Civilinė byla Nr. e3K-3-141-695/2018
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-15549-2016-2
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.39.1; 2.6.39.2.5.1.3
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. balandžio 11 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės, Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Gedimino Sagačio,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo AAS „BTA Baltic Insurance Company“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. liepos 3 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Būsto paskolų draudimas“ ieškinį atsakovui AAS „BTA Baltic Insurance Company“, Lietuvoje veikiančiam per AAS „BTA Baltic Insurance Company“ Lietuvos filialą, dalyvaujant tretiesiems asmenims akcinei bendrovei „Nordea Bank“, akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“, K. B., R. B., dėl draudimo išmokos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių dvigubą draudimą, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė prašė teismo pripažinti atsakovo sprendimo, nurodyto 2015 m. liepos 20 d. rašte Nr. TD 1135227, dalį dėl atsisakymo mokėti 23 996,96 Eur draudimo išmoką negaliojančia, priteisti iš atsakovo ieškovo naudai 23 996,96 Eur draudimo išmoką, 944,14 Eur nuostolių atlyginimo, 5 proc. metines procesines palūkanas.
3. Ieškovė nurodė, kad atsakovo atsisakymas mokėti visą draudimo išmoką neva dėl to, kad dviem draudimo sutartimis buvo apdraustas to paties asmens tas pats turtinis interesas, yra nepagrįstas. Su atsakovu sudarytos draudimo sutarties interesas ir kredito gavėjų sudarytos draudimo sutarties interesai skyrėsi: banko interesas, sudarant draudimo sutartį su atsakovu, buvo siekis nepatirti nuostolių dėl paskolintų lėšų negrąžinimo laiku, o turto savininkų interesas, sudarant kitą draudimo sutartį, apie kurią bankas nieko nežinojo, buvo siekis apsaugoti save nuo nuostolių, jei turtui kas atsitiks. Be to, draudimo sutartys buvo sudarytos dviejų skirtingų asmenų. Nagrinėjamu atveju dvigubo draudimo nebuvo.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. spalio 12 d. sprendimu ieškinį tenkino: pripažino atsakovo sprendimo, nurodyto 2015 m. liepos 20 d. rašte Nr. TD 1135227, dalį dėl atsisakymo mokėti 23 996,96 Eur draudimo išmoką negaliojančia ir priteisė iš atsakovo ieškovės naudai 23 996,96 Eur draudimo išmoką, 944,14 Eur nuostolių, 5 proc. metines procesines palūkanas nuo 2016 m. gegužės 6 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.
5. Teismas nurodė, kad 2009 m. rugsėjo 9 d. K. B., R. B., P. G. (toliau – kredito gavėjai) ir „Nordea Bank Finland Plc“ Lietuvos skyrius (toliau – bankas) sudarė Būsto kreditavimo sutartį Nr. BK09/09/03SN (toliau – Būsto kredito sutartis), pagal kurią bankas kredito gavėjams suteikė 92 678,41 Eur kreditą žemės sklypui, gyvenamajam namui, šiltnamiui ir kiemo statiniams pirkti. Būsto kredito sutartyje nustatytų prievolių įvykdymui užtikrinti šis turtas buvo įkeistas bankui. Kredito grąžinimą bankui kredito gavėjai 2009 m. rugsėjo 9 d. apdraudė ir pas ieškovę UAB „Būsto paskolų draudimas“. 2010 m. rugpjūčio 18 d. bankas vienašališkai nutraukė Būsto kredito sutartį ir 2010 m. rugsėjo 7 d. su pranešimu apie draudžiamąjį įvykį ir paraiška draudimo išmokai gauti kreipėsi į ieškovę dėl 93 500,50 Eur draudimo išmokos gavimo. Ieškovė įvykį pripažino draudžiamuoju ir 2011 m. birželio 17 d. priėmė sprendimą dėl 93 500,50 Eur draudimo išmokos išmokėjimo naudos gavėjui (bankui). Ši draudimo išmoka bankui buvo mokama pagal 2013 m. rugsėjo 4 d. draudimo išmokos mokėjimo dalimis grafiką ir turėjo būti išmokėta 2016 m. birželio 10 d.
6. 2014 m. kovo 12 d. bankas su atsakovu sudarė Įmonių turto draudimo sutartį, kuria buvo apdraustas hipoteka įkeistas turtas. 2015 m. sausio 5 d. dėl kilusio gaisro kredito gavėjams priklausantis ir hipoteka įkeistas namas sudegė. Atsakovas 2015 m. liepos 20 d. raštu informavo banką, kad įvykis pripažįstamas draudžiamuoju ir bendra dėl šio įvykio išmokėtina draudimo išmokos suma yra 46 573,28 Eur, tačiau atsakovas išmokės tik 22 576,32 Eur draudimo išmoką, o likusią draudimo išmokos dalį atsisakoma išmokėti dėl egzistuojančio dvigubo draudimo.
