Administracinė byla Nr. A-913-756/2018
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01091-2016-4
Procesinio sprendimo kategorija 7.3.3
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. lapkričio 7 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Mildos Vainienės ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo B. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo B. B. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas B. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti: Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus (toliau – ir atsakovas, VSDFV Kauno skyrius) 2016 m. gegužės 4 d. sprendimą Nr. PE-SP2-212, kuriuo atsisakyta skirti pareiškėjui našlaičių pensiją už jo (duomenys neskelbtini) mirusį tėvą (toliau – ir Sprendimas), ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2016 m. birželio 9 d. sprendimą Nr. (6.5)I-3439, kuriuo paliktas galioti VSDFV Kauno skyriaus 2016 m. gegužės 4 d. sprendimas Nr. PE-SP2-212 (toliau – ir VSDFV Sprendimas).
2. Pareiškėjas nurodė, kad 2016 m. balandžio mėnesį kreipėsi į VSDFV Kauno skyrių dėl našlaičių pensijos skyrimo po tėvo mirties. VSDFV Kauno skyrius ir VSDFV skundžiamais sprendimais nepagrįstai atsisakė skirti pareiškėjui našlaičių pensiją, nors po motinos mirties, nuo 2004 m. kovo 19 d., našlaičių pensija jam buvo paskirta. Pareiškėjo nuomone, vien šis prieštaravimas įrodo sprendimų neteisėtumą. Pareiškėjas prašė patenkinti jo prašymą.
4. Atsakovas nurodė, kad 2016 m. balandžio 5 d. prašymu B. B. kreipėsi į VSDFV Kauno skyrių dėl socialinio draudimo našlaičių pensijos (toliau – ir našlaičių pensija) skyrimo už (duomenys neskelbtini) mirusį tėvą. Kauno II-osios medicininės socialinės ekspertizės komisijos pareiškėjui išduotame invalidumo pažymėjime Nr. 0960136 buvo nurodyta, kad pareiškėjui antros grupės invalidumas nustatytas pirmą kartą 2003 m. kovo 18 d., t. y., kai pareiškėjas buvo 46 metų amžiaus. Respublikinės IV-osios medicininės socialinės ekspertizės komisijos išduotame invalidumo pažymėjime Nr. 007054 nurodyta, kad B. B. pakartotinio tikrinimo metu 2004 m. kovo 19 d. (tuo metu pareiškėjas buvo 47 metų amžiaus) nustatyta trečia invalidumo grupė, o invalidumo priežastis – invalidumas nuo vaikystės. Paskutinį kartą pareiškėjui nuo 2010 m. kovo 23 d. iki 2018 m. gruodžio 5 d. nustatytas 45 procentų netektas darbingumas dėl ligos arba būklės, atsiradusios nuo vaikystės.
5. Atsakovas, remdamasis teismų praktika, nurodė, kad pareiškėjo teismui pateiktas 1969 m. medicininis dokumentas iš jo ligos istorijos įrodomosios reikšmės neturi, nes teisės gauti našlaičio pensiją pripažinimui yra svarbus ne asmens susirgimo, o jo pripažinimo invalidu (neįgaliu) momentas. Pareiškėjas pagal pateiktus dokumentus neatitiko Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 38 straipsnio 1 dalies bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtintų Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų (toliau – ir Nuostatai), 51 punkte nustatytų sąlygų, reglamentuojančių našlaičių pensijos skyrimo sąlygas, nes jis nebuvo pripažintas neįgaliu iki 18 metų, taip pat iki 2005 m. liepos 1 d. nebuvo pripažintas invalidu nuo vaikystės iki sukankant 24 metams (pirmą kartą invalidumas nustatytas, kada pareiškėjas buvo 46 metų amžiaus), todėl teisėtai ir pagrįstai buvo atsisakyta pareiškėjui skirti našlaičių pensiją.
7. VSDFV nurodė, kad pareiškėjas neatitinka nuo 2005 m. liepos 1 d. galiojančios Įstatymo 38 straipsnio 1 dalies redakcijos reikalavimų ir neturi teisės į našlaičių pensiją už (duomenys neskelbtini) mirusį tėvą, todėl jo reikalavimas panaikinti teisėtus ir pagrįstus Sprendimą ir VSDFV Sprendimą atmestinas kaip nepagrįstas.
II.
8. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 8 d. sprendimu pareiškėjo B. B. skundą atmetė.
9. Teismas nustatė, kad 2016 m. balandžio 5 d. prašymu pareiškėjas B. B. kreipėsi į VSDFV Kauno skyrių dėl našlaičių pensijos skyrimo už (duomenys neskelbtini) mirusį tėvą. Esminis skunde nurodomas argumentas, jog VSDFV Kauno skyriaus Sprendimas, kuriuo atsisakyta pareiškėjui skirti našlaičių pensiją po tėvo mirties yra neteisėtas dėl to, jog našlaičių pensija buvo skirta nuo 2004 m. kovo 19 d. po motinos J. B. mirties, todėl turėjo būti skirta ir po tėvo mirties.
10. Teismas nurodė, kad pareiškėjo prašymo skirti našlaičių pensiją po tėvo mirties pateikimo metu galiojusi Įstatymo 38 straipsnio 1 dalies redakcija numatė, jog teisę gauti našlaičių pensiją turi mirusiojo vaikai ir įvaikiai iki 18 metų, taip pat vyresni, jeigu jie pripažinti neįgaliaisiais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) iki 18 metų ir jeigu jie nuo 18 metų nuolat yra nedarbingi ar iš dalies darbingi (invalidai), taip pat mirusiojo vaikai ir įvaikiai, kurie iki 2005 m. liepos 1 d. buvo pripažinti invalidais nuo vaikystės po 18 metų sukakties dienos, tačiau ne vėliau kaip iki dienos, kurią jiems sukako 24 metai, ir jeigu jie nuo pripažinimo invalidais dienos nuolat yra nedarbingi ar iš dalies darbingi (invalidai). Nuostatų 51 punkte įtvirtinta, jog visiems mirusiojo vaikams (įvaikiams), turintiems teisę gauti našlaičių pensiją, skiriama viena pensija.
11. Teismas nustatė, kad pareiškėjas B. B. (gim. (duomenys neskelbtini) pirmą kartą invalidu buvo pripažintas 2003 m. kovo 18 d. (Kauno II-osios medicininės socialinės ekspertizės komisijos išduotas invalidumo pažymėjimas Nr. 0960136), t. y. būdamas 46 metų amžiaus. Invalidu nuo vaikystės buvo pripažintas 2004 m. kovo 19 d. (Respublikinės IV-osios medicininės socialinės ekspertizės komisijos išduotas invalidumo pažymėjimas Nr. 007054), t. y. būdamas 47 metų amžiaus, todėl neatitiko Įstatymo 38 straipsnio 1 dalyje nustatytos sąlygos dėl pripažinimo neįgaliu iki 18 metų. Pareiškėjas iki Įstatyme numatytos datos ( t.y. iki 2005 m. liepos 1 d.) buvo pripažintas invalidu nuo vaikystės po 18 metų sukakties dienos, tačiau neatitiko Įstatyme numatytos imperatyvios sąlygos dėl šio fakto pripažinimo iki jam sukankant 24 metams, todėl atsakovas, remdamasis pareiškėjo pensijos byloje esamais duomenimis, teisėtai ir pagrįstai Sprendimu pareiškėjui atsisakė skirti našlaičių pensiją po tėvo mirties, o VSDFV minėtą sprendimą paliko nepakeistą.
12. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo argumentai, jog atsakovas turėjo prašymą spręsti analogiškai, kaip jį išsprendė po kreipimosi dėl našlaičių pensijos skyrimo po jo motinos mirties, nepagrįsti. Teismas nustatė, kad našlaičių pensija už mirusią motiną pareiškėjui buvo paskirta VSDFV Kauno skyriaus 2004 m. liepos 20 d. sprendimu Nr. 1436 nuo 2004 m. kovo 19 d. pagal 2004 m. kovo mėnesį jo paduotą prašymą pagal tuo metu galiojusios Įstatymo redakcijos 35 straipsnį, kuris numatė, jog teisę gauti našlaičių pensiją turi mirusiojo vaikai ir įvaikiai iki 18 metų, taip pat vyresni, jei jie tapo invalidais iki 18 metų. Pagal šią įstatymo nuostatą, galiojusią iki 2005 m. liepos 1 d., asmenims, kurie tapo invalidais nuo vaikystės, našlaičių pensijos buvo skiriamos nepriklausomai nuo to, kokio amžiaus būdami jie buvo pripažinti invalidais nuo vaikystės.
13. Teismas nurodė, kad pareiškėjo kreipimosi į atsakovą metu dėl našlaičių pensijos skyrimo po tėvo mirties galiojusioje Įstatymo redakcijoje buvo įtvirtinta pripažinimo neįgaliuoju esminė nuostata, kurios atsakovas privalėjo imperatyviai laikytis, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą, todėl pareiškėjo pateiktas 1969 m. medicininis dokumentas (epikrizė iš ligos istorijos Nr. 10832/69 mt.), kuris patvirtina jo susirgimo, o ne pripažinimo invalidu laiką, įrodomosios reikšmės ginčo atveju neturi. Teismas vertino, kad toks minėtos teisės normos aiškinimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, jog teisės gauti našlaičių pensiją pripažinimui yra svarbus ne asmens susirgimo, o jo pripažinimo invalidu (neįgaliu) momentas (2011 m. gruodžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-3/2011).
14. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas pagal pateiktus dokumentus neatitiko Įstatymo 38 straipsnio 1 dalyje nurodytų sąlygų našlaičių pensijos skyrimui, o institucijos, priėmusios ginčijamus sprendimus, laikėsi teisės aktais nustatytų reikalavimų, reglamentuojančių šio pobūdžio teisinius santykius, todėl nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisėtų lūkesčių pažeidimo.
III.
15. Pareiškėjas B. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 8 d. sprendimą ir patenkinti jo skundą.
16. Pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nes nuo 2004 m. kovo 19 d. gauna našlaičio pašalpą už motiną, todėl mano, jog vien tik datos prieštarauja viena kitai.
17. Atsakovas VSDFV Kauno skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.
18. Atsakovas nurodo iš esmės tas pačias faktines aplinkybes ir teisinius argumentus, kaip ir atsiliepime į skundą. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas pagal pateiktus dokumentus neatitiko galiojančios Įstatymo 38 straipsnio 1 dalies redakcijos nustatytų sąlygų našlaičio pensijos skyrimui, todėl atsakovas priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, kuriuo atsisakė skirti pareiškėjui našlaičių pensiją, o VSDFV, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, pagrįstai jo skundą atmetė.
19. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.
k o n s t a t u o j a:
IV.
21. Apeliacijos dalykas – Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 8 d. sprendimo, kuriuo atmestas pareiškėjo B. B. skundas, teisėtumas ir pagrįstumas.
22. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti VSDFV Kauno skyriaus Sprendimą, kuriuo buvo atsisakyta skirti pareiškėjui socialinio draudimo našlaičių pensiją, ir VSDFV Sprendimą, priimtą privaloma ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka išnagrinėjus pareiškėjo skundą dėl Sprendimo.
23. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė nustatęs, kad skundžiami sprendimai yra teisėti, nes pareiškėjas, 2016 m. balandžio 5 d. pateikęs prašymą atsakovui skirti jam našlaičių pensiją už (duomenys neskelbtini) mirusį tėvą, neatitiko Įstatymo 38 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų.
24. Pareiškėjas apeliaciniame skunde su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, prašo patenkinti jo skundą, tačiau išsamių nesutikimo su teismo sprendimu argumentų nenurodo, teigia, kad jau gauna našlaičio pensiją už mirusią motiną.
25. Įstatymo 38 straipsnio 1 dalis (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2016 m. rugsėjo 30 d., t. y. pareiškėjo prašymo skirti našlaičių pensiją už mirusį tėvą pateikimo 2016 m. balandžio 5 d. metu) nustatė, kad teisę gauti našlaičių pensiją turi mirusiojo vaikai ir įvaikiai iki 18 metų, taip pat vyresni, jeigu jie pripažinti neįgaliaisiais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) iki 18 metų ir jeigu jie nuo 18 metų nuolat yra nedarbingi ar iš dalies darbingi (invalidai), taip pat mirusiojo vaikai ir įvaikiai, kurie iki 2005 m. liepos 1 d. buvo pripažinti invalidais nuo vaikystės po 18 metų sukakties dienos, tačiau ne vėliau kaip iki dienos, kurią jiems sukako 24 metai, ir jeigu jie nuo pripažinimo invalidais dienos nuolat yra nedarbingi ar iš dalies darbingi (invalidai).
26. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjui antros grupės invalidumas pirmą kartą buvo nustatytas 2013 m. kovo 18 d., kuomet pareiškėjas buvo 46 metų amžiaus. Invalidu nuo vaikystės pareiškėjas buvo pripažintas 2004 m. kovo 19 d., kuomet jis buvo 47 metų amžiaus. Taigi pareiškėjas jo prašymo skirti našlaičių pensiją už mirusį tėvą padavimo metu neatitiko minėtų imperatyvių Įstatymo nuostatų, todėl atsakovas našlaičių pensijos pareiškėjui paskirti neturėjo pagrindo. Pažymėtina, kad asmuo tam, jog nustatyta tvarka jam būtų paskirta našlaičių pensija, turi atitikti prašymo padavimo metu galiojančios Įstatymo redakcijos nustatytus reikalavimus. Todėl pareiškėjo argumentai, kad jam jau yra paskirta našlaičių pensija už mirusią motiną nuo 2004 m. kovo 19 d. pagal anksčiau galiojusią Įstatymo redakciją, kuomet jis neatitiko prašymo padavimo galiojusio Įstatymo reikalavimų, nesudaro pagrindo spręsti, kad atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo priėmė neteisėtus ir nepagrįstus sprendimus.
27. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, konstatuoja, kad Kauno apygardos administracinis teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą tinkamai ištyrė ir įvertino visas ginčui aktualias aplinkybes ir byloje esančius įrodymus. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas išvadas, kurioms apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pritaria ir papildomai jų nekartoja. Kartu akcentuotina, kad pareiškėjo pateiktas apeliacinis skundas, pavadintas prašymu, nenuoseklus, jame dėstomi teiginiai iš esmės nesujungti nei teisiniu, nei loginiu požiūriu. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nenurodė konkrečių aplinkybių ar įrodymų, kurių pirmosios instancijos teismas neištyrė, nenurodė, kokios konkrečios materialiosios ar proceso teisės normos galbūt buvo pažeistos.
28. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016, kt.). Tai, kad pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus vertino kitaip, nei juos vertina pareiškėjas, nesudaro pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.
29. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas.
30. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija