Byla Nr. 4/2016
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
NUTARIMAS
DĖL Lietuvos Respublikos SEIMO STATUTO 227 STRAIPSNIO (2004 M. LAPKRIČIO 9 D. REDAKCIJA) atitikties LIETUVOS RESPUBLIKOS Konstitucijai
2017 m. vasario 24 d. Nr. KT3-N2/2017
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Elvyros Baltutytės, Vytauto Greičiaus, Danutės Jočienės, Prano Kuconio, Gedimino Mesonio, Vyto Miliaus, Egidijaus Šileikio, Algirdo Taminsko, Dainiaus Žalimo,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
dalyvaujant suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos Seimo atstovui Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkui Juliui Sabatauskui,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, Konstitucinio Teismo posėdyje 2017 m. vasario 7 d. žodinio proceso tvarka išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 4/2016 pagal pareiškėjos Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašymą Nr. 1B-3/2016 ištirti, ar Lietuvos Respublikos Konstitucijos 74 straipsniui neprieštarauja Lietuvos Respublikos Seimo statuto 227 straipsnis (2004 m. lapkričio 9 d. redakcija) tiek, kiek, pasak pareiškėjos, pagal jį galimybė taikyti apkaltą kaip konstitucinės atsakomybės priemonę siejama su Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaraujančių veiksmų padarymu einant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytas pareigas.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
Pareiškėjos argumentai
1. Pareiškėja, grįsdama savo abejones Seimo statuto 227 straipsnyje (2004 m. lapkričio 9 d. redakcija) įtvirtinto ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktimi Konstitucijai, nurodo, kad juo galimybė taikyti apkaltą siejama su Konstitucijai prieštaraujančių veiksmų atlikimu einant Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytas pareigas, nors tame straipsnyje galimybė taikyti apkaltą siejama su paaiškėjimu, jog padarytas nusikaltimas, t. y. šis apkaltos pagrindas atsiranda nepriklausomai nuo to, kokiu metu padarytas nusikaltimas, – einant šiame straipsnyje nurodytas pareigas ar jų neinant.
Šiame kontekste pareiškėja pažymi, kad pagal Konstitucijos 31 straipsnį asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Taigi tai, ar padarytas nusikaltimas, paaiškėja tik Seimui gavus įsiteisėjusį apkaltinamąjį nuosprendį. Atitinkamai ir subjektai, kurie asmenis skiria (renka) į Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytas pareigas, būtent tada sužino, kad jų į pareigas paskirti (išrinkti) pareigūnai padarė nusikaltimą. Jeigu ši informacija būtų buvusi žinoma prieš paskiriant (išrenkant) asmenį į atitinkamas Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytas pareigas, jį skiriantis (renkantis) subjektas būtų galėjęs tai įvertinti. Tuo tarpu pagal Konstituciją išvadai, jog padarytas nusikaltimas, padaryti nepakanka to, kad pareikšti įtarimai ar kaltinimas, jeigu jie nėra patvirtinti įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Tad sistemiškai aiškinant Konstitucijos 31, 74 straipsnių nuostatas darytina išvada, kad pagrindas apkaltos proceso tvarka pašalinti Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytus asmenis iš atitinkamų užimamų pareigų atsiranda tik tada, kai įsiteisėja teismo nuosprendis, kuriuo atitinkamas asmuo pripažįstamas kaltu padaręs nusikaltimą.
Kadangi pagal Konstitucijos 74 straipsnį apkaltos taikymui svarbus tik paties paaiškėjimo, kad padarytas nusikaltimas, faktas, o ne tai, kada jis buvo padarytas, – einant šiame straipsnyje nurodytas pareigas ar jų neinant, Seimo statuto 227 straipsnyje (2004 m. lapkričio 9 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu, pareiškėjos nuomone, nepagrįstai pakeista ir susiaurinta Konstitucijos 74 straipsnyje įtvirtinta galimybė taikyti apkaltą.
II
Suinteresuoto asmens atstovo argumentai
2. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gauti suinteresuoto asmens Seimo atstovo Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininko Juliaus Sabatausko rašytiniai paaiškinimai. Juose teigiama, kad ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijos 74 straipsniui. Suinteresuoto asmens Seimo atstovo pozicija grindžiama šiais argumentais.
2.1. Seimo statuto 227 straipsnis (2004 m. lapkričio 9 d. redakcija) ne prieštarauja Konstitucijos 74 straipsniui, o detalizuoja jo nuostatas, kuriomis įtvirtinta pareiga Seimo statuto leidėjui pačiam nustatyti apkaltos proceso tvarką. Konstitucijoje ir žemesnės galios teisės aktuose tiems patiems reiškiniams apibūdinti vartojami teisiniai terminai gali nesutapti, tačiau tai nebūtinai reiškia įstatymo ar kito teisės akto prieštaravimą Konstitucijai. Lingvistinis teisės aiškinimo metodas neturėtų būti suabsoliutinamas aiškinant Konstitucijos nuostatas.
2.2. Pagal Seimo statute įtvirtintą teisinį reguliavimą apkaltos procesas net ir tada, kai apkalta taikoma už nusikaltimo padarymą, siejama su Konstitucinio Teismo išvados gavimu. Konstitucinis Teismas 2016 m. gegužės 10 d. sprendime konstatavo, kad nusikaltimo, padaryto iki priesaikos davimo, vertinimas nėra jam žinybingas. Tad, suinteresuoto asmens atstovo nuomone, nesant Konstitucinio Teismo išvados, iš esmės užkertamas kelias apkaltos procesui Seime. Aiškinant kitaip, nustačius Seimo statuto 227 straipsnio (2004 m. lapkričio 9 d. redakcija) prieštaravimą Konstitucijos 74 straipsniui turėtų būti keliamas ir visuminio apkaltos proceso teisinio reguliavimo (Seimo statuto trisdešimt devintojo skirsnio (2004 m. lapkričio 9 d. redakcija)) konstitucingumo klausimas.
2.3. Interpretuojant apkaltos pagrindą „paaiškėjus, jog padarytas nusikaltimas“ plečiamai ir siejant jį ne tik su nusikaltimu, padarytu einant pareigas, bet ir su nusikaltimu, padarytu iki pradedant eiti pareigas, gali būti iškreipta konstitucinės atsakomybės esmė. Kadangi Konstitucinis Teismas tuo atveju, kai nusikaltimas padarytas prieš pradedant eiti pareigas, išvados neteikia, o Seimas neturi kompetencijos vertinti, ar konkretus nusikaltimas prieštarauja Konstitucijai, taip pat jo kvalifikavimo ir (ar) bausmės skyrimo teisėtumo bei pagrįstumo, neaišku, kaip jis turėtų įvertinti Seimo nario nusikaltimą, padarytą iki jam pradedant eiti pareigas.
2.4. Pagal Konstitucijos 56 straipsnio 2 dalį Seimo nariais negali būti renkami asmenys, nebaigę atlikti bausmės pagal teismo paskirtą nuosprendį. Tačiau jeigu asmuo buvo teismo nuteistas už nusikaltimo padarymą ir atliko jam teismo nuosprendžiu paskirtą bausmę, jis gali būti renkamas Seimo nariu (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimas). Apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu gali būti paskirtas ne tik terminuotas laisvės atėmimas, bet ir kitos rūšies bausmė, pavyzdžiui, bauda. Tokiu atveju sumokėjęs baudą asmuo būtų laikomas įvykdžiusiu paskirtą bausmę. Kadangi atlikęs (įvykdęs) bausmę asmuo gali būti renkamas Seimo nariu, jis turėtų ir teisę tęsti nebaigtą kadenciją. Aiškinant kitaip būtų nepaisoma lygiateisiškumo principo.
Be to, būtų neteisinga nepaisyti Tautos valios: jeigu rinkėjai, net ir būdami informuoti apie kandidatui pareikštus įtarimus, jį išrinko į Seimą, diskutuotina, ar po rinkimų įsiteisėjus apkaltinamajam nuosprendžiui dėl padarytos nusikalstamos veikos Seimas turėtų įgaliojimus pažeisti rinkėjų valią.
III
Byloje gauta medžiaga
IV
Teismo posėdyje pateikti suinteresuoto asmens atstovo paaiškinimai
4. Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens Seimo atstovas Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas J. Sabatauskas iš esmės pakartojo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus, pateikė papildomus paaiškinimus ir atsakė į Konstitucinio Teismo teisėjų klausimus.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
I
Tyrimo ribos
5. Pareiškėja Seimo narių grupė prašo ištirti Seimo statuto 227 straipsnio (2004 m. lapkričio 9 d. redakcija) tiek, kiek, pasak pareiškėjos, pagal jį galimybė taikyti apkaltą kaip konstitucinės atsakomybės priemonę siejama su Konstitucijai prieštaraujančių veiksmų padarymu einant Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytas pareigas, atitiktį Konstitucijos 74 straipsniui.
5.1. Seimo statuto 227 straipsnyje „Apkaltos proceso sąvoka“ (2004 m. lapkričio 9 d. redakcija) nustatyta: „Apkaltos procesas yra parlamentinė procedūra, kurią Seimas taiko Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytiems asmenims dėl Konstitucijai prieštaraujančių jų veiksmų, padarytų einant pareigas, siekdamas išspręsti tokių asmenų konstitucinės atsakomybės klausimą.“
5.2. Konstitucijos 74 straipsnyje nustatyta: „Respublikos Prezidentą, Konstitucinio Teismo pirmininką ir teisėjus, Aukščiausiojo Teismo pirmininką ir teisėjus, Apeliacinio teismo pirmininką ir teisėjus, Seimo narius, šiurkščiai pažeidusius Konstituciją arba sulaužiusius priesaiką, taip pat paaiškėjus, jog padarytas nusikaltimas, Seimas 3/5 visų narių balsų dauguma gali pašalinti iš užimamų pareigų ar panaikinti Seimo nario mandatą. Tai atliekama apkaltos proceso tvarka, kurią nustato Seimo statutas.“
5.3. Pareiškėja Seimo narių grupė savo abejones ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktimi Konstitucijai grindžia tuo, kad, pasak jos, Seimo statuto 227 straipsnyje (2004 m. lapkričio 9 d. redakcija) apibrėžiant apkaltos proceso sąvoką buvo nepagrįstai susiaurinta Konstitucijos 74 straipsnyje įtvirtinta galimybė taikyti apkaltą: pagal ginčijamoje Seimo statuto nuostatoje įtvirtintą teisinį reguliavimą galimybė taikyti apkaltą siejama su Konstitucijai prieštaraujančių veiksmų atlikimu einant Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytas pareigas, tuo tarpu šiame Konstitucijos straipsnyje galimybė taikyti apkaltą siejama su paaiškėjimu, jog padarytas nusikaltimas, t. y. pagal Konstituciją apkalta šiuo pagrindu galima nepriklausomai nuo to, kada nusikaltimas padarytas, – einant šiame Konstitucijos straipsnyje nurodytas pareigas ar jų neinant.
Taigi pareiškėja Seimo narių grupė abejoja Seimo statute įtvirtinto ginčijamo apkaltos proceso teisinio reguliavimo atitiktimi Konstitucijai tik tuo aspektu, kiek juo reguliuojamas būtent apkaltos taikymas vienu iš jos konstitucinių pagrindų – „paaiškėjus, jog padarytas nusikaltimas“, ir tik tiek, kiek ginčijamu teisiniu reguliavimu apkalta šiuo pagrindu, pasak pareiškėjos, gali būti taikoma tik už tokį nusikaltimą, kuris asmens padarytas einant Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytas pareigas.
6. Vadinasi, šioje konstitucinės justicijos byloje Konstitucinis Teismas pagal pareiškėjos Seimo narių grupės prašymą tirs, ar Konstitucijos 74 straipsniui neprieštarauja Seimo statuto 227 straipsnis (2004 m. lapkričio 9 d. redakcija) tiek, kiek, pasak pareiškėjos, pagal jį apkaltą galima taikyti paaiškėjus tik tokiam nusikaltimui, kuris asmens padarytas einant Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytas pareigas.
II
Ginčijamas ir su juo susijęs teisinis reguliavimas
7. Kaip minėta, pagal pareiškėjos Seimo narių grupės prašymą tiriama tiek, kiek nurodyta, Seimo statuto 227 straipsnio (2004 m. lapkričio 9 d. redakcija) atitiktis Konstitucijos 74 straipsniui.
8. Seimas 1994 m. vasario 17 d. priėmė Seimo statutą. Seimo 1998 m. gruodžio 22 d. priimtu Lietuvos Respublikos Seimo statutu „Dėl statuto pakeitimo“ jis buvo išdėstytas nauja redakcija.
Seimo statuto (1998 m. gruodžio 22 d. redakcija) nuostatos ne kartą buvo keičiamos ir (arba) papildomos, inter alia Seimo 2004 m. lapkričio 9 d. priimtu Lietuvos Respublikos Seimo statutu „Dėl Seimo statuto 4, 9, 10, 12, 15, 44, 46, 49, 61, 68, 78, 113, 135, 136, 137, 138, 145, 149, 151, 152, 155, 156, 162, 163, 164 straipsnių, trisdešimt aštuntojo ir trisdešimt devintojo skirsnių pakeitimo ir papildymo, statuto papildymo 441 straipsniu ir dvidešimt septintuoju-1 skirsniu bei keturiasdešimtojo skirsnio pripažinimo netekusiu galios“.
Seimo statute nustatyta, be kita ko, apkaltos proceso tvarka.
8.1. Kaip minėta, pareiškėjos ginčijamame Seimo statuto 227 straipsnyje (2004 m. lapkričio 9 d. redakcija) „Apkaltos proceso sąvoka“ nustatyta: „Apkaltos procesas yra parlamentinė procedūra, kurią Seimas taiko Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytiems asmenims dėl Konstitucijai prieštaraujančių jų veiksmų, padarytų einant pareigas, siekdamas išspręsti tokių asmenų konstitucinės atsakomybės klausimą.“
Šiame kontekste paminėtina, kad pagal Konstitucijos 74 straipsnį apkalta gali būti taikoma Respublikos Prezidentui, Konstitucinio Teismo pirmininkui ir teisėjams, Aukščiausiojo Teismo pirmininkui ir teisėjams, Apeliacinio teismo pirmininkui ir teisėjams, Seimo nariams.
Taigi šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamu Seimo statuto 227 straipsnyje (2004 m. lapkričio 9 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu apibrėžiant apkaltos proceso sąvoką išskirti tokie jos aspektai:
– apkalta yra parlamentinė procedūra, kurią taiko Seimas;
– ji taikoma tik Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytiems asmenims – Respublikos Prezidentui, Konstitucinio Teismo pirmininkui ir teisėjams, Aukščiausiojo Teismo pirmininkui ir teisėjams, Apeliacinio teismo pirmininkui ir teisėjams, Seimo nariams;
– pagrindą ją taikyti sudaro tik tokie minėtų asmenų veiksmai, kurie atitinka šiuos požymius: veiksmai yra Konstitucijai prieštaraujantys ir atlikti einant Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytas pareigas;
– apkaltos proceso tikslas – išspręsti nurodytų asmenų konstitucinės atsakomybės klausimą.
8.2. Seimo statuto 227 straipsnio (2004 m. lapkričio 9 d. redakcija) nuostatos aiškintinos kitų Seimo statuto nuostatų, kuriomis įtvirtinta inter alia apkaltos proceso tvarka, kontekste.
8.2.1. Seimo statuto 228 straipsnyje „Pagrindai pradėti apkaltos procesą“ (2004 m. lapkričio 9 d. redakcija su 2011 m. spalio 13 d. pakeitimais) nustatyta:
„1. Teikti Seimui pradėti apkaltos procesą Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytam asmeniui turi teisę ne mažesnė kaip 1/4 Seimo narių grupė, o šio statuto 78 straipsnio 3 dalyje nustatytu atveju ir Etikos ir procedūrų komisija.
2. Teikimas pradėti apkaltos procesą galimas esant bent vienam iš šių pagrindų:
3. Generalinis prokuroras, nustatęs, kad Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytas asmuo yra įtariamas padaręs nusikaltimą, apie tai nedelsdamas praneša Seimui.
4. Jeigu įtariamas padaręs nusikaltimą Respublikos Prezidentas, Seimas šio statuto 232 straipsnyje nustatyta tvarka sudaro specialiąją tyrimo komisiją.
5. Išklausęs generalinio prokuroro pranešimą dėl kitų Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytų asmenų, Seimas sprendžia, ar duoti sutikimą konkretų asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, ar šio statuto 232 straipsnio nustatyta tvarka sudaryti specialiąją tyrimo komisiją, jeigu yra šio straipsnio 1 dalyje nurodyto subjekto siūlymas.
6. Seimui gavus įsiteisėjusio išteisinamojo teismo nuosprendžio nuorašą arba sprendimą nutraukti baudžiamąją bylą, Seimo Pirmininkas ar jo pavaduotojas nedelsdami su juo supažindina Seimo narius. Supažindinus Seimo narius su išteisinamuoju teismo nuosprendžiu ar sprendimu nutraukti baudžiamąją bylą, Seimas artimiausiame posėdyje priima nutarimą nutraukti apkaltos procesą.
Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtina, kad pagal Seimo statuto 23 straipsnio 1 dalį (2008 m. liepos 3 d. redakcija), išklausęs generalinio prokuroro pranešimą, Seimas priima vieną iš dviejų sprendimų: sudaryti tyrimo komisiją dėl sutikimo Seimo narį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, suimti ar kitaip suvaržyti jo laisvę arba pradėti apkaltos proceso parengiamuosius veiksmus (jeigu yra įgaliotų subjektų siūlymas). Pagal Seimo statuto 23 straipsnio 4 dalį (2008 m. liepos 3 d. redakcija), jeigu Seimas yra priėmęs rezoliuciją dėl sutikimo Seimo narį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, suimti ar kitaip suvaržyti jo laisvę, apkaltos proceso parengiamieji veiksmai ir apkaltos procedūra Seimo nariui gali būti pradėti tik išsprendus baudžiamosios atsakomybės klausimą, t. y. jeigu yra priimtas teismo išteisinamasis nuosprendis arba įsiteisėjęs teismo apkaltinamasis nuosprendis, arba baudžiamoji byla yra nutraukta. Šios nuostatos taikomos ir Konstitucinio Teismo pirmininko ar teisėjo, Aukščiausiojo Teismo pirmininko ar teisėjo, Apeliacinio teismo pirmininko ar teisėjo atžvilgiu (210 straipsnio (2008 m. liepos 3 d. redakcija) 2 dalies 1 punktas).
8.2.2. Taigi nurodytu teisiniu reguliavimu, be kita ko, nustatyta tvarka, kuria gali būti inicijuojami apkaltos proceso parengiamieji veiksmai Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytam asmeniui, kai jis yra įtariamas padaręs nusikaltimą.
Nurodytas teisinis reguliavimas suponuoja, be kita ko, tokius šioje konstitucinės justicijos byloje aktualius, inter alia su apkaltos proceso parengiamaisiais veiksmais, kai Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytas asmuo įtariamas padaręs nusikaltimą, susijusius, ypatumus:
– būtina prielaida inicijuoti apkaltos proceso parengiamuosius veiksmus, kai asmuo įtariamas padaręs nusikaltimą, yra atitinkamas pranešimas; Seimui pranešti, kad Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytas asmuo yra įtariamas padaręs nusikaltimą, gali tik generalinis prokuroras;
– Seimas, generaliniam prokurorui pranešus, kad asmuo įtariamas padaręs nusikaltimą, priima vieną iš dviejų sprendimų (išskyrus atvejį, kai padaręs nusikaltimą įtariamas Respublikos Prezidentas): sprendimą duoti sutikimą konkretų asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn arba sprendimą sudaryti specialiąją tyrimo komisiją (tik jeigu yra atitinkamo subjekto teikimas pradėti apkaltos procesą); kai nusikaltimo padarymu įtariamas Respublikos Prezidentas, sudaroma specialioji tyrimo komisija;
– apkaltos procesas Seime konkrečiam asmeniui gali būti vykdomas tik kai yra paaiškėję, kad konkretus asmuo padarė nusikaltimą, t. y. kai pasirinkta tvarka yra nustatytos aplinkybės, sudarančios prielaidas taikyti apkaltą už nusikaltimo padarymą; priklausomai nuo to, kurį iš minėtų dviejų sprendimų Seimas priima, šias aplinkybes nustato Seimo sudaryta specialioji tyrimo komisija arba teisinės institucijos, spręsdamos asmens baudžiamosios atsakomybės klausimą.
Šiame kontekste aiškinant Seimo statuto 228 straipsnio (2004 m. lapkričio 9 d. redakcija) 5, 7 dalis kartu su 23 straipsnio 4 dalimi (2008 m. liepos 3 d. redakcija) pažymėtina, kad, Seimui davus sutikimą Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytą asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, parengiamieji apkaltos proceso veiksmai jo atžvilgiu negali būti atliekami ir apkaltos procesas jam negali būti pradėtas tol, kol nėra išspręstas jo baudžiamosios atsakomybės klausimas.
8.2.3. Seimo statuto 228 straipsnio (2004 m. lapkričio 9 d. redakcija) 5, 6, 7 dalių nuostatos aiškintinos ir jo 239 straipsnio (2004 m. lapkričio 9 d. redakcija) nuostatų kontekste.
8.2.3.1. Seimo statuto 239 straipsnyje „Apkaltos proceso Seime pradžia“ (2004 m. lapkričio 9 d. redakcija) nustatyta:
„1. Seimas, posėdyje dalyvaujančių narių balsų dauguma pritaręs specialiosios tyrimo komisijos išvadai, kad yra pagrindas pradėti apkaltos procesą, priima nutarimą pradėti apkaltos procesą Seime konkrečiam asmeniui ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą išvados, ar asmens, kuriam pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai.
2. Seimas, gavęs įsiteisėjusio apkaltinamojo teismo nuosprendžio nuorašą, priima nutarimą pradėti apkaltos procesą konkrečiam asmeniui ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą išvados, ar asmens, kuriam pradėta apkaltos byla, konkrečiu nusikaltimu buvo šiurkščiai pažeista Konstitucija ir sulaužyta priesaika.“
– apkaltos procesas Seime konkrečiam asmeniui pradedamas tik Seimo nutarimu, Seimui gavus įsiteisėjusio apkaltinamojo teismo nuosprendžio nuorašą arba pritarus specialiosios tyrimo komisijos išvadai, kad yra pagrindas pradėti apkaltos procesą;
8.2.3.2. Šioje konstitucinės justicijos byloje aktualiu aspektu aiškinant Seimo statuto 228 straipsnio (2004 m. lapkričio 9 d. redakcija) 6, 7 dalis kartu su jo 239 straipsnio (2004 m. lapkričio 9 d. redakcija) 2 dalimi pažymėtina, kad apkaltos procesas visais atvejais pradedamas tik Seimo nutarimu pradėti apkaltos procesą Seime konkrečiam asmeniui; po to, kai Seimas davė sutikimą patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn, toks nutarimas priimamas tik Seimui gavus įsiteisėjusio apkaltinamojo teismo nuosprendžio nuorašą, t. y. tik nustačius, kad konkretus Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytas asmuo padarė nusikaltimą; taigi, Seimui davus sutikimą patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn, apkaltos procesas nėra pradedamas.
Šiame kontekste pažymėtina, kad Seimo statuto 228 straipsnio (2004 m. lapkričio 9 d. redakcija) 6 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas yra neaiškus, nes gali būti suprantamas įvairiai – taip pat ir kaip reiškiantis, kad Seimo sutikimas patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn yra ir apkaltos proceso tokio asmens atžvilgiu pradžia.
8.2.3.3. Aiškinant Seimo statuto 228 straipsnio (2004 m. lapkričio 9 d. redakcija) 7 dalies nuostatas jo 239 straipsnio (2004 m. lapkričio 9 d. redakcija) 2 dalies nuostatų kontekste pažymėtina, kad Seimas, priėmęs nutarimą pradėti apkaltos procesą Seime konkrečiam asmeniui, privalo visais atvejais kreiptis į Konstitucinį Teismą išvados: inter alia išvados, ar asmens, kuriam pradėta apkaltos byla Seimui gavus įsiteisėjusio apkaltinamojo teismo nuosprendžio nuorašą, konkrečiu nusikaltimu buvo šiurkščiai pažeista Konstitucija ir sulaužyta priesaika; Seimo statuto 239 straipsnio (2004 m. lapkričio 9 d. redakcija) 2 dalyje ši Seimo pareiga expressis verbis nėra susieta su tuo, kada padarytas nusikaltimas, kuriam paaiškėjus taikoma apkalta, – iki asmeniui pradedant eiti pareigas ar jas jau einant.
8.2.4. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtinos ir šios Seimo statuto 240 straipsnio „Apkaltos procedūra Seime įsigaliojus Konstitucinio Teismo išvadai“ (2004 m. lapkričio 9 d. redakcija) 1, 8 dalių nuostatos:
„1. Apkaltos procesas Seime gali būti tęsiamas tik įsigaliojus Konstitucinio Teismo išvadai dėl to, ar asmens, kuriam pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai. <...>
8. Seimas šio straipsnio 6 dalyje nurodytame posėdyje priima sprendimą svarstyti Seimo posėdyje asmens, kuriam taikoma apkalta, pašalinimą iš pareigų ar Seimo nario mandato panaikinimą:
1) jeigu įsigaliojusioje Konstitucinio Teismo išvadoje dėl to, ar asmens, kuriam pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai, konstatuota, kad asmuo, kuriam pradėta apkaltos byla, bent vienu konkrečiu veiksmu šiurkščiai pažeidė Konstituciją ir sulaužė priesaiką, arba
2) jeigu įsigaliojusioje Konstitucinio Teismo išvadoje dėl to, ar asmens, kuriam pradėta apkaltos byla, konkrečiu nusikaltimu buvo šiurkščiai pažeista Konstitucija ir sulaužyta priesaika, konstatuota, kad konkrečiu nusikaltimu buvo šiurkščiai pažeista Konstitucija ir sulaužyta priesaika, arba
Taigi pagal nurodytą teisinį reguliavimą Seimas priima sprendimą svarstyti Seimo posėdyje asmens, kuriam taikoma apkalta, pašalinimą iš pareigų ar Seimo nario mandato panaikinimą tiek tuo atveju, kai įsigaliojusioje Konstitucinio Teismo išvadoje dėl to, ar asmens, kuriam pradėta apkaltos byla, konkrečiu nusikaltimu buvo šiurkščiai pažeista Konstitucija ir sulaužyta priesaika, konstatuota, kad konkrečiu nusikaltimu buvo šiurkščiai pažeista Konstitucija ir sulaužyta priesaika, tiek tuo atveju, kai konstatuota, kad juo Konstitucija nebuvo šiurkščiai pažeista ir priesaika nebuvo sulaužyta. Tad Konstituciniam Teismui konstatavus, kad konkrečiu nusikaltimu nebuvo šiurkščiai pažeista Konstitucija ir sulaužyta priesaika, apkaltos procesas konkrečiam asmeniui toliau vyksta tik dėl nusikaltimo padarymo.
Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad pagal Seimo statuto 242 straipsnį (2004 m. lapkričio 9 d. redakcija), įsigaliojus Konstitucinio Teismo išvadai inter alia dėl to, ar konkrečiu nusikaltimu buvo šiurkščiai pažeista Konstitucija ir sulaužyta priesaika, apkaltos procedūra Seime toliau vykdoma Seimo statute nustatyta bendrąja tvarka; dėl asmens pašalinimo iš pareigų, Seimo nario mandato panaikinimo Seimo statute nustatyta tvarka sprendžia Seimas.
8.2.5. Nagrinėjamoje konstitucinės justicijos byloje aktualiu aspektu aiškinant pareiškėjos ginčijamą Seimo statuto 227 straipsnyje (2004 m. lapkričio 9 d. redakcija) įtvirtintą teisinį reguliavimą, inter alia Seimo statuto 23 straipsnio 1, 4 dalių (2008 m. liepos 3 d. redakcija), 228 straipsnio (2004 m. lapkričio 9 d. redakcija su 2011 m. spalio 13 d. pakeitimais), 239 straipsnio (2004 m. lapkričio 9 d. redakcija) nuostatų kontekste, pažymėtina, kad pagal jį apkalta Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytam asmeniui – Respublikos Prezidentui, Konstitucinio Teismo pirmininkui ar teisėjui, Aukščiausiojo Teismo pirmininkui ar teisėjui, Apeliacinio teismo pirmininkui ar teisėjui, Seimo nariui – gali būti taikoma tik už tokį paaiškėjusį nusikaltimą, kuris padarytas jam einant pareigas.
Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad taikant apkaltą už paaiškėjusį nusikaltimą Seimas privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą išvados, ar asmens, kuriam pradėta apkaltos byla, konkrečiu nusikaltimu buvo šiurkščiai pažeista Konstitucija ir sulaužyta priesaika, tada, kai gauna įsiteisėjusio apkaltinamojo teismo nuosprendžio nuorašą; Seimo statuto 239 straipsnio (2004 m. lapkričio 9 d. redakcija) 2 dalyje ši Seimo pareiga expressis verbis nėra susieta su tuo, kada padarytas nusikaltimas, kuriam paaiškėjus taikoma apkalta, – iki asmeniui pradedant eiti pareigas ar jas jau einant.
III
Konstitucijos nuostatos ir oficialioji konstitucinė doktrina
9. Šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijama Seimo statuto 227 straipsnio (2004 m. lapkričio 9 d. redakcija) tiek, kiek, pasak pareiškėjos, pagal jį galimybė taikyti apkaltą kaip konstitucinės atsakomybės priemonę siejama su Konstitucijai prieštaraujančių veiksmų padarymu einant Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytas pareigas, atitiktis Konstitucijos 74 straipsniui.
10. Kaip minėta, Konstitucijos 74 straipsnyje nustatyta: „Respublikos Prezidentą, Konstitucinio Teismo pirmininką ir teisėjus, Aukščiausiojo Teismo pirmininką ir teisėjus, Apeliacinio teismo pirmininką ir teisėjus, Seimo narius, šiurkščiai pažeidusius Konstituciją arba sulaužiusius priesaiką, taip pat paaiškėjus, jog padarytas nusikaltimas, Seimas 3/5 visų narių balsų dauguma gali pašalinti iš užimamų pareigų ar panaikinti Seimo nario mandatą. Tai atliekama apkaltos proceso tvarka, kurią nustato Seimo statutas.“
Konstitucinis Teismas 2004 m. kovo 31 d. išvadoje pažymėjo, kad apkalta – Konstitucijoje numatyta ypatinga procedūra, kai yra sprendžiamas Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytų aukščiausiųjų valstybės pareigūnų konstitucinės atsakomybės klausimas. Pagal Konstitucijos 74 straipsnį jame nurodyti aukščiausieji valstybės pareigūnai apkaltos proceso tvarka gali būti pašalinti iš užimamų pareigų (panaikintas Seimo nario mandatas) už veiksmus, nustatytus Konstitucijoje: šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą, nusikaltimo padarymą (2004 m. balandžio 15 d. nutarimas).
Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad „paaiškėjus, jog padarytas nusikaltimas“ yra Konstitucijos 74 straipsnyje numatytas savarankiškas apkaltos pagrindas (2016 m. gegužės 10 d. sprendimas).
10.1. Pagal Konstitucijos 74 straipsnį konstitucinė atsakomybė jame nurodytiems aukščiausiesiems valstybės pareigūnams šioje konstitucinės justicijos byloje aktualiu jos konstituciniu pagrindu galima už nusikaltimo padarymą.
10.1.1. Nagrinėjamoje konstitucinės justicijos byloje aktualiu aspektu aiškinant Konstitucijos 74 straipsnio nuostatas ir atskleidžiant, kada atlikti konkretūs Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytų asmenų veiksmai gali sudaryti prielaidas taikyti apkaltą minėtu pagrindu, atsižvelgtina į konstitucinio apkaltos instituto paskirtį.
Šiame kontekste paminėtinos šios oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos:
– valstybės pareigūnai turi turėti piliečių – valstybinės bendruomenės pasitikėjimą (inter alia 2004 m. gegužės 25 d., 2010 m. gegužės 13 d. nutarimai, 2014 m. birželio 3 d. išvada);
– tam, kad piliečiai – valstybinė bendruomenė galėtų pagrįstai pasitikėti valstybės pareigūnais, kad būtų galima įsitikinti, jog visos valstybės institucijos, visi valstybės pareigūnai vadovaujasi Konstitucija, teise ir joms paklūsta, o Konstitucijai, teisei nepaklūstantys asmenys neitų tokių pareigų, kurioms būtinas piliečių – valstybinės bendruomenės pasitikėjimas, yra reikalinga vieša demokratinė valstybės pareigūnų veiklos kontrolė ir atsakomybė visuomenei (inter alia 2004 m. gegužės 25 d., 2010 m. gegužės 13 d. nutarimai, 2014 m. birželio 3 d. išvada), apimanti inter alia galimybę pašalinti iš užimamų pareigų, be kita ko, tuos valstybės pareigūnus, kurie pažeidžia Konstituciją, teisę, savo veiksmais diskredituoja valstybės valdžią (2004 m. gegužės 25 d. nutarimas);
– viena iš šios viešos demokratinės kontrolės formų yra konstitucinis apkaltos institutas (inter alia 2004 m. gegužės 25 d. nutarimas, 2010 m. spalio 27 d. išvada);
– apkalta – viena iš pilietinės visuomenės savisaugos priemonių; numatant ypatingą aukščiausiųjų pareigūnų atleidimo iš pareigų ar jų mandato panaikinimo tvarką užtikrinama vieša demokratinė jų veiklos kontrolė, kartu jiems suteikiamos papildomos garantijos atlikti savo pareigas vadovaujantis įstatymu ir teise (1999 m. gegužės 11 d. nutarimas);
– apkaltos proceso tikslas – išspręsti Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytų asmenų konstitucinės atsakomybės klausimą (1999 m. gegužės 11 d. nutarimas).
Taigi konstitucinė apkaltos, kaip vienos iš pilietinės visuomenės savisaugos priemonių, paskirtis yra vieša demokratinė aukščiausiųjų valstybės pareigūnų veiklos kontrolė sudarant prielaidas taikyti jiems konstitucinę atsakomybę – pašalinti iš užimamų pareigų tuos pareigūnus ar panaikinti Seimo nario mandatą tiems Seimo nariams, kurie savo veiksmais diskredituoja valstybės valdžią ir dėl to praranda piliečių pasitikėjimą.
10.1.2. Pažymėtina, kad apkalta nėra baudžiamosios atsakomybės taikymas net jei jos pagrindas yra nusikaltimas; balsuojant dėl apkaltos Seime yra sprendžiamas asmens konstitucinės, bet ne baudžiamosios atsakomybės klausimas (1999 m. gegužės 11 d. nutarimas).
10.1.2.1. Kaip pažymėjo Konstitucinis Teismas 1999 m. gegužės 11 d. nutarime, konstitucinės sankcijos taikymo negalima atsieti nuo pažeidimo fakto nustatymo; kai kada tie patys neteisėti veiksmai gali užtraukti ir konstitucinę, ir kitokią teisinę atsakomybę, pvz., baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikaltimą; ar, be konstitucinės atsakomybės, jie užtraukia dar ir kitokią teisinę atsakomybę, priklauso nuo to, ar teisinėje sistemoje pripažįstama, kad tais pačiais neteisėtais veiksmais gali būti pažeidžiami ne tik konstituciniai, bet ir kiti teisiniai santykiai; kita vertus, konstitucinė sankcija taikoma visų pirma dėl to, kad darydamas pažeidimą asmuo diskreditavo valstybės valdžią, todėl būtina pašalinti jį iš pareigų ar panaikinti jo mandatą, antraip nebus garantuotas visuomenės pasitikėjimas valstybės valdžia, jos institucijomis ir pareigūnais; dėl konstitucinės sankcijos taikymo apsisprendžia parlamentas.
10.1.2.2. Nagrinėjamoje konstitucinės justicijos byloje aktualiu aspektu atskleidžiant, kokie veiksmai sudaro pagrindą taikyti apkaltą, be kita ko, pažymėtina, kad Konstitucijos 74 straipsnio formuluotėje „paaiškėjus, jog padarytas nusikaltimas“ vartojama sąvoka „nusikaltimas“ Konstitucijoje nėra expressis verbis siejama su jokiomis konkrečiomis teisei prieštaraujančiomis veikomis.
Šiame kontekste pažymėtina, kad nors nusikaltimai – tai teisės pažeidimai, kuriais inter alia itin šiurkščiai pažeidžiamos žmogaus teisės ir laisvės (inter alia 2000 m. gegužės 8 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai), baudžiamajame įstatyme numatyti nusikaltimai, be kita ko, savo pobūdžiu, padariniais gali būti įvairūs. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad baudžiamajame įstatyme numatyti nusikaltimai gali būti ne tik sunkūs, bet ir nesunkūs, jie gali būti padaryti ne tik tyčia, bet ir dėl neatsargumo, gali būti labiau arba mažiau pavojingi, gali sukelti labai sunkius padarinius ir tokius padarinius, kurie nėra sunkūs, gali būti savanaudiški arba nesavanaudiški, susiję su einamomis pareigomis (tarnyba) arba su jomis nesusiję ir t. t. (2004 m. gegužės 25 d. nutarimas).
10.1.2.3. Taigi pagal Konstitucijos 74 straipsnį apkalta galima už paaiškėjusius įvairaus pobūdžio nusikaltimus. Tai savaime nereiškia, kad asmenys, paaiškėjus, jog jie padarė nusikaltimą, iš užimamų pareigų šalintini (jų Seimo nario mandatas panaikintinas) visais atvejais už bet kokį nusikaltimą: apsispręsti dėl apkaltos nurodytu pagrindu taikymo ir asmens pašalinimo iš užimamų pareigų (jo Seimo nario mandato panaikinimo) nurodytu pagrindu gali tik institucija, turinti atitinkamus įgaliojimus apkaltos procese, – Seimas (inter alia Konstitucijoje numatytais atvejais gavęs atitinkamą Konstitucinio Teismo išvadą), vykdydamas apkaltą, 3/5 visų narių balsų dauguma.
10.1.3. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytas apkaltos pagrindas „paaiškėjus, jog padarytas nusikaltimas“ nėra siejamas su nusikaltimo padarymo laiku; Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytam asmeniui einant pareigas turi paaiškėti tik jo nusikaltimo padarymo faktas.
Ypatingas pareigūnų, kurių konstitucinės atsakomybės klausimas sprendžiamas apkaltos procese, konstitucinis statusas (aukščiausieji valstybės pareigūnai), inter alia jiems suteikti įgaliojimai, suponuoja tai, kad prielaidos diskredituoti valstybės valdžią gali būti sudaromos ne tik tada, kai Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytiems asmenims einant atitinkamas pareigas paaiškėja, jog jie jas eidami padarė nusikaltimą, bet ir tada, kai funkcijas įgyvendinant valstybės valdžią vykdo Konstitucijos 74 straipsnyje nurodyti asmenys, nusikaltimą padarę iki pradėdami eiti pareigas, kai tokios aplinkybės paaiškėja jas jau einant. Kitoks Konstitucijos 74 straipsnio nuostatų aiškinimas būtų nesuderinamas su konstitucine apkaltos paskirtimi, nes sudarytų prielaidas eiti pareigas tiems aukščiausiesiems valstybės pareigūnams, kurie, paaiškėjus nusikaltimams, padarytiems iki jiems pradedant eiti pareigas, diskredituotų valstybės valdžią ir dėl to prarastų piliečių pasitikėjimą.
10.1.4. Taigi, atsižvelgiant į konstitucinę apkaltos paskirtį, kuri, kaip minėta, yra vieša demokratinė aukščiausiųjų valstybės pareigūnų veiklos kontrolė sudarant prielaidas taikyti jiems konstitucinę atsakomybę – pašalinti iš užimamų pareigų tuos pareigūnus ar panaikinti Seimo nario mandatą tiems Seimo nariams, kurie savo veiksmais diskredituoja valstybės valdžią ir dėl to praranda piliečių pasitikėjimą, pagal Konstitucijos 74 straipsnį apkalta gali būti taikoma tiek už nusikaltimą, padarytą iki asmeniui pradedant eiti šiame straipsnyje nurodytas pareigas, tiek už nusikaltimą, padarytą jas jau einant.
Pažymėtina, jog ta aplinkybė, kad veiksmai, sudarantys prielaidas taikyti apkaltą minėtu pagrindu, buvo atlikti iki Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytam asmeniui pradedant eiti pareigas, suponuoja paties apkaltos proceso ypatumus.
10.2. Pabrėžtina, kad konstitucinės sankcijos taikymo negalima atsieti nuo pažeidimo fakto nustatymo (1999 m. gegužės 11 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas 2001 m. sausio 25 d. nutarime yra konstatavęs, jog Konstitucijos 74 straipsnio formuluotė „paaiškėjus, jog padarytas nusikaltimas“ preziumuoja tai, kad yra nustatytas ne tik nusikaltimo faktas, bet ir pareigūnas, padaręs nusikaltimą.
10.2.1. Konstitucinis Teismas 1999 m. gegužės 11 d. nutarime pažymėjo, kad Seimas, įgyvendindamas savo diskreciją nustatyti diferencijuotą apkaltos proceso tvarką, yra saistomas apkaltos konstitucinės sampratos; ši samprata suponuoja teisingą teisinį procesą, kuriame asmens teisių apsaugai teikiamas prioritetas; garantuojant asmens teisių apsaugą būtina paisyti pamatinių teisinės valstybės principų, pagal kuriuos reikalaujama, kad jurisdikcinės ir kitos teisės taikymo institucijos būtų nešališkos ir nepriklausomos, siektų nustatyti tiesą ir sprendimą priimtų tik teisės pagrindu. Taigi apkaltos procesui Seime taikomi tokie patys reikalavimai kaip ir procesui jurisdikcinėse institucijose, inter alia asmeniui suteikiamos visos procesinės garantijos, įskaitant jo teisę dalyvauti apkaltos procese ir gintis.
Todėl aiškinant Konstitucijos 74 straipsnio nuostatas atsižvelgtina ir į Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalį, pagal kurią asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas nėra įrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu.
Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalies nuostatas, yra, be kita ko, konstatavęs, kad nekaltumo prezumpcija yra pamatinis teisingumo vykdymo baudžiamųjų bylų procese principas, viena svarbiausių žmogaus teisių ir laisvių garantijų (inter alia 2001 m. balandžio 12 d. nutarimas); Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija, vertinama kitų Konstitucijos nuostatų kontekste, turi ir platesnį turinį, ji negali būti siejama vien su baudžiamaisiais teisiniais santykiais (2004 m. gruodžio 29 d. nutarimas).
Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad konstitucinio nekaltumo prezumpcijos principo suponuojami reikalavimai aktualūs ir taikant apkaltą kaip konstitucinės atsakomybės formą, inter alia nustatant nusikaltimo padarymo faktą ir pareigūną, padariusį nusikaltimą.
10.2.2. Šiame kontekste paminėtini oficialiojoje konstitucinėje doktrinoje atskleisti iš Konstitucijos kylantys reikalavimai, susiję su konstituciniais įgaliojimais, be kita ko, inicijuoti apkaltos procesą ir nustatyti jo taikymui svarbias aplinkybes – nusikaltimo padarymo faktą ir jį padariusį valstybės pareigūną:
– pagal Konstituciją apkaltos procedūra vyksta Seime, jokios valstybės valdžios institucijos negali įsiterpti į Seimo konstitucinius įgaliojimus vykdyti apkaltą, jeigu tai nėra numatyta Konstitucijoje; tai suponuoja, kad apkalta gali būti inicijuojama tik Seime, kad apkaltos iniciatyva gali kilti tik iš Seimo narių; apkaltos inicijavimo teisinis reguliavimas Seimo statute pagal Konstituciją gali turėti ypatumų tuo atveju, kai asmens atžvilgiu yra priimtas ir įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis (2004 m. balandžio 15 d. nutarimas);
– Seimo statute, paisant Konstitucijoje įtvirtintos apkaltos sampratos, galima nustatyti, kad tuo atveju, kai nusikaltimo padarymo faktas yra akivaizdus, jo buvimą vykdydamas apkaltą gali konstatuoti pats Seimas be teisinių institucijų tyrimo (2004 m. balandžio 15 d. nutarimas); asmens pašalinimo iš pareigų ar jo Seimo nario mandato panaikinimas apkaltos proceso tvarka dėl įtarimo padarius nusikaltimą nesaisto teismo (1999 m. gegužės 11 d. nutarimas); tais atvejais, kai nusikaltimo padarymo faktas nėra akivaizdus, Seimas pagal Konstituciją negali vykdyti apkaltos nusikaltimo padarymo pagrindu tol, kol nėra priimtas ir įsiteisėjęs teismo apkaltinamasis nuosprendis (2004 m. balandžio 15 d. nutarimas);
– formalus kaltinimo pareiškimas, kai tai daro patys Seimo nariai, nėra vienintelė įmanoma apkaltos proceso pradėjimo forma; duodamas sutikimą patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn, Seimas kartu apsisprendžia, kad bylos aplinkybes tirs ne Seimo sudaryta specialioji tyrimo komisija, bet teisinės institucijos – tardymas ir teismas; tai reiškia, kad jeigu teismas pripažins asmenį kaltu padarius nusikaltimą, vėliau nereikės pateikti atskiro siūlymo pradėti apkaltą dėl nusikaltimo padarymo (1999 m. gegužės 11 d., 2001 m. sausio 25 d. nutarimai);
– konstitucinė apkaltos samprata suponuoja tai, kad apkaltos proceso tikslas yra išspręsti Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytų asmenų konstitucinės atsakomybės klausimą; ir visą apkaltos procedūrą vykdant Seime, ir patikint baudžiamosios bylos faktines aplinkybes nustatyti tardymui ir teismui dėl konstitucinės sankcijos apsisprendžia Seimas (1999 m. gegužės 11 d. nutarimas).
10.2.3. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal Konstituciją tik Seimas, įgyvendindamas savo konstitucinius įgaliojimus vykdyti apkaltą, gali priimti sprendimą pradėti apkaltos procesą konkrečiam asmeniui. Tad apkaltos procesas konkrečiam asmeniui už nusikaltimo padarymą pradedamas tik Seimo sprendimu po to, kai Seimo nariai formaliai pareiškia kaltinimą konkrečiam asmeniui arba gaunamas įsiteisėjęs teismo apkaltinamasis nuosprendis. Tuo tarpu duodamas sutikimą patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn Seimas apsisprendžia tik dėl to, kad apkaltos už nusikaltimo padarymą taikymui svarbias aplinkybes nustatinės teisinės institucijos; priėmus tokį sprendimą nėra savaime pradedamas apkaltos procesas.
Pažymėtina ir tai, kad pagal Konstituciją Respublikos Prezidento, kaip valstybės vadovo, teisinis statusas skiriasi nuo visų kitų valstybės pareigūnų teisinio statuso (inter alia 2002 m. birželio 19 d. nutarimas, 2004 m. kovo 31 d. išvada, 2010 m. gegužės 13 d. nutarimas); pagal Konstitucijos 86 straipsnio 1 dalį Respublikos Prezidento asmuo neliečiamas: kol eina savo pareigas, jis, be kita ko, negali būti suimtas, patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Tad ypatingas Respublikos Prezidento konstitucinis statusas, inter alia jam suteiktas ypatingas imunitetas, pasireiškiantis, be kita ko, tuo, kad pareigų vykdymo laikotarpiu jis negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, lemia tai, kad jo apkaltos už nusikaltimo padarymą taikymui svarbias aplinkybes gali nustatyti tik Seimas.
10.2.4. Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 1999 m. gegužės 11 d. nutarime yra konstatavęs, jog teisinėje valstybėje kiekviena valstybės valdžia (įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ar teisminė) vykdo jai pavestas funkcijas ir įgyvendina savo kompetenciją; Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisingumą Lietuvoje vykdo tik teismai, o pagal 74 straipsnį vykdyti apkaltą pavesta Seimui. Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad Seimas, vykdydamas apkaltą dėl nusikaltimo padarymo, gali pats nustatyti apkaltos taikymui svarbias aplinkybes tik išimtiniais, konstituciškai pateisinamais atvejais.
10.2.4.1. Minėta, kad Seimas, vykdydamas apkaltą, gali pats konstatuoti nusikaltimo padarymo faktą (kartu ir jį padariusį pareigūną) tik tada, kai jis yra akivaizdus; taip pat minėta, kad ypatingas Respublikos Prezidento konstitucinis statusas lemia tai, kad jo apkaltos už nusikaltimo padarymą taikymui svarbias aplinkybes gali nustatyti tik Seimas.
Taigi Seimas gali pats nustatyti apkaltai už nusikaltimo padarymą svarbias aplinkybes tik tada, kai nusikaltimo padarymo faktas (kartu ir jį padaręs pareigūnas) yra akivaizdus, taip pat kai vykdoma Respublikos Prezidento apkalta. Visais kitais atvejais apkalta už nusikaltimo padarymą, Seimui davus sutikimą konkretų Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytą asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, gali būti vykdoma tik po to, kai įgaliotos teisinės institucijos nustato apkaltai konstituciniu pagrindu „paaiškėjus, jog padarytas nusikaltimas“ taikyti svarbias aplinkybes – įsiteisėjusiu apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu nustato nusikaltimo padarymo faktą ir jį padariusį pareigūną.
10.2.4.2. Šiame kontekste pažymėtina, kad nusikaltimo padarymo faktas (kartu ir jį padaręs pareigūnas) gali būti laikomas akivaizdžiu tik tada, kai yra gauta (įgaliotos institucijos pateikta Seimui) patikima informacija, kad konkretus Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytas asmuo užtiktas darantis nusikaltimą, ir dėl to, kad būtų galima konstatuoti apkaltai taikyti konstituciniu pagrindu „paaiškėjus, jog padarytas nusikaltimas“ svarbias aplinkybes – nusikaltimo padarymo faktą ir jį padariusį pareigūną, nėra būtinas teisinių institucijų, vykdančių ikiteisminį tyrimą, nagrinėjančių baudžiamąsias bylas, dalyvavimas. Kitais atvejais, inter alia tada, kai nusikaltimas padarytas iki Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytam asmeniui pradedant eiti pareigas, nusikaltimo padarymo faktas negali būti laikomas akivaizdžiu; todėl tokiais atvejais (išskyrus atvejį, kai apkalta taikoma Respublikos Prezidentui) nustatyti apkaltos taikymui svarbias aplinkybes – nusikaltimo padarymo faktą (kartu ir jį padariusį pareigūną) – turi įgaliotos teisinės institucijos, Seimui davus sutikimą konkretų Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytą asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn.
Pažymėtina, jog net ir tuo išimtiniu atveju, kai nusikaltimo padarymo faktas yra akivaizdus ir jį konstatuoti gali pats Seimas, laikantis Seimo statute nustatytos tvarkos gali būti sprendžiama ir dėl sutikimo patraukti konkretų Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytą asmenį (išskyrus Respublikos Prezidentą) baudžiamojon atsakomybėn davimo. Seimui davus sutikimą konkretų Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytą asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, Seime gali toliau vykti apkaltos procesas dėl šio asmens padaryto nusikaltimo, kurio padarymo faktas yra akivaizdus, kartu teisinės institucijos gali spręsti jo baudžiamosios atsakomybės klausimą. Kitoks Konstitucijos nuostatų aiškinimas (esą Seimui nusprendus vykdyti apkaltą dėl nusikaltimo, kurio padarymo faktas yra akivaizdus, negalėtų būti duodamas sutikimas patraukti jį padariusį asmenį baudžiamojon atsakomybėn) pasunkintų minėto asmens patraukimą baudžiamojon atsakomybėn ar net sudarytų prielaidas asmeniui, kuriam taikoma apkalta dėl nusikaltimo, kurio padarymo faktas yra akivaizdus, išvengti baudžiamosios atsakomybės.
10.2.5. Kaip minėta, Konstitucijos 74 straipsnio nuostatų prasme nusikaltimas gali būti laikomas paaiškėjusiu tik tada, kai yra nustatytos visos aplinkybės, neabejotinai patvirtinančios tiek nusikaltimo padarymo faktą, tiek jį padariusį pareigūną; taip pat minėta, kad apkalta už nusikaltimo padarymą, Seimui davus sutikimą konkretų Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytą asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, gali būti vykdoma tik po to, kai įgaliotos teisinės institucijos nustato apkaltai konstituciniu pagrindu „paaiškėjus, jog padarytas nusikaltimas“ taikyti svarbias aplinkybes – įsiteisėjusiu apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu nustato nusikaltimo padarymo faktą ir jį padariusį pareigūną (išskyrus atvejį, kai nusikaltimo padarymo faktas (kartu ir jį padaręs pareigūnas) yra akivaizdus).
Paminėtina, kad Lietuvoje įstatymais yra įtvirtinta bendrosios kompetencijos teismų trijų pakopų instancinė sistema: bylų nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme, apeliacinės instancijos teisme (kai inter alia iš naujo tiriami ir vertinami bylos išsprendimui reikšmės turintys faktai) ir kasacinės instancijos teisme (kai jokie bylos išsprendimui reikšmės turintys faktai nėra iš naujo nustatinėjami, nes tai jau yra padaręs apeliacinės instancijos teismas, bet yra iš naujo sprendžiami teisės taikymo klausimai); pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo ir formuoti tokios teismų praktikos, kuriais būtų paneigta Lietuvos apeliacinio teismo, kaip apeliacinės instancijos teismo, ir (arba) Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, kaip kasacinės instancijos teismo, konstitucinė prigimtis (2006 m. kovo 28 d. nutarimas).
Taigi apkalta konstituciniu pagrindu „paaiškėjus, jog padarytas nusikaltimas“ tais atvejais, kai Seimas duoda sutikimą konkretų asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn (išskyrus atvejį, kai nusikaltimo padarymo faktas (kartu ir jį padaręs pareigūnas) yra akivaizdus), yra galima tada, kai apkaltai taikyti svarbios aplinkybės įsiteisėjusiu apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu yra nustatytos neabejotinai, t. y. galutinai (atsižvelgiant į minėtai teismų instancinei sistemai priklausančių teismų kompetenciją).
10.3. Kaip minėta, pagal Konstitucijos 74 straipsnį inter alia paaiškėjus, kad šiame straipsnyje nurodytas asmuo padarė nusikaltimą, Seimas 3/5 visų narių balsų dauguma gali jį pašalinti iš užimamų pareigų ar panaikinti jo Seimo nario mandatą; tai atliekama apkaltos proceso tvarka, kurią nustato Seimo statutas.
10.3.1. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtinos šios oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos, inter alia atskleidžiančios valstybės valdžios institucijų įgaliojimus apkaltos, taikomos paaiškėjus, jog padarytas nusikaltimas, procese:
– pagal Konstituciją įgaliojimus apkaltos procese turi dvi valstybės valdžios institucijos – Seimas ir Konstitucinis Teismas; kiekvienai iš šių valstybės valdžios institucijų Konstitucijoje yra nustatyti jos funkcijas apkaltos procese atitinkantys įgaliojimai (inter alia 2004 m. balandžio 15 d., 2004 m. gegužės 25 d. nutarimai, 2014 m. birželio 3 d. išvada);
– demokratinėje teisinėje valstybėje asmuo, šiurkščiai pažeidęs Konstituciją, sulaužęs priesaiką, neturėtų išvengti konstitucinės atsakomybės – pašalinimo iš užimamų pareigų; todėl Seimui, sprendžiančiam, ar apkaltos proceso tvarka pašalinti asmenį iš užimamų pareigų, panaikinti jo Seimo nario mandatą už nusikaltimo padarymą, pagal Konstituciją tenka atsakomybė išsiaiškinti, ar nusikaltimo padarymu kartu nebuvo šiurkščiai pažeista Konstitucija, sulaužyta priesaika (2004 m. gegužės 25 d. nutarimas);
– įgaliojimus spręsti, ar Konstitucijos 74 straipsnyje nurodyti asmenys, kuriems pradėta apkaltos byla, šiurkščiai pažeidė Konstituciją (atsižvelgiant į tai, kad šiurkštus Konstitucijos pažeidimas kartu yra ir priesaikos sulaužymas, – taip pat spręsti, ar jie sulaužė duotą priesaiką), pagal Konstituciją turi tik Konstitucinis Teismas; Konstitucinio Teismo išvada, kad asmuo šiurkščiai pažeidė Konstituciją (taigi ir sulaužė priesaiką), yra galutinė (2004 m. balandžio 15 d. nutarimas);
– pagal Konstituciją tik Seimas turi įgaliojimus spręsti, ar apkaltos proceso tvarka pašalinti asmenį iš užimamų pareigų, ar panaikinti jo Seimo nario mandatą esant Konstitucijos 74 straipsnyje numatytiems pagrindams, – tokie klausimai negali būti sprendžiami referendumu ar rinkimais, jų negali spręsti kuri nors kita valstybės institucija, kuris nors valstybės pareigūnas ar kitas subjektas; Seimo, kaip Tautos atstovybės, sprendimas apkaltos proceso tvarka pašalinti tam tikrą Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytą valstybės pareigūną iš užimamų pareigų, panaikinti jo Seimo nario mandatą kartu yra Tautos suverenių galių vykdymas per jos demokratiškai išrinktus atstovus; jeigu Seimas, laikydamasis Konstitucijos, apkaltos proceso tvarka pašalino Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytą valstybės pareigūną iš užimamų pareigų, panaikino jo Seimo nario mandatą, toks Seimo sprendimas yra galutinis (2004 m. balandžio 15 d. nutarimas).
10.3.2. Kaip minėta, nors pagal Konstitucijos 74 straipsnį apkalta gali būti taikoma tiek už nusikaltimą, padarytą iki asmeniui pradedant eiti šiame straipsnyje nurodytas pareigas, tiek už nusikaltimą, padarytą jas jau einant, ta aplinkybė, kad atitinkami Konstitucijos 74 straipsnyje nurodyto asmens veiksmai buvo atlikti iki jam duodant priesaiką, suponuoja paties apkaltos proceso ypatumus.
Šiame kontekste pažymėtina, jog nusikaltimo padarymas savaime nereiškia, kad asmuo kartu pažeidė Konstituciją ar sulaužė priesaiką, kad jis savo veikloje nesivadovavo Konstitucija, Tautos ir Lietuvos valstybės interesais ir pan.; kai kurie nusikaltimai gali būti ir tokio pobūdžio, kad tiesiogiai nesisieja su Konstitucijoje numatytos priesaikos sulaužymu, šiurkščiu Konstitucijos pažeidimu (2004 m. gegužės 25 d., 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarimai, 2016 m. gegužės 10 d. sprendimas); konstatuoti, kad „paaiškėjus, jog padarytas nusikaltimas“ kartu yra arba nėra šiurkštus Konstitucijos pažeidimas ir atitinkamai – priesaikos sulaužymas, konkrečiu atveju galėtų tik Konstitucinis Teismas (2016 m. gegužės 10 d. sprendimas).
Konstitucinis Teismas 2016 m. gegužės 10 d. sprendime yra konstatavęs ir tai, kad:
– pagal Konstituciją Seimas, sprendžiantis, ar apkaltos proceso tvarka pašalinti asmenį iš užimamų pareigų, panaikinti jo Seimo nario mandatą už nusikaltimo padarymą, jam tenkančią atsakomybę išsiaiškinti, ar nusikaltimo padarymu kartu nebuvo šiurkščiai pažeista Konstitucija, sulaužyta priesaika, įgyvendina kreipdamasis į Konstitucinį Teismą su paklausimu dėl asmens, kuriam pradėta apkaltos byla, konkrečių veiksmų atitikties Konstitucijai;
– apkaltos pagrindo „paaiškėjus, jog padarytas nusikaltimas“ taikymas nesuponuoja Seimo įgaliojimų kreiptis į Konstitucinį Teismą su paklausimu, ar Seimo nario, kuriam pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai, tais atvejais, kai tokiais veiksmais negalėtų būti šiurkščiai pažeista Konstitucija ir sulaužyta priesaika dėl to, kad jie atlikti iki duodant Seimo nario priesaiką; taikant apkaltos pagrindą „paaiškėjus, jog padarytas nusikaltimas“ Konstitucinis Teismas atitinkamai neturi įgaliojimų vertinti atitikties Konstitucijai požiūriu tokių atitinkamų veiksmų, kuriais negalėtų būti šiurkščiai pažeista Konstitucija ir sulaužyta priesaika dėl to, kad jie atlikti iki duodant Seimo nario priesaiką; kitaip būtų nepaisoma konstitucinės apkaltos sampratos.
Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad nurodytosios oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos mutatis mutandis taikytinos ir taikant apkaltą kitiems Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytiems asmenims.
Taigi pagal Konstituciją, taikant apkaltą jos 74 straipsnyje nurodytam asmeniui už nusikaltimą, padarytą iki jam duodant priesaiką (t. y. prieš pradedant vykdyti pareigas), į Konstitucinį Teismą su paklausimu, ar asmens, kuriam pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai, neturi būti kreipiamasi.
11. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad, kaip minėta, pagal Konstitucijos 74 straipsnį apkaltos proceso tvarką nustato Seimo statutas.
Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad ši Konstitucijos nuostata suponuoja Seimo diskreciją Seimo statute nustatyti, kas inicijuoja apkaltą, kaip tai daroma, kokia tvarka vykdoma apkalta, kokia tvarka priimamas sprendimas dėl asmens pašalinimo iš pareigų ar Seimo nario mandato panaikinimo ir t. t. Seimas, reglamentuodamas apkaltos procesą, privalo paisyti Konstitucijos normų ir principų, nepažeisti apkaltos konstitucinės sampratos, asmens, kuriam taikoma apkalta, teisių (2004 m. balandžio 15 d. nutarimas).
Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje konstatuota ir tai, kad Konstitucijos 74 straipsnyje yra nustatyti keli apkaltos pagrindai, todėl Seimo statute gali būti nustatyta tokia apkaltos tvarka, kad būtų atsižvelgta į konstitucinių apkaltos pagrindų skirtumus. Apkaltos proceso atitiktis Konstitucijai priklauso nuo to, ar Seimas nustatydamas apkaltos proceso ypatumus nenukrypo nuo jo konstitucinės sampratos (1999 m. gegužės 11 d. nutarimas).
IV
Seimo statuto 227 straipsnio (2004 m. lapkričio 9 d. redakcija)
atitikties Konstitucijai vertinimas
12. Kaip minėta, šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama, ar Konstitucijos 74 straipsniui neprieštarauja Seimo statuto 227 straipsnis (2004 m. lapkričio 9 d. redakcija) tiek, kiek, pasak pareiškėjos, pagal jį apkaltą galima taikyti paaiškėjus tik tokiam nusikaltimui, kuris padarytas asmeniui einant Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytas pareigas.
13. Pareiškėjos Seimo narių grupės abejonė dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai grindžiama tuo, kad juo nepagrįstai susiaurinta jos 74 straipsnyje įtvirtinta galimybė taikyti apkaltą: Seimo statuto 227 straipsnyje (2004 m. lapkričio 9 d. redakcija) ši galimybė siejama su Konstitucijai prieštaraujančių veiksmų atlikimu einant jos 74 straipsnyje nurodytas pareigas, o Konstitucijos 74 straipsnyje galimybė taikyti apkaltą siejama su paaiškėjimu, jog padarytas nusikaltimas, t. y. pagal Konstituciją šis apkaltos pagrindas atsiranda nepriklausomai nuo to, kokiu metu padarytas nusikaltimas, – einant minėtame Konstitucijos straipsnyje nurodytas pareigas ar jų neinant.
Pareiškėjos nuomone, ginčijamu Seimo statute įtvirtintu teisiniu reguliavimu taip nesudarius prielaidų apkaltą vienu iš jos konstitucinių pagrindų – „paaiškėjus, jog padarytas nusikaltimas“ – taikyti tada, kai nusikaltimas padarytas iki asmeniui pradedant eiti Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytas pareigas, pažeisti iš šio straipsnio kylantys reikalavimai.
14. Sprendžiant, ar Seimo statuto 227 straipsnyje (2004 m. lapkričio 9 d. redakcija) nustatytas ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijos 74 straipsniui, pažymėtina, kad, kaip minėta:
– pagal Konstituciją, inter alia jos 74 straipsnį, konstitucinė apkaltos, kaip vienos iš pilietinės visuomenės savisaugos priemonių, paskirtis yra vieša demokratinė aukščiausiųjų valstybės pareigūnų veiklos kontrolė sudarant prielaidas taikyti jiems konstitucinę atsakomybę – pašalinti iš užimamų pareigų tuos pareigūnus ar panaikinti Seimo nario mandatą tiems Seimo nariams, kurie savo veiksmais diskredituoja valstybės valdžią ir dėl to praranda piliečių pasitikėjimą;
– Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytas apkaltos pagrindas „paaiškėjus, jog padarytas nusikaltimas“ nėra siejamas su nusikaltimo padarymo laiku; atsižvelgiant į konstitucinę apkaltos paskirtį, pagal Konstitucijos 74 straipsnį apkalta gali būti taikoma tiek už nusikaltimą, padarytą iki asmeniui pradedant eiti šiame straipsnyje nurodytas pareigas, tiek už nusikaltimą, padarytą jas jau einant; kitoks Konstitucijos 74 straipsnio nuostatų aiškinimas būtų nesuderinamas su konstitucine apkaltos paskirtimi, nes sudarytų prielaidas eiti pareigas tiems aukščiausiesiems valstybės pareigūnams, kurie, paaiškėjus nusikaltimams, padarytiems iki jiems pradedant eiti pareigas, diskredituotų valstybės valdžią ir dėl to prarastų piliečių pasitikėjimą;
– Seimas, reglamentuodamas apkaltos procesą, privalo paisyti Konstitucijos normų ir principų, nepažeisti apkaltos konstitucinės sampratos.
14.1. Minėta, kad pagal Seimo statuto 227 straipsnyje (2004 m. lapkričio 9 d. redakcija) įtvirtintą teisinį reguliavimą apkalta Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytam asmeniui – Respublikos Prezidentui, Konstitucinio Teismo pirmininkui ar teisėjui, Aukščiausiojo Teismo pirmininkui ar teisėjui, Apeliacinio teismo pirmininkui ar teisėjui, Seimo nariui – gali būti taikoma tik už tokį paaiškėjusį nusikaltimą, kuris padarytas jam einant pareigas.
Taigi ginčijamu Seimo statute nustatytu teisiniu reguliavimu apkaltos taikymas Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytiems asmenims susietas su nusikaltimo padarymo laiku, taikyti apkaltą nurodytu pagrindu galima tik dėl nusikaltimų, padarytų asmenims einant tame straipsnyje nurodytas pareigas.
14.2. Vadinasi, Seimo statuto 227 straipsnyje (2004 m. lapkričio 9 d. redakcija) įtvirtintu ginčijamu apkaltos proceso teisiniu reguliavimu įtvirtinus galimybę apkaltą konstituciniu pagrindu „paaiškėjus, jog padarytas nusikaltimas“ taikyti tik tada, kai asmens veiksmai, suponuojantys apkaltos šiuo pagrindu taikymą, atlikti asmeniui jau einant Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytas pareigas, nepaisoma to, kad pagal Konstituciją apkalta šiuo pagrindu galėtų būti taikoma nepriklausomai nuo to, ar paaiškėjęs nusikaltimas buvo padarytas iki konkrečiam asmeniui pradedant eiti Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytas pareigas, ar jas einant.
Konstatuotina, kad Seimas, Seimo statuto 227 straipsnyje (2004 m. lapkričio 9 d. redakcija) nustatydamas ginčijamą apkaltos proceso teisinį reguliavimą, susiaurino Konstitucijos 74 straipsnyje įtvirtintą galimybę taikyti apkaltą už nusikaltimo padarymą, taigi nepaisė konstitucinės apkaltos sampratos.
15. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Seimo statuto 227 straipsnis (2004 m. lapkričio 9 d. redakcija) tiek, kiek pagal jį apkaltą galima taikyti paaiškėjus tik tokiam nusikaltimui, kuris padarytas asmeniui einant Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytas pareigas, prieštarauja Konstitucijos 74 straipsniui.
V
Seimo statuto 227 straipsnio (2004 m. lapkričio 9 d. redakcija)
pripažinimo prieštaraujančiu Konstitucijai teisiniai padariniai
16. Pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį, Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 1 dalį įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai.
Šiame Konstitucinio Teismo nutarime pripažinta, kad Seimo statuto 227 straipsnis (2004 m. lapkričio 9 d.), kuriame apibrėžta apkaltos proceso sąvoka, tiek, kiek pagal jį apkaltą galima taikyti paaiškėjus tik tokiam nusikaltimui, kuris padarytas einant Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytas pareigas, prieštarauja Konstitucijai.
Įsigaliojus šiam Konstitucinio Teismo nutarimui, apkaltą remiantis Seimo statuto nuostatomis turėtų būti galima taikyti ir už tokį nusikaltimą, kuris padarytas iki Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytam asmeniui pradedant eiti pareigas, tačiau paaiškėjo jas jau einant, o Seimui atitinkamai kyla pareiga koreguoti visuminį apkaltos proceso teisinį reguliavimą – sudaryti prielaidas taikyti apkaltą ir už tokį nusikaltimą.
17. Minėta, kad Seimo statuto 239 straipsnio (2004 m. lapkričio 9 d. redakcija) 2 dalyje nustatyta Seimo pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą atitinkamos išvados tais atvejais, kai gaunamas įsiteisėjusio apkaltinamojo teismo nuosprendžio nuorašas.
17.1. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad nors, kaip minėta, ši Seimo pareiga Seimo statuto 239 straipsnio (2004 m. lapkričio 9 d. redakcija) 2 dalyje expressis verbis nėra susieta su tuo, kada padarytas nusikaltimas, kuriam paaiškėjus taikoma apkalta, – iki asmeniui pradedant eiti pareigas ar jas jau einant, pagal šį teisinį reguliavimą Seimas, gavęs įsiteisėjusio apkaltinamojo teismo nuosprendžio nuorašą, privalėtų kreiptis į Konstitucinį Teismą atitinkamos išvados tik tuo atveju, jeigu konkrečiu nusikaltimu, kurį kaltu padaręs pripažintas Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytas asmuo, galėtų būti šiurkščiai pažeista Konstitucija ir sulaužyta priesaika, t. y. tik dėl tokio nusikaltimo, kuris padarytas asmeniui einant pareigas.
Tik taip aiškinant Seimo statuto 239 straipsnio (2004 m. lapkričio 9 d. redakcija) 2 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą sudaromos prielaidos paisyti iš Konstitucijos kylančių valstybės valdžios institucijų įgaliojimų apkaltos procese.
17.2. Šiame kontekste pabrėžtina, jog įsigaliojus šiam Konstitucinio Teismo nutarimui, kuriuo Konstitucijai prieštaraujančiu pripažintas Seimo statuto 227 straipsnis (2004 m. lapkričio 9 d. redakcija), koreguojant visuminį apkaltos proceso teisinį reguliavimą, koreguotinos ir Seimo statuto 239 straipsnio (2004 m. lapkričio 9 d. redakcija) 2 dalies nuostatos taip, kad jomis aiškiai būtų nustatyta Seimo pareiga, gavus įsiteisėjusį apkaltinamąjį teismo nuosprendį, kreiptis į Konstitucinį Teismą tik jeigu konkrečiu nusikaltimu, kurį kaltu padaręs pripažintas Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytas asmuo, galėtų būti šiurkščiai pažeista Konstitucija ir sulaužyta priesaika, t. y. tik tada, kai apkalta taikoma už tokį nusikaltimą, kuris padarytas asmeniui einant pareigas.
18. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad vienas esminių konstitucinio teisinės valstybės principo elementų – teisinis tikrumas ir aiškumas, kuris suponuoja tam tikrus privalomus reikalavimus teisiniam reguliavimui: jis privalo būti aiškus ir darnus, teisės normos turi būti formuluojamos tiksliai, jose negali būti dviprasmybių (inter alia 2003 m. gegužės 30 d., 2014 m. liepos 11 d. nutarimai); teisės aktų formuluotės turi būti tikslios, turi būti užtikrinami teisės sistemos nuoseklumas ir vidinė darna, teisės aktuose neturi būti nuostatų, vienu metu skirtingai reguliuojančių tuos pačius visuomeninius santykius (inter alia 2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2014 m. liepos 11 d. nutarimai).
18.1. Seimas, įgyvendindamas jam suteiktą diskreciją reglamentuoti apkaltos proceso tvarką, turėtų aiškiai ir tiksliai suformuluoti teisės normas, kad jos būtų suprantamos visiems susijusių teisinių santykių dalyviams.
18.2. Minėta, kad Seimo statuto 228 straipsnio (2004 m. lapkričio 9 d. redakcija) 6 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas yra neaiškus, nes gali būti suprantamas įvairiai – kaip reiškiantis ir tai, kad Seimo sutikimas patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn yra ir apkaltos proceso tokio asmens atžvilgiu pradžia.
Kaip minėta, pagal Seimo statute įtvirtintą apkaltos proceso teisinį reguliavimą apkaltos procesas visais atvejais pradedamas tik Seimo nutarimu pradėti apkaltos procesą Seime konkrečiam asmeniui; po to, kai Seimas davė sutikimą patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn, toks nutarimas priimamas tik Seimui gavus įsiteisėjusio apkaltinamojo teismo nuosprendžio nuorašą, t. y. tik nustačius, kad konkretus Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytas asmuo padarė nusikaltimą; taigi, Seimui davus sutikimą patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn, apkaltos procesas nėra pradedamas.
18.3. Taigi pažymėtina, kad įsigaliojus šiam Konstitucinio Teismo nutarimui koreguojant Seimo statute įtvirtintą visuminį apkaltos proceso teisinį reguliavimą, siekiant užtikrinti šio teisinio reguliavimo aiškumą ir darną, turėtų būti koreguojamas ir Seimo statuto 228 straipsnio (2004 m. lapkričio 9 d. redakcija) 6 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas, atsižvelgiant į Seimo konstitucinių įgaliojimų vykdyti apkaltos procesą suponuojamą apkaltos proceso specifiką – į tai, kad apkaltos procesas pagal Konstituciją prasideda tik Seimui priėmus nutarimą dėl apkaltos proceso Seime pradžios konkrečiam asmeniui.
19. Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas, leisdamas naujus, keisdamas, papildydamas galiojančius įstatymus, negali neatsižvelgti į oficialiai paskelbtame ir įsigaliojusiame Konstitucinio Teismo nutarime išdėstytą Konstitucijos nuostatų sampratą, kitus teisinius argumentus; Konstitucinio Teismo nutarimas sudaro vieną visumą; visus teisėkūros subjektus saisto Konstitucinio Teismo jurisprudencija, inter alia joje (Konstitucinio Teismo aktų motyvuojamosiose dalyse) suformuota oficialioji konstitucinė doktrina – Konstitucijos nuostatų (Konstitucijos normų ir principų) oficiali samprata (oficialus išaiškinimas), kiti Konstitucinio Teismo aktuose išdėstyti teisiniai argumentai.
Taigi pažymėtina, kad, įsigaliojus šiam Konstitucinio Teismo nutarimui, Seimo statute įtvirtintas visuminis apkaltos proceso teisinis reguliavimas turėtų būti koreguojamas atsižvelgiant ne tik į šio Konstitucinio Teismo nutarimo rezoliucinę dalį, bet ir į jame suformuluotas oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas.
19.1. Koreguojant visuminį apkaltos proceso teisinį reguliavimą, atsižvelgtina, be kita ko, į šias oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas:
– Seimas gali pats nustatyti apkaltai už nusikaltimo padarymą svarbias aplinkybes tik tada, kai nusikaltimo padarymo faktas (kartu ir jį padaręs pareigūnas) yra akivaizdus, taip pat kai vykdoma Respublikos Prezidento apkalta; visais kitais atvejais apkalta už nusikaltimo padarymą gali būti vykdoma, Seimui davus sutikimą konkretų Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytą asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, tik po to, kai įgaliotos teisinės institucijos nustato apkaltai konstituciniu pagrindu „paaiškėjus, jog padarytas nusikaltimas“ taikyti svarbias aplinkybes – įsiteisėjusiu apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu nustato nusikaltimo padarymo faktą ir jį padariusį pareigūną;
– nusikaltimo padarymo faktas (kartu ir jį padaręs pareigūnas) gali būti laikomas akivaizdžiu tik tada, kai yra gauta (įgaliotos institucijos pateikta Seimui) patikima informacija, kad konkretus Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytas asmuo užtiktas darantis nusikaltimą, ir dėl to, kad būtų galima konstatuoti apkaltai taikyti konstituciniu pagrindu „paaiškėjus, jog padarytas nusikaltimas“ svarbias aplinkybes – nusikaltimo padarymo faktą ir jį padariusį pareigūną, nėra būtinas įgaliotų teisinių institucijų, vykdančių ikiteisminį tyrimą, nagrinėjančių baudžiamąsias bylas, dalyvavimas; kitais atvejais, inter alia tada, kai nusikaltimas padarytas iki Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytam asmeniui pradedant eiti pareigas, nusikaltimo padarymo faktas negali būti laikomas akivaizdžiu; todėl tokiais atvejais (išskyrus atvejį, kai apkalta taikoma Respublikos Prezidentui) nustatyti apkaltos taikymui svarbias aplinkybes – nusikaltimo padarymo faktą (kartu ir jį padariusį pareigūną) – turi teisinės institucijos, Seimui davus sutikimą konkretų Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytą asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn;
– net ir tuo išimtiniu atveju, kai nusikaltimo padarymo faktas yra akivaizdus ir jį konstatuoti gali pats Seimas, laikantis Seimo statute nustatytos tvarkos gali būti sprendžiama ir dėl sutikimo patraukti konkretų Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytą asmenį (išskyrus Respublikos Prezidentą) baudžiamojon atsakomybėn davimo; Seimui davus sutikimą konkretų Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytą asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, Seime gali toliau vykti apkaltos procesas dėl šio asmens padaryto nusikaltimo, kurio padarymo faktas yra akivaizdus, kartu teisinės institucijos gali spręsti jo baudžiamosios atsakomybės klausimą;
– apkalta konstituciniu pagrindu „paaiškėjus, jog padarytas nusikaltimas“ tais atvejais, kai Seimas duoda sutikimą konkretų asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn (išskyrus atvejį, kai nusikaltimo padarymo faktas (kartu ir jį padaręs pareigūnas) yra akivaizdus), yra galima tada, kai apkaltai taikyti svarbios aplinkybės įsiteisėjusiu apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu yra nustatytos neabejotinai, t. y. galutinai (atsižvelgiant į bendrosios kompetencijos teismų instancinei sistemai priklausančių teismų kompetenciją).
19.2. Koreguojant visuminį apkaltos proceso teisinį reguliavimą taip pat atsižvelgtina į tai, kad, kaip 1999 m. gegužės 11 d. nutarime pažymėjo Konstitucinis Teismas, ypatingus reikalavimus apkaltai lemia pareigūnų, kuriems gali būti taikoma apkalta, statusas. Pagal Konstituciją Respublikos Prezidento, kaip valstybės vadovo, teisinis statusas skiriasi nuo visų kitų valstybės pareigūnų teisinio statuso (inter alia 2002 m. birželio 19 d. nutarimas, 2004 m. kovo 31 d. išvada, 2010 m. gegužės 13 d. nutarimas); pagal Konstituciją inter alia Seimo narių, Konstitucinio Teismo teisėjų, kitų teismų teisėjų teisinis statusas yra skirtingas (2004 m. gegužės 25 d. nutarimas).
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
nutaria:
Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Seimo statuto 227 straipsnis (2004 m. lapkričio 9 d. redakcija; Žin., 2004, Nr. 165-6025) tiek, kiek pagal jį apkaltą galima taikyti paaiškėjus tik tokiam nusikaltimui, kuris padarytas einant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytas pareigas, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 74 straipsniui.