7. Trečiasis asmuo K. B. (kredito gavėjas), kuriam nuosavybės teise priklausė 1/3 namo, 2014 m. lapkričio 16 d. sudarė Būsto draudimo sutartį su trečiuoju asmeniu AB „Lietuvos draudimas“. 2015 m. liepos 14 d. raštu AB „Lietuvos draudimas“ atsisakė mokėti draudimo išmoką dėl 2015 m. sausio 5 d. įvykusio gaisro, motyvuodama tuo, kad ji prieš draudimo sutarties sudarymą nebuvo informuota apie draudžiamo namo įkeitimą, draustas namas buvo negyvenamas, jame buvo vykdoma komercinė veikla ir t. t.
8. 2015 m. gruodžio 17 d. reikalavimo perleidimo sutartimi bankas ieškovei perleido visas reikalavimo teises, kylančias iš Būsto kredito sutarties, hipotekos lakšto, turto draudimo sutarties, įskaitant teisę į turto draudimo išmoką draudimo sutartyje nustatytomis sąlygomis.
9. Tarp šalių kilo ginčas, ar atsakovas turėjo teisę sumažinti turto draudimo išmoką dėl dvigubo draudimo. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.1001 straipsnio 4 dalį, tuo atveju, kai draudimo suma viršija draudimo vertę apdraudus tą patį objektą pagal kelias draudimo sutartis su skirtingais draudikais (dvigubas draudimas), draudimo išmoka, kurią turi mokėti kiekvienas draudikas, sumažinama proporcingai draudimo sumos sumažinimui pagal atitinkamą draudimo sutartį.
10. Banko ir atsakovo sudarytai Įmonių turto draudimo sutarčiai taikytinų Įmonių turto taisyklių Nr. 004 1.14 punkte įtvirtinta dvigubo draudimo samprata, t. y. atvejai, kai draudėjas sudaro kelias draudimo sutartis dėl tų pačių draudimo rizikų keliose draudimo bendrovėse. Tokiu atveju draudėjas privalo raštu pranešti draudikui apie sudarytą kitą draudimo sutartį bei nurodyti draudimo sumą ir kitas sutarties sąlygas. Įmonių turto taisyklių Nr. 004 11.1 punkte nustatyta, kad teisę į draudimo išmoką turi asmuo, kuris patyrė turtinius nuostolius (t. y. tas, kas turi teisėtą draudimo interesą) arba yra nurodytas sutartyje kaip naudos gavėjas. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju draudėjai, kurie sudarė draudimo sutartis su atsakovu ir trečiuoju asmeniu AB „Lietuvos draudimas“, buvo skirtingi, be to, byloje nėra duomenų, jog bankas būtų laiku informuotas (prieš gaisrą), kad draudimo sutartį buvo sudaręs ir kredito gavėjas.
11. Pagal banko ir atsakovo sudarytą Įmonių turto draudimo sutartį draudžiami objektai, nuosavybės teise priklausantys draudėjo skolininkams ar tretiesiems asmenims, kurie įkeitė savo turtą už draudėjo skolininkų įsipareigojimus, kai skolininkai nevykdo įsipareigojimo savo sąskaita drausti draudėjo naudai įkeistus objektus. Draudėjas, nebūdamas objektų savininkas, turi ribotas galimybes tiesiogiai kontroliuoti objektus, nedelsdamas informuoti apie objektų būklės pasikeitimus ir panašiai, todėl tokių draudimo sutarties sąlygų, kurios nustato tam tikras pareigas, kurias gali įvykdyti tik turto savininkas ar kitas atitinkamas teises turintis asmuo, nevykdymas draudėjui nesukelia neigiamų pasekmių (pvz., draudimo išmokos sumažinimo). Draudėjas šiuos objektus draudžia siekdamas apsaugoti savo kaip hipotekos teisės turėtojo interesus tais atvejais, jei įkeistiems objektams būtų padaryta žala ir dėl to sumažėtų draudėjui įkeisto turto vertė ir galimybė atgauti skolą realizuojant įkeistą turtą. Taigi atsakovas individualiai sutarė su banku, kad šia draudimo sutartimi bus apsaugota banko rizika atgauti skolą, jei hipoteka įkeistam objektui būtų padaryta žala.
12. Teismas pažymėjo, kad sudarytomis draudimo sutartimis apdrausti interesai skyrėsi. Banko interesas sudarant draudimo sutartį su atsakovu buvo siekis nepatirti nuostolių dėl Būsto kredito sutartimi paskolintų lėšų negrąžinimo laiku, o turto savininkų interesas sudarant kitą draudimo sutartį, apie kurią bankas nežinojo, buvo siekis apsaugoti save nuo nuostolių, jei turtui kas atsitiks.
13. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad šiuo atveju skiriasi tiek atsakovo, tiek trečiojo asmens AB „Lietuvos draudimas“ draudimo rizika. Pagal AB „Lietuvos draudimas“ ir kredito gavėjo sudarytos draudimo sutarties sudedamosios dalies Būsto draudimo taisyklių B dalies V punkto 1.1 punktą draudikas neprisiėmė rizikos, kai draudėjas nepranešė apie draudimo rizikos padidėjimą, ir nuo pat draudimo sutarties sudarymo momento neprisiėmė rizikos atlyginti žalą, kuri patirta dėl turto, kuriame buvo vykdoma komercinė veikla, ar dėl turto, kuriame negyvenama (Būsto draudimo taisyklių B II dalies 1.7–1.8 punktai). AB „Lietuvos draudimas“ tiek savo sprendime įvykį pripažinti nedraudžiamuoju, tiek atsiliepime į ieškinį nurodė, kad draudėjas nepranešė draudikei apie pasikeitusias sutarties aplinkybes, t. y. kad namas perleistas naudotis kitam asmeniui, namas naudojamas komercinei veiklai vykdyti, ir tai, kad namas buvo nuolat negyvenamas, kas reiškia, kad draudėjas neperspėjo draudiko apie pasikeitusią draudimo riziką, todėl draudimo apsauga negalėjo būti nepagrįstai išplėsta. Atsakovo draudimo sutartimi prisiimamai rizikai neturėjo jokios įtakos, kad name, kurį jis draudžia, bus vykdoma komercinė veikla, kad namas yra negyvenamas, juo naudojasi tretieji asmenys. Banko su atsakovu sudarytoje draudimo sutartyje yra šalių sulygta, kad draudimo sutarties sąlygų, kurios nustato tam tikras pareigas, kurias gali įvykdyti tik turto savininkas ar kitas atitinkamo turto disponavimo ir naudojimo teisę turintis asmuo, nevykdymas nesukelia draudėjui jokių draudimo sutartyje nustatytų neigiamų pasekmių. Be to, byloje nėra duomenų, kad kitas draudikas būtų išmokėjęs draudimo išmoką už 2015 m. sausio 5 d. gaisro metu sudegusį namą, todėl nėra pagrindo taikyti CK 6.1001 straipsnyje nustatytas teisines pasekmes.
14. Teismas sprendė, kad atsakovas neturėjo teisės neišmokėti ieškovei visos draudimo išmokos už ginčo draudžiamąjį įvykį, ir ieškinį tenkino.
15. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2017 m. liepos 3 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.
16. Kolegija sprendė, kad AB „Lietuvos draudimas“ draudė būstą, kuriame draudėjas nuolat gyvena ir nėra vykdoma jokia komercinė veikla, o draudimo riziką padidina apdrausto turto naudojimo paskirties pasikeitimas (draudimo sutarties sudedamosios dalies Būsto draudimo taisyklių B II dalies 1.5 punktas). Draudikė neprisiėmė rizikos (o ne neteikė apsaugos) drausti hipoteka įkeisto turto, kai draudėjas nepranešė apie draudimo rizikos padidėjimą, ir nuo pat draudimo sutarties sudarymo momento neprisiėmė rizikos atlyginti žalą, kuri patirta dėl turto, kuriame buvo vykdoma komercinė veikla, ar dėl turto, kuriame negyvenama (draudimo taisyklių B II dalies 1.7–1.8 punktai), ar dėl turto, kurio naudojimo paskirtis pasikeičia (draudimo taisyklių B II dalies 1.5 punktas). Kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pagal atsakovo draudimo sutarties sąlygas atsakovo prisiimamai rizikai neturėjo jokios įtakos, kad name, kurį jis draudžia, bus vykdoma komercinė veikla, kad namas yra negyvenamas, juo naudojasi tretieji asmenys, konstatavo, kad sudarytų draudimo sutarčių rizikos nesutapo. Kolegija nurodė, kad, nesant vieno iš dvigubo draudimo sudėties elementų (prisiimtos rizikos sutapties), negalima konstatuoti, jog nagrinėjamu atveju egzistavo dvigubas draudimas.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
17. Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. liepos 3 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
17.1. Sistemiškai aiškinant CK 6.1001 straipsnio 4 dalį kartu su CK 6.997 straipsnio 2 dalimi, CK 6.1001 straipsnio 1–3 dalimis, CK 6.1002 straipsnio 1–2 dalimis, darytina išvada, jog dvigubo draudimo teisiniai santykiai atsiranda esant šių sąlygų visumai: 1) sudarytos kelios draudimo sutartys su skirtingais draudikais, kurių bendra draudimo suma viršija draudimo vertę; 2) šiomis sudarytomis draudimo sutartimis apdraudžiamas tas pats objektas, su kuriuo yra siejamas turtinis interesas (t. y. apdraudžiamas tas pats draudimo intereso objektas); 3) šiomis sudarytomis draudimo sutartimis draudžiamasi nuo tos pačios rizikos; 4) šiomis sudarytomis draudimo sutartimis apdraudžiamas to paties asmens turtinis interesas.
17.2. Teismai, spręsdami, kad nagrinėjamu atveju tas pats draudimo intereso objektas (namas) buvo apdraustas nuo skirtingų rizikų (Būsto draudimo sutartimi namas buvo apdraustas nuo ugnies rizikos kaip gyvenamasis namas, kuriame nevykdoma komercinė veikla ir kuris nėra įkeistas hipoteka, o Įmonių turto draudimo sutartimi tas pats namas buvo apdraustas nuo ugnies rizikos, kaip bankui hipoteka įkeistas namas, nepriklausomai nuo to, ar jis yra gyvenamasis, ar jame vykdoma komercinė veikla), tinkamai neatskyrė draudimo rizikos (Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 2 straipsnio 20 dalis) ir draudimo apsaugos (Draudimo įstatymo 2 straipsnio 11 dalis) sąvokų, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-279/2014; 2016 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-34-701/2016; 2016 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-143-313/2016). Draudiko, prisiėmusio tam tikrą draudimo riziką, suteikiamos draudimo apsaugos, t. y. įsipareigojimo mokėti draudimo išmoką įvykus draudžiamajam įvykiui, ribos nustatomos atsižvelgiant į konkrečios draudimo sutarties sąlygas, be kita ko, įvertinus nedraudžiamųjų įvykių sąrašą, draudimo išmokos mažinimo pagrindus ir pan. Draudikas, apdrausdamas konkretų draudimo intereso objektą (pavyzdžiui, namą) nuo konkrečios draudimo rizikos (pavyzdžiui, ugnies rizikos), privalės išmokėti draudimo išmoką tik tokiu atveju, jeigu konkretus įvykis (pavyzdžiui, apdrausto namo gaisras) paklius į draudiko teikiamos draudimo apsaugos apimtį (pavyzdžiui, draudimo sutartyje esant sąlygai, jog draudimo apsauga nėra teikiama tuomet, kai įvykio metu apdraustame name yra vykdoma komercinė veikla, draudikui nekils pareiga išmokėti draudimo išmokos už apdrausto namo, kuriame buvo verčiamasi komercine veikla, gaisrą – toks įvykis, vadovaujantis minėta draudimo sutarties sąlyga, negalėtų būti laikytinas draudžiamuoju). Nagrinėjamu atveju abiem draudimo sutartimis buvo apdrausta ta pati draudimo rizika (t. y. ugnis), tačiau, atsižvelgiant į konkrečias kiekvienos draudimo sutarties sąlygas, skyrėsi draudikų teikiamos draudimo apsaugos ribos. Taigi pagal abi draudimo sutartis egzistuoja draudimo rizikų sutaptis, kaip būtina dvigubo draudimo sąlyga.
17.3. Remiantis Draudimo įstatymo 2 straipsnio 14 dalimi, Draudimo įstatymo 92, 95, 100 straipsniais, turto draudimo atveju teisę reikalauti, kad būtų išmokėta draudimo išmoka, visais atvejais turi tik tas asmuo, kurio turtiniai interesai atitinkama draudimo sutartimi buvo apdrausti. Tuo atveju, kai nuosavybės teisės turėtojas pats apdraudžia jam priklausantį, tačiau hipotekos teise kreditoriui įkeistą nekilnojamąjį daiktą ir draudimo sutartyje toks hipotekos kreditorius apskritai nėra nurodomas naudos gavėju (t. y. naudos gavėju draudimo sutartyje nurodomas pats draudėjas), bus laikoma, kad pirmiausia buvo apdraustas būtent hipotekos kreditoriaus turtinis interesas, ir hipotekos kreditorius įstatymo pagrindu (CK 4.171 straipsnio 5 dalies) turės teisę į draudimo išmoką apimtimi, neviršijančia jo reikalavimo dydžio (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2014). Teismai pažeidė nurodytas teisės normas ir nukrypo nuo nurodytos kasacinio teismo praktikos, spręsdami, kad nagrinėjamoje byloje draudimo sutartimis buvo apdrausti skirtingų asmenų turtiniai interesai, t. y. nebuvo asmenų, kurių turtiniai interesai buvo apdrausti, sutapties, kaip būtinos dvigubo draudimo sąlygos.
17.4. Dvigubo draudimo atveju draudikams įstatymo pagrindu atsiranda pareiga sumokėti tik proporcingai sumažintą draudimo išmokos dalį. Kiekvienas iš draudikų, vadovaudamasis su juo sudaryta draudimo sutartimi, priima sprendimą išmokėti proporcingai sumažintą draudimo išmoką ar jos neišmokėti. Esant dvigubo draudimo situacijai, vieno draudiko sprendimas, vadovaujantis su juo sudaryta draudimo sutartimi, įvykį pripažinti draudžiamuoju ir išmokėti draudimo išmokos dalį visiškai nepriklauso nuo to, ar kitas draudikas, vadovaudamasis su juo sudaryta draudimo sutartimi, tą patį įvykį pripažins draudžiamuoju, ar išmokės jam priklausančią draudimo išmokos dalį. CK 6.1001 straipsnio 4 dalyje nurodytų teisinių pasekmių taikymą lemia ne tai, ar dvigubo draudimo atveju abu draudikai įvykį pripažins draudžiamuoju, o būtent pats dvigubo draudimo egzistavimo faktas, t. y. jog abu draudikai skirtingomis sutartimis faktiškai apdraudė to paties asmens turtinį interesą, tą patį draudimo intereso objektą nuo tos pačios rizikos, o tokiomis draudimo sutartimis nustatyta bendra draudimo suma viršija draudimo vertę.
18. Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
18.1. Pagal atsakovo parengtų Įmonių turto draudimo taisyklių 1.14 punktą dvigubas draudimas – atvejai, kai draudėjas sudaro kelias draudimo sutartis dėl tų pačių draudimo rizikų keliose draudimo bendrovėse. Tokiu atveju draudėjas privalo raštu pranešti draudikui apie sudarytą kitą draudimo sutartį bei nurodyti draudimo sumą ir kitas draudimo sutarties sąlygas. Priešingu atveju draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką, įgyja teisę susigrąžinti draudimo išmoką. Taigi pagal šias taisykles dvigubas draudimas yra tuomet, kai tas pats asmuo sudaro kelias draudimo sutartis dėl tų pačių draudimo rizikų kitose draudimo bendrovėse. Nagrinėjamu atveju draudėjai buvo skirtingi asmenys: su atsakovu sudarytos draudimo sutarties šalimi buvo bankas, o su AB „Lietuvos draudimas“ sudarytos draudimo sutarties šalimi buvo vienas iš hipoteka įkeisto turto bendraturčių. Pažymėtina, kad bankas nieko nežinojo apie Būsto draudimo sutartį, kuri buvo sudaryta 8 mėnesiais vėliau, nei buvo sudaryta banko ir atsakovo Įmonių turto draudimo sutartis.
18.2. Sprendžiant dėl atsakovo pareigos išmokėti visą draudimo išmoką, būtina nustatyti, ar buvo viršyta draudimo vertė. Kadangi šiuo konkrečiu atveju nebuvo dvigubo draudimo ir nekilo dviejų draudikų pareiga išmokėti draudimo išmoką už tą patį draudžiamąjį įvykį, tai nebuvo ir draudimo vertės viršijimo. Atsakovui išmokėjus visą draudimo išmoką, draudimo vertė nebūtų viršyta, nei bankas, nei jo teisių ir pareigų perėmėja ieškovė iš esamos situacijos nepasipelnytų, todėl nėra jokio pagrindo mažinti draudimo išmoką.
18.3. 2014 m. lapkričio 16 d. Būsto draudimo sutartimi ir 2014 m. kovo 3 d. Įmonių turto draudimo sutartimi buvo apdraustos skirtingos rizikos. AB „Lietuvos draudimas“ draudimo išmokos pagal Būsto draudimo sutartį nemokėjo, nes įvykis nepateko į AB „Lietuvos draudimas“ draudimo sutartimi prisiimtos rizikos apimtį. Pagal AB „Lietuvos draudimas“ Būsto draudimo taisyklių Nr. 67 B V dalies 1.1 punktą draudikas neprisiėmė rizikos drausti turto, kai draudėjas nepranešė apie draudimo rizikos padidėjimą, ir nuo pat draudimo sutarties sudarymo momento neprisiėmė rizikos atlyginti žalą, kuri patirta dėl turto, kuriame buvo vykdoma komercinė veikla, ar dėl turto, kuriame negyvenama (Būsto draudimo taisyklių B II dalies 1.7–1.8 punktai), ar dėl turto, kurio naudojimo paskirtis pasikeičia (draudimo taisyklių B II dalies 5 punktas). Atsakovo Įmonių turto draudimo sutartimi su banku prisiimamai rizikai neturėjo jokios reikšmės, kad name, kurį jis draudžia, vykdoma komercinė veikla, juo naudojasi tretieji asmenys, ar kad jis yra negyvenamas, neprižiūrimas ir pan. Tik nustačius rizikos apimtį galima spręsti dėl rizikų sutapimo ar nesutapimo. Draudimo sutartimis buvo apdrausti skirtingi turtiniai interesai. Banko interesas, sudarant draudimo sutartį su atsakovu, buvo siekis nepatirti nuostolių dėl Būsto kredito sutartimi paskolintų lėšų negrąžinimo laiku tuo atveju, jeigu turtas bus sugadintas ar prarastas. Vieno iš hipoteka įkeisto turto savininkų interesas, sudarant draudimo sutartį su AB „Lietuvos draudimas“, buvo savo turto apsauga nuo visiško ar dalinio turto sunaikinimo.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl dvigubo draudimo pagrindų
19. Draudimo teisės normos reglamentuoja draudimo, kuris viršija draudimo vertę, teisines pasekmes. Taip gali atsitikti sudarius vieną ar kelias draudimo sutartis, kuriomis yra apdraudžiamas tas pats draudimo objektas. Šiuo reguliavimu siekiama, kad draudimo suma neviršytų draudimo vertės.
20. Pagal CK 6.997 straipsnio 2 dalį ne gyvybės draudimo atveju draudimo vertę sudaro draudimo suma, kuri įstatymu nustatyta kaip tikroji draudžiamo turto ar turtinės rizikos vertė. CK 6.1001 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu draudimo suma, nurodyta draudimo sutartyje, viršija draudimo vertę, tai draudimo sutartis negalioja dėl tos draudimo sumos dalies, kuri viršija draudimo vertę.
21. Pažymėtina, kad draudimo sumos viršijimas gali atsirasti ir dėl kelių sudarytų sutarčių. Įstatymas reglamentuoja, kokios dėl to kyla pasekmės. CK 6.1001 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio taisyklės taip pat taikomos tais atvejais, kai draudimo suma viršija draudimo vertę apdraudus tą patį objektą pagal kelias draudimo sutartis su skirtingais draudikais (dvigubas draudimas). Šiuo atveju draudimo išmoka, kurią turi mokėti kiekvienas draudikas, sumažinama proporcingai draudimo sumos sumažinimui pagal atitinkamą draudimo sutartį.
22. Sistemiškai taikant CK 6.997 straipsnio 2 dalį, 6.1001 straipsnio 1 ir 4 dalis yra pagrindo teigti, kad, esant dvigubam draudimui, įstatymo pagrindu pagal kiekvieną sutartį mokėtina draudimo išmoka mažinama dėl to, kad jas sudarant buvo viršyta draudimo suma. Kartu tai reiškia, kad dėl kiekvienos draudimo išmokos mokėjimo pagal kiekvieną sutartį galioja atskira kiekvieno draudiko prievolė, kurios dydį sudaro proporcingai sumažinta draudimo suma (kad pagal kelias draudimo sutartis ji neviršytų draudimo vertės). Jos dydis priklauso nuo minėto proporcingo sumažinimo, bet nepriklauso nuo to, ar pagal kitą sutartį bus išmokėta proporcingai sumažinta ar dėl tos sutarties sąlygų dar labiau sumažinta suma, nes tai yra atskiros ir savarankiškai vykdomos prievolės.
23. Sistemiškai aiškinant nurodytas CK normas galima išskirti, kad dvigubo draudimo situacija atsiranda esant tokioms sąlygoms: 1) draudimo suma pagal kelias draudimo sutartis viršija draudimo vertę; 2) tas pats objektas pagal kelias draudimo sutartis apdraustas su skirtingais draudikais nuo tos pačios rizikos.
24. Byloje nėra ginčo dėl to, kad draudimo suma pagal dvi draudimo sutartis, sudarytas su skirtingais draudikais, viršijo draudimo vertę. Ginčas kilo dėl to, ar pagal abi draudimo sutartis tas pats objektas buvo apdraustas nuo tos pačios rizikos.
25. Pagal Draudimo įstatymo 2 straipsnio 19 dalį (2011 m. lapkričio 17 d. įstatymo Nr. XI-1670 redakcija) draudimo objektas – turtiniai interesai, susiję su asmens gyvybe, sveikata, turtu ar civiline atsakomybe. Pagal Draudimo įstatymo 100 straipsnį (2011 m. lapkričio 17 d. įstatymo Nr. XI-1670 redakcija) draudėjas gali sudaryti turto draudimo sutartį dėl savo arba dėl kito asmens, kuris sudarius draudimo sutartį tampa apdraustuoju, turtinių interesų. Turto draudimo atveju naudos gavėju gali būti tik asmuo, kurio turtiniai interesai buvo apdrausti.
26. Nagrinėjamu atveju vieną draudimo sutartį sudarė įkeisto turto savininkas. Kitą sutartį sudarė hipotekos kreditorius dėl įkeisto turto. Jis nurodė, kad kredito gavėjai pagal sutartį buvo įsipareigoję apdrausti įkeistą turtą, tačiau to neįvykdė, todėl draudimo sutartį sudarė hipotekos kreditorius. Pažymėtina, kad sprendžiant dėl dvigubo draudimo pagal CK sąlygas nėra svarbu, ar abi draudimo sutartis sudaręs draudėjas yra tas pats asmuo, ar jie skirtingi. Pagal CK 4.171 straipsnio 5 dalį hipoteka apima ir nekilnojamojo daikto draudimo atlyginimą, todėl naudos gavėjas pagal abi draudimo sutartis yra hipotekos kreditorius. Abiem draudimo sutartimis buvo užtikrintas hipotekos kreditoriaus turtinis interesas, susijęs su įkeistu turtu.
27. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad turto draudimo sutartis yra rizikos sutartis. Draudėjas, sudarydamas turto draudimo sutartį, siekia apsaugoti savo ar trečiojo asmens (jei sutartis sudaryta trečiojo asmens naudai) turtinius interesus, susijusius su apdraudžiamu turtu, nuo rizikų, galinčių sukelti tam tikro dydžio nuostolius. Nuostolių atsiradimo riziką pagal sutartį perima draudikas, suteikdamas draudimo apsaugą – įsipareigodamas mokėti draudimo išmoką įvykus draudžiamajam įvykiui. Tačiau draudimo sutartimi draudimo objektui (draudėjo ar naudos gavėjo turtiniams interesams) suteikiama apsauga nėra absoliuti – draudikas prisiima ne visą įmanomą, bet ribotą draudimo riziką (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-172/2013). Draudimo apsauga nustatoma tiek draudiko parengtomis draudimo rūšies taisyklėmis (standartinės sąlygos), tiek draudimo polise aptartomis individualiomis sąlygomis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-413-378/2017 24 punktą).
