Civilinė byla Nr. e3K-3-341-695/2019
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-17852-2017-2
Procesinio sprendimo kategorija 2.4.2.9.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. lapkričio 14 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas), Algio Norkūno (pranešėjas) ir Donato Šerno,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. (V.) G. ir trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, H. G. kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 16 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. G. ieškinį atsakovams J. D. ir P. L. D. dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės (tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, H. G. ir Vilniaus miesto savivaldybės administracija).
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių atidalijimą iš bendrosios dalinės nuosavybės, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas leisti jam be atsakovų sutikimo pertvarkyti žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – ir ginčo žemės sklypas), pagal A. L. parengtą žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektą.
3. Ieškovas nurodė, jog, atidalijus ginčo žemės sklypą iš bendrosios dalinės nuosavybės pagal pateiktą projektą, būtų suformuoti du žemės sklypai: vienas žemės sklypas, kurio plotas 0,04 ha, atitektų ieškovui, o kitas žemės sklypas, kurio plotas 0,0635 ha, – atsakovams ir trečiajam asmeniui H. G. Ieškovas pažymėjo, kad ginčo žemės sklypo bendraturčiams nepavyko pasiekti susitarimo dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės. Ieškovo manymu, atidalijimas jo prašomu būdu nepažeis atsakovų teisių, įgyvendinus jo pasiūlytą atidalijimo variantą, bus užtikrinta visų bendraturčių pusiausvyra.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
5. Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. D1-338 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 2.02.09:2005 „Vienbučiai ir dvibučiai gyvenamieji pastatai“ 9 priedo nuostatomis, nustatė, kad: 1) didžiausias leistinas ginčo žemės sklypo užstatymo tankis yra 29 procentai, o faktinis užstatymo tankis – 33,50 procento; 2) didžiausias leistinas žemės sklypo, kuris atitektų ieškovo nuosavybėn įgyvendinus jo siūlomą atidalijimo variantą, užstatymo tankis galėtų siekti 40 procentų, o didžiausias leistinas žemės sklypo, kuris atitektų likusiems bendraturčiams, užstatymo tankis (apskaičiuotas interpoliacijos būdu) – 34,40 procento. Teismas, remdamasis atsakovų pateiktais skaičiavimais, nustatė, kad ginčo žemės sklypo dalies, į kurią pretenduoja ieškovas, užstatymo tankis faktiškai siekia 20,50 procento, o sklypo dalies, kuri pagal ieškovo siūlomą atidalijimo variantą tektų atsakovams ir trečiajam asmeniui, užstatymo tankis – 41,70 procento. Teismas, vadovaudamasis šiais faktiniais duomenimis, konstatavo, kad ieškovui atitektų žemės sklypo dalis, kurios užstatymo tankis yra perpus mažesnis už didžiausią leistiną užstatymo tankį, o likusiems bendraturčiams – žemės sklypo dalis, kurios užstatymo tankis būtų 7,30 procento didesnis už didžiausią leistiną užstatymo tankį. Teismas pažymėjo, kad analogiškai pasiskirstytų ir žemės sklypų užstatymo intensyvumo rodikliai: žemės sklypo, kuris atitektų ieškovui, užstatymo intensyvumo rodiklis siektų 0,17, t. y. būtų daugiau kaip perpus mažesnis už didžiausią leistiną rodiklį (0,4), o žemės sklypo, kuris atitektų likusiems bendraturčiams, užstatymo intensyvumo rodiklis – 0,52, t. y. 0,12 viršytų didžiausią leistiną rodiklį.
6. Teismas konstatavo, kad užstatymo rodiklių (tankio ir intensyvumo) perviršis, kuris susidarytų įgyvendinus ieškovo siūlomą atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės variantą, sukliudytų atsakovams įsiregistruoti atidalytą žemės sklypo dalį kaip atskirą turtinį vienetą. Be to, teismo vertinimu, besiskiriantys užstatymo intensyvumo rodikliai parodo žemės sklypo dalių, kurios atitektų bylos šalims, nelygiavertiškumą – tankiau užstatyto sklypo naudojimo galimybės yra prastesnės.
7. Teismas, remdamasis nustatytomis aplinkybėmis ir išdėstytais argumentais, sprendė, kad atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės pagal ieškovo pasiūlytą atidalijimo variantą prieštarautų teisės aktams, reglamentuojantiems žemės sklypų suformavimą, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.5 straipsnio ir 4.37 straipsnio 1 dalies nuostatoms, ir todėl atmetė ieškinį.
8. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, 2019 m. gegužės 16 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 21 d. sprendimą.
9. Kolegija pažymėjo, kad STR 2.02.09:2005 „Vienbučiai ir dvibučiai gyvenamieji pastatai“ 9 priedas reglamentuoja žemės sklypų užstatymo ir tvarkymo (tankio, intensyvumo ir kt. rodiklius) reikalavimus, kurių būtina laikytis siekiant padalyti žemės sklypą, todėl, kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priešingai negu nurodo ieškovas, pagrįstai vadovavosi šio reglamento nuostatomis dėl žemės sklypo užstatymo tankio, kurių nesilaikymas yra kliūtis performuoti žemės sklypą į atskirus žemės sklypus.
10. Kolegija atmetė ieškovo argumentus, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2017 m. vasario 15 d. žemėtvarkos planavimo dokumento patikrinimo aktas, kuriuo pritarta ginčo žemės sklypo padalijimo projektui su sąlyga, kad projektas gali būti tvirtinamas, kai bus gauti visų bendraturčių raštiški pritarimai arba kai teismo sprendimu bus nustatyta, kad pagal tokį projektą turi būti vykdomas žemės sklypo formavimas ir pertvarkymas, patvirtina ieškovo siūlomo projekto teisėtumą. Kolegija pažymėjo, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija, kuri turi kompetenciją spręsti klausimus dėl žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų tvirtinimo, 2017 m. kovo 15 d. raštu pripažino, kad, padalijus žemės sklypus pagal ieškovo siūlomą projektą, būtų neišlaikyti leistini užstatymo rodikliai.
III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į kasacinius skundus teisiniai argumentai
12. Trečiasis asmuo H. G. kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 16 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas yra grindžiamas šiais argumentais:
12.1. Bylą nagrinėję teismai pažeidė CK 4.80 straipsnio 1 dalį, kuri nustato kiekvieno bendraturčio teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. Teismų išvada dėl formuojamų sklypų užstatymo tankio neturi jokios įtakos reikalavimui dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės išspręsti. Esamo ar būsimų žemės sklypų užstatymo būdas ir kiti rodikliai yra nustatyti (nustatomi) Vilniaus miesto bendrajame plane, jį įgyvendinančiuose detaliuosiuose planuose ar kituose teritorijų planavimo dokumentuose. Žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektas nelaikomas teritorijų planavimo dokumentu, todėl nei užstatymo tankis, nei kiti rodikliai juo nėra nustatomi ar keičiami. Aplinkybės, kad teismui pateiktas žemėtvarkos projektas yra suderintas su Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir kitomis institucijomis, kad valstybinė teritorijų planavimo priežiūros institucija yra pateikusi teigiamą išvadą dėl projekto atitikties teisės aktų reikalavimams ir galiojančių teritorijų planavimo dokumentų sprendiniams, patvirtina, jog pirmosios instancijos teismo motyvai, susiję su žemės sklypo užstatymo intensyvumo rodiklio neatitiktimi, neturės įtakos žemės sklypui suformuoti, jo kadastro duomenims nustatyti ir registruoti. Projekto sprendiniai nepažeidžia ne tik atsakovų nuosavybės teisės į žemės sklypą, bet ir nuosavybės teisės į jiems priklausančius statinius, nes šie statiniai patenka į jiems projektuojamo žemės sklypo ribas. Pažymėtina, kad užstatymo tankis priklauso nuo sklypo ir jame esančių statinių ploto, todėl šis tankis (nekeičiant bendrojo plano sprendinių) galėtų keistis tik keičiant nuosavybės teisės į žemės sklypą ar statinius dalis. Tiek ieškovo, tiek atsakovų ir trečiojo asmens turimos žemės sklypo dalys, sklype esantys statiniai ir dalyvaujančių byloje asmenų teisės į juos yra aiškūs, ieškovo pateiktas projektas neturi jiems įtakos. Teismų procesiniais sprendimais yra paneigta žemės sklypo savininko nuosavybės teisė, nes teisė atsidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės negali būti siejama su žemės sklypo užstatymo tankiu, kurį nustato galiojantys dokumentai ir kuris priklauso nuo statytojo turimo žemės sklypo ploto.
