Administracinė byla Nr. A-733-575/2019
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00078-2017-8
Procesinio sprendimo kategorija 21.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. kovo 13 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. L. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl rezoliucijos panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
1. Pareiškėjas V. L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2016 m. lapkričio 28 d. rezoliuciją, kuria pripažinta, kad pareiškėjas padarė tarnybinį pažeidimą.
2. Pareiškėjas nurodė, kad ginčijama rezoliucija, kuria buvo pripažinta, jog jis, veikdamas kaip prokuroras, organizuodamas ir kontroliuodamas ikiteisminį tyrimą Nr. 03‑6‑00073‑15, padarė tarnybinį pažeidimą, yra nepagrįsta ir neteisėta, todėl turi būti panaikinta.
3. Pareiškėjas paaiškino, kad 2016 m. lapkričio 10 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje dėl prokuroro V. L. veiksmų Nr. 17.9-639 (toliau – ir Išvada) buvo konstatuota, jog jis padarė tarnybinį nusižengimą. Organizuodamas ir kontroliuodamas ikiteisminį tyrimą Nr. 03‑6‑00073-15 dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos ir jam vadovaudamas, nesant teisėto pagrindo (t. y. laiku nepradėjus šioje byloje ikiteisminio tyrimo pagal BK 189 straipsnio 2 dalį, nors tam buvo pagrindas, ir neišsprendus civilinio ieškinio priėmimo klausimo), 2016 m. balandžio 4 d. priėmė nutarimą 6 mėnesių terminui skirti laikiną UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybės teisės apribojimą į žvejybinius laivus, kuriuo buvo visiškai apribotos bendrovės nuosavybės teisės, uždraudžiant laivus išregistruoti iš Lietuvos jūrų laivų registro, parduoti, dovanoti, perleisti, įkeisti ar kitaip apsunkinti valdymo ir nuosavybės teises, išplaukti iš Norvegijos Karalystės teritorinių vandenų (toliau – ir Nutarimas). Kauno apygardos teismas 2016 m. gegužės 23 d. nutartimi kaip neteisėtą ir nepagrįstą panaikino pareiškėjo priimtą Nutarimą, nurodydamas, kad jo priėmimo metu ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas tik pagal nusikaltimo, numatyto BK 222 straipsnio 1 dalyje (dėl apgaulingo apskaitos tvarkymo) požymius, o laikinas nuosavybės teisės apribojimas Nutarime grindžiamas tuo, kad galimai suklastoti laivų įsigijimo dokumentai ir pasisavintas svetimas turtas (laivai), kas sudaro požymius nusikalstamų veikų, numatytų BK 300 (dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu) ir 189 (nusikalstamu būdu gauto turto įgijimas arba realizavimas) straipsniuose, pagal kuriuos ikiteisminis tyrimas nebuvo pradėtas. Todėl Kauno apygardos teismas nusprendė, jog nebuvo tiriama nusikalstama veika, kuri leistų taikyti procesinę prievartos priemonę – laikiną nuosavybės teisės apribojimą.
4. Pareiškėjas teigė, kad pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 151 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas laikinas nuosavybės teisės apribojimas gali būti skiriamas ne anksčiau negu pradėjus ikiteisminį tyrimą ir siekiant užtikrinti civilinį ieškinį ar galimą turto konfiskavimą. Nei BPK, nei kiti teisės aktai imperatyviai neįtvirtina, kad jau vykdomame ikiteisminiame tyrime paaiškėjus aplinkybėms, sudarančioms pagrindą taikyti laikiną nuosavybės teisės apribojimą, pirmiausia reikia priimti atskirą procesinį sprendimą – tęsti ikiteisminį tyrimą ir pagal kitų nusikalstamų veikų požymius. Faktiniai duomenys, sudarantys pagrindą taikyti laikiną nuosavybės teisės apribojimą ir priimti Nutarimą, buvo gauti jau pradėtame ikiteisminiame tyrime, dėl ko minėtas apribojimas galėjo būti taikomas. Įstatymų leidėjas BPK 151 straipsnyje numatytos procesinės prievartos taikymą sieja ne su ikiteisminio tyrimo pradėjimu pagal konkretų BK straipsnį, o su įstatyme įvardintų faktinių aplinkybių nustatymu, t. y., kad ikiteisminio tyrimo metu galimas civilinio ieškinio, turto konfiskavimo arba išplėstinio turto konfiskavimo užtikrinimas.
5. Pareiškėjas nesutiko su Rezoliucijos išvada, kad vykdytame ikiteisminiame tyrime buvo ne laiku pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 189 straipsnio 2 dalį. Nutarimą skirti laikiną nuosavybės teisės apribojimą pareiškėjas priėmė ikiteisminio tyrimo metu gavęs Rusijos kompanijų atstovo pateiktą ekspertizės aktą, kuriame nustatyta, kad laivų pirkimo-pardavimo sutartys ir priėmimo-perdavimo aktai galimai yra suklastoti, t. y. laivai galimai įgyti nusikalstamu būdu.
6. Pareiškėjas pabrėžė, kad Rekomendacijų dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo pradžios ir jos registravimo tvarkos, patvirtintų generalinio prokuroro 2014 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. I-133 (toliau – ir Rekomendacijos), 45 punktas nenustato termino, per kurį prokuroras turi priimti procesinį sprendimą – tęsti pradėtą ikiteisminį tyrimą ir pagal kitas naujai paaiškėjusias nusikalstamas veikas.
7. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad 2016 m. balandžio 22 d. ikiteisminiame tyrime Nr. 03‑6-00073-15 buvo priimtas sprendimas ikiteisminį tyrimą tęsti ir pagal požymius nusikalstamų veikų, numatytų BK 300 straipsnio 1 dalyje, 189 straipsnio 2 dalyje.
9. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas, kontroliuodamas ikiteisminį tyrimą Nr. 03‑6‑00073-15, pradėtą dėl BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos (apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo), neturėdamas teisėto pagrindo (nepradėjus ikiteisminio tyrimo pagal BK 189 straipsnio 2 dalį, nors tam buvo pagrindas, neišsprendus civilinio ieškinio priėmimo klausimo), priėmė Nutarimą ir savo veiksmais pažeidė BPK 2 straipsnio, 151 straipsnio 1 ir 2 dalių, Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 16 straipsnio 2 dalies, 20 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktų, Rekomendacijų 7 ir 9 punktų, Prokurorų etikos kodekso 5.4.1 punkto reikalavimus ir nuostatas.
10. Atsakovas rėmėsi Rekomendacijų 45 punktu, kuris nustato, jog kai ikiteisminio tyrimo metu nustatoma kitos nusikalstamos veikos, dėl kurios nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, požymių, priimamas sprendimas pradėti ikiteisminį tyrimą, tyrimas pradedamas užrašant rezoliuciją ant gauto papildomo skundo, pareiškimo ar pranešimo apie kitą nusikalstamą veiką, ikiteisminio tyrimo pareigūno tarnybinio pranešimo, jei pagal jį nebuvo pradėtas tyrimas, surašant tarnybinį pranešimą arba prokuroro nutarimą ar reikalavimą. Jei paaiškėjusi nusikalstama veika bus tiriama anksčiau pradėtame ikiteisminiame tyrime, ši aplinkybė nurodoma rezoliucijoje, tarnybiniame pranešime arba prokuroro nutarime ar reikalavime. Pradėjęs naujai paaiškėjusios nusikalstamos veikos ikiteisminį tyrimą, prokuroras užpildo nusikalstamos veikos statistinę kortelę.
