Administracinė byla Nr. A-112-756/2019
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01164-2016-5
Procesinio sprendimo kategorija 7.6.4
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. sausio 23 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. S. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno skyriui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėja I. S. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu ir jo patikslinimu, prašė panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Valdyba) Kauno skyriaus 2016 m. balandžio 1 d. sprendimą Nr. (9.18)S-26314 (toliau – ir Sprendimas Nr. (9.18)S-26314), Valdybos 2016 m. gegužės 30 d. sprendimą Nr. (11.1)I-3229 (toliau – ir Sprendimas Nr. (11.1)I-3229) ir įpareigoti atsakovą pareiškėjai išmokėti 8 625,70 Eur (29 782,85 Lt) motinystės (tėvystės) pašalpos (toliau – ir Pašalpa) nepriemoką, susidariusią 2010 m. liepos 1 d. – 2011 m. gruodžio 1 d. laikotarpiu.
2. Pareiškėja skunde nurodė, kad Valdybos Kauno skyriaus 2010 m. liepos 27 d. sprendimu Nr. 8.54-1923 (toliau – ir Sprendimas Nr. 8.54-1923) buvo sumažintas anksčiau 2010 m. balandžio 12 d. sprendimu Nr. 8.36-3554 apskaičiuotas mokėtinas Pašalpos dydis, todėl nuo 2010 m. liepos 1 d. susidarė 29 782,85 Lt Pašalpos nepriemoka. Ši nepriemoka pareiškėjai turėtų būti grąžinta, kadangi Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. kovo 5 d. nutarime (toliau – ir Nutarimas) konstatavo, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių proporcingumo reikalavimų neatitiko toks netolygus paskirtų pašalpų perskaičiavimo teisinis reguliavimas, kurio nustatant maksimalius perskaičiuojamų pašalpų ir išmokų, teisė į kurias įgyta iki Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) įsigaliojimo, dydžius buvo sudarytos prielaidos šias pašalpas ir išmokas nuo 2010 m. liepos 1 d. sumažinti papildomai. Valdybos Kauno skyrius Sprendimu Nr. (9.18)S-26314 netenkino pareiškėjos prašymo dėl susidariusios nepriemokos grąžinimo, nes sprendimai dėl pareiškėjai skirtos Pašalpos yra įvykdyti. Pareiškėjos teigimu, taisyklė, kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia yra nukreipta į ateitį, nėra absoliuti. Išimtiniais atvejais ji gali būti nukreipta ir į pripažinto prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) teisės akto (jo dalies) taikymo padarinius, atsiradusius iki Konstituciniam Teismui priimant nutarimą, kad toks teisės aktas prieštarauja Konstitucijai. Nagrinėjamu atveju pareiškėja yra panašioje padėtyje kaip valstybės tarnautojai ir pensininkai, kuriems buvo sumažintas darbo užmokestis ir senatvės pensija, todėl negali būti vertinama skirtingai. Asmenų lygybės principas pažeidžiamas ir dėl to, kad toms motinoms, kurios kreipėsi į instituciją bei teismą iki Konstitucinio Teismo Nutarimo priėmimo, praradimai buvo kompensuoti su Valdyba sudarius taikos sutartis. Pareiškėja taip pat atkreipė dėmesį, kad, nors pareiškėja savo prašyme prašė išmokėti susidariusią Pašalpos nepriemoką, Valdyba netaikė nuostatų dėl termino skundui paduoti praleidimo pasekmių, t. y. nepriėmė sprendimo nenagrinėti skundo dėl to, kad praleistas jo padavimo terminas. Pareiškėjos skundas buvo išnagrinėtas ne teismo tvarka, o tai reiškia, kad pareiškėjai tinkamai pasinaudojus išankstinio ginčų nagrinėjimo tvarka atsakovas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalimi ir konstatavo, kad Valdybos Kauno skyriaus Sprendimas Nr. 8.54-1923, kuris pareiškėjai nebuvo įteiktas, yra įvykdytas ir negali būti peržiūrėtas.
3. Atsakovas Valdybos Kauno skyrius atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė administracinę bylą nutraukti, o bylos nagrinėjimo atveju – skundą atmesti kaip nepagrįstą.
4. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėja Valdybos Kauno skyriaus Sprendimo Nr. 8.54-1923 dėl Pašalpos perskaičiavimo nustatyta tvarka ir terminais neskundė. Pareiškėja apie sumažintą Pašalpą sužinojo ar turėjo sužinoti tuomet, kai gavo sumažintą Pašalpą, t. y. 2010 metų rugpjūčio mėnesį. Šio sprendimo neapskundus, jis laikomas galutiniu ir juo nustatytos teisės ir pareigos nebegali būti koreguojamos. Išankstine ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka pareiškėja tinkamai pasinaudojo dėl Valdybos Kauno skyriaus Sprendimo Nr. (9.18)S-26314, o ne dėl Valdybos Kauno skyriaus Sprendimo Nr. 8.54-1923, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad Valdyba išreiškė poziciją dėl minėto Sprendimo Nr. 8.54-1923 teisėtumo ir pagrįstumo bei išnagrinėjo jį ne teismo tvarka. Teisines pasekmes pareiškėjai sukelia būtent Valdybos Kauno skyriaus Sprendimas Nr. 8.54-1923, o ne šioje byloje skundžiami Valdybos ir jos Kauno skyriaus sprendimai, todėl jie negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku. Valdybos Kauno skyrius Pašalpą pareiškėjai ginčo laikotarpiu apskaičiavo ir išmokėjo pagal tuo metu galiojusias teisės aktų normas. Be to, pareiškėjos Pašalpa iki vaikams suėjo 1 metai nesiekė maksimalaus apribojamojo dydžio ir nebuvo apribota, todėl nėra pagrindo teigti, kad Pašalpa pareiškėjai nepagrįstai sumažinta nuo 2010 m. liepos 1 d. Prieštaraujančiu Konstitucijai nebuvo pripažintas Pašalpos mažinimo pagrindas, kuriuo iki vaiko vienerių metų pašalpos buvo sumažintos nuo 100 iki 90 proc. pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio, o iki vaikui sueis dveji metai – nuo 85 iki 75 proc. pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio. Todėl nėra pagrindo pareiškėjai apskaičiuoti Pašalpą pagal teisės aktus, galiojusius iki Laikinojo įstatymo įsigaliojimo. Taigi net ir tuo atveju, jei pareiškėjai galėtų būti taikomas Konstitucinio Teismo Nutarimas, neišmokėtos pašalpos dalis būtų 8 829,23 Lt.
II.
6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pirmoji sumažinta Pašalpa pagal Valdybos Kauno skyriaus Sprendimą Nr. 8.54-1923 pareiškėjai buvo išmokėta 2010 metų rugpjūčio mėnesį, todėl pareiškėja per 20 darbo dienų nuo sužinojimo apie šio veiksmo atlikimą, t. y. iki 2010 m. rugsėjo 28 d., Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio nustatyta tvarka galėjo kreiptis į kompetentingą subjektą dėl pažeistų teisių gynimo, o šiam subjektui reikalavimo nepatenkinus, pasinaudoti teise ginčyti nepalankų sprendimą teismui, tačiau pareiškėja šiuo laikotarpiu žinodama (turėdama žinoti) apie tikėtiną jos teisių pažeidimą, nekėlė ginčo dėl sumažintos Pašalpos mokėjimo nepateisinamai ilgą laiką. Pašalpa pareiškėjai buvo mažinama teisės aktų pagrindu, o visi teisės aktai, reglamentuojantys socialinių draudimo išmokų sumažinimą, buvo skelbiami viešai, sumažinta Pašalpa pradėta mokėti nuo 2010 m. liepos 1 d. ir mokama reguliariai kas mėnesį iki vaikų priežiūros atostogų pabaigos, todėl teismas sprendė, jog pareiškėja turėjo galimybę sužinoti apie minėtą įstatymą bei sprendimus, tačiau savo teisių įstatymų nustatyta tvarka ir terminais negynė.