12.2. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino surinktus faktinius duomenis ir kartu netinkamai apskaičiavo ieškovui ir atsakovams formuojamų žemės sklypų užstatymo tankius. Trečiasis asmuo paprašė apeliacinės instancijos teismo priimti valstybės institucijų, formuojančių valstybės politiką teritorijų planavimo ir statybų srityje, raštus, kurie įrodo, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl žemės sklypo dalių užstatymo tankio yra ne tik nemotyvuotos (teismas nedetalizavo to, kaip jis apskaičiavo formuojamų žemės sklypų užstatymo tankį), bet ir neteisėtos (teismo sprendime nurodyti užstatymo rodikliai yra apskaičiuoti įskaitant atsakovų savavališkai atliktų statybos darbų rezultatus). Apeliacinės instancijos teismas atmetė šį trečiojo asmens prašymą, taip pažeisdamas ieškovo ir trečiojo asmens teises į teisingą ir rungimosi principu pagrįstą procesą, ir kartu netinkamai išsprendė klausimą dėl užstatymo tankio apskaičiavimo ir jo reikšmės. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl užstatymo tankio pagrįstos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atsiliepimo argumentais, o šis trečiasis asmuo, apskaičiuodamas minėtus rodiklius, įtraukė į užstatymo plotą ir atsakovų savavališkai pastatyto pastato (šiuo klausimu yra priimtas teismo sprendimas) plotą (atsakovams 2008 metais savavališkai rekonstravus gyvenamąjį namą, jo faktinis užstatymo plotas padidėjo nuo 149 kv. m iki 209 kv. m, t. y. savavališkos statybos pasekmė yra 60 kv. m padidėjęs užstatymas). Atsakovų neteisėtų veiksmų rezultatas negali turėti įtakos klausimui dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės išspręsti, nes iš neteisės negali atsirasti teisė.
13. Ieškovas kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 16 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasaciniame skunde nurodyta, jog teismų procesiniais sprendimais išskirtinai apgintos atsakovų, kurie siekia įteisinti savavališką statybą, teisės ir suvaržyta ieškovo teisė atsidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės. Pažymėtina, kad iš neteisės teisė neatsiranda. Statinys gali tapti nuosavybės teisės objektu tik tada, jeigu jo statyba yra teisėta. Atsakovų gyvenamojo namo savavališkos statybos faktas nustatytas Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 26 d. sprendimu, vadinasi, šiuo atveju nėra teisiškai sukurto ir įteisinto nuosavybės teisės objekto – nekilnojamojo daikto, todėl teismai be pagrindo apgynė atsakovų teises.
14. Atsakovai atsiliepimu į kasacinius skundus prašo atmesti trečiojo asmens ir ieškovo kasacinius skundus. Atsiliepimas į kasacinius skundus yra grindžiamas tokiais argumentais:
14.1. Ieškovo siūlomas bendrosios nuosavybės objekto atidalijimo būdas buvo atmestas ne tik dėl užstatymo tankio, bet ir dėl užstatymo intensyvumo maksimalaus rodiklio viršijimo, o šie aspektai lemia ne tik tokio projekto prieštaravimą teisės aktams, bet ir pagal ieškovo siūlymą formuotinų žemės sklypų nelygiavertiškumą ir kitų bendraturčių teisių pažeidimą. Pažymėtina, kad ketinamų formuoti žemės sklypų užstatymo tankius skaičiavo ne tik Vilniaus miesto savivaldybės administracija, bet ir ekspertas D. K., todėl trečiasis asmuo savo kasaciniame skunde nepagrįstai nurodo, jog teismų išvados dėl užstatymo tankių yra pagrįstos tik tais skaičiavimais, kuriuos atliko savivaldybės administracija. Atkreiptinas dėmesys į tą aspektą, kad jau pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyta, jog ieškovas nepateikė įrodymų, kurie paneigtų atsakovų, eksperto ar Vilniaus miesto savivaldybės administracijos skaičiavimus. Trečiasis asmuo be pagrindo kelia klausimą, ar teismas apskritai turi teisę ir pareigą vertinti teisės aktų nustatyta tvarka parengto projekto teisėtumą ir pagrįstumą ir dėl to pasisakyti. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir aplinkos ministro 2004 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 3D-452/D1-513 patvirtintų Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių 66 punkte yra aiškiai nustatyta, kad Nacionalinės žemės tarnybos struktūrinis padalinys tik priima išvadą dėl projekto tvirtinimo tikslingumo, o būtent teismas yra ta institucija, kuri, įvertinusi visas reikšmingas aplinkybes, nusprendžia, ar pagal parengtą konkretų projektą gali būti vykdomas žemės sklypo formavimas ar pertvarkymas. Trečiasis asmuo taip pat nurodo, jog žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektu nėra nustatomi ar keičiami užstatymo tankis ar kiti rodikliai, tačiau šis kasacinio skundo argumentas prieštarauja Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 6 dalies 3 punkto nuostatoms.
