti jai valstybės tarnybą (tarp vizų parašyta: „Atsižvelgiant į SAM struktūrinius pokyčius, siūlau nepritarti prašymui“). Manė, kad Ministras nepagrįstai nevertino pareiškėjos kvalifikacijos, nepriėmė sprendimo, pagrįsto teisės aktais, objektyviais faktais, nesivadovavo bendraisiais teisės principais. Pareiškėja pažymėjo, kad jai valstybės tarnyba nepratęsta tik dėl amžiaus t. y. ji diskriminuojama dėl amžiaus. 2018 m. birželio 1 d. ji pateikė prašymą „Dėl darbo pagal darbo sutartį“ Nr. 6-1159, tačiau 2018 m. birželio 7 d. gavo atsakymą su Ministro nepritarimo rezoliucija (tarp vizų parašyta: „Atsižvelgiant į SAM struktūrinius pertvarkymus, nepritarti, kita viza nepritarti). Nors vizose nurodoma dėl struktūrinių pokyčių ar struktūrinių pertvarkymų, tačiau priimant minėtus sprendimus, pertvarkymų dar nebuvo. 2018 m. birželio 7 d. Ministro įsakymu Nr. V-669 buvo keičiama SAM struktūra. Skyrius, kuriame pareiškėja dirbo, naikinamas. Skyriaus kolegos gavo įspėjimo lapelius dėl pareigybių naikinimo. Pareiškėjai jokių įspėjimų dėl pareigybės naikinimo nepateikta. Ministro 2018 m. birželio 15 d. įsakyme Nr. K-486 nurodyta, kad pareiškėja atleidžiama iš pareigų 2018 m. rugpjūčio 20 d. suėjus 65 metams. Priimant anksčiau išvardintus sprendimus, nebuvo vertinama pareiškėjos kvalifikacija, sprendimai nepagrįsti teisės aktais, objektyviais faktais bei bendraisiais teisės principais, nebuvo sudarytos galimybės, kaip kitiems skyriaus kolegoms, pasinaudoti teisėmis, kurios suteikiamos, kai pareigybė naikinama įspėjimo laikotarpiu, išeitinėmis išmokomis. Manė, kad priimdama minėtus sprendimus, SAM diskriminavo pareiškėją dėl amžiaus, dėl ko pareiškėja patyrė didelius išgyvenimus, pažeminimus. SAM pareiškėja dirbo daugiau kaip 10 metų, o valstybės tarnyboje virš 20 metų. Neturtinę žalą vertino 10 000 Eur.
3. Atsakovas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija atsiliepime (b. l. 61–65) su pareiškėjos skundu nesutiko, prašė atmesti kaip nepagrįstą.
4. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjos atleidimas, vadovaujantis VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 6 punktu, yra teisėtas, aiškus ir nediskriminacinis, kadangi VTĮ nurodytas aiškus, konkretus valstybės tarnautojo atleidimo pagrindas, kuris negali būti interpretuojamas kitaip. Pažymėjo, kad VTĮ 43 straipsnio 10 dalies nuostata suponuoja valstybės tarnautoją į pareigas priimančiam asmeniui diskreciją pačiam nuspręsti, ar asmeniui, sulaukusiam 65 metų amžiaus, tarnyba turėtų būti pratęsta ar ne, bei priimti atitinkamą sprendimą. Atsakovas pažymėjo ir tai, kad pareiškėja nėra pirmoji valstybės tarnautoja, kuriai taikomas VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytas atleidimo pagrindas. Vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracine byla Nr. A143-3363/2011 ir pažymėjo, kad VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 6 punkto taikymui užtenka fakto, kad valstybės tarnautojui sueina 65 metai.