7. Pareiškėjos argumentus, kad ji tinkamai pasinaudojo privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, pirmosios instancijos teismas vertino kaip nepagrįstus. Pažymėjo, kad iš pareiškėjos 2016 m. vasario 29 d. prašymo Valdybos Kauno skyriui bei jos 2016 m. balandžio 27 d. skundo Valdybai turinio, taip pat iš byloje skundžiamų raštų turinio akivaizdžiai matyti, jog pareiškėja neteikė prašymo dėl Sprendimo Nr. 8.54-1923 panaikinimo ir dėl to sprendimuose nebuvo pasisakyta. Šią aplinkybę Kauno apygardos administracinis teismas konstatavo 2016 m. birželio 30 d. nutartyje, kuria buvo atsisakyta priimti pareiškėjos skundą dėl Valdybos Kauno skyriaus Sprendimo Nr. 8.54-1923 dalies panaikinimo, nurodydamas, jog pareiškėja nepasinaudojo privaloma ikiteismine tvarka dėl šio sprendimo apskundimo. Ši nutartis yra įsiteisėjusi, nėra pakeista ir panaikinta, todėl nebėra pagrindo iš naujo kvestionuoti aplinkybių dėl pareiškėjos pasinaudojimo (nepasinaudojimo) ikiteismine tvarka dėl minėto sprendimo apskundimo.
8. Nustatęs, kad pareiškėja jai teisines pasekmes sukeliančio Valdybos Kauno skyriaus Sprendimo Nr. 8.54-1923 nėra nuginčijusi teisės aktų nustatyta tvarka ir šiuo metu jau yra akivaizdžiai praleistas įstatymo nustatytas terminas jam apskųsti Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnyje nustatyta tvarka, atsižvelgęs į tai, kad Pašalpa pareiškėjai baigta mokėti 2012 m. sausio 16 d., t. y. iki Konstitucinio Teismo Nutarimo įsigaliojimo, teismas vertino, kad sprendimas dėl Pašalpos perskaičiavimo yra įvykdytas Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme iki Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo įsigaliojimo, todėl šiam ginčui taikytina Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia nukreipiama į ateitį, ir Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje nustatyta išimtis dėl Konstitucinio Teismo nutarimo galiojimo dar neįvykdytiems sprendimams negali būti taikoma.
9. Pirmosios instancijos teismas taip pat atkreipė dėmesį, jog nagrinėjamu atveju Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr.A-1410-822/2015 bei sprendime administracinėje byloje Nr.eA-239-602/2015 pateikti išaiškinimai netaikytini, kadangi nurodytose bylose faktinės ir teisinės aplinkybės neatitinka šioje byloje esančių aplinkybių, kadangi minėtose bylose sprendimai, kuriais remiantis Laikinojo įstatymo nuostatomis sumažintos paskirtos pašalpos, buvo ginčo dalyku, o šioje byloje – nėra, todėl situacija tiek faktiniu, tiek teisiniu požiūriu yra skirtinga.
10. Teismas konstatavo, kad Valdybos Kauno skyrius ir Valdyba Sprendimais Nr. (9.18)S-26314 ir Nr. (11.1) I-3229 pagrįstai ir motyvuotai atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą dėl Pašalpos nepriemokos išmokėjimo, todėl pareiškėjos reikalavimą dėl šių sprendimų panaikinimo atmetė. Pripažinęs, kad prašomi panaikinti sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, bei nustatęs, kad sprendimas dėl Pašalpos perskaičiavimo yra įvykdytas ir dėl to šiam ginčui netaikytinas Konstitucinio Teismo Nutarimas, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos išvestinį reikalavimą dėl Pašalpos nepriemokos išmokėjimo. Teismas taip pat akcentavo, kad esant įvykdytam sprendimui, ieškinio senaties terminą reglamentuojančios teisės normos ginčui nebėra aktualios.
III.
