Administracinė byla Nr. A-191-556/2019
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00219-2017-6
Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. sausio 23 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kybartų pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas R. M. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kybartų pataisos namų (toliau – ir Kybartų PN), 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
2. Pareiškėjas skunde (b. l. 4–5, 16–17), patikslintame skunde (b. l. 10–11, 15), atsikirtime į atsakovo atsiliepimą (b. l. 28–29) nurodė ir posėdžio metu paaiškino, kad nuo 2009 m. vasario 20 d. iki 2015 m. vasario 20 d. kalint Kybartų PN, jam buvo draudžiama susirašinėti su sugyventine A. S.-V., kuri laikotarpiu nuo 2009 m. vasario 20 d. iki 2011 m. rugsėjo mėn. kalėjo Panevėžio pataisos namuose, draugais: E. B., 2009–2013 m. metais atlikusia laisvės atėmimo bausmę Panevėžio pataisos namuose, A. L., laikotarpiu nuo 2008 m. iki 2014 m. kalėjusiu Alytaus pataisos namuose, R. Č., nuo 2013 m. balandžio 20 d. iki 2015 m. vasario 20 d. kalėjusiu Alytaus pataisos namuose, ir A. L., laikotarpiu nuo 2010 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. lapkričio 20 d. kalėjusiu Marijampolės pataisos namuose. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2015 m. vasario 26 d. nutarimu pripažino prieštaraujančia Lietuvos Respublikos Konstitucijai Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 99 straipsnio 2 dalį ta apimtimi, kiek joje nustatytu teisiniu reguliavimu draudžiamas kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurių nesieja santuokos ar artimos giminystės ryšiai, tarpusavio susirašinėjimas.
3. Pareiškėjas tvirtino, kad dėl draudimo susirašinėti iš jo buvo atimta galimybė palaikyti socialinius santykius su įkalinimo įstaigose laikomais nurodytais asmenimis, dėl to išsiskyrė su sugyventine A. S., nutrūko socialiniai ryšiai su draugais. Draudimas susirašinėti su kitais nelaisvėje esančiais asmenimis sukėlė pareiškėjui dvasinių kančių, jis buvo gniuždomas, žeminamas, patyrė diskomfortą, emocinę depresiją, nepilnavertiškumo jausmą, neigiami veiksmai atsiliepė jo psichikos būklei, dėl to sutriko miegas ir pan., t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Įrodymų apie siųstus laiškus nurodytiems asmenims pateikti negali, nes laiškai buvo neregistruojami arba nepriimami išsiuntimui. Tvirtino, kad ne kartą prašė leisti susirašinėti su sugyventine, tačiau į jo prašymus nebuvo reaguojama. Drausdamas susirašinėjimą, atsakovas pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnio, Europos Tarybos Ministrų Komiteto 2006 m. sausio 11 d. rekomendacijų šalių nariams „Dėl Europos kalinimo taisyklių“ 24.1 punkto nuostatas.
4. Atsiliepime į atsakovo prašymą dėl senaties termino taikymo (b. l. 74–75) pareiškėjas nurodė, kad Konvencijoje nėra nustatyta jokių senaties terminų, todėl toks teisinis institutas negali būti nustatytas ir nacionalinėje teisėje. Į teismą anksčiau nesikreipė, nes iki 2015 m. vasario 20 d. atsakovas vadovavosi galiojusia BVK 99 straipsnio 2 dalimi, kurios neteisėtumas buvo konstatuotas tik minėtame Konstitucinio Teismo nutarime. Išreiškė nuomonę, kad ieškinio senaties terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo dienos, todėl manė, kad trejų metų ieškinio senaties termino jis nepraleido.
6. Atsiliepime į skundą (b. l. 20–21), paaiškinimuose (b. l. 34–35) nurodė, kad neteisėtų veiksmų neatliko, teisės aktų reikalavimų nepažeidė, pareiškėjas į administraciją su skundais dėl draudimo susirašinėti taikymo nesikreipė. Priešingai nei nurodė pareiškėjas, jo susirašinėjimas ginčo laikotarpiu vyko gana intensyviai. Pareiškėjas neįrodė nei vienos iš civilinės atsakomybės kilimo sąlygų, todėl jo skundas negali būti laikomas pagrįstu. Atsakovo atstovas prašė taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą ir skundą atmesti kaip nepagrįstą.
II.
7. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimu pareiškėjo R. M. skundą atmetė kaip nepagrįstą.
8. Teismas pažymėjo, kad byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui, kurią jis nurodė patyręs dėl to, kad laikotarpiu nuo 2009 m. vasario 20 d. iki 2015 m. vasario 20 d. kalint Kybartų PN, nebuvo leista susirašinėti su kitose kalinimo įstaigose esančia sugyventine ir draugais.
9. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, 1.124 straipsniu, 1.126 straipsnio 1 dalimi, 1.127 straipsnio 1 ir 5 dalimis, 1.131 straipsnio 1 dalimi ir pažymėjo, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo siejamas su laikotarpiu nuo 2009 m. vasario 20 d. iki 2015 m. vasario 20 d. Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, pažeidimo pobūdį, į skunde nurodytus pareiškėjo patirtus draudžiamo susirašinėjimo sukeltus neigiamus išgyvenimus ir nepatogumus, vertino, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę suvokti, jog jo teisė susirašinėti yra galimai neteisėtai ribojama jo buvimo Kybartų PN metu (2009–2015 metais), žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamą pažeidimą, tačiau į teismą kreipėsi 2017 m. vasario 9 d. (b. l. 6), todėl praleido terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2009 m. vasario 20 d. iki 2014 m. vasario 8 d.
10. Atmesdamas pareiškėjo teiginį, kad Konvencijos 3 straipsnis nenustato jokių senaties terminų jame numatytiems pažeidimams, teismas pažymėjo, kad pirmiausia gali ir turi būti taikomos nacionalinės teisės normos, tarp jų – ir reglamentuojančios ieškinio senatį, todėl pareiškėjo nurodytus teiginius dėl jo skundo reikalavimui netaikytinos ieškinio senaties laikė nepagrįstais.
11. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, argumentuodamas savo pozicijos pagrįstumą, nenurodė svarbių priežasčių dėl nesikreipimo į teismą įstatymo nustatytu terminu, gavęs atsiliepimą į skundą, kuriame prašoma taikyti sutrumpintą ieškinio senatį, neprašė atnaujinti ieškinio senaties termino, nenurodė ieškinio senaties termino atnaujinimo priežasčių, nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, o, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažino, kad nėra pagrindo ex officio (savo iniciatyva) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui.
12. Esant šioms aplinkybėms, atsakovo atstovo prašymas tenkintas, pareiškėjo reikalavimui taikytas ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2009 m. vasario 20 d. iki 2014 m. vasario 8 d. (negalėjimo susirašinėti su A. S.-V., E. B., A. L., A. L. skunde nurodytais laikotarpiais bei R. Č. nuo 2013 m. balandžio 20 d. iki 2014 vasario 8 d.) tuo pagrindu atmestas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 p.).
13. Pritaikius pareiškėjo reikalavimui ieškinio senatį, byloje vertintos aplinkybės dėl galimai neteisėto draudimo pareiškėjui susirašinėti su Alytaus pataisos namuose kalėjusiu R. Č. laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 9 d. iki 2015 m. vasario 20 d.
14. Teismas vadovavosi CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, BVK 99 straipsnio 2 dalimi (redakcija, galiojusi iki 2015 m. rugsėjo 1 d.), Konstitucinio Teismo 2015 m. vasario 26 d. nutarimu ir pažymėjo, kad BVK 99 straipsnio 2 dalies ginčui aktuali nuostata neteko galios 2015 m. rugsėjo 1 d. ir nuo šio laikotarpio netaikoma.
15. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde tik abstrakčiai nurodė, kad Kybartų PN pareiškėjo atžvilgiu taikė BVK 99 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą ribojimą, tačiau kaip konkrečiai ribojimas susirašinėti pasireiškė, pareiškėjas nedetalizavo ir jokiais įrodymais nepagrindė. Pareiškėjas nurodė Alytaus PN kalinčio draugo vardą ir pavardę, laikotarpį, kuriuo Kybartų PN jam draudė susirašinėti su šiuo draugu, tačiau nenurodė, kada ir kaip konkrečiai buvo taikomas šis draudimas (kada konkrečiai jis rašė laišką R. Č., ar tas laiškas nebuvo paimtas, ar buvo grąžintas ir pan.). Byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Kybartų PN administraciją ar kitas kompetentingas institucijas dėl tariamai taikyto draudimo, kas patvirtintų faktą dėl pareiškėjo pretenzijų ribojant susirašinėjimą turėjimo, taip pat jokių duomenų, kad pareiškėjas susirašinėjo su R. Č. iki 2013 metų, šiam būnant laisvėje (b. l. 22). Teismas taip pat pažymėjo, kad ginčo laikotarpiu BVK 99 straipsnio 2 dalies nuostata buvo galiojanti ir pataisos namų administracija neturėjo pagrindo jos nesilaikyti, kas savaime pataisos namų administracijos veiksmų neteisėtumo nepatvirtina.
16. Pareiškėjui skundo argumentais konkrečiai nenurodžius, kaip ir kokiu mastu pasireiškė jo teisės susirašinėti ribojimas, nepateikus įrodymų apie R. Č. siunčiamus, tačiau neišsiųstus ar grąžintus laiškus ir pan., teismas neturėjo pagrindo Kybartų PN veiksmų vertinti kaip neteisėtų. Byloje nenustatęs Kybartų PN pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo), teismas nurodė, kad nebeliko būtinybės papildomai pasisakyti apie neturtinės žalos buvimo faktą (pasekmes dėl pareiškėjo emocinės būklės) bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų pareigūnų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Kadangi nustatytų aplinkybių pagrindu atsakovo atstovo viešoji atsakomybė negalima, todėl pareiškėjo skundas netenkintas (ABTĮ 56 str., 88 str. 1 p.).
III.
17. Pareiškėjas R. M. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą (b. l. 89–90), kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.
18. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, jog teismas be pagrindo pareiškėjo reikalavimui taikė ieškinio senatį. Akcentuoja, jog iki Konstitucinio Teismo 2015 m. vasario 26 d. nutarimo priėmimo BVK 99 straipsnio 2 dalyje nustatyti ribojimai buvo taikomi ir į jo prašymus nebuvo atsižvelgiama. Todėl prašo netaikyti ieškinio senaties ir tenkinti reikalavimą priteisti neturtinės žalos atlyginimą už visą ginčo laikotarpį.
19. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kybartų PN, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 94–95), kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
20. Atsiliepime atsakovas pažymi, kad pareiškėjas nenurodė svarbių priežasčių dėl nesikreipimo į teismą įstatymo nustatytu terminu, neprašė atnaujinti ieškinio senaties termino, nepateikė tai patvirtinančių įrodymų. Pareiškėjas nenurodė, kaip ir kokiu mastu pasireiškė jo teisės susirašinėti ribojimas (nepateikti įrodymai apie siunčiamus, tačiau neišsiųstus laiškus ir pan.).
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
21. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl pareiškėjo R. M. teisės, laikotarpiu nuo 2009 m. vasario 20 d. iki 2015 m. vasario 20 d. kalint Kybartų PN, susirašinėti su kitose įkalinimo įstaigose esančia sugyventine ir draugais ir iš to kilusios neturtinės žalos atlyginimo.
22. Pirmosios instancijos teismas 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimu pareiškėjo R. M. skundą atmetė, konstatavęs, jog pareiškėjas konkrečiai nenurodė, kaip ir kokiu mastu pasireiškė jo teisės susirašinėti ribojimas, nepateikė įrodymų apie R. Č. siunčiamus, tačiau neišsiųstus ar grąžintus laiškus ir pan. Atsižvelgęs į atsakovo prašymą ir į tai, kad pareiškėjas skundą teismui pateikė tik 2017 m. vasario 9 d., o reikalavo atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2009 m. vasario 20 d. iki 2015 m. vasario 20 d., teismas pritaikė sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą ir skundą nagrinėjo už laikotarpį nuo 2014 m. vasario 9 d. iki 2015 m. vasario 20 d.
23. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtinti ribojimai būtų proporcingi, jais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94), 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78), 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93), taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1592-624/2017, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1864-624/2017, 2018 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-37-822/2018, 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-984-662/2018 ir kt.).
24. Atsižvelgus į tai, vertintina, jog šiuo atveju gali ir turi būti taikomos būtent nacionalinės teisės normos, reglamentuojančios ieškinio senatį, todėl atmestini pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad Konvencija ieškinio senaties terminų nenumato ir šiuo atveju ieškinio senaties terminas negalėjo būti taikomas.
25. Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.
26. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas tokio pobūdžio klausimus, paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017, 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2074-261/2018, 2018 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2339-822/2018, 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-958-502/2018 ir kt.).
27. Taikant nuoseklioje teismų praktikoje suformuotus principus nagrinėjamu atveju, spręstina, kad apie skunde nurodomus savo teisių pažeidimus pareiškėjas turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Taigi, nuo šio momento, kai pareiškėjui, kaip teigiama, buvo ribojama teisė susirašinėti, ir skaičiuotinas ieškinio senaties terminas. Pabrėžtina, jog pareiškėjas iš esmės nepateikė pagrįstų argumentų, kad pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, kurie leistų kitaip skaičiuoti ieškinio senaties termino pradžią. Pareiškėjas kilusią neturtinę žalą sieja su Konstitucijoje ir Konvencijoje įtvirtintų jo teisių pažeidimu, todėl aplinkybė, jog BVK nuostatos buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai tik Konstitucinio Teismo 2015 m. vasario 26 d. nutarimu, nustatant ieškinio senaties termino pradžios momentą, neturi reikšmės.
28. Pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, nenukrypdamas nuo teismų praktikos, suformuotos analogiško pobūdžio bylose, pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, padarytą, kaip teigiama, nuo 2009 m. vasario 20 d. iki 2014 m. vasario 8 d.
29. CK 1.131 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Klausimą, ar ieškinio senaties terminas gali būti atnaujinamas, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015, 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1920-502/2017, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1073-520/2018).
30. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas apie savo teisių galimą pažeidimą žinojo (turėjo žinoti) visą jo nurodytą laikymo Kybartų PN laikotarpį, laikytina, kad pareiškėjas ieškinio senaties terminą praleido dėl subjektyvių priežasčių. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija pripažįsta, kad nėra pagrindo ex officio (savo iniciatyva) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai, pritaikęs pareiškėjo reikalavimui ieškinio senatį, byloje vertino aplinkybes dėl galimai neteisėto draudimo pareiškėjui susirašinėti su Alytaus pataisos namuose kalėjusiu R. Č. laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 9 d. iki 2015 m. vasario 20 d.
31. Nors pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai nurodė, kad Konstitucinis Teismas 2015 m. vasario 26 d. nutarimu pripažino BVK 99 straipsnio 2 dalį tiek, kiek joje nustatytu teisiniu reguliavimu draudžiamas kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurių nesieja santuokos ar artimos giminystės ryšiai, tarpusavio susirašinėjimas, prieštaraujančia Konstitucijos 22 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis vadovaujasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, jog nuo 2014 m. vasario 9 d. iki 2015 m. vasario 20 d. jam buvo neleidžiama susirašinėti su Alytaus pataisos namuose kalėjusiu R. Č., tačiau nepateikė įrodymų, pagrindžiančių šį argumentą. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu kreipėsi į Kybartų PN administraciją, siekė siųsti laiškus R. Č. ir kad jo laiškai nebuvo priimti, juos atsisakyta siųsti. Apeliaciniame skunde pareiškėjas taip pat nedetalizuoja, kad būtų bandęs įgyvendinti su nagrinėjamu ginču susijusias savo teises. Atitinkamai byloje nėra jokių duomenų apie neteisėtus Kybartų PN veiksmus, t. y. nepagrįstą draudimą pareiškėjui susirašinėti su asmeniu, esančiu kitoje įkalinimo įstaigoje, laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 9 d. iki 2015 m. vasario 20 d.
32. Nenustačius būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, pareiškėjo skundas atlyginti neturtinę žalą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kybartų PN, negali būti tenkinamas, todėl pareiškėjo argumentai, susiję su jo teisių galimu pažeidimu, pirmosios instancijos teismo buvo teisėtai ir pagrįstai atmesti kaip nepagrįsti, o Kybartų PN neteisėti veiksmai šiuo aspektu (dėl ginčo laikotarpiu pareiškėjui nepagrįstai taikyto draudimo susirašinėti su asmenimis, esančiais kitose įkalinimo įstaigose) nekonstatuoti.
33. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialinės teisės normomis, apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o Kauno apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija