Administracinė byla Nr. A-1036-602/2019
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01798-2017-9
Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. kovo 13 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo (dabar – Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai) 2017 m. gruodžio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas V. S. (toliau – ir pareiškėjas) 2017 m. rugpjūčio 11 d. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 12 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (I t., b. l. 4–8, 153, 158).
2. Pareiškėjas paaiškino, kad 2016 m. gegužės 26 d. Pravieniškių PN-AK direktoriaus nutarimu buvo perkeltas į kamerų tipų patalpas 6 mėnesiams, tačiau faktiškai nuobauda pasibaigė tik 2017 m. kovo 30 d., t. y. po 10 mėnesių. Tai, pasak pareiškėjo, buvo padaryta nepagrįstai, pareiškėją nubaudžiant už tą patį iš esmės du kartus. Per tuos mėnesius, kuriuos pareiškėjas praleido papildomai kamerų tipų patalpose pareiškėjas nurodė, jog praleido 2 trumpalaikius pasimatymus, negalėjo siųsti laiškų mamai. Pareiškėjas nurodė, kad šiuo laikotarpiu galėjo lauke būti tik 1, o ne 2 valandas per dieną. Pareiškėjas paaiškino, kad buvo ne tik atitrauktas nuo šeimos, bet 2017 m. sausio mėnesį jis buvo išbrauktas iš 11 klasės sąrašų, nes mokytis kamerų tipų patalpose negalima. Dėl viso to, pasak pareiškėjo, jis patyrė šoką, depresiją, kančias, turėjo žaloti savo kūną.
3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (I t., b. l. 74–81).
4. Pravieniškių PN-AK paaiškino, kad pareiškėjas kameros tipo patalpose nuobaudas atliko nuo 2016 m. gegužės 31 d. iki 2017 m. rugpjūčio 28 d. Šiuo laikotarpiu pareiškėjas buvo daug kartų konvojuotas į kitas įstaigas. Pravieniškių PN-AK pažymėjo, kad nuobaudos atlikimo terminas kamerų tipo patalpose skaičiuojamas tik toje įstaigoje, kurioje direktoriaus nutarimu ji buvo paskirta. Išvykimai iš įstaigos sustabdo nuobaudos skaičiavimo terminą kamerų tipo patalpose. Pravieniškių PN-AK pastebėjo, kad pareiškėjas piktybiškai pažeidžia įstaigos tvarką tam, kad bausmę atliktų vienas, o ne su visais būriuose gyvenančiais nuteistaisiais. Pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje 2016 m. lapkričio 23 d. padarytas įrašas, kad pareiškėjas psichiatro paslaugų atsisako, todėl Pravieniškių PN-AK nuomone, pareiškėjo argumentai dėl pablogėjusios sveikatos yra visiškai nepagrįsti. Autoagresijos priežastimis pareiškėjas įvardijo įvairias aplinkybes (maisto kokybę, pablogėjusią mamos sveikatą ir kt.). Pravieniškių PN-AK nurodė, kad nesutinka su pareiškėjo nuomone, jog jis buvo neteisėtai paskirtas ir laikomas kamerų tipo patalpose.
II.
5. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, 500 Eur neturtinei žalai atlyginti (I t., b. l. 163–167).
6. Teismas nurodė, kad Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2016 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 68-687 nutarta pareiškėją 6 mėnesiams perkelti į kamerų tipo patalpas. Pareiškėjas buvo perkeltas į šias patalpas 2016 m. gegužės 26 d., o išleistas iš jų 2017 m. kovo 30 d. Teismas nustatė, kad šiuo laikotarpiu pareiškėjas iš viso 109 paras buvo kitose įstaigose, iš jų 16 parų praleido Laisvės atėmimo vietų ligoninėje.
7. Teismas taip pat nurodė, kad pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85, 207 punktą, Pravieniškių PN-AK turėjo įskaityti pareiškėjo buvimą ligoninėje į nuobaudos atlikimo laiką, nes pareiškėjas ligoninėje buvo ne dėl tyčinio savęs žalojimo. Teismas nurodė, kad teisės aktai nenustato, jog kitose įstaigose praleistas laikas turi būti įskaitomas į nuobaudos atlikimo laiką, todėl teismas darė išvadą, kad Pravieniškių PN-AK pagrįstai pratęsė drausminės nuobaudos atlikimo laiką 93 paromis.
8. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas iš kamerų tipo patalpų turėjo būti paleistas 2017 m. vasario 28 d., t. y. pareiškėjas 31 parą jose buvo neteisėtai. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas dėl to patyrė neturtinę žalą (nepatogumus, išgyvenimus, papildomą diskomfortą) ir sprendė, kad neturtinei žalai atlyginti proporcinga pareiškėjui priteistina suma yra 500 Eur.
III.
9. Pareiškėjas V. S. apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti visiškai ir priteisti jam 12 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (I t., b. l. 173–175).
10. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85, kuris nebegaliojo. Pareiškėjas paaiškina, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Taisyklės), 207 punktas numatė, kad laikas, kurį nuteistieji atlieka nuobaudų kamerų tipo patalpose arba pasiųstiems nuobaudą atlikti kalėjime įskaitomas į nuobaudų atlikimo laiką (redakcija nuo 2015 m. rugsėjo 1 d.). Pareiškėjas pastebi, kad iš 2017 m. rugsėjo 12 d. pažymos 12 punkto matyti, jog pareiškėjas 2016 m. rugpjūčio 12–19 d. buvo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime ir buvo laikomas pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 86 straipsnį. Be to, pareiškėjas pastebi, kad pats pateikė teismui atsakymą iš Kauno tardymo izoliatoriaus, kuriame aiškiai nurodyta, kokiomis sąlygomis pareiškėjas buvo laikomas.
11. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad būtent psichiatras jo atsisakė 2016 m. gegužės 20 d., dėl ko pareiškėjas pateikė skundą ir buvo nustatyta, kad psichiatras, atsisakydamas gydyti pareiškėją, pažeidė teisės aktus. Kito psichiatro įstaigoje nebuvo. Iš dokumentų matyti, kad pareiškėjas buvo konsultuotas psichologo 66 kartus.
12. Papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose pareiškėjas nurodė, kad patyrė ne šiaip diskomfortą, pareiškėjui buvo stipriai apribotos jo teisės. Dėl neteisėto laikymo kamerų tipo patalpose pareiškėjui sutriko tiek fizinė, tiek ir emocinė sveikata, pareiškėjo patirtų išgyvenimų 500 Eur suma tikrai nekompensuos. Pareiškėjas pažymi, kad visuose tardymo izoliatoriuose (Kauno, Šiaulių, Lukiškių) pareiškėjui buvo taikomas BVK 86 straipsnis (uždrausti pasimatymai su artimaisiais, leidžiami 2 skambučiai per mėnesį, 1 val. pasivaikščiojimo lauke, negalėjimas turėti aparatūros ir kt.) (II t., b. l. 16–19).
13. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (II t., b. l. 7–9).
14. Pravieniškių PN-AK pažymi, kad pareiškėjas režimo reikalavimus yra pažeidęs 107 kartus, už juos pareiškėjui skirtos 95 nuobaudos (dokumentai, patvirtinantys nuobaudų skyrimo teisėtumą buvo pateikti teismui). Pasak Pravieniškių PN-AK, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į Sveikatos priežiūros tarnybos pažymą, kad pareiškėjas pats atsisakydavo psichiatro paslaugų. Pravieniškių PN-AK taip pat pažymi, kad turi būti nustatytas tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, t. y. būtina žalą susieti su konkrečiais neteisėtais veiksmais (neveikimu). Pravieniškių PN-AK pastebi, kad byloje nėra duomenų apie izoliavimo sąlygų pažeidimo poveikį pareiškėjo fizinei sveikatai, jo emocinei, psichinei būklei.
15. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą (II t., b. l. 1–3).
16. Kalėjimų departamento nuomone, pirmosios instancijos teismas savo sprendime neargumentavo ir iki galo neištyrė visų svarbių aplinkybių dėl pareiškėjui galimai padarytos neturtinės žalos. Kalėjimų departamentas pastebi, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę, kuri visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
17. Administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš tinkamų laisvės atėmimo sąlygų Pravieniškių PN-AK neužtikrinimo, atlyginimo.
18. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
19. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjo teisė į tinkamas laisvės atėmimo sąlygas Pravieniškių PN-AK buvo pažeista (pareiškėjas be teisinio pagrindo 31 parą buvo laikytas kamerų tipo patalpose), todėl iš Lietuvos valstybės priteisė pareiškėjui 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.
20. Nuteistiesiems, sistemingai pažeidinėjantiems arba itin piktybiškai pažeidusiems režimą, gali būti skiriama nuobauda – perkėlimas į kamerų tipo patalpas iki 6 mėnesių (BVK 142 straipsnio 2 dalies 3 punktas). Pareiškėjas, paskyrus nuobaudą, į kamerų tipo patalpas 2016 m. gegužės 26 d. buvo perkeltas 6 mėnesiams. Atsižvelgiant į tai, kad nuobauda buvo skirta 6 mėnesiams, pareiškėjas mano, kad iš šių patalpų jis buvo nepagrįstai paleistas tik 2017 m. kovo 30 d. Pravieniškių PN-AK su pareiškėju nesutinka, nurodydama, kad pareiškėjas dalį nuobaudos laiko buvo išvykęs į kitas įstaigas, todėl pareiškėjo nuobauda buvo pratęsta tuo laikotarpiu, kurį pareiškėjas Pravieniškių PN-AK nebuvo. Pirmosios instancijos teismas tokią Pravieniškių PN-AK poziciją pripažino pagrįsta, tačiau konstatavo, kad į nuobaudos laiką turėjo būti įskaitytas laikas, kurį pareiškėjas buvo Laisvės atėmimo vietų ligoninėje. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad į nuobaudos atlikimo laiką įskaitomas tik laikas, kai pareiškėjas buvo Laisvės atėmimo vietų ligoninėje. Pasak pareiškėjo, į šį laiką pagal Taisyklių 207 punktą turėjo būti įskaitomas ir laikas, kai pareiškėjas buvo laikomas kitose laisvės atėmimo vietose tokiu pačiu režimu, kaip ir Pravieniškių PN-AK nuobaudos metu.
21. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačius sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.
22. Nuobaudų vykdymo ypatumai yra reglamentuojami Taisyklių XXXIV skyriuje. Nagrinėjamu atveju aktualus Taisyklių 207 punktas (2016 m. kovo 29 d. įsakymo Nr. 107, redakcija, įsigaliojusi nuo 2016 m. balandžio 1 d.), numatantis, kad laikas, kurį nuteistieji, atliekantys nuobaudas kamerų tipo patalpose arba pasiųstiems nuobaudą atlikti kalėjime, buvo perkelti gydytis į laisvės atėmimo vietų ligoninę arba valstybės ar savivaldybių asmens sveikatos priežiūros viešąsias įstaigas, įskaitomas į nuobaudų atlikimo laiką, jeigu nuteistieji į šias gydymo įstaigas buvo perkelti ne dėl tyčinio savęs žalojimo.
23. BVK 142 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad Kalėjimų departamento direktorius pataisos namų direktoriaus teikimu gali nuteistąjį, šio straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytais atvejais perkeltą į pataisos namų kamerų tipo patalpas, pasiųsti šią nuobaudą atlikti kalėjime. Nagrinėjamu atveju Kalėjimų departamento direktorius nebuvo priėmęs sprendimo pareiškėją pasiųsti nuobaudą atlikti kalėjime, t. y. pareiškėjui nuobauda buvo skirta Pravieniškių PN-AK direktoriaus nutarimu, pareiškėjui buvo skirta nuobauda – perkėlimas 6 mėnesiams į pataisos namų kamerų tipo patalpas. Taigi, pareiškėjui skirta nuobauda turėjo būti atlikta pataisos namuose, todėl Pravieniškių PN-AK pagrįstai teigia, kad nuobaudos atlikimo metu pareiškėjo konvojavimas į kitas laisvės atėmimo įstaigas šios nuobaudos (perkėlimo į pataisos namų kamerų tipo patalpas) vykdymą sustabdo. Atitinkamai, Pravieniškių PN-AK teisėtai ir pagrįstai pratęsė nuobaudos vykdymo laiką tuo laikotarpiu, kurį pareiškėjas pataisos namuose nebuvo.
24. Priešingai, nei apeliaciniame skunde tvirtina pareiškėjas, Taisyklių 207 punktas įtvirtina tik vieną išimtį, susijusią su nuteistojo perkeliamu į kitą įstaigą ir šio perkėlimo laiko įskaitymu į nuobaudos atlikimo laiką. Nuteistojo perkėlimo laikas įskaitomas į nuobaudos atlikimo laiką tik tuo atveju, kai nuteistasis buvo perkeltas gydytis į laisvės atėmimo vietų ligoninę arba valstybės ar savivaldybių asmens sveikatos priežiūros viešąsias įstaigas. Be to, tam, kad būtų galima taikyti šį įskaitymą, būtina nustatyti, kad nuteistasis į minėtas gydymo įstaigas buvo perkeltas ne dėl tyčinio savęs žalojimo. Nei BVK, nei nuobaudų vykdymo ypatumus nustatančiose Taisyklėse nėra nustatyta, kad nuteistojo perkėlimas į kitas laisvės atėmimo vietų įstaigas (nepriklausomai nuo jose taikomo režimo) būtų įskaitomas į paskirtos nuobaudos vykdymo laiką.
25. Byloje nėra ginčo dėl to, kad dalį nuobaudos laiko pareiškėjas buvo perkeltas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę (2016 m. birželio 10–16 d. ir 2016 m. liepos 5–13 d.). Byloje taip pat nėra ginčo dėl to, kad į minėtą ligoninę pareiškėjas buvo perkeltas ne dėl tyčinio savęs žalojimo, todėl pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai konstatavo, kad minėtas laikotarpis turėjo būti įskaitytas į nuobaudos atlikimo laiką, t. y. šiuo laikotarpiu Pravieniškių PN-AK neteisėtai ir nepagrįstai pratęsė pareiškėjui paskirtos nuobaudos vykdymą.
26. Pagal BVK 145 straipsnio 2 dalį, kamerų tipo patalpose laikomiems nuteistiesiems, atliekantiems BVK 142 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytą nuobaudą, nustatomas režimas, atitinkantis BVK 86 straipsnyje nurodytas drausmės grupei priskirtų nuteistųjų laikymo kalėjime sąlygas. Taigi, pareiškėjui minėtu laikotarpiu nepagrįstai buvo taikomas griežtesnis režimas.
27. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo jam priteista 500 Eur neturtinė žala nekompensuos jo patirtų kančių, susijusių su jo nepagrįstu laikymu kamerų tipo patalpose. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pastebi, kad pareiškėjas, atlikdamas nuobaudą kamerų tipo patalpose, ne kartą pats kreipėsi į įvairias institucijas su prašymais jį perkelti atlikti tolimesnę likusią laisvės atėmimo bausmę į griežtesnio režimo įstaigas, t. y. 2016 m. spalio 24 d. pareiškėjas prašė jį perkelti į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą (I t., b. l. 19), 2016 m. lapkričio 15 d. pareiškėjas prašė jį perkelti į Šiaulių tardymo izoliatorių (I t., b. l. 21), 2017 m. kovo 28 d. pareiškėjas dar kartą prašė jį perkelti į Šiaulių tardymo izoliatorių (I t., b. l. 50). Atvirose kolonijose nuteistieji nuo kėlimosi iki miego laiko turi teisę laisvai vaikščioti nustatytoje teritorijoje (BVK 91 straipsnio 1 dalies 2 punktas), tačiau pareiškėjas sąmoningai ir sistemingai pažeisdamas Pravieniškių PN-AK režimą (bylos duomenimis drausmine tvarka pareiškėjas baustas daugiau nei 100 kartų), iš esmės pats rinkosi beveik nuolat būti laikomas kamerų tipo patalpose (I t., b. l. 134).
28. Kaip minėta, pareiškėjas nurodė, kad dėl nepagrįstai ilgo jo laikymo kamerų tipo patalpose jis turėjo žaloti savo kūną. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2017 m. kovo 24 d. Sveikatos priežiūros tarnyba nurodė, jog pareiškėjo kairės rankos dilbio srityje yra apie 2 cm įbrėžimai, pareiškėjas paaiškino, kad taip elgėsi dėl Kriminalinės žvalgybos skyriaus viršininko neveikimo (I t., b. l. 39). 2017 m. kovo 28 d. Sveikatos priežiūros tarnyba nustatė pareiškėjo kairės rankos dilbio srityje pjautinę negilią žaizdelę, pareiškėjas paaiškino, kad susižalojo dėl Kriminalinės žvalgybos skyriaus aplaidaus elgesio (I t., b. l. 37). 2017 m. liepos 4 d. Sveikatos priežiūros tarnybos pažymoje nurodyta, kad stebima 1 cm ilgio žaizdelė kairės rankos dilbio srityje (uždėtas tvarstis), pareiškėjas paaiškino, kad taip pasielgė, nes administracija jį nepagrįstai šmeižia, grasina ir pan. (I t., b. l. 57). Taigi, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo autogresija būtų kaip nors susijusi su byloje nustatytais Pravieniškių PN-AK neteisėtais veiksmais. Be to, pareiškėjo charakteristikoje nurodyta, kad pareiškėjas yra linkęs manipuliuoti (I t., b. l. 86–87). Taigi, atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjo argumentai dėl jam priteistos per mažos neturtinės žalos yra atmestini kaip nepagrįsti.
29. Pravieniškių PT-AK atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą suformuluotas prašymas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nenagrinėjamas, nes tokio pobūdžio prašymas gali būti reiškiamas apeliaciniame skunde, o ne atsiliepime į apeliacinį skundą. Atsiliepime į apeliacinį skundą turi būti nurodoma, ar atsiliepimą teikiantis asmuo sutinka ar nesutinka su apeliaciniame skunde keliamais reikalavimais (ABTĮ 71 straipsnis).
30. Apibendrindama tai, kas buvo išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimą keisti ar naikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.