5. Pareiškėjos skunde dėstomos aplinkybės, t. y. kad pareiškėja negavo įspėjimo lapelio, nebuvo vertinama jos kvalifikacija bei jai nesudaryta galimybė pasinaudoti teise gauti išeitinę kompensaciją, SAM manymu, VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 6 punkto taikymo prasme, yra visiškai nepagrįstos, kadangi valstybės tarnautojo atleidimą dėl pareigybės naikinimo reglamentuoja kitos VTĮ normos, t. y. valstybės tarnautojai dėl pareigybės panaikinimo iš pareigų atleidžiami vadovaujantis VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punktu. Atleidžiant šiuo pagrindu, valstybės tarnautojams taikomos kitos garantijos, nepriklausančios VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatytu pagrindu atleidžiamiems valstybės tarnautojams. Pareiškėja atleidžiama nuo 2018 m. rugpjūčio 20 dienos, o nauja SAM struktūra įsigaliojo 2018 m. spalio 15 dieną, t. y. beveik po 2 mėnesių, todėl pranešti apie tai, kas bus po to, kai ji nebedirbs SAM, nebuvo jokio pagrindo. Pareiškėja siekė pasinaudoti galimybe gauti išeitinę kompensaciją, tačiau tokiu atveju Ministras turėtų pratęsti jos tarnybos laiką ir ją atleisti visai kitu, nei nurodyta VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 6 punkte, pagrindu. Kitoks Ministro sprendimas, t. y. toks, kokio pageidauja pareiškėja, iškeltų pareiškėjos privatų interesą prieš viešąjį, taip pat galimai galėtų sukurti situaciją, jog jai būtų sudaromos palankesnės sąlygos, lyginant su kitais valstybės tarnautojais, sulaukusiais 65 metų amžiaus.
6. Dėl pareiškėjos prašymo atlyginti neturtinę žalą, atsakovas pažymėjo, kad, priimdamas sprendimą atleisti pareiškėją, vadovavosi VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 6 punktu, t. y. savarankišku valstybės tarnautojo atleidimo pagrindu. Sprendimą atleisti pareiškėją priėmė kompetentingas asmuo, t. y. valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo – Ministras, kuriam yra suteikti įgaliojimai įstatymų nustatyta tvarka priimti į pareigas ir iš jų atleisti SAM valstybės tarnautojus ir darbuotojus, todėl negalima teigti, kad pareiškėjos atleidimas neteisėtas. Pareiškėja taip pat neįrodė fakto, kad patyrė realią neturtinę žalą. Pareiškėja pati paneigė savo išsakytą teiginį dėl sveikatos pablogėjimo – ji pridėjo dokumentus, nurodančius, kad jos sveikatos problemos prasidėjo dar iki Įsakymo pasirašymo, t. y. nuo 2016 m. gruodžio 23 d., kai pareiškėjai nustatyta ligos diagnozė. Pareiškėja neįrodė, kad SAM veiksmai buvo neteisėti ir kad jie galėjo sukelti jai realią neturtinę žalą.
7. Dėl pareiškėjos prašymo priteisti 6 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio kompensaciją, atsakovas pažymėjo, kad pareiškėja atleista pagal VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 6 punktą, atleidžiant šiuo pagrindu, išeitinė kompensacija nepriklauso, todėl jos reikalavimas priteisti jai 6 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio kompensaciją, yra nepagrįstas.
II.
8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. spalio 25 d. sprendimu pareiškėjos P. O. skundą atmetė.
9. Teismas pažymėjo, kad byloje kilo ginčas dėl Ministro 2018 m. gegužės 31 d. rezoliucijos, 2018 m. birželio 7 d. rezoliucijos bei 2018 m. birželio 15 d. įsakymo Nr. K-486 pagrįstumo bei teisėtumo.
10. Byloje nustatyta, kad pareiškėja dirbo SAM Sveikatos išteklių priežiūros ir inovacijų valdymo departamento Sveikatos paslaugų stebėsenos, inovacijų ir informacinių sistemų valdymo skyriaus vyriausiąja specialiste. 2018 m. gegužės 28 d. ji pateikė prašymą Ministrui, prašydama pratęsti jai valstybės tarnybą nuo 2018 m. rugpjūčio 20 d. iki 2019 m. rugpjūčio 19 d. Pareiškėjai 2018 m. rugpjūčio 20 d. sukako 65 m. Šiam prašymui Ministras nepritarė (2018 m. gegužės 31 d. rezoliucija). Rezoliucija priimta, atsižvelgiant į SAM struktūrinius pokyčius. Pareiškėja apie tai buvo informuota 2018 m. gegužės 31 d. 2018 m. birželio 1 d. pareiškėja pateikė Ministrui prašymą dėl darbo pagal darbo sutartį, kuriame prašė sudaryti jai galimybę dirbti pagal darbo sutartį nuo šių metų rugpjūčio 20 d. Šiam prašymui Ministras nepritarė 2018 m. birželio 7 d. rezoliucija, ši rezoliucija priimta, atsižvelgiant į SAM struktūrinius pertvarkymus. Apie tai pareiškėja buvo informuota 2018 m. birželio 7 d. Ministro 2018 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-669 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos administracinės struktūros tvirtinimo“ buvo patvirtinta Ministerijos administracijos struktūra (pakeista). Ministro 2018 m. birželio 15 d. įsakyme „Dėl P. O. atleidimo iš pareigų“ Nr. K-486 nurodyta, kad pareiškėja atleidžiama iš Sveikatos išteklių priežiūros ir inovacijų valdymo departamento Sveikatos paslaugų stebėsenos, inovacijų ir informacinių sistemų valdymo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigų 2018 m. rugpjūčio 20 d. Pareiškėja ginčijo nurodytas Ministro rezoliucijas bei Įsakymą, nurodydama, jog nebuvo vertinama jos kvalifikacija, jai nebuvo sudaryta galimybė pasinaudoti teisėmis, kurios suteikiamos, kai pareigybė naikinama įspėjimo laikotarpiu ar išeitinėmis išmokomis. Pareiškėja nurodė, kad šiais sprendimais atsakovas pažeidė jos teises ir teisėtus interesus, diskriminavo ją dėl amžiaus, dėl ko ji patyrė didelius išgyvenimus ir prašė atlyginti neturtinę žalą.
11. Teismas pažymėjo, kad VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodyta, jog valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai jam sueina 65 metai. Pareiškėjai 65 m. suėjo 2018 m. rugpjūčio 20 d. Įsakyme nurodyta, jog pareiškėja bus atleidžiama iš pareigų nuo 2018 m. rugpjūčio 20 d. Teismo vertinimu, minėtas sprendimas negali būti laikomas diskriminuojančiu, kadangi VTĮ nurodytas aiškus, konkretus valstybės tarnautojo atleidimo pagrindas (kai sueina 65 m.). Kadangi VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 6 punkto normos taikymas yra darbdavio diskrecija, atsakovas turėjo teisę taikyti pareiškėjai tokį atleidimo iš tarnybos pagrindą, neatsižvelgdamas į jos valią. Nagrinėjamu atveju pareiškėja pateikė atsakovui 2018 m. gegužės 28 d. prašymą pratęsti jai valstybės tarnybą, tačiau atsakovas 2018 m. gegužės 31 d. rezoliucija nepritarė šiam prašymui ir nepratęsė pareiškėjai jos tarnybos laiko. Pareiškėja 2018 m. birželio 1 d. pateikė atsakovui prašymą dirbti pagal darbo sutartį iki 2019 m. rugpjūčio 20 d., tačiau atsakovas 2018 m. birželio 7 rezoliucija nepritarė minėtam pareiškėjos prašymui. Kadangi VTĮ nurodyta, kad tarnybą gali pratęsti darbdavys, jam suteikta ši diskrecijos teisė, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimų dėl Ministro rezoliucijų panaikinimo.
12. Kadangi 2018 m. rugpjūčio 20 d. pareiškėja atleidžiama iš tarnybos VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu, ta aplinkybė, jog pareiškėjos 2018 m. gegužės 28 d. ir 2018 m. birželio 1 d. prašymai Ministerijos darbuotojų buvo vizuoti su pastaba „nepritarti“, „atsižvelgiant į SAM struktūrinius pertvarkymus nepritarti“ neleidžia daryti išvados, jog pareiškėja turi būti atleidžiama kitu, nei Įsakyme nurodytu pagrindu. Kadangi pareiškėja pagrįstai ir teisėtai atleista iš tarnybos VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu, jai netaikomos garantijos, numatytos atleidžiant iš tarnybos VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu (dėl pareigybės panaikinimo). Be to, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad naujoji SAM struktūra įsigaliojo nuo 2018 m. spalio 15 d., pareiškėja atleidžiama iš pareigų nuo 2018 m. rugpjūčio 20 d. Kadangi pareiškėjos atleidimo iš tarnybos pagrindai skiriasi nuo tų valstybės tarnautojų, kurie bus atleidžiami dėl pareigybių naikinimo, vertinti pareiškėjos kvalifikaciją, ją lyginti su kitais valstybės tarnautojais, teisinio pagrindo nėra. Teismas, vertindamas visus byloje esančius įrodymus, darė išvadą, jog pareiškėjos reikalavimai panaikinti atsakovo rezoliucijas bei ginčijamą Įsakymą yra nepagrįsti, todėl atmestini.