14.2. Apeliacinės instancijos teismas nepriėmė ir nevertino trečiojo asmens pateiktų raštų, kuriuos jis akcentuoja savo kasaciniame skunde (šios nutarties 12.2 punktas), vadinasi, objektyviai negalėjo būti pažeistos proceso teisės normos, reglamentuojančios įrodymų vertinimą, taip pat rungimosi ir (ar) dispozityvumo principai. Kasacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai apskaičiavo formuotinų žemės sklypų užstatymo tankį, yra deklaratyvus ir nepagrįstas kokiais nors įrodymais.
14.3. Ieškovo kasacinis skundas ne tik nėra paremtas CPK 346 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindais, bet šiame skunde nėra ir teisinių argumentų, kurie atitiktų CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimus. Bet kuriuo atveju tie faktai, kad ieškovas yra ginčo žemės sklypo bendraturtis, kad teismas atmetė jo reikalavimą dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, nepatvirtina ieškovo teiginio, kad bylą nagrinėję teismai suvaržė jo teisę atsidalyti savo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės.
15. Trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimais į kasacinius skundus prašo atmesti trečiojo asmens ir ieškovo kasacinius skundus. Atsiliepimai į kasacinius skundus yra grindžiami tokiais argumentais:
15.1. Trečiojo asmens kasaciniame skunde nepagrįstai nurodyta, jog teismui pateiktas žemėtvarkos projektas yra suderintas su Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir kitomis institucijomis. Trečiajam asmeniui gavus prašymą rengti ginčo žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą, buvo nustatyta, kad šio žemės sklypo užstatymo plotas sudaro 149 kv. m ir 3,20 procento viršija teisės aktuose nustatytą leistiną užstatymo tankumą. Tokia paklaida įvertinta kaip neesminė ir mažareikšmė, todėl ieškovui buvo leista pradėti rengti sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą. Vėliau, remiantis Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2016 m. spalio 24 d. sprendimu, buvo atkurtas Nekilnojamojo turto registro įrašas ir pakeistas ginčo žemės sklype esančio gyvenamojo namo užstatymo plotas (209 kv. m vietoj 149 kv. m). Šis pakeitimas reiškia, kad, dalijant žemės sklypą, nebūtų išlaikyti leistini užstatymo rodikliai, o kartu negalėtų būti tvirtinamas ir toks žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektas. Priešingai negu teigiama kasaciniame skunde, ieškovo pateiktas žemės sklypo padalijimo projektas neatitinka teisės aktų reikalavimų, pažeidžia kitų bendraturčių teises ir teisėtus interesus. Be to, trečiasis asmuo teigia, kad žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektas nėra laikomas teritorijų planavimo dokumentu, tačiau šis argumentas prieštarauja Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių 2 punktui.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl bendraturčio teisės atidalyti savo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės įgyvendinimo sąlygų
16. Bendrosios nuosavybės teisė yra dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems priklausantį nuosavybės teisės objektą bei juo disponuoti (CK 4.72 straipsnio 1 dalis). CK yra išskirtos dvi bendrosios nuosavybės teisės rūšys – bendrosios dalinės nuosavybės teisė ir bendroji jungtinė nuosavybės teisė. Bendrosios dalinės nuosavybės teisei būdingas tas ypatumas, kad yra nustatytos kiekvieno savininko nuosavybės teisės dalys (CK 4.73 straipsnio 1 dalis).
17. Pamatinė nuostata, kuria grindžiami bendrosios dalinės nuosavybės teisiniai santykiai, yra ta, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Valstybės (per teisminę valdžią) įsikišimas į bendraturčių teisinius santykius yra galimas tik tais atvejais, jeigu bendraturčiai nesutaria, t. y. kyla jų ginčas, dėl nuosavybės teisės į bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektą įgyvendinimo (CK 4.75 straipsnio 1 dalis).
18. Bendraturčiu gali būti kiekvienas asmuo, galintis būti nuosavybės teisinių santykių subjektu (CK 4.72 straipsnio 2 dalis). Bendrosios dalinės nuosavybės teisės subjektas, be kitų specifinių teisių, būdingų bendrosios dalinės nuosavybės teisiniams santykiams, turi teisę reikalauti atidalyti jo turto dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. Ši bendraturčio subjektinė teisė yra apibrėžta CK 4.80 straipsnyje.
19. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tą aspektą, kad CK 4.80 straipsnis expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) nenustato bendraturčio teisės atidalyti savo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės įgyvendinimo sąlygų: šio straipsnio pirmoji dalis bendriausia prasme reglamentuoja pačią subjektinę teisę, antroji dalis – atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės būdus, likusios dvi straipsnio dalys skirtos kitiems klausimams reguliuoti. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokių nuostatų, kurios apibrėžtų atidalijimo teisės įgyvendinimo sąlygas, pirmiau nurodytame straipsnyje nebuvimas, viena vertus, patvirtina, kad bendraturtis naudojasi plačia nuožiūra, įgyvendindamas atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės teisę (pačiai atidalijimo teisei įgyvendinti bendraturtis neprivalo gauti kitų bendraturčių sutikimo (bendraturčiai turi susitarti tik dėl atidalijimo būdo), bendraturtis, siekiantis atidalijimo, neprivalo įrodinėti atidalijimo motyvų ir pan.). Kita vertus, tai nereiškia, kad atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės teisė yra absoliuti ir gali būti įgyvendinta vien tik bendraturčio nuožiūra.
20. Teisėjų kolegija, plėtodama pirmiau išdėstytą poziciją, nurodo, jog atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės sąlygiškumas (atidalijimo teisės įgyvendinimo sąlygos) pirmiausia išplaukia iš CK 1.137 straipsnio, apibrėžiančio visų civilinių teisių įgyvendinimo ir pareigų vykdymo pamatines sąlygas, nuostatų. Šio straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, kita vertus, pagal to paties straipsnio antrąją dalį asmenys, įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų. Be to, atidalijimo teisės, kaip nuosavybės teisės sudėtinės dalies, sąlygiškumas išplaukia ir iš pačios nuosavybės teisės turinio, apibrėžto CK 4.37 straipsnio 1 dalyje, kurioje bendriausia prasme nurodyta, jog nuosavybės teisė įgyvendinama savininko nuožiūra, tačiau nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų. Teisėjų kolegija, remdamasi šiame nutarties punkte išdėstytomis teisės normomis, konstatuoja, kad bendraturčio teisė atidalyti savo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės nėra absoliuti – šios teisės įgyvendinimas galimas tiek, kiek nėra pažeidžiami įstatymai, kitų suinteresuotų asmenų teisės ir teisėti interesai, tačiau ši teisė bet kuriuo atveju, be paties bendraturčio valios, gali būti apribota tik įstatymu arba teismo sprendimu pagal įstatymą (CK 4.39 straipsnio 1 dalis).
21. Pažymėtina, kad atidalijimo teisės įgyvendinimas suponuoja bendrosios dalinės nuosavybės teisinių santykių subjektų teisinio statuso pasikeitimus: 1) tais atvejais, jeigu įvyksta dalinis atidalijimas, bendraturtis, įgyvendinęs aptariamą subjektinę teisę, pasitraukia iš bendrosios dalinės nuosavybės teisinių santykių, t. y. pasibaigia jo su kitais bendraturčiais turima bendroji dalinė nuosavybė; 2) tais atvejais, jeigu įvyksta visiškas atidalijimas, t. y. visų bendraturčių dalys atidalijamos iš bendrosios dalinės nuosavybės, bendrosios dalinės nuosavybės teisiniai santykiai apskritai pasibaigia. Be to, atidalijimas lemia ir paties daikto, kaip bendrosios dalinės nuosavybės teisės objekto, teisinio režimo pasikeitimus – po atidalijimo suformuojami atskiri nuosavybės teisės objektai, jie atitenka atitinkamo bendraturčio nuosavybėn. Taip asmuo, buvęs bendrosios dalinės nuosavybės teisinių santykių subjektas, įgyja galimybę vienvaldiškai įgyvendinti savo nuosavybės teisę į daiktą, kaip atskirą turtinį vienetą (CK 4.37 straipsnio 1 dalis). Vis dėlto tokios galimybės atsiradimas sietinas su labai svarbia sąlyga: atskiri daiktai, atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės, turi būti suformuoti taip, kaip nustato įstatymai, kitaip tariant, tik tokie daiktai, kurie atitinka jiems suformuoti ir funkcionuoti įstatymų nustatytus reikalavimus, gali būti asmeninės nuosavybės objektas, kaip atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės rezultatas. Teisėjų kolegija papildomai nurodo, jog šiuo (atitikties įstatymų reikalavimams) aspektu turimi omenyje ne tik tie daiktai, kurie po atidalijimo tampa asmeninės nuosavybės objektais, bet ir tie daiktai, kurie po dalinio atidalijimo lieka bendrosios dalinės nuosavybės objektai (t. y. tokiais (dalinio atidalijimo) atvejais ne tik tas daiktas, kuris turi atitekti vieno bendraturčio nuosavybėn, bet ir tas daiktas, kuris lieka kitų (likusių) bendraturčių bendrosios dalinės nuosavybės objektas, turi atitikti tokiems daiktams suformuoti ir funkcionuoti įstatymų nustatytus reikalavimus).
22. Bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad ieškovui priklausančios žemės sklypo dalies atidalijimas pagal jo pasiūlytą variantą prieštarautų teisės aktų, reglamentuojančių žemės sklypų formavimą, reikalavimams, nes, įgyvendinus pateikto žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto sprendinius, atsakovams ir trečiajam asmeniui atitenkančio žemės sklypo užstatymo tankio ir intensyvumo rodikliai viršytų didžiausias leistinas normas. Šios teismų išvados paremtos STR 2.02.09:2005 „Vienbučiai ir dvibučiai gyvenamieji pastatai“ 9 priedo, t. y. įstatymą įgyvendinančio teisės akto, nuostatomis. Kaip jau buvo argumentuota, teisė atidalyti savo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės yra sudėtinė bendraturčio nuosavybės teisės dalis, todėl šios teisės, kaip ir bet kurios kitos subjektinės teisės, įgyvendinimas gali būti ribojamas (neleidžiant atidalyti) tik įstatymu arba teismo sprendimu pagal įstatymą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamu teisiniu pagrindu, t. y. ne įstatymu, o žemesnės teisinės galios aktu, parėmė išvadas dėl ieškovo teisės atidalyti savo žemės sklypo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės ribojimo. Kita vertus, šis teismų procesinių sprendimų motyvavimo trūkumas pats savaime nelemia pačių išvadų ydingumo. Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 6 dalies 3 punkte, be kita ko, nustatyta, kad miestų ir miestelių teritorijose savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintais žemės valdos projektais žemės sklypai padalijami, atidalijami, sujungiami ar perdalijami, išskyrus atvejus, kai tai draudžia įstatymai, ir jeigu keitimai nesiejami su žemės sklypų ribų ir ploto pakeitimu laisvoje valstybinėje žemėje ir nepažeidžiamas teritorijų planavimo dokumentuose nustatytas leistinas užstatymo tankis arba nekeičiamas faktinis užstatymo tankis. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios įstatymo nuostatos aiškiai patvirtina, jog žemės sklypo atidalijimo galimybė yra siejama, inter alia (be kita ko), su reikalavimu užtikrinti, kad, įgyvendinus žemės valdos projekto (žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektas priskiriamas žemės valdos projektams (Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 37 straipsnio 3 dalies 2 punktas)) sprendinius, nebūtų pažeidžiamas leistinas ar nepakistų faktinis užstatymo tankis, jeigu jis faktiškai jau yra viršytas. Vadinasi, faktinio užstatymo tankio padidėjimas, kitaip negu argumentuoja trečiasis asmuo, yra įstatymo lygmeniu pripažįstamas juridinis faktas, sudarantis pagrindą riboti bendraturčio teisę atidalyti savo žemės sklypo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės.
23. Trečiasis asmuo savo kasaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas užstatymo tankius, įtraukė į užstatymo plotą ir atsakovų savavališkai pastatyto pastato plotą. Kasaciniame skunde nurodyta, jog, atsakovams 2008 metais savavališkai rekonstravus gyvenamąjį namą, jo faktinis užstatymo plotas padidėjo nuo 149 kv. m iki 209 kv. m, t. y. savavališkos statybos pasekmė yra 60 kv. m padidėjęs užstatymas. Trečiojo asmens vertinimu, atsakovų neteisėtų veiksmų rezultatas negali turėti įtakos klausimui dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės išspręsti. Toks pats klausimas panašiais argumentais yra iškeltas ir ieškovo kasaciniame skunde. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šie kasacinių skundų argumentai bendriausia prasme, t. y. tuo aspektu, kad neteisėtų veiksmų rezultatas negali turėti įtakos klausimui dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės išspręsti, yra pagrįsti.
24. Nuosavybės teisė, be kitų pagrindų, gali būti įgyjama, pagaminant naują daiktą, inter alia, pastatant statinį (CK 4.47 straipsnio 4 punktas), tačiau ne bet kokia statyba suponuoja nuosavybės teisės į statinį, kaip ši teisė suprantama pagal CK 4.37 straipsnio 1 dalį, atsiradimą. Pažymėtina, kad nuosavybės teisės į statinį aptariamu įstatymo pagrindu atsiradimas yra siejamas su statinio statybos teisėtumu, t. y. nuosavybės teisės objektas gali būti tik toks statinys, kuris yra pastatytas įstatymų nustatyta tvarka. CK 4.103 straipsnio 1 dalis nurodo, jog tais atvejais, jeigu statinys (jo dalis) yra pastatytas ar statomas savavališkai arba ne savavališkai, tačiau pažeidžiant statinio projekto sprendinius ar teisės aktų reikalavimus, draudžiama naudotis ar disponuoti tokiu statiniu (jo dalimi). Teisėjų kolegija nurodo, jog draudimas įgyvendinti nuosavybės teisę į neteisėtai pastatytą statinį arba, kitaip tariant, nuosavybės teisės į neteisėtai pastatytą statinį nepripažinimas, kaip statybos neteisėtumas suprantamas pagal CK 4.103 straipsnio 1 dalį, yra visuotinai pripažįstamo principo, kad iš neteisės negali atsirasti teisė, išraiška. Plėtojant šiuos argumentus, pažymėtina, kad neteisėta statinio statyba teisine prasme nesukelia statytojui pozityvių materialiųjų teisinių padarinių (kokios nors naudos, kuri suteiktų statytojui teisiškai pripažįstamą satisfakciją), inter alia, tokios statybos padariniai, kaip neteisėtų veiksmų rezultatas, negali turėti įtakos klausimui dėl (ne)teisėtai pastatytais statiniais užstatyto žemės sklypo atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės išspręsti. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad faktinis užstatymo tankis Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 40 dalies ir 20 straipsnio 6 dalies 3 punkto prasme aiškintinas kaip teisėtai pastatytų pastatų ir stogą turinčių inžinerinių statinių antžemine dalimi užstatyto ploto, nustatomo pagal išorinių sienų ar kitų atitvarų projekciją į žemės paviršių, santykis su žemės sklypo plotu. Toks aiškinimas reiškia, kad, sprendžiant, ar egzistuoja įstatymo nustatytas pagrindas faktinio užstatymo tankio pokyčio aspektu riboti teisės atidalyti žemės sklypo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės įgyvendinimą, turi būti tiriami ir vertinami teisėtai pastatytais statiniais užstatyto ploto ir žemės sklypo ploto faktinis santykis (t. y. užstatymo tankis, nustatytas rengiant žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą) ir potencialus santykis (t. y. užstatymo tankis, egzistuosiantis įgyvendinus projekto sprendinius).
25. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, be kita ko, nustatė, kad:
25.1. Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2012 m. rugsėjo 26 d. sprendimu pripažino negaliojančia 2008 m. sausio 30 d. pripažinimo tinkamu naudoti akto dalį, kuria pripažintas tinkamu naudoti gyvenamasis namas, esantis ginčo žemės sklype, pripažino savavališka šio gyvenamojo namo dalies statybą, kurios pasekmė – gyvenamojo namo bendro ploto padidėjimas nuo 170,79 kv. m iki 300,37 kv. m, įpareigojo šios kasacine tvarka nagrinėjamos bylos atsakovus nustatytu terminu parengti projekto dokumentus ir gauti statybą leidžiančius dokumentus, reikalingus gyvenamojo namo statybai įteisinti. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. balandžio 2 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 26 d. sprendimą;
25.2. Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2016 m. vasario 22 d. išdavė leidimą, suteikiantį atsakovei, kaip statytojai, teisę rekonstruoti gyvenamosios paskirties (vieno buto) neypatingą statinį;
25.3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. rugsėjo 1 d. sprendimu pripažino negaliojančiu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2016 m. vasario 22 d. išduotą leidimą, įpareigojo atsakovę nustatytu terminu, pagal tinkamai pertvarkyto projekto dokumentus gavus naują statybą leidžiantį dokumentą, pertvarkyti statinį. Atsakovė ir Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateikė apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 1 d. sprendimo. Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenimis, byla nėra išnagrinėta apeliacine tvarka.
26. Pirmiau išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad teismine tvarka yra nagrinėjamas ginčas dėl statybą leidžiančio dokumento, išduoto savavališkai pastatyto statinio (žr. šios nutarties 25.1 punktą) rekonstrukcijai atlikti, teisėtumo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad civilinė byla dėl šio statybą leidžiančio dokumento teisėtumo (teismo sprendimas ir juo nustatytos faktinės aplinkybės) turi (turės) prejudicinę reikšmę šiai kasacine tvarka peržiūrimai civilinei bylai: 1) visi šios bylos procese dalyvaujantys asmenys dalyvauja ir bylos dėl statybą leidžiančio dokumento teisėtumo procese; 2) faktinės aplinkybės, susijusios su gyvenamojo namo savavališkos statybos padarinių šalinimu, sudaro minėtos civilinės bylos nagrinėjimo dalyką, jos turi esminę reikšmę ne tik tai, bet ir šiai (kasacine tvarka peržiūrimai) bylai išspręsti, nes, kaip minėta, statinio statybos teisėtumo aspektas yra svarbus nustatant faktinį ir potencialų užstatymo tankius ir kartu sprendžiant dėl pagrindo riboti žemės sklypo dalies atidalijimo galimybę egzistavimo.
27. Kaip minėta, byla dėl statybą leidžiančio dokumento teisėtumo nėra išnagrinėta – pirmosios instancijos teismo sprendimas nėra įsiteisėjęs. Ši aplinkybė reiškia, kad nagrinėjamos bylos ginčas dėl ieškovo žemės sklypo dalies atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės negali būti išspręstas, kol nėra išnagrinėta pirmiau nurodyta civilinė byla, turinti prejudicinę reikšmę, kartu ši aplinkybė suponuoja privalomo bylos sustabdymo pagrindo egzistavimą (CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
28. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai, siekdami prejudicinių faktų forma išsiaiškinti šios bylos ginčo materialiajam teisiniam santykiui tinkamai kvalifikuoti ir bylai teisingai išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes, privalėjo stabdyti nagrinėjamą civilinę bylą, iki bus išnagrinėta civilinė byla dėl statybą leidžiančio dokumento, išduoto savavališkai pastatyto statinio rekonstrukcijai atlikti, teisėtumo. Bylą nagrinėję teismai, nors ir egzistuoja privalomas bylos sustabdymo pagrindas, nesustabdė šios civilinės bylos, šis proceso teisės normų pažeidimas nulėmė kitą pažeidimą – yra nustatytos ne visos šios bylos ginčui dėl ieškovo žemės sklypo dalies atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės išspręsti reikšmingos faktinės aplinkybės. Kaip žinoma, kasacine tvarka nėra tiriami faktai – kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų faktinių aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, proceso teisės normų pažeidimai, kuriuos padarė bylą nagrinėję teismai, negali būti pašalinti kasacine tvarka. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismų padaryti proceso teisės normų pažeidimai yra esminiai, todėl, panaikinus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus, byla perduodama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 360 straipsnis).
29. Pirmosios instancijos teismas, iš naujo nagrinėsiantis šią bylą, pirmiausia privalo ją sustabdyti, iki bus išnagrinėta civilinė byla dėl statybą leidžiančio dokumento, išduoto savavališkai pastatyto statinio rekonstrukcijai atlikti, teisėtumo, ir tada, priklausomai nuo prejudicinių faktų forma nustatytų faktinių aplinkybių, susijusių su gyvenamojo namo dalies statybos teisėtumu, spręsti, ar faktinio užstatymo tankio pokyčio aspektu gali būti ribojama ieškovo subjektinė teisė atidalyti savo žemės sklypo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės (CPK 362 straipsnio 2 dalis).
30. Kiti kasacinio skundo argumentai neturi reikšmės vienodai teismų praktikai formuoti, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
31. Bylinėjimosi išlaidos, susidariusios kasaciniame teisme, įskaitant ir 11,24 Eur bylinėjimosi išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, bus paskirstytos, pirmosios instancijos teismui iš naujo išnagrinėjus šią bylą.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360–362 straipsniais,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 16 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 21 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.