28. Dėl skirtingų sukeliamų teisinių padarinių nedraudžiamuosius įvykius (pirmas atvejis) reikia atriboti nuo draudimo sutarties sąlygų, kurias pažeidus draudikas gali sumažinti ar atsisakyti mokėti draudimo išmoką (antras atvejis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nedraudžiamieji įvykiai pašalina draudiko pareigą mokėti draudimo išmoką ab initio (nuo pradžios), todėl atvejai, kai draudikas neprisiima rizikos ir nesuteikia draudimo apsaugos, atitinkamos rūšies draudimo taisyklėse turi būti išvardyti aiškiai ir nedviprasmiškai, o draudėjas apie tokius atvejus turi būti tinkamai informuotas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-274-706/2016 22 punktą). O sąlygų, kurių nevykdymas leidžia draudikui nemokėti visos ar dalies draudimo išmokos, buvimas įpareigoja draudiką arba ginčą sprendžiantį teismą vertinti draudėjo kaltę, draudimo sutarties pažeidimo sunkumą, jo priežastinį ryšį su draudžiamuoju įvykiu, žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydį. Šios sąlygos yra susijusios su draudimo sutarties vykdymu ir sutarties sąlygų laikymusi (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2013).
29. Pirmuoju atveju nedraudžiamieji įvykiai pašalina draudiko pareigą mokėti draudimo išmoką ab initio ir laikoma, kad šiuo atveju draudikas neprisiėmė rizikos, t. y. kad draudimo objektas nebuvo apdraustas nuo tam tikros rizikos, o antruoju atveju laikoma, kad draudiko pareiga mokėti draudimo išmoką pagal draudimo sutartį atsiranda, t. y. kad draudimo objektas buvo apdraustas nuo tam tikros rizikos, tačiau draudikas nuo šios pareigos visai ar iš dalies atleidžiamas dėl to, kad draudėjas pažeidė draudimo sutartie sąlygas. Taigi pagal dvi draudimo sutartis tas pats objektas yra apdraustas nuo tos pačios rizikos, kai pagal abi draudimo sutartis tas pats įvykis pripažįstamas draudžiamuoju įvykiu ir abiem draudikams dėl to atsiranda pareiga mokėti draudimo išmoką.
30. Dvigubo draudimo santykiuose teisinę reikšmę turi aplinkybė, ar pagal kelias draudimo sutartis tos pačios aplinkybės sudaro draudžiamąjį įvykį ir gali būti pagrindu spręsti dėl kelių draudimo išmokų išmokėjimo pagal kelias draudimo sutartis. Galiojant kelioms draudimo sutartims, priklausomai nuo individualių sutarties sąlygų gali susidaryti skirtingos situacijos.
31. Jeigu galiojant kelioms draudimo sutartims tas pats įvykis pagal vieną draudimo sutartį bus draudžiamasis įvykis, o pagal kitą bus laikomas nedraudžiamuoju, tai nebus pagrindo konstatuoti esant dvigubą draudimą. Jeigu dėl to paties įvykio pagal kelias draudimo sutartis yra pagrindas spręsti dėl draudžiamojo įvykio buvimo ir draudimo išmokos mokėjimo, tai susidaro dvigubo draudimo situacija. Tais atvejais, kai pagal abi draudimo sutartis tam tikras įvykis yra draudžiamasis, tačiau kuris nors iš draudikų (ar abu draudikai) turi pagrindo draudimo išmoką sumažinti ar iš viso nemokėti dėl to, kad draudėjas pažeidė draudimo sutarties sąlygas, tokiais atvejais vis tiek bus pagrindas konstatuoti esant dvigubą draudimą. Draudimo sutarties sąlygos, kurios turi įtakos konkretaus draudiko draudimo išmokos dydžio sumažinimui, neturi teisinės reikšmės sprendžiant, ar yra dvigubo draudimo santykiai.
32. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad AB „Lietuvos draudimas“ nuo pat draudimo sutarties sudarymo momento neprisiėmė rizikos atlyginti žalą, kuri patirta dėl turto, kuriame buvo vykdoma komercinė veikla, ar dėl turto, kuriame negyvenama (Būsto draudimo taisyklių B II dalies 1.7–1.8 punktai), ar dėl turto, kurio naudojimo paskirtis pasikeičia (Būsto draudimo taisyklių B II dalies 1.5 punktas).
33. Teisėjų kolegija nesutinka su šia teismų išvada. Būsto draudimo taisyklių B II dalies 1.5, 1.7–1.8 punktuose išvardyti draudimo rizikos padidėjimo atvejai, o pagal Būsto draudimo taisyklių B dalies V punkto 1.1 punktą draudimo išmoka gali būti mažinama arba nemokama, jeigu draudėjas nepranešė apie draudimo rizikos padidėjimą, todėl buvo patirti ar padidėjo nuostoliai. Taigi, atsižvelgiant į nurodytas Būsto draudimo taisyklių nuostatas, Būsto draudimo taisyklių B II dalies 1.5, 1.7–1.8 punktuose nurodyti atvejai priskirti prie rizikos padidėjimo atvejų, apie kuriuos neinformavus (draudėjui pažeidus draudimo sutarties sąlygas) atsiranda draudiko teisė draudimo išmoką sumažinti ar jos iš viso nemokėti, o tokiu atveju yra pagrindas konstatuoti esant dvigubą draudimą (žr. nutarties 29–31 punktus).
34. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytomis CK 6.997 straipsnio 2 dalies, 6.1001 straipsnio 1 ir 4 dalių aiškinimo ir taikymo nuostatomis bei sudarytų draudimo sutarčių sąlygomis, sprendžia, kad yra pagrindas konstatuoti, jog pagal abi draudimo sutartis dėl to paties įvykio buvo pagrindo spręsti dėl draudžiamojo įvykio buvimo ir draudimo išmokos mokėjimo, t. y. egzistavo dvigubas draudimas. Bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė minėtas teisės normas, spręsdami, kad nagrinėjamu atveju nebuvo dvigubo draudimo. Tai sudaro pagrindą dėl materialiosios teisės normų pažeidimo panaikinti teismų sprendimą ir nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 359 straipsnio 4 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
35. Tenkinus atsakovo kasacinį skundą ir atmetus ieškovės ieškinį, atitinkamai paskirstytinos šalių bylinėjimosi išlaidos.
36. Atsakovas patyrė 1694 Eur išlaidų advokato pagalbai pirmosios instancijos teisme. Vadovaujantis CPK 98 straipsniu, Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) (toliau – Rekomendacijos), 7, 8.2, 8.3 punktais, atsakovui iš ieškovės priteistina 1694 Eur išlaidų advokato pagalbai atlyginimo.
37. Atsakovas sumokėjo 561 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą ir patyrė 847 Eur išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme. Vadovaujantis CPK 93, 98 straipsniais, Rekomendacijų 7, 8.10 punktais, atsakovui iš ieškovės priteistina 1408 Eur (561+847) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimo.
38. Iš viso atsakovui iš ieškovės priteistina 3102 Eur (1694 + 1408) bylinėjimosi išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose atlyginimo.
39. Pirmosios instancijos teisme patirta 9,52 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Kadangi ieškovės ieškinys atmestas, tai 9,52 Eur šių išlaidų atlyginimo valstybei priteistina iš ieškovės (CPK 92, 96 straipsniai).
40. Atsakovas sumokėjo 561 Eur žyminio mokesčio už kasacinį skundą. Kadangi atsakovo kasacinis skundas tenkintas, tai atsakovui iš ieškovės priteistina 561 Eur šių išlaidų atlyginimo (CPK 93 straipsnis).
41. Atsakovas patyrė 2178 Eur išlaidų už advokato pagalbą parengiant kasacinį skundą. Vadovaujantis CPK 98 straipsniu, Rekomendacijų 7 ir 8.13 punktais, atsakovui iš ieškovės priteistina 1845,14 Eur (838,7 × 2,2) išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme atlyginimo.
42. Iš viso atsakovui iš ieškovės priteistina 2406,14 Eur (1845,14 + 561) bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimo.
43. Kasacinis teismas patyrė 7,24 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 11 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kadangi atsakovo kasacinis skundas tenkintas, tai valstybei iš ieškovės priteistina 7,24 Eur šių išlaidų atlyginimo (CPK 92, 96 straipsniai).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. liepos 3 d. nutartį bei Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.
Priteisti atsakovui AAS „BTA Baltic Insurance Company“ (registracijos Nr. LV40103840140), Lietuvoje veikiančiam per AAS „BTA Baltic Insurance Company“ Lietuvos filialą (j. a. k. 300665654), iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Būsto paskolų draudimas“ (j. a. k. 110076079) 3102 (tris tūkstančius vieną šimtą du) Eur bylinėjimosi išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose atlyginimo.
Priteisti valstybei iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Būsto paskolų draudimas“ (j. a. k. 110076079) 9,52 Eur (devynis Eur 52 ct) bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme atlyginimo.
Priteisti atsakovui AAS „BTA Baltic Insurance Company“ (registracijos Nr. LV40103840140), Lietuvoje veikiančiam per AAS „BTA Baltic Insurance Company“ Lietuvos filialą (j. a. k. 300665654), iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Būsto paskolų draudimas“ (j. a. k. 110076079) 2406,14 Eur (du tūkstančius keturis šimtus šešis Eur 14 ct) bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimo.
Priteisti valstybei iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Būsto paskolų draudimas“ (j. a. k. 110076079) 7,24 Eur (septynis Eur 24 ct) bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimo. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.