Administracinė byla Nr. eA-1059-502/2019
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02355-2017-8
Procesinio sprendimo kategorija 29.1.4
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. rugpjūčio 7 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo
2017 m. gruodžio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. B. skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Topagro“) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas V. B. (toliau – ir pareiškėjas) 2017 m. liepos 10 d. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, Agentūra) 2017 m. birželio 6 d. sprendimą Nr. BR6-158 „Dėl skirtos išmokos sumos ir taikomų sankcijų“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą išmokėti pareiškėjui paramą už visus 2016 metais deklaruotus plotus.
2. Pareiškėjo nuomone, atsakovas, administruodamas jo 2016 m. birželio 4 d. paramos už žemės ūkio naudmenas ir kitus plotus bei gyvulius paraišką Nr. 16-1012130611-A1-1 (toliau – ir Paraiška), neteisėtai ir nepagrįstai nusprendė jam skirti 27 711,92 Eur ilgalaikę sankciją, o atsakovo veiksmai lėmė principo, numatančio, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, taip pat objektyvumo, proporcingumo, atsakomybės už priimtus sprendimus, išsamumo, naujovių ir atvirumo permainoms bei lygiateisiškumo principų pažeidimą. Be to, tokio dydžio sankcija yra neproporcinga ir taps pagrindine aktyvaus jaunojo ūkininko ūkio panaikinimo priežastimi.
3. Pareiškėjas sprendimo jam skirti sankciją neteisėtumą ir nepagrįstumą siejo pirmiausiai su valdžios institucijų požiūrio į jungtinės veiklos sutarčių reikšmę deklaracijų teikimo procedūroje pasikeitimu, kuris jo atžvilgiu buvo taikytas retrospektyviai. Paaiškino, jog Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2013 m. balandžio 17 d. rašte Nr. 2D-1971(12.148) Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) buvo laikomasi pozicijos, kad jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis yra teisinis valstybinės žemės naudojimo pagrindas, šiuo pagrindu valstybinės žemės sklypą naudojantis asmuo yra teisėtas tokio sklypo naudotojas, turintis teisę pateikti pasėlių deklaraciją. Tačiau Ministerija 2016 m. rugpjūčio 4 d. rašte Nr. 2D-3592(11.100E) Agentūrai nurodė palaikanti Tarnybos poziciją ir pripažįstanti, kad valstybinės žemės valdymo jungtinės veiklos sutarties pagrindu negalima laikyti teisėtu. Pareiškėjas, vadovaudamasis pirmuoju Ministerijos išaiškinimu, su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Topagro“ (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, Bendrovė) 2016 m. balandžio 10 d. sudarė jungtinės veiklos sutartį (toliau – ir Sutartis), pagal kurią pareiškėjui
už jo įnašą dirbant UAB „Topagro“ žemės sklypus turėjo atitekti parama (tiesioginės išmokos)
už deklaruotas žemės ūkio naudmenas, kurias pareiškėjas turėjo deklaruoti savo vardu. Atitinkamai pareiškėjas 2016 m. birželio 4 d. Agentūrai pateikė Paraišką, kurioje deklaravo ir Sutarties pagrindu dirbamus žemės sklypus. Jis pastebėjo, kad ginčijamame Sprendime neužsimenama apie Ministerijos 2013 metų ir 2016 metų išaiškinimų skirtumus bei pakitusį valdžios institucijų požiūrį dėl jungtinės veiklos sutarčių, bei teigė, kad daugelis kitų ūkininkų, veiklą vykdančių identiškais kaip nagrinėjamu atveju pagrindais, jokių sankcijų nepatyrė.
4. Pareiškėjas tvirtino, jog atsakovas su juo nebendradarbiavo, neteikė konsultacijų, iki priimant sprendimą dėl sankcijos skyrimo nesudarė galimybių jos išvengti, nepasiūlė koreguoti deklaracijos duomenis ar pasinaudoti Paramos už žemės ūkio naudmenų ir kitus plotus paraiškos ir tiesioginių išmokų administravimo bei kontrolės taisyklių, patvirtintų žemės ūkio ministro 2012 m. kovo 15 d. įsakymu Nr. 3D-171 (toliau – ir Administravimo taisyklės Nr. 1), 67 punkte įtvirtinta galimybe atsisakyti paramos už visą paraišką ar jos dalį. Pareiškėjas akcentavo, jog Agentūra 2016 m. rugpjūčio mėn. pranešė jam apie gautą informaciją, jog vienas iš jo deklaruotų žemės sklypų yra išnuomotas ne jam, o Bendrovei, ir todėl negali būti deklaruotas pareiškėjo vardu. Atsižvelgdamas į šį pranešimą, pareiškėjas 2016 m. rugpjūčio 29 d. pateikė atsakovui prašymą pakeisti Paraiškos duomenis, ūkininkui atsisakant deklaruoto ploto Nr. 144588-2606 (1,96 ha) deklaracijos, bei nutraukė Sutartį, įsipareigojimus dėl deklaruoto 1,14 ha ploto žemės sklypo perdavė UAB „Topagro“, apie tai pranešė Agentūrai (2016 m. spalio 4 d. ir 2016 m. lapkričio 8 d. pranešimai). Atsakovas 2016 m. gruodžio 1 d. raštu Nr. 1437261 pareiškėjui nurodė, kad jo 2016 m. spalio 4 d. prašymas yra nagrinėjamas, o 2017 m. kovo 14 d. raštu Nr. BR6-1834685 pranešė, jog pareiškėjui Paraiškos pagrindu išmokėtina 1 964,54 Eur dydžio parama ir skirtina 27 711,92 Eur ilgalaikė sankcija už neteisingą plotų deklaravimą. Agentūra į pareiškėjo 2016 m. spalio 4 d. prašymą atsakė tik 2017 m. balandžio 6 d., nepateikė jokio atsakymo į analogišką 2016 m. lapkričio 8 d. prašymą. Pareiškėjui paprašius atsakovo atsiųsti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nuostatas atitinkantį sprendimą dėl sankcijų skyrimo, jis ginčijamą Sprendimą gavo tik 2017 m. birželio 14 d. Pareiškėjas laikė, kad atsakovas, delsdamas atsakyti į pareiškėjo ir UAB „Topagro“ 2016 m. spalio 4 d. prašymą bei neatsakydamas į 2016 m. lapkričio 8 d. prašymą, pažeidė Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 (toliau – ir Prašymų nagrinėjimo taisyklės), nuostatas, kartu tokiu būdu nesuteikė informacijos, galėjusios nulemti tolesnius pareiškėjo veiksmus, siekiant išsaugoti teisę gauti paramą ir išvengti sankcijų.
5. Pareiškėjas taip pat nesutiko su atsakovo išvada, jog jis ginčo žemės sklypą valdė neteisėtai. Akcentavo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. vasario 18 d. nutarimo
Nr. 236 „Dėl valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ (toliau – ir Nuomos taisyklės) nuostatos neįtvirtina reikalavimo gauti sutikimą naudoti nuomojamus valstybinės žemės sklypus pagal jungtinės veiklos sutartis, o jungtinės veiklos sutarties sudarymas negali būti prilyginamas žemės sklypo subnuomai. Sprendime minimas Valstybinės žemės suteikimo laikinai naudotis žemės ūkio veiklai vykdymo tvarkos aprašo, patvirtinto Tarnybos
2012 m. kovo 16 d. įsakymu Nr. 1P-(1.3.)-112 (toliau – ir Aprašas), 2 punktas, pareiškėjo nuomone, reiškia tik tiek, kad šio Aprašo nustatyta tvarka valstybinės žemės sklypai negali būti perduodami asmenims, kurie neatitinka Apraše nustatytų kriterijų, tačiau ir pareiškėjas, ir Bendrovė visus kriterijus atitinka. Atsakovo argumentas, kad tas pats asmuo gali būti tik vienos žemės ūkio valdos narys, neturi jokios teisinės reikšmės paramos skyrimui / neskyrimui, kadangi Administravimo taisyklėse, pagal kurias vertinamas žemės sklypo deklaraciją pateikęs asmuo, yra numatyti tik du kriterijai: 1) žemės faktinio dirbimo ir 2) žemės valdymo nuosavybės, nuomos ar kitais pagrindais. Žemės ūkio valdos ir / arba valdytojo teisėtumo / neteisėtumo kriterijus vertinant paraišką dėl paramos skyrimo nėra numatytas. Taigi, pareiškėjui turėtų būti skiriama išmoka už Paraiškoje nurodytus žemės ūkio naudmenų ir kitus plotus. Pareiškėjas papildomai atkreipė dėmesį į tai, kad jis yra UAB „Topagro“ pagrindinis akcininkas, kad Ministerija yra pabrėžusi didelę kooperacijos reikšmę smulkių ir vidutinių ūkininkų gerovei, bei kad nei Bendrovės sudarytose valstybinės žemės nuomos sutartyse, nei žemės nuomą reglamentuojančiuose teisės aktuose nėra įtvirtintas draudimas valstybinės žemės sklypą naudoti kaip įnašą jungtinėje veikloje, tačiau atsakovas šių aplinkybių nesvarstė, nesudarė jokių sąlygų perduoti ginčo žemės plotus deklaruoti Bendrovei, todėl nė vienas iš kooperacijos partnerių negavo išmokų už deklaruotus plotus, vienam iš jų skirta didelė sankcija, nulemsianti jo ūkininkavimo pabaigą.
6. Atsakovas Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.
7. Atsakovas teigė, kad kaip valdymo teisę patvirtinančius dokumentus pareiškėjas pateikė dvi jungtinės veiklos sutartis, sudarytas 2016 m. balandžio 10 d., bei UAB „Topagro“ sudarytų valstybinės žemės nuomos sutarčių kopijas. Atsakovo nuomone, kadangi nei Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatyme, nei Nuomos taisyklėse nenumatyta galimybė valstybinę žemę įnešti kaip įnašą į jungtinę veiklą, pareiškėjas negalėjo sudaryti tokių sutarčių. Pareiškėjas galėjo Agentūrai pateikti Tarnybos sutikimą subnuomoti valstybinę žemę, bet to nepadarė. Pareiškėjas įrodė turįs valdymo teisę tik į nedidelę dalį Paraiškoje deklaruotų plotų, todėl jam teisėtai ir pagrįstai buvo pritaikyta ilgalaikė sankcija už neteisingą plotų deklaravimą. Be to, priimtas Sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus.
8. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad Ministerijos 2013 m. balandžio 17 d. raštas yra rekomendacinio pobūdžio, jame kalbama apie asmeninio ūkio žemę, o ne apie valstybinę, valdomą nuomos sutarčių pagrindu. Apie valstybinės žemės deklaravimą, valdomą nuomos sutarties pagrindu, kai sudaroma jungtinės veiklos sutartis, Ministerija pasisakė 2016 m. rugpjūčio 4 d. rašte, kuriame nurodė, kad toks deklaravimas netinkamas. Taigi, valstybės institucijų požiūris į valstybinę žemę, valdomą nuomos sutarčių pagrindu, nepasikeitė, o pareiškėjas neteisingai interpretuoja Ministerijos raštus.
10. Trečiasis suinteresuotas asmuo sutinka su pareiškėjo argumentais. Akcentavo, kad tiek Bendrovė, tiek pareiškėjas neteko teisės į 83 135,76 Eur dydžio paramą už sąžiningai dirbtus ir prižiūrėtus žemės sklypus, o dėl skirtos sankcijos tolesnis žemės sklypų dirbimas tapo nuostolingu. Tokios pasekmės kilo dėl to, kad atsakovas tinkamai neinformavo apie deklaracijų neatitikimą teisės aktų reikalavimams, nepasiūlė pareiškėjui perduoti įsipareigojimus UAB „Topagro“. Be to, Agentūra pareiškėjo tinkamai neinformavo apie jo atžvilgiu pradėtos administracinės procedūros pradžią, praleido terminus atsakyti į Bendrovės ir pareiškėjo prašymus, kurie būtų galėję tapti pagrindu atsisakyti paraiškos ir išvengti žalos. Be to, UAB „Topagro“, ginčo žemės sklypus deklaravusi vietoj pareiškėjo, būtų įgijusi teisę į 27 711,92 Eur išmoką ir gavusi pajamų. Taigi, dėl negautų pajamų ir sankcijų pareiškėjui ir Bendrovei padaryta turtinė žala siekia 110 847,68 Eur. Trečiasis suinteresuotasis asmuo taip pat įžvelgė analogiją tarp Ministerijos 2016 m. rugsėjo 21 d. rašte nurodyto atvejo, kai valstybinės žemės ūkio paskirties žemės nuomos sutartį sudaro vienas sutuoktinis, o šios žemės naudojimą deklaruoja kitas sutuoktinis ir tai nelaikoma neteisėtu žemės naudojimu ar disponavimu, ir nagrinėjamo atvejo, bei pažymėjo, jog UAB „Topagro“ išnuomotus valstybinės žemės sklypus Sutarties pagrindu deklaravo pareiškėjas, kuris yra pagrindinis šios Bendrovės akcininkas, atsakingas už jos veiklą, todėl negalima teigti, kad tarp jų nėra jokio ryšio. Pagal Sutartį, pareiškėjas asmeniškai padėjo Bendrovei, investavo lėšas ir sąžiningai dirbo žemės sklypus, prisidėdamas prie bendro tikslo – plėsti ūkį bei tinkamai jį prižiūrėti. Vienam asmeniui dažnai gali būti sudėtinga atlikti tinkamą žemės sklypų priežiūrą, o kooperacija tai padeda padaryti. Pareiškėjo deklaruoti žemės sklypai buvo tinkamai apdirbti ir prižiūrėti, todėl valstybė gavo naudą, o susidariusi situacija neteisinga pareiškėjo atžvilgiu.
II.
11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 12 d. sprendimu atmetė pareiškėjo V. B. skundą.
12. Teismas nustatė, kad 2016 m. balandžio 10 d. pareiškėjas ir UAB „Topagro“, atstovaujama direktoriaus M. K., sudarė kelias jungtinės veiklos sutartis. Vienas iš Bendrovės įnašų į bendrą veiklą pagal šias sutartis – žemės ūkio paskirties žemės sklypai, kuriuos 2015 m. kovo 9 d., 2015 m. gegužės 18 d., 2015 m. spalio 26 d., 2016 m. vasario 19 d. ir 2016 m. gegužės 3 d. sutartimis ji išsinuomojo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos. Jungtinės veiklos sutartimis pareiškėjas ir UAB „Topagro“ kooperavo savo turtą, darbą ir žinias, o valstybei nuosavybės teise priklausančius žemės sklypus Bendrovė kaip turtinį įnašą įnešė į bendrą veiklą.
13. 2016 m. birželio 4 d. pareiškėjas Agentūrai pateikė Paraišką, kurioje deklaravo ir tuos žemės sklypus, kuriuos UAB „Topagro“ buvo išsinuomojusi iš valstybės ir įnešusi kaip turtinį įnašą bendrai veiklai vykdyti pagal Sutartis. 2017 m. birželio 6 d. buvo priimtas Sprendimas, kuriame, įvertinus Paraiškoje nurodytas žemės ūkio naudmenas ir kitus plotus bei gyvulius, nuspręsta, kad pareiškėjui galutinė paramos suma, pritaikius sankcijas, yra 2 060,99 Eur.
14. Teismas taip pat nustatė, kad 2016 m. rugsėjo 1 d. Agentūra gavo Tarnybos 2016 m. rugsėjo 1 d. raštą Nr. lSD-4676-(7.22E), kuriame teikiama informacija apie nustatytus atvejus, kai išnuomotus valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypus 2016 metais deklaravo ne valstybinės žemės sklypų nuomininkai. Remdamasis šia informacija, atsakovas elektroniniu paštu 2016 m. gruodžio 2 d. išsiuntė pareiškėjui pranešimą, kuriame nurodyta per 20 darbo dienų nuo pranešimo gavimo dienos pateikti visų Paraiškoje deklaruotų laukų žemės valdymo teisę (nuosavybės, nuomos ar kitais pagrindais) įrodančius dokumentus su žemės sklypo(-ų) planu(-ais). Agentūra, įvertinusi 2017 m. gruodžio 19 d. gautus prašomus dokumentus, nustatė, kad pareiškėjas žemės valdymo teisę įrodančius dokumentus pateikė ne visam Paraiškoje deklaruotų laukų plotui.
15. Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, be kita ko, Civilinio kodekso 6.491 straipsnio 1 dalį bei principą „draudžiama viskas, kas nėra tiesiogiai leidžiama“, ir pažymėjo, jog byloje nėra duomenų, kad valstybinės žemės nuomotojas (Lietuvos valstybė, atstovaujama Tarnybos) būtų davęs išankstinį rašytinį sutikimą įnešti valstybinės žemės sklypų, išsinuomotų minėtomis valstybinės žemės nuomos sutartimis, nuomos teisę, kaip turtinį įnašą į pareiškėjo ir UAB „Topagro“ bendrą jungtinę veiklą. Teismas sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėjas neįrodė kontrolinių žemės sklypų, kuriuos deklaravo Paraiškoje, valdymo teisės, todėl konstatuotina, kad jis Paraiškoje deklaravo didesnį žemės ūkio naudmenų ar kitą plotą negu valdė. Todėl toks deklaravimas laikytinas neteisingu Paramos už žemės ūkio naudmenas ir kitus plotus bei gyvulius paraiškos ir 2016–2020 metų tiesioginių išmokų administravimo ir kontrolės taisyklių, patvirtintų žemės ūkio ministro 2015 m. gruodžio 4 d. įsakymu Nr. 3D-897 (toliau – ir Administravimo taisyklės Nr. 2), atžvilgiu, sankcija už neteisingą plotų deklaravimą pareiškėjui pritaikyta teisėtai ir pagrįstai.
16. Teismas dėl kitų pareiškėjo argumentų nurodė, kad Ministerijos 2013 m. balandžio 17 d., 2016 m. rugpjūčio 4 d. raštai, kuriais jis remiasi skunde, ar galimas Agentūros neveikimas (atsakymų į prašymus nepateikimas) nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Pareiškėjas, manydamas, kad dėl neteisėtų institucijų pareigūnų veiksmų jis patyrė žalą, savo teises gali ginti kitu būdu.
17. Teismas priėjo prie išvados, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jo panaikinti pareiškėjo nurodytais ar kitais argumentais. Atitinkamai netenkintinas ir išvestinis pareiškėjo reikalavimas – įpareigoti Agentūrą išmokėti jam paramą už visus 2016 metais deklaruotus plotus, taip pat trečiojo suinteresuoto asmens, kuris palaikė pareiškėjo skundą, prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
III.
18. Pareiškėjas V. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundą, netenkinus šio reikalavimo, panaikinti teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, taip pat pridėti prie bylos naujus įrodymus.
19. Pareiškėjas teigia, kad buvo pažeista jo teisė į teisminę gynybą bei tinkamo proceso principai, nes teismas neatsižvelgė į jo advokato prašymus dėl teismo posėdžio datos pakeitimo ir bylą 2017 m. lapkričio 28 d. teismo posėdyje išnagrinėjo nedalyvaujant pareiškėjui ir jo atstovui, tokiu būdu suteikdamas procesinį pranašumą atsakovui, užkirsdamas kelią pareiškėjui (jo atstovui) pateikti paaiškinimus, didelę reikšmę turinčius dokumentus ir kt. Pareiškėjas teismo nebuvo informuotas apie kliūtis, neleidžiančias atidėti bylos nagrinėjimą, jam nesudaryta galimybė į teismo posėdį atvykti pačiam ar pasirinkti kitą atstovą. Pareiškėjas taip pat mano, kad teismas teisingumą įvykdė tik formaliai, nes jis formaliai ištyrė byloje esančią medžiagą ir pritaikė įstatymus, neatsižvelgė į tokio sprendimo pasekmes pareiškėjui, be kita ko, kad jam skirta 83 135,76 Eur
(27 711,92 Eur x 3 m.) dydžio ilgalaikė sankcija yra neadekvačiai didelė ir lems ūkininko ūkio bankrotą, neatkreipė dėmesio į tai, jog padarytas pažeidimas yra formalus (su tuo sutiko ir Ministerija 2017 m. gruodžio 5 d. rašte), dėl tokio pažeidimo valstybė nepatyrė žalos (valstybiniai žemės sklypai buvo tinkamai įdirbti, jų agrarinė būklė pagerinta pareiškėjo darbu ir lėšomis, buvo mokamas nuomos mokestis ir su sklypų valdymu susijusios valstybės rinkliavos), o pareiškėjas neturi specialių žinių deklaruoti žemės plotus, jis nesulaukė atsakymų iš kompetentingų institucijų į jo paklausimus. Be to, pareiškėjo vertinimu, tiek valstybė, tiek teismai, kaip valstybinė institucija, turėtų skatinti ūkio veiklą ir visais būdais palaikyti ūkininkus, tokią politiką vysto ir Ministerija. Pareiškėjas tvirtina, kad teismas skundžiamame sprendime vadovavosi būtent atsakovo nurodyta teismų praktika, ir tai leidžia daryti prielaidą, jog teismas neįsigilino į pareiškėjo argumentus, objektyviai nevertino situacijos. Pareiškėjas, įvertinęs teismo teiginius, kad Ministerijos 2013 m. balandžio 17 d., 2016 m. rugpjūčio 4 d. raštai, kuriais jis rėmėsi skunde, ar galimas Agentūros neveikimas (atsakymų į prašymus nepateikimas) nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, ir kad jeigu pareiškėjas mano, jog dėl neteisėtų institucijų pareigūnų veiksmų jis patyrė žalą, tai savo teises gali ginti kitu būdu, kelia abejones dėl teismo šališkumo, nes, jo teigimu, šie faktai nebuvo laikomi svarbiais analizuojant pareiškėjo pažeidimo mažareikšmiškumą. Teismas taip pat nebuvo aktyvus renkant bei tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes, ir visapusiškai jų neištyrė.
20. Pareiškėjas tvirtina, kad teismas, nagrinėdamas bylą, neturėjo visų bylai itin reikšmingų dokumentų, kuriuos pareiškėjas gavo 2017 m. gruodžio 11 d. ir būtų galėjęs įteikti teismui tik posėdžio atidėjimo atveju, t. y. papildomą susitarimą su UAB „Topagro“ bei Ministerijos raštą, kuriame išreiškiama nuomonė, jog pareiškėjo pažeidimas galėtų būti vertinamas kaip mažareikšmis. Šie dokumentai turėtų būti pridėti prie bylos, nes jie gali turėti esminę reikšmę teisingam bylos išsprendimui, jų pridėjimas niekaip neužvilkins bylos nagrinėjimo (jų apimtis nedidelė).
21. Pareiškėjas 2018 m. birželio 19 d. teismui pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus. Tvirtina, kad jis jungtinės veiklos sutarties pagrindu dirbamus žemės laukus deklaravo teisėtai, tai grįsdamas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo išaiškinimais. Pažymi, kad UAB „Topagro“ ginčo žemės sklypų neįtraukė į savo deklaraciją, kadangi juos buvo deklaravęs pareiškėjas, t. y. Sutarties pagrindu deklaruotuose sklypuose žemės ūkio veiklą vykdęs ūkininkas. Pareiškėjas pakartotinai atkreipia dėmesį į Ministerijos 2017 m. gruodžio 5 d. rašte išdėstytą poziciją ir teigia, kad, vadovaujantis Teisingumo Teismo sprendimais, jo veiksmų apskritai negalima laikyti pažeidimu, o jeigu tai ir būtų pripažįstama pažeidimu, toks pažeidimas laikytinas mažareikšmiu, formaliu ir neturinčiu įtakos išmokos mokėjimui. Pareiškėjas taip pat pakartoja kitus apeliacinio skundo argumentus (atsakovas pareiškėjui nesuteikė svarbios informacijos, valstybė dėl pažeidimų jokios žalos nepatyrė, teismas įstatymus pritaikė formaliai ir kt.). Pareiškėjas nesutinka su teismu, kad nagrinėjamu atveju taikytinas viešosios teisės principas „draudžiama viskas, kas nėra tiesiogiai leidžiama“, remdamasis Specialiosios teisėjų kolegijos bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti išaiškinimais, kad valstybei nuosavybės teise priklausančios žemės pardavimo ir nuomos santykiai yra reguliuojami privatinės teisės normų, taigi, kilusiam ginčui gali būti taikoma analogija pagal Ministerijos 2013 m. balandžio 17 d. rašte pateiktą poziciją. Be to, pareiškėjo teigimu, jei teismas manytų, jog tai gali būti reikalinga, pareiškėjas prašytų surengti žodinį bylos nagrinėjimą, kadangi šios bylos baigtis yra svarbi ne tik pačiam pareiškėjui ir institucijai, bet ir visiems kitiems besikooperuojantiems ūkininkams, vykdantiems žemės ūkio veiklą Lietuvos Respublikoje.