11. Atsakovas nurodė, kad tarnybinio patikrinimo metu nustatyta, jog pareiškėjas nuosavybės teisės apribojimą Nutarimu skyrė tada, kai ikiteisminiame tyrime dar nebuvo tiriama nusikalstama veika, kuri leistų taikyti šią procesinę prievartos priemonę, nebuvo pareikšto civilinio ieškinio ir nukentėjusiųjų, kurie BPK 109 straipsnio nustatyta tvarka galėtų pareikšti ieškinį, nebuvo civilinio ieškovo, kuris BPK 110 straipsnio nustatyta tvarka turėtų teisę reikalauti atlyginti dėl įtariamojo veiksmų patirtą žalą, taip pat nebuvo ir įtariamųjų, kurių atžvilgiu galėtų būti pareikštas civilinis ieškinys, o tai reiškia, kad pareiškėjas, kaip tyrimą kontroliuojantis prokuroras, toje ikiteisminio tyrimo stadijoje nesilaikė nurodytų formaliųjų ir imperatyviųjų BPK reikalavimų. Ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 189 straipsnio 2 dalyje ir BK 300 straipsnio 1 dalyje, kurios leidžia taikyti tokio pobūdžio procesinę prievartos priemonę, buvo pradėtas 2016 m. balandžio 22 d., t. y. jau po Nutarimo priėmimo.
12. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas, atlikdamas prokuroro pareigas šiame ikiteisminiame tyrime, nebuvo nuoseklus, t. y. gavęs duomenų apie galimą nusikalstamą veiką pagal BK 189 straipsnio 2 dalį ikiteisminio tyrimo nepradėjo, tačiau procesinę prievartos priemonę taikė, todėl ir buvo padaryta išvada apie pritaikytos procesinės prievartos priemonės neteisėtumą.
II.
13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino, o ginčijamą rezoliuciją panaikino.
14. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje sprendžiamas klausimas, ar teisėtai ir pagrįstai generalinis prokuroras 2016 m. lapkričio 28 d. rezoliucija pripažino, jog pareiškėjas padarė tarnybinį pažeidimą.
15. Teismas nustatė, kad ginčijama rezoliucija pripažinta, jog pareiškėjas, kontroliuodamas ikiteisminį tyrimą Nr. 03-6-00073-15, pradėtą dėl BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos (apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo), neturėdamas teisėto pagrindo (nepradėjus ikiteisminio tyrimo pagal BK 189 straipsnio 2 dalį, nors tam buvo pagrindas, neišsprendus civilinio ieškinio priėmimo klausimo), priėmė Nutarimą ir savo veiksmais pažeidė BPK 2 straipsnio, 151 straipsnio 1 ir 2 dalių, Prokuratūros įstatymo 16 straipsnio 2 dalies, 20 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktų, Rekomendacijų (2015 m. birželio 2 d. įsakymo Nr. I-139 redakcija) 7 ir 9 punktų, Prokurorų etikos kodekso 5.4.1 punkto reikalavimus ir nuostatas.
16. Teismas pabrėžė, kad šioje administracinėje byloje jis neturi teisinio pagrindo revizuoti įsiteisėjusios Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 23 d. nutarties, kuria iš esmės pripažinta, jog pareiškėjas pažeidė BPK nuostatas. Taip pat paminėjo, kad ne kiekvienas prokuroro padarytas BPK nuostatų pažeidimas reiškia tarnybinio nusižengimo padarymą.
17. Teismas konstatavo, kad Išvadoje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas padarė teisės nuostatų pažeidimą, sudarantį tarnybinio nusižengimo sudėtį. Pirma, jokiame teisės akte nėra nustatyta, per kokį konkretų laiką turi būti pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal konkretų BK straipsnį, todėl Išvadoje pateiktas vertinimas, kad pareiškėjas ne laiku pradėjo tyrimą pagal BK 189 straipsnio 2 dalį, nėra pagrįstas. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas dar 2016 m. balandžio 22 d., t. y. prieš mėnesį iki Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 23 d. nutarties priėmimo, buvo pradėjęs tyrimą pagal BK 189 straipsnio 2 dalį tame pačiame ikiteisminiame tyrime Nr. 03-6-00073-15. Antra, teismas, nevertindamas Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 23 d. nutarties, kurioje konstatuota, kad pareiškėjas neturėjo teisinio pagrindo skirti laikiną nuosavybės teisės apribojimą UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančiam turtui, nesant pradėtam ikiteisminiam tyrimui pagal BK 189 straipsnio 2 dalį, atkreipė dėmesį, kad minėtoje teismo nutartyje nebuvo įvertintas faktas, jog prieš mėnesį iki šios nutarties priėmimo tame pačiame ikiteisminiame tyrime jau buvo atliekamas tyrimas pagal BK 189 straipsnio 2 dalį. Išvadoje į tai buvo būtina atsižvelgti, tačiau ši aplinkybė liko neįvertinta. Tai davė teismui pagrindą konstatuoti, kad Išvadoje visiškai nenustatyta pareiškėjo padaryto tarnybinio pažeidimo sudėtis. Trečia, teismas nesutiko su Išvadoje suformuluotu teiginiu, jog laikinas nuosavybės teisės apribojimas buvo neproporcingas, nes šiuo aspektu Kauno apygardos teismas nepasisakė. Teismas ypač pabrėžė, kad toks prokuroro procesinių veiksmų vertinimas (proporcingas ar neproporcingas buvo laikinas nuosavybės teisės apribojimas), kai dėl to nepasisakė teismas, atliekamas tarnybinio patikrinimo metu, turėtų būti itin preciziškas, nes priešingu atveju vidaus tyrimą atliekantys pareigūnai galėtų pažeisti prokuroro nepriklausomumą, galimai sudarytų neteisėtą praktiką, ribojančią prokurorų galimybę atlikti procesinius veiksmus.
18. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad Išvadoje apsiribota tik bendro pobūdžio nuostatų, kurių pareiškėjas nepažeidė, išvardinimu, į tai, jog pareiškėjas, nors ir padarė baudžiamojo proceso pažeidimą Nutarime tiksliai neįvardindamas BK straipsnių, tačiau tarnybinio pažeidimo sudėtis nenustatyta, padarė išvadą, kad pareiškėjas nepadarė jokio tarnybinio nusižengimo.
III.
19. Generalinė prokuratūra apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.
20. Atsakovas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino Rekomendacijų 45 punkto ir Prokuratūros įstatymo 16 straipsnio 2 dalies nuostatų. Taip pat pirmosios instancijos teismas neteisingai traktavo pareiškėjo padaryto tarnybinio pažeidimo faktines aplinkybes, nes jos yra siejamos ne su konkrečiu teisės aktuose numatytu ikiteisminio tyrimo pradėjimo laiku ar terminu, o su paskirtu nuosavybės teisės apribojimu. Tarnybinis pažeidimas pasireiškė ne tuo, kad pareiškėjas laiku nepradėjo ikiteisminio tyrimo pagal BK 189 straipsnio 2 dalį, o tuo, kad jis be teisėto pagrindo nuo 2016 m. balandžio 4 d. taikė UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybės teisės apribojimą.
21. Įvertinus pažeidimo faktines aplinkybes, Išvadoje ir Teikime yra nurodyta, kad pareiškėjas nuo pat tyrimo pradžios ir jo eigoje (iki 2016 m. balandžio 22 d.) nepakankamai vertino ikiteisminio tyrimo medžiagoje esančius duomenis apie kitų ikiteisminiame tyrime Nr. 03‑6‑00073‑15 esančių nusikaltimų (BK 189 str., 300 str. ir 182 str.) požymius, nors tam buvo pagrindas, ir to buvo ne kartą prašyta. Taigi, tik nuo ikiteisminio tyrimo pradėjimo pagal nurodytus BK straipsnius momento atsirado teisėtas pagrindas taikyti aptariamą procesinę prievartos priemonę. Todėl Išvadoje ir Teikime nurodyta, kad laikinas nuosavybės teisės apribojimas buvo paskirtas laiku nepradėjus ikiteisminio tyrimo pagal BK 189 straipsnio 2 dalį ir neišsprendus civilinio ieškinio priėmimo klausimo. Teikime atliktas tinkamas pareiškėjo padaryto tarnybinio pažeidimo kvalifikavimas, nurodant pažeistų teisės aktų pavadinimus, konkrečias pažeistas teisės normas (straipsnius, punktus). Teikime taip pat nurodyti padaryto tarnybinio pažeidimo sudėties elementai, tarnybinio pažeidimo teisinis vertinimas, siūlymas neskirti nuobaudos ir šio siūlymo motyvai, siūlymas taikyti prevencinio pobūdžio priemones. Todėl iš skundžiamo teismo sprendimo nėra aišku, koks tarnybinio pažeidimo sudėties elementas nenustatytas.
22. Atsakovas pažymi, kad Teikime tarnybinio pažeidimo aplinkybės, palyginti su Išvada, susiaurintos – tarnybinis pažeidimas dėl nuosavybės teisės apribojimo proporcingumo ir ekonomiškumo nekonstatuotas.
23. Atsakovas teigia, kad atsižvelgiant į tai, jog Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 23 d. nutarties priėmimo metu jau buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 189 straipsnio 2 dalį, pirmosios instancijos teismas netiesiogiai išreiškė abejonę dėl šios galutinės ir neskundžiamos nutarties pagrįstumo. Tačiau šioje nutartyje pagrįstai buvo vertinti duomenys, buvę ikiteisminio tyrimo byloje Nutarimo priėmimo metu (2016 m. balandžio 4 d.), o ne po jo priėmimo.
24. Ginčijamos rezoliucijos panaikinimas lemtų tam tikrą neaiškumą dėl tarnybinės atsakomybės taikymo ateityje. Atliekant tarnybinius patikrinimus, sprendžiant tarnybinės atsakomybės prokurorams taikymo klausimus, Generalinėje prokuratūroje formuojama praktika, kuria siekiama netoleruoti prokurorų neteisėtų veiksmų, imtis dėl jų atitinkamų prevencinio pobūdžio priemonių. Skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas sudaro prielaidas manyti, kad prokurorams leidžiama varžyti esmines asmenų teises nesant įstatyminio pagrindo.
25. Pareiškėjas atsiliepime prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
26. Pareiškėjas remiasi generalinio prokuroro 2013 m. spalio 29 d. aiškinamuoju raštu Nr. 17.9-3503 „Dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo“ bei jo skiltimi „Dėl laikino nuosavybės teisių apribojimo paskyrimo ir tai patvirtinančių dokumentų pateikimo registrui“, kurioje, kaip ir BPK, nenurodyta konkrečių BK straipsnių, pagal kuriuos turi būti pradėtas ikiteisminis tyrimas norint taikyti laikiną nuosavybės teisės apribojimą, o akcentuojama tik tai, kad ikiteisminis tyrimas turi būti pradėtas ir turi būti visos BPK 151 straipsnyje įtvirtintos sąlygos šį apribojimą taikyti. Atsakovas pats pripažįsta, jog ikiteisminiuose tyrimuose, atliekamuose dėl BK 222 straipsnio, gali būti taikomas laikinas nuosavybės teisės apribojimas. Be to, šis rodiklis yra vienas prokuratūros darbo vertinimo kriterijų, išdėstytas Generalinės prokuratūros strateginiuose planuose.
27. Pareiškėjas teigia, kad praktikoje yra gausu atvejų, kuomet ikiteisminis tyrimas yra pradedamas pagal vienos nusikalstamos veikos požymius, o ikiteisminio tyrimo metu surinkus duomenų apie galimai padarytas kitas nusikalstamas veikas, operatyviai taikomos procesinės prievartos priemonės, ir tik tada ikiteisminis tyrimas tęsiamas ir dėl tokių nusikalstamų veikų, kadangi įstatymai imperatyviai nenumato, per kokį konkretų laiką turi būti priimamas procesinis sprendimas tęsti ikiteisminį tyrimą pagal naujai paaiškėjusias nusikalstamas veikas. Išsireikalauti tokių atvejų statistiką, kuomet procesinės prievartos priemonės taikomos prieš tęsiant ikiteisminį tyrimą pagal naujai paaiškėjusias nusikalstamas veikas, pareiškėjas reikalavo ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, tačiau Generalinė prokuratūra tokius duomenis pateikti atsisakė.
k o n s t a t u o j a :
IV.
29. Nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas – ar teisėtai ir pagrįstai Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras rezoliucija pripažino, kad prokuroras padarė tarnybinį pažeidimą.
30. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
31. Lietuvos vyriausias administracinis teismas pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 23 d. nutartis (I t., b. 1. 142–147) iš esmės reiškia, jog pareiškėjas pažeidė Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas. Iš šitos nutarties seka, kad laikinas nuosavybės teisių apribojimas prokuroro nutarimu buvo paskirtas neteisėtai. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įsiteisėję Lietuvos Respublikos teismų sprendimai yra privalomi visoms valstybės valdžios institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems juridiniams bei fiziniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Taigi, Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 23 d. nutarties nuostatos negali būti diskutuojamos ar pakeistos administracinėje byloje.
32. Apeliantas teigia, kad ginčo teikime tinkamai nurodyti padaryto tarnybinio pažeidimo sudėties elementai. Teismas šiam apeliacinio skundo argumentui pritaria, bet tai neturi įtakos galutiniam teismo sprendimui dėl žemiau nurodytų aplinkybių.
33. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2014 m. kovo 10 d. sprendime Nr. KT9‑S6/2014 išaiškino, kad konstitucinis teisėjo ir teismų nepriklausomumo principas nepaneigia galimybės taikyti teisėjams drausminę atsakomybę už vengimą atlikti pareigas be pateisinamos priežasties, netinkamą pareigų atlikimą, tačiau vien tai, kad aukštesnės instancijos teismas, proceso įstatymų nustatyta tvarka peržiūrėjęs teisėjo priimtą sprendimą, jį pakeitė arba panaikino dėl jį priimant padarytų teisės aiškinimo ir (arba) taikymo klaidų, proceso įstatymų pažeidimų, nereiškia, kad yra pagrindas taikyti teisėjui drausminę atsakomybę. Nuolat pasikartojančios šiurkščios, akivaizdžios teisės aiškinimo ir (arba) taikymo klaidos, nuolat pasikartojantys šiurkštūs, akivaizdūs proceso įstatymų pažeidimai, padaryti teisėjui priimant sprendimus, yra pagrindas teismų savivaldos institucijai (-oms), turinčiai (-ioms) atitinkamus įgaliojimus, teisėjo elgesį vertinti kaip netinkamą pareigų atlikimą, reikiamos profesinės kvalifikacijos stoką, taikyti teisėjui drausminę atsakomybę.
34. Konstitucinis Teismas tame pat sprendime taip pat išaiškino, kad aukštesnės instancijos teismų teisėjai, nagrinėjantys bylas dėl žemesnės instancijos teismų priimtų sprendimų, taip pat remiasi savo žiniomis ir vidiniu įsitikinimu, tad kitokio sprendimo priėmimą gali lemti ir skirtingas suvokimas, faktų vertinimas ir (arba) teisės aiškinimas. Tai, kad žemesnės instancijos teismo teisėjo, nepriklausomai ir nešališkai išnagrinėjusio bylą, priimant sprendimą padarytos teisės aiškinimo ir (arba) taikymo klaidos, proceso įstatymų pažeidimai ištaisomi aukštesnės instancijos teismo, pirmiausia rodo, kad teismų instancinė sistema veikia pagal savo paskirtį, o ne tai, kad pakeistą ar panaikintą sprendimą priėmęs teisėjas aplaidžiai atliko savo pareigas ar stokojo reikiamos profesinės kvalifikacijos. Aukštesnės instancijos teismui peržiūrint ir keičiant ar naikinant žemesnės instancijos teismo priimtą sprendimą nėra vertinama jį priėmusio teisėjo kvalifikacija ar veikla (darbas) nagrinėjant bylas. Galimybė teisėjams taikyti kokias nors neigiamus padarinius turinčias priemones už jų priimtus konkrečius sprendimus (juose išdėstytą faktų vertinimą ir teisės aiškinimą) paneigtų teismų instancinės sistemos esmę, sudarytų prielaidas pažeisti teisėjo procesinį savarankiškumą sprendžiant visus su nagrinėjama byla susijusius klausimus, kištis į teisėjo ar teismo veiksmus vykdant teisingumą, taigi pažeistų konstitucinį teisėjo ir teismų nepriklausomumo principą.
35. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymi, kad nors šios nutarties 33‑34 punktuose nurodytos konstitucinės nuostatos skirtos teisėjams, bet, atsižvelgiant į prokuroro statusą ir jo nepriklausomumo principą (Prokuratūros įstatymo 11–12 str.), prokuroro veiksmų ir sprendimų apskundimo pakopinę (instancinę) tvarką (Prokuratūros įstatymo 3 str. 4 d.), prokuratūros statusą ir funkcijas (Prokuratūros įstatymo 2 str.), paminėti principai taikytini ir prokurorų atžvilgiu. T. y., jeigu prokuroro sprendimas pakeistas arba panaikintas dėl jį priimant padarytų teisės aiškinimo ir (arba) taikymo klaidų, proceso įstatymų pažeidimų, tai dar nereiškia, kad yra pagrindas taikyti prokurorui tarnybinę atsakomybę. Šiurkščios, akivaizdžios teisės aiškinimo ir (arba) taikymo klaidos, šiurkštūs, akivaizdūs proceso įstatymų pažeidimai, padaryti prokurorui priimant sprendimus, yra pagrindas prokuroro elgesį vertinti kaip netinkamą pareigų atlikimą, reikiamos profesinės kvalifikacijos stoką, taikyti prokurorui tarnybinę atsakomybę.
36. Iš pareiškėjo ir atsakovo teikiamų paaiškinimų matyti, kad jie turi argumentų pagrįsti skirtingą baudžiamojo proceso nuostatų dėl laikino nuosavybės teisių apribojimo aiškinimą ir taikymą. Iš Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 23 d. nutarties motyvų (I t., b. l. 142–147) matyti, kad ir teismų (apylinkės ir apygardos) teisėjų nuomonės nesutapo ginčo klausimais. Šios aplinkybės įrodo, kad pareiškėjas V. L. veikė nepakankamai teisiškai apibrėžtoje ir aiškioje srityje. Jo padarytas procesinis pažeidimas nėra akivaizdus ar šiurkštus. Taip pat byloje nėra duomenų, kad jis nuolat, pakartotinai pažeidė baudžiamojo proceso nuostatas dėl laikino nuosavybės teisių apribojimo taikymo. Iš bylos medžiagos matyti, kad prokuroras rėmėsi savo žiniomis ir vidiniu įsitikinimu, sąžiningai siekė geriausio rezultato valstybei ir visuomenei, veikdamas savo kompetencijos ribose. Taigi, sutinkamai su teise, paminėta šios nutarties 35 punkte, nėra pagrindo teigti, kad jis padarė tarnybinį pažeidimą. Skundžiamo teismo sprendimo galutinė išvada, kad pareiškėjas nepadarė tarnybinio nusižengimo, iš esmės yra teisinga.
37. Apibendrindama pirmiau nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, iš esmės teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija