Baudžiamoji byla Nr. 2K-238-222/2018
Teisminio proceso Nr. 1-20-2-00503-2010-6
Procesinio sprendimo kategorijos:
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. lapkričio 8 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aldonos Rakauskienės (kolegijos pirmininkė), Aurelijaus Gutausko ir Dalios Bajerčiūtės (pranešėja),
sekretoriaujant Gražinai Pavlenko,
dalyvaujant prokurorui Gintarui Eidukevičiui,
nuteistiesiems D. S., D. J.,
nuteistųjų gynėjams Mantui Šriupšai, Rolandui Mištautui,
civilinės ieškovės UAB „L“ atstovei advokatei Vitalijai Smolenskienei,
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų D. S., D. J., Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroro Gintaro Eidukevičiaus, civilinės ieškovės UAB „L“ direktoriaus S. L. ir atstovės advokatės Vitalijos Smolenskienės kasacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. spalio 21 d. nuosprendžio, kuriuo nuteisti:
D. S. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams, pagal 186 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams keturiems mėnesiams, pagal 222 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu devyniems mėnesiams, pagal 300 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 5 dalimis, bausmes, paskirtas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 186 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį, subendrinus apėmimo būdu paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas trejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su bausme, paskirta pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems metams keturiems mėnesiams. Pritaikius BK 75 straipsnį, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant: 1) nuteistąjį per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be priežiūrą vykdančios institucijos leidimo; 2) neišeiti iš namų nuo 23 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu ar mokslu; 3) dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje.
D. J. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams, pagal 186 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams keturiems mėnesiams, pagal 222 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu devyniems mėnesiams, pagal 300 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 5 dalimis, bausmes, paskirtas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 186 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį, subendrinus apėmimo būdu paskirtas laisvės atėmimas trejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su bausme, paskirta pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems metams keturiems mėnesiams. Pritaikius BK 75 straipsnį, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant nuteistąjį per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be priežiūrą vykdančios institucijos leidimo; neišeiti iš namų nuo 23 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu ar mokslu; dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje.
Konfiskuotas D. J. ir D. S. iš nusikalstamos veikos gautas 477 873 Eur (buvo 1 650 000 Lt) vertės turtas. Nepavykus rasti šio konfiskuotino turto, iš nuteistųjų solidariai konfiskuota atitinkamai 477 873 Eur, iš kurių išskaičius priteistų civilinių ieškinių dydžio sumą – 97 643,56 Eur (buvo 337 143,68 Lt), nuspręsta išieškoti konfiskuotino turto vertę – 380 229,44 Eur.
Civiliniai ieškiniai tenkinti ir priteista solidariai iš kaltinamųjų civilinėms ieškovėms: „Sodrai“ – 9398,03 Eur, UAB „A“ – 1742,65 Eur, UAB „A“ – 1246,1 Eur, UAB „D“ – 506,21 Eur, UAB „E“ – 31 008,95 Eur, UAB „E“ – 2210,36 Eur, UAB „F“ – 2425,39 Eur, UAB „G“ – 2804,05 Eur, UAB „K“ – 4582,32 Eur, UAB „L“ – 12 807,84 Eur, UAB „L“ – 14 209,20 Eur, UAB „L“ – 3307,8 Eur, UAB „L“ – 1420,2 Eur, UAB „M“ – 366,55 Eur, UAB „S“ – 9607,9 Eur turtinės žalos atlyginimo.
Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 10 d. nutartis, kuria Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Gintaro Eidukevičiaus apeliacinis skundas atmestas, o iš dalies tenkinant nuteistųjų D. J. ir D. S. apeliacinius skundus Kauno apylinkės teismo 2016 m. spalio 21 d. nuosprendis pakeistas: nustatyta, kad nusikalstamą veiką, numatytą BK 186 straipsnio 1 dalyje, D. J. ir D. S. padarė nuo 2007 m. gruodžio 31 d. iki 2009 m. lapkričio 30 d.
Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio jo ir civilinės ieškovės atstovės kasacinius skundus tenkinti, o nuteistųjų kasacinius skundus atmesti, nuteistųjų ir jų gynėjų, prašiusių nuteistųjų kasacinius skundus tenkinti, o prokuroro ir civilinės ieškovės atstovės kasacinius skundus atmesti, civilinės ieškovės atstovės, prašiusios jos ir prokuroro kasacinius skundus tenkinti, o nuteistųjų kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. D. J. ir D. S. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nuteisti už tai, kad nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2009 m. lapkričio 30 d. Kaune, veikdami bendrininkų grupe, apgaule savo naudai išvengė didelės – iš viso 1 650 000 Lt (477 873,03 Eur) vertės turtinės prievolės – grąžinti iš UAB „J“ paimtas paskolas: D. J., būdamas UAB „J“ akcininkas (turėdamas 5000 vnt. 1 Lt nominalo, 50 proc. visų akcijų), taip pat nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2009 m. spalio 26 d. dirbdamas šios įmonės direktoriumi, taip pat nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2009 m. lapkričio 30 d. atlikdamas ir kasininko pareigas, ir D. S., būdamas UAB „J“ akcininkas (turintis 5000 vnt. 1 Lt nominalo, 50 proc. visų akcijų), taip pat nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2009 m. lapkričio 27 d. dirbęs UAB „J“ direktoriaus pavaduotoju, iš UAB „J“ kaip akcininkai paėmė paskolas: D. J. laikotarpiu nuo 2006 m. liepos 31 d. iki 2008 m. gegužės 31 d. iš viso 855 835 Lt, iš kurių pagal žiniaraštį grąžino 15 835 Lt, D. S. laikotarpiu nuo 2006 m. liepos 31 d. iki 2008 m. vasario 31 d. iš viso 824 000 Lt, iš kurių pagal žiniaraštį grąžino 14 000 Lt. D. J. ir D. S., veikdami bendra tyčia ir turėdami bendrą tikslą – apgaule savo ir kito naudai išvengti didelės vertės turtinės prievolės – grąžinti paimtas paskolas, siekdami, kad paaiškėjus lėšų trūkumui atsakomybėn būtų traukiami ne jie, bet kitas asmuo, 2009 m. spalio 23 d. akcininkų sprendimu nuo 2009 m. spalio 27 d. UAB „J“ direktoriumi paskyrė A. S., tačiau ir toliau faktiškai valdė įmonę bei vykdė buhalterinės apskaitos organizavimą; UAB „J“ vyriausiajai buhalterei – E. M. (tvarkiusiai įmonės buhalterinę apskaitą pagal su UAB „G“ sudarytą sutartį) pateikė kasos pajamų orderius dėl tariamo paskolų grąžinimo (D. J. 2009 m. lapkričio 16 d. JAL 0000755 – 100 000 Lt, 2009 m. lapkričio 27 d. JAL 0000759 – 740 000 Lt, D. S. 2009 m. lapkričio 27 d. JAL 0000758 – 810 000 Lt) bei nurodė šių orderių duomenis įtraukti į įmonės buhalterinę apskaitą ir įforminti paskolų grąžinimą; E. M., kuriai nebuvo žinoma apie tai, kad tikrovėje paskolos nėra grąžinamos, tokius duomenis įtraukė į UAB „J“ buhalterinę apskaitą, dėl to pagal UAB „J“ buhalterinės apskaitos duomenis akcininkai D. J. bei D. S. tariamai buvo grąžinę paskolas ir jokių prievolių nebeturėjo, tačiau tikrovėje D. J. 2009 m. lapkričio 16 d. 100 000 Lt ir 2009 m. lapkričio 27 d. 740 000 Lt, o D. S. 2009 m. lapkričio 27 d. 810 000 Lt į UAB „J“ kasą ar sąskaitą banke neįnešė. Taip D. J. apgaule savo naudai išvengė didelės vertės turtinės prievolės – 840 000 Lt, o D. S. – 810 000 Lt, taip UAB „J“ padarė iš viso 1 650 000 Lt (477 873,03 Eur) turtinę žalą.
2. D. J. ir D. S. pagal BK 186 straipsnio 1 dalį nuteisti (su apeliacinės instancijos teismo nutartimi padarytais pakeitimais) už tai, kad nuo 2007 m. gruodžio 31 d. iki 2009 m. lapkričio 30 d. Kaune, veikdami bendrininkų grupe, būdami UAB „J“ akcininkai (turėdami po 5000 vnt. 1 Lt nominalo, 50 proc. visų akcijų), D. J., nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2009 m. spalio 26 d. dirbdamas šios įmonės direktoriumi bei nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2009 m. lapkričio 30 d. atlikdamas ir kasininko pareigas, ir D. S., nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2009 m. lapkričio 27 d. dirbdamas UAB „J“ direktoriaus pavaduotoju, apgaule vengė atsiskaityti už UAB „J“ atliktus darbus, gautas prekes, suteiktas paslaugas bei mokėti privalomas įmokas ir dėl to kitiems asmenims padarė 337 143,68 Lt (97 643,56 Eur) turtinę žalą, kai buvo sudarytos šios sutartys:
2008 m. birželio 20 d. su UAB „L“ sudarius sutartį – padaryta 49 061,52 Lt žala;
2007 m. liepos 16 d. su UAB „L“ sudarius sutartį – padaryta 44 222,90 Lt žala;
2004 m. gegužės 14 d. su UAB „A“ sudarius sutartį – padaryta 6017,03 Lt žala;
2008 m. spalio 7 d. su UAB „E“ sudarius sutartį – padaryta 7631,95 Lt žala;
2008 m. balandžio 17 d. su UAB „L“ sudarius sutartį – padaryta 11 421,20 Lt žala;
2007 m. spalio 26 d. su UAB „S“ sudarius sutartį – padaryta 33 174,15 Lt žala;
2009 m. sausio 30 d., 2009 m. gegužės 14 d., 2009 m. rugpjūčio 31 d. UAB „K“ išrašius UAB „J“ PVM sąskaitas faktūras – padaryta 15 821,85 Lt žala;
2008 m. balandžio 7 d. su UAB „E“ sudarius sutartį – padaryta 107 067,71 Lt žala;
2006 m. rugpjūčio 2 d. su UAB „A“ sudarius sutartį – padaryta 4302,54 Lt žala;
2009 m. gegužės 6, 7, 11, 26 ir 28 d., 2009 m. birželio 3, 10, 11, 12 ir 15 d. UAB „D“ išrašius UAB „J“ PVM sąskaitas faktūras – padaryta 1747,83 Lt žala;
2009 m. rugsėjo 23 ir 28 d., 2009 m. spalio 7, 12 ir 30 d. UAB „F“ išrašius UAB „J“ PVM sąskaitas faktūras – padaryta 8374,37 Lt žala;
2009 m. balandžio 28 d. UAB „M“ išrašius UAB „Ja“ PVM sąskaitas faktūras – padaryta 1265,63 Lt žala;
2009 m. rugsėjo 15 d. su UAB „L“ sudarius sutartį – padaryta 4903,65 Lt žala;
2006 m. birželio 1 d. su UAB „G“ sudarius negyvenamųjų patalpų subnuomos sutartį – padaryta 9681,82 Lt žala;
2009 m. spalio 10 ir 15 d., 2009 m. lapkričio 3 ir 19 d., 2009 m. gruodžio 1 d. pateikus Valstybinio socialinio draudimo fondui pranešimą apie apdraustuosius už ataskaitinį laikotarpį – padaryta 32 449,53 Lt žala.
Taip D. J. ir D. S., žinodami, kad UAB „J“ privalo atsiskaityti už atliktus darbus, gautas prekes, suteiktas paslaugas ir sumokėti privalomas įmokas, jau būdami skolingi UAB „J“ iš viso 750 000 Lt (D. J. – 390 000 Lt, D. S. – 360 000 Lt), nuo 2008 m. spalio 21 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. pasiėmę kaip paskolas dar 900 000 Lt (kiekvienas po 450 000 Lt), pažeidė Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl ūkinių subjektų piniginių lėšų skolinimo“ 1 straipsnio reikalavimus („Ūkiniai subjektai, užsiimantys komercine-ūkine veikla, gali skolinti fiziniams bei juridiniams asmenims pinigus, kurių suma negali būti didesnė už nuosavo kapitalo dydį“). Kai 2008 m. gruodžio 31 d. bendrovės nuosavas kapitalas buvo 1 470 360,82 Lt, o akcininkams paskolinta ir negrąžinta suma – 1 650 000 Lt, t. y. akcininkams paskolinta suma 179 639,18 Lt viršijo nuosavo kapitalo dydį (1 650 000 – 1 470 360,82), tęsdami nusikalstamą veiką, D. J. ir D. S., turėdami bendrą tikslą – apgaule vengti atsiskaityti už atliktus darbus, gautas prekes, suteiktas paslaugas bei mokėti privalomas įmokas ir siekdami, kad, paaiškėjus lėšų trūkumui bei padarytai turtinei žalai, atsakomybėn būtų traukiami ne jie, bet kitas asmuo, 2009 m. spalio 23 d. akcininkų sprendimu UAB „J“ direktoriumi paskyrę A. S., tačiau ir toliau faktiškai valdydami įmonę bei buhalterinės apskaitos organizavimą, UAB „J“ vyriausiajai buhalterei – UAB „G“ įgaliotajam asmeniui E. M. pateikė kasos pajamų orderius Nr. JAL 0000755, JAL 0000759, JAL 0000758 dėl tariamo paskolų grąžinimo bei nurodė atitinkamų kasos pajamų orderių duomenis įtraukti į įmonės buhalterinę apskaitą ir įforminti paskolų grąžinimą. E. M., kuriai nebuvo žinoma apie tai, kad iš tiesų paskolos nėra grąžinamos, šių kasos pajamų orderių duomenis įtraukė į UAB „J“ buhalterinę apskaitą; dėl to pagal UAB „J“ buhalterinės apskaitos duomenis akcininkai D. J. bei D. S. tariamai buvo grąžinę paskolas ir jokių prievolių bendrovei nebeturėjo, tačiau tikrovėje D. J. į UAB „J“ kasą ar banko sąskaitą pinigų neįnešė; dėl to UAB „J“ kreditorių reikalavimai liko be ekonominio padengimo ir objektyviai negalėjo būti įvykdyti. Be to, D. J. ir D. S., siekdami suklaidinti suinteresuotus asmenis – UAB „J“ kreditorius – bei išvengti UAB „J“ finansinių įsipareigojimų, nuo 2009 m. lapkričio 30 d. iki 2010 m. liepos 7 d. paslėpė įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus; taip nuo 2007 m. gruodžio 31 d. iki 2009 m. lapkričio 30 d. D. J., faktiškai valdydamas įmonę ir žinodamas, kad UAB „J“ turi realias finansines galimybes atsiskaityti, ir D. S. apgaule savo naudai išvengė didelės vertės turtinės prievolės – grąžinti UAB „J“ lėšas, turėtas savo žinioje, t. y. D. J. – 840 000 Lt, o D. S. – 810 000 Lt, vengdami atsiskaityti už UAB „J“ atliktus darbus, gautas prekes, suteiktas paslaugas bei sumokėti privalomas įmokas; dėl to kitiems asmenims padarė turtinę žalą – iš viso 337 143,68 Lt.
3. D. J. ir D. S. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį nuteisti už tai, kad nuo 2009 m. lapkričio 30 d. iki 2010 m. liepos 7 d., veikdami bendrininkų grupe, siekdami nuslėpti nusikalstamas veikas – iš viso 1 650 000 Lt UAB „J“ apgaule negrąžintų paskolų (D. J. negrąžino 840 000 Lt, D. S. – 810 000 Lt) bei apgaule išvengti UAB „J“ finansinių įsipareigojimų, taip pat suklaidinti UAB „J“ kreditorius ir ikiteisminio tyrimo pareigūnus, suklastojo tikrą dokumentą ir šį žinomai suklastotą dokumentą panaudojo, t. y. nuo 2009 m. lapkričio 30 d. iki 2010 m. liepos 7 d. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui perdavė duomenis, reikalingus įrašyti į dokumentų perdavimo–priėmimo aktą, šiam asmeniui kompiuterine technika surašius ir atspausdinus 2009 m. lapkričio 30 d. dokumentų perdavimo–priėmimo aktą, kad D. S. ir D. J. perduoda K. Č. UAB „J“ dokumentus ir turtą, o K. Č. dokumentus ir turtą priima, už pastarąjį minėtam nenustatytam asmeniui pasirašius, D. J. ir D. S. pasirašė 2009 m. lapkričio 30 d. dokumentų perdavimo–priėmimo akte, kad dokumentus ir turtą tariamai perduoda K. Č., taip savo parašu patvirtindami žinomai neteisingus ir tikrovės neatitinkančius duomenis, nes tikrovėje 2009 m. lapkričio 30 d. dokumentų ir turto K. Č. neperdavė, o juos paslėpė; taip D. J. ir D. S. suklastojo šį 2009 m. lapkričio 30 d. dokumentų perdavimo–priėmimo aktą, jį laikė ir panaudojo, kai 2010 m. liepos 7 d. D. J. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos Kauno apygardos valdyboje, esančioje Kaune, (duomenys neskelbtini), pateikė UAB „L“ direktoriaus S. L. 2010 m. birželio 21 d. pareiškimą Nr. 2-2/33L tyrimą atliekančiam pareigūnui, siekdamas išvengti savo bei D. S. baudžiamosios atsakomybės.
4. D. J. ir D. S. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nuteisti už tai, kad nuo 2009 m. lapkričio 30 d. iki 2010 m. liepos 7 d., veikdami bendrininkų grupe, siekdami nuslėpti nusikalstamas veikas – iš viso 1 650 000 Lt UAB „J“ apgaule negrąžintų paskolų (D. J. negrąžino 840 000 Lt, D. S. – 810 000 Lt) bei apgaule išvengti UAB „J“ finansinių įsipareigojimų, taip pat suklaidinti UAB „J“ kreditorius ir ikiteisminio tyrimo pareigūnus, paslėpė UAB „J“ buhalterinės apskaitos dokumentus, t. y. būdami UAB „J“ akcininkai (turėdami kiekvienas po 5000 vnt. 1 Lt nominalo, 50 proc. visų akcijų), faktiškai valdydami įmonę bei iš formalaus direktoriaus A. S. 2009 m. lapkričio 30 d. perėmę UAB „J“ turtą bei buhalterinės apskaitos dokumentus, tačiau ir toliau faktiškai valdydami įmonę, todėl pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio l dalį būdami atsakingi už buhalterinės apskaitos organizavimą, o pagal 21 straipsnio 2 dalį – būdami atsakingi už apskaitos dokumentų išsaugojimą, pažeisdami to paties įstatymo 19 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus (numatančius, kad „Apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinių ataskaitų patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą“ ir kad „patvirtinus finansines ataskaitas, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka), laikantis 1995 m. gruodžio 5 d. Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymo 12 straipsnio 1, 2 punktų nuostatų (pagal kurias „įmonės privalo saugoti dokumentus patikimoje ir saugioje aplinkoje, įvertindami galimus rizikos veiksnius, išsaugoti savo veiklos dokumentus reikiamą laiką, kad būtų užtikrinti veiklos įrodymai, apsaugotos su ja susijusių fizinių ar juridinių asmenų teisės“ ir kad „už įmonės veiklos dokumentų išsaugojimą reikiamą laiką atsako vadovas“), siekdami, kad nebūtų galima nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, taip pat siekdami nuslėpti pirmiau nurodytas nusikalstamas veikas, taip pat suklaidinti UAB „J“ kreditorius ir ikiteisminio tyrimo pareigūnus, nuo 2009 m. lapkričio 30 d. iki 2010 m. liepos 7 d. D. J. ir D. S. paslėpė UAB „J“ buhalterinės apskaitos dokumentus, imituodami UAB „J“ buhalterinės apskaitos dokumentų ir turto perdavimą pagal 2009 m. lapkričio 30 d. dokumentų perdavimo–priėmimo aktą K. Č.; dėl to iš dalies negalima nustatyti UAB „J“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2009 m. lapkričio 30 d.
II. Kasacinių skundų argumentai
5. Kasaciniu skundu nuteistasis D. S. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą nutraukti arba panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:
5.1. Teismai, konstatuodami, kad D. S. jam inkriminuotas nusikalstamas veikas padarė veikdamas bendrininkų grupe su D. J., šios išvados nepagrindė įrodymais, neanalizavo, kokios aplinkybės tai patvirtina, neatskleidė bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, nurodytų BK 24, 25 straipsniuose. Nors apeliacinės instancijos teismas ir akcentavo, kad D. S. (D. J.) suvokė nusikalstamą veiką darantis su kitu asmeniu, tačiau vien šios aplinkybės nepakanka išvadai apie bendrininkų grupės buvimą. Požymį, kad bendrininkai buvo susitarę dėl bendros nusikalstamos veikos, teismai privalo nustatyti atsižvelgdami į konkrečias bylos aplinkybes, tačiau skundžiamus nuosprendžius priėmę teismai to nepadarė. Nenustačius nei tyčios, nei susitarimo, negalima pripažinti, kad nusikalstamos veikos buvo padarytos bendrininkaujant.
5.2. Nuteistojo D. S. veika negalėjo būti kvalifikuota pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, nes jo veiksmuose nebuvo apgaulės. Bylos įrodymai (kasos pajamų orderiai, liudytojų E. M., G. T., A. S. parodymai) patvirtina, kad jo ir UAB „J“ direktoriaus D. J. paimtos paskolos UAB „J“ buvo grąžintos. Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi vien tik liudytojo A. S. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kurių šis teisme nepatvirtino ir paaiškino, jog ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas kaip liudytojas apie galimai savo paties padarytas nusikalstamas veikas, todėl tuomet parodymus davė bijodamas būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Be to, nuosprendį grindžiant vien tik ikiteisminio tyrimo metu duotais asmens parodymais pažeidžiamos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 242 straipsnio 1 dalies, 301 straipsnio 1 dalies nuostatos, pagal kurias teisme privalo būti tiesiogiai ištirti visi bylos įrodymai.
5.3. Teismai netinkamai taikė BK 186 straipsnio 1 dalį, nes byloje nėra jokių duomenų, kad kasatorius panaudojo apgaulę prievolei nevykdyti, o įmonės kreditoriams buvo apsunkinta teisė savo interesus ginti civilinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstas išvadas, kad pardavus įmonės akcijas, perdavus K. Č. UAB „J“ dokumentus ir turtą buvo išvengta prievolės sugrąžinti įmonei skolas, kad, D. S. ir D. J. 2009 m. lapkričio 30 d. dokumentų perdavimo–priėmimo aktu neva fiktyviai perdavus K. Č. UAB „J“ dokumentus ir turtą, nuo šio momento kreditoriai neteko galimybės pateikti UAB „J“ savo reikalavimų. Tai, kad pasikeitė įmonės vadovas ar akcininkai, neatima iš kreditorių galimybės savo teises ginti civilinio proceso tvarka. Civiliniai ieškovai į bylą buvo įtraukti tik dėl aktyvių teisėsaugos institucijų veiksmų, o ne dėl to, kad būtų jautęsi apgauti ir praradę galimybę savo teises ginti civilinio proceso tvarka. Be to, civilinių ieškovų atstovai teisme paaiškino, kad su UAB „J“ buvo sudarytos ilgalaikio bendradarbiavimo sutartys, taikomas atidėjimas atsiskaitymui, todėl kreditoriams nekilo jokių įtarimų, jog UAB „J“ piktnaudžiauja jų pasitikėjimu. Tik UAB „J“ susidūrus su finansiniais sunkumais, t. y. vėluojant atsiskaitymams su skolininkais, ėmė vėluoti ir atsiskaitymai su bendrovės kreditoriais, tačiau teismai šių aplinkybių nevertino.
5.4. D. S. nepagrįstai nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį už tai, kad paslėpė UAB „J“ dokumentus. Byloje nėra jokių duomenų, kad buhalterinės apskaitos dokumentai nebuvo perduoti įmonės pirkėjui K. Č. Be to, kasatorius nėra tinkamas BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos subjektas: jis buvo tik UAB „J“ akcininkas ir komercijos direktorius (direktoriaus pavaduotojas), bet ne įmonės vadovas ir ne buhalteris, todėl pagal minėtą baudžiamąjį įstatymą neatsako. Negalima sutikti su teismų išvada, kad D. S. ir D. J. buvo faktiniai įmonės vadovai, nes jie nebuvo įgalioti atlikti jokių veiksmų, susijusių su įmonės vadovavimu ar įmonės buhalterija. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-590/2014) ir pagal Buhalterinės apskaitos organizavimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalį ūkio subjekto vadovas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, t. y. atsakingas už tai, kad įmonėje būtų vedama buhalterinė apskaita, taip pat už dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą. Kito asmens, nesusijusio su ūkio subjekto vadovu, atsakomybė pagal BK 222 straipsnio 1 dalį galima tik kaip bendrininko, t. y. kaip organizatoriaus ar padėjėjo, tačiau byloje nėra duomenų, kad kasatorius būtų veikęs kaip organizatorius ar padėjėjas.
5.5. Teismai, pripažindami D. S. kaltu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, vadovavosi prielaidomis, nes nurodė, kad dokumentų perdavimo–priėmimo aktas galimai yra tik klastotė, o įmonę nupirkusio K. Č. parašas vizualiai skiriasi nuo jo originalaus parašo. Tačiau bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, kad perdavimo–priėmimo akto kopijoje esantis K. Č. parašas suklastotas, o apeliacinės instancijos teismas dėl šios aplinkybės nepasisakė. Taip pat apeliacinės instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl kasatoriaus nuteisimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį pagrįstumo ir nepašalino prieštaravimų tarp byloje esančių dviejų specialistų išvadų. 2012 m. birželio 1 d. specialisto išvadoje konstatuota, kad tyrimo metu negalima buvo atsakyti, kokie asmenys, kam ir kokį nuostolį padarė, nes nepateikti jokie bendrovės dokumentai po 2009 m. spalio 31 d. ir nežinoma, ar bendrovės akcininkai grąžino paskolas, o jei taip – kaip jos buvo panaudotos. Tuo tarpu 2013 m. gruodžio 12 d. specialisto išvadoje teigiama, kad negrąžinus bendrovei paskolų D. S. UAB „J“ padarė 810 000 Lt (234 592,22 Eur), o D. J. – 840 000 Lt (243 280,82 Eur) nuostolių. Tokia išvada paremta vien tik liudytojo A. S. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, nors jų nepatvirtino jokie kiti įrodymai. Be to, A. S. buvo apklaustas kaip liudytojas apie savo galimai padarytą nusikalstamą veiką, jam nebuvo išaiškinta teisė neduoti parodymų prieš save ir nebuvo užtikrinta teisė į gynybą.
5.6. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai išsprendė klausimą dėl apkaltinamojo nuosprendžio, priimto D. S., senaties taikymo (BK 95 straipsnis). Šis terminas buvo skaičiuojamas nuo 2010 m. liepos 7 d., t. y. kai neva suklastotą dokumentų perdavimo–priėmimo aktą D. J. perdavė tyrimą atliekančiam pareigūnui. Tuo atveju, jei D. S. padarė BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, jis turėjo būti pripažintas kaltu tik dėl dokumento (perdavimo–priėmimo akto) suklastojimo, tačiau ne dėl jo laikymo ir perdavimo tyrimą atliekančiam pareigūnui, dėl to senaties terminas skaičiuotinas nuo dokumento suklastojimo momento, t. y. nuo 2009 m. lapkričio 30 d. Be to, apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad BK 186 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika buvo padaryta nuo 2007 m. gruodžio 31 d. iki 2009 m. lapkričio 30 d., todėl senaties terminas turėjo būti skaičiuojamas nuo 2009 m. lapkričio 30 d. Tuo metu galiojusi BK 95 straipsnio redakcija numatė penkerių metų senaties terminą, kai padarytas neatsargus arba nesunkus tyčinis nusikaltimas. Kadangi nusikaltimai, numatyti BK 186 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje, yra nesunkūs, tai buvo suėjęs penkerių metų apkaltinamojo nuosprendžio senaties terminas.
5.7. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį, nes formaliai atsakė į apeliacinio skundo motyvus dėl turto konfiskavimo ir civilinių ieškinių išsprendimą. Pirmosios instancijos teismas nusprendė konfiskuoti iš kasatoriaus (ir D. J.) iš nusikalstamos veikos neva gautą 477 837 Eur vertės turtą, tačiau neradus šio konfiskuotino turto, iš jų solidariai konfiskavo turto vertę atitinkančią pinigų sumą – 380 229,44 Eur. Klausimas dėl konfiskuotino turto vertės yra esminis, todėl teismas privalėjo jį išnagrinėti.
6. Kasaciniu skundu nuteistasis D. J. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą nutraukti arba perduoti iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasatorius skunde nurodo:
6.1. Teismas nepagrįstai D. J. nuteisė pagal BK 182 straipsnio 2 dalį už tai, kad jis išvengė didelės vertės turtinės prievolės ir negrąžino UAB „J“ paimtų paskolų. Byloje nėra duomenų, kad buvo panaudota apgaulė ir negrąžintos iš UAB „J“ paimtos paskolos. Antai nuo 2006 m. liepos 31 d. iki 2008 m. gegužės 31 d. pagal žiniaraštį grąžinta 15 835 Eur; 2009 m. lapkričio 16 ir 27 d. kasos pajamų orderiais apskaitytas pinigų priėmimas į kasą (paskolos grąžinimas) – 100 000 Lt (28 962 Eur) ir 740 000 Lt (214 318,81 Eur). Iš viso apskaitos registruose įformintas paskolos grąžinimas – 855 835 Lt (247 866 Eur). Tai, kad paskolos buvo grąžintos, patvirtino ir teisme apklaustas liudytojas A. S., tačiau teismai nepagrįstai vadovavosi ne šiais, o ikiteisminio tyrimo metu duotais jo parodymais, taip pažeidė BPK 301 straipsnio 1 dalį, reikalaujančią nuosprendį grįsti tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Šio liudytojo parodymus taip pat patvirtino teisme apklausti liudytojai E. M. ir G. T. Be to, ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais nuosprendis gali būti grindžiamas tik tais atvejais, kai jie atitinka kitus teismo patikrintus įrodymus ir jų visumos pakanka padaryti išvadai apie nusikalstamos veikos buvimą ar nebuvimą, šią veiką padariusio asmens kaltumą ar nekaltumą ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti teisingai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-26-696/2016). Net ir teigiant, kad UAB „J“ paimtos paskolos nebuvo grąžintos, teismai privalėjo nurodyti, kodėl tarp kasatoriaus ir UAB „J“ susiklosčiusius teisinius santykius vertina ne kaip civilinius, o kaip baudžiamuosius.
6.2. D. J. nepagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 186 straipsnio 1 dalį, nes teismai nenustatė jo veiksmuose apgaulės panaudojimo prievolei nevykdyti. Byloje nėra jokių duomenų, kad įmonės kreditoriams būtų buvusi apsunkinta teisė savo interesus ginti civilinio proceso tvarka. Tarp UAB „J“ ir kreditorių buvo susiklostę civiliniai teisiniai santykiai, UAB „J“ visuomet laiku atsiskaitydavo su kreditoriais, dėl nežymiai uždelstų mokėjimų šie nesikreipė į teismą civilinio proceso tvarka. Civilinių ieškovų atstovai teisme parodė, kad su UAB „J“ buvo sudarytos ilgalaikio bendradarbiavimo sutartys, buvo taikomas atsiskaitymų atidėjimas, todėl jei atsiskaitymai vėluodavo, tai kreditoriams atrodė įprasta ir nekėlė jokių nepatogumų. Kreditoriai į baudžiamąją bylą kaip civiliniai ieškovai buvo įtraukti tik dėl aktyvių teisėsaugos institucijų veiksmų. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad 2009 m. lapkričio 30 d. sudarytas dokumentų perdavimo–priėmimo aktas, po kurio bendrovei tariamai ėmė vadovauti K. Č., buvo fiktyvus, nes tokių duomenų byloje nėra. Be to, įmonės vadovo ar akcininkų pasikeitimas niekaip neužkerta kelio kreditoriams ginti savo teises civilinio proceso tvarka ir prisiteisti skolą, juolab UAB „J“ iki šiol nėra išregistruota.
6.3. D. J. nepagrįstai inkriminuota BK 222 straipsnio 1 dalis, nes nėra nustatyta, kad jis būtų paslėpęs UAB „J“ buhalterinės apskaitos dokumentus. Teismai nepaneigė aplinkybės, kad visi buhalterinės apskaitos dokumentai buvo perduoti įmonę perkančiam K. Č., kuris buhalterinę apskaitą tvarkiusioje įmonėje susipažino su UAB „J“ buhalterinės apskaitos duomenimis, įmonės skolomis ir jos faktine padėtimi. Buvo sutarta, kad akcijų pirkimas–pardavimas vyks Vilniuje, todėl vykstant į Vilnių iš įmonės buveinės buvo paimta dalis dokumentų, o kita dalis – iš buhalterines paslaugas teikiančios įmonės. Kadangi visi įmonės buhalterinės apskaitos dokumentai buvo perduoti K. Č., nuteistojo veiksmuose nebuvo tyčios sukelti BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytus padarinius. Nuteistasis nėra BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos subjektas. Teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą teigdami, kad jis buvo faktinis įmonės vadovas, o kaip įmonės akcininkas – atsakingas už buhalterinių dokumentų saugojimą. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymą būtent įmonės vadovas, o ne akcininkai ar kiti asmenys yra atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, t. y. už tai, kad įmonėje būtų vedama buhalterinė apskaita, taip pat už dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą, baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 222 straipsnio 1 dalį turėjo būti traukiamas K. Č. arba A. V., kuris nuo 2009 m. gruodžio 4 d. buvo UAB „J“ vadovas.
6.4. Teismai, pripažindami D. J. kaltu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, vadovavosi prielaidomis, nes nurodė, kad dokumentų perdavimo–priėmimo aktas galimai yra tik klastotė, o įmonę nupirkusio K. Č. parašas vizualiai skiriasi nuo jo originalaus parašo. Tačiau bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, kad perdavimo–priėmimo akto kopijoje esantis K. Č. parašas suklastotas. Apeliacinės instancijos teismas dėl šio klausimo išvis nepasisakė.
6.5. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį, nes formaliai išnagrinėjo apeliacinį skundą, neanalizavo jame pateiktų argumentų dėl neatskleistos nusikaltimų, numatytų BK 182 straipsnio 2 dalyje ir 186 straipsnio 1 dalies, sudėties, abi veikas aprašė bendrai. Apeliacinės instancijos teismas nepašalino prieštaravimų tarp byloje esančių dviejų specialisto išvadų. 2012 m. birželio 1 d. specialisto išvadoje konstatuota, kad tyrimo metu negalima buvo atsakyti, kokie asmenys, kam ir kokį nuostolį padarė, nes nepateikti jokie bendrovės dokumentai po 2009 m. spalio 31 d. ir nežinoma, ar bendrovės akcininkai grąžino paskolas, o jei taip – kaip jos buvo panaudotos. Tuo tarpu 2013 m. gruodžio 12 d. specialisto išvadoje teigiama, kad negrąžinus bendrovei paskolų D. S. UAB „J“ padarytas nuostolis yra 810 000 Lt (234 592,22 Eur), o D. J. – 840 000 Lt (243 280,82 Eur). Tokia išvada padaryta vien tik liudytojo A. S. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, nors jų nepatvirtino jokie kiti įrodymai. Be to, A. S. buvo apklaustas kaip liudytojas apie savo galimai padarytą nusikalstamą veiką, jam nebuvo išaiškinta teisė neduoti parodymų prieš save ir nebuvo užtikrinta teisė į gynybą.
7. Kasaciniu skundu Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Gintaras Eidukevičius prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Kasatorius skunde nurodo:
7.1. Apeliacinės instancijos teismas konstatuodamas, kad D. J. ir D. S. BK 186 straipsnio 1 dalyje numatytą trunkamąją nusikalstamą veiką padarė nuo 2007 m. gruodžio 31 d. iki 2009 m. lapkričio 30 d., nepagrįstai sutrumpino jos laikotarpį. Tokia apeliacinės instancijos teismo nutartis yra neteisėta, todėl naikintina.
7.2. Nustatant trunkamosios nusikalstamos veikos padarymo laiką svarbu tai, kad šiuo laiku pripažįstamas visas laikas, kai asmuo darė baudžiamajame įstatyme numatytą veiką, tačiau tokia veika kvalifikuojama pagal baudžiamąjį įstatymą, galiojusį nusikalstamos veikos pasibaigimo metu. Vengimo atsiskaityti už atliktus darbus, gautas prekes ar suteiktas paslaugas (BK 186 straipsnio 1 dalis) laikotarpis kiekvienu atveju nustatomas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, be kita ko, pašalinant iš kaltinimo tokius laikotarpius, kai negalėjimą atsiskaityti už atliktus darbus, gautas prekes ar suteiktas paslaugas pateisino objektyvios aplinkybės. Asmens pareiga atsiskaityti už atliktus darbus, gautas prekes ar suteiktas paslaugas išlieka ir tuo metu, kai vykdomas jo baudžiamasis persekiojimas dėl tokios pareigos nevykdymo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-68/2009). Trunkamoji nusikalstama veika paprastai pasibaigia, kai kaltininkas pats ją nutraukia, tai padaro kiti asmenys ar teisėsaugos institucijos arba atsiranda kitos aplinkybės, trukdančios toliau tęsti nusikalstamos veikos darymą, taip pat išnykus kaltininko pareigai veikti.
7.3. Vienas iš atvejų, susijusių su trunkamosios nusikalstamos veikos pabaiga, yra teisėsaugos institucijų pareigūnų įsikišimas ir, be kita ko, asmens nuteisimas už šios nusikalstamos veikos padarymą. Pagal teismų praktiką tuo atveju, jei kaltininkas, nuteistas už teisinės pareigos nevykdymą, tam tikru laikotarpiu ir toliau vengia jos vykdymo, tolesnis kaltininko neveikimas nauju laikotarpiu paprastai rodo jo tyčios atsinaujinimą, taigi ir naujos nusikalstamos veikos, kurią sudaro nors ir analogiškas, bet iš esmės kitas nusikalstamas elgesys, darymą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-68/2009).
7.4. Tikslaus trunkamosios nusikalstamos veikos padarymo laiko nustatymas svarbus taikant apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatį (BK 95 straipsnis). Jei nusikalstama veika pasireiškia teisinės pareigos nevykdymu ir baudžiamojo proceso metu kaltininkas jos taip ir neįvykdo, apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties termino pradžia skaičiuojama (nustatoma) pagal kaltinamajame akte ar, esant pagrindui, pakeistame kaltinime nurodytą laiką, iki kurio truko kaltininko neveikimas. Tačiau nėra vienareikšmiško atsakymo, kaip nustatomas nusikalstamos veikos laikas, kai ji padaroma nevykdant savo pareigos (neveikimu), kuri proceso metu taip ir neįvykdoma, t. y. veika faktiškai lieka nenutraukta (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-484/2012). Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad tokiais atvejais reikia vadovautis tam tikru procesiniu kriterijumi, žyminčiu nusikalstamos veikos padarymo laiką, nuo kurio ir turi būti skaičiuojamas senaties terminas. Nusikalstamos veikos padarymo laikas yra aplinkybė, kuri privalomai nurodoma kaltinamajame akte (BPK 219 straipsnio 3 punktas), tuo tarpu jame negalima nurodyti būsimo trunkančios nusikalstamos veikos laiko, tačiau, esant pagrindui, vadovaujantis BPK 256 straipsniu, kaltinime nurodytos veikos esmines faktines aplinkybes galima pakeisti ir teisme.
7.5. Byloje nustatyta, kad D. J. ir D. S. 2009 m. lapkričio 30 d. dėl akių sudarė tariamus sandorius dėl UAB „J“ akcijų pirkimo–pardavimo ir įmonės dokumentų perdavimo–priėmimo, kuriais neketino sukurti teisinių pasekmių. Teismai teisingai konstatavo, kad D. J. ir D. S., sudarydami tokius fiktyvius sandorius, suklastojo minėtus dokumentus ir juos panaudojo, siekdami išvengti baudžiamosios atsakomybės. Taigi nuteistieji teisminio bylos nagrinėjimo metu realiai turėjo 1 650 000 Lt (477 873,03 Eur) iš UAB „J“ gautų lėšų. Byloje nustatyta, kad, turėdami visas galimybes – tiek finansines, tiek organizacines (žinojo, kokiems konkretiems juridiniams asmenims ir kokias sumas ar įmokas privalo sumokėti), D. J. ir D. S., net ir vykstant baudžiamosios bylos nagrinėjimui teisme, toliau tęsė savo nusikalstamą veiką – apgaule vengė atsiskaityti už atliktus darbus, gautas prekes, suteiktas paslaugas ir vengė privalomų įmokų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai. Teisminio nagrinėjimo metu nustačius, kad D. J. ir D. S. trunkamą nusikalstamą veiką nepertraukiamai vykdė nuo 2007 m. gruodžio 31 d. iki 2015 m. liepos 9 d., egzistavo BPK 256 straipsnio 1 dalyje numatytas pagrindas teikti rašytinį prašymą teismui dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 186 straipsnio 1 dalyje, faktinių aplinkybių pakeitimo iš esmės skirtingomis. Vadovaudamasis BPK 256 straipsnio 1 dalimi, prokuroras teismui pateikė tokį rašytinį prašymą, teismas apie tai pranešė nagrinėjimo teisme dalyviams ir padarė pertrauką pasirengti gynybai. Pakeistame kaltinime tiksliai nurodytas laikas, iki kurio truko nusikalstama veika, – 2015 m. liepos 9 d., todėl, remiantis šiuo procesiniu kriterijumi, nuo minėto laiko ir turi būti skaičiuojamas senaties terminas. Toks skaičiavimo principas leistų pasiekti faktinį teisingumą, nes didelės vertės turtą ar lėšas užvaldžiusiems kaltinamiesiems nebūtų sudaromos sąlygos išvengti atsakomybės, taip pat būtų tinkamai užtikrintos nukentėjusių asmenų teisės ir interesai. Nuteistieji D. J. ir D. S., turėdami realias finansines galimybes atsiskaityti už atliktus darbus, gautas prekes ar suteiktas paslaugas, patys naudodamiesi prabangiais automobiliais, gyvendami prestižiniuose kvartaluose, prabangiuose namuose, per daug metų ne tik nepradėjo atlyginti padarytos turtinės žalos, bet iš jų veiksmų ir pasisakymų tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu matyti, jog geranoriškai to padaryti jie nesiruošė.
7.6. Apeliacinės instancijos teismas padarė neteisingą išvadą, kad net ir pripažinus, jog nusikalstama veika, numatyta BK 186 straipsnio 1 dalyje, buvo baigta 2009 m. lapkričio 30 d., apkaltinamojo nuosprendžio senaties terminas skaičiuojamos nuo paskutinės padarytos nusikalstamos veikos (šiuo atveju – nuo 2010 m. liepos 7 d.) ir yra lygus aštuoneriems metams. Teismas neatsižvelgė į tai, kad BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčio pakeitimas, numatantis, jog padarius nesunkų nusikaltimą apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas – aštuoneri metai, įsigaliojo tik nuo 2010 m. birželio 29 d. Tačiau pripažįstant, kad BK 186 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika buvo baigta 2009 m. lapkričio 30 d., turėjo būti taikoma BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčio redakcija, galiojusi iki 2010 m. birželio 29 d. ir numatanti tik penkerių metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminą. Taigi skaičiuojant senaties terminą nuo paskutinės padarytos nusikalstamos veikos, t. y. nuo 2010 m. liepos 7 d., jis būtų suėjęs 2015 m. liepos 7 d., tačiau apeliacinės instancijos teismas neteisingai nustatė BK 186 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos pabaigos datą, todėl pripažinus, kad minėta veika buvo baigta 2015 m. liepos 9 d. (kaip nustatyta pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu), senaties terminai nuosprendžio priėmimo metu nebuvo suėję.
8. Kasaciniu skundu civilinės ieškovės UAB „L“ direktorius S. L. ir atstovė advokatė Vitalija Smolenskienė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Kasatoriai skunde nurodo:
8.1. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai nustatė nusikalstamos veikos, numatytos BK 186 straipsnio 1 dalyje, padarymo laiką, nurodydamas, kad veika truko nuo 2007 m. gruodžio 31 d. iki 2009 m. lapkričio 30 d. Taip pat apeliacinės instancijos teismas neteisingai taikė BK 95 straipsnio 2010 m. birželio 29 d. redakciją, nes nustatytu laikotarpiu turėjo būti taikyta iki 2010 m. birželio 29 d. galiojusi BK 95 straipsnio redakcija kaip įstatymas, kitokiu būdu lengvinantis nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį (BK 3 straipsnis).
8.2. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 186 straipsnio 1 dalyje, trukmės, ignoravo aplinkybę, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu prokuroras pakeitė kaltinimą, kuriame aiškiai nurodė kaltinamiesiems pareikšto kaltinimo pagal BK 186 straipsnį laikotarpį nuo 2007 m. gruodžio 31 d. iki 2015 m. liepos 9 d.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
9. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus (nuosprendį ir nutartį) teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), konstatuoja, kad kasacinių skundų argumentai nepagrįsti.
Dėl nuteistųjų D. S. ir D. J. kasacinių skundų argumentų, susijusių su BPK 20 straipsnio, 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų įgyvendinimu
10. Kasaciniuose skunduose nuteistieji teigia, kad teismai rėmėsi prielaidomis darydami išvadas dėl jų pripažinimo kaltais panaudojus apgaulę, negrąžinus iš UAB „J“ paimtų paskolų, vengus vykdyti iš sandorių kylančias prievoles, fiktyviai perdavus bendrovės akcijas ir dokumentus bei turtą kitiems asmenims (K. Č.), taip pat kad jie buvo tikraisiais bendrovės vadovais, apgaulingai organizavusiais jos buhalterinę apskaitą, kad veikė bendrininkų grupe.
11. Iš kasacinių skundų turinio matyti, kad nuteistieji nesutinka su teismų atliktu įrodymų vertinimu, tačiau neįvardina, kokie BPK 20 straipsnio, reglamentuojančio įrodinėjimą baudžiamajame procese, pažeidimai buvo padaryti. Dalį kasacinio skundo argumentų sudaro bendro pobūdžio teiginiai, kuriais išreiškiamas kasatorių (nuteistųjų) požiūris ar nuomonė į tai, kaip turėjo būti įvertinti įrodymai, fragmentiškai atkreipiamas dėmesys į atskirus įrodymus (liudytojų E. M., E. T. parodymus), kartu nekreipiamas dėmesys ne tik į padarytas motyvuotas išvadas pirmosios instancijos teismo apkaltinamajame nuosprendyje, bet ir į apeliacinės instancijos teismo argumentus, pateiktus išnagrinėtais ir dar kartą kasaciniuose skunduose keliamais klausimais. Iš esmės kasatorių teiginiai dėl faktinių aplinkybių, kurių buvimą jie neigia, neteisingo nustatymo kildinami ne iš bylos duomenų visumos, bet iš atrinktų atskirų duomenų (liudytojo A. S. parodymai), turint nusistatymą dėl jų nepatikimumo.
12. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad bylos įrodymų tyrimas, jų vertinimas bei faktinių aplinkybių nustatymas – ne kasacinės instancijos teismo, o pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas skundžiamus šių instancijų teismų sprendimus (nuosprendžius ir nutartis) patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis) ir tik BPK 369 straipsnyje nurodytais pagrindais, t. y. tikrinant, ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Dėl to nuteistųjų kasacinių skundų teiginiai dėl teismų išvadų pagrįstumo nustatant byloje įrodinėtinus, tačiau jų ginčijamus faktus nagrinėtini tiek, kiek jie susiję su esminiais BPK pažeidimais, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymu garantuotos kaltinamųjų teisės ar kurie sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis).
13. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka, teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1–4 dalys). Įrodymai gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 3 dalis). Esminiai įrodymų vertinimui keliami reikalavimai, įtvirtinti BPK 20 straipsnio 5 dalyje, yra šie: teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pažymėtina, kad kiekvienoje byloje duomenys tikrinami atsižvelgiant į tos bylos aplinkybes, atliekant toje byloje įmanomus atlikti proceso veiksmus. Nagrinėjamoje byloje teismų atliktas įrodymų vertinimas atitinka minėtus BPK 20 straipsnio reikalavimus, o vien tai, kad šis vertinimas nepalankus nuteistiesiems, neatitinka jų nuomonės, savaime nereiškia teisės pažeidimo.
14. Kasatoriai D. S. ir D. J. skunduose nurodo, kad teismai pažeidė BPK 301 straipsnio 1 dalį, nes rėmėsi liudytojo A. S. parodymais, duotais ne teisme, o ikiteisminio tyrimo metu. Šie kasatorių argumentai nepagrįsti. BPK 301 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Iš bylos medžiagos matyti, kad liudytojas A. S. buvo apklaustas ir ikiteisminio tyrimo metu, pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Šie jo parodymai buvo perskaityti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme teisiamajame posėdyje. Visų A. S. parodymų, iš jų ir duotų teisiamajame posėdyje, turinys apkaltinamajame nuosprendyje išsamiai išanalizuotas ir atskleistas, taip pat pateiktas jų vertinimas, be kita ko, palyginant su kitais įrodymais, sugretinant iš skirtingų šaltinių gautą informaciją apie bylai svarbius faktus, iš jų – ir nurodytus liudytojo A. S. Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo įvertinęs įrodymus, taip pat – ir A. S. parodymus, pateikė motyvuotas išvadas dėl jų įrodomosios reikšmės, paaiškino, kuriais šio liudytojo parodymais yra pagrindas remtis, jie sutampa su kitais bylos įrodymais nustatytais faktais, o kurie jo parodymai atmestini, nes prieštaringi, nenuoseklūs, neatitinka kitų bylos duomenų. Teismo išvados vertinant A. S. parodymų patikimumą paremtos objektyviais bylos duomenimis. Kasatorių teiginiai, kad jų kaltumas grindžiamas tik ikiteisminio tyrimo metu duotais A. S. parodymais arba įrodymais, tiesiogiai neišnagrinėtais teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1, 2 dalys, 242 straipsnio 1 dalis), visiškai nepagrįsti, prieštarauja tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismų sprendimų turiniui, iš kurių matyti, kad D. S. ir D. J. inkriminuotų faktinių aplinkybių įrodytumas grindžiamas teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais (ir ne tik kaltinančiais liudytojo A. S. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais parodymais), t. y. ir liudytojų A. M. (ankstesnė pavardė V.), J. Č., D. Č. ir daugelio kitų asmenų parodymais, specialistų išvadomis, gautomis atlikus UAB „J“ ūkinės finansinės veiklos tyrimus, specialistų V. G. ir P. M. paaiškinimais, UAB „J“ ar su jos veikla susijusių dokumentų apžiūros protokolais, AB „Swedbank“ pateiktais dokumentais dėl elektroninių pavedimų (nuo 2009 m. rugsėjo 1 d. jie atlikti naudojantis D. J. priskirtu ID), „Sodros“ pateiktais duomenimis (pvz., apie tai, kad A. V. ir S. Č. UAB „J“ niekada nedirbo, visi darbuotojai atleisti nuo 2009 m. lapkričio 30 d.), Kauno VMI pateiktu dokumentu apie deklaruotas paskolas ir t. t. Teisėjų kolegija nemato būtinybės cituoti ar išdėstyti visą apkaltinamąjį nuosprendį ar apeliacinės instancijos teismo nutarties turinį tam, kad paneigtų minėtus nuteistųjų kasacinių skundų teiginius, susijusius su jų kaltumo įrodinėjimu, juolab atsižvelgiant į didelę nuosprendžio apimtį (68 lapai) ir į tai, kad į tuos pačius jų argumentus apeliacinės instancijos teismas pateikė motyvuotus atsakymus.
15. Taip pat visiškai nepagrįstai, iš esmės – deklaratyviai, kasaciniuose skunduose teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį, nes esą tik formaliai išnagrinėjo nuteistųjų apeliacinius skundus. Kaip pirmiau minėta šioje nutartyje, apeliacinės instancijos teismas, dar kartą vertindamas įrodymus, išdėstė motyvuotas išvadas dėl jų patikimumo bei pakankamumo, taip pat įvertino specialistų išvadas, į kurias atkreipiamas dėmesys kasaciniuose skunduose. Šiame kontekste pažymėtina, kad specialistų išvadų vertinimui taikomos tos pačios taisyklės kaip ir kitų įrodymų vertinimui (BPK 20 straipsnis). Nagrinėjamu atveju specialistų išvados yra tik vienas iš įrodymų, kuriais grindžiamas faktinių aplinkybių dėl paskolų (ne)grąžinimo bendrovei bei kitų D. J. ir D. S. inkriminuotų aplinkybių buvimas. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateiktą įrodymų vertinimą bei nustatytų faktinių aplinkybių įrodytumą ir jam pritardamas, priimtoje nutartyje išdėstė motyvuotus atsakymus.
16. Be to, pažymėtina, kad D. S. kasaciniame skunde formaliai nurodo apeliacinės instancijos teismo padarytus BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimus, susijusius su turto konfiskavimo ir civilinių ieškinių išsprendimu, tačiau nepateikia argumentų, pagrindžiančių konkrečių BK ar BPK normų, reglamentuojančių turto konfiskavimą ar civilinių ieškinių išspendimą, pažeidimų. Antra vertus, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, koks turtas ir kodėl konfiskuotinas iš nuteistųjų, pateiktos motyvuotos išvados, pagrindžiančios BK 72 straipsnio 2, 5 dalių taikymą. Be to, abiejų instancijų teismai pripažino įrodytomis D. S. (ir D. J.) nusikalstamų veikų, kuriomis padaryta turtinė žala juridiniams asmenims, aplinkybes, iš jų – ir dėl konkrečių žalų dydžio. Tuo pagrindu, vadovaudamasis BPK 109 straipsniu, CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, pirmosios instancijos teismas tenkino atitinkamus civilinius ieškinius. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip reikalauja BPK 305 straipsnio 5 dalis, nurodyti motyvai, pagrindžiantys sprendimą dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo, o rezoliucinėje dalyje, vadovaujantis BPK 307 straipsnio 6 dalimi, nurodytas sprendimas dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo. Atsižvelgdama į tai, o kasatoriui nenurodžius argumentų dėl netinkamo BK 72 straipsnio taikymo ar teisės normų, reglamentuojančių civilinių ieškinių išsprendimo klausimus, pažeidimų, teisėjų kolegija išsamiau šių klausimų nenagrinėja.
17. Taigi, nagrinėjamoje byloje teismai faktinių aplinkybių, kurias neigia nuteistieji (kasatoriai), įrodytumą grindė ne prielaidomis, o išsamiu teisiamajame posėdyje ištirtų bylos duomenų vertinimu, remdamiesi įrodymais motyvuotai paneigė kasatorių keliamas versijas; apeliacinės instancijos teismas, dar kartą pasisakęs dėl bylos duomenų įrodomosios reikšmės, išnagrinėjo visus esminius nuteistųjų apeliacinių skundų argumentus dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad esminių BPK 20 straipsnio, 320 straipsnio 3 dalies pažeidimų nepadaryta.
Dėl baudžiamojo įstatymo taikymo nuteistųjų D. S. ir D. J. veikoms
18. Iš kasacinių skundų turinio matyti, kad nuteistieji D. S. ir D. J., teigdami apie netinkamą baudžiamojo įstatymo (BK 182 straipsnio 2 dalis, 186 straipsnio 1 dalis, 300 straipsnio 1 dalis, 222 straipsnio 1 dalis) taikymą, daugiausia tai grindžia argumentais, susijusiais su faktinių aplinkybių, kurias teismai nustatė (pripažino įrodytomis), neigimu. T. y., taip pat kaip ir nurodydami apie netinkamą bylos įrodymų vertinimą (BPK pažeidimus), neigia, kad būtent jie vadovavo UAB „J“, kad fiktyviai pardavė šios bendrovės akcijas, perdavė dokumentus ir turtą, kad negrąžino iš bendrovės paimtų paskolų, klastojo dokumentus ir apgaulingai siekė išvengti prievolių atsiskaitant už prekes, paslaugas bei darbus ar privalomų įmokų. Tokie argumentai nesusiję su teisės taikymu nustatytiems faktams, bet su pačių faktų konstatavimu arba paneigimu, tačiau kasacinės instancijos teismas, tikrindamas, ar baudžiamasis įstatymas taikytas tinkamai, apie tai sprendžia pagal byloje nustatytas ir teismų nuosprendyje (nutartyje) nurodytas faktines aplinkybes (BPK 376 straipsnio 1 dalis, 369 straipsnio 2 dalis). Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad BK 2 straipsnyje įtvirtinti baudžiamosios atsakomybės taikymo pagrindai, o vienas iš jų – pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Kasaciniuose skunduose konstruktyvių teisinių argumentų, kad teismų skundžiamuose sprendimuose nustatytos (nurodytos) faktinės aplinkybės neatitinka nusikalstamų veikų sudėtis sudarančių požymių, iš esmės nepateikta.
19. Nagrinėjamoje byloje D. S. ir D. J. nuteisti pagal BK 182 straipsnio 2 dalį dėl to, kad, būdami UAB „J“ akcininkai (kiekvienas turėdamas po 50 proc. akcijų) ir tikrieji vadovai, be to, D. J. nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2009 m. spalio 26 d. ir direktorius, o nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2009 m. lapkričio 30 d. ir atlikdamas kasininko pareigas, D. S. nuo 2006 m. spalio 1 d. iki 2009 m. lapkričio 27 d. ir direktoriaus pavaduotojas, laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2009 m. lapkričio 30 d. iš UAB „J“ paėmė ir negrąžino įvairių dydžių paskolų, iš viso – 1 650 000 Lt (477 873,03 Eur). Teismo nuosprendžiu nustatyta, jog D. J. ir D. S. tam, kad išvengtų atsakomybės, nuo 2009 m. spalio 27 d. akcininkų (t. y. savo pačių) sprendimu bendrovės direktoriumi formaliai paskyrė A. S., nors iš tiesų ir toliau valdė įmonę; kad nuslėptų paskolų negrąžinimą ir taip išvengtų turtinės prievolės, pateikė įmonės buhalteriją tvarkančiai E. M. kasos pajamų orderius apie tariamą paskolų grąžinimą ir šie tikrovės neatitinkantys duomenys buvo įtraukti į UAB „J“ buhalterinę apskaitą. Be to, D. J. ir D. S. nuteisti pagal BK 186 straipsnio 1 dalį (turtinės žalos padarymas apgaule vengiant privalomų įmokų), kai jų paimtų ir negrąžintų paskolų suma 179 639,18 Lt (52 027,1 Eur) viršijo UAB „J“ nuosavo kapitalo dydį (1 650 000 Lt – 1 470 360,82 Lt = 179 639,18 Lt (52 027,1 Eur). Jų vadovaujamai bendrovei UAB „J“ sudarius sutartis su UAB „L“, UAB „A“, UAB „A“ ir kt. (iš viso – su 14 įmonių) bei pagal PVM sąskaitas faktūras, pagal kurias turėjo atsiskaityti už atliktus darbus, gautas prekes ir suteiktas paslaugas, be to, mokėti Valstybiniam socialinio draudimo fondui privalomas įmokas už apdraustuosius, vengdami šių prievolių, ne tik, kaip pirmiau nurodyta, fiktyviai nuo 2009 m. spalio 27 d. paskyrė UAB „J“ direktoriumi kitą asmenį (A. S.), perdavė buhalterinei apskaitai tikrovės neatitinkančius duomenis apie paskolų grąžinimą, bet ir, siekdami apgaule išvengti finansinių įsipareigojimų bei suklaidinti kreditorius, paslėpė bendrovės „J“ buhalterinės apskaitos dokumentus, pagal suklastotą 2009 m. lapkričio 30 d. perdavimo–priėmimo aktą imitavę UAB „J“ dokumentų ir turto perdavimą K. Č. (po kelių savaičių bendrovės akcijos tariamai parduotos turguje sendaikčiais prekiaujančiam A. V. (pakeista pavarde – M.). Pažymėtina, kad teismai nustatė, jog K. Č. neketino ir negalėjo vykdyti jokios veiklos, susijusios su UAB „J“, piktnaudžiavo alkoholiu (šis asmuo 2010 m. sausio mėn. mirė); A. V. (M.) yra bedarbis, gauna invalidumo pašalpą, o 2009 m. prekiavo turguje sendaikčiais, ten paprašytas nepažįstamų asmenų nuvažiavo į Registrų centrą ir pasirašė dokumentus, už tai gavo 100 Lt atlygį (ikiteisminio tyrimo metu jis atpažino K. Č. kaip asmenį, pasiūliusį jam pirkti įmonę). Teismai nustatė, kad D. S. ir D. J. sukūrė situaciją, kurioje paslaugas, prekes teikę bei darbus atlikę juridiniai asmenys (nuosprendyje išvardytos bendrovės) neteko jokių realių galimybių išsireikalauti, kad UAB „J“ įvykdytų prievoles (atsiskaitytų), nes dėl nuteistųjų veiksmų tam nebuvo ekonominio pagrindo (negrąžintos skolos viršijo bendrovės kapitalą), o UAB „J“ iš esmės nustojo egzistavusi, klastojant dokumentus jos akcijos, turtas perduoti asmenims, iš tiesų jų negavusiems, bendrovės dokumentai paslėpti. Taip nuteistieji nuo 2007 m. gruodžio 31 d. iki 2009 m. lapkričio 30 d. apgaule vengė atsiskaityti už atliktus darbus, gautas prekes ir suteiktas paslaugas bei mokėti Valstybinio socialinio draudimo fondui privalomas įmokas, padarydami kitiems asmenims (nurodytiems nuosprendyje aprašant nusikalstamų veikų aplinkybes) iš viso 337 143,68 Lt (97 643,56 Eur) turtinę žalą.
20. Pažymėtina, kad sukčiavimas (BK 182 straipsnis) – tai nusikaltimas, kuriuo kėsinamasi į nuosavybę, turtines teises ir turtinius interesus. Šios nusikalstamos veikos dalykas yra turtinė nauda, kurią apgaulę panaudojęs kaltininkas gauna sau ar kitam asmeniui. Ši nauda pasireiškia svetimo turto ar turtinės teisės įgijimu arba turtinės prievolės išvengimu ar jos panaikinimu. Vengimas atsiskaityti už atliktus darbus, gautas prekes, suteiktas paslaugas ar vengimas privalomų mokėjimų peržengia civilinio delikto ribas, kai panaudojama apgaulė tam, kad būtų išvengta turtinės prievolės atsiskaityti ir dėl to sukuriama situacija, kurioje nukentėjęs asmuo savo teisių ir teisėtų interesų negali įgyvendinti arba jų įgyvendinimas civilinio proceso tvarka tampa apsunkintas (BK 186 straipsnis). Abiem nusikaltimams būdinga apgaulė, kuri gali pasireikšti dokumentų klastojimu užfiksuojant juose tikrovės neatitinkančius (melagingus) teisiškai reikšmingus faktus, iš kurių sprendžiama apie teisių ir pareigų atsiradimą bei pasibaigimą, prievolių vykdymą ir kita. Nagrinėjamu atveju tokias aplinkybes, atskleidžiančias apgaulės panaudojimą siekiant išvengti įvairių rūšių turtinių prievolių, teismai nustatė ir skundžiamuose sprendimuose aptarė, teisingai aiškindami D. S. ir D. J. inkriminuotų nusikaltimų esmę.
21. Taigi, pirmosios instancijos teismo apkaltinamajame nuosprendyje nurodytos faktinės aplinkybės, kurių tikrumą pripažino ir apeliacinės instancijos teismas, patvirtina, kad D. S. ir D. J. apgaule išvengė didelės vertės turtinės prievolės grąžinti jų pačių iš UAB „J“ paimtas lėšas – iš viso 1 650 000 Lt (477 873,03 Eur), taip padarydami BK 182 straipsnyje numatytą nusikaltimą, taip pat apgaule vengė atsiskaityti už bendrovė „J“ atliktus darbus, paskolas ir gautas prekes ir padarė kitiems asmenims turtinę žalą: UAB „L“ padaryta žala 49 061,52 Lt; UAB „L“ – 44 222,90 Lt; UAB „A“ – 6017,03 Lt; UAB „E“ – 7631,95 Lt; UAB „L“ – 11 421,20 Lt; UAB „S“ – 33 174,15 Lt; UAB „K“ – 15 821,85 Lt; UAB „E“ – 107 067,71 Lt; UAB „A“ – 4302,54 Lt; UAB „D“ – 1747,83 Lt; UAB „F“ – 8374,37 Lt; UAB „M“ – 1265,63 Lt; UAB „L“ – 4903,65 Lt; UAB „G“ – 9681,82 Lt; Valstybinio socialinio draudimo fondui – 32 449,53 Lt, t. y. padarė BK 186 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, nes dėl nuteistųjų tyčinių neteisėtų veiksmų UAB „J“ vardu sudarytų sandorių pagrindu kylančių prievolių vykdymas tapo neįmanomas.
22. Taip pat nagrinėjamoje byloje nustatytos faktinės aplinkybės, atskleidžiančios BK 300 straipsnio 1 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų požymius. Pirmiau nurodyta, kad nuteistieji, siekdami nuslėpti iš UAB „J“ paimtų paskolų negrąžinimą, taip pat išvengti šios bendrovės įsipareigojimų (mokėjimų), klastojo dokumentus, iš jų – 2009 m. lapkričio 30 d. aktą, pagal kurį UAB „J“ dokumentus ir turtą tariamai perdavė K. Č., o šis juos priėmė, nors iš tiesų juos paslėpė. Minėtą suklastotą dokumentą laikė ir panaudojo, kai D. J. 2010 m. liepos 7 d. pateikė Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos Kauno apygardos pareigūnui (BK 300 straipsnio 1 dalis). Taip pat nuosprendyje nurodytos aplinkybės apie tai, kad D. S. ir D. J., būdami UAB „J“ akcininkai ir tikrieji vadovai, iš formalaus direktoriaus A. S. (tokiu buvusio nuo 2009 m. spalio 27 d.) perėmę UAB „J“ turtą ir buhalterinės apskaitos dokumentus bei faktiškai toliau valdydami įmonę ir organizuodami jos buhalterinę apskaitą, nuo 2009 m. lapkričio 30 d. iki 2010 m. liepos 7 d. paslėpė UAB „J“ buhalterinės apskaitos dokumentus imitavę jų perdavimą K. Č. 2009 m. lapkričio 30 d. perdavimo–priėmimo aktu. Dėl šių nuteistųjų veiksmų nebuvo galima nustatyti UAB „J“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžių ir struktūros nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2009 m. lapkričio 30 d. Kasatoriai nepagrįstai teigia nesantys BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos subjektai. Iš teismų sprendimais įrodytomis pripažintų aplinkybių darytina išvada, kad D. S. ir D. J. faktiškai valdė įmonę, kontroliavo jos veiklą, taip pat ir buhalterinės apskaitos srityje. Teismų praktikoje išaiškinta, kad tuo atveju, jei apgaulingai apskaitai vesti ūkio subjektas (įmonės, bendrovės vadovas) panaudoja nekaltą asmenį, t. y. asmenį, tvarkantį buhalterinę apskaitą, tačiau nežinantį apie tai, kad apskaitos dokumentai, kuriais remiantis tvarkoma buhalterinė apskaita, yra apgaulinga (neatitinka tikrovės), įmonės vadovas tampa vykdytoju (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-363/2014, 2K-251-648/2017 ir kt.). Nagrinėjamu atveju UAB „J“ buhalterinę apskaitą tvarkiusi E. M. (pagal su UAB „G“ sudarytą sutartį) nežinojo, kad nuteistieji jai pateikė neteisingus duomenis (kasos pajamų orderius) apie paskolų grąžinimą. Be to, kaip minėta, yra nustatyta, jog D. S. ir D. J. buvo tikrieji realūs UAB „J“ vadovai, disponavę šios bendrovės dokumentais ir turtu, taip pat buvę jos vieninteliais akcininkais, o ilgu laikotarpiu (pirmiau nurodyta) ir dirbo direktoriumi, kasininku (D. J.), direktoriaus pavaduotoju (D. S.). Taigi D. J. ir D. S. atsakingi už UAB „J“ vykdytą apgaulingą apskaitos tvarkymą (BK 222 straipsnio 1 dalis).
23. Atsižvelgdama į pirmiau nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal teismų sprendimuose nurodytas aplinkybes D. S. ir D. J. veikoms BK 300 straipsnio 1 dalis, 222 straipsnio 1 dalis taikytos tinkamai.
Dėl bendrininkavimo (BK 25 straipsnio 2 dalis)
24. Kasatorius D. S. teigia, kad teismai netinkamai taikė BK 24 ir 25 straipsnių nuostatas, nenustatė visų būtinų bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, neatskleidė bendrininkavimo turinio. Šie kasatoriaus teiginiai prieštarauja bylos medžiagai ir teismų sprendimų turiniui.
25. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra tokia tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis (BK 24 straipsnio 1 dalis). Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečią nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, numatyta konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma (bendrininkavimo sudėtis), numatyta atitinkamose BK 24, 25 straipsnių nuostatose. Vadinasi, kiekvieno bendrininkavimo atveju yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, numatytos BK specialiojoje dalyje, požymius ir t. t. Subjektyviojo bendrininkavimo požymio – tyčios esmė yra ta, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis padarant jam inkriminuotą nusikaltimą. Tyčia padaryti nusikalstamą veiką bendrininkaujant yra susitarimo, kuris sudaromas tarp bendrininkų iki veikos padarymo ar jos metu, pasekmė. Tokia bendrininkavimo samprata nereikalauja, kad visi bendrininkai visiškai realizuotų jiems inkriminuoto nusikaltimo sudėtį, tačiau reikalauja, jog būtų nustatyta bendrininkavimo sudėtis. Nuo subjektyviojo požymio (susitarimo) iš esmės priklauso ir objektyviojo požymio – veikos bendrumo konstatavimas, nes nesant susitarimo negalima kalbėti apie kelių asmenų veikos bendrumo faktą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-344-942/2016). Įstatymas nenurodo, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas bendrininkų susitarimas. Vadinasi, kiekvieno bendrininkavimo atveju teismas privalo konstatuoti šį būtiną bendrininkavimo požymį, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes. Teismų praktikoje įsitvirtino nuostata, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-245/2006, 2K-275/2007, 2K-229/2008, 2K-P-218/2009). Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK straipsnį, numatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-103/2008, 2K-400/2011, 2K-630/2011, 2K-657/2012, 2K-521/2013, 2K-315/2014).
26. Pažymėtina, kad kasaciniame skunde nurodytus argumentus, susijusius su bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių buvimu, išnagrinėjo ir į juos motyvuotai atsakė apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs pagrįstomis pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvadas dėl BK 182 straipsnio 2 dalyje, 186 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų padarymo D. S. ir D. J. veikiant bendrininkų grupe. Teismų sprendimuose atskleisti nuteistųjų bendri veiksmai darant nusikalstamas veikas atitinka BK 25 straipsnio 2 dalyje numatytus požymius.
27. Teisėjų kolegija, nekartodama skundžiamų teismų sprendimuose nurodytų visų faktinių aplinkybių ir padarytų išvadų jas vertinant, pažymi, kad nustatytos šios esminės bendrininkų grupės darant anksčiau minėtas nusikalstamas veikas aplinkybės: D. S. ir D. J., būdami vieninteliai lygiaverčiai bendrovės akcininkai, bendrais neteisėtais veiksmais pasirašinėjo dokumentus, kuriuose buvo įrašyta žinomai neteisinga informacija, ėmė iš bendrovės paskolas, kurių negrąžino, ir taip išvengė didelės vertės turtinės prievolės; paskyrė bendrovės direktoriumi A. S., tačiau ir toliau faktiškai valdė įmonę ir vykdė buhalterinės apskaitos organizavimą; atliko kitus jiems inkriminuotų veikų objektyviuosius požymius. Abu nuteistieji suvokė, kad nusikalstamas veikas daro bendrai, suvokė vienas kito atliekamus nusikalstamus veiksmus ir ketinimus, o kiekvieno iš jų veiksmai buvo dalis bendros veikos, kuria buvo siekiama bendro nusikalstamo rezultato – išvengti didelės vertės turtinės prievolės, apgaule vengti atsiskaityti už UAB „J“ atliktus darbus, gautas prekes, suteiktas paslaugas, imti paskolas ir imituoti jų grąžinimą, taip pat suklastoti tikrą dokumentą ir šį dokumentą panaudoti, paslėpti UAB „J“ buhalterinės apskaitos dokumentus. D. S. ir D. J. veikla buvo suderinta, papildė viena kitą ir buvo nukreipta bendram tikslui pasiekti, o kartu – ir būtina jam įgyvendinti. Abiejų šioje byloje nuteistųjų kasatorių bendrininkavimas – kiekvieno jų kaltė – tiesioginė tyčia – įrodyta, atskleistas jų tyčios turinys; išsamios išvados apie tai išdėstytos pirmosios instancijos teismo apkaltinamajame nuosprendyje, šių išvadų tikrumą patvirtino ir apeliacinės instancijos teismas.
28. Esant šioms aplinkybėms, teismų išvada, kad nuteistieji D. S. ir D. J. jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas padarė veikdami bendrininkų grupe, yra teisinga. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistųjų veiksmuose nustatyti visi būtinieji bendrininkavimo (veikiant bendrininkų grupe) požymiai.
Dėl prokuroro ir civilinio ieškovo atstovų kasacinių skundų argumentų, susijusių su kaltinimo pakeitimu nurodant nusikalstamos veikos padarymo laiką (jo pabaigą), ir nuteistojo D. S. kasacinio skundo argumentų, susijusių su nusikalstamos veikos padarymo laiko nustatymu ir BK 95 straipsnio taikymu
29. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą nagrinėjimo teisme ribas apibrėžia kaltinamojo akto, perduoto su baudžiamosios bylos medžiaga teismui, turinys. BPK 255 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Būtent kaltinamajame akte pateikiamas nusikalstamos veikos aprašymas, kuriame, be kita ko, nurodomas nusikalstamos veikos padarymo būdas, laikas, taip pat duomenys, kuriais grindžiamas atitinkamas kaltinimas, tai reiškia – ir jame nurodytos laiko aplinkybės (BPK 219 straipsnis). Pažymėtina, kad BPK 256 straipsnyje nurodyti atvejai ir sąlygos, kurioms esant teisminio nagrinėjimo metu galimas kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių (o tokiomis esminėmis aplinkybėmis yra ir nusikalstamos veikos padarymo laikas) pakeitimas. Tačiau galimybė pakeisti kaltinimo aplinkybes nepaneigia kaltinamojo akto reikšmės tuo aspektu, kad jis yra išeities pozicija bylai nagrinėti teisme, jame turi būti tiksliai nurodyti visi kaltinimo formulavimai, kurie svarbūs BK bendrosios ir specialiosios dalių straipsniams taikyti ir iš anksto žinomi kaltinamam asmeniui, taip užtikrinant jam BPK normose įtvirtintą teisę žinoti, kuo yra kaltinamas, ir tinkamai gintis. Taigi, kaltinamajame akte prokuroras negali nurodyti būsimo nusikalstamos veikos padarymo laiko. Jeigu nusikalstama veika yra trunkamoji ar tęstinė, pvz., kaltininkas nevykdo teisinės pareigos tam tikrą laiką, kaltinamajame akte turi būti nurodyta tokios nusikalstamos veikos pabaiga, ji identifikuojama atsižvelgiant į konkrečias teisiškai reikšmingas tos bylos aplinkybes – nusikalstamos veikos nutraukimo, paskutinio nusikalstamos veiksmo padarymo laiką ir pan., kurios turi būti grindžiamos atitinkamais bylos duomenimis.
30. Nagrinėjamoje byloje kaltinamajame akte nurodyta, kad D. S. ir D. J. BK 186 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką (apgaulingas vengimas atsiskaityti už atliktus darbus, gautas prekes ir suteiktas paslaugas bei mokėti privalomas įmokas) padarė laikotarpiu nuo 2004 m. balandžio 1 d. iki 2010 m. liepos 7 d. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme prokuroro 2015 m. liepos 9 d. surašytu prašymu šio kaltinimo laiko aplinkybės buvo pakeistos nurodant laikotarpį nuo 2007 m. gruodžio 31 d. iki 2015 m. liepos 9 d., teismas šį kaltinimą priėmė (BPK 256 straipsnis). D. S. ir D. J. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteisti pagal BK 186 straipsnio 1 dalį nurodant, kad minėta veika padaryta laikotarpiu nuo 2007 m. gruodžio 31 d. iki 2015 m. liepos 9 d. (t. y. kaip nurodyta pakeistame kaltinime). Šios nusikalstamos veikos pabaiga (2015 m. liepos 9 d.), kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateiktų argumentų, susieta su tuo, kad vengimas atsiskaityti tebesitęsė, veika nenutraukta, nes kaltininkai ir toliau, t. y. vykstant teismo procesui, nevykdė pareigos atsiskaityti. Apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį, aptariamos nusikalstamos veikos (UAB „J“ vardu sudarytos sutartys su kitomis bendrovėmis, su kuriomis neatsiskaityta už suteiktas prekes, paslaugas) pabaigą nurodė 2009 m. lapkričio 30 d., šį momentą susiedamas su faktu, dėl kurio kreditoriai neteko galimybės patenkinti savo teisėtų reikalavimų, t. y. kai D. S. ir D. J. fiktyviai perdavė UAB „J“ dokumentus bei turtą K. Č. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, remdamasis byloje nustatytomis teisiškai reikšmingomis aplinkybėmis, nustatė atitinkamą nusikalstamos veikos pabaigos momentą.
31. Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju kaltinimo pakeitimas, „pratęsiant“ nusikalstamos veikos darymo laikotarpį nurodant jo pabaigą (kuri, beje, sutampa su prokuroro prašymo pakeisti kaltinimo datą pateikimu), iškreipia teisminio nagrinėjimo ribas, prieštarauja BPK normų, reglamentuojančių šias ribas, taip pat kaltinamojo akto turinį, esmei ir prasmei. Nagrinėjamos bylos situacijoje kasatorių – prokuroro ir civilinio ieškovo atstovų – argumentai dėl BPK 256 straipsnio įgyvendinimo suponuoja neribotas galimybes, teismuose tebesitęsiant baudžiamajam procesui, keisti esminę kaltinimo aplinkybę, negana to, nesusiejant jos su teisiškai reikšmingu konkrečiu faktu.
32. Pažymėtina, kad nusikalstamos veikos padarymo laikas yra aplinkybė, svarbi tiek konkrečios BK specialiosios dalies normos taikymo aspektu, tiek kitų normų – iš jų reglamentuojančių apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatį, aspektu.
33. BK 95 straipsnio 1 dalyje nustatyti terminai, kuriems praėjus nusikalstamą veiką padaręs asmuo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, apkaltinamasis nuosprendis jam negali būti priimamas. Pagal BK 95 straipsnį asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis taikoma, kai yra atitinkamų sąlygų visuma: a) yra suėjęs apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas; b) asmuo šio termino laikotarpiu nesislėpė nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo; c) nepadarė naujos nusikalstamos veikos. BK 95 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad senaties terminas skaičiuojamas nuo nusikalstamos veikos padarymo iki nuosprendžio priėmimo dienos.
34. Nusikalstamos veikos padarymo laikas yra veikimo (neveikimo) laikas arba baudžiamojo įstatymo numatytų padarinių atsiradimo laikas, jeigu asmuo norėjo, kad padariniai atsirastų kitu laiku (BK 3 straipsnio 1 dalis). Tais atvejais, kai nusikalstama veika yra trunkamojo arba tęstinio pobūdžio ir nėra pagrindo nustatyti jos laiko pagal padarinių kilimą, pripažįstama, kad tokios veikos laikas yra visas laikas, per kurį ji buvo daroma. Teisiškai svarbus laikas, nuo kurio pradedama skaičiuoti apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis, yra tokios nusikalstamos veikos nutraukimo laikas (trunkamosios veikos atveju) arba paskutinio nusikalstamo veiksmo laikas (tęstinės veikos atveju) (plenarinės sesijos priimta kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-267/2011). Pagal teismų praktiką trunkamojo nusikaltimo bylose, kai kaltininkas tam tikrą laikotarpį nepertraukiamai yra nusikalstamos būsenos, kuri susidaro nevykdant teisinės pareigos arba padarius tam tikrą kitą neteisėtą veiksmą, tokia nusikalstama veika vertinama kaip trunkamoji (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-68/2009).
35. D. J. ir D. S. pirmosios instancijos teismo 2016 m. spalio 21 d. nuosprendžiu pagal BK 186 straipsnio 1 dalį buvo nuteisti už veiką, kurią vykdė nuo 2007 m. gruodžio 31 d. iki 2015 m. liepos 9 d., o pagal 300 straipsnio 1 dalį nuteisti už veiką, kuri buvo daroma nuo 2009 m. lapkričio 30 d. iki 2010 m. liepos 7 d., t. y. kada žinomai suklastotas dokumentas (2009 m. lapkričio 30 d. dokumentų perdavimo–priėmimo aktas) buvo pateiktas tyrimą atliekančiam pareigūnui. Apeliacinės instancijos teismas 2018 m. sausio 10 d. nutartyje pažymėjo, kad BK 186 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo padarymo laikas turėtų būti siejamas su tuo momentu, kada kreditoriai neteko galimybės išieškoti savo reikalavimų, t. y. 2009 m. lapkričio 30 d., todėl nuosprendį pakeitė ir konstatavo, jog minėtas nusikaltimas padarytas 2007 m. gruodžio 31 d. – 2009 m. lapkričio 30 d.
36. Taigi iš bylos medžiagos matyti, kad BK 186 straipsnio 1 dalyje nurodytas nusikaltimas buvo padarytas 2007 m. gruodžio 31 d. – 2009 m. lapkričio 30 d. Šios trunkamosios nusikalstamos veikos darymo metu 2009 m. lapkričio 30 d. buvo panaudota apgaulė – suklastotas tikras dokumentas – 2009 m. lapkričio 30 d. dokumentų perdavimo–priėmimo aktas, kuris dar buvo panaudotas 2010 m. liepos 7 d. jį perdavus FNTT. Kaip nustatyta byloje ir nurodyta apeliacinės instancijos teismo nutartyje, nuteistieji D. S. ir D. J. apgaule vengė atsiskaityti už atliktus darbus, gautas prekes, suteiktas paslaugas bei mokėti privalomas įmokas ir ši apgaulė, be kita ko, pasireiškė dokumentų klastojimu. Pagal BK 300 straipsnio 1 dalį jie nuteisti už nusikalstamą veiką, kuri buvo daroma nuo 2009 m. lapkričio 30 d. iki 2010 m. liepos 7 d. (be to, D. S. ir D. J. nuteisti pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį).
37. Pažymėtina, kad naujai padaryta nusikalstama veika nutraukia besitęsiantį apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminą dėl anksčiau padarytos veikos, tačiau teismas gali konstatuoti BK 95 straipsnio 4 dalyje numatytos sąlygos buvimą tik esant šioms aplinkybėms: 1) nauja nusikalstama veika turi būti padaryta per BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkte a–f papunkčiuose nustatytus terminus; 2) dėl naujos nusikalstamos veikos turi būti priimtas apkaltinamasis teismo nuosprendis; 3) šis apkaltinamasis nuosprendis turi būti įsiteisėjęs. Nesant teismo nuosprendžio ar jam dar neįsiteisėjus teismas negali patikimai konstatuoti, kad padaryta nauja nusikalstama veika ir dėl to senaties eiga nutrūkusi. Padarytos nusikalstamos veikos teisiniai padariniai atsiranda įsiteisėjus priimtam nuosprendžiui (BPK 335 straipsnis) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-143/2008).
38. Šioje byloje susidarė situacija, kad trunkamojo BK 186 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo senaties eigą (terminą) 2009 m. lapkričio 30 d. nutraukė naujo BK 300 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo padarymas, taigi, atsižvelgiant į nustatytas nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, BK 186 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimų senaties terminas skaičiuojamas nuo 2010 m. liepos 7 d., t. y. momento, kada suklastotas dokumentų perdavimo–priėmimo aktas buvo panaudotas; tuo pačiu metu nutrūko ir daromas BK 186 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas. Todėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas skaičiuojamas nuo 2010 m. liepos 7 d. BK 186 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje nurodyti nusikaltimai yra nesunkūs (BK 11 straipsnio 3 dalis), o pagal nusikaltimų padarymo metu (2010 m. liepos 7 d.), nuo 2010 m. birželio 29 d. galiojusią BK 95 straipsnio redakciją, apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas padarius nesunkų nusikaltimą – aštuoneri metai (BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktis). Tai reiškia, kad aštuonerių metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas už abudu nesunkius nusikaltimus iki pirmosios instancijos teismo 2016 m. spalio 21 d. priimto apkaltinamojo nuosprendžio nebuvo suėjęs (sueitų tik 2018 m. liepos 7 d.).
39. Esant šioms aplinkybėms, priešingai nei mano kasatoriai, baudžiamojo įstatymo nuostatos, susijusios su BK 95 straipsnyje įtvirtintų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties nuostatų taikymu, taikytos tinkamai ir keisti teismų sprendimus nėra teisinio pagrindo.
40. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų pagrindų, naikinti ar keisti skundžiamus teismų sprendimus pagal kasacinių skundų ribas nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistųjų D. S., D. J., Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroro Gintaro Eidukevičiaus, civilinės ieškovės UAB „L“ direktoriaus S. L. ir atstovės advokatės Vitalijos Smolenskienės kasacinius skundus atmesti.
Teisėjai Aldona Rakauskienė
Aurelijus Gutauskas
Dalia Bajerčiūtė