22. Pareiškėjas 2018 m. spalio 10 d. teismui pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus, kuriuose išdėstė savo nuomonę dėl jungtinės veiklos sutarties vertinimo ir jos atribojimo nuo valstybinės žemės subnuomos. Teigia, kad jungtinės veiklos sutartys ūkininkams, dažnai neturintiems nuosavos žemės ūkio technikos, žinių ar žmogiškųjų išteklių, suteikia teisinį pagrindą užsiimti bendra žemės ūkio veikla, kaip indėlį į šią veiklą įnešant techniką, herbicidus ar kt., bei įgyjant teisę į gaunamų pajamų dalį ar į kompensacijas už patirtas veiklos sąjungas. Ūkininkai tarpusavyje gali susitarti ir dėl tam tikrų nuomojamų valstybinės žemės plotų deklaravimo, siekiant gauti tiesiogines Europos Sąjungos fondų išmokas. Skirtingai nei subnuomos sutartys, jungtinės veiklos sutartys nepakeičia valstybinės žemės nuomininko teisių ir pareigų apimties. Dirbant jungtinės veiklos sutarties pagrindu, valstybinius žemės plotus padeda įdirbti kiti asmenys, kaip atlyginimą (kompensaciją) jiems perleidžiant ne sklypų valdymo teisę, o teisę juos deklaruoti, įstatymai tokios veiklos nedraudžia. Pareiškėjas taip pat pakartoja ankstesnius savo argumentus, be kita ko, kad jis nesutinka, jog kilusiam ginčui yra aktualus principas „draudžiama viskas, kas nėra tiesiogiai leidžiama“, ir laiko nepagrįstais atsakovo teiginius, jog jungtinėmis sutartimis negali būti sprendžiami valstybinės žemės valdymo klausimai, kadangi jos tiesiogiai neminimos Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje, juolab kad pačioje šioje teisės normoje yra nuoroda į Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą (jungtinės veiklos instituto pagrindas yra Civilinio kodekso 6.969–6.982 str. nuostatos). Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad, vadovaujantis 2013 m. gruodžio 17 d. Europos parlamento ir tarybos reglamento (ES) Nr. 1306/2013 dėl bendros žemės ūkio politikos finansavimo, valdymo ir stebėsenos, kuriuo panaikinami Tarybos reglamentai (EEB) Nr. 352/78, (EB) Nr. 165/94, (EB) Nr. 2799/98, (EB) Nr. 814/2000, (EB) Nr. 1290/2005 ir (EB)
Nr. 485/2008, 77 straipsnio 2 dalies d punkto nuostatomis, sankcijos asmeniui nėra taikomos už netyčinius pažeidimus arba kai kompetentingai institucijai nepavyksta įrodyti asmens kaltės. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo veiksmuose nebuvo jokios tyčios, juolab kad ir nėra aiškių teisės nuostatų, draudžiančių deklaruoti jungtinės sutarties pagrindu dirbamus žemės sklypus.
23. Atsakovas Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
24. Atsakovas apžvelgia ginčo aplinkybes, iš esmės pakartoja savo argumentus atsiliepime į skundą, sutinka su teismo išvadomis ir motyvais. Vadovaudamasis teismų praktika, pažymi, kad sandoriai dėl valstybės turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytai atvejais ir būdais, jie yra imperatyvūs. Atsakovas, įvertinęs Sutarčių nuostatas, be kita ko, jog jose numatytas 50 Eur/ha mokestis UAB „Topagro“ ir M. K. už savo įnašą (valstybinę žemę) į jungtinę veiklą (7.3 p.), mano, kad tikrasis Sutarčių šalių siekis buvo tokiomis sutartimis pridengti valstybinės žemės subnuomos sandorį, o tam yra būtinas rašytinis nuomotojo sutikimas. Pažymi, kad nei Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatyme, nei Nuomos taisyklėse nenumatyta galimybė valstybinę žemę įnešti kaip įnašą į jungtinę veiklą, todėl pareiškėjas negalėjo sudaryti atitinkamų sutarčių. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįrodė teisės į visus deklaruotus plotus, todėl ilgalaikė sankcija už neteisingą plotų deklaravimą jam pritaikyta pagrįstai.
25. Atsakovo vertinimu, teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo atstovo prašymo atidėti teismo posėdį, kadangi posėdis Vilniaus apygardos administraciniame teisme buvo numatytas
2017 m. lapkričio 28 d. 9 val., o posėdis Pakruojo apylinkės teisme – 2017 m. lapkričio 28 d. 14 val., todėl pareiškėjo atstovas turėjo galimybę suspėti dalyvauti abiejuose teismo posėdžiuose. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo teisės būti išklausytam, lygiateisiškumo ir rungtyniškumo principų pažeidimus. Skunde pareiškėjas nenurodė, kaip jo arba jo atstovo dalyvavimas teismo posėdyje būtų įtakojęs teismo sprendimą. Nurodomus reikšmingus dokumentus buvo galima pateikti elektroninėmis priemonėmis, be to, pats pareiškėjas galėjo atvykti į teismo posėdį ir šiuos dokumentus pateikti, jam apie teismo posėdį buvo pranešta tinkamai.
26. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjo pozicija pasikeitė, t. y. skunde pareiškėjo mėgino įrodyti, kad valstybinės žemės deklaravimas jungtinės veiklos sutarties pagrindu yra tinkamas ir nereikalauja Tarnybos sutikimo, bet apeliaciniame skunde pareiškėjas laikosi pozicijos, jog jo padaryti pažeidimai yra formalūs ir mažareikšmiai, o sankcija – per griežta, nors skundžiamame teismo sprendime pastarosios aplinkybės nebuvo vertinamos. Be to, atsakovas pažymi, kad Ministerija pateiktame 2017 m. gruodžio 5 d. rašte sutinka su jo pozicija, jog pareiškėjas negalėjo deklaruoti jungtinės veiklos sutarties pagrindu valdomos žemės be Tarnybos sutikimo. Tačiau atsakovas nepritaria Ministerijos argumentams dėl pareiškėjo padaryto pažeidimo mažareikšmiškumo, laiko juos nukrypstančiais nuo Administravimo 78 punkto nuostatų, kurioje jokios išimtys nenumatytos.
27. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Topagro“ atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį tenkinti.
28. Trečiasis suinteresuotasis asmuo sutinka su apeliacinio skundo argumentais dėl pareiškėjo teisės į teisminę gynybą pažeidimo, neįvertintos teismo proceso svarbos pareiškėjui, formalaus teisės taikymo ir kt. Mano, kad valstybės institucija taip pat turėtų prisiimti atsakomybę dėl to, kad laiku ir tinkamai neinformavo pareiškėjo, jog jo veiksmai gali būti prilyginti neteisingam deklaravimui, ir tokiu būdu nesuteikė galimybės jam išvengti sankcijų, nors pareiškėjas pats šioms institucijoms buvo išsiuntęs užklausas. Teismui pripažinus sankcijų skyrimą teisėtu, pareiškėjo interesų pusiausvyra, jo teisėti lūkesčiai buvo pažeisti, taip pat pažeistas teisingumo principas. Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, pareiškėjui iš esmės buvo neleista pasinaudoti galimybe bet kada atsisakyti pateiktos deklaracijos ir tokiu būdu išsaugoti savo vykdomos žemės ūkio veiklos tęstinumą iki pat Agentūros sprendimo dėl sankcijų priėmimo, nes į jo 2016 m. spalio 4 d. paklausimą buvo atsakyta tik po 6 mėnesių. Jis nesutinka su teismo vertinimu, kad atsakovo neveikimas, nepateikiant savalaikių ar išvis nepateikiant atsakymų į prašymus dėl deklaruotų žemės plotų perdavimo Bendrovei, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, nes šiuo atveju pareiškėjui nebuvo sudarytos galimybės išsiaiškinti galbūt skirtinas sankcijas ir pasinaudoti įstatymo garantuota teise atsisakyti savo paraiškos. Teismas nesuteikė pakankamos reikšmės atsakovo padarytiems pažeidimams, be kita ko, nesuteikiant konsultacijos (Viešojo administravimo įstatymo 15 str. 1 d.
4 ir 5 p.), kurie tiesiogiai lėmė pareiškėjui skirtas sankcijas bei jų dydį, o Agentūros pozicija dėl jungtinės veiklos sutarčių pareiškėjui tapo žinoma tik jau skyrus sankciją, ir tai rodo, kad Agentūros veiksmai galbūt neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje išdėstytų viešojo administravimo kriterijų. Trečiasis suinteresuotas asmuo atkreipia dėmesį į tai, kad net valstybės institucijos (t. y. Ministerija) pareiškėjo padarytus pažeidimus laiko mažareikšmiais, o 27 711,92 Eur ilgalaikės sankcijos skyrimas vien tik už formalų, mažareikšmį pažeidimą yra nesąžiningas, pažeidžiantis teisingumo principą ir realiai reiškiantis jaunojo ūkininko ūkininkavimo pabaigą. Trečiasis suinteresuotas asmuo mano, kad atsakovas ir teismas netinkamai vertino Sutarčių nuostatas, ir pabrėžia, jog šių sutarčių negalima prilyginti nuomos ar subnuomos sutartims.
Jis neprieštarauja pareiškėjo prašymui pridėti prie bylos papildomus įrodymus, nes, jo vertinimu, šie įrodymai turi esminę reikšmę bylos baigčiai, o pareiškėjas negalėjo jų pateikti teismo posėdžio metu.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
29. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl ilgalaikės sankcijos už neteisingą plotų deklaravimą taikymo pareiškėjui teisėtumo ir pagrįstumo.
30. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (Administracinių bylų teisenos įstatymo. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017).