11. Pareiškėja I. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti.
12. Apeliaciniame skunde pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į visas byloje nurodytas aplinkybes ir neteisingai nustatė pareiškėjos sužinojimo apie tikėtiną jos teisių pažeidimą momentą. Valdybos Kauno skyriaus Sprendimu Nr. 8.54-1923 pareiškėjai nuo 2010 m. liepos 1 d. buvo perskaičiuota Pašalpa, ją sumažinant tam tikra dalimi, tačiau byloje nėra duomenų, kad šis sprendimas pareiškėjai buvo įteiktas, t. y. kad pareiškėja buvo apie jį informuota. Atsakovas nepagrįstai pareiškėjos tinkamai neinformavo apie sumažintą Pašalpą. Pareiškėjos sužinojimas apie jos pažeistas teises turi būti siejamas ne su 2010 metų rugpjūtį jai išmokėta sumažėjusia Pašalpa, o su Konstitucinio Teismo Nutarimu, kuriuo paaiškėjo, kad pareiškėjai taikytas Pašalpos perskaičiavimo būdas ir įstatymai, pagal kuriuos Pašalpa perskaičiuota, tam tikra dalimi prieštarauja Konstitucijai. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai teigia, kad pareiškėja yra praleidusi įstatymų nustatytus terminus ir nustatytu laiku nekėlė klausimo dėl savo teisių pažeidimo. Pareiškėja taip pat atkreipia dėmesį, kad pareigą tokio pobūdžio ginčus spręsti ikiteismine tvarka yra įgyvendinusi – nors ir praleidusi terminą, pareiškėja kreipėsi į Valdybą su prašymu dėl nepriemokos išmokėjimo, o vėliau dėl to teikė skundą. Valdyba pareiškėjos skundą priėmė ir išnagrinėjo iš esmės, t. y. atnaujino terminą skundui paduoti. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjamu atveju taikė Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį ir konstatavo, jog Valdybos Kauno skyriaus Sprendimas Nr. 8.54-1923 yra įvykdytas ir negali būti peržiūrėtas. Be to, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėse bylose Nr. A-1410-822/2015 ir eA-239-602/2015 suformuota praktika, kadangi faktinės aplinkybės jose yra labai panašios į nagrinėjamos bylos.
13. Atsakovas Valdybos Kauno skyrius atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą palaiko pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į pareiškėjos skundą išdėstytą poziciją, apeliacinį skundą prašo atmesti. Papildomai nurodo, kad Valdybos Kauno skyriaus Sprendimas Nr. 8.54-1923 nėra ginčo dalykas šioje administracinėje byloje, nes Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 30 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos skundo dalį dėl šio sprendimo panaikinimo.
k o n s t a t u o j a:
IV.
15. Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos vaiko (vaikų) priežiūros atostogų laikotarpiu iki vaikui (vaikams) sukaks dveji metai dalies, neišmokėtos pareiškėjai dėl Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo nuostatų, inter alia Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimu pripažintų prieštaraujančiomis Konstitucijai, išieškojimo.
16. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos reikalavimus panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus 2016 m. balandžio 1 d. sprendimą Nr. (9.18)S-26314 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2016 m. gegužės 30 d. sprendimą Nr. (11.1) I-3229 bei įpareigoti atsakovą VSDFV Kauno skyrių išmokėti motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. gruodžio 1 d. atmetė.
17. Pareiškėja apeliacinį skundą iš esmės grindžia nesutikimu su pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymų vertinimu.
18. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, kad vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamoje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2d.). Todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjos apeliacinio skundo ribų.
19. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme nėra pakartotinis jos nagrinėjimas, tai jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Be to, EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).
20. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjai 2009 m. gruodžio 12 d. gimė trys vaikai: A. S., I. S. ir T. S. (b. l. 16-18). Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius 2010 m. balandžio 12 d. sprendimu Nr. 8.36-3554 pareiškėjai, vadovaujantis Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 19, 20, 21 straipsniais ir Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 43, 48, 58 punktais nusprendė skirti I. S. motinystės (tėvystės) pašalpą vaiko (vaikų) priežiūros atostogų, iki vaikui (vaikams) sueis dveji metai, laikotarpiu nuo 2010 m. balandžio 5 d. iki 2011 m. gruodžio 12 d., iš viso 223 498,23 Lt (b. l. 55-56).
21. VSDFV Kauno skyrius 2010 m. liepos 27 d. sprendimu Nr. 8.54-1923, vadovaudamasis Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 9 ir 10 straipsniais, Ligos ir motinystės draudimo pašalpų nuostatų 58, 74 punktais bei taikant Vyriausybės patvirtintą nuo 2010 m. sausio 1 d. galiojantį einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį, nusprendė I. S. nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. gruodžio 12 d. mokėti perskaičiuotą motinystės (tėvystės) pašalpą pagal sprendime pateiktą apskaičiavimą (toliau – ir Perskaičiavimo sprendimas) (b. l. 57-58).
22. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. kovo 5 d. nutarimu Laikinojo įstatymo 9 ir 10 straipsnius, kurie buvo taikyti perskaičiuojant ir mokant pareiškėjai sumažintą motinystės (tėvystės) pašalpą, tam tikra apimtimi pripažino prieštaraujančiais konstituciniam teisinės valstybės principui.
23. Atsakydamas į pareiškėjos 2016 m. vasario 29 d. prašymą perskaičiuoti motinystės (tėvystės) pašalpą ir išmokėti jos nepriemoką, VSDFV Kauno skyrius 2016 m. balandžio 1 d. sprendimu Nr. (9.18) S-26314 nurodė, kad pareiškėja, 2010 m. rugpjūčio mėnesį gavusi (2010 m. liepos 27 d. sprendimu) perskaičiuotą motinystės (tėvystės) pašalpą už 2010 m. liepos mėnesį, nepasinaudojo teise skųsti skyriaus sprendimo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai per nustatytą apskundimo terminą, o po to teismui. Minėtas sprendimas laikomas įvykdytu iki Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo. Todėl motinystės (tėvystės) pašalpa pareiškėjai už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. gruodžio 12 d. nebus perskaičiuota (b. l. 60).
24. Nesutikdama su teritorinio skyriaus sprendimu, pareiškėja 2016 m. balandžio 27 d. pateikė skundą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai. Skundu pareiškėja prašė panaikinti teritorinio skyriaus sprendimą ir perskaičiuoti bei išmokėti jai 29 857,85 Lt (8 647,43 Eur) dydžio motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemoką, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo nuostatas. Skunde pareiškėja, be kita ko, nurodė, jog jai motinystės (tėvystės) pašalpa nepagrįstai buvo sumažinta taikant netinkamą ir LR Konstitucijai prieštaraujančiu pripažintą teisės aktą. Pareiškėja rėmėsi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 10 d. sprendime (administracinė byla Nr. A-1410-822/2015) suformuota praktika analogiško pobūdžio bylose (b. l. 31-35).
25. VSDFV 2016 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. (11.1) I-3229 pareiškėjos skundą atmetė. VSDFV nurodė, kad VSDFV Kauno skyriaus 2010 m. liepos 27 d. sprendimas Nr. 8-54-1923 perskaičiuoti motinystės (tėvystės) pašalpą buvo priimtas vadovaujantis teisės aktų nuostatomis, ir pašalpa mokėta nuo 2010 m. liepos 1 d. iki vaikams sukako dveji metai, t. y. iki 2011 m. gruodžio 12 d. Sprendimas dėl sumažinto pašalpos dydžio perskaičiavimo (sumažinimo) nebuvo apskųstas Fondo valdybai ar teismui, jis įsigaliojo ir buvo įvykdytas iki Konstitucinio Teismo 2015 m. kovo 5 d. nutarimo įsigaliojimo (2015-03-08). VSDFV nuomone, pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį, neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo (b. l. 37-38).
26. Iš pareiškėjos skundžiamų VSDFV ir VSDFV Kauno skyriaus sprendimų (veiksmų) matyti, kad nagrinėjamoje byloje iš esmės išsiskyrė pareiškėjos, atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens pozicija dėl galimybės netaikyti Laikinojo įstatymo nuostatų, Konstitucinio Teismo pripažintų prieštaraujančiomis konstituciniam teisinės valstybės principui, sprendžiant klausimą dėl pareiškėjos motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos dydžio.
27. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą joje esančių įrodymų vertinimo ir teisės normų taikymo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamoje byloje ir pareiškėjos skunde bei apeliaciniame skunde nurodytuose: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 10 d. sprendime (administracinė byla Nr. A-1410-822/2015) bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 29 d. sprendime (administracinė byla Nr. eA-239-602/2015) konstatuotos faktinės ir teisinės aplinkybės nėra tapačios.
28. Iš byloje esančių pareiškėjos 2016 m. vasario 29 d. prašymo VSDFV Kauno skyriui „Dėl motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemokos išmokėjimo“ ir 2016 m. balandžio 27 d. skundo Fondo valdybai dėl minėto teritorinio skyriaus priimto sprendimo, matyti, kad pareiškėja kėlė ginčą dėl motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemokos, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo nuostatas, tačiau neginčijo ir neprašė panaikinti VSDFV Kauno skyriaus 2010 m. liepos 27 d. sprendimo Nr. 8.54-1923, kuriuo jai buvo perskaičiuota ir taikant Laikinojo įstatymo nuostatas (vėliau Konstitucinio Teismo nutarimu pripažintas prieštaravusiomis konstituciniam teisinės valstybės principui) motinystės (tėvystės) pašalpa, skirta 2010 m. balandžio 12 d. sprendimu, sumažinta.
29. Reikalavimą panaikinti VSDFV Kauno skyriaus 2010 m. liepos 27 d. sprendimo Nr. 8.54-1923 dalį pareiškėja iškėlė tik teikdama skundą pirmosios instancijos teismui, tačiau Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 30 d. nutartimi jį atsisakė priimti (b. l. 2-3). Pareiškėja šios teismo nutarties (dėl atsisakymo priimti skundą dalyje dėl VSDFV Kauno skyriaus 2010 m. liepos 27 d. sprendimo Nr. 8.54-1923 panaikinimo) atskiruoju skundu neapskundė.
30. Esant tokioms faktinėms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog šioje byloje ginčas iš esmės yra nagrinėjamas dėl atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens sprendimų (atsakymų), kuriais atsisakyta išmokėti sumažintą motinystės (tėvystės) pašalpos dalį po to, kai Konstitucinis Teismas 2013 m. kovo 5 d. nutarime pripažino, kad atitinkamos Laikinojo įstatymo nuostatos, kurios buvo taikomos pareiškėjai perskaičiuojant motinystės (tėvystės) pašalpą, prieštaravo Konstitucijai, teisėtumo ir pagrįstumo. Nagrinėjamoje byloje, pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino faktines ir teisines bylos aplinkybes ir tinkamai aiškino bei taikė ginčui aktualias materialiosios teisės normas.
31. Kai asmuo, į VSDFV (jos teritorinį skyrių) kreipiasi prašydamas išmokėti (kompensuoti) dėl Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo nuostatų, Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimu pripažintų prieštaraujančiomis Konstitucijai, taikymo neišmokėtą pašalpos dalį (t. y. VSDFV teritorinio skyriaus sprendimas perskaičiuoti pašalpą nėra skundžiamas), teritorinis skyrius ir Fondo valdyba turi tokį prašymą išnagrinėti ir atsisakyti jį tenkinti, kadangi pašalpų mokėjimas yra pasibaigęs ir yra praėjęs terminas reikalavimui dėl neišmokėtos pašalpos, sumažintos 2010 m. liepos 27 d. sprendimu, priteisimo.
32. Sutiktina su pareiškėjos argumentais, kad byloje nėra duomenų, jog nurodytas teritorinio skyriaus sprendimas pareiškėjai buvo įteiktas. Kita vertus, pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, apibrėžiantį terminą paduoti skundą VSDFV, kaip privalomai išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai, šio termino pradžios momentas sietinas inter alia su diena, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo veiksmo atlikimą (neatlikimą). Nagrinėjamoje administracinėje byloje nustatytų aplinkybių kontekste akivaizdu, jog pareiškėja apie jai mokamą sumažintą motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpą turėjo sužinoti šią pašalpą jai išmokėjus, o būtent – 2010 m. rugpjūčio mėnesį gavusi pirmąją pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintą motinystės (tėvystės) pašalpą už 2010 m. liepos mėnesį (pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 44 punktą, motinystės (tėvystės) pašalpa mokama už praėjusį mėnesį). Tad pareiškėja, kreipdamasi į Fondo valdybą net po Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo, ir turėjo iš esmės ginčyti VSDFV Kauno skyriaus 2010 m. liepos 27 d. sprendimą Nr. 8.54-1923, kuriuo buvo nuspręsta jai nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. gruodžio 12 d. mokėti perskaičiuotą (sumažintą) motinystės (tėvystės) pašalpą, ir tik po to kelti reikalavimą dėl nepagrįstai sumažintos pašalpos dalies išmokėjimo. Nagrinėjamu atveju, kaip jau minėta, pareiškėja tiek VSDFV Kauno skyriaus 2016 m. vasario 29 d. prašymu, tiek ir Fondo valdybos 2016 m. balandžio 27 d. skundu prašė perskaičiuoti ir išmokėti jai atitinkamo dydžio (8 647,43 Eur) dydžio motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemoką, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo nuostatas. Tokio prašymo apimtyje atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo I. S. prašymus ir nagrinėjo bei priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus.
33. Esant nagrinėjamoje byloje nustatytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo sprendimą pripažįsta pagrįstu ir teisėtu, kurio pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodytais motyvais naikinti ar keisti nėra teisinio pagrindo.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos I. S. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.