Lietuvos Respublikos Vyriausybė
nutarimas
Dėl LIETUVOS RESPUBLIKOS ŠILUMOS ŪKIO ĮSTATYMO 2, 4 IR 10 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO IR PAPILDYMO ĮSTATYMO PROJEKTO
NR. XIIP-1432
2015 m. kovo 13 d. Nr. 249
Vilnius
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2014 m. liepos 16 d. sprendimo Nr. SV-S-700 „Dėl įstatymų projektų išvadų“ 1 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
Nepritarti Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 2, 4 ir 10 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projektui Nr. XIIP-1432 (toliau – Įstatymo projektas) dėl šių priežasčių:
1. Įstatymo projekte siūloma papildoma šilumos energijos gamybos alternatyva – šilumą gaminti vartotojo pastate ar jo priklausiniuose įrengtais ne didesnės kaip 100 kW galios šilumos gamybos įrenginiais, tiesiogiai sujungtais su vartotojo šildymo ir karšto vandens sistema. Įstatymo projekto 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ši papildomai mažojo šilumos gamintojo pagaminama šiluma parduodama ne tiesiogiai vartotojams, kuriems priklausančiose patalpose įrengiamas šilumos gamybos įrenginys, o šilumos tiekėjui, kuris tokią šilumą turi teisę perparduoti vartotojams, pridėdamas papildomą antkainį. Tačiau šilumos tiekimas yra reguliuojama energetikos veikla, tai yra šilumos tiekimo veiklai vykdyti būtina šilumos tiekimo licencija, o šilumos kainas reguliuoja valstybė. Energetikos srityje, inter alia ir šilumos ūkio sektoriuje, veikiančių subjektų veiklą reguliuoja ir valstybinę energetikos priežiūrą atlieka Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (toliau – Komisija), kuriai ir pavesta tvirtinti valstybės ir savivaldybių reguliuojamų kainų nustatymo metodikas ir remiantis jomis nustatyti valstybės reguliuojamų kainų viršutines ribas. Pagal Įstatymo projekto 3 straipsnio 1 dalį šilumos tiekėjas, įvertinęs mažojo šilumos gamintojo parduodamos šilumos gamybos kainą, turės teisę nustatyti galutinę, tik atitinkamam daugiabučiui namui taikytiną tiekiamos šilumos galutinę kainą. Tačiau minėtas papildomas antkainis ne tik nepagrįstai leistų šilumos tiekėjui manipuliuoti galutine šilumos kaina, bet ir gauti papildomų pajamų iš įstatymais imperatyviai reguliuojamos veiklos. Tokia siūloma šilumos perpardavimo schema neužtikrintų vieno iš svarbiausių Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatyme nustatyto principo – tiekti šilumą mažiausiomis sąnaudomis – įgyvendinimo, be to, gali neatitikti Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo ir Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo nuostatų, reglamentuojančių energijos kainų nustatymą.
2. Būtina paminėti, kad privataus subjekto pagaminamos šilumos energijos pardavimas tik vienai šilumos vartotojų grupei automatiškai mažina bendrą šilumos tiekėjo tiekiamos šilumos kiekį visiems vartotojams, prisijungusiems prie centralizuotos šilumos tiekimo sistemos. Tokiu atveju mažėja šilumos tiekėjo gaunamos pajamos, kuriomis dengiamos šilumos energijos perdavimo sąnaudos ir pastovioji šilumos kainos dalis. Nors Įstatymo projekto nuostatos sudarytų galimybę sumažinti šilumos kainą kai kuriuose daugiabučiuose namuose gyvenantiems vartotojams, tačiau atsiradus tokių privatiems subjektams priklausančių alternatyvių (papildomų) šilumos gamybos šaltinių proporcingai didėtų šilumos kainos kitiems šilumos energijos vartotojams. Taigi tokių konkurencinių sąlygų sudarymas nepagrįstai sukeltų neigiamų padarinių daugeliui šilumos energijos vartotojų (didėtų išlaidos).
3. Pagal Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalį šilumos kainos grindžiamos tiekėjo būtinomis (valstybės normuojamomis) šilumos ruošimo (pirkimo), perdavimo, įvadinių atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros, sąskaitų (mokėjimo pranešimų) už šilumą parengimo ir pateikimo vartotojams, taip pat apskaitos sąnaudomis. Į šilumos, kurią tiekėjas tiekia į pastato įvadą, kainą įskaičiuojamos šilumos energijos perdavimo sąnaudos, kurių neturi mažasis šilumos gamintojas, savo pagamintą šilumą tiesiogiai tiekiantis į pastato šildymo ir karšto vandens sistemą. Nustačius galutinę šilumos tiekimo kainą kaip rodiklį, kuriuo remiantis būtų lyginama ir nustatoma mažojo šilumos gamintojo kaina, minėtas šilumos gamintojas galėtų piktnaudžiauti nustatydamas šilumos kainą su didesniu antkainiu (pavyzdžiui, šilumos pardavimo kainą, 30 procentų didesnę už tikrąją pagamintos šilumos savikainą) ir taip užtikrinti tik minimalią naudą galutiniams šilumos energijos vartotojams.
4. Šiuo metu galiojančiuose energetikos sektoriaus veiklą reguliuojančiuose teisės aktuose iš esmės nustatyti du pagrindai, užtikrinantys energetikos sektoriuje, inter alia ir šilumos ūkio sektoriuje, veikiančių subjektų veiklos valstybinę kontrolę: veiklos licencijavimas ir reguliuojamųjų kainų taikymas. Įstatymo projekto 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta išimtis – netaikyti mažiesiems šilumos gamintojams Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatyme nustatytos šilumos gamybos kainodaros. Atsižvelgiant į tai, kad šilumos gamybos veikla nelicencijuojama, ir nustačius, kad šilumos gamybos kainodara netaikoma, neaišku, kaip būtų tinkamai ginamos vartotojų teisės ir teisėti interesai, jeigu kiltų šilumos tiekėjo, vartotojų ir mažojo šilumos gamintojo tarpusavio ginčų. Nesant bent minimalaus kontrolės mechanizmo, siūlomas reguliavimas sudarytų sąlygas mažiesiems šilumos gamintojams nepagrįstai piktnaudžiauti savo padėtimi centralizuotai tiekiamos šilumos sistemoje.