31. Pareiškėjas kartu su apeliaciniu skundu pateikė Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2017 m. gruodžio 5 d. raštą Nr. 3IN-1679(8.1), kuriame pateikiamas vertinimas, jog dėl to, kad Paraiškoje deklaruoti žemės plotai buvo sutvarkyti, pagerinta šių žemės plotų agrarinė ir aplinkosauginė būklė, o pareiškėjas 2017 metais įgijo dalies Paraiškoje deklaruotų plotų žemės valdymo teisę, nustatyti pažeidimai galėtų būti vertinami kaip mažareikšmiai (III t., b. l. 19–20); ir 2016 m. balandžio 29 d. papildomą susitarimą prie 2016 m. balandžio 10 d. jungtinės veiklos sutarčių (III t., b. l. 21–23). Pareiškėjas nepaaiškina, kodėl jis pastarojo papildomo susitarimo negalėjo pateikti pirmosios instancijos teismui iki skundžiamo teismo sprendimo priėmimo 2017 m. gruodžio 12 d., taip pat kokias aplinkybes jis šiuo dokumentu siekia įrodyti, todėl pareiškėjo prašymas pridėti prie bylos 2016 m. balandžio 29 d. papildomą susitarimą prie 2016 m. balandžio 10 d. jungtinės veiklos sutarčių yra atmestinas. Kita vertus, atsakymas pareiškėjui į jo 2017 m. spalio 25 d. prašymą Ministerijai buvo pateiktas minėtu 2017 m. gruodžio 5 d. raštu
Nr. 3IN-1679(8.1), t. y. raštu, priimtu teismui 2017 m. lapkričio 28 d. posėdyje jau užbaigus bylos nagrinėjimą iš esmės ir likus tik savaitei iki skundžiamo teismo sprendimo priėmimo. Nors byloje nėra duomenų apie tai, kada pareiškėjas (jo atstovas) gavo Ministerijos 2017 m. gruodžio 5 d. raštą Nr. 3IN-1679(8.1), teisėjų kolegija, atsižvelgdama į anksčiau išdėstytas aplinkybes, sprendžia, kad pareiškėjui galėjo kilti objektyvios kliūtys šį raštą pateikti teismui iki teismo sprendimo priėmimo. Remdamasi šia aplinkybe, taip pat tuo, jog pareiškėjas pagrindė šio rašto svarbą nagrinėjamai bylai, teisėjų kolegija nutaria pridėti Ministerijos 2017 m. gruodžio 5 d. raštą Nr. 3IN-1679(8.1) prie bylos ir jį vertinti bylą nagrinėjant apeliacine tvarka.
32. Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Šiuo atveju teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų ar aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.
33. Nustatyta, jog Agentūra ginčijamu 2017 m. birželio 6 d. sprendimu Nr. BR6-158
(II t., b. l. 144–156) apskaičiavo pareiškėjui skirtiną paramos sumą – 2 060,99 Eur, konstatavo, kad pareiškėjas padarė nusižengimus (pavėluotai pateikta paraiška ir / ar kiti dokumentai, neteisingai deklaruoti plotai, lauko dalis nešienauta, neganyta iki nurodyto termino), ir už tai jam skyrė sankcijas. Ilgalaikės sankcijos pareiškėjui buvo skirtos už neteisingą plotų deklaravimą, konkrečiau – neįrodyta valdymo teisė į dalį Paraiškoje deklaruoto ploto, bendras ilgalaikių sankcijų dydis –
27 519,36 Eur. Agentūra konstatavo, kad:
33.1. Paraiškoje deklaruotas žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotas, už kurį mokama pagrindinė tiesioginė išmoka, buvo 112,43 ha, o faktinis plotas yra 13,48 ha, todėl, vadovaujantis Administravimo taisyklių Nr. 2 81 punktu bei 2014 m. kovo 11 d. Komisijos deleguotojo reglamento (ES) Nr. 640/2014, kuriuo papildomos Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1306/2013 nuostatos dėl integruotos administravimo ir kontrolės sistemos ir dėl išmokų neskyrimo arba atšaukimo sąlygų bei administracinių nuobaudų, taikomų tiesioginės išmokoms, paramai kaimo plėtrai ir kompleksinei paramai (toliau – ir Reglamentas (ES) Nr. 640/2014),
19a straipsnio 1 ir 4 dalimis, pagrindinė tiesioginė išmoka nemokama ir skiriama ilgalaikė sankcija – 8 811,99 Eur ((112,43 ha – 13,48 ha) x 1,5 x 59,37 Eur/ha);
33.2. Paraiškoje deklaruotas žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotas, už kurį mokama žalinimo išmoka, buvo 112,43 ha, o faktinis plotas yra 13,48 ha, todėl, vadovaujantis Administravimo taisyklių Nr. 2 86 punktu bei Reglamento (ES) Nr. 640/2014 19 straipsnio
2 punktu ir 28 straipsnio 1 punkto 3 pastraipa, žalinimo išmoka nemokama ir skiriama ilgalaikė sankcija – 4 608,10 Eur ((112,43 ha – 13,48 ha) x 46,57 Eur/ha);
33.3. Paraiškoje deklaruotas žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotas, už kurį mokama jaunojo ūkininko išmoka, buvo 90 ha, o faktinis plotas yra 0 ha, todėl, vadovaujantis Administravimo taisyklių Nr. 2 81 punktu bei Reglamento (ES) Nr. 640/2014 19a straipsnio 1 ir
4 dalimis, jaunojo ūkininko išmoka nemokama ir skiriama ilgalaikė sankcija – 4 123,80 Eur ((90 ha – 0 ha) x 45,82 Eur/ha);
33.4. Paraiškoje deklaruotas žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotas, už kurį mokama išmoka už pirmuosius hektarus, buvo 30 ha, o faktinis plotas yra 13,48 ha, todėl, vadovaujantis Administravimo taisyklių Nr. 2 81 punktu bei Reglamento (ES) Nr. 640/2014 19a straipsnio 1 ir
4 dalimis, išmoka už pirmuosius hektarus nemokama ir skiriama ilgalaikė sankcija – 1 283,85 Eur ((30 ha – 13,48 ha) x 1,5 x 51,81 Eur/ha);
33.5. Paraiškoje deklaruotas žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotas, už kurį mokama parama pagal priemonę „Išmokos ūkininkams vietovėse, kuriose yra kliūčių, išskyrus kalnuotas vietoves“ (toliau – ir MPŪV priemonė) (didelio nepalankumo vietovės), buvo 22,80 ha, o faktinis plotas yra 0 ha, todėl, vadovaujantis Administravimo taisyklių Nr. 2 81 punktu bei Reglamento (ES) Nr. 640/2014 19a straipsnio 1 ir 4 dalimis, parama pagal MPŪV priemonę (didelio nepalankumo vietovės) nemokama ir skiriama ilgalaikė sankcija – 2 517,12 Eur ((22,80 ha – 0 ha) x 1,5 x
73,60 Eur/ha);
33.6. Paraiškoje deklaruotas žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotas, už kurį mokama parama pagal MPŪV priemonę (mažo nepalankumo vietovės), buvo 67,25 ha, o faktinis plotas yra 7,11 ha, todėl, vadovaujantis Administravimo taisyklių Nr. 2 81 punktu bei Reglamento (ES)
Nr. 640/2014 19a straipsnio 1 ir 4 dalimis, parama pagal MPŪV priemonę (mažo nepalankumo vietovės) nemokama ir skiriama ilgalaikė sankcija – 4 979,59 Eur ((67,25 ha – 7,11 ha) x 1,5 x 55,20 Eur/ha);
33.7. Paraiškoje deklaruotas žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotas, už kurį mokama parama pagal priemonę „Su „Natura 2000“ ir Vandens pagrindų direktyva susijusios išmokos“ (toliau – ir Natura 2000 priemonė) (natūralių ir pusiau natūralių pievų tvarkymas), buvo 16,65 ha,
o faktinis plotas yra 5,27 ha, todėl, vadovaujantis Reglamento (ES) Nr. 640/2014 19a straipsnio 1 ir 4 dalimis, parama pagal Natura 2000 priemonę (natūralių ir pusiau natūralių pievų tvarkymas) nemokama ir skiriama ilgalaikė sankcija – 1 194,91 Eur ((16,65 ha – 5,27 ha) x 1,5 x 70 Eur/ha).
34. Iš ginčijamo Sprendimo turinio ir atsakovo procesiniuose dokumentuose išdėstytų paaiškinimų matyti, kad atsakovas laiko, jog jam pateiktos 2016 m. balandžio 10 d. jungtinės veiklos sutartys, sudarytos tarp pareiškėjo ir UAB „Topagro“, atstovaujamos M. K., bei tarp pareiškėjo ir M. K., taip pat UAB „Topagro“ ir M. K. sudarytos valstybinės žemės nuomos sutartys nėra tinkami dokumentai pareiškėjo valdymo teisei patvirtinti, nes, viena vertus, minėtos jungtinės veiklos sutartys buvo sudarytos siekiant pridengti valstybinės žemės subnuomos sandorį, negavus Tarnybos sutikimo, kaip tai numatyta Nuomos taisyklių 18 punkte, kita vertus, Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatyme neįtvirtintas leidimas disponuoti valstybės (savivaldybių) turtu, jį perduodant jungtinės veiklos sutarties pagrindu. Pirmosios instancijos teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad pareiškėjas neįrodė kontrolinių žemės sklypų, kuriuos deklaravo Paraiškoje, valdymo teisės, nes buvo pažeista tvarka, nustatyta Civilinio kodekso 6.491 straipsnio 1 dalyje („Nuomininkas turi teisę perleisti savo teises ir pareigas, atsiradusias iš nuomos sutarties, įkeisti nuomos teisę ar perduoti ją kaip turtinį įnašą ar kitaip ją suvaržyti tik gavęs išankstinį rašytinį nuomotojo sutikimą, jeigu ko kita nenustato nuomos sutartis“), t. y. negautas rašytinis sutikimas iš nuomotojo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, dėl išnuomotos valstybinės žemės suvaržymo. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad pareiškėjas Paraiškoje deklaravo didesnį žemės ūkio naudmenų ar kitą plotą negu valdė, todėl toks deklaravimas laikytinas neteisingu Administravimo taisyklių Nr. 2 atžvilgiu, o sankcija už neteisingą plotų deklaravimą jam pritaikyta teisėtai ir pagrįstai.
35. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, tik iš dalies atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais,
t. y. patikrino, ar atsakovas pagrįstai nustatė pareiškėjo padarytus pažeidimus, bet plačiau netyrė pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su jam skirtos sankcijos teisingumu ir proporcingumu, ir tai laikytina skundžiamo teismo sprendimo motyvacijos trūkumu. Be to, nors teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pareiškėjas, siekdamas patvirtinti savo valdymo teisę į Paraiškoje nurodytus žemės plotus, negalėjo remtis Sutartimis, tokia išvada sietina ne su aplinkybe, kad UAB „Topagro“ ginčo žemės sklypus į jungtinę veiklą įnešė be rašytinio Tarnybos sutikimo,
o su Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 20 straipsnio 5 dalyje epressis verbis (aiškiais žodžiais) įtvirtintu draudimu valstybės ir savivaldybių turtą perduoti kitiems juridiniams ar fiziniams asmenims ar kitaip susieti su turtu jungtinės veiklos sutarties pagrindu. Akcentuotina, kad, vadovaujantis Civilinio kodekso 1.80 straipsnio 1 dalimi, imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja.
36. Pareiškėjas, 2018 m. birželio 19 d. papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose tvirtindamas, jog jungtinės veiklos sutarties pagrindu dirbamus žemės laukus jis deklaravo teisėtai, rėmėsi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2010 m. spalio 14 d. sprendimu Landkreis Bad Dürkheim, C-61/09, EU:C:2010:606, kuriame, be kita ko, išaiškinta, kad nei Reglamento
Nr. 1782/2003 44 straipsnio 2 dalyje, nei to paties straipsnio 3 dalyje nenurodytas teisinių santykių, kurių pagrindu atitinkamą žemę naudoja ūkininkas, pobūdis, todėl remiantis šiomis nuostatomis neturėtų būti tvirtinama, kad nagrinėjamais plotais ūkininkas turi naudotis pagal nuomos sutartį arba panašų sandorį. Šie Teisingumo Teismo išaiškinimai nekeičia anksčiau išdėstytos teisėjų kolegijos pozicijos, nes, pirma, 2003 m. rugsėjo 29 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1782/2003, nustatantis bendrąsias tiesioginės paramos schemų pagal bendrą žemės ūkio politiką taisykles ir nustatantis tam tikras paramos schemas ūkininkams bei iš dalies keičiantis Reglamentus (EEB) Nr. 2019/93, (EB) Nr. 1452/2001, (EB) Nr. 1453/2001, (EB) Nr. 1454/2001, (EB) Nr. 1868/94, (EB) Nr. 1251/1999, (EB) Nr. 1254/1999, (EB) Nr. 1673/2000, (EEB) Nr. 2358/71 ir (EB) Nr. 2529/2001, buvo panaikintas 2009 m. sausio 19 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 73/2009, nustatančiu bendrąsias tiesioginės paramos schemų ūkininkams pagal bendrą žemės ūkio politiką taisykles ir nustatančiu tam tikras paramos schemas ūkininkams, iš dalies keičiančiu Reglamentus (EB) Nr. 1290/2005, (EB) Nr. 247/2006, (EB) Nr. 378/2007 ir panaikinančiu Reglamentą (EB) Nr. 1782/2003, ir todėl nėra taikytinas sprendžiant dėl išmokų pareiškėjui skyrimo už 2016 metus; antra, sandoriai, susiję su prejudiciniame sprendime Teisingumo Teismo nagrinėtais klausimais, nebuvo prieštaraujantys nacionalinės teisės normoms, kaip yra nagrinėjamos administracinės bylos atveju. Atitinkamai neturinčiais esminės teisinės reikšmės laikytini ir pareiškėjo samprotavimai 2018 m. spalio 10 d. papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose apie jungtinės veiklos sutarties esmę ir jos atribojimą nuo valstybinės žemės subnuomos sutarties.
37. Teisėjų kolegija, spręsdama dėl pareiškėjui skirtos sankcijos pobūdžio ir dydžio teisėtumo, pagrįstumo ir proporcingumo, pažymi, kad, pagal Administravimo taisyklių Nr. 2
81 punktą, tiesioginėms išmokoms už plotą taikomos sankcijos (taip pat išmokai už pirmuosius hektarus bei išmokai jaunajam ūkininkui) pagal 2014 m. kovo 11 d. Komisijos deleguotąjį reglamentą (ES) Nr. 640/2014, o to paties punkto 3 papunktis nurodo, jog nustatytos ilgalaikės sankcijos išskaičiuojamos iš bet kokios pareiškėjams priskaičiuotos paramos (mokamos iš Europos žemės ūkio garantijų fondo, Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai ar valstybės biudžeto lėšų, kurių asignavimų valdytojas yra Žemės ūkio ministerija); ilgalaikės sankcijos gali būti pradėtos išskaičiuoti iš paramos pažeidimo nustatymo metais, tačiau gali būti išskaičiuojamos ne ilgiau nei trejus kalendorinius metus, po tų kalendorinių metų, kuriais nustatytas pažeidimas.
38. Reglamento (ES) Nr. 640/2014, kuris buvo iš dalies pakeistas 2016 m. gegužės 4 d. Komisijos deleguotuoju reglamentu (ES) Nr. 2016/1393 ir pataisytas 2016 m. rugpjūčio 19 d.,
19a straipsnio, reglamentuojančio administracinių nuobaudų skyrimą už deklaruotą per didelį plotą, susijusį su bazinės išmokos sistema, vienkartinės išmokos už plotus sistema, perskirstymo išmoka, jaunųjų ūkininkų schema, išmoka už plotus, kuriuose esama gamtinių kliūčių, smulkiųjų ūkininkų sistema, su „Natura 2000“ ir Vandens pagrindų direktyva susijusiomis išmokomis ir išmokomis už vietoves, kuriose esama gamtinių ar kitokių specifinių kliūčių, 1 dalyje įtvirtinta, kad, jeigu
17 straipsnio 1 dalyje nurodytos pasėlių grupės plotas, deklaruojamas pagal Reglamento (ES)
Nr. 1307/2013 III antraštinės dalies 1, 2, 4 bei 5 skyriuose ir V antraštinėje dalyje numatytas pagalbos sistemas ir pagal Reglamento (ES) Nr. 1305/2013 30 ir 31 straipsniuose nurodytas paramos priemones, viršija pagal šio reglamento 18 straipsnį nustatytą plotą, pagalba ar parama apskaičiuojama pagal remiamą plotą, sumažintą 1,5 aptikto skirtumo, jei tas skirtumas didesnis kaip 3 proc. arba du hektarai remiamo ploto; administracinė nuobauda neviršija 100 proc. sumų, apskaičiuojamų atsižvelgiant į deklaruotą plotą. To paties straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad, jei pagal 1, 2 ir 3 dalis apskaičiuotos sumos per trejus kalendorinius metus, einančius po kalendorinių metų, kuriais nustatyta, kad nesilaikoma reikalavimų, nepavyksta visiškai išskaityti pagal Įgyvendinimo reglamento (ES) Nr. 908/2014 28 straipsnį, likutis panaikinamas.
39. Pagal Administravimo taisyklių Nr. 2 86 punktą, žalinimo išmoka mažinama ir taikomos sankcijos dėl šios išmokos reikalavimų pažeidimų pagal 2014 m. kovo 11 d. Komisijos deleguoto reglamento (ES) Nr. 640/2014 II antraštinės dalies IV skyriaus 3 skirsnį; pareiškėjams, kuriems taikomas pasėlių įvairinimo reikalavimas, žalinimo išmoka nemokama, jei, kaip nustatyta šių taisyklių 7.9 punkte, pareiškėjas nepateikė papildomų įrodymų dėl deklaruotų arba kitų žemės ūkio augalų buvimo lauke; žalinimo išmokos atitiktis 29.4 papunktyje apibrėžtiems reikalavimams tikrinamas ir žalinimo išmoka mokama už likusį minėtus reikalavimus atitinkantį plotą, t. y. iš viso rasto arba deklaruoto ploto (rasto – jei rastas plotas mažesnis už deklaruotą; deklaruoto – jei rastas plotas didesnis už deklaruotą) atėmus minėtame papunktyje apibrėžtų reikalavimų neatitinkančius plotus. Reglamento (ES) Nr. 640/2014 28 straipsnio, reglamentuojančio administracines nuobaudas, susijusias su žalinimo išmoka, 1 dalies 3 pastraipoje įtvirtinta, kad, jeigu skirtumas didesnis nei
50 proc., pagalba neskiriama; be to, pagalbos gavėjui skiriama papildoma administracinė nuobauda, lygi pagalbos sumai, atitinkančiai ploto, naudojamo žalinimo išmokai pagal 23 straipsnį apskaičiuoti, ir ploto, naudojamo žalinimo išmokai apskaičiuoti pritaikius 24–27 straipsnius, skirtumą.
40. Administravimo taisyklių Nr. 2 4.11 papunktyje ilgalaikė sankcija apibrėžiama kaip pagal paramos už žemės ūkio naudmenas ir kitus plotus bei gyvulius paraiškoje deklaruoto ploto ir faktiškai nustatyto remiamo ploto skirtumą apskaičiuojamas paramos dydžio sumažinimas, papildantis einamaisiais kalendoriniais metais pareiškėjui taikomą sankciją; ši sankcija gali būti pradėta išskaičiuoti iš paramos kalendoriniais pažeidimo nustatymo metais, tačiau negali būti išskaičiuojama ilgiau nei trejus kalendorinius metus po pažeidimo nustatymo metų. Savo esme tapatus šios sąvokos apibrėžimas pateiktas ir Administravimo taisyklių Nr. 1 4.10 papunktyje. Reglamento (ES) Nr. 640/2014 19 straipsnio, reglamentuojančio bendrąsias administracinių nuobaudų už deklaruotą per didelį plotą skyrimo taisykles, 2 dalyje įtvirtinta, kad jeigu skirtumas yra didesnis nei 50 proc., su plotais susijusi pagalba arba parama už atitinkamą pasėlių grupę neskiriama; be to, pagalbos arba paramos gavėjui taikoma papildoma nuobauda, lygi pagalbos arba paramos sumai, atitinkančiai deklaruoto ploto ir pagal šio reglamento 18 straipsnį nustatyto ploto skirtumą.
41. Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad Agentūra, įgyvendindama jai priskirtas kontrolės funkcijas, kaip ir bet kuri kita valdžios įstaiga, yra saistoma bendrųjų,
inter alia (be kita ko, įskaitant) konstitucinių teisės principų (teisinės valstybės, teisės viršenybės, asmenų lygybės prieš įstatymą, proporcingumo ir kt.) bei gero administravimo, atsakingo valdymo principų (teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, skaidrumo ir kt.). Jie reiškia, kad Agentūros priimamas sprendimas dėl sankcijų pritaikymo visais atvejais privalo būti pagrįstas pakankamais įrodymais bei teisės normomis, o taikytos poveikio priemonės – motyvuotos. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punktu, proporcingumo principas viešajame administravime reiškia, kad administracinio sprendimo mastas ir jo įgyvendinimo priemonės turi atitikti būtinus ir pagrįstus administravimo tikslus.
42. Nagrinėjamu atveju atsakovas Sprendime detaliai išanalizavo pareiškėjo padarytus pažeidimus, tačiau sankcijas jam skyrė ir pritaikė netinkamai, nes, pirma, už deklaruotą per didelį plotą, susijusį su bazinės išmokos sistema, vienkartinės išmokos už plotus sistema, perskirstymo išmoka, jaunųjų ūkininkų schema, išmoka už plotus, kuriuose esama gamtinių kliūčių, smulkiųjų ūkininkų sistema, su „Natura 2000“ ir Vandens pagrindų direktyva susijusiomis išmokomis ir išmokomis už vietoves, kuriose esama gamtinių ar kitokių specifinių kliūčių, ilgalaikė sankcija yra lygi pagalbos arba paramos sumai, atitinkančiai deklaruoto ploto ir pagal Reglamento (ES)
Nr. 640/2014 18 straipsnį nustatyto ploto skirtumą, todėl atsakovas šį skirtumą nepagrįstai padaugino iš koeficiento 1,5 (manytina, kad atsakovas ilgalaikių sankcijų už deklaruotą per didelį plotą skyrimo taisykles, įtvirtintas Reglamento (ES) Nr. 640/2014 19 straipsnio 2 dalyje, sumaišė su pagalbos ar paramos apskaičiavimo taisyklėmis, įtvirtintomis Reglamento (ES) Nr. 640/2014
19a straipsnio 1 dalyje); antra, atsakovas skiriamų sankcijų neindividualizavo pagal bendrąsias poveikio priemonių taikymo asmeniui taisykles, t. y. atsižvelgiant į padaryto pažeidimo pobūdį, jo sunkumą, sukeltas neigiamas pasekmes, asmens atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir pan., todėl toks sprendimas nevisiškai atitinka Viešojo administravimo įstatymo
8 straipsnyje individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus. Pabrėžtina, kad sankcijos taikymas turi būti motyvuotas ir proporcingas, o patys sankcijos rūšies, dydžio parinkimo ir jos proporcingumo aspektai turi būti pagrįsti būtent sprendime, kuriuo tokios sankcijos taikomos.
43. Iš pareiškėjo teismui pateiktų duomenų matyti, jog atsakovas nenustatė, kad ginčo deklaruoti žemės plotai realiai nebūtų buvę dirbami pagal nustatytas taisykles arba kad tą patį žemės plotą būtų deklaravę keli asmenys, pavyzdžiui, ir pareiškėjas, ir UAB „Topagro“. Sprendime užfiksuoti 2016 m. rugpjūčio 26 d. – rugsėjo 6 d. ir 2016 m. lapkričio 7–15 d. Agentūros atliktų Paraiškos duomenų patikrų vietoje rezultatai, kurių metu nustatyta, jog tik palyginti nedideliuose kontrolinių žemės sklypų plotuose laukai nebuvo laiku nušienauti ar nuganyti. Žemės ūkio ministerija 2017 m. gruodžio 5 d. rašte Nr. 3IN-1679(8.1) nurodė, kad Paraiškoje deklaruoti žemės plotai buvo sutvarkyti, pagerinta šių žemės plotų agrarinė ir aplinkosauginė būklė, o pareiškėjas 2017 metais įgijo dalies Paraiškoje deklaruotų plotų žemės valdymo teisę. Teisėjų kolegija taip pat pastebi, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą manyti, jog pareiškėjas Paraiškoje ginčo žemės plotus deklaravo neturėdamas valdymo teisės į juos ne dėl suklydimo, o dėl siekio nesąžiningai įgyti teisę į nacionalinių ir Europos Sąjungos fondų paramą. Be to, informuotas apie poreikį pateikti papildomus valdymo teisę į deklaruotus žemės plotus patvirtinančius dokumentus, pareiškėjas atsakovui savalaikiai pateikė, jo nuomone, tinkamus dokumentus. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors Sprendime konstatuoti pareiškėjo padaryti pažeidimai, kurių pareiškėjas neginčijo (išskyrus nepritarimą jungtinės veiklos sutarčių traktavimui), negali būti pripažinti mažareikšmiais ir sudaro pagrindą neskirti jam paramos už 2016 metus, ilgalaikių sankcijų taikymas tokioje situacijoje nelaikytinas suderinamu su proporcingumo principu.
44. Dėl pareiškėjo teiginių apie jo teisės į teisminę gynybą bei tinkamo proceso principų pažeidimą teisėjų kolegija pažymi, kad, pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 79 straipsnį, teismas nutartimi gali atidėti bylos nagrinėjimą, jeigu į posėdį neatvyko vertėjas ar proceso šalis, kai teismas nusprendžia, kad be jų negalima nagrinėti bylos, kai būtina išreikalauti naujus įrodymus arba kai ginčo šalims reikia laiko deryboms dėl taikos sutarties sudarymo ir kitais reikiamais atvejais <...> (1 d.); bylos nagrinėjimas gali būti atidėtas pareiškėjo, atsakovo, trečiojo suinteresuoto asmens ar vieno iš jų atstovo prašymu, jeigu pareiškėjas, atsakovas, trečiasis suinteresuotas asmuo ar vieno iš jų atstovas iki teismo posėdžio pradžios pateikia dokumentus, pateisinančius savo neatvykimą, ir teismas neatvykimo priežastis pripažįsta svarbiomis (2 d.). Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas 2017 m. spalio 6 d. nutartimi teismo posėdį paskyrė 2017 m. lapkričio 28 d. 9 val. (II t., b. l. 166), teismo šaukimai bylos proceso šalims buvo išsiųsti 2017 m. spalio 10 d. (II t., b. l. 167–174), teismo šaukimas pareiškėjui pasirašytinai buvo įteiktas 2017 m. spalio 12 d. (teismo šaukimo administracinėje byloje grąžinamoji dalis, II t., b. l. 175). Pareiškėjo atstovas advokatas 2017 m. lapkričio 16 d. ir 24 d. prašymais kreipėsi į teismą, prašydamas atidėti teismo posėdį, tvirtindamas, kad jis šiame teismo posėdyje dalyvauti negalės dėl anksčiau paskirto teismo posėdžio baudžiamojoje byloje Pakruojo rajono apylinkės teisme (II t., b. l. 179–180, 181–182). Pirmosios instancijos teismas 2017 m. lapkričio 20 d. rezoliucija nutarė 2017 m. lapkričio 16 d. prašymą svarstyti teismo posėdyje, o iš 2017 m. lapkričio 24 d. prašymo turinio matyti, kad ši rezoliucija pareiškėjo atstovui buvo žinoma, jis prašė pirmąjį prašymą išnagrinėti nedalyvaujant pareiškėjui ir jo atstovui. 2017 m. lapkričio 28 d. teismo posėdyje pirmosios instancijos teismas nutarė netenkinti pareiškėjo atstovo prašymo atidėti teismo posėdį, nustatęs, kad kitas posėdis,
t. y. posėdis Pakruojo rajono apylinkės teisme, vyks 14 val. ir advokatas turėjo realią galimybę dalyvauti abiejuose posėdžiuose. Pareiškėjas apeliaciniame skunde neginčijo tokios išvados ir neteikė ją paneigiančių įrodymų. Be to, pareiškėjas nenurodė jokių priežasčių, dėl kurių jis pats nedalyvavo ir negalėjo dalyvauti 2017 m. lapkričio 28 d. teismo posėdyje. Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad, pareiškėjui (jo atstovui) nesudarius galimybės dalyvauti teismo posėdyje, buvo užkirstas kelias pateikti teismui svarbius dokumentus, tačiau pareiškėjas kartu su apeliaciniu skundu pateikė 2016 m. balandžio 29 d. papildomą susitarimą prie 2016 m. balandžio 10 d. jungtinės veiklos sutarčių, kurį, atsižvelgiant į jo sudarymo datą, teismui galėjo pateikti ir iki 2017 m. lapkričio 28 d. posėdžio, bei žemės ūkio ministerijos 2017 m. gruodžio 5 d. raštą Nr. 3IN-1679(8.1), kurio 2017 m. lapkričio 28 d. teismo posėdžio metu, manytina, dar neturėjo, todėl šie pareiškėjo teiginiai laikytini nepagrįstais. Pareiškėjas taip pat teigia, kad, nedalyvaudamas teismo posėdyje, jis negalėjo pateikti svarbių paaiškinimų, bet nenurodė, kokie tai būtų buvę paaiškinimai ir kodėl, negalėdamas pats dalyvauti teismo posėdyje, jis jų teismui nepateikė raštu. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas atidėti teismo posėdį, pažeidė proceso teisės normas ar pareiškėjo procesines teises, proceso šalių lygiateisiškumo principą.
45. Dėl pareiškėjo pozicijos, kad teismai, kaip valstybinė institucija, turėtų skatinti ūkio veiklą ir visais būdais palaikyti ūkininkus, tokią politiką vysto ir Ministerija, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirminė teismų funkcija yra ne įgyvendinti politiką, o vykdyti teisingumą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 str., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo, Teismų įstatymo 1 str. 1 d., Administracinių bylų teisenos įstatymo 6 str.). Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad teismas nevertina ginčijamo teisės akto ir veiksmų (neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar teisės aktas arba veiksmas (neveikimas) neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus. Taigi, pareiškėjo nuomonė, kad pirmosios instancijos teismas turėjo spręsti ginčą atsižvelgdamas į Ministerijos vykdomos politikos kryptis, yra nepagrįsta.
46. Dėl apeliacinio skundo teiginių apie pirmosios instancijos teismo šališkumą akcentuotina, kad teisė į nešališką teismą turi būti nagrinėjama dviem aspektais – subjektyviuoju ir objektyviuoju. Subjektyvusis teismo ir teisėjo nešališkumas reiškia tai, kad nė vienas teisėjas neturi išankstinio nusistatymo ar nėra tendencingas. Asmeninis (subjektyvusis) nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Dėl objektyviųjų teismo ir teisėjo nešališkumo aspektų pabrėžta, kad teismas turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę. Vertinant objektyviuosius aspektus turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie vis dėlto kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo. Nuo to priklauso pasitikėjimas, kurį demokratinėje visuomenėje teismai turi įkvėpti žmonėms ir visų pirma bylos šalims (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. balandžio 4 d. sprendimą Academy Trading Ltd ir kt. prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 30342/96). Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti sprendžiama, ar aptariamo ryšio pobūdis ir laipsnis yra toks, kad rodytų teismo nešališkumo stoką. Sprendžiant teisės į nešališką teismą pažeidimo klausimą, svarbu netgi tai, kaip susidariusi situacija ir esančios aplinkybės atrodo objektyviam stebėtojui. Bet kuris teisėjas, dėl kurio nešališkumo stokos esama teisėtos priežasties nuogąstauti, privalo nusišalinti (žr., pvz., 1989 m. gegužės 24 d. sprendimą byloje Hauschildt prieš Daniją (pareiškimo Nr. 10486/83); 1996 m. birželio 10 d. sprendimą byloje Pullar prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22399/93); 2000 m. birželio 22 d. sprendimą byloje Coëme ir kt. prieš Belgiją (pareiškimo Nr. 32492/96).
47. Pareiškėjas savo abejones dėl pirmosios instancijos teismo nešališkumo siejo su tuo, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi būtent atsakovo nurodyta teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi), taip pat teiginiais teismo sprendime, kad galimas Agentūros neveikimas (atsakymų į pareiškėjo prašymus nepateikimas) nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas ir kad pareiškėjas, manydamas, jog dėl neteisėtų institucijų pareigūnų veiksmų jis patyrė žalą, savo teises gali ginti kitu būdu. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie pareiškėjo argumentai yra abstraktūs, deklaratyvaus pobūdžio, nes, be kita ko, pareiškėjas nepaaiškino, kodėl tai, kad pirmosios instancijos teismas sutiko su kai kuriais iš atsakovo pateiktų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų ir nusprendė juos pacituoti savo sprendime, rodo galimą teismo šališkumą ir neatsižvelgimą į pareiškėjo argumentus, neobjektyvų įrodymų vertinimą. Be to, pareiškėjas nepateikė jokių argumentų, sudarančių prielaidas manyti, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai apsibrėžė bylos ribas (pareiškėjas skunde iš tiesų nesuformulavo jokių reikalavimų, susijusių su Agentūros atsakymais į jo raštus ar žalos atlyginimu, tačiau turi teisę tai padaryti įstatymų nustatyta tvarka). Akcentuotina, jog vien tai, kad teismas bylos aplinkybių nevertino taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, savaime nereiškia, jog teismas šias aplinkybes įvertino nevisapusiškai ar šališkai.
48. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 141 straipsnio 1 dalį, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas; proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Pareiškėjas 2018 m. birželio 19 d. papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose prie apeliacinio skundo išdėstė savo teorinius samprotavimus, jog, jei teismas manytų, kad tai gali būti reikalinga, pareiškėjas prašytų surengti žodinį bylos nagrinėjimą, tačiau jokio aiškaus ir konkretaus prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka nesuformulavo. Teisėjų kolegija, nenustačiusi nei kliūčių bylos proceso šalims savo paaiškinimus ar prašymus teikti raštu, nei kitokio poreikio apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, dėl minėtų pareiškėjo pasvarstymų plačiau nepasisako.
49. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl nepagrįstai neįvertino pareiškėjui skirų sankcijų bendrųjų teisės principų, tarp jų – proporcingumo principo, kontekste. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo V. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 12 d. sprendimą pakeisti,
t. y. pareiškėjo V. B. skundą tenkinti iš dalies ir panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2017 m. birželio 6 d. sprendimo
Nr. BR6-158 „Dėl skirtos išmokos sumos ir taikomų sankcijų“ dalį, kuria nuspręsta pareiškėjui taikyti ilgalaikes sankcijas.
Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 12 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimutis Alechnavičius
Artūras Drigotas
Dalia Višinskienė