13. Atmetus šiuos reikalavimus, atmestas ir išvestinis reikalavimas priteisti pareiškėjai 6 mėnesių vidutinių darbo užmokesčių kompensaciją. Pareiškėja atleista iš pareigų VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu, atleidžiant šiuo pagrindu išeitinė kompensacija nepriklauso. Kitos skunde pareiškėjos dėstomos aplinkybės, buvusios jos tarnybos metu 2009 m., 2010 m., nėra susijusios su skundo reikalavimais, todėl dėl jų teismas nepasisakė.
14. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 4 dalimi ir pažymėjo, kad pareiškėjos atžvilgiu priimtos rezoliucijos bei Įsakymas yra pagrįsti ir teisėti, priimti kompetentingo asmens, kuriam suteikti įgaliojimai įstatymų nustatyta tvarka priimti į pareigas ir iš jų atleisti SAM valstybės tarnautojus ir darbuotojus, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjai padaryta neturtinė žala. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad pareiškėja skunde pakankamai abstrakčiai nurodė, jog atsakovas jai sukėlė didelius išgyvenimus, ją pažemino, dėl ko pablogėjo jos sveikata. Iš pateiktų dokumentų matyti, kad dar 2016 m. gruodžio 23 d. pareiškėjai nustatyta ligos diagnozė, kuri nesietina su pareiškėjos atleidimu iš pareigų 2018 m. rugpjūčio 20 d. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas sprendė, kad pareiškėjos atleidimas iš pareigų, sulaukus įstatyme nustatyto amžiaus, negali būti vertinamas kaip žeminantis, diskriminuojantis ar sukeliantis didelius išgyvenimus. Pareiškėjos skundo dalis dėl 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmesta. Atmetus skundą, pareiškėjai jos turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintos (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 str. 1 d.).
III.
15. Pareiškėja P. O. (toliau – ir apeliantė) pateikė apeliacinį skundą (b. l. 83–85), kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą.
16. Apeliaciniame skunde pareiškėja nurodo, jog skunde vadovavosi Viešojo administravimo įstatymo 3 ir 8 straipsniais ir prašė pripažinti neteisėtais skundžiamus sprendimus, tačiau pirmosios instancijos teismas minėtų normų net nevertino. Pareiškėja ginčijo Ministro rezoliucijas būtent tuo pagrindu, kad nebuvo laikomasi Viešojo administravimo įstatymo 3 ir 8 straipsnių reikalavimų. Tuo metu, kai buvo priimtos ginčijamos rezoliucijos, nebuvo teisės aktų, kuriais vadovaujantis būtų atliekami struktūriniai pertvarkymai SAM, nebuvo teisinio pagrindo vykdyti struktūrinius pertvarkymus ir pareiškėjai apie juos nebuvo žinoma. Nauja SAM struktūra patvirtinta Ministro 2018 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-669 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos administracinės struktūros tvirtinimo“.
17. Pareiškėja akcentuoja, kad, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, ministro diskrecijos teisė teisinėje valstybėje negali būti absoliuti, ji suvaržyta bendrųjų teisėtumo reikalavimų ir kriterijų. Įgyvendindamos diskrecines galias, viešojo administravimo institucijos, be kita ko, turi nepiktnaudžiauti joms suteiktais įgaliojimais, laikytis objektyvumo ir nešališkumo, lygybės prieš įstatymą ir proporcingumo principų. Be to, pareiškėja vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2000 m. birželio 30 d. nutarimu ir mano, jog buvo diskriminuojama dėl amžiaus, nes 65 metų asmeniui taikomi apribojimai priimant į valstybės tarnybą ar atleidžiant iš jos diskriminuoja vyresnio amžiaus žmones ir pažeidžia konstitucinę teisę laisvai pasirinkti darbą ir teisę į senatvės pensiją.
18. Atsakovas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija pateikė atsiliepimą į pareiškėjos apeliacinį skundą (b. l. 93–95), kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
19. Atsiliepime atsakovas pažymi, kad pareiškėjos valia pagal VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 6 punktą nėra lemiantis veiksnys, todėl rezoliucijos, kuriomis netenkinti pareiškėjos prašymai, negali būti laikomos neteisėtomis, nes Ministro diskrecija yra nuspręsti tenkinti ar ne minėto pobūdžio prašymus (VTĮ 43 str. 10 d.). Pareiškėjos argumentai dėl Viešojo administravimo įstatymo 3 ir 8 straipsnių taikymo neaiškūs, nes ginčo santykius reglamentuoja VTĮ. Atsakovas akcentuoja, jog pareiškėja iš pareigų atleista ne dėl struktūrinių pertvarkymų, o kitu pagrindu. Struktūriniai pertvarkymai įvyko 2018 m. spalio 15 d., bet į juos nebuvo draudžiama atsižvelgti Ministrui sprendžiant dėl pareiškėjos prašymų. Dėl pareiškėjos teiginio, kad ji galimai galėjo būti diskriminuojama dėl amžiaus, pažymi, kad skiriasi nagrinėjamos bylos ir pareiškėjos minimos Konstitucinio Teismo nagrinėtos bylos faktinės aplinkybės. Tai, kad įstatyme yra nustatytas tam tikras amžiaus ribojimas, neturi būti traktuojama kaip diskriminacija.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
20. Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
22. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4-492/2019 ir kt.).
23. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).
24. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas vadovavosi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus. Todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria ginčijamo teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantė naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.
25. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad Viešojo administravimo įstatymo 3 ir 8 straipsnių reikalavimai pažeisti nebuvo. Juose išdėstytų nuostatų, priimant Įsakymą, buvo laikytasi (Įsakymas pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis,), o tokios aiškiai išreikštos pareigos Ministro rezoliucijoms (dėl Viešojo administravimo įstatymo 3 ir 8 str.) įstatymų leidėjas aktualiu ginčui laikotarpiui nebuvo numatęs. Ministras pasinaudojo įstatymų leidėjo suteikta diskrecijos teise, kuri, atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes, sutiktina, buvo pagrįsta – SAM numatyti struktūriniai pokyčiai. Tai reiškia, jog Ministro rezoliucijos buvo priimtos laikantis bendrųjų teisės principų ir jų nėra pagrindo laikyti savavališkomis, nepatenkančiomis į Ministro kompetenciją, todėl apeliacinio skundo argumentai dėl Viešojo administravimo įstatymo 3 ir 8 straipsnių pažeidimo, diskrecijos teisės nepaisymo pripažintini nepagrįstais ir yra atmestini.
26. Vertindamas pareiškėjos argumentus, susijusius su jos nurodoma diskriminacija dėl amžiaus, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinta, kad žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu. Tai – bendroji diskriminaciją draudžianti nuostata, kuri plėtojama ir įgyvendinama kituose teisės aktuose, vienas iš kurių, Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymas. Lygių galimybių įstatyme yra nustatytas visų diskriminacijos formų (tiesioginės, netiesioginės, priekabiavimo, nurodymo diskriminuoti) dėl lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos pagrindu draudimas (2 str. 1 d.).
27. Pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 29 straipsnį, yra pažymėjęs, kad lygybės įstatymui principas teisėje reiškia „lygų matą”, kai reikia tą pačią normą taikyti skirtingiems asmenims (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d. nutarimas). Šis principas reikalauja, kad teisėje pagrindinės teisės ir pareigos būtų įtvirtintos visiems vienodai; šis principas reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais, įpareigoja vienodus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai, bet nepaneigia to, kad įstatymu gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu. Lygybės principas pažeidžiamas, kai tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, yra kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisintinas (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 20 d., 2012 m. birželio 29 d., 2012 m. gruodžio 14 d., 2013 m. vasario 15 d., 2013 m. gegužės 16 d. nutarimus).
28. Lygiateisiškumo principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant, ir vykdant teisingumą (žr. Konstitucinio Teismo 1996 m. sausio 24 d. nutarimą). Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje taip pat yra pažymėjęs, jog asmenų lygybės principas gali būti apibūdinamas kaip ne diskriminacija. Diskriminacija, anot Konstitucinio Teismo, paprastai yra suprantama kaip asmens ar asmens grupių padėties kitų asmenų atžvilgiu pakeitimas be objektyviai pateisinamo pagrindo (žr. Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d. nutarimą). Šių nuostatų pagrindu, turint omenyje faktines bylos aplinkybes (nėra jokių duomenų dėl to, kad apeliantė dėl savo amžiaus, Įsakymo priėmimo metu, buvo traktuojama kitaip nei kiti asmenys, sulaukę to paties amžiaus), paneigtina apeliacija ir dėl diskriminacijos.
29. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, įvertinusi byloje surinktų duomenų visumą, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada. Taigi, pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas ir skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija