Administracinė byla Nr. eA-5180-1062/2018
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00283-2018-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 21.3.7; 20.2.3.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. lapkričio 29 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramutės Ruškytės (pranešėja), Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. R. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos finansų ministerijai dėl įsakymo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėja R. R. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Ministerija) kanclerio 2017 m. gruodžio 20 d. potvarkį Nr. SP-372 „Dėl R. R. atleidimo“ (toliau – ir Potvarkis, ginčijamas potvarkis); 2) priteisti pareiškėjos naudai iš Ministerijos vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki sprendimo įvykdymo dienos, negrąžinant pareiškėjos į valstybės tarnybą; 3) priteisti 800 Eur neturtinei žalai atlyginti; 4) priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėja nurodė, kad Ministerijoje ėjo Biudžeto departamento A lygio 11 kategorijos vyresniosios specialistės pareigas, iš kurių ginčijamu potvarkiu buvo atleista, vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 41 straipsnio 2, 4 ir 5 dalimis, 44 straipsnio 1 dalies 9 punktu, Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 146 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 8 d. nutarimo Nr. 1088 „Dėl Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nuostatų patvirtinimo“, 18.6 papunkčiu, Lietuvos Respublikos finansų ministro 2014 m. vasario 13 d. įsakymo Nr. 1K-047 „Dėl dokumentų pasirašymo“ 1.1.2 papunkčiu bei Lietuvos Respublikos finansų ministro 2017 m. spalio 24 d. įsakymu Nr. 1K-364 „Dėl Finansų ministerijos valstybės tarnautojų pareigybių sąrašo pakeitimo“.
3. Pareiškėja paaiškino, kad 2017 m. spalio 25 d. gavo Ministerijos kanclerio pranešimas, kuriame buvo nurodyta, jog siekiant optimizuoti ir efektyvinti dokumentų valdymą Ministerijoje nuo 2018 m. sausio 1 d. naikinama Biudžeto departamento A lygio 11 kategorijos vyresniojo specialisto pareigybė. Esant galimybei bus siūloma užimti kitas tos pačios arba žemesnės kategorijos valstybės tarnautojo pareigas arba jeigu pareiškėja atsisakys pasiūlytų kitų pareigų, 2018 m. sausio 1 d. ji bus atleista iš užimamų pareigų pagal VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą. Teigė, kad įspėjamuoju laikotarpiu negavo nei vieno pasiūlymo užimti kitas tos pačios arba žemesnės kategorijos valstybės tarnautojo pareigas, atsakovas jos neinformavo apie iki atleidimo laikotarpio pabaigos atsirasiančias laisvas to paties lygio ar žemesnės kategorijos valstybės tarnautojo pareigas. Pažymėjo, kad kitoms Ministerijos valstybės tarnautojoms įspėjimai buvo įteikti prieš keturis mėnesius ir joms leista dirbti iki 2018 m. kovo 1 d. Akcentavo, jog ji vienintelė iš Biudžeto departamento buvo įspėta apie pareigybės panaikinimą prieš du mėnesius, ir tai pareiškėja vertino kaip jos teisių pažeidimą.
4. Pareiškėjos teigimu, atsakovas privalėjo ne tik jai suteikti išsamią informaciją apie esamas laisvas lygiavertes ar žemesnės kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas, bet ir apie pareigas, kurias numatoma įsteigti vykdant su tokiu pareigybės panaikinimu sietiną Ministerijos struktūrinį reorganizavimą. Pažymėjo, kad naujoje Ministerijos struktūroje esminių pakeitimų nenustatyta, t. y. sujungiami Biudžeto metodologijos ir planavimo bei Savivaldybių biudžetų skyriai, o juos sujungus ir pakeitus pavadinimą, priskirtos Biudžeto departamento kompetencijos išlieka nepakitusios. Kadangi realių struktūrinių pertvarkymų nebuvo atlikta, pareiškėja mano, jog naikinti pareigybės nebuvo pagrindo.
5. Pareiškėjos nuomone, jos kvalifikacija ir turima patirtis atitinka keliamus reikalavimus ir darbo funkcijas, todėl jos atžvilgiu atsakovas elgėsi neteisėtai. Pareiškėjos įsitikinimu, atsakovas jos nevertino lygiomis galimybėmis su kitais valstybės tarnautojais, nustatė nelygiateisį pranešimo apie pareigybės panaikinimą terminą, nepasiūlė kitų pareigų. Akcentavo, kad jos teisės buvo pažeistos fiktyviai panaikinant pareigybę ir nesiūlant užimti kitas tos pačios arba žemesnės kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas. Teigė, kad nagrinėjamu atveju jai būtų sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, todėl neprašė grąžinti ją į valstybės tarnybą.
6. Pareiškėja nurodė, kad dėl atleidimo iš valstybės tarnybos pablogėjo jos sveikata, patyrė didžiulį stresą ir nervinę įtampą, kuri tęsiasi iki šiol. Dėl neteisėto atleidimo iš valstybės tarnybos patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 800 Eur. Pažymėjo, kad Ministerijoje dirbo daugiau nei dvylika metų ir netikėtai sužinojusi apie atleidimą bei negavusi pasiūlymo eiti kitas pareigas, patyrė didelius dvasinius išgyvenimus ir emocinę depresiją, sutriko sveikata, vartoja vaistus.
7. Atsakovas Lietuvos Respublikos finansų ministerija atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
8. Atsakovas nurodė, kad Lietuvos Respublikos finansų ministras priėmė sprendimą dėl Ministerijos Biudžeto departamento reorganizavimo, sujungiant du jo struktūroje esančius skyrius į vieną skyrių, t. y. Biudžeto metodologijos ir planavimo skyrius sujungtas su Savivaldybių biudžetų skyriumi į Valstybės ir savivaldybių biudžetų sudarymo skyrių, panaikinant Biudžeto departamento vyresniojo specialisto pareigybė, kurią užėmė pareiškėja. Teigė, kad išanalizavęs ir įvertinęs referenčių atliekamas funkcijas, efektyvumą, tikslingumą, darbo krūvį, priėmė sprendimą šią veiklos sritį efektyvinti ir atsisakyti referenčių pareigybių, dalį funkcijų perduoti padalinių vadovams, dalį perkelti į elektroninę dokumentų valdymo sistemą, o dalies funkcijų apskritai atsisakyti, dėl ko Lietuvos Respublikos finansų ministras 2017 m. spalio 24 d. įsakymu Nr. 1K-364 panaikino visas devynias Ministerijos administracijos padaliniuose esančias referenčių pareigybes, tame tarpe ir pareiškėjos.
9. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjos atliekamos funkcijos buvo perteklinės, t. y. šis valstybės tarnautojas iš esmės atliko funkcijas, kurias taip pat atliko padalinių vadovai ar valstybės tarnautojai pagal savo veiklos sritį, todėl buvo priimtas sprendimas atlikti struktūrinius pokyčius, siekiant suefektyvinti veiklą, atsisakant perteklinių pareigybių.
10. Atsakovo nuomone, pareiškėjos atleidimo procedūra buvo atliekama griežtai laikantis VTĮ ir kitų teisės aktų nuostatų. Mano, kad pareiškėjos teiginiai dėl netinkamo atleidimo procedūrų atlikimo, neužtikrinant skaidrumo ir kitų principų laikymosi, yra nepagrįsti nei objektyviomis aplinkybės, nei teisės aktų nuostatomis. Pažymėjo, kad atleidžiamų Ministerijos valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, atrankos kriterijai patvirtinti Lietuvos Respublikos finansų ministro 2017 m. gruodžio 7 d. įsakymu Nr. 1K-449 „Dėl komisijos sudarymo“ (toliau – ir Kriterijai). Paaiškino, kad atitinkamas valstybės tarnautojas konkuruoti dėl paskyrimo į laisvas valstybės tarnautojo pareigas gali tik su tais valstybės tarnautojais, kurių kvalifikaciją apibrėžiantys rodikliai yra tokie patys, kaip ir jo. Akcentavo, kad pareigybės lygis ir kategorija yra pagrindiniai kriterijai, lemiantys valstybės tarnautojo garantiją tęsti tarnybą toje pačioje įstaigoje, todėl atsakovas turėjo pareigą pareiškėjai siūlyti tik tokias pareigas, kurios atitinka jos užimamas pareigas. Pabrėžė, kad pareiškėjai nebuvo pasiūlytos kitos to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigos, kadangi Ministerijoje tokios (11 kategorijos) ar žemesnės kategorijos valstybės tarnautojo pareigų nebuvo ir nebuvo planuota įsteigti.
11. Atsakovo teigimu, nesant neteisėtų veiksmų dėl pareiškėjos atleidimo, nėra visų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, todėl nėra teisinio pagrindo iš Ministerijos priteisti pareiškėjos prašomą neturtinę žalą.
II.
12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. liepos 12 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.
13. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad tvirtinti Ministerijos struktūrą, darbuotojų ir valstybės tarnautojų pareigybių sąrašus bei valstybės tarnautojų pareigybių aprašymus, yra ministro diskrecija. Lietuvos Respublikos finansų ministras, nustatęs, jog referenčių pareigybės perteklinės, 2017 m. spalio 24 d. įsakymu Nr. 1K-364 panaikino visas devynias Ministerijos administracijos padaliniuose esančias referenčių pareigybes. Atsižvelgdamas į tai teismas padarė išvadą, kad šiuo nagrinėjamu atveju jokių išskirtinių aplinkybių, lėmusių pareiškėjos atleidimą iš Ministerijos, nenustatyta, dėl ko pareiškėjos teiginius, jog buvo siekta nutraukti su ja tarnybos santykius ir ją diskriminuoti, pripažino nepagrįstais.
14. Pirmosios instancijos teismo nuomone, Lietuvos Respublikos finansų ministras, įvertinęs pareigybių funkcijas, pripažinęs jas kaip perteklines, perskirstydamas funkcijas ir Ministerijos darbo organizavimą, siekdamas optimalių struktūrinių pertvarkymų, turėjo teisę atlikti Biudžeto departamento struktūros reorganizaciją, sujungiant du atskirus Biudžeto departamento skyrius į vieną ir panaikinant A lygio 11 kategorijos vyresniojo specialisto pareigybę. Teismas pažymėjo, kad sujungimas atliktas siekiant optimizuoti departamento darbą, tuo pačiu ir racionaliai naudoti žmogiškuosius išteklius bei biudžeto skiriamas lėšas. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad struktūros pertvarkymai nebuvo išimtinai siejami su pareiškėjos atleidimu, o buvo sąlygoti objektyvių ir pateisinamų veiksnių, todėl jos užimamos pareigybės panaikinimas negali būti laikomas fiktyviu ar siekiant atleisti pareiškėją iš pareigų.
15. Teismas, vadovaudamasis VTĮ 43 straipsnio 1 dalimi, atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjos argumentus, kad ji apie pareigybės panaikinimą turėjo būti įspėta prieš keturis mėnesius iki jos pareigų panaikinimo. Teismas pažymėjo, kad šiuo nagrinėjamu atveju nevertinamas kitų pareiškėjos skunde nurodytų tarnautojų įspėjimas ar perkėlimas į aukštesnės kategorijos pareigas, dėl to pareiškėjos teiginius, jog ji turėjo būti atleista nuo 2018 m. kovo 1 d. kaip kitos Ministerijos valstybės tarnautojos, pripažino nepagrįstais.
16. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjai nebuvo pasiūlytos kitos to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigos, kadangi Ministerijoje tokio paties lygio (A lygis 11 kategorija) ar žemesnės kategorijos valstybės tarnautojo pareigų nebuvo. Pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog minėtos pareigos buvo laisvos, o aplinkybė, kad pareiškėja skunde nurodo pareigas, kurias, jos manymu, atsakovas turėjo jai pasiūlyti užimti, savaime negali būti laikoma VTĮ 43 straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimu ar atsakovo neteisėtų veiksmų atlikimu. Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovas neturėjo pareigos pareiškėjai siūlyti aukštesnės kategorijos pareigų, kadangi pareiškėja, siekdama užimti aukštesnės kategorijos pareigas, nepateikė Ministerijos kancleriui prašymo perkelti ją į minėtas pareigas, atlikus pareiškėjos veiklos neeilinį vertinimą. Teismas pareiškėjos argumentą, kad jos pareigybės aprašymas atitiko aukštesnės kategorijos pareigybių aprašymus ir šios pareigybės turėjo jai būti siūlomos, vertino kritiškai, kadangi atsakovas pagal konkrečią pareiškėjos užimtos pareigybės lygį ir kategoriją, o ne pareigybės aprašymą, turėjo pareigą siūlyti laisvas pareigas. Kadangi tokių pareigų nebuvo, tai pareiškėjai atsakovas pagrįstai neteikė siūlymų užimti aukštesnės kategorijos pareigas, nes pareiškėja galėjo būti perkelta tik į kitas to paties lygio ir kategorijos valstybės tarnautojo pareigas.
17. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir atsižvelgdamas į teisinį reglamentavimą, sprendė, kad ginčijamas potvarkis yra teisėtas ir pagrįstas, kurį naikinti remiantis skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo. Teismas pareiškėjos skundo reikalavimus dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki sprendimo įvykdymo dienos, pareiškėjos negrąžinant į valstybės tarnybą, priteisimo ir neturtinės žalos atlyginimo vertino kaip išvestinius reikalavimus, todėl atmetęs pagrindinį reikalavimą panaikinti ginčijamą potvarkį, atmetė ir išvestinius reikalavimus.
III.
18. Pareiškėja R. R. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti visiškai bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
19. Pareiškėjos teigimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas nepakankamai motyvuotas ir argumentuotas, o teismo išvados prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, objektyviems duomenims, dėl ko sprendimas negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu.
20. Pareiškėja nesutinka su teismo išdėstyta pozicija apie pareigybės panaikinimo realumą, nes realiai vyresniosios specialistės pareigybė nebuvo panaikinta, pareigybės funkcijos po pareiškėjos atleidimo išliko ir buvo perduotos kitoms valstybės tarnautojoms su tokia pačia kvalifikacija kaip pareiškėjos, tuo tarpu vienintelei pareiškėjai jokių galimybių tęsti tarnybą Ministerijoje nebuvo sudaryta. Pažymi, kad teismas nevertino aplinkybės, jog pareiškėjos pareigybė buvo panaikinta ne dėl to, jog pareigybei priskirtų funkcijų vykdymas Ministerijoje tapo nebereikalingas, o vien dėl to, kad būtent pareiškėja toliau netęstų tarnybos Ministerijoje. Akcentuoja, kad iš Ministerijos paviešintų struktūros planų matyti, jog pareiškėjos pareigybės panaikinimas nebuvo realus, kadangi jos turima pareigybė bei iki tol atliekamos funkcijos buvo pavestos po reorganizavimo sukurtam skyriui. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad jos pareigybė realiai nebuvo panaikinta, o pavesta kitam asmeniui, todėl mano, jog jos vykdytos funkcijos nebuvo perteklinės ir nereikalingos.
21. Pareiškėjos teigimu, pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybių, kad Fiskalinės politikos departamento ir Mokesčių politikos departamento vyresniosios specialistės, kurių pareigybės analogiškos pareiškėjos specialybei, N. Č. ir V. P. į kitas pareigas kitame departamente perkeltos esant tarnybinei būtinybei, ir nepasisakė dėl bylos nagrinėjimo teisme metu nustatytų aplinkybių, kad minėtos valstybės tarnautojos perkeltos į vyriausiųjų specialisčių pareigas, suteikiant joms aukštesnę pareigybės kategoriją. Pareiškėjos vertinimu, teismas taip pat neatsižvelgė į tai, kad jos kvalifikacija ir darbinė patirtis taip pat atitinka keliamus reikalavimus ir darbo funkcijas aukštesnės kategorijos pareigoms, dėl ko atsakovas elgėsi nesąžiningai ir neteisėtai. Pažymi, kad Ministerija taip pat pažeidė teisės aktų nuostatas asmeniškai jos neinformuodama apie laisvas aukštesnės kategorijos pareigybes.
22. Pareiškėjos vertinimu, nors atsakovas nepraleido VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje numatyto dviejų mėnesių termino, tačiau dėl įspėjimo termino taikyto trumpesnio nei kitiems valstybės tarnautojams, pažeidė lygiateisiškumo principą. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai nevertino aplinkybės, jog pareiškėja atitiko specialiuosius reikalavimus Finansų rinkos politikos departamento Kapitalo rinkų skyriaus vyriausiojo specialisto A lygio 13 kategorijos ir Nacionalinio fondo departamento Europos Sąjungos struktūrinių fondų išlaidų deklaravimo skyriaus vyriausiojo specialisto A lygio 12 kategorijos pareigybių reikalavimus. Nesutinka su teismo išvada, kad pareiškėjai nebuvo pasiūlytos to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigos vien dėl to, jog Ministerijoje tokio paties lygio (A lygis 11 kategorija) ar žemesnės kategorijos valstybės tarnautojo pareigų nebuvo. Pažymi, kad priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, atsakovas, elgdamasis sąžiningai, apie laisvas pareigybes turėjo pareiškėją informuoti, nes kaip matyti iš Ministerijoje nusistovėjusios praktikos, net ir esant skirtingoms kategorijoms tarnautojas sėkmingai užima kitos pareigybės pareigas, prieš tai būdamas žemesnės kategorijos valstybės tarnautoju.
23. Atsakovas Lietuvos Respublikos finansų ministerija atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.
24. Atsakovas nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog pareiškėjos pareigybės panaikinimas nebuvo realus, o nukreiptas vien į tarnybinių santykių nutraukimą. Atsakovo nuomone, minėti pareiškėjos teiginiai teisiškai nepagrįsti ir vertintini kaip subjektyvi jos nuomonė bei gynybinė pozicija. Sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Ministerija turėjo teisę panaikinti pareiškėjos pareigybę, siekiant racionaliai naudoti žmogiškuosius išteklius bei biudžeto skiriamas lėšas.
25. Atsakovas pažymi, kad neteigė, jog pareiškėjos kaip Biudžeto departamento A lygio 11 kategorijos vyresniosios specialistės pagrindinės funkcijos visa apimtimi išnyko ir tapo nebereikalingos, kadangi tiek pareiškėjos, tiek kitų referenčių funkcijos buvo padalintos skyrių (padalinių) vadovams ir kitiems darbuotojams. Akcentuoja, kad nepagrįsti pareiškėjos teiginiai dėl N. Č. ir V. P. perkėlimo į aukštesnės kategorijos pareigas, kadangi, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, kitų Ministerijos valstybės tarnautojų perkėlimas ar priėmimas į pareigas nėra šios bylos dalykas. Pabrėžia, kad minėtos valstybės tarnautojos buvo perkeltos į aukštesnes valstybės tarnautojo pareigas tik gavus jų tarnybinės veiklos vertinimo išvadas ir jų tarnybinę veiklą įvertinus tarnybinės veiklos vertinimo komisijai. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėja teigdama, jog atitinka A lygio 12 ir 13 kategorijos vyriausiųjų specialistų pareigybių reikalavimus, apsiribojo vien abstrakčiais argumentais.
26. Atsakovo teigimu, pareiškėja neatitiko nei vieno iš VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje nustatytų asmenų požymių, kuriems apie pareigybės panaikinimą turi būti pranešta ne vėliau kaip prieš keturis mėnesius. Mano, kad pareiškėjos teiginys, jog atsakovas, apie pareigybės panaikinimą pranešęs prieš du mėnesius, elgėsi nesąžiningai ir diskriminavo pareiškėją, yra teisiškai nepagrįstas.
27. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog teisinio pagrindo perkelti pareiškėją į aukštesnės kategorijos valstybės tarnautojo pareigas nebuvo, o Ministerija neturėjo galimybės pasiūlyti pareiškėjai to paties lygio ir kategorijos ar žemesnės kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas, kadangi tokių pareigybių Ministerijoje nebuvo. Pažymi, kad pareiškėja nepagrįstai teigia, jog Ministerija turėjo pareigą jai teigti informaciją apie esamas ar būsimas laisvas aukštesnės nei 11 kategorijos valstybės tarnautojo pareigas, kurios pagal VTĮ 43 straipsnio 1 dalį pareiškėjai negali būti siūlomos.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
28. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos finansų ministerijos kanclerio 2017 m. gruodžio 20 d. potvarkio Nr. SP-372 „Dėl R. R. atleidimo“ teisėtumo ir pagrįstumo, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki sprendimo įvykdymo dienos, negrąžinant pareiškėjos į valstybės tarnybą, priteisimo bei neturtinės žalos, kildinamos iš ginčijamojo potvarkio priėmimo, atlyginimo.
29. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.
30. Kaip matyti iš pateikto apeliacinio skundo turinio, pareiškėja iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Pareiškėjos teigimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas nepakankamai motyvuotas ir argumentuotas, o teismo išvados prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, objektyviems duomenims, dėl ko sprendimas negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu.
31. Pažymėtina, kad ABTĮ 86 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog priimdamas sprendimą administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas yra tenkintinas. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą.
32. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, įvertinusi visumą byloje surinktų faktinių duomenų bei byloje nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai laikėsi minėtų įrodymų vertinimo taisyklių bei tinkamai taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, todėl joms pritaria ir plačiau dėl jų nepasisako. Pirmosios instancijos teismas, išsamiai pasisakė dėl visų esminių pareiškėjos nurodytų argumentų, juos detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas, kurias patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai, kuriais abejoti nėra pagrindo. Tuo tarpu pareiškėja nepateikė minėtus duomenis ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių įrodymų, o apeliacinį skundą iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, kaip ir savo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui.
33. Kaip ne kartą nurodė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), viešojo administravimo subjektas, būdamas atsakingas už įgyvendinimą valstybės politikos atitinkamoje jam pavestoje srityje, nustatydamas administracijos struktūrą, turi teisę veikti savo nuožiūra, jei tai nėra padaryta viešojo administravimo subjekto steigėjo. Priešingu atveju vykdomosios valdžios institucijai priskirtos valstybės politikos dalies įgyvendinimas būtų ribojamas arba apskritai pasidarytų negalimas. Vertinant administracijos struktūros pakeitimus, padarytus laikantis teisės aktų reikalavimų, valstybės tarnautojo interesai negali būti aukščiau už valstybės politikos interesus atitinkamoje valstybinio sektoriaus srityje (žr., pvz., LVAT 2008 m. birželio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-904/2008, 2010 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-684/2010 ir kt.).
34. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad bendroji viešojo administravimo subjekto kompetencija struktūros nustatymo atžvilgiu yra reglamentuota Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 11 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje deklaruojamas toks vidaus administravimo tikslas – užtikrinti, kad viešojo administravimo subjektas galėtų tinkamai atlikti viešojo administravimo funkcijas. VAĮ 11 straipsnio 2 dalyje (2010 m. gruodžio 23 d. įstatymo redakcija) nustatyta, kad viešojo administravimo įstaigos administracijos struktūrą nustato viešojo administravimo įstaigos vadovas, vadovaudamasis įstatymais ar jų pagrindu priimtais teisės aktais ir atsižvelgdamas į nustatytus viešojo administravimo įstaigos tikslus ir uždavinius, strateginius ar metinius veiklos planus ir patvirtintą valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių skaičių, jeigu kiti įstatymai nenustato kitaip.
35. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, sistemiškai įvertinęs VAĮ 11 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatas, yra išaiškinęs, kad viešojo administravimo subjekto struktūros tvarkymas – tai vidaus administravimo veiklos forma, kuria ne tik užtikrinamas viešojo administravimo subjekto savarankiškas funkcionavimas, bet ir jam priskirtų viešojo administravimo funkcijų įgyvendinimas. Kiekvienas viešojo administravimo subjektas, spręsdamas įstatymų leidėjo pavestus uždavinius, turi diskrecijos teisę, nepažeisdamas imperatyvių teisės aktų reikalavimų, veikti (inter alia (liet. be kita ko) tvarkyti savo struktūrą) tokiu būdu, kad tie uždaviniai būtų įgyvendinti laiku ir tinkamai, laikantis efektyvumo, objektyvumo bei kitų viešojo administravimo principų (žr., pvz., LVAT 2012 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-3085/2012, 2011 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-340/2011).
36. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 98 straipsnį ministras yra atsakingas už jam pavestą valdymo sritį. Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 26 straipsnyje nurodyta, kad ministrai yra atsakingi už jiems pavestas valdymo sritis, kurias nustato šis ir kiti įstatymai; ministras vadovauja ministerijai, sprendžia ministerijos kompetencijai priklausančius klausimus ir yra tiesiogiai atsakingas už Vyriausybės programos ir kasmetinių Vyriausybės veiklos prioritetų bei planuojamų pasiekti rezultatų jam pavestose valdymo srityse įgyvendinimą, tvirtina ministerijos administracijos struktūrą ir valstybės tarnautojų bei darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis ir gaunančių darbo užmokestį iš valstybės biudžeto ir valstybės pinigų fondų, pareigybių sąrašą, neviršydamas darbo užmokesčiui nustatytų lėšų ir ministerijai Vyriausybės patvirtinto didžiausio leistino valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis ir gaunančių darbo užmokestį iš valstybės biudžeto ir valstybės pinigų fondų, pareigybių skaičiaus (Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 26 str. 1 d., 3 d. 1 ir 9 p.). Nurodytas teisinis reglamentavimas suponuoja, kad ministras, būdamas politiku, atsakingu už įstatymuose nustatytų funkcijų įgyvendinimą, taip pat Vyriausybės programos įgyvendinimą, turi plačią diskrecijos laisvę nustatant / keičiant ministerijos struktūrą ir darbo organizavimo metodus.
37. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant teisę tarnybinių ginčų bylose (ABTĮ 15 str. 1 d.), nuosekliai laikosi pozicijos, kad teismas, nagrinėjantis bylą dėl atleidimo iš valstybės tarnybos teisėtumo, neįgalintas vertinti darbovietės struktūrinių pertvarkymų tikslingumo ir pagrįstumo, bet yra įgalintas tirti ir nustatyti, ar darbovietės struktūriniai pertvarkymai atlikti kompetentingo organo sprendimu, ar jie yra realūs, ar nėra fiktyvūs, turintys tikslą tik pagrįsti tarnybos santykių nutraukimą su konkrečiu valstybės tarnautoju (žr., pvz., LVAT 2011 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-346/2011, 2012 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1954/2012, 2018 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2736-415/2018 ir kt.).
38. Konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime išsamiai ir visapusiškai įvertino, kaip atsakovas naudojosi savo diskrecijos teise nustatyti savo struktūrą ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas, kurioms apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria. Šioje byloje nenustatyta, kad struktūrinių pertvarkų metu ministras, kaip kompetentingas pareigūnas priimdamas sprendimus dėl struktūrinių pertvarkų, būtų netinkamai naudojęsis jam suteikta diskrecijos teise, nepaisęs iš Konstitucijos ir įstatymų kylančių reikalavimų, taip pat nenustatyta, jog struktūriniai pertvarkymai nebuvo realūs, kad jie buvo fiktyvūs, siekiant panaikinti, kaip teigia pareiškėja, jos užimtą pareigybę.
39. Pareiškėja apeliaciniame skunde teigia, kad jos pareigybė realiai nebuvo panaikinta, o pavesta kitam asmeniui, todėl mano, jog jos vykdytos funkcijos nebuvo perteklinės ir nereikalingos.
40. Iš bylos medžiagos matyti, kad tiek pareiškėjos, tiek kitų referenčių funkcijos buvo padalintos skyrių (padalinių) vadovams ir kitiems darbuotojams. Kitaip tariant, įvyko realūs struktūriniai pokyčiai ir funkcijų perskirstymas, kurių rezultate buvo sumažintas pareigybių skaičius. Teismas, kaip minėta, nevertina struktūrinių pokyčių ekonominio pagrįstumo ir efektyvumo. Šiame kontekste pažymėtina, kad pareiškėja nenurodė, kokias konkrečias įstatymų nuostatas pažeidė Lietuvos Respublikos finansų ministras 2017 m. spalio 24 d. priimdamas įsakymą Nr. 1K-364, kuriuo panaikino visas devynias Ministerijos administracijos padaliniuose esančias referenčių pareigybes, tarp jų ir pareiškėjos. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai, kad nebuvo jokio poreikio naikinti jos užimamą pareigybę, atmestini. Atsižvelgdama į tai teisėjų kolegija pareiškėjos teiginius, kad tokia struktūros pertvarka buvo siekiama tik atleisti ją iš tarnybos, vertina kaip nepagrįstus.
41. Pareiškėja, sutikdama su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad jai nebuvo pasiūlytos to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigos vien dėl to, jog Ministerijoje tokio paties lygio (A lygis 11 kategorija) ar žemesnės kategorijos valstybės tarnautojo pareigų nebuvo, kartu teigia, jog atsakovas, elgdamasis sąžiningai, apie laisvas pareigybes turėjo pareiškėją informuoti, nes kaip matyti iš Ministerijoje nusistovėjusios praktikos, net ir esant skirtingoms kategorijoms tarnautojas sėkmingai užima kitos pareigybės pareigas, prieš tai būdamas žemesnės kategorijos valstybės tarnautoju. Pareiškėja taip pat nurodo, kad jos kvalifikacija ir darbinė patirtis taip pat atitinka keliamus reikalavimus ir darbo funkcijas aukštesnės kategorijos pareigoms užimti.
42. Vertindama šiuos pareiškėjos argumentus teisėjų kolegija pažymi, kad VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje numatyta karjeros valstybės tarnautojo, kurio pareigybė naikinama, garantija (paskyrimas į kitas pareigas) nėra absoliuti. Valstybės tarnautojo, kurio pareigybė naikinama, paskyrimas į kitas pareigas priklauso nuo objektyvių ir subjektyvių aplinkybių visumos (laisvų to paties lygio ir kategorijos bei žemesnių pareigybių buvimo ar nebuvimo, valstybės tarnautojo atitikimo užimti laisvai pareigybei nustatytus reikalavimus, sutikimo ar nesutikimo užimti atitinkamas pareigas ir kt.) (žr., pvz., LVAT 2012 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2846/2012). Tarnautojas, pretenduojantis užimti atitinkamas pareigybes, turi atitikti jų aprašyme nustatytus tiek bendruosius, tiek specialiuosius reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2011 m. sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-227/2011, 2009 m. gegužės 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1743/2009, 2013 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-255/2013 ir kt.).
43. Iš bylos medžiagos matyti, kad Finansų ministerijos 2018 m. gegužės 4 d. raštu bei Finansų ministerijos 2018 m. gegužės 8 d. raštu pareiškėja buvo informuota, kad ji neatitinka aukštesnės kategorijos (13 kategorijos) vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymuose nustatytų specialiųjų reikalavimų. Pareiškėja apeliaciniame skunde konkrečiai nepagrindžia, kad minėtus specialiuosius reikalavimus ji atitinka, tik abstrakčiai nurodo, jog iš praktikos, esant skirtingoms kategorijoms, tarnautojas sėkmingai užima kitos pareigybės pareigas, prieš tai būdamas žemesnės kategorijos valstybės tarnautoju ir, kad jos kvalifikacija ir darbinė patirtis taip pat atitinka keliamus reikalavimus ir darbo funkcijas aukštesnės kategorijos pareigoms užimti, kaip ir kitų tarnautojų, užėmusių aukštesnes pareigas. Pareiškėja taip pat nenurodo, kad minėti specialieji reikalavimai buvo nustatyti neteisėtai ir nepagrįstai, jog jie nėra realiai susiję su šioms pareigybėms nustatytomis atliekamomis funkcijomis bei uždaviniais, t. y. nėra objektyviai reikalingi, siekiant užtikrinti, kad šias pareigas norintis užimti asmuo turėtų tinkamą pasirengimą atlikti šioms pareigybėms priskiriamas funkcijas. Byloje nėra duomenų, kad nurodytų pareigybių aprašymuose minėti specialieji reikalavimai buvo įtvirtinti pažeidžiant teisės aktų reikalavimus ir nustatyti tik formaliai, siekiant užkirsti kelią pareiškėjai likti valstybės tarnyboje.
44. Pažymėtina, kad pareiškėja taip pat nenurodo, jog Finansų ministerija pažeidė teisės aktų nuostatas asmeniškai jos neinformuodama apie laisvas aukštesnės kategorijos pareigybes. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad kitos tarnautojos perkeltos į aukštesnes valstybės tarnautojo pareigas tik gavus jų tarnybinės veiklos vertinimo išvadas ir jų tarnybinę veiklą įvertinus tarnybinės veiklos vertinimo komisijai. Todėl pareiškėjos teiginiai dėl N. Č. ir V. P. perkėlimo į aukštesnės kategorijos pareigas šiuo atveju nėra teisiškai reikšmingi, atsižvelgiant ir į tai, kad, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, kitų Ministerijos valstybės tarnautojų perkėlimas ar priėmimas į pareigas nėra šios bylos dalykas.
45. Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju, atliekant realius organizacijos struktūrinius pakeitimus ir panaikinus pareiškėjos pareigybę, pareiškėjai tinkamai pranešus apie jos užimamos pareigybės panaikinimą, pareiškėja buvo teisėtai ir pagrįstai atleista iš užimamų pareigų. Įvertinusi visumą byloje nustatytų aplinkybių teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo panaikinti pareiškėjos skundžiamą Potvarkį ir tenkinti kitus jos skundo reikalavimus.
nutaria:
Pareiškėjos R. R. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.