Administracinė byla Nr. A-3508-602/2019
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02646-2018-2
Procesinio sprendimo kategorija 42.5
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. kovo 13 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovams Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas V. S. (toliau – ir pareiškėjas) 2018 m. rugpjūčio 8 d. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) Teisės skyriaus 2018 m. liepos 26 d. raštą Nr. (2.2)NO-2-5789 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Tarnybą peržiūrėti pareiškėjo 2018 m. birželio 29 d. kreipimąsi ir priimti atitinkamą sprendimą; 3) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, 100 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1–13).
2. Pareiškėjas paaiškino, kad 2006 m. Tarnyba skyrė jam advokatę, tačiau neįspėjo, kad ji neturi reikiamos kvalifikacijos civilinėse bylose (nesugebėjo surašyti ieškinio, nesugebėjo pašalinti teismo nurodytų klaidų). Tarnyba už tariamai suteiktas teisines paslaugas prisiteisė iš pareiškėjo 394,07 Eur. 2014 m. Tarnyba pareiškėjui skyrė advokatą, tačiau vėliau nepagrįstai nutraukė teisinės pagalbos pareiškėjui teikimą ir įpareigojo pareiškėją sumokėti 798,05 Eur už tariamai jau suteiktas teisines paslaugas. Pareiškėjas paaiškino, kad praėjo daug metų nuo to laiko, kai jam buvo priteistos nurodytos sumos, tačiau pareiškėjas be kvalifikuotos pagalbos negalėjo apskųsti teismo sprendimų, taip pat dėl savo sunkios turtinės padėties negali ir niekada negalės šių sumų apmokėti (pareiškėjo neįgalumo pensija yra 65 Eur). Pasak pareiškėjo, bausmė jau pasiekė savo tikslą, nes nuo 2014 m. yra netekęs teisinės pagalbos jau daug kartų. Skundžiamu Sprendimu Tarnyba atsisakė peržiūrėti pareiškėjo prašymą atšaukti pareiškėjo skolą (viso 1 192,12 Eur). Pareiškėjo nuomone, Tarnyba apskritai nesuprato pareiškėjo prašymo, nes didžioji jo dalis buvo surašyta rusų kalba, o Tarnyba prašymo vertimo į lietuvių kalbą neatliko.
3. Pareiškėjas nurodė, kad Tarnyba turėjo rasti teisines procedūras, kurios padėtų pareiškėjui susigrąžinti konstitucinę garantiją į teisminę gynybą, tačiau atsiuntė formalų atsakymą. Pasak pareiškėjo, Tarnyba padarė jam neturtinės žalos, nes pareiškėjas buvo priverstas patirti kančias, depresiją, pareiškėjo galimybės buvo tyčia ribojamos daugiau, negu numatyta įstatymuose.
4. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti (b. l. 43–45).
5. Tarnyba paaiškino, kad Sprendime nurodė pareiškėjui, jog pareiškėjo prašoma nurašyti skolos suma yra priteista teismo sprendimais ne Tarnybai, o valstybei. Tarnyba pažymėjo, kad teismams priteisus išlaidas, tolesnį išlaidų išieškojimą ir jų administravimą vykdo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos. Tarnyba paaiškino, kad jai nėra suteikta teisė spręsti klausimus dėl skolų senaties termino ar dėl teismo priteistų skolų nurašymo.
6. Tarnyba nurodė, kad pareiškėjo prašymą į lietuvių kalbą išsivertė Tarnybos specialistas, nagrinėjęs pareiškėjo prašymą. Atsižvelgdama į tai, Tarnyba nesutiko su pareiškėjo skundo argumentais, kad Tarnyba nesuprato pareiškėjo prašymo turinio. Tarnyba taip pat nesutiko su pareiškėjo reikalavimu priteisti neturtinę žalą, nes, Tarnybos nuomone, pareiškėjas nepateikė argumentų ir įrodymų, patvirtinančių, kad egzistuoja civilinės atsakomybės sąlygos. Tarnyba Sprendime atsakė į visus pareiškėjo klausimus pagal teisės aktuose nustatytus reikalavimus.
II.
7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gruodžio 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 81–84).
8. Teismas konstatavo, kad kaip matyti iš Tarnybos Sprendimo turinio, pareiškėjas vėl kelia naują ginčą tais pačiais klausimais ir inicijuoja teisminius procesus klausimais, kurie jau buvo išspręsti. Teismas pažymėjo, kad teismų sistema ir jos suteikiamomis gynybos priemonėmis neturi būti naudojamasi vien formaliam bylinėjimuisi. Teismas nurodė, kad Tarnybos Sprendimas pareiškėjui jokių teisinių pasekmių nesukelia, nes net ir tuo atveju, jei Sprendimas būtų panaikintas, pareiškėjo teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų.
9. Teismas atmetė pareiškėjo reikalavimą priteisti neturtinės žalos atlyginimą, konstatavęs, kad nebuvo nustatyti Tarnybos neteisėti veiksmai, nes ginčijamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Pareiškėjo reikalavimą įpareigoti Tarnybą peržiūrėti jo 2018 m. birželio 29 d. prašymą teismas atmetė kaip išvestinį iš reikalavimo panaikinti Tarnybos Sprendimą. Teismas nurodė, kad netenkinus reikalavimo panaikinti Sprendimą, negali būti tenkinamas ir išvestinis reikalavimas įpareigoti Tarnybą peržiūrėti jo prašymą.
III.
10. Pareiškėjas V. S. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 19 d. sprendimą panaikinti (b. l. 88–94).
11. Pareiškėjo nuomone, administraciniame teisme yra besibylinėjančių asmenų „juodasis sąrašas“, kuriuo remiantis yra atsisakoma tenkinti visus skundus, kuriuos pateikdami jie įgyvendina savo teisę į sąžiningą teismą. Pareiškėjas pažymi, kad turėjo teisę iš Tarnybos gauti atsakymą, atitinkantį Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymą, tačiau Tarnyba visada atsako formaliai ir abstrakčiai. Tarnyba Sprendime neatsakė į pareiškėjo pateiktą klausimą, o tik pakartojo argumentus, kuriuos jau nurodo 10 metų. Tarnybos nurodytos aplinkybės pareiškėjui yra seniai žinomos. Pasak pareiškėjo, pirmosios instancijos teismas šias aplinkybes dar kartą pakartojo, nors pareiškėjas jų neginčijo ir jokių paklausimų dėl jų neteikė. Teismas visiškai nepaisė pačios ginčo esmės, t. y. dėl ko iš pareiškėjo buvo visiems laikams visiškai atimta teisė iš valstybės gauti teisinę pagalbą, kurią jis turi teisę gauti kaip nepasiturintis asmuo, socialiai remiamas valstybės.
12. Pareiškėjas nurodo, kad teismas konstatavo, jog Tarnybos neveikimas jokiu būdu nesukelia pareiškėjui neigiamų teisinių pasekmių, nors turėjo raštiškus įrodymus to, kad atsakovas nuo 2015 m. daugiau kaip 20 kartų atsisakė skirti pareiškėjui teisinę pagalbą dėl pareiškėjo įsiskolinimo valstybei. Tarnyba turėjo visas galimybes imtis veiksmų pagal pareiškėjo prašymą ir išspręsti sudėtingiausią pareiškėjo problemą – suteikti prieigą prie teisinės pagalbos, prie teisingumo ir pamatinių žmogaus teisių gynimo. Pareiškėjas pažymi, kad neprašė Tarnybos atšaukti teismų priteistas pareiškėjo skolas. Tarnyba, pasak pareiškėjo, tik turėjo išspręsti ginčą iš principo, galbūt paprašyti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pagalbos arba kreiptis į atitinkamus valstybės organus, kurių kompetencija apima teisę priimti sprendimus, siekiant apginti pareiškėjo teisę pasiekti teisingumą.
13. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad Lietuvos žmonių pamatinių teisių gynimas yra pirminė Tarnybos pareiga, todėl teismas turėjo ne ginti biurokratus formaliais pagrindais, bet įpareigoti juos imtis atitinkamų veiksmų siekiant teigiamai išspręsti ginčą. Nagrinėjamu atveju, pasak pareiškėjo, pirmosios instancijos teismas pažeidė fundamentalią pareiškėjo teisę į sąžiningą teismą. Visa tai, pasak pareiškėjo, liečia ir kitus Lietuvos piliečius, kurie yra socialiai neapsaugoti ir turi skolų Tarnybai ir kurie yra visiškai netekę teisės į teisminę gynybą ir teisingumą. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra formalus ir tarnauja ne žmonėms, o biurokratų klasei. Pareiškėjas dar kartą atkreipia dėmesį į tai, kad Tarnyba skundžiamu Sprendimu užblokavo pareiškėjo galimybę pasiekti teisingumą, nes pareiškėjas to negali padaryti be teisinės pagalbos. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą, kuriame, pasak pareiškėjo, šis teismas gailėjosi dėl mistinės Lietuvos nacionalinių teismų sprendimų priėmimo kilmės.
14. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 102–103).
15. Tarnybos nuomone, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, objektyviai ir visapusiškai nustatė, ištyrė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, įrodymus, ginčo šalių argumentus ir kitą bylos medžiagą, teisingai išaiškino ir pritaikė procesines ir materialines teisės normas ir vadovaudamasis galiojančiais teisės aktais priėmė motyvuotą, teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį panaikinti nėra jokio teisinio pagrindo.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
16. Administracinėje byloje ginčas iš esmės kilo dėl Sprendimo, kuriame Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba nurodė, kad jai nesuteikta teisė nurašyti teismų priteistas skolas (b. l. 14), teisėtumo ir pagrįstumo.
17. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, pažymėdamas, kad Tarnyba nesprendžia dėl teismų priteistų sumų išieškojimo (nurašymo). Nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas visiškai ignoravo ginčo esmę ir tik pakartojo Tarnybos nurodytas aplinkybes, kurios yra nesusijusios su byla. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė, kad neprašė Tarnybos atšaukti teismo jam priteistas skolas, kad jis į Tarnybą kreipėsi dėl to, kad iš jo visiems laikams buvo atimta teisė gauti iš valstybės teisinę pagalbą. Ginčas vyko dėl atstatymo pareiškėjo teisės kreiptis su prašymu skirti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, t. y. Tarnyba turėjo išspręsti ginčą iš esmės ir apginti pareiškėjo teisę į teisminę gynybą.
18. Tikrindamas pareiškėjo ginčijamo Tarnybos Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei spręsdamas dėl administracinės bylos nagrinėjimo dalyko, pirmosios instancijos teismas turėjo vertinti pareiškėjo 2018 m. birželio 30 d. prašymą, adresuotą Tarnybos Vilniaus skyriui (b. l. 46–54). Teismas skundžiamame sprendime nustatė, jog pareiškėjas prašė Tarnybos nurašyti 394,07 Eur ir 798,05 Eur įsiskolinimą, nes pareiškėjas neturi galimybės sumokėti minėtų sumų dėl savo socialinės padėties. Teismas konstatavo, kad šiame prašyme pareiškėjas taip pat nurodė, jog yra suėję senaties terminai, o skolos nurašymas suteiktų jam teisę gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą (b. l. 82). Kaip minėta, pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė, kad jis neprašė Tarnybos atšaukti teismo jam priteistas skolas.
19. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 9 straipsnyje yra įtvirtintas valstybinės kalbos proceso principas. Pagal ABTĮ 9 straipsnio 2 dalį, dokumentai, surašyti kitomis kalbomis, teikiami ir skelbiami išversti į lietuvių kalbą ir nustatyta tvarka patvirtinti. ABTĮ 9 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad bylą nagrinėti teisme rengiančiam teisėjui ar ją nagrinėjančiam teismui nutarus, kita kalba surašytą dokumentą teismo posėdyje gali išversti vertėjas.
20. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, aiškinant ABTĮ 9 straipsnio 2 dalies nuostatą, nurodoma, kad teismas negali remtis į lietuvių kalbą neišverstais dokumentais. Įrodymų, kurie yra neišversti į lietuvių kalbą, tyrimas bei vertinimas pažeidžia ABTĮ 9 straipsnyje įtvirtintas proceso kalbos taisykles ir negali būti laikomas objektyviu bei visapusišku (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1380/2010).
21. Iš byloje esančios pareiškėjo prašymo kopijos matyti, kad dalis šio prašymo teksto yra ne lietuvių kalba, minėto dokumento pabaigoje suformuluotas pirmasis prašymas taip pat yra ne lietuvių kalba (b. l. 46–47, 50, 53–54). Ne lietuvių kalba esančios prašymo dalies vertimo byloje nėra.
22. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad bylos dalyką nustato ne tik teismui paduodamo skundo turinys. Dokumentas, kuriuo kreipiamasi į viešojo administravimo subjektą, yra svarbus dokumentas, pagal kurį sprendžiama dėl administracinės bylos nagrinėjimo dalyko. Tai lemia teismo pareiga tikrinti administracinio sprendimo teisėtumą ir spręsti viešojo administravimo srities ginčus (ABTĮ 3 straipsnis). Būtent dokumentas, į kurį atsakė viešojo administravimo subjektas byloje ginčijamu sprendimu, atskleidžia tarp pareiškėjo ir viešojo administravimo subjekto (šiuo atveju – Tarnybos) kilusio ginčo turinį, jo esmę. Taigi, administracinis teismas, spręsdamas pareiškėjo ir Tarnybos ginčą, turėjo vertinti pareiškėjo kreipimosi turinį.
23. Prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875, 13.1 punkte nustatyta, kad prašymas raštu turi būti parašytas valstybine kalba arba turėti vertimą į valstybinę kalbą, kurio tikrumas būtų paliudytas Lietuvos Respublikos notariato įstatymo nustatyta tvarka. Minėtų taisyklių 15 punkte nustatyta, kad, atsižvelgdamas į institucijos atliekamas funkcijas ir šios institucijos valstybės tarnautojų kompetenciją, institucijos vadovas turi teisę nustatyti ir kitas kalbas, kuriomis parašyti prašymai gali būti priimami. Apie tokį institucijos vadovo sprendimą informacija turi būti paskelbta institucijos interneto svetainėje ir vieno langelio asmenų aptarnavimo padalinio skelbimų lentoje.
24. Tarnybos atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui buvo nurodyta, kad Tarnybos darbuotojas išvertė prašymo turinį, kaip to reikalauja Asmenų prašymo nagrinėjimo ir jų aptarnavimo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyboje taisyklių, patvirtintų Tarnybos direktoriaus 2015 m. rugsėjo 1 d. įsakymu Nr. T-27-15, 25 punktas, tačiau teismas nesiaiškino, kaip ne valstybine kalba parašyto prašymo tekstas buvo išvertas į lietuvių kalbą ir nepareikalavo iš Tarnybos šio vertimo. Pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjo skundo argumento, kad Tarnyba nesuprato kreipimosi esmės.
25. Teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme garso įrašas patvirtina, kad teismas nepasinaudojo ABTĮ 9 straipsnio 3 dalyje numatyta galimybe, jog ne lietuvių kalba surašytus dokumentus teismo posėdžio metu išverstų vertėjas, nors vertėjas teismo posėdyje dalyvavo (b. l. 78).
26. Taigi, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, pažeidė procesinės teisės normas, įrodymų leistinumo taisykles, t. y. nebuvo laikomasi ABTĮ 9 straipsnio 2 ir 3 dalies reikalavimų. Šis procesinės teisės normų pažeidimas pripažintinas esminiu, nes dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 146 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, o byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 19 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.